9.57. Donato Carrisi ,,Mergina rūke“

,,Mergina rūke“ – detektyvinis trileris, kurį dabar skaityti pats metas vien todėl, kad didžioji dalis veiksmo vyksta būtent gruodžio mėnesį. Be abejo, jei jums šiuo metu norisi tik gražių, šviesių ir pamokančių istorijų, tuomet tai bus toli gražu ne pats geriausias pasirinkimas.

Pasakojimas prasideda nuo automobilio avarijos, vairuotojas – specialusis agentas Fogelis, nelabai ką prisimenantis apie pastaruosius įvykius. Ant jo rūbų esantis kraujas, kuris, akivaizdu, yra ne jo, kelia ne ką mažiau klausimų nei tai, ką jis apskritai veikė Aveše, kadangi turėjo būti jau toli nuo šio miestelio. Tuomet grįžtama į gruodį, pora mėnesių atgal, kai miestelyje dingo niekuo neišsiskirianti paauglė Ana Lu, o žiniasklaidos dėmesį mėgstantis Fogelis aktyviai ėmėsi tirti bylą.

Norisi pagirti autorių dėl gerai išplėtotų personažų ir užuominų dėliojimo. Galima neblogai susipažinti ne tik su Fogeliu, bet ir pagrindiniu įtariamuoju, antraeiliais veikėjais. Personažai vientisi, nebuvo jausmo, kad keičiantis įvykiams kažkuris iš jų pakeistų savo elgesį į visai jam nebūdingą/netinkantį. Specialusis agentas įdomus savo tyrimo būdais, nes Fogeliui svarbiausia apkaltinti ką nors dėl nusikaltimo, kad prieš žiniasklaidą atrodytų didvyris, auka gali būti ir nesurasta. Bet jei būtų nuobodus teisuolis, tikriausiai ne taip jau ir sudomintų pats romanas, argi ne? Kalbant apie užuominas, detektyvų mėgėjams galėtų patikti, kad daromos išvados – ne visai iš piršto laužtos, t.y. atidžiai skaitant galima numanyti būsimus įkalčius, siužeto vingius. Ir apskritai, atrodė, kad kūrinys įtraukia sulig kiekvienu skyriumi vis labiau.

Man patinka, kai ne tik tiriamas nusikaltimas, bet ir dar kokiai nors temai skiriamas dėmesys. Šios knygos atveju nemažai kalbama apie tai, kaip žiniasklaida formuoja nuomonę. Po nesėkmingos paskutinės bylos Fogelis tiki, kad šlovę televizijoje ir spaudoje jam sugrąžins Ana Lu, todėl apgalvotai mėtydamas užuominas, žinodamas, kad dingusiąją turi pateikti kaip auką, o nusikaltėlį – kaip tikrą siaubūną, jis šaltakraujiškai kuria savo, kaip talentingo tyrėjo, portretą, o patį nusikaltimą verčia vis didesne sensacija, pritraukiančia vis daugiau spaudos atstovų, kurių miestelyje vis daugėja. Kokia svarbi atsakinga, kompetentinga žiniasklaida, kaip lengva paveikti žmonių nuomonę, ją keisti, pasitelkiant įvairias informacijos sklaidos priemones, šiame trileryje atskleidžiama išties įdomiai ir įtikinamai. Ypač gerai parodomas fenomenas, kai vieną dieną didžiausiu nusidėjėliu vadintas žmogus kitą dieną jau pateikiamas kaip didvyris (ar atvirkščiai). Ši kūrinyje nagrinėta tema neabejotinai prisidėjo prie to, kad negalėjau atsitraukti nuo pasakojimo, norėjosi skaityti toliau, sužinoti, kaip viskas bus plėtojama daugiau, o galop – kaip baigsis, kokie nusikaltimo motyvai.

Vis dėlto teko nusivilti. Pabaiga (pradedant kulminacija, kai išaiškėja tikrasis pagrindinio nusikaltimo kaltininkas bei priežastys, dėl kurių jis taip elgėsi, baigiant paskutiniu puslapiu) visiškai nuvylė. Kaip ir suprantu, kad autorius stengėsi mėtyti pėdas, todėl į pabaigą vis dažniau kilstelėdavau iš nustebimo antakius, nes vos paaiškėjus kokiai detalei pasirodydavo, kad tai – dar ne pabaiga, tačiau kai galiausiai viskas buvo išaiškinta, net ir supykau. Neatsiimu nė vieno ankstesnėse pastraipose parašyto žodžio, nes ,,Mergina rūke“ daugeliu atveju man labai patiko, tačiau tai, kaip buvo nuspręsta užbaigti rašytą istoriją, man pasirodė per daug neįtikinama, motyvai ir tai, kaip viskas buvo suplanuota – net ir juokingi. Tad išties gaila, kad finalas buvo toks skurdus, nors dėstymas buvo pilnas malonių skaitymo akimirkų.

,,Mergina rūke“- psichologinis trileris, kuriame ne taip svarbu, koks nusikaltimo būdas buvo pasirinktas (iš tikrųjų, jei tik atmintis neapgauna, nė vienas nebuvo įvardintas), bet svarbiau, kas ir kodėl tai padarė. Nemažai rašoma apie žiniasklaidos, kiek mažiau apie religijos poveikį formuojant žmonių nuomonę tam tikrais klausimais. Skaitydama apie pagrindinį įtariamąjį nekantriai laukiau kokios nors užuominos, kuri jį išteisintų ar nuteistų, intriga buvo išlaikoma ilgai, sulig kiekvienu skyriumi vis sunkiau buvo atsitraukti nuo knygos. Visgi pabaiga sugadino įspūdį nemenkai, dėl to gaila.

