10.72. Herman Koch „Vakarienė“

Apie „Vakarienę“ gerų žodžių girdėjau jau prieš keletą metų, bet vis ranka nekildavo. Gal todėl, kad ji buvo priskiriama detektyvų/trilerių žanrui, o jų tuo metu iš viso beveik neskaitydavau. Pažintis su H. Koch kūryba galėjo prasidėti nuo „Vasarnamis su baseinu“, nes būtent šią buvau pasiėmusi ir gal porą puslapių perskaičiusi. Visgi skaitymo netęsiau, grąžinau knygą ir nebesukau galvos. Bet šiemet vėl akiratyje atsidūrė daug žadantys atsiliepimai apie „Vakarienę“, tad bibliotekoje ją pastebėjusi nutariau pasiimti.

Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prabangiame restorane. Nors susitikimas prasideda nuo mandagių kalbų, greitai paaiškėja, kad yra tema, kurią keturiese turi aptarti, tačiau visiems ji yra tokia nemaloni, kad stengiamasi visaip nutolinti šį momentą. Tačiau po aperityvo atnešamas užkandis, po jo – pagrindinis patiekalas. Vakarienė įsisiūbuoja, užgniaužtos emocijos po truputį lenda lauk, o banalios šnekos senka.

Pradžia lėta, tačiau įtarimas, kad bet kuriuo metu turėtų įvykti kažkas, kas pakeistų nusistovėjusią tvarką pasakojime, skatina skaityti toliau. Visą vakarienę matome Polo – vieno iš ketverto – akimis. Jis, vakarienės metu karts nuo karto grįždamas į praeitį, pateikia visokių detalių, kurios sukelia daugybę klausimų ir išlaiko intrigą. Įdomiausia tai, kad kurį laiką veikėjai atrodo ganėtinai normalūs: taip, jie turi ydų, nutylėtų nesutarimų, jaučiama Polo antipatija kartu sėdinčiai porai, bet, rodos, nieko išskirtinio. Jau net įtikėjau, kad gal čia ir yra visa esmė: vakarienė, pasibaigsianti kokių nors skaudulių išsakymu, ir tiek.

Bet pamažu ėmė atsiskleisti visas bjaurumas. Kiek iš jūsų esate nors akimirkai pagalvoję, kad vietoj civilizuoto sprendimo būdo, kažkokią situaciją norėtumėte išspręsti kur kas paprasčiau, bet visuomenei nepriimtinu būdu? O kas, jei tam akimirkos norui pasiduotumėte? Taip, moraliniai, vertybiniai klausimai – svarbūs šiam siužetui. Knygos autoriaus stiprybė, manau, yra ne tik pasiekti žmonių tamsiausias kerteles bei ištraukti visokias bjaurystes, bet ir panaudoti jas taip, kad skaitytojas bjaurėtųsi, tačiau niekaip negalėtų nustoti skaityti. Bent jau man taip buvo. Gal nebūtinai būtų bjauru, bet tiesiog nemalonu. Skaičiau, stebėjau, kaip vakarienė rutuliojasi toliau, kaip atskleidžiama vis daugiau niuansų pagrindinio klausimo, apie kurį ir susirinkta pakalbėti, ką kiekvienas kalbantysis sako, kaip grindžia savo nuomonę, ir jaučiau, kad tiesiog nemalonu. Nejauku galvoti, kad taip mąstančių žmonių atrasti nebūtų sunku ir realiame gyvenime, ką jau kalbėti apie ribas, kurios veikėjams išsitrina, lieka tik tikslas, o priemonės, kuriomis jis pasiekiamas – ne toks ir svarbus. Knygos autorius nesistengia visko papasakoti „nuo..iki…“, tad lieka ir neatsakytų klausimų, bet jie neturi įtakos pačiam istorijos pagrindui ar įspūdžiui, kurį palieka pasakojimas.

Jei iš pradžių skaičiau kaip tokią gan vidutiniškai įtraukiančią knygą, tai vėliau, vos pasakotojas mestelėjo vieną kitą įdomesnę detalę, jau sunku buvo atsitraukti. Nesvarbu, kad nebuvo nė vieno simpatiško personažo. Vietomis keletui sekundžių atsitraukdavau nuo teksto, nes tiesiog tekstas buvo kur kas tamsesnis nei įsivaizdavau prieš imdama knygą, tad nesijaučiau pasiruošusi tam, ką gavau.

