12.25. Alan Lightman „Einšteino sapnai“

Kadangi vis dar netraukia nė viena arčiau pasidėta knyga, sumaniau pratęsti netikėtai atsiradusių namuose knygų skaitymą. „Einšteino sapnai“ pas mane atsidūrė dėl spontaniškumo, kai pamačiusi, kad viename Instagram profilyje siūloma padovanoti vieną iš nuotraukoje esančių knygų, dėmesį patraukė iki tol visai nedominusi A. Lightman knyga.

Autorius rašo apie Albertą Einšteiną, kuris 1905-aisiais neva susapnavo įvairiausių istorijų, pateikiančių vis kitokį laiko suvokimą. Kurdamas reliatyvumo teoriją A. Einšteinas apgalvoja sapnus ir bando juos sudėti į visumą. Šioje knygoje beveik nėra paties pagrindinio veikėjo, jis atsiranda vos kelissyk, bet ir tuomet siužetui nesuteikia nieko papildomo.

Centre – visos skirtingos laiko teorijos, aprašytos remiantis įvairiais pavyzdžiais. Apie laiką, kuris vis kartojasi (gyvename tam, kad numirę vėl gimtume ir vėl viską darytume identiškai), laiką, kuris neleidžia pamatyti ateities ir todėl kiekviena dabartinė akimirka atrodo kaip paskutinė, apie žmones, kurie gyvena pagal laiką, rodomą mechaniniuose laikrodžiuose, ir kitus, kurie laiką jaučia pagal save. Taip pat yra teorijos apie laiką, kuris atseit lėčiau eina, jei esi kuo toliau nuo Žemės centro (ir todėl žmonės gyvena namuose ant kalnų, dar netgi papildomai pasistatę pakėlimus ir itin retai nusileidžia į apačią), apie laiką, kuris visiškai sustojęs, arba priešingai – tą, kuris pralėkė nepastebimai. Tai – tik kelios teorijos, nes jų į knygą sudėta nemažai. Knyga sunkiai įsispraudžia į žanrą, tačiau skaityti įdomu. Tiesa, į pabaigą galvojau, kad dalį istorijų reikėjo pasilikti kitai dienai, nes nuo tokio laiko variantų kiekio atsirado šiokia tokia monotonija, o mano smegenys po kiek laiko atsisakė priimti dar vieną panašios struktūros pasakojimą, buvo sunkiau sutelkti dėmesį. O skaityti, prisipažinsiu, nebuvo jauku, gal kad kai kurios teorijos, ypač ilgiau ties jomis užsibuvus, galvoje sukeldavo egzistencinį chaosą, iš kurio norėdavosi kuo greičiau išeiti, kol dar iki lengvos panikos nepriėjau.

Kiek daugiau nei šimtas puslapių, netikėtas turinys, na, ir galvoju, kad pasiliksiu aš ją ir gal net dar kada nors atsiversiu.

12.24. Christian Kracht „Fazerland“

Po įdomaus balandžio gegužė prasidėjo nykiai. Kadangi jokia iš arčiausiai pasidėtų knygų netraukė, griebiausi nesyk mėginto būdo – pasiimti ką nors, ko dar kurį laiką visai neplanavau skaityti. Tokiu būdu pagaliau atėjo laikas Ch. Kracht knygai „Fazerland“. Ji mano namuose atsidūrė pernai pavasarį, kai leidykla „Kitos knygos“ paskelbė karantininį konkursą ir šimtui norinčiųjų išsiuntė atsitiktinai parinktą knygą. Konkursuose dalyvauju itin retai, tačiau šio idėja pasirodė originali, tad džiaugiausi po kiek laiko pašto dėžutėje radusi knygą. Gaila, kad pats romanas kur kas mažiau įdomus nei istorija, kaip jis iš viso atsirado pas mane.

Pagrindinis veikėjas keliauja po Vokietiją: sutinka pažįstamus ir krūvą pirmąkart matomų žmonių, dalyvauja vakarėliuose, apsilanko baruose ar klubuose, prisigeria iki žemės graibymo, galop viskuo nusivylęs tęsia kelionę, nuvykdamas į kitą miestą. Taip ratas sukasi iki pat paskutinio puslapio. Daug aplinkos stebėjimo, vidinės tuštumos ir nusivylimo tuo, ką mato, mažokai emocijų, o jei jos ir yra, tai paprastai siejasi su noru pabėgti, pasišlykštėjimu tuo, kas vyksta, ironija ar net sarkazmu. Kol dar nesupratau, kad viskas taps monotoniška ir pilka, sugebėjau ir humoru pasimėgauti, ir pasakotojo taikliu žvilgsniu pasidžiaugti. Pabaigoje keletas puslapių skirta Ch. Kracht kūrybai, ten minima, kad daliai skaičiusiųjų Ch. Kracht rašymo stilius primena primena Bret Easton Ellis (lietuviams jis geriausiai pažįstamas kaip „Amerikos psichopatas“ autorius) kūrybą – būtent apie šį rašytoją ir pagalvojau, skaitydama pirmąjį skyrių. Didžiausias panašumas tarp jų tas, kad tekstai pilni įvairiausių firmų, apsilankymo vietų pavadinimų, dizainerių pavardžių ir kitų prekės ženklų – dauguma jų paaiškinami išnašose, bet prisipažinsiu, kad po kiek laiko net nebesivarginau jų skaityti. Nuo pusės knygos ėmiau jausti monotoniją, dėmesys nukrypdavo kitur, buvo mintis iš viso mesti į šalį, bet atrodė, kad pusę jau įveikiau, o puslapių knygoje – ne tiek ir daug (apie 160), tad negi nebeperskaitysiu iki galo. Na, tai įveikiau, bet nieko, kas būtų verta dėmesio, pabaigoje taip ir neberadau.

Beje, viename el. knygyne mačiau komentarą, kad kažką ši knyga užbūrė, o ir kritikai atsiliepia apie „Fazerland“ kaip knygą, kuri jos autorių Ch. Kracht pavertė popliteratūros Vokietijoje pradininku. Tad jei negąsdina truputis vėmalų ir patinka šiokį tokį gyvenimo beprasmybės jausmą sukeliančios knygos, galite mėginti skaityti.

