#nebaigtos skaityti Regimantas Dima ,,Bronislovas ir imperatorius”

bronislovasPastaruoju metu nesiseka su skaitymu. Ne dėl įdomu/neįdomu, bet tiesiog nesitiesia ranka prie knygų. Bet vis karts nuo karto pasiimu ką nors paskaityti su ta mintimi, kad gal įtrauks, ir vėl pajusiu, kaip įdomu leisti laiką su knyga. Juk tokios nuotaikos buvo jau ir tuomet, kai ,,Černobylio maldą” skaičiau – tuomet bandymas pavyko. Šįsyk nebuvo taip sėkminga. Naujausią R. Dimos knygą kantriai skaičiau laukdama, kol kažką ,,pajusiu”, bet beveik pusė puslapių buvo perskaityta, o suvokimas, kad iki galo perskaitytas romanas nebent padidintų šių metų perskaitytų knygų skaičių, bet nepaliktų nieko viduje, paskatino padėti tašką kur kas anksčiau nei tai padarė autorius.

Regimantą Dimą porąsyk girdėjau gyvai, apie jo romaną ,,Vilniaus plovas” skaičiau nemažai išties kontraversiškų pasisakymų – nuo puikių iki žemiau nei vidutiniškų vertinimų. ,,Bronislovas ir imperatorius” – antrasis autoriaus romanas, lyg koks savotiškas ,,Vilniaus plovo” tęsinys (nors drąsiai galima skaityti ir neskaičius pirmojo), nukeliantis į XIX a. pabaigą, kur vyksta lenktynės – kas pirmas užgrobs paskutines laisvas žemes Azijoje. Į jas įsivelia bajoras Bronislovas Grombčevskis, kuris tą daro ganėtinai sėkmingai, o kitiems belieka tik spėlioti, kas sukasi jo galvoje. Žadamas painus ir intrigų kupinas siužetas, kurio centre – būtent minėtasis Bronislovas. Skaitant skaitytojų įspūdžius apie pirmąją knygą, vis užkliūdavo dažno komentaras, kad bendrai viskas tarsi tvarkoj, bet nepatiko intarpai iš šių laikų. Jei jūsų nuomonė panaši, galite drąsiai imti šią knygą, nes šįkart autorius šiuolaikinės linijos atsisakė (neatsakau už antrąją romano pusę).

Pradžia pasirodė gan nebloga, kažkaip jau galvojau, kad knygą taip ir įveiksiu per vieną ar porą laisvadienių, kadangi apimtis nėra didelė. Bet kažkuriuo metu ėmiau strigti. Tekstas slydo pro akis, bet nieko iš jo nepasiėmiau, sudomindavo vienas kitas momentas, bet vis nesuvesdavau visko į kažkokį bendrą potyrį (nerandu kol kas kitų žodžių tam apibūdinti). Visai tikėtina, kad prie to, jog taip ir neįtraukė siužetas, galėjo prisidėti ir pats aprašomas laikotarpis, kuris man niekad nebuvo pernelyg įdomus, o skaitant šį romaną patrauklesniu ir netapo. Skaitant galvoje būdavo tuščia (o skaičiau ir ramiai laisvadienio metu, ir prie gydytojos kabineto durų, ir prekybos centre – žodžiu, išbandžiau įvairias vietas ir visokias aplinkybes), o padėjus knygą noro tęsti kaip ir nelabai būdavo.

Bet matydama į vis dažniau pasirodančius istorinius lietuvių autorių romanus tikiu, kad ir R. Dimai savą skaitytojų ratą gali pavykti surasti (jei dar nesurado).

7.40. Svetlana Aleksijevič ,,Černobylio malda. Ateities kronika”

cernobyliomaldaGrįžtu. Po daugiau nei pusės mėnesio neskaitymo nusprendžiau pasiimti  ,,Černobylio maldą”. Svetlana Aleksijevič – Nobelio premijos laureatė, parašiusi knygą apie žmones, kuriuos vienaip ar kitaip palietė Černobylio katastrofa.

