13.3. J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystė“

„Jėzaus vaikystė“ – pirmoji trilogijos dalis, pasakojanti apie vyrą Simoną ir berniuką Dovydą, kurie susipažįsta laive, kai bėga iš savo šalies dėl neįvardintų priežasčių. Berniukas turėjo raštelį, kuriame buvo parašyta apie jo tėvus, bet virvutė nutrūko ir raštelis pasimetė, tad Simonas pažada pagelbėti jam surasti mamą.

Minėti veikėjų vardai buvo suteikti jiems atvykus į naują šalį, nes gyventojai čia yra pamiršę praeitį, jų nedomina ateitis, o dabartyje, rodos, dominuoja vien tik pilka spalva. Prėskas valgis, darbai, kuriuose neieškoma jokio pasimėgavimo, laisvalaikis, kalbos irgi nekelia gyventojams jokių ryškesnių emocijų. Simonas, dar šiek tiek prisimenantis praeitį (bet nieko konkretaus apie ją taip ir nepasakoja), kelia daug klausimų sutiktiems žmonėms. Ir knyga tampa pasamprotavimų, skirtingų požiūrių išsakymo, diskusijų rinkiniu. Žinoma, šalia to vyksta ir siužetinė linija, kurios įvykiai skatina samprotauti, kodėl yra taip, o ne kitaip. O temų daug: aistrų ir malonumų svarba, prisitaikymo būtinybė ir buvimas kitokiam, visuomenės taisyklių laikymasis, darbo prasmė, migracija ir kt. Be to, nors nugarėlėje teigiama, kad tai nėra biblijinis pasakojimas, akylesni skaitytojai atras ne vieną sąsają su Jėzaus istorija.

„Jėzaus vaikystė“ – mažiausiai patikusi rašytojo knyga iš tų, kurias teko skaityti. Temos įdomios, J. M. Coetzee rašymo stilius atpažįstamas – tad iš pirmo žvilgsnio nėra priežasties, dėl kurios turėčiau likti nepatenkinta. Vis dėlto, tai, kaip viskas buvo pasakojama, o taip pat ir patys veikėjai sulig kiekvienu puslapiu, pradedant gal nuo maždaug pusės romano, vis labiau nervino. Kai kada net norėjosi mesti knygą į sieną. Man ne visai suvokiama kai kurių sprendimų logika, nežavėjo niekur nevedantys samprotavimai, galimai ir tai, kad buvo daugiau kalbėjimo, mažiau rodymo, kišo koją. Nors seniau vis atidėliojau knygos skaitymą dėl to, kad namie neturiu kitų dalių, dabar džiaugiuosi, kad namie tik ši viena ir tebuvo.

Jei ateity sugrįšiu prie J. M. Coetzee kūrybos, tai tikriausiai ne prie šios trilogijos.

13.2. Meg Mason „Regis, man ne viskas gerai“

„Man nesiseka būti žmogumi. Regis, noro ir jėgų gyventi atrandu sunkiau nei kiti.“

„Regis, man ne viskas gerai“ pasakoja apie Martą, kuri būdama septyniolikos suvokia, kad jai… ne viskas gerai. Tuomet ji leido dienas, neišlįsdama iš kambario, sėdėdama po stalu. Panašių periodų pilnas ir suaugusios Martos gyvenimas. Savijauta ją vargina, vaistai negelbsti, o gydytojai nustato vis kitokias psichikos ligas. Knyga yra puiki tuo, kad parodo, kaip nelengva yra susigyventi su liga, kokią įtaką ji daro sergančiojo gyvenimo kokybei, santykiams su aplinkiniais, gebėjimui prisitaikyti prie kasdienybės taisyklių, kiek pykčio ir susierzinimo kyla visiems. Nors su nosine sėdėti nereikėjo, kaip yra pasitaikę skaitant panašios tematikos romanus, bet buvo įdomu. Tema liūdna, bet pasakojimas man pasirodė savas – tik nesu tikra, ar tai tinkamas žodis. Galbūt dėl pasakojimo būdo, gal dėl veikėjos ilgą laiką jaučiausi skaitanti tokią knygą, kuri yra mano skonio, net savotiškai jauki, kad ir nemalonių situacijų ten buvo apstu. Komplikuoti santykiai su vyru, šeima, komplikuotas santykis su darbu, savimi, gyvenamąja vieta, dar psichikos liga – visas komplektas, kuris tinkamai parašytas prikausto mano dėmesį. Ir dar šiek tiek komiškų situacijų bei humoro.

