9.3. John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“

Vakar pagaliau prisiruošiau iki pašto nueiti – pranešimą apie gautą siuntinį gavau dar praeitų metų pabaigoje, bet kadangi kaip ir nelaukiau nieko, tai ir neskubėjau, ypač kai ir pašto lokacija bei darbo laikas – ne iš patogiausių variantų. O pasirodo, netikėtai gavau knygą. Kadangi savaitgalis pasitaikė iš tų, per kuriuos norisi tik užmiršti apie išorinio pasaulio egzistavimą, jau eidama namo galvojau, kad ilgai nesvarstysiu ir būtent šią knygą savaitgalį bandysiu bent jau pradėti skaityti.

Nutiko taip, kad ne tik pradėjau, bet ir užbaigiau. Nors knyga – ne romanas, todėl įdėmiai skaitant būčiau žymiai ilgiau užtrukusi. Autorius analizuoja rastas žymios rašytojos A. Christie užrašų knygeles, kuriose ji užsirašinėjo kilusias idėjas, jas vertino, rašė galimus pjesių, apsakymų ir romanų siužetus, planus ir kt. Galvoju, kad įdomiausia turėtų būti tiems, kurie žino šios autorės kūrybą, ją mėgsta, yra perskaitę nemažai jos kūrinių. Tuomet skaitant galėtų mėgautis kartu su pačiu autoriumi, kuris atliko didžiulį darbą, nagrinėdamas knygeles, dėliodamas informaciją, teikdamas analizes ir išvadas apie visą rastą informaciją. Kadangi pati detektyvus skaitau retai, o A. Christie apskritai nieko nebuvau skaičiusi (užtat dabar galėsiu sakyti, kad taip, skaičiau. Šios knygos gale yra du anksčiau nepublikuoti rašytojos apsakymai), krūvos knygų pavadinimų, jų siužetinės linijos ir tai, kas kada buvo rašyta ir kas pakeista, lyginant pirminį variantą su spausdintu, nebuvo įdomu ir todėl tas vietas skaičiau pernelyg nesigilindama.

Kas buvo įdomu? Nuotrupos apie rašytojos santykius su leidyklų atstovais. Tai, kad ji labai netvarkingai vedė užrašus, juos atsiversdavo karts nuo karto net praėjus ne vieneriems metams ir tokiu būdu rasdavo minčių naujoms istorijoms. Arba tiesiog tam tikrų įdomybių – iš kur ėmėsi įkvėpimo (pvz. siužetų kūrimas pagal vaikiškas daineles), rašytojos nusimanymą nuodų srityje (ir tai paaiškina, kodėl taip dažnai būdavo nuodijamos aukos) ar kita.

Tad knyga pasidomėti turėtų A. Christie kūrybos gerbėjai ar tiesiog tie, kuriems smalsu sužinoti apie rašytojos kūrybos užkulisius.

Reklama

9.2. Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Pagaliau ir trečioji iš pernai leistų Ch. Bukowski knygų perskaityta. Vis atidėliojau vien dėl apsakymų žanro, kurio ne itin mėgstu. Kaip ir skaitytuose romanuose, Ch. Bukowski lieka sau ištikimas ir šioje knygoje: alkoholis, seksas, pinigų paieškos, ironija ir gyvenimo beprasmybė, viskas pateikiama tiesmuka, vulgaria kalba.

