12.40. Maggie O’Farrell „Kas nutiko Esmei Lenoks?“

Maggie O’Farrell šiemet Lietuvoje buvo pastebėta, išleidus knygą „Hamnetas“, tačiau tai – ne pirmoji lietuviškai išleista rašytojos knyga. Tiesa, tikėtina, kad dalies skaitytojų ankstesni vertimai taip ir liko nepastebėti, kadangi juos leido „Svajonių knygos“. Prisipažinsiu, ilgą laiką visiškai ignoruodavau šią leidyklą, nes meilės romanai – ne visai mano žanras, vos vienas kitas atsiduria rankose ir būna perskaitomas, o „Svajonių knygos“ asocijuojasi būtent su šiuo žanru. Nežinau, ar ši leidykla iš tikrųjų šiek tiek keičiasi, ar tai – tik socialinių tinklų įtaka, bet atrodo, kad jau kurį laiką jų asortimente atsiranda vietos ir knygoms, kurios gali sudominti nebūtinai saldžių romantinių istorijų mėgėjus. Apie „indigo“ seriją, kuriai priklauso ir „Kas nutiko Esmei Lenoks?“, taip pat kalbama gražiais žodžiais (kad išsiskiria iš kitų leidyklos knygų), o konkrečiai šį romaną išgyrė patikimos skaitytojos, tad pagalvojau, kodėl nepabandžius. Ypač kai ar taip, ar taip, ne vien rimtą literatūrą skaitau, tad rezultatas gali būti nenuspėjamas.

Perskaičiusi pamaniau, kad šios knygos privalumas – nedidelė apimtis. Knyga mažo formato, o puslapių skaičius siekia vos 240. Romanas priklauso kelių siužetinių linijų istorijoms: pasakojama pirmoje XX a. pusėje vykstanti istorija, o šalia jos atsiranda ir dabartyje gyvenanti veikėja, kuri susidurs su iki šiol nepažinota giminaite. Kaip žinia, tokios knygos pasižymi tuo, kad viena siužetinė linija (paprastai – dabarties) būna kur kas nuobodesnė ar apskritai nereikalinga. Lygiai ta pati problema yra ir „Kas nutiko Esmei Lenoks?“, tačiau kai puslapių tiek mažai, skaitant dabarties siužeto liniją taip smarkiai nekliūva, kad ten einama paviršiumi, kad daugiau nei šešiasdešimt metų lauke nebuvusi veikėja visiškai ramiai priima aplinką, kad pagrindinės veikėjos darbas greitai lieka kažkur užribyje (ar čia dėl to, kad savaitgalis?), kad viskas apskritai pernelyg ramu, net jei bandoma į pabaigą šiek tiek dramos pripaišyti. Bet vat tik pagaudavau save kažką tokio galvojant, o jau prieš akis – senesniojo laikotarpio įvykiai. Veikėjai nespėjo suerzinti, norėjosi versti tik puslapį po puslapio, net ir įdomu buvo, kaip abi siužetinės linijos užsibaigs. O tikiu, kad dabartis manęs visai nedomintų, jei viskas būtų ištempta iki minimum 400 puslapių, kaip paprastai būna tokio tipo knygose.

„Kas nutiko Esmei Lenoks?“ – tai visai ne meilės istorija. Šiek tiek romantinės linijos bus dabartyje, bet praeitis koncentruojasi į tuometinę moters padėtį visuomenėje ir kaip visos problemos buvo sprendžiamos, uždarant nepaklusnią žmoną ar dukterį į psichiatrijos ligoninę. Kadangi dabartis aiški nuo pat pradžių (t.y. kad Esmė gyvena ligoninėje), spėliojau, koks įvykis taps paskutiniu lašu sprendimui išsiųsti Esmę gydytis priimti, juolab, kad ji nuo pat pradžių buvo nepaklusni, kritikuojama už bet kokį savo elgesį. Nuo kažkurio momento tiek kulminacija, tiek daugelį metų laikyta paslaptis tampa nuspėjamos, tad nepasakyčiau, kad buvo didelė intriga, tačiau vis vien skaitydama nenuobodžiavau. Tiesa, pasakojimas man kiek per daug chaotiškas, vietomis reikdavo susigaudyti, apie kurį laikotarpį kalbama ir kas šiuo momentu yra pasakotojas, o toks maišymasis, vargu, ar buvo reikalingas. Galbūt aiškesnė struktūra (pavyzdžiui, aiškesni skyriai) būtų pagelbėję įvesti šiek tiek tvarkos. Pabaigą net antrąsyk permečiau akimis, nes atrodė, kad kažką praleidau.

Tik „Hamnetas“ kol kas neatsirado mano ateities planuose, vis kažkas leidžia suabejoti, kad man patiks.

12.39. Ali Smith „Žiema“

Po pernai skaitytos pirmosios metų laikų knygos „Ruduo“ pagaliau atėjo laikas ir antrajai. Ali Smith parašė ir apie pavasarį bei vasarą, bet turint galvoje, kad „Žiema“ Lietuvoje pasirodė 2019-aisiais, jau beveik susitaikiau, kad vertimų nebus. Nors labai norėtųsi.

