11.70. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“

„Barbarų belaukiant“ – ketvirtoji skaityta J. M. Coetzee knyga (atsiliepimus apie visas rasite paspaudę čia). Nežinau, ar kažkas laikui bėgant manyje keitėsi, ar taip susidėliojo, kad ta, kurią paimu į rankas, atrodo geriausia iš skaitytų. Tad jei iki šiol įdomiausios rašytojo knygos titulą turėjo „Nešlovė“, dabar ji nukrito į antrąją vietą, o „Barbarų belaukiant“ atsirado pačiame viršuje. Tiesa, kažko pritrenkiančio dar laukiu. Nebūtinai iš J. M. Coetzee.

Pasakotojas – Imperijos pareigūnas, teisėjas, tarnaujantis mažame pasienio mieste. Čia dienos bėga nepastebimai, užsiimant smulkiomis džiaugsmą nešančiomis veiklomis: vyras kasinėja griuvėsius dykumoje, kolekcionuoja akmenis, šifruoja rašmenis ant tuopos skalų, bendrauja su aplinkiniais kasdieniškomis temomis. Tačiau mieste pasirodo pulkininkas Džolas, kuris stoja į kovą su barbarais – šie pripažįstami pavojingais Imperijai. Matydamas absurdiškus ir žiaurius veiksmus prieš belaisvius, miestelio teisėjas bando juos apginti, bet taip pats tampa Imperijos priešu.

Jau kelintą rašytojo knygą skaitydama pastebiu, kad tam tikri įvykiai įvyksta kur kas anksčiau nei būtų galima tikėtis, ir todėl matant, jog liko dar bent pusė knygos, galvoje ima suktis klausimai: o kas toliau? Tai ne tik stebina, bet ir intriguoja. Be to, ne paslaptis, kad jau ilgą laiką pamėgau mažesnės apimties istorijas, o J. M. Coetzee – vienas tų rašytojų, kurie sugeba rašyti įtraukiančius, dažniausiai iki 300 puslapių sutelpančius pasakojimus.

„Barbarų belaukiant“ – tai romanas apie valdžios tamsumą, beprasmį žiaurumą ir baimę, pagrįstą nepažinojimu. Kaip ir nieko naujo, bet sudomina. Pagrindinis veikėjas, kuris atlieka ir pasakotojo rolę, nėra stereotipiškas herojus, jo veiksmuose yra ir to, kas atrodo keista bei sunkiai suvokiama, tačiau nenudailintas, įvairialypis personažas – vien tik privalumas. Visgi netolygus knygos turinys galiausiai kiek pakišo koją, nes jeigu pirmoji teksto dalis įtraukė savo pasakojimu, tuo, kaip jis vystomas, vėliau atsirado kiek per daug didaktikos, atviro badymo pirštu į viską, kas ten negerai. O juk be to irgi viskas kuo puikiausiai būtų matyti, tik subtilumo daugiau būtų.

Knyga visai neseniai buvo ekranizuota – Waiting for the Barbarians, su tokiais aktoriais kaip J. Depp ir R. Pattinson. Pasižymėjau, galbūt kada nors ir prieisiu.

11.69. Sophie Kinsella „Finding Audrey“

I’ve missed hugging. God, I’ve missed hugging.

Apie S. Kinsellos knygas rašiau nesyk. Ji mane gelbėdavo tuomet, kai norėdavosi išties juokingos romantinės komedijos. Šią savaitę bandžiau skaityti viską – Mumius, Coetzee ir Gavelį, bet tiktai Finding Audrey sugebėjo išlaikyti dėmesį. Visgi tik atsivertusi supratau, kad šįkart rašytoja panoro atsiskleisti kiek kitokiame amplua. Vietoj dar vienos krizenti verčiančios klišinės meilės istorijos radau pasakojimą apie nuo nerimo sutrikimo ir depresijos kenčiančią paauglę bei jos šeimą.

