8.41. Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys“

Julian Barnes knygos ilgai badė akis, bet ne tiek, kad kurią nors atsiversčiau ar perskaityčiau. Užtat atostogoms pasiėmiau iš karto dvi. Pirmoji – „Gyvenimo lygmenys“, kurioje pateikiamos trys istorijos. Pirmojoje pasakojama fotografiją ir oreivystę, o centre atsiduria prancūzų fotografas Nadaras, kuris pirmasis padarė nuotraukas iš oro. Antroji – armijos pulkininko Fredo Barnabio ir prancūzų aktorės Saros Bernar meilės istorija. Trečioji – paties autoriaus išgyvenimai po jo mylimos žmonos mirties. Visas istorijas jungia ta pati mintis: kai sudedami du dalykai, niekada nebuvę kartu, į vieną, pasaulis pasikeičia.

Graži mintis, o dar gražesnė – trečioji dalis, kurioje aprašoma netektis. Ir ji ne tik graži, bet ir atvira, skaudi, liūdna, pilna sakinių, ne tik sakinių, bet ir ištisų pastraipų, kurias norisi užsirašyti, cituoti ir įsiminti. Ir net nesvarbu, kad kol kas neteko nieko panašaus išgyventi. Pajausti, nors mažumėle bandyti suprasti, gėrėtis gebėjimu taip apibūdinti savo savijautą vis vien sugebėjau. Deja, pirmoji ir antroji dalys taip ir liko nė trupučio nepalietusios – nei skaitymo momentu, nei tuomet, kai jau buvau užbaigusi knygą ir galvojau, kad galgi dabar jau įvyks tai, kad galėsiu girti knygą kaip vientisą kūrinį, o ne tik kaip tą, kurioje yra toji gražioji trečioji dalis.

Užtat netyčia vėl pataikiau ant Orfėjo istorijos, kurią beskaitant vėl visos galimos teorijos dėl T. Vaisetos knygos galvoje susimaišė.

Reklama

8.40. Tomas Vaiseta „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“

T. Vaisetos knygą parsinešiau likus kelioms dienoms iki pretendentų metų knygos rinkimuose paskelbimo, tad pastarasis įvykis įtakos mano pasirinkimui neturėjo. Iš tikrųjų nustebintų, jei apdovanojimą laimėtų ne R. Kmitos Pietinia kronikas, kurią šlavė iš lentynų (o dabar tikriausiai nauja pirkimo banga užėjo), bet visko pasitaiko šiame gyvenime. Ir jei netyčia taip nutiktų, kad kažkokiu būdu laimėtų kur kas siauresnei auditorijai žinomas (ar tik man taip atrodo?) T. Vaiseta, priimčiau šį faktą gan ramiai, nepaisant to, kad dar ir dabar, ruošiantis aptarti įspūdžius, kyla dvejopi jausmai.

Romano pirmojoje dalyje pasakojama apie vyrą, kuris su savo moterimi įsikelia į naują butą. Kol moteris dirba, vyras rašo disertaciją arba tiesiog leidžia laiką namie. Po atsitiktinės pažinties su vyresne kaimyne Ana, tarp jos ir pagrindinio veikėjo užsimezga romanas. Toks būtų trumpas siužeto apibūdinimas, bet skaitant neištikimybės faktas kažkur pasimeta, lieka tik veikėjai, jų santykiai, o tiksliau – vyro santykis su abiem moterimis, su savimi, rašto darbu, aplinkos įvykiais (sklandančiomis artėjančio karo nuotaikomis).

