8.14. Raimundas Milašiūnas „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“

Pastaruoju metu mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą, tad naujausia R. Milašiūno knyga pasirodė išties laiku. Jo „Psichoterapija“ skirta skaitytojams, norintiems susipažinti su psichoterapijos procesu bei rasti atsakymus į kylančius klausimus apie tai, kas vyksta už psichoterapeuto kabineto durų.

Kaip pats autorius teigia, knyga parašyta remiantis klausimais, išgirstais iš pacientų lūpų. Tikiu, kad skaitytojas, kuris yra susidaręs nuomonę apie psichoterapiją tik iš grožinės literatūros, filmų, pavienių straipsnių ar apskritai tik iš nuogirdų, niekuo nepagrįstų įsivaizdavimų, šioje knygoje ras nemažai informacijos, paneigiančios įvairius stereotipus apie konsultavimą (o kai kuriuos spėjimus ir patvirtinančios), ji padės lengviau įsivaizduoti patį procesą, ko galima tikėtis iš psichoterapeuto ir ko geriau nesitikėti.

Kadangi man pateikta informacija daugiau mažiau žinoma, skaitydama į tekstą žiūrėjau kiek kitu kampu – t. y. man buvo įdomu ne tik kas, bet ir kaip viskas pateikta. R. Milašiūnas rašo aiškiai, prireikus paaiškina sudėtingesnius terminus, kiekvieno skyriaus pradžioje iškelia klausimą ir į jį atsako. Tekstas suskaidytas į temas, kai kurios apibendrinančios frazės išskiriamos kitu šriftu ar pateikiamos tamsesnės spalvos fone, tokiu būdu atkreipiant skaitytojo dėmesį į tai, kas svarbiausia. Skaityti lengva bus netgi tiems, kurie iki šiol nėra susidūrę su psichoterapija ar rimčiau domėjęsi šia tema, – taigi, knyga pritaikyta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ar interesų.

Visgi skaitant susidarė įspūdis, kad šią informaciją buvo galima sutalpinti į kiek mažesnę apimtį. Suprantu, kad būtų sunku parašyti visiškai be pasikartojimų, kai kur tie pakartojimai reikalingi, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškesnį vaizdą apie vieną ar kitą psichoterapijos proceso momentą. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau pasikartojimai krisdavo į akis, tai vargino. Vėlgi, gal kai pateikta informacija man žinoma, tai vienaip ir vertinu juos, o žmogui, kuriam daug kas nauja, pasikartojimai kaip tik yra galimybė įsiminti ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus? Galbūt. Kitas knygos ribotumas, kurį pamini ir pats autorius (bei paaiškina, kodėl taip yra), yra tai, kad didžiausias dėmesys skirtas individualiai psichoanalitinei psichoterapijai, apie kitas kryptis ir rūšis tik užsimenama. Žinoma, pagrindiniai principai išlieka visur tie patys, todėl nesvarbu, kokią psichoterapiją norėtumėte lankyti, ši knyga vis vien gali būti vertinga ir padėti sutaupyti laiko.

R. Milašiūno knyga „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“ naudinga aptariamomis temomis ir galėtų praversti tiems, kurie nori susidaryti aiškesnį vaizdą apie psichoterapijos procesą.

7.24. Susan Cain ,,Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

tylaTai knyga, kuri man būtų buvusi itin reikalinga paauglystės laikotarpiu. Kodėl, rašyti tikriausiai nė nereikia, nes jau supratote – esu introvertė. Ši knyga būtų atskleidusi, kad dėl tam tikrų savo turimų savybių nebuvau nenormali. Galbūt ji būtų galėjusi padėti priimti save tokią, kokia esu, ir suprasti savo elgesį, mintis bei emocijas, viso to priežastis. Todėl nesvarbu, ką vėliau rašysiu apie šią knygą, man atrodo, kad ji yra išties reikalinga tiek patiems introvertams, kad geriau suvoktų save bei suprastų, kas introversija apskritai yra, tiek kitiems (žmonėms, turintiems introvertus draugus, kolegas, vaikus, sutuoktinius).

