9.33. William Faulkner „Kai aš gulėjau mirties patale“

Nors namuose jau ilgą laiką yra kita W. Faulkner knyga, būdama bibliotekoje nesusilaikiau nepasiėmusi „Kai aš gulėjau mirties patale“, tad būtent nuo pastarosios ir pradėjau pažintį su šio autoriaus kūryba.

Istorija pasakojama iš penkiolikos skirtingų pozicijų. Kai skaičiau G. R. R. Martin’o pirmąją knygą, džiaugiausi, kad buvau mačiusi serialą, todėl vardai jau buvo plius minus išmokti, o čia – nei serialo, nei genealoginio medžio (o jis būtų išties pravertęs), tad teliko nusiteikti, kad man, sunkiai įsimenančiai veikėjų vardus, bus sudėtinga. Visgi tekstas įtraukiantis, net pati stebėjausi, kaip tirpo puslapiai. Tiesa, pasitaikydavo ir kiek sudėtingesnių momentų, kai prireikdavo pagalvoti, apie kuriuos veikėjus eina kalba, arba kai pamesdavau mintį ir tekdavo sugrįžti, bet didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi kokybišku tekstu, maloniu akims rašymo stiliumi.

Siužetas iš pažiūros ganėtinai paprastas: yra mirštanti Edė Bandren, visi kalba, kad ji tuoj mirs, galop ji taip ir padaro, o tuomet visi artimiausi žmonės išvyksta į kelionę, kad galėtų palaidoti lavoną ten, kur velionė norėjo. Rodos, kas čia galėtų būti įdomaus, bet pasirodo, kad tokia situacija yra itin tinkama charakterių vystymui, jų atskleidimui, o tai, kad ši kelionė atrodo vis labiau tragikomiškesnė, tik prisideda prie kuriamos beprotiškos atmosferos, kai žmonės, rodos, yra visiškai užsidarę savo įsitikinimuose ir nė nesiruošia klausytis kitų visai protingų patarimų ar atsižvelgti į kelyje pasitaikančias kliūtis. Ir kiek visame tame taiklumo, įtaigumo. Skaičiau ir, kad ir kaip atrodytų protu nesuvokiamas lavono vežimas numatytų kapų link dešimt dienų, bet man visai nebuvo sunku įtikėti, jog tokia situacija visiškai įmanoma ne tik romane – išgalvotoje istorijoje. Ar kad ir karsto matavimas ir gaminimas žmogui, kuris dar gyvas (beliko, kad dėl palikimo pradėtų pjautis, bet ir be to visokiausių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir elementaraus nematymo, kas vyksta visiškai šalia, netrūko). W. Faulkner gebėjimas parodyti įvairiausias žmonių emocijas bei išgyvenimus stebino. Bene ryškiausias ir labiau įstrigęs – vieno iš mirusiosios sūnų tikėjimas, kad karste – ne jo motina, nes ji yra įsikūnijusi žuvyje. Kaip ir skaudus Diuji Delės suvokimas pabaigoje, kad žadėjęs padėti žmogus ja tik pasinaudojo. Tai atskleidžiantys žodžiai, pasakyti broliui (nors gal net į nieką jie nebuvo nukreipti), skambėjo su tokia stipria emocija, kad net pasidarė gaila, kai mačiau, jog tekstas visai į pabaigą eina.

Paliko didesnį įspūdį nei tikėjausi, o ir mintis, jog ateity darsyk norėtųsi grįžti prie šito romano, kad sugaudyčiau tai, ką šįsyk sugebėjau praleisti, neapleidžia. Jei ne tokie tekstai, tikriausiai skaitymą jau seniai būčiau apleidusi.

2013-aisiais pasirodė James Franco „As I Lay Dying“ (tiesa, nuskambės gal keistai, bet knygos/filmo pavadinimas – tiek originalus, tiek vertimas į lietuvių kalbą – mano dėmesį pirmiausia ir patraukė dėl itin gražaus skambesio) ir, nors dar neteko matyti, sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti stipri ekranizacija, nes romanas atrodo vienas tų, kuriuos sudėtinga paversti filmais.

