13.22. Jānis Joņevs „Jelgava 94“

1994-ieji, Latvija. Po Kurt Cobain mirties, apie Nirvaną sužino net ir tie, kurie visai neklausė tokios muzikos. Keturiolikmetis moksliukas Janis – vienas iš jų. Paauglio gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis: namie atsiranda gitara, kuria bando mokytis groti, ilgėja plaukai, atsiranda draugų ir naujų laisvalaikio leidimo būdų, o muzikos klausymas, koncertai ir vis naujų įrašų gavimas tampa būtinybe.

Skaitydama pagalvojau, kad tiek lietuviškosios devyniasdešimtųjų metų siužetus turinčios knygos, kurių ne vieną skaičiau, tiek ir „Jelgava 94“ dažniausiai paremtos nostalgija, t.y. skaitytojų nostalgija nebūtinai laikmečiui, bet labiau vaikystei ir jaunystei. Ir čia susiduriu su ta pačia problema. Nors kai kurios detalės ir būna pažįstamos, bet jei aprašomos situacijos nekelia nostalgijos, o pats siužetas niekur neveda (personažai tiesiog gyvena, jokių pašalinių rimčiau paknaisiotų temų – egzistencinių, santykių, staigi pabaiga), tai lieku nuobodžiaujanti. „Jelgava 94“ – viena tokių knygų.

Visgi pradžia nuteikė pozityviai. Pagrindinio veikėjo transformacija, aplinkinių reakcijos į tokius pokyčius vietomis kėlė juoką. Ne tik paminėti, bet ir paaiškinti įvairūs roko ir metalo subžanrai, išvardinta daug Janiui bei jo draugams įtaką dariusių muzikos grupių bei dainų, tad tiems, kurie dar tik pradeda domėtis šiais žanrais, verta su savimi turėti užrašinę. Na, bet galiausiai, kai jau veikėjas visiškai įsiliejo į naująjį draugų būrį ir iki tol nepažintą kasdienybę, įdomumas dingo. Maždaug pusę perskaičiusi, knygos neliečiau keletą savaičių, kol šiandien pasakiau sau, kad arba baigiu, arba atsisveikinu visam laikui. Smalsumas nugalėjo, tad užbaigiau. Nors viso vidurio galėjo dėl manęs ir nebūti (arba gerokai trumpesnis), nes įsivyravo monotonija bei pasikartojimai, bet paskutinė dalis vėl grąžino susidomėjimą. Savotiškas jausmas buvo skaityti, kaip jau dešimtmetį nuo bet kokios panašios muzikos, metalistų draugų ir lėbavimų atsitraukęs bei rimto suaugusiojo gyvenimą gyvenantis veikėjas spontaniškai savotišku būdu grįžta į paauglystę. Dabar mąstau, kad tuo atveju, jei perėjimas nuo paauglio metalisto iki niekuo neišsiskiriančio suaugusiojo būtų aprašytas išsamiau, gal ir daugiau prasmės matyčiau istorijoje ir tokiame kiekyje puslapių.

Tad tikiu, kad patiks tiems, kurie patys jaunystę leido klausydamiesi roko ir metalo, eidami į neaiškias pogrindines vietas, metalistų susirinkimo vietas, susidurdavo su skustagalviais, svajojo sukurti (ar net buvo sukūrę) muzikos grupę ar nori prisiminti dainas, kurios siejasi su įsimintinais to meto įvykiais. Žinoma, visa tai galioja ir tiems, kurie dar tik dabar išgyvena tokią jaunystę. Įrašų iš neaiškių vietų pirkti nebereikia, bet visa kita greičiausiai sukels panašias emocijas kaip ir tiems, kurie visa tai išgyveno prieš daugiau nei dešimtmetį.

Romano tiražas Latvijoje kartotas net penkis kartus (tokia informacija buvo 2018-aisiais, kai pasirodė lietuviškas vertimas. Todėl situacija gali būti pasikeitusi), tad galite neklausyti manęs ir patys perskaityti bei įvertinti.

2019-aisiais pasirodė ir latvių kurta romano ekranizacija Jelgava 94. Matau, kad prieš porą metų buvo galimybė ją pamatyti ir Lietuvos kino teatruose Baltijos kino dienų metu.

13.21. Colson Whitehead „Nikelio berniukai“

„Nikelio berniukai“ – tai romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią Dozier mokyklą berniukams. Per daugiau nei šimtą metų mokykla buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu ir smurtu. Mokykla buvo uždaryta 2011-aisiais, o archeologinių tyrimų metu atrasti nepažymėti kapai bei nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta daugiau nei šimtas moksleivių. Tad į panašią paauglių pataisos koloniją septintajame dešimtmetyje išsiunčiamas juodaodis berniukas Elvudas. Iš pradžių maloniai stebinusi tuo, kad aplink nėra jokių tvorų, mokykla gan greitai atsiskleidžia kitomis spalvomis. Elvudui, iki tol troškusiam baigti mokslus ir kovoti už juodaodžių teises, prisitaikyti prie gyvenimo, kur niekam nerūpi teisingumas ir geranoriškumas, tampa sudėtinga. Tik surastas draugas Terneris, nebetikintis pasaulio gerumu, suteikia palaikymo ir jėgų.