Stiprus, emociškai įtaigus romanas. Iš serijos: „o kodėl anksčiau jo neperskaičiau“?

10.71. Sally Thorne „Nekenčiu tavęs“

Pastaruosius keletą metų panašios literatūros vis privengiu, nes labiau esu kitaip pateikiamų santykių knygose gerbėja. Bet prieš kurį laiką išdrįsusi į rankas paimti „Atskirai kartu“, užsinorėjau suteikti šansą kitai, rodos, panašiu metu pasirodžiusiai romantinei komedijai teksto pavidalu – „Nekenčiu tavęs“.

Liusė ir Džošua – leidybos bendrovės generalinių direktorių vyriausieji padėjėjai. Negana to, kad jie nemėgsta vienas kito ir tą puikiai mato visi bendradarbiai, tai abu privalo sėdėti arti vienas kito. Džošua – tvirtos nuomonės, griežtas, rimtai žiūrintis į pareigas, klasikinį stilių bei tvarką mėgstantis vyras. Liusė – „visų draugė“, ji vilki retro stiliaus drabužius, mėgsta ryškiai pasidažyti lūpas, netvarką ant savo stalo bei skaniai pavalgyti. Vieną dieną jie abu sužino apie paskelbtą konkursą aukštesnėms pareigoms užimti ir, žinoma, abu tuoj pat pasiryžta ne tik dalyvauti, bet ir gauti išsvajotą darbo vietą.

Gal net kiek daugiau nei pusę knygos buvau patenkinta tuo, ką radau knygoje. Nors siužetas nuspėjamas, bet pateiktas taip, kad ilgą laiką skaičiau su šypsena veide. Žavėjo abiejų veikėjų santykis, abu atrodė lygiaverčiai partneriai savo elgesiu, frazėmis, na, tokie visiškai verti vienas kito, galima buvo įžvelgti vadinamąją chemiją, kuri buvo tarp jų ir taip traukė vienas kitą. Nemažai linksmų situacijų, jaukių ir mielų akimirkų, tad knyga  – visiška romantinė komedija, kuri verta abiejų žanrų (nes juk būna daug tokių, kuriose humoro rasti niekaip nepavyksta). Lengva, be didesnės gilumos, vos užčiuopiant vieną kitą rimtesnę temą, bet kažko kito ir nesitikėjau.

Bet tuomet kažkas nutiko. Tik tas „kažkas“ šįsyk visai lengvai įvardijamas. Likus maždaug šimtui puslapių įspūdis ėmė kristi žemyn itin greitai. Jei prieš tai dar žiūrėjau pro pirštus, bet kuo toliau, tuo labiau erzino kiekviename puslapyje bent kartą pasirodanti frazė apie tai, koks gražus Džošua, kokie jo raumenys ir visa kita. Niekaip neįtikino norėtas parodyti veikėjo užslėptas drovumas. Pribaigė daugiausiai dramos turinti scena, kuri atrodė absoliučiai dirbtinai įtraukta, neįtikinama ir hiperbolizuota. Žinoma, čia tas žanras, kur įterpti pabaigoje kokį nors moralą ar atverti kažkam akis tikriausiai gan svarbu būna (bent standartiniuose siužetuose, nes žinau, kad būna ir visai kitokių), bet šios knygos atveju negalėjau ramiai tos vietos skaityti, nes tiesiog nervino, kaip viskas pateikta, kaip nuspręsta apie tai pakalbėti. Man atrodo, kad po šito ir supratau, kad noriu kuo greičiau užbaigti knygą. Tiesa, dar buvo likęs vienas klausimas neatsakytas, o čia laukė manęs dar viena „staigmena“ – kabutėse, nes įtariau jau seniai, kad kažkaip panašiai ir bus, bet labiausiai suerzino pasirinktas sprendimas užbaigti tą temą.  Jei pradžioje iškeliamas kažkoks tikslas, kurio veikėjai pamažu viso pasakojimo metu siekia, tai pabaigoje nesinori matyti, kaip viskas, kas su tuo susiję, tampa absoliučiai nebesvarbu. Toks jausmas, kad berašydama autorė tiek susikoncentravo ties veikėjų santykiais, kad užmiršo vienintelę siužetinę liniją, kuri dar galėjo kelti nors kiek intrigos, parašė porą sakinių apie tai ir pagalvojo, kad ai, užteks. Neužteko.

