7.26. Anna Piwkowska ,,Frančeska”

frančeska,,Nieko rimto” leidykla – ne tokia ir nerimta. Prieš kurį laiką pristačiau jų puikią knygą Septynios minutės po vidurnakčio, o šįvakar (šiąnakt?) pristatysiu ir ką tik užverstą ,,Frančeską”, kuri nagrinėja rimtas temas bei žavi savo išskirtinumu iš kitų paaugliams skirtų knygų.

Frančeska – trylikametė, kuri po to, kai mama dėl ligos patenka į ligoninę, yra priversta kraustytis pas močiutę, kurią mato pirmąsyk per savo gyvenimą. Mokykloje – irgi ne pyragai. Jos klasėje pradeda mokytis juodaodė Soraja, iš kurios kai kurie vaikai ima šaipytis, o kur dar pirmosios meilės ir susižavėjimai. Tarsi dar to nebūtų gana, Frančeska suranda naują aistrą – poeziją.

Pradžia man pasirodė panaši į ,,Septynios minutės…”: mama serga, pagr. veikėjas persikelia pas žmogų, kurio nė nepažįsta. Galvojau, nejaugi tai bus tiesiog mergaitiška minėtos knygos versija. Bet šis spėjimas nepasitvirtino – pamažu ,,Frančeska” atsiskyrė nuo visų turėtų sąsajų su anksčiau skaityta knyga ir tapo savarankiška bei išties žavinčių detalių turinčia istorija.

Skaitydama galvojau, kad ši knyga – tikrai ne kiekvienam dvylikamečiui ar vyresniam skaitytojui. Tikiu, kad kai kuriems poezijos tema, Frančeskos domėjimasis poetėmis, eilėraščiai (taip, yra šioje knygoje ne vienas eilėraštis!) nė iš tolo neatrodys patraukliai. Nors pati nesu šio žanro gerbėja, bet skaityti apie personažą, besidomintį tokia sritimi, kurią grožinėje literatūroje sutinku išties retai, buvo įdomu. O dar kai paminėjo S. Plath, mano susidomėjimas kilo žaibo greičiu. Kai pasiūla didelė, tačiau surasti kažką kitokio, ko nebūtų kas antroje skaitomoje knygoje, darosi vis sudėtingiau, natūralu, kad tokia knyga kaip ,,Frančeska” sukelia smalsumą, kuris tik didėja verčiant puslapius.

Šalia poezijos, kaip jau minėjau, Frančeska susiduria su nemažai visokiausių dilemų. Lengva suprasti, kaip yra sudėtinga gyventi, kai vienintelis artimas žmogus, kurį pažinojai, suserga ir nė nežinai, kokia tai liga, todėl gali prisigalvoti visokiausių baisybių (ir kaip skaudu, kai pasirodo, kad kai kurie spėjimai – gryniausia tiesa), kaip turėtų būti nelengva tokioje situacijoje, kuri ir taip kelianti stresą, patekti į visai svetimus namus, glaustis ant sofos ir kęsti visai nepažįstamą žmogų, kuris atrodo atstumiantis, lyg kokia siena, atitverianti mergaitę nuo mamos. Knygoje pateikiamos ir rasizmo problemos (tiesa, pradžioje tai matyti labiau, vėliau pereina į antrą planą, bet visiškai pamiršti to skaitant iki paskutinio puslapio taip ir neišeina), ir sunkumai, kai neaišku, kokie jausmai yra berniukų atžvilgiu, kokia tikroji tų jausmų reikšmė, kaip suprasti, kas yra iš tiesų jaučiama vienam ar kitam bei kaip visa tai paveikia daromus sprendimus. Visa tai apibendrinus, galima pastebėti, kad knygoje netrūksta tinkamų vertybių propagavimo (tolerancija, draugystė, buvimas savimi, teisingumas ir kt.), užkabinamos aktualios tikslinei knygos auditorijai problemos, o ką jau kalbėti apie tai, kad nemažai vietos skiriama ir savęs paieškoms, teigimui, kad visi skirtingi, nėra tik blogų arba tik gerų. Knygoje veikia nemažai moterų – vienos dar visai paauglės, kitos – suaugusios, bet visos – stiprios, ieškančios išeičių.

