14.10. Claire Fuller „Slystanti žemė“

Praeitą šeštadienį, norėdama dar kelioms minutėms nutolinti sėdimą prie darbų, sugalvojau atsiversti pirmą pasitaikiusią knygą ir paskaityti kelis puslapius. Retkarčiais taip anksčiau darydavau tam, kad kokias nors užsigulėjusias knygas prisiminčiau ir pasidėčiau į artimiausius skaitymo planus, tai šį kartą mintis buvo panaši: kad tuomet, kai galėsiu skirti laiko skaitymui, jau galbūt žinočiau, kurią imti. Visgi gavosi taip, kad kelių puslapių nepakako, nes vienu prisėdimu perskaičiau trečdalį knygos (būčiau ir daugiau, bet laikrodis labai aiškiai rodė, kad viskas, reik eit dirbti). Nuo pat pradžių įtraukė ši keistoka istorija apie jau pusamžius dvynius, kurie gyvena trobelėje su mama, o šiai mirus susiduria su gyvenimo iššūkiais.

Iš pažiūros pateikiamas tarsi kaimo glūdumos vaizdas: mama su suaugusia dukra užsiima daržininkyste, o sūnus/brolis vis suranda kokį nors fizinį darbą apylinkėse. Dar jie sunkiai suduria galą su galu, o netrukus paaiškėja, kad tuo pačiu ir yra visiškai nutolę nuo civilizacijos. Kurį laiką atrodyti gali, kad knyga – apie praėjusį amžių, tačiau greitai paaiškėja, kad taip gyvena tik pagrindiniai veikėjai, o aplinkiniai naudojasi šio amžiaus privalumais: mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir kt. Skaičiau atsiliepimų, kuriuose abejojama, ar įmanoma būti tiek atitrūkusiems nuo realybės. Man šiuo klausimu abejonių nebuvo: užsisėdėjimas toje pačioje vietoje “nes ir taip gerai“, baimė kreiptis į institucijas dėl užsispyrimo ar gėdos, kad reikia “išmaldos“ prašyti ar nemokėti skaityti nėra jau toks sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Tačiau laikui bėgant abejonių dėl logiškumo kėlė kai kurie siužetiniai vingiai, o išaiškėjančios paslaptys buvo labai silpnos, neišpildančios lūkesčių, vietomis primenančios muilo operos siužetus, vėlgi trūko pagrįstumo. Dėl prieštaringo elgesio ne visada buvo aiškūs kai kurių aplinkinių motyvai. Dar norisi kabinėtis prie anotacijos, kuri teigė, kad Džinė vargo ieškodama darbo ir namų, nes būtent tos paieškos įrodymų ir trūko. Nenoriu nueiti į siužetines detales, bet visai kitaip įsivaizduoju vargą, nes jos atveju vargas dėl darbo ir namų buvo rodytas vienintelį kartą, kai ji paprašė, kad jai paskaitytų pakabintus darbo skelbimus. Antrą trečdalį knygos buvo tiesiog kasdienė rutina, padūsaujant dėl prarastos trobelės, tikint, kad į ją vis tiek sugrįš, bandant įsirengti varganus naujus namus, ir tiek. Erzino ir Džinės brolio “pastangos“, bet čia jau buvo autorės pasirinkimas rodyti jį tik tam tikrose vietose, apie darbo sunkumus tik prabėgomis užsimenant. Kažkaip atrodė, kad kuo toliau, tuo knyga prastyn, o net ir pagrindinis įvykis (išvarymas iš namų) ėmė prarasti logiką, atsižvelgiant į tai, kieno tas namas buvo ir kaip po to viskas išsirutuliojo.