Nesu tokia pikta, kaip galėjo pasirodyti iš ankstesnės pastraipos, bet paskutinis ketvirtadalis buvo itin erzinantis. Nors vis dar teigiu, kad pradžioje buvo labai neblogas, prajuokinantis pasakojimas, kurį skubėdavau skaityti grįžusi iš darbo.

10.70. Viktor Pelevin „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“

Prieš kurį laiką skaičiau „iPhuck 10“, o dabar metas atėjo visai neseniai Lietuvoje pasirodžiusiai kitai rašytojo knygai „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“. Jei pirmajame minėtame romane dėmesys buvo skirtas dirbtiniam intelektui bei jo galimybėms, šįsyk pristatomas projektas „Fuji Experiences“, žadantis padėti žmonėms atrasti laimę. Išbandyti šio projekto siūlomas veiklas, kad įsitikintų jo verte ir rastų priežasčių, kodėl verta paremti šį naują verslą, sutinka keletas Rusijos turtuolių. KIta siužetinė linija sukasi apie Tanią – nuo pat paauglystės traukusią vyrų dėmesį bei daug metų gyvenusią iš jų paramos, bet paskutiniu metu nusivylusią tokiu gyvenimu. Neįprastomis aplinkybėmis miške sutiktas grybautojas Taniai duoda telefono numerį ir pasako, kad atsiliepęs žmogus gali moteriai pagelbėti. Vienas skambutis – ir Tania pasineria į mokymus, atveriančius jai dar neregėtas galias. Romane vyksta visko labai daug, o tai galima nuspėti perskaičius knygos nugarėlę, mat joje žadama, kad bus pasakojama ir apie senovės Indijos magų bei asketų praktikas, egzistavusias prieš du su puse tūkstančio metų, ir ezoterinius mezoamerikietiškojo feminizmo užsiėmimus, ir klasikinės budistų meditacijos aspektus, kapitalizmo nuskriaustus žmones. Visa tai, neslėpsiu, suintrigavo, buvo smalsu pamatyti, kaip rašytojas sugebėjo tiek visokių temų sudėti į vieną kūrinį.

Pradžia buvo viliojanti ir įtraukianti. Ant ribos tarp įdomumo ir nesąmonės balansuojantis pasakojimas sudomino, net ir atsipūčiau kiek lengviau, nes atrodė, kad šią knygą bus kur kas lengviau skaityti nei „iPhuck 10“, kurio skaitymą apsunkino techninės sąvokos. Veikėjai irgi pasirodė įdomūs. Visgi kažkuriuo metu supratau, kad pradedu karts nuo karto „atsijunginėti“, t.y. vietomis skaitydavau, bet visiškai nebematydavau teksto. Gal per daug ten niuansų, gal tiesiog ne mano stiliaus knyga (o gal ir žanro, nes mokslinė fantastika – ne pats mylimiausias, kiek galima pastebėti iš skaitomų kūrinių), nes kad ir pripažįstu, jog rašytojas vėlgi paliko įspūdį kaip įdomių, ne itin dažnai literatūroje pasitaikančių idėjų pateikėjas, bet pati niekaip negalėjau sutelkti dėmesio į tekstą tiek, kad galėčiau su juo susigyventi. Nors buvo ir patikusių momentų, bet jie išliko kaip atskiros detalės, kadangi dėl nesugebėjimo įsitraukti į pasakojimą galvoje susidūrė gan blanki visuma.

Ar suteiksiu V. Pelevin dar vieną šansą? Tikrai taip. Nuo knygų mugės vis dar tebelaukia savo eilės vienas iš senesnių rašytojo kūrinių. O tada žiūrėsiu, kiek dar noro bus likę tęsti pažintį su šiuo rašytoju.

10.69. Hannah Mary Rothschild „Meilės neįmanomybė“

„Meilės neįmanomybė“ – XVIII a. prancūzų tapytojo A. Watteau paveikslas, kuris po kelių šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione. Šį kūrinį įsigyti pareiškia norą šeicho žmona, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, repo žvaigždė, turtinga mecenatė ir kiti pačių įvairiausių priežasčių turėti paveikslą sugalvoję asmenys. Ir visgi, kaip po šitiek metų paveikslas atsirado? Pasirodo, šis itin vertingas kūrinys paskutiniu metu glaudėsi sendaikčių krautuvėlėje, kol galiausiai jį nupirko Anė, virėja dirbanti mergina, kuri nieko nenutuokia apie meną. Ji planavo padovanoti paveikslą draugui, bet dovana taip ir liko neįteikta, tad mergina nutarė pasidomėti šio paveikslo praeitimi ir taip atsidūrė intrigų bei paslapčių sūkuryje.

