10.64. Yukio Mishima „Auksinė šventykla“

Kai anonsuose išvydau „Auksinę šventyklą“, nė nenumaniau nei kas yra jos autorius, nei apie ką ši knyga. Tik perskaičius anotaciją kilo noras ją perskaityti, nes visai kitokį vaizdą apie turinį buvau susidariusi iš pavadinimo. Parsinešusi ją namo, išsiaiškinau, kad Lietuvoje šis kūrinys tam tikrai grupei žmonių jau gali būti žinomas, kadangi pagal jį yra sukurtas spektaklis, o anksčiau yra leista ir kita šio rašytojo, triskart nominuoto Nobelio premijai, knyga „Kaukės išpažintis“.

„Auksinė šventykla“, pirmąsyk pasirodžiusi 1956-aisiais, yra įkvėpta realaus 1950-aisiais įvykusio įvykio. Tas įvykis paminėtas ir oficialioje anotacijoje (knygos nugarėlėje), jei ieškosite informacijos apie knygą, spektaklį, rašytoją, ši informacija tikriausiai nepraslys pro akis, tikiu,kad dalis jūsų tiesiog žino šios šventyklos istoriją. Ir galvoju, kad tas įvykis romane – net ne esminis, jis yra tik visko, kas vyksta knygoje, rezultatas. Bet visgi pasirinksiu neįvardinti, kas anuomet nutiko, nes galvoju, kad kur kas didesnė intriga būtų buvusi, jei būčiau išvengusi žinojimo, kaip viskas baigsis.

Midzogučio tikslas nuo pat mažumės buvo sekti tėvo pėdomis ir tapti vienuoliu bei gyventi Kioto miesto Auksinėje šventykloje. Visgi pirmąsyk pamatęs šventyklą berniukas nusivilia: ji visai ne tokia, kokią įsivaizdavo. Tačiau po truputį jis įtikina save, kad ši šventykla – tobula. Bėgant metams vienišas, nepritampantis, kompleksuojantis dėl mikčiojimo Midzogučis vis labiau tampa apsėstas šio statinio.

Atsivertusi knygą nė nežinojau ko tikėtis, o galvoje taip ir sukosi klausimai: koks rašymo stilius? ar daug filosofavimų apie laimę (šventyklos, vienuoliai visgi sukelia tam tikrų lūkesčių, tad čia buvo esminis išankstinis nuogąstavimas, privertęs šiek tiek abejoti dėl to, ar šis kūrinys patiks)? ar nebus nuobodu?.. Bet puslapis po puslapio – ir supratau, kad esu sužavėta rašymo stiliumi. Pagrindiniam veikėjui simpatiją pajusti sudėtinga, tačiau tai, kaip pateiktas jo santykis su savimi, aplinka, kaip vystoma vis didėjanti beprotybė – įtraukia.  Kad ir liūdna, tamsi knyga, kurioje veikėjai – kenčiantys atvirai ar slepiantys savo ydas, bet taip ir norisi pasakyti, kad parašyta labai gražiai. Nemažai dėmesio skirta grožiui ir nepatrauklumui, prasmei ir beprasmybei – be didelių, plačių išvedžiojimų, neretai pasitelkiami veikėjų charakteriai, jų bendravimas minėtoms temoms atskleisti. Stebint, kaip Midzogučio idealai po truputį griūva (pastatas ne toks gražus, Vyriausiasis – ne toks dvasiškai tobulas ir atitolęs nuo žemiškųjų malonumų, kaip pradžioje buvo manyta, draugai – ne tokie ir ištikimi bei laimingi, ir taip toliau), skaityti vietomis net nejauku darosi. Pagrindinio veikėjo stengimasis ką nors atrasti, suprasti, ar pajausti vis baigiasi ne taip, kaip jis trokšta (kaip ir buvo rašyta: nė sykio jam taip ir nepavyko priartėti prie tų emocijų ar įspūdžio, kurį susikurdavo vaizduotėje), tad ne tik mažėjantis puslapių skaičius, bet ir įvykiai bei aprašomos veikėjo mintys leidžia suprasti, kad finalas – nebe toli. Jau užbaigusi knygą vėl atsiverčiau pradžią ir supratau, kad jau ten buvo užuominų – tokių, kurias tik įvykus kam nors aplinkiniai ima prisiminti ir įvardinti kaip priežastis, dėl kurių tokios pabaigos buvo galima tikėtis.

