10.76. Nuala Ellwood „Diena, kai įvyko nelaimė“

Rašytoja kai kuriems lietuviams turėtų būti žinoma iš anksčiau pasirodžiusios knygos „Mano sesers kaulai“. Tuo tarpu mano pažintis su N. Ellwood prasidėjo būtent nuo „Diena, kai įvyko nelaimė“.

Pabudusi iš komos Megė sužino, kad jos dukra mirė nelaimingo atsitikimo metu, o vyras išvyko, nepalikęs jokios žinios. Moteris niekaip negali prisiminti, kas įvyko lemtingąją dieną, tik detales, kurios kelia sumaištį ir troškimą išsiaiškinti tiesą.

Kai pirmą vakarą pasiėmiau knygą į rankas, atsitraukiau tik tuomet, kai supratau, kad tuoj iš nuovargio užmigsiu prie atversto teksto. Be to, buvo liūdna žinant, kad kitas porą dienų negalėsiu laiko skirti skaitymui, nes pasakojimas itin įtraukė. Nors knyga, kuri pristatoma kaip psichologinis trileris, kėlė smalsumą nuo pat tada, kai parsinešiau ją namo, bet nesitikėjau, jog taip sudomins turinys. Pradžia, rodos, standartinė, bet istorijos intriga išlaikoma itin ilgai, o trumpi skyriai taip ir skatina kartoti dažnam skaitytojui būdingą melą sau: „dar vieną skyrių perskaitysiu ir eisiu miegoti“. Kurgi ne.

Nemažai dėmesio buvo skirta socialinei pagalbai, kuri buvo suteikta pagrindinei veikėjai, įdomu, kiek realistiška bent didesnę dalį aprašyto dėmesio gauti panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui. Skaitant įtartini tapo kone visi veikėjai, įskaitant ir pagrindinę. Galvoje kūrėsi patys įvairiausi variantai, pamažu atskleidžiamos detalės iš praeities, kurios lengvai nuspėjamos, skatino galvoti, kokiu tikslu viskas pasakojama ir kaip tai galėtų būti susiję su dabarties įvykiais. Pripažinsiu, kad kulminacija buvo visai ne tokia, kokios tikėjausi. Nors galvoje tikslaus scenarijaus, kaip galėtų baigtis, neturėjau, bet skaitant besisukusios versijos buvo kitokios. Tiesa, kad ir išaiškėjusi tiesa buvo neatspėta, bet vis tiek sugebėjo nuvilti. Mano skoniui pasirodė pernelyg daug dramatiškumo, lyg kokią muilo operą žiūrėčiau. Tai čia pagrindinis minusas ir buvo, nes iki tol džiaugiausi lengvai skaitomu, įtraukiančiu pasakojimu ir nelabai prie kažko norėjosi kabinėtis.

Tikiu, kad ateity bibliotekoje pamačiusi „Mano sesers kaulai“ neabejodama pasiimsiu, nes pasakojimo būdas, rašytojos gebėjimas išlaikyti intrigą paliko gerą įspūdį. Ir šiemet tikrai skaičiuosiu rekordinį perskaitytų detektyvų bei trilerių skaičių.

10.75. Julian Barnes „Vienintelė istorija“

Prieš keletą metų skaičiau porą J. Barnes romanų, tačiau daugiau ir nebesinorėjo. Bet šį rudenį panorau suteikti dar vieną šansą rašytojui (tiksliau – du, nes parsinešiau namo dvi knygas: „Vienintelė istorija“ bei „Kalbant atvirai“). Šį savaitgalį perskaičiau naujausią lietuviškai išleistą rašytojo knygą „Vienintelė istorija“, kuri padalinta į tris dalis.

…visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebūna, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. O kartais dėl to tik tikresnė. Pasitaiko, kad sutinki porą, kur abu sutuoktiniai atrodo mirtinai įsipykę vienas kitam, ir tu negali įsivaizduoti, kas tarp jų bendro ir kodėl jie vis dar gyvena kartu. Bet, pasirodo, ne todėl, kad jie taip įprato, kad laikosi tradicijų ar jiems taip patogiau. O todėl, kad kadaise išgyveno savo meilės istoriją. Kaip ir visi. Ta istorija vienintelė.

Pirmojoje dalyje susipažįstame su pagrindiniu veikėju Polu, kuris, būdamas devyniolikametis, užmezga romaną su trisdešimčia metų vyresne Siuzana. Aplink šią meilės istoriją ir sukasi visas siužetas. Meilė, kuriai nepritaria aplinkiniai, Polui suteikia nemažai pasitenkinimo, galimybę išsiskirti ar užsimezgusius santykius pažįstamiems pateikti kaip visai kitokius nei tie, kuriuos išgyvena kiti. Pirmąją dalį norėjosi vadinti ilga įžanga. Ilga, bet visai neprailgusia, nes savotiškas autoriaus pasakojimo būdas įtraukia, nors teksto nedaug, bet visai nesinori kažkur skubėti ir todėl skaitymas vyko ganėtinai lėtai. Įdomus pasirinkimas kalbėti trečiuoju asmeniu, nors gan greitai tampa aišku, kas yra pasakotojas. Tad skaičiau ir buvo visai smalsu, kaip viskas pasisuks.

Antroji dalis – stipriausia visame kūrinyje. Gan staigus kritimas žemyn, priklausomybės pateikimas, jos vertinimas, tam tikrų stereotipų visuomenėje pastebėjimas bei pasirinkimas kreipti dėmesį ne į priklausomą, o šalia jo esantį žmogų paliko nemenką įspūdį. Visos Polo galvoje besisukusios mintys, besikeičiančios emocijos puikiai atspindėjo žmogaus, esančio tokioje situacijoje, padėtį, kovą ne tik su kitu žmogumi, bet ir savimi. Norėtųsi ir kiek plačiau parašyti, bet jei užsimanysite perskaityti, tebūnie dar nors kažkas lieka nežinoma (galvojau, ar apskritai verta užsiminti apie antros dalies tematiką, bet anotacijoje ji irgi minima, o kažką gal kaip tik ir paskatins perskaityti žinojimas, kad tai – toli gražu ne romantiška istorija).

Trečiojoje dalyje didžiąją dalį teksto užima apmąstymai, prisiminimai (šie kai kada atrodė kaip nereikalingi pakartojimai, nes akcentavo tai, kas ir be papildomo paminėjimo buvo užsifiksavę beskaitant), o šalia dėliojasi ir tolesni įvykiai. Tekste galima nemažai rasti svarstymų, kaip metams bėgant keičiasi santykis su savimi, kitais, kaip patirtys formuoja žmogų. Polas – labai žmogiškas veikėjas, kai kurios baimės, nuogąstavimai ir pačiai buvo pažįstami, o tai, kaip bebūtų, ir pakelia knygos vertę, nes buvo galima užsiimti savirefleksija, kartu su pasakotoju bandyti narplioti tuos gerai pažįstamus klausimus.

Trečiajai pažinčiai su J. Barnes kūryba tiktų posakis „trečias kartas nemeluoja“, nes knyga patiko kur kas labiau nei anksčiau skaitytos. Dabar smalsu, kokie santykiai klostysis su eilės laukiančia „Kalbant atvirai“.

10.74. Victoria Helen Stone „Aš, Džeinė“

Džeinė visai neseniai įsidarbino vienoje Mineapolio draudimo kompanijoje. Netrukus į ją dėmesį atkreipia vadovo pareigas užimantis Stivenas Hepsvortas. Drovios, nuolankios ir gebančios įsiteikti vyrui moterys – jo mėgstamas tipažas. Visgi Džeinė  – ne tokia, kokią ją mato aplinkiniai, nes jos galvoje – tikslas, kurio siekdama ji padarys viską, kad tik išgautų iš Stiveno tai, ko jai reikia.

