8.9. Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”

Šiais metais, žiūriu, skaitau gan solidžias knygas, tai net įdomu, kada čia jau paslysiu ir kokią visišką banalybę perskaitysiu. Dar viena iš tų solidžiųjų – Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”, pasirodžiusi lietuviškai visai neseniai, berods prieš kokį mėnesį. Tiesa, apimtis visai nesolidi, bet pastarieji skaitiniai jau įrodė, kad šis bruožas toli gražu ne puslapių skaičiuje slypi. ,,Nereikšmingumo šventės” skaityti neplanavau, nugarėlėje esanti anotacija manęs visiškai nesudomino, bet taip jau nutiko, kad atsiverčiau, ,,užsikabinau” ir nusprendžiau, jog verta perskaityti iki pabaigos.

Siužetas sukasi apie keturis draugus – Aleną, Ramoną, Šarlį ir Kalibaną. Jie klajoja gatvėmis, vaikšto po vakarėlius, bendrauja tarpusavyje bei su aplinkiniais, galvoja, svarsto, diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Knyga žavi tuo, kad kalbama apie rimtus dalykus, pasitelkiant humorą – panašu į K. Vonnegut’ą šiuo aspektu. Todėl dinamikos neturėtų trūkti. Ir ne tik dėl humoro, bet ir dėl dėl greitai besikeičiančių temų. Taiklus, neretai – tragikomiškas kūrinys.

Bene labiausiai įstrigo epizodas, kuriame vieno veikėjo mama, būdama nėščia, ketino nusiskandinti, tačiau jai sutrukdė išgelbėti ją panorėjęs nepažįstamasis. Viskas baigėsi tuo, kad moteris šį ją pasiryžusį ištraukti iš vandens žmogų nuskandino, o pati išlipo ir nusprendė gyventi toliau.

Perskaičiau greitai ir be didelių sunkumų, nors apskritai tai pasirodė viena tų knygų, kurias skaitant kelissyk galima būtų atrasti vis šį tą naujo. Kad ir pranoko turėtus lūkesčius, visgi bendras įspūdis nėra toks, kad sakyčiau, jog knyga išties patiko (o ir kiek galima, pastaruoju metu man ir taip visai sekėsi su knygų pasirinkimu), bet toli gražu ir prasta pavadinti jos negalėčiau. Ir M. Kundera nebėra jau toks mistinis rašytojas, apie kurį tik girdėjau, bet nieko iš jo romanų neskaičiau. Turėčiau ir iki ,,Nepakeliamos būties lengvybės” kada nors prieiti. Kada nors.

8.8. E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų”

Buvau benuleidžianti rankas, kai bandydama išsirinkti, ką galėčiau skaityti, atmečiau visus turimus variantus, nes niekas nepatiko ir nė vienas romanas neatrodė man galintis duoti tai, ko norėjosi. Sukau ratus, galvojau, ką čia sugalvojus, kol galop grįžau prie vienos iš ,,atmestų” knygų – ,,Dangus neturi išrinktųjų” (mano senas leidimas vadinasi ,,Gyvenimas skolon”). Netikėjau, kad perskaitysiu daugiau nei 50 puslapių, jau buvau ir skirtuką pasiruošusi, bet greitai supratau, kad jo neprireiks – nepaisant dvejonių (kurios susijusios su paskutiniu skaitytu ir visiškai nepatikusiu E. M. Remarque kūriniu), išsirinkau būtent tai, ko ir ieškojau šįvakar.

Liliana, serganti ir žinanti, kad gyventi jai liko ne tiek ir daug, susipažįsta sanatorijoje su draugą aplankyti atvykusiu lenktynininku Klerfė. Mergina nutaria nebešvaistyti laiko vietoje, kurioje jaučiasi lyg kalėjime, ir išvyksta kartu su naujuoju pažįstamu. Taip prasideda jų draugystė, besirutuliojanti įvairiose Europos vietose.

