8.15. John Williams „Stouneris“

Viljamo Stounerio vaikystė ir paauglystė praėjo dirbant žemės darbus tėvų ūkyje. Įstojęs į universitetą mokytis agronomijos, netrukus jis suprato, kad namo negrįšiąs, o savo ateitį sies su literatūra. Baigęs mokslus, tapo dėstytoju, sukūrė šeimą, o atėjus laikui mirė. Sakot, kas čia gali būti įdomaus? Pasirodo, gali.

Nepaisant gerų atsiliepimų, pradžioje dar kiek skeptiškumo buvo, tačiau perskaičiusi pusę supratau, jog ir likusią dalį turiu tą pačią dieną užbaigti – niekad nebuvau ta, kuri taupytų gerą knygą vien todėl, kad būtų galima kuo ilgiau ją skaityti.

Romanas stiprus visapusiškai – veikėjų charakteriais, rašymo stiliumi, pasakojimu. Nelaiminga santuoka, pripažinimo nebuvimas darbe, vienišumas, artimos sielos troškimas – viskas atrodo beprotiškai liūdna, tačiau negalėčiau sakyti, kad tai niūri, tamsi knyga. Praėjo jau keletas dienų, o šalia liūdesio, kurį atsimenu, galvodama apie romaną, iš karto atsiranda ir šviesos pojūtis. Be abejo, prie šito prisidėjo pagrindinis veikėjas. Stouneris visame kūrinyje žavėjo savo ramybe ir gebėjimu į kiekvieną gyvenimo posūkį, kad ir koks jis sunkus bebūtų, kad ir kokių pasekmių jo sprendimai sulauktų, reaguoti neperžengiant savo įsitikinimų, išliekant sąžiningu sau. Ir tie laimės trupinėliai, kurių pasitaikydavo pasakojime, kėlė šviesias emocijas, taip norėjosi, kad jų būtų daugiau, nors tuo pačiu suvokiau, kad šis noras neišsipildys. Per daug viskas natūralu, per daug gyvenimiškai ir realistiškai perteikta, per daug gyva, jautru, kad visa tai būtų klostęsi kitaip – „Stouneris“ parašytas taip, kad skaičiau ir supratau – istorija ir privalėjo būti tokia ir ne kitokia. Rašymo stilius, sakyčiau, ganėtinai lakoniškas, be kažkokių įmantrybių, bet kažkokiu būdu sugebėjęs prisidėti prie to, kad istorija įtrauktų, nebepaleistų ir atrodytų tokia tikra. Kai kurias pastraipas ar sakinius skaičiau kelissyk vien todėl, kad tiesiog negalėjau nesugrįžti prie taip taikliai ar gražiai išdėstytų minčių.

Ir kiek emocijų buvo. Gal ne tiek daug, kiek kai kuriems kitiems skaičiusiems, ašarų nebraukiau, bet ir paliūdėti teko, ir pasidžiaugti, o ryškiausiai įsiminė būtent pykčio etapas. Pykau ant Stounerio žmonos taip, kaip seniai esu pykusi ant personažo. Vėlgi prisiminiau ,,Atpirkimą” (pastaruoju metu vis jį paminiu, tuoj atsibosiu tikriausiai, jei dar neatsibodau), kur, lygiai kaip ir skaitant „Stounerį“, vietomis norėdavosi knygą numesti, kad tiesiog pyktis, kurį jaučiau veikėjui, kiek atlėgtų ir galėčiau nusiraminusi skaityti toliau.

Beprasmybė, gyvenimo neteisybė, kažkoks net skausmingas pojūtis, galvojant, kaip viskas tikroviškai perteikta, visiškai tikėtina, kad nemažai ją skaičiusių ar skaitysiančių žmonių bent jau vienoje ar kitoje situacijoje gebės susitapatinti, atrasti kažką artimo, pažįstamo. Bet, kaip ir minėjau, tuo pačiu neapleidžia ir ta šviesa, kuri sklido iš V. Stounerio. Šviesus liūdesys – greičiausiai šis apibūdinimas geriausiai tiktų šiai knygai.

O paprasto žmogaus gyvenimas gali būti įdomus. Kol kas geriausia, ką šiemet skaičiau.

8.14. Raimundas Milašiūnas „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“

Pastaruoju metu mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą, tad naujausia R. Milašiūno knyga pasirodė išties laiku. Jo „Psichoterapija“ skirta skaitytojams, norintiems susipažinti su psichoterapijos procesu bei rasti atsakymus į kylančius klausimus apie tai, kas vyksta už psichoterapeuto kabineto durų.

