9.29. David Lebovitz „Apartamentas“

Vienu metu skaičiau nemažai knygų apie Prancūziją. Pamenu, tempdavau namo vos ne kiekvieną, rastą bibliotekoje. Tokiu būdu vieną dieną perskaičiau ir David Lebovitz „Saldus gyvenimas Paryžiuje“, kuri paliko geriausią įspūdį iš visų. Todėl vos pamačiusi anonsuojamą „Apartamentą“, jau žinojau, kad skaitysiu.

Šioje knygoje autorius pasakoja apie tai, kaip jam sekėsi įsigyti ir įsirengti nuosavą būstą Paryžiuje. Užvertusi knygą net susimąsčiau, ar buvo kas nors, kas jam pavyko lengvai ir nesukėlė jokio streso. Atrodo, visi nusprendė susivienyti, kad galop istorijos veikėjas viską mestų ir grįžtų į savo Ameriką ir nebekeltų jokių sunkumų vietiniams. Persikraustymas mane visad vargindavo vien apie jį galvojant (todėl stengdavausi kuo mažiau daiktų turėti, nes žinodavau, kaip laikinai gyvensiu ir kaip po to teks viską pakuoti, vežti, nešti. Dabar, kai toje pačioje vietoje gyvenu porą metų ir leidau sau daugiau visko prikaupti, net baisu pagalvoti apie gyvenamosios vietos keitimą), tad skaitant, kad ir šiaip sudėtingas procesas nevyko sklandžiai (švelniai tariant), galvojau, kad nežinau, kiek jėgų būtų belikę viską, kas aprašyta, išgyvenus. Nebent, kaip autorius guodėsi svajonėmis apie tai, kaip gamins savo naujoje nuosavoje virtuvėje, taip ir aš guosčiausi mintimi, kad tai bus toji vieta, kurią galėsiu savaip įsirengti ir jau niekas iš ten nebeišvarys ir nebereiks iš naujo vėl visko patirti.

Su humoru pasakojama apie tai, kas kuo toliau, tuo mažiau atrodė juokinga (jam pačiam irgi), vienu metu rangovą su visais jo darbininkais norėjosi imti ir išmesti per langus su visais jų pažadais, išsisukinėjimais ir kaltinimais. Vėlgi, kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, pasakojama apie įvairius paryžiečiams būdingus įpročius, nerašytas taisykles, požiūrį į klientą, biurokratiją – kai kas sukelia šypseną (kad ir tai, jog jiems viskas blogai, jie visad nusiteikę blogiausiam, o neblogai vartojamas, kai kalbama apie išties gerą dalyką), kai kas verčia kraipyti galvą (krūvos dokumentų, įvairių formalių ir neformalių susitarimų vilkinimas, keturios su puse valandos laukiant konsultacijos Ikea (visiškai išprotėjusi būčiau), įžeidimu laikomas bandymas pačiam išsirinkti vaisius ir daržoves turguje ir kt.). Kadangi D. Lebovitz yra kulinaras, receptų knygų autorius (viena yra pasirodžiusi ir lietuviškai), negana to, Prancūzija garsėja savo virtuve, knygoje daug kalbama apie maistą, kai kuriuose skyriuose pateikiami ir receptai.

Autorius sugebėjo sukelti emocijų, kas visuomet yra knygai pliusas, ir visai sudominti, nors buvo momentų, kai galvodavau, kad kartoja tai, ką jau buvo minėjęs anksčiau, o kai kada ilgesni aprašymai apie kriaukles, vamzdžius ir kitus technikos prietaisus priversdavo nuobodžiauti, ypač, kai nuspręsdavo, kad dar reikia paaiškinti visus ypatumus apie skirtumus tarp vieno ar kito technikos prietaiso bei prancūziškų jų pavadinimų. Kalbant apie prancūziškus žodžius – jie gan dažnai įterpiami į tekstą (su vertimais), pradžioje buvo visai smagu prisiminti seniai nevartotą kalbą ir bandyti mintyse ištarti žodžius bei susieti su vertimu, bet vietomis atrodė, kad visai be tikslo tie žodžiai atsidūrė tekste.

