12.8. Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“

Kadaise džiaugiausi, kad perskaičiau visas U. Radzevičiūtės knygas. Bet tuomet buvo išleista „Kraujas mėlynas“, o aš niekaip taip ir neprisiverčiau jos pasiimti. Todėl šiek tiek taisau padėtį su naujausia rašytojos knyga, kuri mane maloniai nustebino. Palyginimas su P. Suskind romanu „Kvepalai“ sklandė nuo pat knygos išleidimo, tad pradėjusi skaityti žinojau, ko maždaug galėčiau tikėtis. Tik niekaip nesugalvojau, kaip visa tai galėtų būti pritaikyta specifiniam rašytojos pasakojimo stiliui.

Nors rašytojos braižas atpažįstamas, bet šįkart atrodė, kad daugiau dėmesio skiriama siužetui, o nebe formai. Visgi kandumo, sarkazmo išlikę nemažai, tad skųstis išties nėra kuo. O siužetas neprastas: pagrindinis veikėjas nori sukurti ypatingą biblioteką, to pasiekti jis gali tik peržengdamas bet kokias moralės ribas. Veiksmas vyksta Veimaro respublikos Berlyne, kur nusikaltimai lieka nepastebimi, o veikėjas, rodos, jaučiasi visiškai ramus dėl savo ne visai teisėtų veiklų. Ir iš tikrųjų, siužete – visiška ramybė, pertraukiama nebent šmaikštesnių dialogų ar įsimintinosios tarnaitės pasirodymų, kurie visada sukeldavo šypseną. Jokios rizikos, įtampos, kraujo, kovos – ramiai iki paskutinio puslapio. Tokia „švari“, šalta, skandinaviška atmosfera – ideali U. Radzevičiūtės trumpų, kapotų sakinių pasakojimui. Visgi ramybė šiek tiek užliūliuoja, likus paskutiniam ketvirtadaliui (50 puslapių) panorau pabaigos sulaukti kuo greičiau. Gal kad ėmė atrodyti, jog siužetas nieko daugiau ir nepasiūlys (galop pasiūlė tokį siužetinį vingį, kurio nebūčiau susapnavusi), o pasvarstymai apie grožį ir blogį ne tiek įtraukė, kiek norėjosi. O gal visgi tikėjausi, kad toji ramybė bent akimirkai būtų išjudinta (nes kad ir kokia baisi idėja bebūtų aprašyta, ji man nesukėlė šleikštulio ar kito panašaus jausmo).

Skaitydama pagalvojau, kad knyga – visiškai nelietuviška. T.y. jei nežinočiau rašytojos braižo ir kas nors būtų šią knygą įteikę bei paprašę atspėti autorių, vargu, ar atspėčiau, kad čia – vietinė kūryba. Savita, stipri savo atmosfera knyga. Gal kada ir paskutinę spragą užpildysiu.

Sponsored Post Learn from the experts: Create a successful blog with our brand new courseThe WordPress.com Blog

WordPress.com is excited to announce our newest offering: a course just for beginning bloggers where you’ll learn everything you need to know about blogging from the most trusted experts in the industry. We have helped millions of blogs get up and running, we know what works, and we want you to to know everything we know. This course provides all the fundamental skills and inspiration you need to get your blog started, an interactive community forum, and content updated annually.

12.7. Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija“

Anksčiau skaitytame romane „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“ rašytojas supažindino su moteriške, kurią visi kaimynai vadino Brit Mari. Įkyri, itin pedantiška ir nenulaikanti liežuvio už dantų, vis kuo nors nepatenkinta – tokia ji atrodė iš pirmo žvilgsnio. Visgi, atskleidus kiek daugiau jos asmeninio gyvenimo detalių, tapo lengviau suprasti, kodėl ji yra būtent tokia. „Čia buvo Brita Marija“ pasakoja apie Britos gyvenimo etapą, kai ši nusprendė palikti neištikimą vyrą ir po keturiasdešimt metų (gal nesuklydau, rašydama skaičių) pertraukos susirasti darbą. Darbo paieškos ją nuveda į apleistą poilsio ir pramogų centrą mažame Borgo miestelyje. Čia ji ne tik pamažu įsitraukia į nuo ekonominės krizės itin nukentėjusių vietinių gyventojų kasdienybę, bet ir netikėtai tampa vaikų futbolo komandos trenere.

Nežinau, kokiu būdu, bet rašytojui jau ne pirmą kartą pavyksta išjudinti mano abejingumą. „Močiutė…“, kuri, beje, nebūtina, jei norite perskaityti šią, gal ne tiek mane paveikė, bet „Gyveno kartą Uvė“ – panašiai tiek, kiek ir Britos Marijos istorija. Atrodo, knyga pilna įžvalgų su gyvenimiškomis „tiesomis“ ne mažiau nei kokio nors P. Coelho romanuose, o aplinkinių gerumas ir tokios įsiveržusios įkyrios moteriškės toleravimas peržengdavo visas įmanomas logikos ribas. Taigi, ne visai tai, kas mane traukia knygose. Bet skaitant griuvo visos įmanomos skepticizmo sienos, o mano pačios emocijos keitėsi nuo ašarojimo iki juoko. F. Backman kuria tragikomiškas istorijas, todėl užsibūti vienoje būsenoje būtų sudėtinga.