Tik štai pasiekus kulminaciją, kuria laikau Martos pripažinimą, kas labiausiai jos gyvenime neramina, dėl ko jai skauda daugelį metų, šiek tiek kilstelėjau antakius. Viena vertus, jei rašytoja norėjo apgauti, nusukti dėmesį kitur, jai visai pavyko, nors vietomis ir suabejodavau veikėjos išsakomu požiūriu. Kita vertus, tai nuvylė ir kėlė dviprasmiškus jausmus. Sudėtinga kalbėti, kai nenoriu atskleisti, apie ką aš čia, nes neskaičiusiems norisi palikti patiems atrasti siužetinius posūkius. Visgi atsižvelgiant į tai, kaip autorė sutvarkė kitų veikėjų gyvenimus pabaigoje, pridėjus dar ir Martos pripažinimą ta tema, gavosi truputį per saldus tortas – toks, kuris nudžiugintų visas tetas giminių susitikimuose (na tas, kurios domisi, kada vestuvės, ar gerame darbe dirbi ir t.t.).

13.1. Danutė Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“

Pradėjau skaityti likus kelioms dienoms iki Naujųjų, užbaigiau jau šiemet. Knygą radau atsitiktinai – iš sena.lt užsakinėjau trūkstamą iki visos kolekcijos R. Gavelio knygą ir pamačiau, kad pardavėjas turi ir šią. Tema man įdomi, o Danutė Gailienė – svarbus žmogus savižudybių prevencijos ir tyrimų srityje, tad nebuvo minčių, kad nusivilsiu.

Knyga nedidelė, bet sutalpinta nemažai: statistika ir kaip ji keitėsi aprašomu laikmečiu, nagrinėjamos priežastys, kurios skatina žudytis, taip pat aptariamas lietuvių santykis su savižudybe, kaip ji buvo vertinama laikui bėgant. Žinoma, nepamirštamas ir pasaulinis kontekstas. Skaitydama prisiminiau „Rašytojas ir savižudybė“, kurioje buvo rašoma apie tą patį, tik išsamiau ir neišskiriant konkrečios vietovės. Na, ir ten buvo bandyta pritraukti teoriją, aiškinant būtent rašytojų savižudybes, nors daug kas tiko apskritai bet kokiems žmonėms.

Knyga išleista 1998-aisiais, tad galima palyginti, kaip keitėsi situacija bėgant metams. Įvade autorė rašė, kad Lietuva, nors pirmavo savižudybių skaičiumi, tuo metu vis dar neturėjo jokios valstybinės savižudybių prevencijos strategijos, anuomet nebuvo rimtesnių vietinių suicidologinių tyrinėjimų, netgi krizių įveikimo centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinę pagalbą teikiančio telefono (o ir veikiančios linijos anuomet sunkiai išgyveno dėl lėšų trūkumo). Praėjusį dešimtmetį tikriausiai buvo daugiausiai kalbama šia tema spaudoje, netgi kai kurie politikai aktyviai įtraukinėjo tikslus į savo rinkimines programas, plėtėsi emocinės paramos linijos, tyrimų, prevencijos programų taip pat turime, krizių centrą – irgi. Tad progresas yra. Ar to, ką turime, pakanka? Neatrodo net man, jau ilgokai nutolusiai nuo šios srities naujienų. Visgi švietimas, kurio daugėja, keičia (ar bent taip tikiuosi) žmonių mąstymą, požiūrį į savo emocijas ir būsenas, psichikos sveikatos specialistus, tad gal nestovime vietoje?

Pradžioje kiek daugiau skaičių ir diagramų, tad sausoka, bet vėliau, perėjus prie priežasčių, tekstas išties įtraukia. Autorė cituoja kitus, bet citavimas neatsibosta, patraukliai įtraukiamas į dėstymą, todėl skaitymo neapsunkina. Labiausiai įsiminė vieno lietuvių politiko pažadas susideginti, jei per porą savaičių nebus surengti pirmalaikiai seimo rinkimai (nei rinkimai įvyko, nei jis susidegino, tačiau žiniasklaida dvi savaites rašė straipsnius savižudybių tema). Taip pat įdomu buvo skaityti apie K. Cobain savižudybę, kaip žiniasklaida pasaulyje (išskyrus Lietuvą) stengėsi veikti pagal gaires – neromantizuoti savižudybės, nenuvertinant jo, kaip atlikėjo, pabrėžti, kad savižudybė nėra tinkamas būdas spręsti problemas ir kt., kad išvengtų kopijuotojų. Na, ir nemažai dėmesio skiriama eutanazijos temai. Eutanazija, kuri dar pavadinama savižudybe su pagalba, anot autorės, sukelia itin daug abejonių. Skaitant jautėsi tvirta autorės nuomonė, bet kitaip šiuo atveju ir negalėjo būti. Kadangi ji pagrindžiama aiškiais, realiais argumentais, keleto šalių patirtimi, net ir ne visada sutinkant su požiūriu, argumentuota nuomonė verčia galvoti, diskutuoti, pritarti, kad yra sudėtingų niuansų, kuriuos svarbu apgalvoti, prieš priimant bet kokį įstatymą.