Išlaikęs savo rašymo stilių gan įdomiai ir juokingai autorius pasakoja apie savo patirtį, įsigyjant būstą ir darant jame remontą. Knyga kiek per daug ištempta, tiesa, jei receptai nedomina, kažkiek dar puslapių prasileis (o jei ir ši dalis aktuali, tai juos nagrinėjant (o po to ir praktiškai išbandant) sugaišta bus ne viena valanda).

Reklama

Aštuoneri

Per gimtadienius norisi leisti sau daugiau nei įprastai, tad žemiau – kiek kitoks įrašas, greičiausiai priminsiantis ilgą minčių srautą, nenutolstantis nuo knygų, bet ir nesusijęs su jokia konkrečia. Apie aštuonerius metus su knygomis.

Tinklaraštyje galima rasti apžvalgas apie kiekvieną per beveik trečdalį turėto gyvenimo (kažkada vasarį buvo užbaigti 25-ieji gyvenimo metai) perskaitytą knygą. Galvoju, kad būtent todėl, jog šio tinklaraščio niekad nelaikiau darbu, man nekilo mintis (išskyrus tuos silpnumo momentus, kai norėdavosi ištrinti viską ir visur), kad galėčiau kurios nors perskaitytos knygos neaprašyti čia. Kaip ir niekada savo apžvalgų nelaikiau recenzijomis, net ir nesistengiau, kad jos tokios būtų. Rašau taip, kaip man tuo metu atrodo geriausia, užrašus naudoju nebent citatoms užsirašyti, bet net ir jos ne visada atsiduria prie apžvalgos. Ypač paskutiniu metu rastos frazės, pastraipos dėl savo taiklumo priverčiančios sustoti, vėl atveriančios naujesnes ar senesnes žaizdas, lieka kažkur telefone ar užrašų knygutėje vien todėl, kad tai atrodo pernelyg asmeniška ar dedant be konteksto galimai iškris iš apžvalgos kaip visai nesiderinantis intarpas. Žinoma, jau nebegaliu pabėgti nuo to, kad skaitydama pagalvoju, ką norėsiu paminėti rašydama, bet jei galop pamirštu ir tik po kiek laiko prisimenu, nesigraužiu, o jei jau labai norisi, tekstą paredaguoju (visgi stengiuosi to nedaryti, nes tikriausiai rezultatas būtų toks, kad pusę teksto perrašyčiau visai kitaip).

Tikėtina, kad tinklaraštis padėjo įgyvendinti ir svajonę – įsidarbinti knygyne, o pastarasis atvedė ten, kur dabar esu (tiesa, į visai kitą sritį). Per pusantrų metų, kol dirbau knygyne, pasikeitė požiūris ne vienu klausimu, rodos, daug ką visai kitaip daryčiau, bet nesiplėsiu ir apsistosiu tik ties pokyčiais, kurie susiję su knygomis. Jei studijų metais norėjau pirkti visas iš eilės knygas, įsidarbinus knygyne šito noro visai neliko. Net gautus dovanų čekius išleisdavau visai kitoms prekėms. Neskaitantys žmonės man tapo tiesiog kitų pomėgių turinčiais ir be skaitymo galinčiais išsiversti asmenimis. Nepasakyčiau, kad darbas knygyne skatino daugiau skaityti. Kaip tik perskaitydavau net ir mažiau nei studijuodama. Tad tikriausiai tai galėčiau įvardinti kaip šalutinį poveikį – nepaisant to, kad jas mėgstu, knygos nebeatrodo toks sudievintas daiktas, koks buvo prieš pradedant dirbti. Bet jokiu būdu nesakau, kad kiti dirbantieji knygyne su tuo susiduria. Toli gražu ne. O ir kas žino, ar prie panašių išvadų nebūčiau atėjusi ir kitomis aplinkybėmis?

