12.17. Gintarė Jankauskienė, Agnė Kirvaitienė „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“

Pernai pasirodžiusi lietuvių autorių knyga šia tema gan greitai atsidūrė ir mano pirkinių krepšelyje. Iki šiol buvau skaičiusi porą Janet Geringer Woititz knygų, tad maloniai nustebino, kad ir Lietuvoje jau yra, kas inicijuoja ir rašo knygas SAV tema. Tiesa, kaip ir visuomet, yra pabrėžiama, kad turinys gali būti vertingas ir tiesiog nedarniose šeimose augusiems, nebūtinai su priklausomybėmis artimųjų rate susidūrusiems skaitytojams.

Knygoje yra pasakojamos dešimties žmonių istorijos. Kiekvienas jų vaikystėje susidūrė su vieno iš tėvų (kartais – abiejų) alkoholizmu, tačiau buvo įdomu rasti tokius skirtingus atvejus. Pasakojimų įvairovė leido ne tik geriau atskleisti tam tikrus klausimus, kuriems skirtas skyrius, bet ir išvengti dažnų tos pačios informacijos ar pastebėjimų pasikartojimo. Po kiekvieno pasakojimo yra psichoanalitikės A. Kirvaitienės komentaras, taip pat, iškeliami klausimai, kurie leidžia susikoncentruoti į konkrečią temą, aptariamas ne tik kiekvienas atvejis, bet ir yra siūlomos idėjos, kas galėtų pagelbėti vienu ar kitu atveju, kokios pagalbos ieškoti, koks terapijos būdas galėtų būti naudingas. Įžvalgos buvo įdomios, taip pat, patiko, kaip buvo kalbama apie terapiją, t.y. praktiniai pastebėjimai apie tai, kiek terapija gali užtrukti, kad kai kuriais atvejais netgi labai naudinga pasivaikščioti pas skirtingus specialistus, kad būtų atrastas tas, kuriam norėsis atsiverti. Norisi pagirti neįkyrų komentarų toną, nesijautė, kad būtų primygtinai kišamos tam tikros tiesos ar pačios specialistės įsitikinimai, akcentuojama paties žmogaus atsakomybė kažkur kreiptis, imtis pokyčių.

Knygoje bandoma aptarti gan nemažai temų. Čia bus atvejų ir pastebėjimų apie darboholizmą, vidinį kritiką, baimes dėl ateities, amžiną įtampą ir nerimą, sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose, jaučiamą kaltę, pyktį, prisiimamą gelbėtojo vaidmenį, emocinį valgymą, žemą savivertę, norą kontroliuoti save ir kitus, vidinę tuštumą. Pavyzdžiai iš gyvenimo leidžia suvokti, kaip įvairiai gali pasireikšti tam tikri sunkumai, kaip kai kuriais atvejais gali būti sudėtinga suprasti, kas vyksta su pačiu žmogumi, iš kur kyla nenumaldomas noras viską kontroliuoti, kelti dramas lygioje vietoje, dirbti iki išnaktų, užmiršus viską aplinkui, ir panašiai. Dėl situacijų ir gyvenimo istorijų įvairovės surasti kažką pažįstamo yra gan paprasta, jei ne savo šeimoje, tai nemaža tikimybė, kad žmonių su tokia vaikyste, kuri aprašoma, yra tekę sutikti, o galbūt net ir iki šių dienų su jais bendraujama. Žinoma, viską reikia vertinti kritiškai, nes kaip rodo ir pačios istorijos, sudėtos šioje knygoje, etikečių, kad žmogus, kurio vienas iš tėvų (ar abu) bus būtent toks, o ne kitoks, nereikėtų skubėti užklijuoti.

Kadangi pradžioje buvo minėta, jog išties didelis procentas tiek vyrų, tiek moterų, atėjusių į terapiją, būna SAV, keistoka, kad tik viena iš dešimties istorijų priklausė vyrui. Taip pat, peržvelgusi pabaigoje esantį knygų sąrašą, pasigedau pagrįstumo. Na, tiesiog buvo keistoka matyti tokias populiariosios psichologijos knygas kaip J. Gray „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“ šalia kur kas specifiškesnės, rimtesnės ar klasikinės literatūros. Na, o jei norėjosi tokiu būdu pasiekti plačią auditoriją, tuomet pritrūko komentaro, kodėl būtent šios knygos buvo pasirinktos, išdėliojimo ne pagal abėcėlę, o pagal kitą kriterijų, ar kokio nors kitokio sprendimo. Ar čia jau būtų pernelyg sukramtyta viskas? Filmų ir serialų sąrašas sudomino vien todėl, kad tik pora jų matyti, bet irgi smalsu, kodėl įtraukti būtent šie. Na, bet filmus lengviau patikrinti, o ir mėgstu kiną psichologinėmis temomis, tai apsidžiaugiau radusi šį sąrašą su tiek nematytų pavadinimų (nors dalis jų yra puikiai žinomi).

