Pamatė skaitytoja, kad yra ir be ,,Sostų žaidimo“ serijos lietuvių kalba išverstų kitų George R.R. Martin kūrinių, ir nieko nelaukusi nuėjo į biblioteką ir pirmąsyk gyvenime nuėjo prie Pasaulinės fantastikos Aukso fondo knygų. Vieną norėtą rado, kitos nerado. Bet nenusiminė. O pasiėmusi netgi nusprendė skaityti ne tik mažą minėto autoriaus apsakymą ,,Akmeninis miestas“, bet ir kitus įdėtus kūrinius: James White romaną ,,Kosminė ligoninė“ bei dar du apsakymus: Alan E. Nourse ,,Per saulėtąją pusę“ ir Terry Dawling ,,Likvidatoriai“.
Kaip supratote, toji skaitytoja esu aš (pirmąsyk apie save rašau trečiu asmeniu ir tai taip keistai atrodo!). Šios serijos baidžiausi ir tikriausiai esu ne kartą pasakiusi ,,niekada“, bet ir vėl ausyse girdisi tas teisingasis ,,niekada nesakyk niekada“.
Iki šiol tik teoriškai maniau, kad man nepatiktų skaityti fantastikos, susijusios su ateiviais, planetomis, kosmosu ir t.t. Po šios knygos šią teoriją patvirtinu ir praktiniu įrodymu (šios knygos perskaitymu).
Na, nebuvo taip jau tragiškai blogai: iš esmės, dabar (knygą baigiau vakar) galėčiau maždaug papasakoti ,,Per saulėtąją pusę“ siužetą bei ,,Kosminės ligoninės“ pradžią (pirmą dalį iš keturių). Daugiau – beveik nieko, tik vieną kitą nuotrupą, nes, jei taip nuoširdžiai, skaičiau ją rytais ir nė pati nepastebėdavau, kaip imdavau kone snausti. Svetimas man tas aprašomas pasaulis (taip, tai keturios skirtingos istorijos, bet visos jos buvo ta minėta taip netraukiančia tematika), visai nepavyko man įsigilinti ar juolab įsivaizduoti, kaip viskas atrodo, pajausti personažų išgyvenimų, minčių. Bet nejaugi mesiu, kai ji tokia maža, o kai pateikiamos kelios istorijos, tai iš viso tikėjausi, kad jei ne viena, tai kita bent kažkiek patiks.
Visai nepatiko.
Visgi, spėju, kada nors nesusilaikysiu nepaėmusi kitos George R.R. Martin šioje serijoje išleistos knygos ,,Tafo klajonės“.
Mano knygų pasaulis 