Devyneri

Dar vieneri metai prabėgo. Kaip visuomet, mėgstu pažiūrėti, ką pernai rašiau. Prieš metus džiaugiausi, kad jau daug laiko nebeperku jokių knygų. Tai šiemet pokytis toks, kad noras kaupti knygas vėl atsirasti spėjo, ir todėl piniginę atvėriau ne kartą ir ne du. Bet naiviai viliuosi, kad kitais metais vėl galėsiu sakyti, jog visiškai pakanka ir kitais keliais ateinančių knygų.

Daugiau kaip ir niekas nesikeitė. Skaitau, kada tik noro ir jėgų būna, dažniausiai – laisvadieniais, tad ir įrašai dažniausiai būtent tomis dienomis pasirodo. Vėl po truputį prisijaukinu ankstyvus savaitgalio rytus, kuriuos galiu leisti su knyga rankose, kai akys pailsėjusios ir galva dar nespėjusi visokių pašalinių minčių prikaupti. Tinklaraščio įrašai – vis dar puiki priemonė sudėlioti sau mintis apie perskaitytą knygą, kai kada tik rašant ateina įdomių minčių ar klausimų, susijusių su aptariamu skaitiniu. Literatūriniuose renginiuose lankausi retai, bet jau kai apsilankau, tai pasistengiu papasakoti ir šioje erdvėje. Netolimoje ateityje norėčiau parašyti šiek tiek apie kitą savo pomėgį, kuris, pasirodo, gan populiarus tarp skaitančiųjų (parašiau, vadinasi, reiks pažadą ir tesėti).

Kitais metais bus dešimt metų, tad jau svajoju, kaip peržiūrėsiu viską ir išskirsiu knygas, kurios per dešimtmetį labiausiai įsiminė. Bus įdomu stebėti, kaip keitėsi prioritetai, knygų tematika. Juk vien per pastaruosius metus tarp skaitomų įsiterpė naujas, menkai iki tol pažintas detektyvo žanras, o kadaise nemažą dalį skaitytų knygų sudarė klasika ar paaugliška literatūra. Iki šiol stengiuosi nestatyti savęs į rėmus ir turėti kuo įvairesnių knygų pašonėje, kad galėčiau be didelių dvejonių išsirinkti bei skaityti tai, ko tuo metu labiausiai norisi. Tad viršuje esanti nuotrauka – puikus to atspindys. „Graikas Zorba“ – šiuo metu skaitoma knyga, o visos kitos – dar neskaitytos, laukia savo eilės. Visgi neabejotinai tarp jų įsiterps dar daugybė skaitinių, tad tikėtina, kad kai kurie kūriniai ir po metų dar nebus perskaityti.

Idėjos, knygų rekomendacijos visuomet laukiamos. Ačiū, kad skaitote, dalijatės, džiaugiuosi, jei kažką sau įdomaus atrandate.

10.38. John Steinbeck „Konservų gatvė“

Nors jau senokai norėjau susipažinti su J. Steinbeck kūryba, bet „Konservų gatvė“ norų sąraše atsidūrė visai neseniai, perskaičius suintrigavusį vienos skaitytojos atsiliepimą apie šią bei dar vieną – „Tortilijų kvartalą“. Bibliotekoje pavyko surasti tik pirmąją, bet tikiuosi, kad kitąsyk manęs lauks ir nerastasis romanas, kurį būtinai pasiimčiau.

„Konservų gatvė“ – tai pasakojimas apie vieno miestelio gyventojų gyvenimą, jų kasdienybę ir nuotykius. Personažai priklauso vadinamajam žemajam sluoksniui: jie gyvena diena po dienos, nieko pernelyg nesitikėdami iš gyvenimo bei nesiimantys jokių rimtesnių pokyčių. Vieni dirba laikinus darbus, o gautus pinigus išleidžia gėrimams, kas lieka – maistui, neretai ima „į skolą“ iš vietinės parduotuvės, kurios savininkas stengiasi po kiek laiko atgauti pinigus, bet tuo pačiu ir žino, kad neretai skola bus tiesiog nurašyta. Aprašomas ir vietinis viešnamis bei barmenu dirbantis veikėjas, kuris bokaluose ar stiklinėse rastus likučius slapta supila į butelius, kuriuos parsineša namo ir kartu su draugais išgeria.

