11.58. Carole Martinez „Kuždesių dvaras“

Kadangi vakar skaitytą knygą nusprendžiau taip ir palikti nebaigtą, šiandien nutariau iš lentynos pasiimti ką nors plono, ką galėčiau pernelyg neskubėdama perskaityti per vieną dieną. Tad panirau į viduramžių laikotarpį, 1187-ųjų Otpjero dvarą Prancūzijoje. Paauglė Esklarmonda atsisako tekėti už jai paskirto vyro ir paprašo būti užmūryta celėje prie koplyčios sienos, kad visą gyvenimą būtų tik Kristaus sutuoktinė. Apie naująją atsiskyrėlę pasklinda gandai, ji sulaukia vis daugiau nuodėmes ir savo gyvenimo istorijas norinčių išsipasakoti lankytojų, negana to, merginos laukia išbandymai ir sprendimai susiję su ja ir jos artimaisiais.

Kadangi pastarosiomis savaitėmis skaityti sekasi sunkiai, buvo labai svarbu, kad jau pati pradžia įtrauktų. „Kuždesių dvaras“ šį lūkestį pateisino. Keistas istorinis laikotarpis, kuriame daug žmonių tamsumo, noro tikėti kažkokiais stebuklais net nesuvokiant, kaip patys save apgaudinėja. Netgi jautėsi savotiška viso šito aprašomo šventumo ironija, kurios gal neturėjo būti, bet niekaip nepavyko rimtu veidu skaityti tų skyrių, kuriuose buvo koncentruojamasi į keblią pagrindinės veikėjos situaciją. Rašymo stilius – ne iš paprasčiausių, o skaitant apie Kryžiaus žygį net ir painiau pasidarė, bet gal dėl to, kad ši dalis pasirodė mažiausiai įdomi. Mielai būčiau skaičiusi merginos, uždarytos celėje, išgyvenimus be visų vaizdinių ir to, kas dedasi kitam krašte, matymo, nes tokia mistika manęs nežavi, bet, kaip bebūtų, pabaiga buvo įsimintina. Sakyčiau, kad į tokią mažą apimtį sutilpo gan nemažai pastebėjimų apie žmogų, jo silpnybes, masės galią, fanatinio tikėjimo, siauro, kone tunelinio mąstymo pasėkmes.

Toks buvo sekmadienis, o dabar teks vėl medituoti prie lentynų ir galvoti, kuri labiausiai tiktų šitam lėto skaitymo periodui.

11.57. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“

Pirmosios liaupsės, atsklidusios iš kitų skaitytojų pasirodžius lietuviškam leidimui, kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, manęs nesudomino anotacija, aikčiojimai, kokia unikali knyga ir veikėjai. Kita vertus, žadėtas išskirtinis stilius, savotiški personažai priversdavo mintimis grįžti prie šios knygos vėl ir vėl. Taip ji atsidūrė pirkinių krepšelyje, o netrukus buvo ir atversta. Su Vernonu gyvenau tris savaites. Būtent tiek laiko prireikė, kad perskaityčiau pirmąją dalį apie minėtą veikėją. Nors skaičiau tik savaitgaliais, bet vis vien nepamenu, kada paskutinįsyk taip ilgai užtrukau su viena knyga. Dėl tokios trukmės šio romano nekaltinu (kitu atveju, būčiau kurį nors kitą skaičiusi, bet kad nė vieno nenorėjau), bet bijau, kad sudėtingesni santykiai su skaitymu galėjo padaryti įtaką įspūdžiui apie Vernoną.

Pagrindinis veikėjas turėjo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, būtent dėl jos Vernonas buvo žinomas visame Paryžiuje. Jo charizma ir laisvumas visus žavėjo. Tačiau atėjus interneto amžiui ir kritus vinilų pardavimams „Revolveris“ bankrutavo, tuo pačiu baigėsi ir Vernono šlovės dienos. Galiausiai pasibaigus santaupoms ir neturint pinigų nuomai, jis lieka benamis. Negana to, po to, kai prasitaria apie turimas kasetes, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, neseniai nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto išpažintis, Vernono ima ieškoti visa krūva žmonių . O tuo tarpu jis pats eina per pažįstamų namus, ieškodamas kampo nakvynei.

