12.19. Karen M. McManus „Vienas iš mūsų meluoja“

Ankstesniame įraše ne veltui skyriau pastraipą riboms, kadangi „Vienas iš mūsų meluoja“ – antroji skaityta paaugliška knyga šį mėnesį, o aš tikrai nesu įsitikinusi, kad panašių knygų balandį nebebus. Šį kartą tai – detektyvinę siužetinę liniją turinti istorija, kuri prasideda kaip Gossip Girl ir The Beakfast Club mišinys (pirmojo fane netapau ir sustojau ties antru sezonu, antrojo atmosfera ir pagrindinė daina amžiams įsirėžė į atmintį). Penki moksleiviai buvo palikti po pamokų dėl sulaužytos taisyklės – mobiliųjų telefonų, kuriuos į pamokas neštis buvo draudžiama (kai mokytojas kraustė kuprines, kilo dviprasmiški jausmai, taip ir laukiau, kol kas nors apie vaikų teises ar teisę ar kažką panašaus pasakys. Nesulaukiau). Bronvina – puikiai besimokanti, taisyklių nelaužanti ir stoti į Jeilio universitetą svajojanti mokinė. Adė – visų akį traukianti gražuolė, draugaujanti su mokyklos sporto komandos nariu Džeku ir pasirengusi vykdyti kiekvieną vaikino reikalavimą. Neitas – mokyklos blogiukas, lygtinai paleistas už narkotikų platinimą, gyvenantis su alkoholiku tėvu apgriuvusiuose namuose. Kuperis – talentingas beisbolo žaidėjas, savo ateitį siejantis su šiuo sportu. Penktasis moksleivis – Saimonas, populiaraus mokyklos gandų tinklaraščio kūrėjas. Iš jų visų labiau tarpusavyje bendrauja tik Kuperis su Ade, visi likę pažįsta vienas kitą tik iš matymo, bendrų pamokų ar praeityje buvusių susidūrimų. Šis jų susitikimas tampa lemtingu, nes vienas iš jų – Saimonas – netrukus krenta ant grindų, o išvežtas į ligoninę miršta. Iš pradžių galvota, kad tai – nelaimingas atsitikimas, tačiau netrukus iškeliama nauja – nužudymo – versija. Keturi kartu su mirusiuoju buvę moksleiviai tampa įtariamaisiais.

Prisikabinti prie šios knygos siužeto itin lengva. Pirmiausia, kaip galima pastebėti iš ankstesnės pastraipos, veikėjai – itin šabloniški, atsirandanti romantinė linija nuspėjama, pilna įvairiausių klišių. Išaiškėjančios paslaptys neatrodo itin pribloškiančios, netgi sakyčiau, kad parinktos taip, jog atitiktų kiekvienam veikėjui parinktą stereotipinį paveikslą. Ir vis dėlto skaičiau ir negalėjau atsitraukti, skaitant laikas bėgo nepastebimai, buvo įdomu sužinoti, kas toliau. Ir nors gan anksti įmanoma nuspėti kulminaciją, rašytojai pavykdavo priversti mane suabejoti, ar tikrai Toji teorija teisinga, nes galbūt viskas yra visiškai kitaip. Į tyrimą įsitraukia ne tik policija, bet ir patys įtariamieji, kurie visaip ginasi, kad ne jie kalti dėl to, kas nutiko Saimonui, o kaip kitaip įrodys savo tiesą nei išsiaiškindami, kas yra tikrasis kaltininkas. Šalia to vyko įvairios dramos, susijusios su paslaptimis, kurias Saimonas planavo paskelbti savo tinklaraštyje, tačiau nebespėjo, nes mirė, tad buvo paliečiami paauglių santykiai su tėvais, nuostatos, per akimirką subliūkštančios draugystės ir populiarumas tarp bendraamžių, taip pat – internetinės erdvės pavojai, galimybės ten surasti bendraminčių, išsakyti savo nuomonę, nuoskaudas, išlieti pyktį ar sugadinti žmogaus, apie kurį rašoma tinklaraštyje ar kur nors kitur, gyvenimą vos keliais sakiniais. Iš visų veikėjų labiausiai patiko Adė – pasirodė labiausiai išplėtotas personažas, nes kai kurie taip ir liko blankūs ar neišlipantys iš to pradinio stereotipinio įvaizdžio, kuris buvo suteiktas pačioje pradžioje.

Kai kuriais atžvilgiais negaliu būti šališka, nes, pavyzdžiui, man labai patiko, kaip du veikėjai susiskambindavo ir žiūrėjo naktimis išsirinktą filmą. Ir tie filmai buvo ne bet kokie, o dažniausiai – azijietiški siaubo filmai, pavyzdžiui, Ringu (1998) ar Batoru Rowaiaru / Battle Royale (2000). Tik šioje vietoje pasigedau vertėjos ir redaktorės įdirbio, nes tekste paliktas Ringu originalusis pavadinimas, o išnašoje apibūdintas tiesiog kaip toks japonų filmas, tuo tarpu Battle Royale tekste buvo išverstas kaip Karališkasis mūšis, be jokios išnašos apie tai, kad čia irgi japonų filmas (nekalbant apie tai, kad tokia išnaša apskritai juokinga, bent jau išleidimo metus ir režisierių parašyti būtų ne pro šalį). Pradžioje pagalvojau, kad nebuvo pasidomėta, jog Ringu – japonų filmas, kurio amerikietiškąjį perdirbtinį The Ring / Skambutis daugybę kartų rodė lietuviški kanalai (ir kad buvo galima pasinaudoti šiuo vertimu), bet dabar berašant man toks jausmas, kad ir apie Battle Royale (kuris šiaip jau išties įdomus filmas, rimtesnė Bado žaidynių versija) vertėja nelabai žinojo, todėl ir išnašos apie tai, kad čia irgi kažkoks filmas, nebepridėjo. Tiesą sakant, kai kurios teksto vietos irgi priversdavo sustoti ir pagalvoti, kas buvo norima pasakyti. Kelissyk skaičiau ir mėginau suprasti pastraipą, kurioje besiskiriantys sutuoktiniai surado būstą įsigijimui, o jau kitame sakinyje veikėja džiaugiasi dėl to, kaip jį pardavę gaus pelno, įdomiai skambėjo ir paauglės siūlymas draugui pažiūrėti populiarią pramoginę laidą (kas taip kalba?). Tai va, pradėjau nuo to, kaip man ta siaubo filmų žiūrėjimo per atstumą romantika patiko, o pabaigiau kabinėjimusi prie teksto ypatybių, bet šįkart sunku buvo praleisti pro akis visas šias keistenybes.