Tikriausiai nenustebinsiu tuo, kad nuo pat pradžių galvoje sukosi kita, netgi du kartus skaityta knyga – „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“. Visų pirma, abi knygas jungia ne tik ta pati tematika, bet ir tokia pati kūrinio struktūra: dabartis, kurioje bandoma gyventi su skaudžiais prisiminimais ir naktimis kankinančiais košmarais, ir galutinai atsiskaityti su praeitimi, sekant pagaliau prasidėjusį tyrimą, bei praeitis – laikas, praleistas pataisos mokykloje. Tik tiek, kad L. Cartarerra buvo kritikuojamas dėl galimų melagysčių apie autobiografines detales (daugiau rašiau apžvalgoje), o C. Whitehead aiškiai pateikė informaciją, iš kur sėmėsi įkvėpimo, bei laimėjo Pulitzerio premiją.

„Nikelio berniukai“ prasideda kaip kovos už juodaodžių teises knyga. Cituojamas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, rašoma apie įvairias protesto akcijas, į kurias įsijungdavo net ir visiški vaikai. Knygos pradžia buvo įdomiausia – ne tik dėl temos, kuria ne taip ir dažnai tenka paskaityti, bet ir dėl Elvudo santykio su senele, darbdaviu. Nors fonas niūrokas, bet spalvų netrūko.

O tuomet veiksmas keliasi į Nikelio mokyklą ir viskas patampa pilka. Pataisos mokykloje juodaodžiai gyveno atskirai nuo baltųjų, buvo užsimenama, kad juodaodžiams tekdavo daugiau bausmių. Kita vertus, prižiūrėtojai, tarp kurių buvo abiejų rasių atstovų, vieni nuo kitų menkai kuo skyrėsi. Yra žiaurių scenų, aprašomos veikėjų baimės – viskas, kaip ir priklauso tokiam siužetui. Tik kad įsijausti tiek, kad kokia nors ašara nubyrėtų (ar bent sudrėktų akys), nepavyko. Ne veltui paminėjau pilką spalvą. Nors atrodytų, kad istorijoje visko, nuo ko ta pilka turėtų keistis į smalos juodumą ar tiršto kraujo raudonumą, bet pasakojimas toks sausas, kad taip ir lieka viskas lyg per rūką, taip ir nepaliesta tiek giliai, kiek būtų galima. Ir ne apie detalius smurto aprašymus kalbu, o kad ir apie nedingstantį baimės jausmą, kuris buvo šiek tiek užčiuoptas, bet norėjosi giliau, išraiškingiau. Tikėjausi daugiau grožinės literatūros, mažiau faktų dėstymo. Nesunku suprasti, kodėl radau nemažai skaitytojų atsiliepimų, kuriuose svarstoma, kad premija buvo skirta labiau už temas, o ne meninę kūrinio dalį.

13.20. Oyinkan Braithwaite „Mano sesuo, serijinė žudikė“

Tris dienas iš eilės turėti apie ką rašyti – retas įvykis. Savaitgalį (pradedant penktadienio vakaru) išties sekėsi skaityti. Šiandien laiką leidau su „Mano sesuo, serijinė žudikė“. Nedidukė knyga pasakoja apie dvi seseris: Ajula mėgsta žudyti vyrus, o Koredė – slėpti įkalčius.