Kadangi kuo toliau, tuo labiau erzino pagrindinis veikėjas dėl besikertančio požiūrio tam tikrais klausimais ar elgesio, pradėjau abejoti, kiek tai, kad jaučiuosi susierzinusi, yra geros knygos įrodymas, o kiek rodo, kad nelabai mane ji žavi. Jei nekeltų jokių emocijų, tada būtų lengviau, nes nė nekiltų abejonių, o kai sukeliama štai tokia, irgi, atrodo, nei šis, nei tas. Emocijų kėlimas – kaip ir gerai, bet tuomet belieka įrodyti sau, iš kur ji kyla – ar dėl to, kad knyga kvaila, banali, o veikėjų sprendimai nelogiški, ar dėl to, kad veikėjas dėl kažkokių priežasčių nepriimtinas, bet nėra blogas kaip personažas. Tad tai ir bandžiau išsiaiškinti skaitydama, o galop lyg ir prie antrojo varianto likau. Bet išliko lyg ir. Apskritai, knyga neprastai parašyta. Pasitaikė momentų, kai galvodavau, kad to visai čia nereikia, kad jau einama į banalybes ir kyla rizika jose užsižaisti, bet nemenkai atitaisydavo viską stipriai aprašytos kai kurios pagrindinio veikėjo gvildenamos temos. Rašymo stilius, nepasakyčiau, kad įmantrus, bet įtraukiantis, tekstas sklandus, įtaigiai kuriama niūroka atmosfera.

Antroji dalis, sudaranti vos 30 puslapių, mane, vis dar susinervinusią dėl veikėjo, neslėpsiu, nustebino, kad ir juokais ir visai negalvodama, kad taip gali nutikti, buvau tam tikra prasme atspėjusi, kas šioje dalyje gali paaiškėti. Šią dalį skaitant galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kilo mintis, kad visai neblogai būtų perskaityti knygą darsyk, atkreipiant dėmesį į tam tikras detales, kad labiau išsigrynintų ir galvoje viskas susidėliotų į logišką seką. Bet užbaigusi skaityti ir be ilgų svarstymų galvoje priėmusi tam tikrus sprendimus, apsiraminau.

Įvertinimas vis dar svyruoja tarp 3 ir 4 penkiabalėje sistemoje. Bet bendrai vis tiek sakau, kad patiko, o tos visos pykčio, susierzinimo apraiškos ne taip ir blogai kartais.

Ir atskira pagyra leidimui – viršeliui, formatui, šriftui, teksto struktūrai.

8.39. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“

Visą rugsėjį skaičiau, o spalio pirmąją galutinai užbaigiau garsųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Nors tokiai skaitymo trukmei pateisinti turėčiau ir kitų priežasčių, jau nuo pat pirmųjų puslapių supratau, kad tai nebus greitai perskaitoma knyga. Kai įdomu, skaityti tampa lengviau ir skaitymas užtrunka žymiai trumpiau, tačiau šįkart buvo kitaip. Nors abejonių dėl knygos įdomumo neliko labai greitai, o likus penktadaliui supratau, kad niekas nebesumenkins jau susidarytos nuomonės, jog knyga yra puiki, skaičiau gan lėtai. Romanas – ne iš lengvųjų tiek dėl pasakojimo stiliaus, tiek dėl daugiasluoksniškumo, tad nesinorėjo ko nors praleisti. Praeity pasitaikydavo, kad skaitydama sudėtingesnę knygą, kuriai reikia skirti daugiau laiko, įterpdavau ir kitų skaitinių, tačiau šįsyk nesinorėjo to daryti. Laukdavau, kada pajusiu norą skaityti, kad galėčiau vėl atsiversti būtent „Vilniaus pokerį“.

Romaną, nukeliantį į XX a. 8 dešimtmečio Vilnių, sudaro keturi skyriai, kiekviename skyriuje – vis kitas pasakotojas. Pirmasis, daugiau nei 300 puslapių besitęsiantis skyrius, pasakojamas pagrindinio romano veikėjo lūpomis. Jis – Vytautas Vargalys, kelerius metus praeity praleidęs gulage, ten kankintas, dabar sistemos paskirtas dirbti bibliotekoje, tačiau turintis begalę laisvo laiko. Kankinamas nuolatinės paranojos, jis klajoja po Vilniaus užkampius ir prisimena praeitį. Kankinimų vaizdus keičia prisiminimai apie pirmąją žmoną Ireną, išgelbėjusią jį nuo degradacijos, o šiuos – dabartis, kurioje – buvimas su kone perpus jaunesne Lolita, įvairiausių teorijų kūrimas bei tikrinimas. Antrojo skyriaus pasakotojas – Martynas Poška, dirbantis su Vytautu bei kaupiantis savo memuarus. Trečiasis pasakotojas – Stefanija Monkevičiūtė, iš kaimo kilusi moteris, kuriai buvo lemta susipažinti ir nemažai laiko praleisti su aukščiau minėtais personažais. Paskutinio skyriaus balsas – Gediminas Riauba, Vytauto draugas, pasakojantis viską iš gan netikėtos pozicijos. Visi veikėjai pasakoja tuos pačius įvykius, tačiau pateikia savo versiją.

