1.20. Vincas Mykolaitis- Putinas ,,Altorių šešėly''

Tai knyga, kurią skaitė daugelis. Vieni mokykloje, kiti, kurie dėl tam tikrų priežasčių išsisuko, vėliau. Kai kurie šią knygą, kaip ir visą lietuvių literatūrą, vadina ,,nesąmone“, tačiau daugumai ,,Altorių šešėly“ yra viena geriausių lietuvių autorių knyga. Būtent tokia ji yra ir man. Šią knygą perskaityti norėjau jau seniau, bet vis atidėliodavau. Bet galiausiai ji pateko į privalomų perskaityti knygų sąrašą- taigi, perskaityti teko priverstinai. Bet dėl to pernelyg nesikrimtau, nes tas sąrašas tik pagreitino mano ,,pažintį“ su ,,Altorių šešėly“.

Kadangi jau buvau girdėjusi, kad knyga bus apie kunigo gyvenimą, tikėjausi, kad istorija  bus apie ,,nelegalią“, uždraustą meilę. Bet kad šioje knygoje rasiu tiek prieštaravimų, vidaus kovą ir pan. nesitikėjau. O ir ta meilė nėra knygos pagrindas- tik antraeilis dalykas, pagražinantis knygą.

Sekmadieniais į bažnyčią nevaikštau, išpažinties buvau tik kelissyk, komunijos- tiek pat, nesimeldžiu. Tačiau kažkoks krislelis ( o gal ir visas krislas 😀 ) tikėjimo many yra. Tad patiko man ši knyga ir tuo, kad joje buvo svarstomi bažnytiniai dalykai, sužinojau naujų dalykų apie kunigų gyvenimą. Nieko nebestebina tai, kad kunigai mėgsta ir stikliuką rankoje palaikyti, ir užsirūkyti. Seniau gal dar labiau buvo slepiama, bet šiais laikais, manyčiau, mažiau. Kalėdojimas ir panašūs namų lankymai man niekada neatrodė tokie jau nekalti. Svarbiausia- gauti pinigų. Nustebau, kad seniau veždavo lauktuvių ir aplankomiems parapijiečiams. Ne tik patys norėdavo gauti, bet dar ir duodavo. O tai jau šis tas. Ne kaip dabar.

Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris (labai gražus vardo ir pavardės derinys,beje 🙂 ) ne visai savo noru įstojo į kunigų seminariją. Man nesuprantamas tėvų noras matyti sūnų kunigu. O ar ne geriau būti geram, doram, tikinčiam, tačiau turinčiam šeimą? Moters ir vyro santykis svarstomas visoje knygoje. Ir tikrai tai turi būti svarstytinas dalykas net nūdienoje. Ar yra skirtumas tarp vedusio vyro ir ,,nekalto“ (abejoju, kad tokių kunigų tarpe daug) ? Tiek pirmasis, tiek antrasis gali taip pat skleisti tikėjimo tiesas. O pirmasis- net geriau. Šeima : žmona, vaikai, ne vieną vyrą išmoko naujų, gražių dalykų, padeda labiau pažinti save. Iš viso, kaip galima stoti į kunigystės mokslus vos sulaukus pilnametystės? Juk daugelis tokio amžiaus yra dar neapsisrendę, nežinantys, ko nori iš gyvenimo- toks pat buvo ir Liudas.

Jis visą laiką laviravo tarp poezijos ir kunigystės. Kurti jis negalėjo gerai- jautėsi pernelyg suvaržytas. Kunigu būti jis nepajėgė ir jautė, kad tai- ne jam, bet sulaužyti duotos priesaikos ir taip užrūstinti daugelio jis nenorėjo. Kely pasirodžiusios moterys jame sėjo dar daugiau abejonių, bet tuo pačiu ir pasiryžimą siekti savo svajonės- būti geru, pripažintu poetu. Pajaustas susižavėjimas, įsimylėjimas buvo toks kontrastiškas tam jausmui, kurį jis jautė klausydamasis išpažinčių, sakydamas pamokslus, vesdamas mišias, kasdien melsdamasis. Tai galima palyginti su nemėgiamu darbu- kai po kiek laiko supranti, kad nebegali, kai tau net šlykštu pagalvoti apie dar vieną nemėgstamo darbo dieną. Taip buvo ir Liudui. Jam mišios tapo lyg kokiu baubu. Tai nereiškė, kad jame dingo tikėjimas. Jis tikėjo. Bet jis, kaip ir aš, nepripažino priverstinio meldimosi. Kodėl turiu melstis tada, kada nenoriu? Apskritai, kodėl reikia melstis vien katekizme nurodytomis maldomis? Gal aš noriu melstis, garbinti/dėkoti savo pačios žodžiais? Juk tos pačios kasdien kartojamos maldos, kaip ir kasdien girdimas žodis ,,myliu“ tampa bereikšmės. Ar tikinčiam būtina eiti į bažnyčią? Juk pasimelsti galima ir namuose. Bažnyčioje net ir tos senos bobutės (vadinamos davatkomis) ne kiek meldžiasi, kiek žiūri, kaip kas apsirengę. Spėja ir pasikalbėti dar, ne tik kunigui atsakinėt ,,Per amžius amen“ ir t.t. Juokingiausias tai man bažnyčios lankymas tik per didžiąsias šventes. Žmonių būna tiek, kad net bažnyčioje netelpa. O paprastais sekmadieniais kodėl tiek nesusirenka? Ar tada jau tikėti nebereikia?

Liudo Vasario istorija tikrai nepaliks nė vieno abejingo. Skaitykite, kas neskaitėte, skaitykite ir tie, kuriems, kai mokyklos laikais skaitė, nepatiko. Pažadu, atrasite šią knygą iš naujo, o po kiek laiko norėsis ją dar kartą perskaityti…

Citatos:

(19 psl.)

Gyvas tikėjimas turi būti pagrįstas dievo meile, nes jis eina iš dievo malonės. Bet dievo meilė turėtų būti jaučiama. Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mums primena mylimą daiktą, liepia jo ilgėtis, jo netekus, liūsti, o , jam esant, džiaugtis. Meilė mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti. Iš tiesų esama tokios ir dievo meilės.

(109- 110 psl.)

Melstis, dievą garbinti galima tik susitelkus, vienystėje ir tik tada, kai to reikalauja širdis. O viešos ceremonijos ir iškilmės (…) tik paviršutiniški paradai, kurie reikalauja daug dėmesio, įpratimo, bet ne susitelkimo ir širdies.(…) Dvasininkui tai tik oficiali pareiga, o ne malda.

(261 psl. )

Juo mes daugiau ko saugomės, juo mažiau išsisaugom. Mes dažnai, kaip tyčia, padarome tai, ko labiausiai saugomės.

(552 psl. )

… mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.

(568 psl.)

Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gero neduoti dabarčiai.