11.64. Viktor Pelevin „Vabzdžių gyvenimas“

Tai – trečioji skaityta V. Pelevin knyga. Buvau nusprendusi, kad „Vabzdžių gyvenimas“ bus lemiama knyga, po kurios nuspręsiu, ar verta toliau mėginti skaityti šio rašytojo kūrybą. Nors prieš tai skaitytos („iPhuck 10“ ir „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“) pasirodė turinčios įdomias idėjas, tačiau nelabai pavykdavo susidraugauti su pačiais tekstais. „Vabzdžių gyvenimą“ knygų mugėje įsigijau prieš keletą metų, tad privalėjau patikrinti, ką čia tiek laiko taupiau.

Kaip ir pavadinimas nurodo, romane pasakojama apie vabzdžius. Tiesa, tai – tik paviršius, nes pasitelkdamas skruzdėles, mėšlavabalius, tarakonus, muses ir kitus gyvius autorius kalba ne apie ką kitą, o apie žmones, mūsų gyvenimus. Veikėjai susiduria su egzistencinėmis dilemomis, nepritekliumi, artimųjų netektimi, nusprendžia migruoti arba ištrūkti iš tėvų namų tam, kad galbūt kažkur kitur atrastų save ar galėtų siekti prasmingesnio, patogesnio gyvenimo. Labiausiai įsiminė dvi siužetinės linijos – apie skruzdėlę ir mėšlavabalį.

Idėja įdomi, pasakojimas vietomis įtraukė, kai kur – ne tiek. Nekyla nė vienos abejonės, kad būtent ši iš visų trijų skaitytų atrodo stipriausia. Ir vis dėlto manau, kad ties šia knyga ir sustosiu. Jaučiu, kad nesugebu prisijaukinti rašytojo tekstų tiek, kad norėtųsi prie jų grįžti, kad perskaičius siužetai vis dar suktųsi galvoje, kad skaitant atrodytų, jog išties mėgaujuosi turiniu, o ne skaitau tik tam, kad perskaityčiau iki galo, kaip karts nuo karto imdavo atrodyti man pačiai.

11.63. Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“

Kai pirmąsyk perskaičiau šią knygą, buvau trečiąjį kursą bebaigianti studentė. Jau tada šis romanas pasirodė kur kas rimtesnis nei galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio (apžvalgą rasite paspaudę čia). Prabėgus penkeriems metams panorau perskaityti iš naujo, pamatyti, kaip viską vertinsiu dabar, pamažu artėdama prie Bridžitos amžiaus.

Galvoju, kad esminė priežastis, kodėl šią knygą norisi atsiversti dar kartą, yra veikėja, kuri atrodo labai sava. Kai aplinkui visi kalba apie dietas, svorio metimą, sveiką gyvenimo būdą, šeimos kūrimą, nenuostabu, kad ir Bridžita skaičiuoja kalorijas, išgerto alkoholio ar surūkytų cigarečių kiekį, žymisi savo svorį (pagal kurį ji visai neatrodo stambi, nebent jos ūgis itin žemas) bei visad graužia save dėl kiekvienos nesėkmės bei to, kad jos gyvenimas – visai ne toks kaip jos bendraamžių. Ką jau kalbėti apie giminaičius bei draugus, kurie perša visus iš eilės vyrus, vis primena bėgantį laiką ir moko, kaip reikia gyventi. Nenuostabu, kad romanas ne toks ir juokingas, kaip gali pasirodyti iš pagal šią seriją sukurtų filmų ar pristatymų internete, nes tokių bridžitų, aplinkinių ir giminaičių, žinančių „geriau“, pilna visur, tad aprašoma pilna savikritikos, perdėtos savikontrolės, savigraužos kasdienybė itin realistiška.