Kad ir nuspėjama, bet įdomu. Tiesa, ne visi vienodai, kai kada nuo aprašomų žirgų lenktynių, lažybų ar pasikartojančių siužetinių motyvų ir nuobodžiauti imdavau, bet tuomet ateidavo eilė kokiam įdomesniam, ir vėl susidomėjimas augdavo. Prie Ch. Bukowski vis grįžtu dėl tamsios atmosferos, gebėjimo taikliai pasišaipyti iš visuomenės, kasdienybės, parodyti pirštu į tai, kas nemalonu ir ko dažnam nesinori matyti. Veikėjų degradacija ir kasdienybės momentai kai kada baisiai pažįstami iš to, ką teko pačiai matyti ar girdėti, jų bandymas tvarkytis su mintimis, kurios pasirodo, kai gėrimui trūksta pinigų, dirbant darbą, kad tik turėtų už ką susimokėti už nuomą ar už ką įsigyti butelį, sudomina vien dėl pačių minčių, kur, kaip minėjau, galima rasti ironijos ar persmelkiantį beprasmybės jausmą, kurio netrūksta kūriniuose. Būna, kai tragikomiškumas, kuris neabejotinai egzistuoja Ch. Bukowski kūriniuose, lieka tik tragedija – parodomas visiškas dugnas, kurį pasiekti nėra jau taip sunku. Primityvus, į poreikių patenkinimą orientuotas veikėjų elgesys, neretai netgi labai nemalonūs siužetai, kurie gali priversti šlykštėtis tiek veikėjais, tiek pačiu autoriumi, kuris tokį tekstą sugalvojo parašyti ar pačiai susimąstyti, kokį velnią aš čia skaitau. Bet pabaigusi paskutinį apsakymą nė nesuabejoju, kad po kiek laiko ieškosiu dar kokio Ch. Bukowski kūrinio. Nes pasitaiko dienų, kai norisi būtent tokio teksto, būtent tokios tamsumos, kurią galima rasti minėto autoriaus tekstuose.

O kad viršelis žavus, sakyti greičiausiai nė nereikia.

8.53. Holly Bourne „Manifestas, kaip būti įdomiai“

Paaugliški filmai jau seniai yra mano „guilty pleasure“, t. y. net tuomet, kai ėmiau domėtis geru, visuotinai pripažintu kinu, ieškoti mažiau populiarių, bet vertų dėmesio neholivudinių filmų, vis tiek kartais įsijungdavau pažiūrėti ir paaugliškas (nebūtinai) romantines dramas ar komedijas, kad ir kokios jos banalios būtų. „10 Things I Hate About You“, „The Breakfast Club“, „Clueless“, „Sixteen Candles“, „Say Anything“, „Pretty in Pink“ – keli įsimintiniausi pavyzdžiai (o pirmąjį žiūrėjau nesyk). Žinoma, mačiau ir jau kultiniu vadinamą „Mean Girls“. Būtent į pastarąjį ir yra panašiausias ką tik perskaitytas „Manifestas, kaip būti įdomiai“.

Bri – nepopuliari, mokykloje beveik nepastebima mergaitė, į ją bendramoksliai atkreipia dėmesį nebent norėdami pasityčioti dėl jos mokslo pasiekimų arba dėl keistų, akį rėžiančių drabužių. Ji turi tik vieną draugą – su juo ir leidžia laiką žiūrėdama klasikinius filmus, klausydamasi kokybiškos muzikos, diskutuodama apie kultūrą, visuomenę, socialinius reiškinius ir kritikuodama tai, kas neįeina į tokias sąvokas kaip kokybė, vertė ar kt., taigi, ir vadinamąjį mokyklos elitą – populiarius paauglius. Jie aukština save ir žemina kitus, bet kažkodėl aplinkiniai vis tiek domisi jų gyvenimu ir nori jais sekti, su jais draugauti. Viskas pasikeičia, kai ji išgirsta iš mylimo literatūros mokytojo, kad parašyti įtraukiantį romaną sugebės tik įgijusi daugiau patirties. Noras tapti rašytoja ir sulaukti teigiamo atsakymo iš leidėjų paskatina keistis: ji nusprendžia ne tik įsilieti į populiariųjų būrį, bet ir rašyti tinklaraštį apie savo pokyčius bei tai, kas iš jų išėjo.

