9.17. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“

Howard Phillips Lovecraft – vienas iš tų autorių, kurių kūryba iki šiol dar nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau Kitos knygos pasistengė užpildyti šią spragą ir išleido rinktinę, nesumeluosiu, itin solidžiu apipavidalinimu. Tamsus, niūrus viršelis, kokybiškas popierius, idealus šriftas – malonu imti ir skaityti. Turinys intriguoja, kadangi rašytojas savo darbais padarė įtakos daugeliui kultūros sričių: muzikai, kinui, literatūrai. Nenuostabu, kad kartelė iškeliama gan aukštai, tik atsižvelgiant į tai, kad rinkinyje pateikiamos istorijos yra priskiriamos siaubo, mistikos žanrui, kiek sukirba abejonė, mat bent jau mane tokios istorijos labiau paveikia kine, o ne knygose.

Rinktinė sudaryta iš apsakymų ir apysakų. Sakyti, kad vieno ar kito žanro kūriniai įdomesni, negalėčiau, nes buvo tiek vienų, tiek kitų labiau įtraukusių ir stipriau paveikusių vaizduotę. Visgi H. P. Lovecraft gan panašus visuose pateiktuose pasakojimuose. Jo veikėjai – mokslininkai, menininkai, netgi kapų plėšikai – susiduria su protu nesuvokiamomis jėgomis, būtybėmis ir reiškiniais, kuriuos suprasti žmogui nėra lemta. Žinoma, neretai pasirenkamos atokios vietos, o tamsa – tas metas, kai galima tikėtis blogiausio. Įstrigo tai, autorius nesyk kalba apie visatą, taip tarsi pabrėždamas žmonių menkumą ir kad jie neturi jokių galimybių suprasti to, kas vyksta. Istorijose nėra jokio kulminacinio taško, kai kažkas netikėtai išgelbsti veikėjus ar kai būna laimima kova su būtybėmis – personažai pasikliauja tik savimi, dažniausiai – savo valia ir sveiku protu, kuris ir padeda (arba trukdo) išvengti baisios baigties.

Labiausiai palikusiu įspūdį apsakymu įvardinti galėčiau „Spalva iš kosmoso“, o apysaka – „Tas, kuris šnabždėjo iš tamsos“. Ypač apsakymą skaitant negalėjau nesižavėti kuriama atmosfera ir įtampa, istorijos vingiai ir aprašymai nesiliovė vaizduotėje kurti įspūdingų vaizdų. Tačiau, kaip jau darosi man įprasta, atsiranda žodis Bet. Kas kiek geriau mane pažįsta, žino, kad nemėgstu siaubo filmų, kuriuose veikia neaiškūs padarai, vaiduokliai ar kitos panašios antgamtinės būtybės. Lygiai tas pats ir su knygomis. Kai aprašomi ar rodomi padarai, turintys čiuptuvus, man iš karto pasidaro nuobodu, susidomėjimas krenta žemyn ir nė nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą taip buvo berods prieš porą savaičių, kai kine žiūrėjau kritikų puikiai vertinamą A Quiet Place – pamačiusi, kas slypi už visos istorijos, nemenkai nusivyliau (bent tiek, kad šis filmas turi kitų privalumų, dėl kurių buvo galima kiek užmerkti akis prieš nuviliančius momentus). O kadangi H. P. Lovecraft tokias būtybes, pasirodo, mėgo ir plačiai naudojo savo kūriniuose, tai atsiliepė bendram įspūdžiui. Deja.

Beje, su malonumu perskaičiau pabaigoje esančią trumpą biografiją apie autorių.

Mistikos, siaubo, mokslinės fantastikos mėgėjams arba tiems, kurie skaito klasiką ir nori užsidėti dar vieną pliusą.

Reklama

9.15. Ha Jin „Laukimas“

Per Velykas apžiūrinėdama tėvų namuose esančias kadaise įsigytas ir vis dar neperskaitytas knygas visiškai impulsyviai pasiėmiau „Laukimą“ – kadaise buvau skaičiusi nemažai itin gerų atsiliepimų apie ją. Net ir dabar įsijungus goodreads ne vieną panašų galima rasti.

