8.23. E. Lockhart „Melagiai“

Kai draugei užsiminiau, kad skaitau paauglišką knygą, išgirdau atsakymą, jog jos visai nenustebinau. Išties, juk ir studijų metais neretai atsiversdavau tokią literatūrą ir man visai negaliojo pasakymai, kad tokias knygas skaityti jau esu galbūt per sena. Tačiau pastaruoju metu į jaunimui skirtas knygas nė nebežiūrėdavau, o paskutinę skaičiau praėjusių metų gruodį. Į baltų lankų naujieną – E. Lockhart „Melagiai“ – visgi pažiūrėjau palankiai, kadangi knyga itin populiari ir užsienyje, nemažoje dalyje atsiliepimų buvo teigiama, kad yra ne tik intriga, bet ir puiki, nenuspėjama pabaiga.

Romane pasakojama keturių draugų istorija, kuri prasideda nerūpestingai leidžiant dienas vasarą privačioje saloje, po truputį dėliojant detales, iš kurių aiškėja kulminacinis įvykis. Jau pradžioje sužinoma, kad viena iš ketverto – Kadencija – patyrė sunkią galvos traumą, po kurios neprisimena nieko, kas tuomet nutiko. Visi aplinkui lyg susitarę teigia, jog atėjus laikui ji pati viską prisimins, tuo tarpu mergina vis labiau suvokia, kad tuomet turėjo įvykti kažkas išties baisaus.

Jau pradžioje į akis krito savotiškas rašymo stilius. Trumpi, kapoti sakiniai, neretai sakiniai ar jų dalys išskiriamos vis kitoje eilutėje – galbūt visai ir įdomus pasirinkimas, neapsunkinantis skaitymo proceso. Kas kuo toliau skaitymą sunkino – siužetas ir veikėjai. Kurį laiką jaučiausi lyg stebėčiau Gossip Girl, kur turtingi paaugliai draugauja, flirtuoja, gražiai atrodo ir džiaugiasi turtingo gyvenimo privalumais, o jų tėvų gyvenimuose vyksta ne ką menkesnės dramos. O Gossip Girl aš apleidau jau po antrojo sezono, tad tai tikriausiai jau rodo, kad ir knygos įvykiai manęs nesudomino. Veikėjai nesimpatiški, nėra nė vieno, kuris būtų ryškesnis, įdomesnis – visi susilieja į vieną, nė nesvarbu, apie kurį eidavo kalba. Po to dar prasidėjo daug dirbtinų, banalių monologų, dialogų ir svaigimų apie meilę, kas kuo toliau, tuo labiau skatino kuo greičiau skaityti, kad tik greičiau išsiaiškinčiau pabaigą ir galutinai susidaryčiau nuomonę apie šią knygą. Intrigos nesijautė greičiausiai todėl, kad neretai esmė – bandymas išsiaiškinti, kas įvyko – pasimesdavo tarp nereikšmingų dialogų, svarstymų ir dūsavimų.

Ir kulminacija išties yra neprastai sugalvota. Net galvojau, kad pakels bendrą knygos įvertinimą. Bet po to ėję skyriai vėl nugramzdino visas viltis, kurių dar turėjau. Bet kuriuo atveju imdami knygą į rankas stenkitės kuo mažiau skaityti visokių atsiliepimų, vartyti knygą ar, kas apskritai sugadintų visą intrigą, perskaityti paskutinį puslapį.

„Melagiai“ – tuščias romanas, neturintis nei įdomių veikėjų, nei sudominančių dialogų ar įvykių, tik vienintelė kulminacija yra tai, kas priverčia kiek kilstelėti antakius ir pagalvoti, kad, kaip jaunimui skirtai knygai, toks sprendimas yra išties nedažnai pasitaikantis (mano skaitymo praktikoje – pirmąsyk. Pabrėžiu – paauglių literatūroje) ir todėl uždeda pliusą. Bet tas pliusas visai negelbėja, kai visa kita pasirodė absoliučiai neverta dėmesio.