Knygoje pateikiamos tikros žmonių patirtys: jų išgyvenimai, mintys, gyvenimo perskyrimas į du etapus ,,prieš katastrofą” ir ,,po katastrofos”. Nors ,,Černobylio malda” – vos 250 puslapių (atsisakius nereikalingo apimties išpūtimo, šis skaičius būtų dar mažesnis), joje telpa daugybės žmonių pasakojimai, kuriuos autorė sugebėjo užrašyti ir apjungti taip, kad skaitant yra lengva įsijausti ir priimti kiekvieno jų istoriją, išgyventi kartu su pasakotojais. Nėra jokio sauso, nuobodaus ir bejausmio publicistikos stiliaus, kurio kažkas greičiausiai tikisi išgirdę, apie ką ši knyga. Skaičiau lyg grožinės literatūros tekstą, tik viskas kur kas skaudžiau, kai suprantu, kad tai, kas rašoma – neišgalvota.

,,Černobylio malda” – tai ištisas tyrimas to, kas vyko žmonių galvose ir jų aplinkoje po katastrofos. Kalbinami patys įvairiausi žmonės. Vieni iš jų tuomet buvo tik vaikai, kiti planavo kurti šeimą, treti augino šeimas ir ūkininkavo, dar kiti – užėmė tam tikras pareigas valdžioje, buvo mokslininkai, tik neseniai grįžę iš karo jaunuoliai ir taip toliau. Todėl gaunamas išties platus vaizdas, susidarantis iš skirtingų nuomonių. Nors ne kartą buvo klausta, kas dėl visos katastrofos kaltas, autorė į šį klausimą nesigilino, jai svarbiau – žmonių patirtys, susijusios su šiuo įvykiu, kaip jų gyvenimas pasisuko po to. Įdomu buvo skaityti ir apie tai, ką jau žinojau anksčiau, ir tai, kas pirmąsyk girdima, lyginti tų žmonių patirtis ir mintis tarpusavyje, atrasti tam tikrus dėsnius, panašumus žmonių elgesyje, mintyse, įžvelgti kai kuriuos ypatumus, kurie galėtų pasikartoti ir ateity, jei įvyktų panašaus masto katastrofa.

Patiko tai, kad pasakojime nebuvo dirbtinai keliamo gailesčio ar pasibjaurėjimo. Taip, netrūksta išties baisių, šokiruojančių vaizdų, tačiau nėra susitelkiama į juos, tie vaizdai tampa tik neišvengiama istorijos dalimi, šalia visų vidinių išgyvenimų ir poelgių, kurie pasakojami. Ir būtent dėl to, kad autorė neieško sensacijos, o atlieka tik lyg kokios užrašinėtojos vaidmenį, viskas atrodo tik dar įtikinamiau ir realistiškiau.

Emocinga, jautri knyga, suteikianti galimybę pažvelgti į ne taip ir dažnai aptariąmą įvykį. Be abejonės, metų gale aptardama tai, ką skaičiau, paminėsiu ją kaip vieną geriausių.

7.39. Mariel Hemingway ,,Nematoma mergaitė”

nematoma-mergaiteMariel Hemingway, kuri gali būti pristatoma tiek kaip garsiojo rašytojo E. Hemingway anūkė (tiesa, jo išvysti ji taip ir nespėjo – rašytojas nusižudė likus keliems mėnesiams iki Mariel gimimo), tiek kaip aktorė, kuri už antraplanį vaidmenį W. Alleno filme Manhattan (1979) buvo nominuota ,,Oskarui”. Šioje knygoje, kurios apimtis nesiekia nė šimto puslapių, moteris pasakoja apie savo vaikystę ir paauglystę.

Mariel gyvenimas nuo pat mažumės nebuvo lengvas. Tėvai dažniausiai  būdavo girti, nevengdavo rengti vakarėlių, kuriuos, jau visiems išsiskirsčius naktimis tvarkydavo pati Mariel. Vyriausioji sesuo visad trokšdavo gauti daugiausiai dėmesio ir todėl neretai kentėdavo būtent Mariel. Vidurinė sesuo nuo tam tikro amžiaus ėmė elgtis keistai – vėliau paaiškėjo, kad ji ne tik sirgo šizofrenija, bet ir vartojo narkotikus. O Mariel stengdavosi būti nematoma namuose – tam, kad kiltų kuo mažiau triukšmo, konfliktų, kurių ji nemėgo.