Ši knyga labiausiai mano dėmesį patraukė tuo,  kad tai – ne detektyvas, kai reikia išnarplioti nusikaltimą, o trileris, kurį skaitant galima stebėti, kaip mąsto ir kokį planą kuria pagrindinė veikėja, norėdama atkeršyti vienam asmeniui. Kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, Džeinės paveikslas gan neblogai atsiskleidžia visos istorijos metu. Tiesa, kai kada ji prieštaraudavo pati sau, bet tai galima „nurašyti“ savikritikai ar kaip tik pernelyg dideliam pasitikėjimui savimi. Labiausiai patiko Džeinės galvoje virusios mintys, kurios keitėsi atitinkamai pagal situaciją, planas irgi būdavo keičiamas, atsižvelgiant į aplinkybes. Nepasimetimas ir ieškojimas išeičių, jokios minties apie tai, kad viskas gali sužlugti – toks veikėjos tikėjimas savo tikslo pasiekimu ir šaltakraujiškumas žavėjo ir intrigavo. Tuo tarpu Stivenas, apie kurį ir sukasi Džeinės mintys, pateiktas taip bjauriai, kad net nekyla minčių apie galimą pasigailėjimą. Šlykštus tipas, kurio sutikti niekada nesinorėtų, bet tuo pačiu ir įdomu stebėti, kaip jis buvo įvaldęs manipuliacijos meną. Jeigu Džeinės veikėja kai kada dar sukeldavo dvejopų minčių, tai Stivenas buvo vienpusiškas, nuspėjamas, nemalonus personažas. Net nepasakyčiau, kad kažkuriam iš jų simpatizavau, bet šį kartą to visai ir nereikėjo tam, kad knyga įtrauktų.

O siužetas visai įdomus. Tikriausiai jau seniai taip greitai nebuvau perskaičiusi knygos, kurią pasiimdavau tik vakarais po darbo. Buvo smalsu sužinoti, kaip viskas užsibaigs, kokią keršto formą pasirinks, tad grįžusi namo skubėdavau imti knygą, kol dar snaudulys neapėmė. Na, ir galiausiai teko nusivilti. Kad kažin ko nebesulauksiu, jau pradėjau įtarti, kai supratau, kad puslapių liko itin mažai, o dar visiškai nieko neįvyko. Tad galiausiai ir gavosi toks „meh“: skubotai, kad ir nuspėjamai, bet nuviliančiai. Galvoju, kad ir Džeinės keršto motyvas galėjo būti kiek labiau išplėtotas, nes vos keli menki faktai vis būdavo pakartojami, o norėjosi ne tik faktų, bet ir kažkokio platesnio konteksto apie draugystę.

Jei taip bendrai – man patiko. Itin retai detektyvus skaitydama spėlioju, kas galėtų būti kaltininkas, man kur kas įdomiau sekti nusikaltimo eigą, sužinoti motyvus ar įlįsti į paties nusikaltėlio mintis. O „Aš, Džeinė“ minėtas galimybes ir suteikia.

10.73. Madeline Miller „Kirkė“

Achilo giesmė“ patiko, tad ir „Kirkę“ nusprendžiau perskaityti. Nors daug kas gyrė viršelį, bet mane auksinė spalva pavergė tiek pat, kiek ir pirmosios autorės knygos lietuviškojo leidimo išvaizda – t.y. visiškai nekėlė smalsumo, koks tekstas galėtų slėptis po tokiu viršeliu. Tad padėka, kad „Kirkė“ atsidūrė mano rankose, skrieja pirmajai autorės knygai.