8.22. Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus“

Patikrinau, ar nesumeluosiu, bet atspėjau teisingai. „Trys sekundės dangaus“ buvo pabaigta prieš pusę mėnesio, tačiau iki šios nakties taip ir nepriėjau prie bent trumpos nuomonės parašymo. Po jos buvo perskaityta dar viena, apie kurią apžvalgos taip pat dar nėra, o greitai turėtų ir trečioji būti galutinai užversta. Įkvėpimo vis dar nėra. Bet laukti jo ir nebesinori.

Amerikietis paprašo pagrindinio veikėjo Roberto papasakoti apie savo desantininko tarnybą sovietų kariuomenėje, tad jis nuvyksta prie jūros, kad ten galėtų į diktofoną įrašyti prisiminimus. Taip pamažu atsiskleidžia jo turėta patirtis.

Papasakota taip, kad nekyla klausimų, jog tai – S. Parulskio tekstas. Kadangi išsirinkau knygą pagal autorių, nes būtent jo rašymo stiliaus užsinorėjau (o ši knyga pati pirmoji pasitaikė prieš akis), tai jau nuo pirmų puslapių tiesiog mėgavausi tekstu. Grubokas, neretai tiesmukiškas, nevengiama šiurkštesnės leksikos, cinizmo. Yra ir rimtesnių, ir tragikomiškų situacijų. Jei tik skaitant vietomis mintys nebūtų klaidžiojusios kažkur kitur bei nebūtų reikėję galvoti, ką paskutinį kartą perskaičiau, ir dėlioti iš nuotrupų ar antrąsyk atsiverstų puslapių praeities įvykius, galėčiau įvertinti dar geriau nei įvertinau.

Tamsa ir partneriai patiko kur kas labiau, bet bendrai ir ši toli gražu nėra prasta.

Septyneri

Praėjo dar vieneri metai, kai skaitau, rašau apie tai, ką perskaičiau ir kokį įspūdį atsiverstos knygos paliko man. Buvo duobėtų mėnesių, kai į jas nė žiūrėti nesinorėjo, o pradėtas knygas mesdavau į šalį neribotam laikui, buvo ir tokių, kai perskaitydavau išties nemažai. Tad toks ir tinklaraštis – kartais gyvesnis, o kartais miegantis.

Apskritai šie metai įdomūs skaitymo atžvilgiu. Daug naujų knygų (dėl vienkartinio ar daugkartinio bendradarbiavimo su leidyklomis bei dėl darbo). Besiplėtęs ir keitęsis požiūris į skaitymą, knygas, skaitančius ir neskaitančius žmones. Svajonės, kaip reiktų vėl pradėti lankytis bibliotekoje. Ir pats skaitymas – kažkoks nebe toks, koks kadaise buvo, bet vis vien išlikęs kaip vienas gyvenimo malonumų. Tad ir tinklaraštis dar kurį laiką gyvuos.

8.21. Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Apie vieną didžiųjų šių metų literatūrinių įvykių – romaną „Pietinia kronikas“ – kalbėta daug ir tos kalbos netyla iki šiol. Tad net gaila, kad įkvėpimo ilgesniam įrašui nėra – ši knyga verta kur kas išsamesnės apžvalgos mano tinklaraštyje.

Romanas nukelia į XX a. pabaigą, laikus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiauliai. Centre – paauglys su visa kasdienybe, brendimu, tuometinėmis savo aplinkos, miesto aktualijomis.