Žinoma, bus ir romantinė linija, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama menui ir maistui. Pati žinau ne tiek ir daug apie meną, maisto gaminimas irgi nėra stiprioji pusė, bet užtat kaip įdomu apie tai skaityti! Galima ir padiskutuoti, ar maisto ruošimas – ne dar viena meno šaka, nes tai, ką Anė išdarinėjo gamindama, pagal aprašymus skambėjo išties įspūdingai. Žavėjo jos užsidegimas, aistra maisto gaminimui. Tuo tarpu apie meną kalbama ne dalinantis teorija (nors minimas ne vienas dailininkas bei jo kūrinys), pasakojant paveikslo, turėjusio ne vieną šeimininką, istoriją. Atsižvelgiama į istorinius laikmečius, politinę situaciją, tad pasakojimas dinamiškas, pateikiama ne viena spalvinga istorija. Su nekantrumu laukdavau skyrių, kuriuose pasakotoju tapdavo pats paveikslas. Ir vis nuliūsdavau, kad skyriai tokie trumpi, nes smagus pasakojimas išties įtraukdavo.

Kaip dar vieną privalumą tokios apimties knygai įvardinčiau pagrindinės veikėjos patrauklumą. Būna istorijų, kurias skaitant pagrindiniai veikėjai nekelia jokių didesnių emocijų, visai neįdomu, kaip jiems eisis. Tokiu atveju ir pati knyga praranda dalį įdomumo. O „Meilės neįmanomybė“ maloniai nudžiugino Anės charakteriu. Nėra jis kažkuo išsiskiriantis, bet merginos paprastumas žavėjo – kai tik kildavo kokia nors problema, pagaudavau save besijaudinančią, kad tik nieko blogo ar nepataisomo nenutiktų, todėl puslapiai sparčiai vertėsi pirmyn. O išbandymų ir visokių intrigų netrūko – pradžioje gal veiksmo buvo mažiau, bet antroje romano pusėje išaiškėjo nemažai paslapčių, o iš pažiūros nieko vertas paveikslėlis sukėlė herojei nemenką pavojų.

Šiaip jau pradžioje buvau išsigandusi vardų gausybės – galvojau, bus blogai, kadangi nemėgstu daugybės veikėjų. Galiu visą knygą perskaityti, bet taip ir neįsiminti net pagrindinio veikėjo vardo, o čia jų – visa galybė, tad atrodė natūralu, kad teks kažkaip tuos žmones atskirti, jei norėsiu suprasti siužetą. Visgi vėliau paaiškėjo, kad tik kokie du trys yra svarbesni, o visi kiti pasirodo itin retai, tad per daug nesukau galvos dėl antraeilių personažų. Iš tiesų man pasirodė, kad net ir nevertėjo įtraukti tiek daug šalutinių siužetinių linijų, kai ir pagrindinė – ne pati nuobodžiausia. Juolab jautėsi, jog knyga šiek tiek ištęsta – autorei nelabai pavyko įrodyti, kad šiai istorijai toks kiekis puslapių tikrai buvo reikalingas.

Odė menui ir maistui – toks pirmasis apibūdinimas galvoje sukosi vos perskaičius „Meilės neįmanomybę“, tad tokia fraze ir norisi užbaigti savo įrašą.

10.68. Kent Haruf „Mūsų sielos naktyje“

Šiomis dienomis apėmusi keista nuotaika. Tą pajutau skaitydama vakar baigtą romaną, netgi apsilankiusi bibliotekoje galop išėjau tuščiomis, kad ir seniai norėtų kūrinių buvo, bet nejaučiau noro jų imti. Rinkdamasi naują skaitinį namie irgi niekaip negalėjau nuspręsti, kuriai knygai dabar atėjo laikas. Po visokių svarstymų pasiėmiau „Mūsų sielos naktyje“ – trumpos apimties, savo anotacija sudominusią dar tuomet, kai nebuvo išleista, ir įsigytą pernelyg daug negalvojant apie tai, kad galbūt pirmas įspūdis buvo klaidingas, ir vertėtų jos palaukti bibliotekoje pasirodant.

