3.33. Victor Hugo ,,Vargdieniai”


Pamenu, buvau pasiryžusi šį romaną perskaityti praeitą vasarą, bet nuėjusi į biblioteką išsigąsdavau storio (visi trys tomai sudaro kiek daugiau nei 1500 psl.), taigi, galop prisiruošiau tai padaryti šią vasarą. Ir aišku, viena iš priežasčių, kodėl pagaliau pasiryžau pasiimti- metų iššūkis.

Tiems, kas neskaitė nieko iš Victor Hugo kūrybos, nepatarčiau pažindintis su ja nuo šios knygos. Kodėl? Dėl tos pačios apimties. Juk didesnė tikimybė, kad numesite į šoną storesnę knygą nei plonesnę. Taip ir nesužinotumėte, kad po keliasdešimties puslapių visokių aprašymų V.Hugo knygose atsiranda normalus, paprastas, nemažai dialogų turintis siužetas. Pamenu, man buvo tikra kančia skaityti ,,Paryžiaus katedros” pradžią, kadangi nemėgstu detalių aprašymų. Bet po jų atsirado labai įdomus siužetas. Lygiai taip pat ir ,,Vargdieniuose”. Tikriausiai turėčiau atskleisti, kad tų aprašymų šioje knygoje tikrai nemažai ir gali tęstis net iki 100 psl. Aprašomi ne tik įvairūs pastatai, bet atskleidžiamos kai kurių veikėjų praeities gyvenimo peripetijos, taip pat nemažai dėmesio skiriama kai kuriems tuometiniams politiniams faktams aptarti bei istorinei padėčiai. Sunkiausiai sekėsi ištverti ilgiausią pasakojimą apie Vaterlo mūšį. Nesu aš istorijos (o ypač mūšių) mėgėja, taigi nenuostabu, kad pamačiusi, kad tas pasakojimas tęsiasi kone be galo, keletą lapų (ne daugiau kaip 2) praverčiau net neužmetusi akies. Visus kitus nukrypimus šiaip ne taip ištvėriau, o kai kurie pasirodė ir ganėtinai įdomūs (pvz. apie vienuolyną). Mintis, kad turėčiau knygą mesti į šalį, net nebuvo sukirbėjusi galvoje, nes po tamsos (nukrypimų) ateidavo šviesa. Beje, tikrai žinau, kad yra tokių, kuriems visi tie aprašymai suteiktų malonumo, tad, jei tik domitės istorija (ypač Prancūzijos) ar mėgstate detalius aprašymus, čiupkite šią knygą. Jei istorijos vadovėliai būtų rašomi Victor Hugo stiliumi, ją pamėgtų daugiau mokinių.

Victor Hugo

Na, o pakalbėjusi apie vieną minusą (kuris, beje, yra vienintelis), pagaliau jums pateiksiu nedidelę anotaciją, kad panašiai žinotumėte, apie ką ši knyga. Gausių įvykių verpete iškyla buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir guviu protu, šis visuomenės atstumtasis siekia išsilaisvinti iš slogios praeities, grįžti į visavertį gyvenimą, susirasti šeimą, meilę. Spalvingos veikėjų istorijos rutuliojasi įtaigiai nutapytame visos epochos fone – atkuriami Napoleono I, restauracijos laikotarpio, 1830 ir 1848 m. revoliucijų ir kiti įvykiai, socialinės, moralinės laikmečio problemos, svarstoma, kas yra teisingumas ir malonė, religija ir tikėjimas, gyvai vaizduojami to meto Paryžiaus užkaboriai.

Knygą sudaro penkios dalys. Skirtingų metų leidimuose jos pateikiamos skirtingame kiekyje knygų (pati penktą dalį skaičiau iš seno leidimo knygos, kuri buvo 4-asis tomas), tačiau į daugiau dalių padalintas romanas yra daug geriau vien dėl to, kad patogiau skaityti (kadangi skaitau knygą laikydama rankose). Istorija apima dešimt metų, per kuriuos nutinka visko ne taip ir mažai. Žanas Valžanas- vargų vėtytas ir mėtytas žmogus. Įdomu buvo stebėti, kaip jam sekėsi kibtis į gyvenimą, kadangi jis buvo tikrai protingas ir apsukrus, ką jau kalbėti apie didelę jėgą. Nedera užmiršti ir greta vystomos siužeto linijos apie Fantiną- žavią merginą, kuriai likimas nežada nieko gero. Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad po kiek laiko šios dvi siužeto linijos susijungs ir taps viena. Bet iki tol dar daug negandų ir skausmo praeis. Na, o kiek vėliau atsiras ir trečioji svarbi persona- Kozetė.