Linas Kongas, tėvų paskatintas veda Šuju – neišvaizdžią ir jokių malonių emocijų nekeliančią moterį. Jis palieka ją kaime, o pats dirba ligoninėje ir gyvena jai priklausančiame bendrabutyje ir pas žmoną grįžta tik per savo atostogas – 12 dienų per metus. Ligoninėje jis susipažįsta su darbuotoja Mana. Jie susižavi vienas kitu, bet kurti artimesnius santykius jiems trukdo vyro santuoka – Šuju vis nesutinka skirtis, o tam, kad skyrybos įvyktų ir be jos sutikimo, būtina gyventi atskirai bent jau 17 metų. Tad jie visi laukia. Linas – kol žmona sutiks skirtis arba kol praeis privalomų metų skaičius. Šuju vis laukia grįžtančio vyro. Mana – kol jos mylimasis išsikirs ir ji pagaliau galės sukurti šeimą ir būti kartu su juo.

Jei prieš pradėdama skaityti knygą būčiau perskaičiusi anotaciją, tikriausiai jos nė nebūčiau pradėjusi. Kai jau supratau, apie ką istorija, norėjosi ją mesti, nes skaityti apie visas tas dramas poreikio nejaučiau, bet nugalėjo „jei jau pradėjau, tai gal ir užbaigsiu“, „juk lengvai skaitoma“ ir kiti panašūs argumentai, kuriuos ateity reikia vyti į šalį, nes kitu atveju šiuos metus įvardinsiu kaip tikriausiai vienus nesėkmingiausių knygų atžvilgiu.

Dabar, kai jau perskaičiau ir galvoje sudėliojau mintis, romanas nebeatrodo tiek nevertas dėmesio, kiek atrodė skaitant. Ji turi savo žavesio ar įdomumo. Kad ir vaizduojama Kinija, komunizmas, kariškiams, kuriems priskiriami ir ligoninėje dirbantys Mana su Linu, galiojančios, mūsų akims žiūrint, kvailos taisyklės ir atkaklus jų laikymasis. Ir pati laukimo idėja gan įdomi – gyvenamas kasdieninis gyvenimas, laukiant metų metus, nelaužant taisyklių, tik išgyvenant vidinius konfliktus, o galop išlaukus suvokiama, kad nė nebeaišku, ar praėjus tiek laiko vis dar norisi to paties, ko norėjosi tuomet. Ir pati pabaiga kokia puiki – veikėjai ir vėl kažko laukia. Ir tas laukimas toks nesibaigiantis, kaip ir tikriausiai kiekvieno gyvenime – visuomet kažko laukiame, tikimės, o to sulaukę – laukiame vėl kažko kito. Ir taip iki pat gyvenimo pabaigos.

Tik visa bėda, kad pati visai nesusigyvenau su istorija, veikėjais. Ypač Linas erzino ir sulig kiekvienu puslapiu vis labiau, jau nekalbant apie pabaigą, kai norėjosi į jį patį ir mesti skaitomą knygą. Absoliutus neryžtingumas, net nesitiki, kad rašoma apie brandų vyrą. Neradau nieko jame patrauklaus, jo per didelis koncentravimasis į išorę, amžinas mėtymasis, kuris nieko gero iš tiesų nežadėjo jau kone nuo pradžių iki pat paskutinio puslapio, taip ir neleido nors minimaliai jaudintis dėl to, kas jo gyvenime vyko. Nors privalumu pavadinčiau pasakojimą parodant tiek Manos, tiek Lino mintis, jų požiūrius, tačiau trūko Šuju – matant ją tokią, kokią ją matė Linas, neleido iki galo suprasti jos, pamatyti nors kiek žmogiškumo joje, Šuju labiau priminė lėlę, kurios veide ta pati sustingusi nuolanki veido mimika, o elgesys priklauso nuo vyro norų, jokio pasipriešinimo (išskyrus tuos menkus jos ne teismo salėje), lyg jos smegenys būtų visiškai išplautos.

Tad man irgi belieka kaip ir romano veikėjams laukti. Tik aš lauksiu įdomios knygos.

