1.42. Agota Kristof ,,Storas sąsiuvinis“

Į vieną knygą sudėtos visos trys dalys : ,,Storas sąsiuvinis“, ,,Įrodymas“ ir ,,Trečiasis melas“ ( ,,Le Grand Cahier“, ,,La Preuve“, ,,Le Troisieme Mensonge“).

Jau skaitydama pirmąją dalį (,,Storas sąsiuvinis“) negalėjau atsistebėti. Vienose vietose knyga vertė pasišlykštėti (pvz. visiems taip įsiminusi mergaitės ir šuniuko scena), kitur- stebėtis. Bet ši knyga įtraukia ir nebepaleidžia. Tas šlykštumas bent jau man tikrai netrukdė. Įtaigi- dar vienas būdvardis, kuriuo galiu apibūdinti šį romaną ( o gal tiksliau visus tris 😀 ) . Pirmajame pasakojama apie du berniukus, kurie priversti gyventi pas senelę, kuri juos vadina Kalės vaikais, verčia dirbti sunkiai. Berniukai- ne angeliukai. Jei reikia, jie gali ir nužudyti. Jie stebėtinai protingi, sumąsto daug įdomių dalykų. Jie rengia įvairius kursus, kurių dėka tampa atsparūs blogiems/geriems žodžiams, smūgiams ir pan. Bet, nepaisant to, jie turi gerą širdį. Ir nesvarbu, kad jų jausmai visuomet būna paslėpti. Skaičiau ir negalėjau suprasti, kaip vaikai gali būti tokie. Tokie abejingi, stiprūs, užsispyrę (kalbu ne apie tą užsispyrimą, kai mažas vaikas parduotuvėje išgriūva ant žemės ir bliauna, kol mama į krepšį neįsideda jo taip trokštamo žaisliuko).

Antroji dalis man patiko. Nors daugelis skaičiusių teigia, kad ši dalis (,,Įrodymas“) mažiausiai įdomi, bet man ji patiko. Joje pasakojama apie Luko gyvenimą. Rodos, vaikystė nebuvo labai laiminga. Bet suaugęs jis neranda laimės. Viena nelaimė seka kitą. Troškimas pagaliau gyventi normalų gyvenimą sudūžta į šipulius. Skaitydama antros dalies pabaigą supratau tai, kad nieko nebesuprantu. Kas yra kas, kas teisybė, o kas melas. Nepamenu, ar kada skaičiau tokią knygą kuri būtų tokia paini.

,,Trečiasis melas“ – trečioji dalis, kurią skaitydami galėsite sudėti visus (ar beveik visus) taškus ant i . Man tai padaryti pavyko ne iš karto. Painiojausi, kur Klausas, kur Lukas… Galop viskas susidėjo į savo vietas. Iškilo naujas jų vaikystės variantas, kuris smarkiai skiriasi nuo pateikto ,,Storame sąsiuvinyje“. Bet ir šis variantas toks pat įdomus. Pabaiga?.. Šį kartą norėjosi ne tokios pabaigos. Bet kažkokio happy end’o ir negali tikėtis iš knygos, kuri nuo pirmų puslapių yra niūri.

Slogi nuotaika neapleido nuo pat pradžių iki pabaigos. Įspūdį paliko stiprų. Peržiūrėjau paskutinius įrašus, kad pamatyčiau, kada paskutinį kartą mane taip stipriai paveikė knyga. Pasirodo, prieš mėnesį, kai skaičiau ,,Aklumą“ . Bet didesnį įspūdį paliko būtent ,,Storas sąsiuvinis“.

Tikrai rekomenduoju.  Neteks nuobodžiauti nė minutei.

Ekranizacija

http://www.imdb.com/title/tt1474786/ sako, kad filmo turėtume sulaukti jau kitais metais.

Šį filmą tikrai norėsiu pamatyti.