Romane prisiliečiama prie nemažai temų. Tai knyga apie moterį, visą gyvenimą praleidusią bute ir besirūpinusią tik namų švara bei vyro poreikiais. Ji nežino, ką mėgsta, bet puikiai gali pasakyti, ką mėgo jos vyras, moteris neturi jokios darbinės patirties išskyrus padavėjos darbą, kurį dirbo prieš kelias dešimtis metų. Kai reikia nuomonės, ji sako savo vyro požiūrį, nors pati nebūtinai su juo sutinka. Jos savęs vertinimas susideda iš to, ką jai per visą kartu pragyventą laiką yra pasakęs vyras. O kur ji pati visame tame? Labai stiprus, jautrus pagrindinės veikėjos paveikslas atsiskleidžia verčiant puslapius. Ir kiek ten visko slypi detalėse, veiksmuose ar moters įpročiuose. Šalia Britos Marijos kalbama ir apie Borgo gyventojus. Dėl ekonominės krizės daugelis netenka savo darbo, uždaromos beveik visos įstaigos, lieka tik vienintelė vieta, į kurią sutelpa viskas: paštas, picerija, parduotuvė, baras. Suaugę vartoja alkoholį bet kuriuo paros metu, vaikai žaidžia kamuolį ant pievos ir svajoja apie galimybę dalyvauti futbolo varžybose, jaunimas vis įsipainioja į visokiausius pavojingus reikalus. Toks tipiškas kaimas, kurio gyventojams atrodo, kad jie niekam visiškai nerūpi. Apie bendruomenės galią, socialines problemas, draugystę, vieningumą. Ir sodos universalumą.

Ir pabaiga. Nors galvoje buvo ir kitas variantas, bet pabaigusi knygą pagalvojau, kad rašytojas pasirinko tinkamiausią. Tokią, kuri verta visos papasakotos istorijos.

2019-aisiais pasirodė ekranizacija – Britt-Marie var här. Neseniai jį rodė ir per LRT, bet kadangi dar nebuvau knygos perskaičiusi, nutariau praleisti.

12.6. Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“

Nė nepasakysiu, kuo patraukė dėmesį „Vėjas gluosniuose“. Kažkas jos itin sunkiai ieškojo, nes tuo metu buvo išpirktas tiražas, dar kažkas itin gyrė pasakojimą, nors aš net nebuvau girdėjusi apie tokios knygos egzistavimą, o tuomet užsinorėjusi vaikiškos literatūros pamačiau ją „Nieko rimto“ puslapyje. Išleista su puikiomis R. Ingpen iliustracijomis ji netrukus atsidūrė mano namuose.

O viskas prasideda, kai Kurmis nusprendžia atsitraukti nuo pavasarinio tvarkymosi ir nukeliauja prie dar nematytos upės. Ten jis susipažįsta su sumaniuoju Vandeniniu Žiurkinu bei jo draugais – rimtu, protingu Barsuku bei idėjų nepritrūkstančiu, užsispyrusiu Rupūžiumi.

Istorijas skaičiau po truputį, nes nebuvo kur skubėti. Veikėjų draugystė kėlė šypsnį, nors kai kada ji pasireikšdavo pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir elgesiu. Skaitydama kai kada pagaudavau save galvojančią, kad ne viskas ten taip gražu, nes lyg ir čia naudojamasi patikliuoju Kurmiu, ten Rupūžius nesąžiningas su savo draugais, po kiek laiko vėl kažkas išlįsdavo… Bet gal tuo ši knyga daugeliui skaičiusiųjų ir patinka, nes draugystė atsiskleidžia itin įvairiapusiškai? Arba aš itin rimta (ne veltui užvertusi knygą pagalvojau, kad Barsukui labiausiai simpatizavau. Na, tiksliau norėjosi iš jo ramybės ir kantrybės pasisemti) ir negalėjau skaitydama atsipalaiduoti. Nors buvo ten ir labai gražių epizodų, o ką jau kalbėti apie puikias iliustracijas, kurias įdėmiai apžiūrėdavau.

O ekranizacijų buvo ne viena ir ne dvi. Kurią iš jų lengviausia būtų rasti, sunku pasakyti, bet pagal imdb.com, daugiausiai vertinimų susilaukė 1996-ųjų vaidybinis filmas ir 1983-ųjų animacija.

12.5. Donato Carrisi „Blogio šnabždesys“

Prieš keletą metų skaityta kita rašytojo knyga – „Mergina rūke“ – paliko gerą įspūdį. Tiesa, atmintyje išliko vien tik prisiminimas, kad pabaiga man labai nepatiko. Todėl „Blogio šnabždesį“, kuri, rodos, skaitytojų yra daug labiau giriama nei pirmoji minėta, skaičiau atsargiai, nes bijojau nuviliančios pabaigos.

Viduryje miško rasti šeši kapai. Kiekviename iš jų – po ranką. Penkios priklauso neseniai apylinkėse dingusioms mergaitėms, šeštoji – dar neidentifikuota. Kadangi nė vienos mergaitės kūnas dar nerastas, pareigūnai gali tik spėlioti, ar nors viena iš aukų yra gyva. Į pagalbą pakviečiama pareigūnė Mila Vaskez, kuri yra patyrusi dingusių asmenų bylų tyrėja. Kartu su kriminologo Gorano komanda moteris bando narplioti bylą, kuri nenustoja stebinti savo painumu.

