8.27. Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

Dar viena Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos naujiena, akį traukianti ryškiu viršeliu ir skambiomis frazėmis ne tik ant jo, bet ir anotacijoje. Apimtis nedidelė, tad pamaniau, kodėl ne.

Romanas pasakoja apie šeimą, kuriems visiškai užtenka vienas kito. Jų gyvenimas – lyg niekad nesibaigianti šventė, pasakojamos istorijos pilnos įvairiausių fantazijų, dažnai renkasi svečiai bei nenustoja skambėti ta pati muzika. Jie nesirūpina darbu, nemokėtos sąskaitos ir su tuo susiję įspėjimai net neskaityti kaupiasi namuose. Tryse pasidavę vyraujančiai beprotybei nė nesistengia nors kiek žvelgti į realybę, kol nenutinka lemtingas įvykis, po kurio visi turi susidurti su liūdna tikrove.

Pradžioje atrodo, kad visi knygos veikėjai – keistuoliai, tačiau pamažu atsiskleidžia, jog sūnus su tėvu iš didelės meilės ir nebesugebėjimo gyventi kitaip tik yra prisitaikę prie trečiosios šeimos narės – žmonos/mamos, kuri, kaip vėliau bus įvardinta, turi keletą psichikos sutrikimų. Ir čia tikriausiai ir slypi visa kūrinio paslaptis. Skaitant ir pernelyg nesigilinant atrodo, kad visą laiką vyksta tik linksmybės (tiesa, humoras, jei ir buvo, tai liko taip ir „nepalietęs“, nes nepamenu, kad būčiau juokusis), tačiau romanui einant prie pabaigos bei jau užvertus paskutinį puslapį ryškiausiai pasijautė tai, apie ką tiesiogiai buvo kalbama trumpai, tačiau ir be galo aiškiai – didžiulė meilė, kuri skatina daryti viską, kad tik kitas jaustųsi puikiai, kad tik kartu būtų galima išgyventi visą beprotybę, pasiduoti tai akimirkai ir nenustoti žaisti pagal susikurtas taisykles, kad ir kaip nelengva būtų, o kur dar noras bei tikėjimas, kad visa tai tęstųsi amžinai. Visa toji beprotybė, atsisakymas gyventi pagal normas itin tiko tragiškai istorijai, kurios pabaiga buvo būtent tokia, kokia ir tegalėjo būti ir kokios buvo galima tikėtis. Bet net ir tokiu atveju skaitydama romano baigtį tepavarčiau akis, o pati istorija, kad ir greitai perskaitoma, skaitymo malonumo nesukėlė ar kažko, kas užsiliktų (nuotaika, siužeto fragmentas ar kt.) ir vis suktųsi galvoje, nepaliko. Apskritai, kaip jau buvo kilusi mintis pirmąsyk skaitant anotaciją, įvardinčiau kaip ne man patinkančio tipo kūrinį.

Apie žmones, užsidariusius savo patraukliame pasaulyje, bet turinčius susiremti su tikrove ir padaryti sprendimus, kurie jiems atrodytų geriausi. Nedažnai tokiu siužetu ar jo pateikimu pasirodo knygos pastaruoju metu, tad vien dėl to tikriausiai verta pabandyti.

8.26. Leïla Slimani „Lopšinė“

Literatūrinės premijos man niekuomet nebuvo argumentas, skatinantis perskaityti knygą. Tačiau „Lopšinė“ – jau antroji šiais metais perskaityta Goncourt’ų premiją laimėjusi knyga (pirmoji – „Tironas“), leidusi nusiraminti supratus, kad dar visgi yra romanų, kurie mane gali sudominti.

Pirmajame skyriuje pateikiamas tragiškas pasakojimo finalas – mama grįžusi namo iš darbo randa nužudytą savo sūnų Adaną, mirtinai sužalotą dukrą Milą bei jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Sprendimas iš karto pateikti istorijos baigtį,o tuomet pasakoti priešistorę pasirodė pagirtinas, kadangi žinant, kas galiausiai nutiks, galima skaitant ne tik tiesiog mėgautis tekstu, bet ir gilintis į veikėjų veiksmus, mintis, bandant ieškoti minėto įvykio priežasčių, stebėti, kaip kinta nuotaikos. Būna, kai teigiama, kad neįdomu skaityti žinant pabaigą, pati tą irgi sakydavau, tikiu, kad tai gali būti ypač svarbu detektyvus skaitantiems, nes ten neretai būna svarbiausia, kas, kaip, kodėl, bet jau kurį laiką pastebiu, kad tuo atveju, jei knyga gerai, įtraukiančiai parašyta, jau pradžioje pateikti veikėjų likimai ar iš aplinkinių sužinota pabaiga man dažniausiai nė kiek netrukdo įsitraukti. Taip pat buvo ir skaitant „Lopšinę“. Nors jau žinojau finalą, pamažu auganti įtampa jautėsi kone viso kūrinio metu.

