10.10. Hans-Ulrich Treichel „Pražuvėlis“

Prieš savaitę apsilankiusi bibliotekoje itin apsidžiaugiau, radusi „Pražuvėlį“ – autorius dalyvaus jau greitai vyksiančioje knygų mugėje, tad perskaityti knygą prieš apsilankant renginyje, labai norėjau.

Pasakojimas nukelia į 6-ąjį dešimtmetį, pokarinę Vokietiją. Paauglys sužino, kad brolis Arnoldas visai nėra miręs, kaip jam iki tol pasakodavo. Jis tiesiog dingo, kai tėvai traukėsi iš rytų į vakarus, ir dabar galbūt atsirado. Pagrindinis veikėjas nėra pasiruošęs priimti pradingėlio į savo šeimą ir tyliai pyksta, o tuo tarpu tėvai jau planuoja dalyvavimą tyrimuose, kurie turėtų atskleisti jų giminystės ryšių egzistavimo tikimybę.

Tai autobiografinis kūrinys, papasakotas tarsi vienu įkvėpimu (tekstas vientisas, nesuskirstytas į skyrius). Pagrindinis veikėjas auga su tėvais, kurie, rodos, jo nemato. Visur, kur tik bebūtų, sklinda Arnoldo vardas, mamos prisilietimai ir žvilgsniai, kad ir nukreipti į kartu gyvenantį sūnų, bet emociškai susiję su dingusiuoju. Paaugliui visą laiką atrodė, kad tėvų veiklos, mintys nukreiptos tik į Arnoldą, kad pastarasis yra priežastis, kodėl jie priima vienokius ar kitokius su buitimi, darbu susijusius sprendimus. Vietomis išties gerai perteikiamas skausmas, kurį jaučia pagrindinis veikėjas dėl trūkstamos meilės ir švelnumo. Todėl, kad ir koks savanaudiškas pyktis atrodytų, bet jis tampa visiškai suprantamas, stebint situaciją, kurią matė pasakotojas savo šeimoje. Tėvų tarpusavio santykiai, jų bendravimas su vaiku patraukia dėmesį, visgi apie įvairias traumines patirtis skaityti įdomu, ypač, kai dar žinoma, kad tai neišgalvota istorija.

O kas mažiau įdomu? Visos aprašytos ekspertizės, kurios gal pradžioje kiek sudomina, nes visgi tai seni laikai, tad ir tyrimo būdai – toli gražu nemodernūs, bet po kiek laiko skaityti apie tai, kaip kas matuojama, kas su kuo siejasi, o kas ne, prailgo (o turint galvoje, kad knygoje – vos šimtas su trupučiu puslapių, o teksto šriftas – didokas, atrodytų tokį žodį vartoti net kažkaip netinkama). Ir pats tekstas neįtraukė tiek, kiek tikėjausi. Buvo gerų momentų, kad ir pabaigą norisi pagirti, bet bendrai jaučiau, kad ganėtinai sunkiai stūmiausi per puslapius, net buvo keista, kad tokia trumpa, o taip ilgai skaitau.

Bet noro užsukti paklausyti knygos autoriaus mugėje nepradangino, tad tikėtina, kad ateity jo pavardė tinklaraštyje dar bus paminėta.

Reklama

10.9. Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Oi, ta Eleonora. Seniai norėjau, skaičiau kitų atsiliepimus, galiausiai prisiruošiau ją susirasti ir perskaityti, bet nė negalvojau, kad taip ji mane paveiks, tiek visokių minčių ir emocijų sukels. Bet apie viską nuo pradžių.

Eleonora gyvena paprastą gyvenimą. Nuo pat studijų baigimo dirba toje pačioje įmonėje ir atlieka tas pačias pareigas. Per pietus sprendžia kryžiažodžius, stebi bendradarbius, bet su jais stengiasi išvengti bet kokio kontakto. Vakarais – tie patys kryžiažodžiai ir televizorius ar knyga, savaitgaliais šalia minėtų užsiėmimų prisideda ir keli buteliai degtinės. Trečiadieniais – pokalbis telefonu su mama. Jokių draugų, apsilankymų renginiuose, nenumatytų išlaidų. Tačiau Eleonorai toks gyvenimas tinka, ji ir pati sako, kad jai viskas gerai. Tik ar tikrai? Vieną dieną ji tampa nelaimingo atsitikimo liudininke ir praradusio sąmonę pagyvenusio vyro gelbėtoja. Šis iš pažiūros visai nereikšmingas įvykis tampa Eleonoros gyvenimo pokyčių pradžia.

