10.82. Alina Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“

Šį mėnesį skaitymo tempai labai lėti, bet ir įtariau, kad taip bus, tad nesuku dėl to galvos. Labiau galvoju apie tai, kad reiktų pagaliau rimčiau pradėti mažinti neperskaitytų įsigytų knygų kiekį, nes kad ir perku, skaitau daugiausiai vis vien arba bibliotekos, arba skolintas, arba leidyklų dovanotas, o tos pirktosios taip ir stovi metus ar ilgiau. „Paskutinė Babos Dunjos meilė“ pirkinių krepšelyje atsirado maždaug prieš savaitę, tad stebėtinai greitai sulaukė savo eilės.

Šioje mažos apimties istorijoje pasakojama apie babą Dunją, kuri po Černobylio katastrofos nusprendė grįžti į savo namus – radioaktyviosios spinduliuotės užterštą Černovo kaimą. Netrukus po jos į kaimą įsikelė ir dar keletas kitų, pasiryžusių gyventi „mirties zonoje“. Beveik atskirti nuo likusio pasaulio, nejaučiantys laiko tėkmės jie stengiasi rasti savų būdų išgyvenimui: vieni svajoja apie vestuves, kiti skaito senas knygas ir žurnalus, atidžiai prižiūri rožyną, augina daržoves ar rašo laiškus artimiesiems.

Daug pasakoti nesinori, visgi puslapių – vos 130, paliksiu malonumą patiems atsivertus knygą viską sužinoti ir patirti. O pats pasakojimas labai gražus, jis nėra nei itin sentimentalus,nei pernelyg liūdnas. Taip, daug niūrių situacijų, pristatomos aplinkybės, kuriomis gyvena kaimo gyventojai, irgi paliečia, bet yra ir daug šviesos, kuri palaiko pusiausvyrą ir leidžia išvengti šniurkščiojimų. Pagrindinės veikėjos ramybė pasklinda po visą kūrinį, taip sukurdama ypatingą atmosferą.

Kol kas gruodžio pasirinkimai džiugina.

10.81. Hilary Mantel „Įveskite kaltinamuosius“

Įspūdžius apie pirmąją dalį „Vilko dvaras“ galite pasiskaityti paspaudę čia. Internete skaitytojai jau nerimsta, nes kitais metais turėtų pasirodyti ir trečioji dalis „The Mirror & the Light“. Už jau išleistas Tomo Kromvelio trilogijos knygas autorė gavo po Booker’io premiją, tad toks laukimas visiškai pagrįstas. Tuo tarpu Lietuvoje galime pasidžiaugti, kad po dviejų „Vilko dvaro“ leidimų sulaukėme ir „Įveskite kaltinamuosius“ vertimo. 

Ne veltui ši trilogija vadinama būtent Tomo Kromvelio, nes šios istorinės asmenybės akimis ir yra pasakojama istorija. Tomas – Anglijos karaliaus sekretorius, kuris stengiasi balansuoti tarp Henriko VIII įgeidžių, šalies saugumo bei kiek įmanoma išlaikyti savo vaidmenį Anglijos valdymo procese. Jei pirmoje dalyje karaliaus galvos skausmu buvo troškimas išsiskirti su Kotryna, kad galėtų vesti Aną, dabar tokia pačia dilema tampa noras atsikratyti naujosios žmonos. Tačiau Ana – ne iš kelmo spirta, tad lengvai nežada pasiduoti.