Lėtas, ramus, melancholiškas romanas, kuriame, kaip ir kituose E. M. Remarque kūriniuose, keliami gyvenimo ir mirties, vienatvės, prasmės klausimai. Personažai – skirtingai vertinantys laiką (vienas – gyvenantis taip, lyg dar gyvens visą amžinybę ir nebijantis žaisti su mirtimi, kita – suvokianti turinti ribotą laiką ir todėl visai kitaip vertinanti viską, kas vyksta aplink) ir dėl to jaučiami romantiniai jausmai vienas kitam vis vien nesugeba jų išlaisvinti nuo jaučiamos vienatvės. Rimti pokalbiai paįvairinami ironija, karts nuo karto, kai veikėjai pasisuka prie meilės temos, pasitaiko ir saldesnių dialogų, bet tas saldumas šįsyk ne taip erzino, net ir tuos gražiuosius žodžius skaitant jautėsi, kaip viskas persmelkta liūdesiu, pojūčiu, kaip viskas kažkuriuo metu negrįžtamai sugrius. Vakariniai ir naktiniai pasivaikščiojimai, sėdėjimai baruose, egzistencinių temų nagrinėjimas – visa tai taip remarkiška bei pažįstama iš kitų jo romanų, tačiau būtent nuotaika ir atmosfera, kurios būdingos šio rašytojo kūrybai, ir labiausiai traukia vis paimti jo knygas, nepaisant to, kad daug kas jau bus girdėta, skaityta, nuspėjama. Ne visada, kaip jau teko pastebėti, šito pakanka, kad likčiau patenkinta pačiu kūriniu, tačiau šįsyk išties liko geras jausmas, taip ir norėjosi imti dar vieną autoriaus knygą, kad tik dar kurį laiką pabūčiau toje atmosferoje.

,,Dangus neturi išrinktųjų” – dar viena E. M. Remarque knyga, įtraukianti kuriama atmosfera ir dialogais bei gebanti apkrėsti (arba sustiprinti, jei tokia jau yra) romane vyraujančia nuotaika.

Pagal romaną 1977-aisiais buvo sukurtas filmas Bobby Deerfield, kurį režisavo Sydney Pollack, o pagrindinius vaidmenis atliko Al Pacino ir Marthe Keller.

8.7. Art Spiegelman ,,Maus”

Art Spiegelman aprašyti savo tėvo išgyvenimus karo metu nusprendė taip, kaip moka geriausiai – komikso forma. Iš to ir gimė dviejų dalių grafinis romanas ,,Maus”, kuriame atskleidžiamas autoriaus tėvo gyvenimas ne tik II pasaulinio karo metu, bet ir dabar, taip pat nemažai dėmesio skiriama sūnaus ir tėvo santykiams.

,,Maus” pasakojimo forma yra ne tik tai, kas patraukia dėmesį ir skatina perskaityti šią knygą, bet ir tai, kas padeda išlaikyti susidomėjimą iki pat pabaigos. Tautos vaizduojamos kaip tam tikri gyvūnai: žydai – pelės, vokiečiai – katės, lenkai – kiaulės, amerikiečiai – šunys ir kt. Todėl nenuostabu, kad prajuokina situacija, kai žydė, kuri, kaip minėta, vaizduojama kaip pelė, išsigąsta žiurkių. Iliustracijos apgalvotos iki mažiausių detalių, dialogai ir monologai – tokie, kad vietomis sugeba perteikti emocijas ir įvykius kur kas geriau nei kitas autorius perteiktų ilgiausiu tekstu, netrūksta ironijos, tragikomiškų situacijų ir pastebėjimų. Žydų persekiojimas, gaudymas, vežimas į koncentracijos stovyklas, kankinimas ir naikinimas, o šalia to – ir dabartis, kur vaizduojamas praeities sužalotas žmogus, niekaip negalintis prisitaikyti prie dabartinės visuomenės, jos normų ir pasikeitusių taisyklių. A. Spiegelman tėvas aprašomoje dabartyje mane erzino ne ką mažiau nei kitus žmones aplink jį, tačiau matant tai, kaip jis buvo privertas kovoti už savo gyvybę, kokiomis sąlygomis gyventi, nesunku pateisinti, kodėl dabar, jau senas ir ligotas vyriškis, kuris sugebėjo tiek visko išgyventi, pasižymi tam tikromis būdo savybėmis. Autorius nesistengė koncentruotis tik į tėvą, savo jausmams, santykiui su tėvu, jo praeitimi skirta ne tiek ir mažai dėmesio. Jaučiama kaltė ten, kur jos, rodos, jis visai neturėtų jausti, kylantys prieštaravimai, konfliktai su tėvu, daug klausimų, į kuriuos norisi gauti atsakymus, bandymas viską suvokti, pateisinti kai kurias tėvo charakterio ypatybes ir bandyti su jomis ,,susigyventi”, troškimas visą istoriją užrašyti ir po to, kai buvo išleista pirmoji dalis, bandymas atsiriboti nuo viso nereikalingo susidomėjimo – tai ir dar daugiau galima pastebėti skaitant. Tad galima teigti, kad romanas daugiasluoksnis ir jį galima nagrinėti iš įvairių kampų.

