10.4. Laura Andersen „Juodoji nuotaka“

Airijoje stovinti pilis jau daugiau nei 700 metų priklauso kilmingai Galagerių giminei. Per šį laikotarpį pilyje yra įvykęs ne vienas šiurpus, mitais apipintas įvykis: prieš šimtmetį Dženė nušoko nuo Nuotakos bokšto, jos vyro, garsaus gotikinių romanų autoriaus Evano Čeiso knygos, pasakojančios Juodosios nuotaikos legendą, rankraštis iki šiol nerastas, o prieš keletą dešimtmečių įvykusį Eideno ir Kailos tėvų nužudymą vis dar gaubia nežinia. Dabartinis vikontas Eidenas Galageris ketina ketina pilį perduoti nacionaliniam paveldo fondui, tačiau prieš tai nusprendžiama peržiūrėti kelis tūkstančius knygų ir dokumentų, sukauptų bibliotekoje. Šiam darbui pasamdoma literatūros mokslus baigusi Kara. Entuziastingai pradėjusi darbą moteris netrukus susiduria su nepaaiškinamais dalykais, vykstančiais pilyje, jau nekalbant apie šeimininkus, kurie nesutaria tarpusavyje. Kara, iš pradžių tik norėjusi patenkinti smalsumą, vis giliau klimpsta į tiesos mįslingose praeities istorijose paieškas, o netikėtai atnaujintas nužudymo tyrimas tik dar labiau didina įtampą tarp pilyje susirinkusių žmonių.

Sena pilis, didžiulė biblioteka, kurioje darbuojasi pagrindinė veikėja, menami ar tikri vaiduokliai, baugios legendos apie buvusius gyventojus – skamba tobulai, taip ir norėtųsi pačiai tokioje pilyje apsilankyti. Kalbant apie panašias į šią istorijas literatūroje, tai jau kurį laiką tokių vis privengdavau, šios galbūt irgi nebūčiau ėmusi, bet mane papirko tai, kad „Juodoji nuotaka“ – gotikinių elementų turintis romanas. Mat kaip tik tuo metu buvo kilęs noras perskaityti gotikinį D. du Maurier kūrinį „Rebeka“. Kadangi neatrodė, kad greitu metu man ją pavyktų gauti, pagalvojau, jog šiam kartui „Juodoji nuotaka“ tiks kaip alternatyva. Ir pradžioje dar kiek įtariai žiūrėjusi galiausiai likau nustebinta, nes įtraukti sugebėjo kur kas labiau nei tikėjausi.

Kaip galima susidaryti įspūdį iš anotacijos, yra trys siužetinės linijos. Daugiausiai koncentruojamasi į dabartį, tačiau nemažai dėmesio skiriama ir senesniems įvykiams, taip po truputį atskleidžiant vis daugiau detalių, susijusių su sprendžiamais knygoje galvosūkiais. Ir net negalėčiau sakyti, kad kažkurio laikmečio istorija patiko mažiau ar daugiau, nes absoliučiai visas romanas įtraukė taip, kad negalėjau visiškai atsitraukti, o darbe būdama svajojau, kaip grįžusi namo užbaigsiu skaityti. Siužetas nėra itin originalus, kaip ir personažai nėra kažkuo ypatingi, bet viskas supinta ir pateikta taip, kad įdomumas nesumažėjo iki pat paskutinių puslapių, kartu su veikėjais spėliojau, kas slepiasi už visų legendomis apipintų mirčių praeityje bei kas atsakingas už Karos patirtus nemalonumus pilyje. Mistika, kurios galima rasti šiame romane, išties tampa neprastu prieskoniu šioje istorijoje. Žinoma, yra ir romantinė linija, kurią norisi pagirti už tai, kad buvo plėtojama lėtai, neužėmė daugiau vienos nei reikėtų – pilies istorija visada išliko pirmoje vietoje. Tai man atrodo kaip pliusas, kadangi romane ir taip ganėtinai nemažai įvairių dramų, tad minėtos siužetinės linijos išplėtimas būtų viską tik dar labiau nusaldinę.

„Juodoji nuotaka“ – lengvai skaitomas ir įtraukiantis, detektyvinių elementų turintis romanas, kuriame yra ir sena pilis, ir didžiulė biblioteka su skaityti bei narplioti paslaptis mėgstančia pagrindine veikėja, ir įdomių legendų, pasakojimų bei mistinių įvykių prisotinta istorija. Panašių knygų mėgėjams – vertas dėmesio skaitinys.