Prisipažinsiu, kad maloniai nustebino. Beje, kiek plačiau pasiskaičiau rašytojo biografiją (apie jo mirties aplinkybes užsimenama ir knygos nugarėlėje), tai man susisiejo ji su romano pagrindiniu veikėju, turi visgi abu – tiek rašytojas, tiek jo sukurtas personažas – bendrumų. Ateičiai pasižymėjau ir „Kaukės išpažintį“.

Reklama

10.63. Eric Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“

Rugsėjį pradėjau su rugpjūtį išsikeltu noru perskaityti šiek tiek ir negrožinės literatūros, kurios esu sukaupusi namuose. Jokiu būdu ne prievarta, bet nusiteikimo vis tiek reikia. Pirmoji į rankas paimta knyga – „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Joje išdėstyti transakcinės analizės teorijos principai, pateikti žaidimų pavyzdžiai. Autorius – Eric Berne – garsus JAV psichoanalitikas, minėtos analizės kūrėjas. Apie šią knygą jau buvau girdėjusi, o su pačia teorija susipažinusi studijuodama psichologijos bakalauro studijas. Visgi nutiko taip, kad jas baigusi atitolau nuo šios srities, netraukė ir jokia psichologinė literatūra, tik prieš maždaug metus kilo noras vieną ar kitą įsigyti, o štai dabar jau ryžtuosi net ir atsiversti (turint galvoje, kad kai kurie romanai laukia savo eilės kur kas ilgiau, galiu tai laikyti pasiekimu).

Apie įspūdį. Turinys įdomus, ypač tie skyriai (ar žaidimų aprašymai), kur autorius išsiplėsdavo ir išsamiau aprašydavo. Be abejo, skaitant iš karto kyla asociacijos su savimi ar aplinkiniais, kokie žaidimai dažniausiai pasitaikantys, kas atlieka vienokį ar kitokį to žaidimo vaidmenį ir taip toliau. Tad jei pateiktas pavyzdys nebus aktualus, skaitymo metu galima iš karto galvoti apie kokį nors visiškai realų, pačiam puikiai žinomą. Žaidimų daugėjo (jie suskirstyti į visokias kategorijas, pateikiami jų veikėjai, eiga, pozicijos, pasiūloma, kaip galima tokį žaidimą nutraukti, kokios emocijos kyla laimėjimo ar pralaimėjimo atveju ir kt.) ir vis toliau skaitant mano galvoje pamažu kūrėsi nesibaigianti žaidimų raizgalynė, į kurią esame papuolę.

Rašymo stilius – ne iš lengvųjų, tad reikia nusiteikti kiek rimtesnei psichologijos knygai. Kad ir knyga skirta plačiai auditorijai, visgi vietomis tekstas gali priminti mokslinį. Man galbūt labiausiai kliuvo, kad vietomis pritrūko išsamesnių aprašymų. T.y. skaitant vieną žaidimą galima puikiai jį įsivaizduoti, tuo tarpu kitas aptartas prabėgomis, tad atrodydavo, kad lygiai taip pat ir perskaitydavau jį – pernelyg nesustodama, nes šitas aprašytas tik kaip koks priedas. Na, ir žaidimų skyriuje esančios nuorodos kai kada būdavo į iki tol dar neaptartus žaidimus, tad reikėjo nusiteikti arba knygos vartymui bei susipažinimui su žaidimais ne iš eilės, arba (jei kils noras geriau įsigilinti į kurį nors žaidimą, kuriame gali atsirasti ir kitas) pakartotiniam knygos/jos dalies skaitymui. Bet šiaip tai tikrai knyga iš tų, kurias norisi ateity darsyk skaityti, nes tai gali padėti labiau įsigilinti į tam tikrus teorijos niuansus, o kai kada – paieškoti atsakymų, kodėl mėgstamas vienas ar kitas žaidimas.

O šiaip jau, galvojau, kad skaitysiu ilgai, vis įterpdama kitų knygų, bet jau pirmąsyk pasiėmusi ir trečdalį jos perskaičiusi supratau, kad neužtruksiu. Patiko, jau galvoju, kokią kitą reikės imti iš turimų.

