12.3. Jurga Tumasonytė „Remontas“

Po „Undinių“ žinojau, kad pažintį su rašytojos kūryba tęsiu. Tiesa, „Remontas“ – visai kitoks nei skaityti apsakymai, tad jei ne prieš tai matyti atsiliepimai, kurie nuteikė kitokiam tekstui, būčiau nustebusi.

Kadangi prieš imdama knygą jau buvau susipažinusi, kad tai – dar vienas romanas, kuriame pasakojama apie 90-uosius, akių nevarčiau, kad viskas jau pažįstama. „Remontas“ prisideda prie jau skaitytų „Lizos butas“, „Kai aš buvau malalietka“ ir „Pietinia kronikas“. Nors bendri bruožai, aprašantys tą laikmetį, išlieka tokie patys (logiška), bet galvoju, kad būtent J. Tumasonytės pasakojime radau daugiausiai pažįstamų momentų, kurie skaitant nukėlė į vaikystę. Juokingiausia, kad net ir mano kiemo draugės turėjo tuos pačius vardus kaip ir veikėjos romane, abi gyveno tame pačiame bendrabučio aukšte (vienintelis skirtumas – jos nebuvo seserys). Kad ir ne taip laisvai, bet irgi vaikščiojome tarp butų, o mama karts nuo karto eidavo pas vienos iš tų draugių mamą į svečius, kol pamažu tiek aš nuo draugių, tiek ir suaugę nutolo vieni nuo kitų. Dar man pačiai įstrigo atostogų kaime aprašymas ir miestietės santykis su kaimo vaikais: nors vaikystėje visi kartu draugaudavo, bręstant natūraliai atsirado siena tarp vietinių ir atostogautojos, nors jokio konflikto, kuris būtų išskyręs juos, nebuvo. Žinoma, įstrigo dėl to, kad ir pati prisimenu, kaip vienų atostogų metu kaime visi dar atrodė draugiški, o kitąsyk nuvykus viskas tapo svetima, o žiūrėti, ar niekas nestoviniuoja kur nors ant kelio, kad išvengčiau nemalonių replikų, tapo norma. Tik čia,manau, nebe laikmečio, o perėjimo iš vaikystės į paauglystę etapo pasekmės. Džiugu, kad autorė neapsistojo vien tik ties pagrindinės veikėjos gyvenimu, bet ir nepagailėdavo ryškesnių detalių kaimynams, klasiokams bei jų tėvams – tokiu būdu buvo sukurtas itin gyvas daugiabučio paveikslas. Daug gyvenimų ir skirtingų likimų, kuriuos aprašydama rašytoja tarsi leidžia daugeliui atpažinti save ar savo aplinkos žmones.

Bet nemeluosiu, kad kurį laiką buvo nuobodu. Vienu metu nebesupratau, ar aš nebemoku skaityti, ar knyga kalta, nes romano, kurį tikėjausi perskaityti per dieną, puslapius verčiau lėtai. Intriga buvo kuriama nuo pat pradžių, o paslaptys turėjo išaiškėti net kelios, tad mėtantis tarp skirtingų laikotarpių kaip ir neturėjo jaustis nuobodulys, bet strigau. Nepakako vien tik ištęstų ir ne visada reikalingų aprašymų, sukelsiančių prisiminimus skaitytojams, nes mintyse sukosi klausimas: o kas iš to? Ir tada, likus nepilnam šimtui puslapių, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors mano skoniui dramos ten gerokai per daug, bet negalėjau atsitraukti, kol nepabaigiau paskutinio puslapio. Ir pabaiga – tokia gera, visiškai paaiškinanti knygos pavadinimą, visapusišką remontą, kuris daromas ne tik aplinkoje, bet ir savyje. Tuomet galvoje prasisuko ir ankstesni pasakojimo epizodai ir kaip ten atsiskleisdavo bandymai daryti remontą, kurie, kaip žinia, ne visada būna sėkmingi, kai kada tik pusiau pabaigti ar vis atidedami geresniems laikams.

Sponsored Post Learn from the experts: Create a successful blog with our brand new courseThe WordPress.com Blog

WordPress.com is excited to announce our newest offering: a course just for beginning bloggers where you’ll learn everything you need to know about blogging from the most trusted experts in the industry. We have helped millions of blogs get up and running, we know what works, and we want you to to know everything we know. This course provides all the fundamental skills and inspiration you need to get your blog started, an interactive community forum, and content updated annually.

12.2. Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija“

Michel Houellebecq kūryba mane ilgą laiką intrigavo: lietuviškai yra išleista nemažai jo knygų, o skaičiusiųjų atsiliepimuose netrūksta emocingumo. Pažintį su rašytoju, kuris švenčia gimtadienį vos pora dienų vėliau už mane (niekam neįdomus faktas, žinau), pradėjau nuo „Žemėlapis ir teritorija“ – vienu iš savo 2016-ųjų (!) knygų mugės pirkinių. Nors kiekvienos apdovanotos knygos į namus netempiu, bet Goncourt’ų premiją laimėję ar jai nominuoti kūriniai jau nesyk mane buvo maloniai nustebinę, tad vyliausi, kad ir šįkart bus ne kitaip.