Pradžia sukėlė abejonių, ar ši knyga išties verta visų jai skirtų liaupsių. Eleonora atrodė netgi per daug keista (erzinanti? Atstumianti?), o kai kurios situacijos – lyg iš lėkšto romantinio filmo (meilė muzikantui, kurį tik kartą matė, o mintyse sukurtas ištisas jų bendros ateities paveikslas, apsilankymas grožio salone ar drabužių parduotuvėse, kur konsultantės bando keisti jos stilių). Tačiau pamažu pradeda skleistis tikrasis romano gylis, o kartu – ir kilti pačios įvairiausios emocijos, priklausomai nuo aprašomų įvykių.

Iš vienos pusės, tai knyga apie moterį, kuri buvo vieniša visą gyvenimą. Iš pradžių – su mama, kurios meilės jai neteko jausti, vėliau – einant iš rankų į rankas po skirtingų globėjų namus. Pagirtina, kad autorė nesistengė šokiruoti. Apie blogybes, kurias teko Eleonorai ištverti, rašoma gan abstrakčiai, paminint tik tiek, kiek reikia, kad skaitytojai patys susidarytų bendrą vaizdą. Net ir pats artėjimas prie pagrindinio vaikystės įvykio išsiaiškinimo yra kitoks nei įprasta – čia svarbiau ne faktas (kas įvyko ten, nors nepasakyčiau, kad nustebins, nes romano eigoje jau galima buvo nuspėti tai), o kaip einama prie to – realistiškai lėtai, su daug tylėjimų, pykčio, prieštaravimų (tiesa, vadinamasis plot twist‘as gale buvo visai nereikalingas, paprasčiau buvo galima sugalvoti). Suaugusiojo gyvenimas – dar vienas iššūkis, nes net ir susidėliojus rutiną, kaip galima pastebėti, Eleonora tik apsimeta, kad jai viskas gerai. Vienatvė, nesėkmingas savęs įtikinėjimas, kad ji gali būti ir viena, kad jai visai nesinori būti kvailas kalbas mėgstančių kolegų būryje, savaitgalių leidimas su degtinės buteliais, kad tik kaip nors išgyventų vienišą savaitgalį ir kaip nors sulauktų pirmadienio, kai galės eiti į darbą. Ką jau kalbėti apie pokalbius su motina – sunku nereaguoti į žodžius, tai, kokiu tonu jie pasakomi, tai, kaip Eleonora vėl virsdavo dešimtmete mergaite. Tačiau yra ir šviesioji pusė – knyga spinduliuoja nepaprastą gerumą. Tokią malonią šviesą, kurią jausti skaitant buvo tikrai gera, ypač matant, kaip to reikia pagrindinei veikėjai. Čia tiek gerų dalykų sutelpa: kito prisijaukinimas, gebėjimas kitą priimti tokį, koks jis yra, drąsa kalbėti ir kreiptis pagalbos, pojūtis, kad kažkam esi reikalingas ir rūpi, ir dar daugiau. Šias abi puses autorei pasisekė suvaldyti tiek, kad nesinorėtų paleisti šios knygos iki pat pabaigos.

Man Eleonora Olifant tapo ypatinga tuo, kad kai kuriuose puslapiuose jos mintys visiškai atkartojo manąsias – tai buvo netikėta (jei būtų tikėta, kažin, ar būčiau išdrįsus ją pasiimti), tad tikiu, kad dar ilgą laiką nešiosiuosi šią istoriją su savimi.

O knyga – nebijantiems pasikapstyti po personažų gyvenimą, rasti priežastis, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, kur viso to šaknys, pamatyti sąsajas tarp vaikystės patirčių ir to, kaip suaugęs priima tam tikras patirtis. Eleonora nėra statiška, ji keičiasi romano eigoje, bet visi pokyčiai argumentuoti, nesijaučia dirbtinumo, kaip kai kada pasitaiko, pavyzdžiui, kai pasikeitimai vyksta pernelyg staigiai. Man tai netgi išbuvimo knyga – tokia, kai sekamas veikėjos gyvenimas, kartu būnant ir liūdnuose, ir linksmuose ar gėdinguose įvykiuose, bei stebint, kaip Eleonora pamažu eina savęs išvadavimo link. Be moralų, pamokymų, tačiau kai kurias pastraipas taip ir norėjosi pasižymėti dėl jose esančių taiklių minčių. Perskaičius liko geras jausmas, bet kitaip, rodos, ir būti negali.