Visų pirma, kas patraukia dėmesį – autorės įdėtas darbas. Knygos pabaigoje – maždaug 50 puslapių užimantis literatūros sąrašas. Nepaisant to, kad man norėjosi jo žymiai labiau sutraukto, nes tokiu būdu tik išsipūtė knyga, pagirtina, kiek gilintasi į šią temą.

Pačioje knygoje introversija aptariama iš įvairiausių pusių. Be abejonės, aprašoma, kas tai yra, kokiomis savybėmis pasižymi introvertai, pateikiamos įvairių autorių teorijos apie tai, kas gali nulemti vienokį ar kitokį turimą temperamentą. Svarstoma tokiais įdomiais klausimais kaip darbo vieta: pavyzdžiui, atviros ir vienoje patalpoje išdėstytos darbo vietos nebūtinai kels produktyvumą, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą, kadangi daliai žmonių (taip, būtent introvertams) paprastai daug geriau vyksta darbas, kai gali dirbti vienumoje. Nagrinėjama literatūra ir bandoma įrodyti, kodėl ekstravertai jau ilgą laiką yra apibrėžiami kaip sėkmingesni, laimingesni ir visokie kitokie -esni, lyginant su introvertais, ir kokią iš tikrųjų galią turi introvertai, kurie kitais metodais gali pasiekti tokių pat ar dar geresnių rezultatų nei pirmajam temperamento tipui priklausantys asmenys. Kalbama apie auklėjimo įtaką ir į ką reiktų atkreipti dėmesį, auginant introvertiškas asmenybes, pateikiami pavyzdžiai, kaip tėvai reaguoja į savo vaiko introvertiškumą. Nemažai dėmesio skiriama santykiams tarp žmonių, turinčių skirtingą temperamento tipą, kokios stiprybės ir silpnybės yra abiejų, kaip puikiai jie vienas kitą gali papildyti, kuo skiriasi vienų ir kitų bendravimas bei vienas kito vertinimas. Neišvengiami ir tarpkultūriniai skirtumai – jei Vakarų šalyse ekstravertai ,,valdo” pasaulį, Rytuose būtent introvertai yra labiau vertinami. Minima ir tai, kaip introvertai, esant tam tikroms situacijoms, gali elgtis kaip kuo tikriausi ekstravertai. Iš tikrųjų knygoje pateikiama nemažai įdomios informacijos, todėl tikiu, kad ypač žmonėms, kurie iki tol nėra gilinęsi į temperamentus, ji pasirodys dar įdomesnė nei man.

Visgi nepasakyčiau, kad skaičiau be nuobodulio ar sunkumų. Buvo momentų, kai jausdavau, kad autorė pernelyg išsiplėtė su pavyzdžiais, kai tie pavyzdžiai – ganėtinai nuobodūs ir neįtraukiantys, kai kalbama tiek daug, nors būtų buvę galima sutraukti viską į kiek trumpesnį tekstą, o ir pats rašymo stilius toks sausokas, nors, kita vertus, tai nėra grožinė knyga, tad kažkokio įmantraus rašymo stiliaus tikėtis nevertėtų?

Džiaugiuosi, kad ją turiu savo knygų lentynoje.

6.57. Alice Miller ,,Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška”

gabaus-vaiko-dramaPagyrų šiai knygai esu girdėjusi nemažai, tad pasidariau pertrauką tarp grožinės (juolab, kad ir mokslinė dar keletui dienų atidėta į šalį) ir perskaičiau ,,Gabaus vaiko dramą”. A. Miller gan suprantamai, be sudėtingos mokslinės kalbos, taip, kad jos žodžiai pasiektų kiekvieną, gilinasi į žmogaus vaikystę ir tai, kaip ji gali paveikti suaugusiojo gyvenimą. Pagrindinė tema – kaip emocijos, kurių reikšti vaikystėje nebuvo galima (iš serijos: ,,geri vaikai nepyksta”, ,,nėra ko čia verkti”, ,,būk stiprus, neverk / neliūdėk”), patirtas psichologinis ar fizinis smurtas, seksualinė prievarta galiausiai ,,atsiliepia” vėliau, kaip paveikia santykius su antra puse, su savais vaikais, kaip gali būti perduodama iš kartos iš kartą, net sąmoningai to nesuvokiant. Apie būtinybę tas emocijas ,,iškelti į paviršių”. Lengvai skaitoma, galbūt norėjosi, kad ji kiek anksčiau pakliūtų į rankas, nes dabar jau maždaug viskas numanoma, o ir apie save kažkokių naujienų nesužinojau. Tik kliuvo absoliutinimas, nes tai iš karto nuteikia skeptiškai. Bet šiaip jau verta dėmesio.