Buvo įdomu. Lentynoje yra ir „Ką jie mums padarė“. Ateis ir pastarajai laikas.

2021-ųjų metų apžvalga

Tik pamačiusi kitų metų apžvalgas, supratau, kad šiemet, kitaip nei seniau, vis dar neturiu nei juodraščio, nei minčių, apie ką rašysiu. Atrodo, kad gruodį visas laikas buvo skirtas darbui arba miegui, tad net ir metų galo tradicija visiškai išnyko iš galvos. Visgi knygų apžvalgos rašymas man – lyg meditacija ir metų apmąstymas, nes galvodama, ką kuriuo metu skaičiau, prisimenu, kas tuo metu vyko gyvenime, tad džiaugiuosi prisėdusi rankioti ir skaičių, ir pavadinimų, kuriais norisi pasidalinti.

Buvo mintis pasistengti perskaityti 69-ąją, bet atrodo, kad 68 – kur kas įdomesnis skaičius. Kuo įdomus? Atkreipiau dėmesį, kad 2019-aisiais perskaičiau 88-ias, 2020-aisiais 78-as knygas, o šiemet – vėlgi dešimt mažiau.

26 knygas ėmiau iš bibliotekos, 36 buvo įsigytos, gautos dovanų ar išsimainytos, 4 mane pasiekė iš „Tyto albos“ bei viena iš „Patogu pirkti“, taip pat vieną skolinausi. Leidyklų/el. parduotuvių dovanų drastiškai sumažėjo, nes nutrūko kai kurie kontaktai, negana to, ir pati vasaros pradžioje nusprendžiau nebesiprašyti į svečius pas likusią leidyklą. Tuo metu atrodė, kad knygų krūvos auga greičiau nei jas skaitau (situacija nepasikeitė iki šiol), o gaudama knygų iš tų, kurie jas duoda dėl apžvalgų, jaučiu atsakomybę ir nemėgstu užlaikyti neskaitytų ilgesnį laiką. Ir šiaip metai buvo tokie, kad vangiai stebėjau visokius socialiniuose tinkluose paplitusius skaitymo iššūkius, nejausdama poreikio juose dalyvauti, paslėpiau nemažai su knygomis susijusios reklamos socialiniuose tinkluose. Tačiau tai nereiškia, kad nebesidomiu knygomis – peržiūriu naujienas, seku mėgstamus skaitytojus, noro skaityti yra, dominančių knygų vis dar apstu, tad ir iš tinklaraščio dingti planų neturiu.

Perskaičiau 9 lietuvių rašytojų knygas. Skaičius nedidelis, bet nenoriu sakyti, kad norėtųsi daugiau. Jei kas sudomina ir papuola į rankas, tai ir skaitau, neatsižvelgdama, kas tą knygą parašė.

Taip pat skaičiau 3 negrožinės literatūros atstoves. „Pykčio šokis“ ir „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ paliko gerą įspūdį, tuo tarpu „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ buvo išbandymas, bandant suprasti autorės poziciją, tikėjimą ir pažiūras.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą rasite čia):

  • 1/5 neįvertinau nė vienos knygos.
  • 2/5 gavo 11 knygų.
  • 3/5 įvertinau 35 knygas.
  • 4/5 gavo 11 knygų.
  • 5/5 įvertinau dvi knygas.
  • Vienos nusprendžiau nevertinti.

Tad metinis vidurkis – 3,2.

Dar statistikos:

Kaip visuomet, įsimintiniausias knygas pateikiu atsitiktine tvarka.

Labiausiai patikusios knygos

  • Per Petterson „Vogti arklius“. Šis rašytojas buvo mano metų atradimas, su malonumu perskaičiau ir šiemet pasirodžiusią „Mano likimo broliai“, kuri ir paskatino susirasti anksčiau leistą romaną. Skandinavai su savo šalčiu, ramybe ir niūruma į topą pakliūva nebe pirmus metus.
  • James Stewart „Dinosaur Therapy“ – Instagram rasti komiksai apie psichikos sveikatą bei draugystę iš karto tapo mylimiausi, o knygoje jų – visa krūva.
  • Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija“. Emociškai buvo sunku skaityti, daug ašarų išlieta. F. Backman sugeba savo istorijomis, pilnomis naivumo ir gerumo nustumti visą mano skepticizmą į šalį.
  • Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“. Laukiamiausias metų vertimas. Tamsi, klampi – puiki. Skaityčiau darsyk.
  • Kristín Steinsdóttir „Šviesė“. Dar gan šviežiai perskaityta, tad nežinau, kaip bus po kokio pusmečio, bet kol kas noriu ją paminėti prie šių metų geriausių – emociškai paveiki, gražiai parašyta, vėlgi – šaltis, niūruma, tik šįsyk ne kiek ramybės, o beprotybės.

