13.31. Diane Poole Heller „Prieraišumo galia“

Vis dar nepriprantu prie to, kad šiemet kur kas daugiau skaitau negrožinės literatūros. Šįkart kilo suvokimas, kad visą gyvenimą tekstuose ieškau atsakymų. Nesvarbu, ar tai būtų žurnalai, ar knygos, ar straipsniai internete – nebūtinai sąmoningai, bet vis ieškau to, kas padėtų bent kažkiek tvarkos savyje ar aplinkoje susikurti. O kadangi grožinė literatūra šiemet dar sunkiau einasi nei pernai, vis įmaišau negrožinės.

Knygoje aprašomi keturi prieraišumo tipai: saugus, vengiamas, ambivalentiškas, dezorganizuotas. Aprašomos galimos kiekvieno tipo susiformavimo priežastys (genetika, patirtys kūdikystėje ir vaikystėje ir kt.), kiekvienam tipui būdingi bruožai, kaip elgtis, atpažinus savyje ar kitame žmoguje vieną ar kitą tipą, ko tikėtis bendraujant, kaip mėginti keisti, jei turimas prieraišumas nėra saugus, o kuris nors kitas. Parašyta lengvu stiliumi, per daug nesismulkinama su moksliniais terminais ar neuromokslais (pavyzdžiui, užsimenant apie smegenų plastiškumą), retkarčiais paminimi autoriai, kurių įžvalgomis remiamasi rašant vieną ar kitą teiginį. Tad knyga išties skirta plačiai auditorijai – tiek jau kažkiek girdėjusiems apie šiuos tipus, tiek norintiems susipažinti. Man buvo įdomu, svarsčiau apie įvairias situacijas, mėginau save priskirti vienam tipui (ne visai sėkmingai, bet kaip ir visada tokiose temose, tobulai atitikti vieną aprašymą neatrodo realu) ir tiesiog pažvelgti, kaip prieraišumo ypatumai apsunkina ar palengvina mano bei kitų gyvenimus.

Knyga papildyta pratimais, kuriuos galima mėginti atlikti. Pati prie jų ilgiau neapsistojau. Daugelis jų susiję ne tik su situacijų sugalvojimu, bet ir su savo kūno pajautimu. Iš to, kas rašoma, atrodo, kad ir pati autorė savo vedamų terapijų metu mėgsta pasiūlyti klientams panašius į kūno pojūčius nukreiptus pratimus, tad tiems, ką domina panašūs savęs pažinimo būdai, galėtų patikti.

Pradžioje ne veltui užsiminiau apie tai, kad knygose ieškau atsakymų. Šią beskaitant taip pat šioks toks nušvitimas aplankė, supratau, kuo ir kodėl mane trikdo santykiai su kai kuriais žmonėmis, kai tuo tarpu su kitais viskas ramiai praslysta tais pačiais klausimais. Nors kaip neretai būna, prieš imdama knygą tikrai nekėliau minties, ką aš čia norėčiau surasti ir atsakyti sau. Juolab, kad ir tas klausimas – ne visai tiesiogiai susijęs su knygos tema.

13.27. Gintarė Jankauskienė, Justina Mikeliūnaitė, Julius Neverauskas, Neringa Rogalskytė „Kaip atpažinti ir įveikti valgymo sutrikimus“

Perskaičiau jau senokai, tik vis neprisiruošdavau bent keleto žodžių parašyti. Nedidelės apimties knyga talpina penkis atvejus – žmonių pasakojimus apie kokį nors valgymo sutrikimą (anoreksiją, bulimiją, emocinį valgymą, priepuolinio persivalgymo sutrikimą, ortoreksiją (liguistą požiūrį į sveiką mitybą). Kiekviena istorija yra aptariama specialistų, išskiriami sutrikimo požymiai, rašoma, kaip atpažinti ir ko imtis, kad žmogus išsivaduotų iš sutrikimo.

Knyga – vertinga prevencinė priemonė. Net jei atrodo, kad neturite problemų su maistu, kai kurie patarimai skatina pagalvoti apie savo įpročius. Pavyzdžiui, primenama, kad naudingiausia valgyti susitelkus į maistą, o ne į telefoną, kompiuterio ar televizoriaus ekraną, taip pat – neskubant. Tokiu būdu maistas įsisavinamas visais turimais pojūčiais, pajaučiamas sotumo jausmas. Kaip ir savaime suprantama, tik kiek žmonių taip elgiasi? Taip pat, liūdnokai skambėjo situacijos, kuriose tėvai ar kiti artimieji ignoruodavo arba nepastebėdavo jau rimtai įsibėgėjusį valgymo sutrikimą turinčio šeimos nario elgesio bei išvaizdos pokyčių. Apskritai, viskas gali tapti labai komplikuota, kai vieną valgymo sutrikimą keičia kitas, o šalia to neretai nustatoma ir depresija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, jau nekalbant apie fiziologines sveikatos problemas, kurios yra valgymo sutrikimų pasekmė. Tad įdomu ir naudinga gali būti ir tiems, kurie visai nieko nežino apie šiuos sutrikimus, ir norintiems įgyti bendrųjų žinių, ir tiems, kuriems neramu dėl savęs ar kito. Visgi tie, kurie jau turi kažkokį žinių ar patirties bagažą, vargu, ar ras kažką naujo, nes gilių kapstymų čia nebus.

Man, kaip grožinės literatūros mėgėjai, pritrūko asmeniškumo istorijose. Pasakojimai parinkti puikiai, juose galima pastebėti išties skirtingus atvejus, įvykių centre – įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Kaip suprantu, istorijos – realios, tačiau perėjus per knygos autorių filtrą ir redagavimą, pasakojimuose neliko autentiškumo, būtent to konkretaus žmogaus balso. Visų pasakotojų kalbėjimo stilius – identiškas, niekaip neatsikračiau dirbtinumo pojūčio, o tai trukdė įsijausti į tų žmonių istorijas, pajausti, kad nėra jos šiaip sugalvotos ir užrašytos, kad tiktų į temą, o išties išklausytos / gautos iš realių asmenų.

Susipažinimui – puiki knyga, o kas giliau nori pasidomėti vienu ar kitu sutrikimu, leidinio pabaigoje yra rekomenduojamos literatūros bei video sąrašas.