6.43. Woititz Janet Geringer ,,Suaugę alkoholikų vaikai”

suaugęŠios knygos autorė – viena pirmųjų, tyrusių suaugusiuosius, kurių nors vienas iš tėvų buvo alkoholikas. Kaip rašoma anotacijoje, ši knyga tinkama ne tik būtent tokioje šeimoje augusiems. Kažko naudingo atrasti gali ir tie, kurie užaugo konfliktiškose šeimose, taip pat ir patys tėvai, kurie arba patys turi minėtą priklausomybę, arba gyvena su tokiu sutuoktiniu. Galvoju, kad ši knyga gali būti įdomi ir tiems, kurie nebuvo tokiose situacijose, nes apsišviesti gali būti naudinga (juk gali būti, kad kas nors iš draugų, kolegų darbe, o gal ir gyvenimo partneris kilęs būtent iš tokios aplinkos) ar tiesiog gali prisidėti prie nuomonės apie alkoholikų šeimas ir galimas pasekmes vaikams (ar net vaikų vaikams) formavimosi.

Nedidelio formato ir apimties knygoje medžiaga pateikiama glaustai, bet tuo pačiu nevengiama daugelio teiginių įrodyti realiais pavyzdžiais iš autorės vestų konsultacijų. Svarbu tai, kad autorė ne tik aprašo, kokios savybės yra būdingos suaugusiems alkoholikų vaikams, kokios tų savybių formavimosi priežastys galėtų būti bei kaip pasireiškia kasdieniniame gyvenime, tačiau ir pasiūlo išeičių, kaip gerinti gyvenimo kokybę, keisti save, kad išvardintos savybės netrukdytų tolesniam gyvenimui. Žinoma, sakyti, kad užtenka perskaityti knygą ir alkoholikų vaikų požiūris į save pasikeis, negalima. Bet įsivaizduoju, kad ji gali būti neprasta priemonė susimąstyti, kas galėjo lemti vieną ar kitą savybę, su kuria nelengva gyventi, bei ko galima būtų imtis, kad ši savybė kuo mažiau trukdytų.

Jei turinys pateisino lūkesčius, kliuvo rašymo stilius. Suprantu, kad kreipimasis ,,tu” galėjo būti naudojamas tam, kad sukurtų asmeniškesnį kontaktą su skaitančiuoju, skambėtų įtikinamiau, tačiau buvo momentų, kai tai kliudė, kadangi nesyk jautėsi tarsi primygtinis kišimas, kad tu tikrai turi būtent tokią savybę. Manau, kad tikimybė, jog kiekvienas tokią vaikystę, kuri aprašoma, turėjęs žmogus turės visas minėtas savybes, yra itin maža. Todėl vietomis trūko tokių, rodos, visai menkų korekcijų kaip ,,tu gali būti toks ar anoks”. Nes ,,tu esi toks ir anoks” skamba pernelyg stipriai ir lyg neginčijama tiesa, dėl ko galbūt vienas kitas žmogus pagalvos, kad jis tikriausiai iš tiesų yra būtent toks, tik to nepastebėjo, kas greičiausiai neprisidės prie didėjančio pasitikėjimo savimi. Taip pat, nežinau, ar tai vertimo kaltė, ar autorės, bet vietomis trūko perėjimo, kai staigiai buvo kreipiamasi nuo tiesiog alkoholikų vaikų iki žmonių, kurie turi šią priklausomybę. Ir pastarasis dalykas kiek erzino.