Skaičiau po keletą skyrių (kai kada vos po vieną) kasdien, nesinorėjo niekur skubėti. Manau, kad ne tik todėl, kad siužetas jau buvo žinomas (kita vertus, net ir pirmąsyk skaitant jis būtų nuspėjamas), bet ir dėl to, kad norėjosi ją skaityti taip, lyg kokį 20 minučių trunkančias serijas turintį serialą žiūrėti, kai įsijungiu tik po vieną kitą, nes nejaučiu poreikio iš karto po sezoną peržiūrėti, kad ir kaip tai atrodytų įmanoma.

Įdomiausia, kad nejaučiu poreikio skaityti tolesnių dalių, nors pirmąją jau du kartus perskaičiau. Visgi neatmetu galimybės, kad kada nors atsiversiu ir kitas dalis.

11.62. Kristina Ohlsson „Hester Hilo paslaptis“

Pastebėjau, kad šiuo metu Kristinos Ohlsson knygas leidžia net dvi lietuviškos leidyklos. Man pačiai ši rašytoja girdėta iš „Stiklo vaikų“ serijos, kurią kada nors norėčiau perskaityti. Taip, tai paaugliškų (maždaug 10-14 metų amžiaus jaunuoliams skirtų) knygų autorė. Gali būti, kad šiemet dar ne vieną apžvalgą apie jaunesnei auditorijai skirtą literatūrą rasite, nes jau kurį laiką norisi griebtis tekstų, kurie nutolę nuo to, ką paskutiniu metu skaitydavau.

Kaip supratau, K. Ohlsson mėgsta rašyti mistiškas, kai kam ir baugiai skambančias istorijas, o „Hester Hilo paslaptis“ – viena iš tokių. Megė ir Frankas buvo išsiųsti vasaros atostogas leisti giminaičių namuose. Vos atvykę jie išvysta didžiulį seną namą, kuris, kaip netrukus paaiškėja, slepia daug paslapčių. Šiurpūs šnabždesiai ir kitokie neįprasti garsai, vietinių baugūs pasakojimai ir gautas paslaptingas siuntinys skatina veikėjus išsiaiškinti, kas už viso to slypi.

Buvo truputį nedrąsu imtis kitai amžiaus kategorijai skirtos knygos, nes o ką, jeigu viskas atrodys labai vaikiška ir taip toliau. Visgi, nors seniau tokias mėgdavau, bijojau, kad per daug nutolusi būsiu ir nepajėgsiu įsitraukti. Tačiau pasakojimas sudomino, dinamiškas siužetas neleido nuobodžiauti. Man ne ką mažiau nei veikėjams rūpėjo, kas slepiasi už visų užuominų, kokia paslaptis paaiškės. Pritrūko gal tik tvirtesnių sąsajų su personažais, na, kad ne tik namas sietųsi su paslaptimi, bet ir kažkoks ryšys būtų tarp jos ir dabartinių gyventojų, kurių keistokas elgesys taip ir nebuvo paaiškintas.

11.61. Harry G. Frankfurt „Apie šūdmalą“

Pavasarį namuose atsirado pačių įvairiausių knygų. Kaltinu karantiną, kuris skatino vartotojiškumą labiau nei įprastai, nors jau atrodė, kad buvau suvaldžiusi visų knygų iš eilės pirkimą (šį mėnesį suradau jau kitą „kaltininką“ savo pirkiniams). Viena iš tokių – vos 75 puslapių filosofo Harry G. Frankfurt pasamprotavimai apie šūdmalą. Kaip tik ta pačia tema buvo pasirodęs Pauliaus Gritėno straipsnis, kuris pasirodė išties vertas dėmesio, tad be ilgų svarstymų įsigijau ir knygą.

Autorius pateikia galimus šūdmalos apibrėžimus, aprašo, kaip ją atskirti nuo melo. Pavyzdžiui, pagrindinis šių dviejų sąvokų skirtumas toks, kad kai žmogus meluoja, jis sukuria savo teiginius, remdamasis tiesa. Tuo tarpu šūdmaliaujančio žmogaus neriboja niekas, nes jam nėra svarbu, kiek tiesos, o kiek melo jo pasakymuose yra. Pasitelkdamas pavyzdžius ir kitų autorių mintis, Harry G. Frankfurt aprašo teoriją, kuri savo aktualumą kažin, ar kada nors praras, nes šį reiškinį sutikti galime bet kurioje gyvenimo srityje, nesvarbu, ar tai būtų įmonės, kurioje dirbate, politika, priešrinkiminių debatų laida ar pokalbis su artimuoju. Norėtųsi pacituoti keletą vietų, bet kadangi knyga itin trumpa, pasiliksiu jas sau, o tie, kurie planuoja skaityti, tegu patys atranda sau įdomiausias pastraipas.