Lengvai skaitoma, iliustruota knyga, melodingas, poetiškas (kaip netikėta) rašymo stilius – taigi, nenuostabu, kad ją užbaigus liko gan geras jausmas. Iki didžiausio pliuso pritrūko kai kurių temų gilesnio plėtojimo, nes vietomis jautėsi gan greitas perbėgimas, nepaliekant vietos geresniam įsigilinimui, kad skaitytojas spėtų į tą problemą įsijausti ir iki galo pajausti tai, ką jautė vienas ar kitas veikėjas tuo metu, bet apskritai norisi tikėti, kad ši knyga, jei dar nerado, tai ateity ras savo auditoriją.

7.25. Maud Gabrielson, Alix De Moussac ,,Lookbook. Stiliaus knyga merginoms”

LOOKBOOK_stilingomsmerginoms_vrsl_.inddTikriausiai labiausiai anotacijoje patraukė akį mintis, kad ši knyga yra pradžiamokslis apie stilių ir madą. Man, kaip visai nesidominčiai mada, o visas pavardes žinančiai tik iš ,,Stiliaus”ar kitų žurnalų, kurie neretai pakliūdavo paauglystėj į rankas, ,,Lookbook” pasirodė kaip galimybė praplėsti akiratį būtent stiliaus srityje.

Kai tik išėmiau iš voko knygą, likau maloniai nustebinta. Šios knygos leidimas išties traukiantis akį. Kieti viršeliai, nemažas kiekis spalvingų iliustracijų, kokybiškas popierius – taip vos per kelias akimirkas padedu pliusą šiai knygai.

Kiek daugiau nei 200 puslapių turinčioje knygoje bandoma aprėpti gan nemažai. Pirmojoje dalyje trumpai išdėstoma mados istorija (ar žinote, kada atsirado aukštakulniai? O kas buvo madinga devintajame dešimtmetyje?), pristatomi žymiausi dizaineriai ir mados namai, išskiriami kiekvienus mados namus išgarsinę daiktai, kurie dėvimi iki šių dienų. Ši dalis man pasirodė gan įdomi, o svarbiausia – pernelyg neapkraunanti begale informacijos, kadangi viskas pateikta kiek įmanoma glausčiau, tokiu būdu perduodant tik pagrindinę informaciją. Antroji dalis skirta šiandieninei madai. Šiame skyriuje aptariamos profesijos, kurios susijusios su madų pasauliu, pateikiami veiklų skirtumai tarp gan panašių profesijų atstovų, aprašomos mados subkultūros ir pagrindiniai rūbai, kurie sudaro kiekvienos subkultūros atstovių spintą (yra ir testas, kuriuo galite nusistatyti subkultūrą, kuriai priklausote. Aišku, šis testas, kaip neretai būna, pasižymi ta ,,gera” savybe, kai nemažai daliai klausimų reikia dar vieno atsakymo varianto, kuris tiksliausiai atitiktų realybę). Neįdomiausias ir gan prailgęs (kad ir neilgas) pasirodė trečiasis skyrius, kur buvo tiesiog vardijami įvairios drabužių ir batų rūšys, paminima, kokiomis progomis ir su kuo geriausia vieną ar kitą derinti, į ką atkreipti dėmesį renkantis. Tiesa, apie džinsus skaityti buvo dar gan įdomu. Likę du skyriai yra, sakyčiau, praktiškiausia dalis, kadangi joje pateikiami įvairūs patarimai, susiję su tuo, kaip galima derinti tą patį drabužį skirtingose situacijose, kokią aprangą rinktis viena ar kita proga, ką geriausia turėti įsigijus visiems metų laikams, kaip geriausia apsipirkinėti ir nepasiduoti viliojančioms akcijoms, užsimenama ir apie drabužių bei avalynės laikymo bei priežiūros ypatumus.

Ši knyga – tai lyg storas žurnalas, kur paprasta kalba pereinama per svarbias temas, ne kartą įvardinant tiesas, kurios jau senokai žinomos, bet kurias yra verta vėl ir vėl išgirsti / perskaityti, kad darsyk užsifiksuotų atminty ir būtų galima jomis vadovautis. Smagu, kad, nors knyga ir apie madą, toji mada neapsiriboja vien tik rūbais – pabrėžiama ir odos, plaukų priežiūra, nesyk teigiama, kad nereikia vadovautis mada aklai, kad kiekvienas žmogus individualiai turi pasirinkti, kas jam labiausiai tinka. Net ir kalbant apie mados srityje dirbančius žmones radau neblogų minčių, kurios vertingos bus toms merginoms, kurios greitu metu studijuoti žada ar jau dabar studijuoja, bet nėra patenkintos savomis studijomis.