Pabaiga – ne visai tokia, kokios būčiau norėjusi ar kokios tikėjausi pradžioje, bet vien už tai, kad išlaikė susidomėjimą siužetu iki pat pabaigos, nelabai ir pykau, kad viskas išsisprendė būtent taip. Įdomus pramoginis trileris ne tik paaugliams, bet tiems, kurie nesibaido tokio amžiaus personažų knygose.

Yra ir antra dalis, rodos, su visai kitais veikėjais – One of Us is Next. Galvojau, kad AL išleido šią dalį, nes viršelis panašus, bet pasirodo, kad antrasis lietuviškai išleistas Karen M. McManus romanas/trileris priklauso visai ne šiai serijai. Viliuosi, kad One of Us in Next irgi bus verčiamas, nes tikrai skaityčiau.

Pagal knygą pasirodys serialas One of Us is Lying. Jau yra išsirinkti aktoriai, tačiau kol kas konkrečios datos, kada pasirodys bent jau pirmoji serija, bent imdb puslapyje nerašo.

Sponsored Post Learn from the experts: Create a successful blog with our brand new courseThe WordPress.com Blog

WordPress.com is excited to announce our newest offering: a course just for beginning bloggers where you’ll learn everything you need to know about blogging from the most trusted experts in the industry. We have helped millions of blogs get up and running, we know what works, and we want you to to know everything we know. This course provides all the fundamental skills and inspiration you need to get your blog started, an interactive community forum, and content updated annually.

12.18. Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“

Pradėsiu nuo pasakojimo apie ribas. Atsimenu, kaip dirbdama knygyne, sutikau jau ne pirmą kartą apsilankiusią moterį, kuri pirko paaugliškos romantinės serijos (gal net šios) knygą (-as) ir sakė, kad perka dukrai, bet iš tiesų labiau ji pati nekantrauja perskaityti, nes pirmoji dalis paliko daug gerų emocijų. Paauglišką literatūrą itin mėgau ir skaičiau ilgai, palyginus su kai kuriais mano aplinkos žmonėmis. Maišiau visas vampyriškas ar realistines mokyklines istorijas kartu su klasika ar šiuolaikine rimtesne literatūra ir nemačiau vargo. „Užrišau“ tokių knygų skaitymą po studijų, įsidarbinusi knygyne, kai pamačiau, kad dauguma bandymų skaityti paauglišką literatūrą baigdavosi nusivylimais. Nors galvoju, kad buvo ir šioks toks spaudimas nešvaistyti laiko lėkštai literatūrai, pasikliauti kai kurių rimtas knygas skaičiusių kolegų nuomone. Aišku, tinklaraštyje galima rasti vieną kitą paauglišką knygą ir iš vėlesnio laikotarpio, bet nieko panašaus į J. Han knygas. Prisipažinsiu, pernai susikaupiau ir iš bibliotekos parsinešiau vieną panašią knygą į namus, bet taip ir neprisiverčiau atsiversti, nes trukdė ta pati nelogiška riba ir mintys, kaip aš čia dabar skaitysiu tokią knygą, kai turiu tiek daug rimtų romanų, ką pagalvos apie mane kokie nors žmonės, stebintys, ką skaitau ir t.t. O šiemet kažkaip (pagaliau) susivokiau, kad iš tiesų vargu, ar mane bejaudintų kito (net ir pažįstamo žmogaus) nuomonė apie tai, ką skaitau, o visų knygų ar taip, ar taip neperskaitysiu, tad svarbus išlieka tik emocijos ir malonumo jausmas skaitant – o tai gali suteikti pačio įvairiausio žanro ir skirtingai auditorijai skirta literatūra. Tad tokia įžanga į mano balandį, kuriame vietos atsirado ir psichologijai, ir B. Evaristo, ir paaugliškoms knygoms, ir krūvai „Marvel“ filmų.

„Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ – tai pirmoji trilogijos apie Larą Džinę dalis. Esu mačiusi visus tris filmus, tad žinojau ko tikėtis (pūkuotos, rožinės istorijos su paaugliškomis peripetijomis), tačiau knyga visai nenuvylė. Gal net žinojimas ir padėjo neužsikelti lūkesčių bei tiesiog ramiai skaityti ir tikėtis, kad siužetas ir pagrindinė veikėja nepradės tiek erzinti, jog neapsikęsiu ir mesiu romaną šalin. O taip nebuvo, nes viskas atrodė ganėtinai miela, kai kurios situacijos kėlė šypseną ir buvo faina kuriam laikui panirti į tokį šviesų, lengvomis dramomis pripildytą ir naivų pasakojimą. Vienu metu net pagalvojau, kad būčiau norėjusi ją perskaityti prieš dešimtmetį, galbūt kai kurie klausimai, kuriuos kėlė Lara ar jos artimieji, būtų paskatinę šiek tiek kitaip pažvelgti į būsimą ateitį, padaryti kitokius sprendimus. Istorija sukasi ne tik apie Laros Džinės laiškus, kurie buvo išsiuntinėti visiems jos buvusiems mylimiesiems, bet ir vyresnę pagrindinės veikėjos seserį, kuri visad atstojo mamą, o dabar išvyksta studijuodama, palikdama tėtį, Larą ir jauniausią sesę tvarkytis namuose vienus. Be abejo, klišių daug, daug kas nuspėjama, bet pabaiga man labai patiko. Jau nebeatsimenu, ar pirmasis filmas pasibaigė identiškai, tad mano atminties spragos čia pasitarnavo, nes šiokia tokia intriga išliko. Aišku, žinant, kaip toliau viskas vystėsi, sudėtinga kalbėti apie rimtą intrigą, bet vis tiek viskas ten buvo gerai.

Planuose – ir kitos dvi dalys. O daugiau informacijos apie filmą galite rasti čia.