13.24. Irvin D. Yalom „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“

Ne taip ir seniai skaitydama kitą Irvin D. Yalom knygą „Mirties ir gyvenimo klausimas“ susidomėjau šia – būtent mirties baimei nagrinėti skirta knyga. Pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Egzistuoja posakis, kad žiūrėti tiek į saulę, tiek į mirtį yra kenksminga. Irvin D. Yalom atsakydamas į jį teigia, kad į mirtį žiūrėti yra labai svarbu. Nesyk knygoje kartojama, kad šiuolaikiniai psichoterapeutai vengia šnekėti mirties tema. Lygiai kaip ir žmonės apie mirties baimę kalba nenoriai, neįsivelia į diskusijas – kitaip, nei pasisukus pokalbiams apie kitokias baimes. Tačiau I. D. Yalom požiūriu, įsivardinus baimę, ją pažinus, išnagrinėjus kaip bet kurią kitą baimę, galima pradėti kokybiškiau gyventi.

Kaip visuomet, autorius dalijasi ne tik klientų, bet ir savo paties istorija, aprašo, kaip atpažindavo ne visada aiškiai suvokiamą kitų mirties baimę, dalijasi įžvalgomis, kaip vertėtų apie ją ar mirties baimės kamuojamais žmonėmis kalbėti. Dabar, rašydama apie šią knygą ir mąstydama, kas labiausiai įstrigo, galvoje vis šmėkšteli įvairios teksto vietos, tad ne taip ir paprasta išsirinkti. Galbūt įdomiausia mintis buvo apie ratilus: jei imate galvoti, kad mirsite taip nieko gero ir nenuveikę ar nepalikę pasauliui, tai svarbu prisiminti, kad bendraudami su kitais žmonėmis duodate dalelę savęs kitiems, o tie kiti kažkiek jūsų perduoda saviems pažįstamiems ir taip toliau. Tokia iš pažiūros gal naivoka mintis pasirodė, bet vos ilgiau apsistojus ties ja pagalvojau apie tai, kiek pati perėmiau iš žmonių, su kuriais esu bendravusi, tad jie taip paprastai neišnyksta net ir nutraukus bendravimą. Dar visai paveikė tai, kad mano požiūris į mirtį / kas po jos atitinka paties autoriaus. Patiko skaityti savas mintis, tik kur kas paprasčiau, aiškiau ir glausčiau sudėliotas.

Visgi ir be mirties baimės temos, buvo įdomių momentų. Įsirėžė viena istorija, kuri pasirodė artima, nors iš pažiūros su aprašomo žmogaus gyvenimu neturiu nieko bendro. Apskritai, man artima Irvin D. Yalom taikyta egzistencinė, pagrįsta artimu ryšiu su klientu, psichoterapija. Kai nebijoma atskleisti savo gyvenimo, netgi įžvelgiama privalumų, tokių kaip ryšio sustiprinimas (aišku, svarbu žinoti/pajausti, kada verta atsakyti į asmenišką klausimą, o kada grąžinti pokalbį į paciento pusę). Buvimas čia ir dabar – man pačiai ši dalis atrodo net ir sudėtingesnė nei kažkokios praeities istorijos pasakojimas. Įvardinti terapijos metu klajojančias mintis ir pojūčius turėtų būti ne itin paprasta daugeliui, o psichoterapeutui pagauti momentą, kai „čia ir dabar“ panaudoti verta, irgi reikia ne tik teorinių žinių, bet ir praktikos, „jausmo“. Įsiminė ir keli pavyzdžiai apie susidūrimą su tikinčiais klientais. Nors I. D. Yalom nėra tikintis, o jo požiūris į mirtį skiriasi nuo tikinčiųjų, bet kaip jis pats teigdavo – jei tikėjimas leidžia kitam gyventi prasmingą, dorą gyvenimą, tai jis nemato reikalo perkalbėti ar neigti religijos. Šitą vertėtų prisiminti susidūrus su skirtingų pažiūrų į nebūtinai religiją žmonėms, nes tinka ir kitiems atvejams. Pati šią teoriją (jei kitam tinka/patinka, niekam žalos nedaro, tai tegu) irgi mėgstu, bet kartais ir paslystu.

Nepriklausomai nuo gvildenamų temų, kartais sustodavau ir apgalvodavau situacijas ar išsakytas mintis. Galvoje kažko neapvertė, bet buvo visai įdomu.

13.14. Irvin D. Yalom, Marilyn Yalom „Mirties ir gyvenimo klausimas“

Man reikia save išmokyti, kad kažkas gali būti vertinga ir įdomu, ir svarbu, net jei aš patiriu tai vienas, net jei negaliu to pasidalinti su Marilyna.

Psichiatras Irvin D. Yalom su žmona Marilyn apmąsto gyvenimo baigtį, mirtį ir gedulą, netekus artimojo. Kai sutuoktiniai pradėjo rašyti šią knygą, buvo žinoma, kad dėl gydymui nepasiduodančio vėžio Marilyn liko nedaug gyventi. Leidinyje yra ir keletas poros nuotraukų.

Į gan nedidelės apimties knygą sutilpo daug temų. Apie jaunystę, kai mirties baimė jaučiama stipriau, ir senatvę, kai mirties nebebijoma. Apie ligas, kurios išsekina, skausmą, kuris skatina galvoti apie įvairius gyvenimo baigties būdus. Skausmą – ne tik mirštančiosios, bet ir gedinčio vyro. Apie senatvę, kuri priverčia atsisakyti darbo, kurį visą gyvenimą su malonumu dirbo. Senatvę, kuri trukdo judėti ar atima savarankiškumą, verčia suabejoti savo atmintimi. Apie gražų, ilgą gyvenimą, kuris vieną dieną privalo baigtis. Apie artimuosius, kurie bus palikti, arba bendraamžius, kurie jau visi mirę. Apie sukauptus namuose prisiminimus daiktų ir knygų pavidalu, kurių po sutuoktinių mirties niekam tikriausiai nebereikės. Apie mirštančiosios susitaikymą su mirtimi ir ramų jos priėmimą, ruošimąsi tam, planuojant susitikimus, skambučius su draugais ir artimiausiais žmonėmis. Ir vyrą, kuriam sunku girdėti žmoną, kalbančią apie mirtį su tokia ramybe, nes pats neįsivaizduoja gyvenimo be jos. Apie našlį, kuris, būdamas išsilavinęs psichiatras ir konsultavęs begalę artimojo mirtį patyrusių ar vėžiu sergančių pacientų, pats netektį išgyvena ne ką lengviau (šis momentas man išties įstrigo – viso labo mes visi žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Ir kad sunkiomis akimirkomis palaikymo reikia iš kitų, nes pats sau vargu, ar padėsi tomis akimirkomis, kai norisi tik sulįsti į žemę).