Reklama

9.32. A. J. Rich „Ranka, kuri tave maitina“

Po A. J. Rich slapyvardžiu pasislėpusios dvi autorės – Amy Hempel ir Jill Climent. Nors tokių pavyzdžių, kai du rašytojai rašo vieną knygą, turime ne vieną, pačiai dar neteko skaityti dueto rašyto kūrinio. Buvo smalsu, kaip du kūrėjai suranda bendrą kalbą ir išlaiko vientisą stilių. Ne ką mažiau intrigavo ir romano anotacija. Kūrinio centre – Morgana, kuri savo namuose randa nužudytą sužadėtinį Benetą. Nekyla abejonių, kad taip pasielgė jos auginami trys šunys. Tačiau moteris nesupranta, ką vyras, niekad nemėgęs gyvūnų, padarė, kad taikūs augintiniai nusprendė jį taip žiauriai užpulti. Norėdama pranešti apie netektį Morgana bando susisiekti su mirusiojo tėvais, tačiau ji neranda nei jų, nei Beneto namų kadaise jo paties nurodytu adresu. Netrukus ima kilti detalės apie tikrąjį vyro gyvenimą: nuslėptą tapatybę, pažintis su kitomis moterimis. Morgana, ieškodama tiesos, suvokia, kad jai, kaip ir kitoms jos mylėto vyro moterims, gali grėsti pavojus gyvybei.

Taip, kaip galima suprasti tiek iš viršelio, tiek iš anotacijos, perskaičiau ne taip dažnai į rankas patenkantį žanrą – detektyvinį trilerį. O smagiausia, kad tai pasirodė išties įtraukiantis detektyvas, sudominantis nuo pat pirmo skyriaus. Vis rašydavau, šio žanro vengiu, nes skaitydama nejaučiu jokio poreikio spėlioti, kas ką nužudė, didelio malonumo nejaučiu ir sekdama, kaip veikėjai bando išnarplioti istoriją. Tačiau šįkart kažkas nutiko, nes skaičiau ir bandžiau įžvelgti visokius ženklus, kurie suteiktų kokios nors informacijos apie tai, kas ir kodėl nusprendė atsikratyti Benetu, kiekviena atskleista detalė skatindavo apgalvoti turimą scenarijų galvoje bei jį koreguoti ar apskritai atmesti. Net ir tuomet, kai jau supratau, kas įsivėlęs į istoriją ir yra galimas kaltininkas, nenuobodžiavau, nes buvo įdomu stebėti, kaip viskas rutuliojasi, ir laukti pabaigos.

Ne ką įdomiau buvo skaityti apie Morganos studijas. Ji studijuoja teismo psichologiją, gilinasi į sociopatams, psichopatams, jų aukoms būdingą charakterį, įpročius, savybes, elgesį. Tad pateikiama nemažai informacijos, susijusios su jos studijomis. Galvoju, kad autoriai, pasidomėdami kokia nors tema ir įterpdami į pasakojimą tai, ką sužinojo, neretai praturtina kūrinį, nes tokiu būdu ir istorija tampa įvairiapusiškesnė, daugiau sluoksnių turinti, ir skaitytojas gauna nemažai – sužino apie tai, kuo anksčiau galbūt visiškai nesidomėjo. Kadangi pati ketverius metus su psichologija turėjau rimtesnių reikalų (ir nesigilinant į visas patirtis, galiu tvirtai teigti, kad tai neabejotinai įdomus mokslas), smagu vėl buvo kiek prisiliesti prie to, ypač kai ir nagrinėjama tema kelia susidomėjimą (net ir siaubo filmai man jau ilgą laiką įdomūs būtent tie, kur žmonės užsiima nusikalstama veikla).

Tik kulminacijai ir pabaigai turiu nusiskundimų: holivudinė, per greita, trūko lėtesnio priėjimo, o vėliau – ilgesnio išbuvimo. Tai kiek sugadino bendrą vaizdą, bet vis vien galiu sakyti, kad romanas paliko gerą įspūdį.