Atsimenu, „Vilko dvaras“ pradžioje sunkiai skaitėsi. Kol supratau, kas vyksta, kol atsiskyriau svarbiausius veikėjus (nes visus aprėpti man per daug sudėtinga buvo) ir taip toliau, užtruko šiek tiek laiko. Tuo tarpu į rankas paėmusi „Įveskite kaltinamuosius“ jau žinojau, kas manęs gali laukti, todėl kur kas greičiau įsitraukiau į aprašomus įvykius. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir šioje – daug intrigų, apkalbų ir per akimirką galinčių pasikeisti veikėjų likimų. Rašytoja taikliai atskleidžia komišką paskalų galią: kaip iš lūpų į lūpas keliauja vis labiau pagražintos paskalos, o visiškai smulkūs ir nereikšmingi įvykiai netrukus neregėtai išpučiami, tad nenuostabu, jog melais apipinti pasakojimai tampa nebloga priemone atsikratyti nebereikalingų žmonių. Ryškūs veikėjai yra dar viena romano stiprybė. Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir šioje įspūdį palieka Tomas ir Ana – vienas kito verti partneriai, galintys reikalui esant susivienyti, o pajutus pavojų – tapti didžiausiais priešais. Kaip gamtoje išlieka tik stipriausi, taip ir dvare kiekvienas kovoja už savo būvį. Vieną dieną buvusi numylėtinė lengvai pakeičiama kita nekalto žvilgsnio ir neaišku, kokius kėslus slepiančia mergina, bendrininkai tampa priešais ir išdavikais, o saugus negali jaustis net ir pats karalius. Taip ir keliavau per puslapius, stebėdama, kaip viskas artėja prie kulminacinio įvykio, daugiau ar mažiau mėgaudamasi visomis intrigomis.

Visgi neslėpsiu, kad tekstas – ne iš pačių lengviausių. Kaip ir pirmąją dalį skaitant, taip ir šią atsivertus išliko panašus pojūtis: siužetas kaip ir įdomus, bet kai kada per puslapius vis vien gan sunkiai ir lėtai slinkau. Ir tai kiek prislopino bendrą įspūdį. Bet neabejotinai laukiu trečiosios dalies. Kad ir domėjausi Tomo likimu, tačiau vis tiek įdomu, kaip iki to bus prieita knygoje.

10.80. Karen White „Naktis, kai užgeso šviesos“

Šių metų pradžioje skaityta kita rašytojos knyga „Pakrantės medžiai“ patiko dėl savo jaukios istorijos, tad sužinojusi apie dar vieną lietuviškai pasirodžiusį jos romaną, nė neabejojau, kad skaitysiu. Tiesa, kai pirmąsyk pasiėmiau „Naktis, kai užgeso šviesos“, gana greitai atidėjau į šalį ir grįžau prie jo tik perskaičiusi keletą kitų knygų. Tuomet ir supratau: dar sykį pasitvirtino taisyklė, kad kiekvienam kūriniui ateina savas laikas, nes vėl grįžusi prie šio romano, jau sunkiai begalėjau atsitraukti.

Knygoje pasakojama apie neseniai išsiskyrusią Merilę, kuri su dviem vaikais atsikrausto į nedidelį miestelį. Daug dirbanti moteris stengiasi įsilieti į bendruomenę, kiek įmanoma prisidėti prie įvairių iniciatyvų, kurių autorė – vietos turtuolė ir, rodos, tobulai visus savo vaidmenis atliekanti Hetera. Pamažu Merilė įsitraukia ir į pokalbius su savo naujųjų namų nuomotoja, kaimynystėje gyvenančia senyvo amžiaus Meilute. O kur dar prasidedančios intrigos, paslaptys, anonimo rašomas tinklaraštis apie miestelio gyventojus bei trilerį primenanti siužetinė linija…