Reklama

10.3. Chris McGeorge „Spėk, kas?“

Kiek pastebėjau, daug kas atsiliepimuose romano „Spėk, kas?“ idėją lygina su „Pjūklo“ filmais. Nesiruošiu būti originali šiuo klausimu, kadangi perskaičius anotaciją į galvą iš karto atėjo būtent minėta siaubo filmų serija, kurią, beje, kitaip nei daugelis, su įdomumu peržiūrėjau. Man patiko pati idėja (viena patalpa, galvosūkis, kaip išgyventi) ir detektyvinė linija (aiškinimasis, kas atsakingas už „žaidimus“) – kažką panašaus radusi literatūroje ar kine itin apsidžiaugiu. Tad lūkesčiai buvo nemaži (tiesa, vėliau juos kiek prislopino kiti atsiliepimai, kuriose neretai buvo minimi tie patys minusai).

Užrakintame kambaryje pabunda šeši nepažįstami žmonės: televizijos žvaigždė bei pagrindinis veikėjas Morganas, padavėja, viešbučio darbuotojas, aktorė, advokatas ir moksleivė. Negana to, vonioje jie randa žmogaus, kurį pažinojo kiekvienas iš jų, lavoną. Televizoriaus ekrane pasirodęs kaukėtas asmuo praneša, kad aukos žudikas yra šiame kambaryje ir kad „žaidimo“ dalyviams duodamos trys valandos išsiaiškinti žudiką – tik taip jie galės ištrūkti iš kambario. Kitu atveju visi bus susprogdinti.

Kai kuriais atžvilgiais tai yra puiki knyga. Kaip ir minėjau, man patinka skaityti istorijas, kurios vyksta vienoje patalpoje, todėl jau nuo pat pirmų puslapių jaučiau intrigą, visai nesinorėjo jos paleisti iš rankų. Šis trileris yra geras variantas, kai norisi greitai skaitomo ir įtraukiančio pasakojimo. Dauguma skyrių itin trumpi (porą ar trejetą lapų teužimantys), todėl tekdavo kelissyk pasižadėti „perskaitysiu dar vieną skyrių ir eisiu miegoti“, kol galop pažadą pavykdavo ištesėti. Nebuvo nei vieno simpatiško veikėjo, tačiau šiuo atveju taip dar geriau – neturint jokio favorito spėlioti, kuris iš jų yra žudikas, tik dar sudėtingiau. Skaičiau, spėliojau kartu su Morganu (ir jo paties neatmesdama, juk visko gali nutikti) bei kiek neramiai laukiau kulminacijos.

Kai paaiškėjo „kur čia šuo pakastas“, mano nusivylimas sulig kiekvienu skyriumi vis labiau didėjo. Plačiau argumentuoti galėčiau nebent atskleisdama siužeto detales, o to daryti nenoriu, tad apsiribosiu tik gan abstrakčiai pasakydama, kad manęs neįtikino. Per daug įmantru, persistengta su viskuo: priežastimis, žaidimo organizavimo ypatybėmis, žudiko aukos pasirinkimu, atomazga ir pabaiga. Man atrodo, lemiamu tašku tapo toji trilerio vieta, kurioje buvo paminėtas nuosavas reaktyvinis lėktuvas, tuomet jau pasidaviau visiškai (apskritai, nemėgstu, kai stengiamasi veikėjo turtus pateikti kaip neatremiamą argumentą į bet kokius galimus prieštaravimus: „bet tai nelogiška“, „taip nebūna“ ar kt.). Deja, antroji kūrinio pusė nemenkai sugadino visą istoriją. Jau geriau paprasčiau, bet įtikinamiau, nei tiek daug pompastikos, kuri yra visiškai nepaveiki.

Chris McGeorge „Spėk, kas?“ yra greitai skaitomas, įtraukiantis trileris, kurio idėja intriguoja ir skatina kuo daugiau perskaityti vienu prisėdimu. Visgi aiškėjant aprašomo žaidimo priežastims bei rutuliojantis kulminaciniams įvykiams kyla nusivylimas dėl autoriaus sprendimo išspręsti šią detektyvinę dėlionę būtent taip, kaip tai buvo padaryta. Ir dėl to išties gaila.

10.2. Frédéric Beigbeder „Gyvenimas be pabaigos“

Prieš aštuonerius metus skaičiau garsiąją F. Beigbeder knygą „Meilė trunka trejus metus“. Nors tuomet pati istorija nesužavėjo, bet atkreipiau dėmesį į jo rašymo stilių – tai, kad rašytojas nevengia ironizuoti, nebijo pasirodyti ciniškas. Tad ir „Gyvenimo be pabaigos“ ėmiausi tuo metu, kai norėjosi aštresnio, linksmesnio teksto.