Kitos įsiminusios knygos

  • Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija– šiemet atradau dar vieną rašytoją, kurio kūrybą skaitysiu ir ateity. Visgi iš trijų skaitytų labiausiai įsiminė pati pirmoji, kurią paėmiau. Įdomus, neįprastas siužetas – stebinantis ir prajuokinantis.
  • Herman Koch „Vasarnamis su baseinu– antipatiški personažai, nepatikimas pasakotojas, puiki atmosfera, siužetas įtraukia. Liko neskaitytas „Griovys“, tad gaila, kad nieko daugiau neturime.
  • Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ – skaitant labai gerą įspūdį kūrė, laikui bėgant jis kiek išbluko, gal kad emociškai ne tiek stipriai palietė, bet vis tiek paminiu ją, kai klausia, kas šiemet man patiko.
  • Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – aš vien pavadinimui aukščiausią vertinimą rašyčiau. O jei apie svarbesnius dalykus – buvo nostalgijos, buvo ašarų (ne kiek dėl paties pasakojimo, kiek dėl teksto perleidimo per save), vis pagalvodavau apie J. Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, kurioje nuotaikos buvo panašios.
  • Anna Burns „Pienininkas“ – viena tų knygų, kurios perskaičius atrodo tik neblogos, bet laikui bėgant atsiskleidžia vis labiau. Nors skaičiau metų pradžioje, bet vis prisimenu jos fragmentus bei atmosferą.

Kas dar buvo iš įdomesnių? Karen McManus „Vienas iš mūsų meluoja“ ir Samuel Bjork „Aš keliauju viena“ – trilerių skaitau mažai, o šiuos įvertinau ketvertais. Santiago H. Amigorena „Vidinis getas“ – vienas iš plonųjų, stiprių pasakojimų rimtesnių istorijų mėgėjams. Iš lengvų romanų įsiminė Beth O’Leary „Tavo vietoje“, o taip pat metų pabaigoje ir įdomios fantastikos skaičiau – Philip K. Dick „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“. Už borto palikau keletą visur labai giriamų knygų, bet nekyla ranka jas įterpti tarp šių, nepriklausomai, kaip vertinau vos perskaičiusi.

Nors pirma mintis buvo, kad neturėsiu ką paminėti, žiūriu, jog nemenkas sąrašas susidarė. Tad palinkėsiu sau, kad ir po metų turėčiau pakankamai įdomių perskaitytų knygų, kurias metų apžvalgoje aptarsiu.

12.68. Kristin Steinsdóttir „Šviesė“

Dar vienas puikus gruodžio skaitinys. „Šviesė“ nukelia į XIX a. pabaigos Islandiją ir pasakoja apie Pauliną, daugelio vadinamą Šviese, jos nerūpestingą vaikystę ir paauglystę gausioje šeimoje bei kur kas sudėtingesnį, emociškai vis sunkiau pakeliamą suaugusiosios gyvenimą. Nors dažniausiai pasakotoja yra Šviesė, į pabaigą vis dažniau atsiranda kitas balsas, stebintis ir skaudžiai išgyvenantis Paulinos permainingas būsenas. Daugiausiai dėmesio skiriama psichikos ligai, pačios sergančiosios ir aplinkinių santykiui su liga, taip pat anuomet egzistavusiems gydymo būdams.

Tai be galo liūdna knyga. Skaitant norėjosi sulaukti nors šiek tiek šviesos, nes tiek susigyvenus su personažais, natūralu, kad norėjosi linkėti gero. Na, ir kažkiek to buvo, bet dažnai tie prasiskverbę šviesos spinduliai pasirodydavo tik trumpalaikė apgaulė. Vienintelė, kad ir besikeičianti, bet visai nenuslopstanti šviesa – Šviesės artimiausių žmonių santykiai, bent jau dalies iš jų. Todėl ypač antrąją knygos pusę skaitant buvo skaudu. Skaudu, kai tiek daug negalėjimo ar nežinojimo – kaip pasveikti, pagelbėti, ką tinkamo pasakyti ar padaryti. Ir tuomet kenčia visi – ne tik sergančioji, bet ir jos šeima, kaimynystėje gyvenantys žmonės.