Kaip visuomet, patikrinau, ar knyga buvo ekranizuota. Suradau, kad 2017-aisiais pasirodė filmas La ragazza nella nebbia. Įdomu tai, kad jį režisavo pats knygos autorius, o aktorių kolektyve galima pamatyti ir vieną kitą žinomą pavardę.

Reklama

9.56. Mariana Enríquez ,,Tai, ko netekome ugnyje“

Siaubo literatūrą (kaip ir kiną) mėgstu, kad ir ne taip dažnai ją skaitau. Iš pradžių ,,Tai, ko netekome ugnyje“ patraukė dėmesiu ne tik žanru, pavadinimu, bet ir tai, kad viena iš šalių, kurioje vyks veiksmas, yra Argentina – vieta, kurią aplankyti noriu nuo pat ankstyvos paauglystės (ir nė pati negalėčiau įvardinti racionalios priežasties, kodėl būtent ši šalis anuomet taip įstrigo). Tad imant knygą į rankas beliko viltis, kad siaubas ir mistika bus mano skonio.

Knygoje pateikiama dvylika apsakymų, kurie, kad ir išlaiko panašų pasakojimų stilių (skaitant jaučiasi vientisumas, tai, kad jie visi rašyti vieno žmogaus), tačiau gali pasigirti turinio išradingumu. Vienose istorijose vyrauja fiziologinis siaubas (smurtas prieš save ar kitus), kitose – psichologinis, kai skaitant tik numanyti galima, kas čia vyksta (veikėjų dingimas, neaiškių būtybių pasirodymas). Tačiau kalbant tiek apie vienas, tiek apie kitas, dvejopą įspūdį paliko tai, kad autorė nebūtinai aiškina ar išnarplioja priežastis, kodėl taip vienam ar kitam veikėjui nutiko, nesudeda visų taškų – daug ką palieka paties skaitytojo vaizduotei. Kai kurioms istorijoms tai tiko, bet buvo ir tokių, kur atrodė viskas per daug paslaptinga (t.y. norėjosi kiek daugiau užuominų). Ir be abejo, skaitant nedingdavo intriga, norėjosi sužinoti, apie kokius mistiškus įvykius bus pasakojama kitame apsakyme.

Įdomu tai, kad kiekvienoje istorijoje įterpiamos temos, kurios aktualios veiksmo vieta pasirinktoms šalims (Argentinai ir jos kaimynėms). Daug vietos skiriama narkotikams, prostitucijai, smurtui, diktatūrai, policijai, kuri gali prisikabinti prie bet kokios smulkmenos, baimei būti suimtiems dėl lauksiančio siaubingo pareigūnų elgesio, skurdui, neteisingam aplinkinių požiūriui į psichikos problemas bei jų sprendimą, vyro ir moters vaidmenims tų šalių visuomenėje. Ir visa tai yra ne tik istorijų fonas, nes viena ar kita tema (ar kelios) neretai tampa ir vienu pagrindinių pasakojimo centrų bei kai kada ir priežastimi, kodėl nutiko aprašomas įvykis.

Įsimintiniausias apsakymas? Tai turbūt šlykščiausias – ,,Mokslo metų pabaiga“. Jame pasakojama apie besižalojančią paauglę, pasirinkti būdai – nagų atplėšimas bei plaukų rovimas – nuteikia ne per maloniausiai, o ir, neslėpsiu, kiek nustebino, nes kituose apsakymuose arba tik nuspėti galima apie įvykusį / įvyksiantį smurtą (pavyzdžiui, neaiškiomis aplinkybėmis dingęs žmogus), arba jis yra tik paminimas, nedetalizuojant (pavyzdžiui, sprendimas nebevalgyti). O kalbant apie pačių istorijų įdomumą, dabar žvelgdama į turinį net ir negaliu išsirinkti, nes iš kiekvienos prisimenu nors vieną epizodą, kuris man patiko/įtraukė.

Galvoju, kad net ir tiems, kurie nemėgsta siaubo/mistikos žanro, nereiktų iš karto nurašyti ,,Tai, ko netekome ugnyje“, nes autorė rašo įtaigiai ir vaizdingai, pasakojimai išlaiko savo atmosferą, net tie apsakymai, kuriuose buvo tai, ko vengiu tiek siaubo filmuose, tiek literatūroje, sugebėjo patraukti dėmesį.

9.55. Joanne Harris ,,Šokoladas“

Su Joanne Harris pirmoji pažintis įvyko prieš dešimt metų, kai devintoje klasėje paklausiusi draugės rekomendacijos pasiėmiau ,,Šokoladą“, po to sekė ir kitos jos knygos. Pamačiusi, kad pasirodys naujas ,,Šokolado“ leidimas, itin apsidžiaugiau, nes nepaisant to, kad kas keletą metų pasirodydavo kuris nors rašytojos romanas, norėjosi, kad ir šis vėl būtų pastebėtas bei skaitomas. O man pačiai pasidarė smalsu, kaip dabar atrodys prieš dešimtmetį labai patikusi istorija. Smalsu buvo todėl, kad jau kurį laiką dėmesį labiau patraukia knygos, kuriose būna daug skausmo, slogios atmosferos, o ,,Šokoladas“ prisiminimuose – visiška priešprieša minėtoms. Bet jau nuo pat pirmų puslapių tapo aišku, kad bėgantys metai nepakeitė mano nuomonės apie šį romaną.