Pasakojimas man ir patiko, ir nepatiko. Viena vertus, įdomiai ir lengvai skaitoma. Skyriai apie tėvą kėlė smalsumą, norėjosi suprasti abi pagrindines veikėjas, kaip susikūrė toks stiprus jų tarpusavio ryšys. nei demonstruojantis pasišventimą seseriai kaip artimiausiam šeimos nariui. Nors praeičiai skiriama nedaug dėmesio, paminėtų detalių pakanka suvokti, kaip išsivystė tokia ištikimybė jaunesnei seseriai. Siužetas įtraukė, tačiau seserys, kaip veikėjos, visai nekėlė susidomėjimo (rūpesčio, kuris skatintų įvairias spėliones apie tai, kas bus toliau, kaip jų gyvenimai pasisuks ir pan.), o nuolatinis jaunėlės, kuri akivaizdžiai manipuliuoja kiekvienai progai pasitaikius, užstojimas atrodo labiau absurdiškas. Pati situacija gan dviprasmiška, nes skaitant galima susidaryti įspūdį, kad vyresnioji taip pat ne iš kelmo spirta ir užėjus silpnumo akimirkai gali pridaryti ne ką mažiau žalos. Tad Koredės verkšlenimai ne visada įtikino. Bandytos užgriebti grožio bei vyrų, mylinčių tik akimis, temos, bet kai kurie pasirinkimai vėlgi nepasirodė itin patrauklūs. Pavyzdžiui, jaunesnės, priverčiančios visus atsisukti, tačiau protu nepasižyminčios gražuolės ir negražios, bet protingos, šaltų nervų ir rūpestingos, norinčios visur palaikyti tvarką vyresnės sesers duetas skamba kaip iš standartinės komedijos. Vyrai irgi vienodi, be jokios dinamikos, būtent tokie, kurie atitinka knygoje keliamas teorijas. Beje, kalbant apie komedijas, tai verta paminėti, kad knyga pristatoma kaip humoristinė, tad galbūt ir tokie veikėjai pasirinkti neatsitiktinai. Nors teoriškai mačiau galimybių pasijuokti, bet kažkaip nesugebėjo išspausti šypsenos. Niekaip neiškrenta iš galvos mintis, kad išpažinčių ir emocingesnių momentų knygoje tikrai ne vienas, bet vis tiek jaučiau sklindantį šaltumą, buvau visiškai abejinga net ir antraeilių personažų likimams. Bet pabaiga patiko – atrodė tinkama, be nereikalingų ir dirbtinai išspaustų išvadų.

Skaitydama supratau, kad nenoriu palikti knygos kitam kartui, tad atidėliodama kitas veiklas yriausi per puslapius. Bet puikiai supratau ir tai, jog iš dalies toks noras kilo vien todėl, kad nepaleisčiau susidomėjimo, kurį jaučiau. Įtariau, kad įspūdis bus trumpalaikis (o kaip iš tikrųjų – pasimatys ateity). Apie vidutines knygas rašyti sunkiausia, o ši – kaip tik tokia. Nebuvo taip blogai, kaip gali pasirodyti iš ankstesnės pastraipos, bet kaip minėjau, didžiausi privalumas buvo lengvas įsitraukimas: sakiniai nestrigo, o trumpi skyriai skatino skaityti dar vieną, o po to dar… Taip beveik nepastebimai ir atėjo pabaiga, nespėjus visiškai nusibosti pačiai knygai.

Atrodo, kad numatoma ir ekranizacija, bet nieko konkrečiau dar nepaskelbta. Filmas galėtų pavykti išties vertas dėmesio.

13.19. Osamu Dazai „Netekęs teisės būti žmogumi“

Jodzo istorija – tai dar vienas pasakojimas (tik kur kas senesnis, parašytas penktajame XX a. dešimtmetyje) apie žmogų, kuris visą gyvenimą jautėsi nesuprastas. Tokios knygos jau kurį laiką ant bangos, o aš esu viena tų skaitytojų, ieškančių ir su malonumu skaitančių tokios tematikos istorijas.

Tik tiek, kad paprastai tokiose knygose norisi suprasti, kas nutiko, kad žmogus taip jaučiasi. Tuo tarpu šioje knygoje bandoma įteigti, kad nieko nebuvo – jis jau toks gimė, negebantis prisitaikyti prie visuomenės. Verčiant puslapius, galima artimiau susipažinti su pagrindiniu personažu. Tekstas – lyg sąmonės srautas, kurį skaitant aiškėja tiek Jodzo mintys, tiek gyvenimo įvykiai. Skaityti lyg ir įdomu, pasakojimas įtraukia – perskaičiau per dieną, kas man jau visai nebebūdinga. Tik visgi nedingo pojūtis, kad šįkart tai nėra ta knyga, kurią iki galo pajausiu, o veikėją suprasiu. Viskas taip tolygiai eina, kad nesijaučia nei pradžios, nei pabaigos taškas. Aišku, puikiai suprantu, kad nebūtinai turi būti konkretus įvykis, kuris paskatintų slogią, depresišką būseną ar suicidines mintis. Visgi, nors vietomis veikėjo mintys pasirodė ir pažįstamos, bet galbūt tas vienodumas bei paties personažo gyvenimas trukdė tam, kad kur kas geriau pajausčiau kūrinį. Dar truputį suerzino pabaiga, kai buvo teigiama, kad šiaip jau jis buvo geras žmogus, tik galėjo negerti. Labai dažnai girdėta frazė ir kasdienybėje, gal todėl ir kliuvo. Galvoju, kad alkoholizmas ir su tuo susiję sprendimai man irgi galėjo trukdyti. Viena, kai tai yra fonas (pavyzdžiui, Ch. Bukowski knygose), o kas kita, kai priklausomybė yra svarbi siužetui detalė. Bet čia jau mano asmeninis santykis su tuo turi įtakos.