Kad ir būdavo momentų, kai nejučia susitelkimas ties romanu kažkur dingdavo, skaityti buvo įdomu. Ir ne tik skaityti, bet ir nagrinėti iliustracijas, stebėti, kaip tinkamai jos papildo tekstą. Iki šiol negalvojau, kad komiksas galėtų būti tinkama forma perteikti tokio siužeto kūrinį. Dabar jau žinosiu, kad gali. Ir netgi labai neprastai.

Patiko.

8.6. Robert Seethaler ,,Visas gyvenimas”

Kiek gali prireikti puslapių aprašyti žmogaus gyvenimą? Pasirodo, ne tiek ir daug – vos 130 puslapių, į kuriuos sutilpo visas Andrėjaus Egerio gyvenimas. Būtent apie vieno žmogaus gyvenimą ir yra ši knyga.

Ir nė neatrodė, kad reiktų praplėsti tekstą, bent jau užpildant tuos penkis nežinia kam paliktus tuščius lapus gale. Puslapis po puslapio autorius sugebėjo ne tik pateikti pagrindinio veikėjo gyvenimo etapus, bet ir tai, ko kiti negeba išsiplėsdami iki kur kas didesnės apimties – įtaigiai atskleisti ir perteikti personažo vidinę būseną. Pati romano atmosfera – tokia, į kurią jaučiausi ,,įkritusi” ir iš kurios nesinorėjo trauktis, kol neužversiu paskutinio puslapio. O atrodo, kad siužetas – visai neypatingas. Lyg ir nieko įsimintino ten nevyksta, nėra kažkokių pakilimų ar nuosmukių, rodos, viskas ramiai teka nuo pirmo puslapio iki pačios pabaigos, net ir veikėjas pilkas ir niekuo neišskirtinis, bet skaičiau ir nesinorėjo dėti knygos į šalį. Žinoma, sakyti, kad visiškai nieko nevyksta, negalima, nes ko tik nenutinka per aprašomus dešimtmečius – ir meilė, ir karas, ir nepritekliai, ir dar ne vienas įvykis, iš kurių susideda gyvenimas, bet visa tai pateikiama lyg fonas Egeriui, kurį ir galėjau stebėti viso romano metu.

Lėtas, ramus, melancholiškas kūrinys, kurį perskaičius liko jausmas, kad ne veltui tas kelias valandas praleidau.

8.5. Olivier Truc ,,Paskutinis lapis”

paskutinis-lapisDetektyvai į mano akiratį pakliūva retai. Net pažiūrėjau, kada paskutinįsyk skaičiau šio žanro kūrinį –  2015-aisiais. Tikriausiai dar kurį laiką būčiau tik karts nuo karto pagalvojusi, kad gal reikia kokį detektyvą perskaityti, bet nukėlus tuos planus ateičiai, bet tuomet į rankas pakliuvo O. Truc visai neseniai išleistas ,,Paskutinis lapis”. Beje, autorius lankėsi ir šių metų knygų mugėje.

Nors autorius prancūzas, jo romane – šalta, tamsi Laplandija. Po keturiasdešimties dienų, kai viską gaubia poliarinė naktis, pagaliau pasirodo saulė. Ir šis momentas aprašytas išties neprastai – skaitant atrodė, kad ir pati ten su visais džiaugiausi, kai pagaliau buvo pamatyta taip ilgai laukta saulė. Be daugybės sniego, ledo ir šalčio, kas ir taip sudaro neblogą atmosferą romano įvykiams, nemažai dėmesio skiriama ir elniams bei lapių tautai. Apie lapius, jų tradicijas, gyvenimo būdą ir tai, kaip jis keitėsi bėgant metams, skaityti buvo įdomu. Tad išsirinkta veiksmo vieta (kuri, beje, buvo viena iš priežasčių, kodėl nutariau visgi išbandyti šį detektyvą) ir galimybė ne tik sekti paskui detektyvinę siužetinę liniją, bet ir šį bei tą naujo sužinoti, yra neabejotini ,,Paskutinio lapio” privalumai.