Jei ieškote linksmos ir nebanalios knygos, „Konservų gatvė“ gali būti tinkamas variantas. Šviesi, gal keistai skamba pagal anotaciją, bet ir miela istorija, kuri ne sykį privertė garsiai nusijuokti. Labiausiai ir patiko tai, kad juoktis norėjosi tiesiog iš pačių situacijų, kurios gan paprastos, kai kurios – absurdiškos, bet tas absurdas – visai neperspaustas, atrodė visiškai natūralus ir tinkantis aprašomiems personažams, jų buičiai. Daug ironijos, po lengvu ir juokingu paviršiumi slepiasi rimtesni išgyvenimai, dėl savo daugiasluoksniškumo knyga ir tampa tik dar įdomesnė bei įsimintinesnė.

Džiaugiuosi, kad minėtas atsiliepimas patraukė mano dėmesį ir tokiu būdu radau išties gerų emocijų atnešusią knygą.

Pagal šį romaną ir jo antrąją dalį (Sweet Thursday, neradau, kad būtų išleista lietuviškai) yra sukurtas filmas Cannery Row.

10.37. Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių karta“

Kai į rankas paėmiau „Vilniaus pokerį“, nesitikėjau, kad ši pažintis su R. Gavelio kūryba man taps tokia reikšminga. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ – jau ketvirtoji perskaityta autoriaus knyga, o lentynoje lūkuriuoja „Vilniaus džiazas“, ji savotiškai ramina, nes žinau, kad užsinorėjusi grįžti prie rašytojo kūrinių, galėsiu tuoj pat tą ir padaryti.

Romaną sudaro septynios susijusios istorijos, kiekvienos centre – po vis naują veikėją –avatarą. Jie trokšta valdžios, valdyti kitus, o to pasiekti bando pačiais įvairiausiais būdais. AIDS sergantis dailininkas Saulius Kepenis trokšta užkrėsti kuo daugiau žmonių. Jo aukomis tampa tiek pažįstami, tiek svetimi, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvių kilmės Čikagos amerikietės Ritos Valkus misija – parvežti iš Kaukazo radioaktyvaus metalo į Vilnių. Moters ypatumas – žmonių skirstymas pagal spalvas. Kunigo Stanislovo pamokslų įdėmiai klausosi tikintieji, tačiau kalbėtojo galvoje – kalbų turiniui visiškai prieštaraujantis, visą jo vidų užpildęs troškimas, kuriam bando atsispirti. Pasakojama ir apie Robertą, kuris pakeičia lytį, tačiau jam vis dar sudėtinga atrasti vidinę laisvę. Taip pat – apie Seimo nare tapusią Gražiną Lašienę, kuri sumano užvaldyti pasaulį, pasitelkdama kompiuterinę sistemą, bei apie R. Gavelio skaitytojams jau žinomą Tomą Kelertą, kuris ir tampa kertiniu šio romano veikėju. Netgi negalėčiau išskirti konkrečios istorijos kaip labiau patikusios, kiekvieną su tokiu pačiu įdomumu skaičiau.

Jau esu anksčiau minėjusi, bet apie R. Gavelio knygas rašyti man sudėtinga. Štai ir ši – patiko labai, bet kaip tiksliai paaiškinti, kuo sužavėjo, nežinau. Gal tam įtakos turi tai, jog dažname kūrinyje emocijas kelia tam tikri siužetiniai vingiai, įvykiai ar situacijos,  į kurias pakliūva veikėjai – tokiais atvejais nėra sunku pagrįsti savo įvertinimą. O „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ (tas pats galioja ir anksčiau skaitytiems rašytojo kūriniams) paliko įspūdį kaip vientisas tekstas. Jis įtraukia į savo itin tirštą, klampią tamsumą, viskas aprašoma taip ryškiai, kad, rodės, ne knygą skaičiau, o viską prieš akis mačiau, užuodžiau, jau nekalbant apie bendrą knygos nuotaiką, kurios neperimti – neįmanoma. Todėl tiek šią, tiek kitas R. Gavelio knygas skaityti ne visada gali būti tinkamas laikas. Ir pati šią pasiėmiau dar prieš mėnesį, bet po kelių perskaitytų lapų atidėjau, nes supratau, kad nesinori apsikrauti emociškai. Savaitgalį atsiverčiau vėl ir jau nebepaleidau – norėjosi kiekvieną puslapį sugerti į save.