Audrey jau ilgą laiką neišeina iš namų. Vienintelė kelionė – išvyka pas psichoterapeutę. Mergina net namuose nešioja akinius nuo saulės, tokiu būdu vengdama bet kokio akių kontakto. Ji geriausiai jaučiasi sėdėdama tamsiame kambaryje, žiūrėdama televizorių ar skaitydama. Kiekvienas svetimas žmogus jai sukelia paniką ir norą kuo greičiau pasprukti. Tačiau namų viduje gyvenimas vyksta: mama rūpinasi ne tik ja, bet ir dviem sūnumis, bando taikyti ne visiems priimtinus auklėjimo metodus, o tėtis bando kažkaip išlaviruoti tarp viso kasdienio chaoso.

Kad ir tema atrodo rimta, bet humorui vietos palikta. Be abejo, daugiausiai šypseną kelia santykiai tarp šeimos narių. Situacijos dažnai natūralios, na, išskyrus vieną kitą (bet užtat ir rašiau, kad dažniausiai), gal todėl ir nesyk prajuokino be didesnių pastangų. Miela, šilta istorija, kurioje su šypsena žiūrima į varginančias tėvų pastangas susikalbėti su paaugliais bei priversti juos atsitraukti nuo kompiuterio ekrano, bet tuo pačiu įvertinamos suaugusiųjų pastangos ir rūpestis, parodomas artimas šeimos narių tarpusavio ryšys.

Kalbant apie pagrindinę – Audrey – siužetinę liniją, reiktų nusiteikti, kad čia nebus jokio detektyvo. Kas tiksliai jai įvyko, galima bandyti nuspėti tiktai miglotai, todėl svarbiausia knygos dalimi tampa merginos gijimas. Jos būsena, reakcijos, mintys aprašytos išties neblogai, apie tai, kaip Audrey sekasi, ko galima tikėtis toliau, nemažai sužinoti galima iš jos pokalbių su psichoterapeute. Patiko mintis apie savijautos kreivę, kuri niekad nekyla vien tik į viršų, nes ji tai kyla, tai leidžiasi, ir kad tai yra absoliučiai normalu. Kadangi pagrindinė veikėja paauglė, šiek tiek suduriama ir su tėvų (ypač mamos) vaidmeniu, kai vaikas turi psichologinių problemų, todėl galvoju, kad šioje knygoje gali kažką naudingo surasti tiek suaugę, tiek tikslinė – paauglių – auditorija.

Na, ir yra meilės istorija. Tokia visiškai atsitiktinė, su pirmu pasitaikiusiu namuose pasirodžiusiu ne šeimos nariu (na gerai, ji pažinojo jį, nes matė vaidinime, o jis kažkada kartą buvo ją sutikęs). Aišku, geriau pagalvojus yra ten labai gerų momentų, kurie parodo, kaip svarbu palaikymas, žmogus, kuris išklauso, mėgina suprasti, kas vyksta kito galvoje. Linus pastangos ir paskatinimas merginą atlikti visokias užduotis, apie kurias buvo susitarta su terapeute, tą ir atskleidė. Net ir koncentruotasi į visa tai, o ne į jų pokalbius, kurie visgi būtų pagelbėję kiek kitaip pažvelgti į šią jų draugystę, nes dabar ji pasirodė pernelyg pritempta. Skaičiau komentarus, kuriuose teigiama, kad kitaip nei kitose knygose, šioje nėra kišama mintis, kad būtent romantiniai santykiai gydo, nes čia veikia ir vaistai, ir terapeutė. Aš šito drąsiai teigti negalėčiau, nes kai kurie pagrindinės veikėjos savijautos pakilimai ir nuosmukiai gan aiškiai siejosi su Audrey ir Linus draugystės etapais.

O šiaip dėl šiokio tokio nusivylimo esu ir pati kalta, nes turėjau visai kitokius lūkesčius romanui (pagrindinis iš jų – kad veikėja perkopusi bent jau dvidešimtmetį), nors iš kitos pusės buvau ir maloniai nustebinta, kad rašytoja rašo skirtingos tematikos knygas.