10.8. José Saramago „Kainas“

J. Saramago kūryba man žinoma jau ilgą laiką. Tai berods ketvirtoji autoriaus knyga, kurią perskaičiau, tad jau drąsiai galiu sakyti, kad tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų.

Kaip ir „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, taip ir šioje knygoje perkuriami Biblijos siužetai ir charakteriai. Pradedama nuo Adomo ir Ievos, o netrukus įvykių centre atsiduria jų sūnus Kainas, kuris nužudęs savo brolį Abelį, pasmerktas amžinoms klajonėms. Keliaudamas erdve ir laiku jis stebi ir dalyvauja gerai žinomuose Biblijos įvykiuose. Jis mato, kaip Abraomas ruošiasi paaukoti savo sūnų Izaoką, kaip statomas Babelio bokštas, sunaikinama Sodoma ir Gomora, kokios kančios aplanko Jobą bei stebi, kaip statomas Nojaus laivas ir kaip juo bandoma išsigelbėti nuo tvano.

Siužetas specifinis, tad skirtas ne kiekvienam. Ir net nesakyčiau, kad žmogus turi būti būtinai netikintis, svarbiau už pažiūras yra mokėjimas kritiškai vertinti ir matyti šią knygą kaip atskirą kūrinį, o ne kaip erezijas skleidžiantį tekstą. Manyčiau, kad būti girdėjus ar nors kiek susipažinus su minėtomis Biblijos istorijomis galėtų būti privalumas, įtariu, kad tai irgi gali turėti įtakos įspūdžiui. J. Saramago interpretacijas skaityti buvo įdomu (kaip ir tuomet, kai skaičiau „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“), autorius labai taikliai įdeda savo kūrybinius pataisymus (jei taip galima įvardinti), kelia klausimus ten, kur juos verta užduoti, verčiant abejoti ir suklusti ne tik skaitytoją, bet ir pačius veikėjus. Nors neatsisakoma ir mitinių būtybių, tačiau bendrai vertinant personažai atrodo ganėtinai žemiški, t.y. abejojantys, klausiantys, neretai nepasitenkinantys tokiais atsakymais, kad „tokia buvo Dievo valia“ ar kt.

Rašymo stilius – būtent toks, kokio būtų galima tikėtis iš J. Saramago. Jis lieka ištikimas savo ilgiems sakiniams, dialogų neskyrimui į atskiras pastraipas, tačiau skaityti nėra sudėtinga, anaiptol – didelis malonumas. Kokybiškas tekstas kelia tik vieną mintį: jo tiesiog per mažai, ši knyga – vos ~130 puslapių teturinti, tad, rodos, vos atsiverčiau, o jau ir paskutinis puslapis. Siužetas bei jo pateikimas nėra vien tik rimtas – kai kada dėl netikėto pasirodymo nustebindavo subtilus humoras.

Galvoju, kiek primirštas šis autorius pas mus, kad ir ne vieną vertimą jo turime. Taip, ir mano rankos vis tiesiasi prie naujų kūrinių (štai ir dabar vasariui pasiruošiau krūvą, kurią sudaro šiemet ar pernai leistos knygos), bet kartu stengiuosi ir bibliotekos neapleisti tam, kad tokios knygos kaip „Kainas“ būtų surastos ir perskaitytos.

10.7. Kastytis Sarnickas „Turnė“

Kai išgirdau apie „Turnė“ pasirodymą, iš karto susidomėjau. Kai dabar pagalvoju, tikriausiai suintrigavo knygos pristatymas socialiniuose tinkluose, pasirodę pirmieji atsiliepimai, nes G&G Sindikato neklausau, tad tai nebuvo variantas, kai norisi perskaityti vien dėl autoriaus. Pats romanas pasakoja apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“, kurios muzikinė karjera tęsiasi jau penkiolika metų, o dabar grupės nariai išvyksta į dešimties dienų koncertinį turą po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Atsidūrimas pačiose įvairiausiose scenose, laisvalaikio leidimas vartojant alkoholį ir mąstant, kaip prabėgo laikas ir pasikeitė tai, ko iš jų norima ir tikimąsi, suabejojama, ar jiems dar nereikia užbaigti karjeros, nes populiarumas jau kurį laiką prislopęs.