Jei reiktų trumpai apibūdinti šią knygą, galėčiau pasakyti, kad tai istorija apie tai, kaip F. Beigbeder su dukra nemirtingumo ieškojo. Pažadėjęs dukrai, kad nuo šiol niekas iš šeimos nemirs, vyras pradeda ieškoti būdų, kaip išsaugoti gyvybę ir nemirti. Todėl jis lankosi pas įvairius gydytojus ir mokslininkus, svarsto įvairias galimybes, aiškinasi, kiek šioje srityje jau pasiekta, ko galima būtų tikėtis ateityje, į ką jau dabar vertėtų atkreipti dėmesį, norint pratęsti gyvenimą kuo ilgiau. Skaitant visas siužetas man priminė istorijas apie žmones, kurie patikėję pačiais keisčiausiais dalykais dalyvauja įvairiuose eksperimentuose, aukoja ar moka pinigus organizacijoms ar pavieniams asmenims, kurie žada jiems kažką, ko labai norisi (tą patį ilgaamžiškumą, pokalbį su mirusiu žmogumi ar kt.). Tad pradžioje buvo kiek juokinga, nes F. Beigbeder kelionės atrodė kaip kažkokia beprotybė, bet vėliau tikriausiai man, kaip, beje, ir jo žmonai, pabodo tos nemirtingumo paieškos. Iš pradžių dar užkliūdavo viena kita įdomi mintis (pavyzdžiui, autoriaus teorija apie tai, kas su kuo mėgsta fotografuotis), po to stabteldavau nebent prie vieno kito sakinio trumpam, o tada ir vėl viską pasiglemždavo nuobodulys, kurį kėlė monotonija (nors gal kitam taip ir neatrodys). To, ko tikėjausi (ironijos ar sarkazmo, netgi cinizmo), buvo, bet vėlgi, atrodo, kad galop net ir to nebemačiau. Galbūt ne ta tema, gal ne toks pateikimas (nes vis dar neatsisakau perskaityti kurią nors kitą rašytojo knygą), bet rezultatas toks, koks yra.

Nesiryšiu spėlioti, kokiai auditorijai „Gyvenimas be pabaigos“ galėtų patikti (tiesą pasakius, skaičiau ne vieną itin pozityvų atsiliepimą tiek apie autorių, tiek apie šį kūrinį), bet, kaip rašiau vienam žmogui, šios knygos atveju galima taikyti 50 puslapių taisyklę: jei tiek perskaičius nesinorės mesti į šalį, tada galima drąsiai skaityti iki pabaigos.

10.1. Lesley-Ann Jones „Freddie Mercury. Visa biografija“

Turiu ne taip ir mažai mėgstamų atlikėjų ar grupių, tačiau jau kurį laiką apsiriboju tik dainomis, t.y. labai retais atvejais pasidomiu jų asmeniniais gyvenimais, karjeros ypatumais, galbūt kiek dažniau – istorijomis, kurios slypi po konkrečia daina.  Tikriausiai net nėra tokios grupės, kurios visų narių vardus būčiau įsiminusi, nesvarbu, kad esu jų klausiusi šimtus ar tūkstančius kartų. Iki šiol daugiausiai žinojau apie Amy Winehouse, tam įtakos turėjo prieš keletą metų pasirodęs dokumentinis filmas. Apie Freddie Mercury daugiau sužinoti irgi paskatino filmas, tiesa, vaidybinis, pasirodęs pernai antroje metų pusėje, susilaukęs didelio populiarumo ir Lietuvoje. Į filmą ėjau žinodama vos kelis sausus faktus, Queen muzika buvo žinoma, tiesa, ne taip gerai išnarstyta kaip mėgstu (t.y. nesu perklausiusi visų jų albumų), bet kelios dainos karts nuo karto būdavo įsijungiamos. Tiek prieš eidama į kiną, tiek po jo skaičiau ar girdėjau ne vieną nuomonę apie iškraipytus faktus, tad, žinoma, kilo noras išsiaiškinti šį tą daugiau apie F. Mercury ir Queen.