Knyga pasakoja apie Džedą – menininką, kuris iš pradžių fotografavo Michelin žemėlapius, o vėliau perėjo prie tapybos. Visgi pinigai ir šlovė, kurios sulaukia, rodos, nelabai jį jaudina. Jis neskaito laikraščių, laisvalaikiu žiūri animacinius filmukus, socialinį kontaktą su kuo nors palaiko itin retai, o su tėvu, kuris jam užtikrino materialiai aprūpintą gyvenimą, susitinka tik per Kūčias. Romane daug egzistencinės vienatvės, kuri visu savo smarkumu bent jau man pasijuto tik užvertus paskutinį puslapį. Nesinori plėstis ir kalbėti apie kai kurias siužetines linijas (aš vietoj būsimų skaitytojų net anotacijos nugarėlėje neskaityčiau. Įdomiau sulaukti nežinant, kaip viskas išsirutulios), bet veikėjo gyvenime vienišumas matomas nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio.

Įdomi ir netikėta siužetinė linija susijusi su kitu veikėju – pačiu M. Houellebecq. Jei pradžioje skaitydama galvojau, kad apie jį bus tik užsimenama viename skyriuje, vėliau paaiškėjo, kad jis taps vienu iš ryškiausių savo romano personažų. Smalsu, kiek sau būdingų savybių jis aprašė, kurias iš turimų ypatybių ar įpročių nusprendė ironiškai pateikti, o gal kaip tik tikrovės pateikė minimaliai. Vėlgi neplanuoju išduoti siužeto, bet labai nustebino, kaip viskas romane pasisuko (nenustebins, jei anotaciją skaitysite), gal net nelabai esu sutikusi panašų atvejį literatūroje. Tikiu, kai kam gali pasirodyti drąsu ar net iš viso sunkiai suvokiama (prietarai visokie ir panašiai), tuo tarpu man tai – tarsi įrodymas, kad rašytojas savo kūryboje nebrėžia jokių ribų. Tiesa, prie lietuviškojo leidimo prisidėję žmonės nusprendė sulietuvinti rašytojo pavardę palikdami H raidę (Huelbekas), nors tariant prancūziškai H išnyksta. Rašydama savo mintis, pasidomėjau, ką įdomaus rašė Lietuvoje apie šią knygą ir radau straipsnį apie vertimą, kuriame kalbama ir apie šį keistą veikėjo/rašytojo pavardės pateikimo sprendimą.

Ironijos, kandaus humoro, nukreipto į menininkų pasaulį, visuomenę ar tiesiog kasdienybės ypatumus, apstu visame romane. Skaityti buvo smagu, o pusiausvyra tarp humoro ir rimtų temų (tėvo-sūnaus linija, susvetimėjimas) išlaikyta, sakyčiau, puikiai. Vos užvertus knygą pagalvojau, kad man pritrūko vientisumo, kažkokios bendros minties, bet išsimiegojus ir prisėdus prie šio teksto, minėtas trūkumas buvo jau nebe tiek jaučiamas. Bet suprantu, kad kai kuriems romanas gali atrodyti šiek tiek chaotiškas. Dar vietomis atrodė kiek per daug ištęsta (kai sugalvodavo papasakoti apie teptukų rūšis ar dar ką nors, kas visai neturi reikšmės pačiam pasakojimui), bet iš tikrųjų iš kitų komentarų tikėjausi tokių intarpų žymiai daugiau. O kad rašytojas mėgsta pasinaudoti Vikipedija ir nukopijuoti vieną kitą tekstą ar jo dalį savo romanams, tai pasirodė labiau juokingas faktas. Jei apie tai žinia būtų pasiekusi jau perskaičius knygą, tai nė kiek nebūčiau nustebusi, nes atrodo, kad jis gali sugalvoti bet ką.

Pabaigai. Iš atsiliepimų apie kitas jo knygas, apibūdinimus, pristatant rašytoją, kaip vulgarią ir pornografinę literatūrą rašantį kūrėją, buvau nusiteikusi, kad knygoje gali būti absoliučiai visko. Visgi gan greitai supratau, kad „Žemėlapis ir teritorija“, matyt, bus išimtis. Tai tie, kurie nori paskaityti ką nors iš M. Houellebecq’o kūrybos, bet nenori nieko panašaus į tai, ką vardinau šios pastraipos pradžioje, gali drąsiai imti šį romaną. Įtariu, „Kovos lauko išplėtimas“, kurią šiandien parsinešiau iš bibliotekos, bus kitokia, tai dar neskubėsiu jos atsiversti.

12.1. Anna Burns „Pienininkas“

Nors esu pradėjusi skaityti keletą kitų knygų, galop pirmąja metų knyga tapo A. Burns „Pienininkas“ – teko suskubti dėl bibliotekos besibaigiančio grąžinimo termino. Besibaigiantys terminai praverčia, nes atidėliojau knygą ilgokai, kadangi, prisiskaičius atsiliepimų apie pernelyg įmantrų rašymo stilių, nė nebežinojau, ar noriu jos apskritai. Užtat kaip buvo smagu, kai ją atsiverčiau ir po kelių puslapių galutinai įsitikinau, kad toks pasakojimo būdas man patinka.