Pasakojimo centre – vieniša mama Viana Rošė, kuri su dukra Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelyje ir čia atidaro šokoladinę ,,Dangiškieji migdolai“. Nors kai kurie vietiniai maloniai priima pašalietę, klebonas Frensis Reino įžvelgia pavojų jo parapijos nariams, yra įsitikinęs, kad šokoladinė ir ryškias spalvas mėgstanti, visada geros nuotaikos, su daugeliu bendrą kalbą randanti Viana yra čia tam, kad kenktų Bažnyčiai, skatintų nuodėmingumą bei menkintų jo paties, klebono, galią.

Tai jau antra iš eilės knyga, kurioje vienas iš veikėjų turėtų būti tas, kuriuo visi pasitikėtų, kreiptųsi ištikus nelaimei ir sulauktų palaikymo, skleistų Dievo žodį be savo nuomonės kišimo ir įkvėptų kitus tikėti, tačiau iš tiesų tėra tik savanaudis, naudojantis tikėjimą kaip ginklą prieš viską, kas netenkina ir trukdo. Reino yra ne tik veikėjas, bet ir vienas iš pasakotojų, todėl galima ne tik susidaryti vaizdą, kaip jį mato aplinkiniai, bet ir sužinoti jo paties mintis, skaitant monologus, sakomus komoje esančiam kunigui. Reino skyriai – lyg nuodėmių išpažinimas klausykloje, su daug pasiteisinimų, faktus iškreipiant taip, kad jis liktų išteisintas. Nors kai kuriose apžvalgose kalbama apie tai, kad knygoje supriešinami tikėjimai, krikščionybę pateikiant neigiamai bei iškeliant pagonybę, pati pagrindinį romano konfliktą vertinu labiau kaip priešpriešą tarp neišprusimo/tamsumo ir atvirumo patirčiai. Reino ir dar keletas vietinių – riboti, viską vertinantys pagal jau turėtas patirtis, neįsileidžiantys jokių naujovių, susikoncentravę į save, tai, kas patogu tik jiems patiems, užmerkdami akis prieš tai, kas akivaizdu (pavyzdžiui, smurtaujantis vyras tampa auka, o ištrūkti iš jo galios norinti žmona – išdavike, nes santuoka yra šventas dalykas, o visi čigonai – vagys ir tinginiai). Tuo tarpu Viana – bandanti su visais rasti kalbą, nesmerkianti, ieškanti, kaip geriausia prieiti prie žmogaus, kaip jį pradžiuginti ar paskatinti atsiverti apie tai, kas jam aktualu, parodant, kad ji nevertins, nekiš savo nuomonės, o tik išklausys ir emociškai palaikys (ir be abejo, pradžiugins mėgstamu skanėstu).

Kas mane geriau pažįsta, žino, kad be šokolado galiu išgyventi (užtat turiu kitų saldžių silpnybių), bet skaitant knygą neužsinorėti deserto, kuriame būtų minėto saldumyno, tiesiog neįmanoma. J. Harris aprašymai – užburiantys: saldumynų gamyba, karšto šokolado gėrimas, skanėstų pavadinimų vardinimas, papasakojant, kaip jie atrodo ar kokio skonio, traškumo yra, aprašyti taip vaizdingai, kad skaitydavau ir dūsaudavau, jog namie nieko panašaus neturiu.

Įspūdį daro ne tik maisto pateikimas, bet ir jaukios, mistiškos atmosferos kūrimas. Lengva magija, kuri yra viena iš romano ypatybių, rodos, visuomet yra kažkur šalia. Šokoladinėje vykstantys pokalbiai, Vianos bendravimas su lankytojais, Anukos lakstymai paskui įsivaizduojamą triušiuką Šlepetę – viską apgaubia ypatinga aura, skaitant labai norisi ne tik aprašomų saldumynų paragauti, bet ir tokioje šokoladinėje apsilankyti (pamenu, pirmąsyk perskaičiusi šią knygą svajojau ir pati panašią vietą atidaryti). Viena vertus, kai kurie Vianos pamąstymai, romano įvykiai atrodo per daug nusaldinti, naudotos tam tikros klišės (kad ir gimtadienio šventė bei tai, kas įvyko po jos), kurios galėtų erzinti (ypač mane). Kita vertus, ,,Šokoladas“ turi tai, dėl ko visas spinduliuojamas gerumas, saldumas, netgi nuspėjamumas nesukelia neigiamų emocijų. Galvoju, kad priežastis – jau minėta magija (realistiška ir ,,natūrali“ – tikrai ji nesietina su fantastika) ir pagrindinė veikėja. Jos charakteris – vientisas, o kiekvienas veiksmas tinkantis tam, apie ką ji kalba, kokias mintis išsako romane, nėra taip, kad koks nors poelgis atrodytų nelogiškas ar niekuo neparemtas. ,,Šokolade“ nerasite ir išplėtotos meilės tarp dviejų žmonių istorijos, tikriausiai dėl filmo prisiminimuose išliko Vianos ir Rudžio draugystė, tad buvau nustebusi, kad iš tikrųjų pačiame romane ji pateikta minimaliai. Knyga labiau meilę gyvenimui, žmonėms, siekį būti laimingiems, daryti taip, kaip norisi pačiam, o ne tai, ko kiti iš tavęs tikisi. Bet visa tai pateikta be jokio moralo, nes ir pati veikėja pabaigoje nepadaro gyvenimą keičiančių sprendimų, o Reino sulaukia labai linksmos (skaitytojams) pabaigos (kuri nėra visiška pabaiga, nes ,,Šokoladas“ – tik pirmoji dalis visoje Vianos istorijoje).

,,Šokoladas“ – man ypatinga knyga, kadangi net ir po tiek metų sugeba prasibrauti iki užsislėpusios ir dažnai užgožtos naiviosios mano asmenybės pusės ir sukelti tiek daug įvairiausių emocijų. Užburiantis tekstas, miela istorija, kurioje ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš mano apžvalgos, bet pasakojimas toks šviesus, kad net ir koncentruotis norisi į magišką atmosferą, o ne istorijos niuansus.