Pirmasis skyrius yra kiek painus dėl pasakojimo būdo, kuris primena minčių srautą. Čia persipina praeitis, dabartis ir tik Vytauto galvoje egzistuojantys vaizdiniai. Kiti skyriai, nors ir daug aiškesni ir kur kas tvarkingesnio dėstymo, taip pat neleidžia atsikvėpti, kadangi kiekvienas pasakotojas pateikia naujas įvykių versijas, priežastis ir netgi visai kitaip piešia veikėjų paveikslus. Kažkuriuo metu nuraminama, kad visai nesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko ir kas yra tie aprašomi veikėjai, tad lyg ir būtų galima atsipalaiduoti, tačiau, be abejo, tai nepavyks. Bet tai ne minusas. Anaiptol, skaityti ir spėlioti, ką dar pateiks autorius, kas ir kaip bus papasakota, sekti visus pasakojimo vingius buvo vienas malonumas. Numanau, kad skaitydama antrąsyk vėl taip pat galėčiau mėgautis šiuo daugiasluoksniu tekstu ir pastebėti ne vieną šįsyk galbūt praleistą detalę.

„Vilniaus pokeris“ mano rankose atsidūrė pačiu laiku – jau kuris laikas vaikščiojau tarp lentynų dūsaudama, kaip norisi kokio nors tamsaus, šiurkštoko romano. Bet vis nieko neišsirinkdavau, o namuose keletą mėnesių savo eilės laukianti R. Gavelio knyga vis gąsdino savo didele apimtimi. Bet galop ją atsiverčiau ir nė kiek nepasigailėjau, nes radau būtent tai, ko troškau: slegiančią atmosferą, išraiškingą, šiurkščią kalbą, žiaurokus, atvirai pateikiamus vaizdus (anuomet jie galėjo šokiruoti, o dabar vargiai, tačiau vėlgi tai nedaro įtakos bendram įspūdžiui apie knygą), tamsumą, persmelktą paranoja, baime, pasišlykštėjimu ir kitais jausmais. Tai įtikinamas, stiprus, įtraukiantis romanas, paveikus ne tik savo nuotaika, bet ir tekstu – atrodo, net Vilnius dabar jau nebe toks, kokį iki šiol mačiau.

Džiugu, kad atsiverčiau romaną būtent šiuo metu ir tokiu būdu ne tik patenkinau savo tamsios literatūros poreikį, bet ir užpildžiau dar vieną spragą, mat ne kartą teko girdėti klausimą, kaip galiu būti neskaičiusi R. Gavelio kūrybos. Kurį laiką buvo sunku galvoti apie naują knygą, nes atrodė, kad visos kitos pasirodys pernelyg silpnos, blankios ir neįtikinamos. Jau senokai nebuvo apėmęs toks jausmas, tad labai džiaugiuosi, kad gera literatūra dar gali mano galvoje kažką išjudinti.

8.38. Juan Gabriel Vásquez „Taip skamba krintantys“

Metų pradžioje vis minėtas kaip vienas vertingiausių 2016-ųjų metų vertimų romanas mano rankose atsidūrė tuomet, kai jaučiausi desperatiškai, nematydama, ką galėčiau toliau skaityti. Tačiau nutiko taip, kad jam teko laukti savo eilės, kadangi visą rugsėjį gyvenau su „Vilniaus pokeriu“ (apie jį kada nors irgi pasirodys bent keletas žodžių). Galop „Taip skamba krintantys“ tapo kūriniu, kuris ganėtinai neblogai užpildė vis dar nepasotintą prieš tai skaitytos knygos tamsios literatūros poreikį.