Graži, liūdna, jautri ir atvira knyga apie kurią rašyti sunkiau nei ją skaityti, matyt, todėl ir gavosi labiau dalies temų paminėjimas nei mano pačios įspūdžiai. Gal kad įsivardinandama, kas man pačiai buvo įdomiausia ir įstrigo, kurie momentai artimiausi, vis nukrypdavau į asmeninius potyrius ar mintis, kurias noriu pasilikti sau. Tad tebūnie tai įrodymas, kad autorių tekstai, kuriuos jie rašė pakaitomis, paveikia ir užsilaiko mintyse. Irvin D. Yalom rašė šiek tiek apie kitas savo knygas. Viena jų – „Žvelgti į saulę“ – susidomėjau, tad, manau, kad ateity prie rašytojo dar grįšiu.

__

Žemiau pateiktos citatos nėra tos, kurios atspindėtų knygos turinio tematiką, tačiau man itin susisiejo su šių dienų naujienomis apie karą Ukrainoje, tad negaliu jų neperrašyti čia. Citata apie karo vaikus buvo parašyta skyriuje, kuriame Marilyn pasakojo rašanti knygą apie vaikystės prisiminimus Antrojo pasaulinio karo metais. Tos knygos ji nespėjo pabaigti. Antroji citata – iš Irvin’o pamąstymų apie savo ir Marilyn ankstyvuosius gyvenimo etapus, tačiau man pasirodė kaip visiška pirmosios minties tąsa.

Vaikystės istorijos retai apsiriboja vien karo baisumais. Vaikai prisimena, ką jie valgė ar ko nevalgė, ypač bado kančias. Prisimena nepažįstamų žmonių, kurie priėmė juos į savo namus, gerumą, ir tą retą žaisliuką, gautą per gimtadienį ar Kalėdas. Jie prisimena, kaip žaisdavo su kitais vaikais – ne vienas dingo iš jų gyvenimo, pasimetė ar tiesiog mirė. Jie prisimena sirenų staugimą, ryškius raketų pliūpsnius, nutvieskiančius nakties dangų. Vaikų akys pastebi kasdienius karo įvykius – vėl juos prisiminus, kitiems paliudijama apie brutalią realybę.

Daugelis ankstyvųjų psichiatrijos srities tyrėjų – Sigmundas Freudas, Anna Freud, Melanie Klein, Johnas Bowlby – yra priėję prie išvadų, kad vaikystės trauma, tegul net patirta ikiverbalinėje stadijoje, neretai yra neišdildoma, asmeniui suaugus, lieka padariniai jo ramybei, gebėjimui atsipalaiduoti ir savigarbai.

13.9. Lori Gottlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti? Psichoterapeutė, jos psichoterapeutas ir mūsų siekis geriau suprasti save“

Lori Gottlieb – psichoterapeutė, šioje knygoje rašanti ne tik apie darbą, keleto klientų istorijas, bet ir apie savo pačios patirtis lankantis pas psichoterapeutą. Nors tai negrožinis kūrinys, o autorė kartais įterpia ir teorinių psichologijos bei terapijos žinių, skaityti itin lengva, beveik kaip kokį nors standartinį romaną, tad knygos apimtis gali gąsdinti nebent pradžioje. Pati skaičiau keletą savaičių, o pradžią – dar pernai, bet suprantu, kad kitokiomis aplinkybėmis ją ir per savaitgalį būčiau įveikusi.

Kita vertus, visai nesinorėjo skubėti – autorės pasakojimo tonas itin malonus, yra įterpta ir humoro ten, kur jis tinka, neperspaudžiant. Įdomu, kad simpatiška ne tik pasakotoja, bet ir kiti veikėjai, nepriklausomai nuo jų charakterio. Be Lori gyvenimo ir iššūkių, su kuriais ji susiduria, pasakojama apie visus idiotais laikantį Holivudo scenaristą, vėžiu sergančią ir paskutinius mėnesius skaičiuojančią moterį, per 70-ąjį gimtadienį nusižudyti planuojančią vienišą moteriškę, savęs pamilti nesugebančią merginą ir, dėl suprantamų priežasčių mažiausiai atskleidžiamą charakterį – Lori psichoterapeutą Kendelą. Pasirinkti įvairaus amžiaus ir skirtingose situacijose esančius žmones, manau, buvo geras sumanymas ne tik dėl skaitytojų, kurie galbūt susitapatins su vienu ar kitu veikėju, bet ir dėl parodymo, kad nepaisant skirtumų visi, atėję į psichoterapiją, turi tą patį tikslą, net jei jo tiesiogiai ir neįvardina – pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Skaitant atrodė, kad iš šios knygos pasisemti minčių, idėjų gali daug kas – tiek eiliniai skaitytojai kaip aš, tiek galvojantys apie terapiją, ją lankantys, o taip pat ir studijuojantys ar jau tapę psichikos sveikatos specialistais. Apskritai, vien pats Lori gyvenimas ganėtinai įdomus – ji nebuvo ta, kuri po mokyklos įstojo į psichologiją, sukūrė šeimą, kilo karjeros laiptais ir taip toliau. Tad tie, kurie pasimetę savo gyvenimuose, gali surasti įkvėpimo pokyčiams. Tačiau norisi paminėti, kad tai jokiu būdu nėra motyvacinė ar bandanti kažkokias konkrečias tiesas įteigti knyga. Man tekstas pasirodė labai žmogiškas, kalbantis apie dalykus, kurie aktualūs daugeliui. Lori, pati klystanti, abejojanti ir ne visada daranti teisingus sprendimus, yra būtent tokia pasakotoja, kuri tokio pobūdžio knygai reikalinga, nes nėra visažinė ir teisuoliška. Vien tik bandymai, patirtys, kai kada – rizika ar likimas savo komforto zonoje, iš kurių ir susideda kiekvieno iš mūsų gyvenimas.

Įvertinau visu penketu (iš penkių) – tai būna retas atvejis jau keletą metų, tačiau šįkart galbūt dėl tos ramybės, noro neskubėti ir grįžti kaskart, kai tik pavykdavo mintis sutelkti į knygos skaitymą, pačio turinio, kuris kėlė įvairias emocijas, drąsiai spustelėjau maksimumą goodreads, o ir turimą knygos egzempliorių žadu pasilikti sau.

13.1. Danutė Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“

Pradėjau skaityti likus kelioms dienoms iki Naujųjų, užbaigiau jau šiemet. Knygą radau atsitiktinai – iš sena.lt užsakinėjau trūkstamą iki visos kolekcijos R. Gavelio knygą ir pamačiau, kad pardavėjas turi ir šią. Tema man įdomi, o Danutė Gailienė – svarbus žmogus savižudybių prevencijos ir tyrimų srityje, tad nebuvo minčių, kad nusivilsiu.

