9.49. David Grossman ,,Užeina kartą arklys į barą“

Kaip tik šiandien Instagram’e viena narė iškėlė klausimą apie įvairias literatūrines premijas: kiek jos svarbios besirenkant knygą, kiek yra sekančių, kada bus paskelbti nauji laimėtojai. Besidalindama patirtimi, susijusia su premijomis, išsakiau lūkestį, kurį sukuria žinojimas, kad skaitoma knyga yra kokios nors premijos laureatė ar pateko į nominantų sąrašą: ji nebūtinai man turi patikti, tačiau norisi pamatyti, kuo ji tokia išskirtinė, kad būtent ją renkantieji išskyrė iš visų likusių. Pavyzdžiui, šįryt užbaigtas ,,Užeina kartą arklys į barą“ – šiuolaikinio Izraelio rašytojo D. Grossman romanas, laimėjęs ,,Man Booker International“ premiją, jau nuo pat pirmų puslapių įtikina, kad apdovanojimas buvo paskirtas ne veltui.

Neapsigaukite pamatę ryškų viršelį ir smagų pavadinimą. Humoro (savotiško) rasite, tačiau šviesos, kuria spinduliuoja geltona spalva, teks paieškoti kur kas labiau, neretai šviesūs bus tik atskiri momentai, besitęsiantys vos akimirką ar dvi. Pagrindinis veikėjas Dovelis Grinšteinas, švęsdamas 57-ąjį gimtadienį, surengia stendapo (net kilo klausimas, ar turime kokį lietuviškesnį žodį šiam renginiui įvardinti?) pasirodymą mažame Izraelio miestelyje. Čia jį stebi ne tik jo gerbėjai, žinantys, kokio humoro tikėtis, tiesiog linksmai vakarą praleisti norėję ir atsitiktinai užsukę žmonės, bet ir Avišajus Lazaras, gavęs asmenišką Dovelio kvietimą ateiti ir išpildyti keistą prašymą: po pasirodymo pasakyti, ką matė. Kartu su žiūrovais skaitytojas dalyvauja stendapo vakare, kuris vis labiau tampa nenuspėjamas: pradėjęs nuo įprastų anekdotų pasirodymo atlikėjas vis dažniau įterpia skaudžius prisiminimus, pradeda įžeidinėti žiūrovus, netgi žaloti save. Kol pasirodymo autorius kovoja su savo vidiniais demonais scenoje, jį stebintys prie staliukų žmonės ir piktinasi, ir stebisi, kai kurie išeina, taip ir neužbaigę stebėti pasirodymo. Tuo tarpu Avišajus, kuris ir tampa visos šios istorijos pasakotoju, prisimena trumpą laikotarpį paauglystėje, kai pažinojo Dovelį.

Koks jūsų skaudžiausias vaikystės prisiminimas? O kiek atsimenate tokių nutikimų ar elgesio apraiškų, tuomet, būnant 6-12 metų amžiaus, atrodžiusių pateisinamai ar taip įprastai, kad nė nebesistebėdavote tuo, bet visgi lyg instinktyviai nutuokdami apie tai, kad matyti vaizdai ar išgyventos emocijos nėra norma, niekam apie tai neprasitardavote? Kai suaugi, atrodo, kad tai tavęs nebeliečia, kad gyveni visiškai atskirą ir nuo vaikystės nepriklausomą gyvenimą, kas buvo, tas buvo. Kaip veikėjas sakė: mušė ne tik mane, visus vaikus tėvai mušdavo, bet dėl to neišaugome ne žmonės. Tik ar tikrai ,,nebeliečia“?

Dovelis šiame savo paskutiniame pasirodyme visus iš vaikystės ir ankstyvos paauglystės kauptus skaudulius išleisdamas į išorę atskleidžia savo giliai užslėptą asmenybės dalį, visa tai stipriai kontrastuoja su standartiniais anekdotais, įtinkančiais masėms savo vulgariomis, lėkštomis potekstėmis. Rašymo stilius įtaigus ir vaizdingas: kiekvienas Dovelio judesys, pakeista intonacija ar veido išraiška, klausytojų reakcijų apibūdinimai tokie ryškūs, jog skaitydama jaučiausi, kad ne tik skaitau, bet viską ir matau. Minėtas kontrastas prisideda prie kuriamo intensyvumo (ypač kai įdomiausiose vietose nutraukiama, papasakojant kokį medinį juokelį, kuris įtiktų žiūrovų skoniui), o įterpti Avišajaus prisiminimai papildo Dovelio pasakojimą. Artėjant kulminacijai pasidaro neramu, nes galvoje sukasi krūva minčių apie tai, kad kažkas tragiško turi įvykti, bet neaišku kas, o su taip gerai kuriama įtampa bei tokiu gražiu galutiniu priėjimu prie svarbiausio įvykio, jau ilgokai nebuvau susidūrusi, nejučia ir ašaros ėmė byrėti, o paskutiniu metu tai ne taip dažnai ir pasitaikydavo skaitant knygą.

Romane daug ironijos, kuri naudojama ir kalbant apie išgyventus įvykius, ir apie tėvų santykius, jų praeitį, Holokausto paliktas žymes, bet ir apie anuometinę ar šiuolaikinę Izraelio politinę situaciją. Tai knyga apie netektis, baimes, kaltės jausmą, išdavystę – taip, tiek visko telpa į 190 puslapių teturintį kūrinys. Drąsiai galiu teigti, kad ,,Užeina kartą arklys į barą“ – dar vienas trumpo gero romano pavyzdys. Emocijų tiek, kad dar kurį laiką su jomis teks pagyventi, kad galėčiau ramiai pereiti prie kitų knygų.