Mano santykis su knygomis nepastovus. Galiu skaityti grįžusi iš darbo, visus savaitgalius nuo ryto iki vakaro vien tam, kad nuvyčiau visas galvoje esančias mintis. Galiu per visą savaitę skaityti tik valandą ir iš karto užsnūsti. Galiu galvoti, kad man tikrai reikia padaryti ilgesnę pertrauką ir nebeskaityti, nes niekas nebepatinka (kur tie laikai, kai patikdavo didžioji dalis išsirenkamų knygų?), bet galiausiai ir vėl suku ratus, kol atsiverčiu kažką. Sakau, kad man nebereikia knygų, kad visai nebetraukia jokie knygynai, bet į biblioteką (pernai rašiau, kad norėčiau vėl joje lankytis ir prieš porą mėnesių pagaliau vėl užsirašiau į ją) užeinu tuomet, kai žinau, jog galiu sau leisti bent valandą ramiai pasidairyti ir paieškoti naujų skaitinių, nes tai man kaip terapija, kad išnyktų visa kita bent tam trumpam laiko tarpui. Lygiai kaip ir vartant namie esančius ir skaitymo laukiančius kūrinius galiu visiškai atsipalaiduoti. Knyga gali nepatikti, bet atsiranda kokia pastraipa, kuri išjudina tai, ką gilyn buvau nustūmusi, ir tuomet jau nebežinau, kaip ją vertinti, nes vien dėl tų kelių eilučių, rodos, atsiminsiu tą kūrinį ilgai. Arba radusi išties įtraukiantį kūrinį noriu kuo greičiau lėkti namo, kad tik nors kiek paskaityčiau. Skaitydama galvoju, kaip norėčiau apie ją kam nors papasakoti, kad ir žinau, jog nelabai kam iš žmonių, su kuriais bendrauju, įdomu. Ir atrodo, kad niekad nenusikratysiu knygų, nors kartais sakau, kad jei turėčiau kokią kitą rimčiau mėgstamą veiklą, tai knygos būtų atidėtos į šalį. Tik ar tikrai? Nes per daug ilgai jos buvo mano užuovėja nuo visko, kad taip lengvai atsisakyčiau (o ir kodėl turėčiau?).

Tad toks mano santykis su skaitymu, tinklaraščiu, apžvalgų rašymu. Prirašyčiau ir dar daugiau, bet galbūt kada ateity sugrįšiu prie to ar kuriame nors knygos aprašyme leisiu sau nueiti į lankas, ką karts nuo karto darau ir kas, tikėtina, daliai lankytojų nepatinka. Bet kitaip rašydama nejausčiau, kad čia – mano erdvė.

9.28. Milan Kundera „Lėtumas“

Prieš keletą dienų apsilankiusi bibliotekoje eilinį kartą stebėjausi savo pasirinkimais. Vienas iš jų – ši M. Kunderos knyga. Nė minčių nebuvo, kad artimiausiu metu galėčiau tęsti pažintį su jo kūryba, bet pernelyg negalvodama ir net nesigilindama į anotaciją, pridėjau prie kitų išsirinktų knygų. Gal dėl pavadinimo, nes kaip tik šį savaitgalį taip ir norėjau praleisti – lėtai.

Vidurvasario naktis, pilis ir dvi gundymo istorijos, kurias skiria du šimtai metų. Autorius, supriešindamas praeitį ir dabartį, kalba apie tokias sąvokas kaip greitis, lėtumas, santūrumas ir ekshibicionizmas bei jas vartodamas samprotauja apie šiuolaikinį gyvenimą.

Epikūro išmintis turi liūdną foną: išmestas į negandingą pasaulį žmogus pamato, jog vienintelę tikrą vertę turi tik malonumas – kad ir koks menkas jis būtų,- kurį gali patirti pats: gurkšnis vandens, žvilgsnis į dangų (į Dievo langus), glamonė.