Pirmas dalykas, kurį mini daugelis perskaičiusiųjų – humoras. Tam ir aš galiu pritarti, nes prajuokino ne kartą. Tam įtakos galėjo turėti ir rašymo stilius, nes kalba (tiek monologai, tiek dialogai), kad ir paįvairinta keiksmažodžiais, bet natūraliai skambanti, tad ir skaitant jautėsi lengvumas. Patiko ir tai, kad veikėjai priklauso šių dienų Lietuvai, t.y. aplinka nėra išgalvota, minimi egzistuojantys renginiai (M.A.M.A. muzikiniai apdovanojimai, „Eurovizija“, „Muzikinė kaukė“) ar asmenys (Ramūnas Zilnys, Paulius Ambrazevičius, tokie atlikėjai kaip Mia, Tomas Augulis, tas pats G&G Sindikatas ir kt.). Žinoma, apie visa tai irgi juokaujama, bet humoras – patrauklus, nėra grubumo ar ironijos, pereinančios į užgauliojimą ar tyčiojimąsi. Be abejo, gastrolėse neišvengiama įvairių kuriozinių nutikimų, alkoholis jų skaičių keliskart padidina. Na, ir patys veikėjai gan neblogai apibrėžti, kiekvienas turi išskirtinių bruožų, kurie atsiskleidžia aprašant kiekvienam nutinkančius nuotykius ar kylančius klausimus.

Ir viskas būtų labai neblogai, bet kažkuriuo metu ėmė jaustis monotonija, kuri vis mažino įdomumą, kol galop jo beveik neliko. Daug pasikartojimų (kai prieš kiekvieną koncertą žadama nusipirkti normalaus maisto, o vis tiek prisiperkama alkoholio, kai vis žadama eiti apžiūrėti miesto žymių objektų, plaukioti baseine ar skaityti knygą, bet galop visi susitinka prie baro – kelis pirmuosius kartus gal ir prajuokina, bet po to kažkaip jau šypsenos nebekelia), o ir pati veikėjų kasdienybė ima atrodyti per daug vienoda: atvykstama į miestą, prisigeriama, nueinama pakoncertuoti, po koncerto einama gerti, prabundama ne visai aišku kokioje padėtyje ar kokioje vietoje, piktas vadybininkas visus surenka, vėl važiuojama į kitą miestą ir ta pati istorija kartojama. Nežinau, kaip realiai visame tame dalyvaujant būtų, bet skaitant po kiek laiko tampa nebeįdomu. Romane bandoma nemažai rimtų klausimų (draugystė ir susvetimėjimas, socialinių tinklų įtaka šių dienų gyvenime, kiek verta koncertuoti toliau, kai į pasirodymus nebeateina tiek žmonių, kiek seniau ir kt.), rodos, ir pats pasakotojas vis labiau rimtėjo, bet per visa tai buvo pereita gan paviršiumi, pritrūko kažkokios rimtesnės išvados pabaigoje. Bet geriau pagalvojus, gal ir viskas gerai su ta pabaiga (nes nusprendžia išlikti patys savimi, o ne pasiduoda daryti tai, ko patys nenori).

Norintiems pasijuokti ir/ar pabūti roko grupės gastrolių užkulisiuose.

10.6. Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“

Šią knygą pasigriebiau tuomet, kai atsidūriau bibliotekoje vos penkioms minutėms. Stovėjo lentynoje prie naujienų, na, nejaugi neimsiu ir nepamėginsiu pati išnarplioti jau daug kur aptartą Oliverį.

Oliveris – savimi pasitikintis, patrauklus vyras, itin populiarus vaikiškų knygų autorius, gyvenantis turtingųjų rajone su paklusnia, ramia, jį mylinčia žmona Elis. Rodos, nieko netrūksta, gyvenimas patogus, tačiau vieną dieną Oliveris trenkia Elis. Per daugelį metų jis nėra trenkęs nei jai, nei kuriai kitai moteriai, tačiau dabar tai įvyksta. Pateikiant įvairiais gyvenimo etapais Oliverį pažinusių žmonių prisiminimus, jo paties refleksijas, dėliojama pagrindinio personažo praeitis, atsiskleidžia jo charakteris, po truputį einama įvykio, kuris paskatino jį smurtauti, link.

