8.4. Jacques Chessex ,,Tironas”

tironasPasirodo, yra dar knygų, kurios man patinka ir kurias aptariant nesinori ieškoti, ką čia parašius po ,,tačiau”, kai jau išvardinta viskas, ką gero radau. O ir goodreads jau kažkaip net nebesmagu įvertinti knygą trejetu ar dvejetu, lyg specialiai tai daryčiau, nes būtent tokie įvertinimai paskutiniu metu ėjo vienas paskui kitą. Taip, ,,Tironas” tapo būtent tąja knyga, kuri sugebėjo pralaužti ledus.

Romane pagrindinis veikėjas Žanas Kalmė, 38-erių metų lotynų kalbos mokytojas, sužino apie tėvo mirtį, tačiau, kitaip nei jis manė, ši žinia nė kiek nepadeda pasijausti išsilaisvinusiam iš mylėto, bet kartu ir nekęsto tėvo, kuris, būdamas visų gerbiamas gydytojas, tuo pačiu buvo ir despotas, pasižymėjęs fizine jėga bei gebėjimu visiškai valdyti savo šeimos narius.

Tai knyga, kurią aptarti man nelengva, ką jau pastebėjau, bandydama porą dienų aprašyti įspūdžius. Iš viso buvo mintis parašyti ,,patiko”, padėti tašką ir tiek. Bet žinoma, tą mintį nuvijau šalin, nes ši knyga verta daugiau nei vieno žodžio. ,,Tironas”, į kurį gal kiek ir nepatikimai žiūrėjau prieš pradėdama skaityti, gan greitai įtraukė į visą aprašomą atmosferą ir Žano gyvenimą, kuriame daug gėdos, nevisavertiškumo, baimių, smerkimo. Niūrus, slogus, gal netgi ir monotoniškas romanas, kuriame šviesaus nelabai ką įmanoma rasti. Nebent kai kurie poetiški apibūdinimai, ištraukus juos iš konteksto ir pateikus atskirai, galėtų atrodyti kaip ganėtinai spalvingi ir įnešantys šviesos, bet skaitant juos pačiame romane jie kelia labiau liūdesį, taip prisidėdami prie bendros nuotaikos kūrimo. Tokioms knygoms kaip ši, kurios koncentruojasi ne į veikėjų išorinį gyvenimą (veiksmą), o į vidų, santykius su kitais žmonėmis, man atrodo itin svarbu, kaip autorius geba perteikti emocijas, priversti skaitytoją pajausti jas ir gal net kartu jas išgyventi su veikėjais. O J. Chessex valdo žodį gan neprastai. Kaip ir minėjau, gan greitai ,,įkritau” į romaną ir nuo pat pradžių, kas patiko, ir buvo būtent toji atmosfera ir kuriama nuotaika, kurią sugebėjo išlaikyti iki pat pabaigos. Svarbiausia, kad taip ir nepasidarė nuobodu, o minėta monotonija ,,Tirono” kontekste yra privalumas, o ne trūkumas.

Ir būtų neteisinga sakyti, kad viskas sukasi tik apie Žano ir tėvo santykius, jų pasekmes tolesniam sūnaus gyvenimui. Čia yra ir motina, visą gyvenimą kentėjusi vyro žeminantį elgesį, bet po mirties vietoj pajausto palengvėjimo tegalinti kalbėti apie tai, koks puikus jos vyras buvo. Yra ir Žano santykis su motina, kuriame taip pat meilė maišosi su pykčiu ir neapykanta dėl to, kad ji gyveno su tokiu žmogumi kaip tėvas, nieko nedarė, kad gyvenimas pasikeistų, o dabar dar sugeba atsiliepti apie jį vien tik teigiamai, ignoruodama visą blogį, kurį jai suteikė. Ir visame tame yra ne ką mažiau stiprių momentų, sunkios ir skaudžios, tačiau tikroviškos realybės. Galima kreipti dėmesį ir į kai kuriuos dažniau šmėžavusius kitus antraeilius veikėjus, jų santykius ar reikšmę Žanui.