Lygindama romaną su serialais nebūsiu originali, nes tai minima ne viename atsiliepime apie šią knygą, bet iš tiesų siužetas primena „Nusivylusių namų šeimininkių“ ir „Liežuvautojos“ mišinį. Tik tiek, kad abu serialus mečiau vos po poros sezonų, o knygą su malonumu perskaičiau iki pat paskutinio puslapio. Tai lengvai skaitomas romanas, be to, paprasta pamėgti pagrindinę veikėją Merilę, o Meilutės gyvenimo istorija gal net įdomesnė ir emociškai stipresnė už dabarties siužetinę liniją. Kad ir pagrindines paslaptis nuspėdavau kur kas anksčiau nei šios išaiškėdavo tekste, vis tiek nesinorėjo atidėti knygos į šalį – dėl pačių veikėjų, jų tarpusavio santykių. Ir dėl jaukumo, kuris, beje, būdingas ir  „Pakrantės medžiams“; abiejų moterų draugystė kėlė būtent jaukumo pojūtį. Vos pradėjus skaityti mane nustebino vienas bendrumas su senąja Meilute – ji, nenorėdama skaudžių išgyvenimų, vis stabdydavo save ir sakydavo, kad nenori susibendrauti su naująja nuomininke. Tad taip nepastebimai ir „susidraugavau“ su personažais, intrigomis, paskalomis. Prisipažinsiu, antroji romano dalis pasirodė kiek netikėta savo siužetiniais vingiais, nes ramus pasakojimas ėmė ir kone kardinaliai pasikeitė. Pačiai kulminacijai turiu priekaištų ne dėl nuspėjamumo, bet dėl to, kad mano skoniui motyvai kvailoki ir neįtikinami.

Grįžus po darbo norisi knygų, kurios iškart įtrauktų (nes dažnai vos keliasdešimt puslapių tesugebu per vakarą perskaityti), lengvai skaitytųsi ir leistų nors trumpam pabėgti iš kasdienybės, per daug neapsunkindamos minčių, o „Naktis, kai užgeso šviesos“ neabejotinai šiuos kriterijus atitiko.

10.79. Fiona Davis „Centrinė stotis“

„Centrinė stotis“  – tai į du skirtingus laikmečius, kuriuos jungia Niujorko Centrinė stotis, nukeliantis romanas. 1928-aisiais jauna menininkė Klara dėsto iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Mergina trokšta išgarsėti savo darbais, tačiau tai sudėtinga aplinkoje, kur visi įtikėję, kad moterys negali būti tokios talentingos kaip vyrai, o iliustracija – mažiau vertinga meno rūšis už kitas. Kol Klara stengiasi kilti karjeros laiptais, 1974-aisiais Virginija pradeda dirbti Centrinėje stotyje norėdama išgyventi po skyrybų. Darbas stoties informacijos kioske moteriai reikalingas tam, kad turėtų už ką išlaikyti save ir paauglę dukrą. Klaidžiodama po apleistos stoties patalpas, ji randa akvarelę, kuri sukelia daug klausimų apie jos autorių ir tikrąją darbo vertę. Negana to, vis nerimsta kalbos apie Centrinės stoties niūrią ateitį.

1928-ųjų istorija sudomino nuo pat pradžių – bohema, menininkų gyvenimas, bandymas prasimušti pasaulyje, kurį vis dar valdo vyrai ir kur moterys atlieka tik mūzos ar namų šeimininkės vaidmenį, įtraukia. Įdomu buvo skaityti apie tų laikų meno užkulisius, taip pat ir vieno personažo pavydas ir jo spontaniški sprendimai neretai kėlė šypsnį. Pati Klara – gan mielas personažas, žavėjo jos užsidegimas, troškimas ir stengimasis daryti viską, kad darbai būtų matomi, bandymas kovoti vos pajutus kokią nors neteisybę, susidomėjusi sekiau merginos santykius su kitais jai įtaką darančiais aplinkiniais. Ir labai gaila, kad negaliu to pasakyti apie 1974-ųjų siužetą. Vis laukiau, kol Virginijos istorija mane palies, kol nebesistebėsiu skaitydama apie jos elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Bet nesulaukiau. Taip, praeityje ji patyrė nemažai sunkumų, bet aprašoma dabartis visiškai nejaudino, jau nekalbant apie beprotiškus sutapimus, kurių galėjo būti ir mažiau. Tad su nekantrumu vis laukdavau, kada vėl bus grįžtama prie Klaros.

Apskritai, „Centrinė stotis“ įtraukė gan greitai, stebėjausi, kaip greitai tirpo puslapiai, o neskaitant mintys vis sukosi apie tai, kaip norisi grįžti prie knygos ir aiškintis, kaip ten viskas užsibaigs. Skaitant šį romaną galvoje vis iškildavo „Meilės neįmanomybė“ – intrigos meno pasaulyje nesvetimos abiems romanams, yra panašių siužetinių vingių. Tiesa, „Meilės neįmanomybė“ patiko kur kas labiau.