Tikiu, kad vyresniems už mane skaitytojams daug kas bus žymiai labiau žinoma ir išgyventa, tačiau dar ir man vienas kitas momentas pažįstamas. Ir skaitant buvo įdomu prisiminti, kad „o, juk taip išties buvo!“, nesvarbu, ar tai žmonės, prie turgaus stovintys ir nelegaliai pardavinėjantys įvairias kaimyninėse šalyse įsigytas prekes, ar „originalias“ kasetes bei kompaktinius diskus pardavinėjęs kioskas, ar nuogirdos iš aplinkoje gyvenančių mamų, besiskundusių, kad jų vos į paauglystę įžengę vaikai nenori bet kokių treningų iš turgaus – jiems reikia originalų, nes kitokie – ne lygis. Tiesa, tuo metu originalai jau nebuvo deficitas, bet kainavo vis vien nemažai.

Pagrindinis veikėjas ne tik stengiasi sukti biznį, gauti sau kietų rūbų ir daiktų, kuriuos galėtų rodyti aplinkiniams, laisvalaikiu žaidžia regbį, trinasi su bendraamžiais. Romane jo personažas ir keičiasi, pamažu gilindamasis į save, savo mintis, potyrius, pradėdamas atskirti, kur yra jo nuomonė ir jo norai, bei kur yra kažkieno kito sugalvotos normos ir tiesos. „Pietinia kronikas“ išskirtinumu įvardijama šiaulietiška kalba, tačiau kažin, ar tik ji būtų ištempusi romaną į viršų. Būna, kai klaidingą įspūdį žmogus susikuria, išgirdęs, kad va, knyga šiaulietiškai parašyta – tai jau bus juokinga, nerimta. Ar juokinga? Taip, vietomis išties. Ypač pradžioje, kai jaučiamas naujumo pojūtis, skaitant būtent taip parašytą kūrinį (o dar kai pati iš Panevėžio kilusi, tai dėl kalbos panašumų dar įdomiau). Tačiau kad tai būtų visai nerimta knyga – pasakyti jau negalėčiau niekaip. Veikėjas karts nuo karto kapsto ir rimtas temas, o rašymo stilius (į tai įeina ne tik Šiaulių šneka, bet ir sakinių struktūra, žodynas ir kt.) toks, kad nesyk skaitydama galvodavau, kaip tai pažįstama, išgyventa ar galvota. Šis bei tas netgi šioms dienoms tinka. Nedirbtina kalba, įtikinamas paauglio minčių pateikimas – tai, be abejonės, yra didžiausias romano privalumas.

Iki absoliutaus patikimo pritrūko, ko konkrečiai – per visą šį laiką, kuris praėjo nuo knygos perskaitymo, taip ir nepavyko suformuluoti, tad nieko čia ir nepadarysiu, bet šiaip jau neabejotinai verta skaitymo knyga.

Vos po kelių dienų, kai užverčiau paskutinį puslapį, važiavau gimtojo miesto autobusu ir negalėjau nuslopinti šypsenos, pamačiusi šalia vairuotojo, virš priekinio stiklo pakabintą Bruce Lee gan nemažo dydžio nuotrauką (rėmeliai netgi buvo matyti). Ir vėl sukilo prisiminimai apie „Pietinia kronikas“, kuriame aprašyto gyvenimo atspindžių vis dar galima matyti iki šių dienų.

8.20. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – romanas, nukeliantis į 1943-iuosius, kai australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su kitais į japonų nelaisvę paimtais karo belaisviais atgabenamas tiesti Siamo-Birmos geležinkelio. Tiesa, romanas apima kur kas daugiau: pasakojama ir apie Dorigo gyvenimą iki 1943-ųjų įvykių, ir apie tai, kaip klostėsi jo likimas iki mirties grįžus iš nelaisvės, nepamirštami ir kai kurie kiti ten buvę žmonės.