Knygą galima rekomenduoti dėl kelių priežasčių. Romano veikėja ne šiaip svajoja būti populiaresnė ir užmegzti santykius su trokštamiausiu mokyklos vaikinu, bet ir imasi ryžtingų veiksmų. Romano eigoje ji samprotauja apie populiariųjų gyvenimą, rodo, kad jie nėra geresni už atstumtuosius, o jų laisvalaikis ne toks ir ypatingas, kaip gali pasirodyti iš pasakojimų ar nuotraukų bei įrašų socialiniuose tinkluose, kad jie tokie pat žmonės su savo keistenybėmis, ydomis ir jausmais. Be to, knygoje nagrinėjama savęs žalojimosi, savižudybių tema – Bri kalba apie priežastis, verčiančias ją žalotis, matoma ir kova su pagunda tą daryti, veikėjos pastangos ieškoti kito, ne tokio destruktyvaus būdo išlieti emocijas. Autorei pavyko gan įtaigiai aprašyti tam tikras situacijas, veikėjos mintis, jausmus. Galop, tai lengvai skaitoma, vietomis visai juokinga knyga. Kadangi skaityti ją ėmiau užsinorėjusi ko nors, kur nereiktų daug galvoti, o siužetas ir knygos atmosfera pernelyg neapkrautų galvos, šis romanas buvo pats tas. Papildomas pliusas už diskusijas apie kiną – nors kino pastaruoju metu mažai mano gyvenime, bet jis vis dar man įdomus.

Kalbant apie tai, kas mažiau patiko, išskirčiau keletą niuansų. Su malonumu išimčiau dalį apie veikėjos ir mokytojo santykius. Visai to čia nereikėjo – per daug norėta aprėpti, pridėjo dirbtinumo, nebuvo įdomu, net erzino, tas dalis norėjosi praleisti. Na, ir žinoma, skirstymas į populiariuosius ir atstumtuosius, stereotipiški personažai, nuspėjamumas (geriausias draugas, kuris iš tiesų beviltiškai įsimylėjęs Bri, ir laukia, kol ji atsakys į jo jausmus, populiariausia mokyklos mokinė, kuri tik apsimeta laiminga, nors iš tiesų turi savo problemų ir kt.), tam tikros klišės – dėl viso šito sunku romaną vertinti labai gerai.

Tai standartinė paaugliams skirta istorija jiems aktualiomis temomis, su neįkyriais pamokymais ir pakenčiamais personažais. Tuo momentu, kai skaičiau, man visai tiko, galėjau atitrūkti nuo pastaruoju metu skaitytų knygų ir tiesiog kasdieninės rutinos.

8.52. Lena Andersson „Estera. Romanas apie meilę“

 „Esterą“ pasiėmiau išgirdusi, kad ji panaši į „Meilės gyvenimą“. Pastaroji man paliko gerą įspūdį, o po perskaitytos visai kitokios nuotaikos paauglių auditorijai skirtos knygos, kurią aptarsiu kitąsyk, norėjosi vėl kažko tamsaus, emociškai nelengvo.

Ir vėl centre meilė. Estera, pakviesta skaityti paskaitos apie garsų menininką Hugo Raską, galiausiai susipažįsta ir su juo pačiu. Vieno susitikimo pakanka, kad ji visiškai juo susižavėtų. Neapsikentęs moters abejingumo, jos vyras pasiūlo išsikraustyti, o Estera net nesudvejoja – dėmesys skirtas tik vieninteliam Hugo. Deja, jis pats visai kitaip vertina jų bendravimą.

Nesibaigiantys pokalbiai, kai bet kokios temos tampa įdomios vien todėl, kad jomis kalba jos mylimas žmogus, kai kiekviena nuomonė toleruojama, kad ir mintyse visai nesutinkama, kai norisi dėmesio kuo daugiau, vaikščiojama ten, kur galima jį sutikti vien tam, kad pasisveikintų, kad gautų kvietimą susitikti, laukiamas kiekvienas skambutis ir svarbi kiekviena žinutė, o minutės, lekiančios nuo išsiųstos žinutės ar neatsiliepto skambučio, tampa vis didėjančia kančia, krūva pateisinimų, kuriais bandoma nuvyti nepatinkančias mintis ir išlaikyti viltį, kad viskas yra gerai, tik aplinkybės susiklostė dėl konkrečios situacijos, kai jis nesusisiekia, nepateikia norimo pasiūlymo, meluoja apie išvykos galutinį tašką, šaltai bendrauja ar kt. – visa tai pateikiama gan lakonišku rašymo stiliumi, tačiau neretai to visai pakanka, o kai kur labai įtaigiai viskas pateikta, kai kas netgi tinka apibūdinant nebūtinai romantinius santykius.