Kaip jau esu minėjusi, pastaruoju metu knygose vis randu minčių, kurios užėmusios jau kurį laiką vietą ir mano galvoje. Ne išimtis ir „Lėtumas“. Jau viename pirmųjų puslapių rasta aukščiau esanti citata privertė sustoti. Juk ir pati mintyse vis grįžtu prie to, kaip vis brendama į tą patį – pasitenkinama visiškai menku, trumpalaikiu malonumu, kad ir žinoma, jog netrukus tai kainuos atsinaujinusią graužatį ir kaltę, bet nepasimokoma ir kitąsyk vėl daroma taip pat, nes kad labai trumpam, vos akimirkai tas menkas malonumas yra viskas, ko reikia, kad kuriam laikui pasimirštų visa kita. Žinoma, autorius, perfrazuodamas žymių mąstytojų mintis, pateikdamas savąją pasaulėžiūrą apima kur kas platesnį vaizdą, o tai, ką parašiau, susiję tik su maža romano atkarpa ir mano pačios santykiu su išsakyta mintimi.

Visgi tai nepadėjo lengvai įsijausti į siužetą, net turėjau abejonių, ar ne be reikalo pasiėmiau aš ją. Tačiau po truputį nuomonė kito. Vis dar išlaikydama tikslą šį savaitgalį mėgautis lėtumu, neskubėdama skaičiau, darydama kelių minučių ar valandos pertraukas, o galop vėl sugrįždama prie teksto, galop ėmiau mėgautis ir knyga. Autoriaus įžvalgos, humoro jausmas (kurio nebuvo daug, bet neretai taip netikėtai prigaudavo, kad negalėdavau nenusijuokti balsu) leido atsipalaiduoti, nors atidumas buvo reikalingas kai kada pasitaikiusiems ilgesniems samprotavimams, nes nesinorėdavo praleisti dėstomos idėjos.

Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užsimiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti.

Dar viena citata, kurios mintis itin pažįstama, nes taip ir pamenu paskutinius kelis kartus, kai nemenkai susinervinusi taip ir norėdavau kažkur lėkti (ir kaip vienąsyk džiaugiausi, kad buvo pietų metas, tad nieko nelaukusi galėjau išeiti, o ne tęsti darbus su visai kitomis mintimis užimta galva). Ir lygiai taip pat su lėtumu – juk išties sustojame, nutylame, kai norime ką nors prisiminti. Tad galiu daryti išvadą, kad arba aš visai neoriginali, arba autorius pernelyg taiklus.

Nors abi knygos istorijas, kurios persipynusios ir pasakojama tai viena, tai kita, skiria du šimtai metų ir bendrai vertinant jos skyrėsi veikėjų elgesiu, norų reiškimu ir jų įgyvendinimu, kai kada laikas susitraukdavo ir neatrodo, kad kam nors paklausus būčiau atsakius, kad šiuolaikinė dalis vyksta XX a. pabaigoje, tad dėl šito norėjosi ryškesnės atskirties. O ir pats pasakojimas, tenka pripažinti, nėra įsimintinas, išliks atminty nebent atskiros jo dalys, bet kaip visuma – abejoju.

Pabaigai – dar kas liko. Jei jau šįsyk pradėjau rodyti, ką žymėjausi, tai iki galo:

Siauroje uždaroje erdvėje pasakytas žodis reiškia ką kita nei tas pats žodis, nuskambėjęs amfiteatre. Tai jau ne tas žodis, už kurį jis visiškai atsakingas, o žodis, kurį kiti žmonės nori būtinai išgirsti, kiti žmonės, kurie stovi čia ir žiūri į juos.

Ir vėl nuomonė panaši kaip ir kitas jo knygas perskaičius. Geriau už vidutinę, bet kažko pritrūksta, kad vertinčiau dar geriau.

9.27. Monika Budinaitė „Selfų slėnis“

Ne taip ir dažnai pasiimu knygas, apie kurias tuo metu būna garsiai rėkaujama. Nes tai atstumia, nebent dar suspėju labai greitai tą kūrinį gauti, kol dar nepradėjo pelnytos ar nepelnytos liaupsės sklisti visur, kur tik įmanoma. Apie „Selfų slėnį“ kalbama daug, autorė, pasirodo, jau neblogai žinoma literatūros pasaulyje (tik mane aplenkė, nes pirmąsyk jos pavardę girdėjau). Ir kažkaip pasidaviau.

