Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau penktąjį kartą dalyvavau kasmetinėje „Tyto albos“  spaudos konferencijoje. Kaip ir kasmet, leidykla turi ką pasiūlyti įvairiausią literatūrą mėgstantiems skaitytojams. O aš tradiciškai pateikiu savo kiek chaotiškus pastebėjimus.

Jei pernai akyse pirmąkart regėjau Marių Povilą Eliją Martynenko, tai dabar galėjau sakyti, kad jo kūrybą gan neblogai žinau: esu perskaičiusi ne tik didžiąją dalį jo tinklaraščio įrašų, bet ir pirmąją knygą. Antroji knyga vadinsis „Praeis“. Kaip autorius teigė, pirmojoje pateikti tekstai labiau sakytiniai, jų reikia klausytis, o ne skaityti – tuomet įspūdis galėtų būti didesnis tiems, kurių jo kūryba nelabai sužavėjo skaitant. Antrojoje knygoje tekstai labiau skirti „akiai“ – jau dabar smalsu juos perskaityti. Visgi įdomiausia dalis buvo, kai autorius buvo paprašytas paskaityti kokią nors ištrauką. Ko dar nebuvau mačiusi ir girdėjusi – kaip jis pateikia savo kūrybą (ar tik ne paties svarbiausio, žinant, kad ji SLAM poezijos festivaliuose dalyvauja), kaip kalba ir tekstus papildo kūno kalba. Prikaustyti jis išties sugeba, būtų tikrai įdomu kada nors nueiti ir į jo pasirodymą. Įdomus faktas toks, kad leidyklos aplinkos žmonės kritikavo „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą (2500 egzempliorių), kritikuojantiems atrodė, kad šią knygą reikėjo leisti ne didesniu nei leidžiama poezija tiražu (o pastarieji siekia ne daugiau 500 vnt.). Rezultatas toks, kad netrukus planuojamas antras tiražas.

Nors pati tema neaktuali, bet išgirdusi, kokiu pagrindu parašyta knyga, negalėjau nesusidomėti metų pabaigoje pasirodysiančia Agnės Matulaitės „Aš ne stora, aš laukiuosi. Psichologinė nėštumo studija“. Autorė remiasi savo disertacijoje nagrinėtomis temomis, kai kalbino iš įvairių šalių kilusias nėščias ar neseniai gimdžiusias moteris, gilinosi į jų būseną, santykiu su savo besikeičiančiu kūnu. Kaip teigė A. Matulaitė, knygoje nebus patarimų – ji skirta pajausti bendrystei su kitomis panašias emocijas išgyvenančiomis moterimis. Net abejonių nėra, kad antroji knyga bus kur kas stipresnė nei „Žali sausainiai“, dėl to itin džiugu.

Algirdas Toliatas šįvakar dėmesio gavo du kartus. Neseniai pasirodė jo trečioji knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“, kuri įvardijama kaip paskutinė ciklo dalis, o netrukus pasirodys Linos Ever savotiškas kelionės dienoraštis „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kuriame pateikiama jų abiejų kartu su fotomenininku A. Aleksandravičiumi piligriminė kelionė Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Kelionės metu buvo paliečiamos temos apie Dievą, žmogų, gamtą, sąmoningą gyvenimą ir drąsą eiti. Formatas įdomus, atrodo, kad bus kažkas panašaus į R. Zemkausko PasivaikščiojimusKlausantis atrodė, kad knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie A. Toliato trilogijos į rankas nė neplanuoja imti.

Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių bendra knyga „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“ sudomino iškart vien todėl, kad tai – ne turistų ar vos keletą mėnesių pragyvenusių kokioje nors šalyje memuarai. Jie Italijoje gyvena dvidešimt penkerius metus, tad turėtų būti išties įdomus, į Italiją iš įvairių pusių pažvelgiantis pasakojimas. Paliko malonų įspūdį patys autoriai: atrodo, jie būtų galėję šnekėti visą vakarą, jei tik laiko būtų davę, o ir numanau, kad nuobodžiauti nebūtų tekę.

Pagalvojau, kad pernai buvo pristatyta viena knyga apie Japoniją, o kita apie Vilnių. Šiais metais Italija pakeitė Japoniją, o Vilnius liko. Ir tikrai, atrodo, kiek galima leisti knygas apie mūsų sostinę, pastaruosius keletą metų jų išleidžiama apsčiai. Tačiau naujausios apie Vilnių būsimos knygos – „Vilniaus istorijų knyga“ autorė Sonata Šulcė sužavėjo tuo, kad, bent kaip pasirodė iš jos kalbėsenos, ji pati itin mėgaujasi tuo, apie ką rašo, atrodė, kad ji norėtų pasidalinti daugybe atminty glūdinčių istorijų, jei tik kas klausytų. O kai autorė taip entuziastingai kalba apie tai, ką rašo, tai net ir man, visai neturinčiai noro imti kurią nors iš panašaus turinio knygų, taip ir atsiranda noras imti ir atsiversti. O šioje knygoje numatyta penkiolika istorijų – nors, kaip S. Šulcė teigė, galėtų jų prirašyti kur kas daugiau.