12.23. Per Petterson „Vogti arklius“

Prieš mėnesį skaičiau P. Petterson romaną „Mano likimo broliai“, kuris man paliko itin malonų įspūdį. Tačiau buvo gera, nes žinojau, kad yra dar viena jo knyga lietuviškai, kurios neteko skaityti. O štai dabar, sėdžiu perskaičiusi „Vogti arklius“, ir atrodo, lyg kokia skylė atsivėrė viduje, nes suprantu, kad daugiau vertimų neturime, o anglų kalba skaityti kaip ir galėčiau, bet praktiškai sunku net iki jau turimų prieiti, kai pilna tiek lietuviškai išverstų knygų.

Būdamas šešiasdešimt septynerių Trunas išsikrausto iš miesto ir įsikelia į miško namelį. Vyras planuoja ramiai leisti dienas, be muzikos, televizijos ir telefono, vien tik žinių radijo klausydamas, tvarkydamas namą ir jo aplinką, eidamas pasivaikščioti su šunimi Lyra. Netrukus vyriškis išsiaiškina, kad visai netoli gyvena paauglystėje sutiktas Larsas, kuriam tuomet tebuvo dešimt metų. Trunas dažnai prisimena tą 1948-ųjų vasarą, po kurios viskas pasisuko taip, kaip anuomet jis nė neįsivaizdavo.

Paskutiniu metu penketą goodreads puslapyje pažymiu itin retai, toks jausmas, kad jis iš viso pranyko iš mano vertinimo skalės, o ketvertas tapo aukščiausiu balu. Tačiau žymėdama įvertinimą „Vogti arklius“, nė sekundei nesuabejojau ir pažymėjau visas žvaigždutes. Iš dalies prie to prisidėjo anksčiau skaitytas rašytojo romanas, kuriam maksimalaus įvertinimo pagailėjau, tačiau bendrai – visa kūrinio atmosfera ir siužetas mane užbūrė. Sniegas, daug ramybės, daugelio cituojama frazė „patys sprendžiame kada mums skauda“, stoiškas, rodos, susitaikęs su savimi ir savo gyvenimu pagrindinis veikėjas – nesvarbu, ar vienu prisėdimu perskaitydavau šimtą puslapių, ar tik vos dešimt, bet, rodos, kiekvienas sakinys sugebėdavo įtraukti. Lėta, daugiau stebėjimo nei veiksmo pripildyta knyga. Skaitant, rodos, jausdavau tylą, kurios persmelkta atmosfera.

Abi siužetinės linijos – dabartis ir praeitis – buvo vienodai įdomios. 1948-ųjų vasara prasideda nerūpestingai, jodinėjant ant pavogtų arklių ar susigalvojant kitokių pramogų gamtoje. Tačiau užuominos į ateities įvykius bei kai kurie siužetiniai vingiai buvo lyg kokie audros debesys, kurie sujudindavo jaunojo Truno vidinį pasaulį, tarsi išplėšė jį iš nerūpestingos vaikystės, net ir paskutiniai praeities įvykiai buvo lyg įrodymas, kad štai, jis tikrai užaugo. Tuo tarpu dabartyje Trunas – ramus ir gerai apgalvojantis, ar verta megzti draugystes, suvokiantis, kad gali niekur neskubėdamas po truputį remontuoti namą iki savo gyvenimo pabaigos. Jei toji vasara lėkė dideliu greičiu, dabartyje laikas atrodo sustojęs. Ir kokia viliojanti toji Truno dabartis, nesvarbu, kad yra romantizavimo (o gal tik mano problema čia, nes amžinai prisigalvoju begalę situacijų, kas galėtų blogo nutikti tokiomis aplinkybėmis). Kiek subtilumo, nutylėtų momentų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie sugeba išreikšti mintis trumpai ir aiškiai (na, nes pačiai ryškiai šio gebėjimo trūksta), o čia būtent tokie veikėjai, pačiame tekste irgi neužsižaista su detalėmis, aprašymais ar bereikšmiais dialogais.

Gėris ir ne kitaip. Nenorėjau, kad baigtųsi. Tikėtina, kad su šia ir užbaigsiu balandį, per kurį perskaičiau kaip niekad daug tokių knygų, kuriomis norėjosi pasidžiaugti.

2019-ais pasirodė filmas Out Stealing Horses / Ut og stjæle hester su Stellan Skarsgård, kuris atliko vyresnio Truno vaidmenį. Šio fakto man visiškai pakanka, kad užsinorėčiau pažiūrėti. Tikiuosi, proga bus.

12.21. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“

Tikiuosi, kad jau girdėjote apie ne taip ir seniai atsiradusią leidyklą RARA, kurios tikslas – leisti kokybišką ir įdomią literatūrą. Nors ateity vis tiek ieškosiu ir kitų išleistų kūrinių, bet būtent „Uraganų sezonas“ buvo toji, kurios pasirodymo labiausiai laukiau. Dar nežinodama, kad ji bus išversta, pasižymėjau ją sau. Visos skaitytos pagyros, kaip pati įsitikinau, buvo ne veltui. Visgi iš karto norisi atkreipti dėmesį, kad šios knygos turinys patiks toli gražu ne kiekvienam dėl aprašomų vaizdų.

Būrelis vaikų aptinka Raganos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyje. Ragana – tai būtybė, kurios, rodos, nekęsdavo visi, išdykaujančius vaikus gąsdindavo ja, bet tai netrukdydavo moterims užsukti pas ją įvairiausių žolelių užpilų, išsipasakoti, išgirsti kokių nors įžvalgų ir patarimų. Tiek Raganai gyvenant, tiek mirus, netilo paskalos apie tai, kokius turtus ji slėpė ir kokios orgijos vykdavo naktimis jos namuose. Vietiniai gyventojai, tapę įtariamaisiais ar tik žinančiais ką nors apie Raganos gyvenimą, ima pasakoti istorijas, kurios susideda į vieną bendrą kraupų vaizdą.