Dar tikriausiai reiktų paminėti, kad tai nėra šiaip popsinė knyga. Šią knygą rekomenduoja paskaityti ir per terapijas, ir per būtent tokiems žmonėms skirtus anoniminius susirinkimus.

6.11. Irvin D. Yalom ,,Terapijos dovana”

terapijosKai ,,susitaupo” keletas įrašų (taip, ilgasis Velykų savaitgalis buvo gan produktyvus), kyla noras kokį nors įrašą praleisti. Šiuo atveju norėjosi taip padaryti su ,,Terapijos dovana” aptarimu. Tačiau nutariau nors trumpai ją paminėti.

Tai negrožinė knyga, kurioje apstu patarimų terapeutams, o kaip rašoma viršelyje – ši knyga yra atviras laiškas tiek naujosios kartos terapeutams, tiek jų pacientams. Galvoju, kad į vienus aspektus tikriausiai būčiau kreipusi, jei skaityčiau kaip galima klientė, o visai kitaip skaičiau, kai gilinausi į ją dėl studijų. Klientams ši knyga galėtų padėti, atsakydama į nejaukius, galbūt standartinius ir daugeliui kylančius klausimus apie terapiją (kas tai apskritai per dalykas?), ką galima jos metu nuveikti, kokios yra ribos, kokios baimės gali kilti tiek pačiam klientui, tiek ir terapeutui (taip, terapeutas irgi žmogus, kuriam baimės nesvetimos). Tuo tarpu būsimam / esamam terapeutui ši knyga taip pat suteiks nemažai pamąstymų apie tai, kokia yra terapijos prasmė, naudingumas, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip toli galima nueiti neperžengiant etikos, kokie sunkumai gali kilti ir kaip juos išspręsti. Kaip ir kitose knygose, autorius išlieka ištikimas savo stiliui, pateikia įdomius, nenuobodžius pavyzdžius, iliustruojančius tai, kas buvo pasakyta, jie pakomentuojami. Nors knyga nėra stora ir lengvai skaitoma, bet aprėpia nemažai temų ir terapijos aspektų. Taigi, ją skaitant galima ir atsipalaiduoti, ir nemažai naudingos informacijos įgyti.

O knyga paliko išties gerą įspūdį.

5.1. Alan S. Miller, Satoshi Kanazawa ,,Kodėl gražiems gimsta mergaitės”

virselis-130Pirmoji šiemet perskaityta knyga – negrožinė, o priskiriama populiariajai psichologijai. Prižadu blogo tikrai neužgrūsti tokio tipo knygomis, nes beveik jų neskaitau. ,,Kodėl gražiems gimstam mergaitės” pristatomas kaip įvadas į evoliucinę psichologiją. Viskas pateikiama lengvai, primityviai, su gan lėkštais, tačiau visiems suprantamais pavyzdžiais. Šiek tiek jau kalbėjau pernai aprašinėdama ,,Plikąją žmogbeždžionę” apie šią psichologijos sritį, nagrinėjančią, kaip evoliuciniu požiūriu galima paaiškinti žmonių mąstyseną, jausmus ir elgseną, taip pat, bendravimą su aplinkiniais, o daugiausiai dėmesio šioje knygoje yra skiriama būtent poros santykiams, giminystės saitų stiprumams, parodoma priešprieša tarp vyrų ir moterų, atskleidžiant, ką vienam ir kitam reiškia artimi santykiai ir kokie yra patys didžiausi (nors nei garsiai, nei galbūt mintyse niekuomet neapgalvoti) jų tikslai. Jokios romantikos, jokios meilės – viskas primityvu. Todėl tikiu, kad daug kam nepatiks dėstoma teorija (jei norėtume suskaičiuoti, keliems skaitytojams nepatiko, reiktų prašyti kelti rankas tiems, kuriems patiko – tiesiog lengviau bus suskaičiuoti), vietomis kels juoką ar net pyktį. Teorija primityvi, lygiai toks pat primityvus ir rašymo stilius, tad nieko į labai jau mokslinį stilių panašaus nesitikėkite, nors pabaigoje esanti ilgiausia išnaša, kurioje surašyti šaltiniai, kuriais remtasi rašant šią knygą, informacijos patikimumu kaip ir neleistų suabejoti, tačiau kuo tikėti, renkamės patys.

