Vienuolika

Vis dar rašau kiekvienąsyk, kai užverčiu knygą. Rašau taip, kaip pavyksta, apie tai, kas tuo metu sukasi galvoje. Gali būti, kad po savaitės plėtočiau visai kitas temas ar pusę teksto ištrinčiau. Kaip ir gyvenime graužiu save, kad tikrieji mano atsakymai į tam tikrus klausimus galvoje susiformuoja pavėluotai, praėjus kuriam laikui nuo pokalbio pabaigos, taip ir su knygomis – kai kurie akcentai susidėlioja tik praėjus daugiau laiko. Tačiau tai, kad į knygą galima pažvelgti iš pačių įvairiausių perspektyvų, yra vienas iš labiausiai žavinčių dalykų. Pakanka perskaityti keleto skaitytojų išsamesnius komentarus apie konkrečią knygą, kad pasimatytų, kaip mūsų asmenybės, patirtis, kasdienybė, gyvenimo tuometinė situacija leidžia visiškai skirtingai įvertinti tą patį tekstą. Todėl jau seniai skaitomuose atsiliepimuose apie knygas ieškau ne vertinimo įdomi/neįdomi, o kuo skaitytojui ji patiko arba ne. Nes tai, kas vieno visai nesužavi, kitam gali būti metų knyga. Nors nereikia ir kitų skaitytojų, užtenka manęs pačios. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus Roy Jacobsen knygos tikrai nebūtų papuolusios tarp metų geriausių (trečioji dalis vis dar laukia!), nes sakyčiau, kad pernelyg ramios ir nuobodžios, o skaitydama „Mažą gyvenimą“ būčiau priverkusi upelį ašarų. Ir dabar ašaroju skaitydama, bet paveikia visai kitokio pobūdžio veikėjų situacijos.

Šįvakar medituodama ties šiuo tekstu, kuris pasirodys rytoj, birželio 14-ąją, vienuoliktojo tinklaraščio gimtadienio proga, pagalvojau, kad pastaraisiais metais man skaičiai buvo ir tebėra svarbūs. Man patinka pažiūrėti, kiek ir ko perskaičiau prieš mėnesį ar praėjusiais metais. Pats skaičius, nesvarbu, kokio dydžio bebūtų, man tampa įrodymu, kad kažką nuveikiau laisvalaikiu tais laikotarpiais, kai atrodydavo, kad tik dirbu, valgau ir miegu. Ir ne, miego valandų pavogti skaitymui nepavyksta, nes užsnūsti galiu ir nebaigusi puslapio, nepriklausomai nuo to, kokio įdomumo knygą beskaityčiau. Taip pat peržvelgdama, ką skaičiau, kiek iš jų paliko stiprų įspūdį, o kiek – ne, irgi kartais padarau tam tikras išvadas sau. Kitas svarbus skaičius – namuose esančių knygų. Šiandien (nes ryt jau gali padidėti) vien neskaitytų nuosavų knygų yra 63, o tai yra didokas kiekis man ir mano dabartiniams namams. Net „Goodreads“pasidariau žymę/lentyną, kad matyčiau, kiek nuosavų neskaitytų knygų turiu, nes kaskart matydama skaičių galiu priminti sau, jog dar vienos knygos pirkti tikriausiai nereikia. Tiesa, yra ir skaičių, kurie priverčia nebent gūžčioti pečiais. Pavyzdžiui, tikrai nesiverčiu per galvą, stengdamasi perskaityti kuo daugiau knygų. Štai gegužę perskaičiau 9 knygas, o per pusę birželio įveikiau tiktai 50 puslapių turinčią poezijos rinktinę. Na, ir suprantu, kad trečią savaitę skaitysiu tą patį romaną, kas man pačiai yra kiek ilgokas laikotarpis (nemėgstu taip ilgai skaityti vienos knygos), bet dabar toks etapas, tad telieka išlaukti. Bet tai, kad matematika man svarbi, visai nestebina, nes nuo pat senų senovės mėgau visokius sąrašus darytis, planus ir tikslumą, o tai, kad toli gražu ne visada sekasi suplanuoti ne tik skaitinius, bet ir patį gyvenimą, yra visiškai natūralu (bent jau man).

Tuo ir užbaigsiu savo buitinę filosofiją. Be torto ir ledų, bet vis tiek džiaugiuosi šia sukaktimi. Vienuolika yra puikus skaičius tokiam įpročiui/pomėgiui/hobiui.

12.33. Vidas Morkūnas „Nekropolių šviesos“

Prieš kurį laiką vienas poetas pasiūlė padovanoti savo knygą mainais į apžvalgą. Atsisakiau, nes poeziją skaitau labai retai ir toli gražu ne visada turiu ką pasakyti.