Knyga nedidelė, bet sutalpinta nemažai: statistika ir kaip ji keitėsi aprašomu laikmečiu, nagrinėjamos priežastys, kurios skatina žudytis, taip pat aptariamas lietuvių santykis su savižudybe, kaip ji buvo vertinama laikui bėgant. Žinoma, nepamirštamas ir pasaulinis kontekstas. Skaitydama prisiminiau „Rašytojas ir savižudybė“, kurioje buvo rašoma apie tą patį, tik išsamiau ir neišskiriant konkrečios vietovės. Na, ir ten buvo bandyta pritraukti teoriją, aiškinant būtent rašytojų savižudybes, nors daug kas tiko apskritai bet kokiems žmonėms.

Knyga išleista 1998-aisiais, tad galima palyginti, kaip keitėsi situacija bėgant metams. Įvade autorė rašė, kad Lietuva, nors pirmavo savižudybių skaičiumi, tuo metu vis dar neturėjo jokios valstybinės savižudybių prevencijos strategijos, anuomet nebuvo rimtesnių vietinių suicidologinių tyrinėjimų, netgi krizių įveikimo centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinę pagalbą teikiančio telefono (o ir veikiančios linijos anuomet sunkiai išgyveno dėl lėšų trūkumo). Praėjusį dešimtmetį tikriausiai buvo daugiausiai kalbama šia tema spaudoje, netgi kai kurie politikai aktyviai įtraukinėjo tikslus į savo rinkimines programas, plėtėsi emocinės paramos linijos, tyrimų, prevencijos programų taip pat turime, krizių centrą – irgi. Tad progresas yra. Ar to, ką turime, pakanka? Neatrodo net man, jau ilgokai nutolusiai nuo šios srities naujienų. Visgi švietimas, kurio daugėja, keičia (ar bent taip tikiuosi) žmonių mąstymą, požiūrį į savo emocijas ir būsenas, psichikos sveikatos specialistus, tad gal nestovime vietoje?

Pradžioje kiek daugiau skaičių ir diagramų, tad sausoka, bet vėliau, perėjus prie priežasčių, tekstas išties įtraukia. Autorė cituoja kitus, bet citavimas neatsibosta, patraukliai įtraukiamas į dėstymą, todėl skaitymo neapsunkina. Labiausiai įsiminė vieno lietuvių politiko pažadas susideginti, jei per porą savaičių nebus surengti pirmalaikiai seimo rinkimai (nei rinkimai įvyko, nei jis susidegino, tačiau žiniasklaida dvi savaites rašė straipsnius savižudybių tema). Taip pat įdomu buvo skaityti apie K. Cobain savižudybę, kaip žiniasklaida pasaulyje (išskyrus Lietuvą) stengėsi veikti pagal gaires – neromantizuoti savižudybės, nenuvertinant jo, kaip atlikėjo, pabrėžti, kad savižudybė nėra tinkamas būdas spręsti problemas ir kt., kad išvengtų kopijuotojų. Na, ir nemažai dėmesio skiriama eutanazijos temai. Eutanazija, kuri dar pavadinama savižudybe su pagalba, anot autorės, sukelia itin daug abejonių. Skaitant jautėsi tvirta autorės nuomonė, bet kitaip šiuo atveju ir negalėjo būti. Kadangi ji pagrindžiama aiškiais, realiais argumentais, keleto šalių patirtimi, net ir ne visada sutinkant su požiūriu, argumentuota nuomonė verčia galvoti, diskutuoti, pritarti, kad yra sudėtingų niuansų, kuriuos svarbu apgalvoti, prieš priimant bet kokį įstatymą.

Buvo įdomu. Lentynoje yra ir „Ką jie mums padarė“. Ateis ir pastarajai laikas.

12.61. Harriet Lerner „Pykčio šokis“

Senokai „Pykčio šokis“ guli mano lentynoje, vienu metu svarsčiau ją parduoti, taip ir neperskaičiusi. Bet tada užtikau savo buvusios dėstytojos mintis apie šią knygą (rašė, kad tai – viena geriausių saviugdos knygų, kurias ji yra varčiusi/skaičiusi), po to su drauge nukalbėjome apie besikaupiančias knygas, kurias perkame ir kurių neskaitome/nespėjame skaityti (man negrožinę sunkiausia prisiruošti skaityti, bet įsigyti vieną kitą norisi) – taip visos aplinkybės ir susidėliojo į nutarimą imtis H. Lerner knygos.

Pradėsiu nuo to, kad kreivai žiūriu į visokias tik moterims skirtas populiariosios psichologijos knygas. Na, kad ir šiuo atveju – juk neadekvačiai pyktį išreikšti gali ne tik moterys, bet ir vyrai. Visgi knygos autorė neketina su manimi ginčytis, tik argumentuoja, kodėl rašydama kreipiasi į moteris (minimi argumentai – aiškūs bei priimtini). Visgi sakyčiau, kad jei tik norisi patobulėti pykčio srityje, tai knygą galima skaityti nepriklausomai nuo lyties.

Jau pačioje pradžioje moterys pagal tai, kaip reiškia pyktį, skirstomos į dvi grupes. Galėjau burbėti, kad dvi grupės – mažoka, bet kadangi vienoje iš jų radau save, tai beliko tik skaityti toliau ir žiūrėti, ką su tuo galima daryti. Autorė, remdamasi pavyzdžiais, aiškina tipiškus pykčio reiškimosi atvejus, į ką tai išsirutulioja ir ko galima būtų tikėtis, pakeitus elgesį ir reakcijas. Kai kur netgi eina žingsniu tolyn nei skaitytojas, nes būdavo, pagalvodavau, „kas būtų, jei…“, o tuomet ir rasdavau galimą variantą į savo apgalvotas aplinkybes. Tekstas dėliojamas paprastai, visiškai neapkrautas teorijomis, pavardės surašytos tik knygos pabaigoje. Visgi, kaip ir rašo H. Lerner, jei knygą norėsis ne tik perskaityti, bet ir, remiantis įžvalgomis ir patarimais, keisti savo elgesį kasdienybėje, tekstą ar bent jo kai kurias dalis verta perskaityti kelissyk, kad būtų aiškiau ir geriau įsisavinama informacija, o tikriausiai svarbiausia – nebūtų pereinama nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Aišku, ne visa informacija buvo nauja. Apie patarimus, kuriuos dalinti mėgstame, nors net nebuvome prašomi (ir kaip iš to išsirutulioja pykčiai, konfliktai, nes kažkas pyksta, kad jam patarinėja, o kažkas – kad jo visai nesiklauso), prisiimtą atsakomybę už kito gyvenimą, sprendimus, apie perimamas kito emocijas, apie pyktį, susierzinimą, kad kitas kažkaip ne taip reaguoja į konkrečią situaciją, nei turėtų, apie nutylėjimus, nesibaigiančius moralus, kabinėjimąsi, na, ir be abejo, praeities patirtis ir aplinkos, kurioje augome, padiktuotą elgesį – visa tai puikiai žinoma.