12.17. Gintarė Jankauskienė, Agnė Kirvaitienė „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“

Pernai pasirodžiusi lietuvių autorių knyga šia tema gan greitai atsidūrė ir mano pirkinių krepšelyje. Iki šiol buvau skaičiusi porą Janet Geringer Woititz knygų, tad maloniai nustebino, kad ir Lietuvoje jau yra, kas inicijuoja ir rašo knygas SAV tema. Tiesa, kaip ir visuomet, yra pabrėžiama, kad turinys gali būti vertingas ir tiesiog nedarniose šeimose augusiems, nebūtinai su priklausomybėmis artimųjų rate susidūrusiems skaitytojams.

Knygoje yra pasakojamos dešimties žmonių istorijos. Kiekvienas jų vaikystėje susidūrė su vieno iš tėvų (kartais – abiejų) alkoholizmu, tačiau buvo įdomu rasti tokius skirtingus atvejus. Pasakojimų įvairovė leido ne tik geriau atskleisti tam tikrus klausimus, kuriems skirtas skyrius, bet ir išvengti dažnų tos pačios informacijos ar pastebėjimų pasikartojimo. Po kiekvieno pasakojimo yra psichoanalitikės A. Kirvaitienės komentaras, taip pat, iškeliami klausimai, kurie leidžia susikoncentruoti į konkrečią temą, aptariamas ne tik kiekvienas atvejis, bet ir yra siūlomos idėjos, kas galėtų pagelbėti vienu ar kitu atveju, kokios pagalbos ieškoti, koks terapijos būdas galėtų būti naudingas. Įžvalgos buvo įdomios, taip pat, patiko, kaip buvo kalbama apie terapiją, t.y. praktiniai pastebėjimai apie tai, kiek terapija gali užtrukti, kad kai kuriais atvejais netgi labai naudinga pasivaikščioti pas skirtingus specialistus, kad būtų atrastas tas, kuriam norėsis atsiverti. Norisi pagirti neįkyrų komentarų toną, nesijautė, kad būtų primygtinai kišamos tam tikros tiesos ar pačios specialistės įsitikinimai, akcentuojama paties žmogaus atsakomybė kažkur kreiptis, imtis pokyčių.

Knygoje bandoma aptarti gan nemažai temų. Čia bus atvejų ir pastebėjimų apie darboholizmą, vidinį kritiką, baimes dėl ateities, amžiną įtampą ir nerimą, sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose, jaučiamą kaltę, pyktį, prisiimamą gelbėtojo vaidmenį, emocinį valgymą, žemą savivertę, norą kontroliuoti save ir kitus, vidinę tuštumą. Pavyzdžiai iš gyvenimo leidžia suvokti, kaip įvairiai gali pasireikšti tam tikri sunkumai, kaip kai kuriais atvejais gali būti sudėtinga suprasti, kas vyksta su pačiu žmogumi, iš kur kyla nenumaldomas noras viską kontroliuoti, kelti dramas lygioje vietoje, dirbti iki išnaktų, užmiršus viską aplinkui, ir panašiai. Dėl situacijų ir gyvenimo istorijų įvairovės surasti kažką pažįstamo yra gan paprasta, jei ne savo šeimoje, tai nemaža tikimybė, kad žmonių su tokia vaikyste, kuri aprašoma, yra tekę sutikti, o galbūt net ir iki šių dienų su jais bendraujama. Žinoma, viską reikia vertinti kritiškai, nes kaip rodo ir pačios istorijos, sudėtos šioje knygoje, etikečių, kad žmogus, kurio vienas iš tėvų (ar abu) bus būtent toks, o ne kitoks, nereikėtų skubėti užklijuoti.

Kadangi pradžioje buvo minėta, jog išties didelis procentas tiek vyrų, tiek moterų, atėjusių į terapiją, būna SAV, keistoka, kad tik viena iš dešimties istorijų priklausė vyrui. Taip pat, peržvelgusi pabaigoje esantį knygų sąrašą, pasigedau pagrįstumo. Na, tiesiog buvo keistoka matyti tokias populiariosios psichologijos knygas kaip J. Gray „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“ šalia kur kas specifiškesnės, rimtesnės ar klasikinės literatūros. Na, o jei norėjosi tokiu būdu pasiekti plačią auditoriją, tuomet pritrūko komentaro, kodėl būtent šios knygos buvo pasirinktos, išdėliojimo ne pagal abėcėlę, o pagal kitą kriterijų, ar kokio nors kitokio sprendimo. Ar čia jau būtų pernelyg sukramtyta viskas? Filmų ir serialų sąrašas sudomino vien todėl, kad tik pora jų matyti, bet irgi smalsu, kodėl įtraukti būtent šie. Na, bet filmus lengviau patikrinti, o ir mėgstu kiną psichologinėmis temomis, tai apsidžiaugiau radusi šį sąrašą su tiek nematytų pavadinimų (nors dalis jų yra puikiai žinomi).

Be abejo, ankstesnėje pastraipoje išsakyti minusai bendrame kontekste yra visiškos smulkmenos. Knyga pasirodė verta dėmesio. Gal nebuvo kažko visiškai naujo, bet paėmusi dėl vieno itin sudominusio skyriaus (kuriame ir atradau daugiausiai sau šiuo metu aktualių pastebėjimų) perskaičiau ir visa kita per porą dienų. Kažkada berods rašiau, kad skaitydama panašaus turinio knygas nesitikiu nušvisti ar išspręsti savo problemų, nes tuo paprasčiausiai netikiu. Tačiau panašios knygos gali prisidėti prie gilesnio savęs pažinimo, padėti atkreipti dėmesį į tam tikrus dėsningumus savyje ar savo elgesyje, ugdyti savistabą. Na, ir žinoma, (turbūt) tobulaisiais atvejais – įkvėpti pokyčiams, kreipimuisi į specialistus (jei dar nebuvo kreiptąsi ar turėta patirtis nepasižymėjo didele sėkme).