Ir nežinau, ar būtų dar geresnis laikas šiai knygai. Nors skaičiau ją visai ne taip, kaip galvojau: maniau, kad nė pusantro šimto puslapių neturintį kūrinį perskaitysiu kurį nors savaitgalio rytmetį vienu prisėdimu. O gavosi taip, kad joje gyvenau nuo vakar vakaro iki šiandienos popietės, kas keliasdešimt puslapių padarydama ilgesnes pertraukas. Prie to galimai prisidėjo ir minėta nuotaika: rodos, galvoje apsigyveno kažkas, kam reikia vieno sakinio, kažkokios užuominos buityje, matomoje aplinkoje, kad pradėtų suktis pačios įvairiausios mintys, atitolinančios nuo to, kas tuo metu daroma. Ir šią knygą skaitant jaučiausi panašiai. Teksto taupumas, paliekant tik tai, kas svarbu, netgi pati pasakojimo forma, kurioje nėra jokių skyrybos ženklų, kuriais būtų atskiriami dialogai, pasirodė itin tinkami pačiam siužetui, idėjoms, kurias autorius norėjo išsakyti, o aš pati kažin, ar būčiau turėjusi kantrybės ilgesniems aprašymams šį savaitgalį. Užtat po truputį skaitydama visiškai trumpą tekstą, rodos, daug ką perleidau per save, savo pačios santykį su tam tikrais įsitikinimais, užplūstančiomis nuotaikomis, pojūčiais. Turinys visiškai išpildė nemenkus lūkesčius, kurie atsirado pirmąsyk perskaičius anotaciją.

Pats pasakojimas sukasi apie du kaimynus – Edę Mur ir Luisą Votersą – ilgus metus kaimynystėje gyvenančius, jau senyvo amžiaus žmones. Iki tol ne tiek ir daug bendravęs su Ede, vieną dieną Luisas sulaukia ne tik jos apsilankymo, bet ir pasiūlymo karts nuo karto pas ją užsukti vakarais ir kartu praleisti naktį: kalbant, tiesiog būnant šalia. Jie abu – našliai, vaikai užaugę, tad abiems vienišumas ir naktys būdraujant yra pažįstamos. Tik tiek, kad ne visi pritaria tokiam jų bendravimui. Žavu, kaip galima tokiais trumpais sakiniais pasiekti tokį emocinį lygmenį. Apie vienišumą, artumo troškimą, apie tai, kaip kai kada pakanka jausti, kad kitas žmogus yra netoliese, apie pokalbius, kurie nebūtinai turi suktis giliausiomis temomis, nes kartais ir tie plepėjimai, rodos, apie nieko ypatingo, gali sukelti šviesiausias emocijas vien dėl bendrumo, supratimo pojūčio.

Bet gal aš kada tau nusibosiu ir tu irgi norėsi pasitraukti.
Jeigu taip atsitiks, mes tiesiog nebesusitikinėsim, atsakė ji. Toks mūsų nerašytas susitarimas, argi ne? Nesvarbu, kad niekada apie tai nekalbėjom.
Taip, o kai tau nusibos, tu man pasakysi.
Gerai, o tu – man.
Nemanau, kad man taip atsitiks.

Vienas tų atvejų, kai po akį traukiančiu viršeliu slypi ir ne ką mažiau gražus turinys. Tik man visai nereikalinga pasirodė draminė kulminacija. Bet vis tiek pabaiga buvo graži.

Yra ir filmas.

10.67. Tracey Garvis Graves „Mergina, kurią jis pažinojo“

Tikriausiai kaip ir daugelis skaitytojų, turiu namie išties nemažai savo eilės laukiančių knygų, jos skirtingos apimties, sunkumo (emocinio, teksto dėliojimo ar kt.), tematikos. Tačiau šįkart rinkdamasi, ką toliau skaityti, jaučiausi gan pasimetusi. Čiupinėjau vieną, kitą, kol galop apsistojau ties „Mergina, kurią jis pažinojo“. Supratau, kad miela istorija, kurią labai tikėjausi joje rasti, galėtų būti tai, kas tuo metu man galėjo tikti.

