9.17. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“

Howard Phillips Lovecraft – vienas iš tų autorių, kurių kūryba iki šiol dar nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau Kitos knygos pasistengė užpildyti šią spragą ir išleido rinktinę, nesumeluosiu, itin solidžiu apipavidalinimu. Tamsus, niūrus viršelis, kokybiškas popierius, idealus šriftas – malonu imti ir skaityti. Turinys intriguoja, kadangi rašytojas savo darbais padarė įtakos daugeliui kultūros sričių: muzikai, kinui, literatūrai. Nenuostabu, kad kartelė iškeliama gan aukštai, tik atsižvelgiant į tai, kad rinkinyje pateikiamos istorijos yra priskiriamos siaubo, mistikos žanrui, kiek sukirba abejonė, mat bent jau mane tokios istorijos labiau paveikia kine, o ne knygose.

Rinktinė sudaryta iš apsakymų ir apysakų. Sakyti, kad vieno ar kito žanro kūriniai įdomesni, negalėčiau, nes buvo tiek vienų, tiek kitų labiau įtraukusių ir stipriau paveikusių vaizduotę. Visgi H. P. Lovecraft gan panašus visuose pateiktuose pasakojimuose. Jo veikėjai – mokslininkai, menininkai, netgi kapų plėšikai – susiduria su protu nesuvokiamomis jėgomis, būtybėmis ir reiškiniais, kuriuos suprasti žmogui nėra lemta. Žinoma, neretai pasirenkamos atokios vietos, o tamsa – tas metas, kai galima tikėtis blogiausio. Įstrigo tai, autorius nesyk kalba apie visatą, taip tarsi pabrėždamas žmonių menkumą ir kad jie neturi jokių galimybių suprasti to, kas vyksta. Istorijose nėra jokio kulminacinio taško, kai kažkas netikėtai išgelbsti veikėjus ar kai būna laimima kova su būtybėmis – personažai pasikliauja tik savimi, dažniausiai – savo valia ir sveiku protu, kuris ir padeda (arba trukdo) išvengti baisios baigties.

Labiausiai palikusiu įspūdį apsakymu įvardinti galėčiau „Spalva iš kosmoso“, o apysaka – „Tas, kuris šnabždėjo iš tamsos“. Ypač apsakymą skaitant negalėjau nesižavėti kuriama atmosfera ir įtampa, istorijos vingiai ir aprašymai nesiliovė vaizduotėje kurti įspūdingų vaizdų. Tačiau, kaip jau darosi man įprasta, atsiranda žodis Bet. Kas kiek geriau mane pažįsta, žino, kad nemėgstu siaubo filmų, kuriuose veikia neaiškūs padarai, vaiduokliai ar kitos panašios antgamtinės būtybės. Lygiai tas pats ir su knygomis. Kai aprašomi ar rodomi padarai, turintys čiuptuvus, man iš karto pasidaro nuobodu, susidomėjimas krenta žemyn ir nė nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą taip buvo berods prieš porą savaičių, kai kine žiūrėjau kritikų puikiai vertinamą A Quiet Place – pamačiusi, kas slypi už visos istorijos, nemenkai nusivyliau (bent tiek, kad šis filmas turi kitų privalumų, dėl kurių buvo galima kiek užmerkti akis prieš nuviliančius momentus). O kadangi H. P. Lovecraft tokias būtybes, pasirodo, mėgo ir plačiai naudojo savo kūriniuose, tai atsiliepė bendram įspūdžiui. Deja.

Beje, su malonumu perskaičiau pabaigoje esančią trumpą biografiją apie autorių.

Mistikos, siaubo, mokslinės fantastikos mėgėjams arba tiems, kurie skaito klasiką ir nori užsidėti dar vieną pliusą.

Reklama

9.16. Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

Į biblioteką atėjau turėdama tikslą pasiimti keistas istorijas pasakojančių ar specifinį rašymo stilių turinčių knygų. Todėl visai nenuostabu, kad pamačiusi A. Baricco ilgai nedvejojau ir pasiėmiau tiesiog pirmą į akį kritusią jo knygą.