O ką jau kalbėti apie pabaigą, kuri prikaustė savo smulkmeniškumu ir privertusi skaityti kiekvieną sakinį lėtai bei su įtampa net tuomet, kai jau žinojau ne tik kas bus, bet ir kaip (,,kas” – pačioje knygoje pasakoma iš anksto, ,,kaip” – išklausinėjau dar prieš skaitydama knygą), artėjant prie aukščiausio taško, kad ir kaip nelogiškai skambėtų, delnai kilo prie akių, nes nesinorėjo to matyti, skaityti, įsivaizduoti.

Neapkalbėjau dar dalies kitų knygoje matytų bei palikusių didesnį ar mažesnį įspūdį momentų bei temų (kad ir mirties tema, vietomis pateikta tragikomiškai, Žano negebėjimas ,,susitvarkyti” su savimi, kai reikia bendrauti su vadovauti gebančiais ir autoritetą gebančiais parodyti žmonėmis, nes juose jis mato savo tėvą, galop – Žano ir Terezos santykiai ir kt.), bet tegu tai ir lieka tik paminėta. Pabaigai tesinori pasakyti, kad autorius sugebėjo gan talentingai parašyti gilų, tamsų pasakojimą, išlaikantį dėmesį iki paskutinio puslapio.

8.3. Oliver Sacks ,,Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle”

vyras-kuris-savo-zmona-palaike-skrybeleOliver Sacks – neurologas ir neuropsichologas, knygoje pasakojantis pacientų, turinčių neurologinių sutrikimų, istorijas. O istorijos – pačios įvairiausios: nuo pacientų, nejaučiančių savo turimų galūnių (ar atvirkščiai – jaučiančių savo amputuotas galūnes) iki prisimenančių savo gyvenimą tik iki tam tikrų metų, užmirštančių per kelias akimirkas tai, kas ką tik vyko, turinčių pačių įvairiausių gebėjimų nepaisant mažo intelekto koeficiento ir kt. Ir, žinoma, viena istorija bus apie knygos pavadinime minimą vyrą. Vieni pasakojimai įtraukė labiau, kiti – mažiau ar apskritai nesudomino. Taip galbūt buvo, kadangi kai kuriuos panašius atvejus jau buvau girdėjusi anksčiau, tad neliko tam tikro atradimo ar nustebimo jausmo, kuris prisidėtų prie didesnio įspūdžio sukėlimo. Pasakojimai ir jų analizės gan skiriasi savo platumu ir įsigilinimu, tad atrodė, kad kai kurios istorijos įdėtos tik dėl didesnio puslapių skaičiaus ir parašytos kiek abstrakčiai bei (todėl atrodo) atmestinai. Nors buvo ir išties neprastai pateiktų atvejų. Autorius rodo savo apsiskaitymą ir gebėjimą į situaciją pažiūrėti iš įvairių pusių, vertinti tiek savo, tiek kolegų pasvarstymus, analizuojant vieną ar kitą atvejį.

Kadangi studijų metais teko ir pačiai kiek pasigilinti į šią sritį, buvo įdomu skaityti vien todėl, kad pažiūrėčiau, kiek dar pamenu apie agnozijas, afazijas ir visa kita. Skaitant kilo dvejopas įspūdis. Viena vertus, ši knyga atrodo parašyta taip, kad įtiktų ir tokiam skaitytojui, kuris neturi nieko bendro su neurologija, tačiau nori pasisemti tam tikrų žinių ar tiesiog patenkinti smalsumą, sužinodamas, kokių sutrikimų esama. Kita vertus, apibūdintam skaitytojui vietomis tekstas gali pasirodyti pilnas neaiškių sąvokų, kadangi toli gražu ne kiekvienas sutrikimas yra paaiškinamas, o ir, galvoju, skaitančiajam visai praverstų nors menkiausi teoriniai pagrindai, susiję su smegenų dalimis ir jų funkcijomis – tuomet tekstas skaitysis kur kas paprasčiau. Be abejo, šiais laikais paaiškinimų trūkumas gali būti puikiai išsprendžiamas kelių mygtukų paspaudimu, bet asmeniškai man labiau patiktų, jei viskas būtų vienoje vietoje.

