11.7. Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“

Nors „Palaužta moteris“ namuose gulėjo metus laiko, pažintį su S. de Beauvoir pradėjau nuo jos asmenybės bei biografinių detalių, kurias radau pernai skaitydama „Egzistencialistų kavinėje“.  O šią savaitę pagaliau atėjo laikas ir jos kūrybai. „Palaužta moteris“ sudaryta iš trijų istorijų: „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“.

„Santūrumo amžius“ pasakoja apie į šeštą dešimtį įžengusią moterį, kuri po truputį ima suprasti,  kad jos santykiai su vyru nebėra tokie pat, kokie buvo prieš daug metų, jos naujoji kūryba – tik pakartojimai to, ką rašė anksčiau, o suaugusiojo sūnaus sprendimai priverčia pasijusti išduotai savo vieno iš artimiausių žmonių. Pagalvojau, kad paskutiniu metu vis užpuolu ant knygų, kuriose nagrinėjama senėjimo tema, bandymas taikytis su bėgančiais metais, suvokimu, kad kažkas jau prarasta, kažkas nebebus pasiekta, o kai kurie dalykai nebekelia tiek malonumo, kiek jo jautėsi anksčiau. Gal dėl to atsitiktinio kartojimosi nebebuvo didelio įspūdžio skaitant šį kūrinį, bet jau pasijuto tai, kas lydėjo ir kitus kūrinius – atvirumas ir realistiškumas, kurie negalėjo manęs palikti abejingos.

Jei pirmoji istorija papasakota standartiniu pasakojimo būdu,  „Monologas“ pateikia visiškai kitokį rašymo stilių. Kaip ir nusako pavadinimas, tekstas – monologas, sąmonės srautas, užrašytas sakiniais, kuriuose vienintelis egzistuojantis skyrybos ženklas – taškas. Pagrindinė veikėja išsako savo skaudulius, susijusius su nusižudžiusia dukra bei aplinkinių pasmerkimu dėl šito; sūnumi, kuris po skyrybų apsigyveno su tėvu; mama, su kuria santykiai visad buvo komplikuoti. Trumpiausia, sunkiausiai skaitoma (dėl rašymo stiliaus), mažiausiai ir palietusi, nors tas visas srautas, einantis iš pasakotojos – emociškai stiprus.

Pirmosios dvi istorijos man pasirodė kaip įžanga labiausiai sužavėjusiam pasakojimui „Palaužta moteris“. Ilgiausias kūrinys knygoje parašytas dienoraščio forma. Turinys tiesiog prikaustė dėmesį. Man įdomu skaityti apie iškreiptus santykius, o čia pateikti būtent tokie. Pagrindinė veikėja sužino, kad jos vyras jai buvo neištikimas. Dukros jau užaugusios ir palikusios namus, tad moteris privalo taikytis viena su šia žinia. Manipuliacijos, savęs ir kito įtikinėjimas būtais ir nebūtais dalykais, daug klausimų, abejonių, melo – skaitant veikėja nemenkai erzino savo pasirinkimais ir mintimis, bet tai tikriausiai natūralu, atsižvelgiant į tai, kaip toliau po išaiškėtos žinios vystėsi siužetas. Skaičiau, nervinausi ir niekaip negalėjau atsitraukti. Labai gerai pateikti psichologiniai abiejų pagrindinių veikėjų paveikslai, kuriamos situacijos atskleisdavo kai kada dar nematytų veikėjų pusių. Nors dienoraštį rašė moteris, tad nematomas vyro požiūris, vis vien neretai atrodydavo, kad net viską matydama ir aprašydama visus tuos manipuliacinius momentus, sugebėdavo save įtikinti, kad netgi tai, ką aprašė, reiškia visai ne tai, kad čia dar yra kažko, kas neleidžia jai padaryti kitokių, racionalesnių sprendimų. Įdomus ir veikėjos emocinis krytis, kuris pasirodė įtikinamai perteiktas.

Jei skaitydama pirmuosius du kūrinius galvojau, kad lūkesčius verta jau kiek sumažinti, kad užvertus knygą nebūtų didelio nusivylimo, tai skaitydama trečiąjį gavau įspūdžių ir emocijų su kaupu. Trys istorijos, trys skirtingi pasakojimo stiliai bei trys moterys, kurioms gyvenimai krenta iš rankų.