12.16. Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“

Buvau pradėjusi gruodį, bet perskaičiusi vieną istoriją atidėjau, o čia ir balandis atėjo. Teko skaityti iš pradžių. Sunku pasakyti, kodėl anuomet padėjau į šalį, gal toks laikas buvo, nes iki šiol turiu keletą pernai pradėtų, bet nebaigtų skaityti knygų. Tad Velykų ilgąjį savaitgalį praleidau skaitydama knygą, kurią tikrai minėsiu prie metų geriausių.

Rašymo stiliumi B. Evaristo romanas man priminė metų pradžioje skaitytą „Pienininką“, tačiau sakiniai, prasidedantys mažąja raide, dialogų neišskyrimas, neįprastas teksto dėliojimas visiškai netrukdė įsijausti į pasakojamas istorijas, neįsivaizduoju jos parašytos kaip nors kitaip. Kaip jau užsiminiau, šis romanas sudėliotas iš skirtingų istorijų, kurios daugiau ar mažiau siejasi. Didžioji Britanija, dvylika moterų, kelios kartos, įvairi socialinė klasė, amžius, kultūrinė aplinka, rasė, lytinė tapatybė, pasakojamos istorijos išsidėsto maždaug per šimtmetį.

„Mergaitė, moteris, kita“ visur įvardijamas kaip socialinis romanas. Iš tiesų, čia galima rasti pačias įvairiausias socialines problemas, kurių aktualumas, žvelgiant į pastarųjų metų įvykius ir socialiniuose tinkluose po straipsniais esančius komentarus, vis dar nedingęs. Tai istorijos apie moteris, kurios dėl laikmečio buvo priverstos gyventi su nemylinčiais vyrais, rūpintis jų gerove ir būti kuklios, savo nuomonės nereiškiančios namų tvarkytojos ir vaikų gimdytojos/augintojos. Apie juodaodžių vergovę, po kurios prasidėjo kitos formos vergovė, kai norėdami turėti nors kiek pajamų, jie privalėjo dirbti sunkiausius ir prasčiausiai apmokamus darbus, nes kitur jų tiesiog nepriimdavo (žinoma, knygoje minima modernioji vergovė apima ne tik juodaodžius, bet ir baltuosius). Apie rasę, kuri iki šiol gali trukdyti įsidarbinti į aukštesnes pareigas, sukurti išankstinę nuomonę apie žmogų, pritraukti nemalonaus išskirtinio dėmesio. Apie rasizmą, pasireiškiantį patyčiomis, smurtu, raginimais išeiti/išsikraustyti, nes čia tokiems ne vieta. Apie motinas, trokštančias, kad jų dukros taptų stiprios, kovojančios už save, išsimokslinusios, kad joms netektų dirbti sunkių fizinių darbų ir tekėti už vyrų, norinčių nuosavos tarnaitės. Apie dukras, kurios nebūtinai išpildo šį lūkestį, kurios klysta lygiai taip pat, kaip kažkada klydo jų mamos, draugės, tetos. Tiesa, kitoms ir pasiseka: jos ištrūksta iš skurdo, randa jas mylinčius žmones. Kadangi pasakojimai išsibarstę per visą amžių, keičiasi aplinka: daugiau teisių moterims ir juodaodžiams, daugiau seksualinės laisvės, o atsiradus internetui – daugybė informacijos ir galimybių surasti panašiai mąstančių žmonių. Tai paveikia ir veikėjas, todėl skaitant matosi, kaip keičiasi požiūris kai kuriais klausimais, kaip atsiranda nauji pavojai ir išbandymai, kliūtys jaustis laimingoms. Kai informacijos daug, susigaudyti nelengva, atsiranda pseudomokytojų, mokančių gyvenimo tiesų ir apsukančių galvą silpnesniems, konkurencija darbo rinkoje – didelė, neištikimybė šeimoje – tiek pat skaudinanti, kiek ir ankstesniais laikais. Suvokti save, savo norus, atrasti žmones, su kuriais norėtųsi leisti laiką ar jiems atsiverti, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Labai gerai išryškinami kartų skirtumai, negebėjimas susikalbėti, suprasti. Ir tuo pačiu, parodoma, kaip močiutė gali priimti anūkės lytinę tapatybę bei jos translytę draugę, kai kur kas jaunesni, „modernesni“ šeimos nariai ar aplinkiniai negali viso to suprasti. Be galo atvira, skausminga knyga, kurią skaityti vien dėl galimybės į tą pačią aplinką, situaciją pažvelgti iš kelių veikėjų perspektyvos, itin įdomu. Tokiu būdu autorė suteikia progą skaitytojams pamatyti, kaip neretai klystame, vertindami kitų mintis ir sprendimų priežastis, kiek nesutarimų kyla vien dėl vidinių ribų, pastatytų sienų, išgyventų skausmingų patirčių praeityje, negebėjimo vertinti situacijos iš kito pozicijos.

Apskritai, sudėtinga rašyti apie tokią knygą, kurioje kalbama apie tiek įvairiausių temų (visų jų nė neaprašiau), nes norėtųsi kiekvienos moters istorijai skirti bent po pastraipą. Lengvai skaitoma, nors turinys – ne iš paprastųjų. Kai kurios problemos keliasi iš kartos į kartą, patirtys, kurias išgyveno seneliai ar tėvai, neaplenkia ir jauniausių, tik formos, situacijos, kuriose su jomis susiduriama – nebūtinai tokios pat. Skaitydama galvojau, kad ši knyga primena lyg kokį giminės ar klasės susitikimą, kur susirinkusieji dalijasi savo pasiekimais, kaip ir kuo gyvena, kas ką girdėjo apie tuos, kurie tame susitikime nepasirodė. Ir taip išgirstama apie likimus, kurie kai kada visiškai neatitinka kadaise turėtų lūkesčių, planų ir svajonių. Tik, žinoma, knyga kur kas nuoširdesnė. Ką norėjau tuo pasakyti – romanas sukelia jausmą, kad istorijos yra apie žmones, kurie yra šalia, gyvena kaimynystėje, galbūt tuos, su kuriais bendraujama darbo metu, ar netgi artimuosius, draugus. Kiek visko išgirstume, prakalbinę juos temomis, kuriomis kalbėti jiems labiausiai skauda? Įmantrus rašymo stilius nė kiek netrukdė pajausti pasakojimą, pagyventi aprašomose istorijose, mėginti suprasti kiekvieną iš moterų.