Vertėtų tikriausiai ir užsiminti apie tai, kas tikriausiai svarbu kiekvienam detektyvų mėgėjui – patį nusikaltimą ir jo tyrimą. Pirmiausia yra pavagiamas neseniai į lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas, į kurį vietiniams taip ir nebuvo dar tekę dirstelėti. Netrukus nužudomas elnių augintojas Matisas, kurio ausys nupjaunamos ir pažymimos įkarpomis (taip, kaip tose vietose tradiciškai žymimi elniai, kad kiekvienas elnių augintojas atskirtų savuosius). Nors yra manančių, kad šie nusikaltimai neturi jokių sąsajų tarpusavyje, Elnių policijos pareigūnai Klemetas ir jo kolegė Nina kuo toliau, tuo daugiau randa užuominų bei įrodymų, kad Matiso mirtis ir pavogtas būgnas – susiję. Veiksmo nedaug, viskas einasi lėtai, atsižvelgiant į romano apimtį – pernelyg lėtai, atrodė, kad net pati skaitydama pavargdavau nuo viso to lėtumo. Jei Nina dar galėjo sudominti dėl savo (galbūt) jaunatviško entuziazmo, gebėjimo kovoti dėl savo vietos po saule (t.y. kad būtų pastebėta ir neignoruojama kolegų ir vietinių, kuriuos tekdavo apklausti), tai Klemetas apskritai nekėlė jokių emocijų. Aišku, į pabaigą viskas įsivažiuoja ir į paskutinius keliasdešimt lapų sudėta daugybė įvykių, kas sugrąžino susidomėjimą, bet tuo pačiu ir nedingo jausmas, kad galbūt kažką praleidau, besiirdama per prieš tai buvusius knygos skyrius.

Tad iš vienos pusės, šiame romane yra ir įdomių momentų (iš kurių galima sužinoti ką nors apie lapius), aplinka traukianti dėmesį. Net ir lėtumas iš dalies yra suprantamas, nes visgi kai šalta, juk ir atrodo, kad viskas aplinkui sulėtėja. Bet man lėtumo buvo per daug. Lygiai kaip ir veikėjų norėjosi ryškesnių, labiau išplėtotų. Juk visgi knygos apimtis ne tokia ir maža – daugiau nei keturi šimtai puslapių gan smulkaus šrifto teksto. Tiesa, skaityti lengva. Iki kol neapima nuobodulys ar nuovargis dėl, rodos, viską išgręžiančio lėtumo. Būna, kai lėtumas man tinka ir patinka knygose, bet tai – ne šis atvejis.

Vilniaus knygų mugė 2017. Šeštadienis

knygu-mugeSocialiniuose tinkluose nuotraukos su krūvomis knygų, kurias iš knygų mugės parsinešė jos lankytojai, bei nusiskundimai dėl kasmetinių problemų, susijusių su grūstimis, purvynais, jau aprimo. Rodos, mugė buvo jau taip seniai, kad greičiausiai kai kam ji jau visai išgaravusi iš galvos. Tiesą pasakius, net ir man atrodo, kad joje buvau ne prieš savaitę, o kur kas seniau. Tačiau padrikos mintys, kuriomis norėjau pasidalinti, laukė tinkamo momento, kol prisėdusi jas sudėliosiu ir pateiksiu jau ne pirmus metus pasirodančiame įraše, kuriame ir pasakoju būtent apie savo įspūdžius iš kasmetinės knygų mugės, kurioje dalyvavau ir šiemet. Jau antrus metus iš eilės į knygų mugę vykau su šio renginio rengėjų suteikta akreditacija (kas išties nudžiugino, nes tai visgi priverčia pasijausti, jog mano tinklaraštis, kad ir koks apsnūdęs pastaruoju metu, stebimas ir vertinamas). Dėl įvairiausių priežasčių šįkart ja pasinaudojau tik šeštadienį, tad įraše paminėsiu tik mažą dalį to, kas vyko knygų mugėje.