Rekomenduoju nepraeiti pro šalį.

Reklama

9.48. Ričardas Gavelis ,,Septyni savižudybės būdai“

Aną savaitgalį nesėkmingai bandžiau skaityti. Ėmiau vieną knygą po kitos ir vos po kelių sakinių mesdavau į šalį. Jau galvojau, kad skaitymui teks laukti geresnių dienų. Bet tada, kiek abejodama (juk jau žinau, ką ten rasiu), atsiverčiau ,,Septynis savižudybės būdus“. Ir teko pripažinti, kad taip, man iš tiesų šiomis dienomis reikėjo R. Gavelio kūrybos.

– O kieno rankelę pats laižėte, ponas Vizbara?(…) Negi niekieno rankų nelaižėt?
– Bučiavau, – atsiliepė Rimas, gerai gerai pagalvojęs. – Bučiavau ranką mamai, kurios nebėra. Ir žmonai, kurią myliu. Viskas. Jokių valdžių. Jokių pataikavimų. Jokių pinigų. Jokių valdiškų premijų nei stipendijų. Ir lėta savižudybė kaip gyvenimo būdas. Tobulai lėta ir skausminga savižudybė.

Romanas, kurį rasite nebent bibliotekose (o gal dar ir kokiame senų knygų knygyne užsilikęs guli), nukelia į purviną Vilnių, kur penktą dešimtmetį skaičiuojantis pagrindinis veikėjas Rimas Vizbara užsiima lėta savižuda. O savižudos būdų jis žino visus septynis ir aktyviai juos naudoja visą gyvenimą. Rimas yra rašytojas, tad užsiima kūryba, kuri yra vienas iš lėtų ir apgalvotų savižudos būdų. Kūrėjai gali perkurti realybę, kuri – ištisa kančia, kiek patobulindami pasaulį, tačiau tam, kad išgyventų, jie privalo būti įsisąmoninę savo mirtį. Rimas žudosi ne tik savo dviprasmiškus jausmus keliančiu darbu, bet ir alkoholiu, moterimis, kurios geidžiamos ir išduodančios, prisimindamas skaudžią praeitį, kasnakt atsidurdamas kankinimų rūsyje ir pabudęs vis klausdamas savęs, ar jo vėl niekas nepasmaugė miegančio.

Purvinas, nepatrauklus, skausmingas Vilnius, kurį veikėjai ir myli, ir nekenčia, bei iš kurio nepajėgia ištrūkti (geriausiai tai atspindi Rimo žmonos Noros finalinė scena). Kaip jau įprasta, romane maišosi realybė su fantazijomis, tai tenka kai kada ir paklaidžioti, kol galvoje susidėlioja aiškesnis vaizdas to, kas vyksta kūrinyje. R. Gavelio kūriniai – ne poros prisėdimų reikalas (bent jau man), skaitymas lėtas, bet jokiu būdu ne nuobodus, skaitant atrodo, kad galva visada dirba, o užvertus paskutinį puslapį kone iš karto kilo mintis, kad taip ir norėtųsi iš karto vėl nuo pradžių ją perskaityti. Tam, kad dar daugiau detalių būtų galima pastebėti, dar geriau romaną pamatyčiau. R. Gavelis kalba apie visuomenę, jos ydas, mirtį, gyvenimo beprasmiškumą, veikėjai kuria paralelinius pasaulius, kuriuose gyvena atskirą gyvenimą, taip besislėpdami nuo tikrovės. Nėra nei didvyrių, nei kažkokių herojų: personažai žemiški, su savo ne visiems priimtinais poelgiais ir mintimis, bet vis vien apie kiekvieną iš veikėjų skaityti įdomu, nes jie gyvi (ir kaip ironiška taip sakyti, kai ne vienas iš jų jaučiasi merdėjantis) ir ryškūs.

Tas vyras galėjo Gretai būti tikras draugas – galbūt vienintelis visame pasaulyje. Jiedu numirtų kartu, nes tokia ir būtų jų draugystės esmė. Juk tokia yra kiekvienos tikros draugystės esmė: galimybė kartu numirti.

Pasakojimas tamsus, sakyčiau, tamsa, į kurią įvedamas skaitytojas, netgi klampi. Veikėjas, būdamas gyvas, jaučiasi miręs, jo mintyse – neištikima ir geresnio gyvenimo ieškoti išvykusi žmona, netoliese vis besisukiojanti ir neaišku kuo iš minios išsiskirianti septyniolikametė, prisiminimai apie tėvą, kuris sovietų valdžiai skųsdavo savo pažįstamus, smurtavusią motiną ir kitus niūrius praeities momentus. Daug cinizmo, beprasmybės, jei veikėjai pasijaučia ką nors laimėję, tai tuo pačiu jie būna ir pralaimėję, jokių užuominų apie tai, kad bus geriau, šviesiau čia nėra, o ir žinant R. Gavelio kūrybą, net ir nėra kažkokios vilties, kad dar kas galėtų pasikeisti. Nemažai kraupių vaizdinių, kuriuos skaitant prieš akis iškyla visi mano mėgstami siaubo filmai (kuriuos apibūdinu kaip tokius, kur ,,žmogus žmogui vilkas“, o ne tuos, kurie vaiduokliais gąsdina), viskas parašyta paprastai, nehiperbolizuotai, tad lengva įsitraukti į kuriamą slogią atmosferą, juodumą, kurios pilna veikėjų galvose. Nors turiu pasakyti, kad vienu metu buvau nustebinta ir juoko proveržiais, kuriuos paskatino turinys. Meistriškas tas R. Gavelis, nėra ko ir bepridurti.

