12.60. Agnes Ravatn „Paukščių tribunolas“

„Svajonių knygos“ ir skandinavų psichologinis trileris lyg ir visai nesiderina, gal todėl „Paukščių tribunolą“ daug kas praleido pro akis (bet atrodo, kad ši leidykla irgi pamažu įleidžia šaknis į, rodos, vieną populiariausių žanrų Lietuvoje, nes neseniai pasirodė dar vienas trileris). Pati bibliotekoje A. Ravatn knygą nusičiupau vien todėl, kad buvau skaičiusi įdomų atsiliepimą. Kiek daugiau nei du šimtai puslapių – net man pakako vieno pusdienio, nes tekstas įtraukia taip, kad buvo sunku padėti į šalį.

Skaitydama įsivaizdavau A. Hitchcock režisuotą kino juostą – šis trileris galėtų būti filmų „Paukščiai“, „Rebeka“, „Vertigo“ kratinys. Nuo pat pradžių pasakojime vyravo įtampa. Vakar aprašydama „Pakankamai gera motina“ rašiau, kad įtampos visai nebuvo ir trilerio siužetinė linija atrodė nereikalinga, tuo tarpu „Paukščių tribunolas“ nuo pat pradžių turėjo įtaigią atmosferą, kuri visiškai įtraukė į tekstą, veikėjų gyvenimą ir jų santykius. Atmosfera kuriama išties gerai įvaldytu skandinavišku stiliumi – trumpi sakiniai, mažai kalbų, daug kasdienybės ir mažai nukrypimų į praeitį, niūri nuotaika. Verčiant puslapius atrodė, lyg vienu metu turi įvykti sprogimas, kad palaipsniui kylanti įtampa privalo kažkuo užsibaigti, tarp veikėjų vis dažniau jausdavosi nematomos žiežirbos, kurios pranašavo artėjančią kulminaciją.

Iš minusų, manęs neįtikino pagrindinė veikėja. Ji – istorikė, televizijos laidų vedėja, kuri po skandalo išeina iš darbo, palieka vyrą ir iškeliauja, suradusi darbą, kurio niekad nedirbo (tiesa, vis užsimindavo, kad vaikystėje su tėvais būdavo sode ir jos mama kažkiek užsiėmė sodininkyste). Atvykusi ji visiškai nebemąsto apie praeitį, atrodo, kad iškart užmiršo viską, lyg to niekad nebuvo. Jokių emocijų, susijusių su tuo, kas įvyko, apie vyrą ir meilužį irgi jokių minčių, skyrybų tvarkymas visiškai paliktas vyro rankose. Nors sodininkystėje ir namo aplinkos priežiūros darbuose ji jaučiasi nepatyrusi, bet laikui bėgant jos žodyne atsiranda tokios sąvokos kaip giluminiu būdu impregnuotos lentos, alyvos panaudojimo būdai iš karto irgi jau žinomi. Įsiminė žuvies dorojimo scena, kai Alisa pagalvojo, kad jo „Kruvinos rankos atrodė gražiai“. Truputį juokinga. Į pabaigą veikėja visai suskystėja: „Staiga pajutau begalinį pasididžiavimą, kad priklausau šiam vyrui. Vyrui, kuris moka pagaminti valtį. Jei jau vienas pats gali sumeistrauti valtį, vadinasi, gali padaryti bet ką.“ Suprantu, kad truputį romantikos tokiam siužetui reikia, bet negalėjau rimtai skaityti veikėjos minčių.

Pabaigoje sprogimo nebuvo, gal kad guma buvo tempiama pernelyg ilgai, be to, iš likusio puslapių skaičiaus buvo aišku, kad čia dar ne pabaiga. Bet užbaigė gražiai. Kadangi užliūliavo prieš tai buvęs ramusis periodas, tai ir į pabaigą stiprių emocijų nebebuvo, bet galą užskaitau. Kaip ir minėjau, A. Hitchcock’ui būtų buvęs išties vertas dėmesio siužetas. Tik susilaikykite ir neatsiverskite paskaityti paskutinio puslapio (bent aš mėgstu tai daryti), intrigos liks kiek daugiau.

12.59. Bev Thomas „Pakankamai gera motina“

Knygos viršelis žadėjo psichologinį trilerį, o nugarėlėje esanti anotacija sudomino tuo, kad pagrindinė veikėja Rut – psichoterapeutė, kurios paauglys sūnus prieš kurį laiką dingo be žinios, o visai neseniai jos terapiją pradėjo lankyti paslaptingas ir sunkiai prie savo gyvenimo prisileidžiantis klientas Denas. Iš užuominų aišku, kad būtent Denas taps viso romano ašimi. Psichopatai, sociopatai ir visokie panašūs reikalai mane sudomina, tad tikėjausi neprašauti, pasirinkdama savo retiems trilerių skaitymams būtent šį pasakojimą.