10.78. Yossi Avni-Levy „Meilės prekeiviai“

Galvoju, ar kada buvo pakliuvusi į rankas knyga, kurioje apie tėvystę būtų kalbama ne iš motinos, o iš tėvo pusės. Abejoju. Tiesa, nesinori apibendrinti ir sakyti, kad tai yra reta tema, nes gal tiesiog į tokio turinio kūrinius nelabai atkreipiu dėmesį. Kaip bebūtų, būtent neįprasta (man) tema kėlė smalsumą. Beje, įdomus faktas: knygos autorius Yossi Avni-Levy šiemet buvo paskirtas Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Romano centre –  Asafas, kuris kartu su savo partneriu Ido į namus Tel Avive grįžta su naujagimiu. Tai nauja, daug baimės ir netikrumo, tačiau ir begalinio troškimo būti geru tėvu kelianti patirtis. Kita siužetinė linija sukasi apie istoriją, kuri prasidėjo prieš kelias dešimtis metų, kai Herate gyvenantis paauglys žydas Mašiachas dažniau slapta pabėga iš namų, kad galėtų būti su, rodos, visai kitame, berniuko nepažintame pasaulyje gyvenančiais garsiais turgaus šokėjais.

Be abejo, abi siužetinės linijos siejasi, tik ką bendro turi abi istorijos, išaiškės tik laikui bėgant. O tuo tarpu abu pasakojimai sukasi ne tik apie savęs atradimą, bet ir apie tėvų bei vaikų tarpusavio santykius. Asafo tėvas savo dienas leidžia senelių namuose, kankinamas Alzheimerio, o mama vieniša ir visų pamiršta dienas leidžia ištuštėjusiuose namuose. Asafo naujasis vaidmuo kaip niekad priverčia jį pažvelgti į savo santykius su gimdytojais: į pavėluotą norą atsiprašyti tėvo dėl savo pasirinkimų, gėdą dėl nenoro dažniau lankyti nei vieno iš tėvų, nejaukumą dėl to, kad kiekvienąsyk apsilankius pas mamą kyla barniai ir keliamas balsas, net ir suvokiant, kad norėtųsi visai kitaip išreikšti savo emocijas, kaltę, kad dėl savo norų atsisakė pildyti tėvų svajones. Neabejotinai skaitant iškyla itin gerai pažįstamos scenos, kai įvairūs rūpestį rodomi ženklai sulaukia šiurkštesnio atsako, apsilankymai nukeliami į neapibrėžtą atvejį dėl ne tokių ir rimtų priežasčių, o įvairūs šeimos susibūrimai neretai visai nelaukiami vien dėl visuotinio triukšmo, kuris atsiranda vėlgi dėl to paties – tikrųjų emocijų slėpimo, neatpažinimo ar ne visai adekvataus jų parodymo. Tekstas jautriai ir įtikinamai paliečia vyraujančius ir, tikiu, ne vienam pažįstamus šeimų bendravimo ypatumus. Tiesa, buvo momentų, kai pasakojimas pasirodė per daug sentimentalus ar krypstantis prie įsitikinimų, kurie ne visai sutampa su manaisiais. Knygas, kurios skatina reflektuoti, nepalieka abejingos, išties yra mano mėgstamos, tad jei dar buvo pradžioje abejonių, ar tikrai rasiu ką nors bendro, pamažu atradau tą romano dalį, kuri sukėlė nemažai minčių ir pasirodė artima.

