9.62. Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius ,,Romanas su Italija“

Paskutinė metų apžvalga skirta knygai, kurią perskaičiau per didžiąsias gruodžio šventes. Abu autorius žinojau jau anksčiau, kadangi teko skaityti ne vieną jų straipsnį. ,,Romanas su Italija“ – naujausias poros bendras darbas, kuriame jie dalijasi tuo, ką patyrė ar sužinojo per dvidešimt penkerius gyvenimo Italijoje metus.  Knyga tikrai nėra dar vieni memuarai ar viena iš daugelio turistinių knygų, mat autoriai sugalvojo įdomią formą: skaitant atrodo, jog veikėjai aprašo vienos dienos įvykius minėtoje šalyje. Būtent tai, kad ,,Romanas su Italija“  yra savotiškas grožinės ir negrožinės literatūros lydinys, labiausiai ir intrigavo.

Dažnai neramu būna imti kūrinį, rašytą kelių žmonių, nes kyla klausimas, kaip jiems pavyko sutarti, kiek vientisa istorija bus. Manau, šiuo atveju rašyti atskirais skyriais (viename skyriuje kalba Jurga, kitame Paulius) – buvo tinkamas pasirinkimas. Tokiu būdu kiekvienas galėjo pateikti savo požiūrį į gyvenimą Italijoje, kalbėti temomis, kurios aktualios vienam ir mažiau įdomios/svarbios kitam. Buvo ir tokių skyrių, kuriuose apie tą patį įvykį pasakojo iš pradžių vienas, o po to kitas autorius – iš dviejų perspektyvų papasakota istorija, kaip ir romanuose, iš karto skamba įdomiau, nes matome, kaip reagavo keli istorijos dalyviai, ką pastebėjo vienas ir į ką koncentravosi kitas.

Tiek Jurga, tiek Paulius turi ką pasakyti, kadangi domisi ne viena sritimi.  Knygoje paliečiamos įvairios temos, tad skaityti nenuobodu – taip ir įdomu sužinoti, apie ką bus pasakojama kitame skyriuje. Meilė artišokams, apsilankymas gydytojo kabinete, vietinių gyventojų tipai pagal skaitomą laikraštį, keiksmažodžių vartojimo ypatumai Italijoje, emocijų reiškimo svarba (o kai kalbama apie emocines reakcijas į situaciją, italai visada žingsniu priekyje), turistų tipai pagal pasirenkamą maistą, įvairūs mitai, jų paneigimas ar paaiškinimas, iš kur jie atsiradę, susidūrimas su žymiais visuomenės veikėjais, sudaromo įspūdžio lankantis vietiniame turguje reikšmė, architektūra, mada, maisto svarba, klausymasis, kuris padeda mokytis tiek kalbos, tiek kultūrinių dalykų, ypatingos svarbos valanda dienos metu, kai visi ilsisi, o gatvės ištuštėja – tai toli gražu ne visos temos, apie kurias kalbama šioje knygoje. Man, kaip nebuvusiai Italijoje, skaityti buvo įdomu, tačiau manau, kad ir buvę šioje šalyje ras nemažai įdomios informacijos, galbūt ji pasufleruos, ką nuveikti ir kur nueiti, kitąsyk atsidūrus Romoje, kaip reaguoti į tam tikrą vietinių elgesį, ko tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Kaip ir minėjau, tai nėra turistinis vadovas, čia (bent man pasirodė) svarbiausia – autorių patirtis, nuotykiai Italijoje, todėl informacija susilieja su asmeninėmis istorijomis, linksmais (o kartais ir nelabai) įvykiais. Todėl skaityti knygą lengva, tekstas nesausas, išraiškingas, sukeliantis įvairių emocijų.

