7.32 Tania del Rio ,,Vorenas Tryliktasis ir Visaregė Akis”

vorenasIr vėl vaikiška knyga. Jau supratau, kad pastaruoju metu tuomet, kai norisi kažko lengvo (pavyzdžiui, po darbo), dažniausiai ranka tiesiasi būtent prie vaikiškos literatūros. Su ,,Vorenu Tryliktuoju” buvo kitaip. Sužinojusi, kad ji pasirodys lietuvių kalba, kantriai laukiau ir, vos tik pasirodė, iš karto čiupau.

Kuo toks ypatingas ,,Vorenas…”? Žinoma, kad iliustracijomis – jos savitos, primenančios T. Burtono filmus, kažkam gal pasirodysiančios baugokos, bet apskritai – patraukiančios akį ir skatinančios įsigilinti, kiek ilgėliau apsistoti ir apžiūrėti iliustraciją. Be abejonės, jos puikiai papildo tekstą, o knygą daro įdomesnę ir patrauklesnę.

Pati istorija nėra itin sudėtinga. Vorenas – berniukas, kuris, sulaukęs aštuoniolikos, paveldės viešbutį, o iki tol turi gyventi su savo dėde, kuris yra didžiausias tinginys, ir jo žmona teta Anakonda, kuri berniuko labai nemėgsta. Ilgą laiką sklando legendos, kad viešbutyje yra paslėpta Visaregė Akis, kuria pasinaudojus galima nugalėti visus priešus. Atsiradus svarbių įrodymų, kad ši Akis išties egzistuoja, Vorenas privalo surasti ją anksčiau nei teta Anakonda, kuri, pasirodo, yra ragana ir trokšta Akies, kuria galėtų naudotis kaip įrankiu viską valdyti. Skaityti buvo gan įdomu, o ir teksto ne tiek ir daug, kadangi nemažai puslapių užima iliustracijos. Vietomis atrodė, kad autorė per daug pridėjo veikėjų, kurių iki galo taip ir neišnaudojo (pavyzdžiui, iš Paišelio man norėjosi daugiau – kas jis? Iš kur atsirado? Ar jis negalėtų persikelti kažkur kitur? ir kt.), jie pasimetė visoje istorijoje ir atsirasdavo tik tuomet, kai prireikdavo kokios nors pagalbos iš šalies. Nors nuspėti, kaip viskas klostysis ir kam pasiseks šioje kovoje nėra sunku, kulminacinė dalis, kurioje paaiškėja, kas yra Visaregė Akis, visgi pasirodė ganėtinai paslėpta, taip išlaikant intrigą. Yra ir veiksmo, ir juoko, pateikiami veikėjų tarpusavio santykiai, jų vystymasis, ryškūs bei išraiškingi pagrindinių veikęėjų charakteriai.

Paliko gerą įspūdį, nors, žinoma, jei ne iliustracijos, knyga netektų nemažai žavesio.

7.31. Marie Kondō ,,Tvarkingų namų stebuklas. Japonų menas tvarkytis”

namu-stebuklasNe, tai – ne japonų menas tvarkytis. Šioje knygoje aprašomas japonės Marie Kondō tvarkymosi metodas (KonMari), kuris, jos nuomone, padės tvarkymąsi paversti iš varginančio ir nesibaigiančio chaoso į lengvą įprotį. Autorė yra išleidusi ne vieną knygą, o negana to, ji ne tik veda kursus, bet ir važinėja į klientų namus bei padeda jiems susitvarkyti.

Skaitant knygą lengva suprasti, kad jos patirtis – ne tokia ir maža. Anot jos, tvarkymusi, daiktų rūšiavimo, dėliojimo būdais domėtis moteris pradėjo dar būdama visiškai vaikas, vos penkerių. Nuo tada ji eksperimentavo, tvarkydama ne tik savo, bet ir namiškių daiktus. Neįsivaizduoju, kaip jos šeima ją pakentė, nes mintis, kad kažkas galėtų knistis po mano daiktus ir nė nepasitardamas kažką išmesti, mane nuteiktų tikrai ne per geriausiai. Ir tikiu, kad ne tik mane. Apskritai, autorė atrodo kiek pamišusi dėl tvarkymosi. Kiekvieną mielą dieną išimti viską iš rankinės? Sulankstyti kiekvieną kojinių porą? Jei čia dar atrodo ,,gėlytės”, galiu paimti ir kur kas drastiškesnius pavyzdžius, kurie ne iš piršto laužti, nes pati M. Kondo taip darė. Pavyzdžiui, sugalvojusi atsikratyti knygų, kurios tik vietą užėmė, tam, kad išsisaugotų patikusias mintis, bet ir nesugaištų daug laiko jas perrašinėdama, ji tiesiog išplėšdavo lapus iš knygų. Tai, kad ji kalbasi su daiktais ir drabužiais – jau atskira kalba ir skaitydama jau numojau į tai ranka.