Karts nuo karto ateina metas, kai jaučiu tokios literatūros poreikį. Nors šįsyk dar tikėjausi kaip nors išvengti to, atidėti įgriuvimo į visą minėtą tamsą laiką, bet vidinis noras, prieštaraujantis atidėjimui, pagreitino pažintį su ,,Septyniais savižudybės būdais“. Ji kiek silpnesnė, lyginant su ,,Vilniaus pokeriu“ ir ,,Jauno žmogaus memuarais“, bet įspūdis gerėjo sulig kiekvienu skyriumi.

Net pačiai įdomu, kokią kitą knygą pasiimsiu. Po tokio sunkaus emociškai romano įtikti bus ne ką paprasčiau nei prieš tai, kai dar tik pati to nežinodama po truputį tiesiau ranką šio romano link.

9.47. Gloria Goldreich ,,Mano tėvas Šagalas“

,,Mano tėvas Šagalas“ – tikrais faktais paremtas romanas apie Idą, vieno žymiausių XX a. tapytojų Marko Šagalo dukterį. Taip teigiama anotacijoje, tačiau verta paminėti, kad Markas – ne ką mažiau svarbus veikėjas, kai kada netgi užgoždavęs pagrindiniu personažu turėjusią būti Idą. Dailininkas realiame gyvenime visuomet troško būti žymiausias, labiausiai gerbiamas, gražiausias, mylimiausias ir kitoks -iausias, todėl tai, kad jis neretai buvo dominuojantis personažas romane, nė kiek nestebino.

Pradžioje knyga sudomino karo tematika, žydų tradicijomis ir, be abejo, pačiu Marku Šagalu. Jis, žmona Bela ir dukra Ida – žydai, tad per karą, nusinešusį daugybės žydų gyvybes, jiems nesyk teko bėgti į kitą šalį. Romane veiksmas rutuliojasi keliose Europos šalyse, taip pat Niujorke, nors mintyse ir prisiminimuose Idos tėvai neretai nusikelia į Rusiją, ypač į Vitebską (dabar Baltarusija), kuri abu užaugo. Viso pasakojimo metu galima matyti, kaip dažni bėgimai paveikė veikėjus: nepasitikėjimas, noras išvengti didesnių permainų, slėpimasis savo išsigalvotame pasaulyje, nutolimas pasitelkiant kokias nors veiklas (tapybą, rašymą), bandymai visais būdais ieškoti saugumo, pastovumo. Nors ir nepraktikavo judaizmo, Šagalai neretai laikydavosi tam tikrų žydams būdingų tradicijų ir taisyklių. Tai ryškiausiai atskleidžiama pradžioje, kai Ida sužino pastojusi. Skaitydama apie tėvų kaltinimus, esą dukra padariusi šeimai gėdą, prievarta keliamas vestuves ir priežastis, kodėl vestuvės būtinos, varčiau akis dėl tokio tunelinio mąstymo, kai argumentai renkami pagal patogumą, neatsižvelgiant, kiek jie skamba protingai, svarbu, kad kiti žydai Šagalų nepasmerktų ir įvertintų.

Daugiausia galima būtų kalbėti apie šeimos narių santykius, ypač dukros ir tėvo. Tikiu, kad visi žmonės yra egoistai, visgi yra tam tikros ribos, kurias peržengęs žmogus man tampa atgrasus. Todėl nenuostabu, kad gan greitai pagrindiniai veikėjai ėmė erzinti, nejaučiau jiems jokios simpatijos. Egoizmas liejosi per kraštus. Markas – tikras savanaudis, besirūpinantis tik savo gerove. Iš pasakojimo atrodė, kad jei jam pasidarydavo svarbu, kaip jaučiasi vienas ar kitas veikėjas, kokie artimųjų gyvenimo planai, tai tik todėl, kad jis nenorėjo būti paliktas, neprižiūrėtas. Markas jautėsi karalius, tampė Idą už virvučių taip, kaip tik norėjo. Ir Ida elgėsi lygiai taip pat – irgi dėl savanaudiškų paskatų. Knygos autorė bandė jai suteikti žmogiškumo (to trūko Markui), atskleisdama jos savijautą, bandė parodyti, kaip Ida ne kartą bandydavo tapti vis labiau nepriklausoma nuo tėvo moteris, bet kas kartą tolesni veikėjos veiksmai sugrąžindavo į vieną ir tą patį: Ida, viską pamiršusi ir palikusi, lėkdavo pas tėvą. Nors nesyk buvo atstumta ir sulaukė iš tėvo šiurkščių frazių, liudijančių, kad jam rūpi tik jis pats, moteris vis vien nesipriešindavo ir sutikusi myluodavo, stengdavosi kiekvieną norą išpildyti. Vietomis net purtydavo nuo tokių santykių, nuo tos nesveikos priklausomybės ir manipuliacijų, tad net ir pačiai keista, kad vis tiek knygą skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Net ruošdamasi kelių dienų išvykai pasvajojau: pasiimčiau knygą, jei tik būtų galimybė perskaitytus puslapius palikti namie – svoris ir dydis visai netiko mano kelionės aplinkybėms.