Knygoje – keturios istorijos. Pirmoji – apie Ridą, fotografą, keliautoją – jo pilna spaudoje, o gyvenimas atrodo lyg iš pasakos. Antroji pasakoja apie Simoną ir Robertą – jau šešiolika metų laimingai susituokusius, auginančius du sūnus. Trečiosios istorijos centre – Luko mama – buvusi rašytoja, o dabar – laiminga mama, kasdien besidžiaugianti savo paaugliu sūnumi. Ir ketvirtasis pasakojimas – apie Beatričę, norinčią išgarsėti, bei to atkakliai siekiančią.

Skamba gražiai, kol nepaaiškėja, kad viskas – tik paviršius, matomas mums puikiai pažįstamuose socialiniuose tinkluose. Kas slepiasi po filtrais pagražintomis nuotraukomis, papildytomis saldžiomis grotažymėmis ar idealų pasaulį piešiančiais aprašymais, galima nesunkiai pamatyti skaitant minėtas istorijas. Neabejotinai aktuali šioms dienoms tema, kai vieni daugiau, kiti mažiau laiko praleidžia stebėdami kitų tobulus gyvenimus, o tuos įrašus ar vaizdus keliantys asmenys – ne ką trumpiau užtrunka, kad padarytų tokį gyvenimą puikiai atskleidžiančią nuotrauką ir ją įkeltų į vieną ar kitą socialinį tinklą. Tačiau po tomis išdailintomis nuotraukomis gali glūdėti vienatvė, pripažinimo troškimas, visiškas realaus gyvenimo ir aplinkinių nebematymas ir net nebegyvenimas realybėje, o tik toje išpuoselėtoje svajonėje, kuri ir kuriama socialiniuose tinkluose. Kaip ir nieko naujo, nieko stebėtino, viskas žinoma, kad ir kaip tam tikromis akimirkomis iš nuobodulio naršant po instagram nejučia vis vien ateina mintys apie kitų -esnius gyvenimus.

Autorės rašymo stilius gan lengvas, tačiau neerzinantis, galima susidėlioti vientisus veikėjų paveikslus, juos pažinti ir suprasti, kaip veikia jų gyvenimai. Todėl skaityti buvo įdomu. Bent iš pradžių. Bet greitai atsirado jausmas, kad viskas pernelyg nuspėjama, nieko, kas intriguotų, skatintų toliau skaityti ir pamatyti, kaip baigsis likusių istorijų personažams, nebeliko. Nepaisant taiklumo, tragikomiškų situacijų, knyga netaps įsimintina tikriausiai vien todėl, kad tema – ne ta, kuri man pernelyg rūpėtų. Ne todėl, kad nesinaudoju socialiniais tinklais (nors pripažįstu, kad paskyrą viename iš jų išsitrinčiau nors iš šiandien, ką kažkada jau buvau padariusi, o kitas man labiausiai reikalingas tik dėl paprastesnio susisiekimo su kai kuriais žmonėmis), o kad tiesiog nejaučiu kažkokio susidomėjimo, potraukio (ar kaip tai įvardinti), gal kad keliama problema jau tiek žinoma, jog net nebejaudina (tol, kol kas nors bendraudamas nesumąsto, kad pats laikas išsitraukti telefoną ir pažiūrėti, kas ką gero įkėlė ar parašė nuo tada, kai paskutinįsyk buvo tikrinta). Tad ir buvo taip, kad pirmosios istorijos visai įtraukė, bet skaitydama apie Beatričę jau vos ne kankinausi ir laukiau, nesulaukiau, kol pagaliau pamatysiu paskutinį puslapį.

Knyga skirta šioms dienoms, o kiek aktualumas išliks ateity, bus matyti.

9.26. Javier Marías „Tokia blyški širdis“

Kad ne tik Įsimylėjimai yra išleisti lietuviškai, sužinojau visai atsitiktinai. Tuomet beliko sulaukti to laiko, kol pagaliau po labai ilgos pertraukos užsirašysiu į biblioteką ir ten surasiu kitą Javier Marias knygą. Nes minėtoji labai patiko. O „Tokia blyški širdis“ priklauso kadaise leistai (beje, tos pačios Almos litteros, o tai privertė nustebti, nes pernelyg pripratau matyti kiek kitokį jų leidžiamą asortimentą) „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ serijoje (panašios kokybe pasižymėjusios modernių autorių kūrinių serijos tuo metu buvo populiarios, dabar panašus atitikmuo, matyt, būtų nebent Sofoklio leidžiama kultinių knygų serija).