Be abejo, ankstesnėje pastraipoje išsakyti minusai bendrame kontekste yra visiškos smulkmenos. Knyga pasirodė verta dėmesio. Gal nebuvo kažko visiškai naujo, bet paėmusi dėl vieno itin sudominusio skyriaus (kuriame ir atradau daugiausiai sau šiuo metu aktualių pastebėjimų) perskaičiau ir visa kita per porą dienų. Kažkada berods rašiau, kad skaitydama panašaus turinio knygas nesitikiu nušvisti ar išspręsti savo problemų, nes tuo paprasčiausiai netikiu. Tačiau panašios knygos gali prisidėti prie gilesnio savęs pažinimo, padėti atkreipti dėmesį į tam tikrus dėsningumus savyje ar savo elgesyje, ugdyti savistabą. Na, ir žinoma, (turbūt) tobulaisiais atvejais – įkvėpti pokyčiams, kreipimuisi į specialistus (jei dar nebuvo kreiptąsi ar turėta patirtis nepasižymėjo didele sėkme).

11.78. Grigorij Čchartišvili „Rašytojas ir savižudybė“

„Rašytojas ir savižudybė“ buvo labiausiai laukta šių metų pirmos pusės knyga, kurią nieko nelaukusi įsigijau, vos sulaukusi jos pasirodymo knygynuose. Tiesą sakant, ne itin daug žinojau apie turinį ar jo kokybę, nes masino vien tai, kad visa knyga skirta savižudybės temai. Pavadinime ir anotacijoje esantis pažadas koncentruotis į nusižudžiusius rašytojus irgi intrigavo. Visgi į klausimą, ar lūkesčiai buvo pateisinti, vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti.

Pirmoji knygos dalis mane labiausiai sudomino. Joje kalbama apie tai, kaip savižudybė buvo vertinama įvairiais istoriniais laikotarpiais, kaip keitėsi įvairių religijos atstovų požiūris, kaip šia tema pasisakė filosofai, kokius geografinius ypatumus galima įžvelgti. Buvo įdomu skaityti apie tai, kaip bėgant šimtmečiams keitėsi požiūris į savižudybę. Autorius pasakoja šiais laikais, rodos, nesuvokiamas istorijas apie tai, kokius drastiškus būdus valdžia rinkdavosi, kad parodytų, kaip smerkia tokį mirties būdą, kiek pateisinimų surasdavo, kodėl vienų žmonių savižudybė būdavo pateisinama, o kitų ne. Įdomūs ir kultūriniai skirtumai, tam tikroms pasaulio vietoms būdingi papročiai (pavyzdžiui, Indijoje egzistavo paprotys žmonai susideginti kartu su mirusio vyro lavonu, taip pat – charakiris – Japonijos samurajų ritualinė savižudybė, kurią įvykdė ir man žinomas rašytojas Yukio Mishima). Skaitant norėjosi ir kam nors papasakoti kai kuriuos skyrius, ir padiskutuoti, nes tekstas išties turtingas faktais, istorijomis, netrūksta įdomių įžvalgų ir pamąstymų.

Antroje dalyje autorius pateikia sąrašą priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Pavyzdžiais iš tikro gyvenimo grindžiamos pačios įvairiausios priežastys – nuo nelaimingos meilės, jaunystės impulsyvumo iki ligų ar tiesiog besikeičiančios politinės situacijos, psichologinių traumų. Nors nevengiama ir humoro, tačiau autorius sugeba išlaviruoti ir parodyti abi puses – tiek supratimą, kodėl vienas ar kitas žmogus gali pasirinkti tokią išeitį, tiek klaidas, kurias, deja, bet ištaisyti dažnai būna per vėlu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie jaunų žmonių savižudybes, kurios paplitusios Japonijoje ir šalia jos esančiose šalyse, autorius mini, kad dažnas paauglys, bandantis nusižudyti, iki galo nesuvokia, jog mirtis yra galutinė, t.y. kad mėgstama fantazuoti, kaip nusižudęs stebės kitų, sužinojusių apie jo mirtį reakciją, įsivaizduos, kas bus šnekama laidotuvių metu, tačiau taip ir neįsivardina, kad viską pamatęs jis taip ir nebeatsikels (atmetant visokias pomirtinio gyvenimo teorijas). Norisi pridurti, kad nebūtinai tik jaunuoliams tai būdinga, nes kaip ir knygos autorius mini, kaip ir dauguma psichikos specialistų teigia, savižudybė neretai pasirenkama, nerandant kitos išeities/sprendimo iš susidariusios situacijos, bet ne dėl to, kad norima mirti be galimybės sugrįžti į pasaulį. Paminėjau tik keletą pavyzdžių, tačiau man tikriausiai visai svarbu atrodė, kad autorius stengėsi visko nekreipti tik į vieną pusę, t.y. arba tik smerkti, arba palaikyti. Tiesa, pasitaikė pastraipų, kurios vertė suabejoti jo pažiūromis kai kuriais klausimais, tačiau prie jų apsistoti ilgiau nenorėjau, pakako užfiksuoti ir tiek.