Ir jau nuo pirmųjų puslapių pajutau, kad lūkestis bus išpildytas. Siužeto pagrindas – Anikos ir Džonatano meilės istorija. Prieš dešimt metų jie susitiko koledže ir įsimylėjo, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių galop išsiskyrė. Netikėtas susidūrimas po šitiek metų atgaivina ne tik jų bendravimą, bet ir prisiminimus, jiems norisi rasti atsakymus į klausimus, kurie anuomet taip ir nebuvo pateikti vienas kitam.

Visgi pasakojime svarbi ne tik romantinė linija, bet ir savęs pažinimas, mokymasis išlikti gyvenime, sukeliančiame daug iššūkių. Visą gyvenimą Anika jaučiasi kitokia: be viso kito, jai pernelyg sunku suprasti, ką galvoja žmonės, ji nesupranta humoro, nemėgsta triukšmo, o labiausiai būna patenkinta, kai kasdienybėje gali pritaikyti tam tikras taisykles, kurių laikosi ne tik ji, bet ir aplinkiniai. Kas po visu tuo slypi, galima lengvai nuspėti, tačiau galima atsiriboti nuo romane pateiktos diagnozės (juolab, kad neturiu kompetencijos įvertinti, kiek tikroviškai pateiktos reakcijos tam tikrose situacijose) ir žvelgti į Anikos gyvenimą, jos baimes, norus, lūkesčius kaip į tiesiog eilinio žmogaus, ieškančio savo vietos ir bandančio suprasti pasaulį, kuriame gyvena. Nesąmoningas sprendimas į Aniką žiūrėti būtent taip tikriausiai ir lėmė, kad šią lengvai ir didelio gylio neturinčią knygą skaičiau gan ilgai, vienu kartu vos apie penkiasdešimt puslapių teperskaitydama. Prisėsdavau skaityti, galvodavau, kad jau šįvakar tai tikrai įveiksiu daugiau, bet galop vėl pagaudavau save nukrypstančią į savo mintis, kurias paskatindavo vienas ar kitas puslapis. Panašiai taip buvo skaitant Eleonorą Olifant, tačiau tai nestebina, nes abiejuose knygose užčiuopiamos panašios temos, kai kurios, kaip bebūtų, gan artimos ir man pačiai. Tiesa, knyga apie Eleonorą koncentruojasi į kitus dalykus, dėl to ji man pasirodė ir įdomesnė, ir labiau atitinkanti tai, ko pati ieškau knygose.

Nors abiejuose romanuose yra naivumo, gerumo, sklindančio iš veikėjų aplinkos, kuriuo taip ir norisi tikėti perskaičius tokias knygas, bet be viso to Anikos ir Džonatano istorija turi nemažai saldumo, taip pat, kaip ir anksčiau minėjau, skaitant pritrūkdavo gilesnio pasikapstymo. Kai kada atrodydavo, kad štai, artėja konfliktinė situacija, bet viskas išsispręsdavo vienu sakiniu, nors kai kada sunku būdavo įtikėti, kad tikrai pakaktų vos tiek. Į pabaigą pasijautė jau ir monotonija, nes veikėjai išliko panašūs nuo pat pirmojo iki paskutinio puslapio (tiesa, Anikos pasiektas progresas per tuos dešimt metų buvo akcentuojamas nesyk), jų santykiuose irgi kažkokių ryškesnių pokyčių nesimatė, siužete irgi nevyko nieko ypatingo. Gal tik pabaigoje daugiau judesio atsiranda. Skaičiau gan skirtingų nuomonių apie rašytojos sprendimą būtent tokią kulminaciją sukurti. Pati prisidedu prie tų, kuriems visai nereikėjo tokio posūkio.

Galvoju dabar, ar ne per daug kritikos prirašiau knygai, kuri šiaip jau paliko neblogą įspūdį. Ne kiekvienas romanas sugeba kelti emocijas, prisiminimus, gerumą pateikti taip, kad taip ir norisi patikėti, jog jo iš tiesų tiek daug yra. Miela, jauki istorija.

Beje, kas nori netipiškos meilės istorijos, panašios į „Mergina, kurią jis pažinojo“, rekomenduoju jau senokai skaitytą „Projektas Rožė“, būtent šią šalia Eleonoros prisiminiau skaitydama apie Aniką.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.