11.68. Ian McEwan „Tvari meilė“

Retai kalbu apie viršelius, bet šis išskirtinai tragiškas. Jei nebūtų žinomas rašytojas, niekad tokios ir į rankas nepaimčiau, nes pagalvočiau, kad knyga – koks nors meilės romanas, gal net iš „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serijos, o tokių privengiu. Kai tuo tarpu „Tvari meilė“ galėtų būti vadinamas trileriu. Tokiu, kurį skaitant kyla abejonė, ar veikėjas tikrai visko neišsigalvoja, kyla klausimai, kiek tame, kas vyksta, yra tiesos, bei kur viskas galop nuves.

Klarisa ir Džou tampa tragedijos liudininkais. Prieš jų akis užsimuša žmogus. Žūties vietoje jie susipažįsta su Pariu – kitu liudininku. Jie persimeta keliais žodžiais ir išsiskiria. Nieko nenumanydamas Džou grįžta namo, bet jau tą patį vakarą sulaukia Pario skambučio su meilės prisipažinimu, o netrukus Džou jį ima matyti kasdien besisukinėjantį šalia namų.

Iš tikrųjų, tai mane kurį laiką sugebėjo apgauti, nes perskaičiusi maždaug pusę knygos buvau įtikėjusi viena teorija apie tai, kas romane vyksta, bet po kiek laiko ji buvo sutriuškinta. Tad buvo visai smagu tuo momentu, kai supratau apsigavusi. Be to, kaip nesyk minėjau, man įdomu skaityti apie maniakus, o čia buvo proga vieną iš jų stebėti.

Bet bendrai – buvo sunku. Kurį laiką save įkalbinėjau, kad ei, juk įdomu, viskas čia gerai su tuo tekstu, bet tiesa buvo, kad nelengvai ėjosi. Nepatiko visi personažai, nei tie, kuriuos reikėjo užjausti, nei tas, kuris galėtų būti įvardijamas knygos blogiuku. Kaip tik šiomis dienomis perkračiau turimas knygas ir keletą neskaitytų atidėjau į krūvelę su mintimi, kad nebenoriu aš jų, ir tai, kad jos nuosavos, nereiškia, kad privalau perskaityti. Bet „Tvari meilė“ ten nepateko dėl rašytojo. Jis parašė puikųjį „Atpirkimą“, po kurio aš karts nuo karto mėginu dar ką nors perskaityti ir rasti įrodymų, kad jis man – ne vienos knygos autorius. Rodos, „Kevalas“ pasirodė nebloga, bet visi kiti bandymai buvo pritempti panašaus melagingo įtikinėjimo, kurį minėjau pradžioje, arba vos po kelių lapų numetant pradėtą knygą. „Tvari meilė“ tekstas, pradžioje atrodęs visai neblogas, vėliau virto vis labiau neįtraukiančiu, antrą pusę knygos skaičiau labiau dėl to, kad tik perskaityčiau ir sužinočiau, kas už viso siužeto slypi. Veikėjo (kuris tuo pačiu buvo ir pasakotojas) samprotavimai buvo varginantys, o religinis tikėjimas, perpintas su nesveika meile, tikriausiai irgi nepridėjo lengvumo. Gal kad nemėgstu fanatikų, o čia būtent toks personažas egzistavo, išaiškėjusios fanatizmo priežastys nuomonės apie tą veikėją nepakeitė. Na, ir galiausiai – man vis dar nedingsta jausmas, kad pasakojimas tiesiog neįtikina iki galo. Ne maniako dalis, bet visa kita – kitų veikėjų elgesys, tam tikri siužetiniai vingiai.

2004-aisiais buvo sukurtas filmas Enduring Love. Manau, kad kada nors pažiūrėsiu ir netgi tikiu, kad ekranizacija gali pasirodyti įdomesnė už knygą.