Pati knygos mintis yra išties neprasta – išmesti viską, kas neteikia džiaugsmo. Autorė pateikia išties naudingų patarimų, kaip susitvarkyti daiktus, kokiais būdais daryti daiktų perrinkimą, kad jis būtų kuo naudingesnis, įtikinėja, kad mums tikrai nereikia tiek daiktų, kiek turime, o ypač tų, kurie sudėti į dėžes ir nustumti į giliausias spintų ir lentynų vietas. Autorė bando įtikinti, kad tvarkymasis gali būti malonumas ir lengva jai pritarti, nes ką jau ką, o darant totalinį tvarkymąsi (būtent tą, kai peržiūriu viską, ką turiu, bei išmetu tai, kas tuo metu atrodo jau tikrai nebereikalinga) ir sumažinant turimų daiktų kiekį tikrai apima geras jausmas. Tiesa, dar nesu įgudusi tiek, kiek pataria autorė, nes kaip ir daugelį, tikriausiai neretai suveikia ,,o gal kada nors prireiks” arba ,,bet juk tai dar visai geras daiktas/rūbas”, todėl tikriausiai ir nesurenku tiek daug maišų išmetimui, kiek autorės klientai. Arba nesu tiek apsidėjusi daiktais, nes skaitant, kaip išmetama 30 ar dar daugiau maišų visokio šlamšto, suprantu, kad į tiek maišų greičiausiai apskritai visi mano daiktai sutilptų.

Knyga motyvuoja. Skaitant taip ir norėjosi imti ir peržiūrėti spintą, nes ,,neturiu kuo apsirengti”, kuris toks paplitęs, yra itin realus, kai dalis rūbų yra būtent tokie, kurie ,,nekelia džiaugsmo” ir todėl Marie Kondo liepimu, būtų tuoj pat padėti į krūvą, skirtą išmetimui. Tuo pačiu supratau, kad šiokia tokia kaupikė visgi esu, nes, jei autorės klientai turi prikaupę krūvas tualetinio popieriaus ar ausų krapštukų, kitų higienos priemonių, kurias sunaudoti prireiktų daugybės metų, aš turiu kitokių silpnybių, kurios skatina daiktų atsiradimą (dailios užrašų knygutės ir sąsiuviniai, knygos… Spėju, dar ką nors prisiminčiau laikui bėgant). Tad šiuo atžvilgiu knyga irgi padeda pažvelgti į tai, ką turiu, ką mėgstu parsinešti iš parduotuvių, nors galbūt visai nėra dar būtina tai įsigyti.

Patiko ir patarimas nerodyti namiškiams to, kas išmetama (aišku, tuo atveju, jei tai nėra jų daiktas). Iš patirties galiu patvirtinti, kad kai kitas žmogus yra didesnis kaupikas, labai lengva pasiduoti įkalbėjimams pasilikti tą daiktą vien dėl to, kad to žmogaus nuomone, jis dar pravers/yra geros būklės ir kt. Todėl išmokusi šią pamoką tuomet, kai gyvendavau ne viena, stengdavausi tvarkytis tuomet, kai nieko namie nebūdavo. Lygiai toks pat vertingas patarimas yra nedovanoti nereikalingų daiktų kitiems (nebent žinote, kad tam žmogui to tikrai reikia), nes, kaip ir autorė sako, tokiu būdu priverčiame kitus žmones tapti lygiai tokiais pat kaupikais, nes dovanotų daiktų/rūbų išmesti nesinori, bet nešioti/naudoti irgi niekaip nepavyksta, nes tiesiog ne tas stilius, nėra reikalingas buityje ar kt. Dar vienas blogas įprotis, kuris tikrai būdingas ne tik japonams, yra nereikalingus daiktus/rūbus/batus vežti į tėvų ar senelių namus, ypač, jei jie gyvena erdviame būste. Tokiu būdu tik apgaudinėjame save, kad viso to ateity prireiks. Sunku nesutikti su tokia autorės mintimi. Svarbiausia, kad autorė siūlo lengvus ir ekonomiškus tvarkymosi metodus, kurie nereikalauja daug išlaidų. Viskas, ko reikia – šiek tiek laiko, maišų (daiktų išmetimui) ir batų dėžučių, kurios padėtų išlaikyti tvarką kai kuriuose stalčiuose. Gal juokingai skamba, bet toks apibendrinimas susiformavo perskaičius knygą.

Apskritai, autorė rašo lengvai, nesunku daug ką pritaikyti realiam gyvenimui, kultūrinių skirtumų nelabai radau, nes tos pačios problemos, kurios aktualios japonams, būdingos ir lietuviams. Knyga galėtų būti dar plonesnė, nes kai kurios mintys kartojasi nesyk, kita vertus, apimtis vis vien išlieka nedidelė, perskaityti įmanoma ir per vieną kartą. Būtų pravertusios ir iliustracijos, kurią knygą galėjo padaryti dar išsamesnę. Tikiu, kad ši knyga išties gali įkvėpti pagaliau atsikratyti per ilgą laiką susikaupusių ir nebereikalingų daiktų bei padaryti namus erdvesnius bei mielesnius. Svarbu nesusikoncentruoti ties pačia autore ir jos keistumais, kurie bus priimtini tikrai ne kiekvienam.