9.31. Erica James „Vasara prie ežero“

Prie mano namo kabo socialinė reklama, siūlanti pritrūkusiems romantikos atsiversti knygą. Kiekvienąsyk ją pamačiusi mintyse šypteliu, nes tokiais atvejais knygos kaip tik nesirenku. Dar peržiūrėjau, ar tikrai mintis neapgauna: išties, kažką panašaus kaip „Vasara prie ežero“ skaičiau tik pernai. Tačiau pastaruoju metu vis kirbėjo mintis, kad reiktų trumpam patraukti visą turimą niūrią literatūrą į šoną ir paskaityti ką nors šviesaus, kad ir kiek naivaus ir saldoko.

Floriana po dvejų metų tylos iš savo gero draugo gauna kvietimą į vestuves. Užsigalvojusi apie skambutį ji patenka į avariją – ją partrenkęs automobilis nė nesustoja, tačiau įvykę matę nepažįstamieji sustoja jai pagelbėti. Šie kol kas visiškai svetimi žmonės – Adamas, nekilnojamo turto brokeris, kurį neseniai paliko mergina, bei Esmi, senyvo amžiaus vieniša moteriškė, savyje laikanti liūdną savo jaunystės istoriją. Įvykiai susiklosto taip, kad jie tampa draugais. Florianai tenka spręsti, ką daryti su gautu kvietimu iš žmogaus, kadaise ją smarkiai įskaudinusio, Adamui suvokti, kaip pamiršti buvusiąją, o Esmi – atsakyti į visus likusius klausimus apie jaunystės meilę.

„Vasara prie ežero“ – knyga, kurioje yra meilės, paslaptingų praeities istorijų, dramų, ašarų, romantikos, gražių vaizdų (nuo Didžiosios Britanijos iki Italijos), tikslingo ėjimo jau nuo pradžių aiškios pabaigos link. Taip, tai viena tų istorijų, kurias skaitant arba įveikia skeptiškumas ir norisi mesti kuo tolyn, arba pasiduodama romano nuotaikai ir su lengva šypsena perskaitomos ir greitai užmirštamos. Nuo pat pradžių man grėsė antras variantas, todėl buvau patenkinta, kad toliau skaityti norėjosi, veikėjai pernelyg neerzino, nepriklausomai nuo to, jog netrūko saldžių monologų ir dialogų, jau minėto nuspėjamumo. Tačiau galiausiai istorija mane prigriebė ten, kur visai nesitikėjau – tam tikromis situacijomis, įžvalgomis ir charakteriais, kurie pažįstami realiame gyvenime (ir kaip tuomet sunku pasidaro vertinti knygą). Tad galop taip ir skaičiau, bandydama laviruoti tarp istorijos ir savų minčių, gal tik pabaigoje atsipeikėjau, kai istorija pasiekė aukščiausią melodramiškumo lygmenį.

Dar pagalvojau, kad kaip čia yra, jog tokioms istorijoms prireikia tokių nemenkų apimčių, kai kur kas sudėtingesnės ir kokybiškesnės sutelpa į perpus mažesnį kiekį puslapių. Bet šiaip jau nesiruošiu išsiplėsti kritikuodama tam tikrų šio romano aspektų, apie kuriuos aukščiau užsiminiau, nes imdama žinojau ko tikėtis, tokio pobūdžio romano ir norėjau. Man visai pavyko  juo pasimėgauti  – tai šiuo atveju ir svarbiausia. Juk kartais reikia ir šviesių pasakų, kad visiškai nepaskęstume tamsumose.

9.29. David Lebovitz „Apartamentas“

Vienu metu skaičiau nemažai knygų apie Prancūziją. Pamenu, tempdavau namo vos ne kiekvieną, rastą bibliotekoje. Tokiu būdu vieną dieną perskaičiau ir David Lebovitz „Saldus gyvenimas Paryžiuje“, kuri paliko geriausią įspūdį iš visų. Todėl vos pamačiusi anonsuojamą „Apartamentą“, jau žinojau, kad skaitysiu.