4.60. Viktor E. Frankl ,,Žmogus ieško prasmės”

ee7bf6b8b57eb01507a135ebd1c857d3,,Visi mes, likę gyvi, išgelbėti gal daugybės laimingų atsitiktinumų, gal Dievo stebuklo (kad ir kaip tai pavadintume), visi mes žinome ir galime nedvejodami pasakyti: geriausieji negrįžo.”

Po ilgos pertraukos grįžtu su garsaus psichiatro neurologo, vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėju Viktor E. Frankl, kuris knygoje ,,Žmogus ieško prasmės” aprašo tai, ką pats savo akimis matė būdamas koncentracijos stovykloje, o taip pat, yra pridedama ir nedidelė logoterapijos santrauka. Kaip pats Franklis sakė, čia aprašomi ne žiaurumai, kadangi tai jau ne vienoje knygoje yra gan plačiai aprašyta. Autorius orientuojasi į kalinių jausmus ir išgyvenimus, į tai, kodėl kai kurie pasiduodavo, o kai kurie išlikdavo.

Puiki knyga. Į tuos ~140 puslapių sutelpa tiek daug gerų pastebėjimų, kurie pagrindžiami pavyzdžiais iš koncentracijos stovyklos, kad nori nenori imi tikėti, kad būtent taip ir yra. Bent man geriausias pastebėjimas iš visų ko gero buvo toks, kad žmogus bet kokiomis sąlygomis pasirinkti, koks jis bus. Iš tikrųjų, tai kažkas panašaus, kas pateikiama kad ir Jose Saramago ,,Aklumas”, kur žmonės, praradę regą, sugyvulėjo. Taip ir į koncentracijos stovyklą patekę ar, jei pasirinktume kiek paprastesnius pavyzdžius, kad ir netekę tam tikrų patogumų žmonės gali pasirinkti, kokie bus, ar išlaikys orumą net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Būtent apie tai ir šneka Franklis savo knygoje. Tai labiausiai ir patiko – kad atkreipiamas dėmesys pagrinde į išgyvenimus, paprastų kalinių, kurie niekur nepasižymėjo, neatliko jokių žygdarbių, tik gavo iš likimo šį kančios laikotarpį ir arba jį išgyveno, arba išrūko dūmais pro krematoriumo kaminą. Bent jau aš momentais įžvelgiau kūrinyje ironijos, kuri, kad ir kaip būtų keista, bet visuomet dar labiau paaštrina pačios situacijos liūdnumą.

Na, ir kaip pavadinimas sako, knygoje nemažai dėmesio skiriama būtent prasmės paieškai. Nes toji prasmė buvo vienas svarbiausių veiksnių, taip pat, paskatinusių žmones nesąmoningai pasirinkti savo ateitį. Tai galėjo būti bet kas: noras pamatyti savo šeimą, užbaigti rašomą mokslinių knygų seriją ar pan. O argi ne taip ir yra iš tikrųjų? Juk yra nemažai žmonių, kurie sako, kad jei ne tas ar anas, nebūtų dėl ko gyventi, todėl tikslas į ateitį yra kiekvienam svarbus.

,,Mes gavome pažinti žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia karta lig šiol. Tad kas yra žmogus? Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras, bet kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose.”

Įkvepianti, priverčianti susimąstyti knyga, apie kurią galėčiau daug šnekėti, papasakoti daugybę pavyzdžių, kuriuos dar ilgai prisiminsiu ir visiems pasakosiu, jei tik pasitaikys proga, bet siūlau patiems ją perskaityti. Kada nors tikiuosi ją turėti ir savo nuosavoje knygų lentynoje, kad galėčiau kas kiek laiko atsiversti ir paskaityti tam tikras vietas. Pasisemti idėjų gyvenimui yra tikrai iš ko.