Kaip pats autorius teigia, knyga parašyta remiantis klausimais, išgirstais iš pacientų lūpų. Tikiu, kad skaitytojas, kuris yra susidaręs nuomonę apie psichoterapiją tik iš grožinės literatūros, filmų, pavienių straipsnių ar apskritai tik iš nuogirdų, niekuo nepagrįstų įsivaizdavimų, šioje knygoje ras nemažai informacijos, paneigiančios įvairius stereotipus apie konsultavimą (o kai kuriuos spėjimus ir patvirtinančios), ji padės lengviau įsivaizduoti patį procesą, ko galima tikėtis iš psichoterapeuto ir ko geriau nesitikėti.

Kadangi man pateikta informacija daugiau mažiau žinoma, skaitydama į tekstą žiūrėjau kiek kitu kampu – t. y. man buvo įdomu ne tik kas, bet ir kaip viskas pateikta. R. Milašiūnas rašo aiškiai, prireikus paaiškina sudėtingesnius terminus, kiekvieno skyriaus pradžioje iškelia klausimą ir į jį atsako. Tekstas suskaidytas į temas, kai kurios apibendrinančios frazės išskiriamos kitu šriftu ar pateikiamos tamsesnės spalvos fone, tokiu būdu atkreipiant skaitytojo dėmesį į tai, kas svarbiausia. Skaityti lengva bus netgi tiems, kurie iki šiol nėra susidūrę su psichoterapija ar rimčiau domėjęsi šia tema, – taigi, knyga pritaikyta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ar interesų.

Visgi skaitant susidarė įspūdis, kad šią informaciją buvo galima sutalpinti į kiek mažesnę apimtį. Suprantu, kad būtų sunku parašyti visiškai be pasikartojimų, kai kur tie pakartojimai reikalingi, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškesnį vaizdą apie vieną ar kitą psichoterapijos proceso momentą. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau pasikartojimai krisdavo į akis, tai vargino. Vėlgi, gal kai pateikta informacija man žinoma, tai vienaip ir vertinu juos, o žmogui, kuriam daug kas nauja, pasikartojimai kaip tik yra galimybė įsiminti ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus? Galbūt. Kitas knygos ribotumas, kurį pamini ir pats autorius (bei paaiškina, kodėl taip yra), yra tai, kad didžiausias dėmesys skirtas individualiai psichoanalitinei psichoterapijai, apie kitas kryptis ir rūšis tik užsimenama. Žinoma, pagrindiniai principai išlieka visur tie patys, todėl nesvarbu, kokią psichoterapiją norėtumėte lankyti, ši knyga vis vien gali būti vertinga ir padėti sutaupyti laiko.

R. Milašiūno knyga „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“ naudinga aptariamomis temomis ir galėtų praversti tiems, kurie nori susidaryti aiškesnį vaizdą apie psichoterapijos procesą.

8.13. Kate Atkinson „Griuvėsių dievas“

griuvesiudievas

„Griuvėsių dievą“ perskaityti planavau nuo pat tos akimirkos, kai sužinojau apie numatomą jo pasirodymą. Visgi skaitymą vis atidėliojau dėl vienintelės priežasties – gan solidžios romano apimties (pastebėjau, kad paskutiniu metu imu kur kas mažiau puslapių turinčius kūrinius). Tiesa, tokia apimtis yra visiškai pateisinama, kadangi pasakojamas ne tik pagrindinio veikėjo Tedžio gyvenimas nuo pat jo vaikystės iki senatvės, bet ir įpinami įvairūs kitų personažų (jo tėvų, žmonos, dukters, anūkų ir kitų su juo susijusių žmonių) gyvenimo tarpsniai.

Kai prieš porą metų skaičiau K. Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“, stebėjausi, kaip autorė sugeba tokį iš pažiūros sudėtingą tekstą pateikti taip aiškiai ir suprantamai, jog nė nereikia kelissyk skaityti to paties, kad suprastum, kas vyksta. Skaitydama „Griuvėsių dievą“ stebėtis tuo jau kaip ir nebeturėjau, bet vis vien skaičiau ir galvojau, kokia talentinga turi būti autorė, kad sugebėtų šitaip bėgiodama iš vieno laikotarpio į kitą, nuo vieno veikėjo gyvenimo prie kito, užrašyti viską taip aiškiai, rišliai, o visi perėjimai būtų lengvi, sklandūs ir nesijaustų dirbtinumo.