Tikrų istorijų ar dalykinių knygų nusimato ir daugiau. Violeta Palčinskaitė išleis antrąją memuarų dalį „Paslapčių babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ – tiesa, pati autorė užsiminė, kad ji nenorėjo rašyti net ir pirmosios dalies, tad kalbų apie antrąją irgi nebuvo. Įdomu net pasidarė, kaip tokiu atveju vyksta rašymo procesas: kai kaip ir nesinori, bet tuo pačiu kažkas ir skatina tai daryti (kaip supratau, jos skaitytojai atakavo savo prašymais). Visai kitokios stilistikos istorija priklausys Tomui Balkeliui, kuris savo anglų kalba parašytą knygą šiuo metu kaip tik verčia į lietuvių kalbą. „Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914-1923 metais“ galėtų sudominti istorija besidominčius skaitytojus. T. Balkelį parašyti tokia tematika knygą paskatino jo aplinkos žmonės, norėta, kad užsieniečiai geriau suprastų to laikmečio įvykius Lietuvoje. Nors rašyta akademinei bendruomenei, bet autorius teigė, kad turėtų būti lengvai skaitoma ir eiliniam skaitytojui. Linas Kojala savo knygoje (dar neturinčioje pavadinimo) žada suprantamai pakalbėti apie Europos sąjungą, aptarti svarbiausius ir aktualiausius įvykius, suteikti žinių, kurios padėtų kiekvienam suvokti, kam ji iš viso reikalinga. Neabejotinos sėkmės susilauksiantis Arno Ališausko sudarytas V. Adamkaus kalbų rinkinys „Esu vienas iš jų. Rinktinės Valdo Adamkaus kalbos“ pradiniame variante užėmė pusantro tūkstančio puslapių, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo sutrauktas iki ~600 puslapių. Kaip sudarytojas teigė, toks rinkinys gali neprastai atskleisti, kaip atrodo prezidento darbas, su kiek skirtingų žmonių jis susitinka ir kaip turi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos, kiekvienos tik konkretiems klausytojams aktualios temos, o taip pat – kaip keitėsi Lietuva V. Adamkaus valdymo metais. Neatsisakyčiau pavartyti.

Neužmiršti buvo ir vaikai bei paaugliai. Pagaliau gavau progą gyvai išvysti ir paklausyti Tomo Dirgėlos, kuris tarp vaikų jau neblogai žinomas (o ir jis pats nuveikęs ne taip ir mažai: radijo laida, skirta Domui ir Tomui, vaikams skirtas žurnalas apie skaitymą, minėjo, kad jis yra ir dažnas mokyklų svečias, kur mielai nuvyksta pabendrauti su vaikais), dabar jis pristatinėjo ne tik dar vieną knygą apie jau minėtus personažus, bet ir kiek rimtesnę, tačiau irgi vaikams skirtą – „Benas sapnų siuvėjas“. Man patiko jo požiūris, kad vaikus sudominti skaitymu galima ir nuo visiškai pramoginės, nerimtos, dabar itin populiarios chuliganiškosios literatūros ir kad tokia literatūra savaime nėra nieko blogo, svarbu po kiek laiko paieškoti pusiausvyros, t.y. pamaišyti ir rimtesnių kūrinių. Daina Opolskaitė, praleidusi mokslo metų pradžios renginį mokykloje, kurioje dirba, atvyko pristatyti savo poros knygų. Pirmąją – Užraktas“ – jau man teko skaityti, o antroji – „Prieblandos valanda“ – pristatyta kaip priemonė vėl prikelti novelių žanrą. Už savo noveles praeity buvo įvertinta, tačiau išleisti antrąjį rinkinį jai užtruko ne taip ir mažai – aštuoniolika metų. Bet, kaip pati sako, leidyklos, atmesdamos jos rankraštį, tokiu būdu pagelbėjo subrandinti tai, kas bus matoma galutiniame rezultate – pasirodysiančioje knygoje.

Renginy kalbėjo, kad novelių niekas neleidžia (nes neskaito), kad nė vienas poezijos rinkinys šįsyk nebuvo pristatytas, o man pritrūko mano mėgstamo žanro – romano. Užtat atrodo, kad tematinė literatūra iš tiesų vis labiau populiarėja, didėja tokių knygų pasirinkimas, bet kažkokio stipresnio lietuvių autoriaus grožinės literatūros kūrinio jau kurį laiką pasigendu. Arba per mažai domiuosi ir per daug išranki esu?

Kaip ten bebūtų, tokie renginiai man įdomūs ne tik tuo, kad galiu išgirsti apie tai, kas dar tik pasirodys (o man visuomet smalsu, kas naujo knygų leidyboje), bet ir išvysti rašytojus, jų pasiklausyti – kai kada ir visai nesudominusios knygos įtraukiamos į kada nors sąrašus, ir išankstinės nuomonės apie pačius autorius, jų kūrybą gali pakisti.

O dabar galima skaityti toliau.

Reklama

Aštuoneri

Per gimtadienius norisi leisti sau daugiau nei įprastai, tad žemiau – kiek kitoks įrašas, greičiausiai priminsiantis ilgą minčių srautą, nenutolstantis nuo knygų, bet ir nesusijęs su jokia konkrečia. Apie aštuonerius metus su knygomis.

Tinklaraštyje galima rasti apžvalgas apie kiekvieną per beveik trečdalį turėto gyvenimo (kažkada vasarį buvo užbaigti 25-ieji gyvenimo metai) perskaitytą knygą. Galvoju, kad būtent todėl, jog šio tinklaraščio niekad nelaikiau darbu, man nekilo mintis (išskyrus tuos silpnumo momentus, kai norėdavosi ištrinti viską ir visur), kad galėčiau kurios nors perskaitytos knygos neaprašyti čia. Kaip ir niekada savo apžvalgų nelaikiau recenzijomis, net ir nesistengiau, kad jos tokios būtų. Rašau taip, kaip man tuo metu atrodo geriausia, užrašus naudoju nebent citatoms užsirašyti, bet net ir jos ne visada atsiduria prie apžvalgos. Ypač paskutiniu metu rastos frazės, pastraipos dėl savo taiklumo priverčiančios sustoti, vėl atveriančios naujesnes ar senesnes žaizdas, lieka kažkur telefone ar užrašų knygutėje vien todėl, kad tai atrodo pernelyg asmeniška ar dedant be konteksto galimai iškris iš apžvalgos kaip visai nesiderinantis intarpas. Žinoma, jau nebegaliu pabėgti nuo to, kad skaitydama pagalvoju, ką norėsiu paminėti rašydama, bet jei galop pamirštu ir tik po kiek laiko prisimenu, nesigraužiu, o jei jau labai norisi, tekstą paredaguoju (visgi stengiuosi to nedaryti, nes tikriausiai rezultatas būtų toks, kad pusę teksto perrašyčiau visai kitaip).