Vėlgi, kaip man ir patinka, apimtis nedidelė – kiek daugiau nei 200 puslapių, daug nutylėjimų, trumpų sakinių, atšiaurių Islandijos ledynų, fragmentų iš bauginančių legendų apie elfus. Šaltas ne tik kraštovaizdis (paradoksalu, bet būtent gamtoje, nepriklausomai nuo oro, prisėdusi savo mėgstamoje vietoje, pagrindinė veikėja surasdavo ramybę), bet ir namai, kurie nesugebėdavo įšilti, net ir namas, kuriame Šviesė apsigyveno suaugusi, jai priminė karstą. Viso romano metu neslūgo vietinių vaikų pašaipos, kurios bėgant metams perduodamos iš kartos į kartą – Šviesė spėjo ir užaugti, o aplinkiniai vaikai tebesišaipė iš jos tėvo, mėgusio lankytis pas kitas moteris, tik dabar prisidėjo patyčios, skirtos jos būklei. Įdomiausia, kad apie moters elgesį sunkiaisiais periodais neretai galima tik nuspėti, autorė nesistengė iki smulkmenų aprašyti daugelio priepuolių, bet visiškai pakako tiesiog žinoti, kad jie egzistuoja, beprotystės pajautimui aprašymų daugiau, nei jų buvo, nereikėjo. Slegianti, niūri, stipri savo įtaigumu knyga.

Bent jau šį vakarą atrodo, kad fragmentai iš knygos galvoje suksis dar ilgai. O kaip bus iš tikrųjų, pamatysiu ateityje.

12.67. Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“

Nežinau, ar būčiau radusi namuose tinkamesnę knygą šiam vakarui, kai šviestuvą kuo puikiausiai pakeičia įvairiausios lemputės, o skaityti norisi kažką prasmingo ir tikro. Džiaugiuosi, kad mano troškimas perskaityti naujausią Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ buvo išgirstas, ir vakar ją gavau dovanų žiemos švenčių proga.

Iš fragmentų sudėlioti prisiminimai atskleidžia išties spalvingą, daugybę įvairiausių iššūkių pasiūliusį (ir, manyčiau, tebesiūlantį) Vandos Juknaitės gyvenimą. O kiek ten visko slypi už kiekvienos pastraipos… Įdomu, kad net ir pabaigoje nesutampant požiūriams, nekilo noras pulti ginčytis. Gal kad iš teksto dvelkė tokia ramybe, kurios tiesiog nesinorėjo paleisti. Taupūs sakiniai, apie kai kurias patirtis užsimenama itin trumpai, bet viskas susilieja į tokį vientisą tekstą, kad skaitant nesijaučia stygiaus. Atrodė, kad visko tiek, kiek reikia – žodžių, emocijų.

Ši autobiografinė apysaka parašyta kiek kitaip nei daugelis mūsų skaitomų knygų. Kadangi autorė dėl ligos pati nebegeba rašyti, jos pasakojimus telefonu užrašinėjo draugė, o tuomet iš užrašytų tekstų ir gimė knyga. Apie tai ir dar daugiau – neseniai pasirodžiusiame interviu su autore, kuris ir paskatino atkreipti dėmesį į dabar aprašomą knygą.

Liūdna ir gražu. Pasakojime sušmėžuoja man labiau iš pasakojimų prisimenamos (nes tik ankstyvoje vaikystėje pažintos ir todėl visai pamirštos patirtys) Obelių apylinkės. Dar ir knygos pabaigoje užrašytas mėnuo ir diena beveik sutampa su mano gimtadieniu. Tokios mažos į akis kritusios smulkmenos prisidėjo prie bendros savotiškos atmosferos, kuri juntama ne tik skaitant, bet ir dabar, bandant dėlioti šį tekstą. Sentimentalumas lenda, bet, matyt, toks metų laikas.

12.66. Philip K. Dick „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“

Jau galvojau, kad šį mėnesį taip nieko ir neperskaitysiu. Tačiau šį savaitgalį pamėginau paimti žanrą, kurio beveik neskaitau – mokslinę fantastiką. O smagiausia, kad patiko. Nors kažkada knygą pirkau labiausiai dėl itin giriamų Blade Runner filmų, kurių dar neteko žiūrėti (bet jau ruošiuosi), ir nuostabaus viršelio.

Žemę nusiaubė branduolinis karas. Dauguma žmonių apsigyveno kitose planetose, beveik nėra likusių gyvūnų ir augalų. Užtat Žemę pamėgo androidai – trumpaamžiai dirbtinės kilmės humanoidai. Iš Marso pasprukusius nepageidaujamus padarus gaudo galvų medžiotojais praminti policijos pareigūnai. Vienas jų – Rikas Dekardas – svajoja užsidirbti premiją, kuri leistų įsigyti tikrą gyvūną – aukščiausio statuso ženklą Žemėje.