Kalbant apie tai, ko man trūko, galėčiau įvardinti vietomis esantį pernelyg didelį paviršutiniškumą. Sakykim, kalbama, kad akinius nuo saulės, sijono modelį ar kokį kitą rūbą, aksesuarą patartina rinktis pagal savo figūros niuansus, veido formą ar kt. Tačiau būtent to perėjimo, kai paaiškinama, kokie akiniai tinkami kiekvienai veido formai, kaip išsirinkti rūbą pagal figūros tipą man ir pritrūko, nes tokiai knygai būtų išties naudinga turėti tokius poskyrius. Daugybė įvairiausių pavardžių, pavadinimų, adresų irgi kiek vargino, bet tikiu, kad kažkam visa tai gali būti naudinga informacija.

,,Lookbook” yra, mano manymu, labiausiai skirta paauglėms, kurios nori tam tikrų pagrindų, susijusių su stiliaus paieškomis, mados pasauliu, arba svajoja ateitį sieti būtent su šia sritimi. Kaip minėjau, nors knyga ir glaustai parašyta, neretai – paviršutiniškai, bet nemažai informacijos yra ir tokios, kuri gali būti vertinga skaitytojoms. Ir net nebūtinai paauglėms. Aš jau kaip ir kitame brandos etape, bet irgi radau tam tikrų naudingų idėjų ir tiesų, o kai kurios – ir prajuokino (pavyzdžiui, teigiama, kad kasdienė rankinė turėtų būti praktiška, t.y. pakankamai didelė, kad tilptų visi reikalingi daiktai, TAČIAU ne per didelė, kad nekiltų noras į ją prikrauti per daug. Kad ir kaip ruošiantis pirkti naują rankinę sau sakau, kad jau noriu mažesnės, užtenka tų didelių, galiausiai rezultatas lieka toks pat. Ir svarbiausia, kad prisikrauti į ją mėgstu nemažai, o kartais – ir ,,su kaupu”. Taigi, pasirodo, ir aš turiu dar kur mokytis).

7.24. Susan Cain ,,Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

tylaTai knyga, kuri man būtų buvusi itin reikalinga paauglystės laikotarpiu. Kodėl, rašyti tikriausiai nė nereikia, nes jau supratote – esu introvertė. Ši knyga būtų atskleidusi, kad dėl tam tikrų savo turimų savybių nebuvau nenormali. Galbūt ji būtų galėjusi padėti priimti save tokią, kokia esu, ir suprasti savo elgesį, mintis bei emocijas, viso to priežastis. Todėl nesvarbu, ką vėliau rašysiu apie šią knygą, man atrodo, kad ji yra išties reikalinga tiek patiems introvertams, kad geriau suvoktų save bei suprastų, kas introversija apskritai yra, tiek kitiems (žmonėms, turintiems introvertus draugus, kolegas, vaikus, sutuoktinius).

Visų pirma, kas patraukia dėmesį – autorės įdėtas darbas. Knygos pabaigoje – maždaug 50 puslapių užimantis literatūros sąrašas. Nepaisant to, kad man norėjosi jo žymiai labiau sutraukto, nes tokiu būdu tik išsipūtė knyga, pagirtina, kiek gilintasi į šią temą.