Tikėtina, kad tinklaraštis padėjo įgyvendinti ir svajonę – įsidarbinti knygyne, o pastarasis atvedė ten, kur dabar esu (tiesa, į visai kitą sritį). Per pusantrų metų, kol dirbau knygyne, pasikeitė požiūris ne vienu klausimu, rodos, daug ką visai kitaip daryčiau, bet nesiplėsiu ir apsistosiu tik ties pokyčiais, kurie susiję su knygomis. Jei studijų metais norėjau pirkti visas iš eilės knygas, įsidarbinus knygyne šito noro visai neliko. Net gautus dovanų čekius išleisdavau visai kitoms prekėms. Neskaitantys žmonės man tapo tiesiog kitų pomėgių turinčiais ir be skaitymo galinčiais išsiversti asmenimis. Nepasakyčiau, kad darbas knygyne skatino daugiau skaityti. Kaip tik perskaitydavau net ir mažiau nei studijuodama. Tad tikriausiai tai galėčiau įvardinti kaip šalutinį poveikį – nepaisant to, kad jas mėgstu, knygos nebeatrodo toks sudievintas daiktas, koks buvo prieš pradedant dirbti. Bet jokiu būdu nesakau, kad kiti dirbantieji knygyne su tuo susiduria. Toli gražu ne. O ir kas žino, ar prie panašių išvadų nebūčiau atėjusi ir kitomis aplinkybėmis?

Mano santykis su knygomis nepastovus. Galiu skaityti grįžusi iš darbo, visus savaitgalius nuo ryto iki vakaro vien tam, kad nuvyčiau visas galvoje esančias mintis. Galiu per visą savaitę skaityti tik valandą ir iš karto užsnūsti. Galiu galvoti, kad man tikrai reikia padaryti ilgesnę pertrauką ir nebeskaityti, nes niekas nebepatinka (kur tie laikai, kai patikdavo didžioji dalis išsirenkamų knygų?), bet galiausiai ir vėl suku ratus, kol atsiverčiu kažką. Sakau, kad man nebereikia knygų, kad visai nebetraukia jokie knygynai, bet į biblioteką (pernai rašiau, kad norėčiau vėl joje lankytis ir prieš porą mėnesių pagaliau vėl užsirašiau į ją) užeinu tuomet, kai žinau, jog galiu sau leisti bent valandą ramiai pasidairyti ir paieškoti naujų skaitinių, nes tai man kaip terapija, kad išnyktų visa kita bent tam trumpam laiko tarpui. Lygiai kaip ir vartant namie esančius ir skaitymo laukiančius kūrinius galiu visiškai atsipalaiduoti. Knyga gali nepatikti, bet atsiranda kokia pastraipa, kuri išjudina tai, ką gilyn buvau nustūmusi, ir tuomet jau nebežinau, kaip ją vertinti, nes vien dėl tų kelių eilučių, rodos, atsiminsiu tą kūrinį ilgai. Arba radusi išties įtraukiantį kūrinį noriu kuo greičiau lėkti namo, kad tik nors kiek paskaityčiau. Skaitydama galvoju, kaip norėčiau apie ją kam nors papasakoti, kad ir žinau, jog nelabai kam iš žmonių, su kuriais bendrauju, įdomu. Ir atrodo, kad niekad nenusikratysiu knygų, nors kartais sakau, kad jei turėčiau kokią kitą rimčiau mėgstamą veiklą, tai knygos būtų atidėtos į šalį. Tik ar tikrai? Nes per daug ilgai jos buvo mano užuovėja nuo visko, kad taip lengvai atsisakyčiau (o ir kodėl turėčiau?).

Tad toks mano santykis su skaitymu, tinklaraščiu, apžvalgų rašymu. Prirašyčiau ir dar daugiau, bet galbūt kada ateity sugrįšiu prie to ar kuriame nors knygos aprašyme leisiu sau nueiti į lankas, ką karts nuo karto darau ir kas, tikėtina, daliai lankytojų nepatinka. Bet kitaip rašydama nejausčiau, kad čia – mano erdvė.

2017-ųjų metų ataskaita

Tradiciškai metų pabaigai atėjus norisi apibendrinti tai, ką skaičiau ir apie ką rašiau tinklaraštyje. Šiemet perskaičiau 54 knygas (pernai buvo 44). Kai kam skaičius tikriausiai neįspūdingas, tačiau man pačiai jis atrodo gan neblogai, ypač kai prisimenu, kad nemažai buvo dienų ar savaičių, kai neturėdavau noro skaityti.

Didžioji dalis knygų – šiemet ar pernai išleistos, už galimybę skaityti naujausias knygas labiausiai esu dėkinga knygynui, kuriame dirbu, o taip pat ir kelioms leidykloms, karts nuo karto mane palepinančiomis už nuomonę tinklaraštyje (9 tokios dovanos buvo aptartos). Kadangi labai greitai pagrindinio knygų šaltinio neteksiu, kitus metus planuoju pradėti su apsilankymu bibliotekoje, kuo visai džiaugiuosi, nes jau kurį laiką pasvajodavau, kad norisi ir senesnės literatūros, kadangi pasiūla, esanti darbo vietoje, vis mažiau traukdavo dėmesį.

Atrodo, kad per metus neįsigijau nė vienos knygos (net už gimtadienio proga gautą dovanų kuponą pirkau ne knygą, o užrašų knygutę), tačiau tai nė kiek neliūdina, nes nebejaučiu tam poreikio ar noro. Užtat visai norėtųsi pagaliau sumažinti seniau įsigytų, bet dar neskaitytų knygų krūvą, nes šiemet  prie nė vienos taip ir nepriėjau.

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiais aptariau kiek nuvylusią Vilniaus knygų mugę bei kaip visad smagią Tyto albos spaudos konferenciją.

Skaičiai

Anot goodreads.com, vidutinis knygos įvertinimas – 2,9 (pernai buvo 3,3):

  • 1/5 įvertinau 4 knygas.
  • 2/5 įvertinau 15 knygų.
  • 3/5 įvertinau 18 knygų.
  • 4/5 įvertinau 13 knygų.
  • 5/5 įvertinau 3 knygas.
  • neįvertinta balais 1 knyga.