Iki pilnos laimės pritrūko bent jau turinio. Vardų daug, kai kurie veikėjai sušmėžuoja visai nežymiai, o po kiek laiko gauna atskirą skyrių, tad šiek tiek pasimesdavau, bandydama atrinkti, kas su kuo susiję, ar kuri anksčiau skaityta istorija priklausė būtent šiam personažui.

Jei būna knygų, kurias skaitant sunku suprasti, kodėl jos gavo kokį nors literatūrinį apdovanojimą, tai čia nekilo abejonių, nes ji verta 2019-ųjų Booker’io. Talentingai parašytas, įtaigus ir įtraukiantis romanas apie moteris, vienos jų – laimingesnės, kitoms džiaugsmo gyvenime buvo mažiau, bet kiekvienos jų istorija susidėlioja į ganėtinai įspūdingą visumą. Jau kurį laiką perskaičiusi knygą nusprendžiu, ar ją pasiliksiu sau, ar ji iškeliaus kur nors kitur, nes knygų ir taip yra daugiau nei vietos joms. Ši neabejotinai liks su manimi.

12.15. Emily Gunnis „Prarastas vaikas“

Anksčiau lietuviškai išleistą E. Gunnis romaną „Mergina iš laiško“ praleidau pro akis, tačiau „Prarastas vaikas“ sudomino savo anotacija. Pirmoji siužetinė linija nukelia į 1960-ųjų Pajūrio kotedžą. Ten trylikametė Rebeka kartu su mama gyvena nuolatinėje įtampoje dėl tėvo, kuris grįžęs iš karo taip ir nesugebėjo atsigauti, agresijos. Tačiau vieną naktį įvyksta tragedija, kuri pakeičia mergaitės gyvenimą. O 2014-aisiais ką tik pagimdžiusi Džesė su naujagime pabėga iš ligoninės. Paskelbiama paieška ir netrukus paaiškėja, kad prieš gimdymą Džesė lankėsi pas savo mamą Rebeką, kuri jai papasakojo apie paslapčių gaubiamą skausmingą praeitį ir priežastis, dėl kurių ji neaugino Džesės.

Šią knygą palyginčiau su muilo operomis, kurias vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje žiūrėdavau kartu su mama ar baba. Vyksta įvairios dramos, aiškėja paslaptys, gausybė nesėkmių, lemtingų sutapimų bei nelogiškumų – tegul juos ir įžvelgdavome, bet nesukdavome galvos, o praleisti nors vieną seriją buvo didelė netektis. „Prarastas vaikas“ man priminė gerą telenovelę. Pasakojimas įtraukė, o labiausiai nustebino tai, kad abi siužetinės linijos buvo panašaus įdomumo, todėl nereikėjo skaičiuoti puslapių, likusių iki skyriaus apie labiau intriguojantį laikotarpį. Mano skoniui romane įvykių ir sutapimų buvo gerokai per daug, bet vis tiek skaitydama spėliojau, ką dar autorė sugalvojo. Įdomiausia, kad tuo metu, kai jau maniau, jog visos paslaptys išaiškintos ir beliko sudėlioti taškus pabaigoje, lyg tarp kitko buvo atskleista dar viena detalė. Supratusi, kad galbūt dar kažką praleidau, grįžau antrą kartą perskaityti to puslapio. Na, ir galvoju, kad ne tik įvykių, bet ir veikėjų galėjo būti kiek mažiau, tikrai ne vieną būčiau išėmusi iš knygos ir dėl to pasakojimas nebūtų nukentėjęs.

Knygoje radau nemažai mane dominančių temų. Man visada įdomu skaityti apie psichikos sutrikimus ir ligas, taip pat psichiatrines ligonines, pacientų gydymo būdus, įvairius faktus, susijusius su šia tema. Pavyzdžiui, romane minima pogimdyvinė psichozė. Kadangi neatsiminiau, kad ką nors konkretaus apie ją žinočiau, papildomai paieškojau informacijos – norėjosi perskaityti ne tik apie šiai diagnozei priskiriamus simptomus, buvo įdomu, kuo ji skiriasi nuo pogimdyvinės depresijos. Dar viena mano dėmesį patraukusi tema – vidinės žaizdas, kurias karas palieka kareiviams ir jų artimiesiems, karių kasdienybę grįžus iš karo. Manau, ši knygos dalis man ir buvo įdomiausia. Tik tiek, kad šiemet jau antrąsyk pagaunu save jautriau reaguojant į buitinį smurtą literatūroje. Jautrumas pasireiškia ne ašarų liejimu, o šiokia tokia įtampa, vengimu ir stengimusi atitolinti artėjančias smurto scenas, net jei jos aprašomos abstrakčiai. Dabar, kai viską įvardijau, nesunku ir pačiai suprasti, kuo mane patraukė šis pasakojimas.

„Prarastas vaikas“ – viena geresnių kelis laikotarpius apimančių, paslaptimis apipintų gyvenimiškų dramų. Drąsiai ją rekomenduoju tokio tipo knygų mėgėjams.

12.14. Per Petterson „Mano likimo broliai“

P. Petterson kai kuriems Lietuvos skaitytojams gali būti pažįstamas kaip romano „Vogti arklius“ autorius. Man pačiai „Mano likimo broliai“ yra pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau anksčiau lietuviškai išleistas romanas jau laukia eilėje.

„Mano likimo broliai“ – tai pasakojimas apie rašytoją Arvidą Jenseną. Jo tėvai ir brolis žuvo kelto katastrofoje pakeliui iš Oslo į Frederikshauną. Maždaug po metų nuo šio Arvidą sukrėtusio įvykio žmona pareiškia, kad jo nebemyli, ir išsikrausto kartu su trimis dukterimis. Jei konkrečiau, šio romano centre – vyras, bandantis susigyventi su jį užklupusia vienatve. Tokia visiška emocijos, buvimo personažo viduje knyga, kurioje beveik nėra veiksmo ar ryškesnių siužeto vingių. Ji sudėliota iš jausmų, prisiminimų. Autorius sugebėjo parašyti taip, kad skaitant norėjosi tiesiog būti visame tame, be jokių nusistatymų ar galvos kraipymų, nevertinant pagrindinio veikėjo elgesio ar priimtų sprendimų. Tiesiog skaityti ir būti kartu su veikėju. Puiki knyga.