Šioje knygoje autorius pasakoja apie tai, kaip jam sekėsi įsigyti ir įsirengti nuosavą būstą Paryžiuje. Užvertusi knygą net susimąsčiau, ar buvo kas nors, kas jam pavyko lengvai ir nesukėlė jokio streso. Atrodo, visi nusprendė susivienyti, kad galop istorijos veikėjas viską mestų ir grįžtų į savo Ameriką ir nebekeltų jokių sunkumų vietiniams. Persikraustymas mane visad vargindavo vien apie jį galvojant (todėl stengdavausi kuo mažiau daiktų turėti, nes žinodavau, kaip laikinai gyvensiu ir kaip po to teks viską pakuoti, vežti, nešti. Dabar, kai toje pačioje vietoje gyvenu porą metų ir leidau sau daugiau visko prikaupti, net baisu pagalvoti apie gyvenamosios vietos keitimą), tad skaitant, kad ir šiaip sudėtingas procesas nevyko sklandžiai (švelniai tariant), galvojau, kad nežinau, kiek jėgų būtų belikę viską, kas aprašyta, išgyvenus. Nebent, kaip autorius guodėsi svajonėmis apie tai, kaip gamins savo naujoje nuosavoje virtuvėje, taip ir aš guosčiausi mintimi, kad tai bus toji vieta, kurią galėsiu savaip įsirengti ir jau niekas iš ten nebeišvarys ir nebereiks iš naujo vėl visko patirti.

Su humoru pasakojama apie tai, kas kuo toliau, tuo mažiau atrodė juokinga (jam pačiam irgi), vienu metu rangovą su visais jo darbininkais norėjosi imti ir išmesti per langus su visais jų pažadais, išsisukinėjimais ir kaltinimais. Vėlgi, kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, pasakojama apie įvairius paryžiečiams būdingus įpročius, nerašytas taisykles, požiūrį į klientą, biurokratiją – kai kas sukelia šypseną (kad ir tai, jog jiems viskas blogai, jie visad nusiteikę blogiausiam, o neblogai vartojamas, kai kalbama apie išties gerą dalyką), kai kas verčia kraipyti galvą (krūvos dokumentų, įvairių formalių ir neformalių susitarimų vilkinimas, keturios su puse valandos laukiant konsultacijos Ikea (visiškai išprotėjusi būčiau), įžeidimu laikomas bandymas pačiam išsirinkti vaisius ir daržoves turguje ir kt.). Kadangi D. Lebovitz yra kulinaras, receptų knygų autorius (viena yra pasirodžiusi ir lietuviškai), negana to, Prancūzija garsėja savo virtuve, knygoje daug kalbama apie maistą, kai kuriuose skyriuose pateikiami ir receptai.

Autorius sugebėjo sukelti emocijų, kas visuomet yra knygai pliusas, ir visai sudominti, nors buvo momentų, kai galvodavau, kad kartoja tai, ką jau buvo minėjęs anksčiau, o kai kada ilgesni aprašymai apie kriaukles, vamzdžius ir kitus technikos prietaisus priversdavo nuobodžiauti, ypač, kai nuspręsdavo, kad dar reikia paaiškinti visus ypatumus apie skirtumus tarp vieno ar kito technikos prietaiso bei prancūziškų jų pavadinimų. Kalbant apie prancūziškus žodžius – jie gan dažnai įterpiami į tekstą (su vertimais), pradžioje buvo visai smagu prisiminti seniai nevartotą kalbą ir bandyti mintyse ištarti žodžius bei susieti su vertimu, bet vietomis atrodė, kad visai be tikslo tie žodžiai atsidūrė tekste.

Išlaikęs savo rašymo stilių gan įdomiai ir juokingai autorius pasakoja apie savo patirtį, įsigyjant būstą ir darant jame remontą. Knyga kiek per daug ištempta, tiesa, jei receptai nedomina, kažkiek dar puslapių prasileis (o jei ir ši dalis aktuali, tai juos nagrinėjant (o po to ir praktiškai išbandant) sugaišta bus ne viena valanda).

9.28. Milan Kundera „Lėtumas“

Prieš keletą dienų apsilankiusi bibliotekoje eilinį kartą stebėjausi savo pasirinkimais. Vienas iš jų – ši M. Kunderos knyga. Nė minčių nebuvo, kad artimiausiu metu galėčiau tęsti pažintį su jo kūryba, bet pernelyg negalvodama ir net nesigilindama į anotaciją, pridėjau prie kitų išsirinktų knygų. Gal dėl pavadinimo, nes kaip tik šį savaitgalį taip ir norėjau praleisti – lėtai.