Tad buvau nustebusi, kai perskaičiusi 200 puslapių (taigi, daugiau nei pusę knygos) trilerį įžiūrėjau itin nežymiai. Teoriškai intriga buvo, žinojimas, kad kažkas turi nutikti, irgi sukosi galvoje, bet tai, kas ir kaip rašoma, visiškai nekėlė nei įtampos, nei noro kuo greičiau versti puslapių. Tiesa, tai nereiškia, kad skaitydama vargau ar norėjau mesti knygą į šoną (na gerai, vienu metu norėjau, bet kadangi šį mėnesį iš 4 knygų dvi jau buvau numetusi, tai toks jausmas, kad ir toliau visas mėtyčiau į šonus, tad susikaupiau ir galop nesigailėjau). Autorė, kuri ir pati ilgus metus dirbo klinikine psichologe, skaitytojus įveda į psichoterapijos užkulisius, atsigręždama ne kiek į kliento vaidmenį terapijoje, o kiek į patį psichoterapeutą – jo santykį su pacientais, kolegomis, bandymu brėžti ribas tarp asmeninių išgyvenimų ir tų, apie kuriuos išgirsta darbe. Rut – Traumų centro direktorė, tad ji privalo rodyti pavyzdį kitiems, surasti tinkamus žodžius ne tik pacientams, bet ir kolegoms, kurie suabejoja savo jėgomis ar kylančiais jausmais. Įdomu buvo skaityti apie darbuotojų susitikimus, kurie skirti sudėtingesnių atvejų aptarimams, vienas kito išklausymui, jei reikia – sprendimo dėl paciento perdavimo kitam psichoterapeutui, nutarimo. Ne ką mažiau įdomūs ir Rut apsilankymai pas savo terapeutą. Man ši knyga – labai verta dėmesio būtent dėl Rut profesinės siužetinės linijos. Pradžioje buvo netikėta rasti tiek epizodų iš psichoterapijos ar pokalbių tarp terapeutų, kurių metu irgi naudojami panašūs bendravimo metodai, bet galiausiai džiaugiausi, kad tiek dėmesio skiriama būtent šiai temai. Vis dėlto, kažkada psichoterapija buvo mano profesinė svajonė/tikslas, tad iki šiol neatsispiriu pasakojimams apie šią profesinę sritį grožinėje literatūroje.

Be profesinio gyvenimo nemažai laiko Rut praleidžia galvodama apie savo, kaip mamos, vaidmenį. Jos sūnus – dingęs be žinios, dukra niekuomet nebuvo artima, iš vaikystės išsinešusi daug nuoskaudų dėl to, kad Rut daugiau dėmesį kreipė į jos brolį. Pati Rut kaltina save, įžvelgia klaidas, kurias darė visą laiką, svarbus ir jos santykis su mama. Ši siužetinė linija irgi turi nemažai psichologinių, terapinių atspalvių.

Tačiau kaip trileris, ši knyga neišpildė net ir menkiausių lūkesčių. Pripažįstu, antroje knygos pusėje nuo teksto buvo sunkiau atsitraukti, atrodė, kad ne tik siužetas greitėja, bet ir pati puslapius kur kas greičiau verčiu nei pradžioje. Tačiau kulminacija buvo visai neįdomi. Kulminacinis įvykis – nuspėjamas kur kas anksčiau, o pagrindinės veikėjos kvaili poelgiai, kurie nesiderino su iki tol kurtos asmenybės įvaizdžiu, vertė tik vartyti akis. Erzino ir visai nieko neduodančios skaitymo procesui atrodė artėjant kulminacijai išsakomos pasakotojos mintys, tokios kaip tuomet nežinojau, kad tai paskutinis kartas, kai mačiau… Bet svarbiausia, kad toji kulminacija buvo tokia staigi ir greitai užsibaigianti, kad atrodė visiškai pritempta ir nereikalinga pačiai knygai. Man atrodo, kad čia galėjo būti gera psichologinė šeimos drama, persipinantis su moters profesiniu gyvenimu.

Beje, knygoje nemažai kalbama apie filmus, minimos ir kelios knygos. Tačiau labiausiai įsiminė (ir suerzino), kad buvo kalbama apie jų pabaigas. Pavyzdžiui, net kelis kartus pakartojo „Sofi pasirinkimo“ pabaigą (nesu tikra, ar tuo baigiasi filmas/knyga, ar dar kažkas papildomai įvyksta), t.y. koks tas Sofijos pasirinkimas buvo. Šią knygą trokštu kada nors perskaityti ir suprantu, kad tai ne tas romanas, kurio nebenorėsiu vien todėl, kad sužinojau pabaigą, bet vis tiek įdomiau skaityti nežinant, kas po pavadinimu slypi. Dėl tos pačios priežasties neatskleisiu, į kokias knygas man panaši „Pakankamai gera motina“, nes būtent savotiškas jų bendrumas man pašnibždėjo, kuo istorija baigsis.