Prisidedu prie pagyrų vertimui. Išties sklandus, natūraliai skambantis tekstas, idealiai tinkantis pasakojamai istorijai. Pasirinktas įdomus pasakojimo būdas: rašytoja eina nuo vieno veikėjo prie kito, atskleisdama ne tik Vernono, bet ir kitų istorijas, užsimindama apie tai, kuriuo gyvenimo momentu jie buvo sutikę Sabutexą, kokią nuomonę turi apie ją susidarę. Personažai – dinamiški, dėl savo pasirinkimų gali būti įvardijami kaip paribiuose esantys, nustatytas visuomenės normas laužantys asmenys. Įdomiausia tai, kad jų istorijos pateikiamos taip, kad nekyla kokio nors pasipiktinimo ar kitos neigiamos emocijos. Nesvarbu, ar tai būtų smurtautojas, ar narkomanas, buvusi pornožvaigždė, transeksualas, ar koks kitas veikėjas, bet kiekvienam suteiktas ryškus, gyvas ir įtaigus pasakojimas. Kažkam gali pasirodyti vulgarus žodynas, nepatogios temos (pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kaip smurtavo prieš savo žmoną, vienas iš veikėjų pripažino, kad niekad ir nežada pasikeisti), bet lengva pastebėti, kad pasaulis, kurį piešia rašytoja, yra spalvingas – pilnas pačių įvairiausių sėkmių ir netekčių, vienatvės, baimės, skausmo, beprotiškos ir greitai besibaigiančios aistros bei meilės – ir todėl tikroviškas. Ne vienoje pastraipoje radau artimų minčių, taiklių pastebėjimų, kurie tik retoje kompanijoje būtų garsiai paminimi. Romane nėra jokių tabu, bet šokiruoti tikslo tarsi irgi nėra (arba čia jau mano bėda, kad viską priimu kaip savaime suprantamą, ir todėl niekas nestebina).

Muzikos gerbėjams knyga irgi turėtų palikti įspūdį. Vernonas nusimano apie muziką ir galėtų būti geriausiu didžėjumi pasaulyje (skyrius, kai jis tokiu ir tampa vienam vakarui, parašytas tobulai). Jis sugeba suderinti pačių įvairiausių stilių muziką, o skaitant buvo smalsu, kiek minimų muzikantų, grupių ir atlikėjų atpažinsiu. Prieš kurį laiką Spotify , įvedusi knygos pavadinimą, suradau keletą grojaraščių, kuriuose – knygose (tiek šioje, tiek kitose dalyse) skambėjusi muzika. Tokiu būdu netikėtai atradau, kad Prancūzijoje buvo kuriamas serialas, tiesa, jo vertinimai – ne per geriausi, o pati net ir suabejočiau, kad šią knygą galima būtų paversti įtraukiančiu serialu.

Čia nėra vientiso, kažkur vedančio siužeto. Net ir toji intriga su kasetėmis bent jau šioje dalyje – visiškai dirbtinė, netgi neegzistuojanti. Išbraukus kasečių dalį liktų tokia pat istorija, kokia ir dabar. Daug veikėjų, vardų, kurie ilgainiui maišosi. Aišku, nebūtina jų visų įsiminti, užtenka tiesiog ramiai sekti kiekvieno pasirodančio personažo istoriją. Pradžioje buvo įdomu, kur viskas nuves, bet galop pamačiusi, kad čia ne tas variantas, kai gali atsirasti ryški kulminacija (kitose dalyse gal bus?), nurimau. Ilgainiui atsirado monotonijos, galbūt ir mano pačios nuovargio, kuris vos po kelių perskaitytų puslapių pasijausdavo akių užmerkimu ir užsnūdimu ar tiesiog knygos dėjimu į šoną. Taip ilgai skaityti knygų nemėgstu, pernelyg nutolstu nuo turinio, o buvo savaitgalių, kai vos 50 puslapių sugebėdavau teperskaityti, nors atrodė, kad knyga įdomi. Arba aš per daug norėjau, kad ji man labai patiktų, bet taip nenutiko, ir todėl ieškau milijono priežasčių, kas čia iš aplinkybių, nesusijusių su siužetu, galėjo tam įspūdžiui pakenkti. Jau nebežinau. Bet ką tikrai žinau – romano pabaiga parašyta puikiai.

Jei tik išvers, antrąją dalį irgi skaitysiu. Tik jau greičiausiai bibliotekoje ieškosiu, o nebe nuosavą egzempliorių įsigysiu.