Miriam, pagimdžiusi antrąjį vaiką, netrukus pajaučia, kad nebegali būti tik namų šeimininkė. Pasitarusi su vyru ji nusprendžia tęsti savo profesinę karjerą ir dirbti advokate, o vaikams pasamdyti auklę. Po atrankos jie išsirenka Luizą – moterį, kuri, kaip greitai paaiškės, yra itin atsidavusi savo darbui, gebanti kūrybiškai užimti vaikus, puikiai gaminti ir palaikyti tvarką. Miriam vis daugiau laiko praleidžia dirbdama, jos vyras, muzikos prodiuseris Polis, taip pat užsivertęs darbais, tad neretai jie grįžta tik pernakvoti, lygiai tokia pati situacija ir su Luiza – po kiek laiko į savo nuomojamą butą ji užsuka tik numigti bei savaitgaliais, kai jos paslaugų dažniausiai nereikia.

Autorė, pasitelkdama Miriam, kalba apie tai, su kuo tikriausiai susiduria ne viena mama. Apie meilę vaikams, kuri jaučiama vien tik stebint, kaip jie sukiojasi šalia, ir dėl kurios tarsi norėtųsi visą laiką skirti jiems, jų auginimui ir rūpinimuisi. Ir apie kitą pusę – nuovargį, jautimą, kad jau nebegalima sėdėti tik keičiant vystyklus, žaidžiant, darant valgį, kad susitikus su žmonėmis norisi vystyti kalbą ne tik apie vaikus, ką jie naujo nuveikė, kaip patobulėjo, kaip paaugo, kad norisi tobulėti, užsiimant kitomis veiklomis, kad norisi pasiekti ko nors ne tik šeimoje, bet ir už jos ribų. Apie abejones, kurios taip ir nepalieka visą laiką, kai prieš miegą pagalvojama, jog ir vėl skirta per mažai laiko vaikams, kad galbūt iš tiesų reiktų kažkaip pareguliuoti darbui skirtą laiką, kad ateinantį savaitgalį reiks kažkur nuvykti ir atsiimti už darbo dienas, leidžiant laiką su šeima. Ir kas pasirodė patrauklu – Miriam atrodė labai žmogiškas personažas, ji nebuvo nei aukštinama, nei kritikuojama, tiesiog eilinė moteris, susidurianti su bandymu suderinti keletą skirtingų vaidmenų.

O kol mama bando įsitvirtinti darbe, tėvas paniręs į savo veiklas, vaikus prižiūri puikioji auklė. Auklės vaidmuo – dar viena plačiai nagrinėjama tema romane. Nors Luiza – savotiškas auklės variantas, t.y. nuo pat pradžių kyla mintis, kad ji yra keistoka, jos atsidavimas vaikams ir namams nuo pat pradžių vos ne liguistas, vėliau, kai kiek atsiskleidžia jos santykiai su mirusiu vyru, dukra, vėlgi galima daryti įvairias išvadas. Tačiau paliečiami ir bendriniai klausimai, susiję su auklės darbu apskritai. Auklė – žmogus, kuris ateina į namus ir tikėtina, kad neretai būna kur kas daugiau laiko juose nei patys namų šeimininkai. Laikui bėgant ji pažįsta kiekvieną kampą, sužino šeimininkų įpročius, gali papasakoti ne vieną istoriją ir ganėtinai smulkiai apibūdinti šeimą. Dėl nuolatinio buvimo su šeimos nariais ji ir pati tarsi tampa viena iš jų, bet tuo pačiu išlieka ir visai svetimas asmuo, būnantis čia tik dėl to, kad jai moka. Ir čia susiduriama su ribomis, jų (ne)brėžimu. Kiek ribų peržengė kiekvienas romano veikėjas? Kad ir kaip individualu tai galėtų būti kiekvienoje situacijoje, bet atrodo, kad nemažai. Dargi puikiai parodoma, kiek auklė gali žinoti apie savo darbdavius, o šie beveik nieko nežinoti apie tai, ką ji veikia, kai nedirba (toks jausmas, kad ji tuomet nė neegzistuoja. Ir kaip tuomet keista ją netikėtai pamatyti einančią gatvėje toli nuo darbdavių namų). O kaip pati auklė jaučiasi augindama vaikus, kurie laikui bėgant tampa tarsi jos pačios, leisdama su jais kur kas daugiau laiko nei patys tėvai, bet tuo pačiu ir nujaučianti, kad bet kurią dieną jos paslaugų gali būti atsisakyta? Iki šios knygos nė nebuvau pagalvojusi, kad auklės vaidmuo galėtų būti taip atvirai, giliai narpliojamas, kiek jame įvairiausių ypatumų, vertų analizės, keliamų klausimų.

