10.26. B. A. Paris „Anapus uždarų durų“

„Anapus uždarų durų“ jau buvau pasiėmusi iš bibliotekos prieš trejetą mėnesių, bet teko grąžinti, nes kažkas užsirezervavo man taip ir nespėjus perskaityti. Šį mėnesį ją vėl radau, tad ne tik pasiėmiau, bet ir nusprendžiau ilgai neatidėlioti, kad nebūtų ir vėl taip, kaip anąsyk. Ir beliko tik džiaugtis, kad nepraleidau progos perskaityti trilerį, kuriuo, rodos, jau dauguma spėjo pasidžiaugti.

Tobulas vyras – advokatas, ginantis moteris nuo smurtautojų sutuoktinių, nepralaimėjęs nė vienos bylos. Jo žmona – tobula namų šeimininkė. Greitu metu turėtų įsikelti į namus ir jaunesnė moters sesuo, turinti Dauno sindromą. Jai jau paruoštas tobulas kambarys. Tokie jie atrodo aplinkiniams, tačiau jie patys suvokia, kad po tobulybe slepiasi tamsus šeimos gyvenimas.

Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad neatsimenu, kada tiek stipriai nesinorėjo atsitraukti nuo knygos, ypač skaitant vakare po darbo dienos. Turėjau save perkalbėti atidėti likusius 100 puslapių į šoną vien todėl, kad žinojau, jog ryt tik apsunkinsiu sau kėlimąsi į darbą. Neprisimenu, kada vakare po darbo būčiau perskaičiusi ~250 puslapių. Net jei šriftas nėra labai smulkus (kaip ir šioje knygoje). O čia ne tik išsilakstė visas mieguistumas, bet ir skaičiau, skaičiau, kol supratau, kad viskas, reikia padėti. Ir kitą dieną vos grįžusi pasičiupau ją vėl, kad sužinočiau, kaip buvo prieita prie galutinio įvykio. O galutinį įvykį žinojau nuo pat pradžių. Pamenu, dar dirbdama knygyne klausiausi kolegės, kuri pasakojo apie šią knygą savo įspūdį, ir man patvirtinus, kad neplanuoju skaityti trilerio, atskleidė pabaigą. Nuo to laiko, kaip matosi, viskas kiek vertėsi aukštyn kojomis, vis dažniau imu trilerius ar detektyvus, o galop perskaičiau ir tą, kurios sakiau neimsiu (nors visad žmonėms labai rekomenduodavau, nes tikėjau jos gerumu, ką iš tikrųjų atskleidžia ir skaičiusiųjų komentarai, o ir dabar, jau perskaičiusi, nesigailiu, kad anuomet ją rekomenduodavau klientams). Visgi žinoma pabaiga visai nesumažino smalsumo, nes buvo įdomu, kaip bus pasiekta kulminacinė dalis.

Knygos stiprioji pusė – kuriama įtampa. Net pačią nustebino, kad įtampą pajaučiau vos ne nuo pirmų puslapių. Rodos, kaip vienas iš veikėjų minta baime, taip ir aš tą baimę perėmiau iš įkaite tapusios moters, neramiai laukiau, kas bus, reaguodavau į kiekvieną rizikingą veikėjos žingsnį, nejaukiai laukdavau nusižengimų pasekmių. O kas svarbiausia, knygoje naudojamas smurtas – psichologinis, fizinio yra labai menkai, be jokių atvirų aprašymų. Niekada neaišku, ką vyras padarys, ką šįsyk sugalvojo, kokie veiksmai bus, kiekviena diena susideda iš nuolatinės baimės – taip įtikinamai parašyta, kad skaitant perimdavau emocijas, kurias galimai turėjo jausti ir pagrindinė veikėja. Šaltas, skrupulingas blogasis personažas, apgalvojantis ir įvertinantis kiekvieną žingsnį ir besimėgaujantis kito kančiomis, išties darė įspūdį. Ne tik tinkamai sukurti veikėjai, dvi siužetinės linijos (anksčiau ir dabar) irgi nemenkai prisideda prie keliamo įdomumo ir smalsumo. Pabaigai nereikia pamiršti ir autorės vaizduotės, bent jau man labai norėtųsi „gyvai“ pamatyti raudonąjį kambarį.