Pagal tai, ko prirašiau, gal atrodo, kad knyga visai prasta, bet visgi priskirčiau ją prie vidutinio įdomumo. Niūri atmosfera, tekstas įtraukiantis, greitai skaitoma, visai įdomu buvo, kaip pasibaigs. Iš tikrųjų pradžioje visai neturėjau idėjų, kaip galėtų toks siužetas pasibaigti, tad įvykis, kurį tikriausiai galima įvardinti kulminaciniu, nustebino, o galiausiai ėmė atrodyti, kad kitokio finalo ir nebegalėčiau įsivaizduoti šiai knygai. Liūdna, slogu,

14.9. John Fante „Paklausk dulkių“

Pirmoji pažintis buvo su J. Fante „Sulauk pavasario, Bandini“, kuri man paliko gerą įspūdį. Po kiek laiko skaityta „Kelias į Los Andželą“ buvo šiaip sau. Ir visgi knietėjo susirasti „Paklausk dulkių“ – dar vieną dalį apie Arturą Bandinį, kuri pagal chronologinę pasakojimo seką kaip tik ir yra trečioji dalis. Tiems, kas šio rašytojo nėra girdėję, J. Fante paprastai pristatomas kaip Ch. Bukowski įkvėpėjas (šioje knygoje yra net ir jo pratarmė), o A. Bandinis – kaip į „Rugiuose prie bedugnės“ pagrindinį veikėją panašus personažas. Tiesa, žodynas – toli gražu ne Ch. Bukowskio lygio, tad šito baimintis nereikėtų, gal vos vienas kitas aštresnis žodis teprasprūsta visoje knygoje.

Šioje knygoje Arturas yra Los Andžele, dažnai nė trupučio pinigų neturintis ir nuomojamame kambary apsistojęs jaunas vyras, svajojantis apie pasaulinę rašytojo šlovę. Problema ta, kad po pirmojo apsakymo nieko gero taip ir nebeparašė, tad tenka pinigų kaulyti iš mamos. Šalia to įsižiūri dailią padavėją, tačiau gal dėl jaunatviškumo, gal dėl baimių jų santykiai – ganėtinai keisti. Daug priešiškumo, besimainančio su švelnumo blyksniais, susidūrus akis į akį, o atsiskyrus – įvairios vidinės dramos. Ir čia atsiranda mano pačios dviprasmiška reakcija. Viena vertus, knyga parašyta įtaigiai ir ganėtinai įdomiai. Kita vertus, pagrindinis veikėjas per tuos kiek daugiau nei du šimtus puslapių sugebėjo nemenkai įkyrėti. Toji padavėja – irgi ne iš pačių simpatiškiausių. Kuo toliau, tuo labiau norėjosi, kad galop jie ir nusigalabytų kur nors, nes Arturo menkavertiškumo jausmas, besimainantis su puikybe, nemalonus elgesys erzino tiek, kad nebeliko net ir humoro krupelytės, nors dabar, apgalvodama turinį, manyčiau, kad kažkas jo daugiau nei kruopelytę ras.

Vietomis suabejojau, ar kartais neišaugau iš tokių personažų kaip Arturas. Nes šiaip skaitant atrodė, kad knyga gerai parašyta.

2006-aisiais pasirodė ekranizacija – Ask the Dust, su tokiais aktoriais kaip Colin Farrell ir Salma Hayek.

14.8. Rachel Cusk „Atsarginis pasaulis“

„Atsarginį pasaulį“ rinkausi Velykų ilgajam savaitgaliui – per dieną perskaityti po 50-60 puslapių pasirodė įveikiama, atsižvelgiant į šio mano gyvenimo laikotarpio aplinkybes. Prisėdau aprašyti tik šiandien, po savaitės, ir, tiesą sakant, pati nustebau, kad vis dar prisimenu turinį, kad jis nesusiliejo į begalę galvoje besisukančių minčių, kaip nutiko su prieš tai skaityta.

