2022-ųjų metų apžvalga

Šiemet metų pabaiga ištiko netikėtai. Tik pamačiusi pirmąsias kitų skaitytojų metų apžvalgas susizgribau, kad visai pamiršau apie šią tradiciją, kuri leidžia prisiminti, ką skaičiau ir kas mane žavėjo pastaruosius dvylika mėnesių.

Šiemet perskaičiau kur kas mažiau knygų nei ankstesniais metais – 47. Rudenį perskaičiau vos keturias knygas, tai ir nulėmė sumažėjusį skaitytų knygų skaičių. Iš 47 knygų, 7 priklausė lietuvių autoriams, taip pat perskaičiau devynias negrožinės literatūros knygas (nors kai kurios iš jų savo stiliumi ir pasakojimo būdu itin panašėjo į grožinę). 17 knygų ėmiau iš bibliotekos, o likusios – įsigytos ar išsimainytos.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą rasite čia):

• 1/5 įvertinau vieną knygą.
• 2/5 gavo 10 knygų.
• 3/5 įvertinau 15 knygų.
• 4/5 gavo 13 knygų.
• 5/5 įvertinau keturias knygas.
• Keturių knygų dėl skirtingų priežasčių nusprendžiau nevertinti.

Metinis įvertinimų vidurkis – 3,2. Vidutinis puslapių skaičius – 247 psl. O iš viso perskaičiau 11 631 puslapį.

Kaip ir kasmet, pavadinimus kategorijose pateikiu atsitiktine tvarka, paspaudę ant nuorodų rasite kur kas išsamesnius mano įrašus apie konkrečias knygas.

Labiausiai patikusi knyga

Lori Gottlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – vasario pabaigoje ir kovo mėnesį po truputį versdama jos lapus nusprendžiau, kad noriu vėl studijuoti. Nesakau, kad vien tik ši knyga paskatino padaryti tokį sprendimą, nes tuo metu buvo ir kas be knygų galvoje visokių minčių sukėlė, tačiau neabejotinai ji atsirado laiku. Vėliau skolinau kolegei, jai irgi paliko labai gerą įspūdį. Kalbėjome, kad iš pažiūros knyga net neatrodo kažkuo ypatinga, tačiau vis vien turi kažką, kas ne tik įtraukia ir sudomina, bet, kad ir kaip banaliai skambėtų ta frazė, paskatina susimąstyti. Nesusilaikysiu ir parašysiu, kad tai – mano metų knyga.

Kitos įsiminusios knygos

• Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“ – man tai buvo kad ir nejaukus, bet vis vien įtraukiantis pasakojimas apie šeimą ir jos narių savotiškus bandymus dorotis su netektimi. Nors suprantu ir tuos, kuriems ši knyga – visiškas nesusipratimas.
• Alina Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“ – pabaiga kiek pagadino įspūdį, bet atmetus tai – dar viena emociškai paveiki, puiki rašytojos knyga.
• John Steinbeck „Apie peles ir žmones“ – galima ją peikti už labai aiškų siužetą, aiškų moralą ir nuspėjamumą, bet ši trumpa istorija ištraukė iš manęs labai daug emocijų ir panaikino visą mano skeptiškumą.
• Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis „Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė“ – kraupios pasakos su idealiai tinkančiomis M. Jonučio iliustracijomis. Buvo išties įdomu.
• Alex Schulman „Išlikusieji“ – nedidelės apimties, minimalų kiekį veiksmo teturinti knyga apie tris brolius – jų vaikystę ir santykius suaugus. Skaudus, liūdnas, niūrus pasakojimas, kuris buvo vienas iš saujelės šiemet mane sujaudinusių kūrinių.

Kaip visada, pabaigai palieku dar keletą pavadinimų, kurių nesinori priglausti prie viršuje esančių, bet ir nepaminėti negaliu: Greg Sestero ir Tom Bissell knyga „The Disaster Artist“ verta dėmesio, jei tik esate matę „The Room“ (G. Sestero kaip tik šiemet buvo atvykęs į Lietuvą ir pristatė savo naują filmą, o prie to paties buvo surengta ir „The Room“ peržiūra), netikėtai gerą įspūdį paliko Kim Liggett distopija paaugliams (ir ne tik) „Skaistybės metai“, įtraukė keisti Kristen Roupenian apsakymai „Matau, kad nori“, įdomių minčių pateikė Irvin D. Yalom apie mirties baimę „Žiūrėti į saulę“, o Diane Poole Heller išsamiai aprašė prieraišumo tipus knygoje „Prieraišumo galia“. Na ir galiausiai, tarp visų slogių ir tamsių knygų visiškas saulės spindulys buvo pirmoji Alice Oseman komiksų serijos „Heartstopper“ dalis.

Atrodo tiek. Kitiems metams didelių lūkesčių neturiu, nes skaitysiu dar rečiau, kadangi studijos atima ir tą laiką, kurį skirdavau skaitymui. Tai reiškia, kad žvelgiant į namie esančias neskaitytų knygų krūvas kartais apima lengva panika, nes norisi ir tos, ir anos, bet laiko ir jėgų tai visai nebebūna. Bet tose krūvose slepiasi nemažai vertos dėmesio grožinės bei negrožinės literatūros, tad viliuosi, jog net ir perskaičius mažiau, metų gale bus iš ko parašyti naują metų apžvalgą.

Dvylika

Birželio 14-oji – tinklaraščio gimtadienis. Šiemet šią progą miniu jau dvyliktą kartą. Kur kas daugiau nei pusšimtis neskaitytų knygų namie ne dėl grožio guli, tad tikėtina, kad ir tryliktojo sulauksiu. Gimtadienio proga – kasmetinis asmeniškumų pripildytas tekstas.

Šiemet skaitymo metai – itin savotiški, nes kaip niekad daug atsirado perskaitytos negrožinės literatūros. Negana to, niekaip negaliu sumažinti pradėtų, bet nebaigtų skaityti romanų krūvelės (jei kurią nors vieną galiausiai pabaigiu, netrukus vėl papildau keliomis naujomis), o ir tai, ką perskaitau, dažnai atrodo nyku ir nekelia stipresnių emocijų. Todėl ir stengiuosi maišyti žanrus, grožinę su negrožine (pastaroji man labiau atstoja žurnalą) arba iš lentynos mėginti imti ilgiau stovinčias, gal kiek primirštas ar į eilės galą nustumtas knygas. Arba užsiimti kitomis veiklomis. Bet kad noras skaityti yra, tik atrodo, kad tekstuose nesugebu rasti to, kas iki šiol skatina tempti knygas namo ir skaityti, skaityti, skaityti… Tikiuosi, kad greičiau susigrąžinsiu knygų teikiamą malonumą nei atsikratysiu įpročio skaityti. Ir kad vėl tekstų, besidžiaugiančių literatūra, bus daugiau nei pripildytų kritikos.