Galvoju, kad ne pats geriausias sprendimas buvo imti antrą iš eilės trilerį, kuris dar ir panašumų turi kai kuriais atžvilgiais su prieš tai skaitytu. Nors drąsiai sakau, kad Samuel Bjørk „Aš keliauju viena“ man patiko kur kas labiau. Skaitydama D. Carrisi knygą niekaip nepajutau prielankumo Milai. Pritempta simpatija tarp neseniai susitikusių tyrėjų vertė labiau vartyti akis nei džiaugtis, kaip ten viskas faina su jais. Tai, kaip klostėsi jų bendra istorija vėliau, būtų verta atskiros paburbėjimų pastraipos, bet nenoriu atskleisti daugiau nei reikia. Deja, bet nelikau sužavėta įvykiais, aprašytais siužetui einant į pabaigą. Mediumės įtraukimas buvo pirmasis ženklas, kad čia nebus gerai (juk buvo galima kaip nors paprasčiau ir realistiškiau padaryti), o vėliau, kai po truputį ėmė vertis visas vaizdas prieš akis, emocijos maišėsi aukštyn kojomis. Šis tas buvo netikėta ir tikrai privertė išplėsti akis, bet kai kurie sprendimai nuvylė. Galop, prireikė laiko, kad suprasčiau, jog man nepatiko pats pasakojimo stilius, kai kurie sakiniai skambėjo keistai, nežinau, ar dėl vertimo, ar dėl paties rašytojo sumanymų.

Visgi nesumeluosiu nė trupučio rašydama, kad siužetas įtraukia. Dirbdama vis atsisukdavau į knygos pusę ir mintyse atsidusdavau, kad visai nėra laiko ilgesnei pertraukai, kurios metu galėčiau perskaityti nors keletą skyrių. Tad pasičiupdavau knygą vakarais ir perskaitydavau tiek, kiek jau senokai darbo dienomis nebuvau perskaičiusi. Siužeto painumas, nusikaltėlio išradingumas, nusikaltimų ypatybės – tai, kas skatino skaityti toliau ir laukti kulminacijos. Dialogų metu papasakojama nemažai įdomiai skambančios kriminologijos teorijos. Ne paslaptis, kad trileriuose mane visuomet patraukia informacija, susijusi su nusikaltėliu, jo charakteriu, motyvais, todėl „Blogio šnabždesys“ su savo vadovėline informacija, kurią bandė taikyti ir knygos metu vykusiam tyrimui, pasirodė dėmesio vertas skaitinys.

Nors bendrai trileris man visai patiko, o apie antrąją knygą „Blogio teorija“ skaičiau dar pozityvesnių komentarų nei apie pirmąją Milos bylą, kol kas nebejaučiu noro tęsiniui apie Milą. Tad kol kas ties šia ir sustosiu.

12.4. Samuel Bjørk „Aš keliauju viena“

Pirmoji detektyvų Holgerio Munko ir Mios Kriuger byla mano norų sąraše buvo nuo 2019-ųjų pabaigos. Užsisakydama knygas iš bibliotekos maniau, kad štai, sumažinsiu minėtą sąrašą. Gavosi, kad perskaičiau vieną, o įtraukiau dvi naujas, nes supratau, kad niekaip neišsisuksiu ir ateity ieškosiu galimybės perskaityti ir kitas dvi bylas.

Žaisdami miške, du berniukai randa šešerių metų mergaitės lavoną. Ji aprengta kaip lėlė, o ant prikabintos juostelės užrašyta „Aš keliauju viena“. Žmogžudystę pradeda tirti specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras. Vadovauti paskirtas detektyvas Munkas susisiekia su buvusia detektyve Mia, kuri, pamačiusi nusikaltimo vietos nuotraukas, sutinka grįžti į darbą. Negana to, ji įsitikinusi, kad aukų bus ir daugiau. Kai spėjimas pasitvirtina, spaudimas surasti žudiką tik dar labiau padidėja, nes kiekviena iššvaistyta valanda reiškia dar vieną galimybę žudikui pasigauti naują auką.

Pastebėjau, kad vienus skaitytojus labiau įtraukė pradžia ir po to viskas išsikvėpė, o kitiems kaip tik antroji pusė pasirodė įdomesnė. Pati prisidedu prie antrųjų. Pradžia buvo lėtoka, nes prireikė susivokti, kas vyksta, kas visi tie minimi žmonės. Kadangi siužetas sukasi ne tik apie tyrėjus, bet ir apie kitus galimai susijusius su byla žmones, niekad neaišku, apie ką bus naujas skyrius. Tai pradžioje kiek glumino, bet po to, perpratus sistemą, o ir atsiradus didesniam veiksmui, vis sunkiau galėjau atsitraukti. Tiesą sakant, pastaruoju metu gan sunkiai ir lėtai „draugaudama“ su tekstais, nė nesvajojau per savaitgalį užbaigti knygos. Tad vien dėl to noriu dėti šiam trileriui didelį pliusą.

Tie, kas skaito daug trilerių, neturėtų nustebti dėl pagrindinių veikėjų portretų. Detektyvas Munkas vis dar negali atsigauti po žmonos išdavystės, nors praėjo jau daug metų, bando kaip nors išlaikyti šiltesnius santykius su dukra ir be galo myli savo anūkę. Dar jis daug rūko, sunkiai prisileidžia mintį, kad galėtų užmegzti su kokia nors moterimi artimesnį kontaktą, ir rūpinasi kitais labiau nei savimi. Kad visko nepasirodytų per mažai, jo kolegė Mia išgyvena ne patį geriausią laikotarpį. Ji – daug alkoholio vartojanti, depresyvi, be proto protinga ir įžvalgi detektyvė. Gal dėl panašumų, šiai detektyvų porai pajaučiau simpatiją greitai, nesvarbu, kad tamsios asmenybės – jau gan nuvalkiotas rašytojų šiame žanre. Privalumas ir tas, kad romane nebuvo jokios romantikos, vien tik grynas trileris su šiek tiek asmeninių dramų.