Teigiama, kad dėl nepakeliamų darbo sąlygų tiesdami minėtą geležinkelį žuvo daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. Vienas iš belaisvių, kuriam pavyko išgyventi, buvo paties Richard Flanagan tėvas, kurio pasakojimais autorius ir rėmėsi, rašydamas romaną, 2014-aisiais pelniusį Man Booker premiją. Vaizduojami vos gabalėlį ryžių per dieną suvalgantys belaisviai, iš kurių kūno telikę kaulai ir oda, o ir toji pati oda – žaizdota, vos paeinantys, krentantys ir vėl stojantys, jei nebesugeba atsistoti – šliaužiantys, vejami dirbti net tuomet, kai nepajėgia išstovėti ant kojų ilgiau nei kelias minutes, kenčiantys nuo įvairiausių ligų, japonų sargybinių smūgių. Rašytojas atvirai, vaizdingai pateikia belaisvių grupės kasdienybę, nevengdamas gal net šleikštulį sukelsiančių scenų. Bet knyga nėra vien tik apie įvykius stovykloje – ir tai tampa, be abejonės, vienu iš privalumų.

Netikėtai visai radau tai, ko visai neplanavau – atmosferą, persmelktą vienišumu, egzistenciniu liūdesiu. Veikėjai, išgyvenę stovyklą, mato beprasmybę, jie nebežino, dėl ko reikia gyventi, jaučiasi nesuprasti artimų žmonių, svetimi jiems, pasauliui, kuriame gyvena. Belaisvių vienybė, palaikymas vienas kito, ypatingas ryšys, nenutrūkęs iki pat jų gyvenimo pabaigos (net jeigu toji pabaiga atėjo tik po daugelio metų nuo išlaisvinimo), taip pat neliko nepastebėti – autorius sugebėjo visa tai perteikti žmogiškai, jautriai ir tuo pačiu išvengiant perdėto sentimentalumo. Scena žuvies restorane – be abejonės viena emociškai stipriausių. Dėl viso šito priminė netgi ir E. M. Remarque kūrybą, jo vaizduojamus personažus, pasaulėžiūrą, tarpusavio santykius.

Įtraukė ir pateikti stovykloje buvusių prižiūrėtojų likimai. Suteikdamas jiems patiems galimybę kalbėti (t.y. pateikdamas pasakojimą pirmuoju asmeniu), autorius atskleidžia jų požiūrį į savo turėtas pareigas, į tuometinę valdžią, į kalinius, galiausiai – į gresiantį įkalinimą ar mirties bausmę. Vaizduojami personažai įvairialypiai, besiskiriantys vienas nuo kito, kiekvieno patirtis ir suvokimas to, kas vyko stovykloje, buvo įdomūs, skatinantys viską vertinti plačiau, bet tuo pačiu ir prisidedantys prie bendro įspūdžio apie stovykloje vykusią negailestingą kovą dėl išlikimo.

Santykis su šia knyga buvo netolygus. Pradžia – sunkiai skaitoma, niekaip neįtraukė, tad po keliasdešimt puslapių taip ir padėjau ją, kol praėjus keletui dienų prisiruošiau rimčiau prisėsti. Ir nors galop supratau, kad didžioji romano dalis man patinka, buvo momentų, kai jausdavau, kad kažką praleidžiu pro akis, užsigalvoju apie visai kitus dalykus, nesusijusius su kūrinyje pateiktu pasauliu, tekdavo grįžti prie jau skaityto puslapio, kad suvokčiau, kas ir kaip. Bet kuo toliau, tuo mažiau tokių situacijų buvo, o jau kai ir krūva visokiausių pravardžių nebebuvo tik krūva pavardžių, o atskiri ir man pažįstami personažai, skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Romanas daugiasluoksnis, aprėpiantis nemažai temų, veikėjų, tačiau sugebama laviruoti tarp jų, nepaliekant kažkurios siužetinės linijos neišbaigtos. Net ir keletą skyrių užėmusi pagrindinio veikėjo meilės istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai banali, kūrinyje sugebėjo atrasti savo vietą, tapti atsvara, poilsiu trumpam nuo aprašomų liūdnų įvykių. Stipri istorija, pradžioje, kaip minėta, kiek sunkiai skaitoma, bet vėliau sunku buvo paleisti.