7.30. Katherine Webb ,,Nematomieji”

webb,,Nematomieji”  – tai pirmoji mano skaityta knyga, kurią parašė K. Webb. Kiek anksčiau yra pasirodžiusi lietuviškai ,,Palikimas”, o netolimoje ateity numatytas ir dar vienos šios autorės knygos vertimas. Knygoje yra dvi siužetinės linijos. Viena iš jų vyksta 2011-aisiais, kai jauna žurnalistė Li pradeda tirti per Pirmąjį pasaulinį karą mirusio kareivio, kurio lavonas tik dabar rastas, istoriją. O istorija nukelia į 2011-uosius, kur pastorius su savo žmona į namus priima Ketę, jauną merginą, sėdėjusią kalėjime dėl prisidėjimo prie sufražisčių, dirbti tarnaite. Netrukus į namus atvyksta teosofas, kuris pasiryžęs ištirti ir užfiksuoti paties vikaro matytas fėjas.

Pastaruoju metu nebeimu didelės apimties knygų, tačiau jau senokai aišku, kad tais atvejais, kai knyga įtraukianti, jokios taisyklės nebegalioja ir apimtis tampa nebesvarbi. ,,Nematomuosius” į rankas paėmiau pačiu laiku – kai norėjosi lengvai skaitomos ir įtraukiančios knygos, kurią galėčiau skaityti trumpais prisėdimais, bet taip, kad kitąsyk prisėdusi nebūčiau užmiršusi, apie ką skaičiau paskutinįsyk. Net ir dabar, kai, rodos, galėčiau aprašymą atidėti kitam vakarui, o dabar eiti miegoti, sėdžiu ir rašau, nes noriu pasidalinti įspūdžiais apie knygą, su kuria gyvenau pastarosiomis dienomis – jau kelinta diena, kai žvelgdavau į laikrodį laukdama pietų, kai galėsiu nors kelis puslapius perskaityti, ar kol grįšiu vakare namo ir nekreipdama dėmesio į nuovargį versiu lapus tol, kol besimerkiančios akys sakys, kad jau gana.

Labiausiai šioje knygoje patiko charakteriai, jų plėtojimas, keitimasis. Tiesiog gera ir įdomu buvo skaityti apie veikėjus, kurie nėra vienasluoksniai, nesikeičiantys ir nuspėjami. Nuspėjamumo buvo ir ,,Nematomuosiuose”, tačiau ne tiek, kad tai erzintų, o ryškūs veikėjai sukeldavo įtampą vien savo pasirodymu. Neįmanoma buvo nepamilti kiek naivios, bet itin stiprios Ketės, kuriai per savo gyvenimą teko nemažai iškęsti. Lygiai taip pat greitai antipatiją pajaučiau garbėtroškai teosofui, kurį taip ir norėjosi kuo greičiau patraukti ,,iš vaizdo”. Deja, ne taip viskas lengva, kaip atrodo.

Žymiai įdomesnė yra dalis apie 1911-uosius. Kaip ir minėjau, čia ir veikėjai labiau išplėtoti, čia ir pats siužetas yra žymiai painesnis, išsamesnis, daugiau visko apimantis. Išties neblogai parodyta, kaip konservatyvių namų gyvenimą išjudina du žmonės, įnešę gaivų oro gūsį – idėjas, kurios iki tol buvo protu nesuvokiamos, daug abejonių, o tuo pačiu – skausmo, abejingumo, akių tam tikrais klausimais atvėrimo. Konservatyvumas, kone nekaltumas ir naivumas, kurį yra išsaugoję vikaras su žmona, pradžioje karts nuo karto kėlė šypseną, svarsčiau, kaip jiems toliau seksis, nė nenumanydama, kiek daug visko vėliau nutiks. Visgi didžiulė paslaptis, kurią narplioja ir 2011-ųjų veikėjai, atsiskleidžia tik po truputį, visu griausmu priartėjusi kulminacinėje dalyje. Ir kiek emocijų būta, kiek norėjimo, kad viskas būtų kitaip, kad tai tebūtų melas, netiesa… Koks geras jausmas patirti tokias emocijas, skaitant knygą.

Dabartis skurdoka, veikėjai iš šios dalies, tiesą pasakius, neįdomūs. Skaitydavau tas dalis apie dabartį ir laukdavau, kol kuo greičiau viskas persikels į praeitį, kol sužinosiu, kaip viskas klostysis toliau. Tiesa, dabartyje atskleidžiamos kai kurios detalės, kurios papildo praeitį, tad dabartis irgi kiek naudinga.