Ir be abejo, ateina laikas ir vis labiau augančiam ir besiplėtojančiam tėvų bei auklės konfliktui. Ne, čia nekeliamos dramos, visai pakanka ir to tylaus, neretai tik nuojautomis, žvilgsniais, detalėmis aplinkoje, pavieniais veiksmais parodomo nepritarimo, priešiškumo, jausmo, kad kažkas čia visgi ne taip. Pradžioje kėlusi džiaugsmą, nuostabą auklės atsidavimu, prisitaikymu prie šeimos norų, atsiradimo darbe bet kada, kai tik jiems reikia, tvarkos palaikymu, pamažu vis didesnis įsitraukimas į šeimos planus, bandymas įdiegti savo taisykles, laisvės jautimas, konkuravimas, jausmas, jog auklė tiesiog per daug užima vietos namuose, jų gyvenimuose, Polį ir Miriam ima erzinti bei slėgti, jiems kyla noras priešintis, tarsi ginti savo erdvę. Luiza tuo tarpu irgi savaip išgyvena tą nebylų konfliktą, tačiau nė viena pusė taip ir neprieina prie paprasčiausio sprendimo. Autorė savo gan lakonišku rašymo stiliumi bei kuriamomis situacijomis kuria įtaigią atmosferą, kurioje daug nerimo, niūrios nuotaikos ir, rodos, kiekviena detalė rodo apie neišvengiamą baigtį. Vienas iš įsimintinų tokių momentų – kai Miriam pagalvoja, jog auklės atleidimas negarantuotų, kad Luiza išnyks iš jų gyvenimo visiems laikams.

Pasakyti norėtųsi dar daugiau, plėtoti kiekvieną jau paliestą temą – irgi, bet kol kas įsivaizduoju, kad viską, kas liko neišsakyta, reikia pasilikti sau ar gyviems pokalbiams. „Lopšinė“ paliečia keletą temų, kurios nagrinėjamos iš kelių pusių, nesilaikant tik vienos tiesos. Autorė rašydama išliko tik stebėtoja, nevertinanti veikėjų poelgių, o tik aprašanti juos. Išplėtoti, įvairiapusiai charakteriai, priežasčių paieška, įtaigi atmosfera, malonus rašymo stilius – vieni privalumai. Perskaičius tik norėjosi, kad toji tragedija užsibaigusi diena būtų išsamiau aprašyta, bet ir dabar viskas išties labai neprastai.

8.25. Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Visai neseniai Lietuvos knygynų lentynas pasiekė dar viena Mario Vargas Llosa knyga. Sakyčiau, pasirinktas gan drąsus viršelis, kuris greičiausiai vienus atstums, o kitus kaip tik sudomins. Verta pastebėti, kad viena siužetinė linija jame kaip tik ir atspindima – dvi ištekėjusios draugės, Čabelė ir Marisa, pasineria į erotinį nuotykį. O tuo tarpu Marisos vyrą Enrikę, sėkmingą verslininką, ima šantažuoti bulvarinio laikraščio direktorius Rolandas Garo, kuris tuo atveju, jei Enrikė neinvestuos į laikraštį, žada išplatinti kompromituojančias nuotraukas. Šantažo auka kreipiasi pagalbos į savo seną draugą advokatą, Čabelės vyrą, Liusijaną. Rolando reikalavimas neįvykdomas, nuotraukos patenka į laikraštį, o po to seka dar keletas įvykių, dėl kurių romanas tampa panašus į šiokį tokį detektyvinį trilerį.