Tikriausiai ne man vienai jau pačioje pradžioje kilo susierzinimas, pagalvojus, kad visoje knygoje bus bandoma Oliverio smurtą pateisinti jo praeitimi. Maždaug štai, žiūrėkite, koks jis vargšas buvo, todėl suprantama, kad jis taip pasielgė. Jau nekalbant apie tai, kad nuo pat pirmų puslapių pradėjau nekęsti Oliverio, jo perdėto pasitikėjimo savimi, požiūrio į patį įvykį, visiškai ramiu tonu pasakojančio apie tai, kaip jis paėmė ir tiesiog trenkė Elis. O po kiek laiko ir dar kartą, tik šįsyk stipriau. Viskas atgrasė, todėl nenuostabu, kad pirmieji skyriai buvo skaitomi lėtai ir ilgai. Vėliau įspūdis gerėjo. Apie knygą, bet ne Oliverį (nes kitaip nelabai ir gali būti).

Ne paslaptis, kad mane žavi rašytojų gebėjimas sutalpinti istoriją į maždaug 200 puslapių kūrinį. Ir ne bet kaip sutalpinti, o įdomiai, patraukliai, nepaviršutiniškai. „Išnarplioti Oliverį“ – vienas iš tokių pavyzdžių. Pasitelkiant skirtingus personažus, apie kuriuos, beje, sužinoma tiek, kad galima susikurti kiekvieno iš jų paveikslą, atskleidžiamas Oliveris toks, kokį jį matė aplinkiniai, o pats centre esantis personažas jo pažįstamų sudarytą vaizdinį kiek iškraipo, pateikdamas savąsias tam tikrų elgesio ar pasirinkimų priežasčių versijas. Tokiu būdu gaunamas gan išsamus vaizdas: aplinkinių susidarytas įspūdis bei paties Oliverio savęs vertinimas ir tai, kaip jis norėjo save pateikti. Svarbiausia, kad kone kiekvienas veikėjas įdomus ir net jei pagrindinis personažas absoliučiai nežavi, galima rasti ne vieną antraeilį, kurio istorija ir charakteris ne ką mažiau patraukia, tik tiek, kad sukelia kiek šviesesnę emociją. Galvoju, kad labiausiai gaila, jog nebuvo galima išgirsti kai kurių veikėjų, kurie negalėjo pasisakyti dėl tam tikrų priežasčių, pasakojimų, nes tie žmonės būtų tikrai turėję ką pridurti.

O pasakojimas tamsus, drąsiai galiu prisidėti ją į galvoje tūnantį savo mėgstamų niūrių knygų sąrašą. Taip tamsu, kad vietomis net nemalonu. Ne paslaptis, kad nuo pat mažumės kiekvieną iš mūsų formuoja aplinka, be abejo, jos indėlis nėra šimtaprocentinis, kitu atveju pernelyg nuspėjamas kiekvienas žmogus taptų. Šioje knygoje pateikiamas vienas iš variantų, kaip auginimas, auklėjimas, santykis su artimais žmonėmis, susidūrimas su aplinkiniais, ką augdamas ir bręsdamas žmogus girdi ir mato, prisideda prie to, kokios vertybės, siekiai susiformuoja, kokių tikslų ir poreikių patenkinimų siekiama laikui bėgant. Ir ne kiek apie smurtą čia, nes tai pateikiamas labiau kaip lūžis, galutinis taškas, po kurio ir sustojama apgalvoti savo praeities ir ieškoma priežasčių, kodėl jis tapo būtent toks. Labiau apie viską, kas vyko prieš tai, jo požiūrį į save, draugus, moteris, šeimą, karjerą. Ir dar prie tamsos prisideda ramybė: nors skaitant kai kurių pasakotojų istorijas pasijaučia kiekvieno skirtingas temperamentas, tačiau bendras tonas sklidinas ramumos, be jokių nereikalingų dramų.