Yra ir intrigos, ir jausmų, ir tiesiog buitiškų, gyvenimiškų situacijų, smagių dialogų. Lengvai skaitoma, su kiek netikėta (ir labai nenorėta) pabaiga knyga, kuriai trūko nebent tvirtesnės dabartyje vykusios siužetinės linijos.

7.29. Vaiva Rykštaitė ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”

ugnikalnio-deiveKaip jau minėjau, aprašydama ,,Tyto alba” knygų pristatymą, pasiklausymas Vaivos Rykštaitės minčių paskatino pasiimti į rankas jos visai neseniai išleistą knygą vaikams ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”.

Be jokių išankstinių nuomonių atsiverčiau šią knygą ir, kadangi ji yra išties nedidelės apimties, taip ir nepaleidau iki paskutinio puslapio. Havajų tema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista (galbūt čia tik man taip), bet priežasties, kodėl autorė rašo būtent apie šią pasaulio vietą, ieškoti giliai nereikia – V. Rykštaitė jau maždaug porą metų gyvena būtent ten – Havajuose. Savo knygoje ji pateikia keletą legendų, susijusių su Havajais. Skaityti įdomu, kilo mintis, kad tai – ir kiek edukacinė knyga, supažindinanti su šiuo pasaulio kampeliu, pateikianti įdomių faktų bei istorijų. Netrūksta dinamikos, yra citavimo vertų vietų, humoro. Iliustracijos turinčios savitą braižą, papildo tekstus. Pamačiusi vieną mėlynais plaukais nupieštą ilgaplaukę moterį/merginą, iš karto nusišypsojau ir prisiminiau pačią autorę, kurios plaukai bent jau užvakar turėjo mėlyną atspalvį.

Beje, knygos veikėjui Džonui galima ir laišką parašyti – pabaigoje pateiktas jo adresas. Puiki idėja, manyčiau. Tikiuosi, kai kurie skaitytojai išdrįs ir parašys šiam personažui laišką.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2016 – 2017 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

konferencija_2016_kvietimasPastebėjau, kad ,,Tyto albos” knygų pristatymas rudens pradžioje tampa vis labiau laukiamu renginiu. Jau trečiąjį kartą galėjau pabūti ir stebėti šios kolekcijos pristatymą bei susipažinti su lietuvių autoriais, jų kūryba bei mintimis.

Pristatymas truko daug ilgiau nei visuomet – pora valandų. Tai – daug geresnė trukmė, per kurią spėja pasisakyti kiekvienas, o laikas bėga neregimai (ypač tuomet, kai jau suvokiu vėluosianti į darbą). Iš visų numatytų autorių nedalyvavo tik Povilas Šklėrius.

Kadangi šiuo metu darbuojuosi knyginėje sferoje, jau čiupinėjau tris išleistas bei šįvakar pristatytas knygas – Linos Ever ,,Berlyno romanas”, Eugenijaus Ališankos ,,Empedoklio batas” bei Kęstučio Navako ,,Vyno kopija”. Tačiau šis vakaras leido susidaryti konkretesnę nuomonę apie šias knygas bei jų autorius. Linos Ever spalvingi knygų viršeliai ir pavadinimai iki šiol darė lengvų romanų įspūdį, o pristatymo metu paaiškėjo, kad iš esmės būtent tokie jie ir yra. Autorė pati įvardijo ,,Berlyno romaną” kaip lengvą, atostogoms skirtą romaną, labiau skirtą moterų auditorijai. Lina Ever, kaip ir jos knygų viršeliai, traukė dėmesį savo garsiu kalbėjimu bei meile Berlynui. Net savo romano veikėjus vyrus ji palygino su dviem miestais – Berlynu ir Vilniumi. Autorė minėjo rašanti knygas, kurias ir pati skaitytų. Šito laikosi ir visai kitokios kategorijos nei Lina Ever autorius Eugenijus Ališanka, kuris, atsakydamas į moderatorės pateiktą klausimą apie tai, kad esė žanras tampa vis mažiau populiarus ir kiek įtakos tai daro jo kūrybai, citavo K. Vonnegut žymiąją frazę ,,Nieko nepadarysi.”. Dar vienas autorius, galėjęs parodyti savo naujausiąją knygą gyvai, o ne tik žadėti leidyklai suspėti iki nustatyto termino, buvo Kęstutis Navakas, kurio pavardė jau gerai žinoma, kad ir su jo kūryba susipažinti neteko. Šįkart jis pristatė pirmąjį savo romaną ,,Vyno kopija” ir teigė, kad yra skaitytojų, kurie sakė, kad ,,tokio kreizovo romano dar nesame skaitę”. Autorius ne tik nepasididžiavo kažkuriuo metu trumpam pabėgti iš salės parūkyti, bet ir kitoje savo kortelės pusėje užrašyti ,,Albert Camus”.