Kalbant apie romano apimtis, pamenu, pradžioje beveik šešių šimtų puslapių knyga kiek baugino (o jeigu nepatiks, bet nedrįsiu padėti į šalį ir kankinsiuosi skaitydama visus tuos šimtus?), bet netrukus supratau, kad net keldama dvejopą įspūdį ji bus greitai perskaityta, kadangi puslapių skaičius mažėjo neįtikėtinai sparčiai. Visgi versdama puslapius jaučiau, kad kai ką papasakoti buvo galima žymiai trumpiau. Autorė užsižaidžia, todėl galima rasti daug pasikartojimų, kalbėjimų apie tai, kas buvo aptarta jau ne vieną ar du kartus ankstesniuose skyriuose – pavyzdžiui, apie Idos grožį, kaip ji traukė aplinkinius vyrus, Marko narciziškumą, Idos gebėjimą elgtis su pinigais.

Romanas tapo ir puikia pažintine priemone, kadangi apie M. Šagalą, kitaip nei apie kitus nesyk minimus dailininkus (skaitant galima atsidurti menininkų vakarienėse, pajusti, kokios intrigos vyko tarp tos pačios meno srities atstovų – tai dar viena itin sudominusi knygos dalis), žinojau nedaug. Matyt, M. Šagalas kažkokiu būdu praslydo, nes nei jo paties, nei jo kūrinių nebuvau mačiusi (o gal tik neprisimenu – tikriausiai vienas kitas buvo rodytas dailės pamokose). Todėl nė nebaigusi skaityti pasidomėjau ne tik jo tapyba, bet ir kaip iš tikrųjų atrodė visi veikėjai.

,,Mano tėvas Šagalas“ – tai romanas, neturintis patrauklių veikėjų, dėl kai kurių autorės sprendimų taip pat galima būtų ginčytis, bet, nepaisant to, turinys įtraukia ir puslapiai tirpte ištirpsta.

9.46. Sarah Perry ,,Esekso slibinas“

Užvertusi knygą vėl sau iškėliau visad aktualų klausimą: nuo ko priklauso, kad kūrinys palieka tokį įspūdį, jog pabaigus skaityti dar kurį laiką neapleidžia ypatinga būsena, kai visos emocijos bando ištrūkti ir, rodos, nėra kur dėtis dėl tokio staiga atsiradusio pojūčio (ir tuomet belieka tik rašyti, o po to nusivilti, kad nepavyko perteikti nė pusės tiek, kiek norėjau)? Jau ilgą laiką tokia būsena man – ganėtinai reta, sukylanti vos kelissyk per metus. Todėl nenuostabu, kad atsivertus vieną ar kitą knygą (nebūtinai knygą, filmai, serialai – ne ką mažiau susiję su šia dilema) ir galvodama, kad štai, šitas kūrinys tikrai turi būti ,,tas“, neretai nusiviliu, o jei pagaliau bent užuomazgas minėtos būsenos pajaučiu, ieškau, kas galėjo nulemti, kad pagaliau viduje buvo kažkas daugiau nei įprastai išjudinta. Žinoma, peržiūrint įvertinimus, apžvalgas, galima padaryti tam tikras įžvalgas, bet taip pat nesunku pastebėti, kad kai kurie kūriniai, net ir turintys bruožus, kurie mane žavi, galiausiai lieka užribyje. Lygiai kaip ir yra tokių knygų (ar filmų, serialų), atrodo, jokiais būdais nesiderinančių prie mano ,,skonio“, bet sukėlusių tas emocijas, kurių taip trokštu kiekvienąsyk atsivertusi knygą (įsijungusi filmą/serialą). Todėl nemanau, kad šioje apžvalgoje irgi pavyks atskleisti, kuo ,,Esekso slibinas“ išsiskyrė iš kitų knygų, kad galop tapo ,,tąja“. Bet gal užteks pasakyti, kad ji tokia?

XIX a. pabaigos Londonas. Kora Syborn turėtų gedėti dėl vyro mirties, tačiau labiausiai ji jaučia išsilaisvinimą. Nelaiminga santuoka baigėsi, o dabar ji gali atsiduoti tam, kas ją labiausiai domino: mokslams. Kartu su sūnumi ir drauge ji atvyksta į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur susipažįsta su vikaru Viljamu Ransomu bei jo šeima. Esekso žmonės tiki, kad netoliese siautėja slibinas, dėl kurio vyksta visos pastarojo meto nelaimės. Kora, tikinti mokslu, viliasi, kad slibinas – tai neatrasta gyvūnų rūšis, tuo tarpu Viljamas nemano, kad toks padaras apskritai egzistuoja, o vietinių nepagrįsta baimė – pražūtinga ir nutolinanti nuo tikrojo tikėjimo.

