13.43. Eve Ensler „Atsiprašymas“

Dar viena knyga, kurią vienu prisėdimu galima įveikti. Tik kur kas sunkesnė, skaudi ir emociškai sudėtinga. Autorė rašo atsiprašymo laišką. Laišką, kurį jai turėjo parašyti didžiąją gyvenimo dalį fiziškai ir emociškai prieš ją smurtavęs tėvas.

Rašydama tėvo vardu, Eve pasakoja istoriją. Pradėdama nuo savo tėvo vaikystės ir paauglystės ji tarsi bando aiškinti priežastis, kaip tėvas tapo tokiu, kokiu jai buvo iki pat mirties. Lyg ir suprantamos priežastys, bet skaitant toliau, kai pasakojimas persikelia į laikus, kai gimė Eve, vargiai kažkokį gailestį jam galėjau pajausti. Siaubingos ilgus metus trukusios patirtys, kai skaitant net sunku įsivaizduoti, kaip autorė išgyveno. O ji ne tik išgyveno, bet ir tapo pripažinta rašytoja, taip pat V-Day (pasaulinio aktyvistų judėjimo, skirto nutraukti smurtą prieš moteris, mergaites) įkūrėja. Knygos tekstas sklandus ir nekelia abejonių, kad tekstas vertas dėmesio ne tik dėl turinio, bet ir dėl to, kaip parašytas.

Skaitydama galvojau, ar tikrai pasidarytų geriau, išgirdus atsiprašymą? Net jei daugelis prielaidų (nes kas vykdavo tėvo galvoje, tik jis pats ir žino, tad interpretacijų čia nemažai) ir pasitvirtintų, net jei pats tėvas įvardintų visai kitus dalykus, kurie vyko jo galvoje tais momentais, ar tikrai tas atsiprašymas būtų bent kažko vertas? Ir kaip apskritai reikėtų tikėti, kad atsiprašymas būtų nuoširdus, neužslėptas kažkokiais tik jam žinomais kėslais. Jau nekalbant apie tai, kad tokių patirčių, kokias patyrė Eve, neleistų pamiršti ir šimtas tokių atsiprašymų. Bet galbūt tik aš tokia skeptiška? Nors, žinoma, išgirsti pripažinimą, kad jis pripažįsta savo kaltę, būtų svarbu. Ne slėptis už tėvų auklėjimo ar kitų aplinkybių, o priimti savo paties atsakomybę. Kita vertus, išrašyti viską pačiai autorei turėjo būti vertinga terapija. Tikiu kad panašias patirtis išgyvenusiems (ar išgyvenantiems) skaitytojams ši knyga taip pat gali būti naudinga.

Tik pradėjusi skaityti ir supratusi, kokie dalykai tuoj pradės dėtis, dar pagalvojau, kad gal reiktų atidėti, nes nuotaika buvo visai netinkama tokio pobūdžio knygai. Visgi perskaičiusi pagalvojau: vargu, ar tokiai knygai gali būti tinkamas nusiteikimas.

Goodreads įvertinimo nežymėjau. Pernelyg tikra, kad būtų galima vertinti kaip literatūros kūrinį.

13.42. Alice Oseman „Heartstopper“ 1 knyga

Po ilgos pertraukos nusprendžiau studijuoti, tad šį rudenį mėginu suderinti darbą ir studijas. Tai reiškia, kad grožinei ar kitokiai ne mokslams skirtai literatūrai laiko nelabai liko. Jei tiksliau, tai nuo rugsėjo pradžios iki vakar dienos neperskaičiau nė vieno puslapio. Visgi jau šios savaitės pradžioje galvojau, kad ketvirtadienį apsidovanosiu save vakaru su knyga. Ir kaip džiaugiuosi skaitymui išsirinkusi būtent „Heartstopper“ pirmąją dalį.