Pirmiausia, noriu pagirti knygos vertėją Eglę Naujokaitytę. F. Melchor sakiniai – ilgi, besitęsiantys per daug eilučių. Turint galvoje, kad ir tema, vartojamas žodynas – ne iš paprastųjų, negalėjau atsistebėti sakinių sklandumu. Tai be galo gražūs sakiniai, kuriuos skaitydama visiškai panirdavau į knygos turinį. Galvoju, kad šiuo atveju kokybiškas vertimas kaip niekad buvo svarbus tam, kokį įspūdį paliks knyga.

Tuo tarpu pačioje istorijoje nėra nieko gražaus. Daug tamsos, be galo tirštos, be jokios prošvaistės, kad bus geriau, kad kažkam pagaliau ims sektis. Daug fizinio ir seksualinio smurto, homofobijos, prievartos, neapykantos sau ir kitiems, kraujo. Daug kas apibūdina knygą kaip šlykščią, o aš šįkart net ir stebėjausi, kad nekilo jokio šleikštulio, bet gal vien dėl to, kaip puikiai ji parašyta, kaip sudėliotas siužetas, kurį bandžiau atpainioti savo galvoje, kaip viskas pateikta. Taip, nejauki ir nemaloni knyga, bet atrodo, viskas čia tiko ir nieko nebuvo per daug. Aprašomas blogis nebūtinai reiškia, kad tuo metu centre esantis veikėjas išties padarė kažką blogo, bet tai netrukdo save kaltinti, kai iš tikrųjų kažką blogo yra padaręs kitas asmuo (pavyzdžiui, patėvis ilgai ir kantriai jaukinosi trylikametę podukrą, o viskas užsibaigė pastoviu seksualiniu išnaudojimu. Visgi paauglė dėl šių santykių kaltino save). Atrodo, visos abejonės, netikrumas gyvenimu, nerimas virsta vienu ir tuo pačiu blogiu, tik būdai, kuriais jis pasireiškia, nebūtinai tokie patys. Ir to blogio knygoje tiek daug, visi du šimtai puslapių, rodos, net persisunkę juoduma.

Na, ir jau baigdama skaityti pagalvojau, kad norėčiau perskaityti šią knygą dar kartą. Atrodo, kad lyg ir liko viena kita spraga, lyg ir ne visada susiedavau vieną veikėją su kitu ir po to pajausdavau pametusi kokią nors galimą sąsają, detalę, kurios reikia šiai dėlionei. Ir visai manęs nebaugina, kad turėčiau dar kartą susidurti su visu šiuo blogiu, nes kur kas labiau nei pasakojimo tamsa mano galvoje išnyra tie begaliniai sakiniai, kuriais, kaip jau minėjau, susižavėjau. Gal metas prie J. Saramago kūrybos grįžti ir prisiminti jo nesibaigiančius sakinius?

12.20. Michel Houellebecq „Kovos lauko išplėtimas“

Šiemet sėkmingai pradėjusi pažintį su M. Houellebecq kūryba (skaičiau „Žemėlapis ir teritorija“), sustoti neketinau. Todėl perskaičiau „Kovos lauko išplėtimą“, o prieš kurį laiką išsimainiau „Serotoniną“, planuose atsidūrė dar bent viena knyga, kurios ieškosiu bibliotekoje.

Taisyklės sudėtingos ir daugialypės. Ne darbo valandomis būtinai reikia apsipirkti, stotis prie bankomatų, iš kurių tenka išsiimti pinigų (o prie jų dažnai reikia laukti). Bet svarbiausia, tenka pristatinėti visokiausius dokumentus įstaigoms, kurios tvarko įvairiausius jūsų asmeninio gyvenimo reikalus. Beje, ir be apsipirkimo jūs galite susirgti, o tai pareikalaus papildomų išlaidų ir naujų formalumų.

Ir vis tiek laisvo laiko lieka. Ką su juo daryti? Kaip jį išnaudoti? Pasišvęsti tarnauti savo artimui? Tačiau širdies gilumoje tas kitas jūsų beveik nedomina. Klausytis plokštelių? Kažkada tai buvo išeitis, bet bėgant metams jums tenka pripažinti, kad muzika jaudina vis mažiau ir mažiau.

Galbūt gali išgelbėti koks nors laisvalaikio užsiėmimas plačiąja prasme. Tačiau iš tiesų niekas negali sukliudyti vis dažniau kartotis toms akimirkoms, kai jūsų absoliuti vienatvė, visuotinės tuštumos pojūtis ir jausmas, kad jūsų egzistencija artėja prie skausmingos ir neišvengiamos katastrofos, susilieja į viena ir priverčia jus pasinerti į tikrą kančią.

Ir vis dėlto jūs dar nenorite mirti.

Ši citata puikiai atskleidžia knygos nuotaiką. Nors pagrindinis veikėjas turi gerai apmokamą darbą, yra gerbiamas IT specialistas, bet kasdienybę jam yra vis sunkiau ištverti. Jis negeba užmegzti net trumpalaikių santykių su moterimis, tai priverčia jį abejoti savo gyvenimu bei socialiniu statusu. Knygoje yra ne tik įdomių temų ar taiklių klausimų, ironijos, kuri karts nuo karto keldavo šypsnį, bet ir daug tuštumos, nepasitenkinimo, pykčio, persipynusio su nusivylimu. Čia nėra nė kruopelytės romantikos, ilgesingų dūsavimų, nes net ir į tas pačias moteris, galbūt dėl suvokimo, kad jos pasakotojui – nepasiekiamos, nukreiptas piktokas žvilgsnis. Todėl nenuostabu, kad kai kurie skaitytojai savo atsiliepimuose mini, kad šiame romane daug neapykantos skiriama moterims. Tiesa, po keleto komentarų maniau, kad vaizdas bus kur kas tirštesnis nei kad iš tikrųjų buvo. Skaitydama vietomis jaučiau, kad man absoliučiai nerūpi veikėjas ir tolesni įvykiai, net ir dabar, praėjus keletui dienų, suprantu, kad turinys pasitraukė iš galvos, ir tik šis mano tekstas paskatino vėl prisiminti kai kuriuos kūrinio epizodus. Tačiau tai, ką prisimenu, yra būtent tos dalys, kurios man patiko, prajuokino ar privertė stebėtis pasakotojo mintimis, tad negaliu vertinti knygos itin žemu balu.