Pačioje knygoje introversija aptariama iš įvairiausių pusių. Be abejonės, aprašoma, kas tai yra, kokiomis savybėmis pasižymi introvertai, pateikiamos įvairių autorių teorijos apie tai, kas gali nulemti vienokį ar kitokį turimą temperamentą. Svarstoma tokiais įdomiais klausimais kaip darbo vieta: pavyzdžiui, atviros ir vienoje patalpoje išdėstytos darbo vietos nebūtinai kels produktyvumą, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą, kadangi daliai žmonių (taip, būtent introvertams) paprastai daug geriau vyksta darbas, kai gali dirbti vienumoje. Nagrinėjama literatūra ir bandoma įrodyti, kodėl ekstravertai jau ilgą laiką yra apibrėžiami kaip sėkmingesni, laimingesni ir visokie kitokie -esni, lyginant su introvertais, ir kokią iš tikrųjų galią turi introvertai, kurie kitais metodais gali pasiekti tokių pat ar dar geresnių rezultatų nei pirmajam temperamento tipui priklausantys asmenys. Kalbama apie auklėjimo įtaką ir į ką reiktų atkreipti dėmesį, auginant introvertiškas asmenybes, pateikiami pavyzdžiai, kaip tėvai reaguoja į savo vaiko introvertiškumą. Nemažai dėmesio skiriama santykiams tarp žmonių, turinčių skirtingą temperamento tipą, kokios stiprybės ir silpnybės yra abiejų, kaip puikiai jie vienas kitą gali papildyti, kuo skiriasi vienų ir kitų bendravimas bei vienas kito vertinimas. Neišvengiami ir tarpkultūriniai skirtumai – jei Vakarų šalyse ekstravertai ,,valdo” pasaulį, Rytuose būtent introvertai yra labiau vertinami. Minima ir tai, kaip introvertai, esant tam tikroms situacijoms, gali elgtis kaip kuo tikriausi ekstravertai. Iš tikrųjų knygoje pateikiama nemažai įdomios informacijos, todėl tikiu, kad ypač žmonėms, kurie iki tol nėra gilinęsi į temperamentus, ji pasirodys dar įdomesnė nei man.

Visgi nepasakyčiau, kad skaičiau be nuobodulio ar sunkumų. Buvo momentų, kai jausdavau, kad autorė pernelyg išsiplėtė su pavyzdžiais, kai tie pavyzdžiai – ganėtinai nuobodūs ir neįtraukiantys, kai kalbama tiek daug, nors būtų buvę galima sutraukti viską į kiek trumpesnį tekstą, o ir pats rašymo stilius toks sausokas, nors, kita vertus, tai nėra grožinė knyga, tad kažkokio įmantraus rašymo stiliaus tikėtis nevertėtų?

Džiaugiuosi, kad ją turiu savo knygų lentynoje.

7.23. Alessandro Baricco ,,Jaunoji nuotaka”

bariccoKadangi iki šiol Alessandro Baricco kūrinius vis apeidavau, ,,Jaunoji nuotaka” tapo pirmąja jo knyga, kurią perskaičiau. Visai nežinojau, ko tikėtis, neturėjau kažkokių ypatingų lūkesčių. Todėl galiausiai šios knygos perskaitymas tapo maloniu atradimu: atradau autorių, kurio ir kitų knygų ateity ieškosiu.

Jaunoji Nuotaka – pagrindinė veikėja, kuri atvyksta pas savo mylimojo šeimą. Čia ji tikėjosi rasti ir Sūnų – savo būsimą vyrą, tačiau išaiškėja, kad jis dar nėra grįžęs iš kelionės. Tačiau Nuotaka lieka šiuose namuose ir po truputį įsilieja į keistos šeimos gyvenimą, kur vyrauja saviti įpročiai ir tradicijos, egzistuoja mitas apie tai, kad visi jų giminėje miršta tik naktį, o knygos yra draudžiamos. Po truputį atskleidžiamos kiekvieno veikėjo paslaptys.

Taip ir liksiu prie nuomonės, kuri susiformavo dar tada, kai buvau perskaičiusi tik pusę knygos. Tai keista knyga. Dėl to nesiryžčiau jos niekam rekomenduoti, nes tiesiog nežinočiau, koks galėtų būti tipiškas šios knygos skaitytojas. Bet tikiu, kad šis romanas randa savo skaitytojų ratą ir be rekomendacijų. Kuo keista? Savo personažais, pasakojimo būdu, tam tikrais sprendimais (tiek veikėjų, tiek paties autoriaus). Dėl įmantraus pasakojimo būdo pradžioje buvo sunku skaityti, netgi kilo noras padėti ją į šoną neribotam laikui. Bet taip matyt buvo, nes jau kurį laiką neskaičiau kažko sudėtingiau parašyto. Pasakojama trečiuoju asmeniu, o staiga pereinama prie pirmojo asmens, kai kalba kažkuris iš veikėjų, apie kurį buvo ką tik užsiminta. Po to, kaip nepastebimai buvo pakeičiamas pasakotojas pirmąsyk, netrukus ir vėl nutinka lygiai tas pats. Negana to, yra intarpų, kur kalba pats autorius, pasakodamas apie knygos rašymo ypatumus. Ir viskas taip tobulai persipina, perėjimai – nepastebimi, todėl atrodo nedirbtina. Iš tikrųjų jaučiau harmoniją visame kame, tad keistumas čia jokiu būdu nėra kažkokias blogybes atspindintis žodis. Šiuo atveju būtent šis keistumas ir buvo tai, kas suteikė savitumo, padėjo išlaikyti intrigą ir įdomumą.

