11.19. Kevin Kwan „Beprotiškai turtingi“

Niujorke gyvenanti ir universitete dėstytoja dirbanti Reičelė sulaukia pasiūlymo apsilankyti mylimojo Nikolo gimtinėje Singapūre. Ten ji ne tik leistų savo atostogas, dalyvautų jo geriausio draugo vestuvėse, bet ir susipažintų su Nikolo šeima. Tačiau tik nuskridusi ji sužino, kad žmogus, kurį ji pažinojo iki šiol, priklauso vienai iš turtingiausių ir žymiausių šeimų Singapūre, o vestuvės – laukiamiausias ir labiausiai aptarinėjamas įvykis žiniasklaidoje. Kilusi iš paprastos šeimos, Reičelė iš karto išsiskiria naujoje aplinkoje, kur vyksta intrigos ir tylios kovos dėl turtingų atžalų dėmesio, o kilmė ir pinigai – svarbiau už jausmus.

Jau tada, kai atsivertusi knygą pamačiau per du lapus smulkiai nubraižytą šeimų klano žemėlapį, turėjau susivokti, kad bus daug veikėjų. Tačiau buvau naivi ir pakliuvau į bėdą (jau nesyk esu minėjusi, kad man labai sunku įsiminti vardus ir giminystės ryšius). Krūva neaiškių veikėjų, šalia – visa galybė dizainerių pavardžių, firmų, prabangos aprašymų. Na, tai maždaug yra viskas, ko nemėgstu, t.y. man nedaro įspūdžio auksiniai turėklai, privatūs lėktuvai, namai, primenantys rūmus, suknelių aprašymai, išvardijant, kas jas kūrė ir kiek viskas kainavo.  Kita vertus, juk knyga ir yra apie turtuolius, tad viso šito turėjau tikėtis. Tačiau toks suvokimas negelbėjo, dėl to įklimpau ir netgi panorau mesti knygą į šoną.

Bet užteko darsyk  pamėginti „susidraugauti“ ir nė nepastebėjau, kaip visiškai įsitraukiau. Man labai patiko humoras, ypač kai buvo juokaujama, ironizuojama rašant apie įvairius Azijos kultūrai ar turtingiesiems būdingus bruožus. Simpatizavau antraeiliui personažui Oliveriui, kuris Reičelei su lengva ironija pasakojo apie matomus asmenis, jų tarpusavio ryšius, valdomus turtus, atskleisdamas vieną kitą praeities faktą, kaip tie turtai buvo įsigyti, su kuo pagrindinei veikėjai reikėtų bendrauti, o ko neprisileisti. Gaila, kad jis pasirodydavo tik epizodiškai, nes būtent Oliveris tapo mano mėgstamiausiu personažu knygoje. Nepastebimai įsitraukiau į visas aprašomas intrigas, kuriamus sąmokslus, dramas, nesvarbu, kaip absurdiškai kai kurios situacijos ar dialogai skambėdavo. Buvo smagu ir įdomu. Nebesijaudinau, kad neatsimenu, kokie giminystės ryšiai sieja vieną ar kitą personažą, užteko žinoti apie jų egzistavimą, per daug nesigilindama permesdavau akimis prabangos aprašymus. Puslapiai tiesiog tirpo, o aš jau nebezyziau dėl gan didelės knygos apimties.

Tiesa, jei kas tikisi daug romantikos, tai čia jos mažai galima rasti, nes didžiąją laiko dalį pagrindiniai veikėjai praleido atskirai. Man tai buvo kiek keista (palikti artimą žmogų visai svetimoje aplinkoje), bet, kita vertus, šis išskyrimas leido atskleisti kur kas daugiau turtingų azijiečių gyvenimo. Kalbant apie trūkumus, knygos pabaigoje labai supykau. Reičelės gyvenimo paslaptis buvo pernelyg melodramiška, lyg iš kokios muilo operos, kurias kažkada žiūrėdavau. Na, ir pagrindinių  veikėjų charakteriai buvo silpnoki, norėjosi, kad ne tik aplinka būtų spalvinga, bet ir personažai ryškesni, dinamiškesni.