Turime nemažai knygų, kuriose vaizduojami tolimesnės praeities įvykiai. Tačiau papasakoti taip, kad skaitytojas išties pasijaustų aprašomuose laikuose, pavyksta toli gražu ne kiekvienam rašytojui. Todėl nuo pat pirmųjų puslapių ,,Esekso slibinas“ man tapo pasigėrėjimu: atrodė, kad ne tik siužetas vyksta XIXa., bet ir autorė gyveno minėtame amžiuje. Jei nebūtų užrašo, kad tai – geriausia 2016-ųjų Didžiosios Britanijos knyga, o knygynuose ji nestovėtų prie moderniųjų rašytojų kūrybos, skaitydama nė nebūčiau suabejojusi, kad romanas yra parašytas prieš daugiau nei šimtmetį – tokį įspūdį sukuria rašymo stilius.

Iš pažiūros, romanas atrodo tamsus. Miestelio gyventojų tikėjimas mistine būtybe, kuriai suverčiama kaltė dėl visų nelaimių (net jei tai tiesiog girtas vietinis, dėl savo būklės įkritęs į vandenį ir prigėręs, ar kito žmogaus, o ne apkalbamo padaro, pavogti naminiai gyvuliai). Baimė sukelia įvairių padarinių: vaikai neišleidžiami tamsiuoju paros metu į lauką, bažnyčia kiekvieną sekmadienį prisipildo tikinčiųjų, istorijų, kada ir kas vėl matė Esekso slibiną, vis daugėja. Neviltis didėja, atrodo, kad ši beprotystė taip niekad ir nedings, o tik vis labiau apgaubs miestelį. Panašu į ,,Geruosius žmones“ – tai tiesa, bet ,,Esekso slibinas“ – kur kas šviesesnis vien dėl pagrindinių veikėjų.

Dėmesio centre atsiduriantys personažai – lyg atsvara miestelio tamsumui. Kora žavisi mokslais, ypač ją dominta gamtos sritis, dėl fosilijų ir kitų panašių radinių ji ir atvyksta į Eseksą. Paslėpusi puošnius apdarus, braidydama po purvus su vyriškais drabužiais, nesišukavusi ji tarsi visiškai atsiskiria nuo tradicinio tuometinio moters vaidmens. Jos geriausia draugė ir patikėtinė – ne ką mažiau savarankiška, kovojanti už darbininkų teises, besirūpinanti vargšais, santuoka jai būtų – tik jos laisvės suvaržymas, ko ji visiškai netrokšta. Tikėjimas joms – neaktuali sritis, dėl kurios Korai su Viljamu ir kyla nesutarimų. Tačiau, kas labiausiai džiugino skaitant, Vilas (taip sutrumpintai vadintas) vaizduojamas kaip plačių pažiūrų žmogus, kuris, kad ir besilaikydamas savo įsitikinimų, klausosi ir kitos pusės, ginčijasi, pateikdamas argumentuotą nuomonę (bei tokios pat klausydamas). Šalia to rasime dar ir porą gydytojų, kurie žavisi pažįstamomis moterimis bei trokšta panaudoti savo turimas medicinines žinias chirurgijos srityje (ir ne tik šioje, kadangi minima ir hipnozė) kur kas dažniau: deja, nemaža dalis net ir Londone gyvenančių žmonių vis dar netiki, kad tai yra visai kas kita nei kūno niokojimas ir mirties pagreitinimas.

Pradžioje skaityti buvo nelengva. Iš atsiliepimų susidariau nuomonę, kad ne man vienai tekdavo karts nuo karto sustoti ir atsiversti puslapį atgal ar pakelti akis į prieš tai skaitytą pastraipą: rodos, mintys kažkur tik vos vos nukrypdavo, ir jau pagaudavau save nebežinančią, kas per tą akimirką įvyko romane. Todėl tikrai netikėjau, kad aprašydama ,,Esekso slibiną“ pradėsiu nuo kažkokių klausimų apie ,,tas“ knygas. Tačiau tiksliai nepasakysiu kada, bet staiga viso to nebeliko: nebereikėjo tikslintis, grįžinėti atgal, atrodė, pajutau pasakojimo ritmą, įsitraukiau į istoriją, gaudžiau kiekvieną veikėjų judesį, dialogą, monologą. Žavėjausi veikėjais, jų ištrūkimu iš apribojimų ar laisvės mėgavimusi, subtiliais laiškais, įnirtingais pokalbiais, diskusijomis apie mediciną, mokslą ir tikėjimą, pasigėrėjimą teikiančiu artumo (nesvarbu, ar dviejų suaugusiųjų, ar dviejų vaikų, vaiko ir suaugusiojo) momentų talentingu, jautriu perteikimu.

Visapusiškai gražus romanas. Ir ne tik dėl viršelio, kurį pastebi kiekvienas (kita vertus, kaip galima nepastebėti, kai akį traukiančių viršelių turime tiek mažai?), bet ir dėl rašymo stiliaus, veikėjų charakterių ir jų tarpusavio santykių, kuriamos mistiškos atmosferos. Atrodo, tai – ,,mano“ knyga. Ir kaip pradžioje užsiminiau, kaip gaila, kai nesijaučiu gebanti perduoti didesnę dalį tos būsenos, minčių, kurias norėtųsi perskaičius tokią knygą.