Jau antrus metus iš eilės ,,Tyto albos” pristatyme dalyvavo Saulius Šaltenis ir Kristina Gudonytė. Jie abu vėl atsinešė naujienų. Kitų metų pirmoje pusėje turėtų pasirodyti nauja K. Gudonytės knyga ,,Drugeliai virš bedugnės”, sudominusi jau nuo pat pradžių, tad nekantriai jos lauksiu. Šalia rašymo autorė užsiima ir kitu darbu – rašo scenarijų serialui, kuris kuriamas pagal jos knygą ,,Blogos mergaitės dienoraštis”. Sekite LRT naujienas, nes būtent šiame kanale šis serialas ateity ir pasirodys. Tuo tarpu S. Šaltenio knygoje ,,Basas ir laimingas” galima bus rasti dvi apysakas. Paklaustas, kodėl vis rašo apie praeitį ir kada žada grįžti prie šiandienos aktualijų, jis atsakė, kad kuo puikiausiai apie šiandieną rašo žiniasklaida, o jam savo knygose norisi rašyti apie asmeniškus dalykus, todėl toji praeitis taip ir dominuoja. Kai buvo iškeltas klausimas, ką reikia daryti, kad S. Šaltenis gautų Nobelio premiją, pats autorius pasakė, kad premija yra gerai, bet jam visai ji nebūtų reikalinga, nes išmuštų iš vėžių, o jam patinka ramybė ir jo paties susikurta rutina.

Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė (nežinojau, kad tai jos slapyvardis), kurios vaikams skirta knyga visai neseniai buvo išleista ,,Nieko rimto”, dabar pristatė metų pradžioje pasirodysiantį romaną suaugusiems ,,Trisdešimt”. Ne tik į trisdešimtmečių auditoriją su šia knyga taikanti autorė kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir atsakinėjo į klausimus apie patirtį Bolivudo kine, santykius su Lietuva ir lietuvių autorių kūryba, gyvenimą užsienyje. Nemažai girdėjusi apie šią autorę anksčiau, dabar džiaugiausi galimybe ją pamatyti ir išgirsti gyvai. O naujoji vaikams skirta jos knyga – jau ant mano stalo.

Bene labiausiai prajuokinęs dalyvis – Rimantas Kmita, kuris pristatė dar iki žiemos turintį pasirodyti ,,Pietinia kronikas” romaną. Iš pradžių įtariai žvelgusi į pačią idėją, vėliau supratau, kad pabandyti perskaityti reikės vien dėl įdomaus sprendimo – rašyti šiaulietiška tarme. Aš, kaip kilusi iš Panevėžio (o panevėžiečių šnekėjimas juk išties panašus į šiauliečių), tiesiog negalėsiu praleisti progos skaityti teksto, kurio žodžiai tokie pažįstami ir iki šiol girdimi, kai tik grįžtu (o jei jau taip nuoširdžiai, ir pati dar mėgstu į savo šnekamąją kalbą netyčia įterpti vienokį ar kitokį panevėžietišką kirčiavimą). Buvo iškeltas klausimas dėl audio knygos, kadangi šiuo atveju toks variantas turėtų tik dar labiau pagerinti įspūdį apie kūrinį. Tikslaus atsakymo nepateikė, tik užsiminė, kad apie tai buvo svarstyta.

Kaip ir iki šiol, dėmesys buvo skiriamas ne tik grožinei literatūrai. Vietos šiemet rado ir psichiatras-psichoterapeutas, ir gydytojas rezidentas, ir kunigas, ir kulinaras.

Buvo pristatoma pasirodysianti Andriaus Černausko, Skubios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo rezidento knyga ,,Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje”. Iki tol rašęs tik tinklaraštį, savo patirtį jis nusprendė sudėti į knygą. Kaip pats teigė, jo tikslas šia knyga bus šviesti žmones, parodyti, koks yra darbas Skubios pagalbos skyriuje, patarti, kaip elgtis, kad neatsidurtų žmonės tokiame skyriuje, o jei jau atsidūrė – tam tikrą informaciją, kuri bus pateikiama knygoje, taip pat būtų vertinga žinoti. Dar buvo užkabinta atlyginimų tema (A. Černauskas be užuolankų pasakė savo įspūdingą (ironizuoju) atlyginimą) bei tai, kaip sekasi gydytojams ir kitiems darbuotojams laisvalaikiu skaityti grožinę literatūrą.

Su Raimundu Milašiūnu, kuris turėtų būti ypač žinomas su psichologija ir psichiatrija susijusiems ar tuo besidomintiems žmonėms, buvo kalbama apie tai, kokia padėtis Lietuvoje, susijusi su psichoterapijos lankymu (galima pasidžiaugti – situacija gerėja, žmonės vis labiau išdrįsta kreiptis pagalbos), kaip vis dar žmonės mėgsta gerti vaistus nuo visų negalavimų, nors kai kurių nė nereikia (bet vėlgi, situacija ir čia gėrėja), kaip viską apie psichoterapiją bandys savo knygoje paprastai ir aiškiai išdėstyti. Dar įdomi mintis nuskambėjo dėl kušečių psichoterapeuto kabinete. R. Milašiūnas teigė, kad visai norėtų panaikinti tokį baldą iš savo kabineto ir apsiriboti dviem krėslais, kadangi tai sukuria visai kitokį kontaktą.