Antonijus Jamala vakarus leidžia biliardinėje, kur susipažįsta su Rikardu Laverde. Jie kartu žaidžia biliardą ir geria, o apie asmeninį gyvenimą kalba minimaliai – tiek, kiek kiekvienam norisi. Vieną vakarą įvyksta tragedija – Rikardas nušaunamas, o kartu buvęs Antonijus sužeidžiamas kulkos. Po trejų metų pastarajam paskambinusi tėvo Rikardo Laverdės niekada nemačiusi Maja suteikia progą Antonijui išsiaiškinti, kas toks buvo jo pažįstamas žmogus bei dėl kokių priežasčių jis buvo nušautas, o Majai jų susitikimas – tai galimybė sužinoti, ko pati, kruopščiai rinkdama informaciją, nebuvo radusi.

Romane rutuliojama ne viena tema. Čia vietos randa aviacija, kuri buvo neatsiejama Rikardo gyvenimo dalis, o ir jo žmona žūsta būtent lėktuvo katastrofoje. Prisiliečiama ir prie narkotikų temos. Gal ne tiek daug, kiek būtų galima tikėtis perskaičius anotaciją, tačiau užtektinai, kad būtų suprasta, kokią vietą narkotikų verslas užėmė ne tik keleto veikėjų gyvenimuose, bet ir apskritai to meto Kolumbijoje. Žinoma, vietos randama ir žmonių santykiams: nemažai dėmesio skiriama Antonijui, jo žmonai Aurai, o taip pat – Rikardo Laverdės šeimai. Ir čia, atrodo, kad autorius labiausiai ir klupo. Nors vietomis ir patiko, kad autorius nedaugžodžiaudamas sugebėdavo pateikti esmę, nemažai sprendimų ar įvykių atrodė natūraliai pasirodantys, taiklumas – irgi gan stipri autoriaus pusė, bet buvo momentų, kai norėdavosi klausti „rimtai?“, nes absoliutus nuspėjamumas ir banalūs siužetiniai pasirinkimai nesiderino prie šiaip jau neprastai parašyto ir išties neblogai sukurta niūria, slogia atmosfera galinčio pasigirti romano. Taip ir norėjosi išbraukti Antonijaus ir Majos siužetinę liniją, kuri labiausiai ir kliuvo. Būtent dėl to pabaigoje jau atrodė, kad viskas krypsta ne ten, kur man norėtųsi ir todėl visai ir džiaugiausi artėjančia pabaiga, nes atrodė, kad dar papildomi 50 puslapių užsibaigtų pompastiška dažnam romantiniam filmui būdinga pabaiga.

Skaitant buvo ir visai įdomu, ir nemačiau jokių sunkumų perskaityti knygą iki pat paskutinio puslapio vienu prisėdimu. O ir patiko labiau nei tikėjausi (prieš tai buvo šioks toks nerimas, kad visai nesužavės), ir galvoju, kad labiausiai dėl talentingai autoriaus kurtos atmosferos, kurios atsiradimui įtaką, be abejo, darė rašymo stilius, plėtojamos temos. Ir viršelis vis labiau patinka – kad ir dėl savo kolorito kiek pasimeta tarp kitų knygų (o gal kaip tik išsiskiria?). Visgi perskaičius nedingo jausmas, kad romanas kiek blankokas, o kai kurie sprendimai pernelyg kišo koją bendram įspūdžiui.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

8.37. Garth Stein „Mano šuniškas gyvenimas, arba Kaip aš tapau žmogumi“

Denis yra lenktynininkas, tad nenuostabu, kad vieną dieną jo namo parsineštas augintinis – dar visai mažas šunelis Enzas – greitai tampa lenktynių entuziastu. Jie kartu ne tik visur vaikšto, bet ir laisvą minutę žiūri lenktynių įrašus. Šuo stebi šeimininko gyvenimą, vertina jo poelgius, tačiau, kad ir kaip pats prieštarautų kai kada jo priimamiems sprendimams, visada lieka ištikimas ir mylintis jį priglaudusį žmogų. Namie atsiradus moteriai – Ievai, – konkurencija kiek paveikia augintinio gyvenimą, tačiau galop net ir ją bei po kiek laiko gimusią mergaitę šuo priima kaip savas, nes viskas paprasta kaip du kart du: jei Denis jas myli, tai ir Enzas privalo jas gerbti bei būti joms švelnus.