Biografijos autorė, turinti nemenką žurnalistės patirtį, atliko visai išsamų darbą, rašydama knygą rėmėsi įvairiais rašytiniais šaltiniais, kalbino F. Mercury pažinojusius žmones. Patiko tai, kad pateikiamas jo gyvenimas nuo pat vaikystės iki mirties, nesikoncentruojama į siaurą sritį, dėmesys skiriama jo šeimai, asmenims, kurie jį lydėjo įvairiais gyvenimo etapais, grupės Queen veiklai. Nors centre – pats F. Mercury, bet neblogą vaizdą galima susidaryti ir apie kitus grupės narius. Įdomu buvo skaityti apie jų kūrybinį procesą, koncertus, kaip vykdavo įrašinėjimai, kiek (ne-)sutardavo dėl muzikos ir tai, kas vykdavo užkulisiuose. Skaitant apie kiekvienos dainos, kuri buvo paminėta, atsiradimą, taip ir norėdavosi tuoj pat ją susirasti ir perklausyti (nepriklausomai nuo to, ar ją jau žinojau, ar ne). Ir iš tikrųjų, nusprendusi padėti knygą kitai dienai, įsijungdavau youtube ir ieškodavau įrašų iš įvairių koncertų, tuomet jau tekdavo kovoti su „dar vienas įrašas ir eisiu miegoti“ pažadu. Apskritai, labai realistiškas grupės karjeros vaizdinys sukuriamas biografijoje: kalbama apie tai, kiek laiko, pastangų reikėjo, kol juos pastebėjo ir jais patikėjo, apie grupės pakilimus ir nuosmukius. Jei filme buvo vaikomasi saldžių daugumai muzikinių filmų būdingų banalių „atsitiktinumų“, tai knygoje galima įvardinti gal vieną kitą įvykį kaip atsidūrimą vietoje ir laiku, bet vis vien galop viskas sueidavo į tai, kad ne tik talentas, bet ir daugybė įdėto darbo buvo jų stiprybė. Be abejo, skiriama nemažai skyrių ir F. Mercury asmeniniam gyvenimui, jo draugystėms bei pasirinkimams, vienatvei, silpnybėms, yra įdėta nemažai nuotraukų iš skirtingų laikmečių. Galiu tvirtinti, kad perskaičius šią biografiją susidėlioja vientisas, gan platus vaizdas apie grupę ir jos lyderį. Tiesa, šioje vietoje dar norisi atkreipti dėmesį į tai, kad autorė nevengė parodyti kelių pasakojimo pusių, t.y. kad nebūtinai viskas yra teisybė, nes vieni įvardindavo vienokią „tiesą“, o kiti kitokią kalbėdami tuo pačiu klausimu, ir kad kaip buvo iš tiesų žino tik Freddie ir tie žmonės, kurie patys dalyvavo aprašomame įvykyje. Tai, kad pasakotojas nevaizduoja visažinio, man atrodo privalumas, kai kalbame apie knygą, skirtą jau mirusio žmogaus gyvenimui aptarti.

Tik gaila, kad knygos leidimas toks vargingas. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau nors pusę tiek klaidų tekste, kiek jų yra šioje biografijoje. Kai pradžioje akys vis užkliūdavo už kokios nesąmonės (netaisyklingo linksnio, nesuprantamos žodžių tvarkos sakinyje), galvojau, gal tik laikinai čia, bet klaidų visiškai nemažėjo, toks jausmas, kad niekieno nepatikrintas ir neredaguotas vertimas nukeliavo tiesiai į spaustuvę. Neužbaigti sakiniai, nukąstos žodžių galūnės, praleistos raidės, neaiškūs vertimai – to tikrai netrūko. Dar man užkliuvo pavardžių, grupių lietuvinimas. Kai kuriuose puslapiuose pavardžių buvo tiek, kad užėmė gal trečdalį viso teksto, bet įdomiausia tai, kad leidžiant knygą buvo nuspręsta rašyti ne tik angliškus, bet ir sulietuvintus vardus. Vertimas/sulietuvinimas pateikiamas pačiame tekste, skliaustuose šalia originalo (arba atvirkščiai, nes tvarkos šiuo klausimu irgi nebuvo). Kai kur to atsisakyta (bet gal tais atvejais, jei jau prieš tai buvo pateiktas originalas šalia), tačiau rezultatas toks, kad minėtu atveju, kai vardijama tikrai daug pavardžių, vertimai/originalai šalia prideda tik dar daugiau chaoso tekstui. Ypač kai ir taip gan sudėtinga skaityti tuos puslapius, kuriuose įvardijama daug asmenų, kadangi reikia suprasti, apie ką čia tokius kalba, kurie iš paminėtųjų svarbūs ir verti įsiminimo, o kuriuos galiu praleisti be didesnio įsigilinimo. Tai kažkaip ir liūdna, kad rimčiausia lietuviškai kada nors pasirodžiusi F. Mercury biografija yra taip nekokybiškai išleista.

Skaitydama stebėjausi, kad tiek daug jiems pavyko nuveikti per ne tiek ir daug (lyginant su kitomis grupėmis) laiko, sunku įsivaizduoti, kaip sutilpo į tiek metų daugybė aprašytų nutikimų, koncertų, albumų ir asmeninio gyvenimo peripetijų. Spalvingas gyvenimas, Queen’ų įtaką muzikai, prasidėjusiai video klipų erai (skyriai apie tai įtraukė, kadangi iki tol nelabai kažkokios informacijos buvau skaičiusi), gerbėjams – tai tik kelios papildomos temos šalia pagrindinių, dėl kurių skaitymas tampa dar įdomesnis. Knygoje kalbama ne tik apie atlikėją bei grupę, bet ir tai, kas vyko aplink, autorė stengėsi pažiūrėti ir plačiau, tokiu būdu pateikdama įrodymus, kodėl Queen vis dar garsūs, o jų muzika išliko klausoma iki šiol, kuo pagrįstas jų fenomenas. Aišku, dėl nekokybiško vertimo rekomenduoti negaliu, bet jei labai norisi, o užsienio kalbos netinka, tada pasirinkimų nelabai yra.