Ką keisčiau? Gal keistai skambės, bet išimčiau Milę. Kad ir kokia svarbi ji šiam siužetui, bet dėl jos tokių gan melodramiškų epizodų pasitaikydavo, o čia, manau, visai puikiai būtų galėjusi autorė „sužaisti“ ir tik su pagrindine pora.

Dabar suprantu, kodėl šį trilerį daugelis giria. Smalsu bus ir kitus rašytojos romanus ateity perskaityti.

10.25. Viktor Pelevin „iPhuck 10“

Iki šiol nebuvau skaičiusi nė vienos V. Pelevin knygos, tačiau taip nutiko, kad iš šių metų knygų mugės, apie kurią atskiro įrašo taip ir nepadariau, parsinešiau netgi du šio rašytojo romanus. Pradėjau nuo naujausiojo, tik šiemet išleisto ir jau spėto pastebėti skaitytojų „iPhuck 10“.

Pirmiausia vertėtų susipažinti su pagrindiniais veikėjais ir daiktais, apie kuriuos sukasi visas pasakojimas. Porfirijus Petrovičius – policijos literatūrinis robotas ZA-3478/PH10, tiriantis nusikaltimus bei rašantis apie tai romanus. Jį išsinuomoja Marucha Čio – turtinga menotyrininkė, besidominti XXI a. menu ir jo rinka, bei dirbtinio intelekto pagalba norinti užmaskuoti praeity darytas nusikalstamas veiklas. Jau pavadinimas mus supažindina su svarbiu ateities mechanizmu – „iPhuck 10“, kuris įvardijamas kaip brangiausias rinkoje meilės įrenginys, į kurį ir įsileidžiamas Porfirijus. Tačiau net ir itin gerai išmanydama technologijas Marucha tinkamai neįvertina šio sprendimo galimų pasekmių.

Pirmoji mintis, kuri kilo skaitant, buvo tokia, kad nesu nieko panašaus skaičiusi iki šiol. Pačios idėjos daugiau mažiau pažįstamos, tad originaliu kūrinio vadinti negaliu, tačiau taip ganėtinai smulkiai apgalvoto dirbtinio intelekto vaidmens ateity literatūroje dar nebuvau sutikusi. Žinoma, reikia turėti galvoje, kad ir mokslinę fantastiką skaitau retai. Tad pradžia intrigavo, skaičiau ir bandžiau kuo geriau susikurti galvoje autoriaus kuriamą pasaulį. Svarbią žmonių kasdienybės dalį užima dirbtinis intelektas (toliau – DI). Jis ne tik pasitarnauja įvairiose profesinėse srityse (pavyzdžiui, gelbsti tirdamas nusikaltimus), bet ir gali atlikti tam tikrą meilužio (jei taip galima įvardinti) vaidmenį, kai kokio nors įrenginio pagalba (pagrindinių veikėjų atveju, iphuck 10) sukuria žmogaus norimą įvaizdį 3D formatu ir pildo visas savininko, kuris išsinuomojo ar įsigijo DI, fantazijas. Tik nereikia suprasti, kad DI pasirenkamas tuomet, kai nerandamas realus partneris. V. Pelevin ateityje santykiai tarp žmogaus ir roboto – normalu, o tie, kurie gyvena praeityje gyvavusia praktika, yra smerkiami ir vadinami kiaulėnais. Visgi, įrenginyje randama informacija gali būti panaudota prieš žmogų, jei tik DI užprogramuotas ir kitoms veikloms, o išgauti reikiamą informaciją yra lengva: tereikia pasinaudoti situacija, kai žmogus užsimiršta, kad bendrauja ne su algoritmu, o su išties jį suprantančiu, emocijas turinčiu asmeniu, kai kada nereikia net ir to, jei asmuo nėra pakankamai apsaugojęs įrenginių, kuriuose sukaupta asmeninė informacija. Visur esančios kameros, ekranai – tai galimybė DI išgauti kuo daugiau reikiamos informacijos, kuri gali būti išties pavojinga tiems, su kuriais susiję roboto gauti faktai. Tad skaitant atrodė, kad aprašoma ateitis – paranojiška, aplink vyrauja vienišumas ir nesaugumas.