Romanas prasideda intriguojančiai: visai neseniai susituokusi ir iš medaus mėnesio grįžusi moteris nusižudo nusišaudama vonioje, kol susirinkę artimieji valgo vakarienę. Tuomet veiksmas persikelia į ateitį, čia pagrindinis veikėjas – nusižudžiusios vyro ir jos sesers sūnus, jau užaugęs ir pats neseniai sukūręs šeimą. Tik visai atsitiktinai jis sužino, kas iš tiesų nutiko jo tetai, tačiau dar lieka neišaiškinta visa istorija, kurią keturiasdešimt metų nuo visų saugojo tėvas.

Tačiau melaginga būtų teigti, kad knyga – tik apie bandymą išsiaiškinti tiesą. Į pasakojimą sutelpa labai nemažai: dvejonės dėl santuokos, svarstymai apie gyvenimą, bėgančio laiko jutimas, vieniši, supratimo ar artumo nerandantys žmonės, baimės ir dar daug kitų temų, persipinančių tarpusavyje. Kaip ir „Įsimylėjimuose“, veiksmo nedaug – tai labiau pojūčių, monologų romanas.

Kaip tikriausiai ne vienas skaitantis pastebėjo, būna, kai kūriniai patenka į rankas itin laiku – nepaisant to, kad „Tokia blyški širdis“ paliko mažesnį įspūdį nei anksčiau skaitytas autoriaus romanas, skaitydama galvojau, kad geresnio laiko jai vargu, ar galėjau rasti. Kai kurias eilutes taip ir norėjosi išsisaugoti, kadangi jos taikliai apibūdino esamą mano pačios būseną ar tapo tinkamais pastebėjimais į klausimus, kurie sukasi galvoje. Vėl gėrėjausi autoriaus rašymo stiliumi, realistiškais personažais, įdomiomis, atviromis (tiek atviromis, kad net norisi jau vartoti žodį intymios) mintimis. Nors galima būtų nujausti įspūdingą, dinamišką kulminaciją, bet čia jos negalima rasti nė su žiburiu – viskas ramiai, išjaustai, be hiperbolizavimo ar dramų. Ir tai visiškai tiko šiuo atveju.

Man Javier Marias knygos – tokios, apie kurias pasakoti sunku, nes jo romanų esmė – ne išorinio siužeto vingrybės, o labiau vaizdinė ir jausminė pusė, kurią pajausti skaitant lengva, bet aprašyti sudėtinga. Džiaugiuosi, kad šis autorius pateko į mano akiratį.

9.25. Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“

Helsinkyje jaunas vyras stovėdamas ant aukšto pastato pradeda šaudyti į žmones. Lengvai būtų galima trilerį sukurti, tačiau autorė nusprendžia gilintis ne į veiksmus, o į žmones, jų emocijas ir mintis, taip romaną paversdama drama. Apie minėtą įvykį internete greitai pasklinda straipsniai ir video, kuriuose nufilmuotas šaulys. Tokiu būdu visai kitame žemyne esanti Ava sužino, kad jos brolis Aslakas – visų dėmesio centre. Panašiu metu apie tai, kad ne kas kitas, o jos sūnus yra ant stogo stovintis asmuo, sužino ir mama Laura. Visi jie pasimetę, bijantys, tačiau tuo pačiu ir sau pripažįstantys, kad kažko panašaus buvo galima tikėtis.