11.67. Charles Dickens „Sunkūs laikai“

Retas įvykis pastaruosius kelerius metus – klasikos knyga mano rankose. Išsikėlusi tikslų, kad turėčiau perskaityti kažkiek senosios literatūros, neturiu, gal kad jaučiuosi išaugusi iš visų savęs ribojimų, ką skaityti, o ko ne. „Sunkūs laikai“ man siejasi su pirmuoju apsilankymu Klaipėdoje, nes būtent iš ten ją ir parsivežiau. Kadangi šiemet žymiai intensyviau „naikinu“ ilgiau savo eilės laukiančias knygas, atėjo metas ir šiam, 1966-ųjų metų leidimui – naujesnio net ir nėra.

Tomas Gredgraindas – mokyklos savininkas, dviejų vaikų tėvas. Jo auklėjimo metodas yra paremtas faktais, atmetant bet kokius jausmus, emocijas, svarstymus. Tikimybės, procentai, jokių fantastinių istorijų, vaizduotės naudojimo – to reikalaujama iš visų aplinkui, o jis pats, rodos, irgi yra visiškai užslopinęs savyje bet ką, kas nėra susiję su faktais. Tokio auklėjimo ir pasaulėžiūros pasekmes tinkamai suvokti Tomas pajėgs tik po daugelio metų, susidūręs su jau suaugusių vaikų bėdomis.

Rašytojo kuriami veikėjai – ryškūs, nepasimetantys tarp kitų. Tiesa, po kiek laiko pasimato, kad bėgant metams nėra jokio keitimosi: kokie veikėjai buvo pradžioje, tokie ir išliko. Na, išskyrus vieną. Atrodė, lyg kiekvienas jų prisiėmė kokį nors konkretų vaidmenį, kurio ir stengėsi laikytis visą gyvenimą. Šio romano žvaigždė, o tuo pačiu ir šlykščiausias personažas – misteris Baunderbis – pasižymėjo išskirtiniu pagyrūniškumu, tad atėjus kulminacijai net prasiveržė garsus juokas, nes tiek smagu buvo matyti, kad pagaliau jis sulaukė atpildo (to tikėtis tikrai galima, tai gal daug čia ir neatskleidžiau).

Siužetas – ganėtinai margas. Jame yra kelios siužetinės linijos, kurios iš pradžių atrodo nelabai susijusios, bet galop persipina. Bandyta šiek tiek įdėti šeimos santykių, truputį kažko panašaus į meilę, dar nemažai manipuliacijų ir dramų, kažkiek ir didaktikos, detektyvo. Todėl visai įdomu, nes kai kur viskas gan netikėtai pasisukdavo. Daug dialogų, kurie, kaip ir būdinga to laikmečio literatūrai, pripildyti malonių frazių, užuominų, perdėtų atsiprašymų. Pati save kritikuoju už negebėjimą savo minčių išreikšti trumpesnėmis frazėmis (ne tik tinklaraštyje, bet ir gyvenime), bet paskaičius tokį romaną ramiau pasidaro, kad dar ne taip blogai su manimi, nes personažai kartais vos ne vos viename puslapyje sugebėdavo bent vieną mintį išstenėti tarp visų malonybių ir šnekėjimų ne į temą. Nors kai kada pilstymas iš tuščio į kiaurą pabosdavo, bet suprantu, kad tokia buvo bendravimo mada, ir tikiu, kad be viso to tokie romanai prarastų dalį žavesio.

Perskaičiusi kūrinį pagalvojau, kad kai kurių veikėjų bei jų istorijų visai nereikėjo, pavyzdžiui, buvo galima kuo geriausiai išsisukti be cirko ir Sesės Džup. Kalbant apie pastarąją veikėją, tai kažkiek ir apgauta jaučiausi, nes pradžioje ji atrodė kaip viena iš pagrindinių veikėjų, o po to visai dingo iš vaizdo ilgam laikui. Visgi romano apimtis nėra itin didelė – apie 320 puslapių, tad perteklius nesijautė tiek, kiek galėjo, esant kur kas ilgesnei istorijai.

Dar žinau, kad tėvų namuose palikta „Pasakojimai apie du miestus“, gal kada nors iki jos prisikasiu.

