9.55. Joanne Harris ,,Šokoladas“

Su Joanne Harris pirmoji pažintis įvyko prieš dešimt metų, kai devintoje klasėje paklausiusi draugės rekomendacijos pasiėmiau ,,Šokoladą“, po to sekė ir kitos jos knygos. Pamačiusi, kad pasirodys naujas ,,Šokolado“ leidimas, itin apsidžiaugiau, nes nepaisant to, kad kas keletą metų pasirodydavo kuris nors rašytojos romanas, norėjosi, kad ir šis vėl būtų pastebėtas bei skaitomas. O man pačiai pasidarė smalsu, kaip dabar atrodys prieš dešimtmetį labai patikusi istorija. Smalsu buvo todėl, kad jau kurį laiką dėmesį labiau patraukia knygos, kuriose būna daug skausmo, slogios atmosferos, o ,,Šokoladas“ prisiminimuose – visiška priešprieša minėtoms. Bet jau nuo pat pirmų puslapių tapo aišku, kad bėgantys metai nepakeitė mano nuomonės apie šį romaną.

Pasakojimo centre – vieniša mama Viana Rošė, kuri su dukra Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelyje ir čia atidaro šokoladinę ,,Dangiškieji migdolai“. Nors kai kurie vietiniai maloniai priima pašalietę, klebonas Frensis Reino įžvelgia pavojų jo parapijos nariams, yra įsitikinęs, kad šokoladinė ir ryškias spalvas mėgstanti, visada geros nuotaikos, su daugeliu bendrą kalbą randanti Viana yra čia tam, kad kenktų Bažnyčiai, skatintų nuodėmingumą bei menkintų jo paties, klebono, galią.

Tai jau antra iš eilės knyga, kurioje vienas iš veikėjų turėtų būti tas, kuriuo visi pasitikėtų, kreiptųsi ištikus nelaimei ir sulauktų palaikymo, skleistų Dievo žodį be savo nuomonės kišimo ir įkvėptų kitus tikėti, tačiau iš tiesų tėra tik savanaudis, naudojantis tikėjimą kaip ginklą prieš viską, kas netenkina ir trukdo. Reino yra ne tik veikėjas, bet ir vienas iš pasakotojų, todėl galima ne tik susidaryti vaizdą, kaip jį mato aplinkiniai, bet ir sužinoti jo paties mintis, skaitant monologus, sakomus komoje esančiam kunigui. Reino skyriai – lyg nuodėmių išpažinimas klausykloje, su daug pasiteisinimų, faktus iškreipiant taip, kad jis liktų išteisintas. Nors kai kuriose apžvalgose kalbama apie tai, kad knygoje supriešinami tikėjimai, krikščionybę pateikiant neigiamai bei iškeliant pagonybę, pati pagrindinį romano konfliktą vertinu labiau kaip priešpriešą tarp neišprusimo/tamsumo ir atvirumo patirčiai. Reino ir dar keletas vietinių – riboti, viską vertinantys pagal jau turėtas patirtis, neįsileidžiantys jokių naujovių, susikoncentravę į save, tai, kas patogu tik jiems patiems, užmerkdami akis prieš tai, kas akivaizdu (pavyzdžiui, smurtaujantis vyras tampa auka, o ištrūkti iš jo galios norinti žmona – išdavike, nes santuoka yra šventas dalykas, o visi čigonai – vagys ir tinginiai). Tuo tarpu Viana – bandanti su visais rasti kalbą, nesmerkianti, ieškanti, kaip geriausia prieiti prie žmogaus, kaip jį pradžiuginti ar paskatinti atsiverti apie tai, kas jam aktualu, parodant, kad ji nevertins, nekiš savo nuomonės, o tik išklausys ir emociškai palaikys (ir be abejo, pradžiugins mėgstamu skanėstu).