Vidurvasario naktis, pilis ir dvi gundymo istorijos, kurias skiria du šimtai metų. Autorius, supriešindamas praeitį ir dabartį, kalba apie tokias sąvokas kaip greitis, lėtumas, santūrumas ir ekshibicionizmas bei jas vartodamas samprotauja apie šiuolaikinį gyvenimą.

Epikūro išmintis turi liūdną foną: išmestas į negandingą pasaulį žmogus pamato, jog vienintelę tikrą vertę turi tik malonumas – kad ir koks menkas jis būtų,- kurį gali patirti pats: gurkšnis vandens, žvilgsnis į dangų (į Dievo langus), glamonė.

Kaip jau esu minėjusi, pastaruoju metu knygose vis randu minčių, kurios užėmusios jau kurį laiką vietą ir mano galvoje. Ne išimtis ir „Lėtumas“. Jau viename pirmųjų puslapių rasta aukščiau esanti citata privertė sustoti. Juk ir pati mintyse vis grįžtu prie to, kaip vis brendama į tą patį – pasitenkinama visiškai menku, trumpalaikiu malonumu, kad ir žinoma, jog netrukus tai kainuos atsinaujinusią graužatį ir kaltę, bet nepasimokoma ir kitąsyk vėl daroma taip pat, nes kad labai trumpam, vos akimirkai tas menkas malonumas yra viskas, ko reikia, kad kuriam laikui pasimirštų visa kita. Žinoma, autorius, perfrazuodamas žymių mąstytojų mintis, pateikdamas savąją pasaulėžiūrą apima kur kas platesnį vaizdą, o tai, ką parašiau, susiję tik su maža romano atkarpa ir mano pačios santykiu su išsakyta mintimi.

Visgi tai nepadėjo lengvai įsijausti į siužetą, net turėjau abejonių, ar ne be reikalo pasiėmiau aš ją. Tačiau po truputį nuomonė kito. Vis dar išlaikydama tikslą šį savaitgalį mėgautis lėtumu, neskubėdama skaičiau, darydama kelių minučių ar valandos pertraukas, o galop vėl sugrįždama prie teksto, galop ėmiau mėgautis ir knyga. Autoriaus įžvalgos, humoro jausmas (kurio nebuvo daug, bet neretai taip netikėtai prigaudavo, kad negalėdavau nenusijuokti balsu) leido atsipalaiduoti, nors atidumas buvo reikalingas kai kada pasitaikiusiems ilgesniems samprotavimams, nes nesinorėdavo praleisti dėstomos idėjos.

Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užsimiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti.

Dar viena citata, kurios mintis itin pažįstama, nes taip ir pamenu paskutinius kelis kartus, kai nemenkai susinervinusi taip ir norėdavau kažkur lėkti (ir kaip vienąsyk džiaugiausi, kad buvo pietų metas, tad nieko nelaukusi galėjau išeiti, o ne tęsti darbus su visai kitomis mintimis užimta galva). Ir lygiai taip pat su lėtumu – juk išties sustojame, nutylame, kai norime ką nors prisiminti. Tad galiu daryti išvadą, kad arba aš visai neoriginali, arba autorius pernelyg taiklus.

Nors abi knygos istorijas, kurios persipynusios ir pasakojama tai viena, tai kita, skiria du šimtai metų ir bendrai vertinant jos skyrėsi veikėjų elgesiu, norų reiškimu ir jų įgyvendinimu, kai kada laikas susitraukdavo ir neatrodo, kad kam nors paklausus būčiau atsakius, kad šiuolaikinė dalis vyksta XX a. pabaigoje, tad dėl šito norėjosi ryškesnės atskirties. O ir pats pasakojimas, tenka pripažinti, nėra įsimintinas, išliks atminty nebent atskiros jo dalys, bet kaip visuma – abejoju.