Tačiau romanas yra ne tik distopija. Tai – ir kritika menui, visuomenei (vartotojiškumui, tolerancijos apraiškoms, politikai, korupcijai ir kt.) bei pačiai kritikai. Nemeluosiu, kad visą kritiką pastebėti ir suprasti reiktų mažiausiai dar vieno skaitymo ir tikriausiai platesnio apsiskaitymo kai kuriose srityse, bet tiek, kiek sugebėjau pastebėti, užteko supratimui, kiek daug apglėbti šiuo kūriniu buvo pasiryžęs autorius. Kritika aštri, kai kada juokinga, kažkuriuos skaitytojus gal ir jautriau palies, bet galiu teigti, kad taiklumo netrūksta, ir jau vien todėl romanas vertas dėmesio.

Tiesa, pats tekstas – gan sudėtingas ne tik dėl ankstesnėje pastraipoje išskirtos priežasties. Pati siužeto specifika reikalauja ir atitinkamo žodyno: kalbos apie technologijas ir įvairius prietaisus užima gan nemažai vietos kūrinyje, įmantrūs akims neįprasti pavadinimai ir įrenginių bei jų veikimo principų aprašymai sunkino skaitymą, tad reikėjo susitelkimo, nesyk teko gaudyti save, kad beskaitydama sudėtingus pasakojimus, kaip viskas veikia, pernelyg neužsisvajočiau apie kitus dalykus, nes tokiu būdu galima ir praleisti ką nors reikšmingo.

Kaip ir jau minėjau, šios knygos skaitymas – tai įdomi patirtis vien dėl siužeto, kuris išsiskiria iš masės kitų knygų, o ir džiaugiuosi pagaliau susipažinusi su jau ne vienam pažįstamo rašytojo kūryba. Tikiuosi, kad ateity susidūrus su V. Pelevin kūryba (primenu, kad viena knyga vis dar laukia eilės) bus dar ne vienas malonus atradimas.

10.24. Graham Swift „Motinų sekmadienis“

Buvau suplanavusi skaityti vieną, bet galop pasičiupau naujausiąją G. Swift knygą, kurią vienu prisėdimu ir perskaičiau. Tai pirmoji pažintis su šio autoriaus kūryba, o ir, turiu pripažinti, kad ganėtinai vykusi.

Daugiausiai kalbama apie 1924-ųjų kovo 30 dieną – Motinų sekmadienį. Tai diena, kai visi darbuotojai gauna laisvadienį tam, kad galėtų aplankyti savo mamas. Tačiau pagrindinė veikėja Džeinė, nuo šešiolikos dirbanti kilminguose anglų namuose tarnaite, yra našlaitė, tad neturi artimųjų, kuriuos galėtų lankyti. Visus šiuos metus ji yra Polo Šeringemo, jauno kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Motinų sekmadienis – jiems galimybė susitikti jo ištuštėjusiuose namuose. Apie šią dieną pasakojama kaip apie tolimą prisiminimą, kadangi karts nuo karto užsimenama, kad Džeinei – jau devyniasdešimt, ji žymi rašytoja, iš kurios imami interviu. Visgi toji diena, veikėjos nuomone, padariusi įtaką, jos, tuomet dvidešimt dvejų metų tarnaitės, gyvenimui, taip ir liko paslaptyje.

Tai viena tų knygų, kuriose svarbu, ne kas, o kaip parašyta. Sodri, poetiška kalba tiesiog įtraukia į pasakojimą. Labai atmosferiška knyga, skaitant nepavyksta nesigėrėti, kaip įtaigiai ir gražiai aprašomas kiekvienas žvilgsnis, pojūtis, judesys. Atrodo, ramybę jaučia ne tik veikėjai, bet ji persiduoda ir skaitytojui (šiuo atveju, man), toks jausmas, kad buvau visiškai įkritusi į knygos nuotaikas. Galvoju, kad visai tiko man ji po vakar aptarto itin niūraus romano. Be abejo, ir „Motinų sekmadienis“ – toli gražu ne linksma knyga, bet čia niūruma visai kitokia, tolygi, neapsunkusi dėl dramų, tokia visai kitokio lygmens. Nors nugarėlėje buvo minimi kiti rašytojai, su kuriais lyginamas G. Swift rašymo stilius, man skaitant kažkaip mintyse sukosi A. Baricco: kažkuo panaši nuotaika, istorijos pateikimas. Taip pat, knygos itin maža apimtis, bet perskaičius atrodo, kad į puslapius sutalpinta istorija kuo geriausiai ir nė vieno papildomo lapo nereikia. Patinka man tokios.