Čia veikia Tėvas, Motina, Nuotaka, Dukra, Sūnus. Čia yra Dėdė, kuris amžinai snaudžia, Modestas, kuris yra ištikimas tarnas ir Nuotaką supažindinantis su namų taisyklėmis. Čia yra, rodos, niekuomet nesibaigiantys pusryčiai, konkretus laikas, nustatytas atostogoms. Dialogų nedaug (o ir tie neišskirti skyrybos ženklais), sakiniai, kuriais kalbamasi, trumpi. Keletas atvirų erotikos scenų, dėl kurių E.L. James turėtų slėptis po lapais, nes A. Baricco rašo nepalyginamai geriau. Šios scenos gerai įsipaišo į bendrą atmosferą ir neretai prideda dar daugiau keistumo viskam, kas aprašoma.

Romanas man atrodo atidirbtas iki pat paskutinės eilutės (kad ir kaip absurdiškai atrodytų pabaiga, bet ji tiesiog idealiai tinka šiai knygai). Ir net jei ir buvo niuansų, kurie manęs nežavėjo, bet jie pernelyg gerai įsilieję į šią itin keistą, paslaptingą knygą.

Vėliau pasiskaitinėjau keleto kitų A. Baricco knygų anotacijas, visose radau žodį ,,keistas”. Tai galbūt šį autorių gerai žinantys skaitytojai keistumu nebesistebi, tik man viskas nauja ir todėl norisi tai pabrėžti.

7.22. Harper Lee ,,Eik ir pastatyk sargybinį”

eik-ir-pastatyk-sargybini

Teko skaityti apie šią knygą nemažai komentarų, kuriuose skaitę / pradėję ją skaityti žmonės teigė, kad ji sugadino prisiminimus apie ,,Nežudyk strazdo giesmininko”, kad ,,Eik ir…” apskritai neverta skaityti, kad čia yra toks siaubas skaityti apie veikėją, kurio pažiūros – visiškai priešingos turėtoms pirmiau išleistoje knygoje. Todėl ir man buvo nevisai drąsu imti šią knygą, bet tuo pačiu tai buvo ir bene laukiamiausia šių metų naujiena. Jau dabar, kai užverčiau paskutinį puslapį, galiu teigti, kad ši knyga visai nepakeitė mano nuomonės apie ,,Nežudyk…” veikėjus, apie Atikų ir jo nuostabų bendravimą su vaikais, kurio netrūko pirmoje išleistoje knygoje. Taip, ,,Eik ir…” Atikus vaizduojamas visai kitoks, simpatijos jam nelieka nė trupučio, tačiau tai netrukdo prisiminti ir tą kitą – jaunystės Atikų, kuris kovojo už teisybę, kuriam visi buvo lygūs, nepaisant jų rasės.

Taigi, jei dar kas nežinote, ši knyga buvo pirmasis H. Lee parašytas kūrinys, kurį ji ir norėjo išleisti, tačiau viskas pasisuko taip, kad buvo išleistas ,,Nežudyk strazdo giesmininko”, o ,,Eik ir pastatyk sargybinį” rankraštis ilgus metus buvo paslėptas, kol tik visai neseniai pasiekė viešumą. Šioje knygoje veiksmas vyksta praėjus maždaug dvidešimčiai metų po ,,Nežudyk…” vaizduojamų įvykių. Čia Džina Luiza (Paukštelis) jau suaugusi, svarstanti apie šeimos kūrimą, gyvenanti Niujorke ir tik per atostogas užsukusi paviešėti savo vaikystės namuose. Šios viešnagės metu ji pamato ją supančius žmones visai kitomis akimis nei iki tol – jie atrodo jai svetimi, o jų pažiūros – kategoriškai priešingos jos pačios, o vaikystės prisiminimai kertasi su tuo, ką jai teko pamatyti ir išgirsti šiomis dienomis.