Štai ir V. Morkūno eilėraščius atsiverčiau vien todėl, kad man paliko įspūdį pernai skaityta „Pakeleivingų stotys“, tačiau užvertusi supratau, kad neliko nieko, išskyrus vienintelį eilėraštį. Tad ir pasakyti nelabai turiu: jaučiama panaši atmosfera ir temos kaip ir novelėse, bet tik tiek.

Minėtas eilėraštis (net viršelį į kitą pusę perkėliau, kad gražiau žiūrėtųsi eilės):

kai kitąsyk pasimatysime
vilkėsiu išvirkščius marškinius
mano veidas bus
iškreiptas
vos vos
vėjo nebus
niekada daugiau
nebebus vėjo
tarp mudviejų
nebebus kalbos
kalbos niekada

12.32. Michail Bulgakov „Šuns širdis“

Meistrą ir Margaritą“ skaičiau beveik prieš dešimtmetį, tačiau vis dar atsimenu kaip gerą įspūdį palikusį romaną. „Šuns širdis“ į krepšelį įkrito gal prieš porą metų, tačiau vis neprisiruošdavau susipažinti su dar vienu garsiu M. Bulgakov kūriniu. Dabar galiu tik sakyti, kad jei būčiau bent dalinai numaniusi apie siužetą, knyga būtų perskaityta jau senokai. Nustebino nemenkai. Nors ir nežinojau ko tikėtis, bet vis tiek nė minties nebuvo, kad rasiu būtent tokį pasakojimą. Belieka džiaugtis, kad visą šį laiką komentarai, užuominos, anotacija, kitų atsiliepimai apie „Šuns širdį“ prasprūsdavo pro akis ir galėjau likti nustebinta.

Nesu tikra, kaip yra kituose leidimuose, tačiau šiame yra sudėti trys apsakymai: „Lemtingi kiaušiniai“, „Purpurinė sala“, na, ir „Šuns širdis“. Visus tris apsakymus jungia perversmo, naujovių įvedimo pasekmių idėjos, o sovietinių laikų pradžios aktualijos susipina su fantastika. Mane pačią labiausiai sudomino pirmasis apsakymas, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei. Skaičiau ir galvojau, kaip kai kurias vietas skaito augintinius turintieji skaitytojai? Net ir man buvo nejauku, o jei prie kojų glaustųsi savas augintinis, tai vaizduotė tikriausiai visai įsišėltų. Na, bet supratusi, ko link einama, prisifantazavau tiek, kad net džiaugiausi, jog M. Bulgakov nuėjo kitais keliais. Visgi dėmesį išlaikė iki pat galo, o pabaiga, kad ir nuspėjama, bet vis tiek neleido abejoti, kad pasakojimas vertas visų liaupsių. Dar daugiau įvairiausių minčių kilo galvojant, kad ši knyga buvo parašyta 1925-aisiais, o apsakyme gausu tiek ironijos, nukreiptos į tuometinę valdžią, tiek aprašytų gan moderniai atrodančių scenų. Nenuostabu, kad prireikė nemažai laiko, kol šis kūrinys pasiekė skaitytojus. Visgi kiek sunkiau sekėsi skaityti kitus du apsakymus. „Lemtingi kiaušiniai“ pasirodė kaip linksmieji kalneliai – pradžioje įdomu, po to visas tekstas plaukė pro šalį, o prasidėjus veiksmui nebegalėjau atsitraukti. Abu apsakymai pasirodė šiek tiek šlykštukai (bent jau man, bet čia tikriausiai priklauso, koks jūsų pačių santykis su tuo, kas rašoma), tikiuosi, į sapnus kai kurie vaizdai nepersikels. Trečiasis apsakymas „Purpurinė sala“ – trumpiausias ir realistiškiausias. Skaičiau du kartus, nes einant į pabaigą supratau, kad pradžią sugebėjau praleisti, tai po to antro karto galiu sakyti, kad visai neblogas ir jis, nors patiko mažiausiai iš trijų. Nors apsakymų rinktinė neprajuokino tiek, kiek kadaise skaitytas „Meistras ir Margarita“, tačiau žavėjo kiti momentai – subtili ironija, alegorinės prasmės, netgi, sakyčiau, originalumas, pasirenkant būtent tokius siužetus ir taip juos išvystant.

Jei kartais bijote klasikos, o rusų klasika apskritai atrodo kaip baubas, nesate abejingi fantastiniams siužetams, tokiu atveju M. Bulgakov gali būti išties geras ledlaužis.