Į mugę atvykau maždaug dešimtą, kadangi nesinorėjo leisti laiko stovint ilgose eilėse prie įėjimo, o ir ryte dar nebuvo problemų dėl palto pasikabinimo rūbinėje – dienos metu ir eilės pasidarė begalinės, ir rūbinėje (bent jau toje, kurioje buvau) žmonės laukė, kol atsilaisvins nors vienas žetonas. Po purvynus braidyti irgi neteko. Tad rytas knygų mugėje prasidėjo išties neblogai.

Kaip visuomet pirmasis tikslas – apžiūrėti knygų stendus, kol dar neprisirinkę tiek žmonių, kad reiktų slinkti vėžlio žingsniu ir glaustytis prie kitų lankytojų. Knygų, be abejonės, daug, didžiąją dalį užėmė įvairios naujienos (kai kurių iki mugės net ir knygynuose dar nebuvo galima rasti), tačiau buvo ir tokių, kurių pardavimuose jau mažai kur yra. Kai kurie pardavėjai viliojo skaitytojus neblogomis akcijomis (kad ir ,,Nieko rimto”), kai kurių akcijos nekėlė kažkokių pozityvių emocijų (pavyzdžiui, pernai siūlę 3 knygas už 10 eu, šiemet ,,Knygų klubas” tris romanus siūlė už 15 eu mokestį), kai kas pardavinėjo knygas vos euru ar pora pigiau nei knygynuose, o kai kas siūlė savo leidinius už žymiai mažesnes kainas. Pati pirkinių krepšelio neparodysiu, nes be keleto ,,Nieko rimto” atvirlaiškių (vos 30 ct/vnt) nieko ir nepirkau. Jau planuodama lankymąsi knygų mugėje mąsčiau, kad šįkart greičiausiai išeisiu be knygų iš čia, bet tik būdama vietoje ir žiūrinėdama stalus su knygomis suvokiau, jog šiemet man išties pavyks išeiti nieko iš literatūros neįsigijus (Kas nutiko? Matyt pasikeitęs požiūris į knygų kaupimą, darbo specifika (dėl kurios tampa sunku likti sudomintai, nes viskas matyta ir girdėta) ir tai, kad ne taip ir mažai knygų jau kurį laiką stovi visai nejudinamos ar jau pradėtos, bet taip ir nesulaukiančios, kol vėl bus paimtos į rankas). Bet knygų mugė jau kurį laiką man atrodo kaip tas renginys, kur įsigyti knygų nėra būtinybė.

Renginiai. Tai yra toji priežastis, dėl kurios į knygų mugę norisi sugrįžti. Šiemet aplankiau jų vos tris. Taip nutiko dėl turėto riboto laiko, kurį galėjau skirti knygų mugės aplankymui, bei dėl ne taip ir sudominusios šeštadienio bei sekmadienio (kadangi ketvirtadienis ir penktadienis šįkart man buvo absoliučiai nepasiekiamos dienos, į šių dienų renginius ne itin gilinausi) programos. Bet čia gal iš dalies mano problema, kad kai kurie autoriai, kurie, pavyzdžiui, šeštadienį sulaukė didelės minios žmonių, man nekėlė jokio susidomėjimo. Todėl gaila dėl U. Radzevičiūtės knygos pristatymo, kuriame, deja, kad ir norėdama, bet negalėjau sudalyvauti. O kad būtų pasirodžiusi kur kas ankstesnę valandą, tikrai būčiau apsidžiaugusi pagaliau turėdama galimybę išgirsti ją gyvai. Na, ir K. Webb, kuri būtų dubliavusis su U. Radzevičiūte (ir net nežinau, kuriai būčiau pirmenybę teikusi), buvo visai smalsu pamatyti.