Atrodo, kad šis romanas buvo ekranizuotas tris kartus. 1915-aisiais buvo filmas, o 1977-aisiais ir 1994-aisiais buvo mini serialai.

11.66. Aldona Liobytė „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“

Nors buvau skaičiusi vaikystėje, prieš keletą mėnesių nesusilaikiau ir kartu su kitomis seno leidimo knygomis nusigriebiau ir šią. Visai nieko neprisiminiau, tik kad pasaka apie Žaliabarzdį patiko. Na, ir iliustracijos – išskirtinės ir galbūt būtent dėl to traukiančios akį. Įspūdis apie vizualinę knygos dalį nepakito – žiūrėjau į jas ir mintyse įsivaizdavau, kokiais gražiais atvirukais iliustracijos virstų, o gal net ir įsirėminti būtų galima. Mano skaitytas leidimas – 1970-ųjų, bet visai neseniai maloniai nustebau, pamačiusi, kad ši knyga vis dar leidžiama ir parduodama.

Seniai skaičiau pasakas, tad buvo keistas potyris. Atrodė, kad skaitau kažką gerai pažįstamo, bet tuo pačiu – visai kitu žvilgsniu. A. Liobytės pasakose paliečiamos socialinės temos, pavyzdžiui, viena veikėja priglaudžia kaimynų vaikus, atbėgusius pasislėpti nuo alkoholiko tėvo (ir koks stiprus dialogas toje vietoje!), kitoje istorijoje pasakotojas pastebi, kad kartu gyvenantiems ir ilgą laiką tarpusavyje nesišnekantiems sutuoktiniams gyventi išties sudėtinga. Būtų įdomu grįžti atgal ir sužinoti, ką anuomet skaitydama galvojau, skaitydama tokias vietas, kiek pastebėjau jas, galbūt susikoncentravusi buvau visai į kitas vietas. Bet nesistebėčiau, jei kažką ir „pasiėmiau“ iš jų, kad ir nesąmoningai.

Na, ir žvaigždė – finalinė pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Kaip ir prisiminiau, kad ji žiauroka buvo, bet kad iki tokio lygio žudynės ten vyko – tikrai ne. Ten galvų nukapojama per kelis lapus tiek, kad nebūtų gėda tokį pasakojimą ir „Sostų žaidimo“ autoriui parodyti. Kitos pasakos irgi nebuvo vien tik rožėmis klotos. Žinoma, suaugėliškos smegenys kiek kitaip žiūri į tekstą, įdomu buvo pastebėti, kiek daug pasakose žiaurumo ar nemalonios realybės atspindžių (net jei pabaigoje viskas ir užsibaigia standartiškai – vestuvėmis). Tačiau lygiai kaip ir vaikystėje visai nekliuvo tokie tekstai, taip ir dabar nenorėčiau, kad kas nors būtų atėmę šią knygą iš manęs praeityje ir neleidę skaityti vien dėl to, kad kažkam tie vaizdai atrodo per žiaurūs ir visai nevaikiški.

Jau antrą mėnesį pradedu su vaikiška literatūra. Dar šio to prikaupusi esu, tad galbūt ir gruodis bus toks pat.

11.65. Taylor Jenkins Reid „Daisy Jones & The Six: viena istorija apie meilę ir muziką“

Šiemet pasirodė keletas Taylor Jenkins Reid knygų lietuviškai, tačiau labiausiai sudomino būtent ši. Prieš imdama siužetą žinojau minimaliai, tik tai, kad pasakojama apie fikcinę roko grupę. O perskaičius paaiškėja, kad tokio apibūdinimo visiškai pakanka, nes romane yra visko, ką būtų galima įsivaizduoti, žinant šį vienintelį faktą.

Tokio turinio knygą skaitau nebe pirmą kartą (turime ir lietuvišką variantą – „Turnė“), tad gaunasi pasikartojantis lipimas ant grėblio, po kurio vis nepasimokau. Na, nes nėra taip jau įdomu skaityti kelis šimtus puslapių pasikartojančius veiksmus – veikėjai kuria dainas, koncertuoja, geria, vartoja narkotikus, kažkur įmaišoma sekso, tada vėl koncertas, šiokios tokios dramos, kvaišalai – taip ratas nesustabdomai sukasi.