Įspūdis kiek apmažėjo antroje pusėje, galbūt todėl, kad ten atsirado daugiau šokinėjimo tarp laikotarpių, pašnekesių apie rašymą, vyrą, dalijamus interviu, kas man visai neatrodė reikalinga, netgi kažkiek panaikino sklandžiusią lengvai mistinę aurą. Būčiau buvusi visiškai patenkinta tik kovo 30-osios pasakojimu ir palikusi viską būtent ten.

Vėlgi, ne į veiksmą orientuotų knygų mėgėjams.

10.23. Zeruya Shalev „Skausmas“

Pirmąją lietuviškai pasirodžiusią Izraelio rašytojos Z. Shalev knygą „Meilės gyvenimas“ skaičiau gan greitai po jos pasirodymo 2017-ųjų metų pabaigoje. Kai anonsuose pamačiau antrąjį autorės romaną, itin apsidžiaugiau ir supratau, kad tikrai skaitysiu. Visgi lentynoje pas mane jis išstovėjo kone pusantro mėnesio. Kad ir kaip norėjau perskaityti, laukiau tinkamo nusiteikimo, nes įtariau, kad „Skausmas“ gali būti ne ką mažiau tamsus nei pirmasis Lietuvoje leistas romanas, tapęs vienu iš įsimintiniausių kūrinių mano skaitymo istorijoje.

Prieš dešimt metų pagrindinė veikėja Irisė nukentėjo per teroristinį išpuolį, ilgą laiką gydėsi, ištvėrė daug operacijų. Dabar moteris yra sėkminga mokyklos direktorė, tačiau namų aplinkoje jaučiasi emociškai nutolusi tiek nuo vyro, tiek vaikų: kartu gyvenančio sūnaus bei jau savarankišką gyvenimą pradėjusios dukters. Vieną dieną sutikusi Eitaną, savo jaunystės meilę, Irisė vėl ima knaisiotis po praeities nuoskaudas, ieškoti priežasčių, kodėl anuomet Eitanas išsižadėjo jos, kas kaltas dėl jos atsiradimo pačiu netinkamiausiu laiku toje gatvėje, kurioje susisprogdino savižudis. Įtampa namuose, vėl suintensyvėję jausmai senam mylimajam moterį paskatins apsvarstyti, ko ji iš tiesų nori ir kas jai svarbiausia.

Nuo teroristinio išpuolio prieš daugiau nei dešimtmetį nukentėjo ir pati Z. Shalev, tad į „Skausmą“ ji stengėsi sudėti ir savo pačios išgyvenimus po nelaimės. Ir nors kurį laiką skaitant man atrodė, kad šis įvykis romane nėra tiek svarbus, kad jį reiktų paminėti anotacijoje, kuo toliau, tuo jo svarba ėmė ryškėti. Atrodo, kad toji diena ir buvo besiveriančios tylos tarp šeimos narių pradžia. Tyla bėgant metams vis kaupėsi, kol galiausiai būtent aprašomu romane laikotarpiu pasimato viso to pasekmės. Ir tik tuomet, kai sustojama visko apgalvoti, suprantama, kiek daug buvo neišgirsta ir nepamatyta.