Nors teorija tinkama visiems žmonėms, bet dėl pasirinktos rašytojų tematikos, pavyzdžiai imami būtent iš šios profesijos atstovų gyvenimo. Apie tai, kad vienos profesijos išskyrimas – kiek per stiprus pareiškimas, o prie kai kurių pavyzdžių vietoj rašytojo pavardės įdėjus niekam nežinomo žmogaus, vargu, ar kas keistųsi, galima būtų diskutuoti iki nukritimo, bet tai dažniausiai netrukdė, juolab, kad ir pavadinimas jau nurodė, apie ką bus knyga. Visa problema, kad tų rašytojų yra begalė ir didžioji dalis pavardžių – visiškai nieko man (ir tikiu, kad ne tik man) nesakančios. Kai skaičiau vieną tekstą apie F. Dostojevskio knygų veikėjus, galvojau, taip ir nepasieksiu pabaigos per visus nežinomus personažų vardus, nes esu skaičiusi vienintelę „Nusikaltimas ir bausmė“, tad kitų veikėjų likimo paminėjimai mane paliko visiškai abejingą. Kai buvo vardijama, kad štai šitas rašytojas mirė dėl to, anas žudėsi dėl to, ypač kai tai buvo aprašoma nesiplečiant, nesigilinant į jų gyvenimus, o tik sausais faktais pateikiant, irgi buvo baisiai nuobodu tais atvejais, kai pavardės buvo visiškai nežinomos. Antroje dalyje vietomis jautėsi, kad, norėdamas paminėti krūvą įvairiausių rašytojų, autorius nebesusitvarkė su informacijos kiekiu, nebeliko to sklandaus ir neatsitraukti skatinančio teksto, kuris buvo pirmoje knygos dalyje. Ir vis dėlto įdomu buvo sutikti pažįstamus rašytojus, suprasti užuominas į jų kūrinius (gaila tiktai, kad knygos vertėjas S. Plath „Stiklo gaubtą“ išvertė kaip „Kolbą“), sužinoti naujų detalių apie juos. Tai jau minėti S. Plath bei Y. Mishima (Mishimos esu skaičiusi du romanus – abu aptarti tinklaraštyje), taip pat R. Gary, E. Hemingway ir kt. Arba skaityti istorijas tų, kuriems buvo skirta daugiau nei trys sakiniai.

Trečioji knygos dalis – 370 trumpų nusižudžiusių rašytojų biografijų. Prisipažinsiu, kad rudenį atsivertusi knygą pradėjau būtent nuo šio skyriaus. Pagal abėcėlę išvardintus autorius skaičiau po truputį. Pradžioje tarsi visai įdomu buvo, po to ėmė kartotis ir varginti. Dabar, kai perskaičiau visą likusį tekstą, imu abejoti, ar tuo atveju, jei būčiau atsivertusi sąrašą pabaigoje, iki galo būčiau jį įveikusi. Suprantu, kad skaitant biografines santraukas galima mėginti pastebėti panašumus, išskirti tam tikrus ypatumus, bet apie visa tai autorius šneka savo tekste, nemaža dalis tų autorių ir jų likimų yra minima jame, tad kam vėl iš naujo viską kartoti, nesu tikra. Dar, kadangi esu truputį skeptikė, įtariai žiūrėjau į kai kurių rašytojų savižudybes, t.y. kai kurios kėlė abejonę, ar tikrai buvo nusižudyta tyčia, ar tai buvo tik atsitiktinumas (pavyzdžiui, narkotikų perdozavimas, kai buvo žinoma, kad tas rašytojas ilgą laiką buvo nuo jų priklausomas), na, ir jau minėta abejonė, ar dėl kiekybės nenuvertėjo kokybė.

Netikėtai ilgas įrašas, tad gal ir man pačiai reiktų kelti klausimą dėl kiekybės-kokybės. O jei rimtai, apie knygą galėčiau dar daugiau papasakoti, bet ilgų tekstų nebelabai kas skaito. O knyga tiems, kuriuos domina savižudybės tema, nes neskaitant visokių nukrypimų ir rašytojų pavardžių kiekio, naudingos ar/ir įdomios informacijos išties nemažai.

11.75. Janet Geringer Woititz „Artumo siekis“

Nors namuose negrožinių knygų eilė vis didėja, bet skaitau jas retokai, o rašyti savo įspūdžius apie jas visai nesinori. Kad ir psichologinės. Kiek pastebėjau, neretai atsiliepimuose apie tokias būna arba surašoma santrauka, ką knygoje rašė, arba nueinama į savianalizę. O kai nesinori nei vieno, nei kito daryti, tampa sunku, tad ir šios aprašymą atidėliojau tikriausiai ilgiau nei mėnesį. Visgi, čia ta erdvė, kurioje noriu turėti surinkus viską, ką esu skaičiusi.

Janet Geringer Woititz man jau pažįstama, kadangi studijų metais skaičiau garsiausią jos knygą – „Suaugę alkoholikų vaikai“. „Artumo siekis“ – lyg tęsinys, kadangi tekstas skiriamas tai pačiai auditorijai (sudėtingose šeimose augusiems suaugusiems), tik čia konkrečiai žvelgiama į santykių temą. Tiesa, skaičiau komentarą, kad šioje knygoje net ir tie, kurie augo iš pažiūros „normaliose“ šeimose, gali surasti dominančių temų ar kai kuriose aprašomose situacijose atpažinti save. Aš nuo savęs pridurčiau, kad net jeigu neretai tekste orientuojamasi į romantinius santykius, bet daugelis temų tinka bet kokio tipo santykių ir juose atsirandančių problemų nagrinėjimui. Kadangi pirmoji knyga skaityta senokai ir mažai kas galvoje išlikę, deja, bet negaliu pasakyti, kiek visa informacija kartojasi.