Visgi reikia nusiteikti tam, kad knygos tekstas sutilptų į kiek ilgesnį straipsnį (puslapių nedaug, šriftas didelis, tarpai tarp eilučių irgi įspūdingi), o pats dėstymas – sausas, vadovėlinis. Norėjosi aktualesnių, spalvingesnių gyvenimiškų pavyzdžių, kurie paįvairintų tekstą, bet kita vertus šį trūkumą užpildė prieš tai skaityti straipsniai šia tema masinėje spaudoje.

11.60. Bianca Bellová „Ežeras“

Neįvardintame žvejų kaimelyje, šalia senkančio ir apteršto ežero, kartu su savo baba ir seneliu vaikystę leidžia Namis. Tiesa, kaip sužinojau iš kitų, „Ežero“ istorija yra paremta Aralo jūros katastrofa. Sovietų Sąjungos noras įgyvendinti medvilnės nepriklausomybės politiką užsibaigė nekokybiškų kanalų iškasimu. Tad naudos nebuvo nei jūrai, kuri ėmė staigiai sekti, nei valdžiai ar gyventojams, kadangi didelė dalis žemės drėkinimui skirto vandens net nepasiekdavo laukų. Būtent tokia situacija aprašoma ir šiame romane.

Iš principo, kaimas – gan stereotipiškas. Vyrai laisvalaikiu sėdi bare, moterys taikstosi su smurtu ir vyrų reikalavimais, vaikai prisigalvoja visokiausių veiklų, didesnieji engia mažesniuosius, aplinkui – purvas, kasdienis nerimas dėl išplaukiančiųjų į ežerą, nepritekliai. Įdomesnė detalė – ežero Dvasia, kuriai būna aukojami nusidėjėliai bei mirštantys gyventojai. Ir visgi, kadangi pasakojimas nukreiptas į vaiką, sugebama pažvelgti į viską jo akimis ir įžvelgti kažką šviesaus: pirmoji meilė ir drovi bei nejauki pažinties pradžia, babos meilūs prisilietimai ar kartais pasitaikęs jaukus jų buvimas kartu – tai, kas bent trumpam pajėgdavo atsverti slogiąją kaimelio kasdienybės pusę. Bet greitai Namio gyvenimas ima griūti ir jis nusprendžia leistis į kelionę.

Itin tamsi, niūri knyga, kurioje šviesos – labai minimaliai, lyg koks mirksnis, kuris tuoj pat dingsta. Vos poros šimtų puslapių romane nėra kažkokių pamąstymų apie gyvenimo prasmę, laiko, skirto svarstymams apie egzistavimą, dejavimams, net ir emocinis skausmas pasireiškia vos kelis kartus – nenumaldomu verkimu, pajutus kito žmogaus šilumą (ir kas galėtų paneigti net elementaraus apkabinimo galią?), ar visiška apatija, atsiradus ten, kur jam suteikiamas trumpalaikis prieglobstis. Kai trūksta elementariausių poreikių patenkinimo, visus egzistencinius klausimus nustumia kūniškieji potyriai, tad veikėjas kasosi, karts nuo karto kumščiu trenkia į kitos rankos delną vien tam, kad smurtas, nukreiptas į kitą, kuo rečiau būtų įgyvendintas. Namio kelionė – nesibaigianti, todėl kažkokios pabaigos, kurioje lauktų šviesa aprašomo tamsaus tunelio gale, kažin ar verta laukti. Ir visgi parašytas kūrinys labai gražiai. Tiek gražiai, kiek įmanoma rašyti apie tokią tirštą tamsumą.