Nors pradžioje buvo kliūčių mėgautis knyga, o pabaiga kiek nuvylė, praėjus keletui dienų nuo knygos perskaitymo išlikę tik tie gerieji įspūdžiai – kaip visą savaitgalį negalėjau atsitraukti, o šypsena nuo veido dingdavo tik trumpam.

Yra ir filmas, kurį dalis jūsų jau tikriausiai yra matę, kadangi prieš porą metų pasirodžiusi šios knygos ekranizacija „Crazy Rich Asians“  buvo itin palankiai sutikta ne tik žiūrovų, bet ir kritikų. Kaip tik vakar, parašiusi šią apžvalgą, įsijungiau pažiūrėti. Žinoma, skirtumų yra nemažai, kur kas mažiau dramų, tačiau kabinėtis dėl to nesinorėjo, visgi viską sudėti į porą valandų sudėtinga būtų. Spalvingas, mielas, tad visai patiko.

11.18. Sayaka Murata „Kombinio moteris“

Pagrindinė veikėja Keiko Furukura – 36-erių, netekėjusi moteris, jau aštuoniolika metų dirbanti kombinyje (Japonijoje visą parą veikiančioje parduotuvėje, kurioje galima įsigyti ne tik maisto, bet ir svarbiausių buities prekių). Furukura mėgaujasi savo pareigomis ir nenori nieko keisti savo gyvenime, tačiau atsidūrusi prie kitų žmonių ji supranta esanti kitokia, neatitinkanti visuomenės normų. Nors knygoje nėra įvardijama, bet pagal veikėjos tam tikrą elgesį (aplinkinių mimikų ar sakinių konkrečiose situacijose kopijavimą, empatijos trūkumą ir pan.) galima įtarti, kad Furukura turi autizmo spektro sutrikimą. Tačiau iš principo tai net nėra svarbu, nes tai, apie ką kalbama knygoje, paliečia nemažą dalį žmonių, nepriklausomai nuo jų sveikatos ypatumų.

Negalėdama pritapti visuomenėje moteris ramybę randa tik kombinyje, kur gerai žino, ko iš jos reikalaujama, kas, kur ir kaip turi būti padėta, kaip bendrauti su klientais, net ir dienos rutina, sakomos frazės – itin tikslios, kasryt primenamos visiems išsirikiavus. Vadinasi, (beveik) nėra jokių netikėtumų, viskas stabilu ir patikima. Skaitydama prisiminiau savo patirtį knygyne, kur didžiausia kankynė buvo laikytis kai kurių taisyklių: bandyti į pokalbį su klientu įtraukti tam tikras frazes, siūlyti papildomas prekes, vardinti juokingas akcijas, kalbinti žmones, kurie galbūt tik nori ramiai pasižvalgyti po lentynas. Bet mano problema buvo ne pačios taisyklės (nes mėgstu struktūrą, aiškumą, konkretumą), o tai, kad man svarbu jausti prasmę/naudą. Todėl būdavo  sunku perlipti per save ir daryti tai, kas mane, kaip pirkėją, erzintų. Tuo tarpu Furukura panašaus vidinio konflikto išvengė, jai dėstyti iškaltas frazes, vien iš kliento judesių nuspėti jo būsimus veiksmus, yra būdas jaustis savai, šis darbas – jos stichija. Tik liūdniausia, kad tas pritapimas – sąlyginis, o lojalumas ir profesionalumas – nieko verti, nes, anot kitų,  ji juk apskritai būdama tokių metų neturėtų dirbti kombinyje.