11.56. Pam Jenoff „Dingusios Paryžiaus merginos“

Pam Jenoff, ieškodama informacijos kitai rašomai knygai, susidomėjo istorija apie moteris, dirbusias specialiųjų operacijų valdybos agentėmis Antrojo pasaulinio karo metu. Taip rašytojai gimė mintis parašyti romaną „Dingusios Paryžiaus merginos“. Tiesa, man patiko, kad autorė neslepia, jog jos pasakojimas – labiau įkvėptas, o ne paremtas tikrais įvykiais, o knygos pabaigoje netgi pateikė keletą rimtesnės literatūros pavyzdžių tiems, kurie norėtų plačiau pasidomėti SOP agenčių vaidmeniu karo metais.

1943-aisiais Londone Eleonorai paskirta vadovauti ypatingam skyriui – moterų, kurios siunčiamos į Prancūziją padėti Pasipriešinimo judėjimui. Eleonora trokšta įrodyti, kad gebėjimai sėkmingai atlikti agento pareigas nepriklauso nuo lyties. Vieną dieną pasiūlymą dirbti gerai apmokamą, tačiau slaptą darbą gauna Marija  – vieniša mama, kurios dukra dėl karo buvo išsiųsta į provinciją pas giminaitę. Kita siužetinė linija nukelia į 1946-ųjų Manhataną, kur Greisė atsitiktinai randa pluoštelį nuotraukų su merginų portretais ir nusprendžia pasidomėti jų istorija.

Šįkart norisi pradėti nuo pastebėjimo, kuris susiformavo perskaičius nemažai tokio pobūdžio knygų. Mane stebina, kad taip dažnai pasirenkamas toks siužetas: veikėjos, suradusios kokį nors daiktą (nuotraukas, paveikslą, užrašų knygutę ar kt.), sugalvoja atkapstyti visą su juo susijusią istoriją. Jei reikės, jos aplankys kelis miestus ar net šalis, nueis į įvairiausias įstaigas, kaip nors gaus priėjimą prie slaptų dokumentų, dar, žinoma, pakeliui sutiks kokį nors šiai paieškų idėjai pritariantį  gražų vyrą, kurį įsimylės, arba/ir išsiskirs su esamu… Suprantu, kad gali būti smalsu, bet taip stipriai, kad net būtų imtąsi veiksmų? Bet aš esu iš tų, kurie vien pagalvoję  apie skambinimą ar ėjimą į kokią nors rimtesnę įstaigą, stengiasi to visais būdais išvengti ar atidėlioti, tad tikriausiai natūralu, kad nesuprantu ir tokių avantiūristų.  Tik tiek, kad paprastai ši siužetinė linija būna kur kas silpnesnė už kitą, o veikėjų poelgiams kai kada trūksta rimtesnės argumentacijos. Šio romanu atveju džiaugiausi, kad Greisės istorijai skirta daug mažiau teksto už tą, kuri man labai patiko.

Eleonoros ir Marijos siužetinės linijos yra atskiros, jos susitinka vos kelis kartus. Tačiau be vienos nebūtų kitos, tad man jų istorija – bendra. Laukdavau kiekvieno skyriaus, skirto karo metų siužetui. Kaip ir nieko įmantraus, bet istorija pagavo, rūpėjo, kaip veikėjams klostysis toliau, spėliojau, kokia kulminacija laukia. Žinoma, buvo klišių, būdingų tokio tipo knygoms, bet įsitraukimui šioks toks nuspėjamumas nebuvo kliūtis. Nors kalbama apie karo metus, kurie neatsiejami nuo žiaurumų, autorė sugebėjo apie juos tik vos vos užsiminti, labiau koncentravosi ne į karo baisybes, o į merginų treniruotes, agenčių darbą bei Eleonoros rūpestį ir spėliones, kaip joms sekasi priešų – vokiečių – teritorijoje. Viršelyje teigiama, kad tai knyga apie drąsą ir draugystę, ir man belieka tik pritarti. Tiesą sakant, vienu metu net pasvajojau, kad romanas (1944-ųjų siužetas) galėtų tęstis kiek ilgiau, nesinorėjo taip greitai jo paleisti.

Prisipažinsiu, „Dingusios Paryžiaus merginos“ mane maloniai nustebino. Galvojau, skaitysiu po skyrių vakarais po darbo, bet išėjo taip, kad visą savaitgalį nuo jos neatsitraukiau. Be abejo, minusus (arba vieną didelį – pokario siužetinę liniją) pastebėjau, bet vis tiek smagu atrasti knygų, kurios taip įtraukia.