9.61. George Saunders „Linkolnas bardo“

Romanas „Linkolnas bardo“ – 2017-ųjų metų „Man Booker“ laimėtojas, tad jis vis pasirodydavo internete prieš mano akis, taip sukeldamas smalsumą ir norą išsiaiškinti, kas jame yra ypatingo. Todėl nenuostabu, kad pirmąsyk išvydusi šią knygą tarp kitų planuojamų išleisti Lietuvoje artimiausiu metu, ne tik nudžiugau, bet ir itin laukiau jos pasirodymo. Galop ji tapo paskutine šiais metais perskaitytu kūriniu.

1862-ųjų pavasaris, JAV pilietinis karas. Sunkiai susirgęs vienuolikmetis prezidento Linkolno sūnus Vilis miršta. Sunkiai išgyvenantis netektį tėvas ima lankytis kriptoje, kurioje guli mirusio sūnaus kūnas. Tuo tarpu Vilis atsiduria keistoje vietoje, pilnoje šmirinėjančių dvasių. Ši vieta – tai mirusiųjų prieangis, budizme ji vadinama bardo, čia prasideda kova dėl Vilio sielos, vyksta mirusiųjų pokalbiai, atgailaujama dėl turėto gyvenimo.

Tikriausiai nesuklysiu pradėdama kalbėti apie formą, nes ji šiam kūriniui itin svarbi, tikiu, ne vien tik aš galvoju, kad būtent dėl jos romanas ir gavo minėtąjį „Man Booker“ apdovanojimą. Pirmieji keli puslapiai gali būti apgaulingi: skaičiau juos ir net nustebau, kad taip lengvai skaitomas tekstas. Bet tuomet prasidėjo tai, su kuo teks „susidraugauti“, jei norėsis eiti iki galo. Kalbu ne tik apie neįprastą pagrindinę veiksmo vietą, bet ir tai, kaip autorius pateikė šią istoriją. Kalbama iš daug žmonių lūpų. Vieni – išgalvoti, mirę ir esantys tame pačiame bardo, besirūpinantys naujuoju nariu – Viliu, pasakojantys savas istorijas. Kiti – realiai egzistavę, jų žodžiai paimti iš įvairių išleistų tekstų, jie kuria Linkolno šeimos, tuometinės jų ir šalies aplinkos vaizdą, nevienodi jų vertinimai ir atsiliepimai skatina kreipti dėmesį į įvairias detales, lyginti visų įspūdžius ir pagal tai formuoti nuomonę apie centre esančią šeimą. Tai jokiu būdu nėra dokumentika, nes su egzistavusių šaltinių medžiaga autorius žaidžia kaip tik panorėjęs, įterpdamas paties sukurtų vaizdinių, pripažinsiu, kad skaitant kilo noras paieškoti daugiau informacijos apie Linkolnų šeimą.

Daugiabalsis pasakojimas šiame kūrinyje turi savų pliusų, savų minusų. Tikriausiai ne tik dėl tokio pasakojimo būdo, bet ir veiksmo nebuvimo (tiksliau – minimalaus egzistavimo) skaitymas nėra iš pačių lengvųjų: teksto mažiau nei atrodo, greitai galima per jį pereiti, bet norint įsidėmėti veikėjų istorijas, „pagauti“ įvairius niuansus, nepasimesti reikalingas atidus skaitymas (ne, tai nėra minusas, tik atkreipiu dėmesį tų, kuriems šis punktas galėtų būtų aktualus). Kaip jau minėjau, pradžia iš karto įtraukė, tačiau ir pasakojimo eigoje buvo itin įdomių skyrių, kai kurios dvasių gyvenimo istorijos pasirodė įdomios, laukdavau, kada vėl ką nors sužinosiu apie vieną ar kitą veikėją. Buvo vienas kitas jautresnis momentas, Linkolno gedėjimas ar scenos, kai buvo artinamasi prie žinios apie berniuko mirtį, taip pat darė įspūdį. Tačiau vertinant bendrai visą kūrinį, man pritrūko emocinio palietimo. Kalbama tokiomis rimtomis, niūriomis temomis, o skaičiau ir man buvo tuščia viduje. Kai prisimenu ne taip seniai skaitytą „Tai buvome mes“, kiek įvairių emocijų sukilo ją skaitant, tai kažkaip ir liūdna, kad „Linkolnas bardo“ nė dalies tiek iš manęs negalėjo ištraukti.