9.11. Philippe Claudel „Brodekas“

Vasaris yra bene geriausias metų mėnuo, kadangi prieš knygų mugę leidėjai pasistengia išleisti ne vieną vertą dėmesio knygą. Žiūrėdama anonsus iš karto atkreipiau dėmesį į „Brodeką“, o netrukus pasirodė, kad ne veltui, nes pasipylė aplink rekomendacijos skaitytojams būtent šį romaną įsigyti minėto renginio metu. Baltos lankos apskritai jau kelerius metus džiugina įdomios literatūros vertimais, tad lūkesčiai buvo nemaži.

Įsivaizduojama šalis Europos rytuose. Brodekas, pagrindinis veikėjas ir šios istorijos pasakotojas, pasibaigus karui grįžta į savo kaimelį iš koncentracijos stovyklos. Košmarai, atsiminimai iš to, ką teko išgyventi ir kaip viskas buvo prieš tai, bei grįžus pamatyta niūri dabartis, kurioje – sužalotas ne tik jis pats, bet ir brangiausias jo žmogus, o aplinkiniai įtarūs, tylūs, grėsmingi. Po to, kai į kaimą atvyksta nepažįstamasis, kuris dėl keltos baimės savo elgesiu, yra nužudomas, o nusikaltime dalyvauja beveik visi kaimo vyrai (išskyrus Brodeką), būtent pagrindinį veikėją, kaip vienintelį išsilavinusį žmogų, pasirenka raporto apie šį įvykį rašymui. Šalia liepto pateikti aprašymo atsiranda ir paties Brodeko gyvenimo istorija.

Buvau išsiilgusi gero rašymo stiliaus, o peržiūrėjus, ką skaičiau šiais metais, nesunku suprasti kodėl. Todėl „Brodekas“ buvo tiesiog atgaiva šiuo atžvilgiu, tad nenuostabu, kad skaičiau tol, kol užbaigiau. Tema skaudi, autorius piešia žiaurius vaizdus: nužudymus, kai traiškomi kūnai, kapojamos galvos, pakariamus žmones vien dėl to, kad kas nors turi būti pakartas kasdien, Brodeko prisiimtą šuns (tiesiogine prasme šuns) vaidmenį vien tam, kad kiek įmanoma ilgiau išgyventų ir dar daugiau. Ir vis dėlto nei man ašaros byrėjo, nei atokvėpio tarp pastraipų reikėjo. Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad pasakojama su tokia ramybe, kokią esu radusi Stouneryje, Visame gyvenime, greičiausiai ir dar viename kitame kūrinyje, kurio šiuo metu nepamenu. Ir toji ramybė, sklindanti iš žiaurumus išgyvenusio žmogaus, persiduodanti tekstu, kuriame praeitis maišosi su dabartimi ir ateitimi (tad atidumo retkarčiais prireikdavo), yra viena iš priežasčių, dėl kurių norisi girti šį romaną. Autorius nesistengia šokiruoti, pasakojimas neapkrautas nereikalingais aprašymais, atmosfera įtaigi, o pagrindinis veikėjas  dėl savo nebegebėjimo jausti daugelio įprastų jausmų bei skleidžiamos jau minėtos ramybės lyg nutolsta nuo visų kitų žmonių.

Tekstas patrauklus ir įtraukiantis, nemažas dėmesys skiriamas žmogui, jo pasirinkimams esant sudėtingoms situacijoms, kai kada nenuspėjamiems, kitų nesuprantamiems ar smerkiamiems. Apie mirusius viduje žmones, karo įtaką gyvenimams, tiesą ir jos vengimą, norą ištrinti iš atminties tai, kas taip ir nepasimirš iki pat gyvenimo galą.

Pradžioje užsiminiau apie lūkesčius, kurie buvo didoki ir gal dėl to kiek nusvilau – nesužavėjo tiek, kiek norėjosi, vietomis pasijausdavo monotonija, o pati pagaudavau save galvojančią visai ne apie knygos įvykius. Bet geros literatūros skonį vis vien pajusti sugebėjau.