Norisi pagirti autorę už gebėjimą taupiai vartojant žodžius gan įdomiai papasakoti šeimos istoriją. Vos kiek daugiau nei 200 puslapių, o galima sužinoti ne tik apie Laurą, jos vyrą, jau užaugusius vaikus, bet ir apie pačios moters vaikystę. Atsiskleidžia kiekvieno veikėjo požiūris į gyvenimą, norai, kaip sekėsi įgyvendinti vieną ar kitą troškimą, kur suklupdavo kiekvienas ir, be abejo, koks buvo kiekvieno santykis su Aslaku. Jis, būdamas įvykių centre, taip ir išlieka paslaptingiausias personažas. Nors galima suprasti, kad jaunas vyras taip ir nesugebėjo atrasti savo vietos pasaulyje, kad nuo mažumės niekur nepritapdavo, būdavo vienas tų keistuolių, kuriems nesisekdavo niekas, kas, rodos, kitiems būdavo paprasta, vėliau buvo lankomasi pas psichiatrą, geriami vaistai, tačiau tvirtesnio vaizdo, koks jis, kokia jo kasdienybė ir apskritai, kuo jis užsiėmė pastaruoju metu, sunku pasakyti. Tuo tarpu apie Laurą, sunkią vaikystę turėjusią, vėliau vyro norams paklususi ir visas kovas dėl gamtosaugos perkėlusi į saugesnę sritį – paskaitas, bei Avą, paauglystėje panorusią bet kokiais būdais ištrūkti iš namų bei šio tikslo atkakliai siekusią, sužinoma užtektinai, kad susidėliotų aiškus šeimos paveikslas. Žinoma, nemažai dėmesio skiriama ir veikėjų abejonėms, klausimams, kiek juose kaltės yra, ką galėjo padaryti kitaip, kad būtų išvengta pagrindinio romano įvykio. Sakyčiau, neįkyriai, be nereikalingų dramų, žmogiškai ir paprastai pateikti personažų išgyvenimai, jų būsena po žinios apie įvykį.

Nemažai rašoma apie aplinkosaugą. Pateikiama nemažai idėjų, požiūrių, kai kurie – itin radikalūs, kai kurie – skaudžiai teisingi. Įdomu matyti, kaip visa šeima daugiau mažiau įsitraukusi į šią temą, kiek visiems ji svarbi bei kaip skirtingai kiekvienas mato ir vertina iškeltų problemų, susijusių su klimatu, žmonių įtaka gamtai, sprendimo būdus, ko imasi ar ko norėtų imtis, kad kažkas pasikeistų. Keliami klausimai kviečia diskutuoti, kuo toliau, tuo plačiau ir dažniau apie aplinkosaugą buvo kalbama (kas visai nenuostabu, žinant siužetą), kai kada tik dar labiau įtraukdavo į siužetą, o būdavo, ir kai kaip tik atrodydavo, kad jau norėtųsi grįžti prie kitų paliestų temų.

Lengvai, gan įdomiai parašytas romanas, su kurio veikėjais kai kuriais momentais net ir susitapatinti pavykdavo, kas, manau, yra irgi vienas iš privalumų. Nepaisant to, kad įvykio priežastys ir kaip viskas buvo išaiškinta, ne iki galo įtikino bei sudomino, skaityti buvo nenuobodu. Norėjau dar pagirti pabaigą už švelnų ir tinkantį perėjimą prie atomazgos, bet pagalvojau, kad apskritai visame romane vyraujantį nehiperbolizuojantį, ramų pasakojimo stilių reikia akcentuoti kaip vieną iš labiausiai patikusių dalykų.

9.24. Christine Féret-Fleury „Nepaprastas Paryžiaus skersgatvio knygynas“

Po lietuviškuoju pavadinimu slepiasi kiek kitaip skambantis ir itin žavus „La Fille qui lisait dans le métro“ (vertimas galėtų būti „Mergina, kuri skaitė metro“). Abu pavadinimai puikiai nusako, apie ką ši knyga. Žiuljeta, gyvenanti monotonišką ir džiugesio nekeliantį gyvenimą, kasdien tuo pačiu metu važiuoja metro. Važiuodama ji ne tik skaito knygą, bet ir stebi kitus skaitančius keleivius. Moteriai įdomu, ką jie skaito, kokią emociją jaučia skaitydami. O vieną rytą ji nutaria išlipti anksčiau. Beklaidžiodama nevaikščiotomis gatvėmis ji aptinka knygyną, priklausantį Suleimanui ir jo dukrai. Savininkas, padedamas pagalbininkų (platintojų), kiekvienai knygai tinkamu metu suranda ypatingą žmogų – tokį, kuriam gautas leidinys įkvepia priimti tam tikrus gyvenimo sprendimus. Impulsyvus išlipimas kitoje stotelėje bei pažintis su Suleimanu paskatins ir pačią Žiuljetą nemažiems pokyčiams.