„Linkolnas bardo“ – daugiasluoksnis, neįprasta pasakojimo forma ir siužetu galintis pasigirti romanas, kuris, įtariu, dar kurį laiką suksis galvoje. Kol kas atrodo, kad tai vienas tų kūrinių, kurie atsiskleidžia per tam tikrą laiką (t.y. praėjus ne vienai dienai po perskaitymo), tačiau kol kas jaučiuosi kiek nusivylusi, kad jis nesugebėjo sukelti kokių nors ryškesnių emocijų, nors ir kalbama buvo rimtomis temomis, tokiomis kaip mirtis, netektis, gedėjimas, savižudybės, noras gyventi/mirti.

Rimtosios literatūros gerbėjams, kažko, kas išsiskirtų iš daugelio kitų prekyboje esančių knygų, ieškotojams.

9.59. Golnaz Hashemzadeh Bonde ,,Tai buvome mes“

Artėjant Kalėdoms neretai ieškoma gražių, gal net pamokančių, mielų istorijų – tą galima pastebėti skaitytojų paskyrose socialiniuose tinkluose. Aš nebūčiau aš, jei tokiu metu neužsinorėčiau kaip tik ko nors priešingo: stiprių emocijų, kad ir kokios sunkios jos bebūtų, ironijos, tamsios nuotaikos. Prieš porą metų Kūčių rytą pradėjau pažintį su Ch. Bukowski (ir net gaila, kad po ranka šiuo metu neturiu nė vienos jo knygos) bei J. M. Coetzee, pernai gruodžio mėnesį įkritusi buvau į ,,Įsimylėjimų“ bei ,,Meilės gyvenimo“ tamsumą, o šiemet irgi esu pasidėjusi (ar netgi jau pradėjusi) ne vieną visai nešventišką romaną. Šios dienos skaitinys – ,,Tai buvome mes“ – ne išimtis.

Nahida gimė ir jaunystę praleido Irane. Čia, būdama aštuoniolikametė ir švęsdama su šeima įstojimą į universitetą studijuoti medicinos, susipažįsta su Masudu. Jis tiki laisve ir tuo, kad senąją politinę sistemą reikia sugriauti, netrukus įtraukia ir ją į revoliucinį judėjimą, labai greitai prie revoliucionierių prisideda ir jauniausioji merginos sesuo Nura. Tačiau žiauri tikrovė greitai sunaikina jų naivias svajones, Nahida su Masudu, įsigiję padirbtus pasus, pabėgą į Švediją. Praėjus trisdešimčiai metų Nahida sužino serganti vėžiu. Ji ima dar labiau pykti ant visko – ant savo ligos, medikų, suaugusios dukters, gyvenimo.

,,Visada tikėjau esanti stipri, visada galvojau, kad esu stipresnė, nei žmonės mano. Bet dabar pradedu jausti, kad yra atvirkščiai, kad žmonės įsivaizduoja, jog aš visada susitvarkau pati. Bet jie klysta. Aš taip bijau, taip bijau mirti. Bijau labiau nei kada nors gyvenime, labiau nei kada nors maniau, kad šitaip bijosiu. Maniau, kad mane ištiks staigi ir žiauri mirtis (…). Štai kam buvau pasirengusi. O ne šitam. Laukimas. Laukimas. Po diagnozės praėjo metai (…).
Aš ne taip įsivaizdavau. Ne šito tikėjausi iš gyvenimo. Tik ne tokio ištęsto mirties laukimo.“

Pasakojimas nenuoseklus: dabartį keičia įvairūs praeities momentai, po kurių vėl grįžtama prie dabartinių įvykių. Knygos apimtis nedidelė (o ir lietuviškas leidimas gan nemažai pustuščių puslapių turi, šriftas – ne iš smulkiausių), tačiau skirtingų gyvenimo etapų nuotrupos susidėlioja į aiškų vientisą vaizdą, o emocijų tiek, kad pakaktų ir kelissyk daugiau puslapių turinčiam romanui. Prieš imant šią knygą, reiktų nusiteikti, kad tai emociškai sunki knyga. Sunki dėl atmosferos, persunktos pykčiu, skausmu, vienatve, visa tai veržiasi, rodos, iš kiekvienos pastraipos. Bet sužinant vis daugiau detalių apie Nahidos gyvenimą ateina ir suvokimas, iš kur sukauptas pyktis, kodėl vietoj malonios šypsenos, apkabinimo ar gražaus žodžio, apie kurį mintyse galvojama, yra išspjaunami skaudūs, įžeidžiantys ar ironiški pasakymai, kodėl žiūrėdama į sutrikusius/įskaudintus dėl jos šiurkštaus elgesio, moteris jaučia ne gėdą, o kaip tik dar labiau padidėjusį pyktį ir kaltinimus, kad jie patys to nusipelnė. Nahida prisimena vos keletą malonesnių gyvenimo momentų kurie itin šviesūs, trumpam ne tik veikėjus, bet ir skaitytojus atitraukiantys nuo kūrinyje vyraujančios tamsos. O toje tamsoje – neegzistavusi ,,normali“ vaikystė, daug skausmo, smurto, netekčių, bėgimas į svetimą šalį, išdavus savo giminaičius, saugumo paieškos, nenoras susitaikyti ir ieškojimas kaltų. Nuotaika pernelyg nekinta iki pat pabaigos, nors atrodo, kad vienas įvykis įnešė šiokių tokių permainų santykiuose tarp veikėjų ar pagrindinės veikėjos santykyje su savimi (visgi tikėtis visiško ,,atsivertimo“ būtų naivu, tuo ir patiko man ši istorija, kad buvo išvengta pokyčių, neįtikinančių dėl staigumo ar jų masto).