Tam tikrais aspektais knygos principas panašus į I. D. Yalomo rašomas: pateikiamos istorijos, pacientai, tuomet toji istorija paanalizuojama, pateikiamos išvados, jei žinoma, parašoma, kaip sekėsi tam žmogui ateity. Ir lygiai kaip ir skaitydama I. D. Yalom’ą, taip ir čia man rašymo stilius neatrodo iki galo patrauklus, lyg ir trūksta to ypatingojo ,,kažko”, kuris leistų mėgautis turiniu.

Bet tikiu, kad besidomintiems neurologija, psichiatrija ar tiesiog norintiems sužinoti ,,ko tik nebūna šiame pasaulyje” ši knyga gali pasirodyti išties verta dėmesio.

8.2. Elena Ferrante ,,Nuostabioji draugė”

nuostabiojiXX a. vidurio Italija, vienas iš Neapolio skurdžių kvartalų. Centre – Elena ir Lila, dvi draugės, kurios auga, keičiasi, turi susidurti su pačiais įvairiausiais iššūkiais. Nepaisant to, kad jų draugystė nepastovi, jos nuolat konkuruoja, bėgant metams šių veikėjų tarpusavio ryšys tik stiprėja.

Pasaulinė sensacija. Gerbėjai, besipiktinantys bet kokiu žiniasklaidos mėginimu išsiaiškinti E. Ferrante tapatybę. Skaitytojai, nenorintys, kad ši istorija baigtųsi, nes ji pernelyg gera. Rudens pabaigoje klausydamasi šios knygos pristatymo, neslėpsiu, susidomėjau. Iki tol ničnieko nebuvau girdėjusi apie šią rašytoją ar Neapolietišką sagą, o čia vos per keletą minučių apie jos ypatingumą buvo prisakyta tiek, kad supratau, jog reikės savomis akimis įsitikinti, kuo ypatingas romanas. Ir, be abejo, kirbėjo klausimas: ar tik vėl neliksiu nusivylusi?

Įtikinamai perteikiamas Neapolio kvartalo gyvenimas, pilnas smurto, aistrų, leido greitai susidėlioti galvoje, kokioje aplinkoje gyveno abi mergaitės. Aprašymai gyvi, dinamiški. Istorija pasakojama iš Elenos pusės, tad galima pamatyti, kaip būdama vaikas, vėliau – paauglė, ji vertino ir matė pasaulį, kuriame gyveno. Gąsdinančios istorijos, pirmieji išėjimai už kvartalo ribų, susidūrimai su įtakingais kvartalo gyventojais, besikeičiantys aplinkinių žvilgsniai jai bręstant, santykiai su šeimos nariais, draugais, mokytojais, kaimynais – iš viso to galima susikurti išties aiškų vaizdą bei pajusti aprašomą niūrią, tamsią atmosferą. Na, ir žinoma nereikia pamiršti svarbiausios dalies – pagrindinių veikėjų draugystės. Ir toji draugystė – visai ne tokia, kokia vaizduojama įvairiuose mergaitiškuose/moteriškuose filmuose, kur viskas piešiama rožinėmis spalvomis, vyrauja lipšnumas, pokalbiai iki paryčių, viena kitos skatinimas ir gyrimas ir dar nežinia kas. Lila ir Elena – visiškai skirtingos, net ir aplinkiniams jos atrodė kaip diena ir naktis: Lila – bloga, išsišokėlė, o Elena – pavyzdinga, gera mergaitė. Verčiant puslapius jų draugystė man atrodė vis nesuprantamesnė: amžina konkurencija, ryški Elenos priklausomybė nuo draugės kažkuriuo metu jau ir erzinti ėmė, o ir atrodė, kaip jų pačių tai neišvargina. Bet čia, matyt, veikia pasakymas, kad priešingybės traukia, nes jų ryšys vis stiprėjo, o net ir aplinkybių bei jų pačių pasirinkimų nulemti atitolimai ilgai netrukdavo, negana to, šie atitolimai nė nesijausdavo, nes net ir nebendraujant buvo jaučiama Lilos įtaka Elenai. Bet minėtas susierzinimas, kurį kėlė jų draugystė, toli gražu nėra minusas knygai. Anaiptol, tai man rodo tik autorės gebėjimą įtaigiai rašyti.