Kaip ir įtariau, „Skausmas“ – niūri knyga, tad jai reikia tam tikro nusiteikimo, apie kurį ir buvau užsiminusi. Visgi tamsumos čia kiek mažiau, nesijaučia tiek daug bejėgiškumo, kiek jo buvo romane „Meilės gyvenimas“. Bet šiaip jau abi knygos turi nemažai panašumų. Ir vienur, ir kitur surasti simpatišką personažą – pernelyg sunku, tačiau tai visai netrukdo įsijausti ir su nekantravimu sekti tolesnius siužeto vingius. Abiejose galima rasti daug kaltinimų, savigraužos, pasiteisinimų, pasidavimo impulsyviems norams, priklausomybės nuo kito žmogaus, toksiškų santykių aprašymų. Romanas visiškai įtraukia, nesvarbu, kad nesyk mintyse galvodavau, kokį velnią vienas ar kitas veikėjas daro, nepritardavau kai kuriems sprendimams. Rašytoja geba įtaigiai kurti sudėtingus veikėjų santykius, juos narplioti, iškelti svarbias, ne visada jaukias temas (nebūtinai kalbu apie neištikimybę, „Skausmas“  – tai knyga ir apie išklausymo, kalbėjimo svarbą), o svarbiausia – viską pateikti taip, kad visai nebesinorėtų dėti knygos į šoną. Jei pradžioje dar kiek lėtokai stūmiausi per puslapius, vėliau perskaitytų puslapių skaičius didėjo akimirksniu.

Nors yra šiokių tokių ne tiek patikusių momentų, o ir „Meilės gyvenimą“ įvardinčiau kaip didesnį įspūdį padariusį romaną, bet iš tikrųjų į visa tai norisi numoti ranka dėl patrauklaus rašymo stiliaus, rašytojos gebėjimo gilintis į personažus, jų savijautas, pateikti juos abejojančius, klystančius, mėginančius taisyti padėtį ar dar labiau skęstančius savo pačių netinkamuose pasirinkimuose. Skausminga, daugiasluoksnė, su daug pasimetimo ir atradimų, kuriuos norime visada būti padarę kur kas anksčiau, kelianti įvairiausias emocijas, stipri, mano skonio knyga. Tikiuosi, kad tai – ne paskutinė S. Shalev knyga, pasirodžiusi lietuviškai.

10.22. Virginija Kulvinskaitė „kai aš buvau malalietka“

Šią knygą pasiėmiau grynai iš smalsumo, kurį sukėlė ganėtinai nemaža reklama, nes atrodė, kad viršelis, pavadinimas bei citatos iš kūrinio šmėžuodavo vos ne kasdien socialiniuose tinkluose. O paskutiniu metu pasipylė ir kitų skaitytojų apžvalgos, tad net ir atidėti norėjosi skaitymą kitam laikui, bet pažiūrėjau, kad ir kita, kurią planuoju skaityti, ganėtinai matoma apžvalgininkų rankose, na, ir nieko čia nepadarysi.

Pagrindinė veikėja Virga (kurią nori nenori tapatini su pačia autore, nors nugarėlėje teigiama, kad ne visos aprašytos istorijos nutiko autorei) pasakoja apie savo paauglystę, o vėliau ir doktorantūros metus. Knyga pristatymuose akcentuojama, kad joje iš moters pozicijos aprašytas laukinis dešimtasis dešimtmetis, kur netrūksta naktinėjimų pirmuosiuose Vilniaus klubuose, narkotikų, alkoholio.

Neslėpsiu, kad dėl visos reklamos buvau gan skeptiškai nusiteikusi, tad net ir nustebau, kad pradžia iš karto įtraukė. Jau teko skaityti, kad kai kuriems ši knyga sukėlė nostalgiją, ir visai nesistebiu kodėl, nes pasakojimas gyvas, minimos konkrečios Vilniaus vietos, gatvės, kultūriniai renginiai ar grupės, net ir pačios kiemo taisyklės ar draugų pasirinkimai kelia susidomėjimą. Nors daugeliu atžvilgiu nebuvau panaši į Virgą paauglystėje, o ir Vilniuje apsigyvenau tik po mokyklos baigimo, bet kaip ir kitais atvejais, tai visai netrukdo įsijausti, pažinti veikėją ir su susidomėjimu stebėti jos pasirinkimus ir nuotykius. Tiesa, jau kurį laiką iš knygų pasižymiu ne kokias nors visiems žinomas tiesas, kurios užrašytos gražiai ir įdomiai, bet tuos sakinius ar pastraipas, kur randu kažką artimo sau. Tad nors ir minėjau, kad šiaip jau bendrumų iš pažiūros su veikėja nelabai turim, bet visgi buvo puslapis, kurį skaičiau ir galvojau, kad ir vėl pavyko rašytojui aprašyti tai, kam pati tinkamų žodžių nerasdavau. Galiu pritarti ir tiems skaičiusiems, kuriems vienas iš privalumų buvo tai, kad pasakojime nėra kažkokių dramų, ilgalaikių verkšlenimų, savęs kaltinimų, nors romano eigoje veikėja ganėtinai svarbių sprendimų padarė.