Kaip ir pirmojoje savo knygoje, taip ir šioje rašytoja pasitelkia graikų mitologiją. Šįsyk visas dėmesys skiriamas Kirkei – saulės dievo Helijo ir okeanidės Perseidės dukrai. Nuo pat mažumės Kirkė tampa atstumta ir nemylima, kadangi paaiškėja, kad ji nepaveldėjo jokių dieviškųjų galių iš savo tėvų. Vieną sykį vieniša klaidžiodama apylinkėse ji sutinka mirtingąjį, kurį netrukus pamilsta. Galvodama, kaip galėtų kuo ilgiau šalia savęs turėti mylimąjį, Kirkė atranda savo galią – burtus. Sužinojęs apie dukros galias, galinčias pakenkti net dievams, Helijas ištremia ją į negyvenamąją salą Ajają, kur nimfos laukia ne tik daug vienatvės metų, bet ir įvairiausi išbandymai.

Patiko. Gal juokingai nuskambės išsireiškimas, bet patiko, kaip išnaudojami puslapiai – nesijautė ištęstumo: yra ir veiksmo, ir įtemptesnių momentų, o kai kada – tiesiog pamąstymų apie vienatvę, nemirtingumą ar niekuo neypatingos kasdienybės, pilnos įvairiausių viralų, žolelių, aprašymų. Ir viską skaityti įdomu. Smalsu, kaip viskas vystysis toliau, ką iš jau pažintų ar bent kažkur girdėtų veikėjų išvysiu siužeto eigoje, kaip vieną ar kitą pavaizduos. Pati Kirkė – itin žmogiškas personažas, ne visi jos sprendimai atrodo priimtini, bet ji bręsta, bando mokytis iš savo klaidų. Ne ką mažiau, o kai kada net ir labiau nei Kirkė įdomūs antraeiliai personažai, todėl pasakojimas spalvingas. Dievai mėgsta intrigas, kerštą, linksmintis savotiškais būdais (pasiunčiant myriop ką nors), tad nuobodžiauti skaitant nėra kada.

Mane žavi, kaip M. Miller sugeba taip įtraukiančiai rašyti istorijas. Atsimenu, kadaise skaitydama graikų mitus ir legendas, galvojau, kad tarsi įdomu, bet pats pasakojimo stilius migdydavo, tad labai sunkiai su jais sekėsi man. O tiek „Achilo giesmę“, tiek „Kirkę“ skaitant nėra net kada atsikvėpti, nes taip ir norisi sužinoti tolesnius įvykius, o puslapiai verčiasi itin greitai. Žinant, kad daugiau romanų autorė kol kas nėra parašiusi, net ir liūdna, nes norisi dar. Tiesa, Achilo giesmė patiko kiek labiau, bet sugebėjus atsiriboti nuo kitų skaitytojų aikčiojimų, skirtų Kirkei bei galinčių užkelti lūkesčius pernelyg aukštai, galiu sakyti, kad „Kirkė“ suteikė tiek emocijų ir skaitymo malonumo, kiek ir tikėjausi, tad tikrai nelikau nusivylusi.

Kad ir knygoje veikia dievai, pusdieviai, nimfos, bet jų problemos bei iššūkiai neretai ir mums, mirtingiesiems, pažįstami. Puiki knyga paskutiniam spalio savaitgaliui.

10.72. Herman Koch „Vakarienė“

Apie „Vakarienę“ gerų žodžių girdėjau jau prieš keletą metų, bet vis ranka nekildavo. Gal todėl, kad ji buvo priskiriama detektyvų/trilerių žanrui, o jų tuo metu iš viso beveik neskaitydavau. Pažintis su H. Koch kūryba galėjo prasidėti nuo „Vasarnamis su baseinu“, nes būtent šią buvau pasiėmusi ir gal porą puslapių perskaičiusi. Visgi skaitymo netęsiau, grąžinau knygą ir nebesukau galvos. Bet šiemet vėl akiratyje atsidūrė daug žadantys atsiliepimai apie „Vakarienę“, tad bibliotekoje ją pastebėjusi nutariau pasiimti.

Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prabangiame restorane. Nors susitikimas prasideda nuo mandagių kalbų, greitai paaiškėja, kad yra tema, kurią keturiese turi aptarti, tačiau visiems ji yra tokia nemaloni, kad stengiamasi visaip nutolinti šį momentą. Tačiau po aperityvo atnešamas užkandis, po jo – pagrindinis patiekalas. Vakarienė įsisiūbuoja, užgniaužtos emocijos po truputį lenda lauk, o banalios šnekos senka.

Pradžia lėta, tačiau įtarimas, kad bet kuriuo metu turėtų įvykti kažkas, kas pakeistų nusistovėjusią tvarką pasakojime, skatina skaityti toliau. Visą vakarienę matome Polo – vieno iš ketverto – akimis. Jis, vakarienės metu karts nuo karto grįždamas į praeitį, pateikia visokių detalių, kurios sukelia daugybę klausimų ir išlaiko intrigą. Įdomiausia tai, kad kurį laiką veikėjai atrodo ganėtinai normalūs: taip, jie turi ydų, nutylėtų nesutarimų, jaučiama Polo antipatija kartu sėdinčiai porai, bet, rodos, nieko išskirtinio. Jau net įtikėjau, kad gal čia ir yra visa esmė: vakarienė, pasibaigsianti kokių nors skaudulių išsakymu, ir tiek.

Bet pamažu ėmė atsiskleisti visas bjaurumas. Kiek iš jūsų esate nors akimirkai pagalvoję, kad vietoj civilizuoto sprendimo būdo, kažkokią situaciją norėtumėte išspręsti kur kas paprasčiau, bet visuomenei nepriimtinu būdu? O kas, jei tam akimirkos norui pasiduotumėte? Taip, moraliniai, vertybiniai klausimai – svarbūs šiam siužetui. Knygos autoriaus stiprybė, manau, yra ne tik pasiekti žmonių tamsiausias kerteles bei ištraukti visokias bjaurystes, bet ir panaudoti jas taip, kad skaitytojas bjaurėtųsi, tačiau niekaip negalėtų nustoti skaityti. Bent jau man taip buvo. Gal nebūtinai būtų bjauru, bet tiesiog nemalonu. Skaičiau, stebėjau, kaip vakarienė rutuliojasi toliau, kaip atskleidžiama vis daugiau niuansų pagrindinio klausimo, apie kurį ir susirinkta pakalbėti, ką kiekvienas kalbantysis sako, kaip grindžia savo nuomonę, ir jaučiau, kad tiesiog nemalonu. Nejauku galvoti, kad taip mąstančių žmonių atrasti nebūtų sunku ir realiame gyvenime, ką jau kalbėti apie ribas, kurios veikėjams išsitrina, lieka tik tikslas, o priemonės, kuriomis jis pasiekiamas – ne toks ir svarbus. Knygos autorius nesistengia visko papasakoti „nuo..iki…“, tad lieka ir neatsakytų klausimų, bet jie neturi įtakos pačiam istorijos pagrindui ar įspūdžiui, kurį palieka pasakojimas.

Jei iš pradžių skaičiau kaip tokią gan vidutiniškai įtraukiančią knygą, tai vėliau, vos pasakotojas mestelėjo vieną kitą įdomesnę detalę, jau sunku buvo atsitraukti. Nesvarbu, kad nebuvo nė vieno simpatiško personažo. Vietomis keletui sekundžių atsitraukdavau nuo teksto, nes tiesiog tekstas buvo kur kas tamsesnis nei įsivaizdavau prieš imdama knygą, tad nesijaučiau pasiruošusi tam, ką gavau.

Stiprus, emociškai įtaigus romanas. Iš serijos: „o kodėl anksčiau jo neperskaičiau“?

Pagal romaną yra pastatyti net trys filmai: amerikiečių The Dinner (2017), italų I nostri ragazzi (2014) ir olandų Het diner (2013).