Nors balų vidurkis mažas, bet vis vien tvirtai galiu teigti, kad perskaičiau šiemet gal net daugiausiai kokybiškos literatūros, palyginus su visais ankstesniais metais. O kad kai kada ir tos kokybiškosios papuldavo į ne taip sužavėjusių knygų būrį, tai jau kita kalba. Šiemet buvau priekabi, norinti iš knygų daugiau emocijų, didesnio sudaromo įspūdžio.

Buvo perskaitytos 8 lietuvių autorių knygos ir 46 – užsienio.

Labiausiai patikusios knygos:

Kitos įsiminusios knygos:

  • E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų“ (deja, ,,Stotis ties horizontu“ tapo vienu didesnių nusivylimu šiemet).
  • R. Flanagan ,,Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (pamenu, ir norėjau, ir nenorėjau aš jos, bet galop tapo viena dažniausiai siūlomų knygų tiems, kas norėdavo rimtos geros literatūros. Vietomis gal monotoniškas, bet turinys – pernelyg įdomus).
  • Z. Shalev ,,Meilės gyvenimas“ (iki dabar dvejopas įspūdis išlikęs, bet įstrigo tiek, kad negaliu nepaminėti. Jei tik niūrios knygos patinka.).
  • D. Ephron ,,Sirakūzai“ (iš pažiūros – lengvas atostogų skaitinys, bet atsivertus nuomonė po truputį keičiasi. Įtampa tarp veikėjų – puiki.).
  • J. Wolkers ,,Turkiški saldumynai“(savotiška, bet tokių, kurias įvardinčiau savotiškomis, ne viena šiemet buvo ir ne vieną čia miniu, tai matyt tokios man patinka).
  • L. Slimani ,,Lopšinė“ (kiek perspausta, kuriant pagrindinės veikėjos charakterį, bet apskritai nemažai gerų momentų joje.).
  • F. Backman ,,Gyveno kartą Uvė“ (kaip jam nutrūko virvė lemiamu momentu, prisiminsiu visą gyvenimą. O šiaip puiki knyga.).
  • J. Chessex ,,Tironas“ (įtariu, skaitydama rudenį, kai niūrios literatūros poreikį visaip kaip bandžiau patenkinti, dar gal net geriau būčiau įvertinusi).
  • R. Kmita ,,Pietinia kronikas“ (kai tiek apie ją kalbama, vargiai bereikia kažką pridurti dar).
  • Javier Marías ,,Įsimylėjimai“ (netikėtas ir labai malonus atradimas).

Gal ir pakaks?

Buvo šiemet ir pažintys su J. Nesbo bei M. Kundera, tęsiamas smagusis Ch. Bukowski, skaityta E. Ferrante ,,Nuostabioji draugė“, kurios ypatingumo taip ir nesupratau, pagaliau pastebėta ir Lietuvoje H. Kent su antruoju lietuviškai pasirodžiusiu romanu ,,Gerieji žmonės“, keistoji K. Han ,,Vegetarė“, M. Lunde ,,Bičių istorija“, šalia R. Kmitos metų knygos rinkimuose dalyvaujantis T. Vaiseta su ,,Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ ir dar daug kitų, kurias, kad ir nepatekusias tarp įsimintiniausių, vis tiek dėl vienos ar kitos priežasties norisi rekomenduoti.

Tikiuosi, kad ir kitų metų pabaigoje peržiūrėdama skaitytų knygų sąrašą norėsiu paminėti tiek daug knygų nepaisant to, keliais balais vieną ar kitą įvertinau.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

Vilniaus knygų mugė 2017. Šeštadienis

knygu-mugeSocialiniuose tinkluose nuotraukos su krūvomis knygų, kurias iš knygų mugės parsinešė jos lankytojai, bei nusiskundimai dėl kasmetinių problemų, susijusių su grūstimis, purvynais, jau aprimo. Rodos, mugė buvo jau taip seniai, kad greičiausiai kai kam ji jau visai išgaravusi iš galvos. Tiesą pasakius, net ir man atrodo, kad joje buvau ne prieš savaitę, o kur kas seniau. Tačiau padrikos mintys, kuriomis norėjau pasidalinti, laukė tinkamo momento, kol prisėdusi jas sudėliosiu ir pateiksiu jau ne pirmus metus pasirodančiame įraše, kuriame ir pasakoju būtent apie savo įspūdžius iš kasmetinės knygų mugės, kurioje dalyvavau ir šiemet. Jau antrus metus iš eilės į knygų mugę vykau su šio renginio rengėjų suteikta akreditacija (kas išties nudžiugino, nes tai visgi priverčia pasijausti, jog mano tinklaraštis, kad ir koks apsnūdęs pastaruoju metu, stebimas ir vertinamas). Dėl įvairiausių priežasčių šįkart ja pasinaudojau tik šeštadienį, tad įraše paminėsiu tik mažą dalį to, kas vyko knygų mugėje.

Į mugę atvykau maždaug dešimtą, kadangi nesinorėjo leisti laiko stovint ilgose eilėse prie įėjimo, o ir ryte dar nebuvo problemų dėl palto pasikabinimo rūbinėje – dienos metu ir eilės pasidarė begalinės, ir rūbinėje (bent jau toje, kurioje buvau) žmonės laukė, kol atsilaisvins nors vienas žetonas. Po purvynus braidyti irgi neteko. Tad rytas knygų mugėje prasidėjo išties neblogai.