Trys istorijos, prasidedančios ten pat – viešbučio vestibiulyje. Pirmojoje susitinka vienas iš jo gyventojų bei atsitiktinė moteris, antroje – durininkas ir paauglė, trečiojoje – policininkė ir berniukas. Pojūčio, kad tai nesusijusios istorijos, netrukus nelieka, nes greitai galima pastebėti, kad pasakojama apie tuos pačius veikėjus, tik skirtingais jų amžiaus tarpsniais. Pasirinktas laikas susitikimams – ne atsitiktinis. Kaip taikliai apibūdinama, auštant yra keistas metas, nes naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik pabunda, o žmogus tokiu metu yra labiausiai pažeidžiamas ir tuo pačiu labiausiai atviras netikėtiems susitikimams. Ir paneigti visai to nesinori.

Šių trumpų pasakojimų (bendrai sudėjus nė 100 puslapių nesigauna) neabejotina stiprybė – kai kada itin aštriai skambantys dialogai, kuriuos skaitant net ir kiek nejauku darosi dėl jų intensyvumo. Patys siužetai, veikėjų istorijos – niekuo neypatingos, bet viskas pateikta sukuriant tokią specifinę būtent šiam autoriui būdingą atmosferą, kad skaitymo momentu nekyla poreikis galvoti, apie ką tai ir kokia viso to prasmė/moralas, o tekstas ir be to kuo puikiausiai įtraukia ir leidžia pasinerti į tas keistas, kad ir niekur nevedančias, istorijas.

Matydama viršelyje reklaminį prierašą, kad A. Baricco – romano „Šilkas“ autorius, pagalvojau, kad jei būčiau skaičiusi tik pastarąją knygą, kažin, ar kada būčiau prisivertusi dar ką nors pabandymui perskaityti. Laimei, pradėjau nuo kitos. O „Triskart aušroje“ – gal ir ne stebuklai, bet kai skaitoma tam tikros nuotaikos, tampa labai neblogu skaitiniu.

9.15. Ha Jin „Laukimas“

Per Velykas apžiūrinėdama tėvų namuose esančias kadaise įsigytas ir vis dar neperskaitytas knygas visiškai impulsyviai pasiėmiau „Laukimą“ – kadaise buvau skaičiusi nemažai itin gerų atsiliepimų apie ją. Net ir dabar įsijungus goodreads ne vieną panašų galima rasti.

Linas Kongas, tėvų paskatintas veda Šuju – neišvaizdžią ir jokių malonių emocijų nekeliančią moterį. Jis palieka ją kaime, o pats dirba ligoninėje ir gyvena jai priklausančiame bendrabutyje ir pas žmoną grįžta tik per savo atostogas – 12 dienų per metus. Ligoninėje jis susipažįsta su darbuotoja Mana. Jie susižavi vienas kitu, bet kurti artimesnius santykius jiems trukdo vyro santuoka – Šuju vis nesutinka skirtis, o tam, kad skyrybos įvyktų ir be jos sutikimo, būtina gyventi atskirai bent jau 17 metų. Tad jie visi laukia. Linas – kol žmona sutiks skirtis arba kol praeis privalomų metų skaičius. Šuju vis laukia grįžtančio vyro. Mana – kol jos mylimasis išsikirs ir ji pagaliau galės sukurti šeimą ir būti kartu su juo.

Jei prieš pradėdama skaityti knygą būčiau perskaičiusi anotaciją, tikriausiai jos nė nebūčiau pradėjusi. Kai jau supratau, apie ką istorija, norėjosi ją mesti, nes skaityti apie visas tas dramas poreikio nejaučiau, bet nugalėjo „jei jau pradėjau, tai gal ir užbaigsiu“, „juk lengvai skaitoma“ ir kiti panašūs argumentai, kuriuos ateity reikia vyti į šalį, nes kitu atveju šiuos metus įvardinsiu kaip tikriausiai vienus nesėkmingiausių knygų atžvilgiu.