8.19. Emma Cline „Merginos“

„Merginos“ nukelia į 1969-ųjų vasarą Šiaurės Kalifornijoje ir pasakoja apie Elę, kuri susižavėjusi gatvėje pamatytomis merginomis, visiškai besiskiriančiomis nuo sutinkamų savo aplinkoje, netrukus prisijungia prie jų bei susipažįsta su visai kitokiu gyvenimu. Pagrindinė veikėja įsitraukia į sektą, kuriai ir priklauso nepažįstamosios, taip pažindama jai neįprastą gyvenimo būdą, bandydama ten rasti tai, ko taip trūksta kasdienybėje.

Elei keturiolika. Tėvai išsiskyrę. Gyvena su mama, kuri rūpinasi tik savo išvaizda bei vyrais, su kuriais susipažįsta. Mergina puikiai aprūpinta materialiai – tuo pasirūpino senelė, garsi aktorė. Tačiau jai stinga visai kito, ko pinigais nenupirksi – dėmesio ir meilės iš mamos, neapsimestinio rūpesčio, domėjimosi ja. Autorės kai kurios kuriamos situacijos jautriai ir taikliai atskleidžiančios esamą mamos ir dukros santykį, tuo pačiu parodantį kaip galima lengvai nepastebėti to, kas vyksta prieš akis, pasitaiko ir gan tipinių situacijų, kai motina į dukrą atkreipia tik tuomet, kai pastaroji peržengia savo elgesiu tam tikrą ribą ir tokiu būdu sukelia problemų. Šalia to dar galima pridėti įvairius sunkumus, su kuriais susiduria paaugliai (tapatumo, meilės, pripažinimo paieškos), ir viską apibendrinus gauname veikėją, kuri idealiai tinka tokio siužeto kūriniui. Veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai (ne tik mamos ir dukros) yra neabejotinai stipri šio romano dalis.

Romanas įkvėptas žinomo JAV nusikaltėlio Charles Manson ir jo suburtos Manson Family. Todėl nenuostabu, kad ir romane gyvuojančios sektos vedliu tampa ganėtinai panašus į Ch. Manson Raselas – charizmatiškas, lengvai priverčiantis pasiduoti jo įtakai visus, muzikinių gabumų turintis vyriškis. Idėja didžiajam įvykiui, apie kurį užsimenama jau pradžioje ir po truputį vis artėjama jo link taip pat imta iš įkvėpusios istorijos. Būtent minėtas įvykis yra tai, kas neleidžia numesti knygos nebaigtos – juk įdomu išsiaiškinti, kas galiausiai nutiko bei kaip pagrindinė veikėja išsisuko.