Iki šiol sunku įvertinti, kiek knyga man patiko, nes prisimenant ją kyla dviprasmiški jausmai. R. Cusk, matosi, turi savo rašymo stilių, nors neskaičiau kitų jos knygų, bet įtariu, kad jas atsivertus atspėčiau, kad parašė būtent ji (nebent ji viena tų, kurie sugeba rašyti taip, kad neįtartum, jog kelias knygas parašė ta pati rašytoja?). Nors nebuvo ilgų, varginančių aplinkos aprašymų, bet įsivaizduoti aplinką, remiantis minėtomis detalėmis, nebuvo sunku, pajausti tą karštą vasarą pelkėje, istorijos atmosferą, veikėjų tarpusavio santykius – irgi. Pagrindinė veikėja dalinosi ir savo pamąstymais apie gyvenimą, egzistenciją, moteriškumą, bėgančius metus, tačiau tekstas nesunkus, tą nusistatytą puslapių skaičių įveikdavau palyginus greitai ir be kažkokio strigimo. Visgi pagrindiniai veikėjai buvo tokie atstumiantys, kad mažino skaitymo malonumą. Jei pradžioje dar atrodė, kad bent kai kurie turi kažkokį šiltesnį tarpusavio santykį, tai vėliau iš viso nebebuvo aišku, kokiu būdu jie visi ten susirinko ir tiek laiko išbuvo kartu. Truputį vietomis ir erzino viskas. Jei neretai mėgstama teigti, kad knyga kinematografiška, tai man šį kartą pasirodė labiau teatrališka, spektaklio verta knyga, lengvai įsivaizduočiau siužetą ir visus veikėjus būtent teatro scenoje.

14.7. Ferdinand von Schirach „Kava ir cigaretės“

48 maži skyriai sutelpa į mažiau nei 160 puslapių. Galima skaityti ne iš eilės – skyrių eiliškumas nepasirodė svarbus. Juose, kaip teigiama, yra autobiografinės detalės – prisiminimai, mintys apie gyvenimą, kasdienybę. Tekstas intelektualus, pasakotojas išties apsiskaitęs, tačiau nesijautė snobiškumo. Aprėpiamos įvairios temos – istorija, politika, santykiai, kultūra. buitis. Pradžioje įtraukė ir išties patiko, po to gal užskubėjau, o gal dėl kitų priežasčių susidomėjimas menko. Dabar, nuo perskaitymo praėjus daugiau nei savaitei, prisiminimuose iškyla tiktai M. Haneke filmų minėjimas – pati kažkada ne vieną šio režisieriaus filmą esu žiūrėjusi, bet jau kelerius metus esu gerokai apleidusi kiną (nors kiekvienąsyk, kai tik ką nors pažiūriu, pagalvoju, kad reiktų dažniau įtraukti save į ekrane rodomas istorijas), tad ši knyga buvo lyg priminimas, kokio gero kino esu mačiusi praeity.

„Po kurio laiko ji nori sužinoti, kodėl jis yra toks, koks yra. Jis mąsto, kaip gali šviesus žmogus suvokti tamsų.“

14.6. Nana Ekvtimišvili „Kriaušių laukas“

Pasakojimas nukelia į XXa. pabaigos Tbilisį. Čia veikia vadinamoji Idiotų mokykla – oficialiai skirta protiškai atsilikusiems mokiniams, tačiau dėl įvairių aplinkybių tapusi namais ir intelekto sutrikimų neturintiems beglobiams vaikams. Centre – aštuoniolikmetė Lela, kuri jau turėtų palikti šią mokyklą, tačiau nežinodama, ką veikti toliau, lieka gyventi ir padeda palaikyti tvarką.

Aprašoma mokyklos kasdienybė. Pamažu iš masės išsiskiria keletas vaikų, kurie sulig kiekvienu skyriumi tampa vis labiau savi. Užvertus knygą taip ir norėjosi sužinoti, kaip jiems toliau sekėsi, kaip jų likimai pasisuko. Liūdna knyga. Lyg ir norisi sakyti, kad buvo joje ir šviesos, o skausmas – gan subtiliai, be itin detalizuotų scenų pateiktas, tačiau tai nenusveria svarstyklių į šviesiąją pusę. Tai knyga apie nuo mažens sužalotus vaikus, apie jų išgyvenimo kovą, aplinkinių abejingumą, draugystę ir palaikymą, apie brendimą, apie tokias naivias viltis kaip grįžimą į šeimą, galėjimą ateity atsiriboti nuo visų turėtų patirčių ir gyventi naują gyvenimą. Trumpa istorija, turinti savyje nemažai ramybės ir realistiškumo. Skaitant nesunku patikėti, kad galėjo būti būtent taip. Ne tik Tbilisyje, bet ir mūsų šalies vaikų namuose ir internatuose.