Romanas buvo parašytas mano gimimo metais (jei tiksliau – 1993–1994 m.) ir galiu tik pritarti sakantiems, kad knygos turinys – aktualus ir šiomis dienomis. Kalbėdamas apie visuomenės ydas, troškimą valdyti bet kokia kaina, žmonių pastangas suvokti gyvenimo prasmę (ar išmokti gyventi susitaikius su jos nebuvimu) bei surasti savo vietą po saule, rašytojas judina vis dar neprarandančias savo svarbos dažnam žmogui temas. Taip, tai tamsi knyga, daug kūniškumo, kartais kuriami vaizdai net šleikštulį kelia. Tas pats Vilnius, apie kurį jau keletą metų intensyviai vis rašomos knygos, kiek kitoks nei kitų autorių kūriniuose, knygos veikėjai yra priklausomi nuo jo: ir nekenčia, ir niekaip negali iš jo ištrūkti. Nedažnai pavyksta rasti tokį įtaigų tekstą, užkrečiantį savo nuotaika ir sukeliantį stiprias emocijas. Skaitydama niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad taip sėdėčiau ir skaityčiau visus rašytojo kūrinius iš eilės… Be abejo, tuomet tenka stabdyti save, nes suprantu, kad tai per daug sunki emociškai literatūra, kad galėčiau sau leisti tą daryti.

Man labai taiklus pasirodė viename tinklaraštyje rastas šios knygos palyginimas su Šarūno Saukos darbais – išties, įspūdis tiek žiūrint į šio dailininko paveikslus , tiek skaitant R. Gavelio knygą – panašus: nepavyksta atsitraukti, nors turinys – šaltas ir nejaukus. Ir jau ne pirmąsyk perskaičiusi šio rašytojo knygą sunku išsirinkti kitą skaitinį – atrodo, visi bus prastesni ar nukentės dėl vis dar galvoje besisukančių „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ epizodų.

10.36. Katie Khan „Sulaikyti žvaigždes“

Pastaruoju metu vis pasvajodavau apie kur kas lengvesnio pobūdžio literatūrą nei dažniausiai skaitau. Bet esu labiau niūresnės literatūros žinovė, tad išsirinkti kokią linksmesnę ar tiesiog romantinę, bet ne visai lėkštą, kažkuo vis vien sugebančią įtraukti istoriją man – ganėtinai iššūkis. „Sulaikyti žvaigždes“ atsidūrė mano rankose, kai paprašiau draugės padėti man išrinkti knygą, ir ji kone bedė į pirmą patraukusią jos dėmesį. Paskaičiau anotaciją ir pagalvojau pamėginti.

Karisė ir Maksas į atvirą kosmosą pateko po nesėkmingos kosmoso agentūros parengtos operacijos. Jiems liko oro vos devyniasdešimt minučių, tad per šį laiką jie privalo arba rasti išeitį, arba susitaikyti su artėjančia mirtimi. Šalia šios išgyvenimo dramos yra grįžtama ir į praeitį, kur pasakojama ne tik šių pagrindinių veikėjų pažinties istorija, bet ir pasaulis, kurį gyventojai apibūdina kaip utopiją.