Kunigas Algirdas Toliatas, kurio knyga ,,Žmogaus ir Dievo metai” pasirodyti turėtų jau kitą mėnesį, parodė savo išties nemažą iškalbą (toks jausmas, kad jis būtų kalbėjęs kelias valandas ar net daugiau.) bei požiūrį į tikėjimą, jo skleidimą, smerkimą, kurio susilaukia iš kitų dėl savo elgesio. Pateikė įdomią idėją, teigdamas, kad jis gali save palyginti su mobilia (kilnojama) bažnyčia: tik išeidamas iš bažnyčios, bendraudamas su žmonėmis nebažnytiniuose renginiuose, kitokioje laisvalaikio veikloje gali būti su tais, kurie neateina į bažnyčią.

Paskutinis kalbėjęs (kaip iš asmeninės patirties aš suprantu jį, kuriam ,,kalbėsite pagal abėcėlę” dažniausiai reiškia ,,kalbėsite paskutinis”) autorius – Giedrius Vilpišauskas. Dar vienas tinklaraštį rašantis asmuo, kuris dalinsis savo patirtimi ir patarimais kulinarinėje knygoje ,,Virtuvės užkariavimo menas”, kuri skirta net ir tiems (o gal netgi labiausiai tiems), kurie visiškai nėra susiję su virtuve ir ničnieko nemoka joje daryti. Žada, kad knyga bus kitokia nei daugelis, praktiškai pritaikomas ir nesudėtingas pradžiamokslis.

Toks bus ,,Tyto albos” ruduo ir žiema (nors tai tikrai ne viskas, nes žadama ir daugiau lietuvių autorių knygų, kurios šįvakar pristatomos nebuvo), o aš aprašydama šias nuotrupas iš kiekvieno pristatymo jau laukiu naujos progos išgirti ką nors įdomaus iš literatūros pasaulio.

7.28. Jennifer Niven ,,Papasakok man apie tobulą dieną“

papasakok,,- Nesupraskit manęs klaidingai – geriau būti čia negu mirusiam, bet kartais atrodo, jog viskas, kas versdavo mane judėti, kažkur pranyko.”

Ši paauglių literatūros kategorijai priskiriama knyga pasakoja apie du jaunuolius – Teodorą Finčą ir Violetą, kurie susitinka ant mokyklos varpinės atbrailos. Tik tiek, kad Teodoras jau visiems žinomas kaip beprotis, o Violeta – populiari mergina, kurią, rodos, visi mėgsta. Taip jie ir susipažįsta: vaikinas, galvojantis apie savižudybę, bei mergina, kuri yra užslėpusi savo liūdesį ir nemato šviesos kasdienybėje. Gavę geografijos pamokoje užduotį ir ją atlikdami jie ne tik geriau ima pažinti vienas kitą, bet ir save, pasaulį, kuris supa.

Būtent tema buvo svarbiausia priežastis, kodėl pasirinkau šią knygą. Kadangi tiek studijų, tiek savanorystės vienoje organizacijoje metu teko nemažai susidurti su savižudybių tema, buvo įdomu pamatyti, kaip jaunimui grožinėje literatūroje kalbama apie savižudybę. Ir šiuo aspektu knyga man pasirodė vertinga. Taip, vietomis viskas pateikta per daug poetiškai, kas tikrai nėra veiksminga prevencijoje (pavyzdžiui, kalbama, kad nusižudęs žmogus nemirė, jis tik klajoja kažkur), bet yra paliečiama nemažai temų – tėvų abejingumas, psichikos ligų stigmatizavimas, etikečių klijavimas ir baimė kurią nors iš jų įgyti, nesidalijimas savo jausmais, nekalbėjimas apie rimtas temas, netektis. Kalbama apie žmogų, kuris iš pažiūros lyg ir turi viską (Finčas pats sau vardina, kas gero vyksta jo gyvenime, kiek visko jis turi), bet viduje yra kažkas, kas neleidžia jam viso to paversti į priežastį gyventi toliau. Rodoma, kaip atrodantys visiškai sėkmingi ir kitus pašiepiantys žmonės patys gali būti įklimpę į tą patį užburtą ratą kaip ir tie, kurie karts nuo karto savo kančią parodo – ratą, kuriame kovojama tarp noro gyventi ir noro mirti. Yra taiklių monologų, išsakomų minčių, kas tik padaro visą aprašomą situaciją tikroviškesnę, o vertinga ši knyga gali būti ne tik tikslinei auditorijai (paaugliams), bet ir suaugusiems. Skaičiau ir tiesiog skaudu buvo matyti, kokie tėvai abejingi, kaip pro pirštus žiūri į savo sūnaus savijautą (mat jiems liga yra tik gripas, o ne kažkokie išsigalvojimai apie nesibaigiančią tuštumą ar liūdesį), liūdna stebėti žmones, kurie nori padėti žmogui, bet kaskart susiduria su siena vien todėl, kad patys artimiausi – abejingi ir neigiantys tai, kas, rodos, jau taip akivaizdu. Veikėjai gal ir stereotipiški, bet tai – geras būdas parodyti, kad psichikos ligos, noras mirti nėra susijęs nei su lytimi, nei su socialinio rato, kuriam priklausoma, dydžiu, nei su jokiu kitu požymiu.