,,Puikiai atsimenu tą jausmą – nemiegojusi visą naktį, šokusi, kol ėmė skaudėti pėdos, dainavusi ir kalbėjusi tiek, kad gerklė net čežėjo iš sausumo, o vis dėlto nesijaučiau pasisotinusi. Atvirkščiai – norėjosi daugiau. Tas alkis.
Manau, kad būtent tai ir yra gyvenimas – alkti. Mėginu sugalvoti, dėl ko dabar būtų verta nemiegoti visą naktį, bet man nekyla jokių minčių, nė vienos. Gal aš pasisotinau“

Kai bibliotekoje pamačiau šią knygą, anotacija leido suprasti, kad tai bus vienas tų niūrių pasakojimų, kurie koncentruojasi ne kiek į veiksmą, o kiek į pojūčius, emocijas, veikėjų daromus pasirinkimus. Pirmas įspūdis buvo teisingas, galiu teigti, kad net ir daug labiau įtraukė nei tikėjausi. Stiprus beviltiškumo jausmas, suvokimas, kad veikėja niekaip neištrūks iš to visur esančio skausmo, smurto, kurio pilna buvo jos aplinkoje, taiklūs pamąstymai apie tai, kaip mes patys to nenorėdami tiesiog iš stebėtos aplinkos padarome išvadas apie tai, kas yra normalu ir kad taip ir turi būti (ir kaip dėl neteisingų išvadų yra kenčiama), viską griaunantis pyktis – tamsos daug, ji paveiki ir įtaigi, vietomis net ir nebesuprasdavau, ar čia dėl veikėjų visos emocijos ir pačiai sukyla, ar dėl skaitymo metu kilusių minčių. Tad skaityti rekomenduoju tiems, kurie nesibaido emociškai sunkios literatūros.

9.58. Dorit Rabinyan ,,Kaktusų gyvatvorė“

Romane pasakojama apie greitai įsižiebusią izraelietės ir palestiniečio meilę. Liat – studentė iš Tel Avivo, vos pusmečiui atvykusi į JAV. Chilmis – pradedantis dailininkas iš Ramalos. Abu supranta, kad artimieji jų meilei nepritartų, tačiau būdami toli nuo jų, Niujorke, mėgaujasi buvimu kartu. Tačiau laikas senka, artėja metas, kai Liat turės išvykti. Ne tik šis laiko ribotumas, bet ir skirtingi požiūriai į tai, kas vyksta jų tėvynėse, amžinas slėpimas nuo giminaičių apie JAV sukurtus santykius su ,,priešu“ kelia nesutarimus bei daug abejonių apie tai, kas bus ateity. Ši anotacija, pavadinimas (kurio paaiškinimą surasite beskaitydami romaną), tai, kad autorė kilusi iš Izraelio (visgi Lietuvoje Izraelio literatūra vis labiau siejasi su kokybės ženklu), net ir pats leidimas sudarė įspūdį, kad knyga bus verta dėmesio.

Kadangi neseniai grįžusi iš viešnagės Izraelyje draugė pasidalijo savo įspūdžius apie šalį, skaitant buvo įdomu palyginti jos pasakojimą apie tai, ką per kelias dienas pastebėjo, su tuo, ką akcentavo veikėja, prisimindama savo tėvynę. Neneigsiu, kad iki tol tik minimaliai kažką žinojusi apie Izraelį, savo žinių bagažą šiuo klausimu padidinau: tiek apie šalį, jos žmones, neramumus, kurie ten vyksta (ir internete kelissyk ieškojau kiek išsamesnės informacijos kai kuriais klausimais). Kad būtent tos knygos dalys, kuriose dėmesys buvo skiriamas kultūriniams klausimams, labiausiai įtraukė, rodo ir tai, kad man pačiai įdomiausia ir stipriausia emociškai dalis buvo Liat susitikimas su Chilmio artimaisiais, kai vyko aštrus pašnekesys, dėstant priešingas nuomones apie Palestinos ir Izraelio nesutarimus.