Jei dar kas nors esate negirdėję apie „Heartstopper“ (lietuviškame leidime paliko originalų anglišką pavadinimą), tai trumpai papasakosiu. Tai komiksų serija apie dviejų paauglių vaikinų draugystę. Susipažinęs su Niku, Čarlis supranta, kad įsimylėjo. Tačiau vaikinas supranta, kad neturi jokių šansų: jis visiškai įsitikinęs, kad Nikui patinka merginos. Tad pirmoje knygoje ir rašoma ne tik apie romantinį susižavėjimą, bet ir kylančias abejones dėl savo jausmų ir seksualinės orientacijos. Šį pavasarį pasirodė ir to paties pavadinimo serialo pirmasis sezonas. Dar nesu tikra, ar žiūrėsiu, bet skaityti atsiliepimai pozityvūs.

Grįžtant prie knygos, tai buvo puikus pasirinkimas dėl apimties: nedaug teksto leido ramiai skaityti, nebijant, kad dalis istorijos bus atidėta ilgam laikui, kol vėl atrasiu laisvesnį vakarą. Ir visgi apimtis yra visiška smulkmena, nes knyga turi nemažai realių privalumų. Siužetas elementarus ir nuspėjamas, o ir romantinį žanrą skaitau retai, tad stengiausi neturėti didelių lūkesčių, tikrai buvo mintis, kad galiu taip ir nepamatyti to gėrio, kurį mini visi. Bet greitai visą skepticizmą teko stumti į šalį, nes visą laiką skaitydama šypsojausi. Ir netgi užvertusi paskutinį puslapį negalėjau atsikratyti viso gėrio, kurio tiek daug buvo knygoje. Neabejotinai prie bendro įspūdžio prisidėjo iliustracijos, kurios charakteringai pateikė personažus, jų mimikas ir žvilgsnius – nupiešti momentai, kurie papildė tekstą, parinkti išties tinkamai. Labai miela knyga, jaukiai ir natūraliai įsimylėjimą pateikusi. Nors siužetas ne vien tik linksmas, kadangi buvo ir rimtesnių temų ar siužetinių vingių (patyčios, gėda dėl savo jausmų ar kt.), bet vis vien pagrindu išliko šviesa, supratimas, palaikymas. Dabar lengva patikėti, kodėl kai kurie žmonės ir serialo žiūrėjimą, ir serijos skaitymą kartojo.

Džiaugiausi, kad kitų knygų serijos dalių neturiu namuose, nes gali būti, kad bent jau antrąją knygą būčiau dar tą patį vakarą perskaičiusi. Kita vertus, viliuosi, kad kada nors jei ne lietuviškai, tai angliškai pavyks jas perskaityti.

13.41. Alex Schulman „Išlikusieji“

„Išlikusieji“ – tai bene labiausiai patikusi knyga iš tų, kurias skaičiau vasarą. Jei būčiau rašiusi chronologiškai, tai šią būčiau aprašiusi prieš E. Frank ir J. Tumasonytės knygas, tačiau nesu tikra, kada pasirodys naujas įrašas, tad noriu, kad kol kas paskutinė aprašyta būtų būtent „Išlikusieji“. Mažos apimties romanas pasakoja apie tris brolius, jų vieną vaikystės vasarą su komplikuotais tėvais bei trijulės susitikimą praėjus dvidešimčiai metų, mamos mirties proga. Visiškai vieno prisėdimo knyga, pati ją dėl karščių skaičiau ilgokai, galbūt dėl jau minėtų karščių, kuriais nesižaviu, ne iš karto pamačiau pasakojimo ir gerumą. Bet kai jau nušvito galvoje, tai supratau, kad nebesvarbi ir pabaiga (finalinės paslapties atskleidimas nė nebuvo būtinas, netgi kažkiek nuvylė), nes pasakojimas jau turėjo viską, ko man norėjosi.