11.6. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“

Prieš keletą metų skaityta kita žinomo rašytojo knyga „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ buvo gera įžanga pažinčiai su J. M. Coetzee kūryba. Namuose dar laukia „Nešlovė“, o kol kas aptariu prieš keletą dienų užbaigtą „Elizabeta Kostelo“.

Pasakojimo centre – senyvo amžiaus visų gerbiama ir pripažinta rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri važinėja po pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis. Dar nebaigusi skaityti kūrinio pagalvojau, kad ši knyga puikiai tiktų knygų klubo diskusijoms (žinoma, jei tik yra skaitytojų poreikis tokiai literatūrai), kadangi maždaug 200 puslapių teturintis romanas talpina labai daug temų, kuriomis galima diskutuoti ganėtinai ilgai. Kalbama apie realizmą ir humanizmą, dėmesio skiriama moterų ir vyrų santykiams, senėjimui, kultūroms, literatūrai, savęs pažinimui, gyvūnų teisėms, jau suaugusiojo vyro santykiui su mama, kuri praeityje dėl savo rašytojos karjeros buvo jį apleidusi.

Tai knyga, kuriai reikia susikaupimo. Jei yra daugybė grožinės literatūros knygų, kurias skaitant praleisti keletą sakinių ar net ištisą puslapį perskaityti prabėgomis, nesigilinant galima ir kažkokio praradimo nepasijaus, „Elizabeta Kostelo“ reikalauja atidumo kiekvienam sakiniui, tad džiaugiausi praeitą sekmadienį galėdama skirti jai visą dieną. Vos tik skaitydama pajusdavau, kad dėmesys nukrypsta į šalį, dėdavau knygą ant stalo ir eidavau atlikti buities darbų, o tuomet ir vėl grįždavau prie knygos. Žinoma, tokia yra mano patirtis, nes galbūt kiti turi išlaikę stiprią koncentraciją ir jiems pakaks dviejų trijų valandų šiai plonai knygai perskaityti bei į ją įsigilinti. O skaityti įdomu, ypač kai tokioje mažoje apimtyje rašytojas sugeba paliesti šitiek įvairiausių temų bei jas pateikti tikrai ne atmestinai. Nagrinėti kiekvieną skyrių būtų galima ilgai, paliksiu tą kitiems skaitytojams, o pati pakalbėsiu tik apie labiausiai įstrigusius momentus.

Štai kad ir pati Elizabeta – nors per savo gyvenimą parašė daug knygų, bet visur pristatoma tik kaip vieno, jau itin seniai išleisto romano, dėl kurio ir gavo pripažinimo, autorė. O kiek tokių pavyzdžių viešojoje erdvėje galime pastebėti: dainininkai, daug metų atliekantys tas pačias dainas, nes visiems įdomu tos senosios, o ne visai neseniai išleistas naujas albumas; aktoriai, kurie vis šlovinami dėl jau seniai pasibaigusio serialo ar kadaise rodyto filmo, nors po to dar buvo nemažai bandymų įrodyti savo talentą. Skaudu? Skaudu. Taip ir pagrindinė knygos veikėja keliauja iš vienos konferencijos į kitą ir kiekvienąsyk su skausmu priima tai, kaip pristatoma ar apie ką yra klausiama žurnalistų. Įdomiai buvo prisiliesta prie bėgančių metų įtakos ne tik kūrybai, bet ir savasčiai: suvokimas, kad įsitikinimai, buvę praeityje, dabar jau prarado prasmę, sukelia sumaištį galvoje, kyla daug abejonių, klausiama, kur tarp visų tų turėtų ir jau nebesamų įtikėtų tiesų, yra tikroji ji – Elizabeta, iškeliama mintis, kad vargiai tas tikrasis „aš“ apskritai egzistuoja, kai vyksta nesibaigiantis keitimasis. Skaitant norėjosi ir savirefleksija užsiimti, nes kai kurie knygoje keliami klausimai aktualūs ir būnant kur kas jaunesnio nei pagrindinė veikėja amžiaus.

Galvoju, kad labiausiai patikęs skyrius yra „Blogio problema“. Jame Elizabeta išvyksta į Amsterdamą, kur planuoja skaityti pranešimą apie kito rašytojo Polo Vesto romaną bei jį supeikti. Savo kalboje E. Kostelo kalba apie tai, kokį įspūdį jai paliko minėtame romane pateikti koncentracijos stovyklų aprašymai, klausia, kokia nauda literatūroje pateikti tokias žiaurias scenas. Ne paslaptis, kad pati nevengiu literatūros (ar kino), kur yra žiauresnių scenų, o veikėjai elgiasi nebūtinai pagal visuomenės nustatytas moralės normas, tad kalboje keliama problematika (apie ką galima rašyti ir apie ką ne) man pasirodė itin įdomi ir verta diskusijos, sukėlė nemažai emocijų, minčių galvoje, noro ginčytis su kalbančiąja.