Neįvardintame mieste gyvena mergina, vadinama tiesiog vidurine seserimi. Ji gyvena „šiapus“, o kita teritorija įvardijama kaip „anapus“. „Šiapus“ gyventojai jaučiasi visą laiką stebimi, čia nubrėžtos taisyklės, kas yra draudžiama, o kas leistina. Bet kokie norai turėti „anapus“ priklausantį daiktą, susitikinėti su ten gyvenančiais (ar netgi ten išvykti gyventi), kreiptis į policiją ar ligoninę yra smerktini. Dar yra daugybė dalykų, kurie vertinami kaip apskritai neįprasti ir įtartini (pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos pomėgis skaityti vaikštant, vyro pomėgis gaminti ir kt.), todėl niekada nežinia, kada šie „keistoki“ pomėgiai atsigręš priešais kaip dar vienas įrodymas, kad žmogus yra išdavikas, kad jo pažiūros – priešiškos toms, kurios yra priimtinos „šiapus“. Atmosfera puikiai sukurta ir tinkanti distopijai, visgi, anot kitų skaitytojų, po visa šia istorija slepiasi Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, vykę XX a. antrojoje pusėje.

Kai pagrindinę veikėją pradeda persekioti pavojingu laikomas Pienininkas, bendruomenės akys nukrypsta į merginą. Ji tampa apkalbų objektu, o tikrinti faktų niekas nė nesiruošia. Pajausti paranoją, merginos jausmus, bėgant laikui, kai ji suvokia nebegalinti suvaldyti to, kas vyksta aplink ją, kad nebežino, kaip ištrūkti ir suabejoja, kur iš tiesų yra tiesa, buvo išties lengva. Atrodydavo, kad oro pritrūksta ne tik veikėjai, bet ir man pačiai. Romane taikliai, netgi tragikomiškai pateikta masių įtaka nuomonių formavimui. Situacija prancūzų pamokos metu, kurioje visi iki nukritimo ginčijasi, kad dangus mėlynas, nors mokytoja, rodydama į jį, bando įrodyti, kad danguje yra visokiausių spalvų, viena labiausiai įstrigusių. Kartais viskas nueidavo iki absurdo, bet gerąja prasme. Skaitydama netgi stebėjausi, kad man šis pasakojimas tiek patinka, negalvojau, kad mano lūkesčiai buvo taip žemai nuleisti.

Vis dėlto, jei ilgą laiką lėtas skaitymas, kurį sau tegaliu pasiūlyti paskutiniu metu, netrukdė, tai pabaigoje jau norėjosi greičiau užbaigti, įdomumas prislopo supratus, kad nelabai kas iš viso siužeto galiausiai išeis, jokios ryškesnės atomazgos ar kažkokio tikslo pasiekimo taip ir neteko išvysti. Gaila.

2020-ųjų metų apžvalga

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad nuo pat sausio pradžios natūraliai, be jokios prievartos vis dažniau rinkausi namuose esančias knygas. Jei anksčiau per metus perskaitydavau vos vieną ar dvi, 2019-aisiais tokių buvo dvylika, tai 2020-aisiais net 42 knygos buvo išgelbėtos iš nesibaigiančios eilės. Tai yra daugiau nei pusė visų šiemet perskaitytų knygų. Buvo tokių, kurias numečiau po kelių lapų, į kurias vien pažiūrėjusi suprasdavau, jog joms laikas jau praėjo ir nenoriu skaityti vien todėl, kad ją turiu. Paskutinė priežastis motyvuoja ieškoti balanso ir nebekaupti daugiau nei sugebu perskaityti, nes laikui bėgant skonis ir poreikiai keičiasi.

21 knyga buvo gauta iš leidyklų ar el. knygyno („Briedis“, „Sofoklis“, „Tyto alba“, „Patogu pirkti“), o likusios 15 – iš bibliotekos. Na, ir biblioteka išlieka ta vieta, į kurią nuėjus taip ir kyla klausimas, kam pirkti knygas, kai jų ten daugiau nei perskaityčiau per visą gyvenimą.

Tad susumavus – 78 knygos (2019-ais buvo 88). Iš jų – 10 lietuvių autorių. Be to, netgi kelias negrožines įveikiau, o tai, žinant mane, nemenkas progresas, jų dar ne viena laukia eilėje.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą galite rasti čia):

  • 1/5 negavo nė viena knyga.
  • 2/5 įvertinau 12 knygų.
  • 3/5 gavo 29 knygos.
  • 4/5 įvertinau 34 knygas.
  • 5/5 nusipelnė viena knyga.
  • Viena liko be įvertinimo.

Taigi, vidurkis išliko toks pat kaip 2019-ais – 3,3. Be abejo, norėtųsi aukštesnio, bet esu skeptikė ir suprantu, kad perskaitant tiek knygų yra sudėtinga visomis vien tik džiaugtis. Ką jau kalbėti apie tai, kad vis sunkiau likti nustebintai ar rasti skaitinį, nuo kurio būtų sunku atsitraukti, o apie jį kalbėti norėtųsi ilgai ir daug.

Dar statistikos:

  • 22 412 puslapiai;
  • vidurkis – 287 psl. (2019-ais buvo 299 psl., tad trumpesnės apimties pasakojimų žavesys niekur nedingo).

Įsimintiniausios knygos žemiau pateikiamos atsitiktine tvarka.