Gaila, kad po kiek laiko tarsi kažkas įvyko ir visas įdomumas priblėso. Gal kad per greitai užsibaigė paauglystės pasakojimai, bakalauro ir magistro visai nerasta, iš karto peršokta į doktorantūrą. Tiesa, ši dalis irgi gan įdomi su visais konferencijų aprašymais ir patirtimis, bet vis vien jau buvo nebe tas. Atsirado ir daugiau mėtymosi, maišymasis tarp skirtingų gyvenimo laikotarpių antroje knygos pusėje neatrodė kaip privalumas, kai kada net ir erzino. Kiek skaičiau kitų atsiliepimus, tai ne tik mane sutrikdė tai, kad apie veikėjos skyrybas su vyru sužinojau anksčiau nei kad ji apskritai buvo susituokusi. Gal koją kišo ir tai, kad viskas prasidėjo nuo -niolikos, o užsibaigė visais 35-eriais metais. Per paskutinius 40 puslapių itin sunkiai jau yriausi, skaičiavau, kada čia jau toji pabaiga.

Bet šiaip jau buvo kur kas geriau nei tikėjausi.

10.21. Domenico Starnone „Raišteliai“

Patinka man knygos apie santykius, tad į „Raištelius“ buvau atkreipusi dėmesį, bet galutinai apsispręsti paskatino pasirodžiusios prieštaringos apžvalgos: vieniems itin patiko, kitiems mažiau, tad nutariau pamėginti ir pati. Nė pusantro šimto puslapių neturinti knyga – vienu prisėdimu (arba pora, jei darysite kaip aš ir likus 20 puslapių nuspręsite kitai dienai atsidėti) lengvai perskaitoma istorija. Tiesa, lengvai skaitoma, bet turinys – ganėtinai rimtas.

Knyga prasideda Vandos laiškais vyrui Aldui. Iš jų sužinome, kad vyras buvo neištikimas ir išėjo gyventi pas kitą moterį, Vanda aprašo savo išgyvenimus, susijusius su išsiskyrimu, kalba apie likusius su ja gyventi mažamečius vaikus. Antroje dalyje istoriją matome iš Aldo pusės. Aiškėja, kad kažkuriuo metu jie vėl pradėjo kartu gyventi, dabar abu jau pensijinio amžiaus, o Aldas, suradęs senuosius žmonos laiškus, prisimena praeitį ir neištikimybės istoriją papasakoja iš savo pusės. Trečioji dalis skirta vaikams, kurie jau suaugę, ir dabar susitikę tuščiame tėvų bute prisimena nuoskaudas, susijusias su tėvo išsikraustymu ir vėl grįžimu gyventi kartu su jais.

Skaityti buvo įdomu, kilo įvairių emocijų. Ir tai yra visiškai suprantama, kadangi sunku atrasti personažą, kuris kažkuo nebūtų prasikaltęs, kurio požiūris vienu ar kitu klausimu nekeltų noro vartyti akis, galvoti, kaip čia dabar jie taip elgiasi/mąsto. Bet gal kad visi veikėjai žmogiški, o pati istorija – ne vieną tų, kurios turi aiškų ėjimą kažkokio sprendimo, apversiančio gyvenimą aukštyn kojom, link. Jie vertina tą pačią situaciją iš savo pusės, manipuliuoja kitais šeimos nariais, trokšdami kažkokios naudos (pavyzdžiui, nusimesti kaltę, įrodyti, kad kitas blogesnis), ieško balanso savo gyvenime (tvarkos, ramybės, gal net teisybės ar to paties kaltininko, kuriam būtų galima suversti visas nesėkmes, padarytas klaidas), kiekvienas su savo paslaptimis, nuoskaudomis, įtarinėjimais. Neretai ir pikta buvo, bet tai teisinčiau su tuo, kad kai kurie veikėjų sprendimai, norai priešinosi su mano pačios įsitikinimais ar požiūriu.