Dabar viskas, apie ką galiu svajoti – tai dar kartą peržiūrėti prieš daug metų matytą romano ekranizaciją, kurioje vaidina tobulai Vianos vaidmeniui tinkanti Juliette Binoche ir ilgokai užmirštas Johnny Depp.

O pabaigai… Žinote, svajonės pildosi (kad ir kokios mažos ar iš pažiūros lengvai įgyvendinamos). Prieš ketverius metus aprašydama Joanne Harris ,,Persikai ponui klebonui“ (trečioji dalis) užsiminiau, kad norėčiau ,,Šokolado“ seriją turėti namuose. Visos serijos dar neturiu, bet pirmoji knyga jau suradusi savo vietą lentynoje.

9.54. Matthew Kneale ,,Anglai keleiviai“

,,Anglai keleiviai“ – dar vienas malonus šio rudens atradimas, neabejotinai atsirasiantis aptariant geriausius metų skaitinius. Knyga kantriai laukė, kol ją paimsiu į rankas (pirmas kartas buvo nesėkmingas – kartu su dar keliomis kitomis ji buvo atidėta ateičiai vos po kelių perskaitytų puslapių), o aš vis ieškojau tinkamo jai laiko. Dvidešimt pasakotojų baugino (apie sunkumus, kai susiduriu su krūva veikėjų pasakojime, jau nesyk esu rašiusi), tad norėjau, kad pažintis su šiuo romanu prasidėtų nepavargus ir neskubant. Sulaukusi tokio meto džiaugiausi: perskaičiusi tiek, kad susidaryčiau bendrą vaizdą apie romaną (tema, pagrindiniai veikėjai, siužetinės linijos), ne tik atsikračiau nepagrįstų baimių, bet ir supratau, kad nenurimsiu, kol nepabaigsiu skaityti. ,,Anglai keleiviai“ vėl sugrąžino norą skaityti kasdien bent po kelis skyrius – grįžusi po darbo stengdavausi kuo greičiau sutvarkyti būtinus reikalus, kad spėčiau nors kiek paskaityti, kol nuovargis manęs nenugalėjo.

Romanas nukelia skaitytojus į XIX amžių, kur buriniu laivu iš Didžiosios Britanijos į Tasmaniją plaukiantys keleiviai siekia skirtingų tikslų. Pastorius tikisi įrodyti, kad Rojaus sodas, aprašomas Biblijoje, iš tikrųjų egzistuoja Tasmanijoje, kartu į šią ekspediciją išsiruošęs gydytojas nori atlikti mokslinį tyrimą bei Londono muziejams pargabenti aborigenų kaulų, o laivo kapitono planuose – kontrabandinio brendžio ir tabako pardavimas. Antroji siužetinė linija skirta dar iki kelionės laivu prasidėjusiems įvykiams Tasmanijoje, kur atvykę britai stengiasi įvesti savo taisykles vietiniams ir prisideda prie aborigenų kultūros naikinimo.

Nelengva kalbėti apie knygas, kuriose visko tiek daug. Vis atrodo, jog praleisiu ką nors svarbaus ar prirašysiu per daug. Kartais rašytojai užsimoja apimti daug temų, bet rezultatas išeina nekoks – dėl kiekybės nukenčia kokybė. Tik ne šįsyk. Taip, pripažįstu, pradžioje skyriai, susiję su kelione laivu, atrodė ne tokie įtraukiantys, kur kas labiau laukdavau pasakojimo apie aborigenus Tasmanijoje. Tačiau paskui abi siužetinės linijos jau kaustė dėmesį vienodai, o galiausiai, kai abu pasakojimai susijungė į vieną, įdomumas pasiekė aukščiausią lygį. Kuo toliau, tuo sunkiau nusėdėjau vietoje, o pabaiga buvo tiesiog tobula, nustebinusi savo teisingumu.

Iš vienos pusės, knygoje vyrauja niūri atmosfera. Visi veikėjai atrodo savanaudžiai, siekiantys savo tikslo, smerkiantys kitus ir prieštaraujantys viskam, kas trukdo įgyvendinti jų planus. Sunku skaityti ir apie bandymą pakeisti aborigenus, atimant tai, kas padėjo jiems daugelį metų išgyventi, ir įteigiant, kad kito, vietiniams nepažįstamo Dievo įsakymų iškalimas, anglų kalbos vartojimas, naujakuriams būdingų manierų, elgesio išmokimas, naujų vardų įgijimas yra vienintelis kelias išlikti ir gyventi visavertį gyvenimą. Galima būtų sakyti, kad romane mokslas kariauja su religija, bet matant, kad tiek už vieną, tiek už kitą pusę pasisako jokių ribų nejaučiantys fanatikai, nė nekyla noras palaikyti kurią nors pusę – pakanka tik stebėti iš šalies bei spėlioti, kuo ši slogi beprotybė baigsis. Tačiau iš kitos pusės, knygoje yra nemažai humoristinių (kai kada tragikomiškų) dialogų ar situacijų bei nuotykių romanams būdingo veiksmo, tad skaitant nuotaikos keičiasi, nėra monotonijos ar nuobodulio, o puslapiai tirpte tirpsta.