Paskutinis skyrius paliko mažiausią įspūdį, gal kad ir skaičiau aš jį kitą dieną, kai jau galva buvo pripildyta visai kitų reikalų ir Elizabetos pasaulis buvo pastumtas į šalį, bet bendrai kūrinys paliko išties gerą įspūdį. Šią knygą galima versti daug sykių, gilintis į kiekvieną skyrių vis iš naujo, netgi įvairiais gyvenimo tarpsniais greičiausiai parūps visai kitos temos nei pirmąkart skaitant. Vis dar neatsidžiaugiu rašytojais, gebančiais į tokius lakoniškus, trumpus tekstus sudėti viską taip, kad atrodo, jog daugiau ir nereikia, nes sudaromas įspūdis, kad viskas, ką buvo norima pasakyti, sutalpinta.

11.5. Philip Roth „Kiekvienas žmogus“

Nors P. Roth buvo žinomas, bet iki šiol neteko skaityti jo kūrybos. Tiesa, iš skaitytojų atsiliepimų atrodo, kad tik perskaičius keletą jo knygų būtų galima susidaryti aiškesnę nuomonę, ar šis rašytojas patinka, ar ne. Kalbant apie „Kiekvienas žmogus“, ji – dar viena kūda knyga apie paprasto žmogaus gyvenimą. Tokių per pastaruosius keletą metų išleista nemažai, o kadangi tokio siužeto pasakojimai man patinka, buvo tik laiko klausimas, kada ir šią perskaitysiu.

Istorija prasideda nuo laidotuvių: leidžiamas karstas į duobę, susirinkusieji beria žemes į duobę. Tuomet pereinama prie mirusiojo gyvenimo, taip atskleidžiant visą jo istoriją, pradedant vaikyste ir baigiant mirties akimirka. Vos 140 puslapių, bet kaip ir kai kuriems kitiems rašytojams, taip ir P. Roth sėkmingai pavyksta viską sutalpinti į tokį kiekį puslapių. Aprašomas paprastas, niekuo neypatingas eilinio žmogaus gyvenimas, todėl labai tinkamas ir knygos pavadinimas.

Daug dėmesio skiriama ligoms, su tuo susijusioms emocijoms. Iš pradžių net ir nustebino, kiek plačiai pateikiami operacijų aprašymai, nes skaitomose knygose retai susiduriu su šia tema, o jei ir pasitaiko, tai minima tik prabėgomis (neskaitant išimčių, kai būtent apie ją ir sukdavosi visas siužetas). Pakapstoma ir vienišumo tema: nors veikėjui netrūko moterų dėmesio, turėjo mylinčią dukrą (ir du sūnus, su kuriais palaikomi formalūs santykiai), bet vienatvė daugiau ar mažiau vis vien jautėsi, ypač senėjant. Nemažai taiklių minčių pateikiama apie senėjimą ir požiūrį į jį įvairiais gyvenimo etapais. Iš tikrųjų jau perskaičius pagalvojau, kad kūrinyje labiausiai koncentruojamasi į antrąją gyvenimo pusę (arba dėl kažkokios priežasties susidarė klaidingas įspūdis).

O problema tai ta, kad šįkart taip ir nepajutau pagrindinio veikėjo. Palyginus su anksčiau skaitytomis panašios tematikos knygomis, ši nesukėlė didesnių emocijų. Kaip minėjau, buvo daug momentų, kurie šioje istorijoje patiko, kurių ieškau skaitomose knygose, bet visuma praslydo, nepalikdama nieko po savęs. Gaila, nes tikėjausi nemažai, bet gal čia ir yra problema: kai jau ne viena panaši skaityta, lūkesčiai didėja?

Tačiau ateity daugiau P. Roth kūrybos paskaityti norėčiau.

11.4. Gipi „vienaistorija“

Dar viena puiki „Keliautojai laiku“ serijos knyga (prieš kurį laiką skaičiau šią). Šįkart tai komiksas, pasakojantis apie garsų rašytoją, patekusį į psichiatrinę ligoninę, bei jo giminaitį, bandantį išgyventi I pasaulinio karo metu.