Vos ne visos knygos metu mano galvoje sukosi prisiminimai iš visokiausių per gyvenimą susirinktų akimirkų, kuriose atpažindavau pasakojime aprašytą elgesį, klausimus, reakcijas. Ir išties, nors knyga mažos apimties (vos 140 puslapių), bet neperspaustai, be didaktikos pateikiama visa galybė realistiškų situacijų. Jose kiti žmonės aiškina, kaip turėtų Furukura gyventi, ko iš jos tikimasi, dalijami patarimai, kaip ji galėtų susirasti vyrą, smerkiamas valandinis darbas ir pan. Vietomis buvo ir juokinga, ir pikta – gal todėl, kad kai kuriuos aprašomus žvilgsnius ir pačiai yra tekę „sutikti“, gal ir todėl, kad, mano įsitikinimu, jei žmogui patinka/tinka gyventi būtent taip, tai ir man neturi skaudėti dėl jo širdies (žinoma, nekalbu apie nusižengimą įstatymams), o tas normalu/nenormalu skirstymas – pernelyg subjektyvus ir todėl neturėtų būti kišamas kitiems. Kai kalbama apie kiną, muziką, drabužius, vis išlenda frazė dėl skonio nesiginčijama, tad kodėl ir gyvenimo būdui daugelis šito netaiko? Manau, karantino metu skaityti tokią knygą labai pravartu, nes šiomis savaitėmis stipriai atsiskleidžia, kaip svarbu, kad būtų užtektinai darbuotojų, vežančių šiukšles, dėliojančių ar skenuojančių prekes pardavėjų ir atliekančių kitus darbus, kuriuos ne lygis dirbti. Grįžtant prie siužeto, antroje kūrinio dalyje įdomiai parinktas personažas, kurio pagalba rašytoja atskleidė vyraujančius įsitikinimus, susijusius su lytimi. Nepaisant to, kad pasisakymai kiek erzino savo forma, aštriai ir tragikomiškai išsakomas požiūris, skirtumai ir panašumai, kai kalbama apie visuomenės normų neatitinkantį vyrą ir lygiai tų pačių normų nesiekiančią moterį, įtraukė savo turiniu. Viliuosi, ne vieną skaitytoją šis pasakojimas įkvėps padiskutuoti savame rate apie knygoje keliamas temas, keisti požiūrį ar bent jau elgesį (jei tekste atpažins save).

Beje, pati rašytoja irgi dirba kombinyje, tai gali būti priežastis, kodėl taip įžvalgiai ir įtikinamai pateikiamas Furukuros santykis su darbu. Trumpas, bet taiklus, skaudus pasakojimas. Pati istorija gal kiek specifinė, todėl galiu įtarti, kodėl nesužavės kai kurių žmonių, bet netikiu, kad apskritai egzistuoja knyga, kuri visiems patiktų.

11.17. F. Scott Fitzgerald „Sugautas šešėlis“

Kol dirbu iš namų, nusprendžiau knygos skaitymą įtraukti į pietų pertraukos veiklas, nes bent jau tai skatina nors kiek atsitraukti nuo darbų. Romanus skaityti mėgstu turėdama kiek daugiau laiko (todėl „skaitau visur ir visada“ nepropaguoju), tad dėl šios priežasties šį mėnesį jau antrąsyk rankose atsidūrė F. Scott Fitzgerald kūryba.

Nedidelės apimties knyga sudaryta iš aštuonių apsakymų. Nuo pat pirmojo įsitraukiau ir galvojau, kad štai, po ne tokio sėkmingo Getsbio skaitymo, vėl galiu mėgautis šio rašytojo tekstais. Lengvai skaitomi, su humoru, kai kurie keistoki gerąja prasme (paskutinis gan ryškiai išsiskiriantis iš visos rinktinės) – norisi pripažinti, kad sudominti trumpais pasakojimais autorius sugeba. Vis dėlto pamažu prasidėjo kartojimasis: jaunuolių (dažniausiai bent vienam iš jų šešiolika) flirtas, meilė, susižavėjimas ir pasimetimas dėl savo jausmų buvo daugumoje apsakymų. Atrodė, kad net frazės kai kurios identiškos eina iš vieno teksto į kitą. Todėl susidomėjimas kuo toliau, tuo labiau seko. Aišku, jau minėtas gale esantis apsakymas turėjo pakelti nuotaiką, bet jį perskaičiau dar vakar, pamačiusi, kiek mažai puslapių teužima. Galbūt, jei po kiekvieno pasakojimo būčiau dariusi bent vienos ar poros dienų pertraukas, būtų kitaip, taip stipriai nesijaustų panašumas ar kad rašytojas labai kartojasi, bet yra kaip yra.