10.62. Milan Kundera „Tapatumas“

Su M. Kundera mano santykis keistas: lyg ir kažko trūksta man jo knygose, tačiau kas kiek laiko vėl griebiuosi šio rašytojo kūrybos. Galvoju, kad tikriausiai tam įtakos turi atmosfera – nepriklausomai nuo to, kiek patinka turinys, vis ilgiuosi M. Kunderos kūriniams (bent tiems, kuriuos teko skaityti) būdingos atmosferos.

ŠĮsyk knygą išsirinkau visai atsitiktinai. Buvau pasiėmusi kitą, tačiau jos nugarėlėje perskaičiau pagyrimą, skirtą „Tapatumui“, ir kažkaip gan impulsyviai pakeičiau išsirinktąją į šią. Romane pasakojama apie Šantalę, kuri pasidalija su vyru, Žanu Marku, pastebėjimu, jog šiuolaikiniai vyrai nebežiūri į moteris, jiems labiau rūpi įtikinamai atlikti tėvo vaidmenį arba laisvalaikį skirti įvairiems žaidimams (pavyzdžiui, aitvarų skraidinimui). Netrukus po to į pašto dėžutę vis įmetami moteriai skirti laiškai: juose nepažįstamasis prisipažįsta persekiojantis ją bei negaili liaupsių jos išvaizdai, dalijasi savo įsivaizdavimais, fantazijomis. Bet tai – tik paviršius, kadangi koncentruojamasi į dviejų veikėjų – Šantalės ir Žano Marko – savijautą, abejones, jų santykį su paslaptimi, kuri, turėjusi juos sujungti, kaip tik vis labiau tolino vieną nuo kito.

Tapatumas  ne veltui yra minimas pavadinime. Žanas Markas viename epizode suklysta ir svetimą moterį palaiko savo žmona. Kitame epizode Šantalė galvoja, kaip turėtų gyventi, jei jos vyras dingtų arba mirtų (įdomi mintis apie savižudybę: moteris negalėtų nusižudyti, nes tai rodytų jos pasidavimą, susitaikymą su praradimu). Jie svarsto apie save, savarankiškumą ir priklausymą nuo kito: kur baigiasi riba tarp savojo tapatumo ir to, kuriam įtaką daro kitas, kokią įtaką partneris (-ė) daro jų gyvenimui, ar jie tikrai pažįsta vienas kitą, ar būnant kartu atsiskleidžia tas tikrasis veidas, o ne kitas, kuris rodomas viešumoje, ar tie veidai nesikaitalioja tarpusavyje ir neleidžia pasimesti tarp vaidmenų, tarp suvokimo, ko norisi iš gyvenimo, galop – ar tie veidai leidžia būti atpažintam ar atpažinti kitą. Svarstymai apie meilę, draugystę, savęs paieškas įtraukė, skaityti buvo įdomu, taiklias mintis taip ir norėjosi užsirašyti, vietomis sustodavau ir iš savos perspektyvos išsakytas idėjas apgalvodavau. Kaip jau minėjau, M. Kundera traukia mane savo kuriama atmosfera, pilna egzistencinio liūdesio, jo knygas stengiuosi skaityti lėtai, nes tik taip geriausiai pajaučiu šio rašytojo kūrinių nuotaiką.

Vėlgi, iki to, kad visai likčiau sužavėta, man kažko pritrūko, mintyse sukasi „Nepakeliama būties lengvybė“, kurią skaičiau, bet norėčiau pakartoti (nežinau, kodėl, nes visgi „Lėtumas“ kol kas labiausiai patiko), bet greičiausiai ateity imsiu dar kurią nors iki šiol neskaitytą.

10.61. Amélie Nothomb „Tikrinių vardų žodynas“

Jau trečioji A. Nothomb knyga šiemet. Kad ir nesu visiškai apžavėta jos romanų, bet jos kūrybos specifiškumas traukia, smalsu, ką šįsyk rašytoja sugalvojo. Be to, trauka trumpoms istorijoms dar nesibaigė, tad stengiuosi vieną kitą mažos apimties knygą turėti tiems kartams, kai norėsis kažko vienam prisėdimui. O A. Nothomb romanai, bent kiek teko susidurti, išties trumpi. Kalbant apie „Tikrinių vardų žodyną“ galvoju, kad iš trijų skaitytų rašytojos knygų ši patiko labiausiai.