Ir tuomet, kai patikėjau, kad čia dar viena miela istorija, kurioje gal bus vienas kitas menkas konfliktas, bet šiaip nieko ypatingo neįvyks, viskas ėmė pamažu griūti. Skaičiau, negalėjau atsitraukti ir vis galvojau, kad jau užtenka, nebereikia daugiau bėdų, kad visiškai pakaktų sutvarkyti tą jovalą, kuris jau yra. Ir sunkiausia buvo skaityti apie Enzą – jis anksčiau už kitus ėmė nujausti didžiąją nelaimę, po kurios užgriuvo ir visos kitos, bet būdamas šuo absoliučiai nieko negalėjo padaryti. Enzas labai protingas ir netgi mąslus šuo – jis geba vertinti veikėjų sprendimus, žmogiškąjį gyvenimą ir laukia, kol kitame gyvenime atgims žmogumi, – bet tuo momentu jis tebuvo šuo, negalintis nei parodyti, nei pasakyti to, ką mato. Taigi, Denio gyvenimas pamažu slydo iš po kojų, o man skaitant teliko laukti, kol viskas susitvarkys. Juk kitaip negali būti. O gal gali? Tuo man ir patiko romanas – net ir nujaučiant, kad negali viskas baigtis blogai, kad čia ne tokia knyga, ne tokia istorija, kuriai lemta pasibaigti tragiškai, visgi kildavo abejonių, ar apskritai įmanoma iš viso to išbristi be pasekmių.

Tai miela, nors vietomis ir itin skaudi, istorija apie vieno šaunaus šuns ir jo šeimininko gyvenimą. Man patiko, kad Enzas buvo vaizduojamas ne kaip kažką itin įsimintina nuveikęs ir kažkaip pasižymėjęs, o kaip tiesiog geras, ištikimas šuo. Išskirtinis šio romano bruožas – tai, kad skaitytojai gali sužinoti gyvūno mintis ir kai kurių poelgių priežastis, nors Enzo šeimininkai dažniausiai nepajėgdavo to perprasti, kad ir kaip augintinis to norėtų. Kiek prisibijau istorijų, kurių herojai yra katės, šunys ir t. t. Neramu, kad tokių knygų autoriai manipuliuos gyvūnais, manydami, kad taip lengviau nuslėpti siužeto spragas (ar apskritai normalaus siužeto nebuvimą) ir kad galima sužadinti skaitytojų susidomėjimą tiesiog parašius apie mielą gyvūną. Tačiau atsivertusi „Mano šunišką gyvenimą“ greitai visas baimes nustūmiau į šalį. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad šios istorijos pasakotojas Enzas yra senas ir gyvena paskutines savo gyvenimo minutes, tad ir paties romano baigtis buvo aiški. Bent aš spėjau susigyventi su gyvūno mirtimi, tad galėjau įsijausti į žmogaus, Enzo šeimininko, gyvenimą ir išvengiau nemalonių jausmų pabaigoje.

Nors „Mano šuniškas gyvenimas, arba Kaip aš tapau žmogumi“ nepasirodė įsimintina, ilgiau galvoje užsiliksianti istorija, bet tai neprastas pasirinkimas, jei norisi paprastos, jaukios gyvenimiškos dramos, kuri paliktų gerą jausmą. Aš skaičiau romaną daugiau kaip prieš porą savaičių, bet tas geras jausmas iki šiol manęs neapleidžia.

8.36. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Uvė – 59-erių vyriškis, mėgstantis pastovumą ir tvarką. Todėl jis visą gyvenimą vairuoja tos pačios markės automobilius, kasryt patikrina kvartalą, kuriame gyvena, ar nebuvo nusižengta taisyklėms bei niekada nepraleidžia progos pasiginčyti, įrodinėdamas savo tiesą. Aplinkiniai jį laiko bambekliu ir stengiasi kuo mažiau veltis į ginčus (arba kaip tik tai daro, kad jį paerzintų). Tačiau į kaimynystę atsikrausčiusi šeima, kuri nuo pat pradžių palieka Uvei prastą įspūdį, netrukus sujaukia vyro gyvenimą, o pamažu vis labiau atsiskleidžia, kad pagrindinis veikėjas – ne toks ir piktas bei nedraugiškas, koks gali pasirodyti.