O šiaip ši knyga – įrodymas, kad nebūtinai teigiamos apžvalgos skatina skaityti. Nes tik perskaičiusi neigiamą atsiliepimą, sugalvojau susirasti šią knygą, nes įtariau, kad man patiks. Taip ir nutiko.

11.59. Toni Morrison „Sula“

Pernai viena geriausių skaitytų knygų tapo Toni Morrison „Mylima“. Tad netrukus vos už keliasdešimt centų elektroniniame knygyne įsigijau kitą lietuvių kalba išleistą kūrinį – „Sula“. Aišku, planavau perskaityti greičiau, bet galop ir metai prabėgo. Užtat dabar norėtųsi, kad Lietuvos leidėjai prisimintų šią rašytoją ir dar ką nors lietuviškai išleistų.

Pasakojimas rutuliojasi 2-7 dešimtmečiais Ohajo valstijoje. Aukštesniojoje kalvų dalyje, pramintoje Dugnu, įsikūrusi juodaodžių gyvenvietė. Iš pažiūros, bendruomenė niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos: vieni kitus apkalba, prisigalvoja nebūtų dalykų, atsiranda tradicijų, pažįstami visi kampai bei gyventojai, kurie susitelkę gali ir kalnus nuversti, ir ką nors pasmerkti, visiškai nusisukdami nuo to žmogaus. Nors vyrauja skurdas, bet vieni kitiems stengiasi pagelbėti, o augantys vaikai gyvena savo pasauliuose, apleisti tėvų (neretai vienas iš tėvų – miręs ar išėjęs kitur gyventi), sunkiai dirbančių ir (arba) galvojančių, kaip išvengti bado. Ir visgi tamsi odos spalva juos išskiria iš gyvenančių kalvų apačioje: beskubėdama į traukinį, netyčia į baltųjų vagoną įlipusi veikėja turi aiškintis, ką ji čia veikia, juodaodžiams sunku gauti bent kiek geriau apmokamą darbą, o bet kokie santykiai tarp juodaodžio ir baltaodžio yra pasmerkiami tiek vienai, tiek kitai rasei priklausančių aplinkinių. Tačiau šis romanas nesikoncentruoja į juodaodžių padėtį minėtu laikotarpiu. Sąlygos, kuriomis jie gyveno, pateikiamos labiau kaip fonas, lyg norma, kurios laikytis turi veikėjai, nepriklausomai nuo to, kokias emocijas jiems tai kelia.

Nors pavadinime – vienos iš veikėjų vardas, o kūrinys pristatomas kaip Sulos ir Nelės draugystės istorija, šioje vos pusantro šimto puslapių turinčioje knygoje sutelpa kur kas daugiau. Tai ir jau apkalbėtas bendruomenės gyvenimas, juodaodžių padėtis, veikėjų bandymai priešintis nusistovėjusioms taisyklėms, dviprasmiški pasirinkimai. Personažai spalvingi – jų elgesyje nėra vien tik juodo ar balto, kiekvienas turi savų nuodėmių, tamsių paslapčių, kai kurie dialogai – skatinantys veikėjus galvoti, permąstyti savo būtį, o veiksmai panaikina ribą tarp to, kas moralu, o kas – jau nebe. Kai kurios scenos galbūt kažką ir šokiruoja, bet man pasirodė, jog viskas taip natūraliai pateikta, kad susilieja su bendru vaizdu, tad gal pirmą kartą nustebau labiau, o po to atrodė, kad kitaip pasisukti viskas ir negalėjo. Kai kur norėjosi sustoti, ilgiau pabūti su tekstu, aprašoma būsena ar mintimis. T. Morrison buvo talentinga rašytoja, man jos pasakojimo būdas, kuriami veikėjai labai patinka.

Deja, lietuviškas leidimas – itin prastas. Ir kalbu tikrai ne apie ploną viršelį, o apie visiškai neredaguotą tekstą. Praleista viena kita raidė būtų dar niekis, bet čia tas atvejis, kai net linksniai vartojami be jokios logikos.