Tačiau tai, ką minėjau aukščiau, užima tik menką dalelę viso romano. Cente išlieka Chilmio ir Liat meilė, apie kurią skaityti buvo paprasčiausiai neįdomu. Jau pati knygos pradžia nepaliko įspūdžio: Liat kone iš karto, vos susipažinusi su Chilmiu, mintyse jau kūrė idėjas, kaip jų pažintis galėtų pasisukti, aiškino sau, kad vaje, juk jis arabas, ką pasakytų žmonės, prisiminė visus artimųjų pašiepiančius ar smerkiančius pasisakymus apie izraelietes, ištekėjusias už arabų. Jų draugystė pasirodė per daug staigiai, neįtikinamai užsimezgusi, o visi aprašymai, apibūdinimai, skirti Chilmiui įspėjo, kad greičiausiai gausiu ne visai tokią istoriją, kokios tikėjausi. Po to sekė šioks toks supažindinimas su abiejų veikėjų kasdienybe, veiklomis (visai įdomu būtų buvę apie tai daugiau perskaityti), tačiau daugiausiai koncentruotasi į jų santykius, bendrą kasdienybę, kurioje nelabai kas įdomaus vyko (o skaityti šitiek puslapių apie jų meilę ir dvejones, kas bus po tų pusės metų, kaip jų draugystės nepripažins artimieji net ir vargino). Buvo neblogų momentų, pavyzdžiui, kai Liat pokalbiuose su tėvais Chilmis neegzistavo, lyg jo nebūtų, tai sunkino jų santykius, kadangi vyras pyko dėl šito, bet iš kitos pusės, juk ir jis pats nepasakodavo apie Liat saviškiams, tad galop nelabai supratau, kodėl akcentuotas jo pyktis, o ji šiuo atveju buvo pamiršta. Romano eigoje vis prisimenama pagrindinė jų negalėjimo būti kartu priežastis (tarpusavyje kariaujančios tėvynės), bet kai kada tai būdavo įterpta dirbtinai, o ir atrodydavo, kad iki galo niekada taip ir nebuvo išnarstyta tiek, kad įvyktų rimtas, normalus konfliktas, nes vis kažkas nutylima, susipykus tiesiog ignoruojamas kitas ar kt., tarsi būtų susitaikyta, kad kitaip šiuo klausimu ir nebus, vienintelis kompromisas – nekalbėti ta tema. Net ir finalinis susipykimas buvo neįtikinamas, o susitaikymas – kaip iš eilinio romantinio filmo. Kai kur man trūko išbaigtumo, priežasčių pateikimo ir iš to einančių išvadų, nes kad ir tuomet, kai buvo užsimenama apie jų nutolusius, susvetimėjusius balsus kalbant telefonu, kilo nemažai klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta, o galiausiai liko vieninteliai: o kas iš to? Kur visa tai veda? Nes nenuvedė niekur. Pabaiga – neslėpsiu, tikėjausi kažko panašaus, bet ji absoliučiai nesiderino su pačiu kūriniu, su jame esančiais įvykiais, kurie buvo iki tol aprašomi. Visgi turiu pripažinti, kad momentais romanas ir maloniai nustebindavo, pavyzdžiui, keli paskutiniai skyriai apie Chilmį pasirodė išties stiprūs ir įtaigūs, nuotaika labai gerai perteikta.

Mano nusivylimas šia knyga tikriausiai susijęs su tuo, kad tikėjausi giliau, įtaigiau kapstančios istorijos, to, kas būtų šią meilės istoriją padariusią daug įtaigesnę ir patrauklesnę (nes svarbu ne tik kas, bet ir kaip pasakojama). Kaip buvau užsiminusi, kai kurie autorės pasirinkimai priminė standartinius romantinius filmus, tai galiu papildyti, kad kai kada jaučiausi lyg kurią nors N. Sparks knygą skaityčiau, o kadangi nesu jo kūrybos mėgėja (nors ir skaičiusi kažką esu, ir ne vieną jo romanų ekranizaciją mačiusi), tai šis palyginimas ir parodo, kad ne mano skonio romanas. Vieninteliai privalumai – praplėstos žinios apie Izraelį, jo kultūrą, jo ir Palestinos nesutarimus bei vis dar kai kuriems itin svarbus ir aktualus minties, kad konkretų žmogų reikia vertinti kaip individualią asmenybę, o ne kaip kažkokios grupės atstovą, plėtojimas knygoje.