Įdomus pasaulis. Čia veikėjai labiausiai susirūpinę savo augintiniais – turėti gyvūną yra prestižo reikalas, tad kiti, neturintys užtektinai pinigų, įsigyja elektrinius gyvūnus, kurie yra itin panašūs į gyvus. Visgi visi puikiai suvokia, kad elektriniai „nesiskaito“, tad atsiranda daug baimių, nepasitenkinimo. Žinoma, gyvūno reikia ne bet kokio, nes voras kainuoja kur kas mažiau nei arklys ar strutis. Nors atrodo, kad žmonių nėra išlikę baisiai daug, bet net ir tie likę skirstomi pagal savo protinius gebėjimus. Androidai pagaunami pagal empatijos trūkumą. Skaitant kilo mintis, jog net ir tikrieji žmonės ne kibirais jos turėjo, tad nenuostabu, kad ne visada lengva būdavo atpažinti, kur žmogus. Ir dar visokių įdomybių yra, bet jas suras skaitantys. Toks komplikuotas ateities (radau, kad pirmieji leidimai siejami su 1992 metais, o naujesni – su 2021-ais. Tad ateitis, kuri mus jau pasiekė) vaizdas, į kurį žvelgiant neatrodo, kad kažkas, neskaitant technologijų ar pažinties su kitomis planetomis, progresavo. Net ir gyvūno troškimas gerokai pavėluotas ir kai kada paremtas visai ne asmeniniu noru kažką auginti, o labiau „nes reikia/kaip čia atrodysiu prieš kitus, turėdamas tik elektrinę avį“. Įdomu stebėti, kaip pagrindinis veikėjas kelia klausimus dėl savo paties empatijos, emocijų, kurios kyla, atliekant darbines užduotis. Gal kad tokie žmogiški, netobuli personažai, gal kad kosmoso reikalų minimaliai, gal dėl kitų priežasčių, bet buvo įdomu. Prieš imant turėjau abejonių, kad nesugebėsiu jos net įpusėti, tačiau smalsumas gynė mane skaityti ir aiškintis, kaip čia bus toliau, kokie siužetiniai vingiai laukia ir kaip atrodys pabaiga. Žinoma, tikrai ne visas detales į savo vaizduotėje piešiamą vaizdą įsidėdavau, nes, kaip minėjau, fantastika – ne visai mano žanras, kadangi knygose man įdomiau žmonės nei aplinka (kas žino, gal kada sakysiu kitaip). Bet tai netrukdė nei įtraukti, nei užversti knygą patenkintai, kad po krūvelės trejetų ar dvejeto galėjau ramia širdimi spausti ketvertą goodreads puslapyje.

Įkvepia drąsos po kiek laiko imtis ir dar kurios nors fantastinės knygos.

Kaip pradžioje minėjau, pagal šią knygą buvo sukurtas Blade Runner / Bėgantis skustuvo ašmenimis (1982), o prieš keletą metų pasirodė antroji filmo dalis Blade Runner 2049 (2017).

12.65. Vilma Fiokla Kiurė „Rožynas“

Kai pamačiau šią knygą goodreads, pirma mintis buvo, kad pavadinimas skamba kaip vienas iš Panevėžio mikrorajonų. Ir kaip nustebau, kai paaiškėjo, kad autorė būtent apie Tą Rožyną savo knygoje ir rašo. Iki tol apie šią rašytoją nieko nebuvau girdėjusi, tad nustebino ir faktas, kad šis trumposios prozos rinkinys apie devyniasdešimtųjų Panevėžį, daugiausiai – Rožyną, gimė iš jos tekstų facebook’e.

Galvoju, kad labiausiai prajuokino Vijolėta (čia panevėžietiškas Violetos vardo tarimas, bet knygos veikėja būtent taip užrašytą vardą ir gavo) bei namų mados. Kai dabar jau kyla diskusijos apie mažos kvadratūros butus, kurių pilna naujos statybos daugiabučiuose, nevengiama juos pašiepti, knygoje turime atvirkščią situaciją. Pasinaudoję aplinkybėmis, norėdami parodyti savo statusą ar planuodami ateity vaikus su antrosiomis pusėmis bei anūkais priimti gyventi kartu, žmonės statėsi didelius namus, neretai trijų aukštų, su holais per du aukštus, įvairios stilistikos kolonomis, fontanais kiemuose ir kt. Ir tik atėjus Nepriklausomybei, kai jų išlaikymas bei šildymo kaštai pakito, o vaikai nepanoro gyventi kartu bei migravo, atsivėrė problema, kai didžioji dalis namo likdavo nenaudojama. Autorė su lengva ironija apibūdina pačius įvairiausius žmones, kurie gyveno kaimynystėje, jų kasdienybę, o skaitant atrodė, kad kartu su pasakotoja vaikščiojau po kiemus ir susipažinau su kiekvienu žmogumi. Visi veikėjai realistiški, gyvi, tad pasakojimai dinamiški, lengva įsivaizduoti tiek personažus, tiek aplinką.