11.58. Carole Martinez „Kuždesių dvaras“

Kadangi vakar skaitytą knygą nusprendžiau taip ir palikti nebaigtą, šiandien nutariau iš lentynos pasiimti ką nors plono, ką galėčiau pernelyg neskubėdama perskaityti per vieną dieną. Tad panirau į viduramžių laikotarpį, 1187-ųjų Otpjero dvarą Prancūzijoje. Paauglė Esklarmonda atsisako tekėti už jai paskirto vyro ir paprašo būti užmūryta celėje prie koplyčios sienos, kad visą gyvenimą būtų tik Kristaus sutuoktinė. Apie naująją atsiskyrėlę pasklinda gandai, ji sulaukia vis daugiau nuodėmes ir savo gyvenimo istorijas norinčių išsipasakoti lankytojų, negana to, merginos laukia išbandymai ir sprendimai susiję su ja ir jos artimaisiais.

Kadangi pastarosiomis savaitėmis skaityti sekasi sunkiai, buvo labai svarbu, kad jau pati pradžia įtrauktų. „Kuždesių dvaras“ šį lūkestį pateisino. Keistas istorinis laikotarpis, kuriame daug žmonių tamsumo, noro tikėti kažkokiais stebuklais net nesuvokiant, kaip patys save apgaudinėja. Netgi jautėsi savotiška viso šito aprašomo šventumo ironija, kurios gal neturėjo būti, bet niekaip nepavyko rimtu veidu skaityti tų skyrių, kuriuose buvo koncentruojamasi į keblią pagrindinės veikėjos situaciją. Rašymo stilius – ne iš paprasčiausių, o skaitant apie Kryžiaus žygį net ir painiau pasidarė, bet gal dėl to, kad ši dalis pasirodė mažiausiai įdomi. Mielai būčiau skaičiusi merginos, uždarytos celėje, išgyvenimus be visų vaizdinių ir to, kas dedasi kitam krašte, matymo, nes tokia mistika manęs nežavi, bet, kaip bebūtų, pabaiga buvo įsimintina. Sakyčiau, kad į tokią mažą apimtį sutilpo gan nemažai pastebėjimų apie žmogų, jo silpnybes, masės galią, fanatinio tikėjimo, siauro, kone tunelinio mąstymo pasėkmes.

Toks buvo sekmadienis, o dabar teks vėl medituoti prie lentynų ir galvoti, kuri labiausiai tiktų šitam lėto skaitymo periodui.

11.57. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“

Pirmosios liaupsės, atsklidusios iš kitų skaitytojų pasirodžius lietuviškam leidimui, kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, manęs nesudomino anotacija, aikčiojimai, kokia unikali knyga ir veikėjai. Kita vertus, žadėtas išskirtinis stilius, savotiški personažai priversdavo mintimis grįžti prie šios knygos vėl ir vėl. Taip ji atsidūrė pirkinių krepšelyje, o netrukus buvo ir atversta. Su Vernonu gyvenau tris savaites. Būtent tiek laiko prireikė, kad perskaityčiau pirmąją dalį apie minėtą veikėją. Nors skaičiau tik savaitgaliais, bet vis vien nepamenu, kada paskutinįsyk taip ilgai užtrukau su viena knyga. Dėl tokios trukmės šio romano nekaltinu (kitu atveju, būčiau kurį nors kitą skaičiusi, bet kad nė vieno nenorėjau), bet bijau, kad sudėtingesni santykiai su skaitymu galėjo padaryti įtaką įspūdžiui apie Vernoną.

Pagrindinis veikėjas turėjo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, būtent dėl jos Vernonas buvo žinomas visame Paryžiuje. Jo charizma ir laisvumas visus žavėjo. Tačiau atėjus interneto amžiui ir kritus vinilų pardavimams „Revolveris“ bankrutavo, tuo pačiu baigėsi ir Vernono šlovės dienos. Galiausiai pasibaigus santaupoms ir neturint pinigų nuomai, jis lieka benamis. Negana to, po to, kai prasitaria apie turimas kasetes, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, neseniai nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto išpažintis, Vernono ima ieškoti visa krūva žmonių . O tuo tarpu jis pats eina per pažįstamų namus, ieškodamas kampo nakvynei.