O cituoti norisi ne vieną teksto vietą, nors pati kūrinio apimtis nesiekia nė poros šimtų puslapių. Šiame įraše įdėjau tik tas citatas, kurios atskleistų rašytojo pasakojimo stilių, bet kurios leistų išvengti diskusinių klausimų, esančių knygoje, Pastaruosius palikau susirasti patiems, jei tik užsinorėsite skaityti šį pasakojimą.

Taip pat kartais galvodavau, kad man pavyks ilgą laiką gyventi tuščią gyvenimą. Kad santykinai neskausmingas nuobodis man netrukdys atlikinėti įprastinių gyvenimo judesių. Tai dar viena klaida. Ilgesnį laiką atsiradęs nuobodis tampa nebepakeliamas: jis vėliau ar anksčiau tampa gana skausmingu jutimu, realiu skausmu.

Na ir paskutinė citata:

Grįžus į Paryžių apima ta pati niūri nuotaika. Prie Kardinė tilto stūkso raupuoti daugiaaukščiai, ir neišvengiamai imi vaizduotis juose prie mylimo katinėlio paskutines dieneles stumiančius pensininkus, kurių augintiniai suryja pusę pensijos, išleidžiamos sausiems „Friskies“ maltinukams. Tos visos iki nešvankumo viena per kitą besikabarojančios metalinės konstrukcijos, kad sudarytų vientisą tinklą. Ir vėl ta neišvengiama siaubinga, mirguliuojanti reklama. „Linksmi ir besikeičiantys vaizdeliai ant sienų“ . Nesąmonė. Bjauri nesąmonė.

Pasirodo, pagal šią knygą yra sukurti net du filmai. Pirmasis – prancūzų Extension du domaine de la lutte / Whatever (1999) (imdb nuoroda), o antrasis – televizijai skirtas danų filmas Udvidelse af kampzonen (2002) (imdb nuoroda). Danų versiją pamatyti norėčiau labiau, bet atrodo, kad jį surasti (ir dar su anglišku vertimu) būtų sudėtinga.

12.19. Karen M. McManus „Vienas iš mūsų meluoja“

Ankstesniame įraše ne veltui skyriau pastraipą riboms, kadangi „Vienas iš mūsų meluoja“ – antroji skaityta paaugliška knyga šį mėnesį, o aš tikrai nesu įsitikinusi, kad panašių knygų balandį nebebus. Šį kartą tai – detektyvinę siužetinę liniją turinti istorija, kuri prasideda kaip Gossip Girl ir The Beakfast Club mišinys (pirmojo fane netapau ir sustojau ties antru sezonu, antrojo atmosfera ir pagrindinė daina amžiams įsirėžė į atmintį). Penki moksleiviai buvo palikti po pamokų dėl sulaužytos taisyklės – mobiliųjų telefonų, kuriuos į pamokas neštis buvo draudžiama (kai mokytojas kraustė kuprines, kilo dviprasmiški jausmai, taip ir laukiau, kol kas nors apie vaikų teises ar teisę ar kažką panašaus pasakys. Nesulaukiau). Bronvina – puikiai besimokanti, taisyklių nelaužanti ir stoti į Jeilio universitetą svajojanti mokinė. Adė – visų akį traukianti gražuolė, draugaujanti su mokyklos sporto komandos nariu Džeku ir pasirengusi vykdyti kiekvieną vaikino reikalavimą. Neitas – mokyklos blogiukas, lygtinai paleistas už narkotikų platinimą, gyvenantis su alkoholiku tėvu apgriuvusiuose namuose. Kuperis – talentingas beisbolo žaidėjas, savo ateitį siejantis su šiuo sportu. Penktasis moksleivis – Saimonas, populiaraus mokyklos gandų tinklaraščio kūrėjas. Iš jų visų labiau tarpusavyje bendrauja tik Kuperis su Ade, visi likę pažįsta vienas kitą tik iš matymo, bendrų pamokų ar praeityje buvusių susidūrimų. Šis jų susitikimas tampa lemtingu, nes vienas iš jų – Saimonas – netrukus krenta ant grindų, o išvežtas į ligoninę miršta. Iš pradžių galvota, kad tai – nelaimingas atsitikimas, tačiau netrukus iškeliama nauja – nužudymo – versija. Keturi kartu su mirusiuoju buvę moksleiviai tampa įtariamaisiais.

Prisikabinti prie šios knygos siužeto itin lengva. Pirmiausia, kaip galima pastebėti iš ankstesnės pastraipos, veikėjai – itin šabloniški, atsirandanti romantinė linija nuspėjama, pilna įvairiausių klišių. Išaiškėjančios paslaptys neatrodo itin pribloškiančios, netgi sakyčiau, kad parinktos taip, jog atitiktų kiekvienam veikėjui parinktą stereotipinį paveikslą. Ir vis dėlto skaičiau ir negalėjau atsitraukti, skaitant laikas bėgo nepastebimai, buvo įdomu sužinoti, kas toliau. Ir nors gan anksti įmanoma nuspėti kulminaciją, rašytojai pavykdavo priversti mane suabejoti, ar tikrai Toji teorija teisinga, nes galbūt viskas yra visiškai kitaip. Į tyrimą įsitraukia ne tik policija, bet ir patys įtariamieji, kurie visaip ginasi, kad ne jie kalti dėl to, kas nutiko Saimonui, o kaip kitaip įrodys savo tiesą nei išsiaiškindami, kas yra tikrasis kaltininkas. Šalia to vyko įvairios dramos, susijusios su paslaptimis, kurias Saimonas planavo paskelbti savo tinklaraštyje, tačiau nebespėjo, nes mirė, tad buvo paliečiami paauglių santykiai su tėvais, nuostatos, per akimirką subliūkštančios draugystės ir populiarumas tarp bendraamžių, taip pat – internetinės erdvės pavojai, galimybės ten surasti bendraminčių, išsakyti savo nuomonę, nuoskaudas, išlieti pyktį ar sugadinti žmogaus, apie kurį rašoma tinklaraštyje ar kur nors kitur, gyvenimą vos keliais sakiniais. Iš visų veikėjų labiausiai patiko Adė – pasirodė labiausiai išplėtotas personažas, nes kai kurie taip ir liko blankūs ar neišlipantys iš to pradinio stereotipinio įvaizdžio, kuris buvo suteiktas pačioje pradžioje.