Dabar, kai jau perskaičiau ir galvoje sudėliojau mintis, romanas nebeatrodo tiek nevertas dėmesio, kiek atrodė skaitant. Ji turi savo žavesio ar įdomumo. Kad ir vaizduojama Kinija, komunizmas, kariškiams, kuriems priskiriami ir ligoninėje dirbantys Mana su Linu, galiojančios, mūsų akims žiūrint, kvailos taisyklės ir atkaklus jų laikymasis. Ir pati laukimo idėja gan įdomi – gyvenamas kasdieninis gyvenimas, laukiant metų metus, nelaužant taisyklių, tik išgyvenant vidinius konfliktus, o galop išlaukus suvokiama, kad nė nebeaišku, ar praėjus tiek laiko vis dar norisi to paties, ko norėjosi tuomet. Ir pati pabaiga kokia puiki – veikėjai ir vėl kažko laukia. Ir tas laukimas toks nesibaigiantis, kaip ir tikriausiai kiekvieno gyvenime – visuomet kažko laukiame, tikimės, o to sulaukę – laukiame vėl kažko kito. Ir taip iki pat gyvenimo pabaigos.

Tik visa bėda, kad pati visai nesusigyvenau su istorija, veikėjais. Ypač Linas erzino ir sulig kiekvienu puslapiu vis labiau, jau nekalbant apie pabaigą, kai norėjosi į jį patį ir mesti skaitomą knygą. Absoliutus neryžtingumas, net nesitiki, kad rašoma apie brandų vyrą. Neradau nieko jame patrauklaus, jo per didelis koncentravimasis į išorę, amžinas mėtymasis, kuris nieko gero iš tiesų nežadėjo jau kone nuo pradžių iki pat paskutinio puslapio, taip ir neleido nors minimaliai jaudintis dėl to, kas jo gyvenime vyko. Nors privalumu pavadinčiau pasakojimą parodant tiek Manos, tiek Lino mintis, jų požiūrius, tačiau trūko Šuju – matant ją tokią, kokią ją matė Linas, neleido iki galo suprasti jos, pamatyti nors kiek žmogiškumo joje, Šuju labiau priminė lėlę, kurios veide ta pati sustingusi nuolanki veido mimika, o elgesys priklauso nuo vyro norų, jokio pasipriešinimo (išskyrus tuos menkus jos ne teismo salėje), lyg jos smegenys būtų visiškai išplautos.

Tad man irgi belieka kaip ir romano veikėjams laukti. Tik aš lauksiu įdomios knygos.

9.14. Agnė Matulaitė „Žali sausainiai“

Psichoterapeutę Agnę Matulaitę socialiniame tinkle seku jau keletą metų būtent dėl jos tekstų, kurie galop ir nugulė į knygą. Taip jau sutapo, kad „Žali sausainiai“, kaip ir prieš tai skaityta „Be penkių pasaulio pradžia“, iš karto patraukė dėmesį gražiu apipavidalinimu – salotine spalva dailinti puslapiai ir skyriai ne tik gaiviai atrodo, bet atitinka šviesų A. Matulaitės rašymo stilių.

Knygoje pateikiamos temos apima santykį su savimi, kitais žmonėmis, su aplinka, nemažai dėmesio skiriama tėvų ir vaikų bendravimui, kaip kalbėti nepatogiomis temomis, išbūti su nemaloniais jausmais ar kūno reakcijomis (pavyzdžiui, raudonavimu), kaip suderinti šeimą ir karjerą, su lytimi susijusiems stereotipams ir kt. Autorė, rašydama vienu ar kitu klausimu, dalijasi savo patirtimi, išgyventomis situacijomis, kai kada – moksliniais tyrimais, kitų autorių įžvalgomis, bet, kad ir kuo dalintųsi, viskas, rodos, pirmiausia pereina per ją pačią, jos vertinimo skalę, ir jei tik ji pati tam pritaria, tos idėjos ir pasiekia skaitytoją. Tokiu būdu tarsi kuriamas asmeniškas santykis, kai pasakotojas ir skaitytojas išlieka panašiame lygyje, nė vienas nežinantis daug geriau ar daug mažiau.

