Pavasarį namuose atsirado pačių įvairiausių knygų. Kaltinu karantiną, kuris skatino vartotojiškumą labiau nei įprastai, nors jau atrodė, kad buvau suvaldžiusi visų knygų iš eilės pirkimą (šį mėnesį suradau jau kitą „kaltininką“ savo pirkiniams). Viena iš tokių – vos 75 puslapių filosofo Harry G. Frankfurt pasamprotavimai apie šūdmalą. Kaip tik ta pačia tema buvo pasirodęs Pauliaus Gritėno straipsnis, kuris pasirodė išties vertas dėmesio, tad be ilgų svarstymų įsigijau ir knygą.
Autorius pateikia galimus šūdmalos apibrėžimus, aprašo, kaip ją atskirti nuo melo. Pavyzdžiui, pagrindinis šių dviejų sąvokų skirtumas toks, kad kai žmogus meluoja, jis sukuria savo teiginius, remdamasis tiesa. Tuo tarpu šūdmaliaujančio žmogaus neriboja niekas, nes jam nėra svarbu, kiek tiesos, o kiek melo jo pasakymuose yra. Pasitelkdamas pavyzdžius ir kitų autorių mintis, Harry G. Frankfurt aprašo teoriją, kuri savo aktualumą kažin, ar kada nors praras, nes šį reiškinį sutikti galime bet kurioje gyvenimo srityje, nesvarbu, ar tai būtų įmonės, kurioje dirbate, politika, priešrinkiminių debatų laida ar pokalbis su artimuoju. Norėtųsi pacituoti keletą vietų, bet kadangi knyga itin trumpa, pasiliksiu jas sau, o tie, kurie planuoja skaityti, tegu patys atranda sau įdomiausias pastraipas.
Visgi reikia nusiteikti tam, kad knygos tekstas sutilptų į kiek ilgesnį straipsnį (puslapių nedaug, šriftas didelis, tarpai tarp eilučių irgi įspūdingi), o pats dėstymas – sausas, vadovėlinis. Norėjosi aktualesnių, spalvingesnių gyvenimiškų pavyzdžių, kurie paįvairintų tekstą, bet kita vertus šį trūkumą užpildė prieš tai skaityti straipsniai šia tema masinėje spaudoje.
Mano knygų pasaulis 