9.62. Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius ,,Romanas su Italija“

Paskutinė metų apžvalga skirta knygai, kurią perskaičiau per didžiąsias gruodžio šventes. Abu autorius žinojau jau anksčiau, kadangi teko skaityti ne vieną jų straipsnį. ,,Romanas su Italija“ – naujausias poros bendras darbas, kuriame jie dalijasi tuo, ką patyrė ar sužinojo per dvidešimt penkerius gyvenimo Italijoje metus.  Knyga tikrai nėra dar vieni memuarai ar viena iš daugelio turistinių knygų, mat autoriai sugalvojo įdomią formą: skaitant atrodo, jog veikėjai aprašo vienos dienos įvykius minėtoje šalyje. Būtent tai, kad ,,Romanas su Italija“  yra savotiškas grožinės ir negrožinės literatūros lydinys, labiausiai ir intrigavo.

Dažnai neramu būna imti kūrinį, rašytą kelių žmonių, nes kyla klausimas, kaip jiems pavyko sutarti, kiek vientisa istorija bus. Manau, šiuo atveju rašyti atskirais skyriais (viename skyriuje kalba Jurga, kitame Paulius) – buvo tinkamas pasirinkimas. Tokiu būdu kiekvienas galėjo pateikti savo požiūrį į gyvenimą Italijoje, kalbėti temomis, kurios aktualios vienam ir mažiau įdomios/svarbios kitam. Buvo ir tokių skyrių, kuriuose apie tą patį įvykį pasakojo iš pradžių vienas, o po to kitas autorius – iš dviejų perspektyvų papasakota istorija, kaip ir romanuose, iš karto skamba įdomiau, nes matome, kaip reagavo keli istorijos dalyviai, ką pastebėjo vienas ir į ką koncentravosi kitas.

Tiek Jurga, tiek Paulius turi ką pasakyti, kadangi domisi ne viena sritimi.  Knygoje paliečiamos įvairios temos, tad skaityti nenuobodu – taip ir įdomu sužinoti, apie ką bus pasakojama kitame skyriuje. Meilė artišokams, apsilankymas gydytojo kabinete, vietinių gyventojų tipai pagal skaitomą laikraštį, keiksmažodžių vartojimo ypatumai Italijoje, emocijų reiškimo svarba (o kai kalbama apie emocines reakcijas į situaciją, italai visada žingsniu priekyje), turistų tipai pagal pasirenkamą maistą, įvairūs mitai, jų paneigimas ar paaiškinimas, iš kur jie atsiradę, susidūrimas su žymiais visuomenės veikėjais, sudaromo įspūdžio lankantis vietiniame turguje reikšmė, architektūra, mada, maisto svarba, klausymasis, kuris padeda mokytis tiek kalbos, tiek kultūrinių dalykų, ypatingos svarbos valanda dienos metu, kai visi ilsisi, o gatvės ištuštėja – tai toli gražu ne visos temos, apie kurias kalbama šioje knygoje. Man, kaip nebuvusiai Italijoje, skaityti buvo įdomu, tačiau manau, kad ir buvę šioje šalyje ras nemažai įdomios informacijos, galbūt ji pasufleruos, ką nuveikti ir kur nueiti, kitąsyk atsidūrus Romoje, kaip reaguoti į tam tikrą vietinių elgesį, ko tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kaip ir minėjau, tai nėra turistinis vadovas, čia (bent man pasirodė) svarbiausia – autorių patirtis, nuotykiai Italijoje, todėl informacija susilieja su asmeninėmis istorijomis, linksmais (o kartais ir nelabai) įvykiais. Todėl skaityti knygą lengva, tekstas nesausas, išraiškingas, sukeliantis įvairių emocijų.