Nedidelės apimties (140 puslapių), tačiau informatyvi knyga. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje yra skyrių, kurie skirti pačiam žmogui, kuris gyveno nedarnioje šeimoje, bei žmonėms, kurie bendrauja su tokią patirtį turinčiuoju bei nori kurti su juo artimus santykius. Teorija grindžiama pavyzdžiais iš autorės klientų pasakojimų, pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima daryti kitaip, kad mažiau būtų kenkiama tiek sau, tiek kitam. Knyga gali atverti akis, parodyti, kur kas blogai daroma, atpažinti save kai kuriose situacijose, kaip ir minėjau, sugeba netgi tie, kurie nesijaučia turėję trauminių patirčių tėvų namuose, bet kiek iš jos bus pasiimta – tai jau visai atskiras klausimas. Prisimenu vieną buvusią kolegę, kuri skaitydavo įvairias psichologines knygas (apie moteris, mylinčias per stipriai, ir visas kitas) ir sakydavo: skaitau, bet kas iš to. Ir tai yra visiška tiesa. Viena yra pastebėti, įsivardinti, o kas kita – pasiryžti kažką ir keisti.

Paprastai, aiškiai, įtraukiančiai. Perskaičiau per vieną vakarą, bet su ta mintimi, kad prie visų tų lapukų, kurių priklijavau krūvą, kada nors sugrįšiu.

11.35. James F. T. Bugental „Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos“

Skaičiau šią knygą nuo kovo mėnesio. Galvojau, kad imsiu ją darydama pertrauką tarp grožinės, bet jei ne šis sekmadienis, kai supratau, kad nė viena iš grožinės literatūros netraukia, tikriausiai dar nebūčiau baigusi. Nemoku skaityti kelių knygų vienu metu, nors vis bandau įrodyti sau kitaip.

James F. T. Bugental knygos užsinorėjau prieš keletą metų, kai atsitiktinai pamačiau vieno patikimo žmogaus rekomendaciją socialiniame tinkle. Nors pavadinimas viliojantis (gyvumo jausmo karts nuo karto pritrūksta), bet labai atsargiai imu tokias knygas, kadangi nesinori užtaikyti ant visokių turinčių motyvuoti pozityvių tekstų. Pasirinkimas buvo vykęs, nes „Menas būti gyvam“ – realistiškesnė, nesudaranti įspūdžio, kad pokyčiai žmoguje įvyksta greitai ir lengvai. Daugeliui pažįstamą Irvin D. Yalom skaičiau seniai, tad nesiryšiu lyginti pačių tekstų, labiau apsiribosiu pasakymu, kad pasakojimo forma yra panaši.

Knygą sudaro šeši atvejai ir dar keletas paties autoriaus pamąstymams skirtų skyrių. Kaip žinia, psichoterapeutai patarimų nedalija, tik užveda ant kelio, keldami taiklius klausimus, išsakydami savo pastebėjimus, stengdamiesi pajudinti tuos taškus, kuriuos klientai itin talentingai sugeba ignoruoti ar kuo atsargiau apeiti (žinoma, metodai priklauso nuo psichoterapijos krypties). James F. T. Bugental aprašo ilgą ir sudėtingą psichoterapijos procesą, kuris gali skirtis priklausomai nuo žmogaus ypatybių. Patiko tai, kaip autorius atskleidžia problemas tarp kliento ir psichoterapeuto, aptaria įvairius lūkesčius, kurie kai kada atsinešami į terapiją (pavyzdžiui, pacientas trokšta išspręsti problemą čia ir dabar, o ne kalbėti iš pažiūros visai nesusijusiomis temomis). Kadangi autorius priklauso egzistencinei – humanistinei krypčiai, itin ryškus ir artimas jo santykis su klientais, aprašomi ir tie sunkumai bei mintys, su kuriomis susiduria pats psichoterapeutas. Todėl knyga gali būti naudinga įvairiems skaitytojams – tiek norintiems ar jau vaikštantiems į psichoterapijos užsiėmimus, tiek ir patiems specialistams. Tiesa, kai kurie metodai gali ir nustebinti ar sudvejoti, ar neperžengiamos ribos. Daugiausiai dėmesio skiriama individualiai terapijai, tačiau vietos skirta ir grupinei, kuri man iki šiol išlikusi šiek tiek mistiška (kadaise studijavau psichologiją, tad teoriškai viską įsivaizduoju, bet praktiškai atrodo labai sudėtinga, tad būtų smalsu tokioje sudalyvauti).

Klientai kreipiasi įvairiais klausimais (vienišumas, priklausomybė nuo žmonių, tarpusavio santykiai, vidinė tuštuma, nevaldomas pyktis ir kt.), tad skaitant galima atrasti ir pažįstamų situacijų ar jausmų, kai kurias vietas lapeliais pasižymėjau, ko šiaip beveik nedarau. Besibaigiant kuriam nors atvejui, autorius apibendrina tai, kas vyko visos terapijos metu, ką žmogus nuveikė ir surado/suprato, kokiu būdu įvyko būsenos pokytis. Nemažai kalbama apie tai, ką reiškia jaustis gyvam, kokia svarbi yra savastis, buvimas tuo, kuo esi, o ne tuo, ko iš tavęs tikėjosi ar tebesitiki kiti, tad nesumeluosiu teigdama, kad daug dėmesio skiriama būtent egzistencinėmis temomis, kurios man įdomios, bet tuo pačiu atrodo painios.

Pasigilinimui į psichoterapijos procesą ar galimų atsakymų variantų į kai kuriuos kylančius egzistencinius klausimus paieškai skirta knyga. Patiko.