Patiko mintys apie tai, kad visuomenė – tai žmogus. Todėl kai sakome, kad visuomenė įvertins, pasipiktins ar pan., tai juk iš tiesų galvoje turime save ar kitus konkrečius žmones. Tik kažkaip lengviau viską suversti tai abstrakčiai visuomenei.

Radau dvi ekranizacijas: 2010-aisiais pasirodžiusį vaidybinį filmą, o 2019-aisiais – anime.

13.18. Greg Sestero, Tom Bissell „The Disaster Artist“

2003-aisiais pasirodė daugelio geriausiu blogiausiu filmu laikomas „The Room“. Jo režisierius, scenaristas, vienas iš prodiuserių bei pagrindinis aktorius yra Tommy Wiseau. Filmas pasakoja apie Džonį (T. Wiseau), kuris sužino, kad jo sužadėtinė išdavė jį su geriausiu draugu Marku. Marko vaidmenį atliko Greg Sestero, vienas iš knygos bendraautorių, o „The Disaster Artist“ – pasakojimas apie „The Room“ atsiradimą ir filmavimo procesą.

Pusę knygos buvau perskaičiusi praeitų metų birželio pradžioje. Nors buvo įdomu, bet visai neplanuotai atidėjau ją iki šio mėnesio (taigi, vos ne metų pertrauką padariau), na, ir šįkart per keletą dienų užbaigiau likusius skyrius. Prieš skaitant rekomenduoju peržiūrėti „The Room“, nes kitu atveju nebus taip įdomu skaityti. Pati filmą žiūrėjau prieš keletą metų, o taip pat mačiau ir 2017-aisiais pasirodžiusią puikią komediją „The Disaster Artist“, kuri pastatyta remiantis šia knyga. Pastarąjį filmą galima žiūrėti ir po knygos, žinoma, nesitikint, kad viskas, kas aprašyta, bus įtraukta į siužetą.

Tommy Wiseau yra neabejotinai įdomi asmenybė. Nesunku patikėti, kad G. Sestero aprašė jį būtent tokį, koks jis iš tiesų ir yra (ar bent buvo tuo metu. Metai bėga, tad gal ir kažkiek pasikeitė). Ir čia atsiranda dvejopas įspūdis. Viena vertus, istorija juokinga savo absurdiškumu, o T. Wiseau elgesys bei sprendimai verčia kilnoti antakius. Kita vertus, pajausti empatiją šiam žmogui irgi lengva. Tommy – vyras, slepiantis savo tikrąją tapatybę bei amžių, vienišas, besijaučiantis nesuprastas, turintis visokiausių baimių ir didžiulę svajonę, kurią stengiasi įgyvendinti tuomet, kai visi aplinkui juokiasi. Man atrodo, čia yra knygos stiprybė – atskleisti pagrindinę pasakojimo figūrą kaip sudėtingą, nevienapusišką charakterį. O tokiu atkaklumu ir pasiryžimu išpildyti iš pažiūros beprotišką svajonę gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas.

People will be shocked. It will be big drama. After my creation, people will not sleep for two weeks.

Ir tuomet yra pats Greg Sestero. Skaitant galima pajausti, kad Greg’as iškelia save kaip geresnį: jis greitai suprato, kad filmas bus prastas, įžvelgė T. Wiseau pastangų tapti žymiu aktoriumi beviltiškumą, rašė apie aplinkinių pašaipas, nukreiptas į Tommy, prie kurių prisidėdavo ir pats Greg’as. Ir vis dėlto nė sekundei nesuabejojau, kad šioje istorijoje jie absoliučiai lygūs. Knygoje daug dėmesio skiriama jų abiejų draugystei bei paties Greg’o bandymams išgarsėti, gauti vaidmenų, iš kurių galėtų pragyventi. Ir ten viskas taip komplikuota, kad atmetus išvaizdos ir bendravimo gebėjimų skirtumus, atrodo, jog ne tokie jau jie ir skirtingi. Beje, anot imdb.com, T. Wiseau kuria filmą, kuriame vėl pasirodys ir Greg Sestero. Neatrodo, kad knyga pakenkė jų draugystei.

O labiausiai nesitraukė mintis apie kantrybę. Kiekvienam filmo kūrimo komandos nariui kantrybės reikėjo tiek, kad net nesistebiu, jog ne vienas pasitraukė taip ir nebaigęs numatyto darbo.

Apibendrinus, reikia pamatyti ir po to paskaityti (ar bent peržiūrėti J. Franco filmą), kad būtų galima visiškai suprasti T. Wiseau ir jo garsiojo „The Room“ fenomeną.

13.17. Amélie Nothomb „Pasikėsinimas“

Balandį sutikau irgi su A. Nothomb kūriniu – „Gyvsidabris“. Po to planavau skaityti kitą rašytojos knygą „Alkio biografija“, tačiau po kelių puslapių nusprendžiau, kad nenoriu, ir išnešiau į biblioteką. O ten radau „Pasikėsinimą“ ir susigundžiau. Ji buvo likusi vienintelė lietuviškai išversta A. Nothomb knyga, kurios dar nebuvau parsinešusi namo. Gal ir gerai, nes įtariu, jog daugiau nebeimčiau.