Nedaug komiksų esu skaičiusi, bet šis pasirodė labai vertas dėmesio. Visų pirma, į akis krinta skirtingais piešimo būdais pateikta iliustracinė kūrinio dalis, kadangi yra ir nespalvotos grafikos, ir akvarelės. Teksto – minimaliai, tačiau neatrodė, kad jo reiktų daugiau. Gėrėjausi laiku paliktomis pauzėmis, kai kur – ištisas puslapis su vos keliais žodžiais. Šis pasakojimas – puikus parodymas, kaip ne visada reikia daug kalbėti, kad būtų prisikasta prie emocijų, kad būtų pajausti veikėjai ir situacijos, kuriose jie atsidūrė (norėčiau ir aš taip trumpai ir taikliai mokėti pasakoti).

Liūdna ir gražu. Skaitant vis galvoje iškildavo filmų režisierius T. Malick, nes komikso visuma (kuriama nuotaika, vaizdai, tekstas) priminė jo braižą.

11.2. Yukio Mishima „Kaukės išpažintis“

Pernai skaitydama kitą Y. Mishima kūrinį „Auksinė šventykla“ išsiaiškinau, kad yra pasirodęs dar vienas jo romanas lietuviškai, tad netrukus jį ir susiradau bibliotekoje.

Pasakojama apie pagrindinio veikėjo gyvenimą nuo pat ankstyvos vaikystės iki dvidešimt kelerių metų. Nors nemažai siužeto vyksta karo metu, veiksmo romane minimaliai, kadangi koncentruojamasi į pasakotojo vidinę būseną, jo tapatumo paieškas. Kalbančiojo atvirumas, visiškas vidinio pasaulio atskleidimas labiausiai ir sudomina šioje knygoje. Svarstymas apie savo nenormalumą (t.y. homoseksualumą, kuris anuomet buvo visiškas tabu), nuolatinės mintys apie mirtį, brutalių, tamsių scenų perpildytos fantazijos, nuolatinė kova su savimi ir kaukėmis, kurias vis stengdavosi užsidėti tam, kad prisitaikytų prie aplinkos – skaitant atrodė, kad ne kažkokį pasakojimą skaitau, o tiesiog esu kalbančiojo galvoje ir skaitau viską, kas tuo metu dedasi jo mintyse ir pojūčiuose.

Visgi romanas apie Auksinę šventyklą paliko geresnį įspūdį, kadangi šįkart buvo momentų, kai pasakojimas neišlaikydavo dėmesio, ir todėl skaitydama nuklysdavau mintimis kitur ir galop turėdavau grįžti į praėjusį puslapį bei skaityti iš naujo. Trūko emocinio įspūdžio, nes tik karts nuo karto viena ar kita frazė išjudindavo kažką daugiau. Tiesa, vertėtų paminėti ir tai, kad knyga versta iš anglų kalbos (nors originalas – japonų), o tekstas vietomis atrodo visai neredaguotas, tad kai kada nereikalingi žodžiai ar keistos sakinių konstrukcijos kiek apsunkino skaitymą.

Nepaisant to, kad antroji skaityta Y. Mishima knyga patiko mažiau, džiaugiuosi atradusi šį rašytoją,  patinka man jo tamsūs siužetai ir kapstymasis po veikėjų vidinius išgyvenimus, skaityčiau ir kitus jo kūrinius, jei tik atsirastų galimybė.

11.1. Marina Abramović „Eiti kiaurai sienas“

Pasirodžius M. Abramović autobiografijai, atrodė, kad ją gyrė visi. Kadangi nei pačia menininke, nei jos darbais pernelyg nesidomėjau, buvau girdėjusi ar mačiusi tik nuotrupas to, ką ji veikia, manau, kad pasirinkimą įsigyti šią autobiografiją ir paskatino visi tie geri atsiliepimai. Bet metus laiko ji taip ir pragulėjo pas mane, kol vienos goodreads pasirodžiusios apžvalgos paskatinta nutariau knygą atsiversti ir aš. Įdomus faktas – 2019-aisiais metus pradėjau irgi nuo biografinio pobūdžio kūrinio, tuomet gilinausi į F. Mercury gyvenimą.