Pati esu kilusi iš Panevėžio rajono (kurio rajonu nelaikėme, nes pernelyg arti miesto), o Rožynas taip ir liko mįslinga vieta, kurią apibūdindavo kaip prestižinį rajoną (viename iš pirmųjų puslapių autorė irgi apie tai rašo). Bet jei ten ir lankiausi, tai pati to nežinojau ar spėjau pamiršti. Dažniau užsukusiems, gyvenusiems (ar tebegyvenantiems) šią knygą rekomenduočiau vien dėl to, kad pasakojama apie žmones, kurių prototipai gali būti atpažįstami. Ir visgi, net jei ten negyventa, o pati tema dar nepabodusi, šią trumpą, vos šimto puslapių knygą perskaityti vis tiek įdomu. Esu iš truputį jaunesnės kartos, tad tie devyniasdešimtieji mane kažkiek aplenkė, bet vis tiek skaitydama pagaudavau save galvojančią apie tam tikrus gimtojo miesto niuansus, apie tai, kaip ir kodėl man nesisekė sukurti ryšio su Panevėžiu (vienoje vietoje minima, kad naglumas buvo būtina savybė išgyvenimui. Tai perskaičiusi pagalvojau, kad štai – viena iš priežasčių).

Mažiausiai sudomino tekstai apie sektas, tad į pabaigą susidomėjimas prislopo. Žinoma, kai kurios detalės vis tiek intrigavo, tik tiek, kad tema – visai ne „mano“. Pabaiga nuteikė keistai. Man trūko kažkokio ryškesnio užbaigimo. Paskutinis tekstas buvo toks, po kurio labai norėjosi dar vieno, kuris ryškiau padėtų tašką. Nes dabar atrodė, lyg nutrūko ne vietoje.

Man patiko, kad skaitant nesijautė, jog tekstai paimti iš socialinio tinklo, kadangi jie išties organiškai siejosi tarpusavyje. Pradžioje atrodė, kad kiekvienoje istorijoje bus vis kitas žmogus, bet laikui bėgant siužetinės linijos persipynė, tad viskas tapo vientisu, iš vieno laikmečio fragmentų sudėliotu pasakojimu. Pirmoje šio teksto versijoje rašiau, kad knygos leidimas irgi pasirodė tvarkingas. Visgi pasidalinusi įrašu socialiniame tinkle, sulaukiau komentarų apie tai, kad šioje knygoje nestinga rašybos, skyrybos ir kalbos klaidų. Skaitydama pastebėjimus pagalvojau, kad kitą sykį reikėtų atsargiai girti už sklandų tekstą, nes neįžvelgiu daug ko, ką pastebi įgudusios, su tekstais daugiau laiko praleidžiančios akys.

Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad ir Panevėžys turi savo knygą apie devyniasdešimtuosius. Kas nors galėtų ir dar kokį nors mikrorajoną ar gatvę nusigriebti, medžiagos įdomybėms – apstu.

12.64. José Saramago „Pasaka apie neatrastą salą“

Kol „Kitos knygos“ leidžia anksčiau lietuviškai pasirodžiusias J. Saramago knygas (smagu, kad kažkas būtent dėl naujųjų leidimų atras šį puikų rašytoją), „Odilė“ nustebino itin trumpu ir anksčiau lietuviškai neleistu kūriniu.

Apie pasakos siužetą nepasakosiu dėl itin mažos apimties. Visgi keliasdešimties puslapių visiškai pakanka įžvelgti jau pažįstamą J. Saramago braižą, prisiminti, kaip skaitydama kiekvieną rašytojo knygą mėgaudavausi jo sakiniais, pasakojimo stiliumi ir išskirtine skyryba. Viena vertus, atrodė, kad pasibaigė viskas per greitai, nespėjau net normaliai įsitraukti. Iš kitos pusės, kai pagalvoju apie patį pasakojimą, atrodo, kad trukmė – visiškai pakankama. Yra truputis mistikos, šiek tiek filosofinių pamąstymų ir pamokymų, gyvenimiškų pastebėjimų, pati knygos mintis irgi graži ir aktuali savo tema. Tik bent jau man pasakojimo forma nustelbė patį siužetą ir išsakomas mintis.