Lėtokas pasakojimas, kuriame įvykių nėra daug, todėl verčiant puslapius net ir nustojau laukti kažkokios kulminacijos. Labai įdomūs veikėjų tarpusavio santykiai, vaikų nebylus pasidalinimas tam tikrais vaidmenimis šeimoje, nepatikimų tėvų elgesys. Jei būna atvejų, kai pasakojimas vaiko akimis nei kažkuo reikalingas, nei pagrįstas, šįkart būtent toks pasirinkimas atrodė kaip viena iš knygos stiprybių. Daug vasariško, nostalgiją keliančio nerūpestingumo, kurį, atsižvelgiant į aplinkybes, būtent taip perteikti gali tik vaikai. Tik vaikas gali ramiai pasakoti apie vis pagurkšnojančius alkoholį tėvus, bet ramiai, lyg tai būtų norma, įprasta dienos dalis. Dar nėra to šleikštulio, kuris kyla žiūrint į geriančius tėvus (ar vieną jų), sulaukus paauglystės amžiaus. Dar nėra moralų ir svarstymų, kas būtų, jei jie negertų ir kokį santykį tuomet jie visi turėtų. Vaikas vien tik stebi, o stebint atskleidžia veikėjų elgesio priežastis, tą trapų ryšį ir nenuspėjamą atsaką, kurį pasakotojas norėtų įspėti kas kartą, kad tik kuo mažiau liktų įskaudintas. Dabartyje suaugę personažai irgi įdomūs. Nekalbėję apie praeities nuoskaudas, dabar atskleidžia tą tikrovę, kurią kiekvienas matė, apie skaudulius ir negebėjimą įvertinti, kaip kitam sekėsi išgyventi vieną ar kitą įvykį, tėvų šaltumą, patyčias ar dar ką nors. Tiek mažai teksto, bet sutelpa daug. Ir neslėpsiu, kadangi šis bei tas buvo artima (situacijos nepažįstamos, labiau santykiai ar bendra nuotaika), tai skaityti buvo tik dar įdomiau. Liūdna, skaudi, melancholiška, stipri emociškai.

Paprastume slypi gėris, ši knyga – vienas iš to įrodymų.

13.39 – 13.40. Eglė Frank „Mirę irgi šoka“ ir Jurga Tumasonytė „Dirbtinė muselė“

Rugpjūčio pabaigoje skaičiau porą lietuviškosios prozos rinkinių. Jei nesumeluosiu, tai pirmosios abiejų autorių knygos. Jurgos kūrybą esu skaičiusi ir anksčiau, tad smalsu buvo prisiliesti ir prie pirmosios knygos, o Eglės rinktinė sudomino dėl atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Visgi nusprendžiau abi sudėti į vieną įrašą, nes skaitytos viena po kitos jos susimaišė ir tapo vienu rinkiniu.

Abi rinktinės turi panašumų. Visų pirma, nuotaika – tamsūs siužetai, kurių nesikratau, netgi smalsu, ką dar galima sugalvoti. Na, ir tikriausiai mano lūkesčius išpildyti ne taip ir paprasta, nes perskaičius daugiau tokių kūrinių sudėtingiau atrasti kažką naujo, kas tikrai stebintų. Todėl jei pirmieji abiejų rinkinių tekstai sudomino ir įtraukė, vėliau atsirasdavo mažesnis ar didesnis nuobodulys. Ypač Eglės Frank novelės ėmė rodytis lyg pasikartojančios, susiliejančios į vieną, nors pavarčius, kad prisiminčiau apie ką buvo viena ar kita istorija, tikiu, kad skirtumus įžvelgčiau. Tad šiuo atžvilgiu J. Tumasonytės trumpoji proza man pasirodė patrauklesnė, daugiau įvairovės siužetuose, rasdavau malonių (kūrybiškumo atžvilgiu) siužetinių vingių. Grįžtant prie panašumų, abiejų knygų siužetai sukasi apie moteris, jų išgyvenimus. Nors yra ir vienijančių temų (motinystė, romantiniai santykiai), tačiau pats išpildymas skiriasi. Nuotaika, kaip minėjau, panaši, bet J. Tumasonytės tekstuose daugiau dinamikos, labiau jautėsi ironija ir tamsus humoras.