Marinos gyvenimo istorija įtraukia nuo pat pirmų puslapių, pasakojimai apie vaikystę ir paauglystę pasirodė įdomiausia dalis. Pasakojama ir nuo tvarkos priklausomą, skausmo nepripažįstančią bei akylai kiekvieną žingsnį prižiūrinčią motiną, kuri jos nepalikdavo ramybėje net ir suaugus; apie tėvą, kuris būdamas kur kas laisvesnis ir mėgęs moteris su savo dukra sukūrė kur kas artimesnį santykį nei mama. Daug dėmesio skiriama ir tuometinei Jugoslavijos politikai, kuri lietė ir jos partizanus tėvus. O šalia viso to – pati Marina, bandanti laviruoti tarp tėvų įnorių ir bandymų atrasti, ko pati nori iš gyvenimo ir kaip galėtų geriausiai save realizuoti. Nors nei šeima, nei gimtosios šalies valdymo ypatumai nedingsta ir vėlesniuose skyriuose, tačiau aprašydama būtent pradžioje minėtą gyvenimo laikotarpį savo aplinkai ji skiria daugiausiai dėmesio. Prisipažinsiu, kad net ir nuliūdau, jog Marina taip greitai užaugo, nes norėjosi dar plačiau pažvelgti į jos santykius su aplinka, pasigilinti į tėvų vidines dramas.

Nesunku suprasti, kodėl tiek žmonių, perskaičiusių knygą ar stebinčių jos meną taip žavisi M. Abramović. Be to, man atrodo, kad dalis tų, kurie labai norisi išleisti savo gyvenimo istorijas knygos pavidalu, turėtų pirmiau atsiversti šią autobiografiją vien tam, kad dar kartą permąstytų savo svajonę. Menininkės gyvenimas – išties spalvingas, jame netrūksta kelionių, kurioms ryžtųsi ne kiekvienas keliautojas, neįprastų pasirinkimų (pavyzdžiui, įsigyti 6 aukštų apleistą namą ir leisti pirmajame aukšte gyvenusiam narkomanui ten ir pasilikti), daug svarbos tam tikruose gyvenimo etapuose suteikusių pažinčių. Tai žmogus, kuris daug ką matė, turi ką papasakoti, o tokias autobiografijas skaityti tikrai įdomu, juolab, tokias atviras kaip Marinos.

Ir žinoma, menas. Jam skiriama daugiausiai dėmesio, kas yra suprantama, kadangi autorei menas – visas gyvenimas. Manau, skaitytojui net nebūtina suprasti performansų meniškumo, nes bent jau mane žavėjo ne kiek tai, ką rašytoja teigdavo norėjosi pasakyti vieno ar kito pasirodymo metu, ne jų aprašymai, bet tai, kiek pastangų ji įdėdavo į visa tai. Dažnas performansas iš moters reikalavo daug fizinės jėgos, valios ir kantrybės pastangų, emocinio pasiruošimo, tad vien dėl šito kiekvienas jos darbas darydavo įspūdį. Ką jau kalbėti apie tai, kad ne kiekvienam pasiseka atrasti veiklą, kuriai per šitiek metų nepritrūktų idėjų, noro ir polėkio. Knygoje tekstą papildė nuotraukos, kurios leido ne tik vizualiai pamatyti akimirkas iš performansų, bet ir kėlė smalsumą kur kas daugiau pasidomėti kai kuriais jos darbais, susirasti filmuotos dokumentinės medžiagos. Tikiu, kad ši knyga kažką gali ir įkvėpti siekti kai kada ir visai fantastiškai skambančių tikslų.

Grožinėje literatūroje viskas yra sukurta autoriaus (be abejo, egzistuoja tikimybė, kad kažkas paimta ir iš tikrovės), tad kur kas lengviau pasakyti, kas nepatiko, o čia viskas siejasi su realiu žmogumi, jo gyvenimu, tad biografijas vertinti man yra labai sudėtinga. Ir visgi, nepriklausomai nuo to, kad menininkės gyvenimas pasirodė įdomus, didelį įspūdį paliko atvirai, su ironija ir humoru aprašyta vaikystė bei paauglystė, tačiau bendrai euforijos, apie kurią galima perskaityti kitų atsiliepimuose, skaitydama šią autobiografiją nepajaučiau. Ypač skaitant apie suaugusiosios gyvenimą kuo toliau, tuo labiau viskas priminė labiau kaip faktų išdėstymą, tad antroje knygos pusėje jau norėjosi greičiau prie pabaigos prieiti. Ir nežinau, ar čia kaltas rašymo stilius, ar tai, kad man norėjosi kitokio priėjimo apie jos potyrius per performansus ar tam tikrų patirčių metu (nes pasakojimai apie visokias energijas, bendravimą mintimis ir panašius reikalus – ne man, tad galimai dėl to taip ir nepavyko prisiliesti prie jos vidaus), ar viskas kartu. Vis dėlto goodreads įvertinau ketvertu, o jau kurį laiką tokiu vertinimu stengiuosi nesišvaistyti be reikalo.