Nors abiejų knygų skaityti viena po kitos išties nebūtina, tačiau tai, kaip pasakojama, nė trupučio neleis suabejoti, kad jos priklauso vienai serijai. Pasakyti, kad „Žiema“ – tai istorija apie dvi seseris, kurios nesimatė daug metų, apie vienos iš jų sūnų, kuris kartu su mergina Kalėdų proga atvyksta pasisvečiuoti pas mamą – tai iš tikrųjų tas pats, kas beveik nieko nepasakyti. Pasitelkdama siužetą, kuriame veiksmo nėra daug, bet vis vien margumo ir įdomių veikėjų pasirinkimų netrūksta, bei dialogus, kurie traukia dėmesį savo formuluotėmis, užduodamais klausimais ir kylančiomis diskusijomis, A. Smith sumaniai, lygiai kaip ir pirmoje knygoje, kalba aktualiomis temomis. Šįkart bene daugiausiai dėmesio skiriama ekologinėms problemoms (bei kaip skirtingai visi jas supranta ir vertina jų mastą), taip pat užstrigo migrantų tema, dargi išmaniosios technologijos ir interneto įtaka šiuolaikinei kasdienybei ir daugelis kitų. Ir vėl nemažai kalbama apie meną, šiek tiek politikos ypatumų, tad pagauti visas nuorodas ir suprasti visus kontekstus sau tikslo nebuvau išsikėlusi, tačiau dėl to skaitymo malonumas neliko sugadintas. Man patinka, kaip A. Smith rašo. Tiesą sakant, jau buvau pamiršusi, kuo ši rašytoja mane pernai sužavėjo (ir dabar buvo proga prisiminti). Kai kada pakanka vos vieno sakinio, kuriuo pasakoma apie kokią nors šių dienų problemą, humoras autorei – irgi nesvetimas. Praeitis, dabartis, ateitis, prisiminimai, nuoskaudos – visko čia yra, bet viskas aprašyta kitaip, pagalvojau, kad šį kartą apibūdinti visam tam, ką jaučiau skaitydama, galėtų tikti žodis jauku. Nes taip ir buvo. Nestandartiška, bet įtraukia. Tiesa, buvo momentų, kai kažkur nušokdavo mintys, bet žinant, kaip paskutiniu metu krūvomis pradėtas knygas metu į šoną geresniems laikams, neaišku, kur tikroji problema – knygoje ar manyje. O gal truputį ir ten, ir ten.

Paskutiniu metu truputį sudėtingesni santykiai su literatūra, bet tokios knygos kaip ši suteikia viltį, kad gal ne viskas taip blogai. Tik reikia išlaukti.

12.38. Ulrich Alexander Boschwitz „Keleivis“

Pastarąjį mėnesį esu pradėjusi nemažą krūvą knygų, tačiau dėl nuo karščio besilydančių smegenų nesugebėdavau apsistoti prie jų ilgiau, nepriklausomai nuo jų tematikos ar emocinio sunkumo. Penktadienį paėmiau „Keleivį“ su mintimi, kad pats metas kažką perskaityti iki galo. Nemanau, kad turinys paskatino šį lūžį, tačiau rezultatas yra – knygą per savaitgalį įveikiau.

Vos per kelias savaites parašytame romane autorius pasakoja apie 1938-ųjų rudenį, kai dėl vykdytų pogromų žydas Otas Zilbermanas privalo bėgti iš namų ir slapstytis nuo pareigūnų. Otas, važinėdamas tarp Vokietijos miestų, bando atrasti būdą, kaip ištrūkti iš šalies, tačiau kiekviena nesėkmė vyrą vis labiau varo į neviltį.

Įdomu, o tuo pačiu, sakyčiau, ir netipiška. Juk įprastai knygose apie Holokaustą, II pasaulinį karą, žydus randame personažus, kurių nuo pat pradžių gaila, dėl kurių ašaros varva, o kiekvieną neteisybę priimame itin asmeniškai. Tuo tarpu „Keleivis“ – visai kitoks. Pasakojime nėra manipuliacijų, stengimosi, kad skaitytojas neabejotinai pravirktų. Galbūt dėl to, kad istorija parašyta žydo būtent tais pačiais 1938-aisiais, tad ir jo rašymo tikslas nebuvo tiesiog paveikti emociškai. Be to, pagrindinis veikėjas – nemalonus, netgi erzinantis, labiausiai sukantis galvą dėl prarastų namų, verslo, pinigų (net ir suvokiant, kad tie pinigai nebūtinai jam atneš laisvę), o ne kaip išgyventi, susitikti su žmona, pabėgti. Ir vis dėlto. Į šias jo erzinančias savybes stengiausi pažiūrėti kitaip. Juk verslas, sudaromi sandoriai, santaupos buvo tai, kas jam šitiek laiko garantavo stabilumą, net jei paskutiniu metu jis (stabilumas) buvo tapęs iliuzija, tad nenuostabu, kad dabar jis vis gręžiasi į praeitį, į tai, kas tiek laiko jį saugojo. Kita vertus, sakyti, kad lemiamas vaidmuo čia teko gobšumui, irgi būtų teisinga.