Pradžia buvo nelengva. Ir toji pradžia tęsėsi daugiau nei šimtą puslapių. Kadangi esu gan kantri, knygas numetu gan retai, o šios mesti ypač nenorėjau, vyliausi, kad situacija keisis. Kuo pasireiškė nelengvumas? Knyga man atrodė lyg apie nieką, tačiau tuo pačiu lyg ir užkabinanti kelias temas, bet viskas taip silpnai, padrikai, kad net nesugeba įtraukti. Situacija ėmė keistis po įvykio, kai Džina pamato, kad tėvas dalyvauja susirinkime, kuriame reiškiamas priešiškumas juodaodžiams. Tuomet atsiranda ryškesnė draminė linija, po truputį pradedamas jausti ėjimas kulminacijos link. Pateikiama nemažai Džinos vidinių konfliktų, kurie pinasi su praeities prisiminimais, pateikiamais kaip priešingybės tam, kas vyksta dabartiniame merginos gyvenime. Ir tuomet jau pradėjau jausti, kad nėra ši knyga tokia ir bloga, kaip daug kas ją pateikia, nes dinamiškumas ir jausminga veikėja suteikia daug ryškesnių spalvų, kurios ir pagerino bendrą vaizdą.

Tiesa, minusai vis vien nesibaigė. Nes jausmas toks, koks ir turi būti, atsižvelgus į aplinkybes – kad nėra viskas iki galo apdirbta, išdailinta, kad tai – tik iki galo nebaigtas ir neapgalvotas juodraštis, prie kurio dar reiktų pasėdėti. Tiems, kurie skaitė ,,Nežudyk…”, žymiai lengviau įsivaizduoti, koks Atikus buvo seniau (juk todėl tiek priešiškumo ir sulaukė ši knyga), nes tokiu atveju, jei ,,Nežudyk…” neskaityta, įsivaizduoju, kad minimaliai susiformuotų Atikaus, kuris yra šiaip jau vienas pagrindinių veikėjų, paveikslas. Jo didesnio atskleidimo man trūko. Pabaigai stipresnio cinkelio irgi reikėtų. Ir ne tik pabaigai. Nes vietomis skaitydama galvojau, kad labai jau apie nieką ši knyga. Tik antroje knygos pusėje pagerėjo situacija. Aišku, ,,Nežudyk..” irgi nėra kažkokia veiksmo prisotinta knyga, bet ten nuo pradžių formavosi tiek charakteriai, tiek jos pagrindas – tėvo ir vaikų santykiai.

Tad ar patiko? Per viduriuką. O šiaip faina, nes galėjau vėl prisiminti tą puikią knygą.

7.21. Rūta Mataitytė ,,Jos vardas Magija”

rūta mataitytėKetvirtoji autorės knyga, kuri tapo antrąja, kurią perskaičiau. Teigiama, kad ,,Jos vardas Magija” turi sąsajų su pirmąja jos knyga, tačiau tinkama ir tiems, kurie pirmosios neskaitė. Ir iš tiesų, nepajaučiau, kad būčiau kiek nors nuskriausta. Kaip tik atvirkščiai – užsinorėjau kada nors perskaityti ir pirmąją, kur, kaip suprantu, nuotaika būtų itin panaši.

Nes visų pirma, ,,Jos vardas Magija” man tapo atmosferos knyga. Ne siužeto, ne intrigos, ne kažkokių labai įdomių charakterių turinčia, o būtent galinti pasigirti puikia atmosfera. Tikiu, kad išgirdus šio romano pavadinimą pirmiausia atsiminsiu būtent ją. Daug sniego, deginančio šalčio, Magijai lakstant basomis per sniegą, vienišas tėvas, išgyvenantis mylimos moters mirtį ir susiduriantis su įvairiomis dilemomis, susijusiomis su dukros auginimu ir priežiūra, bandymas išlaikyti artimą ryšį bei nuolatinė priežiūra, kad Magijai, jo dukrai, nenutiktų tas pats, kas jos mamai Linai. Ir sniegas. Taip, jau minėjau, bet jis šioje knygoje man kažkoks magiškas. Ir ne tik man, bet ir patiems pagrindiniams personažams.

