10.56. Toni Morrison „Mylima“

Prieš daugiau nei porą mėnesių lankydamasi bibliotekoje pasiėmiau vis už akių kliuvusią knygą, nė nenumanydama, kad dar prieš pradedant skaityti pasklis žinia apie jos autorės mirtį. Toni Morrison mirė šio mėnesio pradžioje, tad prisipažinsiu, kiek sutrikau, kad sumaniau susipažinti su šia rašytoja būtent šią vasarą. „Mylimos“ skaitymą vis atidėliojau, nes visos premijos (Nobelio, Pulitzerio) kiek gąsdino, o ir jau kurį laiką kažkaip nuslydusi esu  į gan lengvų skaitinių pusę. Bet biblioteka leidžia prasitęsti knygų laikymo laiką ne begalę kartų (bent jau toji, kurioje lankausi), tad žinojau, kad vis vien susikaupsiu ir iki rugpjūčio pabaigos prisėsiu. Dabar, jau užvertusi paskutinį puslapį, sėdžiu, bandau rinkti žodžius ir sekasi sunkiai. Tad pradėsiu nuo to, kas parodytų, kokį įspūdį ši knyga man paliko: tai vienas geriausių romanų, skaitytų šiemet. Ir gal ne tik šiemet, bet apskritai.

Tai pasakojimas apie juodaodę Sitę, kuri pabėga iš vergovės, nužudo savo dukrą tam, kad ji nepapultų į moterį atsekusių baltųjų rankas, o vėliau kartu su vienintele namuose likusiu vaiku bando susigyventi su klajojančia nužudytosios dvasia, jos reinkarnacija Mylima. Sitė suvokia, kad sprendimas nužudyti mergaitę buvo tinkamas, kadangi ji visai nenorėjo, kad jos vaikams tektų patirti tai, su kuo jai ar jos pažintiems vergams teko susidurti, tačiau vis vien kovoja su begaline kalte, kuri alina ne tik ją, bet ir kartu gyvenančią dukrą Denver. Stebėti tai, kaip jos abi, užsidariusios nuo aplinkinių, kovoja su moters praeitimi, su visais prisiminimais, sulig kiekvienu puslapiu buvo vis sunkiau. Beprotybė, kuri vis didėja – įtaigi ir neleidžianti atsikvėpti, taip ir norisi skaityti dar ir dar, nors tuo pačiu atrodo, kad visa ši istorija kuo toliau, tuo labiau slegia.

Jei žvelgtume plačiau, tai istorija apie vergus, jų gyvenimą vergovėje bei situaciją, kai po daugybės vergovės metų jie pasiekia taip išsvajotą laisvę, bet nežino, ką su ja daryti ir kaip ją pajausti, nes praeitis – tiek įsišaknijusi, kad paleisti jos tiesiog neįmanoma. Tiek Sitės, tiek keleto kitų veikėjų gyvenimo fragmentus į visumą reikia susidėlioti pačiam skaitytojui, tad toji ryškėjanti visuma darė stiprų įspūdį. Ar knyga baisi? Kažkam tikiu, kad pasirodys ir tokia. Man šis žodis gal ir per stiprus būtų, bet kad nejauki – tai tikrai, o mintyse vis iškyla romano vieta, kurioje vienas juodaodis klausia kito, kiek jų rasės žmonės gali ištverti. Patiko, kad rašytoja fizinį smurtą aprašė gan abstrakčiai, tik užuominomis ar vos keletu sakinių, tačiau to visiškai pakakdavo, kad paliestų emociškai. Svarbiausia dalis – psichologinė, tai kas vyko žmonių galvose, traumos, su kuriomis veikėjai taip ir lieka net tada, kai kūno žaizdos sugyja. Sunkus, tamsus pasakojimas, kuris, tikiu, savo įtaigumo, įtraukimo galią turi ir dėl puikaus poetiško rašytojos rašymo stiliaus, pasakojimo būdo, kai iš mažų atskirų gabaliukų nenuosekliai dėliojama vientisa istorija.

Stipri istorija, po kurios galvoje liko visas spiečius minčių, kurias sugaudyti kol kas pernelyg sunku, todėl atrodo, kad ir čia parašiau ne visai tai, ką norėjau pasakyti. Bet vis kažkoks aprašytas įspūdis liks. Skaitysiu ir „Sulą“ ateity.

Ir jau pasižymėjau 1998-ųjų filmą „Beloved“, knieti pamatyti, nes romanas atrodo iš sunkiau ekranizuojamų.