Būna dienų, kai norisi pateisinti, kodėl manęs nesužavėjo viena ar kita knyga. Taip ir šiais atvejais galvojau, kas galėjo neįtikti. Visgi šios knygos keliavo per du miestus, skaičiau ir namie, ir kavinėje, ir traukiny, niekur neskubėdama, nes trumpi, tarpusavyje nesusiję siužetai tai leido, todėl aplinkybės skamba kaip geriausios, kokias tik galiu turėti. Tačiau suprantu, kad jei tik būčiau turėjusi kitų knygų šalia, šias būčiau lengva ranka iškeitusi į tas kitas. Skaitant „Mirę irgi šoka“ noveles, mane privertė sustoti vos pora pastraipų, visa kita nė kiek nepalietė, nesukėlė jokių ryškesnių emocijų. „Dirbtinė muselė“ patiko kiek labiau, bet vis vien norėjosi ryškesnio įspūdžio. Gal reikėjo įterpti kitokio žanro knygą tarp šių dviejų? Kas čia žino. Kadangi šį rudenį šiek tiek keičiasi mano kasdienybė ir laiko grožinei literatūrai neaišku, kiek atrasiu, galvojau imti trumposios prozos rinkinius ir po vieną kūrinį kas vakarą skaityti. Bet atrodo, kad kol kas turimas rinktines atidėsiu geresniems laikams.

13.38. Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“

Akvilina Cicėnaitė man pažįstama iš socialinių tinklų – seku jos pasisakymus jau ilgokai. Visgi su rašytojos kūryba susipažinau tik šiomis dienomis. O ankstesnį jos romaną suaugusiems – „Tylos istorija“ – įsirašiau į ateities planus.

Nelabai domėjausi apie „Anglų kalbos žodyną“, tad pradžioje kiek nustebau, neradusi ryškesnio siužeto ar dialogų. Visgi beveik vien tik monologu parašytas pasakojimas įtraukė kone iškart. Nors nesu emigrantė, tad negaliu tapatintis su pagrindine veikėja, tačiau radau pažįstamų idėjų ir minčių. Kai kurios iš jų, ištartos garsiai, gali pasirodyti juokingos, kai kam visiškai nereikšmingos, bet tam, kurio galvoje jos sukasi, viskas atrodo visiškai kitaip. Lyg kokios skruzdėlės zuja po kūną ir neleidžia būti ignoruojamos. Atviras, nebijantis pačių įvairiausių temų melancholiškas pasakojimas žavi savo nuoširdumu ir gebėjimu įvardinti tai, kas bent jau mano galvoje tik sukasi nesugaudomu žodžių chaosu ir neretai visai nesidėlioja į sakinius. Skaitant taip ir norėjosi pačiai sudalyvauti tokio pobūdžio pokalbyje – atsisakius visų patogių temų, galima patirti pačias įdomiausias bendravimo akimirkas. O šalia to – Australijos fragmentai. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje Australija man buvo svajonių šalis (kartu su Argentina). Po to užaugau ir pakeičiau savo nuomonę, tačiau vis vien skaitant apie Australiją sukyla šiokia tokia nostalgija kadaise turėtoms vaikiškoms svajonėms.

„Anglų kalbos žodynas“ – lėto skaitymo reikalaujanti knyga. Ar bent man taip pasirodė. Tekstas gražus, liūdnokas, tačiau nelengvas, dėl pasakojimo formos ir viena kitą keičiančių temų, kurioms norisi skirti daugiau laiko. Aplinkybės, kuriomis skaičiau knygą, nelabai leido išlaikyti lėtą skaitymą, gal dėl to antroji romano pusė jau kiek išvargino, silpnėjo koncentracija. Man tai – viena tų knygų, kurias būtų galima skaityti kasdien po skyrių – neskubant, pabūnant ilgiau su išsakytomis mintimis.

Artima. Gal net po kokio dešimtmečio norėtųsi atsiversti darsyk ir jau su nauju suvokimu bei papildyta gyvenimo patirtimi vėl visą perskaityti.