Elės susižavėjimas viena iš rančoje gyvenančių merginų – Suzana – prilygsta manijai: pagrindinei veikėjai norisi visaip įtikti šiai patraukliai juodaplaukei, ji geria kiekvieną jos žodį ir veiksmą, vos atsiskyrusi nuo savo susižavėjimo objekto jaučiasi apleista. Skaitant atrodo, kad didesnę įtaką Elei darė ir skatino ją būti rančoje ne grupės lyderis, o Suzana. Natūralu, kad būtent keleriais metais vyresnė mergina patenka į Elės dėmesio centrą (jų santykiai ir Elės jaučiama priklausomybė Suzanai siejasi su senokai matytu Thirteen). Tačiau trūko ryškesnio įrodymo, kuo Raselas yra toks ypatingas, kaip jis paveikdavo jį sekti pasiryžusius žmones, nes tai, kokias tiesas skleidė, kaip kartu gyvenantys darydavo viską, ką tik jis pasakydavo (užtekdavo ir paprasčiausio rankos mosto ar žvilgsnio), pateikta gan nykiai, vos vienu kitu sakiniu, kuriuos surinkus gautųsi lyg koks trumpas sausas pasakojimas, nušviečiantis svarbiausius Raselo veiklos aspektus, bet nieko gilesnio ar išraiškingesnio nepateikiantis. Galima sakyti, kad „Merginos“ yra romanas labiau apie Elės vidinius išgyvenimus, jos santykį su savimi ir kitais, bet visgi, kai didelė dalis veiksmo vyksta rančoje, kurioje įsikūręs Raselas su pasekėjais, kai nuo pat pradžių aišku, kad vienu metu įvyks kažkas, į ką įsipainioję jie visi, norisi kur kas aiškesnės, išsamesnės (o apibendrinus – įtikinamesnės) vizijos apie sektą, nes kuo toliau, tuo labiau lieka Elė su savo problemomis, ne pats geriausias pasirinkimas buvo ir tai, kad kulminacinis įvykis bei jo planavimas, kaip tyčia, vyko Elei jau kiek atitolus nuo rančos gyventojų. Daug įdomiau būtų buvę matyti paties planavimo dinamiką: kaip iš eilinių buities darbų, vakarų prie laužo po truputį pereinama prie tylių pasišnibždėjimų, nutylėjimų, kaip kyla įtampa bei po truputį kiekvieną To įvykio dalyvį apima nekantrus laukimas, kaip visus užlieja pojūtis, kad jau tuoj įvyks kažkas didelio ir ypatingo. O dabar tik jau visai prieš pat ten įmetama Elė, kuri vargiai turi įtakos tolesniems įvykiams ir todėl jos atsiradimas netenka prasmės. Pabaigoje labiausiai ir išryškėja jausmas, kuris tik formavosi skaitant iki tol – Elė labiau atrodo kaip stebėtoja, viską pasakojanti, bet pati įtakos niekam nedaranti.

Stebėtojos pozicija gali būti tai, kodėl „Merginos“ taip ir lieka neįsimintina istorija. Knyga lengvai skaitoma, autorė neblogai padirbėjusi su veikėjų charakteriais, santykių atskleidimu, tačiau nemažai yra pasakojimo apie nieką, buitiškumas toli gražu ne visada yra minusas literatūroje (ar kine), bet vietomis stebėjimas ir pateikimas to, ką mato, ką girdi ir kt., atrodė visai nieko neduodantis pačiam siužetui, paliekantis tik tuštumą, nuobodulį ir norą kuo greičiau užbaigti šią istoriją. Dabarties epizodai atrodė irgi beverčiai. Kaip jau galima susidaryti nuomonę iš to, kas buvo minėta anksčiau, kulminacija likti patenkintai buvo sunku. Kai pradžioje tiek žadama, o galiausiai negaunama nieko be nuogirdų iš spaudos ir televizijos, nes veikėja tame įvykyje nė nedalyvavo, tai pojūtis lieka keistokas.

Tai romanas, kuris skirtas plačiai auditorijai – tiek paaugliai, tiek suaugusieji „Merginose“ gali rasti sau įdomių siužetinių linijų. Jau knygų mugėje akcentas buvo dedamas būtent paauglių psichologijai ir pagrindinės veikėjos santykiams su aplinkiniais, o perskaičius iš tiesų ir atrodo, kad sekta tėra tik fonas, kiek prisidėjęs prie Elės vidinio pasaulio ir ryšio su kitais žmonėmis atskleidimo.