Galvojant apie bendrą įspūdį, norisi paminėti ir mažiau patikusius momentus. Vietomis man atrodė per daug ,,užsižaista“ su aprašymais, kai kokiam nors kvapui, emocijai ar įspūdžiui apibūdinti buvo skiriamos kelios eilutės. Nesu tikra, ar tai tiesiog netiko mano skoniui, ar tie intarpai iš tiesų per daug manieringi, išdailinti. Buvo poskyrių, kurie ne taip sudomino, tačiau čia galima įžvelgti ir privalumą – jie neilgi, tad nereikėdavo ilgai dūsauti, galvojant, kada pradės kitas pasakojimas.

,,Romanas su Italija“ – spalvinga, nenuobodi knyga, kurioje viena tema keičia kitą. Autoriai praleidę šalyje toli gražu ne vieną dieną, o ketvirtį amžiaus, todėl tikiu, kad jiems buvo nelengva atrinkti, ką pasakoti, o ką pasilikti būsimiems straipsniams ar knygoms. Kadangi aptariama daug temų, knygos auditorija – išties gana plati, o turinys  gali sudominti daugelį skaitytojų, norinčių šį tą sužinoti apie Italiją (ar dar geriau ją pažinti).

9.19. Eglė Gerulaitytė „Bastūnės liudijimai“

Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – knygos autorė aprašo savo kelionę per Pietų Amerikos šalis. O Pietų Amerikai atsispirti negaliu, ypač Argentinai, kuri ankstyvoje paauglystėje buvo svajonių šalis, – būtent ją įvardydavau kaip labiausiai norimą aplankyti. Todėl vos pasirodžius knygai žinojau, kad tikrai ją skaitysiu.

Tiesa, autorė aprašo visai ne turistinę minėtų šalių pusę – tai ir išskiria šią knygą iš kitų. Negalėjau nesižavėti E. Gerulaityte – vos per kelias valandas išmokusi važiuoti motociklu, ji ne tik įsigijo jį, bet ir nusprendė viena leistis į ilgą ir nenuspėjamą kelionę per visą žemyną. Per kalnus, dykumas keliautoja važiavo be jokių žemėlapių ar navigacijos. Nesyk buvo atsidūrusi situacijose, kurios pareikalavo ne tik drąsos, bet ir vidinės stiprybės bei užsispyrimo (vidury dykumos pasibaigęs kuras, smėlio audra ir kt.), – neabejoju, visa tai autorei paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė neįkainojamos patirties. Įdomiausia, kaip nepaisant sunkumų, nuovargio, fizinės ir emocinės savijautos, keliautoja sukaupdavo visas likusias jėgas ir leisdavosi tolyn į kelią, kur jos laukdavo nauji nuotykiai ir iššūkiai.

Įdomiausia istorijų dalis – susitikimai ir pokalbiai su vietiniais. Neslėpsiu, būtent šios dalies pasakojime laukdavau labiausiai ir įsitraukusi skaitydavau apie žmones, jų lūkesčius, kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, į save, į aplinkinius. Nenublizginti, kai kada prajuokinantys, o kai kada kaip tik skaudžiai nuskambantys pasakojimai ir Eglės aprašyti gyvenimo ypatumai padeda prisiliesti prie skirtingų patirčių, pamatyti, koks spalvingas yra pasaulis.

Visgi visiškai įsitraukti į kelionių aprašymus trukdė rašymo stilius. Nors pati kelionė itin ryški, dinamiška, pačiam pasakojimui to pritrūko, pasakojimas atrodė monotoniškas, o tai šiek tiek sunkino skaitymą. Todėl verčiant puslapius kilo dvejopas įspūdis: patirtys be galo įdomios ir žavinčios, bet tai pateikta taip neįtraukiančiai, kad trukdė mėgautis turiniu.

Kiek mačiau, E. Gerulaitytė aktyviai dalijasi savo kelionių nuotykiais – internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų. Belieka tikėtis, kad autorė nepritrūks noro toliau keliauti ir dalintis pasakojimais apie patirtus nuotykius.