10.63. Eric Berne „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“

Rugsėjį pradėjau su rugpjūtį išsikeltu noru perskaityti šiek tiek ir negrožinės literatūros, kurios esu sukaupusi namuose. Jokiu būdu ne prievarta, bet nusiteikimo vis tiek reikia. Pirmoji į rankas paimta knyga – „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Joje išdėstyti transakcinės analizės teorijos principai, pateikti žaidimų pavyzdžiai. Autorius – Eric Berne – garsus JAV psichoanalitikas, minėtos analizės kūrėjas. Apie šią knygą jau buvau girdėjusi, o su pačia teorija susipažinusi studijuodama psichologijos bakalauro studijas. Visgi nutiko taip, kad jas baigusi atitolau nuo šios srities, netraukė ir jokia psichologinė literatūra, tik prieš maždaug metus kilo noras vieną ar kitą įsigyti, o štai dabar jau ryžtuosi net ir atsiversti (turint galvoje, kad kai kurie romanai laukia savo eilės kur kas ilgiau, galiu tai laikyti pasiekimu).

Apie įspūdį. Turinys įdomus, ypač tie skyriai (ar žaidimų aprašymai), kur autorius išsiplėsdavo ir išsamiau aprašydavo. Be abejo, skaitant iš karto kyla asociacijos su savimi ar aplinkiniais, kokie žaidimai dažniausiai pasitaikantys, kas atlieka vienokį ar kitokį to žaidimo vaidmenį ir taip toliau. Tad jei pateiktas pavyzdys nebus aktualus, skaitymo metu galima iš karto galvoti apie kokį nors visiškai realų, pačiam puikiai žinomą. Žaidimų daugėjo (jie suskirstyti į visokias kategorijas, pateikiami jų veikėjai, eiga, pozicijos, pasiūloma, kaip galima tokį žaidimą nutraukti, kokios emocijos kyla laimėjimo ar pralaimėjimo atveju ir kt.) ir vis toliau skaitant mano galvoje pamažu kūrėsi nesibaigianti žaidimų raizgalynė, į kurią esame papuolę.

Rašymo stilius – ne iš lengvųjų, tad reikia nusiteikti kiek rimtesnei psichologijos knygai. Kad ir knyga skirta plačiai auditorijai, visgi vietomis tekstas gali priminti mokslinį. Man galbūt labiausiai kliuvo, kad vietomis pritrūko išsamesnių aprašymų. T.y. skaitant vieną žaidimą galima puikiai jį įsivaizduoti, tuo tarpu kitas aptartas prabėgomis, tad atrodydavo, kad lygiai taip pat ir perskaitydavau jį – pernelyg nesustodama, nes šitas aprašytas tik kaip koks priedas. Na, ir žaidimų skyriuje esančios nuorodos kai kada būdavo į iki tol dar neaptartus žaidimus, tad reikėjo nusiteikti arba knygos vartymui bei susipažinimui su žaidimais ne iš eilės, arba (jei kils noras geriau įsigilinti į kurį nors žaidimą, kuriame gali atsirasti ir kitas) pakartotiniam knygos/jos dalies skaitymui. Bet šiaip tai tikrai knyga iš tų, kurias norisi ateity darsyk skaityti, nes tai gali padėti labiau įsigilinti į tam tikrus teorijos niuansus, o kai kada – paieškoti atsakymų, kodėl mėgstamas vienas ar kitas žaidimas.

O šiaip jau, galvojau, kad skaitysiu ilgai, vis įterpdama kitų knygų, bet jau pirmąsyk pasiėmusi ir trečdalį jos perskaičiusi supratau, kad neužtruksiu. Patiko, jau galvoju, kokią kitą reikės imti iš turimų.

10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“

Kažkada peržiūrėdama knygų anonsus atkreipiau dėmesį į „Nepažįstamasis ant tilto“. Nugarėlėje esanti anotacija pernelyg nesudomino, kadangi susidarė įspūdis, kad tai – viena iš tų įkvepiančių istorijų, kurios nesukelia man jokių emocijų. Visgi suintrigavo po ja pateiktas Pauliaus Skruibio, psichologo, VU Suicidologijos tyrimų centro, o kadaise – ir „Jaunimo linijos“, kurioje porą metų savanoriavau, vadovo, komentaras, kurį perskaičiusi supratau, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Kadangi man įdomu skaityti apie psichikos ligas, vos prieš savaitę pasirodęs lietuviškas leidimas ilgai pas mane neskaitytų knygų krūvoje neužsibuvo.

Knygoje J. Benjamin pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo 2008-aisiais nutikusio įvykio ant Vaterlo tilto, kai nepažįstamasis jį užkalbino, taip sutrukdydamas savižudybei. Tuomet grįžtama į vaikystę, prisimenami pirmieji ligos požymiai, kurių nei jis, nei artimieji suprasti negalėjo, patirtys ligoninėse, pas medikus, savo homoseksualumo suvokimas ir baimė atskleisti apie tai kitiems, kas irgi neprisidėjo prie emocinės savijautos gerinimo, galop ir kulminacija – šizoafektinio sutrikimo diagnozė ir bandymas su ja susigyventi, noras šviesti visuomenę psichikos sveikatos klausimais.