Kai svarstau apie tai, kas patiko, tai norisi išskirti vieną skyrių, kuriame labai įdomiai vienu metu pateikiamos kelios skirtingos siužetinės linijos: pastraipa vienai, pastraipa ar sakinys kitai, tada trečiai, tada kuriai nors iš buvusių ir taip toliau. Ir įdomiausia, kad visos šios linijos nesusimaišo tarpusavyje, lengva atsekti, kur bei kas vyksta. Šis skyrius buvo išties bene geriausia, ką radau knygoje.

Visgi romanas nepaliko įspūdžio. Jau pradžioje kliuvo kai kurie dirbtinai skambėję dialogai. Tačiau į tai dar numojau ranka, nes galbūt tai tiesiog savotiškas rašymo stilius. Nemenka problema pasirodė tai, kad keturi pagrindiniai veikėjai yra visiškai plokšti, niekuo neišsiskiriantys, toks jausmas, kad vardai – vienintelė skiriamoji jų savybė. Žinoma, po bruožą, kuris jiems būdingas, yra nurodoma, tačiau norėjosi žymiai ryškesnių personažų, tokių, apie kuriuos užbaigus knygą būtų galima papasakoti, nes dabar tik po sakinį teišspausčiau geriausiu atveju. Kadangi buvo dvi pagrindinės siužetinės linijos (jei taip abstrakčiai, nebeišsiplečiant į turinį – moterų santykiai bei šantažas), nuo pat pradžių galvojau, kaip galop jos susisies (paskaičiusi komentarus supratau, kad ne viena aš to laukiau), kad įvyks tam tikra kulminacija, tačiau iki pat pabaigos taip ir neradau nė mažiausio susiejimo, tad taip ir liko neatsakyti klausimai: o kam visa tai ir kokia to prasmė? Skaitymas ilgai neužtruko, tačiau įdomumo irgi nekėlė, didesni įvykiai praeidavo be didesnių emocijų, personažai pernelyg neįdomūs ir pilki, kad kurio nors pasirodant laukčiau ar juolab tikėčiausi kažkokio netikėtumo iš jų.

Tai buvo pirma pažintis su šio autoriaus kūryba, deja, nesėkminga, bet juk ne visos pažintys ir būna sėkmingos.

8.24. Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

„Nepakeliama būties lengvybė“ – bene žinomiausias ir daugiausiai visur minimas autoriaus romanas, kurio naujasis lietuviškas leidimas gali pasigirti dar ir puikiu viršeliu.

1968-ųjų Praha. Gydytojo Tomo ir fotografės Terezos meilė, jo nuolatinė neištikimybė, jos pavydas ir naktiniai košmarai, Tomo meilužė Sabina bei su ja karts nuo karto susitinkantis Francas – pagrindiniai veikėjai, kuriais naudodamasis autorius analizuoja įvairiausius būties klausimus.

Kiekvienas veikėjas išplėtotas gan stipriai, neabejotinai privalumas yra tai, kad apie juos sužinoma iš kelių perspektyvų, taip suformuojant neblogą kiekvieno iš jų paveikslą. Pasakotojas nevengia komentuoti vieno ar kito veikėjo pasirinkimų, veiksmų, komentarai neretai išsiplečia iki keleto sustoti ir apsvarstyti iškeliamas idėjas priverčiančių pastraipų. Perėjimai nuo aprašomo veiksmo prie, paprastai tariant, filosofavimų nežymūs ir neapsunkinantys skaitymo, pačiai buvo net ir kiek keista, kaip autorius gebėjo romaną, kuris yra kur kas daugiau nei plikas siužetas, nesiūlantis nieko daugiau išskyrus išorinį veiksmą bei paviršutiniškus dialogus, parašyti taip, kad būtų lengva skaityti, nors tuo pačiu ir suvokiama, kad jis nėra lengvas.