9.10. John Green „Vėžliai iki begalybės“

J. Green puikiai žinomas paaugliškų knygų gerbėjams, pati esu skaičiusi tik Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos. Visai džiaugiuosi, kad rinkdamasi knygas impulsyviai galiausiai pasiėmiau ir naujausią minėto autoriaus romaną. Ir pasirodo, laiko, kai norėsis knygos pagalba užmušinėti besisukančias mintis, o į nors kiek rimtesnį romaną įsigilinti nepajėgsiu būtent dėl to paties chaoso galvoje, nereikėjo ilgai laukti.

Išgirdusi apie netoliese gyvenančio turtuolio Raselo Piketo dingimą ir už jo radimą siūlomą didelę sumą pinigų, šešiolikametei Azai geriausia draugė pasiūlo pamėginti surasti dingusį asmenį. Tokiu būdu Aza vėl ima bendrauti su Raselo sūnumi Deivisu, su kuriuo jau buvo šiek tiek bendravusi prieš keletą metų. Tačiau apskritai Azai sunku tiek bendraujant su žmonėmis, tiek atliekant kasdieninius darbus – ji kenčia dėl obsesinių minčių, nuolatinio nerimo ir baimės, ir tai kai kada iš jos reikalauja pernelyg daug jėgų.

Tad gali atrodyti, kad netiesiogiai pradžioje įvardindama šį romaną kaip nerimtą, klystu. Bet labiau turėjau galvoje ne tokį primityvų rašymo stilių, istorijos sudėtingumą ir kt. Nes kaip iš anotacijos galima suprasti, autorius imasi svarbios temos – kalbėjimo apie psichikos ligą. Tą daro, beje, vietomis net ir labai įtaigiai, pavyzdžiui, kai aprašo nuolatinį veikėjos rūpinimąsi piršto žaizda, nerimą, ar nėra infekcijos, ar laiku pasikeitė pleistrą ir t.t. O gal kad pati kai kada sunkiai pakenčiu kurį laiką pasikartojančius/besitęsiančius aplinkinio žmogaus ar kokio nors prietaiso veiksmus/garsus (elementariausias pavyzdys – tušinuko spragsėjimas, kiek įdomesnis – kokio nors aplinkinio įprotis vaikščioti pirmyn atgal, kalbantis telefonu ar kt.), skaitydama tai, kaip Aza nerimauja dėl to paties, kaip ji vėl keičia pleistrą ar kt., pasijausdavau itin nemaloniai, paprastai pasakius – nerviškai veikdavo. Patiko, kad nemažai dėmesio skiriama kalbėjimui apie tai, kaip svarbu kreiptis pagalbos, psichoterapijos svarbą, vaistus, reikalingą paramą iš aplinkos. Paprastai, bet aiškiai, užakcentuojant svarbiausius šiai temai momentus.

Patiko man ir pagrindinių veikėjų bendravimas. Atrodo, autorius sugeba sukurti ryšį tarp personažų, kai kurios scenos, pokalbiai išties paliko gerą įspūdį. Visgi buvo dialogų, kai skaičiau ir galvojau, kad taip nekalbama, skamba dirbtinai – be abejo, saldumo neišvengta, nors pabaigoje viskas sudėliota taip, kad gautųsi neperspaustai, įdedant realistiškumo atspindžių (apie laukiančią ateitį).

Visgi pradžioje galima pasijausti apgautam. Nes pagal tai, kaip viskas vystosi, atrodo, kad bus detektyvinė linija, tačiau ji baigiasi vos prasidėjusi ir tik pačioje pabaigoje vėl atsiranda, bet vėlgi greitai ir be didelių išvedžiojimų užsibaigia. Visa tai atrodo arba kaip neišnaudotos galimybės kiek įdomesniam siužetui, arba kaip noras aprėpti daugiau nei sugebėta.