12.58. Beth O’Leary „Tavo vietoje“

Jau kurį laiką jaučiu stagnaciją skaitymo srity, nelabai kas netraukia, nors atrodo, ir iš bibliotekos vis šį bei tą parsitempiu, ir neseniai atranką savo lentynose dariau bei atsikračiau tų, kurioms vietos mano planuose nelikę. Paprastai stengiuosi dėl tokių etapų nesukti galvos, žiūrėti serialus, filmus, tačiau savaitgalį, kai akys pailsėjusios ir netrūksta natūralios šviesos, norisi laiką panaudoti ir knygoms. Tad šįryt surizikavau ir paėmiau lengvą romaną, romantinės komedijos su dramos priemaišomis variantą. Pamažu, be jokio spaudimo visą dieną vis prisėsdavau paskaityti, skyrius po skyriaus, šypsena po šypsenos, ir, visai netikėtai sau pačiai, knygą užbaigiau.

Beth O’Leary man jau pažįstama iš romano „Atskirai kartu“, tačiau, jei pastarasis atrodė ištemptas, skaitant „Tavo vietoje“ tokio jausmo nebuvo. Gal kad abi siužetinės linijos – gan patrauklios. Pasakojama apie maždaug trisdešimtmetę Liną ir jos močiutę Ailinę, kurios, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, porai mėnesių apsikeičia savo namais. Lina atvyksta į Jorkšyro kaimelį, o močiutė išvyksta ieškoti nuotykių Londone. Rašydama ieškoti nuotykių nė trupučio neperdedu, nes 79-erių (jei neklystu dėl amžiaus) moteriškė – visai ne vos pajudanti ir jokių pokyčių neįsileidžianti senutė, o kaip tik savo iniciatyvumu ir aktyvumu galinti pralenkti ne vieną jaunuolį. Linos siužetinė linija yra ramesnė, o pasirodžius kone vieninteliam jos amžiaus vyrui kaime kaip ir tampa aišku, kad nusimato ne tik poilsis, bet ir trupinėlis romantikos. Pripažinkime, tas vyro pasirodymas – absoliuti klišė, kurios logiškumo visai nematyti, bet kartais tai suveikia. Šį kartą irgi suveikė, tad jų lengvas flirtas, pasimetimas ir kitokie reikalai kėlė šypseną. Visgi romantinė tema vystėsi miniatiūriniais žingsniais, daugiausiai jai liko laiko – tik pabaigoje.

Užtat čia buvo daug atradimų, savo ir kito ribų išbandymo. Nors pasakojimo stilistika kitokia, bet skaitant pagrindinių veikėjų pokalbius su kitos kartos atstovais, bendrų temų atradimą, kylantį jaukumo jausmą, humorą, nejučia norisi palyginti su F. Backman knygomis, kuriose gėrio irgi netrūksta. „Tavo vietoje“ – naivi ir gerietiška istorija, įtraukianti net ir tuomet, kai atomazga jau seniai aiški bei nuo pat pradžių yra mėtomos užuominos apie tai, kurie čia gerieji veikėjai, kurie tik užsidėję burbeklio kaukę, o kuriais visai negalima pasitikėti. Taip pat knygoje kalbama apie netektį bei gedulą, apie tai, kokie skirtingi gali būti gedėjimo būdai ir kad nėra vieno, visiems tinkančio. Na, ir žinoma, visoje knygoje skatinama kalbėtis, dalintis tuo, kas džiugina ir skaudina. Bendrystė, draugystė, vieningumas – toks galėtų būti šios knygos šūkis.

Kad ir utopinis, bet gražus ir fainų emocijų sukėlęs romanas.

12.57. Karen Joy Fowler „Mes visi nesavame kailyje“

Iki šių metų apie „Mes visi nesavame kailyje“ kažkodėl visai nieko nežinojau, nors ji seniai išleista lietuviškai, o taip pat 2014-aisiais buvo patekusi į Booker trumpąjį sąrašą (tai lyg ir turėjo plačiau nuskambėti?). Prieš keletą mėnesių užkliuvo akys už vieno atsiliepimo, o po kiek laiko el. knygyne ją įsigijau vos už kelis eurus.

Koledžo studentė Rozmari turi pasiruošusi keletą istorijų tiems atvejams, kai jos prašoma papasakoti apie vaikystę ir tėvus. Visgi, kad ir yra tiesos tuose pasakojimuose, svarbiausia dalis taip ir lieka neatskleisti. Merginos sesuo ir brolis yra dingę, o su tėvais ji palaiko gan formalius santykius. Kas ten įvyko toje praeityje ir kaip gavosi, kad dalis šeimos – dingę, išaiškėja knygos eigoje. Beje, vienas esminis faktas yra minimas kai kurių skaitytojų apžvalgose, gal ir angliškoje anotacijoje, tačiau mūsiškė leidykla nusprendė neatskleisti jo nugarėlėje. Sakyčiau, kad geriau to fakto ir išvengti, nes kitu atveju neliks intrigos.

