Praeitą šeštadienį, norėdama dar kelioms minutėms nutolinti sėdimą prie darbų, sugalvojau atsiversti pirmą pasitaikiusią knygą ir paskaityti kelis puslapius. Retkarčiais taip anksčiau darydavau tam, kad kokias nors užsigulėjusias knygas prisiminčiau ir pasidėčiau į artimiausius skaitymo planus, tai šį kartą mintis buvo panaši: kad tuomet, kai galėsiu skirti laiko skaitymui, jau galbūt žinočiau, kurią imti. Visgi gavosi taip, kad kelių puslapių nepakako, nes vienu prisėdimu perskaičiau trečdalį knygos (būčiau ir daugiau, bet laikrodis labai aiškiai rodė, kad viskas, reik eit dirbti). Nuo pat pradžių įtraukė ši keistoka istorija apie jau pusamžius dvynius, kurie gyvena trobelėje su mama, o šiai mirus susiduria su gyvenimo iššūkiais.
Iš pažiūros pateikiamas tarsi kaimo glūdumos vaizdas: mama su suaugusia dukra užsiima daržininkyste, o sūnus/brolis vis suranda kokį nors fizinį darbą apylinkėse. Dar jie sunkiai suduria galą su galu, o netrukus paaiškėja, kad tuo pačiu ir yra visiškai nutolę nuo civilizacijos. Kurį laiką atrodyti gali, kad knyga – apie praėjusį amžių, tačiau greitai paaiškėja, kad taip gyvena tik pagrindiniai veikėjai, o aplinkiniai naudojasi šio amžiaus privalumais: mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir kt. Skaičiau atsiliepimų, kuriuose abejojama, ar įmanoma būti tiek atitrūkusiems nuo realybės. Man šiuo klausimu abejonių nebuvo: užsisėdėjimas toje pačioje vietoje “nes ir taip gerai“, baimė kreiptis į institucijas dėl užsispyrimo ar gėdos, kad reikia “išmaldos“ prašyti ar nemokėti skaityti nėra jau toks sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Tačiau laikui bėgant abejonių dėl logiškumo kėlė kai kurie siužetiniai vingiai, o išaiškėjančios paslaptys buvo labai silpnos, neišpildančios lūkesčių, vietomis primenančios muilo operos siužetus, vėlgi trūko pagrįstumo. Dėl prieštaringo elgesio ne visada buvo aiškūs kai kurių aplinkinių motyvai. Dar norisi kabinėtis prie anotacijos, kuri teigė, kad Džinė vargo ieškodama darbo ir namų, nes būtent tos paieškos įrodymų ir trūko. Nenoriu nueiti į siužetines detales, bet visai kitaip įsivaizduoju vargą, nes jos atveju vargas dėl darbo ir namų buvo rodytas vienintelį kartą, kai ji paprašė, kad jai paskaitytų pakabintus darbo skelbimus. Antrą trečdalį knygos buvo tiesiog kasdienė rutina, padūsaujant dėl prarastos trobelės, tikint, kad į ją vis tiek sugrįš, bandant įsirengti varganus naujus namus, ir tiek. Erzino ir Džinės brolio “pastangos“, bet čia jau buvo autorės pasirinkimas rodyti jį tik tam tikrose vietose, apie darbo sunkumus tik prabėgomis užsimenant. Kažkaip atrodė, kad kuo toliau, tuo knyga prastyn, o net ir pagrindinis įvykis (išvarymas iš namų) ėmė prarasti logiką, atsižvelgiant į tai, kieno tas namas buvo ir kaip po to viskas išsirutuliojo.
Pagal tai, ko prirašiau, gal atrodo, kad knyga visai prasta, bet visgi priskirčiau ją prie vidutinio įdomumo. Niūri atmosfera, tekstas įtraukiantis, greitai skaitoma, visai įdomu buvo, kaip pasibaigs. Iš tikrųjų pradžioje visai neturėjau idėjų, kaip galėtų toks siužetas pasibaigti, tad įvykis, kurį tikriausiai galima įvardinti kulminaciniu, nustebino, o galiausiai ėmė atrodyti, kad kitokio finalo ir nebegalėčiau įsivaizduoti šiai knygai. Liūdna, slogu,