8.18. Joanne Harris „Kitokia klasė“

Joanne Harris – rašytoja, su kuria iki šiol siejosi tik patys geriausi prisiminimai. Prieš devynerius metus į rankas paėmusi „Šokoladą“, o netrukus perskaičiusi ir kitas maisto trilogijos dalis „Penki ketvirčiai apelsino“ bei „Gervuogių vynas“ ėmiau šią autorę įvardinti kaip vieną mėgstamiausių. Tuomet ją pažinau kaip įtraukiančių gyvenimiškų, magiškojo realizmo prieskonį turinčių romanų rašytoją, ką įrodė ir vėliau išleisti bei, be abejo, perskaityti du „Šokolado“ tęsiniai („Ledinukų bateliai“ bei „Persikai ponui klebonui“). Tačiau, kas man patiko, buvo tai, kad ji galėjo būti ir visai kitokia – tamsių, mistinių, painių trilerio bruožų turinčių istorijų kūrėją. Tokią ją pamačiau skaitydama „Džentelmenus ir žaidėjus“ ir „Mėlynakį berniuką“. Dar kitokia ji, kiek teko girdėti, yra „Runų ženkluose“ (vienintelėje į lietuvių kalbą išverstoje knygoje, kurios neteko skaityti). Išvydusi naujieną – „Kitokią klasę“ – iš anotacijos supratau, kad tai bus dar viena būtent toms tamsiosioms priskiriama istorija.

2005-ieji. Šv. Osvaldo pagrindinėje mokykloje Šiaurės Jorkšyre lotynų kalbos mokytoju Rojus Streitlis yra pradirbęs trisdešimt metų. Įpratęs prie senos tvarkos ir ilgamečių tradicijų Rojus įtariai žiūri į pasikeitimus valdžioje – naujas direktorius su savo komanda į mokyklą žada įnešti naujovių, susijusių ne tik su informacinėmis technologijomis, bet ir su nusistovėjusių taisyklių laužymu (pavyzdžiui, į šeštokų pamokas, kuriose, kaip ir visoje mokykloje, mokosi tik berniukai, pakviečiamos prisijungti mokinės iš mergaičių mokyklos). Tačiau susipažinęs su naujuoju direktoriumi Rojus ima jausti, kad bus dar blogiau nei tikėjosi, kadangi vadovo pareigas užėmė prieš dvidešimt metų šv. Osvalde keletą mėnesių mokęsis mokinys Džonas Heringtonas, kuris kartu su dar dviem bendraamžiais tuomet buvo tragiškų įvykių, kurie prisimenami senbuvių iki dabar, centre.

„Kitokią klasę“ įspausti į konkretaus žanro rėmus nesinori, bet visgi skaitant labiausiai panašu į trilerį (taip šis romanas paprastai ir pristatomas), kadangi yra ir paslapčių, ir nusikaltimų, ir detektyvo. Ne tik siužetas, jo pateikimas, bet ir kuriama tamsi atmosfera, psichopatiškų bruožų turintis naratorius, įtartinai atrodantys didžioji dalis veikėjų irgi prisideda prie trilerio kūrimo. Visgi vadinti tradiciniu šio žanro atstovu pastarojo romano nepavyksta. Bet gal dėl to tik įdomiau (teoriškai)?

Istorija pasakojama iš kelių veikėjų lūpų: Rojaus dabartyje, vieno iš mokinių – praeity, devintame dešimtmetyje, bei to paties moksleivio dabartyje. Kol Rojus viską pasakoja ganėtinai nuobodokai, daug kalbėdamas apie savo mieluosius pramuštgalvius, burbėdamas dėl visų norimų įdiegti naujovių, kitas pasakotojas – mokinys – atskleisdamas praeities įvykius pateikia nemažai užuominų, kuriomis tarsi bandoma kurti intriga, sužinoma ir apie jį patį kaip apie žudymo malonumą jaučiantį vaiką. Todėl nenuostabu, kad praeitis tampa kiek įdomesnė, ten ir be naratoriaus yra keletas spalvingesnių personažų, ko visiškai nematyti 2005-ųjų įvykiuose – apie dabarties veikėjus sunku susidaryti rimtesnę nuomonę, visi plokšti, nykūs. Be to, mėtydamas užuominas ir po truputį atskleisdamas praeities įvykius, karts nuo karto juos pateikdamas klaidingai ir po kiek laiko iškeldamas į paviršių naujas (tikslesnes, teisingesnes) versijas, moksleivis išties sukelia šiokį tokį susidomėjimą, norą sužinoti, kas bus toliau, kaip viskas bus išnarpliota.