Romanas persmelktas kaltės jausmo. Pasakotoja – pati Rozmari, jaučiasi kalta dėl to, kas įvyko prieš daug metų. Panašų jausmą nešiojasi ir kiti jos šeimos nariai. Tačiau jie ilgus metus nesugeba išsikalbėti ar bent prieiti prie skaudančios temos. Kaip ir norėtųsi priekaištauti, kad viskas čia dėl to tylėjimo – jei ne jis, galėtų ir knygos nebūti, bet kaip tik šiandien galvojau apie Tą savo šeimos temą, kuri irgi vargu, ar kada bus išskleista ant stalo, tad suprantu, kaip gali būti sudėtinga išsikalbėti. Tik pabaigoje atrodė, kad ne taip ir sunku. Tai tiek tylos tarp veikėjų buvo vien tam, kad vėliau viskas įvyktų šviesos greičiu? Gal tai iki galo ir neįtikina. Ir dar vis išlįsdavo Rozmari nepritapimas prie kitų, jos ankstyvosios vaikystės patirtys taip giliai įsirėžusios, kad ji vis dar nesugeba jaustis sava tarp aplinkinių, įsiliejanti į aplinką kartu su kitais. Yra įdomių su tuo susijusių minčių ir pasvarstymų.

Knygoje viena iš svarbiausių temų – eksperimentai su gyvūnais. Skaitydama sudominusį atsiliepimą susidariau įspūdį, kad visko bus daugiau, atviriau, šlykščiau. O čia išsiplečiama kur kas mažiau, be smulkių aprašymų, tačiau pakanka ir tiek, kad pasidarytų nemalonu, o visi vaikystėje (ir ne tik) matyti filmai ir serialai, kuriuose laukiniai gyvūnai pateikiami kaip vieni iš pagrindinių veikėjų, nebeatrodytų tokie nekalti.

Atrodo, romanas turi nemažai geros knygos bruožų – intrigą (jei iš kažkur nesužinojote To siužetinio vingio), įdomią ir provokuojančią temą, ne visai patikimą pasakotoją, kuri kas kiek laiko keičia faktus. Ir visgi pačiam tekste kažko pritrūko. Ėmiau šią knygą su mintimi, kad per savaitgalį perskaitysiu, bet pasakojimas tiek sunkiai skaitėsi (nors nieko ten sunkaus ar įmantraus nėra), kad dar visą šį šeštadienį mėginau kažkaip iki pabaigos nusigauti. Viena vertus, įdomu, bet, kita vertus, tiesiog neįtraukė, o paaiškėjus tam esminiam faktui, dar ir intrigos neliko (nors dar tikrai nebuvo atsakyti visi klausimai).

Beje, man patinka pavadinimas. Toks savotiškas, plačiai suvokiamas ir patraukiantis dėmesį.

Kaip visada, patikrinau, ar knyga nebuvo ekranizuota, ir suradau, kad We Are All Completely Beside Ourselves taps mini serialu, o pagrindinį vaidmenį atliks Natalie Portman (imdb nuoroda).

12.56. Andreï Makine „Moteris, kuri laukė“

Sekmadieniui nusigriebiau šį tą trumpo ir visai nenuspėjamo. Apie Andreï Makine kūrybą buvau girdėjusi, bet iki šiol nieko neskaičiau, apskritai, tik šiemet pagalvojau, kad noriu pažinti jo knygas. Bet visai neįsivaizdavau, kaip jis rašo, todėl negalėjau nuspėti, ar man bent kiek patiks.

Perskaičius įspūdis dviprasmiškas. Viena vertus, labai gražiai parašytas kūrinys. Trumpas, šaltas, su tylos ir ramybės persmelkta atmosfera – atrodo, lyg skandinavų autoriaus būtų rašyta. Daug spėlionių, apmąstymų, žvilgsnių, mažai kalbų ir veiksmo. Vera – moteris, apipinta legendomis dėl kelis dešimtmečius užsitęsusio laukimo, tikintis, kad grįš kadaise į karą iškeliavęs mylimasis – puslapis po puslapio atsiskleidžia įvairiausiomis spalvomis, tuo pačiu kinta pagrindinio veikėjo iliuzijos, fantazijos ir lūkesčiai. Gražu. Vien dėl šito, manau, ieškosiu kitų kūrinių ateityje. Ir vis dėlto pasakotojas, jaunas rašytojas, dėl savo charakterio neleido mėgautis istorija. Kaip žinia, man nebūtina skaitant jausti simpatiją personažams, tačiau šiuo atveju man to reikėjo, kad pasakojimas iki galo suskambėtų. Kadangi veikėjas vis labiau erzino, laikui bėgant tiesiog pamečiau ryšį su pasakojimu.

12.55. Elin Hilderbrand „Dvynės“

Harper ir Tabita – identiškos dvynės, kurios dar mokyklos metais buvo atskirtos, kai jas „pasidalijo“ išsiskyrę tėvai. Jos apsigyveno skirtingose salose – Harper su tėčiu įsikūrė Martos Vynuogyne, o Nantakete – Tabita su mama. Negana to, prieš keturiolika metų iki dabartyje vykstančių įvykių nutiko kažkas, kas galutinai dvynes išskyrė. Dabar, mirus tėvui, viskas išsirutulioja taip, kad abi apsimaino namais ir salomis, kad surinktų save iš naujo. Tiesa, apsimainymas įvyksta tikrai negreitai, todėl svarsčiau, ar verta tai minėti. Kita vertus, būtent šis pokytis yra šio romano atspirties taškas bei siužeto vingis, kuris mane pačią paskatino išsirinkti šią knygą. Tik tiek, kad maniau, jog dvynės slapta apsimainys vietomis, nesakydamos savo tikrosios tapatybės. Tuo tarpu čia viskas paprasčiau – nors pasitaiko, kai aplinkiniai jas sumaišo, bet visi anksčiau ar vėliau išsiaiškina, su kuria seserimi turi reikalų.