Visgi pati šokio sąvoka man buvo nauja, tačiau atrodė absoliučiai taikli. Šokis – tai tas pats elgesio modelis, kurį naudoja konflikto dalyviai. Pavyzdžiui, žmona su vyru konfliktuoja dėl buities darbų. Ji burbuliuoja, skundžiasi, kad niekas jai nepadeda namų ruošoje, vyras palinksi galvą, pažada ateity padėti arba atsitraukia (įsijungia televizorių, nueina į kitą kambarį ar pan.), tačiau ateity – jokių pokyčių. Bėga dienos, vyras elgesio nekeičia, o žmona ir toliau burbuliuoja bei atlieka visus buities darbus. Labai tipiška situacija, kuri šimtus kartų matyta, kažkieno ir išgyventa, na, ir išties primenanti nesibaigiantį šokį. Tad autorė pataria, kaip išeiti iš to šokio, kokie gali būti pokalbio ir veiksmų variantai, kaip kalbėtis, kaip veikti, kokios galimos kito konflikto dalyvio reakcijos bei kaip, keičiant elgesį, išlaikyti emocinį artumą (nes variantas, kai vyras imasi buities darbų, o žmona vaikšto iš paskos ir aiškina, kaip negerai jis ką nors išvalė, vargu, ar pagerins santykius, sumažins pykčio jausmą bei konfliktų skaičių).

Skepticizmas šiek tiek lindo (nes kaip aš be jo) skaitant apie galimus pokalbių variantus – gal dėl sakinių formuluočių, gal ir dėl argumentacijos (ypač kai pyktį jaučianti moteris pasakoja kitam „šokio“ dalyviui, kad tokia jos reakcija kyla dėl turėtų vaikystės patirčių ar dėl to, kad tai buvo būdinga kitoms šeimos moterims), kuri gal ir teisinga, bet vargu, ar daugelio bus suprasta taip, kaip norisi, nebus ateity naudojama kaip prielaida kelti kitus konfliktus, prisikabinti ar pan. Bet gal čia jau lenda mano netikėjimas bei pačios nesaugumo jausmas, jaučiamas bandant įstatyti save į aprašomus atvejus (nepriklausomai nuo to, ar iš viso susitapatinti galėčiau dėl panašios patirties neturėjimo).

Ir vis dėlto. Patiko. Jau skaitant lenda realūs gyvenimo pavyzdžiai, o labiausiai įspūdį palieka suvokimas, kad neretai konkretus šokis tarp tų pačių žmonių taip ir nesibaigia visą gyvenimą. Liūdna.

12.46. Lina Vėželienė „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“

Kai pasirodė knyga, apie Liną Vėželienę nebuvau nieko girdėjusi. Visgi pats leidinys visai domino, nes tikėjausi pokalbių iš psichologo kabineto, na, kažko panašaus į Irvin D. Yalom knygas. Tiesa, kad „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ – visai ne apie tai, žinojau dar prieš imdama, kadangi jau buvau perskaičiusi ir išgirdusi kelias antirekomendacijas, kurios ir sukėlė smalsumą. Nors atrodo, kad L. Vėželienės knygos atveju, skaitytojai yra išsiskirstę į dvi stovyklas – arba labai patinka skleidžiamos idėjos, arba visai ne, dalis nė nebaigia skaityti. Vienu metu ir aš galvojau, kad reikia ją mesti, vietoj šios knygos juk kažką išties sau vertingo paskaityčiau. Bet apsipratusi su autorės pasaulėžiūra, perskaičiau iki galo.

Pavadinime yra nuoroda į religiją (nuodėmės), tačiau tai, kas atrodė tik kaip triukas pritraukti skaitytojus – intriguojantis (?) pavadinimas – yra ne vienintelė sąsaja su tikėjimu. L. Vėželienei religija, tikėjimas Dievu ir Šviesa (taip, iš didžiosios) yra svarbi jos terapijų dalis, kalbama ir apie demonus. Apie tai, kokie turime būti nuolankūs, žvelgti į Šviesą, minima nesyk. Nors nevadinu savęs tikinčia (matyt, būčiau beviltiška klientė šios knygos autorei), bet puikiai suprantu, kad yra daug vertybių, kurios tinka tiek bet kurią religiją išpažįstantiems, tiek ateistams. Visgi tokių žodžių kaip mirtina nuodėmė ar nusikaltimas (jais vadinamas abortas, neištikimybė, bandymas žudytis) mėtymasis skamba atstumiančiai (pavyzdžiui.: „O nuo depresijos nebetoli ir iki savižudybės. Štai jums ir mirtina nuodėmė”). Nesiplėsiu su įsivaizduokime, kad… , bet supratau, kad pas tokią psichoterapeutę užsukti nenorėčiau.

Nors užsukti nenorėčiau ne kiek dėl to, kad išgirsčiau padariusi mirtiną nuodėmę ar kad esu visiška tamsuolė, kurioje įsikerojusi puikybė ir daugelis kitų nuodėmių, bet vien dėl autorės tono knygoje. Nuo pat pradžių negalėjau atsikratyti minčių, kad autorė jaučiasi aukščiau kitų – tos pačios srities specialistų, klientų. Jau įvade buvo aiškinama, kad psichologai ir psichoterapeutai ne ten žiūri ir gilinasi, kad jie visai nepaliečia sielos. Rašo, kad žmogus „Eina pas mirtinai užsigalvojusį specialistą ir jau dviese išsamiai apmąsto…” ir tokiu būdu taip ir nepasiekia esmės ar sunkumų priežasties šaknų. Anot autorės, įprastos terapijos metu viskas yra vyniojama į gražiai skambančius psichologinius terminus, kai iš tiesų viskas susiveda į L. Vėželienės išskirtas nuodėmes. Skaitant atrodo, kad klientai iš viso neaišku ko eina pas specialistus, moka pinigus už terapiją, nes juk vis tiek ji žmogui nepadės. Viename skyriuje siūlo alternatyvą – nešvaistyti pinigų psichikos specialistams, o geriau nueiti pas dvasios tėvą visiškai nemokamai. Tiesa, šalia buvo minimas miškas, vartotojiškumo sumažinimas ir kitokie variantai., kurie pagerintų savijautą – su šiais punktais sutinku. Tik vat vieno išklausytojo keitimas į kitą, ypač kai abu – skirtingo išsilavinimo, o vienas jų – dar ir su labai aiškiu požiūriu į kai kuriuos klausimus, vargu, ar tinka kiekvienam žmogui. Suprasčiau, jei autorė būtų kitos srities specialistė ir kritikuotų psichologijos mokslą, šioje srityje dirbančiuosius. Bet juk ji pati veda terapijas, susiduria su pagalbos ieškančiais žmonėmis, keliai tikriausiai susiduria ir su kai kuriais kolegomis. Tad ar čia jos išties išsamiai aprašyta puikybė pasireiškia visu gražumu ir ji galvoja esanti vienintelė, gebanti žmogų atvesti į kelią, ar ji kritikuoja visus specialistus, įskaitant save, ar kažko aš nesupratau?