Labiausiai patikusios knygos

  • Roy Jacobsen „Neregimieji“ ir „Balta jūra(pirmoji dalis – vienintelis penketas 2020-ais. Nesutrukdė ir daugelio minimas prastas vertimas. Atmosfera jose – būtent tokia, kokios šiemet itin troškau. Laukiu tolesnės dalies vertimo).
  • Sally Rooney „Normal People(galvoje sukasi vienintelis apibūdinimas – mano sielos knyga. Suprantu, kad ji nėra tobula, bet viskas užsibuvo tiek, kad jau noriu serialą antrąsyk žiūrėti).
  • Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti(2020-aisiais atmosfera laimėjo prieš siužeto įmantrumą, man rodos. Tiek šią, tiek „Kelias“ perskaičiau, gaila, kad lietuviškai nieko daugiau nėra).
  • Philip Roth „Portnojaus skundas(nors rekomenduoti dėl specifinio humoro jausmo nelabai kam ryžčiausi)

Kitos įsiminusios knygos

Dar buvo komiksai Persepolis“ ir vienaistorija“, taip pat su malonumu perskaičiau Pasikalbėkime apie Keviną“, Ruduo“, Palaužta moteris“, Grožis lyg žaizda“, Žmona su paslaptimi“, Ežeras“, Kišeninis moterų atlasas“ ir dar vieną kitą. Iš negrožinių iki metų galo atminty labiausiai išliko Artumo siekis“, Rašytojas ir savižudybė“ ir Tiesiog vaikai“.

O 2021-aisiais tikiuosi pratęsti tai, ką pradėjau 2020-aisiais. Toliau daugiausiai dėmesio skirti savoms knygoms. Stengtis nesukti galvos, jei savaitgalis ar visa savaitė praeis taip ir neperskaičius nieko ar vos kelis lapus.

11.78. Grigorij Čchartišvili „Rašytojas ir savižudybė“

„Rašytojas ir savižudybė“ buvo labiausiai laukta šių metų pirmos pusės knyga, kurią nieko nelaukusi įsigijau, vos sulaukusi jos pasirodymo knygynuose. Tiesą sakant, ne itin daug žinojau apie turinį ar jo kokybę, nes masino vien tai, kad visa knyga skirta savižudybės temai. Pavadinime ir anotacijoje esantis pažadas koncentruotis į nusižudžiusius rašytojus irgi intrigavo. Visgi į klausimą, ar lūkesčiai buvo pateisinti, vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti.

Pirmoji knygos dalis mane labiausiai sudomino. Joje kalbama apie tai, kaip savižudybė buvo vertinama įvairiais istoriniais laikotarpiais, kaip keitėsi įvairių religijos atstovų požiūris, kaip šia tema pasisakė filosofai, kokius geografinius ypatumus galima įžvelgti. Buvo įdomu skaityti apie tai, kaip bėgant šimtmečiams keitėsi požiūris į savižudybę. Autorius pasakoja šiais laikais, rodos, nesuvokiamas istorijas apie tai, kokius drastiškus būdus valdžia rinkdavosi, kad parodytų, kaip smerkia tokį mirties būdą, kiek pateisinimų surasdavo, kodėl vienų žmonių savižudybė būdavo pateisinama, o kitų ne. Įdomūs ir kultūriniai skirtumai, tam tikroms pasaulio vietoms būdingi papročiai (pavyzdžiui, Indijoje egzistavo paprotys žmonai susideginti kartu su mirusio vyro lavonu, taip pat – charakiris – Japonijos samurajų ritualinė savižudybė, kurią įvykdė ir man žinomas rašytojas Yukio Mishima). Skaitant norėjosi ir kam nors papasakoti kai kuriuos skyrius, ir padiskutuoti, nes tekstas išties turtingas faktais, istorijomis, netrūksta įdomių įžvalgų ir pamąstymų.

Antroje dalyje autorius pateikia sąrašą priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Pavyzdžiais iš tikro gyvenimo grindžiamos pačios įvairiausios priežastys – nuo nelaimingos meilės, jaunystės impulsyvumo iki ligų ar tiesiog besikeičiančios politinės situacijos, psichologinių traumų. Nors nevengiama ir humoro, tačiau autorius sugeba išlaviruoti ir parodyti abi puses – tiek supratimą, kodėl vienas ar kitas žmogus gali pasirinkti tokią išeitį, tiek klaidas, kurias, deja, bet ištaisyti dažnai būna per vėlu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie jaunų žmonių savižudybes, kurios paplitusios Japonijoje ir šalia jos esančiose šalyse, autorius mini, kad dažnas paauglys, bandantis nusižudyti, iki galo nesuvokia, jog mirtis yra galutinė, t.y. kad mėgstama fantazuoti, kaip nusižudęs stebės kitų, sužinojusių apie jo mirtį reakciją, įsivaizduos, kas bus šnekama laidotuvių metu, tačiau taip ir neįsivardina, kad viską pamatęs jis taip ir nebeatsikels (atmetant visokias pomirtinio gyvenimo teorijas). Norisi pridurti, kad nebūtinai tik jaunuoliams tai būdinga, nes kaip ir knygos autorius mini, kaip ir dauguma psichikos specialistų teigia, savižudybė neretai pasirenkama, nerandant kitos išeities/sprendimo iš susidariusios situacijos, bet ne dėl to, kad norima mirti be galimybės sugrįžti į pasaulį. Paminėjau tik keletą pavyzdžių, tačiau man tikriausiai visai svarbu atrodė, kad autorius stengėsi visko nekreipti tik į vieną pusę, t.y. arba tik smerkti, arba palaikyti. Tiesa, pasitaikė pastraipų, kurios vertė suabejoti jo pažiūromis kai kuriais klausimais, tačiau prie jų apsistoti ilgiau nenorėjau, pakako užfiksuoti ir tiek.