Tik tiek, kad numanau, jog ilgai nebedrįsiu nieko daugiau skaityti iš jo kūrybos.

11.16. F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

Garsiausias F. Scott Fitzgerald romanas „Didysis Getsbis“ manęs ilgą laiką netraukė, bet paskutinį kartą būdama bibliotekoje jį nusigriebiau (nesvarbu, kad dvi neskaitytos rašytojo knygos namuose guli ilgus mėnesius). Nedidelės apimties, vienos dienos skaitinys kaip tik ir tiko šeštadieniui. Siužetą nutuokiau miglotai, nes mačiau ekranizaciją su L. DiCaprio (bet net ir apie filmą mano nuomonė nepopuliari – gražus, bet nuobodus), nors visgi meluočiau teigdama, kad bent jau prisiminiau, kas ten vyko ir kaip viskas užsibaigė.

Skaičiau 2005-ųjų leidimą, kuriame trumpai papasakojama autoriaus biografija, skiriama dėmesio ir „Didžiojo Getsbio“ temų aptarimui. Kadangi nesu linkusi domėtis rašytojais, šįkart buvo viskas padėta ant lėkštutės, tad kodėl nepaskaičius? Skaitant apie jo gyvenimą, nesunku suprasti, kad šiame romane nemažai yra ir autobiografinių detalių. Įdomu ir tai, kad pasakotojas – į Getsbio aplinką visai atsitiktinai patekęs ir draugu tapęs neturtingas trisdešimtmetis Nikas, tad pasakojimas pateikiamas stebint iš šono, subjektyviai, pasikliaunant aplinkinių ir paties pagrindinio veikėjo istorijomis, tokiu būdu centre esantis asmuo taip ir lieka iki galo nepažintas, apgaubtas paslaptimi. Meilė, pinigų reikšmė, neištikimybė, vienatvė, gyvenimas iliuzijose – pagrindinės temos. Blizgūs vakarėliai, kuriuose šeimininkas taip ir lieka nuošalyje, intrigos, o pabaigoje sudėta tiek veiksmo, kad pradžioje atrodęs kaip visai be jokio judesio siužetas, galop tapo visai dinamišku. Nors teksto nedaug, bet kurį laiką vargau. Pripažinsiu, kad būtent paskutinis trečdalis man labiausiai ir patiko. Ne todėl, kad pabaiga arti buvo, labiau dėl įspūdžio: šioje dalyje labiausiai pasijuto ir neteisybė, ir iliuzijų dužimas, ir nelaiminga meilė, ką jau kalbėti apie vienatvę ir sceną su pasakotoju bei Getsbio tėvu. Iki tol nelabai pavyko įsitraukti ar susidomėjimą personažais pajusti.

Tai antroji pažintis su F. Scott Fitzgerald. Prieš porą metų skaičiau apsakymus.

O ekranizacijų sukurta nemažai. Praleidžiant serialų serijas, suskaičiavau iš viso penkis filmus: 2013-ųjų su L. DiCaprio, laimėjusį 2 Oskarus; 2000-ųjų televizijai kurtą; 1974-ųjų, prie kurio scenarijaus prisidėjo Francis Ford Coppola, o filmo sąskaitoje – vėlgi 2 Oskarai; taip pat Getsbio istorija buvo ekranizuota 1949-aisiais bei 1926-aisiais.