Pabaigai – dar kas liko. Jei jau šįsyk pradėjau rodyti, ką žymėjausi, tai iki galo:

Siauroje uždaroje erdvėje pasakytas žodis reiškia ką kita nei tas pats žodis, nuskambėjęs amfiteatre. Tai jau ne tas žodis, už kurį jis visiškai atsakingas, o žodis, kurį kiti žmonės nori būtinai išgirsti, kiti žmonės, kurie stovi čia ir žiūri į juos.

Ir vėl nuomonė panaši kaip ir kitas jo knygas perskaičius. Geriau už vidutinę, bet kažko pritrūksta, kad vertinčiau dar geriau.

9.26. Javier Marías „Tokia blyški širdis“

Kad ne tik Įsimylėjimai yra išleisti lietuviškai, sužinojau visai atsitiktinai. Tuomet beliko sulaukti to laiko, kol pagaliau po labai ilgos pertraukos užsirašysiu į biblioteką ir ten surasiu kitą Javier Marias knygą. Nes minėtoji labai patiko. O „Tokia blyški širdis“ priklauso kadaise leistai (beje, tos pačios Almos litteros, o tai privertė nustebti, nes pernelyg pripratau matyti kiek kitokį jų leidžiamą asortimentą) „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ serijoje (panašios kokybe pasižymėjusios modernių autorių kūrinių serijos tuo metu buvo populiarios, dabar panašus atitikmuo, matyt, būtų nebent Sofoklio leidžiama kultinių knygų serija).

Romanas prasideda intriguojančiai: visai neseniai susituokusi ir iš medaus mėnesio grįžusi moteris nusižudo nusišaudama vonioje, kol susirinkę artimieji valgo vakarienę. Tuomet veiksmas persikelia į ateitį, čia pagrindinis veikėjas – nusižudžiusios vyro ir jos sesers sūnus, jau užaugęs ir pats neseniai sukūręs šeimą. Tik visai atsitiktinai jis sužino, kas iš tiesų nutiko jo tetai, tačiau dar lieka neišaiškinta visa istorija, kurią keturiasdešimt metų nuo visų saugojo tėvas.

Tačiau melaginga būtų teigti, kad knyga – tik apie bandymą išsiaiškinti tiesą. Į pasakojimą sutelpa labai nemažai: dvejonės dėl santuokos, svarstymai apie gyvenimą, bėgančio laiko jutimas, vieniši, supratimo ar artumo nerandantys žmonės, baimės ir dar daug kitų temų, persipinančių tarpusavyje. Kaip ir „Įsimylėjimuose“, veiksmo nedaug – tai labiau pojūčių, monologų romanas.

Kaip tikriausiai ne vienas skaitantis pastebėjo, būna, kai kūriniai patenka į rankas itin laiku – nepaisant to, kad „Tokia blyški širdis“ paliko mažesnį įspūdį nei anksčiau skaitytas autoriaus romanas, skaitydama galvojau, kad geresnio laiko jai vargu, ar galėjau rasti. Kai kurias eilutes taip ir norėjosi išsisaugoti, kadangi jos taikliai apibūdino esamą mano pačios būseną ar tapo tinkamais pastebėjimais į klausimus, kurie sukasi galvoje. Vėl gėrėjausi autoriaus rašymo stiliumi, realistiškais personažais, įdomiomis, atviromis (tiek atviromis, kad net norisi jau vartoti žodį intymios) mintimis. Nors galima būtų nujausti įspūdingą, dinamišką kulminaciją, bet čia jos negalima rasti nė su žiburiu – viskas ramiai, išjaustai, be hiperbolizavimo ar dramų. Ir tai visiškai tiko šiuo atveju.

Man Javier Marias knygos – tokios, apie kurias pasakoti sunku, nes jo romanų esmė – ne išorinio siužeto vingrybės, o labiau vaizdinė ir jausminė pusė, kurią pajausti skaitant lengva, bet aprašyti sudėtinga. Džiaugiuosi, kad šis autorius pateko į mano akiratį.