Negaliu neparašyti ir apie patį knygos leidimą. „Pasaka apie neatrastą salą“ išleista gražiai, o spalvoti puslapiai – išties nekasdieniškas pasirinkimas vietinėje leidyboje. Tačiau net ir žinant, kad knygoje maždaug 70 puslapių, pavarčius kilo nusivylimas, nes tekstu pripildytų puslapių – kur kas mažiau. Visi tušti lapai, net jei ir paspalvoti, ilgainiui atrodo beprasmiai, o žinant, kad užsienyje šis pasakojimas iliustruojamas akį traukiančiais piešiniais, nusivylimo atsirado kiek daugiau. Be abejo, piešiniai būtų pakėlę knygos kainą, tad tikėtina, kad savikaina atliko lemiamą vaidmenį, sprendžiant vizualinę leidinio dalį. Tačiau dabar galvočiau, kad tokiu atveju ši pasaka galėjo būti arba trumposios prozos rinkinio dalimi (tik nesu tikra, kiek tokių kūrinių jis yra parašęs), arba kaip priedas prie kurio nors J. Saramago romano.

12.63. Michel Houellebecq „Serotoninas“

„…studijų metai – vieninteliai laimingi metai, kuomet ateitis atrodo atvira, kuomet viskas atrodo įmanoma, vėlesnis suaugusio žmogaus gyvenimas, profesinis gyvenimas, tėra lėtas nuolatinis grimzdimas į dugną, ir neabejotinai dėl šios priežasties jaunystės draugų, su kuriais susidraugavome studijų metais ir kurie iš esmės yra vieninteliai tikri draugai, tų jaunystės draugų mes vengiame, nes norime išvengti akistatos su neišsipildžiusių vilčių liudininkais, su savo pačių susinaikinimo akivaizdybe.“

Pastarąsias kelias savaites vis įsijungiu BoJack Horseman, tad atrodė, kad ir „Serotoninas“ bus kaip tik į kompaniją. Gal per daug apdėliojau save liūdesiu alsuojančiais personažais, veikėjų realybe, kurioje išgyventi galima tik geriant antidepresantus ar alkoholį (priklausomai nuo personažo, apie kurį kalbėtume), nes šįkart su M. Houellebecq buvo sunkiau nei anksčiau. Vis dėlto man patinka, kaip rašytojas dėlioja mintis, tad vis pasižymiu ką nors savo tekstų iliustracijoms. Nors skaitydama paskutinius keletą lapų supratau, kad nurašyti norėtųsi ištisus puslapius – tokiais atvejais susilaikau. Toks labai tobulas knygos užbaigimas – kažkokių siužeto posūkių tikėtis nereikia, bet veikėjo monologas būtent ten labiausiai prikausto dėmesį.

„Kitą dieną ji tebeverkdama rinkosi daiktus, o aš sukau galvą ieškodamas tinkamų žodžių – tiesą sakant, kitus dvejus ar trejus metus aš ieškojau tinkamų žodžių, veikiausiai niekuomet nesilioviau jų ieškojęs.“

Skaitant atrodė, kad į vieną susilieja pasakotojo išgyvenimai kartu su Europos bei Prancūzijos politika, iššūkiais ir sprendimais, kurie paliečia mases žmonių. Šioje knygoje nemažai rašoma apie ūkininkų rūpesčius bei protestus, tragikomišką jų kulminaciją (tragizmo visgi kur kas daugiau nei komedijos). Tokia visapusiška niūruma, kuri kažkiek patampa monotoniška. Pastebėjau, kad skaitant būdavo įdomu, bet jei tik padėdavau knygą į šalį, per visas neskaitymo dienas nejausdavau poreikio grįžti. Bet grįžus ir įsitraukus į tekstą vėl pajausdavau susidomėjimą. Gal todėl tai ilgai ir užtrukau, kol perskaičiau. Atrodo, kad daug kas skaitydami linkę karštai reaguoti į rašytojo pasisakymus, tuo tarpu pati kažkaip ramiai viską perskaičiau. Gal net ir pritrūko ryškesnės emocijos iš manęs pačios, kažkuriuo metu net svarsčiau atidėti kitam kartui, nes galbūt kitąsyk kur kas stipriau būtų paveikę tai, apie ką veikėjas kalbėjo.

Bet tai tikrai ne paskutinis kartas, kai susitinku su M. Houellebecq kūryba. Šiemet prasidėjusi „draugystė“ tęsis ir toliau.