Tačiau to nepakako, kad šįkart knyga paliktų gerą įspūdį, ir norėčiau perskaityti antrą dalį, kuri prekyboje jau greitai turėtų atsirasti (jei dar neatsirado). Nors ir „Meilės gyvenimo“ veikėjos veiksmų ar minčių neretai nesuprasdavau, bet greičiausiai privalumų buvo užtektinai, kad galiausiai minusai nublanktų. Tuo tarpu skaitant aptariamą knygą Estera mane erzino. Nors ji pristatoma kaip stipri, nepriklausoma, inteligentiška moteris, bet tai visiškai nesiderino su jos slankiojimu ratais aplink Hugo dirbtuves/namus, tokiu būdu bandant kaip nors susidurti su juo. Stebino ir žinutės bei skambučiai, kurių būdavo per dieną penki ar dar daugiau – atrodo, jei neperskambina ar neatrašo po vienos ar, sakykim, poros žinučių, tai turėtų kažkur galvoje sukirbėti, kad gal tuomet tas žmogus nenori bendrauti ir neverta nei bandyti jo sutikti, nei tuo labiau – darsyk skambinti/rašyti. O jei negali tuo metu atsakyti (nesvarbu, ar šis pasiteisinimas būtų tiesa, ar saviapgaulė), tai užteks ir to vieno praleisto skambučio ar žinutės, kad galop susisiektų atsilaisvinęs, jei taip jau tam žmogui svarbu kitas, rašęs ar skambinęs asmuo. Taip, tikriausiai autorės tikslas buvo parodyti visišką atsidavimą jausmams, fantazijoms apie tai, kad su kitu žmogumi kažkas sieja, nors iš tiesų tas jausmas tik vienpusis, bandymą sau įrodyti, kad vaizduotė, susikurtos iliuzijos yra tikros, prie ko prisideda ir minėti desperacija atsiduodantys veiksmai, gali būti, kad tokių moterų (ir įtariu, ne tik moterų) yra realybėje nemažai, bet kadangi man pačiai tai siejasi su tam tikrų ribų peržengimu, logikos veiksmuose ir bent menkiausio orumo nebuvimu, na, ir kadangi paprasčiausiai nesuprantu tokio elgesio, kuris labiau atstumia nei žavi, tai ir skaitymas kažkuriuo metu ganėtinai apsunko.