Kai kuriais atžvilgiais negaliu būti šališka, nes, pavyzdžiui, man labai patiko, kaip du veikėjai susiskambindavo ir žiūrėjo naktimis išsirinktą filmą. Ir tie filmai buvo ne bet kokie, o dažniausiai – azijietiški siaubo filmai, pavyzdžiui, Ringu (1998) ar Batoru Rowaiaru / Battle Royale (2000). Tik šioje vietoje pasigedau vertėjos ir redaktorės įdirbio, nes tekste paliktas Ringu originalusis pavadinimas, o išnašoje apibūdintas tiesiog kaip toks japonų filmas, tuo tarpu Battle Royale tekste buvo išverstas kaip Karališkasis mūšis, be jokios išnašos apie tai, kad čia irgi japonų filmas (nekalbant apie tai, kad tokia išnaša apskritai juokinga, bent jau išleidimo metus ir režisierių parašyti būtų ne pro šalį). Pradžioje pagalvojau, kad nebuvo pasidomėta, jog Ringu – japonų filmas, kurio amerikietiškąjį perdirbtinį The Ring / Skambutis daugybę kartų rodė lietuviški kanalai (ir kad buvo galima pasinaudoti šiuo vertimu), bet dabar berašant man toks jausmas, kad ir apie Battle Royale (kuris šiaip jau išties įdomus filmas, rimtesnė Bado žaidynių versija) vertėja nelabai žinojo, todėl ir išnašos apie tai, kad čia irgi kažkoks filmas, nebepridėjo. Tiesą sakant, kai kurios teksto vietos irgi priversdavo sustoti ir pagalvoti, kas buvo norima pasakyti. Kelissyk skaičiau ir mėginau suprasti pastraipą, kurioje besiskiriantys sutuoktiniai surado būstą įsigijimui, o jau kitame sakinyje veikėja džiaugiasi dėl to, kaip jį pardavę gaus pelno, įdomiai skambėjo ir paauglės siūlymas draugui pažiūrėti populiarią pramoginę laidą (kas taip kalba?). Tai va, pradėjau nuo to, kaip man ta siaubo filmų žiūrėjimo per atstumą romantika patiko, o pabaigiau kabinėjimusi prie teksto ypatybių, bet šįkart sunku buvo praleisti pro akis visas šias keistenybes.

Pabaiga – ne visai tokia, kokios būčiau norėjusi ar kokios tikėjausi pradžioje, bet vien už tai, kad išlaikė susidomėjimą siužetu iki pat pabaigos, nelabai ir pykau, kad viskas išsisprendė būtent taip. Įdomus pramoginis trileris ne tik paaugliams, bet tiems, kurie nesibaido tokio amžiaus personažų knygose.

Yra ir antra dalis, rodos, su visai kitais veikėjais – One of Us is Next. Galvojau, kad AL išleido šią dalį, nes viršelis panašus, bet pasirodo, kad antrasis lietuviškai išleistas Karen M. McManus romanas/trileris priklauso visai ne šiai serijai. Viliuosi, kad One of Us in Next irgi bus verčiamas, nes tikrai skaityčiau.

Pagal knygą pasirodys serialas One of Us is Lying. Jau yra išsirinkti aktoriai, tačiau kol kas konkrečios datos, kada pasirodys bent jau pirmoji serija, bent imdb puslapyje nerašo.

12.18. Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“

Pradėsiu nuo pasakojimo apie ribas. Atsimenu, kaip dirbdama knygyne, sutikau jau ne pirmą kartą apsilankiusią moterį, kuri pirko paaugliškos romantinės serijos (gal net šios) knygą (-as) ir sakė, kad perka dukrai, bet iš tiesų labiau ji pati nekantrauja perskaityti, nes pirmoji dalis paliko daug gerų emocijų. Paauglišką literatūrą itin mėgau ir skaičiau ilgai, palyginus su kai kuriais mano aplinkos žmonėmis. Maišiau visas vampyriškas ar realistines mokyklines istorijas kartu su klasika ar šiuolaikine rimtesne literatūra ir nemačiau vargo. „Užrišau“ tokių knygų skaitymą po studijų, įsidarbinusi knygyne, kai pamačiau, kad dauguma bandymų skaityti paauglišką literatūrą baigdavosi nusivylimais. Nors galvoju, kad buvo ir šioks toks spaudimas nešvaistyti laiko lėkštai literatūrai, pasikliauti kai kurių rimtas knygas skaičiusių kolegų nuomone. Aišku, tinklaraštyje galima rasti vieną kitą paauglišką knygą ir iš vėlesnio laikotarpio, bet nieko panašaus į J. Han knygas. Prisipažinsiu, pernai susikaupiau ir iš bibliotekos parsinešiau vieną panašią knygą į namus, bet taip ir neprisiverčiau atsiversti, nes trukdė ta pati nelogiška riba ir mintys, kaip aš čia dabar skaitysiu tokią knygą, kai turiu tiek daug rimtų romanų, ką pagalvos apie mane kokie nors žmonės, stebintys, ką skaitau ir t.t. O šiemet kažkaip (pagaliau) susivokiau, kad iš tiesų vargu, ar mane bejaudintų kito (net ir pažįstamo žmogaus) nuomonė apie tai, ką skaitau, o visų knygų ar taip, ar taip neperskaitysiu, tad svarbus išlieka tik emocijos ir malonumo jausmas skaitant – o tai gali suteikti pačio įvairiausio žanro ir skirtingai auditorijai skirta literatūra. Tad tokia įžanga į mano balandį, kuriame vietos atsirado ir psichologijai, ir B. Evaristo, ir paaugliškoms knygoms, ir krūvai „Marvel“ filmų.

„Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ – tai pirmoji trilogijos apie Larą Džinę dalis. Esu mačiusi visus tris filmus, tad žinojau ko tikėtis (pūkuotos, rožinės istorijos su paaugliškomis peripetijomis), tačiau knyga visai nenuvylė. Gal net žinojimas ir padėjo neužsikelti lūkesčių bei tiesiog ramiai skaityti ir tikėtis, kad siužetas ir pagrindinė veikėja nepradės tiek erzinti, jog neapsikęsiu ir mesiu romaną šalin. O taip nebuvo, nes viskas atrodė ganėtinai miela, kai kurios situacijos kėlė šypseną ir buvo faina kuriam laikui panirti į tokį šviesų, lengvomis dramomis pripildytą ir naivų pasakojimą. Vienu metu net pagalvojau, kad būčiau norėjusi ją perskaityti prieš dešimtmetį, galbūt kai kurie klausimai, kuriuos kėlė Lara ar jos artimieji, būtų paskatinę šiek tiek kitaip pažvelgti į būsimą ateitį, padaryti kitokius sprendimus. Istorija sukasi ne tik apie Laros Džinės laiškus, kurie buvo išsiuntinėti visiems jos buvusiems mylimiesiems, bet ir vyresnę pagrindinės veikėjos seserį, kuri visad atstojo mamą, o dabar išvyksta studijuodama, palikdama tėtį, Larą ir jauniausią sesę tvarkytis namuose vienus. Be abejo, klišių daug, daug kas nuspėjama, bet pabaiga man labai patiko. Jau nebeatsimenu, ar pirmasis filmas pasibaigė identiškai, tad mano atminties spragos čia pasitarnavo, nes šiokia tokia intriga išliko. Aišku, žinant, kaip toliau viskas vystėsi, sudėtinga kalbėti apie rimtą intrigą, bet vis tiek viskas ten buvo gerai.

Planuose – ir kitos dvi dalys. O daugiau informacijos apie filmą galite rasti čia.

12.16. Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“

Buvau pradėjusi gruodį, bet perskaičiusi vieną istoriją atidėjau, o čia ir balandis atėjo. Teko skaityti iš pradžių. Sunku pasakyti, kodėl anuomet padėjau į šalį, gal toks laikas buvo, nes iki šiol turiu keletą pernai pradėtų, bet nebaigtų skaityti knygų. Tad Velykų ilgąjį savaitgalį praleidau skaitydama knygą, kurią tikrai minėsiu prie metų geriausių.

Rašymo stiliumi B. Evaristo romanas man priminė metų pradžioje skaitytą „Pienininką“, tačiau sakiniai, prasidedantys mažąja raide, dialogų neišskyrimas, neįprastas teksto dėliojimas visiškai netrukdė įsijausti į pasakojamas istorijas, neįsivaizduoju jos parašytos kaip nors kitaip. Kaip jau užsiminiau, šis romanas sudėliotas iš skirtingų istorijų, kurios daugiau ar mažiau siejasi. Didžioji Britanija, dvylika moterų, kelios kartos, įvairi socialinė klasė, amžius, kultūrinė aplinka, rasė, lytinė tapatybė, pasakojamos istorijos išsidėsto maždaug per šimtmetį.

„Mergaitė, moteris, kita“ visur įvardijamas kaip socialinis romanas. Iš tiesų, čia galima rasti pačias įvairiausias socialines problemas, kurių aktualumas, žvelgiant į pastarųjų metų įvykius ir socialiniuose tinkluose po straipsniais esančius komentarus, vis dar nedingęs. Tai istorijos apie moteris, kurios dėl laikmečio buvo priverstos gyventi su nemylinčiais vyrais, rūpintis jų gerove ir būti kuklios, savo nuomonės nereiškiančios namų tvarkytojos ir vaikų gimdytojos/augintojos. Apie juodaodžių vergovę, po kurios prasidėjo kitos formos vergovė, kai norėdami turėti nors kiek pajamų, jie privalėjo dirbti sunkiausius ir prasčiausiai apmokamus darbus, nes kitur jų tiesiog nepriimdavo (žinoma, knygoje minima modernioji vergovė apima ne tik juodaodžius, bet ir baltuosius). Apie rasę, kuri iki šiol gali trukdyti įsidarbinti į aukštesnes pareigas, sukurti išankstinę nuomonę apie žmogų, pritraukti nemalonaus išskirtinio dėmesio. Apie rasizmą, pasireiškiantį patyčiomis, smurtu, raginimais išeiti/išsikraustyti, nes čia tokiems ne vieta. Apie motinas, trokštančias, kad jų dukros taptų stiprios, kovojančios už save, išsimokslinusios, kad joms netektų dirbti sunkių fizinių darbų ir tekėti už vyrų, norinčių nuosavos tarnaitės. Apie dukras, kurios nebūtinai išpildo šį lūkestį, kurios klysta lygiai taip pat, kaip kažkada klydo jų mamos, draugės, tetos. Tiesa, kitoms ir pasiseka: jos ištrūksta iš skurdo, randa jas mylinčius žmones. Kadangi pasakojimai išsibarstę per visą amžių, keičiasi aplinka: daugiau teisių moterims ir juodaodžiams, daugiau seksualinės laisvės, o atsiradus internetui – daugybė informacijos ir galimybių surasti panašiai mąstančių žmonių. Tai paveikia ir veikėjas, todėl skaitant matosi, kaip keičiasi požiūris kai kuriais klausimais, kaip atsiranda nauji pavojai ir išbandymai, kliūtys jaustis laimingoms. Kai informacijos daug, susigaudyti nelengva, atsiranda pseudomokytojų, mokančių gyvenimo tiesų ir apsukančių galvą silpnesniems, konkurencija darbo rinkoje – didelė, neištikimybė šeimoje – tiek pat skaudinanti, kiek ir ankstesniais laikais. Suvokti save, savo norus, atrasti žmones, su kuriais norėtųsi leisti laiką ar jiems atsiverti, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Labai gerai išryškinami kartų skirtumai, negebėjimas susikalbėti, suprasti. Ir tuo pačiu, parodoma, kaip močiutė gali priimti anūkės lytinę tapatybę bei jos translytę draugę, kai kur kas jaunesni, „modernesni“ šeimos nariai ar aplinkiniai negali viso to suprasti. Be galo atvira, skausminga knyga, kurią skaityti vien dėl galimybės į tą pačią aplinką, situaciją pažvelgti iš kelių veikėjų perspektyvos, itin įdomu. Tokiu būdu autorė suteikia progą skaitytojams pamatyti, kaip neretai klystame, vertindami kitų mintis ir sprendimų priežastis, kiek nesutarimų kyla vien dėl vidinių ribų, pastatytų sienų, išgyventų skausmingų patirčių praeityje, negebėjimo vertinti situacijos iš kito pozicijos.