Nors teorija tinkama visiems žmonėms, bet dėl pasirinktos rašytojų tematikos, pavyzdžiai imami būtent iš šios profesijos atstovų gyvenimo. Apie tai, kad vienos profesijos išskyrimas – kiek per stiprus pareiškimas, o prie kai kurių pavyzdžių vietoj rašytojo pavardės įdėjus niekam nežinomo žmogaus, vargu, ar kas keistųsi, galima būtų diskutuoti iki nukritimo, bet tai dažniausiai netrukdė, juolab, kad ir pavadinimas jau nurodė, apie ką bus knyga. Visa problema, kad tų rašytojų yra begalė ir didžioji dalis pavardžių – visiškai nieko man (ir tikiu, kad ne tik man) nesakančios. Kai skaičiau vieną tekstą apie F. Dostojevskio knygų veikėjus, galvojau, taip ir nepasieksiu pabaigos per visus nežinomus personažų vardus, nes esu skaičiusi vienintelę „Nusikaltimas ir bausmė“, tad kitų veikėjų likimo paminėjimai mane paliko visiškai abejingą. Kai buvo vardijama, kad štai šitas rašytojas mirė dėl to, anas žudėsi dėl to, ypač kai tai buvo aprašoma nesiplečiant, nesigilinant į jų gyvenimus, o tik sausais faktais pateikiant, irgi buvo baisiai nuobodu tais atvejais, kai pavardės buvo visiškai nežinomos. Antroje dalyje vietomis jautėsi, kad, norėdamas paminėti krūvą įvairiausių rašytojų, autorius nebesusitvarkė su informacijos kiekiu, nebeliko to sklandaus ir neatsitraukti skatinančio teksto, kuris buvo pirmoje knygos dalyje. Ir vis dėlto įdomu buvo sutikti pažįstamus rašytojus, suprasti užuominas į jų kūrinius (gaila tiktai, kad knygos vertėjas S. Plath „Stiklo gaubtą“ išvertė kaip „Kolbą“), sužinoti naujų detalių apie juos. Tai jau minėti S. Plath bei Y. Mishima (Mishimos esu skaičiusi du romanus – abu aptarti tinklaraštyje), taip pat R. Gary, E. Hemingway ir kt. Arba skaityti istorijas tų, kuriems buvo skirta daugiau nei trys sakiniai.

Trečioji knygos dalis – 370 trumpų nusižudžiusių rašytojų biografijų. Prisipažinsiu, kad rudenį atsivertusi knygą pradėjau būtent nuo šio skyriaus. Pagal abėcėlę išvardintus autorius skaičiau po truputį. Pradžioje tarsi visai įdomu buvo, po to ėmė kartotis ir varginti. Dabar, kai perskaičiau visą likusį tekstą, imu abejoti, ar tuo atveju, jei būčiau atsivertusi sąrašą pabaigoje, iki galo būčiau jį įveikusi. Suprantu, kad skaitant biografines santraukas galima mėginti pastebėti panašumus, išskirti tam tikrus ypatumus, bet apie visa tai autorius šneka savo tekste, nemaža dalis tų autorių ir jų likimų yra minima jame, tad kam vėl iš naujo viską kartoti, nesu tikra. Dar, kadangi esu truputį skeptikė, įtariai žiūrėjau į kai kurių rašytojų savižudybes, t.y. kai kurios kėlė abejonę, ar tikrai buvo nusižudyta tyčia, ar tai buvo tik atsitiktinumas (pavyzdžiui, narkotikų perdozavimas, kai buvo žinoma, kad tas rašytojas ilgą laiką buvo nuo jų priklausomas), na, ir jau minėta abejonė, ar dėl kiekybės nenuvertėjo kokybė.

Netikėtai ilgas įrašas, tad gal ir man pačiai reiktų kelti klausimą dėl kiekybės-kokybės. O jei rimtai, apie knygą galėčiau dar daugiau papasakoti, bet ilgų tekstų nebelabai kas skaito. O knyga tiems, kuriuos domina savižudybės tema, nes neskaitant visokių nukrypimų ir rašytojų pavardžių kiekio, naudingos ar/ir įdomios informacijos išties nemažai.

11.77. Sara Collins „Franės Langton išpažintis“

1826-ieji, Londonas. Mulatė Franė Langton kaltinama pono ir ponios Benhamų, pas kuriuos dirbo tarnaite, nužudymu. Liudytojai smerkia įtariamąją, o Franė kartoja, kad visiškai neprisimena, kas nutiko tą naktį. Visgi sėdėdama kameroje ji ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Apie tai, kaip Jamaikos plantacijoje, būdama maža, išmoko skaityti, paauglystėje prisidėjo prie šeimininko vykdytų eksperimentų, o vėliau atsirado Benhamų namuose.

Lengvai skaitomas, įtraukiantis nuo pat pirmų puslapių romanas atskleidžia spalvingą Franės gyvenimą. Iš tikrųjų dabar galvoju, kad įdomiausios kūrinio dalys man buvo dabartis bei veikėjos vaikystė/paauglystė. Dabartyje – teismo procesas, kuris vietomis atrodė tiek įtemptas, turėdavau save stabdyti, nes iš įtampos jausdavau, kaip lekiu per tekstą akimis kiek per greitai, kad visas mintis sugaudyti spėčiau. Įdomu buvo sekti teismo dalyvių argumentus, kas vieniems ar kitiems pasirodė įtartina Franės byloje. Benhamų namai, kad ir kokie būtų svarbūs pagrindiniam siužetui, tapo nuobodžiausia dalis, kai kurie siužetiniai pasirinkimai irgi nemenkai prisidėjo prie to, kad „vidurys“ taptų gan blankus ir vietomis erzinantis.