Prisidedu prie pagyrų vertimui. Išties sklandus, natūraliai skambantis tekstas, idealiai tinkantis pasakojamai istorijai. Pasirinktas įdomus pasakojimo būdas: rašytoja eina nuo vieno veikėjo prie kito, atskleisdama ne tik Vernono, bet ir kitų istorijas, užsimindama apie tai, kuriuo gyvenimo momentu jie buvo sutikę Sabutexą, kokią nuomonę turi apie ją susidarę. Personažai – dinamiški, dėl savo pasirinkimų gali būti įvardijami kaip paribiuose esantys, nustatytas visuomenės normas laužantys asmenys. Įdomiausia tai, kad jų istorijos pateikiamos taip, kad nekyla kokio nors pasipiktinimo ar kitos neigiamos emocijos. Nesvarbu, ar tai būtų smurtautojas, ar narkomanas, buvusi pornožvaigždė, transeksualas, ar koks kitas veikėjas, bet kiekvienam suteiktas ryškus, gyvas ir įtaigus pasakojimas. Kažkam gali pasirodyti vulgarus žodynas, nepatogios temos (pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kaip smurtavo prieš savo žmoną, vienas iš veikėjų pripažino, kad niekad ir nežada pasikeisti), bet lengva pastebėti, kad pasaulis, kurį piešia rašytoja, yra spalvingas – pilnas pačių įvairiausių sėkmių ir netekčių, vienatvės, baimės, skausmo, beprotiškos ir greitai besibaigiančios aistros bei meilės – ir todėl tikroviškas. Ne vienoje pastraipoje radau artimų minčių, taiklių pastebėjimų, kurie tik retoje kompanijoje būtų garsiai paminimi. Romane nėra jokių tabu, bet šokiruoti tikslo tarsi irgi nėra (arba čia jau mano bėda, kad viską priimu kaip savaime suprantamą, ir todėl niekas nestebina).

Muzikos gerbėjams knyga irgi turėtų palikti įspūdį. Vernonas nusimano apie muziką ir galėtų būti geriausiu didžėjumi pasaulyje (skyrius, kai jis tokiu ir tampa vienam vakarui, parašytas tobulai). Jis sugeba suderinti pačių įvairiausių stilių muziką, o skaitant buvo smalsu, kiek minimų muzikantų, grupių ir atlikėjų atpažinsiu. Prieš kurį laiką Spotify , įvedusi knygos pavadinimą, suradau keletą grojaraščių, kuriuose – knygose (tiek šioje, tiek kitose dalyse) skambėjusi muzika. Tokiu būdu netikėtai atradau, kad Prancūzijoje buvo kuriamas serialas, tiesa, jo vertinimai – ne per geriausi, o pati net ir suabejočiau, kad šią knygą galima būtų paversti įtraukiančiu serialu.

Čia nėra vientiso, kažkur vedančio siužeto. Net ir toji intriga su kasetėmis bent jau šioje dalyje – visiškai dirbtinė, netgi neegzistuojanti. Išbraukus kasečių dalį liktų tokia pat istorija, kokia ir dabar. Daug veikėjų, vardų, kurie ilgainiui maišosi. Aišku, nebūtina jų visų įsiminti, užtenka tiesiog ramiai sekti kiekvieno pasirodančio personažo istoriją. Pradžioje buvo įdomu, kur viskas nuves, bet galop pamačiusi, kad čia ne tas variantas, kai gali atsirasti ryški kulminacija (kitose dalyse gal bus?), nurimau. Ilgainiui atsirado monotonijos, galbūt ir mano pačios nuovargio, kuris vos po kelių perskaitytų puslapių pasijausdavo akių užmerkimu ir užsnūdimu ar tiesiog knygos dėjimu į šoną. Taip ilgai skaityti knygų nemėgstu, pernelyg nutolstu nuo turinio, o buvo savaitgalių, kai vos 50 puslapių sugebėdavau teperskaityti, nors atrodė, kad knyga įdomi. Arba aš per daug norėjau, kad ji man labai patiktų, bet taip nenutiko, ir todėl ieškau milijono priežasčių, kas čia iš aplinkybių, nesusijusių su siužetu, galėjo tam įspūdžiui pakenkti. Jau nebežinau. Bet ką tikrai žinau – romano pabaiga parašyta puikiai.