Visgi pati istorija taip ir neįtraukė. Gal pernelyg paprasta, gal kiek per daug saldumo, per daug gražu ir ,,gėlytėmis išpaišyta“ (nepaisant to, kad šalia nuolat buvo ir tas niūrumo ir tuštumos jausmas, kuris nepaleido Finčo), bet dažniausiai jaučiausi, lyg norėčiau kuo greičiau ją užbaigti (mesti nesinorėjo, nes juk taip lengvai skaitoma knyga). Pabaigą man jau papasakojo dar prieš įpusėjant šią knygą, tad intrigos neliko. Kita vertus, kulminacija emociškai vis vien paveikė, nors, kaip galvoju, tą vakarą mane būtų bet kas taip paveikęs.

Ekranizacija

2018 metais yra numatyta ekranizacija ,,All the Bright Places”, kurią režisuos Miguel Arteta, o pagrindinį vaidmenį atliks Elle Fanning. Daugiau informacijos čia.

7.27. Dave Eggers ,,Ratas”

ratas

Nė nepastebėjau, kaip beveik be interneto gyvenau kone dvi savaites. Per šį laiką savo pasirodymo laukė du atsiliepimai apie knygas. Pirmasis – ,,Ratas”.

Per šį laiką daug neskaitymo dienų skatino ne tik darbas bei nemažai įvykių, vykusių mano gyvenime pastaruoju metu, bet ir jau kuris laikas nebeįtraukiančios tiek, kiek norėtųsi, knygos. Jei tuomet, kai jau buvau pradėjusi skaityti ,,Ratą“, būtų kas nors pasakęs, kad ši knyga bus toji, kuri pažadins iš stingulio, susijusio su knygomis, būčiau tik nusijuokusi. Tačiau nutiko būtent taip – iš pradžių atrodęs kaip nuvilsiantis, vėliau – jokių šansų sudominti nebeturintis romanas, galiausiai tapo įtraukiančia ir nemažai nervintis privertusia istorija.

Pagrindinė veikėja Mėja – jauna moteris, kuriai jos draugė padeda įsidarbinti į geidžiamiausią pasaulyje darbovietę – ,,Ratą“. Tai pasaulinė interneto kompanija Kalifornijoje, kurioje dirba daugiau nei 10 tūkstančių darbuotojų, o jų darbovietė labiau primena miestelį, kuriame yra ne tik patalpos darbui, bet ir bendrabučiai nakvynei ar net nuolatiniam gyvenimui, po darbo vyksta įvairiausi renginiai, yra sporto klubas ir kt. Kol Mėja yra pakerėta ir negali atsistebėti savo sėkme, man beliko tik kraipyti galvą, nes nieko patrauklaus aš tuose aprašymuose neradau, niekas ,,nekabino“. Lygiai kaip ir nežavėjo pats ,,Rato“ (ne knygos, o sistemos) principas – po šiuo pavadinimu slepiasi Jungtinė operacinė sistema, kurioje yra visi vartotojų duomenys: žmonių socialinių tinklų profiliai, mokėjimo sistemos, el. pašto paskyros, slaptažodžiai, internetinė bankininkystė, pomėgiai ir dar daugiau. Jei viskas atrodo painiai, galima tiesiog pagalvoti apie realybę – nemažai ,,Rato“ principų yra jau įgyvendintų. Daug negalvojant, galima įvardinti kad ir socialinius tinklus, kuriuose dalijamasi savo įrašais, reaguojama į kitų ir laukiama, kol kiti sureaguos į tavąjį, jau daug kur nereikia kurti atskiro profilio kiekvienam puslapiui, kuriuo naudojamasi, nes galima prisijungti tuo pačiu. Šis panašumas galbūt galėtų būti šokiruojantis ar toks, kuris apibūdinamas kaip ,,priverčiantis susimąstyti“, bet asmeniškai man šioje knygoje tai nepaliko įspūdžio, nes tai jau nebe nauja, daug pasisakymų internetuose ir savojoje aplinkoje galima rasti šia aktualia tema. Kur kas labiau įspūdį darė smegenų plovimas, įtakos galia ir ribų peržengimas.