Kalbant apie ekranizacijas, radau šias, nors nenustebčiau, kad yra ir daugiau. Pirmoji „Šuns širdis“ ekranizacija buvo sukurta tuometinės Vakarų Vokietijos bei Italijos – Cuore di cane 1976-aisiais, o 1988-aisiais pasirodė V. Bortko tuometinėje Sovietų Sąjungoje režisuotas Sobache serdtse, kurį, tikiu, matė ne vienas vyresnės už mane kartos atstovas ir Lietuvoje. Atrodo, kad mažiausiai du kartus buvo ekranizuoti ir „Lemtingi kiaušiniai“. 1977-aisiais Italijoje buvo sukurtas Uova fatali dviejų dalių mini serialas (atsitiktinai radau, kad jį galima peržiūrėti youtube, jei mokate itališkai arba nusiteiksite ne visada tiksliam automatiniam angliškam vertimui), o 1996-aisiais pasirodė rusų režisieriaus S. Lomkin filmas Rokovye yaytsa.

12.31. Ashley Audrain „Nuojauta“

Ši knyga tikrai būtų prasprūdusi pro akis, tačiau pakako vienos skaitytojos apžvalgos, kad rezervuočiau ją bibliotekoje. „Nuojauta“ – tiems, kurie susidomėję stebėjo (ekrane arba knygos puslapiuose) „Pasikalbėkime apie Keviną“, taip pat tiems, kuriems įdomi prigimties ir charakterio, polinkių paveldėjimo bei perimtų elgesio modelių iš artimųjų temos. Nors knyga pristatoma kaip trileris, bet jo čia menkai yra, labiau – gyvenimiška drama apie Blają, kuri bando suprasti, ar čia su ja kažkas negerai, ar jos dukra iš tiesų nuo pat mažumės buvo nusiteikusi prieš ją.

Knygą apie Keviną paminėjau ne veltui. Iš tikrųjų didžioji dalis pasakojimo stipriai priminė minėtą romaną. Yra pagrindinė veikėja, kurios viltys būti gera motina sudūžta kone iškart po gimdymo, yra vyras, kuris visuomet stoja į dukros pusę ir mano, kad Blaja viską tik išsigalvoja, yra velniūkštis vaikas. Tam tikri siužetiniai vingiai, kurių nesinori išduoti, irgi buvo panašūs į tuos, kurie vyko anksčiau skaitytoje knygoje. Galbūt todėl skaičiau ir galvojau, kad niekaip nesigauna man likti priblokštai siužeto. Net ir pabaiga, kuri išties efektinga, buvo nuspėjama.

Visgi romanas neabejotinai įdomus. Labai patiko rašytojos sprendimas papasakoti apie Blajos tėvus bei senelius iš mamos pusės, tos praeities dalys sudomino tiek, kad būčiau buvusi nieko prieš rasti daugiau skyrių, skirtų Blajos artimiesiems. Negana to, visi skyriai – itin trumpi, o tai neleidžia mesti knygos į šalį, nes atrodo, kad paskaitysiu dar vieną skyrių, nes juk jis toks trumpas, ir padėsiu į šalį… Ir taip skaičiau skyrių po skyriaus, kol atėjo pabaiga. Tekstas lengvai skaitomas, įtraukia, nepaisant to, kiek tematika artima ar aktuali. Galbūt kažkam kils pyktis ir susierzinimas, nes kas ji per mama, jei negali jausti vaikui meilės, galbūt kažkas kaltins mamos elgesį dėl dukros Violetos elgesio (meilės ir dėmesio trūkumas ir visa kita), bet čia toli gražu neatrodo taip paprasta kažką kaltinti. Skaitant apie Blajos mamą ir močiutę, labai suprantu jaunosios mamos baimes ir netikėjimą savimi, kad gali pasielgti kitaip. Neabejotinai šį bei tą pasiimame iš tėvų, kitų giminaičių, su kuriais bendravome, dar šį tą ir paveldime, pati vis dažniau užduodu sau klausimus ir mėginu pastebėti, kiek į kasdienybę ir mano pačios įpročius įsimaišę tai, kas buvo/yra įprasta tėvų namuose. Tačiau grįžtant prie Blajos, ji turėjo ir vieną labai gražų pavyzdį, autoritetą, iš kurio taip pat galėjo nemažai išmokti. Ir labiausiai norėjosi ją apkabinti tuomet, kai ji, jausdama tiek baimių, nepasitikėjimo savo jausmais, išvargusi po bemiegių naktų ir krūvos minčių apie tai, kokia ji bloga motina, neturėjo su kuo apie tai pakalbėti. Nes mamų pasaulyje, į kurį ji patenka, visus vargus atperka tos ypatingos akimirkos tarp vaiko ir mamos ir čia viskas baisiai gražu, o ką daryti, jei supranti, kad tų akimirkų, apie kurias kitos kalba, beveik neteko išgyventi? Vyras lyg ir myli, bet netiki ja, juolab, kad pats augo idealioje šeimoje, draugių nebelikę. Man ši knyga – lyg didelė, ilga ir paini (jai pačiai) Blajos kelionė į save, bandant suvokti, kur yra ji, o kur apgaulingas vertinimas, kitų lūkesčiai. Knygos pabaigoje yra ne tik interviu su pačia rašytoja, bet ir diskusijai skirti klausimai. Neblogai atskleisti ir kai kurie gyvenimo etapai, bet plėstis nesinori, kad netektų atskleisti siužetinių vingių. Pabaigai – smulkmena, bet niekaip neišėjo iš galvos: tai kuo ji dirbo antroje knygos pusėje? Nes arba visiškai praleidau šitą faktą, arba logikos trūksta.