Manęs klausė, kas čia nutiko, kad pastaruoju metu skaitau gan panašios tematikos knygas (ir iš tiesų, „Meilės gyvenimas“, „Įsimylėjimai“, o dabar – „Estera. Romanas apie meilę“), bet priežastis labai paprasta, apie kurią vis ir užsimenu – niūri atmosfera. Tema – visiškai atsitiktinai pasikartojusi dusyk, o šįkart – vėl bandymas kažką panašaus rasti, tai jau kryptingai buvo imta. Ir nors šiame romane taip pat vyrauja panaši nuotaika, priklausomybė nuo žmogaus lygiai taip pat sunkiai emociškai veikianti kaip ir skaitant/žiūrint apie nuo kažko kito priklausomą asmenį, bet bendrai knyga pasirodė silpniausia iš trijų minėtų. Galbūt, jei ją būčiau skaičiusi pirmąją ar apskritai ji būtų patekusi į rankas po nemenkos pertraukos tarp anksčiau skaitytų ir šios, įspūdis būtų kiek kitoks, bet žiūrėdama iš dabartinės perspektyvos vertinu ją būtent taip. Kaip didžiausią minusą, norisi paminėti personažus – visai nesudominantys, pilki, paskęstantys bendrame vaizde ir todėl perskaičius lieka tik kažkoks nykus fonas, iš kurio neiškyla nė viena ryškesnė detalė. Ir kaip jau minėjau, Estera man buvo visiškas nesusipratimas, bet o gal tik aš čia kažko nesuprantu. Apimtį, teksto glaustumą vertinčiau gan teigiamai, nors pats rašymo stilius, kad ir kaip keistai man pačiai skamba toks išsireiškimas, atstumiantis savo sakiniais, teksto dėstymu. Viską gelbėja tik, kaip jau užsiminiau anksčiau, taiklios mintys. Dar patiko išsireiškimas „draugių choras“ – prajuokino ši sąvoka kelissyk, kai vis užsimindavo, kokius patarimus šis „choras“ karts nuo karto dalindavo Esterai (kai kada netgi labai gerus, tik, aišku, kiek būdavo jie išgirsti, jau kitas klausimas) ir kokius paguodos žodžius kalbėdavo.

Yra ir kam netgi labai patiko, tad nurašyti nesinori, bet kai skaičiau keletą geresnių, tai ši ir nublanko matyt. Knygų apie santykius, priklausomybę nuo žmogaus mėgėjams, ar nebūtinai mėgstantiems, bet norintiems nebanalaus (kiek tai įmanoma, kai pagrindinė tema – meilė), niūraus mažos apimties (kai kada apimtis, kad ir kaip kvailai skambėtų, tampa vienu iš privalumų renkantis) romano.

8.51. Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“

„Meilės gyvenimas“ pasakoja apie Jaarą, kuri sutinka tėvo jaunystės draugą Arję. Vyriškis ją patraukia savo išvaizda, spinduliuojančia pasitikėjimu savimi, jėga. Moteris dėl Arjės apleidžia ją mylintį sutuoktinį, nusistovėjusi tvarka įvairiose gyvenimo srityse ima pamažu griūti, suvaldyti viską tampa vis sunkiau. Kaip ir prieš tai aptarto romano, šio centre – irgi meilė, vėlgi – ne toji gražioji, šviesiausiais epitetais apibūdinama.

Skaitant pradžioje kirbėjo nemenkai abejonė dėl pasakojimo – kai kuriais atžvilgiais jis neatrodė patrauklus. Nesupratau tam tikrų veikėjos pasirinkimų (ypač kai jie vyko pradžioje knygos, kai kuriuos puikiai būčiau įsivaizdavusi kulminacinėje dalyje), erzino sutapimai, dėl kurių kiek priminė muilo operą, tik kur kas geriau parašytą. Tačiau slogi nuotaika, kuria persmelkta visa istorija, skatino nenustoti skaityti ir stebėti, kas bus toliau, kiek toli eis veikėjai ir kaip galiausiai viskas pasisuks. Ir nė nepajutau, kaip kažkuriuo metu jau visiškai buvau įsitraukusi į knygą, kiek galėdama stengiausi skaityti laisvu laiku. Dėl šito matyt ir patį įvertinimą pernelyg daug negalvodama parašiau, nes ilgiau paanalizavusi viską galvoje tikriausiai ir sumažinusi kiek būčiau.

Be galo tamsus romanas, kaip ir apibūdinau keliems žmonėms – visiškos tamsumos jame. Todėl skaitant jausdavau, kaip nejučia minėtoji atmosfera paveikdavo, sukurdama atitinkamą nuotaiką. Bet įkristi į tą juodumą nebuvo blogai, nes šalia jos atsirasdavo ir tam tikri pozityvūs momentai, pavyzdžiui, kai šalia visos jaustos juodumos neapleisdavo ir neprastai parašyto kūrinio skaitymo pojūtis.