Ne tik iš anotacijos, bet ir skaitant atrodė, kad ši knyga itin panaši į paaugliams skirtas distopines istorijas. Žmonės gyvena vaivadijose: dalį gyvenimo gyventojai kilojami iš vienos vietos į kitą kas keletą metų. To tikslas yra toks, kad kiekvienas išnaudotų savo potencialą įvairiose veiklose bei darbuose, kuriems galėtų trukdyti romantiniai santykiai. Sėslaus gyvenimas pradėjimas maždaug trisdešimt penkerių siejamas su tuo, kad iki tol žmonės būna dar nepakankamai subrendę ir neretai savo partnerį pasirenka neteisingai. Taigi, distopija ir šioks toks vaizdas apie ją yra. Istorijos centre – kosmoso agentūroje dirbanti Karisė bei virėjas Maksas, kurie negali būti kartu dėl nustatytų taisyklių – tad ir veikėjai bei jų norai būdingi jau minėtoms istorijoms. Tikriausiai vienintelis argumentas, kodėl ji priskirta prie suaugusiųjų knygų, yra tai, kad pagrindiniams personažams – daugiau nei dvidešimt penkeri. Tačiau tai ir teliko tik faktu, kuris svarbus tik tuomet, kai svarstydama apie turinį, dialogus supratau, kad vietoj trečioje dešimtyje esančių veikėjų galėjo būti ir dešimčia metų jaunesni – tuomet knyga gal net įtaigesnė būtų.

Lengvai skaitoma, įtraukianti ypač tuomet, kai būdavo visas dėmesys sutelktas į kosmose vykstančią siužetinę liniją. Pradžioje buvo smalsu, kokiu būdu veikėjai pateko į tokią situaciją, po to intrigą jaučiau ir dėl baigties: tai pavyks ar nepavyks išsigelbėti. Praeities siužetinė linija labiau leidžia pažinti personažus, visuomenės santvarką, tačiau dėmesys vis nuklysdavo. Personažai nebuvo tiek įdomūs ar patrauklūs, kad negalėčiau atsiplėšti ir sekčiau tą jų meilę su įdomumu. Kaip jau užsiminiau, viskas priminė labiau paaugliškus santykius, net ir po vieno svarbaus Karisei nutikusio įvykio kažkaip viskas per greitai buvo užglaistyta. Skaitydama, kaip veikėjai kalbasi, koks jų elgesys, niekaip negalėjau sau įteigti, kad jų tikrasis amžius visai ne –niolika.

Nors veikėjai – nesimpatiški, bet norėjosi išsiaiškinti baigtį, o kadangi puslapių skaičius greitai mažėjo, kulminacija atėjo nepastebimai. O tuomet ir susidūriau su kitų skaitytojų kontraversiškai vertinama pabaiga. Kalbėti apie ją nenoriu plačiau, nes išduočiau tam tikrus siužetinius vingius, bet sakyčiau, kad nenuspėjamumas – ne visada gera idėja, o ir atrodė, kad norėjo padaryti mandriau, o gavosi nelabai kas.

Iš dalies, knygoje radau tai ko norėjau: lengvą istoriją, kuri neapkrauna galvos bei gan įtraukia. Kita vertus, net ir tokiose knygose man norisi simpatiškų veikėjų, dėl kurių norėtųsi „sirgti“, o čia to nebuvo. Pabaiga – irgi nesužavėjo, nors dabar galvoju, kad kai kam ji gali pasirodyti kaip tik įdomus, neįprastas (gerąja prasme) sprendimas.

10.35. Marius Povilas Elijas Martynenko „Praeis“

„Praeis“ – tai ne tik knygos, bet ir autoriaus rašomo tinklaraščio pavadinimas. Ir šis pavadinimas man labai patinka dėl jame esančio žodžio įvairialypumo.  „Praeis“ – tai laikinumą rodantis veiksmažodis. Laikinumą, kuris kartais guodžia (kai kalbame apie ištikusius sunkumus, rodos, niekada nesibaigsiančias nemalonias būsenas), o kartais – kaip tik gąsdina (pavyzdžiui, nepastebimai bėgančios savaitės ar mėnesiai, jau nekalbant apie metus). Tokias pat nevienareikšmiškas mintis kelia ir M. P. E. Martynenko kūryba: vienuose tekstuose jis grubus cinikas, o kitur – pernelyg, netgi įtartinai naivus. Praeityje jau dalijausi savo patirtimis skaitant „Be penkių pasaulio pradžia“, o šį pavasarį ne tik džiaugiausi dar viena dailiai išleista knyga (atkreipiantis dėmesį viršelis, viduje autoriaus mintis papildančios nuotraukos, kai kurios – jo paties darytos), bet ir naujais tekstais.