Girdėti neblogi atsiliepimai bei tai, kad jau sunkiai ką beišsirenku skaityti, nulėmė tai, kad nusprendžiau pamėginti, pasiimdama šią knygą. Ir pradžioje nusivyliau, kadangi įtarimai, kad mane veikėjas gali ne prajuokinti, o erzinti, pasitvirtino. Visgi po kelių skyrių įvyko kažkoks perversmas galvoje ir to susierzinimo, kuris buvo, nebeliko. Tiesa, realybėje tokio žmogaus kaip Uvė vengčiau, bet knygos kai kada ir skirtos tam, kad būtų galima pabūti su tokiais, kurie šiaip jau nei patiktų, nei apskritai kažkokią bendrą kalbą pavyktų išvystyti.

Atrodo, kad Uvės gyvenimui praskaidrinti vis atsiranda kokia itin ryški moteris. Pirmoji – jo žmona galop tapusi Sonja, kuri buvo visiškai kitokia nei Uvė (kaip kelissyk buvo rašyta: jei Uvei gyvenimas buvo arba juodas, arba baltas, tai Sonja buvo visos jo spalvos), privertusi vyrą pajausti, kad jis nebe tiesiog egzistuoja, o gyvena. Ir štai, po kiek laiko nuo Sonjos mirties atsikrausčiusi į kaimynystę Parvanė, du vaikus auginanti, trečio besilaukianti ir su visišku kerėpla gyvenanti moteris, savo atkaklumu ir smarkiu būdu išjudina Uvę iš sąstingio, kuriame jis yra. Žinoma, atsiranda ir kitų veikėjų, jau nekalbant apie atklydusi vargingos išvaizdos katiną, kurie padeda Uvei neatsiriboti nuo visų.

Romano stiprybė – gebėjimas laviruoti tarp įvairiausių emocijų – vietomis juokinga, vietomis kone graudina. Čia matoma ne tik Uvės dabartis, kur jis vis dar gedi savo žmonos, negeba įsileisti naujų žmonių į savo gyvenimą bei visais būdais stengiasi nuo jų atsiriboti, bet ir praeitis, kurioje yra nemažai skausmo, praradimų ir beprasmiškų kovų prieš gyvenimo neteisybę. Humoras, kurį žada anotacijoje, išties neprastas, kelissyk ir balsu juokiausi. Ir įdomiausia, kad humoras natūraliai įsipaišydavo ir į ne pačias linksmiausias situacijas (pavyzdžiui, Uvei nusprendus nusižudyti), tad man beliko tuo tik mėgautis. Paprastumas, nuoširdumo įspūdis yra tai, kas leidžia įsijausti į šitą liūdną, neretai tragikomišką veikėjo gyvenimą, o tuo pačiu ir pajausti simpatiją Uvei. O kai jaučiama simpatija veikėjui, tai ir skaityti būna įdomu.

Veikėjų kalbėjimas ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba (neretai tik žvilgsnių pakakdavo), gebėjimas surasti būdų, kaip prieiti prie žmogaus, nenuleisti rankų ir nepasiduoti, kantriai rodant dėmesį ir matymas, kaip po truputį Uvė keičiasi, atsiskleidžia (žinoma, išlikdamas savimi, tik tą savo užslėptąją dalį kiek atverdamas) skaitant kėlė gerą jausmą. Ir sakyčiau, kad būtent tai ir išliks prisiminimuose apie šią knygą – minėtasis geras jausmas, kuris išliko iki pat paskutinio puslapio, nepaisant visų klišių ir nuspėjamų momentų, be kurių ir šis romanas neišsivertė.

2015-aisiais pasirodė gerų atsiliepimų ir įvertinimų sulaukusi Hannes Holm režisuota romano ekranizacija En man som heter Ove (A Man Called Ove).