10.55. Kati Hiekkapelto „Klajūnai“

Užsivedžiau su detektyvais, bet nieko sau negaliu padaryti – ypač vakarais po darbo jos kur kas tinkamesnės nei visos rimtosios, kurioms stengiuosi skirti savaitgalius. Taigi, buvo „Kolibris“, tuomet „Bejėgiai“, o visai neseniai pasirodė ir trečioji dalis apie Aną Feketę – „Klajūnai“, kurią vos prieš keletą dienų ir pabaigiau skaityti.

Ana grįžta atostogų į savo gimtuosius namus Serbijoje. Tačiau poilsiui lemta greitai užsibaigti, kadangi miesto šventėje pavagiama jos rankinė, o  jau kitą dieną vagis randamas negyvas. Vietinė valdžia greitai nutraukia tyrimą, argumentuodama tuo, kad vyras nuskendo, tuo tarpu Anai atrodo, kad ši mįslinga mirtis netiriama vien todėl, kad mirusysis – romas. Aplinkiniai prašo jos nustoti domėtis šia tema, tačiau moteris nepasiduoda, o išgirstos abejonės dėl prieš daugelį metų jos šeimoje nutikusios nelaimės kaltininko tik dar labiau paskatina stengtis kuo greičiau išsiaiškinti vagies žudiką.

Rašytoja ir toliau rašo socialinėmis temomis, tad šalia detektyvinės siužetinės linijos ji skatina atkreipti dėmesį į tai, kas aktualu, dialoguose, monologuose išsakomi įvairūs argumentai, samprotaujama, kas sukelia vienokias ar kitokias žmonių reakcijas, įsitikinimus. Šįkart atsigręžiama į romus bei pabėgėlius. Pastarųjų vis daugėja Anos gimtajame mieste, kol vieni gyventojai nusiteikę priešiškai, kiti stengiasi iš jų pasipelnyti, pagrindinė pokalbių tema – irgi pabėgėliai. Tad pagrindinė veikėja, besijautusi vieniša Suomijoje, kurioje gyvena, net ir grįžusi ten, iš kur kilusi, negali jaustis sava dėl besiskiriančių nuomonių. Tiesa, knygos autorė nemoralizuoja, o kadangi tai – tik šalutinė tema, neužsiima pernelyg giliu analizavimu, tačiau man vis vien visad patinka detektyvinio žanro literatūroje rasti ne vien tyrimą, bet ir paliestą kokią kitą įdomią temą, tad pliusas rašytojai bei šiai knygų serijai.

Nors nesugalvoju, kuo „Klajūnai“ skiriasi nuo ankstesnių dalių, bet ši dalis man labiausiai patiko, todėl itin džiaugiuosi, kad nenutraukiau pažinties su šia serija. Įdomi, greitai skaitoma, sunku būdavo numesti į šalį, nes atrodydavo, kad gal dar vieną skyrių neužsimerkusi (po darbo sunkiau būna ilgiau prie teksto sėdėti. Todėl ir apžvalgos neretai pasipila tik savaitgaliais) perskaitysiu, nes įdomu, kas toliau bus. Na, gal nėra ji baisiai nenuspėjama, bet kadangi labiau už spėliones mėgstu tiesiog sekti siužetą ir jau pasiekusi vieną ar kitą išsiaiškintą faktą pagalvoti, kiek vykęs rašytojos sprendimas buvo būtent taip pasukti įvykius, tai vertinu labiau įsitraukimą. O įsitraukti pavyko, tiesą sakant, taip ir norėjosi dar daugiau Anos nuotykių. Mačiau, kad ketvirtoji dalis yra, tikiuosi, kad lietuviškai sulauksime jos.

10.54. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje: Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“

Tarp mano skaitinių karaliauja grožinė literatūra, o nuo „Sapiens“ pasirodymo prasidėjusi visuotinė negrožinių leidinių mada manęs taip ir nesuviliojo. Tiesa, pernai namie viena po kitos ėmė rastis įvairūs rimtesnės psichologinės tematikos skaitiniai, tačiau tokioms naujoves įkvėpė noras paieškoti idėjų, minčių tam tikromis temomis kiek kitokioje nei įprasta literatūroje (juolab, kad kadaise ir studijavau psichologiją, tad ši sritis nėra svetima). Visgi iki šiol prie jų taip ir nepriėjau, o į rankas paėmiau apie egzistencializmo filosofiją pasakojančią knygą „Egzistencialistų kavinėje“. Ji, manau, pralaužė ledus ir sumažino nepagrįstas baimes, susijusias su negrožine literatūra.