2021-ųjų metų apžvalga

Tik pamačiusi kitų metų apžvalgas, supratau, kad šiemet, kitaip nei seniau, vis dar neturiu nei juodraščio, nei minčių, apie ką rašysiu. Atrodo, kad gruodį visas laikas buvo skirtas darbui arba miegui, tad net ir metų galo tradicija visiškai išnyko iš galvos. Visgi knygų apžvalgos rašymas man – lyg meditacija ir metų apmąstymas, nes galvodama, ką kuriuo metu skaičiau, prisimenu, kas tuo metu vyko gyvenime, tad džiaugiuosi prisėdusi rankioti ir skaičių, ir pavadinimų, kuriais norisi pasidalinti.

Buvo mintis pasistengti perskaityti 69-ąją, bet atrodo, kad 68 – kur kas įdomesnis skaičius. Kuo įdomus? Atkreipiau dėmesį, kad 2019-aisiais perskaičiau 88-ias, 2020-aisiais 78-as knygas, o šiemet – vėlgi dešimt mažiau.

26 knygas ėmiau iš bibliotekos, 36 buvo įsigytos, gautos dovanų ar išsimainytos, 4 mane pasiekė iš „Tyto albos“ bei viena iš „Patogu pirkti“, taip pat vieną skolinausi. Leidyklų/el. parduotuvių dovanų drastiškai sumažėjo, nes nutrūko kai kurie kontaktai, negana to, ir pati vasaros pradžioje nusprendžiau nebesiprašyti į svečius pas likusią leidyklą. Tuo metu atrodė, kad knygų krūvos auga greičiau nei jas skaitau (situacija nepasikeitė iki šiol), o gaudama knygų iš tų, kurie jas duoda dėl apžvalgų, jaučiu atsakomybę ir nemėgstu užlaikyti neskaitytų ilgesnį laiką. Ir šiaip metai buvo tokie, kad vangiai stebėjau visokius socialiniuose tinkluose paplitusius skaitymo iššūkius, nejausdama poreikio juose dalyvauti, paslėpiau nemažai su knygomis susijusios reklamos socialiniuose tinkluose. Tačiau tai nereiškia, kad nebesidomiu knygomis – peržiūriu naujienas, seku mėgstamus skaitytojus, noro skaityti yra, dominančių knygų vis dar apstu, tad ir iš tinklaraščio dingti planų neturiu.

Perskaičiau 9 lietuvių rašytojų knygas. Skaičius nedidelis, bet nenoriu sakyti, kad norėtųsi daugiau. Jei kas sudomina ir papuola į rankas, tai ir skaitau, neatsižvelgdama, kas tą knygą parašė.

Taip pat skaičiau 3 negrožinės literatūros atstoves. „Pykčio šokis“ ir „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ paliko gerą įspūdį, tuo tarpu „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ buvo išbandymas, bandant suprasti autorės poziciją, tikėjimą ir pažiūras.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą rasite čia):

• 1/5 neįvertinau nė vienos knygos.
• 2/5 gavo 11 knygų.
• 3/5 įvertinau 35 knygas.
• 4/5 gavo 11 knygų.
• 5/5 įvertinau dvi knygas.
• Vienos nusprendžiau nevertinti.

Tad metinis vidurkis – 3,2.

Dar statistikos:

• 18 691 puslapiai;
• puslapių vidurkis – 274 puslapiai;
• Ploniausia knyga – J. Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“ – 72 puslapiai;
• Storiausia knyga – H. Yanagihara „Mažas gyvenimas“ – 672 puslapiai.

Kaip visuomet, įsimintiniausias knygas pateikiu atsitiktine tvarka.

Labiausiai patikusios knygos

• Per Petterson „Vogti arklius“. Šis rašytojas buvo mano metų atradimas, su malonumu perskaičiau ir šiemet pasirodžiusią „Mano likimo broliai“, kuri ir paskatino susirasti anksčiau leistą romaną. Skandinavai su savo šalčiu, ramybe ir niūruma į topą pakliūva nebe pirmus metus.
• James Stewart „Dinosaur Therapy“ – Instagram rasti komiksai apie psichikos sveikatą bei draugystę iš karto tapo mylimiausi, o knygoje jų – visa krūva.
• Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija“. Emociškai buvo sunku skaityti, daug ašarų išlieta. F. Backman sugeba savo istorijomis, pilnomis naivumo ir gerumo nustumti visą mano skepticizmą į šalį.
• Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“. Laukiamiausias metų vertimas. Tamsi, klampi – puiki. Skaityčiau darsyk.
• Kristín Steinsdóttir „Šviesė“. Dar gan šviežiai perskaityta, tad nežinau, kaip bus po kokio pusmečio, bet kol kas noriu ją paminėti prie šių metų geriausių – emociškai paveiki, gražiai parašyta, vėlgi – šaltis, niūruma, tik šįsyk ne kiek ramybės, o beprotybės.

Kitos įsiminusios knygos

• Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“ – šiemet atradau dar vieną rašytoją, kurio kūrybą skaitysiu ir ateity. Visgi iš trijų skaitytų labiausiai įsiminė pati pirmoji, kurią paėmiau. Įdomus, neįprastas siužetas – stebinantis ir prajuokinantis.
• Herman Koch „Vasarnamis su baseinu“ – antipatiški personažai, nepatikimas pasakotojas, puiki atmosfera, siužetas įtraukia. Liko neskaitytas „Griovys“, tad gaila, kad nieko daugiau neturime.
• Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ – skaitant labai gerą įspūdį kūrė, laikui bėgant jis kiek išbluko, gal kad emociškai ne tiek stipriai palietė, bet vis tiek paminiu ją, kai klausia, kas šiemet man patiko.
• Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – aš vien pavadinimui aukščiausią vertinimą rašyčiau. O jei apie svarbesnius dalykus – buvo nostalgijos, buvo ašarų (ne kiek dėl paties pasakojimo, kiek dėl teksto perleidimo per save), vis pagalvodavau apie J. Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, kurioje nuotaikos buvo panašios.
• Anna Burns „Pienininkas“ – viena tų knygų, kurios perskaičius atrodo tik neblogos, bet laikui bėgant atsiskleidžia vis labiau. Nors skaičiau metų pradžioje, bet vis prisimenu jos fragmentus bei atmosferą.