Tik knygos aprašymas nugarėlėje, viena vertus, atskleidžia nemažai, kita vertus, kiek klaidina, dėdamas akcentus visai kitur. Bet gal čia tik skirtumai atsiskleidžia, visgi kas vienam skaitytojui pasirodo svarbu, kitas įvertina tą patį kaip visai antraeilius dalykus.

14.5. Undinė Radzevičiūtė „Minaretas ir 7“

Pirmus du šių metų mėnesius nesyk minėjau lėtesnį skaitymą, o štai šiandien stengiausi kiek pagreitintai skaityti, gal todėl dalis malonumo ir nusimušė. Skuba atsirado iš suvokimo, kad jei per šiandien neperskaitysiu, tai kitąsyk paimsiu knygą negreitai ir teks vėl iš naujo skaityti.

Mėgstu U. Radzevičiūtę, vėl galėsiu sakyti, kad tik „Kraujas mėlynas“ liko neskaitytas. Tiesa, šįkart vietomis buvo sunkoka, o ir humoras kažkur praslydo pro šoną, vos keliose vietose šyptelėjau. Bet suprantu, kad galimai jau minėtas skubėjimas ir galvos užimtumas, nesąmoningai planuojant kitas savaitgalio numatytas veiklas, neleido visko patirti ir pajausti, nes pati stilistika – puikiai atpažįstama iš ankstesnių rašytojos knygų.

Labiausiai prijaučiau triukšmo nekentimo daliai. Visokie kaimynų skleidžiami garsai (remontai, garsesni pasikalbėjimai ar šiaip neaiškūs beldimai ir kitokio tipo triukšmas) nesyk jau vedė iš proto ir kėlė mintis, kaip būtų faina apsigyventi ten, kur galėčiau viso to išvengti. Tad ir čia, kiekvienąsyk veikėjai susiduriant su vis naujo pobūdžio triukšmu, nuo kurio neapsaugo net vietos, kurioje ji būna, pokytis, galėjau ją užjausti ir pasijuokti, kad ir kaip realybėje nejuokinga būna. Na ir žinoma bandymai rašyti, vis žadėjimas sau, kad dabar jau tikrai niekam nebeleis trukdyti proceso. Kad ir kūrybinis rašymas man nepažįstamas, bet kitokių rašymų ir skaitymų pastaraisiais mėnesiais pas mane pilna. Ir vis trukdo tai tas, tai anas.

O labiausiai prailgo pabaiga. Dalis apie kilmės paieškas jau visai nekėlė emocijų, abejinga likau viskam.

14.4. Goran Vojnović „Figmedis“

Goran Vojnović romano centre – trisdešimtmetis Jadranas. Pasakojama apie jį, jo žmoną ir sūnų, taip pat apie Jadrano tėvus bei senelius – vaikštant tarp dabarties ir praeities, atsiskleidžia kelių kartų istorija. Viena vertus, pasakojimas skausmingas, atveriantis daug nesusikalbėjimų, yra susidūrimų su netektimis, apimančios nežinios dėl kito ir dėl savęs, savo tapatumo paieškų. Kita vertus, ašarų šluostytis nereikėjo, gal kad knygos autorius rašo natūraliai, atrodė, kad ne fikciją skaitau, o realų gyvenimą, paprastą kasdieninę buitį, apie kurią skaitant nesijaučia, lyg kažkas badytų į tą pačią skaudančią vietą, ir todėl palengvėja ir pati emocija. Nereikia apsigauti, yra knygoje ir šviesių akimirkų, pasakojimas švelnus ir įtraukiantis į savo melancholišką atmosferą .Nuo pat pirmųjų skyrių supratau, kad man patinka,kaip jis rašo, kaip dėlioja mintis, kaip perteikia veikėjų išgyvenimus, įvykius, stebėti, kaip net keičiantis kartoms išlieka tie patys pasirinkimai, klaidos, abejonės.