Romaną galima girti ne tik dėl išsamių veikėjų charakterių – kai kurie siužeto vingiai irgi nustebino (net jei juos nuspėdavau kiek anksčiau nei autorė apie tai papasakodavo). Keli pasakotojai – taip pat privalumas, toks istorijos pateikimo būdas savaip įdomus dėl to, kad galima aiškiai įžvelgti, kaip žmonės pakeičia nuomonę apie asmenį, kuris atliko kokį nors nusikaltimą. Pabaigoje susidomėjimas atslūgo, bet gal tiesiog todėl, kad paskutinis skyrius (kaip galvoju) turėjo sukelti gailestį, tam tikrą simpatiją Oskarui, gal net atleidimą dėl jo poelgio, bet čia jau suveikė mano tam tikri įsitikinimai bei išvados, susiformavusios skaitant, todėl kai kurių paskutinių jo pamąstymų negalėjau įvertinti kaip nuoširdžių. Bet kuriuo atveju skaitant pagalvoti yra apie ką. Neslėpsiu, pradžioje kiek skeptiškai žiūrėjau (taip būna su išgirtomis knygomis), tad galiu pasidžiaugti, kad bendras įspūdis perskaičius – ganėtinai geras.

10.5. Kurt Vonnegut „Čempiono pusryčiai“

Tai trečioji K. Vonnegut knyga, kurią perskaičiau. Pirmoji – „Skerdykla Nr. 5“ – labai patiko, „Katės lopšys“ visai nesužavėjo, o šįkart pasiimta „Čempiono pusryčiai“ būtų maždaug per vidurį tarp abiejų minėtų (ir įvardinčiau kaip „labiau patiko nei nepatiko“).

Romanas pristatomas kaip aštri ir juokinga satyra apie karą, seksą, karjerą, rasizmą ir politiką. Centre – du veikėjai. Kilgoras Trautas, mokslinės fantastikos rašytojas, kurio knygos leidžiamos su visai nederančiomis, pornografinių žurnalų puslapių vertomis iliustracijomis ar nuotraukomis, parduodamos šalia erotinio ar vulgaraus pobūdžio literatūros, o už pardavimus autorius negauna nė cento. Tačiau yra, kas ne tik skaito jo kūrinius, bet ir sugeba atkapstyti patį autorių, vienas iš gerbėjų jį pakviečia atvykti į menų festivalį. Kitas veikėjas – Dveinas Huveris – verslininkas, taip pat atvykęs į menų festivalį ir įtikėjęs, kad Trauto romanuose parašyta tiesa, t.y. kad visas pasaulis yra tik piktavališkas eksperimentas, o visi žmonės – robotai, bejausmės mašinos, kurios tik nuobodžiai gyvena, dauginasi, kariauja, žudosi, teršia ir naikina savo planetą.

Iš tiesų, skaitant ne vienas skyrius ar jo dalis buvo juokinga, daug taiklių minčių ir palyginimų, skirtų vartotojiškai visuomenei, stereotipams, dvigubiems standartams, pasaulio absurdiškumui, žmonių ribotam mąstymui ir elgesiui. Skaityti smagu, nes humoras suprantamas, nėra banalus, o kai kurių situacijų tragikomiškumas taip pat nepaliko abejingos. Visgi, kaip jau pradžioje užsiminiau, vis dar negaliu sakyti, kad esu visiškai susidraugavusi su K. Vonnegut kūryba. Rodos, kol skaičiau, tol buvo įdomu, bet vos tik padėdavau į šalį, visai nebegalvodavau apie tekstą, nekildavo noras kuo greičiau tęsti skaitymo. Spėju, kad prie to gali prisidėti ir tekste vyraujantis chaosas, kuris būdingas autoriaus kūrybai, bet man ne iš pačių patraukliausių bruožų. Tikriausiai būdama ta, kurios galvoje amžinas chaosas, noriu aplinkoje stebėti/skaityti kiek tvarkingesnes istorijas.

Manau, kad po kiek laiko tęsiu pažintį su autoriaus kūryba, nes tai per daug įdomus autorius, kad palikčiau jį ramybėje.