4.38. Martynas Starkus ,,Tuk tuk Indija“

Jau senokai skaičiau pirmąją M. Starkaus knygą ,,Šilko kelias“, bet iki šiol apie ją likęs malonus įspūdis, kuris skatino dar kartą patirti įdomius nuotykius kelionėse, aprašytus šio autoriaus. Taigi, pagaliau į rankas papuolė ir antroji, kur kas didesnės apimties knyga, pasakojanti apie Martyno, jo ištikimo kelionių draugo Vytaro, taip pat, jų bendraminčių Jono ir Edžio (jie ir fiksavo visas akimirkas) kelionę per Indiją ne vien turistų pramintais takais.

Šį kartą Indijoje jie įsigijo baltą mašiniuką, kuris gavo ,,Lachudros“ vardą. Priedas prie jo – asmeninis vairuotojas, nė trupučio nesuprantantis angliškai (tačiau puikiai mokantis hindi), tačiau visos kelionės metu buvęs geras pakeleivis. Taigi, penkiese jie ir keliauja po šalį, kuri ne vieną traukia kaip vieta, kur galima gauti ,,nušvitimą“. Ir išties, kaip galima bent truputį nepasikeisti, pakeliavus po tokią šalį, kuri skiriasi nuo Lietuvos kaip diena ir naktis. Skurdas, kuriame gyvena didžioji dalis indų, atrodo siaubingas. Labai patiko palyginimas: kol pas mus vaikai lipdukus į knygutes klijuoja ir nerūpestinga vaikyste džiaugiasi, jų bendraamžiai Indijoje jau visokiausius darbus dirba ir tikriausiai nė nesuvokia, kad gali būti kitaip. Netrukus pateikiamas dar vienas, liūdnas ir pajuokauti neleidžiantis faktas: vos pragyvenę savo pirmąjį dešimtmetį tie vaikai jau būna parduoti seksualinei vergovei, iškastruoti ar dar nežinia kokias baisybes iškentėję. Ir tokius nepriteklius patiria didžioji dalis Indijos gyventojų. Pasiseka, jei gimsti pasiturinčioje šeimoje, o jei ne- vargsi su kitais to paties likimo paliestais aplinkiniais. Tai liūdnoji Indijos pusė, sukelianti niūrias emocijas, bet kartu ir priverčianti stebėtis kiekvienu keliautojų sutiktu skurdžiai gyvenančiu vietiniu, kurie, nepaisant to, kad nežino, ką ryt valgys jo šeima, rodos, nuoširdžiai džiaugiasi tuo, ką turi- to turėtų pavydėti daugelis mūsiškių, kurie šneka apie skurdą, nors išties nėra matę Tokio nepritekliaus iš arti.

Vytaras, Lachudra ir Martynas

Tačiau M. Starkus nebūtų M. Starkus, jei leistų kiekvienam savo skaitytojui vien tik skaityti apie visokias Indijoje vykstančias blogybes ir braukti ašarą (arba džiūgauti, kad pas mus to nėra). Jo šmaikšti ir įdomi rašymo maniera priverčia nusijuokti vos ne kiekvieną puslapį skaitant, užbaigusi knygą būtent ir buvau su šypsena veide, nors paskutiniai aprašytieji įvykiai ir nebuvo smagūs, mat dėmesys buvo skirtas teroristų išpuoliams, kurie vyko keliautojams būnant Indijoje. Atsitraukti nuo šios knygos sunku, bet kartu ir norisi karts nuo karto padėti į šalį, suvirškinti pateiktą informaciją, viską susidėlioti į atminties stalčiukus, kad tik kuo ilgiau juose užsiliktų tie potyriai, kuriuos patyriau vien tik skaitydama knygą.

Kaip jau minėjau, M. Starkus rašo taip, kad net, rodos, sunkiausios akimirkos buvo ne tokios jau ir sudėtingos. Bet tikiu, kad nervų per tas kelias savaites būta ir ne vienos. O ir skrandžio kaprizai juk galėjo baigtis blogiau, o ne tik ta viena apatijos pilna diena. Ir tarakonai bei visokie kitokie gyviai, lendantys iš kampų įvairiuose abejotinuose viešbučiuose neatrodytų juokingai (ypač man, kuri visokių tokių gyvių neapkenčia), ką jau kalbėti, kad vien kol nakvynę susirasdavo, praeidavo tikrai ne minutė ir ne dvi.. Tačiau sutikta šitiek įdomių ir šiltų asmenybių, kurie parodo, kad yra dar nesavanaudžių, nuoširdžių, geranoriškų žmonių.