Nors veiksmas vyksta maždaug savaitę, skaitant atrodė, kad kur kas ilgiau. Kelionės, skambučiai, susitikimai, paties Oto pokytis sudarė kiek ilgesnio laikotarpio įspūdį, tačiau susikoncentravus į pačią situaciją, tai kaip ir savaime suprantama, kad kiekviena diena čia buvo itin svarbi, tad nei miegoti, nei atidėlioti susitikimų nebuvo kada. Autorius leidžia stebėti veikėją diena po dienos, tokį vos ne buitinį, iš kasdienybės momentų sudėliotą pasakojimą. Lemiamo momento, kai galėjau sakyti, kad vau, čia puiki knyga, neradau, gal kad truputį sausoka man ji buvo, juolab, kad čia grožinė knyga, bet neabejotinai verta skaitymo.

12.37. Sigrid Nunez „Draugas“

Netyčia gavosi, kad antra iš eilės skaitoma knyga – apie gedulą. Tačiau tiek „Nora Vebster“, tiek „Draugas“ – itin skirtingos. Net ir pati gedulo tema – visai kitaip pateikta, išjausta, abiejuose knygose apstu vietų, kur nė nesuprasi, kad pagrindinės veikėjos gedi. Nora gyvena dabartimi bei ateitimi, jos pasakojimas dėliojasi iš buitinių kasdienybės akimirkų. Tuo tarpu „Draugas“ – pagrindinės veikėjos monologas, atsigręžiantis į įvairius praeities gyvenimo momentus ir apimantis daugiau temų.

Antra vertus, Isak Dinesen tikėjo, kad bet kokią negandą galima ištverti ją aprašant ar apie ją papasakojant.

Nesistebiu, kodėl „Draugas“ nuvilia tiek skaitytojų. Anotacijoje akcentuojama šuns, kuris priklausė nusižudžiusiam draugui, ir moters draugystė, pamažu gydanti netekties skausmą. Taip, ši knyga yra ir apie tai, bet minėta draugystė – maža dalis to, apie kalbama. Pradžioje pasakotojos centre yra mirusysis – rašytojas, dėstytojas, draugas. Bent jau aš tikėjausi, kad taip knyga ir rutuliosis – bus pasakojami visokie prisiminimai, įterpiant dabartį apie naująjį namų augintinį. Visgi gan greitai pasakotoja ima dalintis pačiais įvairiausiais gyvenimo fragmentais, tiesiogiai net nesusijusiais su mirusiuoju. Temos kai kada keičiasi kiekvienoje pastraipoje. Jaučiamas pasakotojos apsiskaitymas (o kaip kitaip – ji juk rašytoja, literatūros ir rašymo dėstytoja), įdomu buvo atrasti jau pažintus rašytojus bei jų kūrinius (J. M. Coetzee, M. Kundera ir kt.), o taip pat skaityti ir apie diskusijas tarp dėstytojų ir studentų, moterų, kurioms buvo taikoma rašymo terapija, istorijas. Visas pasakojimas – lyg vienas ilgas pokalbis, kurio metu nebrėžiamos ribos apie tai, kuo reikėtų dalintis, o ką geriau nutylėti. Tokio pokalbio metu norisi dalintis viskuo, išgyventi tas emocijas, apie kurias pasakojama, darsyk. Jaukus, atviras, kai kada gal net ir intymus – toks, kurį girdėdami kai kurie pašaliniai pasijaustų nepatogiai, lyg įsiveržę į kitų privačią erdvę, nors temos – lyg ir neypatingos. Dabar pati prisiminiau pokalbius, kuriuose paskutiniu metu dalyvavau, ir kaip juose vis kas nors nusistebėdavo, koks platus temų spektras per trumpą laiką būdavo apkalbamas. Tad panašiai ir šioje knygoje – belieka sekti ten, kur veda pasakotoja. Be to, nemažai kalbama apie rašymą kaip terapiją – kadangi pati blogiausiais gyvenimo momentais neretai griebiuosi parkerio ir užrašinės, knyga pasirodė artima man pačiai.

Į pabaigą gal kiek pavargau (o gal karštis darė savo) ir ne visad pavyko įsigilinti, apie ką dabar pasakojama. Galop pagalvojau, kad ir paties mirusiojo man pritrūko. Atrodo, jis dar rodėsi pradžioje, o vėliau jo visai nebeliko. Liko tik šuo, primenantis, kad jis buvo ir paliko štai tokią didelę dovaną.

Kad ir radau ne visai tai, ko tikėjausi, patiko.

12.36. Colm Tóibín „Nora Vebster“

Kažkada, kai dar privalėdavau užsukusi į knygyną ką nors įsigyti, išsirinkau vos keletą eurų kainavusią „Nora Vebster“, dorai nė neperskaičiusi anotacijos. Prieš rašant šį įrašą, pasidomėjau, ką dar parašė knygos autorius, ir nustebau, pamačiusi „Brooklyn“, pagal kurią buvo sukurtas nemažai gerų vertinimų sulaukęs to paties pavadinimo filmas, taip pat kelissyk C. Toibin knygos buvo pakliuvusios į Booker trumpąjį sąrašą. Visgi lietuviškai turime tik mano perskaitytą romaną apie Norą, keturiasdešimtmetę našlę su keturiais vaikais, kuri mėgina po truputį grįžti į gyvenimą, praėjus keletui mėnesių po vyro mirties.