Lūkesčiai buvo didesni, bet bendrai – kad ir tamsus, bet neapkraunantis smegenų įdomus romanas. Sakyčiau, kad tuo atveju, jei planuočiau vaikus, būčiau nėščia ar turėčiau vaikų, tikriausiai smegenis apkrautų labiau. Nors temomis, kurias galima rasti pasakojime, esu mąsčiusi ir bendravusi nesyk, tad nebuvo visiškai svetima ir neaktualu, kaip galėjo pasirodyti.

P. S. įspūdžiui įtakos nedaro, bet negaliu atsidžiaugti, kad „Alma littera“ pamažu pereina prie labiau standartiško knygos formato, nes nebuvau jų ilgųjų viršelių gerbėja.

12.30. Saša Sokolov „Durnių mokykla“

„Durnių mokyklą“ atsiverčiau praėjusį savaitgalį. Deja, perskaityti nespėjau ir supratau, kad teks išlaukti visas darbo dienas, kol galėsiu tęsti skaitymą. Tekstas – visiškas sąmonės srautas, tad variantas skaityti šį romaną vakarais po darbo man neatrodė patrauklus. Pasakojimas dėl savo formos reikalauja susikaupimo, atidaus skaitymo, bet net ir tuomet nesunku ką nors pamesti ar likti kažko nesupratus. Dabar, užvertusi paskutinį puslapį, galiu teigti, kad toji penkių dienų pertrauka irgi nepadėjo – nors noras užbaigti knygą išliko, bet buvo sunku, kai visos detalės pasimetusios atmintyje, o iškildavo į paviršių vos viena kita detalė. Tekstas taip ir nesusidėliojo į vientisą visumą, kad ir kaip norėjosi. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kokias knygas šį mėnesį skaičiau, galima būtų sakyti, kad mėginau šokti aukščiau bambos su visai kitokio lygmens kūriniu, tačiau permečiau akimis kai kurių skaitytojų atsiliepimus ir nurimau, kad ne man vienai kai kada buvo sunku „susidraugauti“ su tekstu.

Ir vis dėlto. Tekstas be galo gražus, tie begaliniai, ne itin rišlūs sakiniai mane žavėjo, juose buvo tai, kas neleido suabejoti, kad skaitysiu iki galo. Nors pasakojama apie šizofrenija sergantį ir besidvejinančią asmenybę turintį jaunuolį, tačiau šis faktas neturi būti lemiamas, jei nuspręsite skaityti knygą. Nes knyga – daugiau nei liga bei jos simptomai, o nesyk skaitant atrodė, kad durniai – tai visai ne pagrindinis veikėjas ar kiti specialiojoje mokykloje besimokę mokiniai, kad visas pasaulis, visi žmonės yra tam tikra prasme pakvaišę. Skaitant buvo įdomu stebėti, kaip pasakotojo mintys pinasi, kaip pradėdamas nuo vienos temos, jis nukrypsta, o po keliasdešimt puslapių grįžta prie tos temos, kurią kažkada buvo pradėjęs. Visas tekstas – lyg mūsų pačių mintys, kurios zuja galvoje visą dieną, kur loginę seką surasti ne visada lengva, bet taip priprantame prie visos raizgalynės, kad į tai dažnai net nekreipiame dėmesio (kitu atveju tikriausiai išprotėtume). Knygoje daug dėmesio skiriama laikui, jo nepastovumui. Skaitant sunku suprasti chronologinę įvykių seką, nes viskas maišosi, grįžtama tai į praeitį, tai į ateitį, tačiau pasakotojas net ir nenori, kad skaitytojai sudėliotų viską į lentynas, į konkrečią laiko seką, nes laikas yra nepatikimas ir juo negalima pasitikėti. Todėl belieka įkristi kartu su pagrindiniu veikėju į pasakojimą ir tiesiog leistis vedamai. Įdomu. Tai, ką sugebėjau pastebėti, pagriebti, traukė dėmesį. Įsivaizduoju, kad dar sykį skaitant atrasčiau dar daugiau visko. Prisiruošus skaityti jau būtų galima pasimokyti iš šį kartą darytų klaidų, gal tai irgi pagelbėtų dar labiau įsiskaityti ir sugaudyti daugiau detalių į bendrą vaizdą. Ar skaitysiu? Na, kol kas tik žinau, kad knygą pasiliksiu savo lentynoje. O ar prisiruošiu – bus matyti.