Pasakojimo eigoje iškeliama daug visokiausių versijų, o įterptos kitos siužetinės linijos irgi mėgina skaitytojui sukelti abejonių teorijomis, kylančiomis galvoje. Prisipažinsiu, kad ir mane sugebėjo vienu metu apgauti. Kaltininką atspėjau greitai, bet dėl tolesnių įvykių sugebėjau apsigauti ir pamesti jį iš savo akiračio. Tad pabaigoje, kai paaiškėjo tiesa, likau maloniai nustebinta. Aišku, jei tik būtų galima sustoti ir ilgiau pagalvoti (nes skaitant buvo neįmanoma – norėjosi versti vis toliau ir toliau), tai pasijaustų, kad kabliukų primėtyta daug, bet kai kas taip ir liko neaišku. Norėjosi daugiau sužinoti apie bažnyčią, jai priklaususius žmones, ten vykusias veiklas, mergaitės tapatybę, taip ir nebuvo papasakota, kur dingo pora žmonių (nebent neatidžiai skaičiau). Todėl šios mintys atėjo tik užvertus paskutinį puslapį. Ir vis dėlto istorija supinta išties įdomiai, o dėl pagrindinių veikėjų – detektyvų – skaitymas neprailgsta, nes sudomina ne tik tyrimo eiga, bet ir pačių personažų asmeniniai išgyvenimai. Būtent dėl to, kad noriu dar kartą sutikti šią porą, tuoj pat ir pasižymėjau kitas serijos dalis.

Įdomiausia, kad mane erzino visai ne kokie nors siužetiniai vingiai, o tai, kad itin dažnai dialoguose skambėjo sorry ir okei (užrašiau žodžius taip, kaip jie pateikti tekste). Bandžiau galvoti apie tai, kodėl jie man kliuvo. Juk ir Lietuvoje šiuos žodžius vartoja kas antras, tą patį ok mėgstu ir pati parašyti, tai natūralu, kad Norvegijoje tikriausiai jie irgi – jau įprasta kalbos dalis. Bet šitaip dažnai kartojant jie tampa tokio pat lygio žodžiais kaip nu, tipo, ta prasme ir kt. O pastarieji žodžiai netrukdo tik tol, kol neatkreipiame į juos dėmesio. Bet jau kai pastebime, tai atrodo, kad dar vienas išgirstas pakartojimas išdegins ausis. Taip ir čia – skaičiau ir varčiau akis vėl ir vėl. Ir kodėl sorry – ne sori, jei vietoj okay rašomas okei? Dar prie lėlių monstrių prisikabinčiau, bet lyg ir pabaigoje vertėja išsiaiškino, kas ten per Monstras Hai iš tikrųjų.

Bet trileris fainas. Džiaugiuosi, kad ne veltui buvau jį pasižymėjusi.

O tekstas ilgas, nes baisiai pasiilgau ilgesnių pasvarstymų raštu, bet kai tiek mažai skaitau, tai retai galimybė atsiranda ir rašyti.

12.3. Jurga Tumasonytė „Remontas“

Po „Undinių“ žinojau, kad pažintį su rašytojos kūryba tęsiu. Tiesa, „Remontas“ – visai kitoks nei skaityti apsakymai, tad jei ne prieš tai matyti atsiliepimai, kurie nuteikė kitokiam tekstui, būčiau nustebusi.

Kadangi prieš imdama knygą jau buvau susipažinusi, kad tai – dar vienas romanas, kuriame pasakojama apie 90-uosius, akių nevarčiau, kad viskas jau pažįstama. „Remontas“ prisideda prie jau skaitytų „Lizos butas“, „Kai aš buvau malalietka“ ir „Pietinia kronikas“. Nors bendri bruožai, aprašantys tą laikmetį, išlieka tokie patys (logiška), bet galvoju, kad būtent J. Tumasonytės pasakojime radau daugiausiai pažįstamų momentų, kurie skaitant nukėlė į vaikystę. Juokingiausia, kad net ir mano kiemo draugės turėjo tuos pačius vardus kaip ir veikėjos romane, abi gyveno tame pačiame bendrabučio aukšte (vienintelis skirtumas – jos nebuvo seserys). Kad ir ne taip laisvai, bet irgi vaikščiojome tarp butų, o mama karts nuo karto eidavo pas vienos iš tų draugių mamą į svečius, kol pamažu tiek aš nuo draugių, tiek ir suaugę nutolo vieni nuo kitų. Dar man pačiai įstrigo atostogų kaime aprašymas ir miestietės santykis su kaimo vaikais: nors vaikystėje visi kartu draugaudavo, bręstant natūraliai atsirado siena tarp vietinių ir atostogautojos, nors jokio konflikto, kuris būtų išskyręs juos, nebuvo. Žinoma, įstrigo dėl to, kad ir pati prisimenu, kaip vienų atostogų metu kaime visi dar atrodė draugiški, o kitąsyk nuvykus viskas tapo svetima, o žiūrėti, ar niekas nestoviniuoja kur nors ant kelio, kad išvengčiau nemalonių replikų, tapo norma. Tik čia,manau, nebe laikmečio, o perėjimo iš vaikystės į paauglystę etapo pasekmės. Džiugu, kad autorė neapsistojo vien tik ties pagrindinės veikėjos gyvenimu, bet ir nepagailėdavo ryškesnių detalių kaimynams, klasiokams bei jų tėvams – tokiu būdu buvo sukurtas itin gyvas daugiabučio paveikslas. Daug gyvenimų ir skirtingų likimų, kuriuos aprašydama rašytoja tarsi leidžia daugeliui atpažinti save ar savo aplinkos žmones.