Neišvengta ir amžinos klišės apie tai, kad abu pagrindiniai veikėjai neturi kažkurio iš tėvų, o šiuo atveju Deivisas ir antrąjį galimai praradęs. Negana to, Deivisas gyvena apsuptas turtų, jis gali krūvas pinigų atiduoti vos tik panorėjęs ir nesukti dėl to galvos. Ir nors suprantu, kad čia turto tema skirta atkreipti dėmesį į tai, kad net ir apsikrovę turtais jie yra nelaimingi, nes negaudavo tėvo meilės, auginami samdomų žmonių, kad aplinkiniai tik dėl turto neretai bendrauja ir t.t., bet tai padaryta silpnai, o vienas jo atliktas gestas ir tai, kaip buvo sureaguota su tuo susijusių žmonių (Azos, jos draugės) man apskritai atrodė kaip iš fantastikos srities. Galop, ir personažai ne iki galo atskleisti, trūko visumos, kad susidėliotų vientisas vaizdas apie kiekvieną.

Pabaigoje dar kiek pasidžiaugsiu, kad nemažai buvo skirta Star Wars, tiesa, skleidžiamos teorijos ir fantazijos, kurias kūrė Azos draugė, nelabai žavėjo. Bet vien tai, kad atkreipiamas paauglių dėmesys į šią seriją, ne tik į naujuosius, bet ir senuosius filmus, džiugino.

Tad bendrai kaip ir nesužavėjo, bet aktualios temos, mielai atrodęs santykis tarp pagrindinių veikėjų išties gali būti tai, kas patrauks kai kurių paauglių (ir tikiu, ne tik jų) dėmesį.

9.8. Lena Andersson „Be įsipareigojimų“

Perskaičiusi Esterą rašiau, kad antrosios dalies neplanuoju skaityti. Bet man pasakė: imk, pasijuoksi. Nedažnai juokiuosi, tad paėmiau. Nors didesnės apimties nei pirmoji, bet, man atrodo, perskaičiau kur kas greičiau. Tik pasijuokti nelabai teko, kad ir supratau, jog juokas gali imti iš to, kaip veikėja eilinį sykį pameta galvą.

Praėjo penkeri metai po pirmosios dalies įvykių. Estera vėl įsimyli. Vėl greitai atskleidžia savo jausmus vyrui ir vėl negauna norimo atsako. Vėl interpretuoja mylimojo Olofo elgesį ir žodžius taip, kaip jai pačiai patogiau, tikisi, kad vieną dieną viskas pasikeis, jie bus kartu ir viskas bus labai gražu. Tik kad atrodo taip vienintelei Esterai.

Anąsyk rašiau, kad rašymo stilius netiko man, bet šį sykį skaičiau ir kaip tik visi lakoniški, šaltoki sakiniai, net kai buvo kalbama apie tokią emocingą veikėją kaip Estera, buvo pats tas visai istorijai pateikti. O stilius visai nekito, lyginant su pirmąja dalimi, tad matyt viskas priklauso nuo aplinkybių, nuotaikos, paskutinių skaitytų knygų ir dar nežinia ko. Toks autorės rašymas iš tiesų gelbsti pačiam romanui nepatekti prie primityviųjų meilės romanų, kadangi, pripažinkime, siužetas skamba banaliai ir primena būtent pastaruosius. Kas dar išskiria skaitytą knygą iš eilinio meilės romano, tai, be abejonės, įžvalgos, pasvarstymai bei priežasčių, kodėl iš keleto variantų buvo pasirinktas vienoks ar kitoks sprendimas (kažką padaryti, laikytis tam tikros nuomonės ar kt.), išvardijimas – tiksliau tariant, analizė, dėmesio kreipimas ne į išorę, kai iki smulkmenų aprašomi veiksmai, elgesio niuansai, atodūsiai ir visa kita, o į vidų – mąstymo ypatumus, emocinę būseną. Ir čia yra stiprioji romano dalis, kadangi autorės kai kurios įžvalgos, pavyzdžiui, apie tai, kodėl pasirenkame galvoti vienaip ar kitaip, kaip žmonės sugeba klaidingai interpretuoti kitų elgesį ar žodžius ir kas apskritai skatina klaidingas interpretacijas, yra įdomios, tinkamos įvairiose (taigi, nebūtinai kalbant apie romantinius santykius) gyvenimo situacijose bei kai kada neblogai atpažįstamos iš realių situacijų.