Tačiau atsiranda žodis ,,bet”, be kurio jau kurį laiką nebeišsiverčiu, rašydama apie perskaitytas knygas. Skaitydama pradžią po truputį jau supratau, kad greičiausiai tegausiu tik lengvai skaitomą istoriją, kuri bus gan kokybiškai parašyta, bet be kažkokių ypatingų momentų, kurie skatintų perskaičius vis grįžti prie jos ir prisiminti jos turinį. Iš esmės, tokia nuomonė yra ir dabar, jau perskaičius iki galo. Nepaisant visko, kas man patiko ir ką išvardinau ankstesnėje pastraipoje, greitai ėmiau strigti. Pradžioje atrodė, kad dėl lengvo rašymo stiliaus šią knygą apskritai perskaitysiu per kokius du vakarus, tačiau jau po pirmojo vakaro prie jos grįžti ne itin skubėjau, nebuvo kažko, kas skatintų grįžti. Vis laukiau, kol situacija keisis, kol atsiras kažkas, kas sukels norą kiekvieną laisvą minutę prisėsti prie šios knygos ir skaityti (nors čia gal jau bėda ne vien šioje knygoje, bet ir apskritai mano santykiuose su knygomis pastaruoju metu). Istorija man pasirodė ištęsta iki begalybės. Mokykla, mokymasis, kalbos ir monologai apie tai užėmė per daug vietos. Vietomis nervino ir išlendantis vieno ar kito veikėjo naivumas, priimti sprendimai. Ir net suvokdama, kad tai normalu, juk jie – tik vaikai/paaugliai, negalėjau sau įrodyti, kad nėra man čia ko vartyti akis ir galvoti, kada prasidės kažkoks įdomesnis jų gyvenimo etapas, nes tiesiog vienu metu jau pasidarė nuobodu. Tai, kad neradau nė vieno veikėjo, kuris man būtų įdomus, greičiausiai irgi prisidėjo prie to, kad dar nė nebaigus knygos pagalvojau antros dalies greičiausiai nebeskaitysianti, o puslapius verčiau be didelio susidomėjimo. Tiesa, pabaiga visgi suintrigavo, tad bent pavartyti , matyt, paimsiu.

,,Nuostabioji draugė” verta skaitymo vien dėl to, kad koncentruojamasi ne į kokias nors meilės istorijas, praeities paslaptis ar dar kokią kitą temą, dažną šiuolaikinėje populiariojoje literatūroje, o į dviejų moterų draugystę, prasidėjusią dar vaikystėje bei besikeitusią metams bėgant. O ir, kaip jau minėjau, autorė geba įtikinti, kurti vaizdžius ir įdomius aprašymus, nepalikti skaitytojo abejingo, kai pereinama prie draugių tarpusavio bendravimo. Tačiau visgi knyga nesužavėjo tiek, kiek buvo tikėtasi net atsiribojus nuo pačių pirmųjų išgirstų pagyrų šiam romanui, dėl jausto pernelyg didelio gumos tempimo, atsiradusio nuobodulio bei negebėjimo rasti nors vieno personažo, kurio gyvenimo vingius norėtųsi sekti.