11.15. Ričardas Gavelis „Tylos angelas“

Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra. („Vilniaus arhatas“)

Taip užsibaigia paskutinis knygos „Tylos angelas“ apsakymas. Ričardas Gavelis – jau gerai pažįstamas man rašytojas, tik šįsyk pasirinkau žanrą, kuris dar buvo nebandytas (prieš tai skaičiau tik romanus). Buvo smalsu pamatyti, kokie R. Gavelio apsakymai, be to, vertinau tai kaip galimybę kas vakarą mėgautis trumpais kūriniais. Pasvajojau ir praėjo. Pradėjau sausį, pradžia atrodė nebloga, bet nepriėjus nė pusės knygos dingo noras skaityti toliau, tad atidėjau. Grįžau vos prieš keletą dienų ir su nauju užsidegimu skaičiau tolesnius kūrinius. Galvoju, kad ateity kai kuriuos atsiversiu dar sykį, nes atrodo, kad kai kada dėl netinkamos emocinės ar fizinės būsenos ne iki galo įsitraukiau į kai kuriuos apsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė būtinai apsikeistų itin kardinaliai, tiesiog kai kurie kūriniai atrodo verti įdėmesnio žvilgsnio.

Daugelis rinktinėje esančių apsakymų buvo išleisti anksčiau, tačiau yra keletas ir tokių, kurie nebuvo spausdinti. R. Gavelis išlieka artimas sau. Kai kurie tekstai suprantami sunkiau ar ne itin sudominantys savo siužetu ir todėl skaitėsi sudėtingiau, kai kuriuos apsakymus skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavau visiškai panirusi į pasakojimą. Kažkokios šviesos ieškoti nelabai verta, gal todėl tiko mano kovui – kol kas vien tik niūrios knygos šį mėnesį perskaitytos. Ironija ir gilus liūdesys, realistiški, kai kada persipinantys su sapnais ar vizijomis siužetai, kurie gali stebinti tiek vaizduote, tiek žiauriais vaizdais – tokia R. Gavelio kūryba matoma skaitytuose apsakymuose. Nemažai beviltiškumo, nusivylimo žmonėmis, pasauliu, svarstymų apie gyvenimą, jo prasmę, kritikos tuometinei visuomenei. Kaip man patinka tai, kaip ir apie ką šis rašytojas rašo, nesyk jau minėjau, tad ir nesiplėsiu. Ir nesvarbu, kad apie romanus geresnis įspūdis išlikęs, savo nuomonės apie R. Gavelį dar nesiruošiu keisti.

11.14. Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“

Oi, kaip šios laukiau pasirodant, tad nenuostabu, kad nuo nusipirkimo prabėgo gal tik mėnuo, o aš ją ir perskaičiau. Ne paslaptis, kad mėgstu visokias keistas, niūrias knygas, o tokių rasti ne taip ir paprasta, tad kiekvienas panašus leidimas – lyg maža šventė man. Šį kartą siužetas sukasi apie merginą, kuri nusprendžia atsiriboti nuo gyvenimo, kuriam jaučiasi svetima, ir tiesiog praleisti metus miegodama.

Dar prieš pradedant skaityti buvo smalsu, kokios tokio sprendimo priežastys, tačiau labiausiai ir patiko tai, kad kažkokio esminio įvykio nebuvo. Susvetimėjimas, pavargimas nuo gyvenimo susideda iš daugybės skirtingų patirčių. Dvidešimt septynerių (taigi, vienmetė su manimi), graži be didelių pastangų, turtinga mergina norėdama kuo daugiau miegoti lankosi pas psichiatrę, kuri gan lengva ranka jai prirašo įvairių vaistų nuo nemigos ir dar visokiausių mėginukų prideda. Psichiatrė – gan keista, juokinga ir, žinoma, visas etikos normas peržengianti specialistė. Jos pasisakymai, vertinimai ir elgesys kėlė juoką, kad ir tuo pačiu supratau, jog labiau verkti reikėtų dėl tokio atsainaus ir siauro požiūrio į pacientus bei medikamentų vartojimą.