Šviesus, melancholiškas romanas, kuris vietomis išties įtraukdavo, patiko samprotavimai ir apie atsitiktinumus, ir apie pasirinkimus ar tą pačią būties lengvybę skaityti. Tik kažkaip, lygiai kaip ir su keliomis prieš tai skaitytomis knygomis, būdavo momentų, kai viskas išslysdavo, pasimesdavo neaišku kur ir kodėl. O dabar, kai jau nuo perskaitymo praėjo dvi savaitės, jei ne dar daugiau, o mano galvoje apie ją visai nieko nebebuvo likę (kol neprisėdau rašyti ir po truputį pradėjo kilti prisiminimai, kad apie vieną ar kitą buvo kalbėta ir kad įdomių minčių buvo ne viena), pažadėjau sau, kad reikia užbaigti tokius ilgai trunkančius atidėliojimus aprašyti perskaitytą knygą. Nes vienas vargas viską išnarplioti galvoje, ypač, jei kyla jausmas, kad tai netaps itin įsimintinu kūriniu, ar pastarieji skaitiniai buvo kažkuo panašūs (net jei tai – tik nuotaika, bendras įspūdis). Bet kuriuo atveju, tai buvo seniai norėtas perskaityti kūrinys, džiaugiuosi, kad galop pasiėmiau ir išsiaiškinau, apie ką visa tai.

Ekranizacija, kaip nė kiek ir nekeista, buvo, The Unbearable Lightness of Being pasirodė 1988-aisiais, vaidina iki šių dienų vertinami aktoriai (Daniel Day-Lewis ir Juliette Binoche).

8.23. E. Lockhart „Melagiai“

Kai draugei užsiminiau, kad skaitau paauglišką knygą, išgirdau atsakymą, jog jos visai nenustebinau. Išties, juk ir studijų metais neretai atsiversdavau tokią literatūrą ir man visai negaliojo pasakymai, kad tokias knygas skaityti jau esu galbūt per sena. Tačiau pastaruoju metu į jaunimui skirtas knygas nė nebežiūrėdavau, o paskutinę skaičiau praėjusių metų gruodį. Į baltų lankų naujieną – E. Lockhart „Melagiai“ – visgi pažiūrėjau palankiai, kadangi knyga itin populiari ir užsienyje, nemažoje dalyje atsiliepimų buvo teigiama, kad yra ne tik intriga, bet ir puiki, nenuspėjama pabaiga.

Romane pasakojama keturių draugų istorija, kuri prasideda nerūpestingai leidžiant dienas vasarą privačioje saloje, po truputį dėliojant detales, iš kurių aiškėja kulminacinis įvykis. Jau pradžioje sužinoma, kad viena iš ketverto – Kadencija – patyrė sunkią galvos traumą, po kurios neprisimena nieko, kas tuomet nutiko. Visi aplinkui lyg susitarę teigia, jog atėjus laikui ji pati viską prisimins, tuo tarpu mergina vis labiau suvokia, kad tuomet turėjo įvykti kažkas išties baisaus.

Jau pradžioje į akis krito savotiškas rašymo stilius. Trumpi, kapoti sakiniai, neretai sakiniai ar jų dalys išskiriamos vis kitoje eilutėje – galbūt visai ir įdomus pasirinkimas, neapsunkinantis skaitymo proceso. Kas kuo toliau skaitymą sunkino – siužetas ir veikėjai. Kurį laiką jaučiausi lyg stebėčiau Gossip Girl, kur turtingi paaugliai draugauja, flirtuoja, gražiai atrodo ir džiaugiasi turtingo gyvenimo privalumais, o jų tėvų gyvenimuose vyksta ne ką menkesnės dramos. O Gossip Girl aš apleidau jau po antrojo sezono, tad tai tikriausiai jau rodo, kad ir knygos įvykiai manęs nesudomino. Veikėjai nesimpatiški, nėra nė vieno, kuris būtų ryškesnis, įdomesnis – visi susilieja į vieną, nė nesvarbu, apie kurį eidavo kalba. Po to dar prasidėjo daug dirbtinų, banalių monologų, dialogų ir svaigimų apie meilę, kas kuo toliau, tuo labiau skatino kuo greičiau skaityti, kad tik greičiau išsiaiškinčiau pabaigą ir galutinai susidaryčiau nuomonę apie šią knygą. Intrigos nesijautė greičiausiai todėl, kad neretai esmė – bandymas išsiaiškinti, kas įvyko – pasimesdavo tarp nereikšmingų dialogų, svarstymų ir dūsavimų.