Nebijantiems iššūkių ir mėgstantiems gražų tekstą. Nugarėlėje buvo cituojamas M. Shishkin, būtent šis rašytojas vis ir sukosi galvoje, skaitant „Durnių mokyklą“.

12.29. Nora Krug „Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“

Kol komiksų/grafinių novelių lietuvių kalba atsiranda vos viena kita, stengiuosi susirasti visas ir perskaityti. Šįkart „Aukso žuvys“ išleido autobiografinį pasakojimą apie vokietę, kuri norėdama suvokti savo kilmę bei sužinoti, kiek jos pačios seneliai dalyvavo nacių režimo inicijuotoje veikloje, apie tai ima klausinėti artimiausių žmonių, susisiekia su giminaičiais, su kuriais iki šiol nepalaikė jokio ryšio, bei ieško informacijos oficialiuose archyvuose.

Kadangi tai komiksas, man itin svarbi knygos dalis yra iliustracijos. Pradžioje kiek nustebau, nes anksčiau skaityti šio žanro kūriniai pasižymėjo vien tik pieštomis iliustracijomis, tuo tarpu čia piešinius neretai keičia nuotraukos ar jų fragmentai, taip pat, įvairūs dokumentai. Nors piešiniai savo stilistika nepaliko didelio įspūdžio, tačiau nekyla abejonė, kad autorė sugebėjo suderinti skirtingą vizualinę medžiagą ir ją įkomponuoti į istoriją. Nepraleidau nė vienos nuotraukos, atidžiai kiekvieną jų apžiūrėjau, buvo smalsu sužinoti, kas rašoma dokumentuose, kurie kai kur buvo naudojami kaip fonas (kadangi vokiečių kalbos nemoku, teko pasitenkinti tik ta vertimo dalimi, kuria pasidalinti norėjo knygos autorė).

Kalbant apie tekstą, vietomis jis užliūliuodavo, o kitose vietose buvo itin pagaulus ir įtaigus. Mane pačios dėmesį labiausiai prikaustė kelios temos. Viena jų – negalėjimas pabėgti nuo savo tautiečių praeities, jaučiamas gėdos ir kaltės jausmas, nepaisant to, kad tuo metu, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, buvo tremiami ir/ar žudomi žydai, pasakotoja dar nė nebuvo gimusi. Išties, buvo nemalonu skaityti, kai buvo pateikiami pavyzdžiai iš kasdienybės: užsienietis mesteli juokelį apie žydus, nes galvoja, kad vokietė jį palaikys, arba kai pristačiusi savo tautybę išgirsta nacių pasisveikinimą. Nemalonu, nes toks etikečių ir stereotipų lipdymas pagal kilmę ar gyvenamąją vietą yra kone įprasta pažinties dalis, nė nesusimąstant, kaip tai yra kvaila ir nepagrįsta. Ir pačiai yra tekę nesyk vartyti akis ir apsimestinai šypsotis klausantis stereotipinio bajerio ar atsakinėti apie ryškiau žiniasklaidoje nušviestus nutikimus, susijusius su Panevėžiu, nors pati žinodavau mažiau nei gyvenę kituose miestuose ir atidžiai sekę televizijos laidas bei spaudą. Tiesa, maniškė situacija – visiška smulkmena, palyginus su N. Krug. Todėl pasakotoja nusprendžia išsiaiškinti savo istoriją, giminaičių, gyvenusių Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, gyvenimo įvykius. Besikapstydama po įvairią informaciją, klausydamasi pasakojimų, Nora atskleidžia įvairius atvejus, kaip tuomet galėjo gyventi vietiniai, taip parodydama, kad kiekvieno žmogaus atvejis – unikalus, taip pat nebijoma abejoti, kad galbūt rašytiniai liudijimai ar artimųjų prisiminimai neatskleidžia tikrosios tiesos apie žmones, kurie jai reikalingi, norint sudėlioti viską į vieną visumą. Buvo nuveiktas išties didelis darbas, mane pačią stebino, kaip noriai jos giminaičiai, kurių iki tol nepažinojo, priimdavo ją bei atsakydavo į klausimus. Kita tema, kuri nepaliko abejingos, buvo karas. Kaip žinia, nuo paauglystės mėgstu E M. Remarque ir jo aprašomą karo absurdiškumą. N. Krug pasakojime galima įžvelgti šią temą irgi, be to, nedingo jausmas, kaip viskas greitai gali pereiti nuo gan ramaus gyvenimo iki beprotiškų valdžios ir pareigūnų sprendimų, prie kurių savo valia arba prievarta prisidėdavo ir eiliniai žmonės. Grįžtant prie knygos, norėjosi kiek kitokios pabaigos, ta jos kelionė metro pasirodė labai pritempta ir saldi, galbūt situaciją būtų pataisiusi natūralesnė refleksija, kaip jai sekėsi gyventi su atrasta istorija toliau.