Čia sudėtinga rasti veikėją, kuris patiktų. Jaara apie savo gyvenimą galvoja paprastai: santuoka, vaikas, disertacija ir kt., viskas tvarkinga ir be jokių išsišokimų. Tačiau užtenka vos vieno susitikimo su iki tol nepažintu vyriškiu, kad ji prarastų bet kokią valią toliau laikytis savo numatyto plano. Ji tampa visiška bejėge, nuo kito priklausoma moterimi. Arjė, jausdamasis visiškai valdantis padėtį, manipuliuoja ja ir jo jausmais, vietomis atrodo, kad netgi tyčiojasi. Jis drąsiai nesyk pareiškia apie tai, kad jį jau mažai kas bejaudina ir Jaara – ne išimtis, nevengia pasakyti, kad ji gali išeiti kada tik tenorinti, kad jam jos nereikia, jis jos nekvietė ar kt., bet po kiek laiko pats jos ieško, taip sukeldamas veikėjai dviprasmiškus jausmus, kurie ją skatina viltis ir apgaudinėti save, nepaisant daugybės šalutinių faktų, esančių prieš jos akis. Moteris romano eigoje vis dažniau pagalvoja apie tai, kad nei nori su juo būti, nei vykdyti jo norų, bet tuo pačiu suvokia negalinti išsivaduoti, tad vėl susitinka, vaidina, jei tik reikia, kad parodytų tai, ką jis nori matyti. Ji vieną minutę galvoja apie tai, kaip amžinai nori būti su Arje, kitą – jau šlykštisi juo ir mąsto apie grįžimą į ankstesnį gyvenimą. Stebėti jų santykius nelengva. Neleidžianti įprastai gyventi priklausomybė, abiejų iškreiptas meilės sąvokos suvokimas, manipuliacija, veikėjos vidinis pasaulis, jos mintys, vidinė kova ir kilimai aukštyn/žemyn perteikti taip įtikinamai, kad skaitant įsijausti galima taip, kad nė nesvarbu, ar tai fikcija, ar ne – rodos, ir pyktis ima, ir atrodo, kaip viskas absurdiška, nesveika, o tai, kad puslapiams mažėjant kažkokių prošvaisčių nematyti, dar labiau kėlė įdomumą pamatyti, kas galop įvyks finale.

Autorė pasistengia, kad tamsumos nebūtų per mažai: atskleidžiama liūdna Jaaros tėvų istorija, į kurią įpintas tiek Arjė, tiek viršelyje pavaizduota kasa, su kuria susiję keli įsimintini epizodai, pagrindinės veikėjos vaikystė ir paauglystė, kai ji jautėsi tėvų nenorima, kadangi jie vis dar gedėjo jos mirusio brolio, Arjės žmonos situacija. Labai verta paminėti ir įvairias legendas, biblijos ištraukas, kurių ne viena pateikta romane – jos ne tik paįvairina siužetą, padeda atskleisti veikėjų santykius, Jaaros būseną, mintis, bet ir savo turiniu prisideda prie romano niūrios atmosferos.

Gerai parašytas romanas, vietomis gal ne tiek įtikina, kiek norėtųsi, bet visumoje – vertas dėmesio, mėgstantiems tamsią, į žmonių santykius orientuotą literatūrą.

8.50. Javier Marías „Įsimylėjimai“

Pagrindinė veikėja Marija Dols, atliekanti ir pasakotojos vaidmenį, dirba vienoje Madrido leidykloje ir kelerius metus kiekvieną rytą pusryčiaudama kavinėje stebi nepažįstamą porą, gėrisi jos tobulumu. Tačiau vieną rytą ji jų nebesutinka ten, bėga dienos, o jų kaip nėra, taip nėra. Tik visiškai atsitiktinai moteris sužino, kad vyras buvo nužudytas. Marija išdrįsta prieiti prie našlės ir pareikšti jai užuojautą, netrukus susipažįsta su jos bičiuliu ir jį įsimyli.