Tai lėto skaitymo kūrinys, toks, kurį užbaigus norisi atsiversti pradžią vėl, nes suprantu, kad noriu vėl iš naujo atrasti kai kuriuos epizodus, kurie galbūt pasimetė ar prasileido, o dabar, pažinus veikėjus, atsiskleistų dar geriau. Atrodo, kad šiemet instinktyviai ranka tiesiasi prie lėtųjų knygų – tokios man pasirodė ir „Knyga laiko būčiai“, ir „Gražus pasauli, kurgi tu“, ir „Tokie smulkūs dalykai“. Ieškau tinkamiausio žodžio, bet šis lėtumas, kurį įžvelgiau visose keturiose šiais metais skaitytose knygose, man yra apie intymumą – galimybę pajausti personažus, jų vidinį pasaulį, veikėjų santykį su savimi ir pasauliu, prisiliesti prie jų pasimetimo, noro ne kiek gyventi, o kiek išgyventi, išjausti, atrasti prasmingumą.

Apie „Figmedį“ galima būtų daug kalbėti: atsivertus kone kiekvieną skyrių lengva užsikabinti už išsakytų minčių ar situacijų, kuriose atsidūrė veikėjai. Visgi šiuo metu noriu paminėti narpliotą temą apie prisiminimus. Labiausiai įstrigo mintys apie svarbą to, kad apie vieną ar kitą įvykį prisimintų daugiau nei vienas tame įvykyje dalyvavęs žmogus, nes kitu atvejo to prisiminimo tarsi nebelieka. Kai paaiškėdavo, kad dėl demencijos iš žmonos atminties išsitrynė prisiminimai apie kelionę į kokią nors tuometinės Jugoslavijos teritoriją, Aleksandras pasakydavo sau, kad tuomet to ir nebeliko – tos kelionės, nutikimų, pasivaikščiojimų, nes jei ji neprisimena, tai to ir nebuvo. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų esu išgirdusi nustebimą, kaip aš sugebu atkartoti kadaise buvusį pokalbį ar prisiminti situaciją, kai tas besistebintis visai to neprisimena. Ir kiek kartų tokiais atvejais pati prarasdavau norą prisiminti dialogus, žvilgsnius, įvykius, nes be galimybės dalintis bendru prisiminimu tarsi nelieka prasmės ir pačiai jų saugoti. O dar geriau, jei vietoj to atminty išsisaugotų kur kas praktiškesnė informacija, reikalinga darbui, studijoms ar gyvenimui.

Buvo gražu ir šviesiai liūdna. Džiaugiuosi, kad turiu dar neskaitytą „Jugoslavija, mano tėvynė“ lentynoje.

14.3. Claire Keegan „Tokie smulkūs dalykai“

Perskaičiusi vos kelis puslapius, ėjau tikrinti, kuriais metais buvo parašyta ši knyga, nes stilius ir pasakojimo maniera nemenkai priminė klasikos kūrinį, nemažai gan aiškios didaktikos, pamokymų, nukreiptų į tai, kaip mes gyvename vis galvodami apie ateitį, nesikoncentruojame į tai, kas vyksta čia ir dabar, taip pat, kaip dienai susidedant tik iš darbo ir miego, netenkame progos pabūti su brangiais žmonėmis, pailsėti ar tiesiog pagyventi, o laikas taip ir prabėga. Žinoma, nepamirštant paminėti ir to, kad be darbo nebus ir pinigų, o be jų nebus maisto, kiek įmanoma šviesesnės ateities vaikams ir t.t. Na, ir nemažai gerumo, žmonių jaučiamos baimės autoritetams, veidmainystės. O kad viskas skambėtų dar geriau, siužetas vyksta šv. Kalėdų laikotarpiu.

Skaitydama galvojau, kodėl kai kurios istorijos paliečia, o kitos, būdamos panašios savo idėja, palieka mane abejingą. Man „Tokie smulkūs dalykai“ susisiejo su „Apie peles ir žmones“, ją minėjau tarp geriausių pernai skaitytų knygų. Siužetai skiriasi, bet pati atmosfera, sudėtinės pasakojimo dalys panašios. Net ir kūrinio apimtis panaši. Ir vis dėlto, nors C. Keegan knyga parašyta gražiai, bet emocijų taip ir nesukėlė. Autorė įpina tikros istorijos detalių – apie Airijoje egzistavusias Magdalenos skalbyklas, kuriose buvo prievarta laikytos, sunkiai dirbti priverstos ir fizinį bei psichologinį smurtą patyrusios merginos ir moterys – jų skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, tikslūs skaičiai nėra žinomi, iš jų nemažai ten ir mirė. Kaip buvo rašoma pabaigoje, paskutinė tokia skalbykla uždaryta tik 1996-aisiais. Tad kaip ir yra tinkama medžiaga jautriam kūriniui. Ir tikrai dažnai net nereikia atvirai aprašyti prievartos ar smurto, kad sukiltų emocijos, tačiau skaitant šią knygą atrodė viskas taip toli. Ferlongą, pagrindinį veikėją, pajausti dar įmanoma, bet vienuolyno istorija taip ir liko labiau kaip fonas.