Kadangi autorė pradėjo pasakojimą nuo pirmųjų prisiminimų ir iš kitų sužinotos informacijos, jos rašymo stilius atrodė visai neblogai: ji pasakoja vaiko lūpomis, tekstas primityvus, pateikiami vaikiški visko, kas vyksta aplink, vertinimai. Viską pagyvina paveiksliukai, kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami pastebėjimai, skirti tikriausiai idėjoms, apie ką vertėtų ilgėliau pagalvoti. Bet kuo toliau, tuo rašymo stilius kišo koją vis labiau. Mariel augo, bet tai, kaip ji apibūdino savo aplinką, savo požiūrį į viską, nesikeitė. Tekstas išliko sausas, vartojamas itin siauras žodynas, kalba – lyg vaiko. Nebuvo ir jausmo. Autorė rašo apie kitus, kokie kiti kamuojami įvairiausių emocijų, tačiau save pačią pateikią kaip visad nuolankią, besistengiančią kitiems pagelbėti ir suteikti gyvenimui nors kiek ramybės ir stabilumo. Bet juk tai greičiausiai tebuvo jos paviršius, tai, kokią ji save pateikdavo išorėje. O kur vidiniai konfliktai, pyktis ant tėvų, nesuteikiančių dėmesio tiek, kiek norėtų, nekreipiančių dėmesio į tai, kad jų vaikams kažkas negerai, ant seserų, mokyklos vaikų, kurie jos nemėgo, kur susierzinimas, nuovargis, beviltiškumas, kai nesimatydavo, kad kažkas dar gali pasikeisti, bei džiaugsmas, kai atsiranda kažkokia prošvaistė? Kaip skaičiau vieną komentarą žmogaus, skaičiusio šią knygą, autorė ragina jaunimą būti atvirais ir kalbėti apie tai, kaip jaučiasi su žmonėmis, kuriais pasitiki, tačiau pati knygoje to nedaro. Pabaigoje Mariel pamini, kad turi obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS), bet skaitant knygą tai liko visai nepastebėta.

Taip, jos vaikystė ir paauglystė buvo liūdna, ne tik ji pati, bet ir visa šeima buvo nelaimingi. Bet knyga netampa įdomia ir verta dėmesio vien dėl to, apie ką yra istorija. Silpnas, vaikiškas rašymo stilius ir pateikimas, gylio nebuvimas – tai nemažos šio romano problemos, dėl kurių įspūdis apie knygą susidarė išties nekoks.

7.38. Michelle Gable ,,Susitiksime Paryžiuje”

susitiksime-paryziuje

,,Susitiksime Paryžiuje” – romanas, pasakojantis apie realiai egzistavusią Molboro hercogienę Gladys Deacon. Nors jaunystėje ji pasižymėjo kaip moteris, keitusi vyrus kaip kojines, bendravusi su krūva žymiausių menininkų ir politikų, senatvėje ji pateikiama kaip moteriškė, apleistoje sodyboje auginanti daugybę šunų, ūkiniame pastate slepianti mistinį lenkų tautybės žmogų, o kiekvieną užėjusįjį pasitinkanti pusnuogė, su šautuvu ir laidanti keiksmus. Sutikusi prižiūrėti jau minėtoje sodyboje gyvenančią moterį atsikrausto jauna amerikietė Pru. Netrūkus pasirodo ir rašytojas Vinas, kuris yra pasiryžęs bet kokia kaina parašyti hercogienės biografiją. Sunkiausia tai, kad senyvo amžiaus moteris niekaip neprisipažįsta esanti hercogienė. O po trisdešimties metų kita amerikietė Anė kartu su mama atvyksta į kaimelį, kuriame gyveno hercogienė senatvėje, dėl palikimo reikalų. Atsitiktinai į rankas pakliuvusi hercogienės biografija Anę paskatina leistis į praeitį ir ieškoti atsakymų į klausimus ne tik apie hercogienę, bet ir apie ją pačią.

Tai – antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Apie ,,Butas Paryžiuje” mano nuomonę galite paskaityti čia, o man perskaičius savo atsiliepimą iš karto į akis krito vienas bendras bruožas – ,,Susitiksime Paryžiuje” skaityti buvo lygiai taip pat lengva ir greita kaip ir pirmąjį lietuviškai išleistą jos romaną.