Kas dar buvo iš įdomesnių? Karen McManus „Vienas iš mūsų meluoja“ ir Samuel Bjork „Aš keliauju viena“ – trilerių skaitau mažai, o šiuos įvertinau ketvertais. Santiago H. Amigorena „Vidinis getas“ – vienas iš plonųjų, stiprių pasakojimų rimtesnių istorijų mėgėjams. Iš lengvų romanų įsiminė Beth O’Leary „Tavo vietoje“, o taip pat metų pabaigoje ir įdomios fantastikos skaičiau – Philip K. Dick „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“. Už borto palikau keletą visur labai giriamų knygų, bet nekyla ranka jas įterpti tarp šių, nepriklausomai, kaip vertinau vos perskaičiusi.

Nors pirma mintis buvo, kad neturėsiu ką paminėti, žiūriu, jog nemenkas sąrašas susidarė. Tad palinkėsiu sau, kad ir po metų turėčiau pakankamai įdomių perskaitytų knygų, kurias metų apžvalgoje aptarsiu.

Vienuolika

Vis dar rašau kiekvienąsyk, kai užverčiu knygą. Rašau taip, kaip pavyksta, apie tai, kas tuo metu sukasi galvoje. Gali būti, kad po savaitės plėtočiau visai kitas temas ar pusę teksto ištrinčiau. Kaip ir gyvenime graužiu save, kad tikrieji mano atsakymai į tam tikrus klausimus galvoje susiformuoja pavėluotai, praėjus kuriam laikui nuo pokalbio pabaigos, taip ir su knygomis – kai kurie akcentai susidėlioja tik praėjus daugiau laiko. Tačiau tai, kad į knygą galima pažvelgti iš pačių įvairiausių perspektyvų, yra vienas iš labiausiai žavinčių dalykų. Pakanka perskaityti keleto skaitytojų išsamesnius komentarus apie konkrečią knygą, kad pasimatytų, kaip mūsų asmenybės, patirtis, kasdienybė, gyvenimo tuometinė situacija leidžia visiškai skirtingai įvertinti tą patį tekstą. Todėl jau seniai skaitomuose atsiliepimuose apie knygas ieškau ne vertinimo įdomi/neįdomi, o kuo skaitytojui ji patiko arba ne. Nes tai, kas vieno visai nesužavi, kitam gali būti metų knyga. Nors nereikia ir kitų skaitytojų, užtenka manęs pačios. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus Roy Jacobsen knygos tikrai nebūtų papuolusios tarp metų geriausių (trečioji dalis vis dar laukia!), nes sakyčiau, kad pernelyg ramios ir nuobodžios, o skaitydama „Mažą gyvenimą“ būčiau priverkusi upelį ašarų. Ir dabar ašaroju skaitydama, bet paveikia visai kitokio pobūdžio veikėjų situacijos.

Šįvakar medituodama ties šiuo tekstu, kuris pasirodys rytoj, birželio 14-ąją, vienuoliktojo tinklaraščio gimtadienio proga, pagalvojau, kad pastaraisiais metais man skaičiai buvo ir tebėra svarbūs. Man patinka pažiūrėti, kiek ir ko perskaičiau prieš mėnesį ar praėjusiais metais. Pats skaičius, nesvarbu, kokio dydžio bebūtų, man tampa įrodymu, kad kažką nuveikiau laisvalaikiu tais laikotarpiais, kai atrodydavo, kad tik dirbu, valgau ir miegu. Ir ne, miego valandų pavogti skaitymui nepavyksta, nes užsnūsti galiu ir nebaigusi puslapio, nepriklausomai nuo to, kokio įdomumo knygą beskaityčiau. Taip pat peržvelgdama, ką skaičiau, kiek iš jų paliko stiprų įspūdį, o kiek – ne, irgi kartais padarau tam tikras išvadas sau. Kitas svarbus skaičius – namuose esančių knygų. Šiandien (nes ryt jau gali padidėti) vien neskaitytų nuosavų knygų yra 63, o tai yra didokas kiekis man ir mano dabartiniams namams. Net „Goodreads“pasidariau žymę/lentyną, kad matyčiau, kiek nuosavų neskaitytų knygų turiu, nes kaskart matydama skaičių galiu priminti sau, jog dar vienos knygos pirkti tikriausiai nereikia. Tiesa, yra ir skaičių, kurie priverčia nebent gūžčioti pečiais. Pavyzdžiui, tikrai nesiverčiu per galvą, stengdamasi perskaityti kuo daugiau knygų. Štai gegužę perskaičiau 9 knygas, o per pusę birželio įveikiau tiktai 50 puslapių turinčią poezijos rinktinę. Na, ir suprantu, kad trečią savaitę skaitysiu tą patį romaną, kas man pačiai yra kiek ilgokas laikotarpis (nemėgstu taip ilgai skaityti vienos knygos), bet dabar toks etapas, tad telieka išlaukti. Bet tai, kad matematika man svarbi, visai nestebina, nes nuo pat senų senovės mėgau visokius sąrašus darytis, planus ir tikslumą, o tai, kad toli gražu ne visada sekasi suplanuoti ne tik skaitinius, bet ir patį gyvenimą, yra visiškai natūralu (bent jau man).

Tuo ir užbaigsiu savo buitinę filosofiją. Be torto ir ledų, bet vis tiek džiaugiuosi šia sukaktimi. Vienuolika yra puikus skaičius tokiam įpročiui/pomėgiui/hobiui.

2020-ųjų metų apžvalga

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad nuo pat sausio pradžios natūraliai, be jokios prievartos vis dažniau rinkausi namuose esančias knygas. Jei anksčiau per metus perskaitydavau vos vieną ar dvi, 2019-aisiais tokių buvo dvylika, tai 2020-aisiais net 42 knygos buvo išgelbėtos iš nesibaigiančios eilės. Tai yra daugiau nei pusė visų šiemet perskaitytų knygų. Buvo tokių, kurias numečiau po kelių lapų, į kurias vien pažiūrėjusi suprasdavau, jog joms laikas jau praėjo ir nenoriu skaityti vien todėl, kad ją turiu. Paskutinė priežastis motyvuoja ieškoti balanso ir nebekaupti daugiau nei sugebu perskaityti, nes laikui bėgant skonis ir poreikiai keičiasi.

21 knyga buvo gauta iš leidyklų ar el. knygyno („Briedis“, „Sofoklis“, „Tyto alba“, „Patogu pirkti“), o likusios 15 – iš bibliotekos. Na, ir biblioteka išlieka ta vieta, į kurią nuėjus taip ir kyla klausimas, kam pirkti knygas, kai jų ten daugiau nei perskaityčiau per visą gyvenimą.