11.55. Laura Lippman „Moteris ežere“

Karštomis dienomis norisi kuo paprastesnio skaitinio, o tam kuo puikiausiai tinka detektyvai bei trileriai. Todėl ir pasiėmiau arčiausiai manęs buvusį žanro atstovą – knygą „Moteris ežere“.

Pirmiausia, „Moteris ežere“ suintrigavo tuo, kad veiksmas vyksta 1966-aisiais. Knygoje kalbama apie to laikmečio juodaodžių padėtį Baltimorėje. Pavyzdžiui, vienas iš veikėjų kalba apie besiskiriančias darbo sąlygas ir galimybes kilti karjeros laiptais skirtingų rasių atstovams policijoje, taip pat matome tragikomišką ilgametės juodaodės pareigūnės darbo sukakties minėjimą. Rasizmo apraiškų galima rasti ir daugiau, jos natūraliai pateikiamos siužete, tad skaityti apie tai ir stebėti nebūtinai ryškiai išreikštą, bet aiškiai egzistuojančią įtampą tarp skirtingų rasių veikėjų, buvo įdomu.

Be to, man patinka, kai į nusikaltimo tyrimą įsilieja žurnalistai, kadangi jie ne tik sugeba trukdyti procesui bei kurti savas teorijas, bet ir įnešti dinamikos tarp veikėjų, kai pareigūnams tenka ieškoti kompromisų, kad susibendrautų su žiniasklaidos atstovais. Visgi čia žurnalistė – pradedančioji, daug metų buvusi namų šeimininke ir galop nusprendusi išsiskirti bei susirasti darbą Medė Švarc. Radusi nužudytos mergaitės kūną, ji pasinaudoja proga ir įsidarbina vietinio laikraščio redakcijoje, o netrukus pasiryžta įrodyti savo vertę narpliodama ežere rastos jaunos juodaodės Kleo istoriją. Siužetas pasakojamas daugybės žmonių lūpomis. Daugiabalsis pasakojimas man visai patiko, nepaisant to, kad dalis kalbančiųjų nepateikia reikšmingesnės informacijos, o ir patys nėra kuo nors svarbūs pagrindinei linijai. Atrodo, rašytoja neapsisprendė, ar nori rašyti detektyvą, ar romaną apie Medę. Pirmuoju atveju, pritrūko didesnio susitelkimo ties tyrimu bei intrigos. O Medės istorija – per daug neįdomi, kad jai būtų skirta tiek dėmesio.

Nors šiuo pasakojimu pernelyg nesusižavėjau, įdomu būtų perskaityti dar vieną rašytojos knygą, nes kai kurie teksto niuansai paliko gerą įspūdį. Bet kad būčiau laimingesnė, norėtųsi ir geriau išplėtoto siužeto.

11.54. Herbjørg Wassmo „Tora: Namas su akla stiklo veranda“

„Tora: Namas su akla stiklo veranda“ mano rankose – jau antrąsyk. Nė neprisimenu prieš kiek metų bandžiau skaityti ją, bet nesėkmingai. Nusprendžiau nebaigti, lyg ir atmosfera, gal dar tempas nepatiko. Tad iki šiol galėjau pasigirti skaičiusi vos vieną H. Wassmo kūrinį – „Stiklinė pieno“. Visgi šiemet Tora vėl atsidūrė mano mintyse, panorau suteikti jai antrą šansą, nes įtariau, kad kur kas geriau įvertinsiu tai, kas anąkart man netiko.

Ši knyga – tai pirmoji trilogijos dalis, pasakojanti apie Torą, augančią mažoje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Jos tėvas – vokiečių kareivis, dingęs per karą, todėl ji gyvena kartu su mama ir patėviu. Šeimoje vyrauja šalti, komplikuoti, baime persunkti santykiai, tad tik teta Rakelė su dėde Simonu suteikia Torai šviesesnių emocijų.