Kaip jau minėjau anksčiau, istorija pasakojama dvidešimties veikėjų lūpomis. Toks būdas padeda kur kas geriau pažinti personažus – galime juos matyti ne tik iš kito veikėjo pozicijos, bet ir sužinoti, kaip jie mąsto, kai patys tampa pasakotojais. Įdomu, kad autorius kiekvienam veikėjui priskiria savitą pasakojimo stilių, tokiu būdu suteikdamas jam išskirtinumo. Nagrinėjamų temų yra be galo daug – tai ir įvairios rasizmo formos, jau minėta religijos ir mokslo priešprieša, kolonializmas, kultūra ir tradicijos, kerštas, ištikimybė, pavydas… Didžiulis malonumas skaityti tokias knygas kaip ,,Anglai keleiviai“, nes tai vienas tų romanų, kurie kelia klausimus ir pateikia kelis atsakymų variantus, taip skatindamas skaitytojus diskutuoti, piktintis ar pritarti.

Ši knyga yra be proto spalvinga – savo įvykiais, veikėjų portretais, aptariamų temų gausa, diskusijomis, kurios kyla tarp personažų (ir skaitytojų). Tad nieko kito nelieka – tik pasinerti į šią sudėtingą (dėl siužeto posūkių ir veikėjų tarpusavio santykių) kelionę, o jai besibaigiant suvokti, kad pabaigos ir lauki, ir nelauki (lauki, nes norisi sužinoti, kokia lemtis ištiks personažus, nelauki, nes teks ieškoti kitos knygos, kuri įtrauktų tiek pat, kiek ši).

9.53. Margaret Atwood ,,Oriksė ir Griežlys“

Margaret Atwood populiarumas pastaruosius keletą metų išaugo nemenkai – ją skaito ir paaugliai, ir suaugę. Priežastis – tiek kritikų, tiek žiūrovų neprastai vertinamas serialas, sukurtas remiantis romanu ,,Tarnaitės pasakojimas“. Ir pati žiūrėdama minėtą serialą (kurio pagrindinė veikėja vis labiau erzina) užsinorėjau perskaityti dar ką nors iš šios rašytojos kūrybos, tad ilgai negalvodama bibliotekoje pasičiupau ,,Oriksė ir Griežlys“.

Romanas nukelia į ateitį, kurioje likusi tik saujelė išgyvenusiųjų, bandančių visais būdais išgyventi. Vienas jų – Džimis, pasivadinęs Sniego žmogumi, kuris ne tik siekia išlikimo, bet ir prižiūri žmonių mutantų būrelį. Pagrindinis veikėjas prisimena praeitį, ieškodamas paaiškinimų įvykiams, kurių rezultatas – pasaulinė katastrofa.

Nesunku nuspėti, kad knygoje yra dvi siužetinės linijos. Viena – praeitis, kurioje galime stebėti Džimio gyvenimą bėgant metams, pažintį su Griežliu, kuris, kaip galima numanyti nuo pat pirmo knygos puslapio, taps svarbiu veikėju šiame pasakojime. Antrojoje – dabartis, kurioje Sniego žmogus gyvena gamtoje, slepiasi nuo saulės ir mums nepažįstamų gyvių bei kuria istorijas apie sudievintą Griežlį prižiūrimai grupei ypatingų žmonių.

Mane žavi, kad autorė turi tokių įdomių ir ne visai be pagrindo sukurtų idėjų. ,,Tarnaitės pasakojimas“ nukėlė į ateitį, kurioje beprotiškus sprendimus valdžia padarė, nesugalvodami, kaip kitaip išsaugoti žmoniją nuo išnykimo dėl išplitusio nevaisingumo. Tuo tarpu ,,Oriksė ir Griežlys“ atsigręžia į didžiulius mastus pasiekusį žmonių vartotojiškumą bei genų inžineriją. Genetiniai eksperimentai, kuriuose sutinka dalyvauti žmonės, rizikuodami savo gyvybe, dėl ne tokių ir didelių, bet jiems išlikimui svarbių, pinigų (jei tik po bandymų apskritai dar liks gyvi), vaistai, kuriami ne tik išgydyti, bet ir susargdinti (nes o kaip kitaip išlaikyti pelną, jei staiga niekas nebesirgs), dirbtinis maistas, idealių gyvūnų, atitinkamai pagal jo paskirtį, ir idealių žmonių, kuriems sudėtos visos tobuliausios savybės, kūrimas, pasitelkus genų inžineriją. Didžiulės sumos pinigų, kurias sutinka mokėti organizacijos, valstybės ar pavieniai žmonės, trokšdami pristatytos jiems naudos. Skaityti ir įsivaizduoti kuriamą visuomenę, tai, kaip kiekvienas veikėjas vertina dabartį bei ateitį, įdomu. Juolab, kad man dažniausiai patinka skaityti ar ekrane stebėti tokius nemalonius, keistus, bet taiklius pasakojimus.