Jei tik išvers, antrąją dalį irgi skaitysiu. Tik jau greičiausiai bibliotekoje ieškosiu, o nebe nuosavą egzempliorių įsigysiu.

11.56. Pam Jenoff „Dingusios Paryžiaus merginos“

Pam Jenoff, ieškodama informacijos kitai rašomai knygai, susidomėjo istorija apie moteris, dirbusias specialiųjų operacijų valdybos agentėmis Antrojo pasaulinio karo metu. Taip rašytojai gimė mintis parašyti romaną „Dingusios Paryžiaus merginos“. Tiesa, man patiko, kad autorė neslepia, jog jos pasakojimas – labiau įkvėptas, o ne paremtas tikrais įvykiais, o knygos pabaigoje netgi pateikė keletą rimtesnės literatūros pavyzdžių tiems, kurie norėtų plačiau pasidomėti SOP agenčių vaidmeniu karo metais.

1943-aisiais Londone Eleonorai paskirta vadovauti ypatingam skyriui – moterų, kurios siunčiamos į Prancūziją padėti Pasipriešinimo judėjimui. Eleonora trokšta įrodyti, kad gebėjimai sėkmingai atlikti agento pareigas nepriklauso nuo lyties. Vieną dieną pasiūlymą dirbti gerai apmokamą, tačiau slaptą darbą gauna Marija  – vieniša mama, kurios dukra dėl karo buvo išsiųsta į provinciją pas giminaitę. Kita siužetinė linija nukelia į 1946-ųjų Manhataną, kur Greisė atsitiktinai randa pluoštelį nuotraukų su merginų portretais ir nusprendžia pasidomėti jų istorija.

Šįkart norisi pradėti nuo pastebėjimo, kuris susiformavo perskaičius nemažai tokio pobūdžio knygų. Mane stebina, kad taip dažnai pasirenkamas toks siužetas: veikėjos, suradusios kokį nors daiktą (nuotraukas, paveikslą, užrašų knygutę ar kt.), sugalvoja atkapstyti visą su juo susijusią istoriją. Jei reikės, jos aplankys kelis miestus ar net šalis, nueis į įvairiausias įstaigas, kaip nors gaus priėjimą prie slaptų dokumentų, dar, žinoma, pakeliui sutiks kokį nors šiai paieškų idėjai pritariantį  gražų vyrą, kurį įsimylės, arba/ir išsiskirs su esamu… Suprantu, kad gali būti smalsu, bet taip stipriai, kad net būtų imtąsi veiksmų? Bet aš esu iš tų, kurie vien pagalvoję  apie skambinimą ar ėjimą į kokią nors rimtesnę įstaigą, stengiasi to visais būdais išvengti ar atidėlioti, tad tikriausiai natūralu, kad nesuprantu ir tokių avantiūristų.  Tik tiek, kad paprastai ši siužetinė linija būna kur kas silpnesnė už kitą, o veikėjų poelgiams kai kada trūksta rimtesnės argumentacijos. Šio romanu atveju džiaugiausi, kad Greisės istorijai skirta daug mažiau teksto už tą, kuri man labai patiko.