Tad viskas kaip ir būtų neblogai, jei ne pagrindiniai veikėjai. Kad Estera – ne pats įdomiausias personažas, jau nekalbant apie tai, kokia ji erzinanti yra, kai įsimyli (tiesa, kitokios pažinti nelabai ir teko), jau žinojau, bet geriau susipažinusi su šios dalies vyriškiu – Olofu, supratau, kad geresnės (ironija) poros surasti veikėja ir nebegalėjo. Jis toks permainingas, kad didžiąją romano dalį sudėlioti tikslų jo paveikslą buvo gan sudėtinga, nes kai kurį jo elgesį tarsi jau paaiškindavau, o po kelių skyrių viskas griūdavo. Tikriausiai du bruožai, kuriuos galiu įvardinti kaip ryškiausius, buvo absoliutus neapsisprendimas ir manipuliacija. Pirmasis labiau nervino, o antrasis Olofą darė gan šlykštų ir nemalonų veikėją. Ir šis įspūdis romanui artėjant į pabaigą vis didėjo. Tad autorei kaip ir pasisekė sukurti nepatrauklų personažą ir parodyti, kaip kuo puikiausiai ir tokiais asmenimis galima žavėtis ir kaip susižavėjusios akys nepastebi to, kas prieš akis, bet vietomis kiek persūdyta pasirodė, o ir tai, jog Estera taip ir nesugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, o, atsižvelgiant į amžių ir užuominas, kažkokių panašių santykių ji turėjusi ne vienus, tai kaip ir norėtųsi kažkokio progreso, nes dabar ji nė kiek nejuda pirmyn.

Dvejopas mintis kėlęs romanas. Kol skaičiau, tai atrodė, kad beveik niekas man ten nepatiko, o dabar aprašant visai paprasta buvo išskirti, dėl ko knyga pasirodė verta skaitymo. O tai gan neblogas rodiklis.

9.5. Anne Tyler „Mėlynų siūlų ritė“

„Mėlynų siūlų ritė“ ir jos autorė pasaulyje, pasirodo, gan gerai žinomos, rašytoja palankiai vertinama tiek kritikų (už vieną romaną buvo gavusi ir Pulitzerio premiją), tiek skaitytojų. Todėl buvo smalsu pamatyti, kuo ji patraukė kitų dėmesį.

Romane pasakojama apie Baltimorėje gyvenančius Abę ir Redą Vitšankus bei keturis jų vaikus: dukras Amandą, Džinę, sūnų Denį bei Stiebą, kuris būdamas dar visai mažas buvo priglaustas į šeimą ir liko joje visam laikui. Tai istorija, besitęsianti ne vieną dešimtmetį: nenuosekliai, tačiau aiškiai dėliojamas Abės ir Redo gyvenimas, pradedant jų jaunyste, pažintimi ir baigiant senatve, jau suaugusiais vaikais ir po namus lakstančiais anūkais.

Dažnai stebėdami kitus nejučia pagalvojame, kaip norėtume tokio gyvenimo kaip jų: stebimas žmogus atrodo laimingas, turintis tai, ko mums kaip tik trūksta (galbūt tai graži šeima, sėkminga karjera, turiningas laisvalaikis, materialiniai dalykai, o gal viskas kartu). Tačiau paprastai pro akis prasprūsta ne tokia graži tų žmonių gyvenimo pusė – tai, dėl ko viskas nebeatrodytų taip tobula, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. A. Tyler būtent ir parodo vienos iš pažiūros pavyzdingos šeimos gyvenimą (sėkmingai susituokę vaikai, susirenkantys su savo šeimomis kartu praleisti atostogų ar suteikti reikiamos pagalbos, lakstantys anūkai, gražus vaikų ir tėvų tarpusavio bendravimas), tačiau jame visgi nestinga nesusikalbėjimo, nutylėjimų, konfliktų, pavydo, konkurencijos.