Tai pasakojimas apie dvidešimt devynerių metų Epifaną Otosą, kuris yra negražus, netgi atgrasus. Visą gyvenimą aplinkiniai iš jo šaipėsi, baisėjosi ar nusukdavo akis. Veikėjas jau vaikystėje gavo Kvazimodo pravardę – nors neturėjo kupros, tačiau išskirtinė išvaizda kėlė būtent tokias sąsajas. Apie romantinius (ar bet kokius kitokius) santykius Epifanas galėjo tik pasvajoti. Tačiau vieną dieną ir jį aplanko meilė nuostabaus grožio moteriai. Negana to, vyras įsisuka į grožio, kuris taip nedera su jo išvaizda, pasaulį.

Kaip ir kitos rašytojos istorijos, taip ir ši – vietomis tragikomiška, kai kada stebinanti siužetiniais posūkiais, nebūtinai gailestinga personažams. Ir vis dėlto, kaip jau užsiminiau pradžioje, labai gerai pagalvočiau, jei būtų išleista nauja rašytojos knyga. Nes viskas, ką šiemet skaičiau iš šios autorės kūrybos, erzino savo pompastiškumu, teatrališkumu. Gal keitėsi skonis (nes pirmosios skaitytos patiko), bet tekstas tiesiog neįtraukė, rašymo stilius varginantis, personažai neturi nieko, kas bent kiek skatintų domėtis jų likimais. Netraukė net intarpai su pasvarstymais apie baisius ir gražius žmones, apie išvaizdos galią. Siužetas sukasi ne tik apie pagrindinio veikėjo išgyvenimus, galima įžvelgti ir visuomenės kritiką, tačiau viskas parašyta taip, kad noras ilgiau apsistoti ties mintimis nekilo. Tiesa, „Pasikėsinimas“ turėjo keletą pastraipų, kurios man patiko ir labiau palietė, bet vien dėl panašių požiūrio taškų. Realybėje Epifano susireikšminimas ir fantazijos mane labiau pribaigtų nei jo aprašomas fizinis baisumas. Net džiaugiausi, kai vyrą pastatė į vietą (na, ar bent jau bandė). Į pabaigą jau bėgau eilutėmis, kad tik užbaigčiau ir pamirščiau knygą iki tol, kol ateis laikas nešti į biblioteką (mesti nebaigtą 140 puslapių mažo formato knygą, kai pusė įveikta, jau nebenorėjau).

13.16. Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“

„Vakaro nejauka“ – savo pavadinimo visiškai nusipelniusi knyga. Net norisi ją kaltinti prisidėjus prie mano pastarojo meto košmarų ir įvairių gyvių (kirmėlių bei kitų vabzdžių pasaulio atstovų, šikšnosparnių) nestokojančių sapnų.

Romanas nukelia į Olandijos kaimą, reformatų tikėjimą išpažįstančią ūkininkų šeimą, kurioje gyvena pagrindinė veikėja – dešimtmetė mergaitė Jopė. Atmosfera ima tamsėti tuomet, kai žūva vienas iš brolių. Gedulas užkloja namus storu šydu, kiekvienas, rodos, su juo dorojasi kaip kas išmano. Motina beveik nustoja valgyti ir kalba apie savižudybę, tėvas vis grasina išeiti iš namų. Vaikai lieka apleisti (ypač Hana man atrodė nematoma), tad ir jiems tenka ieškoti būdų, kur padėti savo skausmą. Daug destruktyvumo. Kankinami ar žudomi aplinkui randami gyvi padarai, žalojami ir gąsdinami net ir artimiausi žmonės, fizinis skausmas keliamas ne tik kitiems, bet ir sau. Ryškūs, detalūs aprašymai verčia raukytis ar nusukti akis, na, išties nemaloni knyga. Knygoje daug kūniškumo. Jopei užkietėję viduriai ir tėvas ją imasi gydyti savotišku būdu (jei nemaišau, T. Morrison „Sula“ buvo tas pats metodas panaudotas), jų santykis – ne ką šiltesnis nei tėvo ir auginamų gyvulių, tad toks jo sumanymas net ir nenustebino. Jopei atrodo, kad tik tėvams pasimylėjus vėl įsivyraus ramybė, kai tuo tarpu ji mato, kaip mama su tėvu vis labiau tolsta vienas nuo kito, kaip net paprasčiausi prisilietimai išretėja, kol tampa nebeįmanomi. Vaikai itin susidomėję savo ir kito seksualumu, bręstančiais kūnais, pojūčiais, apie kuriuos šiukštu negalima prasitarti tėvams. Visiškai suprantu tuos, kurie net ir nepabaigs skaityti ar įvertins kaip nesąmonę, o tekste vien tik S. Freud, kakus ir skylutes matys. Ir visgi pati net ir nustebau, kad man viso to neatrodė tiek daug, kiek buvau nusiteikusi rasti prieš imdama knygą, perskaičiusi kitų atsiliepimus (kurie vertė abejoti, ar tikrai verta imti, nors tamsesnių knygų ir nesibaidau). Galvoju, kad čia nemenką darbą atliko ir vertėja – išversti tokį tekstą, kad taip gerai suskambėtų, neturėjo būti paprasta. Šiaip jau labai gražus tekstas (atmetus, kad pats aprašomas gyvenimas – visai priešingas), puikiai sukurta niūri, šalta atmosfera, į kurią beveik viskas, apie ką rašoma, kuo puikiausiai susipynė į visumą.