8.1. Erich Maria Remarque ,,Stotis ties horizontu”

,,Stotis ties horizontu” – pirmoji šiais metais perskaityta knyga. Ir dar būtent E. M. Remarque paėmiau, kuris jau ne kartą ir ne du per visą tinklaraščio istoriją minėtas bei girtas. Deja, knyga nemenkai nuvylė. Iki šiol negalvojau, kad kalbėdama apie kurią nors E. M. Remarque knygą pavartosiu tokius žodžius, bet skaitydama ją ganėtinai vargau, nenoriai grįždavau prie jos. Jei būtų kokio nors kito autoriaus knyga, tai tikriausiai jau ir būčiau numetusi, atsižvelgiant į pastarųjų mėnesių pomėgį tai daryti, bet  čia jau niekaip sau to negalėjau leisti.

Siužetas skiriasi nuo kitų autoriaus knygų, kurias tekę skaityti praeity. Centre – Kajus, jaunas lenktynininkas, kuris mėgsta riziką, spalvingą gyvenimą. Jo akiratyje sukasi trys visiškai skirtingos moterys. Kiekvienoje iš jų jis randa ką nors, kas jį traukia. Bendraudamas su jomis ir ruošdamasis lenktynėmis jis galvoja apie tai, kokio gyvenimo nori (pastovaus, ramaus ar dinamiško ir nenuspėjamo), koks pasirinkimas būtų tinkamiausias jam pačiam. Taigi, karo čia nė lašo, bet visgi nemanau, kad tai yra šio romano blogybė. Autoriaus braižas įžvelgiamas, yra jam taip būdingos melancholijos, pagrindinis veikėjas irgi ganėtinai remarkiškas. Bet to nepakako, kad romanas įtrauktų. Kliuvo kuriamos intrigos, meilės trikampiai-keturkampiai, moterų portretai – apskritai buvo toks jausmas, lyg skaityčiau gan paviršutinišką meilės romaną, kur veikėjas nesvarbu pas kurią nueitų, būtų priimtas, o lenktynių laimėjimas viso romano metu pateikiamas lyg kokia riterių kova, kur laimėjęs varžybas laimi ir neaišku kuo ypatingos moters, besimėgaujančios šiuo varžymusi, dėmesį. Remarkiška atmosfera pasijausdavo tik retkarčiais, nes neretai ji būdavo tiesiog užgožiama. Bet visgi pasitaikė keletas ir išties stiprių momentų, aprašytų scenų, tad nurašyti knygos kaip visiškai nepatikusios, negaliu.

,,Stotis ties horizontu” – romanas, kuriame pastebėjau tik užuomazgas to, ką mėgstu šio autoriaus kūryboje. Vis dėlto tai nenumalšino noro ateity perskaityti dar kelias likusias neskaitytas šio autoriaus knygas.

2016-ųjų metų ataskaita

Iki Naujųjų liko ne tiek ir daug, tad, kadangi šiemet jau nebespėsiu perskaityti nieko daugiau, skelbiu savo trumpą metų ataskaitą. Šiemet perskaičiau 44 knygas (pernai buvo 60). Kaip minėjau metų pradžioje rašydama apie 2015-uosius, šiemet nusimatė nemažai visokių pasikeitimų už tinklaraščio ribų, kurie, manyčiau, nemenkai prisidėjo prie to, kad knygą į rankas paimdavau ne taip ir dažnai. Kokie bus 2017-ieji? Sunku pasakyti.

Jau greičiausiai tradicija tampantys mano žodžiai yra tokie, kad ir vėlgi palikusių didelį įspūdį knygų nebuvo tiek ir daug. Tačiau nėra taip, kad tokių apskritai nebūtų, tad tuo, matyt, vertėtų ir pasidžiaugti.

Be perskaitytų knygų šiais metais aptariau ir savo apsilankymą knygų mugėje (čia ir čia) bei ,,Tyto albos” spaudos koferencijoje.