Pagrindinė veikėja Plektrūda nuo pat mažumės trokšta tapti balerina, o aplinkinių pagyros bei tetos palaikymas tik skatina pasitikėjimą savo turimu talentu. Tuo tarpu mokykloje ji kasdien turi kovoti už pripažinimą. Tad ir knyga apie mergaitės ėjimą svajonės link, jos santykius su artimaisiais, mokykla, mokytojais, bendraamžiais.

Siužeto apibūdinimas gali nuskambėti nuobodžiai, bet skaitant tikrai nebuvo nuobodu. Pradžioje įvyksta ir žmogžudystė, ir savižudybė, tad buvo lengvas šokas, kad štai, kiek visko įvyko pirmuose keliuose lapuose. Po to priminiau sau, kad čia juk A. Nothomb, o dinamiškumas ir tragikomiškos scenos jai labai būdingos. Ir nors vienu metu jau galvojau, kad nieko ypatingo ir neįvyks, o visas dėmesys bus nukreiptas į pernelyg pasitikinčios savimi, netgi erzinančios Plektrūdos kasdienybę, jos mąstymą, po kiek laiko vėlgi buvau nustebinta, nes prasidėjo kuo rimčiausia (žinoma, su ironijos, jau minėtos, rašytojos kūrybai būdingos tragikomedijos prieskoniais) drama, kurioje persipina ne viena skaudi, sunki tema. Nesinori plačiau kalbėti, nes kai knyga trumpa, tai net menkiausias užsiminimas gali sugadinti atradimo malonumą, tačiau čia yra ir iškreipto santykio su savimi, su šeimos nariais, taip pat rodoma, kaip turimi lūkesčiai ir norai gali užvaldyti tiek, kad net nebeleidžia blaiviai mąstyti ir matyti tikrosios, kai kada itin pavojingos esamos padėties.

Įsimintina knyga, kurią skaitant vietomis neaišku, ar verkti, ar juoktis norisi. Pabaiga – gan absurdiška, bet vėlgi, jau pastebėjus šios rašytojos braižą, net nekyla mintis, kad galėtų būti kitokia, įtikinamesnė. O su A. Nothomb kūryba dar tikrai susidursiu ateityje.

10.60. Amos Oz „Judas“

Amos Oz į mano akiratį pakliuvo tik pasirodžius lietuviškajam knygos „Judas“ leidimui. O daugiausiai įkvėpimo ją perskaityti gavau apsilankiusi liepos vidury vykusioje diskusijoje apie Izraelio literatūrą Lietuvoje (gaila, kad išsamesnio įrašo taip ir neprisiruošiau parašyti). Akylesni skaitytojai greičiausiai pastebėjo, kad kelerius pastaruosius metus „Sofoklis“ yra išleidęs nemažai Izraelio rašytojų kūrinių. Diskusijos, kurioje dalyvavo ir kadenciją baigiantis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, metu paaiškėjo, kad skaityti minėtos šalies literatūrą galime būtent dėl A. Maimon išsikelto tikslo per savo kadenciją supažindinti lietuvius su Izraelio rašytojais, o šį norą įgyvendinti „Sofoklis“ ir sutiko. Nors nesyk buvo bandyta kreipti pokalbį kitų autorių link, bet daugiausiai kalba sukosi apie Amos Oz. Klausytis Donato Puslio, jo pamąstymų apie A. Oz knygas, pažintį su pačiu rašytoju, susitikimą su juo, buvo išties įdomu. Ir pripažinsiu, kad įtikino. Vos grįžusi iš karto užsižymėjau ir kitus lietuviškai pasirodžiusius rašytojo kūrinius, tikiuosi, kad ateity ir juos pavyks atsiversti. O kalbant apie „Judą“, buvo smalsu jį perskaityti vien todėl, kad diskusijos metu nesyk nuskambėjo, kad jis buvo kur kas vertesnis gauti „Man Booker International“ už tų metų laimėtoją „Užeina kartą arklys į barą“, kuris man paliko gerą įspūdį.

1959-ųjų žiema. Šmuelį Ašą palieka mergina, bankrutavus tėvo įmonei nelieka ir pajamų šaltinio, tad tuo argumentuodamas jis meta ir studijas. Pagal skelbimą jis įsidarbina viename iš Jeruzalės namų, kur už apgyvendinimą, maistą ir dienpinigius vaikinas sutinka keletą valandų per dieną palaikyti su neįgaliu vyru. Kartu gyvena ir vyresnė, iš karto dėmesį savo išvaizda patraukusi Atalija. Taip prasideda vyrų pokalbiai, kurių centre atsiduria Judo istorija bei Izraelio kova dėl žydų valstybės įkūrimo, keliamas klausimas, ar buvo galima kaip nors išvengti kraujo praliejimo. Laisvu laiku Šmuelis niekaip negali iš galvos išmesti Atalijos, kuri būna taip arti, bet tuo pačiu – ir visiškai nepasiekiama.