Pirmasis aplankytas renginys buvo E. Cline ,,Merginos”: paauglių psichologija ir auklėjimas. Dalyvauja J. Šeidukytė, A. Kurienė, R. Jonaitis (Baltos lankos). Šia knyga mano susidomėjimas gan nepastovus – tai aš noriu ją perskaityti, tai ne. Net ir pasibaigus renginiui, likau dvejojanti, ar iš tikrųjų noriu ją skaityti, tačiau ėjau ten ne kiek dėl jos, kiek dėl A. Kurienės. Buvo įdomu išgirsti ją kaip savo srities specialistę, o ir šiaip buvo smalsu pamatyti, kiek mane pačią dar toji psichologija, į kurią ketverius metus gilinausi, o dabar beveik metus visiškai atsiribojau, traukia.

Buvo ganėtinai įdomu ir atrodo, kad susirinkusieji taip pat liko sudominti. Tą rodė žmonių emocingas reagavimas į įvairius diskusijos dalyvių pasisakymus, po pristatymo užduodami klausimai, net ir šalia sėdintys po vieno ar kito kalbančiųjų pasisakymo imdavo tyliai diskutuoti apie tai, kas buvo paminėta. Buvo klausta apie tai, kokią įtaką jaunimui gali daryti knyga ,,Merginos” ir sulaukta išties puikaus atsakymo – tą pasakyti sunku, nes kažkam įtaką galbūt daro ir įvairios pasakos apie princą ant balto žirgo, kurio po to skaitančiosios ir laukia visą gyvenimą. Diskutuota apie tai, kaip tėvai turėtų auklėti vaiką, kad šis, atėjus krizei, lengviau ją išgyventų (ruošti joms iš anksto), kokias klaidas tėvai daro, auklėdami paauglius, J. Šeidukytė nemažai kalbėjo apie save, savo paauglystę bei savo vaiką ir kai kuriuos auklėjimo aspektus. Ryškiausi pasisakymai – apie dažniausią tėvų klaidą visad pasakyti, kas yra blogai, bet nepasakyti, kas yra gerai (banaliausias pavyzdys: vietoj to, kad pasakytų, jog aštuoni uždaviniai išspręsti teisingai, pasako, kad du atlikti klaidingai), apie tai, kad negalima vaikų gąsdinti kitais žmonėmis (jei būsi negeras, nuvesiu pas psichologą, atiduosiu policininkui ir kt.), kadangi po to, ištikus nelaimei, jie nesikreips į žmogų, kuris išties galėtų pagelbėti, apie tai, kad paauglystės pabaiga – kai jau gebama atsakyti į klausimą ,,kas aš esu?” ir gebama save priimti tokį, koks yra. Valanda praėjo greitai, kad ir nukrypimų diskusijoje kažkiek buvo, o knyga neretai atrodydavo visai nereikalinga viskam, kas buvo kalbama (tik priežastis apie tai kalbėti), užkliuvo nebent vienoje vietoje kelissyk paminėtos sąvokos ,,normalus paauglys”, ,,nenormalus paauglys”, ,,normalūs tėvai”, ,,nenormalūs tėvai”. Kas yra normalus ir nenormalus paauglys? Kažkaip norėjosi, kad būtų išvengta tokių neaiškių skirstymų/vertinimų.

Antrasis renginys – Dovydo Pancerovo knygos ,,Kiborgų žemė” pristatymas. Dalyvauja autorius, P. Gritėnas, G. Liaudanskas – Svaras (Alma littera). Čia vienas tų variantų, kai labiau domino pristatymas nei pati knyga. Buvo įdomu paklausyti gyvai žmonių, kurie pažįstami tik iš socialinių tinklų ar iš 15min.lt straipsnių. Pristatymas susilaukė daug dėmesio. Mačiau antraštę, kad netilpo visi norintys – kiek tame tiesos, nepasakysiu, nes bent jau man pasirodė, kad norint dar būtų įtilpę vienas kitas tikrai. Bet gal stovint už durų atrodytų kitaip.