Dar – daugybė plokštelių, daugybė knygų lentynų ir daugybė metų, praleistų su knygomis, mano vieninteliais artimais draugais, neskaitant Audiuno, po kiekvienu viršeliu – atviros durys į vis kitą gyvenimą, kuris nebuvo mano gyvenimas, bet galbūt galėtų juo būti, tam tikra prasme ir buvo, nes visas jas buvau pritvirtinęs prie savo širdies švartavimo plūduro, aliai vienos; visą kelią nuo vyresniųjų klasių iki čionai nešiojausi jas su savimi, ir kas dabar būčiau be jų, kas būčiau be Simonos de Bovuar, be Akselio Sanemusės, Koros Sandel, Hamsuno, kas būčiau be Jano Miurdalio, Hemingvėjaus ir Džeinės Anės Filips, be Džin Ris ir Melvilio, Isaako Babelio, Strindbergo. Visų jų ir dar daugybės. Išties, kas gi dabar būčiau. Aš nežinau. Būčiau kitoks, gal toks, koks labiau norėčiau būti, gal viską iškeisčiau į daugiau meilės. Nors ne. Ir vis dėlto taip.“ (71–72 psl.)

Rašant apie tokias knygas sunkiausia tiksliai perteikti pasakojimo sukeltą emociją. Pradžiai tikriausiai pakaks to, kad ši knyga yra maždaug tai, apie ką galvotumėte, paminėjus skandinavų literatūrą. Daug ramybės, nors veikėjo siela kraujuoja, o taip pat lėtumo, pilkumos ir šalčio. Veikėjas ginasi nuo vienatvės stengdamasis kuo mažiau būti namuose, Oslo gatvės ir automobilis tampa jo priebėga nuo slegiančių buto sienų, o baruose sutinkamos moterys sužadina viltį, kad nors trumpam bus galima pabėgti nuo vienišumo. Daug rodomo abejingumo aplinkai, skausmingų susitikimų ar pokalbių telefonu su dukromis, bandant palaikyti ryšį, tačiau garsiai taip ir nepasakant bei neįvardijant svarbiausių žodžių. Norėjosi skaityti lėtai, neskubant. Net tomis dienomis, kai neskaičiau, vis pagaudavau save galvojančią apie pagrindinį veikėją, jo istoriją. Perskaičiusi vos trečdalį supratau, kad vargu, ar nutiks kas nors, kas pakeistų mano nuomonę apie šią knygą. Nuojauta neapgavo.

Nors pasakojimas atrodo niūrus, užvertus paskutinį puslapį pirmas žodis, kuriuo norėjosi apibūdinti knygą, buvo „gražu“. Suprantu, kad kai kurie perskaitę šį romaną nesupras, kur ten tas grožis, bet man visuma, kurioje buvo liūdesio, melancholijos ir šviesos, atrodė būtent tokia.

12.13. Joe Heap „Regėjimo taisyklės“

Nova dirba vertėja policijoje, kalba penkiomis kalbomis, neieško žodžio kišenėje. Tačiau moteris yra nuo pat gimimo akla. Nors jau įprato gyventi, nematydama pasaulio, pasiryžta operacijai, po kurios pabudusi ji privalo mokytis matyti. Kita siužetinė linija sukasi apie Keitę, kuri gyvena su vyru ir visą laisvalaikį skiria naujojo buto įrengimui. Kai moterys susipažįsta, abi jaučiasi lyg seniai pažinotų viena kitą, tačiau atverti savo baimes ir įvardinti tikruosius norus – ne taip paprasta.

Be abejo, labiausiai intrigavusi dalis – Novos mokymasis pažinti pasaulį akimis. Tam skiriama nemažai dėmesio pirmoje knygos pusėje. Įdomu skaityti apie moters mokymąsi priprasti prie formų, atstumų, įsiminti, kas kaip atrodo, kaip dinamiškai gali keistis objektai. Minima daug daiktų ir reiškinių savybių, apie kurias daugelis nė nepagalvojame kasdienybėje, o kai viskas užgriūva vienu metu – atrodo baisi patirtis, kuri Novą suverčia abejoti, ar jos pastangos bent kažko vertos.

Keitės dalis man irgi buvo įdomi. Na, bet jau kurį laiką. Nors pavadinimas labiau siejasi su Nova, bet man pasirodė, kad Keitė taip pat mokėsi matyti – tam tikrą vyro elgesį, teisingai įvertinti to priežastis ir priimti tam tikrus sprendimus. Aš šią knygą vis pavartydavau į priekį, paskaitydavau, kas laukia po keleto skyrių, nes kurį laiką man buvo nejauku. Kažkodėl ganėtinai stipriai reagavau į Keitės ir jos vyro bendras scenas. Na, atrodytų drama kaip drama, jau nekalbant, kad dar ne tokių baisių knygų paskaitau, tad kaip ir turėčiau ramiau reaguoti, bet čia tarsi norėdavau pasiruošti. Nors kaip ir nuspėjami jo pasirodymai, bet tikslesnis žinojimas lyg ir ramino.

Tad daugiau nei pusę knygos skaičiau su įdomumu ir galvojau, kodėl nemažai skaičiusiųjų šią knygą sukritikavo, nes pati negalėjau atsitraukti. Na, ir galop pasimatė. Kai pasistūmė į foną abiejų veikėjų problemos, o liko tik romantika, dramos, pasidarė nuobodoka. Šioje knygoje konfliktai apskritai tokie tylūs – kažkas kažką pasako ar padaro, nutylima ir nusprendžiama pasišalinti: išvykti, ištrinti telefoną ar kaip nors kitaip išnykti iš kito žmogaus gyvenimo. Ir atrodo, kad kurį laiką visiems viskas tvarkoje, nes eina mėnesiai, o veikėjai gyvena ramiai, kol galop vėl prisimena, kad yra tas kitas. Beveik jokio aiškinimosi, išsikalbėjimo. Tai liečia ir Keitės vyrą, kurio elgesį suprasti tapo ganėtinai sunku, nes taip ir nebuvo jokių paaiškinimų. Na, gerai, buvo vienas, kur buvo pareikšta, kad jis yra toks ir toks, bet tai, kaip viskas pasisuko, atrodė neįtikinamai, nes taip ir sukosi galvoje tokie klausimai kaip: kodėl dabar, kas iš to? Kai kurie personažai, atrodę svarbūs pradžioje, vėliau tarsi išnyko. Prisipažinsiu, kad artėjant pasakojimui į pabaigą, man net neberūpėjo nei siužetas, nei veikėjai, nei pabaiga, norėsi pabaigti ir tiek.