 Šios knygos planuose niekad nebuvo, kad ir mačiau žiniasklaidoje ją išskiriant kaip vieną vertesnių skaitymo 2016-aisiais pasirodžiusių knygų. Bet vėlgi, kai norisi skaityti, o kažkokių konkrečių skaitinių, kuriuos tikrai noriu perskaityti, nėra, atsiranda ir tokių neplanuotų pasirinkimų. Perskaičiusi pirmąją dalį, pagalvojau, kad gal visai ir neblogas romanas bus, tačiau po to, kai po keleto dienų pertraukos pastebėjau, jog absoliučiai viskas, ką skaičiau, išgaravo iš galvos, o skaityti toliau buvo sunku, tekstas plaukė kažkur pro šalį, net ėmiau svarstyti apie skaitymo nutraukimą, juolab, kad per šį laiką susikaupė keletas eilės laukiančių knygų, tad, nebaigusi „Įsimylėjimų“, nuostolio nebūčiau pajautusi. Visgi kažkuriuo metu įvyko persilaužimas ir, nepaisant karts nuo karto pasitaikiusių nesusikoncentravimo ties tekstu ir minčių pašalinėmis temomis atsiradimo, sulig paskutinio puslapio užvertimu supratau, kad galiausiai romanas pranoko turėtus lūkesčius.

„Įsimylėjimai“ – tai labiau ne veiksmo, o pokalbių, samprotavimų romanas. Veikėjų veikla, kasdienybė – tik fonas monologams ir dialogams, kurių čia apstu. Tai nėra banalus meilės romanas, koks gali pasirodyti iš viršelio, pavadinimo bei anotacijos. Tiksliau tariant, meilės istorija gal ir niekuo neoriginali, svarbiau yra pats pateikimas. Pirmoje dalyje dėmesys skiriamas ne tik Marijos pomėgiui stebėti porą, supažindinimui su veikėjais, bet ir našlės išgyvenamam gedului. Kitose dalyse tęsiama tai, kas buvo pradėta pirmojoje – pateikiamos Marijos mintys ir svarstymai apie įsimylėjimo, meilės būsenas, mirtį, žmogžudystę kaip veiksmą, piešiami įvairūs vienokiuose ar kitokiuose santykiuose esančių žmonių vaidmenys, veiksmai, įsivaizdavimai (klaidingi ar teisingi), šalia to, be abejo, vystoma ir „išorinė“ linija, t.y. jos bendravimas su kitais veikėjais, tam tikri siužeto posūkiai, nulemiantys svarstymų temas. Kai kada nuo ištisų puslapių negalėjau atitraukti akių, tiek žavėdavo tekstas ir logiški, taiklūs samprotavimai ir pastebėjimai, kai paprastai, bet tuo pačiu ir iš įvairių pusių būdavo pažvelgiama į vieną ar kitą problemą. Veikėja romane abejoja, vertina, svarsto, kiek jos vertinimams daro įtaką emocijos, santykis su konkrečiu asmeniu ar įvykiu. Romanas gražus savo sakiniais, išplaukiančiais apibendrinimais, įžvalgomis, tekste karts nuo karto atsiranda natūraliai įterptų dialogų, kuriuose nagrinėjami klasikos kūriniai, analizės susisieja su „Įsimylėjimų“ įvykiais. Būna, kai skaitant visiškai negaliu įsitraukti, nes pateikiami požiūriai visai nesisieja su manuoju, skamba nelogiškai ar nepatraukliai, tuo tarpu šio romano atveju žavėjo taiklumas ir pastabumas, gebėjimas nepersūdyti ir nepersaldinti, pateikiamas toks gan skaudžiai niūrus realistiškumo įspūdis. Tad galima įsivaizduoti ir kokia nuotaika romane vyrauja. Nusišypsoti pavyksta nebent nejučia suvokiant, kiek daug teisybės veikėjų žodžiuose. Bet šviesos ten mažokai.

Nors, kaip galima suprasti, buvo sudėtingų momentų su šiuo romanu, bet atrodo, kad galiausiai sugebėjo nemenkai įstrigti. Net ir leidyklai pliusą norisi uždėti.