„… matau, kad ji nebegali susikaupti prie žodžių, kad žodžiai šoka, kaip dažnai šoka ir mano galvoje, vis sunkiau sutikdami išsirikiuoti tvarkingon eilėn ir išeiti pro mano lūpas.“

Gan sudėtinga buvo susitaikyti su aprašomu laikmečiu bei numanomu veikėjų amžiumi. Jei nebūtų paminėtas Nokia telefonas ir internetas, atrodytų, kad veiksmas vyksta praeitame amžiuje. Vaikų mąstymas kai kada buvo visai vaikiškas ir naivus, o vietomis atrodydavo kaip jau paūgėjusių paauglių. Bet visa tai atrodo labiau kaip uždaro gyvenimo ir gilaus tikėjimo pasekmė, o ne rašymo spragos. Tikėjimas, kad ir nesyk praslysta pro akis labiau kaip fonas, visgi yra svarbi knygos dalis. Pagrindinė veikėja vis pamini, kaip iš jos šeimos šaiposi mokykloje. Tikėjimo tiesos išplitusios ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų galvose, jie bijo, bet tuo pačiu ir kuria savo galvoje pasakojimus, išbando nuodėmių sunkumą, nusikalsdami, žinoma, būtina paminėti ir auklėjimą.

Man tik visai nereikalingi buvo Holokausto ir Hitlerio momentai. Jie visiškai nieko nedavė šiai knygai, išbraukus viską turinys absoliučiai nepasikeistų. Gal tik vienoje romano vietoje minimalaus pokyčio reiktų, nes dingtų tolesnio veiksmo priežastis, bet tik tiek.

Gal nuo pusės knygos spėliojau, kokia bus pabaiga, nes sunku buvo numanyti, kaip galėtų pasibaigti lyg ir lygia linija einantys kasdienybės įvykiai (todėl kažkuriuo metu pasijaučia monotonija), tačiau finalas visiškai nustebino.

Man patiko. O knyga, kaip ir visos kitos, ne kiekvienam.

13.15. Sally Rooney „Conversations with Friends“

Pamilti „Normal People“ buvo paprasta. Visgi su „Conversations with Friends“ taip lengva nebuvo.

Viena vertus, abi knygos turi nemažai panašumų. Tikriausiai ne veltui daug kas teigia, kad S. Rooney vis perrašo tą pačią istoriją. Tai man netrukdo, nes jos panašios tais momentais, kurie man ir patiko. Pagrindiniai personažai – komplikuoti, kamuojami abejonių, linkę į savidestrukciją. Ryšys, užsimezgantis tarp veikėjų, dialogai – tai, kas įtraukia, skatina skaityti, o perskaičius – ieškoti, kas dar iš rašytojos kūrybos yra likę neperskaityta.

Kita vertus, skaitydama „Conversations with Friends“ kurį laiką negalėjau suprasti, ar man ji apskritai patinka (atmetus tai, ką minėjau ankstesnėje pastraipoje). Aprašomos situacijos kai kada vertė raukytis dėl jų absurdiškumo, o personažų ryšys pasirodė trūkinėjantis, konfliktai toli gražu ne visada įtikindavo. Galvoju, kad man pritrūko pojūčio, jog Niką ir Frances išties skiria maždaug dešimties metų skirtumas, nes jų bendravimas ir elgesys atrodė lyg bendraamžių. Knygoje rutuliojamos santuokos, ištikimybės, draugystės temos gali kelti įvairiausių minčių ir diskusijų, bet net ir susikertant mano ir veikėjų požiūriams, nebuvo pikta, tad tvirtai galiu teigti, kad S. Rooney geba rašyti istorijas taip, kad net ir visai nesižavint kai kuriais veikėjų poelgiais, galima jausti prielankumą pačiam tekstui. Beje, kad ir kaip realybėje nelinkėčiau tokios pabaigos, bet man ji pasirodė labai tinkama.