Kas mane geriau pažįsta, žino, kad be šokolado galiu išgyventi (užtat turiu kitų saldžių silpnybių), bet skaitant knygą neužsinorėti deserto, kuriame būtų minėto saldumyno, tiesiog neįmanoma. J. Harris aprašymai – užburiantys: saldumynų gamyba, karšto šokolado gėrimas, skanėstų pavadinimų vardinimas, papasakojant, kaip jie atrodo ar kokio skonio, traškumo yra, aprašyti taip vaizdingai, kad skaitydavau ir dūsaudavau, jog namie nieko panašaus neturiu.

Įspūdį daro ne tik maisto pateikimas, bet ir jaukios, mistiškos atmosferos kūrimas. Lengva magija, kuri yra viena iš romano ypatybių, rodos, visuomet yra kažkur šalia. Šokoladinėje vykstantys pokalbiai, Vianos bendravimas su lankytojais, Anukos lakstymai paskui įsivaizduojamą triušiuką Šlepetę – viską apgaubia ypatinga aura, skaitant labai norisi ne tik aprašomų saldumynų paragauti, bet ir tokioje šokoladinėje apsilankyti (pamenu, pirmąsyk perskaičiusi šią knygą svajojau ir pati panašią vietą atidaryti). Viena vertus, kai kurie Vianos pamąstymai, romano įvykiai atrodo per daug nusaldinti, naudotos tam tikros klišės (kad ir gimtadienio šventė bei tai, kas įvyko po jos), kurios galėtų erzinti (ypač mane). Kita vertus, ,,Šokoladas“ turi tai, dėl ko visas spinduliuojamas gerumas, saldumas, netgi nuspėjamumas nesukelia neigiamų emocijų. Galvoju, kad priežastis – jau minėta magija (realistiška ir ,,natūrali“ – tikrai ji nesietina su fantastika) ir pagrindinė veikėja. Jos charakteris – vientisas, o kiekvienas veiksmas tinkantis tam, apie ką ji kalba, kokias mintis išsako romane, nėra taip, kad koks nors poelgis atrodytų nelogiškas ar niekuo neparemtas. ,,Šokolade“ nerasite ir išplėtotos meilės tarp dviejų žmonių istorijos, tikriausiai dėl filmo prisiminimuose išliko Vianos ir Rudžio draugystė, tad buvau nustebusi, kad iš tikrųjų pačiame romane ji pateikta minimaliai. Knyga labiau meilę gyvenimui, žmonėms, siekį būti laimingiems, daryti taip, kaip norisi pačiam, o ne tai, ko kiti iš tavęs tikisi. Bet visa tai pateikta be jokio moralo, nes ir pati veikėja pabaigoje nepadaro gyvenimą keičiančių sprendimų, o Reino sulaukia labai linksmos (skaitytojams) pabaigos (kuri nėra visiška pabaiga, nes ,,Šokoladas“ – tik pirmoji dalis visoje Vianos istorijoje).

,,Šokoladas“ – man ypatinga knyga, kadangi net ir po tiek metų sugeba prasibrauti iki užsislėpusios ir dažnai užgožtos naiviosios mano asmenybės pusės ir sukelti tiek daug įvairiausių emocijų. Užburiantis tekstas, miela istorija, kurioje ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš mano apžvalgos, bet pasakojimas toks šviesus, kad net ir koncentruotis norisi į magišką atmosferą, o ne istorijos niuansus.

Dabar viskas, apie ką galiu svajoti – tai dar kartą peržiūrėti prieš daug metų matytą romano ekranizaciją, kurioje vaidina tobulai Vianos vaidmeniui tinkanti Juliette Binoche ir ilgokai užmirštas Johnny Depp.

O pabaigai… Žinote, svajonės pildosi (kad ir kokios mažos ar iš pažiūros lengvai įgyvendinamos). Prieš ketverius metus aprašydama Joanne Harris ,,Persikai ponui klebonui“ (trečioji dalis) užsiminiau, kad norėčiau ,,Šokolado“ seriją turėti namuose. Visos serijos dar neturiu, bet pirmoji knyga jau suradusi savo vietą lentynoje.