Kad ir vyrams skirta dėmesio, bet ne romantika, o šeimos santykiai, savęs atradimo ir suvokimo temos yra svarbiausios. Abi dvynės – skirtingos savo charakteriais ir įpročiais. Harper – simpatiškesnė ir įdomesnė, nes labiau atsipalaidavusi ir vis į komplikuotas situacijas pakliūvanti karštakošė. Tabita augo su griežta motina, tad ir pati tapo sunkiau apie jausmus kalbanti, santūri moteris, viena auginanti paauglę dukrą. Žinoma, romantinių santykių irgi bus. Deja, man kai kur ir pritrūko logikos (siužetiniuose vingiuose, elgesio priežastyse), be to, atrodė, kad buvo pamiršta apie kai kuriuos veikėjus, kurie taip ir dingo be didesnio paaiškinimo. Toks jausmas, kad rašytoja nesusitvarkė su tokiu kiekiu personažų, nes tie, kurie atrodė svarbūs pirmoje pusėje knygos, vėliau buvo prisiminti tik pačioje pabaigoje, bet net ir tuomet jie atrodė paminėti tik iš reikalo.

Kurį laiką niekaip negalėjau įvardinti, kas būtent mane trikdo. Pamažu suformulavau sau, kad tas trukdis – pasakotojos noras viską papasakoti ir paaiškinti bei daugžodžiavimas. Taip, konteksto reikia, paslaptys ar praeities išgyvenimai taip pat turi būti atskleidžiami, bet visa tai turi išplaukti natūraliai, kai ką paliekant pačiam skaitytojui suvokti, patiems sudedant išsimėčiusias detales į visumą. Svarbiosios paslaptys ir seserų gyvenimo istorijos pagrindiniai įvykiai kartojami ne kartą, todėl kai kada jau ir nervai nelaikydavo, o knygą norėdavosi skaityti einant per eilutes vertikaliai, t.y. pagaunant po keletą kiekvienoje eilutėje esančių žodžių. Beveik pusę knygos veikėjai yra pristatinėjami, aprašant jų kasdienybę, tad net ir pabodo laukti, kada prasidės tas žadėtasis susikeitimas salomis. Nors pagrindinės veikėjos greitai švęs keturiasdešimtmetį, jų elgesys ir sprendimai primena kur kas jaunesnio amžiaus žmones. Labai keista ir Tabitos paauglės dukros situacija bei auklėjimas. Pagrindinių veikėjų (visų keturių šeimos narių) nusiteikimas tam tikrais klausimais, įpročiai ir charakteris keitėsi drastiškai, be jokio keitimosi palaipsniui. Daug kalbėjimo apie drabužių etiketes, pinigus, automobilius, kitokio bereikšmio aplinkos aprašinėjimo, vietomis atrodė rašymas vien dėl rašymo, nieko įdomaus nepateikiant. Pabaigos pompastiškumas – lyg papildomas grietinėlės sluoksnis ant ir taip saldaus torto.

Pripažinsiu, kad nepaisant visko, ką viršuje minėjau, tekstas įtraukia. Knygą perskaičiau iki galo, tad nebuvo taip blogai, kad norėtųsi mesti. Tikiu, tam reikšmės turėjo melodramos poreikis, o tokių knygų pas mane – vos viena kita, tad ilgų svarstymų nebuvo. Galvoju, kad tikrai dalį nesąmonių atleisčiau, nes kai kada skaitydama išties mėgavausi, bet pasakojimo nevaldymas ir ištęstumas sulig kiekvienu skyriumi vis labiau krito į akis.

12.54. James Stewart, K Roméy „Dinosaur Therapy“

J. Stewart kartu su iliustratore K Romey komiksus apie dinozaurus pradėjo kurti vos pernai, o Instagram paskyrą @dinosandcomics jau seka apie 1,4 milijono žmonių. Nors pastaruosius keletą metų netrūksta komiksų apie kasdienybę, santykių problemas, emocinę savijautą, tačiau šie dinozaurai sugebėjo išsiskirti iš masės tiek, kad jau pirmosiomis dienomis, kai radau minėtą paskyrą, ne tik skaičiau visus įrašus, bet ir domėjausi, ar nėra išleistos knygos. Tačiau knyga prekyboje pasirodė tik (o gal „jau“? Visgi tai gan naujas projektas) šių metų rugpjūtį, o aš jau džiaugiuosi savo kopija.