Tad susumavus – 78 knygos (2019-ais buvo 88). Iš jų – 10 lietuvių autorių. Be to, netgi kelias negrožines įveikiau, o tai, žinant mane, nemenkas progresas, jų dar ne viena laukia eilėje.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą galite rasti čia):

• 1/5 negavo nė viena knyga.
• 2/5 įvertinau 12 knygų.
• 3/5 gavo 29 knygos.
• 4/5 įvertinau 34 knygas.
• 5/5 nusipelnė viena knyga.
• Viena liko be įvertinimo.

Taigi, vidurkis išliko toks pat kaip 2019-ais – 3,3. Be abejo, norėtųsi aukštesnio, bet esu skeptikė ir suprantu, kad perskaitant tiek knygų yra sudėtinga visomis vien tik džiaugtis. Ką jau kalbėti apie tai, kad vis sunkiau likti nustebintai ar rasti skaitinį, nuo kurio būtų sunku atsitraukti, o apie jį kalbėti norėtųsi ilgai ir daug.

Dar statistikos:

• 22 412 puslapiai;
• vidurkis – 287 psl. (2019-ais buvo 299 psl., tad trumpesnės apimties pasakojimų žavesys niekur nedingo).

Įsimintiniausios knygos žemiau pateikiamos atsitiktine tvarka.

Labiausiai patikusios knygos

• Roy Jacobsen „Neregimieji“ ir „Balta jūra“ (pirmoji dalis – vienintelis penketas 2020-ais. Nesutrukdė ir daugelio minimas prastas vertimas. Atmosfera jose – būtent tokia, kokios šiemet itin troškau. Laukiu tolesnės dalies vertimo).
• Sally Rooney „Normal People“ (galvoje sukasi vienintelis apibūdinimas – mano sielos knyga. Suprantu, kad ji nėra tobula, bet viskas užsibuvo tiek, kad jau noriu serialą antrąsyk žiūrėti).
• Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“ (2020-aisiais atmosfera laimėjo prieš siužeto įmantrumą, man rodos. Tiek šią, tiek „Kelias“ perskaičiau, gaila, kad lietuviškai nieko daugiau nėra).
• Philip Roth „Portnojaus skundas“ (nors rekomenduoti dėl specifinio humoro jausmo nelabai kam ryžčiausi)

Kitos įsiminusios knygos

• Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“ (žanras – ne iš mylimiausių, bet šįsyk viskas ten buvo labai gerai).
• John Fante „Sulauk pavasario, Bandini“ (tamsi kasdienybė, tikiuosi, ateity kitas jo knygas surasti).
• Sayaka Murata „Kombinio moteris“ (trumpa, taikli apie nepritampančius prie visuomenės žmones).
• Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“ (mano 2020-ųjų būsenai tinkama buvo).
• Elif Shafak„10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (netikėtai gera pirmoji pažintis. Su meilės taisyklėmis nepasisekė, numečiau gan greitai)
• Toni Morrison „Sula“ (2019-ais viena geriausių buvo „Mylima“).
• Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (tai buvo antras kartas, kai ją skaičiau, tai gal net prie pirmos „nominacijos“ jau reiktų dėti).
• Marina Stepnova „Lazario moterys“ (nedaug trūko, kad prie pirmųjų nukeliautų).

Dar buvo komiksai „Persepolis“ ir „vienaistorija“, taip pat su malonumu perskaičiau „Pasikalbėkime apie Keviną“, „Ruduo“, „Palaužta moteris“, „Grožis lyg žaizda“, „Žmona su paslaptimi“, „Ežeras“, „Kišeninis moterų atlasas“ ir dar vieną kitą. Iš negrožinių iki metų galo atminty labiausiai išliko „Artumo siekis“, „Rašytojas ir savižudybė“ ir „Tiesiog vaikai“.

O 2021-aisiais tikiuosi pratęsti tai, ką pradėjau 2020-aisiais. Toliau daugiausiai dėmesio skirti savoms knygoms. Stengtis nesukti galvos, jei savaitgalis ar visa savaitė praeis taip ir neperskaičius nieko ar vos kelis lapus.

Dešimt

Prieš dešimt metų šiame tinklaraštyje (tiesa, tuomet jo adresas buvo kitas) parašiau pirmąjį įrašą. Tuomet, būdama septyniolikos, kaip tik buvau baigusi dešimtą klasę, o apie tai, kad birželio keturioliktoji įvardijama kaip tarptautinė tinklaraštininkų diena, sužinojau kur kas vėliau. Nors  mane galima rasti tiek IG, tiek Facebook, tinklaraštis vis vien išliko ta vieta, kur mieliausia rašyti savo ilgiausius (o kai kada ir trumpus) rašinėlius, kaupti savo įrašus, o visur kitur – tik sušmėžuoju pasidairyti ar su kuo nors pabendrauti, jei tik tinkama nuotaika pasitaiko. Blogą ištrinti būtų liūdna, o su minėtų tinklų paskyromis atsisveikinčiau itin lengvai. Tiesa, jau kurį laiką esu iš naujo atradusi Goodreads – pasirodo, užtenka „drauguose“ turėti tinkamus žmones, kad dažniau užsukčiau ne tik pažymėti skaitomos knygos, bet ir pasidairyti, kas ką perskaitė ar kokią diskusiją iškėlė komentaruose.

Pernai minėjau, kad dešimtmečio proga noriu surašyti tas knygas, kurios paliko geriausią įspūdį per visą tinklaraščio rašymo istoriją. Bet dabar, peržiūrėdama metų ataskaitas, supratau, kad to nedarysiu, nes būtų per daug svarstymų, ar kurią nors paminėti, ar praleisti, nes bėgant metams apie kai kurias įspūdis keitėsi. Tad pasiūlysiu panagrinėti patiems metines ataskaitas. Man pačiai iš jų visų artimiausia – 2017-ųjų, galvoju, kad tie metai padarė daugiausiai įtakos tolesniems skaitymo pasirinkimams. Labai verta pasklaidyti ir pačias pirmąsias, kuriose džiaugiausi perskaičiusi A. Kristof ,,Storas sąsiuvinis”, C. McCarthy ,,Kelias‘‘, pradėjusi pažintį su J. Saramago, E. M. Remarque, J. Harris, H. Murakami, kurių kūryba mane lydėjo visus šiuos dešimt metų (tik paskutinį apleidau jau ilgą laiką, bet turiu planų šią vasarą nors trumpam sugrįžti). Žinoma, negaliu nepaminėti ir romano, kurį iki šiol įvardiju kaip labiausiai patikusį – I. McEwan ,,Atpirkimas“. Kur kas vėliau mano akiratyje atsidūrė A. Baricco, M. Kundera, R. Gavelis, Ch. Bukowski. O kiek dar tuose sąrašuose knygų, kurios yra puikios, bet dėl senesnio leidimo ar pernelyg mažos reklamos guli apleistos bibliotekose ar jau ilgą laiką dalyvauja išpardavimuose.