Komiksas gali būti įdomus tiek paaugliams, tiek suaugusiems. Tema išliks aktuali tikriausiai visą laiką, o pasakojimas gali būti geras priminimas to, kaip ir kas dar ne taip seniai buvo, ir ko neturėtume niekada pamiršti.

12.28. Samanta Schweblin „Stiklo akys“

Samanta Schweblin, rodos, jau įsirašo į mano mėgstamų rašytojų menamą sąrašą, kadangi tai – trečioji skaityta, galbūt patikusi kiek mažiau nei ankstesnės dvi (apžvalgas apie kitas galite rasti paspaudę čia), tačiau vis vien neabejotinai buvo verta mano dėmesio ir laiko knyga.

S. Schweblin vaizduojamame pasaulyje, ateityje, daugelio namus pamažu užvaldo kentukiai – kokio nors gyvūno (triušio, kurmio, pandos, katės ar kt.) pavidalą turintys mechanizmai, kuriuos įsigyja žmonės sau, dovanoja vaikams ar artimiesiems. Tai – lyg robotas-siurblys, tačiau kitoks tuo, kad kentukį valdo visai nepažįstamas žmogus, stebintis savininko gyvenimą dėl „žaislo“ akyse įtaisytų kamerų. Tad ne tik šeimininkas, bet ir valdytojas gali užbaigti mechanizmo gyvenimą, jei tik kažkuriam kuo nors neįtinka aplinkybės.

Įdomu tai, kad pirkdami nepigiai kainuojantį mechaninį gyvūną žmonės žino, kad bus stebimi nepažįstamojo, kad tas žaislas, jei tik bus leidžiama, galės šniukštinėti po namus, matys savininką visokį – miegantį, nuogą, pavargusį, piktą ir laimingą. Tačiau toli gražu ne kiekvienas įvertina riziką, o kiti tiesiog numoja ranka. Įsigijusiems žaislas užpildo vienišas dienas ir nereikalauja jokios priežiūros (išskyrus pakrovimą), tad kuriam laikui tai tampa svarbia kasdienybės dalimi, kol neiškyla nenumatytų situacijų ar galvoje nepradeda suktis tie klausimai, kurių savęs turėjo klausti jau pačioje pradžioje. Norėdami galėtume rasti įvairiausių atitikmenų ir dabartyje, tad neatrodo, kad S. Schweblin ateitis yra kažkur toli. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie nesibaimina dalintis net pačiomis buitiškiausiomis akimirkomis su tūkstančiais sekėjų, dalijimasis viskuo su vienu nepažįstamu neatrodo taip jau baisiai, ar ne? O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai atrodo, jog gyvename visiškai nuobodų gyvenimą, tad kaip ir nėra ko slėpti, bet iš tiesų ne viena ištraukta kasdienybės detalė į dienos šviesą priverstų mirti iš gėdos ar/ir nutrauktų užsimezgusias draugystes su kitais žmonėmis.

Patiko, kaip savo istorijomis rašytoja atskleidė abi puses – t.y. gali pasijausti ir tuo, kurie priima tokius gyventojus į savo namus, ir tuo, kuris viską stebi iš savo namų, šniukštinėja, visur landžioja, stebi kito gyventojo kasdienybę. Tie stebintieji tampa vos ne apsėsti svetimų gyvenimų, jiems atrodo, kad tai – antrasis jų gyvenimas, kuriame gali pamatyti tai, ko savo realybėje nėra matę. Kompiuteriniai žaidimai, serialai, žiūrimi paromis, nublanksta, nes ekrane – realaus žmogaus gyvenimas. Rašytojos aprašomas pasaulis sudomino jau pačioje pirmoje istorijoje, tad nepaisant to, kad kai kurios siužetinės linijos po kiek laiko pabodo ir į pabaigą norėjosi kuo greičiau pereiti prie pamėgtų, vis vien jaučiausi įsitraukusi, o kai kada sukeltos emocijos buvo ganėtinai stiprios. Nejaukumas – vienas iš ryškesnių jausmų, kuris karts nuo karto aplankydavo. Veikėjai irgi parodo visą puokštę įvairiausių emocijų, kai kurių reakcijos, įvykstant lūžiui, buvo itin efektingos, o paskutinis skyrius – puikus pasirinkimas tokios knygos pabaigai.

Knygą dedu į lentyną šalia kitų dviejų ir laukiu naujų S. Schweblin istorijų.