Na, ir grįžtant prie to, kas mane žavi rašytojos kūryboje – jos gebėjimas perteikti veikėjų savijautą taip, kad vienur ar kitur randu save, kažkokią emociją, kurią kažkada yra buvę sunku įvardinti ar apibūdinti. Gal todėl visai nesistebėčiau jei ši, lygiai kaip ir „Normal People“, vis išlįs iš atminties.

Jau skaitydama knygą pamačiau, kad ją pradėjau pačiu laiku, nes po mėnesio pasirodys serialas. Planuoju žiūrėti.

13.14. Irvin D. Yalom, Marilyn Yalom „Mirties ir gyvenimo klausimas“

Man reikia save išmokyti, kad kažkas gali būti vertinga ir įdomu, ir svarbu, net jei aš patiriu tai vienas, net jei negaliu to pasidalinti su Marilyna.

Psichiatras Irvin D. Yalom su žmona Marilyn apmąsto gyvenimo baigtį, mirtį ir gedulą, netekus artimojo. Kai sutuoktiniai pradėjo rašyti šią knygą, buvo žinoma, kad dėl gydymui nepasiduodančio vėžio Marilyn liko nedaug gyventi. Leidinyje yra ir keletas poros nuotraukų.

Į gan nedidelės apimties knygą sutilpo daug temų. Apie jaunystę, kai mirties baimė jaučiama stipriau, ir senatvę, kai mirties nebebijoma. Apie ligas, kurios išsekina, skausmą, kuris skatina galvoti apie įvairius gyvenimo baigties būdus. Skausmą – ne tik mirštančiosios, bet ir gedinčio vyro. Apie senatvę, kuri priverčia atsisakyti darbo, kurį visą gyvenimą su malonumu dirbo. Senatvę, kuri trukdo judėti ar atima savarankiškumą, verčia suabejoti savo atmintimi. Apie gražų, ilgą gyvenimą, kuris vieną dieną privalo baigtis. Apie artimuosius, kurie bus palikti, arba bendraamžius, kurie jau visi mirę. Apie sukauptus namuose prisiminimus daiktų ir knygų pavidalu, kurių po sutuoktinių mirties niekam tikriausiai nebereikės. Apie mirštančiosios susitaikymą su mirtimi ir ramų jos priėmimą, ruošimąsi tam, planuojant susitikimus, skambučius su draugais ir artimiausiais žmonėmis. Ir vyrą, kuriam sunku girdėti žmoną, kalbančią apie mirtį su tokia ramybe, nes pats neįsivaizduoja gyvenimo be jos. Apie našlį, kuris, būdamas išsilavinęs psichiatras ir konsultavęs begalę artimojo mirtį patyrusių ar vėžiu sergančių pacientų, pats netektį išgyvena ne ką lengviau (šis momentas man išties įstrigo – viso labo mes visi žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Ir kad sunkiomis akimirkomis palaikymo reikia iš kitų, nes pats sau vargu, ar padėsi tomis akimirkomis, kai norisi tik sulįsti į žemę).

Graži, liūdna, jautri ir atvira knyga apie kurią rašyti sunkiau nei ją skaityti, matyt, todėl ir gavosi labiau dalies temų paminėjimas nei mano pačios įspūdžiai. Gal kad įsivardinandama, kas man pačiai buvo įdomiausia ir įstrigo, kurie momentai artimiausi, vis nukrypdavau į asmeninius potyrius ar mintis, kurias noriu pasilikti sau. Tad tebūnie tai įrodymas, kad autorių tekstai, kuriuos jie rašė pakaitomis, paveikia ir užsilaiko mintyse. Irvin D. Yalom rašė šiek tiek apie kitas savo knygas. Viena jų – „Žvelgti į saulę“ – susidomėjau, tad, manau, kad ateity prie rašytojo dar grįšiu.

__

Žemiau pateiktos citatos nėra tos, kurios atspindėtų knygos turinio tematiką, tačiau man itin susisiejo su šių dienų naujienomis apie karą Ukrainoje, tad negaliu jų neperrašyti čia. Citata apie karo vaikus buvo parašyta skyriuje, kuriame Marilyn pasakojo rašanti knygą apie vaikystės prisiminimus Antrojo pasaulinio karo metais. Tos knygos ji nespėjo pabaigti. Antroji citata – iš Irvin’o pamąstymų apie savo ir Marilyn ankstyvuosius gyvenimo etapus, tačiau man pasirodė kaip visiška pirmosios minties tąsa.