Pradėsiu nuo to, kas man labiausiai patiko. Teko ilgai palaukti, tačiau už kantrybę buvo atlyginta: sulaukiau įdomiausios romano dalies – paskutinio ketvirčio, kur buvo pasakojama apie Redo ir Abės pažintį bei jų bendro gyvenimo pradžią. Ta istorija vietomis komiška, vietomis liūdna (kad ir toji vieta, kur Redas atskleidžia, kas paskatino jį likti su Abe), o kartais – visiška tragikomedija. Po nusivylimo, kad taip niekas knygoje ir nebesudomins, tą paskutinį šimtą puslapių skaičiau su malonumu, net pati stebėjausi, kad skaitau ir mėgaujuosi tekstu.

Bet, kaip galima suprasti, iki tol buvo sudėtinga. Ne, kalbu tikrai ne apie siužetą ar rašymo stilių – parašyta lengvai, siužetas irgi gan paprastas. Sudėtinga buvo pajusti susidomėjimą, nes skaitydama nemačiau nieko, kas patrauktų dėmesį. Denis tikriausiai turėjo būti tas įdomusis personažas – jis savo nenuspėjamumu, impulsyvumu ir paslaptingumu įnešė dinamikos, bet kažkuriuo metu net ir jis tapo nuobodus. Romane vaizduojama veikėjų kasdienybė, jų tarpusavio santykiai, konkurencija tarp vaikų, tad galima neblogai pažinti kiekvieną iš jų bei sužinoti jų santykį su vienu ar kitu veikėju, pamatyti, kaip skirtingai personažas gali suvokti savo padėtį šeimoje, palyginti su tuo, kaip ją mato kitas veikėjas. Bet bendrai toje aprašomoje kasdienybėje nebuvo nieko, kas patrauktų – nei personažai, nei situacijos „nekabino“. Be abejo, graži idėja – parodyti, kad kiekvienas gali rasti užuovėją šeimoje, jei tik pajus, kad nebeturi kitur vietos, kad nepaisant visko, kas yra įvykę, artimieji rūpinsis tuo žmogumi, dėl jo nerimaus ir vilsis, kad jam viskas bus gerai. Ir suprantu, kodėl ši knyga patiko kitiems skaitytojams – gyvenimiškos dramos, kuriose paliečiamos visais laikais aktualios temos (jau minėta konkurencija tarp vaikų, tėvų kontrolė, nenoras pripažinti, kad atėjus senatvei jau nebepavyksta būti savarankiškam kaip anksčiau ir kt.), istorijos, nestokojančios gražių idėjų (beje, šioje knygoje jos nekišamos įkyriai, o tai – didelis pliusas romanui), pripažįstu, yra patrauklios nemažai daliai skaitytojų – susidūriau su tuo dirbdama knygyne. Ir pati dažnai ką nors panašaus imdavau paskaityti. Bet skaitydama „Mėlynų siūlų ritę“ galvojau, kad arba vis dar esu persisotinusi panašių knygų, arba tos anksčiau skaitytos tiesiog buvo įdomesnės, nes šią skaitydama nuobodžiavau (išskyrus anksčiau minėtą knygos dalį), vėlgi, kaip jau sakiau, tokie gyvenimiški kasdienybės aprašymai gali būti ir patrauklūs, nebūtinas kažkoks ypatingas veiksmas, bet šiuo atveju toji kasdienybė pernelyg blanki dėl neįdomių ir neįsimintinų veikėjų (išskyrus Abę ir Redą jaunystėje, bet tam įtakos galėjo turėti ir sąsajos su realybėje pažįstamais žmonėmis).

Sakyti, kad gaišau laiką ar gailiuosi perskaičiusi, negalėčiau, nes paskutinis šimtas puslapių, kaip jau minėjau, buvo vienas malonumas, bet bendras įspūdis vis vien nykokas. Nors knygą, už kurią autorė gavo Pulitzerį, būtų įdomu perskaityti – gal ji visai kitokia?