Eleonoros ir Marijos siužetinės linijos yra atskiros, jos susitinka vos kelis kartus. Tačiau be vienos nebūtų kitos, tad man jų istorija – bendra. Laukdavau kiekvieno skyriaus, skirto karo metų siužetui. Kaip ir nieko įmantraus, bet istorija pagavo, rūpėjo, kaip veikėjams klostysis toliau, spėliojau, kokia kulminacija laukia. Žinoma, buvo klišių, būdingų tokio tipo knygoms, bet įsitraukimui šioks toks nuspėjamumas nebuvo kliūtis. Nors kalbama apie karo metus, kurie neatsiejami nuo žiaurumų, autorė sugebėjo apie juos tik vos vos užsiminti, labiau koncentravosi ne į karo baisybes, o į merginų treniruotes, agenčių darbą bei Eleonoros rūpestį ir spėliones, kaip joms sekasi priešų – vokiečių – teritorijoje. Viršelyje teigiama, kad tai knyga apie drąsą ir draugystę, ir man belieka tik pritarti. Tiesą sakant, vienu metu net pasvajojau, kad romanas (1944-ųjų siužetas) galėtų tęstis kiek ilgiau, nesinorėjo taip greitai jo paleisti.

Prisipažinsiu, „Dingusios Paryžiaus merginos“ mane maloniai nustebino. Galvojau, skaitysiu po skyrių vakarais po darbo, bet išėjo taip, kad visą savaitgalį nuo jos neatsitraukiau. Be abejo, minusus (arba vieną didelį – pokario siužetinę liniją) pastebėjau, bet vis tiek smagu atrasti knygų, kurios taip įtraukia.

11.55. Laura Lippman „Moteris ežere“

Karštomis dienomis norisi kuo paprastesnio skaitinio, o tam kuo puikiausiai tinka detektyvai bei trileriai. Todėl ir pasiėmiau arčiausiai manęs buvusį žanro atstovą – knygą „Moteris ežere“.

Pirmiausia, „Moteris ežere“ suintrigavo tuo, kad veiksmas vyksta 1966-aisiais. Knygoje kalbama apie to laikmečio juodaodžių padėtį Baltimorėje. Pavyzdžiui, vienas iš veikėjų kalba apie besiskiriančias darbo sąlygas ir galimybes kilti karjeros laiptais skirtingų rasių atstovams policijoje, taip pat matome tragikomišką ilgametės juodaodės pareigūnės darbo sukakties minėjimą. Rasizmo apraiškų galima rasti ir daugiau, jos natūraliai pateikiamos siužete, tad skaityti apie tai ir stebėti nebūtinai ryškiai išreikštą, bet aiškiai egzistuojančią įtampą tarp skirtingų rasių veikėjų, buvo įdomu.

Be to, man patinka, kai į nusikaltimo tyrimą įsilieja žurnalistai, kadangi jie ne tik sugeba trukdyti procesui bei kurti savas teorijas, bet ir įnešti dinamikos tarp veikėjų, kai pareigūnams tenka ieškoti kompromisų, kad susibendrautų su žiniasklaidos atstovais. Visgi čia žurnalistė – pradedančioji, daug metų buvusi namų šeimininke ir galop nusprendusi išsiskirti bei susirasti darbą Medė Švarc. Radusi nužudytos mergaitės kūną, ji pasinaudoja proga ir įsidarbina vietinio laikraščio redakcijoje, o netrukus pasiryžta įrodyti savo vertę narpliodama ežere rastos jaunos juodaodės Kleo istoriją. Siužetas pasakojamas daugybės žmonių lūpomis. Daugiabalsis pasakojimas man visai patiko, nepaisant to, kad dalis kalbančiųjų nepateikia reikšmingesnės informacijos, o ir patys nėra kuo nors svarbūs pagrindinei linijai. Atrodo, rašytoja neapsisprendė, ar nori rašyti detektyvą, ar romaną apie Medę. Pirmuoju atveju, pritrūko didesnio susitelkimo ties tyrimu bei intrigos. O Medės istorija – per daug neįdomi, kad jai būtų skirta tiek dėmesio.

Nors šiuo pasakojimu pernelyg nesusižavėjau, įdomu būtų perskaityti dar vieną rašytojos knygą, nes kai kurie teksto niuansai paliko gerą įspūdį. Bet kad būčiau laimingesnė, norėtųsi ir geriau išplėtoto siužeto.