Žinoma, panašumų galima pastebėti ir daugiau. Lygiai taip pat narpliojama prieš kurį laiką savo gyvenimą nugyvenusio žmogaus istorija, centre – ryški asmenybė, besisukinėjusi tarp žymių kultūros ir politikos atstovų, kurie žinomi iki pat šių dienų. Toji asmenybė vertinama prieštaringai, tačiau matyt todėl ir kėlė ji tokį susidomėjimą ir sąmyšį. Dabarties siužetinėje linijoje tiek vienoje, tiek kitoje knygoje – jauna moteris, kuri pasimetusi gyvenime ir todėl gilinimasis į seną istoriją palengva ją užvaldo. Na, ir, žinoma, pavadinimai, kuriuos sieja tas pats miestas – Paryžius. Tik, jei pirmojoje knygoje Paryžius išties buvo toji vieta, kurioje vyko veiksmas ir pažinti šį miestą bei pajausti, kad skaitant į jį tarsi patenku bent minimaliai buvo įmanoma, ,,Susitiksime Paryžiuje” pavadinimas ne taip ir patraukliai atrodo jau įpusėjus knygą – kyla klausimas: kodėl Paryžius? Juk veiksmas vyksta Anglijoje tiek praeity, tiek dabarty. Į pabaigą atsiranda ir Paryžius, išaiškėja, iš kur būtent tokia pavadinimo formuluotė, bet šiuo atveju, manyčiau, buvo šauta pro šalį. Ir kad ir kaip keistai atrodysiu tikriausiai ne vienam, bet Anglija, tokia, rodos, banali ir nusibodusi vien dėl dažno jos minėjimo tiek žiniasklaidoje, tiek aplinkoje, man atrodo ne mažiau patraukli šalis nei Prancūzija. O šiam romanui Anglija netgi labai tiko.

– (…) Dieve, buvai našlaitė, tiesa? Tiesiai iš Dikenso romano, be to, dar išdykusi ir murzina.
– Dikenso personažas? (…) Keista, bet aš lygiai taip pat pagalvojau apie tave. Matyt, nenuostabu, kad atsidūrėme toje pačioje knygoje.

Daug kalbama apie literatūrą, daug cituojama jau klasika tapusių kūrinių. Jaučiausi, lyg man kažkas badytų pirštu ir klaustų: nagi, kada paskutinįsyk skaitei kažką iš klasikos? O taip, seniai. O veikėjai čia itin nusimanantys literatūroje, gebantys įterpti į savo kalbėjimą citatas iš vienos ar kitos knygos bei sulaukti teisingo spėjimo, koks tai autorius, iš porininko, tuo metu dalyvaujančio dialoge. Neblogai.

Romane po truputį dėliojamas ne tik Molboro hercogienės gyvenimas, bet ir kurį laiką su ja gyvenusios ir ją prižiūrėjusios jaunos merginos bei ten pat apsistojusio rašytojo, norėjusio parašyti hercogienės biografiją, likimai. Nepamirštama ir dabartis – sulig kiekvienu pasakojimu Anei atsiskleidžia paslaptys, susijusios su ja, jos mama ir niekad nepažintu tėvu. Iš tikrųjų, šis romanas – nemenka muilo opera, gan greitai pasidaranti nuspėjama, bet skaičiau ir tikėdavausi vis: o gal tai, ką galvoju, nebus visgi tiesa?

Muilo operų karts nuo karto irgi reikia. O ir Molboro hercogienė – įdomi ir kėlusi juoką veikėja, kuri ir senatvėje sugebėdavo parodyti savo charakterį.

7.37. Jen Campbell ,,More Weird Things Customers Say in Bookshops”

moreweirdthingsAutorė dalijasi dialogais, kuriuos teko išgirsti (ir juose dalyvauti pačiai) dirbant knygyno darbuotoja. Taip pat po pirmosios dalies (ji vadinasi Weird Things Customers Say in Bookshops) autorė sulaukė laiškų iš kitų knygynų darbuotojų bei bibliotekininkų, tad kai kuriais jų atsiųstais dialogais irgi nusprendė pasidalinti. Knyga nedidelės apimties, o tekstai pateikti itin paprastai – dialogų ištraukos, be jokio nereikalingo išsiplėtimo.