Kaip visuomet pirmasis tikslas – apžiūrėti knygų stendus, kol dar neprisirinkę tiek žmonių, kad reiktų slinkti vėžlio žingsniu ir glaustytis prie kitų lankytojų. Knygų, be abejonės, daug, didžiąją dalį užėmė įvairios naujienos (kai kurių iki mugės net ir knygynuose dar nebuvo galima rasti), tačiau buvo ir tokių, kurių pardavimuose jau mažai kur yra. Kai kurie pardavėjai viliojo skaitytojus neblogomis akcijomis (kad ir ,,Nieko rimto“), kai kurių akcijos nekėlė kažkokių pozityvių emocijų (pavyzdžiui, pernai siūlę 3 knygas už 10 eu, šiemet ,,Knygų klubas“ tris romanus siūlė už 15 eu mokestį), kai kas pardavinėjo knygas vos euru ar pora pigiau nei knygynuose, o kai kas siūlė savo leidinius už žymiai mažesnes kainas. Pati pirkinių krepšelio neparodysiu, nes be keleto ,,Nieko rimto“ atvirlaiškių (vos 30 ct/vnt) nieko ir nepirkau. Jau planuodama lankymąsi knygų mugėje mąsčiau, kad šįkart greičiausiai išeisiu be knygų iš čia, bet tik būdama vietoje ir žiūrinėdama stalus su knygomis suvokiau, jog šiemet man išties pavyks išeiti nieko iš literatūros neįsigijus (Kas nutiko? Matyt pasikeitęs požiūris į knygų kaupimą, darbo specifika (dėl kurios tampa sunku likti sudomintai, nes viskas matyta ir girdėta) ir tai, kad ne taip ir mažai knygų jau kurį laiką stovi visai nejudinamos ar jau pradėtos, bet taip ir nesulaukiančios, kol vėl bus paimtos į rankas). Bet knygų mugė jau kurį laiką man atrodo kaip tas renginys, kur įsigyti knygų nėra būtinybė.

Renginiai. Tai yra toji priežastis, dėl kurios į knygų mugę norisi sugrįžti. Šiemet aplankiau jų vos tris. Taip nutiko dėl turėto riboto laiko, kurį galėjau skirti knygų mugės aplankymui, bei dėl ne taip ir sudominusios šeštadienio bei sekmadienio (kadangi ketvirtadienis ir penktadienis šįkart man buvo absoliučiai nepasiekiamos dienos, į šių dienų renginius ne itin gilinausi) programos. Bet čia gal iš dalies mano problema, kad kai kurie autoriai, kurie, pavyzdžiui, šeštadienį sulaukė didelės minios žmonių, man nekėlė jokio susidomėjimo. Todėl gaila dėl U. Radzevičiūtės knygos pristatymo, kuriame, deja, kad ir norėdama, bet negalėjau sudalyvauti. O kad būtų pasirodžiusi kur kas ankstesnę valandą, tikrai būčiau apsidžiaugusi pagaliau turėdama galimybę išgirsti ją gyvai. Na, ir K. Webb, kuri būtų dubliavusis su U. Radzevičiūte (ir net nežinau, kuriai būčiau pirmenybę teikusi), buvo visai smalsu pamatyti.

Pirmasis aplankytas renginys buvo E. Cline ,,Merginos“: paauglių psichologija ir auklėjimas. Dalyvauja J. Šeidukytė, A. Kurienė, R. Jonaitis (Baltos lankos). Šia knyga mano susidomėjimas gan nepastovus – tai aš noriu ją perskaityti, tai ne. Net ir pasibaigus renginiui, likau dvejojanti, ar iš tikrųjų noriu ją skaityti, tačiau ėjau ten ne kiek dėl jos, kiek dėl A. Kurienės. Buvo įdomu išgirsti ją kaip savo srities specialistę, o ir šiaip buvo smalsu pamatyti, kiek mane pačią dar toji psichologija, į kurią ketverius metus gilinausi, o dabar beveik metus visiškai atsiribojau, traukia.

Buvo ganėtinai įdomu ir atrodo, kad susirinkusieji taip pat liko sudominti. Tą rodė žmonių emocingas reagavimas į įvairius diskusijos dalyvių pasisakymus, po pristatymo užduodami klausimai, net ir šalia sėdintys po vieno ar kito kalbančiųjų pasisakymo imdavo tyliai diskutuoti apie tai, kas buvo paminėta. Buvo klausta apie tai, kokią įtaką jaunimui gali daryti knyga ,,Merginos“ ir sulaukta išties puikaus atsakymo – tą pasakyti sunku, nes kažkam įtaką galbūt daro ir įvairios pasakos apie princą ant balto žirgo, kurio po to skaitančiosios ir laukia visą gyvenimą. Diskutuota apie tai, kaip tėvai turėtų auklėti vaiką, kad šis, atėjus krizei, lengviau ją išgyventų (ruošti joms iš anksto), kokias klaidas tėvai daro, auklėdami paauglius, J. Šeidukytė nemažai kalbėjo apie save, savo paauglystę bei savo vaiką ir kai kuriuos auklėjimo aspektus. Ryškiausi pasisakymai – apie dažniausią tėvų klaidą visad pasakyti, kas yra blogai, bet nepasakyti, kas yra gerai (banaliausias pavyzdys: vietoj to, kad pasakytų, jog aštuoni uždaviniai išspręsti teisingai, pasako, kad du atlikti klaidingai), apie tai, kad negalima vaikų gąsdinti kitais žmonėmis (jei būsi negeras, nuvesiu pas psichologą, atiduosiu policininkui ir kt.), kadangi po to, ištikus nelaimei, jie nesikreips į žmogų, kuris išties galėtų pagelbėti, apie tai, kad paauglystės pabaiga – kai jau gebama atsakyti į klausimą ,,kas aš esu?“ ir gebama save priimti tokį, koks yra. Valanda praėjo greitai, kad ir nukrypimų diskusijoje kažkiek buvo, o knyga neretai atrodydavo visai nereikalinga viskam, kas buvo kalbama (tik priežastis apie tai kalbėti), užkliuvo nebent vienoje vietoje kelissyk paminėtos sąvokos ,,normalus paauglys“, ,,nenormalus paauglys“, ,,normalūs tėvai“, ,,nenormalūs tėvai“. Kas yra normalus ir nenormalus paauglys? Kažkaip norėjosi, kad būtų išvengta tokių neaiškių skirstymų/vertinimų.