Šį mėnesį kol kas skaičiau mažai ir visai nieko neaprašiau, bet greitu metu nusimato bent pora apžvalgų.

2019-ųjų metų ataskaita

Prabėgo ir 2019-ieji metai. Prieš keletą dienų apsitvarkiau goodreads „to read“ lentyną, išimdama tas knygas, kurias skaityti noras dingęs, keletu knygų sumažinau ir namie esančią krūvą, nusprendusi, kad jos tik užima vietą, o skaityčiau nebent dėl to, kad „reikia“. Tiesa, visa tai darau karts nuo karto nepriklausomai nuo metų laikotarpio.

Grįžtant prie 2019-ų metų skaitymo, atrodė, kad skaitau lėtai ir retai, bet vis tiek pasiekiau asmeninį rekordą: perskaičiau 88 knygas (2018-ais buvo 62). Tiesa, šis skaičius nelabai ką pasako, nes knygos būna pačio įvairiausio dydžio ir skirtingo literatūrinio sunkumo. Laimei, goodreads tokioms tinginėms kaip aš (t.y. neplanuojančioms savarankiškai atlikti skaičiavimus) pateikia daugiau įdomiosios statistikos:

• 88 knygos sudarė 26 325 puslapius;
• trumpiausia – Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“ (77 psl.);
• ilgiausia – Hilary Mantel „Vilko dvaras“ (646 psl.);
• Vidutinis puslapių skaičius – 299 psl. (2018-aisiais buvo 306 psl. – kadangi mano argumentas klausiantiems, kaip perskaičiau daugiau nei įprastai knygų, siedavosi su puslapių kiekiu, nustebino,  kad 2019-ieji nebuvo išskirtiniai mažesnės apimties skaitinių skaičiumi).

Norisi pasidžiaugti, kad 2019-aisiais perskaičiau „net“ 12 knygų, kurias pati įsigijau ar iš kažko gavau dovanų, nes paprastai būdavo vos du trys tokie skaitiniai, o juk labai norisi, kad ir tos perkamos per ilgai neužsistovėtų lentynoje. Naujaisiais metais šį skaičių planuoju dar labiau padidinti, tačiau kaip pasiseks, matysiu metų eigoje. Kalbant apie kitais keliais atkeliavusias knygas, 30 pasiėmiau iš bibliotekos, 37 gavau iš leidyklų, o 9 buvo pasiskolintos iš aplinkinių.

Kaip ir kiekvienais metais, žvaigždutėmis savo goodreads paskyroje įvertinau kiekvieną perskaitytą knygą. Šie įvertinimai labiau atspindi pirmą įspūdį, kuris laikui bėgant gali kisti – tai atsispindi galutinėje metų ataskaitoje, kai prie geriausių knygų atsiranda nebūtinai tos, kurios buvo aukščiausiai įvertintos. Vidutinis įvertinimas – 3,3 (šiek tiek padidėjo, nes 2018-aisiais buvo 3,0)

• 1/5 įvertinau 2 knygas.
• 2/5 įvertinau 12 knygų.
• 3/5 įvertinau 36 knygas.
• 4/5 įvertinau 34 knygas.
• 5/5 įvertinau 3 knygas.
• 1 knygos nevertinau.

Iš visų 88 knygų, vos 8 priklausė lietuvių rašytojams, deja, didžioji dalis vietinės kūrybos įspūdžio visai nepaliko.

Juokiuosi, kad knygų turinys atspindi mano vidinę būseną, kadangi buvo pačios įvairiausios tematikos, nuo vaikiškos iki negrožinės literatūros – toks gan tipiškas chaosas, kurio skirstyti į daug kategorijų nesinorėjo, tad sąrašuose šalia stovės, rodos, visai nesuderinamos knygos. Apie nuvylusias, nepatikusias nekalbu, nes gaila laiko, kai jų ne viena ir ne dvi.

Labiausiai patikusios knygos:

• Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių planeta“ (jau treti metai, kai į šią kategoriją patenka R. Gavelio knyga)
• Toni Morrison „Mylima“ (emociškai stiprus, keistas gerąja prasme romanas)
• Herman Koch „Vakarienė“ (nepatogi – gal toks tinkamiausias žodis?)
• Charles Bukowski „Arklienos kumpis“ (autobiografinis romanas, kurio stiprybė – Ch. Bukowski rašymo stilius. Šią knygą rekomenduočiau net ir tiems, kurie vengia kitų rašytojo knygų).

Kitos įsiminusios knygos:

• Samanta Schweblin „Pilna burna paukščių“ (įrodymas, kad trumpoji proza gali būti labai įtraukianti ir paveiki).
• José Saramago „Kainas“ (prisiminiau savo seną meilę – J. Saramago).
• Bret Easton Ellis „Amerikos psichopatas“ (skaičiau antrą kartą ir įspūdis tik pagerėjo).
• Etgar Keret „Ilgintis Kisindžerio“ (antras įrodymas, kad trumpoji proza gali įtraukti ne mažiau nei romanai. Abu įrodymai man panašūs savo neįprastomis, keistomis istorijomis).
• Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“ (trumpiausia metų knyga ir tuo pačiu puikus pavyzdys, kaip ne puslapių skaičius lemia kūrinio gerumą).
  
• Graham Swift „Motinų sekmadienis“ (priminė A. Baricco, sužavėjo rašymo stilius, kuriama atmosfera).
• Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“ (aš kaip ir suprantu, kad nėra ji ypatinga, bet šįkart nugalėjo asmeniškumai, kai skaičiau vietomis ir ašaros byrėjo kaip pupos).
• Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje: Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“ (egzistencializmas persipina su biografijomis, net nesapnavau, kad galiu taip įdomiai perskaityti beveik neliečiamo žanro knygą).
• Nora Ikstena „Motinos pienas“ (emociškai paveiki. Įdomus faktas: mažai kas iš manęs knygas skolinasi, bet ši ėjo iš rankų į rankas visus metus ir vien tik geri atsiliepimai grįždavo).
• David Mitchell „Prižiūrėtojas“ (kadaise skaičiau „Sleido namas“, bet ši visai kitokia. Paskatino įsigyti Debesų atlasą“).
• Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (duoklė vaikiškai literatūrai. Labai graži istorija įvairaus amžiaus skaitytojams. Gaila, kad kita autorės knyga apie peliuką visai nesužavėjo).