Knygoje netrūksta prieštaravimų arba/ir aiškumo. Nemažai kritikos skiriama terapijai, kurios metu gilinamasi į vaikystės ir paauglystės patirtis. Daug kartų kartojama, kad nereikia žiūrėti, kas buvo seniau, kad nereikia sakyti, kad čia viskas dėl tėvų, tiesiog priimk, kad esi apimtas puikybės ir tinginystės, dėl to tau galiausiai išsivystė depresija. Kai kada buvo aišku, kad ji turi galvoje riziką, jog klientas pernelyg įsigilinęs į senąsias patirtis, ims kaltinti tėvus bei iš karto pasiduos (tėvai kalti, tad jis nebegali pasikeisti). Bet daugumoje vietų atrodė, kad ji tiesiog kritikuoja tokį gilinimąsi į praeitį, nes svarbiausia – siela, tai, kaip dabar tos nuodėmės reiškiasi ir kaip nuo jų išsigydyti. Todėl buvo keista skaityti tiek viename skyriuje esančią kritiką klientui, nesupratusiam, kodėl turėtų pasakoti apie vaikystę, tiek apie suaugusius alkoholikų vaikus, kai visame tekste buvo kuo gražiausiai aprašyta, kokią reikšmę augimas alkoholiko (-ų) šeimoje daro tolesniam vaiko gyvenimui jau suaugus. Tekste netrūksta keistų pasisakymų. Paaiškėja jos požiūris į likimą (karmą?): „Beje, labai įdomus jo tolesnis likimas – Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui...“. Arba L. Vėželienė teigia, kad nusikratyti jos aprašomų nuodėmių gali padėti atleidimas ir dėkingumas, siūlo rašyti šiuo metu itin išpopuliarėjusį dėkingumo dienoraštį – na su tuo yra viskas kaip ir gerai. O tada randu tokius teiginius: „Netikėtai pasimato, kad ir ,,paskutiniam alkoholikui” yra už ką padėkoti. (…) Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos.“ Norėčiau tikėti, kad tai yra humoras, bet nepavyksta.

Jokiu būdu nesakau, kad visas tekstas buvo neįdomus. Nebūčiau iškentusi beveik 400 puslapių vien tam, kad galiausiai galėčiau paburbėti. Įdomu buvo skaityti apie kančioje gyvenančius žmones, kad ir kaip man atrodo, kad perdavimo iš kartos į kartą momentas čia išties reikšmingas (kalbėjimo apie tai trūko), o ne staiga apėmusi kuri nors nuodėmė. Geras tekstas buvo ir apie suaugusius alkoholikų vaikus – tik nelabai supratau, kodėl skyriuje „Gašlumas ir rajumas“ kalbama visai ne apie tuos, kurie, anot jos, kenčia nuo rajumo nuodėmės, o apie tai, kokias pasekmes jaučia rajaus žmogaus vaikai net ir po daugelio metų. Buvo taiklių įžvalgų, įdomu buvo žiūrėti, kaip kas pritempiama iki vienos ar kitos nuodėmės. Žodį pritempiama pasirinkau ne veltui, nes kai kur atrodo, koks žmogus bebūtų, jis vis tiek kenčia nuo puikybės, tinginystės ir dar keleto kitų nuodėmių. Skaitant atrodė labai slidi riba tarp to, kas, anot autorės, normalu, o kas – jau nuodėminga. Net nebeaišku, ką mums, skaitytojams, su tomis nuodėmėmis, kurias, be abejo, savyje atpažinome, daryti, ypač jei esame netikintys: jei būsime atlaidūs, vis tiek kirbės mintis, kad čia tikriausiai puikybė užsislėpusi. Visas tekstas galėjo būti sutrauktas į kur kas mažesnę apimtį, gal tada atsirastų aiškumo ir kalbant apie mano aukščiau paminėtus dalykus. O šiaip visos knygos metu autorė atrodė nuvertinanti klientų problemas, bet tuo pačiu rodanti, kad absoliuti dauguma žmonių yra nuodėmingi, bei viena tų, kurie teigia, jog reikia tik gerai įspirti į užpakalį žmogui, kad visos depresijos išsilakstytų.

Galiu atsiriboti nuo jos požiūrio į kai kuriuos klausimus, terapijų prasmę, vaikystės įtaką suaugusiajam, tačiau dėstymo tonas, keisti, antakius kilstelėti privertę išsireiškimai pro akis jau niekaip nepraslysta. Susipažinau, ir pakaks.

12.17. Gintarė Jankauskienė, Agnė Kirvaitienė „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“

Pernai pasirodžiusi lietuvių autorių knyga šia tema gan greitai atsidūrė ir mano pirkinių krepšelyje. Iki šiol buvau skaičiusi porą Janet Geringer Woititz knygų, tad maloniai nustebino, kad ir Lietuvoje jau yra, kas inicijuoja ir rašo knygas SAV tema. Tiesa, kaip ir visuomet, yra pabrėžiama, kad turinys gali būti vertingas ir tiesiog nedarniose šeimose augusiems, nebūtinai su priklausomybėmis artimųjų rate susidūrusiems skaitytojams.