12.27. Isabel Abedi „Ilgiausia naktis“

Šios knygos pradžią skaičiau gal tris kartus, nes galiausiai atidėdavau į šalį ir pasiimdavau kitas knygas skaityti, o vėl sugrįžusi prie I. Abedi romano, suprasdavau, kad teks skaityti iš naujo, nes neatsimenu pradžios. Tad šįsyk susiėmiau ir pasakiau sau, kad arba skaitau, arba dedu į skelbimus ir tiek. Ši knyga pas mane atsidaro dar pernai, kai ištroškusi lengvų, paaugliškų istorijų užsisakiau ją su keletu kitų, prisiminusi, kad prieš dešimt metų skaitytas „Lučianas“ anuomet paliko gerą įspūdį (jei mėgstate fantastines romantines paaugliškas dramas, rekomenduoju). Tuo tarpu „Ilgiausia naktis“, kaip greitai paaiškėjo, nieko bendro su fantastika neturi.

Pabaigusi mokyklą Vita kartu su pora draugų nusprendžia pakeliauti po Europą. Palikusi po sesers žūties taip ir neatsigavusius bei, rodos, net abejingus jai ir jos sprendimams tėvus, mergina išvyksta į Italiją. Vita nė nenumanė, kad būtent šioje kelionėje paaiškės, kas iš tiesų nutiko prieš trylika metų, kai mirė jos sesuo ir koks jos vaidmuo buvo toje istorijoje.

Pradžia visiškai nekabinanti, gal todėl ją knygą vis ir numesdavau. Vis dėlto džiaugiausi, kad sugebėjau prasilaužti, nes vėliau buvo sunku sustoti, vis nukeldavau planus, susijusius su kitomis veiklomis, kad tik galėčiau dar truputį paskaityti ir daugiau sužinoti. Kaip jau užsiminiau, yra klišių ir nelabai įtikinamų sutapimų, bet neturėjau didelių lūkesčių, tad nelabai kabinėjausi, pakako, kad sukėlė susidomėjimą ir išspaudė manyje emocijas, kurių labai ir norėjosi. Norisi dėti didelį pliusą už muziką (Led Zeppelin, Kiss ir kt.) bei minimus rašytojus ir knygas (nuo W. Shakespeare, E. Dickinson, F. Nietzsche iki visiškai netikėto atradimo – F. Pessoa). Labai lengva buvo įsivaizduoti aplinką, kai kada galvoje imdavo suktis „Vadink mane savo vardu“, gal kad ir ten buvo vaizduojama karšta, atostogų nuotaikų persmelkta Italija.

Galvoju, kad būdama keturiolikos – šešiolikos metų būčiau perskaičiusi visą su malonumu. Dabar gal kiek išvargino visas dramatizmas, tad į pabaigą jau norėjosi paskubėti. Be to, trikdė nemažai keistų/neįprastų žodžių, pvz.: veikėjas ėmė „stumti tenlink“, „laikytis atstu“, veikėja nuo draugo ėmė atitolti ne tik kūniškai bet „ir vidaujai“, dar kažkas buvo apie slepiančios spalvos marškinėlius ir t.t. Na, ir romantinė linija, kuri prasidėjo ir rutuliojosi visai fainai iki kol prasidėjo visokie pasakymai kaip „mūsų meilei niekas nesutrukdys“, kurie nekelia teigiamų emocijų.

Ir romantikos, ir paslapčių, ir draugystės ypatumų – romanas pasiūlo visko. Gal tikrai reikėjo palūkėti keletą metų, kad galop vėl sugebėčiau skaityti paaugliškas knygas ir nors kažkiek iš jų pasiimti malonumo? Bent iš šiuometinių patirčių taip ima atrodyti.

12.26. A. A. Milne „Pūkuotuko pasaulis“

Priešistorė. Yra toks online Pooh Pathology Test, kurį pasidarę galite sužinoti, kiek jūsų asmenybės sudaro vienas ar kitas Pūkuotuko pasaulio veikėjas. Įdomu tai, kad kiekvienam iš personažų yra priskirtas konkretus psichikos sutrikimas ar liga, pavyzdžiui, depresija, dėmesio, aktyvumo, nerimo sutrikimai, šizofrenija ir pan. Žinoma, rezultatų nereikėtų priimti rimtai, nes čia ne koks medicininis testas. Atsimenu, kad kai man jį parodė, pasidariau, gavau atsakymą, žiūrėjau į dominuojančius veikėjus ir supratau, kad visai jų nepažįstu. Žinojau juos iš paveiksliukų, skaitytų citatų (kažkada turėjau darbo kalendorių šios knygos tematika), tačiau kodėl paršeliui priskirtas nerimo sutrikimas, o tigrui – dėmesio ir aktyvumo sindromas (ADHD), visiškai nenutuokiau. Tad privalėjau perskaityti knygą.