Ir vis dėlto, viso kūrinio stiprybė – santykiai tarp veikėjų. Tokie tipiški toksiški santykiai, kai vienas tikisi vieno, o kito žmogaus visai kitokie tikslai. Kai galvoje kuriasi įvairios svajonės, viltys, kurias kitas kurį laiką, rodos, skatina, o vėliau sudaužo taip, kad lyg ir būtų galima pasimokyti, bet lipama ant to paties grėblio vėl ir vėl. Kai aplinkiniai bando gelbėti ir skatinti kritiškai mąstyti, bet nesinori nieko girdėti, nes atrodo, kad jis pats žino geriau. Tik tiek, kad šiuo atveju tam yra pateisinimas – Franės ir kitų, jos kelyje pasimaišiusių žmonių, padėties skirtumai. Toks negebėjimas išsinarplioti iš kito įtakos gelbėjo ir nuobodesnius knygos momentus.

Beje, jei nebūčiau perskaičiusi apie eksperimentus vienos skaitytojos apžvalgoje, knygos į rankas greičiausiai net ir nebūčiau paėmusi į rankas. Nors viršelis patrauklus savo faktūra, bet nemaniau, kad po juo galėtų slėptis tokia istorija. Eksperimentai susiję su rasių ypatumais, t.y. Franės šeimininkas bandė įrodyti, kad rasė nulemia žmogaus charakterį, gebėjimus, intelektą, skausmo slenkstį ir kitus bruožus. Nors apie pačių eksperimentų eigą aprašyta menkai, tačiau užuominos leido įsivaizduoti, kiek baisybių anuomet vyko už uždarų durų.

Apie vergovę ar juodaodžių padėtį XIX-XX a. teko skaityti ne tiek ir daug romanų, bet tie, kuriuos skaičiau („Pagalba“, „Nežudyk strazdo giesmininko“), šias temas sugebėdavo pateikti įdomiai. „Franės Langton išpažintis“ – kiek silpnesnė už minėtas, tačiau jau skaitant galvoje sukosi mintys, kam ją galėčiau rekomenduoti iš savo aplinkos žmonių. Tad arba vis pataikau išsirinkti tinkamas knygas, arba per mažai perskaičiau, kad tema pradėtų atrodyti nuvalkiota.

______________________________

Už galimybę išsirinkti sudominusią knygą esu dėkinga patogupirkti.lt

11.76. Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“

„Šalininkas“ – veikėjas, kuris nesugeba priklausyti kuriai nors vienai pusei. Jis tarnauja slaptojoje proamerikietiškoje Pietų Vietnamo policijoje, tačiau tuo pačiu metu perduoda slaptą informaciją savo vaikystės draugui Vietkongo ryšininkui. Karui einant į pabaigą, Pietų Vietnamo kariuomenės likučiai kartu su pagrindiniu veikėju evakuojasi į JAV. Čia mūsų personažas turės sekti pogrindyje esančius revanšistus, pranešinėti apie emigrantų iš Vietnamo nuotaikas, tačiau tai nėra taip paprasta.

Svarbi knygos dalis – veikėjo dvilypumas – man pasirodė patraukli tuo, kad buvo išvengta skirstymų į blogas / geras. Jam rūpi tie, kuriuos turi nužudyti, kai kurios aukos taip ir nepalieka jo ramybėje, tačiau romanas – visai ne nuodėmių skaičiavimas, saviplakos rezultatas. Taip buvo, nes taip reikėjo. Buvo galima daryti kitaip, bet padarė taip, o to sprendimo priežastys jam skamba logiškai ir pateisina elgesį. Ir visgi priklausyti abiem pusėms – vadinasi, nepriklausyti nė vienai.

Romanas aštrus, nestokoja ironijos. Siužetui vystantis nemažai dėmesio kreipiama į vakarietiškų ir rytietiškų tradicijų skirtumus. Vienas iš įsimintinesnių knygos įvykių – pagrindinio personažo dalyvavimas holivudinio filmo apie karą filmavimuose. Jau perskaitęs scenarijų veikėjas suvokia, kaip neteisingai jame aprašomi vietnamiečiai, tačiau tik dalyvaudamas pačiame procese, matydamas filmuojamas scenas, jis papuola į absurdo ir tragikomedijos kratinį, prie kurio galop ir pats prisideda. Rašytojas sugeba aprašyti situacijas itin ryškiai, atrodydavo, kad ir pati dalyvauju ten, matau, kas vyksta.

Tad nenuostabu, kad man labiausiai patiko dabartis. Toji, apie kurią užsimenama pradžioje ir prie kurios visu smarkumu grįžtama pabaigoje. Pati iš savęs juokiausi, kad ėmiau „Šalininką“ su mintimi dar kurį laiką išvengti itin niūrių knygų, kurias esu suplanavusi gruodžiui. Nes pamažu atsiskleidė, kad tamsumos yra išties nemažai ir šiame romane. Žmogaus kančia aprašoma įtaigiai, o būdai, kuriais bandoma palaužti veikėją, palieka stiprų įspūdį. Skaitydama jaučiau dviprasmiškas emocijas. Viena vertus, negalėjau atsiplėšti, tačiau tuo pačiu norėdavosi ir nors akimirkai padėti tekstą į šalį, pailsėti nuo aprašomos situacijos. Todėl nestebina manęs visi apdovanojimai, kuriuos autorius gavo už knygą, vienas jų – Pulitzerio premija 2016 metais.