Ne paslaptis, kad šiemet esu neabejinga atmosferinėms knygoms, ypač skandinaviškai ramybei. Todėl ir šį romaną skaitydama supratau, kad būsiu ne iki galo sąžininga ir papildomą pliusą jai skirsiu vien dėl lėto veiksmo, šaltos, tamsios atmosferos ir vos jaučiamų emocijų, kurias galima išskaityti nebent tarp eilučių ir vienos kitos užuominos. Jokio dramatiškumo, ryškių dinamiškų epizodų, bet ši monotonija ir lakoniškas emocijų pateikimas šįkart labai tiko, nieko kito ir nesinorėjo. Lengvai skaitoma, įtraukianti, bet pats siužetas ir tai, kaip viskas pasakojama, turi sunkumo, džiugesio rasti galima tik momentais. O tie momentai labai ypatingi, skaitant norisi juos pagauti, išbūti juose kiek įmanoma ilgiau. Bet vos tik pasidžiaugdavau, kad veikėjai pagaliau nusišypsojo sėkmė, jau ir mama atsipalaidavo, kitoje pastraipoje – įsiklausymas garsų, sklindančių už durų, akys, nukreipiamos ten, kur būna nusiaunami batai, girdisi įsitempti priverčiantys girgždėjimai. Gal kad man pačiai pažįstamas laikotarpis, kai buvo daug klausymosi, kas vyksta už kito kambario durų ar koridoriuje, kai vos kažkokiam garsui pasigirdus nutildavau, užsibaigdavo smagesni pokalbiai ar tiesiog pasijuokimas iš kokios nors smulkmenos, buvo nesunku įsivaizduoti Toros namuose esančią atmosferą, pajausti tą nejaukią, baugią kasdienybę. Tik tiek, kad Toros namuose vyko kur kas baisesni dalykai. Iš to, kas ne tiek žavėjo, norisi paminėti šalutinių veikėjų istorijas – ne visad jų reikėjo, išblaškydavo dėmesį.

Nežinau, kiek tai knygos kaltė, kiek prisidėjo pilnatis ar kitos priežastys, bet pirmąsyk po nežinia kiek laiko skaičiau iki vidurnakčio (paprastai tik ne ilgiau nei iki devintos sugebu išlaikyti dėmesį ir matyti, kas parašyta). O šiandien iš bibliotekos parsinešiau antrąją dalį.

11.53. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Prieš kurį laiką pusantrų metų dirbau knygyne, tad iki šiol kai kurios knygos siejasi būtent su tuo laikotarpiu.  Pavyzdžiui, su „Moiros ir Furijos“ susijęs prisiminimas nukelia į 2016-ųjų gruodžio 31-ąją, kai dvejojančią klientę dviese bandėme sudominti šia knyga, vardindami tai, kas būdinga romanui be to, kad pats B. Obama jį perskaitė ir įvertino. Tiesa, mano dėmesio anuomet „Moiros ir Furijos“ nepatraukė ir tik po kurio laiko, paskatina perskaitytų atsiliepimų, pradėjau knygą „žvejoti“ bibliotekoje.

Lotas – charizmatiškas, aktoriumi trokštantis tapti mergišius. Tačiau vieną dieną išvydęs Matildą, santūrią, ypatingu grožiu pasižyminčią merginą, jis nusprendžia pasikeisti. Vos po poros savaičių jie susituokia ir kartu pragyvena ilgiau nei kuris nors jų pažįstamas būtų tikėjęsi. Ši knyga yra apie juos abu: pradedant jų gimimu ir baigiant mirtimi. Apie santuoką, tai, kas slypi už jos ir kaip svarbu išgirsti abi puses.

Romanas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji – „Moiros“ – pasakoja Loto versiją, o antrojoje – „Furijos“ – pateikiama Matildos istorija. Toks pasakojimo būdas man priminė skaitytą „Vyras be trūkumų“ trilogiją, kurioje viena istorija pateikiama iš skirtingų veikėjų pusės, taip vis papildydama įvykių seką ar atskleisdama naujų požiūrio taškų į tuos pačius dalykus, tik tiek, kad L. Groff tam užteko vienos knygos. Šis pasakojimo būdas man įdomus, nes tokiu būdu galima atskleisti, kiek daug klaidingų išvadų galima pasidaryti, nežinant, ką tuo metu mąstė kitas.