Man šis romanas – lyg dvi skirtingos knygos. Daugiau nei du šimtus puslapių skaičiau su tokiu pasimėgavimu, galvojau, jog geriau net nelabai ir reikia tokio pobūdžio pasakojimui. O vėliau viskas taip krito žemyn, kad nė nebežinojau, kaip vertinti. Goodreads palikau vidutinį įvertinimą.

12.12. John Fante „Kelias į Los Andželą“

Man labai patiko „Sulauk pavasario, Bandini“,kurioje pasakojama apie Arturo Bandinio vaikystę. Romane „Kelias į Los Andželą“ pagrindiniam veikėjui Arturui – aštuoniolika. Kur kas anksčiau yra išėjusi trečioji dalis – „Paklausk dulkių“ ir nepaisant to, kaip patiko (tiksliau – nepatiko) ši knyga, būtų įdomu perskaityti tęsinį. Skurdas, amžini konfliktai su kartu gyvenančiomis mama ir seserimi, savęs paieškos visame kasdieniniame triukšme ir dirbant beprasmiškus darbus – siužetas nežada nieko šviesaus. Ne tik nežada, bet ir nelabai pasiūlo, kas iš esmės nėra blogai. Tokių tamsių, niūrių knygų skaitau ne tiek ir mažai, man patinka, kad ne visose atsiranda stebuklingi nušvitimai, o veikėjų gyvenimas neapsisuka 180 laipsnių kampu. Kita vertus, „Kelias į Los Andželą“ pabaiga palieka šiokią tokią intrigą.

Iš tiesų, knygoje yra labai įdomių ar taiklių momentų. Arturas, tarsi norėdamas atsiriboti nuo realaus gyvenimo, skurdo, įrodyti, kad jis kitoks, skaito daug sudėtingos literatūros, filosofų kūrinius. Iš knygų jis semiasi minčių, kuriomis dalijasi progai pasitaikius, taip pat vartoja daug žodžių, kurių jo aplinkos žmonės tikriausiai net nėra girdėję (aš, beje, irgi su žodynu būčiau praleidusi nemažai laiko, jei tik būtų rūpėję visų žodžių reikšmę išsiaiškinti). Ir nė nesvarbu, kad jis retai supranta, kas tose knygose rašoma. Visa šeima gyvena mažame bute, ten nėra jokio privatumo, tiesą sakant, niekas net ir nemėgina to privatumo suteikti, o stovi prie durų ir klausosi, ar tik už jų brangus sūnus nuodėmės nedaro ir slapta šlykščių žurnalų nežiūrinėja. Nemažai dėmesio skiriama skurdui, menkai apmokamiems darbams. Bene ryškiausias veikėjas, kuris pasirodė fragmentiškai, buvo žuvies fabriko darbuotojas, nuplyšusiais batais. Trijų vaikų tėvas, taigi išlaikantis ne tik save, žmoną, bet ir vaikus, todėl natūralu, kad batams ir nebelieka. Arturas jo klausia: o kodėl nepaprašai daugiau? Kodėl nereikalauji, kad pakeltų algą, neparodai, kad už tokį atlyginimą net nepajėgi batų įsigyti? Į visus klausimus atsakymas toks pat: jei to užklaustų, jį atleistų. Knyga parašyta 1985-ais metais, tačiau skaitant tokias vietas nesunku suprasti, kad aktualumo siužetas neprarado iki šiol.

Tad kas man nepatiko? Per daug beprasmiškų konfliktų. Beprasmiškų todėl, kad atrodo, jog visi tik ir ieško progos užsipulti, nėra įžangos, nieko, tik pakanka susidurti akis į akį ir viskas, jau rėkiama ir visokiais žodžiais plūstamasi. Dialogai (nors labiau monologai) – pernelyg dirbtini. Neįsivaizduoju žmogaus, kuris šitiek daug išsakytų vienu kartu, susakytų tokias mintis, tokiais sakiniais (nebent išmoko mintinai iš skaitomų knygų), kuris nepavargtų kiekvienąsyk kalbėti tokiais terminais, puikiai suvokdamas, kad niekas jo nesupranta. Retkarčiais, susinervinus ar norint kažką įrodyti – taip, bet ne diena iš dienos. Nuolatinis kitų menkinimas (moterų, kitų imigrantų, religingų žmonių ir kt.) nuvargina, nėra, rodos, nė minutės, kada būtų galima atsikvėpti, viskas praranda prasmę. Pagrindinio veikėjo arogantiškumas – dar viena priežastis, kodėl niekaip neprisijaukinau knygos, čia visiškai mano asmeninė problema, nes šios savybės negaliu pakęsti, norisi tik vartyti akis ir tiek.

Tai vienintelė „Bandinio kvarteto“ ciklo knyga, kuri nebuvo ekranizuota.

12.11. Santiago H. Amigorena „Vidinis getas“

Tai vos pusantro šimto puslapių istorija apie Lenkijos žydą Visentę, kuris trečiajame dešimtmetyje paliko savo artimuosius, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Po truputį jaunas vyras įsiliejo į vietinį gyvenimą, sukūrė šeimą. Tik keli laiškai kas mėnesį, gauti iš motinos, primindavo apie jo šaknis. Tačiau staiga jis ima pasigesti laiškų, o kalbos apie Hitlerio planus pasiekia Visentę ir nebepalieka ramybėje.