Pripažinsiu, kad tai – ne viena tų knygų, kurios įtraukė mane nuo pirmo puslapio. Tikriausiai reikėjo laiko „persijungti“ nuo visokių detektyvų prie literatūros, kurioje daugiausiai pokalbiai, o veiksmo, galima sakyti, visai nėra. Tad pradžia buvo lėta, akys krypdavo į kitas knygas. Bet po to net ir nepastebėjau, kaip tekstas ėmė vis labiau įtraukti ir prisėdusi paskaityti net nekildavo mintis atidėti „Judą“ kitai dienai, o tuo tarpu pasiimti kokį kitą eilės laukiantį kūrinį. Negaliu pasakyti, kada įvyko šis lūžis, bet puslapių skaičius tikrai nespėjo peržengti triženklio skaičiaus. O po to nuomonė ėjo vien tik geryn.

Pirmiausia itin įsitraukiau į religinę – Judo – istoriją. Rodos, praeityje nesu susidūrusi su romanu, kur būtų kalbama apie Judą bei bandoma kiek kitokiu kampu žvelgti į šį religinį veikėją. Tad buvo įdomu perskaityti pasvarstymus apie tai, ar tikrai Judas išdavė Jėzų, daromos prielaidos, kodėl iš tikrųjų jo veiksmus reiktų vertinti kiek kitaip. Nesyk kartojama, kad būtent dėl Judo atsirado krikščionybė, nes jei jis nebūtų sudalyvavęs Jėzaus istorijoje, nebūtų buvę nukryžiavimo, taigi ir prisikėlimo bei po to atsiradusios naujos religijos. Plėstis nesinori, kad neskaitę rastų visa tai patys, pasiėmę Amos Oz knygą, tačiau galiu teigti, jog visa kūrinyje pateikiama teorija apie Judą ne tik sudomina, bet ir įtikina. Retai susiduriu (nes matyt ne vien grožinėje literatūroje šių temų ieškoti reiktų) su kitokia biblijos siužetų interpretacija, bet jei tik tokie tekstai pasiekia mane, vis lieku patenkinta. Ir „Judas“ – ne išimtis.

Kita pokalbių dalis susijusi su politine situacija, taip pat, pradėta diskusijose apie Judą, toliau plėtojama išdaviko tema ir šių pokalbių metu. Karai, kurie prasidėjo iškėlus norą atkurti žydų valstybę, paliko gilius įspaudus namų, kuriuose įsidarbino Šmuelis, gyventojų viduje. Ir tos pasekmės – itin daug aprėpiančios, atrodė, kad iš esmės sugebėta parodyti karo blogybes iš visų pusių, neapsistojant ties, pavyzdžiui, kareivių mirtimis. Nes mirtys gali būti nebūtinai fizinės. Todėl atskleidžiant veikėjų gyvenimus, ryškėja ganėtinai tragiškas šeimos paveikslas. Ir vis besisukantis klausimas: kokia išeitis ir koks sprendimas būtų buvęs tinkamiausias?

Visus šiuos pokalbius jungianti pokalbių aplinka bei tai, kas vyksta prieš jiems prasidedant ar jau užsibaigus, iš pradžių skambėjo gan banalokai, bet galop teko pripažinti, kad ir čia knygos autorius sugebėjo išlaikyti subtilumą bei sukurti lengvą įtampą tarp veikėjų. Nėra tai meilė, tačiau stebėti Šmuelio ir Atalijos bendravimą (ar bandymą bendrauti) buvo įdomu. Kaip ir aišku, kad nieko nebus, jokios laimingos pabaigos, bet vis tiek kiekvienas jų žvilgsnis, prisilietimas, žingsnis pirmyn ir du atgal kažkuo traukė.

O pabaiga – tobula. Išties gražiai iki jos einama ir net nesinori ten nieko nei pridėti, nei atimti.