Loto dalis – gan monotoniška, gal todėl ją skaityti sekėsi lėčiau. Ir pats veikėjas – nesimpatiškas, labiau už realybę mėgstantis tikėti savo sukurta versija į gyvenimą, santuoką. Man labai patiko tai, kaip buvo pateikiami bėgantys metai. Beveik nematomi peršokimai laiku, kai vienoje pastraipoje pagrindiniai veikėjai – dar tik jaunavedžiai, o kitoje – jau keletą metų kartu gyvenantys, gal tik pirmąsyk suglumino, nes reikėjo susivokti, kas čia įvyko, bet po to skaičiau be jokių nesklandumų. Toks pasakojimo būdas būdingas tiktai pirmajai daliai. Antroji – Matildos dalis – dinamiškesnė, joje daugiau emocijų, tad ir skaityti tampa lengviau, šią dalį perskaičiau žymiai greičiau. Visgi negalėčiau pasakyti, kuri iš dalių įdomesnė, nes jos papildo viena kitą ir tampa bendra visuma. Matilda, pirmoje dalyje buvusi blanki asmenybė, čia atsiskleidžia visai kitu veidu. Atrodytų, abiejų pagrindinių personažų charakteriai atskleisti visomis spalvomis, jų elgesį galima pateisinti (arba ne) tam tikrais įvykiais, apie kuriuos kitas nežinojo, bet galiausiai rezultatas buvo toks, kad užuojautos nejaučiau nė vienam iš veikėjų. Negana to, Matilda, kuri atrodytų labiau nuskriausta gyvenimo, kažkokiu būdu patampa mažiau patraukli už Lotą. Tad dar tik besiruošiantys skaityti turėtų nusiteikti, kad simpatiškų personažų šiame romane atrasti bus sunku.

Romane yra daug gerų įžvalgų. Apie naivų atviros „mes nieko vienas nuo kito neslepiame“ santuokos įsivaizdavimą ir apie melą, kuris pasireiškia ne netiesos sakymu, o paprasčiausia tyla. Apie subjektyvų pasaulio matymą, gebėjimą perkurti, pasisavinti kito prisiminimus kaip savo ar suabejoti savo prisiminimais. Apie pyktį, kerštą, nuoskaudas, su kuriomis gyvenama metų metus. Apie žmones, kurie gali gyventi kartu ir beveik nieko nežinoti apie kitą. Patinka man tokios knygos, narpliojančios tamsiąją santykių pusę, o niūrumos romanui išties netrūksta. Karts nuo karto atskleidžiamos paslaptys pabudindavo iš tolygaus pasakojimo (nes net ir ryškesnė antroji dalis galiausiai išlaiko vienodumą), o mintyse kildavo klausimas, kas dar galėtų paaiškėti likusiuose puslapiuose. Tiesa, vietomis kildavo abejonė, kiek realistiški jų gyvenimai, ar rašytoja neperspaudė, tiek visokių įvykių sudėdama į šią istoriją.

Bendrai žiūrint „Moiros ir Furijos“ – gera knyga, įdomias temas ir požiūrius pateikianti, nenustebčiau, jei kada nors ateity ją ir rekomenduočiau ar kokį epizodą apie ką nors kalbėdama paminėčiau. Visgi nebuvo taip įdomu, kaip norėtųsi, mažokai emocijų sukėlė.  Nepaisant to, bibliotekoje radusi „Floridą“ tikrai imsiu ir skaitysiu, nes mačiau atsiliepimų, kad kitiems ji daug labiau už aptartąjį romaną patiko.

11.52. Rachel Winters „Meilė pagal sutartį, arba Romantinė komedija“

Retokai skaitau šviesias romantines istorijas, o jei jau užsinoriu, tai ieškau tokios, kuri būtų juokinga. Todėl atkreipiau dėmesį į R. Winters romaną, kuriame pasakojama apie septynerius metus agento asistente kino ir televizijos agentūroje dirbančią Evę. Tam, kad išsaugotų darbo vietą ar netgi pagaliau sulauktų paaukštinimo, ji privalo prikalbinti scenaristą Ezrą Česterį parašyti jau seniai žadėtą romantinės komedijos scenarijų. Moteris pasiryžta drąsiam iššūkiui: jei ji įrodys, kad įmanoma susipažinti ir įsimylėti visai kaip eiliniame romantiniame filme, skeptiškasis Ezra turės pateikti savo scenarijų agentūrai.