Naujais – gal ne visai tinkamas žodis, nes kai kurie tekstai jau buvo skaityti anksčiau tinklaraštyje, bet tai nė kiek nepaveikė skaitymo proceso, viską perskaičiau iš naujo, lyg pirmą kartą skaitydama. Kaip ir pirmoje knygoje, čia netrūksta situacijų iš realaus gyvenimo, pamąstymų apie aktualijas ar egzistencinius klausimus. Prieš daugiau nei metus susiradau autoriaus tinklaraštį. Jau tuomet skaitydama visus tekstus iš eilės negalėjau atsistebėti, kaip galima taip „išsirengti“ prieš visus. Tokia pat mintis sukosi ir skaitant „Praeis“. Visgi ne kiekvienas drįstų net ir artimiausiems žmonėms taip atvirai išsipasakoti, o čia tekstai skirti visiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties paims šią (ar anksčiau leistą) knygą į rankas. Abejose knygose turinys panašus, tik tiek, kad antrojoje prisideda daugiau vėlesnio gyvenimo aktualijų. Artimojo savižudybė, aktorystės studijos, darbas bare, gyvenimas vienuolyne, narkotikų vartojimas – tai tik kelios knygoje paliečiamos temos. Tiesa, šioje yra ir kur kas mažiau kūniškumo, vulgaraus žodyno, tik nesu tikra, ar jo išties mažiau buvo, ar tiesiog nebekreipiau į jį dėmesio (gal aktualu bus tiems, kurie būtent dėl to prisibijo jo tekstų).

Kai skaičiau „Be penkių pasaulio pradžia“, labiausiai man patiko tie tekstai, kur radau kažką artima sau. Tuomet man ir atrodė, kad ar patiks, ar nepatiks M. P. E. Martynenko kūryba, nemenkai priklauso nuo to, kiek skaitytojas susitapatins su rašančiuoju, kiek bendrumų ras. Ir šiai savo teorijai šįsyk galiu tik pritarti, nes „Praeis“ man pasirodė silpnesnė ir ne tiek įtraukianti – gal todėl, kad ne tiek buvo bendrumo jausmo, kiek jo radau pirmoje knygoje. Žinoma, ir antrojoje yra stiprių tekstų, taiklių minčių. Buvo tokių, kuriuos skaičiau su malonumu ir darsyk atsiversčiau ateity. Bet vis tiek neapleido mintis, kad kažkas nebe taip. Gal norėjosi pamatyti kažkokį pokytį, naujų idėjų, kurių nelabai yra, nes ši knyga – labiau antrosios tęsinys nei atskiras, kažką naujo siūlantis tekstų rinkinys. Bet aš vis tiek tikiuosi, kad ateity M. P. E. Martynenko dar turės ką pasiūlyti literatūrai.

10.34. Aušra Matulaitytė „Prijaukinti vėjai“

Gal juokingai skambės, bet „Prijaukinti vėjai“ mane suviliojo tuo, kad pagrindinės veikėjos Albos amžius panašus į manąjį. Peržvelgusi anotaciją nusiteikiau lengvam romanui ir nutaikiusi progą, kai prireikė būtent kažko šviesaus, atsiverčiau.

Vėjų motyvas pavadinime primena mano mylimą J. Harris „Šokoladas“, kurioje pagrindinei veikėjai vėjas praneša apie būsimus pokyčius. Pokyčiams ryžtasi ir A. Matulaitytės Alba – būdama dvidešimt septynerių, ji meta darbą, išsiskiria su nebemylimu vaikinu ir išskrenda į mažą Kanarų salą Lansarotę. Čia dirbdama padavėja ji stengiasi išmokti mylėti gyvenimą, susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis ir, žinoma, vėl pajunta meilę.