Skaitant knygą, buvo visko. Vietomis nuobodžiavau, karts nuo karto grįždavau skaityti ankstesnio puslapio, nes, mintims nuklydus kitur, sugebėdavau skaityti neįsigilindama į teksto reikšmę. Bet vis vien tais retais kartais, kai prisėsdavau prie knygos, jaučiau trauką pagrindinei veikėjai. Ji gyvena miestelyje, kuriame vieni kitus pažįsta, apkalbinėja, kur kiekvienas nusižengimas nuo įprastų taisyklių, sulaukia nepritariamų žvilgsnių ir nemalonių replikų. Kiekvieną sykį, nusprendus ką nors neįprasto nuveikti (pavyzdžiui, apsikirpti ir pirmąsyk nusidažyti plaukus), pirmiausia galvoje iškyla mintis: o ką pasakys ir kaip įvertins kiti? Tie kiti, kurie lyg ir neturėtų turėti jokios įtakos veikėjos gyvenimui apskritai. Tačiau net ir įvairios baimės bei nuspėjamos kitų reakcijos vis mažiau veikia Norą – ji mokosi priimti sprendimus pati (kai seniau dalį sprendimų priimdavo jos vyras), ieškoti būdų, kaip išlaikyti ryšį su įvairaus amžiaus tarpsnius pasiekusiais savo vaikais, išmėginti veiklas, kurios nebūtų susijusios su vaikų ir namų priežiūra. Jei reikia, ji sugeba kovoti už save ir mylimiausius žmones. Jos personaažs – įdomus, dinamiškas. Žinoma, dėmesio skiriama ir gedului, kaip jis kinta bėgant laikui, kaip skirtingai mirtis gali paveikti artimuosius – vaikus ir suaugusiuosius, jų įpročius. Tačiau šia tema nemanipuliuojama, gedulas tampa tiesiog sudėtine gyvenimo dalimi. Subtili, be stiprių, išraiškingų emocijų, daugiau tylos, ramybės, tačiau toji ramybė, kaip jau žinome iš kitų knygų, gali būti labai paveiki.

Ir dar buvo muzikos. Nors Nora neturtinga ir kitų akimis neturėtų leisti pinigus nebūtinoms prekėms, pamažu jos namuose atsiranda plokštelių kolekcija. Viskas prasideda nuo to, kad Norai paskolina vinilinę plokštelę, o moteris nenori prisipažinti, kad namie neturi patefono. Tačiau ji pasiryžta jį įsigyti, o tuomet progai pasitaikius ji ima į namus tempti vis naujas plokšteles. Nora, atradus progą, tiesiog užsidaro kambaryje ir klausosi muzikos. Buvo netikėta rasti tokią temą knygoje. Nors klasikinės muzikos nesiklausau, bet skaityti apie tai, kokį poveikį veikėjai ji sukelia, buvo įdomu.

Užsimerkusi ji regėjo muziką kaip vandenį, labai greitai sruvenantį paskui ją, bėgančią tolyn, o kartu raminantį, kai panirdavo į jo vėsą.

Ramios kasdienybės knygose mėgėjams.

12.35. Rainbow Rowell „Eleonora ir Pakas“

Prieš keletą metų pirmąsyk atsisiuntusi Instagram programėlę naršiau po knygų nuotraukas. Kone kas trečioje iš jų šmėžavo R. Rowell knygos. Pamenu, po kiek laiko įsidarbinusi knygyne nustebau, kad nors vieną šio rašytojo knygą galima rasti ir lietuviškai. Mane pačią intrigavo viršelis, kuriame vaikinas ir mergina klausosi muzikos. Buvo smalsu, kokius atlikėjus ir grupes rasiu.

Nors manau, kad istorija galbūt būtų kur kas labiau patikusi prieš gerą dešimtmetį (būnant -iolikos), bet vien dėl muzikos, kuri vardijama, buvo skaityti įdomu ir dabar. Kita vertus, gal tokios knygos kaip ši paauglystėje būtų paskatinusios imti klausytis dabar klausomos muzikos kur kas anksčiau. Štai ir šiuo metu įsijungiau romane minėtą The Smiths „How Soon is Now?“, be šios grupės dar minimi ir Misfits, Joy Division, The Beatles, U2, The Cure, Sex Pistols ir kt. Nors kai kurių taip ir nepamėgau, bet sunku paneigti, kad muzikos rinkinys – išties traukiantis akį.

Devintas dešimtmetis turi savo žavumų, kurie staiga tampa visiška romantika (o kai kam, kas jau nėra tikslinė auditorija – ir nostalgija) šiuolaikinėje literatūroje. Muzika įrašinėjama į garsajuostes, kasetės klausomos nešiojamuose grotuvuose, o jei simpatija pareiškia susidomėjimą muzika, galima įrašyti savo rinkinį ir padovanoti. Tiesa, Eleonoros ir Pako istorija prasideda nuo komiksų, o tik vėliau muzika tampa neatsiejama draugystės dalimi. Nepamirškime ir mobiliųjų, kurių tuomet nebuvo, tad reikėdavo tikėtis artimųjų malonės, kad jie leis pasikalbėti ir slapčia nesiklausys pokalbių. Žinoma, jei tik telefonas iš viso egzistuoja namuose. Nes Eleonora tokios prabangos neturi. Kaip ir leidimo susitikinėti su vaikinais. Tad kelionės iš mokyklos ir į ją tampa svarbia abiejų paauglių dienos dalimi.