Antrasis renginys – Dovydo Pancerovo knygos ,,Kiborgų žemė“ pristatymas. Dalyvauja autorius, P. Gritėnas, G. Liaudanskas – Svaras (Alma littera). Čia vienas tų variantų, kai labiau domino pristatymas nei pati knyga. Buvo įdomu paklausyti gyvai žmonių, kurie pažįstami tik iš socialinių tinklų ar iš 15min.lt straipsnių. Pristatymas susilaukė daug dėmesio. Mačiau antraštę, kad netilpo visi norintys – kiek tame tiesos, nepasakysiu, nes bent jau man pasirodė, kad norint dar būtų įtilpę vienas kitas tikrai. Bet gal stovint už durų atrodytų kitaip.

Pakalbėti renginio dalyviai moka, o tokių klausyti norisi. ,,Kiborgų žemė“ buvo pristatoma kaip nuoširdus pasakojimas apie tai, ką matė ir ką išgyveno D. Pancerovas, ir kiti jo aplinkoje buvę žmonės, ne tik kolegos, bet ir vietiniai. Pristatymo metu jautėsi noras išlaikyti žiūrovų dėmesį, nes bandyta laviruoti tarp rimtų pasakojimų ir įterpiamų linksmesnių momentų. Spėju, kažką tokio galima ir knygoje rasti. Kalbėjo apie tai, kaip pradžioje į viską buvo žiūrima kaip į nuotykį ir kaip vėliau tas požiūris keitėsi, atsirado visai kitokios mintys, apie tai, kaip kelionės metu formavosi požiūris apie Lietuvą kaip apie išties nemažai per nepriklausomybės metus pasiekusią šalį. Ir viskas pačiame pristatyme būtų kaip ir neblogai, bet antroje jo pusėje vis dažniau įsiterpdavęs Svaras dažnai nukrypdavo visai nuo knygos, jos tematikos, o kai kurie jo pasisakymai skambėjo perspaustai, jam užsikalbėjus nejučia akys nukrypdavo į enciklopediją, kurią vartė šalia sėdintis vaikas.

Trečiasis renginys, kuris sugebėjo numušti ūpą po jo dar ką nors nuveikti knygų mugėje, buvo Pokalbis iš Reikjaviko į Druskininkus: Lietuva Islandijos ,,ambasadoriaus“ akimis. Susitikimas su knygos ,,Ambasadorius“ autoriumi Bragiu Olafssonu. Dalyvauja autorius, J. Abraitytė, K. Platelis (Kitos knygos). Iš vienos pusės, šis renginys, į kurį nuėjau visiškai spontaniškai, paskatino pasvarstyti galimybę ateity perskaityti šią knygą, kadangi jo metu skaitytos ištraukos visai patiko. Iš kitos pusės, pats pristatymas man buvo toks varginantis, kad net neįsivaizduoju, kodėl aš iš ten neišėjau jam nepasibaigus. Klausytis buvo sudėtinga. Ne, ne autoriaus, apie kurio anglų kalbą su islandišku akcentu užsiminė pradžioje. Jis kalbėjo aiškiai ir suprantamai, o ir traukti po žodį iš jo nereikėjo. Tačiau moderatorius visą pristatymą padarė sunkiai klausomą, kadangi ne tik kad trūko taisyklingos anglų kalbos, bet ir tie keli klausimai, kuriuos jis sugebėjo suformuluoti, buvo tariami pernelyg ilgai ir su didžiuliais tarpais tarp žodžių, kad net per tą laiką, kol būdavo pasiekiama klausimo pabaiga, spėdavau pamiršti to klausimo pradžią ar apskritai apie ką prieš tai buvo šnekėta. Sunku buvo klausytis, o dar ir klausimai kažkokie ne tokie. Po pristatymo žiūrovams kilę klausimai buvo kur kas įdomesni. Va. O kas čia įsiminė labiausiai? Autorius rašo savo knygoje apie Lietuvą, Druskininkų poezijos festivalį, o jo romane, kaip ir jo paties kalboje, neturėtų trūkti ironijos. Be to, jis teigė, kad jaunimas knygų nebeskaito, todėl jis rašydamas orientuojasi į vyresnę auditoriją. Argi taip jau neskaito?

Tokie mano įspūdžiai. Gal ne per daug entuziastingi, bet vis dėl to ir šiemet man knygų mugė tapo vienu iš tų renginių, į kuriuos nuėjus galima atsiriboti nuo kasdienybės ir nors trumpam išvalyti galvą nuo visokių kasdienių minčių.

2016-ųjų metų ataskaita

Iki Naujųjų liko ne tiek ir daug, tad, kadangi šiemet jau nebespėsiu perskaityti nieko daugiau, skelbiu savo trumpą metų ataskaitą. Šiemet perskaičiau 44 knygas (pernai buvo 60). Kaip minėjau metų pradžioje rašydama apie 2015-uosius, šiemet nusimatė nemažai visokių pasikeitimų už tinklaraščio ribų, kurie, manyčiau, nemenkai prisidėjo prie to, kad knygą į rankas paimdavau ne taip ir dažnai. Kokie bus 2017-ieji? Sunku pasakyti.

Jau greičiausiai tradicija tampantys mano žodžiai yra tokie, kad ir vėlgi palikusių didelį įspūdį knygų nebuvo tiek ir daug. Tačiau nėra taip, kad tokių apskritai nebūtų, tad tuo, matyt, vertėtų ir pasidžiaugti.

Be perskaitytų knygų šiais metais aptariau ir savo apsilankymą knygų mugėje (čia ir čia) bei ,,Tyto albos“ spaudos koferencijoje.

Skaičiai

Anot goodreads.com, vidutinis knygos įvertinimas – 3,3 (pernai buvo 3,4):

  • 1/5 įvertinau 1 knygą.
  • 2/5 įvertinau 9 knygas.
  • 3/5 įvertinau 12 knygų.
  • 4/5 įvertinau 17 knygų.
  • 5/5 įvertinau 4 knygas.
Keliais balais įvertinau perskaitytą knygą, galite pamatyti tik mano goodreads paskyroje. Prie atsiliepimų vertinimo dažniausiai nerašau.

Buvo perskaitytos 7 lietuvių autorių knygos ir 37 – užsienio, tad lietuvių autoriai į mano akiratį šiais metais pakliuvo retai. Tačiau iš naujo atradau S. Parulskį, tad negaliu teigti, kad lietuvių kūryba 2016-aisiais nepaliko jokio ryškesnio pėdsako.