A. Matulaitė savo knygoje pateikia savaime suprantamus, bet būtinus priminti faktus, įpindama pavyzdžių (ir taip suteikdama dėstomai minčiai įtaigumo) ir suformuluodama tam tikras išvadas, kuriose atsispindi ir jos pačios vertinimas. Man asmeniškai tikriausiai labiausiai patiko tekstas apie tai, kad mes neretai galvojame (ir tikimės), jog kitas pamatys, ko mes norime, nors patys nieko nepasakome. Ir kai tas supratimas tam kitam žmogui neateina, tik dar labiau susierziname ir supykstame, kad štai, nepastebėjo, nežino, o juk privalo žinoti. Ir, žinoma, išvada buvo tokia, kad būtina kalbėtis, išsakyti savo norus, poreikius, emocijas, tai, kas tuo metu svarbu. Taip ir nepageidaujamų emocijų išvengsime, ir pasieksime trokštamą rezultatą (kad kitas sužinotų apie mūsų poreikius, emocinę būseną). Lyg ir suprantama, bet tikrovėje vis tiek neišvengiame tų nelogiškų lūkesčių. Be šio pasirodė aktualus ir naudingas skyrius apie psichoterapiją, kuriame patariama, kaip išsirinkti tinkamą psichoterapeutą, kaip elgtis tam tikrose situacijose. O svarbiausia, kad A. Matulaitė šia informacija dalijasi rašydama ne sausai, negaili paprastų, tačiau vertingų patarimų ar gyvenimiškų įžvalgų.

A. Matulaitės tekstai šviesūs, pulsuojantys (taip, būtent šis žodis geriausiai tai atspindi) gerumu, pozityviu požiūriu į tai, kas yra aplinkui ir kaip galėtų būti, jei tik pasistengtume, pamiltume save, siektume išpildyti savo troškimus, priimtume aplinkinių savitumą, į kiekvieną situaciją pažiūrėtume ne tik iš savo, bet ir kito perspektyvos, ir taip toliau. Skaitydama tekstą po teksto supratau tai, ką seniai įtariau: šią autorę galiu skaityti tik labai mažomis dozėmis ir nedažnai. Tada ne taip jaučiasi kartais jau net per kraštus bėgantis pernelyg gerietiškas požiūris į aplinką, gyvenimą – o to jau ilgą laiką nevirškinu. Tačiau tikiu, kad būtent A. Matulaitės skleidžiamas pozityvumas paskatino ar dar tik paskatins ne vieną skaitytoją imtis šios knygos. Ir dar norėjosi didesnės tekstų atrankos bei šiokio tokio vientisumo, nors tekstus ir bandyta suskirstyti į skyrius.

9.13. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“

Pirmąkart apie autorių išgirdau rudenį vykusioje „Tyto albos“ spaudos konferencijoje. Sudomino tiek, kad susiradusi jo tinklaraštį perskaičiau nemažą dalį įrašų. Net ir pačią knygą skaityti „skubėjau“ – vos gavusi jau pakeliui varčiau ir galvojau, kaip grįžusi po darbo skaitysiu toliau.

M. P. E. Martynenko rašymo stilius kabina. Tiesa, jis patiks ne kiekvienam, kadangi jo kalba tiesmuka, netrūksta vulgarybių. Kai draugės paklausiau, kodėl įvertino žemu balu, atsakymas buvo paprastas: „nes kas antras žodis šiknaskylė“. O aš į tai žiūriu kiek kitaip: jei forma netrukdo atskleisti turinio, tekstas slysta natūraliai, nekyla dviprasmiško pojūčio, kad kažkas nedera, tampa net ir nesvarbu, kiek kartų koks žodis buvo paminėtas. O šiuo atveju taip ir buvo.