8.49. Maja Lunde „Bičių istorija“

Distopinės istorijos į rankas pakliūva vis rečiau, bet labiau dėl to, kad vienu metu tikriausiai jų prisiskaičiau iki soties. Tačiau ar imti „Bičių istoriją“, abejonių nekilo – pernelyg daug gerų atsiliepimų apie ją girdėjau.

Tiesa, romane koncentruojamasi ne tik į galimą ateitį. „Bičių istorija“ apima tris epochas ir pasakoja tris istorijas. Pirmoji nukelia į 1852-ųjų Angliją, kur Viljamas, mokslininkas bei sėklų prekeivis, dėl patirtų nesėkmių mato vis mažiau prasmės gyventi ir nebejaučia aistros gyvenimui. Tiktai mintis sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį galiausiai priverčia jį pakilti iš lovos. Antroji istorija vyksta šiais laikais – 2007-aisiais, JAV, Ohajo valstijoje. Čia bitininkas Džordžas, visą gyvenimą auginęs bites bei ketinęs verslą perduoti sūnui, negali susitaikyti, kad šis visai negalvoja apie grįžimą po studijų namo, nes trokšta būti žurnalistu. Tarsi to būtų negana, pasaulyje ima mažėti bičių, ir vargu ar ši nelaimė aplenks ir Džordžo ūkį. Ir jau minėtoji distopinė istorija – 2098-ųjų Kinija, kur Tao su kitomis darbininkėmis dirba vaismedžių soduose, jos turi apdulkinti žiedus rankomis, nes bičių jau seniai nebėra. Vieną dieną jos mylimam sūnui nutinka nelaimė, jis atimamas iš tėvų, ir niekas moteriai negali paaiškinti, kas būtent nutiko jos vaikui, tad ji pati nusprendžia išsiaiškinti priežastis. Visos istorijos apjungiamos eigoje atskleidžiamomis sąsajomis, tokiu būdu išlaikant romano vientisumą.

Dėl istorijos įvairiapusiškumo (nes joje yra ir gyvenimiškos dramos, ir distopijos) bei kelių siužetinių linijų skaityti tik įdomiau. Man pačiai mažiausiai patiko dabarties istorija, bet kai žinai, kad skyrius pasibaigs ir tuoj skaitysi apie kitą laikmetį, kuris labiau įtraukia, skaitymas nė kiek nesulėtėja. Kaip tik norisi skaityti vis toliau, nes žinai, kad po šito skyriaus daugiau sužinosi apie Viljamo gyvenimą, po kito paaiškės dar viena detalė apie gyvenimą ateityje ir taip toliau. Nors ateities idėja įdomi, o iš pateiktos informacijos galvoje susidėliojo bendras vaizdas (ir visgi norėjosi išsamesnės plėtotės), labiausiai mane sudomino praeities istorija, kur ir nuotaika buvo puikiai perteikta (Viljamo jausta beprasmybė, atsiribojimas nuo aplinkos įvykių, visiškas pasidavimas), ir vis pasirodydavo nors trumpam veikėja, kuri tapo bene mylimiausia iš visų romano personažų – viena iš Viljamo dukrų. Praeities istorija ir jos siužetiniai vingiai irgi atrodė patraukliausi, tad būtent šią istoriją ir pasirinkčiau kaip labiausiai patikusią iš trijų.

Turiu draugę, besidominčią bitėmis. Prisimenu, nešdamasi knygą namo pagalvojau, kad jei romanas man pasirodys vertas dėmesio, iškeliaus pas ją. Ar iškeliavo? Tikrai taip. Romanas išsiskiria iš daugumos kitų pastaruoju metu leistų šio žanro knygų savo siužetu ir autorės gebėjimu koncentruotis ne į vieną temą, o laviruoti tarp kelių. Tai išties neprastas skaitinys, kai norisi greito, įtraukiančio, tačiau kiek originalesniu siužetu pasižyminčio romano.