Bet visgi negalėčiau teigti, kad romanas įtraukė. Skaičiau krūvą pačių geriausių atsiliepimų, tačiau atrodo, kad lygiai kaip ir ,,Tarnaitės pasakojimo“ atveju, taip ir šiuo man vėlgi pritrūko kažko, kas sukeltų dar didesnį susidomėjimą, intrigą, kuri skatintų skaityti kuo greičiau, svarstyti apie tai, kas toliau nutiks, kokios aprašomos dabarties priežastys, o neskaitant mintys suktųsi apie tai, kaip noriu kuo greičiau pasidaryti darbus ir sėsti prie šios knygos. Kaip ir įdomu, kaip ir patinka, bet kažkas, rodos, ,,nesusijungia“ iki galo ir todėl negaliu mėgautis skaitymu taip, kaip norėčiau. Dabar galvoju, kad to priežastis galėtų būti veikėjai ir jų santykiai, kurie ne per labiausiai traukė dėmesį. Džimis studijavo visai nepraktišką specialybę (humanitariniai mokslai, kai pasaulį užkariavusi genų inžinerija, nelabai naudos duoda), ,,žodžių“ žmogus, praeity besikoncentravęs į neįpareigojančius vienadienius santykius bei turėjęs motiną, kuri matė visą mokslininkų beprotybę ir bandė kartu su bendraminčiais priešintis tam, kas vyksta visuomenėje. Griežlys – keistuolis, ,,skaičių ir formulių“ žmogus, dėl to daug geriau supratęs, kas vyksta pasaulyje bei kas galėtų nutikti ateity, tapęs vieninteliu Džimio draugu dar mokykloje. Atrodo, kad jų skirtumai bei tai, kad abu jautėsi nepritampantys prie kitų žmonių, ir suvedė juos į tokią gan keistą draugystę, kai abu kalbėdavo skirtingomis kalbomis (netiesiogine prasme) ir apie dalykus, kurie, rodos, rūpėjo tik vienam iš jų, t.y. atrodė, kad jiems tiesiog patogu būti kartu. Vėliau sušmėžuoja ir Oriksė, priklausiusi pornografijos verslui, tačiau ją pažinti tiek, kad ji bent kiek rūpėtų, buvo sudėtinga, toks jausmas, kad patys veikėjai ją mėgo/mylėjo taip ir nepažinę nei kas ji tokia, nei kas jos galvoje iš tiesų yra. Apskritai, džiugu, kad jie kitokie nei įprasta dažnam distopinę istoriją pasakojančiam kūriniui, nes nė vienas iš jų nėra herojus. Kita vertus, nei vienas iš jų nepatraukė savo charakteriu, susidomėjimas vis labiau mažėjo jais, o to rezultatas, matyt, kad ir pati istorija nebe taip įtraukė.

Vis dėlto, perskaičius paskutinį skyrių užsinorėjau sužinoti, kaip jiems sekėsi toliau. Tęsinio nėra, o kitos dvi trilogijos dalys (taip ir neišleistos lietuviškai) pasakoja visai kitas istorijas, tad galima tik patiems kurti teorijas, kas buvo toliau. Galvoju, kad tokia pabaiga – dar vienas pliusas autorei, nes iki pat pabaigos ji išlaikė vientisą niūrią atmosferą, be jokių nereikalingų paskutinės minutės ,,genialių“ sprendimų.

Iš tikrųjų keista, kad nė viena leidykla nesugalvojo pasinaudoti vėl išaugusiu rašytojos populiarumu (jau nekalbant apie tai, kad ji – viena iš tų, kurias verta leisti vėl ir vėl) ir perleisti seniau pasirodžiusias ar (dar geriau) išversti vieną kitą, kurios Lietuvoje dar nebuvo. Tik ,,Tarnaitės pasakojimas“ maždaug prieš metus buvo trumpam sušmėžavęs knygynuose, bet dėl tylaus pasirodymo tuomet, kai daugelis jau buvo nuleidę rankas rasti šią knygą prekybos vietose, nesulaukęs didelio perkamumo ir (greičiausiai dėl to) labai pigiai išparduotas. O gaila, nes Margaret Atwood yra išties ryški moderniosios literatūros atstovė, nevienadienės kūrybos autorė.

9.52. Nancy Huston ,,Dolce Agonia“

Jau esu kažkada minėjusi, kad man patinka filmai, kuriuose veiksmas vyksta vienoje vietoje (gali ji kiek ir pasikeisti), o siužeto pagrindas – dialogas tarp veikėjų. Todėl, pirmąsyk perskaičiusi apie ,,Dolce Agonia“, iš karto prisiminiau prieš kelerius metus pasirodžiusią ir gerą įspūdį palikusią kino juostą ,,Tobuli melagiai“ apie draugų vakarienę, per kurią išaiškėja nemažai nejaukių paslapčių. Knygos anotacija žada, kad bus pasakojama apie dvylika draugų, kurie susirenka rašytojo Šono namuose Padėkos dienos vakarienės, bet dėl netikėtai iškritusio sniego nusprendžia likti nakčiai, ir netrukus ima skleistis kiekvieno veikėjo gyvenimas, viltys, skauduliai. Tad, kaip galima numanyti, itin nudžiugau radusi panašaus siužeto knygą. Ir nors daugeliu požiūrių abi istorijos skiriasi, jose galima rasti ir panašumų. Vienas jų – kad abu pasakojimai įtraukia ir turi itin tikroviškus personažus.

Romanas prasideda pasiruošimu vakarienei. Išsamus ir nė kiek nenuobodus maisto gamybos aprašymas buvo malonus atradimas vien jau todėl, kad kaip tik tą dieną teko šiek tiek kalbėti apie varginančius sprendimus, susijusius su maisto ruoša grįžus po darbo. Ir iš karto po tokio pokalbio susiduriu su tokiais vaizdingais, visas jusles dirginančiais aprašymais, kad taip ir norisi pačiai sudalyvauti tokioje vakarienėje. Po truputį renkasi svečiai, daugėja užuominų apie tai, kad turi įvykti kažkas svarbaus, ima ryškėti pirmųjų veikėjų paveikslai. Skaitytojas subtiliai paruošiamas vakarienei, ir kai jau visi susirenka, įtampa po truputį ima augti, bet neaišku, kas bus, nes daug kas atskleidžiama tik skaitančiajam, o ne Šono svečiams. Tikriausiai todėl kiek ,,nusvilau“ – tikėjausi kažkokios ryškesnės kulminacijos, kuri, kaip man atrodė, buvo žadėta, bet taip ir neįvyko. Bet tai vienintelis paminėjimo vertas minusas, tad galima atleisti.