Vos pradėjusi skaityti šį romaną, prajukau. Lygiai kaip ir Žiuljeta, stebinti kasdien sutinkamus tuos pačius keleivius, taip ir aš pati kiekvieną rytą atkreipiu dėmesį į vieną nepažįstamą moterį, kuri jau laukdama stotelėje autobuso būna atsivertusi knygą. Įdomu stebėti ne tik besikeičiantį perskaitytų puslapių skaičių, bet ir smalsu, kokį kitą kūrinį išsirenka skaitymui. Ką jau kalbėti apie tai, kad apskritai visad atkreipiu dėmesį į tai, ką skaito nepažįstamieji, kokios knygos stovi lentynose pas aplankytus žmones, žurnalų puslapiuose esančiose nuotraukose (bet tai tikriausiai kiekvieno skaitytojo įprotis). Sakyčiau, kad „Nepaprastas Paryžiaus skersgatvio knygynas“ ir yra būtent tokiems žmonėms, kurie ne tik skaito knygas, bet ir mėgsta skaityti ar domėtis apie jas ar autorius, nes romano stiprybė – nesibaigiantis kalbėjimas apie literatūrą. Apstu pavadinimų (skaitant mintyse dėliojau varneles prie tų, kurias skaičiau, kurių ne, o kurios knygos net negirdėjusi buvau), ne vienas įdomus faktas apie autorius paminėtas, na, ir be abejo, knygyno aplinkos aprašymas, kvapai, pokalbiai, susiję su skaitymu. Vaizduojamas knygynas – patalpa, kurioje visur vien tik literatūros kūriniai, sukrauti į dėžes ar tiesiog sudėti krūvomis visur, kur tik telpa, yra kažkas panašaus į svajonę, kai norisi kuriam laikui kur nors pradingti. Čia vėlgi iškilo prisiminimas apie tai, kaip maždaug prieš metus dirbau viename prekybos centre vykusioje knygų mugėje. Kadangi apie knygas nusimaniau, man buvo paskirta užduotis sandėlyje atrinkti ir į salę išnešti tas, kurios atrodytų vertingiausios, tad beveik visą dieną leidau besiknisdama tarp didžiausių krūvų visokiausių knygų. Jau nekalbant apie tai, kad knygų dėliojimas, lentynų pertvarkymas dirbant knygyne buvo bene didžiausias malonumas. Dėl pastarųjų prisiminimų nenuostabu, kad ir skaitydama šį romaną bei galvoje kurdama aprašytus vaizdus, dalyvaudama veikėjų pokalbiuose apie literatūrą jaučiau vien tik šviesias emocijas.

Visgi pats siužetas – gan silpnas. Silpnybė, galvoju, slypi apimtyje. Visi pokyčiai – per daug greiti, todėl ne iki galo įtikinami, per mažai svarstymų, abejonių, ko tikrai norėtųsi iš pagrindinės veikėjos, kuri iki tol visą gyvenimą darė viską, ko iš jos buvo tikimasi, be jokių nuklydimų, o dabar užteko vienos pažinties, keleto susitikimų, kad viskas apsiverstų aukštyn kojomis ir ji priimtų nemenkus sprendimus. Trūko realumo, išbuvimo sprendimo priėmimo momente. O gal tik mano skepticizmas trukdė. Tiesa, kas ieškos romantikos, šiame romane jos visai neras (nelaikau to trūkumu) – tik meilę knygoms, užrašytam žodžiui.

„Nepaprastas Paryžiaus skersgatvio knygynas“ – mėgstantiems romanus apie literatūrą, ieškantiems knygose motyvacijos, įkvėpimo keistis, mesti nepatinkantį gyvenimo būdą.