Apskritai, komiškumo šiai knygai netrūksta, kai kuriais atžvilgiais netgi prieš tai skaitytą P. Roth romaną priminė. Dėl ironijos, kai kada pereinančios į sarkazmą, ši istorija netampa itin slegiančia, minėtos humoro priemaišos įneša dinamiškumo, nesijaučia nuobodulio ir monotonijos, kuri neretai jaučiama knygose apie depresija sergančius veikėjus. Įdomu stebėti ir keistus pagrindinės veikėjos santykius su geriausia drauge, jų bendravime, kaip ir anotacijoje užsimenama, matyti sadomazochizmo, dėl kurio draugystė neatneša kažkokių teigiamų pokyčių nė vienos gyvenime, jokio palaikymo, kurį galėtų nukreipti išlipant iš savo ligų. Tikriausiai labiausiai įsiminė tos scenos, kur vienai snaudžiant kita iššneka viską, kas jai tuo metu svarbu, o tada paprasčiausiai atsisveikina ir išeina. Be abejo, atskleidžiama ir pagrindinės veikėjos praeitis, santykiai su tėvais, fragmentiškai pasirodančiu ir tik į savo poreikius dėmesį kreipiančiu vyriškiu.

Nėra daug veiksmo, ryškios kulminacijos tikėtis neverta, pabaiga kiek nuspėjama, bet vis vien vos prisėdus ranka tiesdavosi knygos link, nes norėjosi sužinoti, kas toliau. Kadangi nemėgstu knygų apie narkomanus, haliucinacijų pavartojus narkotinių medžiagų aprašymų, džiaugiausi, kad čia to neradau. Vien tik pačios veikėjos bandymas susivokti, kiek laiko pramiegojo ir ar iš tikrųjų tą laiką ji miegojo, o ne kažką, ko visai neprisimena, nuveikė. Taip pat radau įdomių ar pačiai pažįstamų minčių, dėl kurių norėdavosi sutikti su veikėja, įtikinamai sukurtus personažus, slogią atmosferą, kuri permaišyta su komiškomis situacijomis, apie kai kurias skaitant šypsodavausi net suprasdama, kad kitas skaitantysis tik pirštą prie galvos pasukiotų.

Puiki kovo pradžia. Ir tikrai puikuosis prie metų geriausių.  Jei ne žinojimas, kad kažkas čia užsuka ir paskaito, prirašyčiau dar išsamiau ir su daugiau siužeto detalių atskleidimo. Absoliučiai mano tipo knyga, net ir geriau nei tikėjausi. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje pasirodys ir daugiau šios rašytojos knygų vertimų.

11.13. Philip Roth „Portnojaus skundas“

Šių metų pradžioje pradėjau savo pažintį su P. Roth kūryba nuo trumpos istorijos „Kiekvienas žmogus“. Man ji kaip ir patiko, bet tuo pačiu pasirodė ir nyki bei viena tų, kurios greitai užsimiršta. Po kiek laiko suradau T. Vaisetos apžvalgą, kurioje kalbama apie  tai, kad leidyklos nori leisti garsių rašytojų kūrybą, bet renkasi tokias knygas, kurios „…tiktų kiekvienam žmogui – nebūtų per sudėtingos, per klampios, pernelyg daug dėmesio ir pastangų reikalaujančios. Todėl kratosi tų kūrinių, dėl kurių geri autoriai iš tiesų buvo pripažinti gerais.“ Neslėpsiu, suintrigavo atrasti kitą P. Roth pusę. Po to pradėjo į akis kristi kitų skaitytojų bandymai skaityti romaną „Portnojaus skundas“, kuris įvardijamas kaip skandalingiausias rašytojo kūrinys. Anot anotacijos, „autorius buvo kaltinamas ne tik visas moralės normas pamynusiu seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu.“ Bibliotekoje dar kiek patrypčiojau vietoje kiek abejodama, bet galop parsinešiau namo. Galvojau, ką jau čia tokio galiu rasti, kai per savo dvidešimt trejus skaitymo metus prisiskaičiau visko.

Asmeniškai tiems, kurie svarsto skaityti šią knygą, rekomenduočiau perskaityti publikuotą ištrauką, kad suprastumėte, ar iš viso verta prasidėti. Nes knyga man patiko, bet tuo pačiu suprantu, kad kai kurios scenos, išsireiškimai – toli gražu ne kiekvienam (jei Ch. Bukowski žodynas nepriimtinas, šios tikriausiai net ir neverta mėginti). Tiesa, tik į galą pabosta, o pabaiga visai išnykusi iš atminties buvo jau kitą dieną po knygos užbaigimo, gal kad paskutinius puslapius visai prieš užmigdama perskaičiau.