Skaičiai

Anot goodreads.com, vidutinis knygos įvertinimas – 3,3 (pernai buvo 3,4):

  • 1/5 įvertinau 1 knygą.
  • 2/5 įvertinau 9 knygas.
  • 3/5 įvertinau 12 knygų.
  • 4/5 įvertinau 17 knygų.
  • 5/5 įvertinau 4 knygas.
Keliais balais įvertinau perskaitytą knygą, galite pamatyti tik mano goodreads paskyroje. Prie atsiliepimų vertinimo dažniausiai nerašau.

Buvo perskaitytos 7 lietuvių autorių knygos ir 37 – užsienio, tad lietuvių autoriai į mano akiratį šiais metais pakliuvo retai. Tačiau iš naujo atradau S. Parulskį, tad negaliu teigti, kad lietuvių kūryba 2016-aisiais nepaliko jokio ryškesnio pėdsako.

Iš 44 perskaitytų knygų 5 – savos (netgi viena daugiau nei pernai), 15 – leidyklų dovanos, 3 el. variantai, o 21 imta iš bibliotekos arba skolintasi. Savos vis dar sunkiai juda, tad vėlgi tikėsiuosi, kad kitais metais pavyks dažniau skaityti tas, kurias pati jau seniai esu įsigijusi.

Knygos

Labiausiai patikusių knygų top 3:

Kitos vertos paminėjimo knygos:

Metų komiksas ir metų humoristinė knyga:

Metų iliustracijos:

Apibendrinant, džiaugiuosi, kad šiais metais įvyko ne viena nauja literatūrinė ,,pažintis” (dabar jau galiu sakyti, kad esu skaičiusi knygas tokių žymių autorių kaip Ch. Bukowski, R. Gary, M. Stepnova, J. M. Coetzee, A. Baricco), kad apsilankiau knygų mugėje, kur susitikimai su autoriais tapo įdomesne dalimi už visas knygas, nugulusias ant stalų, kad vis dar mano apžvalgomis pasitiki kai kurios leidyklos, kad tinklaraštis gyvuoja jau daugiau nei šešerius metus, o minties apie tai, kad turėčiau neberašyti, nėsyk nebuvo.

Aišku, yra ir kas ne taip džiugina. Vis norisi, kad perskaičius tokį kiekį knygų metų pabaigoje būtų galima išvardinti kur kas didesnį skaičių knygų, kurios vienaip ar kitaip patiko. Nesakau, kad tai yra itin didelis perskaitytų knygų skaičius. Tiesą sakant, tai tikriausiai mažiausias perskaitytų knygų skaičius per metus, kokį esu turėjusi. Bet kai tik ketvirtadalis iš jų yra tokios, kurias norisi metų pabaigoje paminėti, ima atrodyti, kad galbūt nebemoku išsirinkti knygų.

Tad kaip ir kasmet, taip ir kitais metais viliuosi atrasti įdomių knygų. Dar mugę aplankyti. Ir skaityti.

7.44. Charles Bukowski ,,Paštas”

pastas

Buvo R. Gary, J. M. Coetzee, o dabar atėjo laikas susipažinti ir su Ch. Bukowski kūryba. Iš pažiūros ,,Paštas” gali atrodyti visai ne šventinis skaitinys, bet atsiverčiau Kūčių rytą pirmą puslapį – veikėjas Kalėdas mini. Vadinasi, Kalėdoms pats tas.

O jei rimtai, ėmiau ,,Paštą” ir nė neturėjau kažkokių didelių lūkesčių, kad man gali patikti. Iš nuogirdų atrodė, kad ir stilistika bus visai ne tokia, kokia galėtų mane sudominti, kuo veikėjas alkoholikas galėtų būti įdomus, irgi niekaip sugalvoti nebūčiau galėjusi. Bet knietėjo vis vien pabandyti, o atsitiktinai atsiverstame lape radus išraiškingą dialogą noras perskaityti nedingo, tad supratau, kad laikas Bukowskiui matyt išties atėjo.