Apskritai, sudėtinga rašyti apie tokią knygą, kurioje kalbama apie tiek įvairiausių temų (visų jų nė neaprašiau), nes norėtųsi kiekvienos moters istorijai skirti bent po pastraipą. Lengvai skaitoma, nors turinys – ne iš paprastųjų. Kai kurios problemos keliasi iš kartos į kartą, patirtys, kurias išgyveno seneliai ar tėvai, neaplenkia ir jauniausių, tik formos, situacijos, kuriose su jomis susiduriama – nebūtinai tokios pat. Skaitydama galvojau, kad ši knyga primena lyg kokį giminės ar klasės susitikimą, kur susirinkusieji dalijasi savo pasiekimais, kaip ir kuo gyvena, kas ką girdėjo apie tuos, kurie tame susitikime nepasirodė. Ir taip išgirstama apie likimus, kurie kai kada visiškai neatitinka kadaise turėtų lūkesčių, planų ir svajonių. Tik, žinoma, knyga kur kas nuoširdesnė. Ką norėjau tuo pasakyti – romanas sukelia jausmą, kad istorijos yra apie žmones, kurie yra šalia, gyvena kaimynystėje, galbūt tuos, su kuriais bendraujama darbo metu, ar netgi artimuosius, draugus. Kiek visko išgirstume, prakalbinę juos temomis, kuriomis kalbėti jiems labiausiai skauda? Įmantrus rašymo stilius nė kiek netrukdė pajausti pasakojimą, pagyventi aprašomose istorijose, mėginti suprasti kiekvieną iš moterų.

Iki pilnos laimės pritrūko bent jau turinio. Vardų daug, kai kurie veikėjai sušmėžuoja visai nežymiai, o po kiek laiko gauna atskirą skyrių, tad šiek tiek pasimesdavau, bandydama atrinkti, kas su kuo susiję, ar kuri anksčiau skaityta istorija priklausė būtent šiam personažui.

Jei būna knygų, kurias skaitant sunku suprasti, kodėl jos gavo kokį nors literatūrinį apdovanojimą, tai čia nekilo abejonių, nes ji verta 2019-ųjų Booker’io. Talentingai parašytas, įtaigus ir įtraukiantis romanas apie moteris, vienos jų – laimingesnės, kitoms džiaugsmo gyvenime buvo mažiau, bet kiekvienos jų istorija susidėlioja į ganėtinai įspūdingą visumą. Jau kurį laiką perskaičiusi knygą nusprendžiu, ar ją pasiliksiu sau, ar ji iškeliaus kur nors kitur, nes knygų ir taip yra daugiau nei vietos joms. Ši neabejotinai liks su manimi.

12.15. Emily Gunnis „Prarastas vaikas“

Anksčiau lietuviškai išleistą E. Gunnis romaną „Mergina iš laiško“ praleidau pro akis, tačiau „Prarastas vaikas“ sudomino savo anotacija. Pirmoji siužetinė linija nukelia į 1960-ųjų Pajūrio kotedžą. Ten trylikametė Rebeka kartu su mama gyvena nuolatinėje įtampoje dėl tėvo, kuris grįžęs iš karo taip ir nesugebėjo atsigauti, agresijos. Tačiau vieną naktį įvyksta tragedija, kuri pakeičia mergaitės gyvenimą. O 2014-aisiais ką tik pagimdžiusi Džesė su naujagime pabėga iš ligoninės. Paskelbiama paieška ir netrukus paaiškėja, kad prieš gimdymą Džesė lankėsi pas savo mamą Rebeką, kuri jai papasakojo apie paslapčių gaubiamą skausmingą praeitį ir priežastis, dėl kurių ji neaugino Džesės.

Šią knygą palyginčiau su muilo operomis, kurias vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje žiūrėdavau kartu su mama ar baba. Vyksta įvairios dramos, aiškėja paslaptys, gausybė nesėkmių, lemtingų sutapimų bei nelogiškumų – tegul juos ir įžvelgdavome, bet nesukdavome galvos, o praleisti nors vieną seriją buvo didelė netektis. „Prarastas vaikas“ man priminė gerą telenovelę. Pasakojimas įtraukė, o labiausiai nustebino tai, kad abi siužetinės linijos buvo panašaus įdomumo, todėl nereikėjo skaičiuoti puslapių, likusių iki skyriaus apie labiau intriguojantį laikotarpį. Mano skoniui romane įvykių ir sutapimų buvo gerokai per daug, bet vis tiek skaitydama spėliojau, ką dar autorė sugalvojo. Įdomiausia, kad tuo metu, kai jau maniau, jog visos paslaptys išaiškintos ir beliko sudėlioti taškus pabaigoje, lyg tarp kitko buvo atskleista dar viena detalė. Supratusi, kad galbūt dar kažką praleidau, grįžau antrą kartą perskaityti to puslapio. Na, ir galvoju, kad ne tik įvykių, bet ir veikėjų galėjo būti kiek mažiau, tikrai ne vieną būčiau išėmusi iš knygos ir dėl to pasakojimas nebūtų nukentėjęs.