Po to įsisukama į kiekvieno personažo gyvenimą – greitai supratau čia rasianti visokio plauko problemų. Veikėjai kalba (dažniau – mintyse, bet apie kai ką ir garsiai) apie alkoholizmą, priklausomybę nuo narkotikų, valgymo sutrikimus, depresiją, vėžį, Alzheimerio ligą, žmogžudystę, savižudybę, išprievartavimą, Černobylio katastrofą, Holokaustą – ir tai tik dalis nagrinėjamų temų. Autorė pasistengė, kad veikėjai būtų spalvingi. Be abejo, ne vieno praeityje yra gyvenimo epizodų, susijusių su kitais vakarienės dalyviais, todėl intrigos ir nepasitikėjimas kitais tiesiog virte verda. Padėkos diena – šventė, tad visi kaip ir turėtų spinduliuoti gera nuotaika, laime, bet tuo šis romanas ir žavus, kad šventiškumo visai nesijaučia, kiekvienas veikėjas yra savaip nelaimingas. Manau, šio romano siužetą galima netgi susieti su žmonėmis, kurie teigia nemėgstantys gimtadienių ir kitų švenčių vien todėl, kad per jas ar joms artėjant sustiprėja visi skauduliai bei baimės, nes lygiai taip pat ir knygos veikėjai niekaip negali susikaupti ties tuo, kas vyksta, nes vis iškyla nemalonūs prisiminimai. Bet tokius tikrus, emocijų pilnus dialogus ir monologus skaityti kur kas įdomiau nei vienpusiškus, paviršutiniškus, dirbtinai pozityvius.

Ir negaliu nepaminėti romane veikiančio Dievo. Čia Dievas nėra vaizduojamas kaip dėl kiekvieno žmogaus besirūpinantis, dūsaujantis ir kiekvieną nuodėmę skaudžiai išgyvenantis kūrėjas. Jis tvirtas, pokštaujantis, ironiškas. Skyrių, kuriuose kalba Dievas, laukdavau su malonumu, nes ne tik patiko, kaip jis pateikiamas, bet ir, be abejo, būdavo įdomu išgirsti, kaip klostysis kiekvieno veikėjo gyvenimas po šio vakaro, kokia ir kada mirtis juos ištiks. Čia ir humoro netrūko, kai kur jis net įgydavo tragikomedijos prieskonį, tad šie skyriai – lyg trumpi atokvėpiai nuo niūrios vakarienės.

„Dolce agonia“ – niūrus, bet nuo pirmo skyriaus įtraukiantis romanas. Kaip jau minėjau, man pritrūko ryškesnės kulminacijos, kurią lyg ir žadėjo kai kurios užuominos tekste, bet dėl viso kito priekaištų neturiu. Įdomus pasakojimo būdas, graži, turtinga kalba, o ir šitiek veikėjų suvaldyti vienoje erdvėje bei kiekvienam skirti tiek dėmesio ne kiekvienas rašytojas gebėtų.

9.51. Jonathan Franzen ,,Pataisos“

Inida Lambert, nuvarginta vyro Alfredo, sergančio Parkinsono liga, bei pasiryžusi pokyčiams, nutaria paskutinį kartą visą šeimą sukviesti į namus prie Kalėdų stalo. Tačiau atrodo, kad vien tik ji tiki savo sukurta iliuzija, kad taip trokštama šventiška idiliška vakarienė iš tiesų įvyks.

Kiekviename skyriuje (kurį sudaro apie 100 puslapių) koncentruojamasi į kurį nors iš šeimos narių, tokiu būdu po truputį dėliojasi visos šeimos istorija, įvykiai ne tik visiems gyvenant kartu, bet ir vaikams atsiskyrus nuo tėvų. Toks pasakojimo būdas privalumas ir todėl, kad galime matyti skirtingų žmonių požiūrį į tą patį įvykį bei su juo susijusius kelis vertinimus. Tėvas Alfredas vaikų prisimenamas kaip griežtas ir valdingas, dabar kliedi naktimis, jo norą būti savarankišku pražudantys silpstantys gebėjimai atlikti kasdieninius veiksmus (nulaikyti šaukštą, įlipti/išlipti iš vonios ir kita), o galvoje sukasi prisiminimai apie senus laikus, kai tikėjosi patobulinti savo išradimą, kuris turėjo užtikrinti aprūpintą gyvenimą senatvėje. Inida – neurotiška ir net isteriška, nenusėdinti vietoje moteris, kuri tiki, kad kompanija, nupirkusi Alfredo išradimą, išgydys, pasitelkusi tyrimais ir bandymais. Vyriausias sūnus Garis – atrodo, susikūręs pavyzdingą gyvenimą (verslas, žmona, vaikai), tačiau po visu tuo slypi manipuliuoti mėgstanti žmona bei kova su depresija. Čipas – mylimiausias tėvo sūnus (nors pats Čipas to nesuvokia), vis kažko ieškantis, bet niekur nepritampantis, o po to, kai dėl santykių su studente buvo atleistas iš darbo, gavęs pasiūlymą vykti į Lietuvą ir ten užsiimti abejotina, bet nemažai pinigų atnešiančia veikla, daug negalvoja. Na, ir dukra Deniza – talentinga virėja, vis nusivilianti romantiniais santykiais, kurie dažnai siejasi ir su darbo keitimu, galop bandanti suvokti savo seksualinę orientaciją.