Ši knyga – kur kas daugiau nei autorės įžanginiame žodyje apibrėžta tematika. Taip, „Egzistencialistų kavinėje“ – knyga apie egzistencializmo filosofinę kryptį, kuri siejama su 1933-aisiais viename Paryžiaus bare vykusiu pokalbiu apie Vokietijoje populiarią fenomenologijos kryptį. Kartu su Simone de Beauvoir ir Raymond Aron diskutavęs Jean-Paul Sartre ne tik apibrėžia fenomenologiją kaip būdą filosofiją susieti su kasdiene gyvenimiška patirtimi, bet ir po pokalbio sukuria visiškai naują filosofijos kryptį, kurios svarbiausios temos – radikali laisvė, autentiška būtis bei politinis aktyvizmas. Tačiau skaitydama knygą vis negalėjau atsistebėti, kiek daug joje sutalpino autorė: ne tik filosofinę kryptį, jos vystymąsi, bet ir keleto filosofų biografijas bei istorinę to laikotarpio padėtį. Neslėpsiu, kad ne kas kitas, o vardai, minimi viršelyje, labiausiai ir papirko: Simone de Beauvoir, Jean-Paul Sartre, Albert Camus. Su filosofija esu susipažinusi minimaliai – tiek, kiek teko studijų metu, tačiau savanoriškai į ją nesigilinau ir nė neplanavau, baugiai ir painiai man šis mokslas atrodo. Tačiau smalsumas, kurį sukėlė minėtos asmenybės, bei nuo pirmo puslapio įtraukęs pasakojimas, buvo tai, kas paskatino perskaityti visą knygą.

Knygoje neapsiribojama vien tik egzistencializmo aiškinimu, ir būtent tai man pasirodė patraukliausia. Esu skaičiusi keletą A. Camus knygų, apie kai kurias kitas minimas asmenybes (ne tik įvardintas aukščiau) – tik šį bei tą girdėjusi, o rašytojų biografijomis domiuosi itin retai, nebent vieną kitą įdomesnį faktą apie kai kuriuos žinau. Tad vietomis jaučiausi lyg skaityčiau romaną, nes pasakojimui netrūksta dinamikos – įtraukia tarpusavio santykiai, konfliktai ar atitolimai dėl nesutampančių nuomonių. Buvo labai įdomu skaityti apie Antrojo pasaulinio karo įtaką kiekvieno iš jų gyvenimui, galop – apie asmeninius egzistencialistų skirtumus, kuriuos autorė atskleidžia pasakodama apie jų puoselėtas vertybes, skelbtas tiesas, rašytas knygas, straipsnius, dalyvavimą visuomeninėje veikloje. Patiko, kad viskas susieta tarpusavyje, atskleidžiama, kaip bėgant metams besikeičianti politinė situacija veikia egzistencializmo sekėjų pažiūras. Nemažai dėmesio skiriama garsiems kai kurių aprašytų asmenybių kūriniams, pavyzdžiui, „Šleikštuliui“, „Antrajai lyčiai“. Ar bereikia sakyti, kad užsinorėjau perskaityti abi knygas? Skaitant paskutinį skyrių galvoje sukirbėjo mintis kada nors susipažinti ir su S. de Beauvoir autobiografija, nes šioje knygoje ji aprašyta taip, kad tiesiog neįmanoma atsispirti. Pailgėjo ne tik norimų perskaityti knygų, bet ir dominančių filmų sąrašas: poroje skyriuje aptariamos kino juostos, kurioms įtaką padarė egzistencializmo idėjos, taip pat tos, kuriose ir šiomis dienomis galima matyti nagrinėjamas temas, svarbias minėtai filosofinei krypčiai.

Tegul tai ir nėra pats lengviausias kūrinys (ypač smegenims, įpratusioms „virškinti“ ne pačius sudėtingiausius romanus), tačiau rašymo stilius yra nesunkiai įkandamas, pasakojimas įtraukia, nes ši knyga nėra vien tik sausas faktų rinkinys. Nepasimesti tarp visų asmenybių, visas susieti ir atskleisti jas skirtingais metais bei besikeičiančioje politinėje situacijoje autorei pavyko išties gerai. O aš jaučiuosi nemenkai praplėtusi žinias apie aprašytus asmenis.

10.53. Jane Gardam „Vyras be trūkumų“

Aš šios knygos tiek laukiau. Vis patikrindavau, ar neatsirado prekyboje, ir daug kartų nusivildavau. Tiek viršelis (nuteikiantis rimtam pasakojimui), tiek anotacija (žadanti žmogaus gyvenimo istoriją) sukėlė nemenkus lūkesčius, tad galop gavusi knygą į rankas kurį laiką bijojau atsiversti, kad nenusivilčiau. Per tą laiką atsirado pirmieji lietuvių atsiliepimai internetinėje erdvėje, kuriuos skaitydama tik dar labiau užsinorėjau ją perskaityti, nepriklausomai nuo to, kokį įspūdį tekstų autoriams ši knyga paliko.