Bet mintis graži. Ir vertybės, kurios akcentuojamos, svarbios visada, tad knyga universali ir neprarasianti savo aktualumo.

14.2. Sally Rooney „Gražus pasauli, kurgi tu“

Trečioji skaityta S. Rooney knyga. Pradėjau pernai vasarą angliškai skaityti, bet taip nutiko, kad apleidau ir grįžau šiemet. Teko iš naujo pradėti, o ir knygą anglų kalba pakeitė lietuviškas vertimas. Užtat galiu palyginti ir teigti, kad vertėjai pavyko išlaikyti knygos autorės rašymo stilių.

Kol kas visas S. Rooney knygas galima apibūdinti lygiai taip pat: jos apie žmones, ieškančius savęs, kuriančius įvairius santykius, išbandančius draugystės (tiek romantinės, tiek paprastos) ribas, mėginančius suprasti save, kitus, pasaulį. Daug nesusikalbėjimo, nutylėjimų, dėl kurių kyla klaidingos prielaidos, komplikuotas bendravimas ir nesaugumo santykyje jausmas. Manau, kad esu tikslinė auditorija, viena tų skaitytojų, kurie skaitytų ir naujas knygas, net jei jos būtų iš esmės apie tą patį. Čia nebuvo nė vieno veikėjo, kuris atrodytų visai nesuprantamas, skaitant atrodė, kad visuose juose randu kažko pažįstamo sau. O taip jau yra, kad rasti bendrumų man patinka. Pabaigusi skaityti pagalvojau, kad labai tikiuosi, jog vieną dieną veikėjų sunkumai ir santykių peripetijos kels juoką ar visai atrodys svetimi, nes tai reikštų, kad pasikeičiau ir pati (tikiuosi, į gerą).

Dvi veikėjos keičiasi laiškais, kuriuose mėgsta padiskutuoti socialinėmis, moralinėmis ar kitokiomis temomis. Ir net jei ne visos jų diskusijos buvo vertos dėmesio, vietomis norėdavosi, kad greičiau būtų pereita prie kitų temų, pats principas – kalbėjimo ne tik apie kasdienius, buitinius dalykus – pasirodė labai žemiškas, gilesnio, artimesnio ryšio ieškojimas ir gavimas. O juk S. Rooney knygos ir yra daugiausiai apie žmogišką ryšį, paieškas to žmogaus, kuriam gali atsiverti ir be tabu lįsti į pačias asmeniškiausias pokalbių temas, gebėti ramiai padiskutuoti ir tuomet, kai požiūriai išsiskiria. Šalia to, vyksta ir realus keturių veikėjų gyvenimas, kurį autorė aprašo itin natūraliai. Būtent gebėjimas taip natūraliai perteikti dialogus ir aplinkos detales, įvykių eigą man ir yra vienas iš patraukliausių dalykų S. Rooney kūryboje.

Melancholiška nuotaika, įtraukiantis pasakojimas ir netikėta pabaiga. Netikėta tuo, kad itin aiškiai viskas sudėliota, ko nebuvo anksčiau skaitytuose dviejuose rašytojos romanuose. Supratau, kad anos dvi, kad ir nesuteikusios informacijos, kaip ilgalaikėje perspektyvoje viskas eisis, o vietoj to buvo palikta vietos skaitytojų fantazijai, man patiko kur kas labiau nei ši, kuri neintrigavo ir neskatino svarstyti, o kas toliau.