Kita vertus, nuobodulys atsiranda tikrai ne nuo pirmųjų puslapių. Įdomu, kas ta Deizė (pavadinimas paliktas originalus, kas yra sveikintina, o tekste vardai tvarkingai sulietuvinti), kaip susikūrė grupė ir kaip apskritai jie surado vieni kitus. Aišku, buvo galima numanyti būsimas dramas, tad kurį laiką buvo smalsu, kaip veikėjai su jomis dorosis. Bet puslapiai vertėsi, o intrigos liko vis mažiau, nes viskas, rodos, stovėjo toje pačioje vietoje, kad ir kaip kitaip atrodė personažams. Patys personažai – nykūs, kad ir kaip rašytoja stengėsi jiems suteikti veidus. Atrodė, kad visiems buvo galima priskirti vos po vieną charakterio ypatybę. Vienintelė Karena, grupės klavišininkė, pasirodė įdomi veikėja, pasižymėjusi aiškiomis ir tvirtomis pažiūromis, kurios jai padėjo nepasimesti aprašomu gyvenimo laikotarpiu.

Ir dar buvo saldu. Saldu ir per lengva. Visi vieni kitiems geri, užgniaužia nesutarimus (išskyrus Deizę, kuri privalo pasiplėšyti, nes jos išskirtinė savybė – stengtis gauti viską, ko nori), atsitraukia be didesnių dramų ar praradimų. (Beveik) visi atsižvelgia į prašymus kažką mesti, kažkur išvykti, nelieka jokio pasipriešinimo, net jei tai susiję su ne šiaip sprendimu pakeisti dainą, o su tokiais sudėtingais procesais kaip priklausomybės. Na, nevyksta viskas taip paprastai. Pabaiga pakeisti susidariusios nuomonės irgi nepadėjo.

Visgi labai gerą įspūdį paliko pasakojimo būdas. Iš kiekvieno personažo buvo imti interviu, po to sukarpyti taip, kad susidėliotų vientisas pasakojimas. Kadangi istorija atskleidžiama keletu balsų, pasakojime netrūksta prisiminimų skylių, t.y. įvykių ar pokalbių, kuriuos keli veikėjai prisiminė visiškai kitaip. Tai suteikė autentiškumo įspūdį. Vietomis išties jaučiausi skaitanti tikrą istoriją, nejučia kildavo noras internete surasti kurią nors minimą dainą, muzikinės plokštelės viršelį, tad džiaugiuosi, jog planuojamas serialas, kuris, tikiuosi, išpildys mano ir kitų skaitytojų norą išgirsti tas dainas. Beje, knygos pabaigoje galima rasti dainų žodžius, kurie pateikti originalo (anglų) kalba, o šalia išversti lietuviškai.

11.64. Viktor Pelevin „Vabzdžių gyvenimas“

Tai – trečioji skaityta V. Pelevin knyga. Buvau nusprendusi, kad „Vabzdžių gyvenimas“ bus lemiama knyga, po kurios nuspręsiu, ar verta toliau mėginti skaityti šio rašytojo kūrybą. Nors prieš tai skaitytos („iPhuck 10“ ir „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“) pasirodė turinčios įdomias idėjas, tačiau nelabai pavykdavo susidraugauti su pačiais tekstais. „Vabzdžių gyvenimą“ knygų mugėje įsigijau prieš keletą metų, tad privalėjau patikrinti, ką čia tiek laiko taupiau.