Kai romane visko tiek daug, galbūt ir nereikėtų stebėtis, kad kai kurios siužetinės linijos pasimeta tarp kitų. Pavyzdžiui, kad ir kaip būtų keista, šįsyk visai neįsijaučiau į karinį laikotarpį, kai Tedis, tapęs pilotu, mėtė bombas ant priešų. Pasakojimai iš šio gyvenimo tarpsnio nejučia praslysdavo pro akis, ilgiau neapsistojant, nesigilinant į įvykius. Labiau dėmesį traukė pastraipos, kuriose pasakojama apie veikėjų santykį su savimi ir kitais. Jautriai, bet ir išvengdama nereikalingo dramatiškumo, autorė atskleidžia veikėjų išgyvenimus, tarpusavio konfliktus, kelių kartų bendravimo ypatumus. Neslėpsiu, iš antraeilių personažų labiausiai sudomino Sanis – Tedžio anūkas. Tačiau pateikti jo gyvenimo, kurio pirmoje pusėje vieninteliu šviesuliu buvo būtent senelis (kaip gražiai ir išvengiant sentimentalumo tai aprašoma!), būtų neįmanoma, neįtraukiant ir visų kitų: neatsakingos Sanio mamos Violos, narkomano tėvo, ironiškai į motiną žiūrinčios sesers, itin skirtingų pažiūrų senelių. Po truputį dėliojami herojų gyvenimai, kuriuose tiek visko daug: nuo meilės, palaikymo ir savitarpio supratimo iki skausmo, vienišumo, nepripažinimo – viso to, ką greičiausiai išgyvena kiekvienas žmogus per savo gyvenimą.

„Griuvėsių dievas“ – subtilus, jautrus ir anaiptol ne sentimentalus romanas, kuris žavi išplėtotais veikėjų charakteriais, jų tarpusavio santykių klodais, sklandžiu, kokybiškai parašytu tekstu.

8.12. Ian McEwan ,,Kevalas”

Savo mylimiausią knygą esu minėjusi nesyk. Tai – Ian McEwan ,,Atpirkimas”, apie kurią nuomonė per šiuos kelerius metus taip ir nepasikeitė. Po to santykiai su šio autoriaus kūryba klostėsi nekaip. ,,Šeštadienį” numečiau po keliasdešimt puslapių, ,,Česilo pakrantėje” perskaičiau, bet nesužavėjo, vos nepradėjau skaityti ne per seniausiai pasirodžiusios ,,Vaiko gerovės”, tačiau greičiausiai dėl paskutinių su autoriumi susijusių patirčių bei ne itin sudominusios anotacijos atidėjau geresniems laikams, namuose stovinti ,,Tvari meilė” irgi nekelia susidomėjimo (bet vis dar viliuosi, kad po klaikiu viršeliu ir neatkreipiančiu dėmesio pavadinimu slepiasi neblogas kūrinys), taigi jau galvojau, kad I. McEwan išties man liks tik kaip tos vienintelės knygos autorius. O tuomet pasirodė ,,Kevalas”, ir nutariau suteikti dar vieną šansą.

Romane galima išskirti keturis veikėjus. Trudė – devintą mėnesį nėščia moteris, gyvenanti savo buvusio vyro Džono name su jo broliu Klodu. Džonas – poetas, naiviai galvojantis, kad vis dar gali susigrąžinti žmoną ir reguliariai ją lankantis bei savo eilėraščiais ir kalbomis besistengiantis prikalbinti ją būti su juo. Tuo tarpu Klodas – visiška savo vyresnio brolio priešingybė, kaip ir pats minėjo – kol Džonas užsiėmė kūryba ir pasižymėjo tvarkingu gyvenimu, jis kalė pinigus. Ketvirtasis veikėjas – Trudės gimdoje esantis vaisius, kurio lūpomis ir pasakojama visa istorija. Jis klausosi, kaip mama su nekenčiamu dėde planuoja atsikratyti jo tėvo bei pasiglemžti jo namą, už kurį galima bus užsidirbti didelę sumą pinigų.