Knygoje radau tai, ko ir tikėjausi – mielą, linksmą istoriją. Pagrindinė veikėja atrodė simpatiška, žavėjo jos drąsa išbandyti įvairiausius susipažinimo būdus bei pernelyg nesikrimsti dėl visų gėdingų kurioziškų situacijų. Nors kulminaciją ir pabaigą išsiaiškinau gan greitai, man buvo įdomu, ką rasiu kitame skyriuje, kokį dar vieną pažinties būdą sugalvojo Evė ar jos draugai. Romane itin reikšminga yra draugystė – būtent draugystė padeda kurti šviesią pasakojimo atmosferą. Buvo gera skaityti apie veikėjos draugus, kurie, būdami tokie skirtingi, gebėjo prisitaikyti, palaikyti vienas kitą, nekelti didelių dramų esant nesutarimams, o stengtis išsaugoti tarpusavio ryšį. Dar labai patiko Evės aistra romantiniams filmams, iš kurių kai kada semdavosi idėjų. Skaitydama mintyse dėliojausi pliusus, kurias iš minimų kino juostų jau teko matyti ar dar tik reikia prisiruošti pažiūrėti. O aptikusi filmų „Noting Hilas“ bei „Nemiegantys Sietle“ pavadinimus pasidžiaugiau, kad juos kaip tik prieš porą savaičių buvau peržiūrėjusi. Be to, ir pats romano siužetas – tikras holivudinių romantinių filmų kratinys, tačiau vietoj to, kad vartyčiau akis dėl to, kaip viskas nuspėjama ir banalu, tiesiog atsipalaidavusi sekiau siužetą ir laukiau kulminacinio momento. Humoras – tipinis tokio žanro istorijoms, tačiau, kitaip nei dažnai pasitaiko, skaitydama šią knygą ne kartą šypsojausi. Tik niekaip nepavyko būti prajuokintai Ezros pravardės. ASILAS turi konkrečią reikšmę, kuri susijusi su šio žodžio raidėmis (todėl ir rašoma didžiosiomis), bet kiekvienąsyk pamačiusi šį žodį susierzindavau. Čia gali būti ir mano asmeninė problema, nes nemėgstu pravardžių, nesvarbu, dėl kokių priežasčių ji būtų atsiradusi.

Drąsiai galiu teigti, kad „Meilė pagal sutartį, arba Romantinė komedija“ pateisino lūkesčius ir pagelbėjo po atostogų sėkmingai grįžti prie skaitymo vakarais po darbo, kadangi iki tol porą savaičių mėgavausi rytiniais skaitymais.

11.51. Jurga Tumasonytė „Undinės“

Tik pasirodžius „Remontui“ atkreipiau dėmesį į Jurgos Tumasonytės kūrybą. Paskaitinėjau atsiliepimus, kur skaitytojai dėlioja akcentus, ir nusprendžiau, kad noriu. Pirmas kartas bibliotekoje buvo sėkmingas  – grįžau su antrąja rašytojos knyga – apsakymų rinkiniu „Undinės“.

Man visada būna neramu imant apsakymus, nes nuo pat mokyklos laikų su jais santykiai yra sudėtingi: man šio žanro kūriniai per trumpi, nespėju įsitraukti tiek, kad tas istorijas pasinešiočiau savyje kiek ilgiau, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai teksto įmantrumas nugali siužetą ir lieku kažko nesupratusi. Visgi jau po pirmo J. Tumasonytės apsakymo tapo aišku, kad nėra ko baimintis, nes autorė rašo įdomiai. Siužetai gan įvairūs: nuo visai buitinių iki fantastikos elementų turinčių (taip, undinės irgi bus). Tiesa, net ir kasdienybę atspindinčiuose jautėsi šiek tiek mistikos. Tekstai nenuobodūs ir neperkrauti visokiomis meninės raiškos priemonėmis. Rašytoja pastabi, tad netrūksta taiklių, realybėje sutinkamų situacijų ar dialogų, ironijos. Kai kuriuose apsakymuose sutelpa visas veikėjų gyvenimas, o pačios istorijos neretai užsitęsia po keliolika ar kelias dešimtis puslapių, tad įsijautimui laiko yra. Net negalėčiau pasakyti, kad kuris nors pasakojimas nepatiko, nebent kurie nors fragmentai, vienas kitas istorijos užbaigimas. Nors galvojau, kad skaitysiu po vieną ar du apsakymus per dieną, bet galop per savaitgalį viską ir perskaičiau, nes buvo smalsu, ką dar autorė sugalvojo, kokios situacijos ir gyvenimo vingiai bus pateikti.

Pirmoji pažintis sėkminga, tad, manau, dar susidursiu su rašytojos kūryba ateityje.

11.50. Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Haruki Murakami – jau seniai pažįstamas rašytojas. Kažkada esu skaičiusi keletą jo knygų, bet vėliau susidomėjimas atslūgo. Šį mėnesį bandžiau grįžti prie jo kūrybos, tačiau „Norvegų giria“ pasirodė neįveikiama (lyg ir turi viską, ką mėgstu, bet tris dienas pasikankinau ir nutariau dėti į šoną), o tuomet išsitraukiau keletą metų namie stovėjusią „Avies medžioklę“.