Mašiacho siužetinė linija – kur kas spalvingesnė, nors ne tiek išvystyta emociniu atžvilgiu. Pradžioje esančios scenos – itin ryškios, savo keistumu (gerąja prasme) įtraukiančios, netgi sakyčiau, kad toji dalis, susijusi su granatais, yra stipriausia knygoje: vienas įvykis, kurį galima pavadinti nesusipratimu, išjudina šitiek beprotybės ir pykčio, kad viskas pasiekia nemenką absurdo lygį. Tikrai prikaustė ir sukėlė visą virtinę emocijų. Vėliau viskas grįžta prie melancholija persunktos kūrinio nuotaikos: daug baimės, netikrumo, noro atrasti ir pažinti tiek save, tiek aplinką, atsirinkti, kas svarbu pačiam, o kas daroma tik dėl tėvų (ir čia jau kalbu apie abi siužetines linijas). Užvertusi knygą pagalvojau, kad daugiau norėjosi sužinoti apie Mašiacho gyvenimą suaugus, nes viskas taip ir liko tik spėlionių ir fantazijos lygmenyje.

Rašydama mintis apie knygą kalbėjau daugiausiai apie tai, kas mane pačią joje jaudino ir sudomino. Todėl mažai paliečiau Asafo baimes, lūkesčius, susijusius su jo naujuoju tėvo vaidmeniu – tai, manau, gali pasirodyti artima skaitytojams, kurie augina vaikus ar planuoja artimiausiu metu jų turėti, kai kurie gal ir susitapatinti galės su kai kuriomis baimėmis ar ta prieštaringa jausmų bei minčių kova, vykstančia jaunojo tėvo galvoje.

10.77. Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“

Neplanavau dar jos skaityti, bet pasitaikė proga, o kadangi lengvai parašyta – trys neilgi prisėdimai ir knyga užbaigta. Istorija skirta vaikų auditorijai, konkretų amžių įvardinti sunku, nes jaučiuosi nutolusi nuo to, kiek supranta dešimtmetis ar dvylikametis, jau nekalbant apie tai, kokį skirtingą suvokimą gali turėti bendraamžiai.

Tai pirmoji dalis (iš dviejų), pasakojanti apie Adą ir jos brolį Džeimį. Abu vaikai auga su mama, kuri ne tik nesistengia jų prižiūrėti, yra linkusi manipuliuoti, bet dar ir visaip šaiposi ir engia dukrą dėl šleivapėdystės. Prasidėjus karui vaikai yra išsiunčiami į atokų Anglijos kaimelį, kur jie prisiglaudžia Suzanos, vienišos moters, namuose. Čia brolis su seserimi mokosi gyventi visai kitokiame, jų nepažintame pasaulyje.

Tai graži, daug gėrio ir šviesos turinti istorija. Nors ašarų braukti neteko (nors atrodo, ne vieną skaitytoją ši istorija nemenkai sugraudino), o šiokį tokį graudulį sukėlė pora vietų, tiesa, dėl sąsajų su realiu gyvenimu, o ne dėl paties pasakojimo siužetinių vingių, bet tai nereiškia, kad nepajutau šios knygos grožio. Daug tikėjimo, rūpesčio, meilės. Paliko įspūdį, kaip kalbama apie emocijas: jos atpažįstamos, įvardijamos, parodoma, kaip skirtingai viena ar kita emocija gali pasireikšti. Atskleidžiama, kiek pastangų, kantrybės ir laiko gali prireikti, norint kitą žmogų išmokyti priimti kitokią tiesą, ne tą, kuri jau buvo susiformavusi galvoje. Ir koks tai nesibaigiantis ir varginantis darbas tiek įtikinti kitą, kad nėra taip, kaip teigia kažkas kitas, tiek patį save įtikinti, kad nebūtinai toji daug metų girdėta „tiesa“ yra teisinga. Žodį „karas“ rašytoja taikliai panaudojo jam suteikdama ne vieną reikšmę. Knygoje nemažai ir liūdesio, pykčio, neteisybės, tad pradžioje minėta šviesa yra tirštai susimaišiusi su tamsesnėmis emocijomis. Galop ir pats pavadinimas – itin taiklus, nereikia sukti galvos, mąstant, kodėl buvo pasirinkta pavadinti knygą būtent taip, o ne kitaip.