10.4. Laura Andersen „Juodoji nuotaka“

Airijoje stovinti pilis jau daugiau nei 700 metų priklauso kilmingai Galagerių giminei. Per šį laikotarpį pilyje yra įvykęs ne vienas šiurpus, mitais apipintas įvykis: prieš šimtmetį Dženė nušoko nuo Nuotakos bokšto, jos vyro, garsaus gotikinių romanų autoriaus Evano Čeiso knygos, pasakojančios Juodosios nuotaikos legendą, rankraštis iki šiol nerastas, o prieš keletą dešimtmečių įvykusį Eideno ir Kailos tėvų nužudymą vis dar gaubia nežinia. Dabartinis vikontas Eidenas Galageris ketina ketina pilį perduoti nacionaliniam paveldo fondui, tačiau prieš tai nusprendžiama peržiūrėti kelis tūkstančius knygų ir dokumentų, sukauptų bibliotekoje. Šiam darbui pasamdoma literatūros mokslus baigusi Kara. Entuziastingai pradėjusi darbą moteris netrukus susiduria su nepaaiškinamais dalykais, vykstančiais pilyje, jau nekalbant apie šeimininkus, kurie nesutaria tarpusavyje. Kara, iš pradžių tik norėjusi patenkinti smalsumą, vis giliau klimpsta į tiesos mįslingose praeities istorijose paieškas, o netikėtai atnaujintas nužudymo tyrimas tik dar labiau didina įtampą tarp pilyje susirinkusių žmonių.

Sena pilis, didžiulė biblioteka, kurioje darbuojasi pagrindinė veikėja, menami ar tikri vaiduokliai, baugios legendos apie buvusius gyventojus – skamba tobulai, taip ir norėtųsi pačiai tokioje pilyje apsilankyti. Kalbant apie panašias į šią istorijas literatūroje, tai jau kurį laiką tokių vis privengdavau, šios galbūt irgi nebūčiau ėmusi, bet mane papirko tai, kad „Juodoji nuotaka“ – gotikinių elementų turintis romanas. Mat kaip tik tuo metu buvo kilęs noras perskaityti gotikinį D. du Maurier kūrinį „Rebeka“. Kadangi neatrodė, kad greitu metu man ją pavyktų gauti, pagalvojau, jog šiam kartui „Juodoji nuotaka“ tiks kaip alternatyva. Ir pradžioje dar kiek įtariai žiūrėjusi galiausiai likau nustebinta, nes įtraukti sugebėjo kur kas labiau nei tikėjausi.

Kaip galima susidaryti įspūdį iš anotacijos, yra trys siužetinės linijos. Daugiausiai koncentruojamasi į dabartį, tačiau nemažai dėmesio skiriama ir senesniems įvykiams, taip po truputį atskleidžiant vis daugiau detalių, susijusių su sprendžiamais knygoje galvosūkiais. Ir net negalėčiau sakyti, kad kažkurio laikmečio istorija patiko mažiau ar daugiau, nes absoliučiai visas romanas įtraukė taip, kad negalėjau visiškai atsitraukti, o darbe būdama svajojau, kaip grįžusi namo užbaigsiu skaityti. Siužetas nėra itin originalus, kaip ir personažai nėra kažkuo ypatingi, bet viskas supinta ir pateikta taip, kad įdomumas nesumažėjo iki pat paskutinių puslapių, kartu su veikėjais spėliojau, kas slepiasi už visų legendomis apipintų mirčių praeityje bei kas atsakingas už Karos patirtus nemalonumus pilyje. Mistika, kurios galima rasti šiame romane, išties tampa neprastu prieskoniu šioje istorijoje. Žinoma, yra ir romantinė linija, kurią norisi pagirti už tai, kad buvo plėtojama lėtai, neužėmė daugiau vienos nei reikėtų – pilies istorija visada išliko pirmoje vietoje. Tai man atrodo kaip pliusas, kadangi romane ir taip ganėtinai nemažai įvairių dramų, tad minėtos siužetinės linijos išplėtimas būtų viską tik dar labiau nusaldinę.

„Juodoji nuotaka“ – lengvai skaitomas ir įtraukiantis, detektyvinių elementų turintis romanas, kuriame yra ir sena pilis, ir didžiulė biblioteka su skaityti bei narplioti paslaptis mėgstančia pagrindine veikėja, ir įdomių legendų, pasakojimų bei mistinių įvykių prisotinta istorija. Panašių knygų mėgėjams – vertas dėmesio skaitinys.