Metų rašytojai:

• Charles Bukowski (2 perskaitytos knygos, viena – tarp geriausių, o „Moterys“ tapo gan įdomiu metų pabaigos skaitiniu).
• Madeline Miller (tiek „Achilo giesmė“, tiek „Kirkė“ paliko itin gerą įspūdį, kai jas skaičiau, bet gan greitai jis išblėso, tad prie labiausiai įsiminusių nebeįtraukiau. Tebūnie jos čia, prie atskiros kategorijos).
• Amélie Nothomb (perskaičiau tris: „Plak, širdie“, ,„Baimė ir drebėjimas“, ,„Tikrinių vardų žodynas“. Žavi mane šios rašytojos pasakojimai, trečioji knyga patiko labiausiai).

Kas dar? Paminėti norisi Y. Mishima „Auksinė šventykla“, kuri buvo intriguojantis atradimas, tad namuose savo eilės laukia kita rašytojo knyga. Noriu tęsti pažintį ir su Amos Oz, kurio „Judas“ paliko stiprios, gilios literatūros įspūdį. John Steinbeck „Konservų gatvė“ irgi paskatino pasižymėti dar vieną iki tol tik girdėtą, bet nepažintą rašytoją į savo ateities sąrašus. Džiaugiuosi, kad keletą J. Steinbeck kūrinių kaip tik 2019-aisiais išleido iš naujo, kadangi maniškė biblioteka tik naujesnius kūrinius teturi ir todėl kai kada susiduriu su nusivylimu, kai trokštamos knygos tiesiog nėra. Kadangi dažniau skaitau detektyvus bei trilerius, kaip įdomiausius šiemet galiu įvardinti daugeliui šių žanrų mylėtojų jau tikrai žinomus „Šnabždėtojas“ bei „Anapus uždarų durų“. Klasikos beveik neskaičiau, bet D. du Maurier „Rebeka“ buvo puikus pasirinkimas atsitraukimui nuo šiuolaikinės literatūros, „Graudaragio užkalbėjimas“ nukėlė į įdomų fantastinį pasaulį, o Beth O’Leary „Atskirai kartu“ pasirodė kad ir ištemptas, bet išties smagus variantas, tinkamas pabėgti nuo niūrių siužetų ir pasimėgauti retai skaitomu romantinės komedijos žanru.

Tokie buvo 2019-ieji. Ką įdomaus pasiūlys 2020-ieji, paaiškės metų gale, bet kaip visada tikiuosi daugiau įdomios literatūros, nes kur kas svarbiau ne kiekis, o kokį įspūdį ji palieka. Ir o taip, 2019-ieji buvo knygų pirkimo metai, tiek nebuvau pirkusi per savo visą gyvenimą, tad svajonė būtų rečiau praverti piniginę. Skamba banaliai, bet kadangi žinau, kaip seniau puikiai išgyvendavau be perkamų knygų, tikiu, kad visai įmanoma grįžti prie tų laikų ir dabar (juolab, kad nesiruošiu visai nepirkti – tai jau būtų visai nereikalingas draudimas sau). Ir žinoma, laukia graži sukaktis – birželį mano tinklaraščiui sueis dešimt metų. Jau labai ilgai svajoju ir laukiu, kaip darysiu dešimtmečio įrašą, apžvelgdama tai, kas labiausiai patiko per visus šiuos rašymo metus.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.

2018-ųjų metų ataskaita

Dar vieni metai prabėgo, tad pats laikas peržvelgti, ką perskaičiau, kaip sekėsi, ką įdomaus atradau. Kadangi metų pradžioje buvo šiek tiek pokyčių asmeniniame gyvenime, nebuvau tikra, kaip tai pakoreguos mano skaitymo įpročius, kiek pavyks laiko skirti knygai, tačiau atrodo, kad nuogąstavimai buvo be reikalo, nes šiemet perskaičiau 62 knygas (pernai – 54).

Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais knygos pas mane patekdavo pačiais įvairiausiais būdais. Pagaliau vėl pradėjau lankytis bibliotekoje (13 aptartų knygų buvo imtos būtent iš jos), kol kas džiaugiuosi, kad kiekvienąsyk užsukusi randu ką nors jau senokai norėto perskaityti. 18 knygų buvo pasiskolintos iš pažįstamų. 2 knygos – kadaise mano pačios įsigytos ir pagaliau perskaitytos. 29 knygas gavau iš leidyklų. Tačiau galiu patikinti, kad tai, kokiu keliu pas mane patenka knygos, visiškai nedaro įtakos mano nuomonei ar pagiriamųjų žodžių kiekiui apžvalgoje. Kaip jau esu ne vienam žmogui minėjusi, tinklaraštį rašau jau 8,5 metų, čia sudėta nuomonė apie visas per minėtą laikotarpį perskaitytas knygas, mėgdama rašyti kai kada begalinio ilgio tekstus, stengiuosi aptarti tiek pastebėtus kūrinio minusus, tiek pliusus (o jei kažkurių nematau, palieku vienpusišką nuomonę), galbūt blogo gyvavimo pradžioje dar kiek bijojau reikšti nuomonę tais atvejais, kai ji būdavo nepopuliari, tačiau iš to jaučiuosi išaugusi, o ir mano pačios patirtis tokia, kad net skaitydama kitų neigiamas nuomones galiu atrasti įdomią knygą, nes tai, kas vienam pasirodė minusai, man kaip tik yra pliusai. Jei meluočiau sau bei kitiems rašydama apžvalgas vien todėl, kad knyga – kažkieno dovana (pavyzdžiui, dovanota reklamos tikslais), mano veikla prarastų prasmę, tiesą sakant, įtariu, kad jau senokai būtų ir apleista.

Kokie buvo šie metai? Keisti. Pirmasis pusmetis buvo sudėtingas, mažai kas patiko, daug ką kritikavau, nemažai nusivylimų, svarstymų apie galimai reikalingą ilgesnį poilsį nuo skaitymo, galop metų antroje metų pusėje pasidarė ramiau, atsirado kur kas daugiau knygų, kurias norėjosi pagirti.

Žemiau – konkretesnė informacija, kuria ir apibendrinu 2018-uosius.

Skaičiai

Anot goodreads.com, vidutinis knygos įvertinimas – 3,0 (pernai buvo 2,9):

• 1/5 įvertinau 3 knygas.
• 2/5 įvertinau 19 knygų.
• 3/5 įvertinau 20 knygų.
• 4/5 įvertinau 15 knygų.
• 5/5 įvertinau 5 knygas.

Vėlgi, kaip ir kiekvienais metais, norisi pabrėžti, kad metų pabaigoje rašant aptarimą šie balai neturi didelės reikšmės, nes laikui bėgant nuomonė apie kai kurias knygas šiek tiek pakinta.