Pripažinsiu, iki šiol apie Indiją ne kaži ką ir težinojau, įspūdį buvau susidariusi tik iš šiokių tokių nuogirdų, romanų ar pamatytų (nedokumentinių) filmų, todėl ši knyga man suteikė nemažai naujų, įdomiai pateiktų žinių. Dabar belieka pamatyti ir filmuotą medžiagą.

Ekranizacija

Yra penkių dalių filmas, kurį 2009-aisiais rodė per LTV. Šiuo metu visas dalis galima rasti kad ir youtube.com svetainėje.

1.21. Martynas Starkus ,,Šilko kelias''

Jau senokai norėjau perskaityti šią knygą. Ir pagaliau gavau ją bei perskaičiau.

Knygoje pasakojama apie kelionę keliais senais mersedesais ,,Šilko keliu“. ,,Šilko kelias“- seniausias žinomas prekybos kelias, nuo antikos iki viduramžių pabaigos jungęs Kiniją, Indiją, Persiją, Arabiją, Graikiją ir Romą. Juo buvo gabenamas šilkas, brangakmeniai, prieskoniai ir kiti Rytų turtai, vyko kultūros mainai. Knygos autorius M. Starkus su keletu bendražygių nutarė nuvažiuoti Šilko kelio atkarpą- daugiau kaip 10000 km – nuo Vilniaus iki Uzbekijos sostinės.

Knygos autorius tikrai pasižymi gan neblogu humoru. Juo paįvairindamas įspūdžius jis aprašė visą kelionę. Nesklandumų buvo sočiai, ką jau kalbėti apie ,,Pagiežą“- senutį mersedesą, kuriam autoserviso reikėjo kone kasdien. Beje, knygoje pilna nuotraukų iš kelionės- o į ką pasižvalgyti tikrai buvo.

Labiausiai įsiminė Iranas- šalis, apie kurią seniai kas pranešė gerą naujieną. Daugelis tikriausiai Iraną ir įsivaizduoja kaip pilną pagrobėjų ir dar visokiausių nusikaltėlių šalį. Bet M. Starkaus aprašomas Iranas gan skyrėsi- taip, čia reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kurių gan nemažai ir kurios gan skiriasi nuo Europos, bet kokie šilti, malonūs žmonės. Visi svetingi, paslaugūs. Nesinorėtų ,,varyti“ ant lietuvių, bet daugumai mūsų iki tokio paslaugumo toli. Aišku, ir ten yra visokių, bet, kaip supratau, mažuma. Nė kiek nenustebau, kai M. Starkus pažadėjo dar kada čia apsilankyti.

Viena vienintelė ir tikriausiai svarbiausia taisyklė keliaujant- turėti pakankamai pinigų kyšiams. Korupcijos pilna visur. Na ir dar viena taisyklė, puikiai visiems žinoma, yra gerbti kitos šalies/tautos papročius ir taisykles.

Aišku, perskaičius knygą, nereikia galvoti, kad ten viskas taip faina. Keliautojai, turistai- tai dvi atskiros grupės, į kurias ir žiūrima kitaip, ir kitokius mokesčius verčia mokėti. Nepaisant to, kad degalai kai kuriose šalyse baisiai pigūs (nė nepalyginti su Lietuvos), o kitur vanduo ir dujos yra visiškai nemokamos, nėra rojaus niekur. Jei nemoki už vienus dalykus, reiškia, mokėsi už kažką kitą.

Tikrai įdomi, linksma knyga, kurią siūlau perskaityti visiems, mėgstantiems keliones.

Yra ir kelių laidų ciklas apie šią kelionę.