Kaip ir pavadinimas nurodo, romane pasakojama apie vabzdžius. Tiesa, tai – tik paviršius, nes pasitelkdamas skruzdėles, mėšlavabalius, tarakonus, muses ir kitus gyvius autorius kalba ne apie ką kitą, o apie žmones, mūsų gyvenimus. Veikėjai susiduria su egzistencinėmis dilemomis, nepritekliumi, artimųjų netektimi, nusprendžia migruoti arba ištrūkti iš tėvų namų tam, kad galbūt kažkur kitur atrastų save ar galėtų siekti prasmingesnio, patogesnio gyvenimo. Labiausiai įsiminė dvi siužetinės linijos – apie skruzdėlę ir mėšlavabalį.

Idėja įdomi, pasakojimas vietomis įtraukė, kai kur – ne tiek. Nekyla nė vienos abejonės, kad būtent ši iš visų trijų skaitytų atrodo stipriausia. Ir vis dėlto manau, kad ties šia knyga ir sustosiu. Jaučiu, kad nesugebu prisijaukinti rašytojo tekstų tiek, kad norėtųsi prie jų grįžti, kad perskaičius siužetai vis dar suktųsi galvoje, kad skaitant atrodytų, jog išties mėgaujuosi turiniu, o ne skaitau tik tam, kad perskaityčiau iki galo, kaip karts nuo karto imdavo atrodyti man pačiai.

11.63. Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“

Kai pirmąsyk perskaičiau šią knygą, buvau trečiąjį kursą bebaigianti studentė. Jau tada šis romanas pasirodė kur kas rimtesnis nei galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio (apžvalgą rasite paspaudę čia). Prabėgus penkeriems metams panorau perskaityti iš naujo, pamatyti, kaip viską vertinsiu dabar, pamažu artėdama prie Bridžitos amžiaus.

Galvoju, kad esminė priežastis, kodėl šią knygą norisi atsiversti dar kartą, yra veikėja, kuri atrodo labai sava. Kai aplinkui visi kalba apie dietas, svorio metimą, sveiką gyvenimo būdą, šeimos kūrimą, nenuostabu, kad ir Bridžita skaičiuoja kalorijas, išgerto alkoholio ar surūkytų cigarečių kiekį, žymisi savo svorį (pagal kurį ji visai neatrodo stambi, nebent jos ūgis itin žemas) bei visad graužia save dėl kiekvienos nesėkmės bei to, kad jos gyvenimas – visai ne toks kaip jos bendraamžių. Ką jau kalbėti apie giminaičius bei draugus, kurie perša visus iš eilės vyrus, vis primena bėgantį laiką ir moko, kaip reikia gyventi. Nenuostabu, kad romanas ne toks ir juokingas, kaip gali pasirodyti iš pagal šią seriją sukurtų filmų ar pristatymų internete, nes tokių bridžitų, aplinkinių ir giminaičių, žinančių „geriau“, pilna visur, tad aprašoma pilna savikritikos, perdėtos savikontrolės, savigraužos kasdienybė itin realistiška.

Skaičiau po keletą skyrių (kai kada vos po vieną) kasdien, nesinorėjo niekur skubėti. Manau, kad ne tik todėl, kad siužetas jau buvo žinomas (kita vertus, net ir pirmąsyk skaitant jis būtų nuspėjamas), bet ir dėl to, kad norėjosi ją skaityti taip, lyg kokį 20 minučių trunkančias serijas turintį serialą žiūrėti, kai įsijungiu tik po vieną kitą, nes nejaučiu poreikio iš karto po sezoną peržiūrėti, kad ir kaip tai atrodytų įmanoma.

Įdomiausia, kad nejaučiu poreikio skaityti tolesnių dalių, nors pirmąją jau du kartus perskaičiau. Visgi neatmetu galimybės, kad kada nors atsiversiu ir kitas dalis.

11.62. Kristina Ohlsson „Hester Hilo paslaptis“

Pastebėjau, kad šiuo metu Kristinos Ohlsson knygas leidžia net dvi lietuviškos leidyklos. Man pačiai ši rašytoja girdėta iš „Stiklo vaikų“ serijos, kurią kada nors norėčiau perskaityti. Taip, tai paaugliškų (maždaug 10-14 metų amžiaus jaunuoliams skirtų) knygų autorė. Gali būti, kad šiemet dar ne vieną apžvalgą apie jaunesnei auditorijai skirtą literatūrą rasite, nes jau kurį laiką norisi griebtis tekstų, kurie nutolę nuo to, ką paskutiniu metu skaitydavau.