Gavosi dvejopi įspūdžiai. Viena vertus, man vis dar patinka, kaip jis kuria savo siužetus: lengva mistika, ne iki galo suprantami įvykiai (kurie toli gražu ne visada paaiškinami), melancholiški veikėjai. Dar jis mėgsta save atskleisti kaip melomaną (galbūt vertėtų skaitant susirasti grojaraščius, sudarytus iš knygoje minimos muzikos. Arba panagrinėti jau perskaičius – būtų įdomu), o apie fetišą ausims yra rašęs ne vienas apžvalgininkas. Čia ausys irgi gan svarbios. Avys, beje, irgi (ką tik prisiminiau, kad esu skaičiusi H. Murakami parašytą vaikams knygą apie Žmogaus Avies Kalėdas). Kita vertus, skaitydama šią knygą įspūdis keitėsi: arba aš susidomėdama sekiau įvykius, veikėjų bendravimą, arba pagaudavau save skaitančią, bet nelabai besigilinančią į tekstą, tad turėdavau grįžti, kad suprasčiau, kas čia įvyko, kol smegenys buvo atsijungusios. Kas slypi už to sunkesnio skaitymo, negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad po tokio nelabai sėkmingo mėnesio prie H. Murakami kūrybos negreitai sugrįšiu.

O mano favoritė yra knyga, nuo kurios ir pradėjau pažintį su H. Murakami – „1Q84“.

11.49. Marjane Satrapi „Persepolis: The Story of a Childhood and The Story of a Return“

„Persepolis“ – tai grafinė novelė (paprasčiau – komiksas), kurioje pasakojama pačios autorės Marjane istorija. Ji gimė Irane, kur vyko (ir tebevyksta) nuolatiniai neramumai. Mergaitė augdama stebi šalies pokyčius (gyvenimas nuolatinėje baimėje dėl karo padėties, Irano revoliucija, vietoj išsvajotos laisvės, atnešusi dar daugiau suvaržymų), tačiau nepasimesti jai padeda tėvai, kurie augina ją savarankiška, modernų požiūrį turinčia moterimi. Visgi vieną dieną nutariama, kad Marjane, būdama dar visai paauglė, privalo išvykti į Europą, kur bus toliau nuo naujosios valdžios. Mano knygos leidimas talpino visas „Persepolio“ dalis, tad kaip iš pavadinimo galima nuspėti, mergina ne tik išvyksta iš tėvynės, bet po kiek laiko ir grįžta.

Itin įdomu stebėti pokyčius ir sunkumus, su kuriais pagrindinė veikėja susiduria skirtingu laikmečiu. Svarbus tiek istorinis fonas, tiek asmeninė branda, savęs paieškų, socialinių vaidmenų išsibandymas. Komiksų esu skaičiusi mažokai, tad vis dar neatsistebiu autorių gebėjimu taip taikliai ir vaizdžiai pavaizduoti siužetą, atskleisti veikėjus, kad nė nekyla mintis, jog knygoje kažko trūksta – išsamesnio pasakojimo, platesnių dialogų. Visko tiek, kiek reikia. Į 350 puslapių sutelpa išties daug: gyvenimas karo grėsmėje, jo metu, galop – emigracijoje, kur lengva pasijausti niekam nereikalingu, o grįžus į savo šalį suprasti, kad visos tos problemos, turėtos svetur, tampa visiškai nereikšmingos, palyginus su tuo, ką per tą laiką, kol jos nebuvo, išgyveno vietiniai. Patiko ir tai, kad parodoma, jog visgi ir tos asmeninės problemos, kurios plačiau žvelgiant nesiderina su tų, kurie neteko galūnių, savo namų ar artimųjų, sunkumų mastu, bet vis tiek išlieka tokios pačios svarbios ir neleidžiančios judėti pirmyn. Tad daug kalbėjimo apie socialines temas, kurios dar greitai nepraras aktualumo. Lengva skaityti, įtraukia, plečia akiratį.

Persepolis“ buvo išleistas ir lietuviškai, tačiau kažkada bandydama jos ieškoti bibliotekose, kuriose lankiausi, susidurdavau su visišku jos neegzistavimu, bet galbūt kažkurios ir turi.  O 2007-aisiais pasirodė animacinis filmas (imdb nuoroda), kuris pagal įvertinimus atrodo kaip labai vertas peržiūros.