Knygą sudaro daugiau nei šimtas komiksų, kurie suskirstyti į keletą temų. Tad bendrai – tai tiesiog rinkinys to, ką galima rasti Dinos and Comics socialinių tinklų paskyrose, taip pat ir keletą nematytų (nesidomėjau, kokią dalį jie sudaro, plius visada yra tikimybė, kad ir tie likę pasirodys internete greitu metu). Todėl man ši knyga – tik noras šiuos komiksus turėti ilgaamžiškesniame pavidale.

Kuo mane žavi Dinos and Comics? Man patiko (ir tebepatinka) tragikomiškos situacijos, įžvalgumas, tikslūs veikėjų savijautos apibūdinimai, personažų mielas atvirumas, iliustracijos. Neslėpsiu, nemažoje dalyje komiksų randu ir save, kai kur tas jau minėtas tikslumas net ir prikausto, nes ne visada gaunasi tam tikras būsenas ar jausmus įvardinti, o viename ar kitame dinozaurų (bei jų draugų) pokalbyje pakanka vos kelių žodžių, kuriais pasakoma būtent tai, kas tik sukasi galvoje, bet įvardinti to nepavyksta. Ir galop – estetika.

12.53. Steve Sem-Sandberg „V.“

Steve Sem-Sandberg knygą „Melo imperatorius“ prisimenu dar iš darbo knygyne laikų – didžiulė, stora knyga, kartu su kitais rimtesniais istoriniais romanais, nelabai radusi sau tinkamos vietos grožinės literatūros lentynose (gal dabar jau atsirado istoriniams romanams skirtos vietos?), tačiau dėl tematikos ir apimties ji niekad manęs nedomino. Kai „Patogu pirkti“ pasiūlė išsirinkti keletą knygų (beje, tai buvo beveik prieš metus. Nemėgstu tiek laiko dovanų užlaikyti, bet taip jau gavosi), nusprendžiau į krepšelį įsimesti ir „V.“, kurią gyrė viena patikima skaitytoja Instagrame. Anot anotacijos, romanas yra įkvėptas G. Büchner pjesės „Voicekas“ pavaizduotų realių įvykių. Ši pjesė ne kartą pastatyta ir Lietuvos teatruose, tad gal jums teko ją matyti. Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už moters nužudymą ir tardomas kalėjime. V. savo kaltės neneigia, o pokalbiuose su psichologu pasakoja savo gyvenimo istoriją.

Veikėjo istorija turi tiek išgyvenimų (nors gal labiau vaizdų?), kad atrodė, jog perskaičiau kur kas ilgesnę knygą. Nuo vargingos vaikystės, mokymosi amato, pameistrio pareigų, uždarbiavimų pas visokio plauko žmones (įsimintiniausias – jaunas vyras su sekreteru), nelaimingų, naivių susižavėjimų moterimis iki nemažą kūrinio dalį užimančių karo patirčių. Turinio tiek, kad pakaktų ir kelioms knygoms, visgi autorius sugeba sudėlioti viską taip, kad nieko neatrodo per daug, tad pasakojimas įtikina. Be to, įdomus pasirinkimas veikėją rodyti būtent tokį – tiesiog slenkantį per gyvenimą, ramiai priimantį įvairius išbandymus ir kritines situacijas, vis nepasimokantį ir brendantį į tą pačią upę daug sykių. Kita vertus, priežastys tokiam jo elgesiui – tema, kurią galima būtų gvildenti atskirai ir plačiai. Itin ryškiai matomas potrauminio streso sindromas, kurį įrodyti knygoje pateikiamais pavyzdžiais būtų be proto lengva, tačiau XIX amžius turi savų ypatumų, todėl V. nustatomas kaip absoliučiai sveikas tiek gydytojo, tiek psichologo. Taip pat, galima spėlioti, ar V. buvo tiesiog naivus ir kvailokas, ar būtų galima jam priskirti kokią nors diagnozę. Vietomis ypač panašu į autizmo spektro sutrikimo požymius, tokių spėlionių skaičiau ir kitų atsiliepimuose. Bet gal šiais laikais natūralu tapo visiems keistesniems personažams priskirti kokį nors sutrikimą, nors autorius tokių užmačių nė neturėjo? Kad ir kaip ten būtų, bet vis kartodami, kad V. yra sveikas ir visiškai galintis atsakyti už savo veiksmus žmogus, manęs, kaip skaitytojos, tie specialistai visai neįtikino, tik dar labiau pabrėžė aprašomo tyrimo absurdiškumą ir to laikmečio tamsumą/ribotumą.

Kaip jau užsiminiau, veiksmas vyksta XIX a. Šiek tiek net ir keista skaityti apie Napoleoną, kai dabar leidžiamose knygose dažniausiai vyrauja Antrasis pasaulinis karas. Karo vaizdams ir išgyvenimams skiriama nemažai dėmesio. Daug šalčio, sniego, mirčių ir žudymų. Nėra čia dalyvavimo mūšiuose, vien tik išgyvenimas už būvį, stengiantis išvengti sužeidimų ar nušalimų. Todėl, nors kareiviai ir vertina vienas kito draugystę, bet šaltakraujiškai pasielgti gebama ir prieš savą, jei tik susiklosto tokios aplinkybės. Rodos, nebelieka atjautos niekam, nuo bado ir šalčio atbukę jie braunasi per miškus ir pakeles, nebelieka nei dienų, ne savaičių, o abejingumas kito skausmui tampa kone viena iš priemonių išgyventi pačiam. Tad nenuostabu, kad yra keletas itin nemalonių, žiaurių scenų. Beje, pasakojimo apie karą etape yra minimas ir Vilnius.