Bet nemeluosiu, kad kurį laiką buvo nuobodu. Vienu metu nebesupratau, ar aš nebemoku skaityti, ar knyga kalta, nes romano, kurį tikėjausi perskaityti per dieną, puslapius verčiau lėtai. Intriga buvo kuriama nuo pat pradžių, o paslaptys turėjo išaiškėti net kelios, tad mėtantis tarp skirtingų laikotarpių kaip ir neturėjo jaustis nuobodulys, bet strigau. Nepakako vien tik ištęstų ir ne visada reikalingų aprašymų, sukelsiančių prisiminimus skaitytojams, nes mintyse sukosi klausimas: o kas iš to? Ir tada, likus nepilnam šimtui puslapių, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors mano skoniui dramos ten gerokai per daug, bet negalėjau atsitraukti, kol nepabaigiau paskutinio puslapio. Ir pabaiga – tokia gera, visiškai paaiškinanti knygos pavadinimą, visapusišką remontą, kuris daromas ne tik aplinkoje, bet ir savyje. Tuomet galvoje prasisuko ir ankstesni pasakojimo epizodai ir kaip ten atsiskleisdavo bandymai daryti remontą, kurie, kaip žinia, ne visada būna sėkmingi, kai kada tik pusiau pabaigti ar vis atidedami geresniems laikams.

12.2. Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“

Michel Houellebecq kūryba mane ilgą laiką intrigavo: lietuviškai yra išleista nemažai jo knygų, o skaičiusiųjų atsiliepimuose netrūksta emocingumo. Pažintį su rašytoju, kuris švenčia gimtadienį vos pora dienų vėliau už mane (niekam neįdomus faktas, žinau), pradėjau nuo „Žemėlapis ir teritorija“ – vienu iš savo 2016-ųjų (!) knygų mugės pirkinių. Nors kiekvienos apdovanotos knygos į namus netempiu, bet Goncourt’ų premiją laimėję ar jai nominuoti kūriniai jau nesyk mane buvo maloniai nustebinę, tad vyliausi, kad ir šįkart bus ne kitaip.

Knyga pasakoja apie Džedą – menininką, kuris iš pradžių fotografavo Michelin žemėlapius, o vėliau perėjo prie tapybos. Visgi pinigai ir šlovė, kurios sulaukia, rodos, nelabai jį jaudina. Jis neskaito laikraščių, laisvalaikiu žiūri animacinius filmukus, socialinį kontaktą su kuo nors palaiko itin retai, o su tėvu, kuris jam užtikrino materialiai aprūpintą gyvenimą, susitinka tik per Kūčias. Romane daug egzistencinės vienatvės, kuri visu savo smarkumu bent jau man pasijuto tik užvertus paskutinį puslapį. Nesinori plėstis ir kalbėti apie kai kurias siužetines linijas (aš vietoj būsimų skaitytojų net anotacijos nugarėlėje neskaityčiau. Įdomiau sulaukti nežinant, kaip viskas išsirutulios), bet veikėjo gyvenime vienišumas matomas nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio.

Įdomi ir netikėta siužetinė linija susijusi su kitu veikėju – pačiu M. Houellebecq. Jei pradžioje skaitydama galvojau, kad apie jį bus tik užsimenama viename skyriuje, vėliau paaiškėjo, kad jis taps vienu iš ryškiausių savo romano personažų. Smalsu, kiek sau būdingų savybių jis aprašė, kurias iš turimų ypatybių ar įpročių nusprendė ironiškai pateikti, o gal kaip tik tikrovės pateikė minimaliai. Vėlgi neplanuoju išduoti siužeto, bet labai nustebino, kaip viskas romane pasisuko (nenustebins, jei anotaciją skaitysite), gal net nelabai esu sutikusi panašų atvejį literatūroje. Tikiu, kai kam gali pasirodyti drąsu ar net iš viso sunkiai suvokiama (prietarai visokie ir panašiai), tuo tarpu man tai – tarsi įrodymas, kad rašytojas savo kūryboje nebrėžia jokių ribų. Tiesa, prie lietuviškojo leidimo prisidėję žmonės nusprendė sulietuvinti rašytojo pavardę palikdami H raidę (Huelbekas), nors tariant prancūziškai H išnyksta. Rašydama savo mintis, pasidomėjau, ką įdomaus rašė Lietuvoje apie šią knygą ir radau straipsnį apie vertimą, kuriame kalbama ir apie šį keistą veikėjo/rašytojo pavardės pateikimo sprendimą.

Ironijos, kandaus humoro, nukreipto į menininkų pasaulį, visuomenę ar tiesiog kasdienybės ypatumus, apstu visame romane. Skaityti buvo smagu, o pusiausvyra tarp humoro ir rimtų temų (tėvo-sūnaus linija, susvetimėjimas) išlaikyta, sakyčiau, puikiai. Vos užvertus knygą pagalvojau, kad man pritrūko vientisumo, kažkokios bendros minties, bet išsimiegojus ir prisėdus prie šio teksto, minėtas trūkumas buvo jau nebe tiek jaučiamas. Bet suprantu, kad kai kuriems romanas gali atrodyti šiek tiek chaotiškas. Dar vietomis atrodė kiek per daug ištęsta (kai sugalvodavo papasakoti apie teptukų rūšis ar dar ką nors, kas visai neturi reikšmės pačiam pasakojimui), bet iš tikrųjų iš kitų komentarų tikėjausi tokių intarpų žymiai daugiau. O kad rašytojas mėgsta pasinaudoti Vikipedija ir nukopijuoti vieną kitą tekstą ar jo dalį savo romanams, tai pasirodė labiau juokingas faktas. Jei apie tai žinia būtų pasiekusi jau perskaičius knygą, tai nė kiek nebūčiau nustebusi, nes atrodo, kad jis gali sugalvoti bet ką.