Ir man patiko. Iš pradžių pati sunkiai supratau, kuo, bet galop suvokiau, kad man tiesiog patiko visuma. Tekstas paprastas, be įmantrybių, į kurį aštresni žodžiai kuo geriausiai įsipaišė. Dialogai priminė seniai peržiūrėtą serialą Misfits, kur keiksmažodžiai liejosi kaip iš gausybės rago, bet jie visai netrukdė, atrodė, kad be jų apskritai veikėjų pokalbiai prarastų nemažą dalį šarmo. Lygiai taip pat ir šiame romane. Ir net jei personažo gyvenimo būdas iki pat galo atrodė absoliučiai nepatrauklus, viską atpirko humoras, ypač dažnai vartojama ironija. Juokiausi nuo pat pirmųjų puslapių ir juokinga buvo iki pat pabaigos, nors ir buvo kažkuriuo metu abejonė dėl to, ar perskaičius trečdalį, galop – pusę knygos, man vis dar bus taip pat linksma. Įdomu buvo skaityti ir apie darbą pašte, apie kurį kalbant buvo papasakota ne viena absurdiška situacija, beprasmybės akimirka. Netrūko taiklumo, minčių, į kurias verta atkreipti dėmesį. Ir pasirodo, kad jos būtų pastebėtos, visai nereikia tų minčių įvilkti į gražų poetišką pavidalą kaip daro ne vienas ,,įkvepiančias, motyvuojančias” knygas rašantis rašytojas. O pabaigai norisi paminėti, kad stebėjausi pagrindinio veikėjo gebėjimu būnant alkoholiku išlaikyti darbo vietą taip ilgai ir dar gan padoriai dirbti.

Ir ,,Paštas” greičiausiai tapo jei ne paskutine, tai bent jau priešpaskutine šių metų knyga. O tada bus galima aptarti ir labiausiai įstrigusias šiais metais.

7.43. J. M. Coetzee ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai”

maiklo-k-gyvenimasBuvau išsikėlusi tikslą susipažinti su J. M. Coetzee kūryba, o ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai” buvo tiesiog pirmoji į akį kritusi knyga, kurią pasičiupau kažkada metų pradžioje, tada taip ir nepradėjusi skaityti privalėjau grąžinti į biblioteką, o galop likimas vėl ją man pakišo po nosimi, kai tik pasirodė naujasis leidimas. Neskaičiau anotacijos, neatkreipiau dėmesio, kad būtent ši knyga pelnė Booker’io premiją, kol dabar, ruošdamasi aptarti tai, ką perskaičiau, neatsiverčiau nugarėlės. Pirmieji puslapiai, skaityti kažkada per pietų pertrauką net ir nesužavėjo, bet nė nebuvo minties, kad nebeskaitysiu – ir šiandien vėl pradėjusi nuo pirmojo puslapio, po truputį įsitraukiau į istoriją, pasakojančią apie Maiklą K – vyrą, turintį kiškio lūpą, vaikystę ir paauglystę praleidusį prieglaudoje, vėliau suvokusį, kad jis gimęs tam, kad rūpintųsi savo motina, tačiau po jos mirties, jam nė nespėjus įgyvendinti jos noro (persikelti su ja į jos vaikystės namus), likusį klajoti po šalį, kur siaučia karas ir kur surasti ramybę, kurios Maiklui taip norisi, pernelyg sudėtinga.