Rašydama šį tekstą galvoju, kad tinkamiausias žodis šiai knygai – bejėgiškumas. Romane vyksta tiek daug nemalonių, nejaukių, gėdingų veikėjui nutikimų, bet jis vis vien nepasiduoda ir eina, lenda, kartoja tas pačias klaidas ir niekaip nepasimoko. Lygiai tas pats ir su nusikaltimu – aišku, kad jis įvyko, skaitant knygą galima suvokti, kaip buvo nueita iki tokio poelgio, žinoma, kad dabar tyrėjai bando suvokti, ar Voicechas pakaltinamas, bet viskas, ką matome – kad bus vienintelis sprendimas, o pats V. nuo pat pradžių jau tarsi pasidavęs ir abejingas aplinkai. Nenuostabu, kodėl pasitaikydavo ir susierzinimo, ir noro papurtyti veikėją, kad pabustų (bet tokiu atveju nebūtų knygos). Mano nuomone, romano tekstas absoliučiai nemanipuliuoja skaitytojo jausmais, nes visas pasakojimas liejasi iš V. būtent taip, kaip atrodytų gyvenime, dirbtinai nehiperbolizuojant vieno ar kito nutikimo. Tiktai galbūt dėl to kartais atsiranda monotoniškumas, kuris kažkiek migdė, o mintys imdavo klajoti kitur, tad tekdavo grįžti į ankstesnį puslapį, nes suvokdavau kažką praleidusi.

Ir vis tiek man taip norisi, kad šią knygą atrastų skaitytojai, nes tai išties solidus pasakojimas su įdomiai sukurtu psichologiniu pagrindinio veikėjo portretu, įtikinamai aprašyta kareivių kasdienybe, atitrūkus nuo būrio.

12.52. Denis Johnson „Jėzaus sūnus“

„Jėzaus sūnus“ – tai tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, kurio centre – nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų priklausomų žmonių pasaulis. Jau seniai esu suvokusi, kad apsvaigę veikėjai ir jų haliucinacijos literatūroje manęs nedomina, todėl pasirodžius D. Johnson knygai abejojau, kad skaitysiu. Bet tada perskaičiau kažkieno labai įkvepiantį atsiliepimą ir užsinorėjau. Tad bibliotekoje radusi apie 120 puslapių teturinčią knygą ir pasiėmiau, galvojau, jei nepatiks, tai bent jau plona, nereiks ilgai svarstyti, ar mesti, ar ne, nes per tą laiką sugebėsiu ir užbaigti.

Atrodo, kad skonis šios tematikos klausimu nepakito. Nors daugelis skaičiusiųjų pabrėžia teksto kokybę, bet atrodo, kad tais atvejais, kai tema man neįdomi, tai, kaip ji parašyta, smarkiai negelbėja. Tiesa, pats pirmasis apsakymas buvo labai geras, net ir vilties suteikė, kad šįsyk bus kitaip ir man patiks. Po to irgi pasitaikė epizodų, kurie patraukdavo dėmesį ar kokią nors emociją sukeldavo, bet daugiausiai tai buvo tik skaitymas dėl skaitymo, nieko po savęs nepalikęs.

1999-aisiais pagal šį apsakymų rinkinį buvo sukurtas filmas Jesus’ Son.

12.51. Kate Elizabeth Russell „Tamsi Vanesa“

Kas nemėgsta malonaus dėmesio? Ir ne bet kokio, o asmeniško ir, rodos, puikiai apgalvoto. Giriama kūryba ir pokalbių metu išsakomos mintys, rekomenduojamos knygos, skaitomuose eilėraščiuose išnyra panašus į dėmesio gavėją lyrinis subjektas, „netyčiniai“ prisilietimai, kurie juk tik paprasčiausia draugiško dėmesio forma, tad nieko ypatingo (nors viduje jau sukirba dviprasmiški jausmai), pokalbių metų vis paminima, kad tokia tamsa, kuri būdinga veikėjai, pažįstama ir jam (o juk rasti tokį, kuris ne tik matytų, bet ir suprastų, kas dedasi viduje – nemenka laimė). Penkiolikmetė Vanesa, praėjusiais metais praradusi vienintelę draugę, greitai pajaučia tokio dėmesio galią ir visa galva neria į naują draugystę. Visa bėda – dėmesį jai skiria keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojas ponas Streinas. Bet ar čia bėda? Juk amžius – visai nėra svarbus, o ji – pakankamai subrendusi tokiems santykiams. Knygos autorė pamažu atskleidžia paauglės ir suaugusio vyro bendravimą, kuris pilnas akivaizdaus, tačiau tikroviško, įtaigiai aprašyto manipuliavimo jausmais. Nors iš karto pasakojama apie du laikotarpius – 2000-uosius ir 2017-uosius, tad šiek tiek ateities paaiškėja kur kas anksčiau nei skaitant chronologinę įvykių dalį, tačiau skaitant apie praeitį vis tiek svarstydavau, kaip kas pasisuks, kokia bus kulminacija. Įdomu tai, kad kulminacinė dalis – visai ne tokia, kokios buvo galima tikėtis. Arba bent ne toje knygos vietoje. Įvykus Tam įvykiui, net sutrikau, nes buvo likusi nemaža dalis knygos. Tačiau suvokusi, kad čia svarbiausia – Vanesos vidinė būsena, kibau į likusią dalį, kuri man gal net ir buvo įdomesnė už knygos pradžią.