10.71. Sally Thorne „Nekenčiu tavęs“

Pastaruosius keletą metų panašios literatūros vis privengiu, nes labiau esu kitaip pateikiamų santykių knygose gerbėja. Bet prieš kurį laiką išdrįsusi į rankas paimti „Atskirai kartu“, užsinorėjau suteikti šansą kitai, rodos, panašiu metu pasirodžiusiai romantinei komedijai teksto pavidalu – „Nekenčiu tavęs“.

Liusė ir Džošua – leidybos bendrovės generalinių direktorių vyriausieji padėjėjai. Negana to, kad jie nemėgsta vienas kito ir tą puikiai mato visi bendradarbiai, tai abu privalo sėdėti arti vienas kito. Džošua – tvirtos nuomonės, griežtas, rimtai žiūrintis į pareigas, klasikinį stilių bei tvarką mėgstantis vyras. Liusė – „visų draugė“, ji vilki retro stiliaus drabužius, mėgsta ryškiai pasidažyti lūpas, netvarką ant savo stalo bei skaniai pavalgyti. Vieną dieną jie abu sužino apie paskelbtą konkursą aukštesnėms pareigoms užimti ir, žinoma, abu tuoj pat pasiryžta ne tik dalyvauti, bet ir gauti išsvajotą darbo vietą.

Gal net kiek daugiau nei pusę knygos buvau patenkinta tuo, ką radau knygoje. Nors siužetas nuspėjamas, bet pateiktas taip, kad ilgą laiką skaičiau su šypsena veide. Žavėjo abiejų veikėjų santykis, abu atrodė lygiaverčiai partneriai savo elgesiu, frazėmis, na, tokie visiškai verti vienas kito, galima buvo įžvelgti vadinamąją chemiją, kuri buvo tarp jų ir taip traukė vienas kitą. Nemažai linksmų situacijų, jaukių ir mielų akimirkų, tad knyga  – visiška romantinė komedija, kuri verta abiejų žanrų (nes juk būna daug tokių, kuriose humoro rasti niekaip nepavyksta). Lengva, be didesnės gilumos, vos užčiuopiant vieną kitą rimtesnę temą, bet kažko kito ir nesitikėjau.

Bet tuomet kažkas nutiko. Tik tas „kažkas“ šįsyk visai lengvai įvardijamas. Likus maždaug šimtui puslapių įspūdis ėmė kristi žemyn itin greitai. Jei prieš tai dar žiūrėjau pro pirštus, bet kuo toliau, tuo labiau erzino kiekviename puslapyje bent kartą pasirodanti frazė apie tai, koks gražus Džošua, kokie jo raumenys ir visa kita. Niekaip neįtikino norėtas parodyti veikėjo užslėptas drovumas. Pribaigė daugiausiai dramos turinti scena, kuri atrodė absoliučiai dirbtinai įtraukta, neįtikinama ir hiperbolizuota. Žinoma, čia tas žanras, kur įterpti pabaigoje kokį nors moralą ar atverti kažkam akis tikriausiai gan svarbu būna (bent standartiniuose siužetuose, nes žinau, kad būna ir visai kitokių), bet šios knygos atveju negalėjau ramiai tos vietos skaityti, nes tiesiog nervino, kaip viskas pateikta, kaip nuspręsta apie tai pakalbėti. Man atrodo, kad po šito ir supratau, kad noriu kuo greičiau užbaigti knygą. Tiesa, dar buvo likęs vienas klausimas neatsakytas, o čia laukė manęs dar viena „staigmena“ – kabutėse, nes įtariau jau seniai, kad kažkaip panašiai ir bus, bet labiausiai suerzino pasirinktas sprendimas užbaigti tą temą.  Jei pradžioje iškeliamas kažkoks tikslas, kurio veikėjai pamažu viso pasakojimo metu siekia, tai pabaigoje nesinori matyti, kaip viskas, kas su tuo susiję, tampa absoliučiai nebesvarbu. Toks jausmas, kad berašydama autorė tiek susikoncentravo ties veikėjų santykiais, kad užmiršo vienintelę siužetinę liniją, kuri dar galėjo kelti nors kiek intrigos, parašė porą sakinių apie tai ir pagalvojo, kad ai, užteks. Neužteko.