13.37. Clare Chambers „Maži malonumai“

Romanas nukelia į 1957-ųjų Londono priemiesčius. Džinė – maždaug keturiasdešimties metų vieniša moteris, vietinio laikraščio žurnalistė, visą laisvalaikį skirianti mamai, su kuria ji ir gyvena. Tačiau viskas pasikeičia, kai į laikraščio redakciją kreipiasi Grečen Tilberi, teigdama, kad jos dukra gimė iš nekalto prasidėjimo. Džinė imasi žurnalistinio tyrimo, tuo pačiu vis labiau įsiliedama į Tilberių šeimos gyvenimą.

Neabejotinas šios knygos privalumas – rašymo stilius. Tekstas gražus ir įtraukiantis, nei per daug įmantrus, nei pernelyg paprastas. Siužetą irgi galėčiau įvardinti kaip vieną originalesnių: anotacija nuteikė paslapties paieškoms, tačiau skaitant mintyse vis kirbėjo mintis, kad čia kažkas ne taip. Ir „čia“ – visai ne Grečen dukros atsiradimo aplinkybės, nes jas nuspėjau greitai, bet visa kita. Atmosfera ir intriga sukurtos išties neblogai. Neišduodant detalių galiu tik parašyti, kad netrūks ir siužetinių vingių, ir atskleistų paslapčių. Ar viskas buvo reikalinga – čia jau skonio reikalas, nes bent man pasirodė, kad kai kurioms temoms buvo suteikta tiek mažai vietos, kad galiausiai jos tapo nelabai reikalingos. Lygiai kaip ir lyg iš atskiro pasakojimo paimta pabaiga, kurią mini daugelis. Istorija tiek užliūliuoja, kad pabaigoje sunku buvo suprasti, kas nutiko, kol nepradėjau skaityti autorės žodžio. Na, ir nesu tikra, kas nulėmė, bet visiškai nepajutau ryšio su personažais. Man tiesiog nerūpėjo, kokia baigtis laukė vieno ar kito. Ir tai laikui bėgant ėmė trukdyti įsijausti į kūrinį.

Viską apibendrinus, tikėjausi kiek labiau įtraukiančio kūrinio, tačiau rašymo stilius ir gvildenamos temos vertos dėmesio.

13.36. Jean-Philippe Toussaint „Mylėtis“

„Ir, nors buvau labai nuvargęs, aš ėmiau tikėtis, kad šiandien Tokijuje neišauš rytas, neišauš niekada, ir kad laikas sustos šią akimirką, kaip tik čia, Sindziuku restoranėlyje, kur mes taip gerai jaučiamės, šiltai įsisupę į iliuzinę nakties globą, nes žinojau, kad auštanti diena atneš įrodymą, jog nesugrąžinamas, griaunantis laikas eina ir traiško mūsų meilę.“

Romano pasakotojas kartu su Mari, mados dizainere, atvyksta į Tokiją, kur praleis paskutines valandas kartu. Faktas, kad jie privalo nutraukti romantinius santykius, jau abiems žinomas, tačiau išsiskirti – ne taip paprasta. Knygoje veiksmo minimaliai, svarbiau – kuriama atmosfera, melodingi sakiniai, vienišumo jausmas, kuris nesvetimas abiems personažams. Galbūt dėl Tokijo ir vyraujančios nuotaikos beskaitant knygą galvoje sukosi S. Coppolos filmas „Lost in Translation“, kurį esu mačiusi daugiau nei vieną sykį. Nors siužetai nėra vienodi. Pavyzdžiui, Toussaint romane viskas prasideda nuo to, kad pagrindinis veikėjas nelegaliai nuskraidina į Tokiją nedidelį buteliuką druskos rūgšties, kurią svajoja ant ko nors išpilti. Šis buteliukas vis sušmėžuoja, verčiant puslapius, o galop ir uždaro visą pasakojimą (neslėpsiu, nustebino būtent toks veikėjo pasirinkimas, nepaisant viso teksto grožio, galas pasirodė pernelyg įmantrus mano skoniui). Yra klajonių naktyje, snaudimo tarp suknelių ant žemės, šiek tiek ir mylėjimosi (kaip ir priklauso pagal pavadinimą), bet viską rūkas ir melancholija gan stipriai apgaubę, tad net ir veikėjų konfliktai atrodo tingūs, ne iki galo išvystomi (arba tiesiog autorius nejautė poreikio jų plėtoti). Kai kurios pasakotojo mintys kėlė dvejopas emocijas, vietomis buvo sudėtinga perprasti jį ir jo jausmus. Knygoje nesistengiama pateisinti, gilintis į išsiskyrimo priežastis ar daug kalbėti. Tad informacijos nedaug, o pasakojimo stilius toks, kad kai kada kone užliūliuodavo ir tekdavo mėginti susirinkti nepasiekusias sąmonės knygos dalis į vieną visumą.