Kurį laiką skaityti visai įdomu, viskas labai miela. Dalijimasis muzika, komiksais, nedrąsūs žvilgsniai ir prisilietimai, pirmieji ištarti klausimai – na, visiška romantika. Bet po šimto puslapių atsibodo. Nėra ši knyga vien tik apie meilę – tai ir santykiai su bendraamžiais, mokytojais, tėvais, požiūris į save. Dar yra nepritekliai, namas, kuriame dušas nuo virtuvės atskirtas tik užuolaida, amžina baimė dėl patėvio, kuris supykęs gali padaryti bet ką. Tiesa, dar buvo mėginta užčiuopti ir rasizmą, santykį su savo kilme, bet iš to, kas pačiai kliuvo į akis, bei to, kad pati knyga kaltinama rasizmu, neatrodo, jog autorei pasisekė šią temą gvildenti įtikinamai. Visgi, nors romane yra įvairiausių spalvų, bet greitai įsisuko monotonija. Jei nuoširdžiai, tai iš 348 puslapių būčiau išėmusi bent 200. Na, aišku, tuomet nelabai liktų kokia istorija ir kiltų klausimas, ar iš viso verta ją išleisti, bet pojūtis skaitant buvo būtent toks. Kad per daug ištęsta, viskas ima kartotis, vis pavartydavau į priekį, bandydama nusiteikti, kad galbūt jau artimiausiu metu kokia nors drama nutiks. Galvoju, kad ir apie Eleonorą per visus tuos puslapius sužinome itin menkai – labiau akcentuojama jos aplinka, namai, net ir išvaizda, rodos, yra labiau paveikta jos namų situacijos. O kas jos galvoje vyksta, apie ką ji galvoja, kai nesiklauso barnių ar nesvajoja apie Paką, nelabai ir sužinome. Ar aš per daug noriu iš tokios knygos? Nors kulminacija nuspėjama, o pabaiga nenustebino, bet bendrai – galas man patiko.

Vos nepamiršau. Kai tik pradėjau skaityti, supratau, kad ši knyga man primena paauglystėje didelį įspūdį palikusią J. Spinelli romaną „Žvaigždė“. Tad kam patiko ši, galite bandyti susipažinti su Eleonoros ir Pako istorija (arba atvirkščiai).

Ateity turėtų būti filmas, bet kol kas informacijos minimaliai.

12.34. Alice Feeney „Kartais aš meluoju“

Prisėdusi rašyti apie knygą iš karto užsukau į imdb.com patikrinti, ar nėra sukurtas filmas, remiantis šia knyga. Pasirodo, bus to paties pavadinimo mini serialas Sometimes I Lie, o pagrindinį vaidmenį jame atliks Sarah Michelle Gellar. Nors nemanau, kad žiūrėsiu serialą, ir įtariu, kad skaičiusiems bus nebe taip įdomu (nebent kūrėjai nuspręs pakeisti siužetinius vingius), bet nenustebčiau, jei serialas susilauktų ir pasisekimo. Gan greitai nuo skaitymo pradžios (šiaip tai tik vakar vakare ją pradėjau) supratau, kad šis pasakojimas – kone tobulas ekranams. Taip ir matau, kaip kiekviena serija užsibaigs kokiu nors tiesos atskleidimu, visiškai sumaišančiu ta istorija, kuria naivesni žiūrovai jau bus įtikėję.

Retai pasižymiu trilerius, o šis jau senokai kabojo mano sąraše, tik vis nepavykdavo bibliotekoje jo rasti. Intrigavo atsiliepimai, giriantys išlaikomą intrigą ir netikėtus siužetinius posūkius. Tiesa, po kiek laiko atsirado ir kritikos, na, bet taip tik dar įdomiau – jei vien tik teigiami atsiliepimai būtų, įtarčiau, kad čia tikrai kažkas negerai.

Dabartyje – moteris, kuriai koma. Ji girdi visus aplinkui, bando prisiminti arba/ir suprasti, kas jai nutiko. Po truputį dėliojasi įvykiai, kurie prasidėjo prieš savaitę, o kad viskas būtų dar labiau komplikuota – įterpiami prieš du dešimtmečius rašyto dienoraščio įrašai. Neslėpsiu, įtraukė. Jei paskutinę knygą, kurios dar neaptariau, skaičiau tikriausiai pusę mėnesio, tai šią įveikiau per nepilną parą. Iš tikrųjų galvoju, kad aš darau meškos paslaugą taip, kaip ją padarė man tie, kurių atsiliepimus skaičiau – kai žinau, kad bus netikėta, vaizduotėje susikuria įvairūs variantai iš kurių dalis pasirodo tiesa, tad daugelis atskleistų paslapčių nestebina tiek, kiek galbūt būtų, jei nebūčiau skaičiusi kitų atsiliepimų ir būčiau visiškai naivi, per daug neįjungusi mąstymo ir vaikščiojusi paskui pasakotoją.