Galvojant apie bendrą įspūdį, norisi paminėti ir mažiau patikusius momentus. Vietomis man atrodė per daug ,,užsižaista“ su aprašymais, kai kokiam nors kvapui, emocijai ar įspūdžiui apibūdinti buvo skiriamos kelios eilutės. Nesu tikra, ar tai tiesiog netiko mano skoniui, ar tie intarpai iš tiesų per daug manieringi, išdailinti. Buvo poskyrių, kurie ne taip sudomino, tačiau čia galima įžvelgti ir privalumą – jie neilgi, tad nereikėdavo ilgai dūsauti, galvojant, kada pradės kitas pasakojimas.

,,Romanas su Italija“ – spalvinga, nenuobodi knyga, kurioje viena tema keičia kitą. Autoriai praleidę šalyje toli gražu ne vieną dieną, o ketvirtį amžiaus, todėl tikiu, kad jiems buvo nelengva atrinkti, ką pasakoti, o ką pasilikti būsimiems straipsniams ar knygoms. Kadangi aptariama daug temų, knygos auditorija – išties gana plati, o turinys  gali sudominti daugelį skaitytojų, norinčių šį tą sužinoti apie Italiją (ar dar geriau ją pažinti).

Reklama

9.19. Eglė Gerulaitytė „Bastūnės liudijimai“

Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – knygos autorė aprašo savo kelionę per Pietų Amerikos šalis. O Pietų Amerikai atsispirti negaliu, ypač Argentinai, kuri ankstyvoje paauglystėje buvo svajonių šalis, – būtent ją įvardydavau kaip labiausiai norimą aplankyti. Todėl vos pasirodžius knygai žinojau, kad tikrai ją skaitysiu.

Tiesa, autorė aprašo visai ne turistinę minėtų šalių pusę – tai ir išskiria šią knygą iš kitų. Negalėjau nesižavėti E. Gerulaityte – vos per kelias valandas išmokusi važiuoti motociklu, ji ne tik įsigijo jį, bet ir nusprendė viena leistis į ilgą ir nenuspėjamą kelionę per visą žemyną. Per kalnus, dykumas keliautoja važiavo be jokių žemėlapių ar navigacijos. Nesyk buvo atsidūrusi situacijose, kurios pareikalavo ne tik drąsos, bet ir vidinės stiprybės bei užsispyrimo (vidury dykumos pasibaigęs kuras, smėlio audra ir kt.), – neabejoju, visa tai autorei paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė neįkainojamos patirties. Įdomiausia, kaip nepaisant sunkumų, nuovargio, fizinės ir emocinės savijautos, keliautoja sukaupdavo visas likusias jėgas ir leisdavosi tolyn į kelią, kur jos laukdavo nauji nuotykiai ir iššūkiai.

Įdomiausia istorijų dalis – susitikimai ir pokalbiai su vietiniais. Neslėpsiu, būtent šios dalies pasakojime laukdavau labiausiai ir įsitraukusi skaitydavau apie žmones, jų lūkesčius, kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, į save, į aplinkinius. Nenublizginti, kai kada prajuokinantys, o kai kada kaip tik skaudžiai nuskambantys pasakojimai ir Eglės aprašyti gyvenimo ypatumai padeda prisiliesti prie skirtingų patirčių, pamatyti, koks spalvingas yra pasaulis.

Visgi visiškai įsitraukti į kelionių aprašymus trukdė rašymo stilius. Nors pati kelionė itin ryški, dinamiška, pačiam pasakojimui to pritrūko, pasakojimas atrodė monotoniškas, o tai šiek tiek sunkino skaitymą. Todėl verčiant puslapius kilo dvejopas įspūdis: patirtys be galo įdomios ir žavinčios, bet tai pateikta taip neįtraukiančiai, kad trukdė mėgautis turiniu.

Kiek mačiau, E. Gerulaitytė aktyviai dalijasi savo kelionių nuotykiais – internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų. Belieka tikėtis, kad autorė nepritrūks noro toliau keliauti ir dalintis pasakojimais apie patirtus nuotykius.