Ir kulminacija išties yra neprastai sugalvota. Net galvojau, kad pakels bendrą knygos įvertinimą. Bet po to ėję skyriai vėl nugramzdino visas viltis, kurių dar turėjau. Bet kuriuo atveju imdami knygą į rankas stenkitės kuo mažiau skaityti visokių atsiliepimų, vartyti knygą ar, kas apskritai sugadintų visą intrigą, perskaityti paskutinį puslapį.

„Melagiai“ – tuščias romanas, neturintis nei įdomių veikėjų, nei sudominančių dialogų ar įvykių, tik vienintelė kulminacija yra tai, kas priverčia kiek kilstelėti antakius ir pagalvoti, kad, kaip jaunimui skirtai knygai, toks sprendimas yra išties nedažnai pasitaikantis (mano skaitymo praktikoje – pirmąsyk. Pabrėžiu – paauglių literatūroje) ir todėl uždeda pliusą. Bet tas pliusas visai negelbėja, kai visa kita pasirodė absoliučiai neverta dėmesio.

8.20. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – romanas, nukeliantis į 1943-iuosius, kai australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su kitais į japonų nelaisvę paimtais karo belaisviais atgabenamas tiesti Siamo-Birmos geležinkelio. Tiesa, romanas apima kur kas daugiau: pasakojama ir apie Dorigo gyvenimą iki 1943-ųjų įvykių, ir apie tai, kaip klostėsi jo likimas iki mirties grįžus iš nelaisvės, nepamirštami ir kai kurie kiti ten buvę žmonės.

Teigiama, kad dėl nepakeliamų darbo sąlygų tiesdami minėtą geležinkelį žuvo daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. Vienas iš belaisvių, kuriam pavyko išgyventi, buvo paties Richard Flanagan tėvas, kurio pasakojimais autorius ir rėmėsi, rašydamas romaną, 2014-aisiais pelniusį Man Booker premiją. Vaizduojami vos gabalėlį ryžių per dieną suvalgantys belaisviai, iš kurių kūno telikę kaulai ir oda, o ir toji pati oda – žaizdota, vos paeinantys, krentantys ir vėl stojantys, jei nebesugeba atsistoti – šliaužiantys, vejami dirbti net tuomet, kai nepajėgia išstovėti ant kojų ilgiau nei kelias minutes, kenčiantys nuo įvairiausių ligų, japonų sargybinių smūgių. Rašytojas atvirai, vaizdingai pateikia belaisvių grupės kasdienybę, nevengdamas gal net šleikštulį sukelsiančių scenų. Bet knyga nėra vien tik apie įvykius stovykloje – ir tai tampa, be abejonės, vienu iš privalumų.

Netikėtai visai radau tai, ko visai neplanavau – atmosferą, persmelktą vienišumu, egzistenciniu liūdesiu. Veikėjai, išgyvenę stovyklą, mato beprasmybę, jie nebežino, dėl ko reikia gyventi, jaučiasi nesuprasti artimų žmonių, svetimi jiems, pasauliui, kuriame gyvena. Belaisvių vienybė, palaikymas vienas kito, ypatingas ryšys, nenutrūkęs iki pat jų gyvenimo pabaigos (net jeigu toji pabaiga atėjo tik po daugelio metų nuo išlaisvinimo), taip pat neliko nepastebėti – autorius sugebėjo visa tai perteikti žmogiškai, jautriai ir tuo pačiu išvengiant perdėto sentimentalumo. Scena žuvies restorane – be abejonės viena emociškai stipriausių. Dėl viso šito priminė netgi ir E. M. Remarque kūrybą, jo vaizduojamus personažus, pasaulėžiūrą, tarpusavio santykius.

Įtraukė ir pateikti stovykloje buvusių prižiūrėtojų likimai. Suteikdamas jiems patiems galimybę kalbėti (t.y. pateikdamas pasakojimą pirmuoju asmeniu), autorius atskleidžia jų požiūrį į savo turėtas pareigas, į tuometinę valdžią, į kalinius, galiausiai – į gresiantį įkalinimą ar mirties bausmę. Vaizduojami personažai įvairialypiai, besiskiriantys vienas nuo kito, kiekvieno patirtis ir suvokimas to, kas vyko stovykloje, buvo įdomūs, skatinantys viską vertinti plačiau, bet tuo pačiu ir prisidedantys prie bendro įspūdžio apie stovykloje vykusią negailestingą kovą dėl išlikimo.