Tiesa, pasidžiaugusi, kad užbaigiau įdomų romaną, gavau klausimą, ar rekomenduočiau jį. Rekomenduočiau, bet ne kiekvienam. Kalbant ne tik apie šią, bet ir kitas knygas, jau ilgą laiką nemėgstu rašyti tokių sąvokų kaip ,,(tikrai) patiks tiems, kurie…“, ,,skaitykite, (tikrai) nenusivilsite“, nes, kaip jau pradžioje rašiau, net ir pati dar iki galo nesuprantu, kas nulemia, kad net ir kruopščiai išsirinkta ir atitinkanti visus norimus kriterijus knyga tampa po dienos užmirštama, o kita – visai atsitiktinai išsirinkta, nieko apie ją nežinant, gali tapti visišku metų (ar ilgesnio laikotarpio) atradimu. Tiesą sakant, ,,Esekso slibinas“ patenka į antrąją kategoriją, nes tuo metu man suveikė du menki, kai kam tikriausiai ir absurdiškai pasirodysiantys kriterijai: naujų rimtesnių knygų trūkumas bei patikima leidykla (ne, tai visai ne reklama, o patirtimi paremta išvada. Vietoj ,,Baltų lankų“ galėtų būti ir keletas kitų) – tikriausiai dėl tokių silpnų argumentų šis romanas ir pragulėjo pas mane pusantro mėnesio, ir tik sakydama sau, kad skolintos knygos negali amžinai tūnoti lentynoje, prisiverčiau pagaliau atsiversti. O ką radau atsivertusi, jau paminėjau viršuje.

9.45. Alessandro Baricco ,,Misteris Gvynas“

Keistasis Alessandro Baricco. Jau nesyk aptartas, skaitytas, bet vis ranka tiesiasi jo knygų link, vos tik užsuku į biblioteką.

Romano centre – Džasperis Gvynas – rašytojas, kuris bendrauja tik savo literatūriniu agentu. Vieną dieną Džasperis laikraštyje paskelbia pažadą niekada daugiau neberašyti ir, nors jo agentas netiki, yra tvirtai pasiryžęs baigti rašytojo karjerą. Tačiau laikas bėga, o Gvynas vis nejučia pastebi, kad nerašyti tiesiog negali. Ieškodamas knygoms alternatyvų vyras galop randa išeitį: įsirengtoje studijoje jis rašys žmonių portretus.

Tai, kokiu būdu vyksta pasiruošimas rašymo procesui ir kaip renkama medžiaga apie portreto užsakovą, yra įdomiausia romano dalis. Čia nėra bereikalingų dramų ir konfliktų (juos galėtų sukelti vien pozavimo sąlygos), tik kliento ir Gvyno santykis, jų buvimas vienoje patalpoje kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Pozavimo idėja, mistiškumas, susijęs su portretu (intriguoja, kas Džasperio parašytuose lapuose užrašyta), sakyčiau, netgi ne tik su darbo rezultatu, nes mistiška nuotaika neapleidžia didžiojoje romano dalyje. Skaitant atrodė, lyg sklistų nenusakoma ramybė iš aprašomos studijos, o kiekvienas veikėjas kažkuriuo metu atsigręždavo į tikrąjį save – nors ne tiek daug ir sužinome apie personažus, bet pojūtis, kad jie visi išsinuogindavo ne tik išoriškai, nė trumpam nedingdavo.

Visgi knygą priskirčiau prie mažiau patikusių autoriaus darbų. Sunkiau skaitėsi, ypač antroje kūrinio dalyje, kai atsirado užuominų į detektyvą. Neįtraukė, kažkoks ir beprasmiškumo jausmas atsirado, nes mintyse ėmė kirbėti: o kas iš to?, juk vis tiek galop nelabai kas išaiškėjo, o kas buvo išaiškinta, neprisidėjo prie kažkokio svarbaus klausimo. Nors mistiškumas, iki galo taip ir neatsakyti klausimai ne sykį sutikti kituose autoriaus kūriniuose, bet šįsyk trūko užbaigtumo.

Tik gal kiek gaila, kad Triskart aušroje skaičiau anksčiau, nes ką tik perskaitytoje buvo užsiminta apie knygą tokiu pavadinimu, tad iš karto norėjosi darsyk atsiversti ir perskaityti jau kiek kitokiomis akimis.

9.44. Jane Harper ,,Sausra“

Aplinkoje buvo tiek gerų atsiliepimų (ir iš žmonių, kurių nuomone pasitikiu), kad negalėjau neperskaityti ,,Sausros“ ir aš (nors nedaug trūko, kad būčiau atidėjusi gal net kitiems metams). Dar vienas detektyvas į šių metų sąskaitą.

Kievaro miestelis, Australija. Visus iš sąstingio, sukelto nesibaigiančios sausros, pabudina įvykis: ilgametis miestelio gyventojas Lukas, pirma nušovęs žmoną ir sūnų, galop nusišauna ir pats. Į laidotuves atvykęs Luko geriausias vaikystės draugas Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas paprašomas kiek ilgiau pasilikti: Luko tėvas nori išsiaiškinti šio įvykio priežastis, tad, padedamas vietinio pareigūno, imasi tirti draugo nusikaltimo aplinkybes. Visgi tai daryti nelengva: prieš dvidešimt metų, dar paauglys, Aaronas buvo apkaltintas savo pažįstamosios nužudymu, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo jį nuo kalėjimo. O mažas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta, iki šiol puikiai prisimena ano meto įvykius ir Aaroną vis dar laiko žudiku.