Šios istorijos stiprybė – tai, kad joje nekalbama apie stebuklingus išgijimus. Pasakojime kreipiamas dėmesys į visuomenės požiūrį bei daug problemų turinčią sveikatos sistemą. Per savo gyvenimą pasakotojui yra tekę susidurti su ne vienu mediku, gulėti keliose ligoninėse, dėl įvairių projektų įgyvendinimo jis lankėsi ir kitose šalyse, kur taip pat stengėsi aplankyti bei susipažinti su psichikos ligomis sergančių vietinių galimybėmis gydytis bei sveikti. Pasakotojo gyvenimas – gan spalvingas, su daug įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Knygoje apstu jo išgyvenimus įtaigiai perteikiančių minčių. Pavyzdžiui, jis jaunystėje galvojo, kad jau geriau sirgtų rimta fiziologine liga, nes tuomet kiti jo bent gailėtų, kadangi išgirdę apie psichikos ligą dažnai žmonės tiesiog nutolsta. O taip neretai yra dėl per menko švietimo, nes dažnas tiesiog nežino, kaip reaguoti, ką sakyti žmogui, kalbančiam apie mirtį, sergančiam depresija, šizofrenija ar turinčiam kitokių psichikos problemų, galbūt – net kaip iš tikrųjų pasireiškia tos ligos, nes neretai visos žinios gaunamos tik iš vaidybinių filmų bei serialų. Yra ir idėjų, ką būtų galima ar reikėtų daryti, kad keistųsi sveikatos sistema bei mažėtų psichikos ligų stigmatizavimas, kalbama apie švietimą psichikos sveikatos temomis nuo pat mažumos, daug dėmesio skiriama parodymui, koks svarbus yra palaikantis santykis su aplinka, kalbėjimasis su kitais. Todėl iš tiesų gaila, kad visa tai parašyta itin skurdžiu rašymo stiliumi, kurio ignoruoti tiesiog nepavyksta. Iš vienos pusės, knyga itin lengvai skaitoma, skirta itin plačiai auditorijai. Visgi iš kitos pusės net ir turint galvoje, kad tai – negrožinis kūrinys, įvairovės tekste, platesnio žodyno, gražesnių sakinių šis pasakojimas prašosi nuo pat pirmo puslapio. Tekstas papildytas autoriaus eilėmis, kurios tikriausiai turėjo paįvairinti, papildyti istoriją, bet visgi manęs ši poezija visai nepalietė.

Knyga yra aktuali ir Lietuvai, nes problemos, apie kurias kalbama, egzistuoja ir pas mus. Pavyzdžiui, net ir Didžiojoje Britanijoje susiduriama su tuo, kad vizito pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą – gali tekti laukti keletą savaičių, nepriklausomai nuo besikreipiančiojo būklės, o bandęs žudytis žmogus neretai paleidžiamas iš ligoninės namo be jokio nukreipimo į minėtus specialistus ar kt. Žinoma, ne ką svarbesnis momentas – ir visuomenėje vyraujantis stigmatizavimas, kuris tik dar labiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą, nes jie bijo kreiptis, pasidalinti apie savo nuogąstavimus artimiesiems, kad tik nebūtų atstumti, pašiepti, nesusilauktų kitų nemalonių reakcijų. Daug minčių, įvairių emocijų kelianti knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, nors kiek daugiau norinčiam sužinoti, kaip ir kuo gyvena psichikos ligomis sergantys žmonės, kas jiems yra svarbu ir ką galime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad stigma mažėtų, o sergantieji jaustųsi nors kiek saugesni.

2015-aisiais pasirodė autoriaus prodiusuotas dokumentinis filmas The Stranger on the Bridge, kuriame pateikta nepažįstamojo, kuris išgelbėjo autorių nuo mirties, paieškos istorija. Ateity būtinai pažiūrėsiu.

8.14. Raimundas Milašiūnas „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“

Pastaruoju metu mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą, tad naujausia R. Milašiūno knyga pasirodė išties laiku. Jo „Psichoterapija“ skirta skaitytojams, norintiems susipažinti su psichoterapijos procesu bei rasti atsakymus į kylančius klausimus apie tai, kas vyksta už psichoterapeuto kabineto durų.

Kaip pats autorius teigia, knyga parašyta remiantis klausimais, išgirstais iš pacientų lūpų. Tikiu, kad skaitytojas, kuris yra susidaręs nuomonę apie psichoterapiją tik iš grožinės literatūros, filmų, pavienių straipsnių ar apskritai tik iš nuogirdų, niekuo nepagrįstų įsivaizdavimų, šioje knygoje ras nemažai informacijos, paneigiančios įvairius stereotipus apie konsultavimą (o kai kuriuos spėjimus ir patvirtinančios), ji padės lengviau įsivaizduoti patį procesą, ko galima tikėtis iš psichoterapeuto ir ko geriau nesitikėti.

Kadangi man pateikta informacija daugiau mažiau žinoma, skaitydama į tekstą žiūrėjau kiek kitu kampu – t. y. man buvo įdomu ne tik kas, bet ir kaip viskas pateikta. R. Milašiūnas rašo aiškiai, prireikus paaiškina sudėtingesnius terminus, kiekvieno skyriaus pradžioje iškelia klausimą ir į jį atsako. Tekstas suskaidytas į temas, kai kurios apibendrinančios frazės išskiriamos kitu šriftu ar pateikiamos tamsesnės spalvos fone, tokiu būdu atkreipiant skaitytojo dėmesį į tai, kas svarbiausia. Skaityti lengva bus netgi tiems, kurie iki šiol nėra susidūrę su psichoterapija ar rimčiau domėjęsi šia tema, – taigi, knyga pritaikyta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ar interesų.