Santykis su šia knyga buvo netolygus. Pradžia – sunkiai skaitoma, niekaip neįtraukė, tad po keliasdešimt puslapių taip ir padėjau ją, kol praėjus keletui dienų prisiruošiau rimčiau prisėsti. Ir nors galop supratau, kad didžioji romano dalis man patinka, buvo momentų, kai jausdavau, kad kažką praleidžiu pro akis, užsigalvoju apie visai kitus dalykus, nesusijusius su kūrinyje pateiktu pasauliu, tekdavo grįžti prie jau skaityto puslapio, kad suvokčiau, kas ir kaip. Bet kuo toliau, tuo mažiau tokių situacijų buvo, o jau kai ir krūva visokiausių pravardžių nebebuvo tik krūva pavardžių, o atskiri ir man pažįstami personažai, skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Romanas daugiasluoksnis, aprėpiantis nemažai temų, veikėjų, tačiau sugebama laviruoti tarp jų, nepaliekant kažkurios siužetinės linijos neišbaigtos. Net ir keletą skyrių užėmusi pagrindinio veikėjo meilės istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai banali, kūrinyje sugebėjo atrasti savo vietą, tapti atsvara, poilsiu trumpam nuo aprašomų liūdnų įvykių. Stipri istorija, pradžioje, kaip minėta, kiek sunkiai skaitoma, bet vėliau sunku buvo paleisti.

8.19. Emma Cline „Merginos“

„Merginos“ nukelia į 1969-ųjų vasarą Šiaurės Kalifornijoje ir pasakoja apie Elę, kuri susižavėjusi gatvėje pamatytomis merginomis, visiškai besiskiriančiomis nuo sutinkamų savo aplinkoje, netrukus prisijungia prie jų bei susipažįsta su visai kitokiu gyvenimu. Pagrindinė veikėja įsitraukia į sektą, kuriai ir priklauso nepažįstamosios, taip pažindama jai neįprastą gyvenimo būdą, bandydama ten rasti tai, ko taip trūksta kasdienybėje.

Elei keturiolika. Tėvai išsiskyrę. Gyvena su mama, kuri rūpinasi tik savo išvaizda bei vyrais, su kuriais susipažįsta. Mergina puikiai aprūpinta materialiai – tuo pasirūpino senelė, garsi aktorė. Tačiau jai stinga visai kito, ko pinigais nenupirksi – dėmesio ir meilės iš mamos, neapsimestinio rūpesčio, domėjimosi ja. Autorės kai kurios kuriamos situacijos jautriai ir taikliai atskleidžiančios esamą mamos ir dukros santykį, tuo pačiu parodantį kaip galima lengvai nepastebėti to, kas vyksta prieš akis, pasitaiko ir gan tipinių situacijų, kai motina į dukrą atkreipia tik tuomet, kai pastaroji peržengia savo elgesiu tam tikrą ribą ir tokiu būdu sukelia problemų. Šalia to dar galima pridėti įvairius sunkumus, su kuriais susiduria paaugliai (tapatumo, meilės, pripažinimo paieškos), ir viską apibendrinus gauname veikėją, kuri idealiai tinka tokio siužeto kūriniui. Veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai (ne tik mamos ir dukros) yra neabejotinai stipri šio romano dalis.

Romanas įkvėptas žinomo JAV nusikaltėlio Charles Manson ir jo suburtos Manson Family. Todėl nenuostabu, kad ir romane gyvuojančios sektos vedliu tampa ganėtinai panašus į Ch. Manson Raselas – charizmatiškas, lengvai priverčiantis pasiduoti jo įtakai visus, muzikinių gabumų turintis vyriškis. Idėja didžiajam įvykiui, apie kurį užsimenama jau pradžioje ir po truputį vis artėjama jo link taip pat imta iš įkvėpusios istorijos. Būtent minėtas įvykis yra tai, kas neleidžia numesti knygos nebaigtos – juk įdomu išsiaiškinti, kas galiausiai nutiko bei kaip pagrindinė veikėja išsisuko.