Gražu, nors gal kiek ir pretenzinga. Būtų įdomu paskaityti ir daugiau rašytojo knygų. Juolab, kad ir anotacijoje rašoma, jog „Mylėtis“ priklauso tetralogijai.

13.35. Miriam Toews „Moterų pokalbiai“

„Moterų pokalbiai“ – tai grožinis pasakojimas, tačiau autorė rėmėsi tikrais įvykiais, nutikusiais 2005-2009 m. Bolivijos Manitobos nausėdijoje (skaičiau šį straipsnį, tačiau rastumėte ir daugiau), kai keli vietiniai vyrai išprievartavo daugiau nei pusantro šimto moterų. Knygoje minima Moločnos nausėdija, o pasakojimas prasideda nuo įvykių, kai apkaltinti vyrai buvo sulaikyti, o moterys turi priimti sprendimą, ką joms daryti, kol įtariamieji dar nepaleisti namo.

Galiu tik pritarti skaičiusiems, kurie minėjo, kad didžiausias šios knygos minusas – pasakotojas. Nors knyga yra apie moteris, jų kasdienybę, įpročius minėtoje nausėdijoje, o taip pat nusikaltimus, kuriuos atliko vyrai, pasakotojo vaidmuo paskiriamas vyrui. Žinoma, tokio pasirinkimo motyvai paminimi, bet tai negelbsti bendram vaizdui. Istorija, kuri turėjo tapti jautriu, emociškai nelengvu pasakojimu, buvo bespalvė, nyki, tolima, be jokio asmeniškumo, nors kiek pajaučiamų skaudulių. Taip ir norėjosi įlįsti į tų moterų vidų ir išgirsti jų balsus, išgyvenimus ir mintis, kurios priklauso joms, o ne skaityti šį bejausmį tekstą. Buvo nesyk akcentuojama, kad pasakotojas stengiasi užrašyti viską, ką mato ir girdi, dalyvaudamas šiuose susirinkimuose, o į jį patį dėmesys nekreipiamas, bet sunku patikėti, kad gyvendamos patriarchalinėje santvarkoje jos jautėsi taip pat laisvai, kaip jaustųsi tuomet, jei susitikimuose dalyvautų vien tik moterys. Juolab, kad ir pasakotojas įterpdavo minčių iš savo varpinės – dažniausiai tai buvo dūsavimai iš meilės vienai susirinkimo dalyvei. Absoliučiai nereikalinga ir nieko pasakojimui nedavusi siužetinė linija, labiau tik erzinanti, kad dėmesys nuo pagrindinės temos nukreipiamas į visai nederančius prie bendros nuotaikos veikėjo išgyvenimus. Kai pasakojama apie moteris, kurios buvo nesyk prievartautos, kai kurios – išprotėjusios, o tarp pažįstamų yra ir prievartautų vaikų, ir nusižudžiusių moterų, kurios svarsto, ką joms daryti, abejoja apie savo galimybes ištrūkti į pasaulį, kurio visiškai nepažįsta, tiesiog nepavyksta gailėti meilę be atsako išgyvenančio vyro. Viršuje minėtas straipsnis daugiau emocijų sukėlė nei skaityta knyga.