Siužetas – visiškai paprastas ir nuspėjamas, tad nelabai ir gaunasi išduoti kažko pernelyg daug. Ne siužetas, o patirtis, jausmas čia – svarbiausi. Ne veltui pavadinimas toks, nes kalbama apie žmogaus užsidarymą, apie jo atsitraukimą nuo visko. Stipri, įtaigi istorija, kurios nesinori paleisti. Ir tiek sudėtingų klausimų. Apie kilmę, tapatumą. Apie situaciją, kai visi žydai Europoje yra naikinami, o veikėjas, būdamas žydas, šiltai ir saugiai gyvena kitame žemyne. Apie maisto prikrautą stalą, šnekas apie maistą ir alkį, kuris tuoj pat numalšinamas, kai tuo tarpu kažkur Varšuvos gete mažametis primušamas kelių suaugusiųjų dėl kelių bulvių. Apie kaltę, kad nepadarė tiek, kiek galėjo, kad laiku nepasirūpino Lenkijoje likusiais artimaisiais. Apie skausmą, kurį sunku suvokti, nepatyrus kažko panašaus, apie kurį sunku kalbėti, sudėtinga įvardinti, o toji tyla, kurios šiame kūrinyje itin daug – sunki, slegianti, nesibaigianti. Įdomu skaityti apie etapus – netikėjimo, neigimo, pripažinimo, kuris vėl išsirutulioja į neigimą, bet kokios informacijos vengimą, nes kol niekas nepatvirtino, tol gali sau sakyti, kad dar yra vilties.

Atsimenu, ši knyga sudomino, nes buvo pristatyta kaip Goncourt’ų premijos nominantė. Džiaugiuosi, kad neprasprūdo pro akis. Beje, istorija paremta autoriaus senelio istorija, tad nuostabu, kaip galima parašyti tikrais faktais paremtą pasakojimą, jo nesubanalinant, nepripildant daugybe nereikalingų žodžių.

12.10. André Aciman „Vadink mane savo vardu“

Kiekvieną vasarą Elijo tėvų viloje Italijos Rivjeroje apsistoja koks nors akademinio pasaulio atstovas. Čia jis netrukdomai gali ne tik džiaugtis apylinkėmis, bet ir padirbėti prie rankraščių. Vieną vasarą iš visų galimų pretendentų išsirenkamas Oliveris. Jį namų tarnaitė iš karto pavadina kino žvaigžde, o Elijas naujajam svečiui pajaučia prieštaringus jausmus: viena vertus, šaltumas ir tariamas arogantiškumas jį atstumia, kita vertus, paaugliui nepavyksta išmesti jo iš galvos.

Pradžioje galvojau, kaip su lūkesčiais nepersistengti, kad netektų nusivilti. Filmo matyti neteko, tad galėjau kliautis vien tik tuo, ką jau tekę susirinkti iš skaitytų komentarų apie šią istoriją. Ir vis dėlto, kai įtraukė nuo pat pirmo puslapio, galėjau kurį laiką tik mėgautis tekstu, nustumdama į šalį visus lūkesčius. Atmosfera sukurta paveikiai, intriga, persipynusi su įtampa tarp abiejų veikėjų, neleido atsipūsti, nes mintyse sukosi: na, tai kada? kada bus pirmas aiškesnis žingsnis vienas kito link? Toks jausmas, kad kaip ir norėjosi sužinoti, kada, bet tuo pačiu tekstas išlaikė „čia ir dabar“. Itališka vasara – tobula šiam romanui, nes kepinanti saulė, varvantys prakaitu ar vandeniu kūnai itin dera prie veikėjo vidinių kančių, kurios neapleidžia nei naktimis, nei siestos poilsio metu, kai sekamas kiekvienas svečio gestas, klausomasi kiekvieno garso, nes galbūt šį vakarą jis užsuks ir išsipildys jau kurį laiką puoselėjamos fantazijos. Viskas atvira, skaitant atrodo, kad tiesiog užrašomos visos Elijo mintys, be jokios atrankos ar nutylėjimų.

Tik tiek, kad maždaug nuo pusės knygos susidomėjimas atslūgo. Gal kad nebeliko intrigos? Veikėjų diskusijos Elijo tėvui – didžiausia pramoga, dėl kurios jis kasmet ir kviečiasi žmogų iš akademinės bendruomenės. Inteligentiški pokalbiai, dažnai paliečiamos kultūrinės temos, daug įvairių nuorodų, kurios gali būti atpažįstamos kai kuriems skaitytojams, lyg ir turėjo praturtinti patį siužetą, bet pati gan greitai pavargau nuo jų. Truputį gaila dėl Romos dalies, nes tuo metu kaip tik mano dėmesį patraukė diskusija viena tų šiuo metu itin intensyviai viešojoje erdvėje eskaluojamų temų, tad supratau, kad skaičiau knygą, o mintyse jau buvau atsitraukusi, kad ir kaip aniems reikalams nesinorėjo skirti nė menkiausios vietos galvoje. Tad tikėtina, kad kažką ir praleidau, nors kelissyk vis grįždavau atgal, supratusi, kad nebesuprantu, kas čia įvyko. Buvo gražių vietų, vietomis apimdavo pojūtis, kad aprašomos tie momentai, kurie verti prisiminti visą gyvenimą, dėl kurių, kaip kai kurie mėgsta sakyti, ir gyvenama. Net pati nostalgiją užčiuopiau savyje, kad ir nesusijusią su aprašomomis vietomis ar nutikimais. Tėvo ir sūnaus pokalbis knygai einant į pabaigą – viena gražesnių dalių, toks paprastumas, bet išreiškiama ta pozicija, kuri turėtų būti norma.

Pabaiga man nelabai, norėjosi kiek kitokios, nors sakyti, kad nusivyliau negalėčiau, nes buvo galima tikėtis būtent tokio galo. Man norėjosi, kad taškas būtų padėtas kur kas anksčiau. Po Romos. Tad ir antrosios knygos neskaitysiu, nors planuoja jau greitu metu pasirodyti lietuviškai.

Filmas – Call Me by Your Name, 2017 metais režisuotas Luca Guadagnino, o pagrindiniuose vaidmenyse – Armie Hammer ir Timothée Chalamet (pastarasis buvo nominuotas Oskarui už Elijo vaidmenį). Skaitant svarsčiau, ar žiūrėti, bet kol kas taip ir neapsisprendžiau.