Antroje dalyje jau įtariau, kas kaltas dėl porai nutikusios nelaimės, tačiau visa bėda ne tai, kad atspėjau, o kaip iki to buvo prieita. Įtaigumo, logikos kiek pritrūko.Tačiau neskaitant to romaną prisiminsiu, kaip sudominusį ir įtraukusį skaitinį.

10.20. Jo Nesbø „Galvų medžiotojai“

Prieš keletą metų „Hodejegerne“ („Headhunters“) įsijungiau vien todėl, kad filmas buvo palankiai vertinamas, o vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko seriale „Game of Thrones“ vaidinantis aktorius. Tuomet detektyvų beveik neskaičiau, tad, nors ir žinojau Jo Nesbo, skaityti knygos, pagal kurią minėtas filmas pastatytas, neturėjau nė minties. Bet metai eina ir norai keičiasi, tad paskutinį sykį bibliotekoje supratau norinti grįžti prie šio rašytojo kūrybos. Kadangi serijos pradėti nesinorėjo, ne kažin koks pasirinkimas ir liko.

Kūrinio centre – Rogeris Braunas, geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos vykdytojas, dar kitaip įvardijamas kaip galvų medžiotojas. Visgi karjeros pasiekimų jam nepakanka, kad išlaikytų namus ir pildytų žmonos Dianos norus. Kartą žmonai priklausančioje galerijoje jis susipažįsta su Klasu Grėve, kuris ne tik atrodo tobulas kandidatas į laisvą didelės įmonės vadovo postą, bet ir prisipažįsta namie turįs brangų ir seniai meno gerbėjų trokštamą paveikslą. Sukūręs kruopštų planą Rogeris įsilaužia į Grėvės butą, tačiau ten randa ne tik paveikslą. Netrukus jis supranta, kad dabar pats tapo medžiojamas.

Filmo turinio beveik neatsiminiau, tik vieną įvykį, po kurio ir prasideda įdomumas, tad skaitymo malonumo ir spėliojimo, kas toliau bus, nesumažėjo. Iš tikrųjų, pradžia buvo lėta, tad net nustebau, kai vienu metu tiek tempas, tiek įdomumas padidėjo. Kai kurie siužetiniai vingiai nuspėjami, tačiau buvo ir tokių pasirinkimų, kurie nustebino. Paliko gerą įspūdį autoriaus gebėjimas kurti vis didėjančią įtampą, vis labiau prikaustyti prie teksto. Apie pagrindinio veikėjo likimą sužinojau kiek anksčiau, netyčia užmačius paskutinį puslapį (nė nežinau, ko į pabaigą lindau, nes šis kartas tikrai nebuvo vienas tų, kai užsinoriu pabaigą paskaityti), bet tai visai nekliudė, nes vis vien buvo smalsu sužinoti kulminacinę dalį, kas joje įvyko, kad galop baigėsi būtent taip. Kūrinyje yra ir neblogo humoro, taip pat kiek atviresnių nusikaltimų, kūno sužalojimo scenų (tiesa, ne tiek daug, kiek buvau susidariusi įspūdį iš pasakojimų). Kalbant apie kulminaciją, tai ji gal ir neįtikino iki galo, per daug viskas sudėliota į savo vietas, bet nepasakyčiau, kad nuvylė, nes po truputį kažką panašaus jau ir įtariau po to, kai tą paskutinį puslapį perskaičiau. Abu pagrindiniai veikėjai ryškūs, vienas kito verti, tad stebėti jų „kovą“ neprailgo ir buvo smagu.

Ar ateity dar imsiu J. Nesbo? Manau, kad taip. Gal pagaliau ir prie didžiosios serijos prieisiu.