Iš pažiūros, skaityti lengva, nes rašymo stilius – itin paprastas (bet toli gražu tai nereiškia, kad kalba ir sakinių struktūra skurdi. Atvirkščiai – tai vienas tų kūrinių, kurių sakiniai tiesiog lipte limpa vienas prie kito), tekstas slysta greitai ir be trukdžių, nepaisant to, kad veiksmo nedaug, o dialogų – minimaliai. Tačiau lengvumas apima tik techninę romano dalį. Emocinio lengvumo šiame kūrinyje rasti nėra prošvaisčių, kadangi atmosfera niūri ir slogi, skaitant atrodė, kad kuo toliau, tuo viskas tik sunkėja, grimzta žemyn. Bet vargu, ar kitaip gali būti, kai pagrindinis veikėjas – niekada neradęs šilumos ir pritarimo, nuo pat mažumės buvęs vienišas ir nemylimas, dabar pats nori išvengti bet kokių saitų su kitais žmonėmis, jaustis nors kiek nuo jų priklausomas. Ir kaip tai sunku, kai, rodos, ant kiekvieno kampo stovi pareigūnai, pasirengę išvežti klajotojus į darbo stovyklas, suimti, jei tik pažeidžiama komendanto valanda, o ir aplinkiniai, pasiruošę paskutinius marškinius atimti. Net ir tarsi draugiškai nusiteikę sutiktieji Maiklui greitai pasirodo tik kaip vieni iš tų, kurie tik vienokios ar kitokios naudos trokšta bei nori jį suvaržyti savo siūlymais ir prašymais. Būdamas ribotų bendravimo gebėjimų Maiklas nė negeba pasakyti, ko iš tikrųjų jis nori iš gyvenimo, o ir, atrodo, sunkiai jo norus, kurie taip skiriasi nuo ,,normalių” žmonių troškimų, kas suprastų ne tik romane, bet ir tuo atveju, jei Maiklas K gyventų tarp mūsų. Vienišumas, gyvenimo beprasmybė, laisvės troškimas ir noras tik egzistuoti, negalvojant apie ateitį, nejaučiant ir nekreipiant dėmesio į dienų bei metų tėkmę, vengiant bet kokio varginančio ir grėsmingai atrodančio bendravimo su aplinkiniais, pateikti tik aprašant pagrindinio veikėjo kelionę, jo būseną ir elgesį įvairiose situacijose. Bet to visiškai pakanka, kad romanas įtikintų, nes ilgiausius filosofinius monologus rasti kūrinyje, kurio centre – toks personažas kaip Maiklas, atrodytų dirbtina bei neįtikinama.

Tiesa, visgi šiek tiek minėtų filosofinių monologų rasti galima antrajame knygos skyriuje. Šis skyrius, kuriame kalba epizodinis veikėjas, kuris nei įdomus, nei darantis kažkokią įtaką kūriniui, man pasirodė absoliučiai nereikalingas ir ,,įmestas” visai atsitiktinai. Tai, kas pateikiama šiame skyriuje (antrasis skyrius prasideda maždaug nuo 170 psl, taigi, jau artėjant į pabaigą), man tebuvo nereikalingi pasvarstymai ir klausimai, kuriuos skaitantysis ir pats gali išsikelti, stebėdamas Maiklo K klajones ir siužetinius vingius. Per tuos keliasdešimt puslapių sugebėjau atitrūkti nuo visko, kas mane traukė šioje knygoje, o trečiasis skyrius, neskaitant kelių neprastų momentų, pasirodė dar vienas atskiras gabalas teksto, kuriame neberadau nieko, kas iki tol sulaikė įdomumą, o ir kai kurie sprendimai jau buvo tokie, kurių vargiai pabaigoje bereikėjo.

,,Maiklo K gyvenimas ir laikai” yra viena tų knygų, apie kurias kalbėti yra sudėtinga, o perskaičius dar ir norisi, kad viskas susigulėtų ir susiformuotų aiškesnė nuomonė apie patį romaną. Kaip galima suprasti iš to, ką rašiau, antrasis ir trečiasis skyriai bendrą įspūdį kiek sugadino, bet pirmasis skyrius, užimantis didžiąją dalį knygos, pasirodė išties neprastas. Tik reikia nusiteikti, kad bus sunku pabėgti nuo niūrių nuotaikų ir egzistencinių klausimų.