Vienintelė problema buvo tai, kad dalis turinio – ne visai mano skonio. Šnipinėjimas, politiniai reikalai ir su tuo susijusios machinacijos – tai, kas tiesiog nesugebėdavo išlaikyti mano dėmesio. Skaitydama mažiau patinkančias vietas kartais pajusdavau, kad mintys nuklydo kitur, ir todėl kažką praleidau, net jausdavau kaltę dėl to. Visgi, kaip galima suprasti iš ankstesnių pastraipų, siužetiniais vingiais, kai dėmesys nukrypdavo prie kitų temų, labai mėgavausi, rašyčiau toms dalims aukščiausią balą be didesnių svarstymų. Dėl šių priežasčių kurį laiką niekaip negalėjau apsispręsti, kaip vertinti visumą. Tai taip ir paliksiu. Prisimindama tas puikiąsias romano dalis bei ignoruodama likusias. Ir džiaugsiuosi kiekvienu, kuris sugebėjo ar dar tik sugebės pasimėgauti šiuo romanu kaip vientisu pasakojimu.

11.75. Janet Geringer Woititz „Artumo siekis“

Nors namuose negrožinių knygų eilė vis didėja, bet skaitau jas retokai, o rašyti savo įspūdžius apie jas visai nesinori. Kad ir psichologinės. Kiek pastebėjau, neretai atsiliepimuose apie tokias būna arba surašoma santrauka, ką knygoje rašė, arba nueinama į savianalizę. O kai nesinori nei vieno, nei kito daryti, tampa sunku, tad ir šios aprašymą atidėliojau tikriausiai ilgiau nei mėnesį. Visgi, čia ta erdvė, kurioje noriu turėti surinkus viską, ką esu skaičiusi.

Janet Geringer Woititz man jau pažįstama, kadangi studijų metais skaičiau garsiausią jos knygą – „Suaugę alkoholikų vaikai“. „Artumo siekis“ – lyg tęsinys, kadangi tekstas skiriamas tai pačiai auditorijai (sudėtingose šeimose augusiems suaugusiems), tik čia konkrečiai žvelgiama į santykių temą. Tiesa, skaičiau komentarą, kad šioje knygoje net ir tie, kurie augo iš pažiūros „normaliose“ šeimose, gali surasti dominančių temų ar kai kuriose aprašomose situacijose atpažinti save. Aš nuo savęs pridurčiau, kad net jeigu neretai tekste orientuojamasi į romantinius santykius, bet daugelis temų tinka bet kokio tipo santykių ir juose atsirandančių problemų nagrinėjimui. Kadangi pirmoji knyga skaityta senokai ir mažai kas galvoje išlikę, deja, bet negaliu pasakyti, kiek visa informacija kartojasi.

Nedidelės apimties (140 puslapių), tačiau informatyvi knyga. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje yra skyrių, kurie skirti pačiam žmogui, kuris gyveno nedarnioje šeimoje, bei žmonėms, kurie bendrauja su tokią patirtį turinčiuoju bei nori kurti su juo artimus santykius. Teorija grindžiama pavyzdžiais iš autorės klientų pasakojimų, pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima daryti kitaip, kad mažiau būtų kenkiama tiek sau, tiek kitam. Knyga gali atverti akis, parodyti, kur kas blogai daroma, atpažinti save kai kuriose situacijose, kaip ir minėjau, sugeba netgi tie, kurie nesijaučia turėję trauminių patirčių tėvų namuose, bet kiek iš jos bus pasiimta – tai jau visai atskiras klausimas. Prisimenu vieną buvusią kolegę, kuri skaitydavo įvairias psichologines knygas (apie moteris, mylinčias per stipriai, ir visas kitas) ir sakydavo: skaitau, bet kas iš to. Ir tai yra visiška tiesa. Viena yra pastebėti, įsivardinti, o kas kita – pasiryžti kažką ir keisti.

Paprastai, aiškiai, įtraukiančiai. Perskaičiau per vieną vakarą, bet su ta mintimi, kad prie visų tų lapukų, kurių priklijavau krūvą, kada nors sugrįšiu.

11.74. Antonis Samarakis „Klaida“

Prieš porą mėnesių radusi šią knygą bibliotekoje net nustebau, nes ji buvo visai neseniai pasirodžiusi prekyboje (aha, pabaksnojimas sau, kad nereik pirkti knygų, nes ir bibliotekoje jų pilna). Mano pamėgtos apimties knyga, nukelianti į neįvardintą valstybę, kurioje visi žmonės skirstomi į režimo šalininkus ir priešus, o tvarką prižiūri slaptosios policijos agentai. Kavinėje sulaikomas jaunuolis, kuris užkalbino priešiškos režimui organizacijos narį. Kadangi įrodymų, kad įtariamasis yra prasikaltęs, nėra, sugalvojamas planas: kol jaunuolis bus vežamas į Centrinę būstinę sostinėje, kartu vykstantys agentai pasistengs jį tariamai draugišku elgesiu prakalbinti ir paskatinti bėgti, taip įrodant savo kaltę.