Kaip jau užsiminiau, pasakojama apie moteris, kurios sprendžia, kaip reikės elgtis, grįžus įtariamiesiems. Tarp kalbų, susijusių su galimais sprendimų variantais, įterpiami pamąstymai apie laisvę, atsakomybę, kasdienybę, moralę. Jos kalbasi, kai kada ginčijasi, daug ką nutyli. Bet skaitant galima suprasti, kodėl gali būti taip sudėtinga padaryti vieną ar kitą sprendimą, kodėl net patyrus smurtą, pažeminimą ir neteisybę vis tiek tarp variantų atsiranda mintis tiesiog nedaryti nieko ir gyventi toliau taip, kaip iki šiol.

Visgi tai viena tų knygų, kurių man nevertėjo skaityti iki galo. Bet perskaičiau. Gal kada išmoksiu nepatinkančias knygas dažniau dėti į šoną. Tikiuosi.

Radau, kad bus filmas, kurį norėsiu pažiūrėti vien dėl surinktų aktorių (Rooney Mara, Frances McDormand ir kt.). Women Talking turėtų pasirodyti šiemet. Daugiau informacijos – čia.

13.34. Ian McEwan „Vaiko gerovė“

Ne taip ir seniai perskaičiusi „Amsterdamą“ sakiau, kad rašytojui kada nors duosiu paskutinį šansą, pasiėmusi skaityti namie turimą „Vaiko gerovę“. Tiesa, po įrašu atsirado komentaras, paskatinęs neišmesti „Šeštadienio“ iš norų sąrašo. Kadangi „Vaiko gerovė“ paliko gerą įspūdį, manau, kad ateity reikės susirasti ir pastarąją.

Romanas pasakoja apie Fioną, 59-erių teisėją, kuri dirba su vaikų gerovės bylomis. Fiona yra itin gerai vertinama savo srities profesionalė, tuo tarpu asmeniniame gyvenime jai klostosi prasčiau. Pagrindine knygos byla, kuri išjudina moterį iš sąstingio, tampa septyniolikamečio vaikino, sergančio leukemija, atvejis. Jis ir jo tėvai priklauso Jehovos liudytojų bažnyčiai. Kraujo perpylimas, kuris lieka vieninteliu būdu, galinčiu išgelbėti sergančiojo gyvybę, pagal Jehovos tikėjimą, yra draudžiamas, tad jie visi atsisako gydymo. Tačiau gydymo įstaiga tai mato kaip šiurkštų pažeidimą ir religijos, o ne sveiko proto nulemtą sprendimą. Fiona privalo per trumpą laiką nuspręsti, kuri šalis yra teisi.

Pirma knygos pusė tapo įdomiausia knygos dalimi. Net nelabai galvojau, kuri istorija ar kokia priežastis galėtų sukoncentruoti siužetą į vieną situaciją, nes to visai nepasigedau. Teismą pasiekiančios bylos domino ne tik savo aplinkybėmis, bet ir tuo, kaip viską apsvarstyti turi teisėjas, kokios galimos pasekmės gali įvykti, jei sprendimas pasirodys ne toks teisingas kaip buvo iki tol manyta. O kur dar žiniasklaida, kuri visas įdomesnes bylas visuomenei nušviečia su smulkiausiomis detalėmis bei dažniausiai pasirinkdama vieną konkrečią pusę. Kai kurios bylos tokios komplikuotos, kad atrodo tiesiog neįmanoma priimti tinkamos išeities, nes tiek vienas, tiek kitas sprendimas turės kažkokią žalą. Negana to, kai prijungiama religija (nebūtinai Jehovos liudytojai, buvo ir kitokių atvejų) bei kultūriniai skirtumai, išlaikyti profesionalumą ir surasti teisingiausią bylos baigties variantą yra tik dar sudėtingiau. Tad skaitant dirba smegenys, nes nejučia svarstydavau, o ką, mano nuomone, vienoje ar kitoje situacijoje reikėtų rinktis. Tekstas nėra įmantrus, gal kiek ir sausokas (anotacijoje minimas britiškas humoras nelabai mane pasiekė. Kiek tai mano abejingumo pasekmė, o kiek vertimo – nesiryšiu spėlioti), bet tai netrukdė, kad ši pasakojimo dalis įtrauktų, išties nesinorėjo knygos dėti į šalį.