Per metus perskaityta tik 14 lietuvių autorių kūrinių, skaičius nestebina, nes ir jaučiuosi atitolusi nuo vietinės kūrybos.

Vidutinis perskaitytos knygos puslapių skaičius – 306.

Labiausiai patikusios knygos:

• Sarah Perry ,,Esekso slibinas“
• Ričardas Gavelis ,,Jauno žmogaus memuarai“

Skaitytos antrąsyk ir sužavėjusios taip pat kaip pirmą kartą:

• Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“
• Joanne Harris ,,Šokoladas“

Kitos įsiminusios knygos:

• Brandon Stanton ,,Humans of New York“
• Ričardas Gavelis ,,Septyni savižudybės būdai“
• Rohinton Mistry ,,Šeimos reikalai“
• Matthew Kneale ,,Anglai keleiviai“
• William Faulkner ,,Kai aš gulėjau mirties patale“
• Nancy Huston ,,Dolce Agonia“
• Samanta Schweblin ,,Prieraišumo laisvė“
• David Grossman ,,Užeina kartą arklys į barą“
• Golnaz Hashemzadeh Bonde ,,Tai buvome mes“

Metų rašytojai:

• Charles Bukowski (šiemet skaičiau šią ir šią)
• Ričardas Gavelis (irgi perskaitytos dvi, abi jau minėtos aukščiau)

Ir kaip visada norisi paminėti dar keletą knygų papildomai. Rimtosios literatūros mėgėjams siūlau nepraleisti pažinties su Jonathan Franzen ,,Pataisos“, ir George Saunders ,,Linkolnas bardo“. 2018-ieji neabejotinai buvo detektyvų metai, kad ir nežymus jų skaičius, bet perskaityta jų tiek, kiek nebuvo keletą paskutinių metų sudėjus. Iš šio žanro labiausiai įstrigo Gillian Flynn ,,Aštrūs pjūviai“. Įdomi pasirodė ir siaubo literatūrai priskiriama Marianos Enríquez ,,Tai, ko netekome ugnyje“, o Sigito Parulskio ,,Amžinybė manęs nejaudina“ bei debiutanto literatūroje M.P.E. Martynenko ,,Be penkių pasaulio pradžia“ įsiminė kaip artimų savo požiūriu tekstų turinčios knygos.

Žiūriu į knygų pavadinimus ir galvoju, kad panašiai skambančių, tuos pačius žodžius ar besisiejančią tematiką nurodančių visai nemažai. Bet iš tikrųjų tai daug visokių per metus perskaityta knygų, peržvelgus turinį galima rasti ne vieną ir kur kas šviesesnę už daugelį tų, kurios užvaldžiusios šią ataskaitą. Tik tiek, kad dažniausiai įsimena slogią atmosferą turinčios istorijos, todėl ir metų aptarimas gaunasi štai toks.

Kitiems metams nekeliu konkrečių tikslų (žinoma, goodreads.com pažymėsiu kokį skaičių norimų perskaityti knygų, bet nepastebėjau, kad jis darytų įtaką skaitymo tempams, ne vienerius metus esu ir nepasiekusi nusistatyto kiekio), bet neskaitytų knygų namie krūvos nemenkos, tad jei noras skaityti nedings, tikrai turėsiu ką aptarti ir čia.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau penktąjį kartą dalyvavau kasmetinėje „Tyto albos“  spaudos konferencijoje. Kaip ir kasmet, leidykla turi ką pasiūlyti įvairiausią literatūrą mėgstantiems skaitytojams. O aš tradiciškai pateikiu savo kiek chaotiškus pastebėjimus.

Jei pernai akyse pirmąkart regėjau Marių Povilą Eliją Martynenko, tai dabar galėjau sakyti, kad jo kūrybą gan neblogai žinau: esu perskaičiusi ne tik didžiąją dalį jo tinklaraščio įrašų, bet ir pirmąją knygą. Antroji knyga vadinsis „Praeis“. Kaip autorius teigė, pirmojoje pateikti tekstai labiau sakytiniai, jų reikia klausytis, o ne skaityti – tuomet įspūdis galėtų būti didesnis tiems, kurių jo kūryba nelabai sužavėjo skaitant. Antrojoje knygoje tekstai labiau skirti „akiai“ – jau dabar smalsu juos perskaityti. Visgi įdomiausia dalis buvo, kai autorius buvo paprašytas paskaityti kokią nors ištrauką. Ko dar nebuvau mačiusi ir girdėjusi – kaip jis pateikia savo kūrybą (ar tik ne paties svarbiausio, žinant, kad ji SLAM poezijos festivaliuose dalyvauja), kaip kalba ir tekstus papildo kūno kalba. Prikaustyti jis išties sugeba, būtų tikrai įdomu kada nors nueiti ir į jo pasirodymą. Įdomus faktas toks, kad leidyklos aplinkos žmonės kritikavo „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą (2500 egzempliorių), kritikuojantiems atrodė, kad šią knygą reikėjo leisti ne didesniu nei leidžiama poezija tiražu (o pastarieji siekia ne daugiau 500 vnt.). Rezultatas toks, kad netrukus planuojamas antras tiražas.

Nors pati tema neaktuali, bet išgirdusi, kokiu pagrindu parašyta knyga, negalėjau nesusidomėti metų pabaigoje pasirodysiančia Agnės Matulaitės „Aš ne stora, aš laukiuosi. Psichologinė nėštumo studija“. Autorė remiasi savo disertacijoje nagrinėtomis temomis, kai kalbino iš įvairių šalių kilusias nėščias ar neseniai gimdžiusias moteris, gilinosi į jų būseną, santykiu su savo besikeičiančiu kūnu. Kaip teigė A. Matulaitė, knygoje nebus patarimų – ji skirta pajausti bendrystei su kitomis panašias emocijas išgyvenančiomis moterimis. Net abejonių nėra, kad antroji knyga bus kur kas stipresnė nei „Žali sausainiai“, dėl to itin džiugu.

Algirdas Toliatas šįvakar dėmesio gavo du kartus. Neseniai pasirodė jo trečioji knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“, kuri įvardijama kaip paskutinė ciklo dalis, o netrukus pasirodys Linos Ever savotiškas kelionės dienoraštis „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kuriame pateikiama jų abiejų kartu su fotomenininku A. Aleksandravičiumi piligriminė kelionė Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Kelionės metu buvo paliečiamos temos apie Dievą, žmogų, gamtą, sąmoningą gyvenimą ir drąsą eiti. Formatas įdomus, atrodo, kad bus kažkas panašaus į R. Zemkausko „Pasivaikščiojimus“. Klausantis atrodė, kad knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie A. Toliato trilogijos į rankas nė neplanuoja imti.

Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių bendra knyga „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“ sudomino iškart vien todėl, kad tai – ne turistų ar vos keletą mėnesių pragyvenusių kokioje nors šalyje memuarai. Jie Italijoje gyvena dvidešimt penkerius metus, tad turėtų būti išties įdomus, į Italiją iš įvairių pusių pažvelgiantis pasakojimas. Paliko malonų įspūdį patys autoriai: atrodo, jie būtų galėję šnekėti visą vakarą, jei tik laiko būtų davę, o ir numanau, kad nuobodžiauti nebūtų tekę.

Pagalvojau, kad pernai buvo pristatyta viena knyga apie Japoniją, o kita apie Vilnių. Šiais metais Italija pakeitė Japoniją, o Vilnius liko. Ir tikrai, atrodo, kiek galima leisti knygas apie mūsų sostinę, pastaruosius keletą metų jų išleidžiama apsčiai. Tačiau naujausios apie Vilnių būsimos knygos – „Vilniaus istorijų knyga“ autorė Sonata Šulcė sužavėjo tuo, kad, bent kaip pasirodė iš jos kalbėsenos, ji pati itin mėgaujasi tuo, apie ką rašo, atrodė, kad ji norėtų pasidalinti daugybe atminty glūdinčių istorijų, jei tik kas klausytų. O kai autorė taip entuziastingai kalba apie tai, ką rašo, tai net ir man, visai neturinčiai noro imti kurią nors iš panašaus turinio knygų, taip ir atsiranda noras imti ir atsiversti. O šioje knygoje numatyta penkiolika istorijų – nors, kaip S. Šulcė teigė, galėtų jų prirašyti kur kas daugiau.

Tikrų istorijų ar dalykinių knygų nusimato ir daugiau. Violeta Palčinskaitė išleis antrąją memuarų dalį „Paslapčių babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ – tiesa, pati autorė užsiminė, kad ji nenorėjo rašyti net ir pirmosios dalies, tad kalbų apie antrąją irgi nebuvo. Įdomu net pasidarė, kaip tokiu atveju vyksta rašymo procesas: kai kaip ir nesinori, bet tuo pačiu kažkas ir skatina tai daryti (kaip supratau, jos skaitytojai atakavo savo prašymais). Visai kitokios stilistikos istorija priklausys Tomui Balkeliui, kuris savo anglų kalba parašytą knygą šiuo metu kaip tik verčia į lietuvių kalbą. „Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914-1923 metais“ galėtų sudominti istorija besidominčius skaitytojus. T. Balkelį parašyti tokia tematika knygą paskatino jo aplinkos žmonės, norėta, kad užsieniečiai geriau suprastų to laikmečio įvykius Lietuvoje. Nors rašyta akademinei bendruomenei, bet autorius teigė, kad turėtų būti lengvai skaitoma ir eiliniam skaitytojui. Linas Kojala savo knygoje (dar neturinčioje pavadinimo) žada suprantamai pakalbėti apie Europos sąjungą, aptarti svarbiausius ir aktualiausius įvykius, suteikti žinių, kurios padėtų kiekvienam suvokti, kam ji iš viso reikalinga. Neabejotinos sėkmės susilauksiantis Arno Ališausko sudarytas V. Adamkaus kalbų rinkinys „Esu vienas iš jų. Rinktinės Valdo Adamkaus kalbos“ pradiniame variante užėmė pusantro tūkstančio puslapių, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo sutrauktas iki ~600 puslapių. Kaip sudarytojas teigė, toks rinkinys gali neprastai atskleisti, kaip atrodo prezidento darbas, su kiek skirtingų žmonių jis susitinka ir kaip turi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos, kiekvienos tik konkretiems klausytojams aktualios temos, o taip pat – kaip keitėsi Lietuva V. Adamkaus valdymo metais. Neatsisakyčiau pavartyti.

Neužmiršti buvo ir vaikai bei paaugliai. Pagaliau gavau progą gyvai išvysti ir paklausyti Tomo Dirgėlos, kuris tarp vaikų jau neblogai žinomas (o ir jis pats nuveikęs ne taip ir mažai: radijo laida, skirta Domui ir Tomui, vaikams skirtas žurnalas apie skaitymą, minėjo, kad jis yra ir dažnas mokyklų svečias, kur mielai nuvyksta pabendrauti su vaikais), dabar jis pristatinėjo ne tik dar vieną knygą apie jau minėtus personažus, bet ir kiek rimtesnę, tačiau irgi vaikams skirtą – „Benas sapnų siuvėjas“. Man patiko jo požiūris, kad vaikus sudominti skaitymu galima ir nuo visiškai pramoginės, nerimtos, dabar itin populiarios chuliganiškosios literatūros ir kad tokia literatūra savaime nėra nieko blogo, svarbu po kiek laiko paieškoti pusiausvyros, t.y. pamaišyti ir rimtesnių kūrinių. Daina Opolskaitė, praleidusi mokslo metų pradžios renginį mokykloje, kurioje dirba, atvyko pristatyti savo poros knygų. Pirmąją – „Užraktas“ – jau man teko skaityti, o antroji – „Prieblandos valanda“ – pristatyta kaip priemonė vėl prikelti novelių žanrą. Už savo noveles praeity buvo įvertinta, tačiau išleisti antrąjį rinkinį jai užtruko ne taip ir mažai – aštuoniolika metų. Bet, kaip pati sako, leidyklos, atmesdamos jos rankraštį, tokiu būdu pagelbėjo subrandinti tai, kas bus matoma galutiniame rezultate – pasirodysiančioje knygoje.

Renginy kalbėjo, kad novelių niekas neleidžia (nes neskaito), kad nė vienas poezijos rinkinys šįsyk nebuvo pristatytas, o man pritrūko mano mėgstamo žanro – romano. Užtat atrodo, kad tematinė literatūra iš tiesų vis labiau populiarėja, didėja tokių knygų pasirinkimas, bet kažkokio stipresnio lietuvių autoriaus grožinės literatūros kūrinio jau kurį laiką pasigendu. Arba per mažai domiuosi ir per daug išranki esu?

Kaip ten bebūtų, tokie renginiai man įdomūs ne tik tuo, kad galiu išgirsti apie tai, kas dar tik pasirodys (o man visuomet smalsu, kas naujo knygų leidyboje), bet ir išvysti rašytojus, jų pasiklausyti – kai kada ir visai nesudominusios knygos įtraukiamos į kada nors sąrašus, ir išankstinės nuomonės apie pačius autorius, jų kūrybą gali pakisti.

O dabar galima skaityti toliau.