Romaną galima skaityti tiek suaugusiems, tiek vaikams. Į patį pasakojimą galima žiūrėti iš ne vienos perspektyvos, tikiu, kad tai, kas man atrodė svarbiausia ir įdomiausia šiame kūrinyje (šiek tiek to bandžiau atskleisti ankstesnėje pastraipoje), kitam bus ne tiek reikšminga, nes kur kas įdomiau bus stebėti ką nors kita. Vietomis pasakojimas primena pasaką su visokiausiais sutapimais ar ne itin įtikinamu veikėjų elgesiu, tačiau, kaip bebūtų, tai vaikams skirta knyga, tad kabinėtis dėl tokių priežasčių būtų nei šis, nei tas (bent šios istorijos atžvilgiu), o ir suaugusiems (t.y. man) pasakų karts nuo karto dar labai norisi.

Turiu ir antrąją dalį. Kol kas jai dar teks palūkėti, tačiau neabejotinai vieną dieną perskaitysiu ir tęsinį.

10.76. Nuala Ellwood „Diena, kai įvyko nelaimė“

Rašytoja kai kuriems lietuviams turėtų būti žinoma iš anksčiau pasirodžiusios knygos „Mano sesers kaulai“. Tuo tarpu mano pažintis su N. Ellwood prasidėjo būtent nuo „Diena, kai įvyko nelaimė“.

Pabudusi iš komos Megė sužino, kad jos dukra mirė nelaimingo atsitikimo metu, o vyras išvyko, nepalikęs jokios žinios. Moteris niekaip negali prisiminti, kas įvyko lemtingąją dieną, tik detales, kurios kelia sumaištį ir troškimą išsiaiškinti tiesą.

Kai pirmą vakarą pasiėmiau knygą į rankas, atsitraukiau tik tuomet, kai supratau, kad tuoj iš nuovargio užmigsiu prie atversto teksto. Be to, buvo liūdna žinant, kad kitas porą dienų negalėsiu laiko skirti skaitymui, nes pasakojimas itin įtraukė. Nors knyga, kuri pristatoma kaip psichologinis trileris, kėlė smalsumą nuo pat tada, kai parsinešiau ją namo, bet nesitikėjau, jog taip sudomins turinys. Pradžia, rodos, standartinė, bet istorijos intriga išlaikoma itin ilgai, o trumpi skyriai taip ir skatina kartoti dažnam skaitytojui būdingą melą sau: „dar vieną skyrių perskaitysiu ir eisiu miegoti“. Kurgi ne.

Nemažai dėmesio buvo skirta socialinei pagalbai, kuri buvo suteikta pagrindinei veikėjai, įdomu, kiek realistiška bent didesnę dalį aprašyto dėmesio gauti panašioje situacijoje atsidūrusiam žmogui. Skaitant įtartini tapo kone visi veikėjai, įskaitant ir pagrindinę. Galvoje kūrėsi patys įvairiausi variantai, pamažu atskleidžiamos detalės iš praeities, kurios lengvai nuspėjamos, skatino galvoti, kokiu tikslu viskas pasakojama ir kaip tai galėtų būti susiję su dabarties įvykiais. Pripažinsiu, kad kulminacija buvo visai ne tokia, kokios tikėjausi. Nors galvoje tikslaus scenarijaus, kaip galėtų baigtis, neturėjau, bet skaitant besisukusios versijos buvo kitokios. Tiesa, kad ir išaiškėjusi tiesa buvo neatspėta, bet vis tiek sugebėjo nuvilti. Mano skoniui pasirodė pernelyg daug dramatiškumo, lyg kokią muilo operą žiūrėčiau. Tai čia pagrindinis minusas ir buvo, nes iki tol džiaugiausi lengvai skaitomu, įtraukiančiu pasakojimu ir nelabai prie kažko norėjosi kabinėtis.

Tikiu, kad ateity bibliotekoje pamačiusi „Mano sesers kaulai“ neabejodama pasiimsiu, nes pasakojimo būdas, rašytojos gebėjimas išlaikyti intrigą paliko gerą įspūdį. Ir šiemet tikrai skaičiuosiu rekordinį perskaitytų detektyvų bei trilerių skaičių.