Paprastai knygos arba patinka, arba ne, t.y. vis tiek svarstyklės gan ryškiai nusvyra į vieną ar kitą pusę. O ,,Pataisos“ – visiškas chaosas įspūdžio atžvilgiu. Pirmąjį šimtą perskaityti buvo išties sudėtinga: veikėjai nesimpatiški, siužetas – nykus, neįtraukiantis. Net suabejojau, ar pavyks man ją visą įveikti, jau dairiausi, ką galėčiau skaityti vietoj jos, bet kadangi niekas kitas irgi pernelyg netraukė (būna tokių momentų), pasiryžau toliau ieškoti, kas kitiems taip patiko. Ir radau. Vos tik centre atsidūrė Gario gyvenimas, susidomėjimas labai stipriai pakilo į viršų. Galvojau, kad dabar jau ramiai galėsiu skaityti toliau, bet iš tiesų tai buvo kaip važinėjimas amerikietiškais kalneliais: čia viskas siaubingai įdomu, o čia jau taip nuobodu, kad laukiu nesulaukiu, kol vėl kas nors pabudins iš bejausmio skaitymo. Bet vis dėlto, nepaisant nesyk besikeitusio santykio su romanu, vis vien likau prie nuomonės, kad tai geras, vertas dėmesio kūrinys.

Kas paliko įspūdį? Žmonių santykiai – neretai šalti ir nemalonūs, tokie, kad net šlykštu skaityti, bet neabejotinai įtaigūs ir gerai išplėtoti. Motina nori, kad visa šeima susirinktų per vakarienę, bet vos tik turi galimybių su kuriuo nors iš vaikų pabendrauti, pasipila priekaištai, kaltinimai. Tačiau svarbiausia, kad vos tik vaikas (kad ir jau suaugęs) nori prabilti apie savo sunkumus, jis yra nutraukiamas ir pareiškiama, kad visai nenori išgirsti, kas jam nutikę. Inida amžinai dejuoja, kaip nebegali rūpintis savo vyru ir namu, bet vis vien nenori nieko girdėti apie gyvenimą kitur. Deniza, norėjusi ištrūkti iš tėvų vertinimo, pavyzdingos dukters vaidmens, galiausiai įsisuka į uždarą ratą, iš kurio nežino kaip kitaip ištrūkti nei skaudinant kitus ir save. Gario žmonos manipuliacijos, jos strategijos įtraukti ir vaikus, buvo taip gerai aprašytos (juk būtent nuo skyriaus apie Garį ir pajutau susidomėjimą), kad negalėjau atsitraukti: amžina rutina, kai kasdien vis tas pats, kai trys vaikai zuja aplinkui, kai žmonos elgesys priklauso nuo jos nuotaikos, ką jau kalbėti apie tas scenas, kai vaikai, motinos paskatinti, ir tėvo gamintą maistą į šiukšliadėžę išmeta, ir šaiposi iš jam svarbių dalykų. Gari, tau depresija, tau depresija, Gari, čia dėl depresijos, eik gydytis, tau reikia gydytis, taip sakai, nes tau depresija – niekad nenutylantis žmonos balsas ir paties Gario galvoje besisukanti mintis kuo toliau, tuo beprotiškiau atrodė, lyg būtent tie žodžiai pasiekus kulminaciją Garį ir susargdins šia liga. Čipas, amžinas nevykėlis, amžinai graužiantis save ir abejojantis, nė nesuvokia, kad tėvas, kuris niekad nemokėjo parodyti dėmesio tinkamai, jį labiausiai myli. Dar būtų galima vardinti visą galybę pavyzdžių ir ištraukų iš romano, nes viskas taip nemalonu, bet ir taip taiklu, tikroviška ir įtikina: dialogai, siužeto posūkiai logiški, atrodydavo, kad kitaip čia ir negali būti. Ir taip norėdavosi atverti veikėjams akis, padaryti, ką nors, kad visi pagaliau pradėtų kalbėti tarpusavyje, o ne spjaudytis žodžiais, kurie neleidžia kitiems suprasti, kas iš tiesų norima pasakyti.

Tikriausiai reiktų paminėti siužetinę liniją apie Lietuvą. Pasirodo, kai tik knyga pasirodė, kilo net ir kai kurių valdžioje buvusių žmonių pasipiktinimas, kad visai netikroviškai pateikiama mūsų šalis. Bet skaičiau, ieškojau, kas čia taip sujaudino tuos, kurie tikriausiai tik tas kelias eilutes ir tegirdėjo, o viso romano nė neskaitė, bet nepajutau, kad Lietuva kažkaip buvo juodinama, juolab, kad čia grožinis kūrinys, o ne istorinis veikalas, kuriame reiktų faktais pagrįsti arklienos valgymą, tanko stovėjimą oro uoste, apsimetėlių pareigūnų vykdomus užpuolimus, nelegalius darbus, manipuliacijas žiniasklaidoje. Sakyčiau, kad man ši dalis net ir buvo viena iš mažiausiai įdomių.

Pripažįstu, kad ,,Pataisos“ pradžioje reikalavo nemažai kantrybės, bet galiu ramiai tvirtinti, kad buvo verta išlaukti dėl nepaviršutiniškai pateiktų, stipriai išanalizuotų žmonių santykių, šeimos, kuri visapusiškai nepatraukli, bet užtat kokia tikroviška ir pažįstama, todėl skaitant buvo įdomu stebėti, kokios paslaptys dar bus išaiškintos, kaip visų likimai pasisuks. Lengva net pamiršti, koks vietomis nuobodulys apimdavo dėl ne tiek įdomių, ištęstų pasakojimo vietų.

Kaip visada, patikrinusi imdb.com, radau, jog 2012-aisiais buvo norėta kurti serialą pagal šią knygą (su tokiais aktoriais kaip Ewan McGregor, Maggie Gyllenhaal), bet po pilotinės serijos nutarta rodymą bei kūrimą nutraukti.