Be abejonės, pasirinktas pasakojimo būdas atrodo originaliai ir bent jau pradžioje kelia šiokią tokią intrigą. Dar nė negimęs vaikas jau turi susidaręs nuomonę įvairiais klausimais. Dėl mamos pomėgio išgerti, jis jau pažįsta vynus ir žino, kurie jam skaniausi, iš girdimų audio knygų, televizijos, radijo yra susirinkęs nemažai faktų apie tai, kas vyksta pasaulyje, gėrisi klasikiniais literatūros ir muzikiniais kūriniais. Tomis akimirkomis, kai į būsimą gyvenimą žiūri pozityviai, jis galvoja, kaip galės mėgautis viskuo, kas jau dabar teikia nemažai malonumo: ,,Aš pasirengęs, aš ateinu, pasaulis mane sučiups, bus man prielankus, nes negalės man atsispirti. Vynas iš taurės, o ne per placentą, knygos stalinės lempos šviesoje, Bacho muzika, pasivaikščiojimas pakrante, bučiniai mėnesienoje. Iki šiol visko prisiklausęs žinau, kad šie malonumai yra nebrangūs, pasiekiami, jie manęs laukia.” Visgi viso romano metu naratorius svarsto, kokį kelią jam pasirinkti – gal apskritai pasismaugti virkštele, girdėdamas apie Trudės ir Klodo planus, spėlioja, koks gyvenimas jo lauktų gimus, galvoja apie galimų variantų privalumus ir trūkumus. Vaisius jau dabar besąlygiškai myli mamą, gaili tėvo ir trokšta, kad visi planai nenusisektų bei nekenčia dėdės, tačiau viskas, ką gali padaryti – tik bejėgiškai savo judesiais atkreipti mamos dėmesį į save.

Jau perskaičiusi romaną pagalvojau, kad jei ne rašymo stilius, jei ne pasirinktas pasakotojas, iš knygos neliktų nieko. Tai, kas vyksta romane (nužudymo ir namo pasisavinimo planavimas, Trudės ir Klodo santykiai), yra blanku, norėjosi platesnio charakterių plėtojimo, vietomis sugaudavau save nutolusią nuo to, kas vyksta už gimdos ribų, galvojančią, ar aš kažką praleidau, ar dar viena ar kita nebuvo pasakyta. Todėl svarstant, kaip galiausiai įvertinti šį kūrinį, susidarė dvejopas įspūdis. Viena vertus, tai gerai parašytas, lengvai skaitomas, įtraukiantis (ir todėl buvo sunku skaityti darbe per pietus, kai žinodavau, jog turiu ribotą laiką) romanas, kurį skaitant netrūko ir emocijų, o pati dar nė nebaigus siūliau jį kitiems išbandyti. Kita vertus, atrodo, jog autorius susikoncentravo į formą, apleisdamas visa kita (net ir bandymas pabaigoje bent akimirkai apgauti skaitytoją atrodė greičiau jau juokingas ir neįtikinantis). Ir be abejo, negaliu užmiršti, kaip viskas meistriškai atlikta ,,Atpirkime”.

Ir vis dėlto atsižvelgdama į jau minėtus romano privalumus (pasirinktą naratorių, rašymo stilių ir kt.), į tai, kad pabaiga pasirodė tinkama ir nesumenkino bendro įspūdžio, kad skaityti dažniausiai buvo įdomu, galiu tvirtinti, kad ,,Kevalas” maloniai nustebino ir parodė, kad dar neturėčiau ,,nurašyti” I. McEwan.

8.11. Alessandro Baricco ,,Šilkas”

šilkas,,Šilkas”- bene garsiausias A. Baricco romanas, apie kurį teko girdėti išties nemažai puikių atsiliepimų. Kažkada skaityta ,,Jaunoji nuotaka” paliko neblogą įspūdį, o savitas rašymo stilius paskatino kada nors ateity paskaityti ir kitas autoriaus knygas.

Iš ,,Šilko”buvo tikėtasi nemažai, bet iki pat paskutinio puslapio taip ir nesupratau, kurioje vietoje yra jos gerumas. Trumpa, ganėtinai lakoniška istorija, kurios centre – vyras, važiuojantis į Japoniją parsivežti šilkaverpių kiaušinėlių. Šiek tiek informacijos apie šilką, šiek tiek – apie aprašomo laikmečio istorinę situaciją, daug žvilgsnių, tylos, važinėjimo pirmyn ir atgal. Laikas bėga nepastebimai, apie personažus sužinoma mažai, bet charakterių plėtojimo čia ne itin ir reikia. Kiek nustebino tai, kad keistumo, kurio tikėjausi perskaičiusi kitą A. Baricco knygą, čia neradau visiškai. Kaip ir kažkokios ypatingos meilės, apie kurią daug kas aptardami šią knygą kalba.

Knyga trumpa, teksto mažai, tad per valandą perskaityti nėra sunku. Vis ieškojau ir tikėjausi, kad jau kažkuriuo metu pamatysiu, kuo daug kas joje žavisi, bet vėlgi, kaip ir skaitant prieš tai aptartą knygą, visai nesusigyvenau nei su istorija, nei su veikėjais.

2007-aisiais romanas buvo ekranizuotas.