Personažai įdomūs. Sakyčiau, kad netgi vienas kito verti. Nėra ne vieno, kuriam būčiau pajautusi simpatiją. Tiesa, gal tik vieni už kitus blogesni, o visas blogumo lygmuo pas kiekvieną atsiskleis pamažu, vis išlendant kokiai paslapčiai. Tik tiek, kad su paslaptimis ir užuominomis yra šiokia tokia problema – jos ne visada susidėlioja į vientisą vaizdą ir įtikina. Skaitant „Kartais aš meluoju“ kilo dviprasmiški jausmai: kai ką galėjau pateisinti, kai kur kraipiau galvą dėl to, kaip susidėliodavo įvykiai. Atrodo, eilinis trileris, bet veikėjos gyvenimas priminė labiau siaubo filmą nei eilinės moters gyvenimą. Pabaiga, kuri, žinojau, pateiks kokią nors įdomybę, galop tik kėlė susierzinimą, nes tai, ką atskleidė gale, paliko pernelyg daug klausimų dėl kai kurių siužetinių linijų. Nebūtina gale palikti „ilgai ir laimingai“, jei paskutinio puslapio nebūtų, tai visiškai pakaktų tos mistikos, kuri buvo palikta, bet tada nusprendė dar pamaišyti kortas (tai jei skaitysite knygą, nevartykite jos paskutinių puslapių) ir tokiu būdu paliko su mintimi, kad arba čia kažkas nelogiška, arba kažką praleidau.

Tad emocijos dvejopos. Įtraukia, nesinori atsitraukti, veikėjų manipuliacijos kai kur kėlė ir nemalonius jausmus, įdomi praeities linija – tai, be abejo, pliusai. Bet nepasakyčiau, kad pats siužetas iki galo įtikino savo melais ir tiesomis.

12.32. Michail Bulgakov „Šuns širdis“

Meistrą ir Margaritą“ skaičiau beveik prieš dešimtmetį, tačiau vis dar atsimenu kaip gerą įspūdį palikusį romaną. „Šuns širdis“ į krepšelį įkrito gal prieš porą metų, tačiau vis neprisiruošdavau susipažinti su dar vienu garsiu M. Bulgakov kūriniu. Dabar galiu tik sakyti, kad jei būčiau bent dalinai numaniusi apie siužetą, knyga būtų perskaityta jau senokai. Nustebino nemenkai. Nors ir nežinojau ko tikėtis, bet vis tiek nė minties nebuvo, kad rasiu būtent tokį pasakojimą. Belieka džiaugtis, kad visą šį laiką komentarai, užuominos, anotacija, kitų atsiliepimai apie „Šuns širdį“ prasprūsdavo pro akis ir galėjau likti nustebinta.

Nesu tikra, kaip yra kituose leidimuose, tačiau šiame yra sudėti trys apsakymai: „Lemtingi kiaušiniai“, „Purpurinė sala“, na, ir „Šuns širdis“. Visus tris apsakymus jungia perversmo, naujovių įvedimo pasekmių idėjos, o sovietinių laikų pradžios aktualijos susipina su fantastika. Mane pačią labiausiai sudomino pirmasis apsakymas, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei. Skaičiau ir galvojau, kaip kai kurias vietas skaito augintinius turintieji skaitytojai? Net ir man buvo nejauku, o jei prie kojų glaustųsi savas augintinis, tai vaizduotė tikriausiai visai įsišėltų. Na, bet supratusi, ko link einama, prisifantazavau tiek, kad net džiaugiausi, jog M. Bulgakov nuėjo kitais keliais. Visgi dėmesį išlaikė iki pat galo, o pabaiga, kad ir nuspėjama, bet vis tiek neleido abejoti, kad pasakojimas vertas visų liaupsių. Dar daugiau įvairiausių minčių kilo galvojant, kad ši knyga buvo parašyta 1925-aisiais, o apsakyme gausu tiek ironijos, nukreiptos į tuometinę valdžią, tiek aprašytų gan moderniai atrodančių scenų. Nenuostabu, kad prireikė nemažai laiko, kol šis kūrinys pasiekė skaitytojus. Visgi kiek sunkiau sekėsi skaityti kitus du apsakymus. „Lemtingi kiaušiniai“ pasirodė kaip linksmieji kalneliai – pradžioje įdomu, po to visas tekstas plaukė pro šalį, o prasidėjus veiksmui nebegalėjau atsitraukti. Abu apsakymai pasirodė šiek tiek šlykštukai (bent jau man, bet čia tikriausiai priklauso, koks jūsų pačių santykis su tuo, kas rašoma), tikiuosi, į sapnus kai kurie vaizdai nepersikels. Trečiasis apsakymas „Purpurinė sala“ – trumpiausias ir realistiškiausias. Skaičiau du kartus, nes einant į pabaigą supratau, kad pradžią sugebėjau praleisti, tai po to antro karto galiu sakyti, kad visai neblogas ir jis, nors patiko mažiausiai iš trijų. Nors apsakymų rinktinė neprajuokino tiek, kiek kadaise skaitytas „Meistras ir Margarita“, tačiau žavėjo kiti momentai – subtili ironija, alegorinės prasmės, netgi, sakyčiau, originalumas, pasirenkant būtent tokius siužetus ir taip juos išvystant.