Pakalbėti renginio dalyviai moka, o tokių klausyti norisi. ,,Kiborgų žemė” buvo pristatoma kaip nuoširdus pasakojimas apie tai, ką matė ir ką išgyveno D. Pancerovas, ir kiti jo aplinkoje buvę žmonės, ne tik kolegos, bet ir vietiniai. Pristatymo metu jautėsi noras išlaikyti žiūrovų dėmesį, nes bandyta laviruoti tarp rimtų pasakojimų ir įterpiamų linksmesnių momentų. Spėju, kažką tokio galima ir knygoje rasti. Kalbėjo apie tai, kaip pradžioje į viską buvo žiūrima kaip į nuotykį ir kaip vėliau tas požiūris keitėsi, atsirado visai kitokios mintys, apie tai, kaip kelionės metu formavosi požiūris apie Lietuvą kaip apie išties nemažai per nepriklausomybės metus pasiekusią šalį. Ir viskas pačiame pristatyme būtų kaip ir neblogai, bet antroje jo pusėje vis dažniau įsiterpdavęs Svaras dažnai nukrypdavo visai nuo knygos, jos tematikos, o kai kurie jo pasisakymai skambėjo perspaustai, jam užsikalbėjus nejučia akys nukrypdavo į enciklopediją, kurią vartė šalia sėdintis vaikas.

Trečiasis renginys, kuris sugebėjo numušti ūpą po jo dar ką nors nuveikti knygų mugėje, buvo Pokalbis iš Reikjaviko į Druskininkus: Lietuva Islandijos ,,ambasadoriaus” akimis. Susitikimas su knygos ,,Ambasadorius” autoriumi Bragiu Olafssonu. Dalyvauja autorius, J. Abraitytė, K. Platelis (Kitos knygos). Iš vienos pusės, šis renginys, į kurį nuėjau visiškai spontaniškai, paskatino pasvarstyti galimybę ateity perskaityti šią knygą, kadangi jo metu skaitytos ištraukos visai patiko. Iš kitos pusės, pats pristatymas man buvo toks varginantis, kad net neįsivaizduoju, kodėl aš iš ten neišėjau jam nepasibaigus. Klausytis buvo sudėtinga. Ne, ne autoriaus, apie kurio anglų kalbą su islandišku akcentu užsiminė pradžioje. Jis kalbėjo aiškiai ir suprantamai, o ir traukti po žodį iš jo nereikėjo. Tačiau moderatorius visą pristatymą padarė sunkiai klausomą, kadangi ne tik kad trūko taisyklingos anglų kalbos, bet ir tie keli klausimai, kuriuos jis sugebėjo suformuluoti, buvo tariami pernelyg ilgai ir su didžiuliais tarpais tarp žodžių, kad net per tą laiką, kol būdavo pasiekiama klausimo pabaiga, spėdavau pamiršti to klausimo pradžią ar apskritai apie ką prieš tai buvo šnekėta. Sunku buvo klausytis, o dar ir klausimai kažkokie ne tokie. Po pristatymo žiūrovams kilę klausimai buvo kur kas įdomesni. Va. O kas čia įsiminė labiausiai? Autorius rašo savo knygoje apie Lietuvą, Druskininkų poezijos festivalį, o jo romane, kaip ir jo paties kalboje, neturėtų trūkti ironijos. Be to, jis teigė, kad jaunimas knygų nebeskaito, todėl jis rašydamas orientuojasi į vyresnę auditoriją. Argi taip jau neskaito?

Tokie mano įspūdžiai. Gal ne per daug entuziastingi, bet vis dėl to ir šiemet man knygų mugė tapo vienu iš tų renginių, į kuriuos nuėjus galima atsiriboti nuo kasdienybės ir nors trumpam išvalyti galvą nuo visokių kasdienių minčių.

8.4. Jacques Chessex ,,Tironas”

tironasPasirodo, yra dar knygų, kurios man patinka ir kurias aptariant nesinori ieškoti, ką čia parašius po ,,tačiau”, kai jau išvardinta viskas, ką gero radau. O ir goodreads jau kažkaip net nebesmagu įvertinti knygą trejetu ar dvejetu, lyg specialiai tai daryčiau, nes būtent tokie įvertinimai paskutiniu metu ėjo vienas paskui kitą. Taip, ,,Tironas” tapo būtent tąja knyga, kuri sugebėjo pralaužti ledus.

Romane pagrindinis veikėjas Žanas Kalmė, 38-erių metų lotynų kalbos mokytojas, sužino apie tėvo mirtį, tačiau, kitaip nei jis manė, ši žinia nė kiek nepadeda pasijausti išsilaisvinusiam iš mylėto, bet kartu ir nekęsto tėvo, kuris, būdamas visų gerbiamas gydytojas, tuo pačiu buvo ir despotas, pasižymėjęs fizine jėga bei gebėjimu visiškai valdyti savo šeimos narius.