Kova su aplinkinių nuomonėmis, noras išlikti savimi, išlaikyti santykius su mylimu žmogumi, brendimas ir su juo susiję pokyčiai, tėvo baimės, nuogąstavimai, laimės sekundės, daug melancholijos, liūdesio ir prisiminimų, negalėjimas susitaikyti su mylimosios mirtimi nei po metų, nei po kelerių. Laiko prabėga šioje knygoje nemažai, neretai nė nesijaučia tai, kol autorė nepateikia kokios užuominos, vos vieno sakinio ar kelių žodžių, kurie nurodydavo, kad prabėgo ne vieneri metai nuo prieš tai aprašytos situacijos. Nedaug pokalbių, paprastumas, kartais gal pernelyg saldu, švelnu ir naivu, tačiau tokia jau yra ,,Jos vardas Magija”. ,,Gunda” irgi panaši buvo, tiesa, ji daug šviesesnė nei ką tik perskaitytoji.

Prie siužeto, jei tik norėtųsi, galima kabinėtis. Man gal labiausiai įtarimą keliantis šios knygos aspektas – rašytoja rašo apie vyrą, jo jausmus, mintis, elgesį. Kažkaip iš karto norėtųsi pamatyti, kaip gavęs tokį siužetą dialogus ir monologus kurtų rašytojas vyras. Galbūt tai stereotipiškas mąstymas, bet man atrodo, kad rašyti priešingos lyties asmeniu yra itin nelengva, tik pavieniams rašytojams gali pavykti tai perteikti realistiškai. Bet čia jau žodį vertėtų perduoti skaitytojams vyrams, kurie tiksliau galėtų pasakyti, kaip jie įsivaizduoja, kiek autorė ,,pataikė”. O taip pat vietomis norėjosi, kad būtų daugiau išplėtota, daugiau pasakyta, pavaizduota. Paradoksalu, bet buvo ir tokių vietų, kai kaip tik norėjosi jas išbraukti, praleisti.

Žaviuosi autoriais, kurie geba įtikinamai perteikti atmosferą ir ja apkrėsti skaitantįjį. Tikiuosi, kad tai toli gražu ne paskutinė autorės knyga ir sulig kiekviena ji dar labiau tobulės.

7.20. Noelia Blanco ,,Malūnų slėnis”

Malunu_slenisSuvaikiškėti baigia mano tinklaraštis. Bet taip jau nutinka, kai sukuosi tarp knygų, ir ranka tiesiog tiesiasi prie pačių įvairiausių kūrinių. Skaitinių įvairove tinklaraštis galėjo ir iki šiol pasigirti, tad ,,Malūnų slėnis” tapo dar viena šią įvairovę kuriančia knyga.

Net ir ne knyga – greičiau knygelė, nes ji – visai plonytė. Tiesa, formatas didelis. Bet kai tokios iliustracijos, būtų visiškas nusikaltimas leisti ją kaip nors kitaip. Valeria Docampo yra iliustravusi ne vieną knygą (lietuviškai taip pat yra ne tik ,,Malūnų slėnis”), tačiau man pakako vien šios, kad pakerėtų nuostabūs paveikslėliai, spalvos, formos, vaizdiniai, esantys šioje knygoje. Versdama kiekvieną puslapį vis turėdavau ilgėliau sustoti, viską iki pat mažiausių smulkmenų apžiūrėti. Nenusakomas pojūtis buvo verčiant šią knygą.

O ir pati istorija nėra banali. Ji pasakoja apie tai, kaip Malūnų slėnyje, kur gyveno tokie pat žmonės kaip ir mes, vieną dieną įsikūrė Tobulos Mašinos, kurios sukurdavo viską, ko tik prireikdavo gyventojams. Tokiu būdu nebeliko svajonių, senieji malūnai užmigo. Tačiau tarp visų gyventojų atsirado du, kurių dėka ima žibėti viltis, kad ne viskas dar prarasta, kad svajonės vis dar egzistuoja, tik jos giliai pasislėpusios. Amžinųjų vertybių mokanti, šypseną kelianti ir sąsajų su šiuolaikiniu moderniu pasauliu turinti knyga, kuri, anot leidėjų, skirta ne tik vaikams. Ir išties, aš pati jau senokai nebe vaikas, o man joje patiko kone viskas.