Visgi skaitant susidarė įspūdis, kad šią informaciją buvo galima sutalpinti į kiek mažesnę apimtį. Suprantu, kad būtų sunku parašyti visiškai be pasikartojimų, kai kur tie pakartojimai reikalingi, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškesnį vaizdą apie vieną ar kitą psichoterapijos proceso momentą. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau pasikartojimai krisdavo į akis, tai vargino. Vėlgi, gal kai pateikta informacija man žinoma, tai vienaip ir vertinu juos, o žmogui, kuriam daug kas nauja, pasikartojimai kaip tik yra galimybė įsiminti ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus? Galbūt. Kitas knygos ribotumas, kurį pamini ir pats autorius (bei paaiškina, kodėl taip yra), yra tai, kad didžiausias dėmesys skirtas individualiai psichoanalitinei psichoterapijai, apie kitas kryptis ir rūšis tik užsimenama. Žinoma, pagrindiniai principai išlieka visur tie patys, todėl nesvarbu, kokią psichoterapiją norėtumėte lankyti, ši knyga vis vien gali būti vertinga ir padėti sutaupyti laiko.

R. Milašiūno knyga „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“ naudinga aptariamomis temomis ir galėtų praversti tiems, kurie nori susidaryti aiškesnį vaizdą apie psichoterapijos procesą.

7.24. Susan Cain ,,Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

tylaTai knyga, kuri man būtų buvusi itin reikalinga paauglystės laikotarpiu. Kodėl, rašyti tikriausiai nė nereikia, nes jau supratote – esu introvertė. Ši knyga būtų atskleidusi, kad dėl tam tikrų savo turimų savybių nebuvau nenormali. Galbūt ji būtų galėjusi padėti priimti save tokią, kokia esu, ir suprasti savo elgesį, mintis bei emocijas, viso to priežastis. Todėl nesvarbu, ką vėliau rašysiu apie šią knygą, man atrodo, kad ji yra išties reikalinga tiek patiems introvertams, kad geriau suvoktų save bei suprastų, kas introversija apskritai yra, tiek kitiems (žmonėms, turintiems introvertus draugus, kolegas, vaikus, sutuoktinius).

Visų pirma, kas patraukia dėmesį – autorės įdėtas darbas. Knygos pabaigoje – maždaug 50 puslapių užimantis literatūros sąrašas. Nepaisant to, kad man norėjosi jo žymiai labiau sutraukto, nes tokiu būdu tik išsipūtė knyga, pagirtina, kiek gilintasi į šią temą.

Pačioje knygoje introversija aptariama iš įvairiausių pusių. Be abejonės, aprašoma, kas tai yra, kokiomis savybėmis pasižymi introvertai, pateikiamos įvairių autorių teorijos apie tai, kas gali nulemti vienokį ar kitokį turimą temperamentą. Svarstoma tokiais įdomiais klausimais kaip darbo vieta: pavyzdžiui, atviros ir vienoje patalpoje išdėstytos darbo vietos nebūtinai kels produktyvumą, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą, kadangi daliai žmonių (taip, būtent introvertams) paprastai daug geriau vyksta darbas, kai gali dirbti vienumoje. Nagrinėjama literatūra ir bandoma įrodyti, kodėl ekstravertai jau ilgą laiką yra apibrėžiami kaip sėkmingesni, laimingesni ir visokie kitokie -esni, lyginant su introvertais, ir kokią iš tikrųjų galią turi introvertai, kurie kitais metodais gali pasiekti tokių pat ar dar geresnių rezultatų nei pirmajam temperamento tipui priklausantys asmenys. Kalbama apie auklėjimo įtaką ir į ką reiktų atkreipti dėmesį, auginant introvertiškas asmenybes, pateikiami pavyzdžiai, kaip tėvai reaguoja į savo vaiko introvertiškumą. Nemažai dėmesio skiriama santykiams tarp žmonių, turinčių skirtingą temperamento tipą, kokios stiprybės ir silpnybės yra abiejų, kaip puikiai jie vienas kitą gali papildyti, kuo skiriasi vienų ir kitų bendravimas bei vienas kito vertinimas. Neišvengiami ir tarpkultūriniai skirtumai – jei Vakarų šalyse ekstravertai ,,valdo“ pasaulį, Rytuose būtent introvertai yra labiau vertinami. Minima ir tai, kaip introvertai, esant tam tikroms situacijoms, gali elgtis kaip kuo tikriausi ekstravertai. Iš tikrųjų knygoje pateikiama nemažai įdomios informacijos, todėl tikiu, kad ypač žmonėms, kurie iki tol nėra gilinęsi į temperamentus, ji pasirodys dar įdomesnė nei man.

Visgi nepasakyčiau, kad skaičiau be nuobodulio ar sunkumų. Buvo momentų, kai jausdavau, kad autorė pernelyg išsiplėtė su pavyzdžiais, kai tie pavyzdžiai – ganėtinai nuobodūs ir neįtraukiantys, kai kalbama tiek daug, nors būtų buvę galima sutraukti viską į kiek trumpesnį tekstą, o ir pats rašymo stilius toks sausokas, nors, kita vertus, tai nėra grožinė knyga, tad kažkokio įmantraus rašymo stiliaus tikėtis nevertėtų?