Aleksandras Portnojus – žydų šeimos sūnus, psichiatro kabinete pasakojantis savo istoriją. Pradėdamas nuo vaikystės, jis kalba apie viską kontroliavusią mamą, nelabai ramybės namuose radusį ir nuolat vidurių užkietėjimu besiskundusį tėvą, santykius su jais, aplinkiniais, religija, kultūra. Tikriausiai nesunku suprasti, kad S. Freud teorija čia užima gan svarbią vietą, o dėl visų bėgant metams besiformavusių obsesijų bei neurozių daugiausiai kaltės verčiama būtent santykiams su mama. Apskritai – tėvai yra geriausia ir įdomiausia šios knygos dalis. Šaržuotai, aštriai ir įtraukiančiai pateiktos situacijos iš vaikystės bei paauglystės, taip pat ir vėlesniais metais, kai jo keliai susidurdavo su šeima, prajuokino ne kartą, o kai kurias pasakojimo vietas net ir kelissyk skaitydama nenuobodžiaučiau, gal net atrasčiau tai, kas prieš tai buvo praslydę pro akis. Pats rašytojas buvo žydas, tad visai įdomu tai, kad romane suteikdamas nemažai dėmesio žydams, jų kultūrai, kuriai ir pats priklausė, nevengė sarkazmo bei ironijos. Tokiu atveju suprantama, iš kur kilo visas šaršalas, o P. Roth buvo kaltinamas komunizmo tiesų skleidėju ir antisemizmu. Pavyzdžiui, Aleksandrą traukia išskirtinai tik šiksos (ne žydės), nors jo galvoje nuo pat vaikystės įkalta, kad jis privalo būti tik su savo tautybės moterimis, ką jau kalbėti apie tai, kad šeimoje jis nuolat girdėdavo, jog viskas, kas susiję su gerais dalykais, priklauso žydams, o viskas, kas bloga – gojams. Visgi, kad ir nori pasipriešinti tėvų kontrolei ir tokiems su logika besikertantiems įsitikinimams, pagrindinis veikėjas neretai jaučia prieštarą tarp savo veiksmų bei to, kas buvo kalama į galvą daug metų, atsikratyti savigraužos, ištrūkti iš priklausomybių, kurios nekelia jokių šviesesnių emocijų, ne taip ir paprasta, tad diena po dienos jis kariauja su vidiniais konfliktais, pats sau prieštarauja, elgdamasis tai vienaip, tai visai priešingai, nesėkmingai vis bando suprasti, kur yra jis, o kur – primestos tiesos ar stengimasis bet kokiais būdais pasipriešinti tėvų valiai.

Kažkam tai pasirodys dėmesio neverta, nešvanki ir galbūt žeidžianti knyga, o kitiems (kaip ir man) tai bus juokinga, kandi satyra su įdomiais veikėjais, netikėtais jų atradimais (keletas jų: Aleksandras tiesiog pasibjauri, išsiaiškinęs, kad jo gražuolė meilužė rašo su daugybe klaidų ir tik dabar, išsipasakodamas savo istoriją, suvokia, kad jo tėvas apgaudinėjo motiną su bendradarbe, kas iki tol atrodė visiškai neįtikima). Jei nuoširdžiai, tai pasiskaičiusi kitų atsiliepimus net ir nusivyliau, kai perskaičiusi pusę knygos vis dar nieko ypatingo, kas itin piktintų ar verstų mesti knygą bei įvardinti istoriją kliedesiais, neradau. Matyt, lūkesčiai per daug sukelti buvo.

Beje, yra ir 1972-aisiais sukurtas filmas – Portnoy’s Complaint. Žiūrėti neplanuoju, nes tiesiog netikiu, kad bus įdomus.

Skaitysiu P. Roth ir ateity.