9.4. Virginia Woolf „Į švyturį“

Viginia Woolf tikriausiai visuomet man asocijuosis pirmiausia su The Hours. Nors perskaityti ką nors iš jos kūrybos man norėjosi jau seniai, vis neprisiruošdavau. Net įsigytos „Į švyturį“ nepuoliau skaityti ir todėl ji beveik porą metų išbuvo pas mane, kol pagaliau sulaukė savo eilės. Tiesą sakant, tikrai ją buvau paėmusi keletą kartų, bet po kelių lapų vis numesdavau. Pradėdavau kurią kitą ir šiai tekdavo laukti, kol vėl pritrūkusi skaitymui knygų paimsiu iš nevilties būtent ją. Taip nutiko ir šįkart. Tik jau padėjau į šoną nebe po kelių lapų, o perskaičiusi iki pat paskutinio.

Romane pasakojama apie Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Pasakojimas įkvėptas pačios autorės prisiminimų apie savo vaikystę.

V. Woolf rašo gražiai, to nežadu neigti, nes tai yra tiesa, kurią pastebėti nesunku. Daug puikių atsiliepimų, pagyrų autorei, knygai (teigiama, kad tai viena geriausių autorės knygų), neslėpsiu, kiek įpareigoja. Ypač kai skaičiau ir knietėjo eilinį sykį ją mesti šalin. Tik kad nelabai jau norėjau ją atidėti kitam kartui, nes supratau, kad tas kitas kartas tikrai nebeateitų. O ir vis vien kažkiek kirbėjo, kad galbūt kažkuriuo metu jau pamatysiu tai, sulauksiu kažko. Ir skaitant paskutinį ketvirtį net juokas suėmė, nes prieš tai skaitytoji knyga („Mėlynų siūlų ritė“, kurios dar neaptariau) lygiai taip pat sudominti pradėjo paskutiniame ketvirtadalyje teksto. Taip, likus maždaug 70 puslapių iki pabaigos V. Woolf pagaliau kažkiek mane savo tekstu ėmė dominti. Tad sakyti, kad visai nepatiko, nebesigauna.

Tekstas, kad ir patrauklus savo sakiniais, bet pernelyg painus. Lengva pavargti, nebesusivokti, kuris veikėjas dabar mąsto, tenka versti puslapį atgal, žiūrėti, kada buvo perėjimas nuo vieno prie kito, vos tik viskas paaiškėja, jau žiūriu, kad jau kitas šneka, bet kas tas kitas? Ir pavargti lengva ne kiek dėl painumo, nes po keliasdešimt puslapių pripratau prie tokio pasakojimo būdo, išmokau veikėjų vardus ir pavardes (nes vien tai pradžioje kėlė sunkumų, kai nebesuprasdavau, kur kuris, bet čia jau mano amžina problema). Romanas pasirodė pernelyg monotoniškas. Man nebūtinas veiksmas romane, bet čia kažkas buvo ne taip. Atrodo, visai nemažai visko galima įžvelgti veikėjų pamąstymuose: ir feminizmo apraiškų, ir santykių peripetijų, bet vietomis jaučiausi lyg žiūrėdama tą stereotipišką lietuvišką filmą su daug atodūsių, žvilgsnių, scenų su ilgai varvančiu vandeniu iš čiaupo (tik čia tikriausiai būtų kokie nors virbalai, valgymo procesas ir kt.), kai visa tai stebint tiesiog apima snaudulys. Ir tik tuomet, kai buvo pereita prie įvykių po kiek laiko, o vasarnamis tapęs apleistas, skaityti tapo kiek įdomiau. Bet pabaigoje vėl susidomėjimas dingo, čia jau supratau, kad dar viena bėda man buvo veikėjai, jų monologai, kuriuose kad ir galima pamatyti vadinamųjų tiesų (kai rašytojai sugeba taikliai aprašyti tokias veikėjų mintis, kurios puikiai žinomos kiekvienam žmogui, bet nebūtinai garsiai apkalbamos, nes atrodo nepatogios ar pernelyg asmeniškos), bet bendrai nieko įdomaus ir patrauklaus nepateikiančio, kad norėtųsi sekti tų veikėjų gyvenimus.

O bendrai tai kažkoks štilis, pažiūrėjau, kad paskutinė knyga, kuri paliko tokį įspūdį, kad bent 4/5 sugebėčiau parašyti, buvo gruodžio pradžioje. Senokai.