Tai knyga, kurią aptarti man nelengva, ką jau pastebėjau, bandydama porą dienų aprašyti įspūdžius. Iš viso buvo mintis parašyti ,,patiko”, padėti tašką ir tiek. Bet žinoma, tą mintį nuvijau šalin, nes ši knyga verta daugiau nei vieno žodžio. ,,Tironas”, į kurį gal kiek ir nepatikimai žiūrėjau prieš pradėdama skaityti, gan greitai įtraukė į visą aprašomą atmosferą ir Žano gyvenimą, kuriame daug gėdos, nevisavertiškumo, baimių, smerkimo. Niūrus, slogus, gal netgi ir monotoniškas romanas, kuriame šviesaus nelabai ką įmanoma rasti. Nebent kai kurie poetiški apibūdinimai, ištraukus juos iš konteksto ir pateikus atskirai, galėtų atrodyti kaip ganėtinai spalvingi ir įnešantys šviesos, bet skaitant juos pačiame romane jie kelia labiau liūdesį, taip prisidėdami prie bendros nuotaikos kūrimo. Tokioms knygoms kaip ši, kurios koncentruojasi ne į veikėjų išorinį gyvenimą (veiksmą), o į vidų, santykius su kitais žmonėmis, man atrodo itin svarbu, kaip autorius geba perteikti emocijas, priversti skaitytoją pajausti jas ir gal net kartu jas išgyventi su veikėjais. O J. Chessex valdo žodį gan neprastai. Kaip ir minėjau, gan greitai ,,įkritau” į romaną ir nuo pat pradžių, kas patiko, ir buvo būtent toji atmosfera ir kuriama nuotaika, kurią sugebėjo išlaikyti iki pat pabaigos. Svarbiausia, kad taip ir nepasidarė nuobodu, o minėta monotonija ,,Tirono” kontekste yra privalumas, o ne trūkumas.

Ir būtų neteisinga sakyti, kad viskas sukasi tik apie Žano ir tėvo santykius, jų pasekmes tolesniam sūnaus gyvenimui. Čia yra ir motina, visą gyvenimą kentėjusi vyro žeminantį elgesį, bet po mirties vietoj pajausto palengvėjimo tegalinti kalbėti apie tai, koks puikus jos vyras buvo. Yra ir Žano santykis su motina, kuriame taip pat meilė maišosi su pykčiu ir neapykanta dėl to, kad ji gyveno su tokiu žmogumi kaip tėvas, nieko nedarė, kad gyvenimas pasikeistų, o dabar dar sugeba atsiliepti apie jį vien tik teigiamai, ignoruodama visą blogį, kurį jai suteikė. Ir visame tame yra ne ką mažiau stiprių momentų, sunkios ir skaudžios, tačiau tikroviškos realybės. Galima kreipti dėmesį ir į kai kuriuos dažniau šmėžavusius kitus antraeilius veikėjus, jų santykius ar reikšmę Žanui.

O ką jau kalbėti apie pabaigą, kuri prikaustė savo smulkmeniškumu ir privertusi skaityti kiekvieną sakinį lėtai bei su įtampa net tuomet, kai jau žinojau ne tik kas bus, bet ir kaip (,,kas” – pačioje knygoje pasakoma iš anksto, ,,kaip” – išklausinėjau dar prieš skaitydama knygą), artėjant prie aukščiausio taško, kad ir kaip nelogiškai skambėtų, delnai kilo prie akių, nes nesinorėjo to matyti, skaityti, įsivaizduoti.

Neapkalbėjau dar dalies kitų knygoje matytų bei palikusių didesnį ar mažesnį įspūdį momentų bei temų (kad ir mirties tema, vietomis pateikta tragikomiškai, Žano negebėjimas ,,susitvarkyti” su savimi, kai reikia bendrauti su vadovauti gebančiais ir autoritetą gebančiais parodyti žmonėmis, nes juose jis mato savo tėvą, galop – Žano ir Terezos santykiai ir kt.), bet tegu tai ir lieka tik paminėta. Pabaigai tesinori pasakyti, kad autorius sugebėjo gan talentingai parašyti gilų, tamsų pasakojimą, išlaikantį dėmesį iki paskutinio puslapio.