Jaučiuosi visiškai subjektyvi, kalbėdama apie S. Rooney knygas, nes jos man – visiškas komfortas. Jei reiktų reitinguoti nuo geriausios, pirmoji vieta atitektų „Normaliems žmonėms“, antroji – „Gražus pasauli, kurgi tu“, kuri irgi patiko, bet ne tiek, kiek pirma, o „Conversations with Friends“ / „Pokalbiai su draugais“ (jau ir lietuviškas vertimas kaip tik pasirodė) – kur kas silpnesnė už anksčiau minėtas.

14.1. Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“

Visada norisi metus pradėti su įdomia knyga. Turėjau įtarimą, kad „Knyga laiko būčiai“ bus būtent tokia. Tačiau pradžioje taip lėtai skaičiau aš ją, nepaisant sudominusių personažų bei siužetinės linijos, kad galiausiai pradėjau mėtytis, vis pasiimdama paskaityti kurią nors kitą, bet taip ir neapsistodama prie nė vienos, kol supratau, kad visai ne knygose, o manyje yra problema. Tuomet, kai nustojau save versti sėsti prie knygos, o tik po vieną ar du skyrius paskaitydama galiausiai įsitraukiau tiek, kad likusią pusę knygos per porą prisėdimų ir perskaičiau. Kodėl tiek pasakoju apie tai, kaip sekėsi skaityti? Ogi todėl, kad man šios knygos siužetas susisiejo su būtent šia patirtimi. Ramybė, susitelkimas į šią akimirką, neskubėjimas ir tinkamo meto išlaukimas – visa tai radau knygoje, o užbaigusi skaityti pagalvojau, kad reiktų man tai prisiminti kaskart, kai tik graušiu save, kad dvi savaites 500 puslapių knygą skaitau. Nes išties nėra kur skubėti.

Autorė sumaniai ir įdomiai supina žiaurias patyčias kenčiančios paauglės Nao, bedarbio ir gyvenimo džiaugsmą praradusio tėčio, daugiau nei šimtmetį gyvenančios budistų vienuolės prosenelės bei kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuo Tokijo Britų Kolumbijos saloje įsikūrusios jau daug laiko nesugebančios užbaigti naujos knygos rašytojos Rutos bei jos vyro, visiškai gamtos mylėtojo ir pilnos galvos įvairiausių faktų savininko, gyvenimus. Liūdnai šviesi knyga su itin natūraliais personažais. Nėra čia nei gerų, nei blogų veikėjų, kiekvienas turi erzinančių savybių ir savanaudišku bei, kaip kai kurie įvardintų, nedorų minčių, pasidavus pykčio ar nusivylimo akimirkai. Yra daug skausmo: čia ir veikėjai, norintys nusižudyti, ir senolė, atsitraukusi iš civilizacijos į budistų šventyklą po to, kai Antrojo pasaulinio karo metu mirė sūnus, yra ir baisių karo vaizdų, taip pat iš akademinės, užsienio kalbų ir filosofijos pripildytos aplinkos ištraukto jaunuolio, kuris buvo priverstas kariauti, nors buvo visiškas pacifistas, patirčių, nemažai ir personažų netikėjimo savimi, abejonių dėl to, kur ir ko nori iš gyvenimo, santykių trapumo. Skaitant kiekvienas veikėjas tapo vis labiau savas, pabaigoje atrodė, kad skaityčiau ir toliau, jei tik būtų daugiau, lyg kokį serialą, kuriame rodoma tik kasdienybė, nes visiškai nenorėjau paleisti personažų. Labai gražus, įtraukiantis pasakojimas, vienu metu apsiašaroti sugebėjau. Tai viena tų knygų, kuriose neretai daugiau tylos reiškia daugiau susikalbėjimo, nes pravėrus burnas pasigirsta nebūtinai tie žodžiai, kuriuos veikėjai nori pasakyti, lygiai taip pat kaip ir realiame gyvenime.

Puiki knyga metų pradžiai. Beje, lipduko nuo viršelio taip ir nedrįsau nuimti, tad taip ir liko baltas viršelis su raudonu skrituliu.

Šį pavasarį „Baltos lankos“ planuoja išleisti kitą R. Ozeki knygą – „The Book of Form and Emptiness“.