Skaitant aplankė deja vu jausmas, kad aprašytos istorijos man yra jau žinomos. Esu tikra, kad vaikystėje apie Pūkuotuką nieko neskaičiau. Tad spėju, kad galbūt atsimenu vieną kitą rusiško animacinio filmuko seriją, tačiau kadangi animaciniame seriale Mikė buvo rudas, o originalusis meškiukas – gelsvas, ne iš karto juos abu susiejau. Vis dėlto girdėtos istorijos buvo tik pirmojoje knygos dalyje „Mikė Pūkuotukas“, tuo tarpu esančios antrojoje – „Trobelė Pūkuotynėje“ – buvo visai naujos ir, rodos, niekur nematytos

Smalsu, kaip visos šios istorijos man būtų atrodžiusios vaikystėje, nes dabar keistai skambėjo faktas, kad asiliukui uodega buvo prikalta, o ne prisegta, taip pat Mikė Pūkuotukas buvo vos ne labiausiai erzinantis veikėjas, tad juokas retai ėmė, skaitant apie jo nuotykius. Pasenau gal ir ciniškesnė pasidariau? Žinoma, buvo ir fainų istorijų, o puslapiams verčiantis suvokiau, kad veikėjai, kurių daugiausiai turiu savyje pagal anksčiau minėtą testą, labiausiai ir traukė dėmesį (kurie iš jų – visgi nutylėsiu). Na ir abejonių nekyla, kad knygoje pilna dialogų, kuriuos norisi cituoti ar pritaikyti įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, o iliustracijos – itin žavios ir patrauklios.

Mikės Pūkuotuko pasaulis ekranuose pasirodė daugybę kartų. Rodos, pirmą kartą Pūkuotuko istorijos buvo ekranizuotos 1952-aisiais. Naujausias animacinis filmas apie Mikę ir jo draugus pasirodė 2011-aisiais (imdb nuoroda), o 2018-aisiais pasirodė vaidybinis filmas apie suaugusį Kristoferį Robiną (vienintelį žmogų Pūkuotuko pasaulyje), kuris sutinka savo vaikystės draugus (imdb nuoroda). Pastarąjį visai įdomu būtų pamatyti, pasižymėjau ir sau.

12.25. Alan Lightman „Einšteino sapnai“

Kadangi vis dar netraukia nė viena arčiau pasidėta knyga, sumaniau pratęsti netikėtai atsiradusių namuose knygų skaitymą. „Einšteino sapnai“ pas mane atsidūrė dėl spontaniškumo, kai pamačiusi, kad viename Instagram profilyje siūloma padovanoti vieną iš nuotraukoje esančių knygų, dėmesį patraukė iki tol visai nedominusi A. Lightman knyga.

Autorius rašo apie Albertą Einšteiną, kuris 1905-aisiais neva susapnavo įvairiausių istorijų, pateikiančių vis kitokį laiko suvokimą. Kurdamas reliatyvumo teoriją A. Einšteinas apgalvoja sapnus ir bando juos sudėti į visumą. Šioje knygoje beveik nėra paties pagrindinio veikėjo, jis atsiranda vos kelissyk, bet ir tuomet siužetui nesuteikia nieko papildomo.

Centre – visos skirtingos laiko teorijos, aprašytos remiantis įvairiais pavyzdžiais. Apie laiką, kuris vis kartojasi (gyvename tam, kad numirę vėl gimtume ir vėl viską darytume identiškai), laiką, kuris neleidžia pamatyti ateities ir todėl kiekviena dabartinė akimirka atrodo kaip paskutinė, apie žmones, kurie gyvena pagal laiką, rodomą mechaniniuose laikrodžiuose, ir kitus, kurie laiką jaučia pagal save. Taip pat yra teorijos apie laiką, kuris atseit lėčiau eina, jei esi kuo toliau nuo Žemės centro (ir todėl žmonės gyvena namuose ant kalnų, dar netgi papildomai pasistatę pakėlimus ir itin retai nusileidžia į apačią), apie laiką, kuris visiškai sustojęs, arba priešingai – tą, kuris pralėkė nepastebimai. Tai – tik kelios teorijos, nes jų į knygą sudėta nemažai. Knyga sunkiai įsispraudžia į žanrą, tačiau skaityti įdomu. Tiesa, į pabaigą galvojau, kad dalį istorijų reikėjo pasilikti kitai dienai, nes nuo tokio laiko variantų kiekio atsirado šiokia tokia monotonija, o mano smegenys po kiek laiko atsisakė priimti dar vieną panašios struktūros pasakojimą, buvo sunkiau sutelkti dėmesį. O skaityti, prisipažinsiu, nebuvo jauku, gal kad kai kurios teorijos, ypač ilgiau ties jomis užsibuvus, galvoje sukeldavo egzistencinį chaosą, iš kurio norėdavosi kuo greičiau išeiti, kol dar iki lengvos panikos nepriėjau.

Kiek daugiau nei šimtas puslapių, netikėtas turinys, na, ir galvoju, kad pasiliksiu aš ją ir gal net dar kada nors atsiversiu.