Pabaigai. Iš atsiliepimų apie kitas jo knygas, apibūdinimus, pristatant rašytoją, kaip vulgarią ir pornografinę literatūrą rašantį kūrėją, buvau nusiteikusi, kad knygoje gali būti absoliučiai visko. Visgi gan greitai supratau, kad „Žemėlapis ir teritorija“, matyt, bus išimtis. Tai tie, kurie nori paskaityti ką nors iš M. Houellebecq’o kūrybos, bet nenori nieko panašaus į tai, ką vardinau šios pastraipos pradžioje, gali drąsiai imti šį romaną. Įtariu, „Kovos lauko išplėtimas“, kurią šiandien parsinešiau iš bibliotekos, bus kitokia, tai dar neskubėsiu jos atsiversti.

12.1. Anna Burns „Pienininkas“

Nors esu pradėjusi skaityti keletą kitų knygų, galop pirmąja metų knyga tapo A. Burns „Pienininkas“ – teko suskubti dėl bibliotekos besibaigiančio grąžinimo termino. Besibaigiantys terminai praverčia, nes atidėliojau knygą ilgokai, kadangi, prisiskaičius atsiliepimų apie pernelyg įmantrų rašymo stilių, nė nebežinojau, ar noriu jos apskritai. Užtat kaip buvo smagu, kai ją atsiverčiau ir po kelių puslapių galutinai įsitikinau, kad toks pasakojimo būdas man patinka.

Neįvardintame mieste gyvena mergina, vadinama tiesiog vidurine seserimi. Ji gyvena „šiapus“, o kita teritorija įvardijama kaip „anapus“. „Šiapus“ gyventojai jaučiasi visą laiką stebimi, čia nubrėžtos taisyklės, kas yra draudžiama, o kas leistina. Bet kokie norai turėti „anapus“ priklausantį daiktą, susitikinėti su ten gyvenančiais (ar netgi ten išvykti gyventi), kreiptis į policiją ar ligoninę yra smerktini. Dar yra daugybė dalykų, kurie vertinami kaip apskritai neįprasti ir įtartini (pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos pomėgis skaityti vaikštant, vyro pomėgis gaminti ir kt.), todėl niekada nežinia, kada šie „keistoki“ pomėgiai atsigręš priešais kaip dar vienas įrodymas, kad žmogus yra išdavikas, kad jo pažiūros – priešiškos toms, kurios yra priimtinos „šiapus“. Atmosfera puikiai sukurta ir tinkanti distopijai, visgi, anot kitų skaitytojų, po visa šia istorija slepiasi Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, vykę XX a. antrojoje pusėje.

Kai pagrindinę veikėją pradeda persekioti pavojingu laikomas Pienininkas, bendruomenės akys nukrypsta į merginą. Ji tampa apkalbų objektu, o tikrinti faktų niekas nė nesiruošia. Pajausti paranoją, merginos jausmus, bėgant laikui, kai ji suvokia nebegalinti suvaldyti to, kas vyksta aplink ją, kad nebežino, kaip ištrūkti ir suabejoja, kur iš tiesų yra tiesa, buvo išties lengva. Atrodydavo, kad oro pritrūksta ne tik veikėjai, bet ir man pačiai. Romane taikliai, netgi tragikomiškai pateikta masių įtaka nuomonių formavimui. Situacija prancūzų pamokos metu, kurioje visi iki nukritimo ginčijasi, kad dangus mėlynas, nors mokytoja, rodydama į jį, bando įrodyti, kad danguje yra visokiausių spalvų, viena labiausiai įstrigusių. Kartais viskas nueidavo iki absurdo, bet gerąja prasme. Skaitydama netgi stebėjausi, kad man šis pasakojimas tiek patinka, negalvojau, kad mano lūkesčiai buvo taip žemai nuleisti.

Vis dėlto, jei ilgą laiką lėtas skaitymas, kurį sau tegaliu pasiūlyti paskutiniu metu, netrukdė, tai pabaigoje jau norėjosi greičiau užbaigti, įdomumas prislopo supratus, kad nelabai kas iš viso siužeto galiausiai išeis, jokios ryškesnės atomazgos ar kažkokio tikslo pasiekimo taip ir neteko išvysti. Gaila.

2020-ųjų metų apžvalga

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad nuo pat sausio pradžios natūraliai, be jokios prievartos vis dažniau rinkausi namuose esančias knygas. Jei anksčiau per metus perskaitydavau vos vieną ar dvi, 2019-aisiais tokių buvo dvylika, tai 2020-aisiais net 42 knygos buvo išgelbėtos iš nesibaigiančios eilės. Tai yra daugiau nei pusė visų šiemet perskaitytų knygų. Buvo tokių, kurias numečiau po kelių lapų, į kurias vien pažiūrėjusi suprasdavau, jog joms laikas jau praėjo ir nenoriu skaityti vien todėl, kad ją turiu. Paskutinė priežastis motyvuoja ieškoti balanso ir nebekaupti daugiau nei sugebu perskaityti, nes laikui bėgant skonis ir poreikiai keičiasi.

21 knyga buvo gauta iš leidyklų ar el. knygyno („Briedis“, „Sofoklis“, „Tyto alba“, „Patogu pirkti“), o likusios 15 – iš bibliotekos. Na, ir biblioteka išlieka ta vieta, į kurią nuėjus taip ir kyla klausimas, kam pirkti knygas, kai jų ten daugiau nei perskaityčiau per visą gyvenimą.