Nemažai dėmesio skiriama vaikų ir mokytojų homoseksualumo ats(is)kleidimui, jų pačių, kitų mokyklos darbuotojų, tėvų požiūriui į netradicinę orientaciją, bažnyčios įtakai. Visgi ši tema taip ir nesudomina, nes atrodo pernelyg pritempta, iš jos išpučiamas toks burbulas, kad net nebeįtikina. Kalbant apie devintą dešimtmetį, tai kaip ir dar galėjau suprasti, kad taip, viso to gali būti, bet kai ir 2005-aisiais visa mokyklos valdžia pritaria, kad homoseksualumas yra tik išsigalvojimas/blogos įtakos (atitinkamos literatūros, muzikos, mokymo metodų, kitų žmonių, su kuriais bendraujama) padarinys, darbuotojai nesipriešina, o tėvai visiškai pritaria mokyklos valdžios požiūriui, negana to, kai pradedama kalbėti apie vieno paauglio, kuris prisipažino apie savo netradicinę orientaciją, patirtas patyčias ir kaltas lieka jis, o ne iš jo besityčiojęs moksleivis, taip pat kai imtas planuoti minėto paauglio išmetimas iš mokyklos dėl blogos įtakos darymo kitiems, vėlgi nelabai kas vyksta be kelių vaikų bandymo kreiptis į vienintelį mokytoją (be abejo, Rojų, kuris, rodos, kone vienintelis atvirai priešinasi šitoms nesąmonėms) pagalbos, jau kyla mintis, kad kažkur paslysta. Ir net tuo atveju, jei viską, kas rašoma knygoje būtent šia tema, dar labai norėdama galėčiau sau logiškai paaiškinti tuo, kad čia įsipainiojusi ir sektos bruožų turinti organizacija (apie kurią kaip ir kalbama nemažai, bet tuo pačiu ir mažai kas pasakoma ar plėtojama), o ir nereikia atmesti prielaidos, kad ir šiomis dienomis greičiausiai dar yra ne viena mokykla (jau nekalbant apie kitas bendruomenes ar pavienius asmenis), kurioje taip žiūrima į homoseksualumą, vis vien matyčiau šią pasirinktą tematiką kaip minusą tuo atžvilgiu, kad autorė šią temą jau nesyk yra daugiau ar mažiau išbandžiusi kai kuriose kitose knygose. Tai, turint omeny, kad iki šiol J. Harris atrodė kaip gan įvairiapusiška rašytoja, gan nuvilia.

Deja, bet mintis, kad jau skaičiau tai anksčiau, nepaliko skaitant kūrinį iki pat pabaigos. Pasakojimo būdas, mėtymasis nuo vienos versijos prie kitos, įspūdžio, kad pasakoja vienas personažas, bet po to paaiškėja, jog kitas, sukėlimas, atmosfera, siužetiniai vingiai, kulminacija, atomazga, net ir veikėjų paveikslai – toks pojūtis, lyg vėl versčiau „Džentelmenus ir žaidėjus“ ar „Mėlynakį berniuką“. Man jos abi patiko (ypač pirmoji), bet naudojimasis ta pačia formule vėl ir vėl prie gero nepriveda. Nepalikau nebaigtos vien todėl, kad knyga parašyta J. Harris. Jei tai būtų koks nežinomas autorius, greičiausiai jau po trečdalio knygos būčiau nebegrįžusi.

„Kitokia klasė“ galbūt sudomintų skaitytojus, norinčių painaus (ir lėtoko) romano su niūria atmosfera, šaltakrauju veikėju (ir dar vaiku!), netradiciniais sprendimų būdais, bet mane šįsyk J. Harris išties nuvylė.