Puikiai perteikta, kaip nepastebimai gali keistis mąstymas. Mėja, pradžioje sunkiai priėmusi ,,žaidimo“ taisykles ir kėlusi daug klausimų bei abejojusi kolegų išsakomomis idėjomis, pamažu įsitraukia į ,,Rato“ bendruomenę. Konkurencija, visiškas atsidavimas darbui, nebematymas nieko, kas nėra susiję su ,,Ratu“ – kokia to priežastis? Daugeliu atžvilgiu galima sakyti, kad savivertė – juk Mėja buvo pilka pelytė, dirbusi visiškoje skylėje, negalinti pasigirti jokiu pasiekimu. O čia jos ima klausytis krūva žmonių, jai rodoma, kokia ji svarbi ir kokia jos nuomonė reikšminga (net jei tai atsakymas į klausimą, kuris bus užduotas tūkstančiams), krūvos švilpių, dalijimųsi, šypsenėlių ir kitokių ženklų, kad ją perskaitė/pamatė/išgirdo. O juk dažnai, kai priprantama prie ko nors, norisi to vis daugiau. Šalia savivertės kilimo čia svarbus ir galios pajautimas – tai labai gražiai matoma paskutinių įvykių aprašymuose, kai skaičiau ir galvojau, kiek toli galima eiti? Labai toli… Įstrigo ir romano vieta, kai Mėja dėl to, kad santykiai su artimaisiais pašlijo, kaltina būtent tuos pačius artimuosius ir gailisi, kad jie nesupranta, ką praranda, nepritardami visoms idėjoms. Tai buvo pateikta taip stipriai, kad nė akimirkai nesuabejojau, kad Mėja jau pakliuvo. Tik ar ištrūks?

Kuo toliau, tuo viskas ėmė panašėti į beprotybę. Peržengiamos žmogiškumo ribos, atsisakoma visko, kas buvo svarbu, nes dabar pirmoje vietoje – tik tai, kas vyksta ,,Rate“. Jei pradžia (kuri tęsėsi daugiau nei 100 puslapių) buvo nyki ir nuobodi tiek, kad skaičiau tik tam, kad skaityčiau, bet nejutau jokio malonumo, vėliau kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau, vis dažniau ir emociją sukeldavo knyga – neretai tai buvo tiesiog nervinimasis, pyktis, stebėjimasis, o galiausiai – susitaikymas, kad tikriausiai niekas nebenustebins. Beprotybė įsibėgėjo visu pajėgumu. Kažkuriuo metu ėmiau galvoti, kaip puikiai šią beprotybę vizualiai būtų galėjęs perteikti S. Kubrick, vaizdai galvoje būtent šio režisieriaus stiliumi ėmė kurtis vienas po kito skaitant antrąją pusę knygos. Jei pradžioje dar maniau, kad Mėja bus viena iš tų pasaulio gelbėtojų, taisyklių laužytojų, vėliau jau visu tuo ėmiau abejoti – o abejonė skatino kuo greičiau skaityti toliau ir laukti tolesnių veikėjos žingsnių.

Jei tai, kas dėjosi Mėjos galvoje ir kokie įvykiai, susiję su ,,Rato“ ideologija (kitaip ir nepavyksta pavadinti to) vyko aplinkui, buvo įdomu ir įtraukė, visiškai erzino Mėjos santykiai su vyrais. Situacija nesikeitė per visus puspenkto šimto puslapių. Jau geriau autorius būtų apskritai apie tai nieko nerašęs, nes tai, kas pateikiama – prilygo tragedijai. Toks jausmas, kad Mėjos galvoje buvo didžiulė košė vietoj smegenų. Nuoširdžiai nesupratau nei vienų, nei kitų jos turėtų santykių tikslo. Tai netgi nepadėjo labiau atskleisti svarbių personažų charakterių. Net ir romantikos ieškantys žmonės šioje knygoje to neras, nes, jei pradžioje dar kvepėjo kažkokiais jausmais, vėliau jau supratau, kad niekuo čia nekvepia – tai tiesiog beprasmiai, Mėjos bukaprotiškumą parodantys santykiai. Gal aš per stipriai čia, bet tiesiog pikta, kad dėl to bendras įspūdis apie knygą krito. Bent tiek, kad kiti romano aspektai buvo kur kas stipresni ir padėjo kai kada užmiršti minėtus minusus. Apie pabaigą nė nekalbu – tobulas variantas parinktas.

Taigi, jei išlauksit iki ,,lūžio“, nekreipsite dėmesio į Mėjos ,,puikius“ gebėjimus megzti artimus romantinius santykius, gali būti, kad paėmę ,,Ratą“ į rankas perskaitysite gan neprastą knygą. Jei dar tuomet, kai buvo likę maždaug 100 puslapių iki pabaigos, abejojau, kad sakysiu ,,patiko“, dabar abejonių neliko – taip, ji išties turi stiprių momentų ir siužetinių linijų.