Tad susumavus – 78 knygos (2019-ais buvo 88). Iš jų – 10 lietuvių autorių. Be to, netgi kelias negrožines įveikiau, o tai, žinant mane, nemenkas progresas, jų dar ne viena laukia eilėje.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą galite rasti čia):

  • 1/5 negavo nė viena knyga.
  • 2/5 įvertinau 12 knygų.
  • 3/5 gavo 29 knygos.
  • 4/5 įvertinau 34 knygas.
  • 5/5 nusipelnė viena knyga.
  • Viena liko be įvertinimo.

Taigi, vidurkis išliko toks pat kaip 2019-ais – 3,3. Be abejo, norėtųsi aukštesnio, bet esu skeptikė ir suprantu, kad perskaitant tiek knygų yra sudėtinga visomis vien tik džiaugtis. Ką jau kalbėti apie tai, kad vis sunkiau likti nustebintai ar rasti skaitinį, nuo kurio būtų sunku atsitraukti, o apie jį kalbėti norėtųsi ilgai ir daug.

Dar statistikos:

  • 22 412 puslapiai;
  • vidurkis – 287 psl. (2019-ais buvo 299 psl., tad trumpesnės apimties pasakojimų žavesys niekur nedingo).

Įsimintiniausios knygos žemiau pateikiamos atsitiktine tvarka.

Labiausiai patikusios knygos

  • Roy Jacobsen „Neregimieji“ ir „Balta jūra(pirmoji dalis – vienintelis penketas 2020-ais. Nesutrukdė ir daugelio minimas prastas vertimas. Atmosfera jose – būtent tokia, kokios šiemet itin troškau. Laukiu tolesnės dalies vertimo).
  • Sally Rooney „Normal People(galvoje sukasi vienintelis apibūdinimas – mano sielos knyga. Suprantu, kad ji nėra tobula, bet viskas užsibuvo tiek, kad jau noriu serialą antrąsyk žiūrėti).
  • Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti(2020-aisiais atmosfera laimėjo prieš siužeto įmantrumą, man rodos. Tiek šią, tiek „Kelias“ perskaičiau, gaila, kad lietuviškai nieko daugiau nėra).
  • Philip Roth „Portnojaus skundas(nors rekomenduoti dėl specifinio humoro jausmo nelabai kam ryžčiausi)

Kitos įsiminusios knygos

Dar buvo komiksai Persepolis“ ir vienaistorija“, taip pat su malonumu perskaičiau Pasikalbėkime apie Keviną“, Ruduo“, Palaužta moteris“, Grožis lyg žaizda“, Žmona su paslaptimi“, Ežeras“, Kišeninis moterų atlasas“ ir dar vieną kitą. Iš negrožinių iki metų galo atminty labiausiai išliko Artumo siekis“, Rašytojas ir savižudybė“ ir Tiesiog vaikai“.

O 2021-aisiais tikiuosi pratęsti tai, ką pradėjau 2020-aisiais. Toliau daugiausiai dėmesio skirti savoms knygoms. Stengtis nesukti galvos, jei savaitgalis ar visa savaitė praeis taip ir neperskaičius nieko ar vos kelis lapus.

11.78. Grigorij Čchartišvili „Rašytojas ir savižudybė“

„Rašytojas ir savižudybė“ buvo labiausiai laukta šių metų pirmos pusės knyga, kurią nieko nelaukusi įsigijau, vos sulaukusi jos pasirodymo knygynuose. Tiesą sakant, ne itin daug žinojau apie turinį ar jo kokybę, nes masino vien tai, kad visa knyga skirta savižudybės temai. Pavadinime ir anotacijoje esantis pažadas koncentruotis į nusižudžiusius rašytojus irgi intrigavo. Visgi į klausimą, ar lūkesčiai buvo pateisinti, vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti.

Pirmoji knygos dalis mane labiausiai sudomino. Joje kalbama apie tai, kaip savižudybė buvo vertinama įvairiais istoriniais laikotarpiais, kaip keitėsi įvairių religijos atstovų požiūris, kaip šia tema pasisakė filosofai, kokius geografinius ypatumus galima įžvelgti. Buvo įdomu skaityti apie tai, kaip bėgant šimtmečiams keitėsi požiūris į savižudybę. Autorius pasakoja šiais laikais, rodos, nesuvokiamas istorijas apie tai, kokius drastiškus būdus valdžia rinkdavosi, kad parodytų, kaip smerkia tokį mirties būdą, kiek pateisinimų surasdavo, kodėl vienų žmonių savižudybė būdavo pateisinama, o kitų ne. Įdomūs ir kultūriniai skirtumai, tam tikroms pasaulio vietoms būdingi papročiai (pavyzdžiui, Indijoje egzistavo paprotys žmonai susideginti kartu su mirusio vyro lavonu, taip pat – charakiris – Japonijos samurajų ritualinė savižudybė, kurią įvykdė ir man žinomas rašytojas Yukio Mishima). Skaitant norėjosi ir kam nors papasakoti kai kuriuos skyrius, ir padiskutuoti, nes tekstas išties turtingas faktais, istorijomis, netrūksta įdomių įžvalgų ir pamąstymų.