Išdeginta žemė, išdžiuvusi upė, nebederlingos žemės – miestelio gyventojams, kurie pagrinde ir gyvena iš žemės ūkio, atėjęs labai liūdnas laikas, besitęsiantis nebe kelis mėnesius, o dvejus metus. Išvarginti nepriteklių, sauso ir karšto oro vietiniai užsiplieskia greitai, pernelyg ilgai nė neieškodami priežasčių. Veiksmas lėtas, bet tempas – tiesiog idealus pateiktoms gyvenimo sąlygoms. Kažkiek priminė ir šią vasarą, kai išėjus į kiemą vietoj įprastos žalumos matydavosi tik geltona išdegusi žemė, o dėl karščio sulėtėję buvo ne tik judesiai, bet ir mąstymas (bent jau tokiems kaip aš – nepakenčiantiems tokios temperatūros), bet, žinoma, nėra nė ko lyginti su tuo, kas aprašoma knygoje. Nemažai kas būtent atmosferą išskiria kaip vieną labiausiai įsirėžusių į atmintį romano privalumų, ir tegaliu tik pritarti: įtaigu, neperspausta.

Pats siužetas iš pažiūros – gan paprastas: pagrindinis veikėjas tiria bylą, o šalia aiškinamasi ir tai, kas įvyko prieš dvidešimt metų. Bet paprastumas visai netrukdo įsitraukti į pasakojimą. Įkritau į romano atmosferą, aprašomus įvykius, po to net žiūrint serialą vis galvoje imdavo suktis vienas ar kitas jau perskaitytas fragmentas bei norėdavosi grįžti bei skaityti toliau. Pasirodė gerai perteiktas mažo miestelio sindromas: kai visi bijo ko nors ir todėl niekas nesipriešina, kad ir kaip bebūtų nepagrįstai kaltinama, kenkiama ar kt., kai sekama paskui autoriteto nuomonę ir kaip lengvai toji nuomonė pakeičiama. Kažkas kažką matė, bet tyli, saugo vietinius, saugo save, tik neretai – dėl visai nereikšmingų, jokiais realiais faktais neparemtų priežasčių.

Personažai išplėtoti neprastai. Smagu, kai knygą sudaro vos daugiau nei 300 puslapių, o juos perskaičius sugebėčiau visai nemažai papasakoti ne tik apie porą svarbiausių. Veikėjai įdomūs, juos norisi palaikyti, o tai visuomet prisideda prie to, kad knygą skaitau su malonumu. Atrodė, kad nieko nėra per daug: visi dialogai, svarstymai reikalingi, o kur jau tarsi atrodydavo, kad štai, viskas krypsta visai nereikalinga linkme, greitai būdavo vėl sugrąžinama prie to, kas skaitytojui turėtų būti aktualiausia. Kulminacija – nelabai nuspėta, vėlgi, nugalėjo paprastumas, tačiau logiškumas yra reikalingas (vis dar prisimenu prieš tai skaitytą knygą, kur jo visiškai nerasta), tad džiugu, kad jo buvo. Net ir pabaiga – iki paskutinio sakinio rami, be jokių skubotų sprendimų, kurie galėtų nors kiek sumažinti susidarytą įspūdį.

Net ir rašant apžvalgą atrodo, kad vis dar į mane įsismelkusi toji slegianti, lenkianti prie žemės atmosfera. Kūrinys vertas dėmesio ir laiko, skirto skaitymui.

9.43. Guillaume Musso ,,Dabarties akimirka“

Guillaume Musso itin populiarus mūsų šalyje, yra išleista nemažai romanų, jie skaitomi, susilaukia gerų įvertinimų. Pati iki šiol buvau skaičiusi tik vienintelę knygą prieš penkerius metus – ,,Ar būsi ten?“, tuomet ji man patiko, bet sugrįžti prie šio autoriaus prisiruošiau tik dabar nusprendus, kad G. Musso galėtų tikti vakarams po darbui, kai norisi ko nors ,,greitai, lengvai ir gan įdomiai skaitomo“. Bet, kaip sakoma, pasvajok ir praeis.

Arturas iš tėvo gauna palikimą – apleistą švyturį. Jam pasakoma, kad švyturį galės turėti, jei tik neišgriaus įėjimo į vieną jame esantį kambarėlį (rimtai?? Akių vartymas prasidėjo nuo pat pradžių – o tai ne per geriausias ženklas). Tad labai (ne)tikėta, kad vos ne iš karto jis išgriauna įėjimą, įeina į kambarėlį ir po kelių akimirkų atsiduria Niujorke, tik maždaug po metų nuo tos datos, kai Arturas padarė tai, ko pažadėjo tėvui nedarysiąs. Kai po paros jis vėl nusikelia į kiek tolesnę ateitį, vyras ima aiškintis, kas vyksta su juo, įsimyli moterį, o netrukus paaiškėja ir gąsdinančios ateities prognozės.

Jei atsiverstumėte knygos nugarėlę, perskaitytumėte visiškai kitokią anotaciją. Joje akcentuojama Liza, lyg ji, o ne Arturas būtų pagrindinis veikėjas. Tad gal ir gerai, kad rinkdamasi čiupau tiesiog pirmą pasitaikiusią (ilgai nesirinkau, kadangi buvau susidariusi įspūdį, jog visos autoriaus knygos plius minus panašios), nes vis tiek būčiau įsivaizdavusi viską kiek kitaip.