Knygoje yra pasakojamos dešimties žmonių istorijos. Kiekvienas jų vaikystėje susidūrė su vieno iš tėvų (kartais – abiejų) alkoholizmu, tačiau buvo įdomu rasti tokius skirtingus atvejus. Pasakojimų įvairovė leido ne tik geriau atskleisti tam tikrus klausimus, kuriems skirtas skyrius, bet ir išvengti dažnų tos pačios informacijos ar pastebėjimų pasikartojimo. Po kiekvieno pasakojimo yra psichoanalitikės A. Kirvaitienės komentaras, taip pat, iškeliami klausimai, kurie leidžia susikoncentruoti į konkrečią temą, aptariamas ne tik kiekvienas atvejis, bet ir yra siūlomos idėjos, kas galėtų pagelbėti vienu ar kitu atveju, kokios pagalbos ieškoti, koks terapijos būdas galėtų būti naudingas. Įžvalgos buvo įdomios, taip pat, patiko, kaip buvo kalbama apie terapiją, t.y. praktiniai pastebėjimai apie tai, kiek terapija gali užtrukti, kad kai kuriais atvejais netgi labai naudinga pasivaikščioti pas skirtingus specialistus, kad būtų atrastas tas, kuriam norėsis atsiverti. Norisi pagirti neįkyrų komentarų toną, nesijautė, kad būtų primygtinai kišamos tam tikros tiesos ar pačios specialistės įsitikinimai, akcentuojama paties žmogaus atsakomybė kažkur kreiptis, imtis pokyčių.

Knygoje bandoma aptarti gan nemažai temų. Čia bus atvejų ir pastebėjimų apie darboholizmą, vidinį kritiką, baimes dėl ateities, amžiną įtampą ir nerimą, sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose, jaučiamą kaltę, pyktį, prisiimamą gelbėtojo vaidmenį, emocinį valgymą, žemą savivertę, norą kontroliuoti save ir kitus, vidinę tuštumą. Pavyzdžiai iš gyvenimo leidžia suvokti, kaip įvairiai gali pasireikšti tam tikri sunkumai, kaip kai kuriais atvejais gali būti sudėtinga suprasti, kas vyksta su pačiu žmogumi, iš kur kyla nenumaldomas noras viską kontroliuoti, kelti dramas lygioje vietoje, dirbti iki išnaktų, užmiršus viską aplinkui, ir panašiai. Dėl situacijų ir gyvenimo istorijų įvairovės surasti kažką pažįstamo yra gan paprasta, jei ne savo šeimoje, tai nemaža tikimybė, kad žmonių su tokia vaikyste, kuri aprašoma, yra tekę sutikti, o galbūt net ir iki šių dienų su jais bendraujama. Žinoma, viską reikia vertinti kritiškai, nes kaip rodo ir pačios istorijos, sudėtos šioje knygoje, etikečių, kad žmogus, kurio vienas iš tėvų (ar abu) bus būtent toks, o ne kitoks, nereikėtų skubėti užklijuoti.

Kadangi pradžioje buvo minėta, jog išties didelis procentas tiek vyrų, tiek moterų, atėjusių į terapiją, būna SAV, keistoka, kad tik viena iš dešimties istorijų priklausė vyrui. Taip pat, peržvelgusi pabaigoje esantį knygų sąrašą, pasigedau pagrįstumo. Na, tiesiog buvo keistoka matyti tokias populiariosios psichologijos knygas kaip J. Gray „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“ šalia kur kas specifiškesnės, rimtesnės ar klasikinės literatūros. Na, o jei norėjosi tokiu būdu pasiekti plačią auditoriją, tuomet pritrūko komentaro, kodėl būtent šios knygos buvo pasirinktos, išdėliojimo ne pagal abėcėlę, o pagal kitą kriterijų, ar kokio nors kitokio sprendimo. Ar čia jau būtų pernelyg sukramtyta viskas? Filmų ir serialų sąrašas sudomino vien todėl, kad tik pora jų matyti, bet irgi smalsu, kodėl įtraukti būtent šie. Na, bet filmus lengviau patikrinti, o ir mėgstu kiną psichologinėmis temomis, tai apsidžiaugiau radusi šį sąrašą su tiek nematytų pavadinimų (nors dalis jų yra puikiai žinomi).

Be abejo, ankstesnėje pastraipoje išsakyti minusai bendrame kontekste yra visiškos smulkmenos. Knyga pasirodė verta dėmesio. Gal nebuvo kažko visiškai naujo, bet paėmusi dėl vieno itin sudominusio skyriaus (kuriame ir atradau daugiausiai sau šiuo metu aktualių pastebėjimų) perskaičiau ir visa kita per porą dienų. Kažkada berods rašiau, kad skaitydama panašaus turinio knygas nesitikiu nušvisti ar išspręsti savo problemų, nes tuo paprasčiausiai netikiu. Tačiau panašios knygos gali prisidėti prie gilesnio savęs pažinimo, padėti atkreipti dėmesį į tam tikrus dėsningumus savyje ar savo elgesyje, ugdyti savistabą. Na, ir žinoma, (turbūt) tobulaisiais atvejais – įkvėpti pokyčiams, kreipimuisi į specialistus (jei dar nebuvo kreiptąsi ar turėta patirtis nepasižymėjo didele sėkme).

11.78. Grigorij Čchartišvili „Rašytojas ir savižudybė“

„Rašytojas ir savižudybė“ buvo labiausiai laukta šių metų pirmos pusės knyga, kurią nieko nelaukusi įsigijau, vos sulaukusi jos pasirodymo knygynuose. Tiesą sakant, ne itin daug žinojau apie turinį ar jo kokybę, nes masino vien tai, kad visa knyga skirta savižudybės temai. Pavadinime ir anotacijoje esantis pažadas koncentruotis į nusižudžiusius rašytojus irgi intrigavo. Visgi į klausimą, ar lūkesčiai buvo pateisinti, vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti.

Pirmoji knygos dalis mane labiausiai sudomino. Joje kalbama apie tai, kaip savižudybė buvo vertinama įvairiais istoriniais laikotarpiais, kaip keitėsi įvairių religijos atstovų požiūris, kaip šia tema pasisakė filosofai, kokius geografinius ypatumus galima įžvelgti. Buvo įdomu skaityti apie tai, kaip bėgant šimtmečiams keitėsi požiūris į savižudybę. Autorius pasakoja šiais laikais, rodos, nesuvokiamas istorijas apie tai, kokius drastiškus būdus valdžia rinkdavosi, kad parodytų, kaip smerkia tokį mirties būdą, kiek pateisinimų surasdavo, kodėl vienų žmonių savižudybė būdavo pateisinama, o kitų ne. Įdomūs ir kultūriniai skirtumai, tam tikroms pasaulio vietoms būdingi papročiai (pavyzdžiui, Indijoje egzistavo paprotys žmonai susideginti kartu su mirusio vyro lavonu, taip pat – charakiris – Japonijos samurajų ritualinė savižudybė, kurią įvykdė ir man žinomas rašytojas Yukio Mishima). Skaitant norėjosi ir kam nors papasakoti kai kuriuos skyrius, ir padiskutuoti, nes tekstas išties turtingas faktais, istorijomis, netrūksta įdomių įžvalgų ir pamąstymų.