Ispanija niekada nebuvo mano norimų aplankyti šalių topuose (žinoma, tikrai neatsisakyčiau, bet esu kiek kitokio klimato mėgėja), tačiau skaitant šią knygą neįmanoma neužsinorėti čia ir dabar nuvykti į Lansarotę. Aprašomas lengvumas, laisvumas neapsakomai viliojo, tekstas „skanus“ ir vaizdingas. Perskaičius keletą interviu su pačia autore, kuriuose ji kalba apie savo meilę Ispanijai bei užsimena, kad ir pati, lygiai kaip ir Alba, dirbo padavėja Lansarotėje, suvoki, kodėl jos tekstas yra pilnas tokio polėkio, meilės ir įkvepiančių aprašymų bei apibūdinimų, susijusių su salos gamta, žmonėmis, matoma aplinkinių kasdienybe.

Knygos puslapius, kaip ir buvo galima tikėtis, verčiau greitai. Nuo pirmųjų sakinių supratau, kad jos turinys – būtent toks, kokio man norėjosi. Šviesus, nuspėjamas siužetas, kuriame, rodos, nieko ypatingo, tik kasdienybė, pripildyta sunkaus fizinio darbo (nors tas sunkumas neretai paskęsdavo salos ir jos sukeliamų jausmų aprašymuose), lengvų, kai kada – šmaikščių dialogų, šiokių tokių dramų, prie kurių priėjus imdavau suprasti, kad visai rūpi man Alba ir kaip jai toliau seksis (o tai jau požymis, kad knyga nepaliko manęs abejingos). Patiko ir tai, kad meilės istorija turėjo pagrindą (t. y. buvo pokalbiai, gilesnis pažinimas, ko neretai pritrūksta romantiniuose kūriniuose, ypač filmuose), pabaiga irgi maloniai nustebino, sakyčiau, kad itin tinkamai pasirinktas būdas užbaigti Albos istoriją.

Romane daug kalbama apie meilę gyvenimui, laimės, meilės sąvokas, drąsą keisti tai, kas nepatinka. To yra ir dialoguose ir monologuose, todėl mėgstantys įkvepiančias mintis turėtų pasiruošti užrašų knygutę, pieštuką ar kitas citatoms žymėtis naudojamas priemones, nes tikrai bus ką veikti. Visgi man pačiai tos išdailintos mintys kartais skambėjo dirbtinokai, ypač dialoguose, kai vystantis elementariam pokalbiui būdavo įterpiama kokia graži mintis apie gyvenimą ar meilę. Skaitydama niekaip negalėjau įsivaizduoti tokiais sakiniais kalbančio žmogaus. Bet gal ne su tokiais žmonėmis bendrauju?..  Na, ir pripažinsiu, kad apskritai aš nesu mėgėja, kai taip tiesmukai kalbama apie visiems žinomas, bet pakartoti karts nuo karto privalomas tiesas, susijusias su gyvenimu, tad skaitydama tas knygos dalis, kur tam buvo skiriama dėmesio, truputį varčiau akis. Bet iš tikrųjų ne tiek ir daug, nes, kaip minėjau, knyga labai laiku pakliuvo, kai norėjosi tiesiog malonios, neapsunkinančios istorijos. O tokiais atvejais tas visas nepatinkančias dalis galima ir greitai prabėgti akimis.

Užbaigiau knygą per šv. Velykas, taigi praėjo daugiau nei mėnuo nuo perskaitymo. Ir vis dar pamačiusi šią knygą, prisimenu tą romane aprašytą lengvumo būseną, kurią patyrė pagrindinė veikėja, vos atkeliavusi į salą. Taip ir norisi svajoti apie kokią nors išvyką ar atostogas, per kurias nors kiek pavyktų išvalyti galvą nuo užsibuvusių minčių ir būti tik toje dabarties akimirkoje. Tad knyga įkvepia. Ne tomis mintimis, apie kurias kalbėjau ankstesnėje pastraipoje, o salos aprašymais ir veikėjos vidine laisve.

