#nebaigtos skaityti Ray Bradbury ,,Pradžios pabaiga“

Tikriausiai laiku nusprendžiau kurti įrašus ir apie nebaigtas knygas, o gal būtent tai ir kaip nors užkerėjo, kad štai, vėl pristatau būtent tokią – neperskaitytą knygą. Įveikiau 50 psl ir numečiau, nes vėlgi – kai turiu (beveik) begalę knygų, kam gaišti laiką su nepatinkančiomis? Autorius garsus ir gerai žinomas, tad kaip čia nutiko, kad net nesugebėjau įpusėt knygos? Tematika kalta ir ne kitaip. Raketos, kitos planetos – tai ne man. Galvojau, gal tik koks vienas apsakymas bus toks, o pasirodo, kad ne. Nors ir ne raketos dažnai čia svarbu, o visai kas kita (spėjau pagauti vieną kitą neblogą mintį), bet pastebėjau, kad man visiškai nepatinkanti tematika neleido gilintis ir į kitus kūrinio aspektus. Niekaip negalėjau susikaupti ir įsigilinti, nes tiesiog neradau, kas mane laikytų ir leistų tikėti, kad kiti apsakymai bus įdomesni.

Bet autoriaus nenurašau ir ateičiai turiu keletą kitų jo knygų pasižymėjusi.

#nebaigtos skaityti Ally Condie ,,Kryžkelės“

Tai pirmas tokio tipo įrašas mano tinklaraščio istorijoje. Norėtųsi tikėtis, kad ateity ir nebus jų daug. Retai palieku neužbaigtą knygą, kad ir kaip ji man patiktų ar nepatiktų. Bet visgi tokių knygų pasitaikė ir nusprendžiau, kad apie jas taip pat reiktų užsiminti. Taigi būtent tokia knyga ir tapo ,,Kryžkelės“, antroji ,,Parinktųjų“ dalis. Apie pirmąją rašiau čia.

,,Parinktieji“ man paliko gerą įspūdį, tad per daug negalvodama į namus parsinešiau ir likusias dvi dalis. Tačiau jau antrąją skaitydama pajutau, kad kažkas ne taip: netraukė ji manęs, norėjosi skaityti kitas knygas, atsiversdavau ir vėl po kelių lapų užversdavau. O galiausiai nutiko taip, kad suvokiau, jog reikia dėti tašką ir nebesivarginti. Juolab, kad mintis, jog dar bus trečia dalis, kurią, iš esmės, atrodytų reikia perskaityti, kad paaiškėtų pabaiga (o ir ,,jei dvi perskaičiau, tai reik ir trečiąją“), mane veikė ne taip jau teigiamai.

Tad įveikiau trečdalį. Norisi knygą pagirti už tai, kad buvo nuspręsta veiksmą padalinti į dvi erdves, todėl joje yra du pasakotojai. O tai įdomiau, nes, jei vienas ima erzinti, galima pailsėti, skaitant apie kitą. Na, nebent erzina abu, tada jau ir šis variantas nebepadeda. Skaitydama jaučiau tą nemalonų jausmą, kai skaičiau tik tam, kad skaityčiau, nė vienas veikėjų poveikis nesudomino, kai kurie aspektai erzino, o ir nejaučiau nei intrigos, nei noro sužinoti, kaip ten toliau viskas pasisuks. Supratau ir tai, kad greičiausiai man reikia dėti tašką apskritai panašios tematikos knygoms. Žinoma, tai nėra identiška ar itin daug panašumų turinti knyga kad ir su tomis pačiomis ,,Bado žaidynėmis“, bet visgi ,,rėmai“, kurie būdingi daugeliui YA distopinių knygų, yra tai, kas sugebėjo gan greitai pabosti.