Siužetui apsistojus ties anksčiau minėta byla apie leukemija sergantį Jehovos liudytojų sūnų, įdomumas kiek prislopo. Kažkiek tuštumos atsirado, t.y. teksto blokų, kuriuos norėjosi perbėgti akimis pernelyg neapsistojant. Na bet įtariu, jog daugiausiai įtakos sumažėjusiam susidomėjimui turėjo tai, kad sergančiajam iš karto pajaučiau antipatiją. Niekaip negalėjau nuo to atsiriboti, kad ir logiškai mąstant jo elgsena suprantama, tad neaišku iš kur toks mano nusiteikimas. Pabaiga daugiau mažiau nuspėjama, bet iki jos einama tvarkingai, na, ir kažko kito tinkamesnio šiai istorijai neįsivaizdavau, tad likau patenkinta.

Pasakojimas lėtas ir be veiksmo, o teksto ne tiek ir daug, kiek gali pasirodyti (raidės didelės. Jau esu tame amžiuje, kai nekritikuoju jų, nes patogu skaityti, kai smulkaus šrifto akys nebenori). Socialinės temos, moraliniai klausimai, bylų aprašymai – netikėtai nustebinusi knyga, kuri pagal sukeltą įspūdį atsiduria antroje vietoje po „Atpirkimo“ skaitytų I. McEwan knygų reitinge.

2017-aisiais knyga buvo ekranizuota, pagrindinius vaidmenis atliko Emma Thompson ir Stanley Tucci. Daugiau informacijos imdb puslapyje.

13.33. David Diop „Naktį visų kraujas juodas“

Vos 122 puslapių kūrinys pernai laimėjo International Booker Prize (Tarptautinę Bukerio premiją). Negaliu nepasidžiaugti, kad jau kelerius metus mūsų leidyklos aktyviai stebi naujienas ir imasi leisti jų vertimus.

Žinoma, premijos tampa nebesvarbios, jei nesudomina knygos tema ar tai, kaip ji išvystyta. Šįkart pasakojimas padalintas tarsi į dvi dalis. Ir toji antroji – mažesnioji, esanti pabaigoje, šiek tiek panaši į sapną, kur realybė persipina su fantazijomis (mačiau, kažkas ir magiškąjį realizmą įvardino) – paliko mane abejingą. Tačiau didžioji knygos dalis sukėlė labai gerą įspūdį. Skaičiau atsiliepimų, kad knyga šlykšti ir brutali, tad galiu patvirtinti, kad ji tokia ir yra. Tiesa, niekaip negaliu rašyti, kad buvau pasišlykštėjusi aprašomais karo lauko vaizdais, nes to nejutau. Gal todėl, kad man kur kas įdomiau buvo tai, kas vyko pagrindinio veikėjo galvoje, kaip jis vertino savo ir bendražygių poelgius, gyveno su niekaip nemažėjančia kaltės našta, kokie ryškiausi prisiminimai. Todėl žarnos liko kažkur fone.

Beje, knygoje vyksta mažiau rašytojų mėgstamas Pirmasis pasaulinis karas, o jame dalyvaujantys juodaodžiai apie save išgirsta išskirtinių legendų, kuriomis gąsdinami priešai, laikui bėgant tais pasakojimais gali įtikėti ir tame pačiame kareivių būryje esantys baltieji. Galvoju, kad tikriausiai dar nebuvo tekę skaityti knygos, kurioje rasizmo tema yra įpinta į karo lauko siužetą. Buvo įdomu.

Nors knyga itin nedidelė, pasakojimas sodrus, neapsistojantis ties viena emocija, o autorius rašo išties talentingai. Kaip jau užsiminiau, pabaiga man nelabai, bet daugiau neturiu prie ko prisikabinti.