9.25. Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“

Helsinkyje jaunas vyras stovėdamas ant aukšto pastato pradeda šaudyti į žmones. Lengvai būtų galima trilerį sukurti, tačiau autorė nusprendžia gilintis ne į veiksmus, o į žmones, jų emocijas ir mintis, taip romaną paversdama drama. Apie minėtą įvykį internete greitai pasklinda straipsniai ir video, kuriuose nufilmuotas šaulys. Tokiu būdu visai kitame žemyne esanti Ava sužino, kad jos brolis Aslakas – visų dėmesio centre. Panašiu metu apie tai, kad ne kas kitas, o jos sūnus yra ant stogo stovintis asmuo, sužino ir mama Laura. Visi jie pasimetę, bijantys, tačiau tuo pačiu ir sau pripažįstantys, kad kažko panašaus buvo galima tikėtis.

Norisi pagirti autorę už gebėjimą taupiai vartojant žodžius gan įdomiai papasakoti šeimos istoriją. Vos kiek daugiau nei 200 puslapių, o galima sužinoti ne tik apie Laurą, jos vyrą, jau užaugusius vaikus, bet ir apie pačios moters vaikystę. Atsiskleidžia kiekvieno veikėjo požiūris į gyvenimą, norai, kaip sekėsi įgyvendinti vieną ar kitą troškimą, kur suklupdavo kiekvienas ir, be abejo, koks buvo kiekvieno santykis su Aslaku. Jis, būdamas įvykių centre, taip ir išlieka paslaptingiausias personažas. Nors galima suprasti, kad jaunas vyras taip ir nesugebėjo atrasti savo vietos pasaulyje, kad nuo mažumės niekur nepritapdavo, būdavo vienas tų keistuolių, kuriems nesisekdavo niekas, kas, rodos, kitiems būdavo paprasta, vėliau buvo lankomasi pas psichiatrą, geriami vaistai, tačiau tvirtesnio vaizdo, koks jis, kokia jo kasdienybė ir apskritai, kuo jis užsiėmė pastaruoju metu, sunku pasakyti. Tuo tarpu apie Laurą, sunkią vaikystę turėjusią, vėliau vyro norams paklususi ir visas kovas dėl gamtosaugos perkėlusi į saugesnę sritį – paskaitas, bei Avą, paauglystėje panorusią bet kokiais būdais ištrūkti iš namų bei šio tikslo atkakliai siekusią, sužinoma užtektinai, kad susidėliotų aiškus šeimos paveikslas. Žinoma, nemažai dėmesio skiriama ir veikėjų abejonėms, klausimams, kiek juose kaltės yra, ką galėjo padaryti kitaip, kad būtų išvengta pagrindinio romano įvykio. Sakyčiau, neįkyriai, be nereikalingų dramų, žmogiškai ir paprastai pateikti personažų išgyvenimai, jų būsena po žinios apie įvykį.

Nemažai rašoma apie aplinkosaugą. Pateikiama nemažai idėjų, požiūrių, kai kurie – itin radikalūs, kai kurie – skaudžiai teisingi. Įdomu matyti, kaip visa šeima daugiau mažiau įsitraukusi į šią temą, kiek visiems ji svarbi bei kaip skirtingai kiekvienas mato ir vertina iškeltų problemų, susijusių su klimatu, žmonių įtaka gamtai, sprendimo būdus, ko imasi ar ko norėtų imtis, kad kažkas pasikeistų. Keliami klausimai kviečia diskutuoti, kuo toliau, tuo plačiau ir dažniau apie aplinkosaugą buvo kalbama (kas visai nenuostabu, žinant siužetą), kai kada tik dar labiau įtraukdavo į siužetą, o būdavo, ir kai kaip tik atrodydavo, kad jau norėtųsi grįžti prie kitų paliestų temų.

Lengvai, gan įdomiai parašytas romanas, su kurio veikėjais kai kuriais momentais net ir susitapatinti pavykdavo, kas, manau, yra irgi vienas iš privalumų. Nepaisant to, kad įvykio priežastys ir kaip viskas buvo išaiškinta, ne iki galo įtikino bei sudomino, skaityti buvo nenuobodu. Norėjau dar pagirti pabaigą už švelnų ir tinkantį perėjimą prie atomazgos, bet pagalvojau, kad apskritai visame romane vyraujantį nehiperbolizuojantį, ramų pasakojimo stilių reikia akcentuoti kaip vieną iš labiausiai patikusių dalykų.