Jei kartais bijote klasikos, o rusų klasika apskritai atrodo kaip baubas, nesate abejingi fantastiniams siužetams, tokiu atveju M. Bulgakov gali būti išties geras ledlaužis.

Kalbant apie ekranizacijas, radau šias, nors nenustebčiau, kad yra ir daugiau. Pirmoji „Šuns širdis“ ekranizacija buvo sukurta tuometinės Vakarų Vokietijos bei Italijos – Cuore di cane 1976-aisiais, o 1988-aisiais pasirodė V. Bortko tuometinėje Sovietų Sąjungoje režisuotas Sobache serdtse, kurį, tikiu, matė ne vienas vyresnės už mane kartos atstovas ir Lietuvoje. Atrodo, kad mažiausiai du kartus buvo ekranizuoti ir „Lemtingi kiaušiniai“. 1977-aisiais Italijoje buvo sukurtas Uova fatali dviejų dalių mini serialas (atsitiktinai radau, kad jį galima peržiūrėti youtube, jei mokate itališkai arba nusiteiksite ne visada tiksliam automatiniam angliškam vertimui), o 1996-aisiais pasirodė rusų režisieriaus S. Lomkin filmas Rokovye yaytsa.

12.31. Ashley Audrain „Nuojauta“

Ši knyga tikrai būtų prasprūdusi pro akis, tačiau pakako vienos skaitytojos apžvalgos, kad rezervuočiau ją bibliotekoje. „Nuojauta“ – tiems, kurie susidomėję stebėjo (ekrane arba knygos puslapiuose) „Pasikalbėkime apie Keviną“, taip pat tiems, kuriems įdomi prigimties ir charakterio, polinkių paveldėjimo bei perimtų elgesio modelių iš artimųjų temos. Nors knyga pristatoma kaip trileris, bet jo čia menkai yra, labiau – gyvenimiška drama apie Blają, kuri bando suprasti, ar čia su ja kažkas negerai, ar jos dukra iš tiesų nuo pat mažumės buvo nusiteikusi prieš ją.

Knygą apie Keviną paminėjau ne veltui. Iš tikrųjų didžioji dalis pasakojimo stipriai priminė minėtą romaną. Yra pagrindinė veikėja, kurios viltys būti gera motina sudūžta kone iškart po gimdymo, yra vyras, kuris visuomet stoja į dukros pusę ir mano, kad Blaja viską tik išsigalvoja, yra velniūkštis vaikas. Tam tikri siužetiniai vingiai, kurių nesinori išduoti, irgi buvo panašūs į tuos, kurie vyko anksčiau skaitytoje knygoje. Galbūt todėl skaičiau ir galvojau, kad niekaip nesigauna man likti priblokštai siužeto. Net ir pabaiga, kuri išties efektinga, buvo nuspėjama.

Visgi romanas neabejotinai įdomus. Labai patiko rašytojos sprendimas papasakoti apie Blajos tėvus bei senelius iš mamos pusės, tos praeities dalys sudomino tiek, kad būčiau buvusi nieko prieš rasti daugiau skyrių, skirtų Blajos artimiesiems. Negana to, visi skyriai – itin trumpi, o tai neleidžia mesti knygos į šalį, nes atrodo, kad paskaitysiu dar vieną skyrių, nes juk jis toks trumpas, ir padėsiu į šalį… Ir taip skaičiau skyrių po skyriaus, kol atėjo pabaiga. Tekstas lengvai skaitomas, įtraukia, nepaisant to, kiek tematika artima ar aktuali. Galbūt kažkam kils pyktis ir susierzinimas, nes kas ji per mama, jei negali jausti vaikui meilės, galbūt kažkas kaltins mamos elgesį dėl dukros Violetos elgesio (meilės ir dėmesio trūkumas ir visa kita), bet čia toli gražu neatrodo taip paprasta kažką kaltinti. Skaitant apie Blajos mamą ir močiutę, labai suprantu jaunosios mamos baimes ir netikėjimą savimi, kad gali pasielgti kitaip. Neabejotinai šį bei tą pasiimame iš tėvų, kitų giminaičių, su kuriais bendravome, dar šį tą ir paveldime, pati vis dažniau užduodu sau klausimus ir mėginu pastebėti, kiek į kasdienybę ir mano pačios įpročius įsimaišę tai, kas buvo/yra įprasta tėvų namuose. Tačiau grįžtant prie Blajos, ji turėjo ir vieną labai gražų pavyzdį, autoritetą, iš kurio taip pat galėjo nemažai išmokti. Ir labiausiai norėjosi ją apkabinti tuomet, kai ji, jausdama tiek baimių, nepasitikėjimo savo jausmais, išvargusi po bemiegių naktų ir krūvos minčių apie tai, kokia ji bloga motina, neturėjo su kuo apie tai pakalbėti. Nes mamų pasaulyje, į kurį ji patenka, visus vargus atperka tos ypatingos akimirkos tarp vaiko ir mamos ir čia viskas baisiai gražu, o ką daryti, jei supranti, kad tų akimirkų, apie kurias kitos kalba, beveik neteko išgyventi? Vyras lyg ir myli, bet netiki ja, juolab, kad pats augo idealioje šeimoje, draugių nebelikę. Man ši knyga – lyg didelė, ilga ir paini (jai pačiai) Blajos kelionė į save, bandant suvokti, kur yra ji, o kur apgaulingas vertinimas, kitų lūkesčiai. Knygos pabaigoje yra ne tik interviu su pačia rašytoja, bet ir diskusijai skirti klausimai. Neblogai atskleisti ir kai kurie gyvenimo etapai, bet plėstis nesinori, kad netektų atskleisti siužetinių vingių. Pabaigai – smulkmena, bet niekaip neišėjo iš galvos: tai kuo ji dirbo antroje knygos pusėje? Nes arba visiškai praleidau šitą faktą, arba logikos trūksta.