Elės susižavėjimas viena iš rančoje gyvenančių merginų – Suzana – prilygsta manijai: pagrindinei veikėjai norisi visaip įtikti šiai patraukliai juodaplaukei, ji geria kiekvieną jos žodį ir veiksmą, vos atsiskyrusi nuo savo susižavėjimo objekto jaučiasi apleista. Skaitant atrodo, kad didesnę įtaką Elei darė ir skatino ją būti rančoje ne grupės lyderis, o Suzana. Natūralu, kad būtent keleriais metais vyresnė mergina patenka į Elės dėmesio centrą (jų santykiai ir Elės jaučiama priklausomybė Suzanai siejasi su senokai matytu Thirteen). Tačiau trūko ryškesnio įrodymo, kuo Raselas yra toks ypatingas, kaip jis paveikdavo jį sekti pasiryžusius žmones, nes tai, kokias tiesas skleidė, kaip kartu gyvenantys darydavo viską, ką tik jis pasakydavo (užtekdavo ir paprasčiausio rankos mosto ar žvilgsnio), pateikta gan nykiai, vos vienu kitu sakiniu, kuriuos surinkus gautųsi lyg koks trumpas sausas pasakojimas, nušviečiantis svarbiausius Raselo veiklos aspektus, bet nieko gilesnio ar išraiškingesnio nepateikiantis. Galima sakyti, kad „Merginos“ yra romanas labiau apie Elės vidinius išgyvenimus, jos santykį su savimi ir kitais, bet visgi, kai didelė dalis veiksmo vyksta rančoje, kurioje įsikūręs Raselas su pasekėjais, kai nuo pat pradžių aišku, kad vienu metu įvyks kažkas, į ką įsipainioję jie visi, norisi kur kas aiškesnės, išsamesnės (o apibendrinus – įtikinamesnės) vizijos apie sektą, nes kuo toliau, tuo labiau lieka Elė su savo problemomis, ne pats geriausias pasirinkimas buvo ir tai, kad kulminacinis įvykis bei jo planavimas, kaip tyčia, vyko Elei jau kiek atitolus nuo rančos gyventojų. Daug įdomiau būtų buvę matyti paties planavimo dinamiką: kaip iš eilinių buities darbų, vakarų prie laužo po truputį pereinama prie tylių pasišnibždėjimų, nutylėjimų, kaip kyla įtampa bei po truputį kiekvieną To įvykio dalyvį apima nekantrus laukimas, kaip visus užlieja pojūtis, kad jau tuoj įvyks kažkas didelio ir ypatingo. O dabar tik jau visai prieš pat ten įmetama Elė, kuri vargiai turi įtakos tolesniems įvykiams ir todėl jos atsiradimas netenka prasmės. Pabaigoje labiausiai ir išryškėja jausmas, kuris tik formavosi skaitant iki tol – Elė labiau atrodo kaip stebėtoja, viską pasakojanti, bet pati įtakos niekam nedaranti.

Stebėtojos pozicija gali būti tai, kodėl „Merginos“ taip ir lieka neįsimintina istorija. Knyga lengvai skaitoma, autorė neblogai padirbėjusi su veikėjų charakteriais, santykių atskleidimu, tačiau nemažai yra pasakojimo apie nieką, buitiškumas toli gražu ne visada yra minusas literatūroje (ar kine), bet vietomis stebėjimas ir pateikimas to, ką mato, ką girdi ir kt., atrodė visai nieko neduodantis pačiam siužetui, paliekantis tik tuštumą, nuobodulį ir norą kuo greičiau užbaigti šią istoriją. Dabarties epizodai atrodė irgi beverčiai. Kaip jau galima susidaryti nuomonę iš to, kas buvo minėta anksčiau, kulminacija likti patenkintai buvo sunku. Kai pradžioje tiek žadama, o galiausiai negaunama nieko be nuogirdų iš spaudos ir televizijos, nes veikėja tame įvykyje nė nedalyvavo, tai pojūtis lieka keistokas.

Tai romanas, kuris skirtas plačiai auditorijai – tiek paaugliai, tiek suaugusieji „Merginose“ gali rasti sau įdomių siužetinių linijų. Jau knygų mugėje akcentas buvo dedamas būtent paauglių psichologijai ir pagrindinės veikėjos santykiams su aplinkiniais, o perskaičius iš tiesų ir atrodo, kad sekta tėra tik fonas, kiek prisidėjęs prie Elės vidinio pasaulio ir ryšio su kitais žmonėmis atskleidimo.