Pirmoji skaityta G. Musso knyga irgi buvo apie keliavimą laiku. Skirtumas toks, kad vienas keliauja į praeitį, o kitas – į ateitį. Ir vienos knygos veikėjas gali pats pasirinkti, ar nori keliauti, o kitam tokių pasirinkimų neduota. Abu turi ribotą keliavimų skaičių, ir jiems pasibaigus viskas gali pasikeisti, tik neaišku, kiek į gerąją pusę. Be abejo, abiejuose romanuose svarbią vietą užima meilė. Daugelis rašytojų ne vieną kartą tik kitais žodžiais perpasakoja panašias į ankstesnes istorijas, bet šiuo atveju tai yra kelionė laiku – pripažinkime, ne pati dažniausia tema, o kai ją gvildena tas pats autorius kelissyk, norisi, kad istorijos būtų labai skirtingos, o čia galima skirtumus ir panašumus žymėti, bet galop vis tiek apibendrinimas bus toks, kad skaitant vieną norėsis visą laiką lyginti iš karto su kita, nes pasakojimo būdas, pagrindiniai akcentai, veikėjų charakteriai, maniera – viskas itin panašu.

Labiausiai erzino Arturo ir Lizos meilės istorija. Nieko nesakyčiau, jei jie būtų jau buvę pažįstami ar per kažkurią iš Arturo kelionių į ateitį susipažinę normaliomis aplinkybėmis, po to vienas kito ieškotų, bandytų kažkokius santykius megzti ir t.t., nevengiant ir kažkokių banalių sprendimų. Tačiau čia man jau buvo per daug sutapimų. Arturas tiesiog privalėjo perkeltas į ateitį atsidurti moters duše jai besiprausiant, po to atsirasti jos vaikino namuose pačiu reikalingiausiu momentu ar dar kur nors netoli jos. Užteko būti numestam prieš jos akis – ir jau meilė tikra, visam gyvenimui tiek jam, tiek jai. Nepasakyčiau, kad absoliučiai skeptiškai žiūriu į sutapimus (juk ir realiame gyvenime pasitaiko tokių, kai pavyksta tik galvą kraipyti, nesuprantant, kokiu būdu tai įvyko), bet šioje knygoje jie lipo vienas ant kito, o tai nebeįdomu, neįtraukia, nes neįtikina.

Romane nėra jokių spėliojimų, kodėl Arturas keliauja laiku, nuo kada tai prasidėjo, kas įvyko tame kambarėlyje, kaip tą sustabdyti, pakeisti. Viskas, ką gauname – nebent skyriaus pabaigoje du sakinius, kuriuose pagrindinis veikėjas dūsauja, už kokias praeities klaidas jam taip nutiko. Bet nieko nors truputį gilesnio, labiau apsvarstomo, jokių paieškų (nors pradžioje Arturas dar kaip ir tikėjosi surasti kokią išeitį, išsiaiškinti paslaptį.). Dažniausiai skyrius pradedamas vieta, kur Arturas atsirado, kaip jam pavyksta išsikapstyti iš ten, jei tai – nesaugi aplinka, tuomet pereinama, kaip jis atsiranda prie Lizos namų, tada ką jie spėja nuveikti, ir galiausiai jis vėl dingsta, viskas vėl prasideda iš naujo. Ėjimas visišku paviršiumi, monotoniškai kiek vargina, todėl nenuostabu, kad skaičiau toli gražu ne du vakarus, kaip prieš imdama tikėjausi.

Atskiros pastraipos verta kulminacija. Ji turėjo nustebinti, tą ir padarė, bet emocijos buvo tikrai ne tos, kokių autorius greičiausiai tikėjosi. Tikriausiai daug kam patinka nenuspėjamos pabaigos, aš – ne išimtis. Bet ne tuomet, kai tokia pabaiga atsiranda iš niekur. Skaitai ramiai sau fantastinį kūrinį, kur viskas aišku, jokių užuominų, jokios intrigos (išskyrus tą paprastą spėlionę dėl veikėjų likimo pabaigoje) ir staiga – ne, viskas visai kitaip nei atrodo. Ne taip kuriami siužetai su nenuspėjamomis pabaigomis. Tiesiog privalo būti keliamos skaitytojui abejonės, kažkokios užuominos pateikiamos, o ne taip, kaip dabar, kai atrodo, jog rašytojas pritrūko idėjų pabaigai ir todėl nusprendė ją nukirsti, pateikdamas visiškai nelogišką kulminaciją ir atomazgą.

Vertimas man užkliūva ne taip ir dažnai, bet šį kartą klaidos buvo daromos pernelyg akivaizdžios. Pavyzdžiui, aktorė Bryce Dallas Howard tapo aktoriumi Braisu Dalasu Hovardu. Net pasitikrinau, gal vertimas yra teisingesnis už mano atmintį, bet visgi ne – tai man pažįstama ir nesyk ekrane matyta aktorė. Šiais laikais, kai užtenka poros spustelėjimų, kad būtų galima pasitikslinti tokią informaciją, rasti panašias klaidas tekste yra kažkaip nemalonu.

Galbūt kitos jo knygos geresnės. Galbūt. Bet šiandien galvoju, kad vargiai beplanuoju ką nors dar bandyti skaityti iš G. Musso kūrybos.