10.88. Charles Bukowski „Moterys“

maniškė buvo 2006-ųjų leidimo, rausvų atspalvių, kietu viršeliu

Pasižadėjau iki metų pabaigos užbaigti porą seniai pradėtų knygų. „Moterys“ užsigulėjo pas mane dėl vienos priežasties: na, nemoku skaityti kelių knygų vienu metu, nes vis tiek būna viena pagrindinė, o šalutinė(-s) taip ir lieka gulėti, kol galop nusprendžiu, kad jau laikas rimčiau prisėsti prie pastarosios. Ch. Bukowski knygų skaičiau jau nemažai, iš romanų tik „Holivudas“ liko neskaitytas. „Moterys“ pasakoja apie iš kitų kūrinių pažįstamą rašytojo alter ego Henrį Činaskį, čia jam jau virš penkiasdešimties metų, šiuo metu jis užsiima tik rašymu ir susitikinėja su vis naujomis moterimis (ar grįžta prie seniau pažinotų).

Iš principo, romane nieko naujo nepapasakojama, nes viskas jau skaityta kitose rašytojo knygose. Bet vis tiek norisi skaityti, stebėti, kokia bus nauja moteris ir kiek laiko užtruks jų santykiai. Taip, moterų paveikslai turi savo specifiką, iš pirmo žvilgsnio jos visos labai panašios, vien tik kūniškiems malonumams ir kompanijos geriant palaikymui skirtos, bet kita vertus skaitydama galvojau, kad pasakotojas sugebėjo pastebėti ir įvertinti kiekvienos privalumus, dėl to susidarydavo įspūdis, kad jį supo vien tik visiškos gražuolės, įvesdavo ir vieną kitą charakterio bruožą, kuris išskirdavo tuo metu aprašomą iš kitų. Be abejo, verčiant puslapius atsiranda monotonijos, tad ir moterys karts nuo karto susiliedavo, atminty vos kelios išliko iš visų, kurios buvo aprašytos.

Kalbant apie monotoniją, man Ch. Bukowski knygose siužeto pasikartojimas primena rutiną, kuri egzistuoja daugelio mūsų gyvenimuose. Nesvarbu, ar rašytojas kalbėtų apie darbą (kaip buvo kitame romane „Paštas“), ar apskritai visą kasdienybę (ratas, kurį įvardinti būtų galima kaip „gėrimas – nauja pažintis – seksas“, būdingas „Moterims“, bet matomas ir kituose kūriniuose). Kaip visuomet, daug ironijos, paprasta kalba, kuri vulgari (bet tiek netrikdo, kiek galima būtų įsivaizduoti perskaičius kai kurių skaičiusiųjų komentarus. Gal tiesiog įpratau), tiesmukiška, tarp visų buitinių šnekėjimų pametėjanti ir išties taiklių pastebėjimų apie gyvenimą. Tiesa, pastarųjų buvo mažoka šįkart, nes labiau koncentruojamasi į techninę (minėto rato) dalį.

Ir vis tiek, nors pagrindinis veikėjas yra alkoholikas, nuo kurio realybėje eičiau kuo toliau, skaitant knygas Henris nepraranda simpatiškumo, kuris ir kuriamas tekste skleidžiamame požiūryje į gyvenimą bei tarp visos tos šiurkščios leksikos įsiterpiančiais jautriais ir žmogiškais norais – „Moterys“ atskleidžia Henrio troškimą net ir sulaukus tokio amžiaus bei lipant ant kiekvienos pasitaikiusios moters sugebėti vieną dieną surasti tą vienintelę. Na,  ir žinoma saviironija ir paprastumas: sakoma, kaip yra, nevyniojant žodžių į vatą ir pernelyg dažnai nesišvaistant neįgyvendinamais pažadais.

Ne pati įdomiausia, bet skaityti smagu visai. Be to, atrodo, kad prie knygos prisėdau pačiu metu, nes šiandien skaitydama antrąją romano pusę radau skyrius apie Padėkos dieną, Kalėdas, Naujuosius metus.