Įdomu tai, kad čia nerasite nieko apie tai, kuo režimas ypatingas, kaip veikia visuomenė, kokios vyrauja taisyklės. Atrodo, kad viskas pateikiama faktais, kurie niekaip neplėtojami, nes galimai išsiplečiant būtų įjungiamos emocijos, jausminiai vertinimai, vieta interpretacijoms, o to santvarka, kurioje vyksta veiksmas, nepakenčia.

Nenuostabu, kad ir planas pripažinti įtariamojo kaltę apgalvotas iki smulkmenų – tuo nesunku įsitikinti skaitant knygą ir veikėjų paaiškinimus. Karts nuo karto pasijausdavau vedžiojama už nosies (be abejo, tai – pliusas), o tai, kad į situaciją žvelgiama iš kelių veikėjų pozicijos, suteikė kūriniui intrigos, o man, skaitytojai, visažinio vaidmenį. Nors pati idėja įdomi, o pabaiga – efektinga, visgi niekaip negalėjau įsijausti į veikėjų dialogus. Suprantu, kad buvo norima pateikti dviejų nepažįstamų žmonių pokalbį, jų pastangas rutulioti dialogą, todėl buvo daug kalbėjimo apie nieką. Bet tai laikui bėgant ėmė varginti, gal kad ir gyvenime pavargstu nuo tokio tipo pokalbių. Dialoguose pateiktų sakinių struktūra, tai, kaip buvo viskas sakoma, irgi situacijos negelbėjo. Niekaip nedingo jausmas, kad kažkas čia ne taip. Be abejo, sakinių stilistikai įtakos galėjo turėti ir tai, kad knyga parašyta praeito amžiaus septintame dešimtmetyje.

Neabejotinai įsimins savo patraukliu „keistumu“.

Knyga buvo ekranizuota kelissyk, vienas iš filmų – 1975-ųjų „La Faille“.

11.73. Tove Jansson „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja. Nematomas vaikas“

Iki šiol trolius Mumius pažinojau tik iš paveikslėlių ir dar poros kažkada vaikystėje skaitytų komiksų (atsimenu, jie buvo nuosavi, gaila, kad neišliko). Knygą lyg ir bandžiau skaityti, bet nesėkmingai, tai vėliau ir nebegrįžau Iki šių metų, kai mano vidinis vaikas panoro vaikiškos literatūros. Ir kai perskaičiau, kad vienos mėgstamos grupės pavadinimą įkvėpė Mumių veikėja.

Šis leidimas susideda iš dviejų T. Jansson knygų. „Kometa atskrieja“ – ilgas vientisas pasakojimas apie kometą, kuri artėja Mumių slėnio link, o „Nematomas vaikas“ sudarytas iš trumpų istorijų apie įvairius Mumių pasaulio veikėjus.

Kalbant apie „Kometa atskrieja“ bei kitas istorijas, kuriose Mumiai buvo pagrindiniai personažai, mane sužavėjo veikėjų lengvumas. Rašoma apie Mumių šeimą – Muminuką, jo tėtį, mamą. Jų bendravimas – itin paprastas, kupinas tarpusavio pasitikėjimo, be konfliktų, nesibaigiančių klausimų su įtarinėjimais, kur kas buvo ir ką veikė. Į pasaulį jie visi žiūri itin lengvai, žinoma, ir naiviai. Bet taip paprastai priimdami viską, kas aplink juose vyksta, jie tampa tuo atviri visokiausiems netikėtumams. Sunku nusakyti tą apėmusį įspūdį, bet švelnumo ir vienybės ten apstu.

Kitas momentas, kurį norisi paminėti, yra itin tikroviškai aprašytos kai kurios veikėjų būsenos. Nežinau, kaip į jas reaguoja vaikai, bet man, kaip suaugusiam žmogui, pasirodė išties stipriai atskleisti personažų jausmai, baimės, nerimas. Pavyzdžiui, viena veikėja itin bijojo katastrofų ir jautėsi nesuprasta pasisvečiuoti atėjusios draugės, kuriai visiškai svetima buvo toji baimė, apie kurią mėgino kalbėti bijančioji. Kitas troško tylos, o dar vienas jautėsi vienišas ir labai norėjo susirasti draugą. Visgi negalėčiau sakyti, kad pasakojimai apie Mumius buvo šviesesni. Ne, visuose juose šviesumo buvo apstu, tačiau ankstesnėje pastraipoje minėto lengvumo šiose istorijose, kuriose ne troliai yra įvykių centre, jau tiek nėra, nes veikėjai labiau jaudinasi dėl ko nors.

Nors nesakyčiau, kad knyga pakerėjo mane, bet net ir dabar rašydama suprantu, kad joje yra daugiau gerų dalykų nei atrodė skaitant. Dar pasižiūrėjau, kad reikėjo pirmiau skaityti kitą turimą knygą – „Tėtis ir jūra. Vėlai lapkritį“, nes kaip tik lapkričio galas buvo. O dabar gavosi, kad kaip tik praeitą savaitgalį, kai daug kur buvo įžiebiamos miesto eglės, skaičiau aptariamoje rinktinėje esantį kalėdinį pasakojimą „Eglutė“. Tad pas mane Kalėdų pojūtis atėjo mėnesiu anksčiau, o gruodį, įtariu, eilinį kartą skaitysiu tikrai ne pačias šviesiausias istorijas.