Kaip supratau, K. Ohlsson mėgsta rašyti mistiškas, kai kam ir baugiai skambančias istorijas, o „Hester Hilo paslaptis“ – viena iš tokių. Megė ir Frankas buvo išsiųsti vasaros atostogas leisti giminaičių namuose. Vos atvykę jie išvysta didžiulį seną namą, kuris, kaip netrukus paaiškėja, slepia daug paslapčių. Šiurpūs šnabždesiai ir kitokie neįprasti garsai, vietinių baugūs pasakojimai ir gautas paslaptingas siuntinys skatina veikėjus išsiaiškinti, kas už viso to slypi.

Buvo truputį nedrąsu imtis kitai amžiaus kategorijai skirtos knygos, nes o ką, jeigu viskas atrodys labai vaikiška ir taip toliau. Visgi, nors seniau tokias mėgdavau, bijojau, kad per daug nutolusi būsiu ir nepajėgsiu įsitraukti. Tačiau pasakojimas sudomino, dinamiškas siužetas neleido nuobodžiauti. Man ne ką mažiau nei veikėjams rūpėjo, kas slepiasi už visų užuominų, kokia paslaptis paaiškės. Pritrūko gal tik tvirtesnių sąsajų su personažais, na, kad ne tik namas sietųsi su paslaptimi, bet ir kažkoks ryšys būtų tarp jos ir dabartinių gyventojų, kurių keistokas elgesys taip ir nebuvo paaiškintas.

11.61. Harry G. Frankfurt „Apie šūdmalą“

Pavasarį namuose atsirado pačių įvairiausių knygų. Kaltinu karantiną, kuris skatino vartotojiškumą labiau nei įprastai, nors jau atrodė, kad buvau suvaldžiusi visų knygų iš eilės pirkimą (šį mėnesį suradau jau kitą „kaltininką“ savo pirkiniams). Viena iš tokių – vos 75 puslapių filosofo Harry G. Frankfurt pasamprotavimai apie šūdmalą. Kaip tik ta pačia tema buvo pasirodęs Pauliaus Gritėno straipsnis, kuris pasirodė išties vertas dėmesio, tad be ilgų svarstymų įsigijau ir knygą.

Autorius pateikia galimus šūdmalos apibrėžimus, aprašo, kaip ją atskirti nuo melo. Pavyzdžiui, pagrindinis šių dviejų sąvokų skirtumas toks, kad kai žmogus meluoja, jis sukuria savo teiginius, remdamasis tiesa. Tuo tarpu šūdmaliaujančio žmogaus neriboja niekas, nes jam nėra svarbu, kiek tiesos, o kiek melo jo pasakymuose yra. Pasitelkdamas pavyzdžius ir kitų autorių mintis, Harry G. Frankfurt aprašo teoriją, kuri savo aktualumą kažin, ar kada nors praras, nes šį reiškinį sutikti galime bet kurioje gyvenimo srityje, nesvarbu, ar tai būtų įmonės, kurioje dirbate, politika, priešrinkiminių debatų laida ar pokalbis su artimuoju. Norėtųsi pacituoti keletą vietų, bet kadangi knyga itin trumpa, pasiliksiu jas sau, o tie, kurie planuoja skaityti, tegu patys atranda sau įdomiausias pastraipas.

Visgi reikia nusiteikti tam, kad knygos tekstas sutilptų į kiek ilgesnį straipsnį (puslapių nedaug, šriftas didelis, tarpai tarp eilučių irgi įspūdingi), o pats dėstymas – sausas, vadovėlinis. Norėjosi aktualesnių, spalvingesnių gyvenimiškų pavyzdžių, kurie paįvairintų tekstą, bet kita vertus šį trūkumą užpildė prieš tai skaityti straipsniai šia tema masinėje spaudoje.