Džiaugiuosi, kad ją turiu savo knygų lentynoje.

6.57. Alice Miller ,,Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

gabaus-vaiko-dramaPagyrų šiai knygai esu girdėjusi nemažai, tad pasidariau pertrauką tarp grožinės (juolab, kad ir mokslinė dar keletui dienų atidėta į šalį) ir perskaičiau ,,Gabaus vaiko dramą“. A. Miller gan suprantamai, be sudėtingos mokslinės kalbos, taip, kad jos žodžiai pasiektų kiekvieną, gilinasi į žmogaus vaikystę ir tai, kaip ji gali paveikti suaugusiojo gyvenimą. Pagrindinė tema – kaip emocijos, kurių reikšti vaikystėje nebuvo galima (iš serijos: ,,geri vaikai nepyksta“, ,,nėra ko čia verkti“, ,,būk stiprus, neverk / neliūdėk“), patirtas psichologinis ar fizinis smurtas, seksualinė prievarta galiausiai ,,atsiliepia“ vėliau, kaip paveikia santykius su antra puse, su savais vaikais, kaip gali būti perduodama iš kartos iš kartą, net sąmoningai to nesuvokiant. Apie būtinybę tas emocijas ,,iškelti į paviršių“. Lengvai skaitoma, galbūt norėjosi, kad ji kiek anksčiau pakliūtų į rankas, nes dabar jau maždaug viskas numanoma, o ir apie save kažkokių naujienų nesužinojau. Tik kliuvo absoliutinimas, nes tai iš karto nuteikia skeptiškai. Bet šiaip jau verta dėmesio.

6.43. Janet Geringer Woititz ,,Suaugę alkoholikų vaikai“

suaugęŠios knygos autorė – viena pirmųjų, tyrusių suaugusiuosius, kurių nors vienas iš tėvų buvo alkoholikas. Kaip rašoma anotacijoje, ši knyga tinkama ne tik būtent tokioje šeimoje augusiems. Kažko naudingo atrasti gali ir tie, kurie užaugo konfliktiškose šeimose, taip pat ir patys tėvai, kurie arba patys turi minėtą priklausomybę, arba gyvena su tokiu sutuoktiniu. Galvoju, kad ši knyga gali būti įdomi ir tiems, kurie nebuvo tokiose situacijose, nes apsišviesti gali būti naudinga (juk gali būti, kad kas nors iš draugų, kolegų darbe, o gal ir gyvenimo partneris kilęs būtent iš tokios aplinkos) ar tiesiog gali prisidėti prie nuomonės apie alkoholikų šeimas ir galimas pasekmes vaikams (ar net vaikų vaikams) formavimosi.

Nedidelio formato ir apimties knygoje medžiaga pateikiama glaustai, bet tuo pačiu nevengiama daugelio teiginių įrodyti realiais pavyzdžiais iš autorės vestų konsultacijų. Svarbu tai, kad autorė ne tik aprašo, kokios savybės yra būdingos suaugusiems alkoholikų vaikams, kokios tų savybių formavimosi priežastys galėtų būti bei kaip pasireiškia kasdieniniame gyvenime, tačiau ir pasiūlo išeičių, kaip gerinti gyvenimo kokybę, keisti save, kad išvardintos savybės netrukdytų tolesniam gyvenimui. Žinoma, sakyti, kad užtenka perskaityti knygą ir alkoholikų vaikų požiūris į save pasikeis, negalima. Bet įsivaizduoju, kad ji gali būti neprasta priemonė susimąstyti, kas galėjo lemti vieną ar kitą savybę, su kuria nelengva gyventi, bei ko galima būtų imtis, kad ši savybė kuo mažiau trukdytų.

Jei turinys pateisino lūkesčius, kliuvo rašymo stilius. Suprantu, kad kreipimasis ,,tu“ galėjo būti naudojamas tam, kad sukurtų asmeniškesnį kontaktą su skaitančiuoju, skambėtų įtikinamiau, tačiau buvo momentų, kai tai kliudė, kadangi nesyk jautėsi tarsi primygtinis kišimas, kad tu tikrai turi būtent tokią savybę. Manau, kad tikimybė, jog kiekvienas tokią vaikystę, kuri aprašoma, turėjęs žmogus turės visas minėtas savybes, yra itin maža. Todėl vietomis trūko tokių, rodos, visai menkų korekcijų kaip ,,tu gali būti toks ar anoks“. Nes ,,tu esi toks ir anoks“ skamba pernelyg stipriai ir lyg neginčijama tiesa, dėl ko galbūt vienas kitas žmogus pagalvos, kad jis tikriausiai iš tiesų yra būtent toks, tik to nepastebėjo, kas greičiausiai neprisidės prie didėjančio pasitikėjimo savimi. Taip pat, nežinau, ar tai vertimo kaltė, ar autorės, bet vietomis trūko perėjimo, kai staigiai buvo kreipiamasi nuo tiesiog alkoholikų vaikų iki žmonių, kurie turi šią priklausomybę. Ir pastarasis dalykas kiek erzino.

Dar tikriausiai reiktų paminėti, kad tai nėra šiaip popsinė knyga. Šią knygą rekomenduoja paskaityti ir per terapijas, ir per būtent tokiems žmonėms skirtus anoniminius susirinkimus.