Lyg kokį anekdotų rinkinį skaityčiau. Tik kad juoktis priversdavo tikrai ne kiekvienas dialogas. Buvo tokių, kurie įstrigo ir prajuokindavo (keletu pasidalinsiu ir čia), tačiau dalis keldavo nuostabą ir tokį keistą jausmą: ar iš tikrųjų gali būti žmonių, kurie taip pasakytų? Nenustebčiau, jei kai kurie dialogai padailinti, kad tik atrodytų labiau beprotiškesni, bet kita vertus tikriausiai nevertėtų gyventi burbule ir galvoti, kad visi žino, rodos, ,,savaime suprantamus” dalykus (pvz.: kad Šekspyras – rašytojas, o ne personažas), užtenka paskaityti komentarus po įvairiais straipsniais ir tokiu būdu suprasti, kad viskas yra įmanoma. Jau klasika tapę ,,ieškau knygos, bet nepamenu nei autoriaus, nei pavadinimo, tik žinau, kad ji raudonos spalvos”, ,,parekomenduokite, kokią knygą galėčiau padovanoti žmogui, apie kurį nieko nežinau”, su kuriais susiduriu gan dažnai, yra tik gėlytės: šioje knygoje knygynų darbuotojai susiduria su žmonėmis, kurie nori užsiimti knygyne veikla, nesusijusia su knygomis, nori įsigyti Anos Frank dienoraštį su pačios autorės parašu, nori konkrečios knygos, tik kad jos pavadinimas ant viršelio būtų užrašytas kita spalva nei to leidimo, kurį turi knygynas, kuriems nerūpi, kad knygynas uždarytas ir eina čia tiesiog pakalbėti telefonu, kurie po poros savaitės ateina grąžinti knygos, kurie perskaitę knygas jas sudegina ar suvalgo (čia rimtai apie tai rašė), kurie parodo, kaip ,,išmano” istoriją ir rašytojus (prašo knygų apie III pasaulinį karą ar naujausios Ch. Dickens knygos), kurie ieško knygyne visko, tik ne knygų. Tiesa, bent jau lietuviškuose knygynuose (o tikiu, kad užsienyje tas pats vyrauja) neknyginis asortimentas užima vis didesnę vietą, tad pastarasis dalykas jau vis mažiau stebina.

Gal iš tikrųjų čia ir pavadinta ne ,,funny”, o ,,weird” dėl to, kad didžioji dalis dialogų ir yra būtent tokie – ne juokingi, o keisti, lyg iš fantastikos srities ir todėl pernelyg nesudominantys, bet priverčiantys susimąstyti, kad gal ir gerai, jog mano kasdienybėje iki tokio lygio keistų pirkėjų ne tiek ir daug būna. O gal mane jau tikriausiai pernelyg sunku nustebinti šioje srityje.

Bet šiaip jau nemanykite, kad tik tokie keisti, nemalonūs pirkėjai ateina į knygynus. Ne, būna puikių, apie kuriuos taip pat būtų galima parašyti ne vieną knygą. Tik tikriausiai galvojama, kad apie tokius ne taip įdomu skaityti.

Gal kada į rankas paklius pirmoji dalis ir įrodys, kad šioje knygoje jau tiesiog buvo išsikvėpta.

Pabaigai – keli dialogai, kurie, pakeitus vieną kitą detalę, ne tokie ir reti knygyne.

screenshot_2016-10-27-18-32-51

screenshot_2016-10-27-19-18-28

screenshot_2016-10-27-19-20-10

screenshot_2016-10-27-19-24-40

screenshot_2016-10-27-19-31-14

screenshot_2016-10-27-19-33-50

screenshot_2016-10-27-19-49-41

7.36. David Mitchell ,,Sleido namas”

sleido-namasDavid Mitchell tikriausiai ne vienam pažįstamas kaip garsiojo ,,Debesų atlaso” autorius. Kad noriu perskaityti ,,Sleido namą”, supratau vos perskaičiusi anotaciją, kai knyga dar tik buvo anonsuojama kaip greitu metu pasirodysianti.