Knygoje radau nemažai mane dominančių temų. Man visada įdomu skaityti apie psichikos sutrikimus ir ligas, taip pat psichiatrines ligonines, pacientų gydymo būdus, įvairius faktus, susijusius su šia tema. Pavyzdžiui, romane minima pogimdyvinė psichozė. Kadangi neatsiminiau, kad ką nors konkretaus apie ją žinočiau, papildomai paieškojau informacijos – norėjosi perskaityti ne tik apie šiai diagnozei priskiriamus simptomus, buvo įdomu, kuo ji skiriasi nuo pogimdyvinės depresijos. Dar viena mano dėmesį patraukusi tema – vidinės žaizdas, kurias karas palieka kareiviams ir jų artimiesiems, karių kasdienybę grįžus iš karo. Manau, ši knygos dalis man ir buvo įdomiausia. Tik tiek, kad šiemet jau antrąsyk pagaunu save jautriau reaguojant į buitinį smurtą literatūroje. Jautrumas pasireiškia ne ašarų liejimu, o šiokia tokia įtampa, vengimu ir stengimusi atitolinti artėjančias smurto scenas, net jei jos aprašomos abstrakčiai. Dabar, kai viską įvardijau, nesunku ir pačiai suprasti, kuo mane patraukė šis pasakojimas.

„Prarastas vaikas“ – viena geresnių kelis laikotarpius apimančių, paslaptimis apipintų gyvenimiškų dramų. Drąsiai ją rekomenduoju tokio tipo knygų mėgėjams.

12.14. Per Petterson „Mano likimo broliai“

P. Petterson kai kuriems Lietuvos skaitytojams gali būti pažįstamas kaip romano „Vogti arklius“ autorius. Man pačiai „Mano likimo broliai“ yra pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau anksčiau lietuviškai išleistas romanas jau laukia eilėje.

„Mano likimo broliai“ – tai pasakojimas apie rašytoją Arvidą Jenseną. Jo tėvai ir brolis žuvo kelto katastrofoje pakeliui iš Oslo į Frederikshauną. Maždaug po metų nuo šio Arvidą sukrėtusio įvykio žmona pareiškia, kad jo nebemyli, ir išsikrausto kartu su trimis dukterimis. Jei konkrečiau, šio romano centre – vyras, bandantis susigyventi su jį užklupusia vienatve. Tokia visiška emocijos, buvimo personažo viduje knyga, kurioje beveik nėra veiksmo ar ryškesnių siužeto vingių. Ji sudėliota iš jausmų, prisiminimų. Autorius sugebėjo parašyti taip, kad skaitant norėjosi tiesiog būti visame tame, be jokių nusistatymų ar galvos kraipymų, nevertinant pagrindinio veikėjo elgesio ar priimtų sprendimų. Tiesiog skaityti ir būti kartu su veikėju. Puiki knyga.

Dar – daugybė plokštelių, daugybė knygų lentynų ir daugybė metų, praleistų su knygomis, mano vieninteliais artimais draugais, neskaitant Audiuno, po kiekvienu viršeliu – atviros durys į vis kitą gyvenimą, kuris nebuvo mano gyvenimas, bet galbūt galėtų juo būti, tam tikra prasme ir buvo, nes visas jas buvau pritvirtinęs prie savo širdies švartavimo plūduro, aliai vienos; visą kelią nuo vyresniųjų klasių iki čionai nešiojausi jas su savimi, ir kas dabar būčiau be jų, kas būčiau be Simonos de Bovuar, be Akselio Sanemusės, Koros Sandel, Hamsuno, kas būčiau be Jano Miurdalio, Hemingvėjaus ir Džeinės Anės Filips, be Džin Ris ir Melvilio, Isaako Babelio, Strindbergo. Visų jų ir dar daugybės. Išties, kas gi dabar būčiau. Aš nežinau. Būčiau kitoks, gal toks, koks labiau norėčiau būti, gal viską iškeisčiau į daugiau meilės. Nors ne. Ir vis dėlto taip.“ (71–72 psl.)

Rašant apie tokias knygas sunkiausia tiksliai perteikti pasakojimo sukeltą emociją. Pradžiai tikriausiai pakaks to, kad ši knyga yra maždaug tai, apie ką galvotumėte, paminėjus skandinavų literatūrą. Daug ramybės, nors veikėjo siela kraujuoja, o taip pat lėtumo, pilkumos ir šalčio. Veikėjas ginasi nuo vienatvės stengdamasis kuo mažiau būti namuose, Oslo gatvės ir automobilis tampa jo priebėga nuo slegiančių buto sienų, o baruose sutinkamos moterys sužadina viltį, kad nors trumpam bus galima pabėgti nuo vienišumo. Daug rodomo abejingumo aplinkai, skausmingų susitikimų ar pokalbių telefonu su dukromis, bandant palaikyti ryšį, tačiau garsiai taip ir nepasakant bei neįvardijant svarbiausių žodžių. Norėjosi skaityti lėtai, neskubant. Net tomis dienomis, kai neskaičiau, vis pagaudavau save galvojančią apie pagrindinį veikėją, jo istoriją. Perskaičiusi vos trečdalį supratau, kad vargu, ar nutiks kas nors, kas pakeistų mano nuomonę apie šią knygą. Nuojauta neapgavo.

Nors pasakojimas atrodo niūrus, užvertus paskutinį puslapį pirmas žodis, kuriuo norėjosi apibūdinti knygą, buvo „gražu“. Suprantu, kad kai kurie perskaitę šį romaną nesupras, kur ten tas grožis, bet man visuma, kurioje buvo liūdesio, melancholijos ir šviesos, atrodė būtent tokia.