Vaikystės istorijos retai apsiriboja vien karo baisumais. Vaikai prisimena, ką jie valgė ar ko nevalgė, ypač bado kančias. Prisimena nepažįstamų žmonių, kurie priėmė juos į savo namus, gerumą, ir tą retą žaisliuką, gautą per gimtadienį ar Kalėdas. Jie prisimena, kaip žaisdavo su kitais vaikais – ne vienas dingo iš jų gyvenimo, pasimetė ar tiesiog mirė. Jie prisimena sirenų staugimą, ryškius raketų pliūpsnius, nutvieskiančius nakties dangų. Vaikų akys pastebi kasdienius karo įvykius – vėl juos prisiminus, kitiems paliudijama apie brutalią realybę.

Daugelis ankstyvųjų psichiatrijos srities tyrėjų – Sigmundas Freudas, Anna Freud, Melanie Klein, Johnas Bowlby – yra priėję prie išvadų, kad vaikystės trauma, tegul net patirta ikiverbalinėje stadijoje, neretai yra neišdildoma, asmeniui suaugus, lieka padariniai jo ramybei, gebėjimui atsipalaiduoti ir savigarbai.

13.13. Kim Liggett „Skaistybės metai“

Garnerio grafystėje tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet surenka visas šešiolikmetes ir išsiunčia į atokią salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Po jų merginos grįžta atsikračiusios magijos ir pasiruošusios tolesniam gyvenimui (kuris, beje, irgi nusprendžiamas valdžios). Jei tik iš viso grįžta. Vis dėlto yra uždrausta dalintis tuo, kas vyksta saloje, todėl pagrindinė veikėja Tiernė, kaip ir kitos, išvyksta į salą tik spėliodamos, kas jų laukia.

„Skaistybės metai“, tikėtina, kad patiks tiems, kurie su malonumu skaitė „Bado žaidynes“ ar kitas panašios tematikos knygas. Mano pačios lūkesčius K. Liggett romanas išties pranoko. Žinoma, galima prisikabinti prie kai kurių tipiškų tokioms knygoms momentų (Tiernė – stipri, maištaujanti, drąsi, sumani. Pagrindinei veikėjai vis kas nors padeda. Romantinė linija. Labai ryški blogiukė), tačiau man tuos du vakarus, kai skaičiau, tiko viskas. Įtraukė tiek, kad nė nepamenu, kada paskutinįsyk skaičiau vakare, po darbo, iki vėlumos tam, kad tik užbaigčiau knygą ir sužinočiau, kaip viskas baigėsi. Tiesa, prasidėjus pirmiesiems fiziniams žiaurumams buvo minčių, kad galbūt ne laiku knygą pasiėmiau, nes jaučiu, kad šito man paskutiniu metu nelabai reikia literatūroje. Visgi siužetiniai vingiai siūlė gan dinamišką pasakojimą, tad toliau skaitant darėsi ramu, kad knyga nebus sudaryta vien tik iš smurtinių scenų. Tik istorijos laiko tėkmę pajausti buvo sudėtinga. Nors pasakojimas yra suskirstytas į metų laikus, bet vis tiek pabaigoje, atsiskleidus tam tikroms detalėms, galvojau: o rimtai tiek laiko praėjo?

„Skaistybės metai“ – atskiras, nepriklausantis jokiai serijai romanas. Man tai yra vienas iš pliusų. Lygiai kaip jau ilgą laiką mėgstu trumpus mini serialus (ir nusiviliu, kai paskelbiama, kad visgi antrą sezoną darys), taip ir su knygomis – vienos dalies man visiškai pakanka. Žinoma, tęsinių prigalvoti būtų galima nesunkiai, bet šios istorijos pabaiga buvo įdomi ir visai ne tokia, kokios tikėjausi knygos pradžioje. Netgi teigčiau, kad verta diskusijų ir interpretacijų dėl to, kas pabaigoje įvyko. Be to, ne visiems personažams nusisekė, kalnus nuversti reiktų daugiau laiko, tad dėl šito knygą irgi noriu pagirti, kad, kiek įmanoma, išlaikė balansą. Užtat parodė, kaip mažais žingsneliais galima daryti progresą, koks svarbus susitelkimas ir ženklų stebėjimas, vienas kito matymas. Autorė paliečia nemažai socialinių temų, o aprašomą vietovę valdo vyrai, kurie, aišku, dėl visų blogybių kaltina moteris ir jų kažin kokias magijos galias. Tik kad ta magija – labai žemiška. Nors kuriamas distopinis pasaulis, bet išties neblogai užčiuoptos problemos, kurios egzistuoja ir mūsų kasdienybėje. Dar labai patiko gėlių kalbos idėja – niūriam pasakojimui suteikė švelnumo ir šviesos.

Likau nustebinta. Džiaugiuosi patikėjusi skaitytojų pagyromis ir nusprendusi ją susirasti. Negana to, atrodo net vėl užsikrėčiau skaitymu – kai tik galėjau, savaitgalį prabuvau su kokia nors knyga rankose.

Radau informacijos, kad jau 2019-aisiais buvo skelbiama, jog bus filmas, kurį prodiusuos ir režisuos Elizabeth Banks.