Kuo sudomino anotacija? Sleido skersgatvyje esančiu keistu namu, kuris tampa matomas tik kas devynerius metus tam tikrą sielą turintiems asmenims. Šie asmenys, įžengę pro mažas dureles, taip ir nebegrįžta atgal. Norėjosi sužinoti, kas už viso to slypi, kokią atomazgą yra sugalvojęs autorius tokį siužetą turinčiai knygai. Romano apimtis – nedidelė (~220 psl), tad šiandien ją ir perskaičiau – nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Pasakojimas suskirstytas į penkias dalis. Kiekvienoje dalyje – atskira istorija, pasakojanti apie kiekvieną auką, įžengusią pro paslaptingas dureles, pradedant 1979-aisiais, baigiant 2015-aisiais. Romano privalumas – kiekvienoje istorijoje esantis vis kitas naratorius, o tai prideda dinamiškumo, leidžia susipažinti su personažais, jų būsena, atsiradus Sleido name, daug geriau nei tuo atveju, jei pasakotojas būtų tas pats viso romano metu. Personažai – skirtingi, tačiau visi turintys nuoskaudų, nepatenkinti savimi, savo gyvenimu. Kažkodėl į galvą ateina ,,Pjūklo” filmai, kur į žudiko pinkles patenka gyvenimo nevertinančios aukos. Tačiau ,,Pjūkle” jie turi įrodyti, kaip stipriai jie visgi nori gyventi, ir drąsiausiam pasiseka ištrūkti, o iš ,,Sleido namo” išeiti – kone neįmanoma. Negana to, kad ir visos aukos nelaimingos, ne dėl šios savo savybės jie čia patenka. Jie yra ypatingi dėl savo sielų. Kuo svarbios sielos? Perskaitę sužinosite.

Intriga kuriama nuo pat pirmų puslapių, o kiekviename pasakojime aiškėja vis daugiau detalių, kurios svarbios, kad būtų išsiaiškinta, kas vyksta Sleido name. Kas tikra, o kas ne, atskirti sunku, netrūksta vaizdų, panašių į haliucinacijas, todėl nenuostabu, kad kai kurie veikėjai įtikinėdavo save, kad taip yra tikriausiai dėl narkotikų ar alkoholio. Žinoma, aiškėjant, kas už visko slypi, kvailinti skaitytoją autoriui tampa vis sunkiau, pati vis toliau skaitydama jau įtariai žiūrėdavau į viską, kas vyksta, tačiau vis vien buvo įdomu stebėti, kaip personažai pakliūva į suregztas pinkles, už kurių slypi paprastam žmogui protu sunkiai suvokiami dalykai. Patiko ir sprendimas (beveik) kiekvieną pasakojimą užbaigti ta pačia scena. Tai padėjo sukurti tokį tarsi bėjėgiškumo įspūdį, kad jei veikėjas jau čia pateko, tai galimybės ištrūkti jam tikrai nebebus.

,,Sleido namas” iš tiesų yra ganėtinai šviežiena – juk ne tiek ir daug tokios literatūros pastaruoju metu yra išverčiama. Pati skaitydama pagalvojau, kad tokio žanro knygų jau senokai neskaičiau. Ir, nepaisant to, kad man ,,Sleido namas” nėra nei baisus, nei gąsdinantis romanas (bet tai nėra šio romano problema. Man siaubo romanai apskritai nebūna baisūs. Jie gali įsiminti, kelti įtampą, įtraukti, o ne gąsdinti.), skaityti buvo ganėtinai įdomu. Atomazga ir finalas galėjo būti stipresni, tačiau idėjos pateikimas išties patraukiantis dėmesį. Nenustebčiau, jei ateity šią knygą mėgintų ekranizuoti.

O aš grįžtu prie realistinių istorijų.

P.S. Primenu, kad sužinoti apie naujausius įrašus galite ir facebook.

,,Mano knygų pasaulis” – jau ir Facebook’e

Ilgą laiką galvojau, kad to nereikia nei man, nei kitiems dėl pačių įvairiausių priežasčių. Juolab, kad yra toks dalykas kaip Tinklaraščiai apie knygas. Tačiau karts nuo karto manęs vis kas nors paklausdavo, ar neturiu susikūrusi puslapio savo tinklaraščiui ,,Facebook’e”. Tad ėmė bręsti mintis apie tokio puslapio atsiradimą, o šįvakar jau galiu paskelbti ir garsiai.

Kokia informacija dalinsiuosi savo puslapyje? Be abejo, svarbiausias turinys – nuorodos į atsiliepimus apie perskaitytas knygas mano tinklaraštyje. Karts nuo karto planuoju dalintis ir kitokia su knygomis susijusia informacija, jei tik man ji atrodytų aktuali ar verta pasidalijimo.

Tad kaip galima rasti mano puslapį? Spauskite čiaMano knygų pasaulis.