10.33. Amélie Nothomb „Plak, širdie“

Jau kurį laiką vėl atradau malonumą skaityti savaitgalio rytais. Ankstyvais rytais, kai nereikia niekur skubėti (be abejo, pasitaiko ir kitaip), lengviausiai įsitraukiu į skaitomas istorijas, neretai būtent šioms savaitėms dienoms skiriu ir sudėtingesnius, ilgesnės apimties kūrinius, kuriuos sunkiau skaityti grįžus po darbo. Visgi mėgstu ir kiek kitokius – trumpus, per rytmetį perskaitomus pasakojimus. „Plak, širdie“ – vienas iš pastarųjų, nuo pat išleidimo sudominusių ir galiausiai užtiktų bibliotekoje. Tiesa, buvau susidariusi įspūdį, kad tai kiek kitokio pobūdžio literatūra, bet užtat kaip maloniai likau nustebusi, kai pradėjau skaityti!

Tai istorija apie kelias tarpusavyje susijusias moteris. Mari trokšta aplinkinių dėmesio, ji vertina savo grožį ir jaunystę, tačiau netikėtas nėštumas visas jos svajones sunaikina. Gimusi Diana taip ir nesulaukia savo motinos dėmesio, nes nuo pat pirmųjų dienų Mari jai jaučia nenusakomą pavydą. Su kitais vaikais moters santykis yra kitoks: pavydo ji nejaučia antrajam vaikui – sūnui ir augina jį apgaubusi rūpesčiu, o jauniausiąją dukrą dusina savo perdėta motiniška meile. Diana, turėdama kitų artimųjų palaikymą, pamažu auga, eina savo profesinio tikslo link. Studijuodama ji pradeda bendrauti su dėstytoja Olivija, trokštančia profesorės titulo, tačiau moteriška draugystė pamažu ima keistis, atsiranda vis daugiau netikrumo, įtarinėjimų, o geriau pažinus naujosios draugės šeimą, Olivija atsiskleidžia kaip visai kitokia moteris nei iki tol atrodė. Šalia galime stebėti, kaip klostėsi Dianos aplinkos žmonių gyvenimai, jų įtaka vienas kitam.

Skirtingas požiūris į žmones, konkurencija tarp mamų ir dukrų, tarp kolegių ar draugių, įvairios to priežastys, tokios emocijos ir jausmai kaip įtampa, nusivylimas ir trumpalaikis džiugesys – tiek visko ir dar daugiau sutelpa į vieną knygą. Džiugina, kad tokioje trumpoje istorijoje sugebėta išties neprastai išvystyti keletą veikėjų, kiekvieno ryškesnio personažo istorija įtraukia, nepriklausomai, kiek jis simpatiškas. Negalėčiau išskirti, kad tik Mari ir Dianos istorija svarbi, nes čia ir Olivija bei jos elgesys su šeima, čia ir darbinės intrigos patraukia dėmesį, galop įtaigiai atskleidžiama, kaip galima užsimerkti ir nematyti savo elgesio ir galimų to pasekmių kitam žmogui. Tikėtina, kad kiekvienas skaitantis knygoje ras sau įdomiausią, labiausiai paveikusią siužetinę liniją, galbūt vienam ar kitam veikėjui pajus didelę antipatiją. Įdomu buvo stebėti, kaip vystosi veikėjų gyvenimas, kokie sprendimai daromi, spėliojau, kaip visi taškai bus sudėti pabaigoje.

Skaičiau ir negalėjau atsitraukti, žinojau, kad neužvertusi paskutinio puslapio negalėsiu nurimti. Patiko ir pabaiga – nors įvykis nemenkas, bet viskas ramiu tonu, lyg tai būtų savaime suprantama, pasakojama, skaitant nekilo mintis, kad norėtųsi užbaigti kitaip.

Knygų apie santykius, moterų draugystes, vaiko ir motinos santykį bei auklėjimą mėgėjams. Rimta, labiau niūri, bet ir šviesos savyje turinti istorija.