Grįžtu. Esu tikra, kad tokio ilgio pertraukos per visą tinklaraščio pildymo laiką neturėjau. Metų pradžioje dar tikėjau, kad pavyks neapleisti skaitymo. Teoriškai – neapleidau, bet jei ir skaičiau ką nors knygos pavidalu, tai dažniausiai – keletą skyrių, ne kiek ramiai mėgaudamasi, o kiek paskubomis, ieškodama mane dominančios informacijos. Tad ir pasakoti nebuvo ko. Bet atrodo, kad vėl po truputį įsivažiuosiu. Neatmetu ir galimybės, kad kai kurios šio laikotarpio knygos irgi kada nors bus aptartos, jei tik prie jų grįšiu ir perskaitysiu praleistus skyrius.
O šią savaitę perskaičiau porą knygų. Viena iš jų – Susie Orbach „Apie valgymą“. Kažkada A. Matulaitės buvau sudominta (ji rašė šiai knygai ir pratarmę), bet po to pasipylė komentarai, kurie atbaidė nuo pirkimo. Šįkart pasičiupau ją bibliotekoje, tikėdamasi rasti glaustos informacijos, kuri galbūt praverstų vienoje srityje, bet knyga taip ir liko neatversta. Visgi prieš grąžindama pagalvojau, kad noriu patikrinti jos turinį (dar turiu ir „Kūnai“, kurią, manau, skaitysiu), juolab, kad atvertus pasimatė, kad skaitymo – ne tiek ir daug.
Viskas atsiremia į penkias taisykles: valgyk, kai išalksti; valgyk maistą, kurio norisi; išsiaiškink, kodėl valgai, kai nesi alkanas; jausk kiekvieno kąsnio skonį; kai tik pasisotini, daugiau nebevalgyk. Skamba elementariai, todėl nenuostabu, kad dalis skaičiusiųjų atsiliepia, kad nieko naujo neperskaitė. Bet čia galima klausti: o ar taikote tai? Nes jei netaikote, tai tas pakartojimas / priminimas gal visgi reikalingas? Knygoje kalbama apie sąmoningą valgymą, apie mokymąsi suprasti, kada norisi valgyti ir ar iš viso norisi (nes jei „kažko norisi“, bet nesiseka įvardinti ko konkrečiai, tai gal visgi ne alkis kalba, o noras užvalgyti, pavyzdžiui, kokias nors emocijas). Daug kalbama apie savistabos naudą, kuri galėtų padėti atrasti sveiką santykį su maistu. Išsakoma vertinga mintis apie tai, kad naudinga prieš galvojant apie svorio metimą, įsivardinti, kas tuomet bus geriau, ir pasvarstyti, ar tikrai tos pasekmės susijusios su svoriu, nes tikėtina, kad vien numetus svorio staiga neatsiras nei aktyvesnis laisvalaikis, nei geresni bendravimo gebėjimai, nei kažkas kito (ir todėl dar nenumetus svorio galima išsikelti tikslus dirbti ties komunikavimo gebėjimų gerinimu, išmėginti naujas laisvalaikio veiklas ar kt.). Taip pat kalbama apie svarbą įvertinti, kuris maistas duoda naudos, o kuris ne (pavyzdžiui, jei pavalgius kyla mieguistumas – ženklas, kad kažkas ne taip), nemažai dėmesio skiriama ir emociniam valgymui, atkreipiant dėmesį, kad su juo susijusios gali būti ne tik neigiamos, bet ir teigiamos emocijos. Taigi, nors teksto nedaug, bet užčiuopiama ir pakankamai gerų momentų, kuriuos verta apgalvoti tuomet, jei neturima gero santykio su maistu, norisi jį riboti, jaučiama kaltė, vyksta persivalgymo epizodai ar pan.
Ir vis dėlto. Nors atrodo, kad knyga nedidelė, bet vis tiek autorė neišvengė kartojimosi. Atrodo, kad tekstą būtų galima dar labiau sutraukti. Taip pat kai kur pritrūko ilgesnio išbuvimo, nes paskaičius atrodo taip paprasta. Paprasta atsispirti prisivalgyti daugiau nei reikėtų. Arba patarimas pirkti dešimt kartų daugiau nei įprastai perkama kokio nors skanumyno, nes kai jo bus tiek daug namuose, tai tas skanumynas neteks savo galios. Žmonės, susidūrę su valios nebuvimu, pasakytų, kad būna šiek tiek kitaip, tad toks užsipirkimas gali baigtis blogiau nei perkant įprastą kiekį. Arba patarimas valgyti, kai tik pajaučiate alkį / sustoti sočiai pavalgius, net jei lėkštėje dar yra, irgi nėra toks paprastas (net jei įvardijamos galimos priežastys, kodėl elgiamasi priešingai). Norėjosi ilgesnio, išsamesnio pakalbėjimo apie kylančius sunkumus, kažkokių konkrečių žingsnių, kurie padėtų mokytis įgyvendinti tas taisykles, įvardinimo, o ne vienos kitos minties pamėtymo, o jau kaip ten praktikoje mėginti jas įgyvendinti – ieškokitės kitur. Dar man asmeniškai labai nepatinka knygos, kurios rašomos antruoju asmeniu. Na ir galiausiai, vietomis atrodė, kad galimai ir vertimas/redagavimas neidealus, nes kai kur sunkiau sekėsi suprasti mintį.
Po to skaičiau atsiliepimus, tad buvo mininčių, kad tai – labiau santrauka ankstesnių autorės knygų, kurios kur kas vertesnės skaitymo.