8.10. Banana Yoshimoto ,,Virtuvė”

virtuv4,,Virtuvė” pasakoja apie Mikagę, kuri po senelės mirties lieka visiškai viena. Gavusi iš nepažįstamo vaikino Juičio pasiūlymą kuriam laikui pas jį apsistoti. Juičis irgi yra išgyvenęs netektį (mirusi mama), o šiuo metu gyvena kartu su tėvu, kuris yra pasikeitęs lytį. Mergina, gyvendama jų namuose, ne tik tampa vis artimesnė Juičio šeimai, bet ir po truputį gilinasi į maisto gamybą.

Apie Banana Yoshimoto fenomeną buvau girdėjusi, tad buvo smalsu ir pačiai pamatyti, kaip ir ką ji rašo. Neretai ji lyginama su H. Murakami, teigiama, kad jei patiko jo kūryba, patiks ir ši rašytoja. Ir iš tiesų, nuo pat pradžių rašymo stilius priminė minėto autoriaus: panašūs veikėjų charakteriai, jaučiamas vienišumas, melancholija, veikėjai, paskendę kažkur savuose pasauliuose. Bet gan greitai išryškėjo ir skirtumas, skiriantis abu rašytojus: B. Yoshimoto rašo paprastai, be užslėptų idėjų, nesijaučia mistikos, kurią galima rasti H. Murakami kūryboje. Atrodo, lyg viskas eitų paviršiumi, nieko neužkabinant, apskritai, jautėsi ėjimas į niekur, toks net beprasmiškumo jausmas kilo dėl šito. Nors pati atmosfera gan neblogai sukurta ir viena tokių, kurios man patinka literatūroje, bet tiek tai, kad veikėjai man atrodė neįdomūs, tiek tai, kad pats siužetas pasirodė visai nevertas dėmesio bei taip ir nesudominęs, nors pradžioje atrodė turįs potencialo.

Nesakyčiau, kad nuvylė, nes lūkesčių kažkokių ir neturėjau, bet be abejo, kad norėjosi labiau įtraukiančios ir sudominusios knygos. Nes dabar tai tebuvo greitai perskaitoma, bet nieko viduje nepaliekanti knyga.

8.9. Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”

Šiais metais, žiūriu, skaitau gan solidžias knygas, tai net įdomu, kada čia jau paslysiu ir kokią visišką banalybę perskaitysiu. Dar viena iš tų solidžiųjų – Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”, pasirodžiusi lietuviškai visai neseniai, berods prieš kokį mėnesį. Tiesa, apimtis visai nesolidi, bet pastarieji skaitiniai jau įrodė, kad šis bruožas toli gražu ne puslapių skaičiuje slypi. ,,Nereikšmingumo šventės” skaityti neplanavau, nugarėlėje esanti anotacija manęs visiškai nesudomino, bet taip jau nutiko, kad atsiverčiau, ,,užsikabinau” ir nusprendžiau, jog verta perskaityti iki pabaigos.

Siužetas sukasi apie keturis draugus – Aleną, Ramoną, Šarlį ir Kalibaną. Jie klajoja gatvėmis, vaikšto po vakarėlius, bendrauja tarpusavyje bei su aplinkiniais, galvoja, svarsto, diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Knyga žavi tuo, kad kalbama apie rimtus dalykus, pasitelkiant humorą – panašu į K. Vonnegut’ą šiuo aspektu. Todėl dinamikos neturėtų trūkti. Ir ne tik dėl humoro, bet ir dėl dėl greitai besikeičiančių temų. Taiklus, neretai – tragikomiškas kūrinys.

Bene labiausiai įstrigo epizodas, kuriame vieno veikėjo mama, būdama nėščia, ketino nusiskandinti, tačiau jai sutrukdė išgelbėti ją panorėjęs nepažįstamasis. Viskas baigėsi tuo, kad moteris šį ją pasiryžusį ištraukti iš vandens žmogų nuskandino, o pati išlipo ir nusprendė gyventi toliau.

Perskaičiau greitai ir be didelių sunkumų, nors apskritai tai pasirodė viena tų knygų, kurias skaitant kelissyk galima būtų atrasti vis šį tą naujo. Kad ir pranoko turėtus lūkesčius, visgi bendras įspūdis nėra toks, kad sakyčiau, jog knyga išties patiko (o ir kiek galima, pastaruoju metu man ir taip visai sekėsi su knygų pasirinkimu), bet toli gražu ir prasta pavadinti jos negalėčiau. Ir M. Kundera nebėra jau toks mistinis rašytojas, apie kurį tik girdėjau, bet nieko iš jo romanų neskaičiau. Turėčiau ir iki ,,Nepakeliamos būties lengvybės” kada nors prieiti. Kada nors.