Antroje dalyje autorius pateikia sąrašą priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Pavyzdžiais iš tikro gyvenimo grindžiamos pačios įvairiausios priežastys – nuo nelaimingos meilės, jaunystės impulsyvumo iki ligų ar tiesiog besikeičiančios politinės situacijos, psichologinių traumų. Nors nevengiama ir humoro, tačiau autorius sugeba išlaviruoti ir parodyti abi puses – tiek supratimą, kodėl vienas ar kitas žmogus gali pasirinkti tokią išeitį, tiek klaidas, kurias, deja, bet ištaisyti dažnai būna per vėlu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie jaunų žmonių savižudybes, kurios paplitusios Japonijoje ir šalia jos esančiose šalyse, autorius mini, kad dažnas paauglys, bandantis nusižudyti, iki galo nesuvokia, jog mirtis yra galutinė, t.y. kad mėgstama fantazuoti, kaip nusižudęs stebės kitų, sužinojusių apie jo mirtį reakciją, įsivaizduos, kas bus šnekama laidotuvių metu, tačiau taip ir neįsivardina, kad viską pamatęs jis taip ir nebeatsikels (atmetant visokias pomirtinio gyvenimo teorijas). Norisi pridurti, kad nebūtinai tik jaunuoliams tai būdinga, nes kaip ir knygos autorius mini, kaip ir dauguma psichikos specialistų teigia, savižudybė neretai pasirenkama, nerandant kitos išeities/sprendimo iš susidariusios situacijos, bet ne dėl to, kad norima mirti be galimybės sugrįžti į pasaulį. Paminėjau tik keletą pavyzdžių, tačiau man tikriausiai visai svarbu atrodė, kad autorius stengėsi visko nekreipti tik į vieną pusę, t.y. arba tik smerkti, arba palaikyti. Tiesa, pasitaikė pastraipų, kurios vertė suabejoti jo pažiūromis kai kuriais klausimais, tačiau prie jų apsistoti ilgiau nenorėjau, pakako užfiksuoti ir tiek.

Nors teorija tinkama visiems žmonėms, bet dėl pasirinktos rašytojų tematikos, pavyzdžiai imami būtent iš šios profesijos atstovų gyvenimo. Apie tai, kad vienos profesijos išskyrimas – kiek per stiprus pareiškimas, o prie kai kurių pavyzdžių vietoj rašytojo pavardės įdėjus niekam nežinomo žmogaus, vargu, ar kas keistųsi, galima būtų diskutuoti iki nukritimo, bet tai dažniausiai netrukdė, juolab, kad ir pavadinimas jau nurodė, apie ką bus knyga. Visa problema, kad tų rašytojų yra begalė ir didžioji dalis pavardžių – visiškai nieko man (ir tikiu, kad ne tik man) nesakančios. Kai skaičiau vieną tekstą apie F. Dostojevskio knygų veikėjus, galvojau, taip ir nepasieksiu pabaigos per visus nežinomus personažų vardus, nes esu skaičiusi vienintelę „Nusikaltimas ir bausmė“, tad kitų veikėjų likimo paminėjimai mane paliko visiškai abejingą. Kai buvo vardijama, kad štai šitas rašytojas mirė dėl to, anas žudėsi dėl to, ypač kai tai buvo aprašoma nesiplečiant, nesigilinant į jų gyvenimus, o tik sausais faktais pateikiant, irgi buvo baisiai nuobodu tais atvejais, kai pavardės buvo visiškai nežinomos. Antroje dalyje vietomis jautėsi, kad, norėdamas paminėti krūvą įvairiausių rašytojų, autorius nebesusitvarkė su informacijos kiekiu, nebeliko to sklandaus ir neatsitraukti skatinančio teksto, kuris buvo pirmoje knygos dalyje. Ir vis dėlto įdomu buvo sutikti pažįstamus rašytojus, suprasti užuominas į jų kūrinius (gaila tiktai, kad knygos vertėjas S. Plath „Stiklo gaubtą“ išvertė kaip „Kolbą“), sužinoti naujų detalių apie juos. Tai jau minėti S. Plath bei Y. Mishima (Mishimos esu skaičiusi du romanus – abu aptarti tinklaraštyje), taip pat R. Gary, E. Hemingway ir kt. Arba skaityti istorijas tų, kuriems buvo skirta daugiau nei trys sakiniai.

Trečioji knygos dalis – 370 trumpų nusižudžiusių rašytojų biografijų. Prisipažinsiu, kad rudenį atsivertusi knygą pradėjau būtent nuo šio skyriaus. Pagal abėcėlę išvardintus autorius skaičiau po truputį. Pradžioje tarsi visai įdomu buvo, po to ėmė kartotis ir varginti. Dabar, kai perskaičiau visą likusį tekstą, imu abejoti, ar tuo atveju, jei būčiau atsivertusi sąrašą pabaigoje, iki galo būčiau jį įveikusi. Suprantu, kad skaitant biografines santraukas galima mėginti pastebėti panašumus, išskirti tam tikrus ypatumus, bet apie visa tai autorius šneka savo tekste, nemaža dalis tų autorių ir jų likimų yra minima jame, tad kam vėl iš naujo viską kartoti, nesu tikra. Dar, kadangi esu truputį skeptikė, įtariai žiūrėjau į kai kurių rašytojų savižudybes, t.y. kai kurios kėlė abejonę, ar tikrai buvo nusižudyta tyčia, ar tai buvo tik atsitiktinumas (pavyzdžiui, narkotikų perdozavimas, kai buvo žinoma, kad tas rašytojas ilgą laiką buvo nuo jų priklausomas), na, ir jau minėta abejonė, ar dėl kiekybės nenuvertėjo kokybė.

Netikėtai ilgas įrašas, tad gal ir man pačiai reiktų kelti klausimą dėl kiekybės-kokybės. O jei rimtai, apie knygą galėčiau dar daugiau papasakoti, bet ilgų tekstų nebelabai kas skaito. O knyga tiems, kuriuos domina savižudybės tema, nes neskaitant visokių nukrypimų ir rašytojų pavardžių kiekio, naudingos ar/ir įdomios informacijos išties nemažai.