Geras rugpjūtis buvo, nemažai įdomių knygų perskaityta, o „Judas“ – itin tinkama tokio mėnesio užbaigimui.

10.59. Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“

Su Jacques Chessex kūryba susipažinau prieš daugiau nei porą metų, kai nusprendžiau perskaityti „Tironą“. Romanas paliko įspūdį, karts nuo karto vis dar prisimenu jį. Todėl visiškai atsitiktinai pamačiusi, kad šiemet pasirodė dar viena autoriaus knyga, nudžiugau. Informacijos apie ją mažoka tikriausiai dėl leidyklos, kuri ne itin šmėžuoja tarp populiariausių knygų (šiaip jau net ir ne visi fiziniai ar elektroniniai knygynai „Žaros“ leidiniais prekiauja), bet tokiais atvejais visada pagelbsti biblioteka. Parsinešiau vakar, perskaičiau šiandien.

„Vienas žydas dėl pavyzdžio“ nukelia į 1942-uosius. Šveicarijos mieste Pėjerne žmonės vis labiau skursta, o mažėjantis darbo vietų skaičius vargina ir kelia susierzinimą. Po truputį tarp vietinių susiformuoja nuomonė, kad dėl viso vargo yra kalti žydai, kuriuos Hitleris taip trokšta išnaikinti. Keli daug nemąstantys ir nacių šūkiais bei pažadais tikintys gyventojai vis labiau šliejasi prie pastoriaus bei nacionalsocialistų partijos vietinio padalinio vadovo. Jie nusprendžia, kad yra būtina išsirinkti auką – dėl pavyzdžio, kitiems parodysiančio, kas laukia visų nekenčiamų žydų.

Nors esu skaičiusi nemažai patikusių mažos apimties pasakojimų, bet šįsyk imdama apie 80 puslapių turinčią knygą kiek baiminausi, kad visgi bus tų puslapių per mažai. Pradžioje skaitydama jaučiausi, lyg skaityčiau kokią nors įvykių suvestinę, kur lakoniškai, chronologine tvarka aptariama, kas po ko įvyko. Tačiau kuo toliau, tuo didėjo suvokimas, kad autorius tą dviženklį puslapių skaičių išnaudojo žymiai geriau nei būtų galima tikėtis. Yra istorija, galima susidaryti gan neprastą vaizdą apie keletą veikėjų, sutilpo net ir pamąstymai apie žmones, tai, kokias reakcijas aplinkiniams kėlė pagrindinis įvykis bei konkretūs istorijos etapai. Apie minios efektą, sąžinę ar jos nebuvimą, nenusakomą žiaurumą ir nemąstymą, kaltę, jaučiamą tuomet, kai jau sunku kažką ištaisyti. Apie žmogiškumą ir jo nebuvimą, pasidavimą ideologijai, amžiną ieškojimą kaltų bei galvojimą, kad jį suradus ir vienaip ar kitaip kaltininką nubaudus staiga viskas ims ir pasikeis. Kažkam gal ir pasikeitė, bet greičiausiai ne taip, kaip manyta.

Galima vos ne kiekviename puslapyje rasti kažką įdomaus, pritaikomo ne tik anuometiniams laikams, bet ir šiandienai. Daug kartų jau kartojau, bet aš visad džiaugiuosi, kai rašytojai sugeba į tokią mažą apimtį sudėti tiek daug. Ir neatrodo, kad jis stengėsi aprėpti daug temų, jis tiesiog pasakojo. Mane frazė „paremta tikrais faktais“ itin retai suintriguoja, nes man svarbu, ne tik kas, bet ir kaip ji papasakota: ar sugeba įtraukti, sukelti kažkokių emocijų (nekalbu apie tas, kurios būna, kai ima erzinti nelogiškas siužetas, neįdomūs charakteriai ir t.t.). Ši knyga tai sugebėjo padaryti.

10.57. Alex North „Šnabždėtojas“

Pastebėjau, kad jei nepavyksta aprašyti knygos tą pačią dieną, kai perskaitau, neretai apžvalga pasirodo tik po kelių dienų ar net savaičių. Tad ir „Šnabždėtoją“ užbaigiau berods ketvirtadienį, o apžvalgą rašau šiandien, sekmadienį.