Nesu tokia pikta, kaip galėjo pasirodyti iš ankstesnės pastraipos, bet paskutinis ketvirtadalis buvo itin erzinantis. Nors vis dar teigiu, kad pradžioje buvo labai neblogas, prajuokinantis pasakojimas, kurį skubėdavau skaityti grįžusi iš darbo.

10.70. Viktor Pelevin „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“

Prieš kurį laiką skaičiau „iPhuck 10“, o dabar metas atėjo visai neseniai Lietuvoje pasirodžiusiai kitai rašytojo knygai „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“. Jei pirmajame minėtame romane dėmesys buvo skirtas dirbtiniam intelektui bei jo galimybėms, šįsyk pristatomas projektas „Fuji Experiences“, žadantis padėti žmonėms atrasti laimę. Išbandyti šio projekto siūlomas veiklas, kad įsitikintų jo verte ir rastų priežasčių, kodėl verta paremti šį naują verslą, sutinka keletas Rusijos turtuolių. KIta siužetinė linija sukasi apie Tanią – nuo pat paauglystės traukusią vyrų dėmesį bei daug metų gyvenusią iš jų paramos, bet paskutiniu metu nusivylusią tokiu gyvenimu. Neįprastomis aplinkybėmis miške sutiktas grybautojas Taniai duoda telefono numerį ir pasako, kad atsiliepęs žmogus gali moteriai pagelbėti. Vienas skambutis – ir Tania pasineria į mokymus, atveriančius jai dar neregėtas galias. Romane vyksta visko labai daug, o tai galima nuspėti perskaičius knygos nugarėlę, mat joje žadama, kad bus pasakojama ir apie senovės Indijos magų bei asketų praktikas, egzistavusias prieš du su puse tūkstančio metų, ir ezoterinius mezoamerikietiškojo feminizmo užsiėmimus, ir klasikinės budistų meditacijos aspektus, kapitalizmo nuskriaustus žmones. Visa tai, neslėpsiu, suintrigavo, buvo smalsu pamatyti, kaip rašytojas sugebėjo tiek visokių temų sudėti į vieną kūrinį.

Pradžia buvo viliojanti ir įtraukianti. Ant ribos tarp įdomumo ir nesąmonės balansuojantis pasakojimas sudomino, net ir atsipūčiau kiek lengviau, nes atrodė, kad šią knygą bus kur kas lengviau skaityti nei „iPhuck 10“, kurio skaitymą apsunkino techninės sąvokos. Veikėjai irgi pasirodė įdomūs. Visgi kažkuriuo metu supratau, kad pradedu karts nuo karto „atsijunginėti“, t.y. vietomis skaitydavau, bet visiškai nebematydavau teksto. Gal per daug ten niuansų, gal tiesiog ne mano stiliaus knyga (o gal ir žanro, nes mokslinė fantastika – ne pats mylimiausias, kiek galima pastebėti iš skaitomų kūrinių), nes kad ir pripažįstu, jog rašytojas vėlgi paliko įspūdį kaip įdomių, ne itin dažnai literatūroje pasitaikančių idėjų pateikėjas, bet pati niekaip negalėjau sutelkti dėmesio į tekstą tiek, kad galėčiau su juo susigyventi. Nors buvo ir patikusių momentų, bet jie išliko kaip atskiros detalės, kadangi dėl nesugebėjimo įsitraukti į pasakojimą galvoje susidūrė gan blanki visuma.

Ar suteiksiu V. Pelevin dar vieną šansą? Tikrai taip. Nuo knygų mugės vis dar tebelaukia savo eilės vienas iš senesnių rašytojo kūrinių. O tada žiūrėsiu, kiek dar noro bus likę tęsti pažintį su šiuo rašytoju.