Antroje dalyje autorius pateikia sąrašą priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Pavyzdžiais iš tikro gyvenimo grindžiamos pačios įvairiausios priežastys – nuo nelaimingos meilės, jaunystės impulsyvumo iki ligų ar tiesiog besikeičiančios politinės situacijos, psichologinių traumų. Nors nevengiama ir humoro, tačiau autorius sugeba išlaviruoti ir parodyti abi puses – tiek supratimą, kodėl vienas ar kitas žmogus gali pasirinkti tokią išeitį, tiek klaidas, kurias, deja, bet ištaisyti dažnai būna per vėlu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie jaunų žmonių savižudybes, kurios paplitusios Japonijoje ir šalia jos esančiose šalyse, autorius mini, kad dažnas paauglys, bandantis nusižudyti, iki galo nesuvokia, jog mirtis yra galutinė, t.y. kad mėgstama fantazuoti, kaip nusižudęs stebės kitų, sužinojusių apie jo mirtį reakciją, įsivaizduos, kas bus šnekama laidotuvių metu, tačiau taip ir neįsivardina, kad viską pamatęs jis taip ir nebeatsikels (atmetant visokias pomirtinio gyvenimo teorijas). Norisi pridurti, kad nebūtinai tik jaunuoliams tai būdinga, nes kaip ir knygos autorius mini, kaip ir dauguma psichikos specialistų teigia, savižudybė neretai pasirenkama, nerandant kitos išeities/sprendimo iš susidariusios situacijos, bet ne dėl to, kad norima mirti be galimybės sugrįžti į pasaulį. Paminėjau tik keletą pavyzdžių, tačiau man tikriausiai visai svarbu atrodė, kad autorius stengėsi visko nekreipti tik į vieną pusę, t.y. arba tik smerkti, arba palaikyti. Tiesa, pasitaikė pastraipų, kurios vertė suabejoti jo pažiūromis kai kuriais klausimais, tačiau prie jų apsistoti ilgiau nenorėjau, pakako užfiksuoti ir tiek.

Nors teorija tinkama visiems žmonėms, bet dėl pasirinktos rašytojų tematikos, pavyzdžiai imami būtent iš šios profesijos atstovų gyvenimo. Apie tai, kad vienos profesijos išskyrimas – kiek per stiprus pareiškimas, o prie kai kurių pavyzdžių vietoj rašytojo pavardės įdėjus niekam nežinomo žmogaus, vargu, ar kas keistųsi, galima būtų diskutuoti iki nukritimo, bet tai dažniausiai netrukdė, juolab, kad ir pavadinimas jau nurodė, apie ką bus knyga. Visa problema, kad tų rašytojų yra begalė ir didžioji dalis pavardžių – visiškai nieko man (ir tikiu, kad ne tik man) nesakančios. Kai skaičiau vieną tekstą apie F. Dostojevskio knygų veikėjus, galvojau, taip ir nepasieksiu pabaigos per visus nežinomus personažų vardus, nes esu skaičiusi vienintelę „Nusikaltimas ir bausmė“, tad kitų veikėjų likimo paminėjimai mane paliko visiškai abejingą. Kai buvo vardijama, kad štai šitas rašytojas mirė dėl to, anas žudėsi dėl to, ypač kai tai buvo aprašoma nesiplečiant, nesigilinant į jų gyvenimus, o tik sausais faktais pateikiant, irgi buvo baisiai nuobodu tais atvejais, kai pavardės buvo visiškai nežinomos. Antroje dalyje vietomis jautėsi, kad, norėdamas paminėti krūvą įvairiausių rašytojų, autorius nebesusitvarkė su informacijos kiekiu, nebeliko to sklandaus ir neatsitraukti skatinančio teksto, kuris buvo pirmoje knygos dalyje. Ir vis dėlto įdomu buvo sutikti pažįstamus rašytojus, suprasti užuominas į jų kūrinius (gaila tiktai, kad knygos vertėjas S. Plath „Stiklo gaubtą“ išvertė kaip „Kolbą“), sužinoti naujų detalių apie juos. Tai jau minėti S. Plath bei Y. Mishima (Mishimos esu skaičiusi du romanus – abu aptarti tinklaraštyje), taip pat R. Gary, E. Hemingway ir kt. Arba skaityti istorijas tų, kuriems buvo skirta daugiau nei trys sakiniai.

Trečioji knygos dalis – 370 trumpų nusižudžiusių rašytojų biografijų. Prisipažinsiu, kad rudenį atsivertusi knygą pradėjau būtent nuo šio skyriaus. Pagal abėcėlę išvardintus autorius skaičiau po truputį. Pradžioje tarsi visai įdomu buvo, po to ėmė kartotis ir varginti. Dabar, kai perskaičiau visą likusį tekstą, imu abejoti, ar tuo atveju, jei būčiau atsivertusi sąrašą pabaigoje, iki galo būčiau jį įveikusi. Suprantu, kad skaitant biografines santraukas galima mėginti pastebėti panašumus, išskirti tam tikrus ypatumus, bet apie visa tai autorius šneka savo tekste, nemaža dalis tų autorių ir jų likimų yra minima jame, tad kam vėl iš naujo viską kartoti, nesu tikra. Dar, kadangi esu truputį skeptikė, įtariai žiūrėjau į kai kurių rašytojų savižudybes, t.y. kai kurios kėlė abejonę, ar tikrai buvo nusižudyta tyčia, ar tai buvo tik atsitiktinumas (pavyzdžiui, narkotikų perdozavimas, kai buvo žinoma, kad tas rašytojas ilgą laiką buvo nuo jų priklausomas), na, ir jau minėta abejonė, ar dėl kiekybės nenuvertėjo kokybė.

Netikėtai ilgas įrašas, tad gal ir man pačiai reiktų kelti klausimą dėl kiekybės-kokybės. O jei rimtai, apie knygą galėčiau dar daugiau papasakoti, bet ilgų tekstų nebelabai kas skaito. O knyga tiems, kuriuos domina savižudybės tema, nes neskaitant visokių nukrypimų ir rašytojų pavardžių kiekio, naudingos ar/ir įdomios informacijos išties nemažai.