Ši knyga traukė viskuo: nuo pat viršelio (nemėgstu drugelių, tad tokiam žanrui jie pasirodė tinkami), pažado, kad bus mistikos iki anotacijos, kurioje kalbama apie serijinį žudiką. Taip jau sutapo, kad tuo pat metu pradėjau žiūrėti antrąjį serialo „Mindhunter“, kuriame FTB agentai domisi serijinių žudikų mąstymu bei nusikalstamo elgesio priežastimis, sezoną, tad jaučiausi, lyg keletą dienų visas mano laisvalaikis susidėjo iš visokio plauko nusikaltimų tyrimų. O geriausia tai, kad tiek serialas, tiek knyga – kokybiški, įdomūs, vienodai įtraukę į savo siužetą, tad „gyventi“ tarp visų nusikaltimų nagrinėjimo man patiko.

Tomas su mažamečiu sūnumi Džeiku įsikelia į namą Federbanke. Tik atsikraustę jie išgirsta istoriją apie serijinį žudiką Šnabždėtoją, kuris prieš dvidešimt metų pagrobė ir nužudė penkis berniukus. Negana to, visai neseniai neaiškiomis aplinkybėmis dingsta Džeiko bendraamžis. Nors žudikas jau seniai suimtas, dingusio vaiko tėvai policijai papasakoja apie berniuko kambaryje girdėtus šnabždesius, kurie siejasi su kadaise Šnabždėtojui būdingu aukų prisiviliojimo būdu, kai jis prisėlinęs prie namų tyliai kviesdavo vaikus pažaisti. Kol policija spėlioja, ar įkalintas nusikaltėlis neturi kokio bendrininko, bei ieško dingusiojo, Tomą neramina Džeiką apėmusi baimė ir besikartojantis prašymas užrakinti duris.

O gerumas šio trilerio yra toks, kad nieko čia nebuvo per daug. Yra mistikos, bet su ja „neužsižaista“. Ji buvo lengva, prisidėjusi prie tamsesnės atmosferos kūrimo, jautėsi vientisumas, iki galo taip ir neatsakomi visi kilę klausimai, tik tiek, kiek reikia, kad nebūtų palikta mistinė dalis nuošalyje ir neatrodytų kaip visai nereikalingai įtraukta į kūrinį. Net ir pabaiga – rodos, iki smulkmenų atidirbta, kad tik kūrinio nuotaika nebūtų išsikvėpusi kartu su tyrimo užbaigimu. Ir išties jokio išsikvėpimo nesijautė, iki pat paskutinio sakinio likau įtraukta į siužetą. Detektyvinė linija įdomi. Galimai prie to prisidėjo tai, kad kalbama apie serijinį žudiką, o toks nusikaltėlis kur kas daugiau smalsumo sukelia nei vienąsyk nusikaltęs asmuo. Kas kiek skyrių pateikiama vis naujų detalių, o tai vertė nedėti knygos į šalį ir skaityti toliau. Jei anksčiau sakydavau, kad nesu mėgėja spėlioti, kuris veikėjas slepiasi už visų nusikaltimų, nes labiau patinka tiesiog sekti esamuosius knygos įvykius, šįsyk momentais tikrai pagaudavau save svarstančią, kas tas personažas, kurio pozicija karts nuo karto pateikiama. Pliusą autoriui dedu ir už sudominančių antraeilių veikėjų sukūrimą. Ar tai būtų griežtoji Džeko mokytoja, ar kaimynystėje gyvenantis kone apsėstas kolekcionierius, ar amžinai pavargusi tyrėja, jie visi neleidžia detektyvinei linijai būti užgožtai centre esančių veikėjų nuslydimo į sentimentalumus, šeimyninių paslapčių, praeities išgyvenimų narpliojimus. Balansas išlaikytas, intriga irgi – už tai ir sveikinu.

Tiesa, pats blogiausias sprendimas buvo kiek anksčiau atsikėlus ir žinant, kad tam turėsiu tik apie 20 minučių, sumanyti perskaityti keletą skyrių, kai jau aišku, kad kulminacija – visai arti. Ar bereikia sakyti, kad svarsčiau pavėluoti į darbą vien tam, kad likusius 30 puslapių perskaityčiau? Galop pareigos jausmas nugalėjo, tad užbaigiau grįžusi vakare. Bet visą dieną mintyse sukosi, kaip grįšiu ir skaitysiu, nors jau tą rytą ir sužinojau, kas yra žudikas.

Vienas stipriausių detektyvų/trilerių iš tų, kuriuos šiemet teko skaityti.