Iš 44 perskaitytų knygų 5 – savos (netgi viena daugiau nei pernai), 15 – leidyklų dovanos, 3 el. variantai, o 21 imta iš bibliotekos arba skolintasi. Savos vis dar sunkiai juda, tad vėlgi tikėsiuosi, kad kitais metais pavyks dažniau skaityti tas, kurias pati jau seniai esu įsigijusi.

Knygos

Labiausiai patikusių knygų top 3:

Kitos vertos paminėjimo knygos:

Metų komiksas ir metų humoristinė knyga:

Metų iliustracijos:

Apibendrinant, džiaugiuosi, kad šiais metais įvyko ne viena nauja literatūrinė ,,pažintis“ (dabar jau galiu sakyti, kad esu skaičiusi knygas tokių žymių autorių kaip Ch. Bukowski, R. Gary, M. Stepnova, J. M. Coetzee, A. Baricco), kad apsilankiau knygų mugėje, kur susitikimai su autoriais tapo įdomesne dalimi už visas knygas, nugulusias ant stalų, kad vis dar mano apžvalgomis pasitiki kai kurios leidyklos, kad tinklaraštis gyvuoja jau daugiau nei šešerius metus, o minties apie tai, kad turėčiau neberašyti, nėsyk nebuvo.

Aišku, yra ir kas ne taip džiugina. Vis norisi, kad perskaičius tokį kiekį knygų metų pabaigoje būtų galima išvardinti kur kas didesnį skaičių knygų, kurios vienaip ar kitaip patiko. Nesakau, kad tai yra itin didelis perskaitytų knygų skaičius. Tiesą sakant, tai tikriausiai mažiausias perskaitytų knygų skaičius per metus, kokį esu turėjusi. Bet kai tik ketvirtadalis iš jų yra tokios, kurias norisi metų pabaigoje paminėti, ima atrodyti, kad galbūt nebemoku išsirinkti knygų.

Tad kaip ir kasmet, taip ir kitais metais viliuosi atrasti įdomių knygų. Dar mugę aplankyti. Ir skaityti.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2016 – 2017 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

konferencija_2016_kvietimasPastebėjau, kad ,,Tyto albos“ knygų pristatymas rudens pradžioje tampa vis labiau laukiamu renginiu. Jau trečiąjį kartą galėjau pabūti ir stebėti šios kolekcijos pristatymą bei susipažinti su lietuvių autoriais, jų kūryba bei mintimis.

Pristatymas truko daug ilgiau nei visuomet – pora valandų. Tai – daug geresnė trukmė, per kurią spėja pasisakyti kiekvienas, o laikas bėga neregimai (ypač tuomet, kai jau suvokiu vėluosianti į darbą). Iš visų numatytų autorių nedalyvavo tik Povilas Šklėrius.

Kadangi šiuo metu darbuojuosi knyginėje sferoje, jau čiupinėjau tris išleistas bei šįvakar pristatytas knygas – Linos Ever ,,Berlyno romanas“, Eugenijaus Ališankos ,,Empedoklio batas“ bei Kęstučio Navako ,,Vyno kopija“. Tačiau šis vakaras leido susidaryti konkretesnę nuomonę apie šias knygas bei jų autorius. Linos Ever spalvingi knygų viršeliai ir pavadinimai iki šiol darė lengvų romanų įspūdį, o pristatymo metu paaiškėjo, kad iš esmės būtent tokie jie ir yra. Autorė pati įvardijo ,,Berlyno romaną“ kaip lengvą, atostogoms skirtą romaną, labiau skirtą moterų auditorijai. Lina Ever, kaip ir jos knygų viršeliai, traukė dėmesį savo garsiu kalbėjimu bei meile Berlynui. Net savo romano veikėjus vyrus ji palygino su dviem miestais – Berlynu ir Vilniumi. Autorė minėjo rašanti knygas, kurias ir pati skaitytų. Šito laikosi ir visai kitokios kategorijos nei Lina Ever autorius Eugenijus Ališanka, kuris, atsakydamas į moderatorės pateiktą klausimą apie tai, kad esė žanras tampa vis mažiau populiarus ir kiek įtakos tai daro jo kūrybai, citavo K. Vonnegut žymiąją frazę ,,Nieko nepadarysi.“. Dar vienas autorius, galėjęs parodyti savo naujausiąją knygą gyvai, o ne tik žadėti leidyklai suspėti iki nustatyto termino, buvo Kęstutis Navakas, kurio pavardė jau gerai žinoma, kad ir su jo kūryba susipažinti neteko. Šįkart jis pristatė pirmąjį savo romaną ,,Vyno kopija“ ir teigė, kad yra skaitytojų, kurie sakė, kad ,,tokio kreizovo romano dar nesame skaitę“. Autorius ne tik nepasididžiavo kažkuriuo metu trumpam pabėgti iš salės parūkyti, bet ir kitoje savo kortelės pusėje užrašyti ,,Albert Camus“.

Jau antrus metus iš eilės ,,Tyto albos“ pristatyme dalyvavo Saulius Šaltenis ir Kristina Gudonytė. Jie abu vėl atsinešė naujienų. Kitų metų pirmoje pusėje turėtų pasirodyti nauja K. Gudonytės knyga ,,Drugeliai virš bedugnės“, sudominusi jau nuo pat pradžių, tad nekantriai jos lauksiu. Šalia rašymo autorė užsiima ir kitu darbu – rašo scenarijų serialui, kuris kuriamas pagal jos knygą ,,Blogos mergaitės dienoraštis“. Sekite LRT naujienas, nes būtent šiame kanale šis serialas ateity ir pasirodys. Tuo tarpu S. Šaltenio knygoje ,,Basas ir laimingas“ galima bus rasti dvi apysakas. Paklaustas, kodėl vis rašo apie praeitį ir kada žada grįžti prie šiandienos aktualijų, jis atsakė, kad kuo puikiausiai apie šiandieną rašo žiniasklaida, o jam savo knygose norisi rašyti apie asmeniškus dalykus, todėl toji praeitis taip ir dominuoja. Kai buvo iškeltas klausimas, ką reikia daryti, kad S. Šaltenis gautų Nobelio premiją, pats autorius pasakė, kad premija yra gerai, bet jam visai ji nebūtų reikalinga, nes išmuštų iš vėžių, o jam patinka ramybė ir jo paties susikurta rutina.

Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė (nežinojau, kad tai jos slapyvardis), kurios vaikams skirta knyga visai neseniai buvo išleista ,,Nieko rimto“, dabar pristatė metų pradžioje pasirodysiantį romaną suaugusiems ,,Trisdešimt“. Ne tik į trisdešimtmečių auditoriją su šia knyga taikanti autorė kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir atsakinėjo į klausimus apie patirtį Bolivudo kine, santykius su Lietuva ir lietuvių autorių kūryba, gyvenimą užsienyje. Nemažai girdėjusi apie šią autorę anksčiau, dabar džiaugiausi galimybe ją pamatyti ir išgirsti gyvai. O naujoji vaikams skirta jos knyga – jau ant mano stalo.

Bene labiausiai prajuokinęs dalyvis – Rimantas Kmita, kuris pristatė dar iki žiemos turintį pasirodyti ,,Pietinia kronikas“ romaną. Iš pradžių įtariai žvelgusi į pačią idėją, vėliau supratau, kad pabandyti perskaityti reikės vien dėl įdomaus sprendimo – rašyti šiaulietiška tarme. Aš, kaip kilusi iš Panevėžio (o panevėžiečių šnekėjimas juk išties panašus į šiauliečių), tiesiog negalėsiu praleisti progos skaityti teksto, kurio žodžiai tokie pažįstami ir iki šiol girdimi, kai tik grįžtu (o jei jau taip nuoširdžiai, ir pati dar mėgstu į savo šnekamąją kalbą netyčia įterpti vienokį ar kitokį panevėžietišką kirčiavimą). Buvo iškeltas klausimas dėl audio knygos, kadangi šiuo atveju toks variantas turėtų tik dar labiau pagerinti įspūdį apie kūrinį. Tikslaus atsakymo nepateikė, tik užsiminė, kad apie tai buvo svarstyta.

Kaip ir iki šiol, dėmesys buvo skiriamas ne tik grožinei literatūrai. Vietos šiemet rado ir psichiatras-psichoterapeutas, ir gydytojas rezidentas, ir kunigas, ir kulinaras.

Buvo pristatoma pasirodysianti Andriaus Černausko, Skubios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo rezidento knyga ,,Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje“. Iki tol rašęs tik tinklaraštį, savo patirtį jis nusprendė sudėti į knygą. Kaip pats teigė, jo tikslas šia knyga bus šviesti žmones, parodyti, koks yra darbas Skubios pagalbos skyriuje, patarti, kaip elgtis, kad neatsidurtų žmonės tokiame skyriuje, o jei jau atsidūrė – tam tikrą informaciją, kuri bus pateikiama knygoje, taip pat būtų vertinga žinoti. Dar buvo užkabinta atlyginimų tema (A. Černauskas be užuolankų pasakė savo įspūdingą (ironizuoju) atlyginimą) bei tai, kaip sekasi gydytojams ir kitiems darbuotojams laisvalaikiu skaityti grožinę literatūrą.

Su Raimundu Milašiūnu, kuris turėtų būti ypač žinomas su psichologija ir psichiatrija susijusiems ar tuo besidomintiems žmonėms, buvo kalbama apie tai, kokia padėtis Lietuvoje, susijusi su psichoterapijos lankymu (galima pasidžiaugti – situacija gerėja, žmonės vis labiau išdrįsta kreiptis pagalbos), kaip vis dar žmonės mėgsta gerti vaistus nuo visų negalavimų, nors kai kurių nė nereikia (bet vėlgi, situacija ir čia gėrėja), kaip viską apie psichoterapiją bandys savo knygoje paprastai ir aiškiai išdėstyti. Dar įdomi mintis nuskambėjo dėl kušečių psichoterapeuto kabinete. R. Milašiūnas teigė, kad visai norėtų panaikinti tokį baldą iš savo kabineto ir apsiriboti dviem krėslais, kadangi tai sukuria visai kitokį kontaktą.

Kunigas Algirdas Toliatas, kurio knyga ,,Žmogaus ir Dievo metai“ pasirodyti turėtų jau kitą mėnesį, parodė savo išties nemažą iškalbą (toks jausmas, kad jis būtų kalbėjęs kelias valandas ar net daugiau.) bei požiūrį į tikėjimą, jo skleidimą, smerkimą, kurio susilaukia iš kitų dėl savo elgesio. Pateikė įdomią idėją, teigdamas, kad jis gali save palyginti su mobilia (kilnojama) bažnyčia: tik išeidamas iš bažnyčios, bendraudamas su žmonėmis nebažnytiniuose renginiuose, kitokioje laisvalaikio veikloje gali būti su tais, kurie neateina į bažnyčią.

Paskutinis kalbėjęs (kaip iš asmeninės patirties aš suprantu jį, kuriam ,,kalbėsite pagal abėcėlę“ dažniausiai reiškia ,,kalbėsite paskutinis“) autorius – Giedrius Vilpišauskas. Dar vienas tinklaraštį rašantis asmuo, kuris dalinsis savo patirtimi ir patarimais kulinarinėje knygoje ,,Virtuvės užkariavimo menas“, kuri skirta net ir tiems (o gal netgi labiausiai tiems), kurie visiškai nėra susiję su virtuve ir ničnieko nemoka joje daryti. Žada, kad knyga bus kitokia nei daugelis, praktiškai pritaikomas ir nesudėtingas pradžiamokslis.

Toks bus ,,Tyto albos“ ruduo ir žiema (nors tai tikrai ne viskas, nes žadama ir daugiau lietuvių autorių knygų, kurios šįvakar pristatomos nebuvo), o aš aprašydama šias nuotrupas iš kiekvieno pristatymo jau laukiu naujos progos išgirti ką nors įdomaus iš literatūros pasaulio.