Skaitydama knygą vis dalindavausi ištraukomis su keletu žmonių. Su tais, kurie, kaip ir aš, skaitydami galėjo pagalvoti, kad „ne tik aš taip galvoju/jaučiuosi/darau“. Net ir dabar peržvelgdama tai, ką siunčiau kitiems, galiu tik dar sykį sau patvirtinti, jog tos ištraukos – pernelyg gyvos, žinomos ir taiklios, kad būtų likusios nepastebėtos. Tų tekstų, kurie man patiko, stiprybė, manau, ir yra ta, kad juose arba rasdavau sau artimų minčių, idėjų, arba tai buvo tiesiog gerai emociškai išjausti monologai. Jie persmelkti ironijos, numanomų nutylėjimų, skausmo, beprasmybės, bet kartais juose išlenda ir pozityvumas ar naivumas. Nors kai kurie tekstai ir praslydo pro akis, nepatraukė dėmesio, autoriaus būdas pateikti tekstuose savo gyvenimo faktus (o jis tikrai turi ką papasakoti), požiūrį į save, aplinką, santykius paliko išties neblogą įspūdį. Tiesa, kadangi prieš imdama knygą per daug nesigilinau, ką joje rasiu, tikėjausi, kad joje bus daugiau nematytų tekstų (bet pati, matyt, kalta, kad keletą rudens vakarų neišlindau iš autoriaus tinklaraščio).

Pabaigai dar norisi pagirti knygos leidimą. O tai nemenkas komplimentas vien todėl, kad ne taip dažnai pastebiu dėmesio vertą leidinio apipavidalinimą.

9.12. Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“

Šiais metais pasirodė jau penktoji Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės A. Šileikos knyga. Iki šiol man tik šį tą teko girdėti apie autorių: jo „Bronzinė moteris“ dėl rekomendacijos yra pakliuvusi į mano norimų perskaityti kūrinių sąrašą, o „Pirkiniai išsimokėtinai“, pamenu, buvo labai giriama (ir pateko į metų knygos rinkimus), todėl irgi nugulė mintyse į kada nors stalčių.

„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai autoriaus prisiminimai apie įvairius gyvenimo etapus: paauglystę Toronto priemiestyje, suaugusiojo gyvenimo pradžią Paryžiuje, tolimesnius metus, jau būnant rašytoju, dėstytoju, gelbstinčiu Lietuvai dėl trokštamos nepriklausomybės atkūrimo žurnalistu.

Be abejo, kai imu knygą skaitymui, paprastai ir tikiuosi įdomios knygos, bet šiuo atveju pradėjusi skaityti net ir nustebau, kaip lengvai ir greitai verčiau lapus, o istorija atrodė visai smagi ir įtraukianti. Autorius, laviruodamas tarp įvairių įvykių, tiek linksmesnių, tiek liūdnesnių, atskleidė gyvenimo dinamiką, kuri kai kada pasimato tik tokiu būdu – prisimenant praeitį. Kai kada visai nesileisdamas į smulkmenas, o kitąsyk kaip tik pasakodamas, rodos, visiškai momentinį įvykį pasakotojas sugeba ir priversti nusišypsoti, ir sukelti minčių, kad visgi itin įdomių etapų buvo jo gyvenime. Padarė gerą įspūdį, kad neperspaudžiama juokaujant, pasakojant apie savo veiklas, pasiekimus, net ir emigracijos/namų paieškų tema, kuria rašant galima lengvai paslysti, visai neužkliuvo ir nepasirodė dirbtina ar hiperbolizuota.

Paprastas, greitas skaitinys, o vienintelė problema, matyt, buvo, kad perskaičiau ir pagalvojau: o kas iš to? Ar tikrai visa tai verta knygos?