Kad ir kokia sumaištį galvoje kėlė Vanesos paauglystė, labai greitai supratau, kad man įdomiau jos suaugystė – kaip ji gyvena su trauma, kurios iki galo taip ir nebuvo kurį laiką sau įsivardinusi, nors ir jautė, kad kažkas tuose santykiuose buvo ne taip. Todėl vis dažniau žvalgydavausi, kada bus naujas, į 2017-uosius nukeliantis skyrius, bet tuoj ir nusivildavau, nes dabartį pasakojančios dalys buvo kur kas trumpesnės, tik į pabaigą atsirado kur kas daugiau vietos tam, kokį gyvenimą Vanesa gyvena dabar, kas dedasi jos galvoje, skaitant kitų moterų #metoo judėjimo paskatintus prisipažinimus apie seksualinį priekabiavimą, kurį mokyklos metais patyrė iš to paties Streino. Itin taikliai aprašyta Vanesos priklausomybės nuo Streino būsena, visos tos situacijos, dėl kurių ji kai kurių buvo/būtų smerkiama ir nesuprasta. Nes jei toliau su tuo taikstosi, gal jai patinka? Juk ji pati irgi to norėjo, tai kur čia problema? O problemų išties gerokai daugiau, nes išmokti pripažinti, kas ten išties buvo, surasti ir priimti savo požiūrį į gyvenimą, tai, ko ji nori ir kas jai patinka, o ne tai, kokią nuomonę apie ją įkišo tas pats atseit ją mylėjęs žmogus – ilgas ir sudėtingas darbas. Patiko ir tai, kad Vanesa apie savo paauglystę ir draugystę su Streinu papasakojo psichoterapeutei tik praėjus kuriam laikui – vėlgi, tikroviškas momentas, nes natūralu, kad apie skaudžiausias patirtis ne visada lengva užsiminti per pirmuosius susitikimus su dar visai nepažintu psichikos sveikatos specialistu.

Knygoje nemažai kalbama apie V. Nabokov’o „Lolitą“. Gaila, kad ją skaičiau prieš dešimtmetį (ir pagal anuomet parašytą tekstą, dar nepriaugusi jai), nes būtų buvę įdomu atpažinti ir pačiai prisiminti pasakojamas minėto romano detales. Tiesa, toks dėmesys „Lolitai“ atrodė truputį klišė, bet po to skaičiau, kad išties buvo atvejis, kai mokytojas, bandydamas prisijaukinti mokinę, šią knygą skolino, tad, matyt, ir realus gyvenimas pilnas klišių, todėl ir knygose ne visada jas norisi kritikuoti.

„Tamsi Vanesa“ kalba ir apie abejingumą – mokinių, mokinių, mokyklos valdžios, kitų aplinkinių, tėvų. Žinoma, pateikiama ir geresnių pavyzdžių, o po abejingumu kai kada slypi visai kitos priežastys – baimė, nežinojimas, kaip elgtis. Todėl knyga tampa spalvingu ir iš įvairių pusių į situaciją pažvelgiančiu pasakojimu. Čia nėra vien juoda ir balta, o kur kas labiau komplikuota, todėl patikėti istorija, į ją įsitraukti ir su ja susigyventi lengva.

Dar pagalvojau, kad paauglystėje Vanesa nebuvo tokia jau tamsi, kaip Streinas bandė jai įteigti. Vieniša ir atsiskyrusi nuo kitų – taip, bet tamsuma man – truputį kas kita. Tos tamsumos kur kas daugiau buvo Vanesos gyvenime jau suaugus. Ir čia galėtų būti vienas iš pavyzdžių, kad tai, ką jis bandė įteigti jai paauglystėje, galop dėl jo paties poelgių tapo tiesa merginai subrendus.

Labai patiko pabaiga. Nė trupučio nesugadino visos istorijos, o kaip tik – užtvirtino mano iki tol svyravusį įvertinimą (žymėjau 4 iš 5 goodreads puslapyje).

Tiesa, jei ateity pasirodys antras šios knygos tiražas, viliuosi, kad tekstas bus peržiūrėtas, nes buvo praleidžiamos ne tik raidės, bet ir žodžiai, o skaityti sakinį po kelis kartus vien tam, kad suvokčiau, jog ne aš kažko nesuprantu, o iš tikrųjų trūksta sakinio dalies, malonumas menkas.