Knyga sukėlė daug minčių (dabar galvoju, kad, jei domėčiausi politika ir kitomis panašiomis sferomis, tų minčių būtų dar daugiau..). Kaip Victor Hugo rašė ,,Vargdienių” vertimo Milane leidėjui, ši knyga skirta ne tik Prancūzijai, bet visam pasauliui. Juk visur pilna neteisybės, visur yra tokių žmonių, kokie aprašomi šiame romane. Taigi, ir paliesti turi visus. Mane labiausiai liūdino (nedaug trūko, kad keliose vietose susigraudinčiau, o dar ir gerai papurtyti kai kuriuos veikėjus kartais labai norėjosi) tai, kaip greitai žmonės gali pakeisti nuomonę apie kitus. Neieškosiu jokių nesusijusių pavyzdžių, o pateiksiu labai paprastą: Žanas Valžanas. Jei kas nors jus su juo supažindintų, o jūs dar kiek laiko pakalbėtumėte su juo, pamanytumėte, kad tai labai malonus ir geras žmogus, o jei dar pagelbėtų kaip nors, tai iš viso visiems pažįstamiems apskelbtumėte, kokį nepaprastą naują pažįstamą turite. Tačiau vos tik kas nors jums pasakytų: jis- buvęs katorgininkas, kokia tikimybė, kad nebenorėtumėte jo pažinoti, gatvėje jį apeitumėte iš tolo, o apie priėmimą į namus net kalbų nėra- juk jis gali ką nors pavogti, o galop dar ir nužudyti, jei nesielgsite taip, kaip jis norės. Tokie jau tie žmonės, greitai pasiduodantys stereotipams ir nė nemanantys, kad žmogus gali pasikeisti. Tačiau skaudžiausia, kai išduoda žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjote, o ištiesia ranką tas, į kurį iki tol, rodos, menkiausiai kreipėte dėmesį.

Tikrai gera ir įdomi knyga, nors ir kiek ištęsta… Bet į pastarąjį dalyką nekreipsiu dėmesį, nes man labai patiko.

Jau ilgą laiką (tiksliau, vos tik sužinojau, kad toks yra kuriamas) laukiu gruodžio mėnesį pasirodysiančio miuziklo, pastatyto pagal šį romaną (daugiau inform. žemiau). Dabar, perskaičiusi knygą, jo laukiu tik dar labiau!

Ekranizacijos:

Ekranizacijų pagal šį romaną sukurta nemažai (pagal imdb- , čia pateikiu tris naujausias:

  • Les Misérables (1998) – kriminalinė istorinė drama, kurią režisavo Bille August,  o pagr. vaidmenis atliko Liam Neeson, Geoffrey Rush, Uma Thurman.

  • Les Misérables (2000) – mini serialas, kurį režisavo Josée Dayan, o pagr. vaidmenis atliko Babsie Steger ir Gérard Depardieu.

  • Les Misérables (2012) – minėtasis miuziklas, kurį režisuoja Tom Hooper (jis režisavo garsųjį The King’s Speech), o vaidmenis atlieka tokie garsūs aktoriai kaip Hugh Jackman (Žanas Valžanas), Russell Crowe (Žaveras),  Anne Hathaway (Fantina), Amanda Seyfried (Kozetė), Sacha Baron Cohen (Tenardjė), Helena Bonham Carter (Tenardjė žmona) ir kiti.

Advertisements

5 thoughts on “3.33. Victor Hugo ,,Vargdieniai”

  1. Aš pati su V.Hugo pažintį pradėjau nuo “Žmogus, kuris juokiasi”, perskaičiau apie pusę knygos ir padėjau į šalį,,, nebeištvėriau pilstymo iš tuščio į kiaurą, to smulkaus detalizavimo. Matyt po D.Brown’o knygų tapau nekantri, norėjosi veiksmo, greičio 🙂 Tikriausiai V.Hugo kūrybai reikia subręsti 😉 Šaunu, kad įveikei “Vargdienius”, gerbiu 🙂 o ir ačiū už apžvalgą, buvo tikrai įdomu :}

  2. Na, taip, kantrybės tikrai reikia, bet, kadangi jau žinojau ko tikėtis, nebe taip buvo sunku išlaukti, kol bus sugrįžta prie ,,esmės”, nors visgi būdavo, kad nusibosdavo… Na, nežinau, kaip dėl subrendimo, bet bent jau nusiteikimo tikrai reikia. O padėkas visada smagu skaityti, dėkui 😉

  3. Skaičiau knygą, “Vargdieniai” kai man buvo septyniolika. JI išliko visam gyvenimui. Tai pati geriausia mano perskaityta knyga.

  4. Vargdieniai – mano pati geriausia gyvenime skaityta knyga. Pradžia patiks tiems, kam įdomi istorija. Nereali knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas, laikantis save išsilavinusiu žmogumi. Knyga skaitėsi greitai, labai įtraukė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s