9.11. Philippe Claudel „Brodekas“

Vasaris yra bene geriausias metų mėnuo, kadangi prieš knygų mugę leidėjai pasistengia išleisti ne vieną vertą dėmesio knygą. Žiūrėdama anonsus iš karto atkreipiau dėmesį į „Brodeką“, o netrukus pasirodė, kad ne veltui, nes pasipylė aplink rekomendacijos skaitytojams būtent šį romaną įsigyti minėto renginio metu. Baltos lankos apskritai jau kelerius metus džiugina įdomios literatūros vertimais, tad lūkesčiai buvo nemaži.

Įsivaizduojama šalis Europos rytuose. Brodekas, pagrindinis veikėjas ir šios istorijos pasakotojas, pasibaigus karui grįžta į savo kaimelį iš koncentracijos stovyklos. Košmarai, atsiminimai iš to, ką teko išgyventi ir kaip viskas buvo prieš tai, bei grįžus pamatyta niūri dabartis, kurioje – sužalotas ne tik jis pats, bet ir brangiausias jo žmogus, o aplinkiniai įtarūs, tylūs, grėsmingi. Po to, kai į kaimą atvyksta nepažįstamasis, kuris dėl keltos baimės savo elgesiu, yra nužudomas, o nusikaltime dalyvauja beveik visi kaimo vyrai (išskyrus Brodeką), būtent pagrindinį veikėją, kaip vienintelį išsilavinusį žmogų, pasirenka raporto apie šį įvykį rašymui. Šalia liepto pateikti aprašymo atsiranda ir paties Brodeko gyvenimo istorija.

Buvau išsiilgusi gero rašymo stiliaus, o peržiūrėjus, ką skaičiau šiais metais, nesunku suprasti kodėl. Todėl „Brodekas“ buvo tiesiog atgaiva šiuo atžvilgiu, tad nenuostabu, kad skaičiau tol, kol užbaigiau. Tema skaudi, autorius piešia žiaurius vaizdus: nužudymus, kai traiškomi kūnai, kapojamos galvos, pakariamus žmones vien dėl to, kad kas nors turi būti pakartas kasdien, Brodeko prisiimtą šuns (tiesiogine prasme šuns) vaidmenį vien tam, kad kiek įmanoma ilgiau išgyventų ir dar daugiau. Ir vis dėlto nei man ašaros byrėjo, nei atokvėpio tarp pastraipų reikėjo. Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad pasakojama su tokia ramybe, kokią esu radusi Stouneryje, Visame gyvenime, greičiausiai ir dar viename kitame kūrinyje, kurio šiuo metu nepamenu. Ir toji ramybė, sklindanti iš žiaurumus išgyvenusio žmogaus, persiduodanti tekstu, kuriame praeitis maišosi su dabartimi ir ateitimi (tad atidumo retkarčiais prireikdavo), yra viena iš priežasčių, dėl kurių norisi girti šį romaną. Autorius nesistengia šokiruoti, pasakojimas neapkrautas nereikalingais aprašymais, atmosfera įtaigi, o pagrindinis veikėjas  dėl savo nebegebėjimo jausti daugelio įprastų jausmų bei skleidžiamos jau minėtos ramybės lyg nutolsta nuo visų kitų žmonių.

Tekstas patrauklus ir įtraukiantis, nemažas dėmesys skiriamas žmogui, jo pasirinkimams esant sudėtingoms situacijoms, kai kada nenuspėjamiems, kitų nesuprantamiems ar smerkiamiems. Apie mirusius viduje žmones, karo įtaką gyvenimams, tiesą ir jos vengimą, norą ištrinti iš atminties tai, kas taip ir nepasimirš iki pat gyvenimo galą.

Pradžioje užsiminiau apie lūkesčius, kurie buvo didoki ir gal dėl to kiek nusvilau – nesužavėjo tiek, kiek norėjosi, vietomis pasijausdavo monotonija, o pati pagaudavau save galvojančią visai ne apie knygos įvykius. Bet geros literatūros skonį vis vien pajusti sugebėjau.