Lūkesčiai buvo didesni, bet bendrai – kad ir tamsus, bet neapkraunantis smegenų įdomus romanas. Sakyčiau, kad tuo atveju, jei planuočiau vaikus, būčiau nėščia ar turėčiau vaikų, tikriausiai smegenis apkrautų labiau. Nors temomis, kurias galima rasti pasakojime, esu mąsčiusi ir bendravusi nesyk, tad nebuvo visiškai svetima ir neaktualu, kaip galėjo pasirodyti.

P. S. įspūdžiui įtakos nedaro, bet negaliu atsidžiaugti, kad „Alma littera“ pamažu pereina prie labiau standartiško knygos formato, nes nebuvau jų ilgųjų viršelių gerbėja.

12.30. Saša Sokolov „Durnių mokykla“

„Durnių mokyklą“ atsiverčiau praėjusį savaitgalį. Deja, perskaityti nespėjau ir supratau, kad teks išlaukti visas darbo dienas, kol galėsiu tęsti skaitymą. Tekstas – visiškas sąmonės srautas, tad variantas skaityti šį romaną vakarais po darbo man neatrodė patrauklus. Pasakojimas dėl savo formos reikalauja susikaupimo, atidaus skaitymo, bet net ir tuomet nesunku ką nors pamesti ar likti kažko nesupratus. Dabar, užvertusi paskutinį puslapį, galiu teigti, kad toji penkių dienų pertrauka irgi nepadėjo – nors noras užbaigti knygą išliko, bet buvo sunku, kai visos detalės pasimetusios atmintyje, o iškildavo į paviršių vos viena kita detalė. Tekstas taip ir nesusidėliojo į vientisą visumą, kad ir kaip norėjosi. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kokias knygas šį mėnesį skaičiau, galima būtų sakyti, kad mėginau šokti aukščiau bambos su visai kitokio lygmens kūriniu, tačiau permečiau akimis kai kurių skaitytojų atsiliepimus ir nurimau, kad ne man vienai kai kada buvo sunku „susidraugauti“ su tekstu.

Ir vis dėlto. Tekstas be galo gražus, tie begaliniai, ne itin rišlūs sakiniai mane žavėjo, juose buvo tai, kas neleido suabejoti, kad skaitysiu iki galo. Nors pasakojama apie šizofrenija sergantį ir besidvejinančią asmenybę turintį jaunuolį, tačiau šis faktas neturi būti lemiamas, jei nuspręsite skaityti knygą. Nes knyga – daugiau nei liga bei jos simptomai, o nesyk skaitant atrodė, kad durniai – tai visai ne pagrindinis veikėjas ar kiti specialiojoje mokykloje besimokę mokiniai, kad visas pasaulis, visi žmonės yra tam tikra prasme pakvaišę. Skaitant buvo įdomu stebėti, kaip pasakotojo mintys pinasi, kaip pradėdamas nuo vienos temos, jis nukrypsta, o po keliasdešimt puslapių grįžta prie tos temos, kurią kažkada buvo pradėjęs. Visas tekstas – lyg mūsų pačių mintys, kurios zuja galvoje visą dieną, kur loginę seką surasti ne visada lengva, bet taip priprantame prie visos raizgalynės, kad į tai dažnai net nekreipiame dėmesio (kitu atveju tikriausiai išprotėtume). Knygoje daug dėmesio skiriama laikui, jo nepastovumui. Skaitant sunku suprasti chronologinę įvykių seką, nes viskas maišosi, grįžtama tai į praeitį, tai į ateitį, tačiau pasakotojas net ir nenori, kad skaitytojai sudėliotų viską į lentynas, į konkrečią laiko seką, nes laikas yra nepatikimas ir juo negalima pasitikėti. Todėl belieka įkristi kartu su pagrindiniu veikėju į pasakojimą ir tiesiog leistis vedamai. Įdomu. Tai, ką sugebėjau pastebėti, pagriebti, traukė dėmesį. Įsivaizduoju, kad dar sykį skaitant atrasčiau dar daugiau visko. Prisiruošus skaityti jau būtų galima pasimokyti iš šį kartą darytų klaidų, gal tai irgi pagelbėtų dar labiau įsiskaityti ir sugaudyti daugiau detalių į bendrą vaizdą. Ar skaitysiu? Na, kol kas tik žinau, kad knygą pasiliksiu savo lentynoje. O ar prisiruošiu – bus matyti.

Nebijantiems iššūkių ir mėgstantiems gražų tekstą. Nugarėlėje buvo cituojamas M. Shishkin, būtent šis rašytojas vis ir sukosi galvoje, skaitant „Durnių mokyklą“.