„Vyras be trūkumų“ – tai istorija apie Edvardą Federsą, buvusį advokatą, dabar – žmoną palaidojusį senolį. Nors iki šiol apie Edvardą tarp advokatų sklando legendos dėl jo aštraus proto ir kitų charakterio ypatumų, mažai kam žinoma jo gyvenimo istorija, kurią po truputį autorė ir atskleidžia.

Man patinka skaityti knygas, kuriose didelis dėmesys skiriamas pagrindinio veikėjo charakteriui, išgyvenimams, tarpusavio santykiams. O „Vyras be trūkumų“ – būtent tokia. Iki šiol neteko girdėti apie Radžo našlaičius, todėl neabejotinai buvo įdomu skaityti apie Edvardo Federso vaikystę ir paauglystę. Radžo našlaičiai – vaikai, gimę Britanijos kolonijose, kuriuos dar visai mažus išsiųsdavo į Didžiąją Britaniją mokytis. Nepatyręs tėvų meilės ir globos, siuntinėjamas iš vienų namų į kitus, Edvardas privalo kaskart prisitaikyti ir rasti būdų, kaip išgyventi naujoje aplinkoje, kuri jam svetima. Autorė, pasakodama vyro istoriją, jo skirtingus gyvenimo tarpsnius (vaikystė Malalijoje Britanijos klestėjimo laikotarpiu, mokykla prieškarinėje Anglijoje, karjeros pradžia Pietryčių Azijoje, o vėliau – grįžimas į Angliją), tuo pačiu rodo ir kaip formavosi veikėjo charakteris. Skaitant galima daryti prielaidas, kodėl jam taip sunku megzti artimus ryšius, iš kur tas šaltumas, ironija ir abejingumas, po kuriais buvo slepiami tikrieji išgyvenimai bei pažeidžiamumas. Matydama, kokius ryškius randus kai kurie įvykiai paliko veikėjo emocijose, mąstyme, elgesyje ir pojūčiuose, jaučiau kylantį rūpestį personažu, o tai skatino skaityti toliau, jaudintis dėl tolesnių siužetinių posūkių.

Šis romanas – lyg dėlionė, kai kiekvienas ryškesnis Edvardo gyvenimo įvykis sudaro atskirą jos dalį. Iki pilno vaizdo šio to pritrūko, kadangi liko neatsakytų klausimų. Vaikystė ir paauglystė nupasakotos gan išsamiai ir tikriausiai todėl tai ir buvo įdomiausi laikotarpiai, o intriga, besisiejanti su tam tikrais to meto įvykiais, išlaikė dėmesį iki pabaigos. Tuo tarpu suaugusiojo laikotarpyje – daugiau užuominų nei išsamesnio tyrinėjimo. Tik perskaičiusi knygą sužinojau, kad „Vyras be trūkumų“ – pirmoji trilogijos dalis, tad tai greičiausiai (bent norisi taip tikėti) ir yra priežastis, kodėl kai kurios temos ar gyvenimo etapai nebuvo giliau analizuojami.

Beje, knyga yra įtraukta į 2015-aisiais pasirodžiusį BBC 100 geriausių britų romanų sąrašą. Kadaise labai mėgau juos nagrinėti, taip plėsti savo akiratį bei didinti norimų perskaityti knygų sąrašą, tad nenuostabu, kad atradusi šį faktą skubėjau tikrinti paties sąrašo. „Vyras be trūkumų“ – toli gražu ne paskutinėje vietoje, o pačiame sąraše – itin įvairūs literatūros kūriniai: nuo tokių, kurie man labai patiko, iki visai nesužavėjusių.

10.52. Amélie Nothomb „Baimė ir drebėjimas“

Kai perskaičiau „Plak, širdie“, nė nepagalvojau paieškoti, ar anksčiau nebuvo leista kokia nors autorės knyga. Kažkoks nusistatymas buvo, kad tikrai nėra. Tad kai visai netikėtai atradau, kad A. Nothomb jau senokai turėtų būti pažįstama ne vienam lietuvių skaitytojui, nes yra išleistos net kelios knygos, buvau labai nustebinta. Pasirodo, netgi viena sekama skaitytoja apie jos kūrybą nesyk pasakojo, bet vis prasprūsdavo pro akis minimos rašytojos pavardė. Todėl vos tik atėjo metas eiti į biblioteką, vienas iš tikslų buvo namo grįžti su bent jau viena A. Nothomb knyga. Atrasti nebuvo lengva, nes jos knygos – nedidelės ir gan plonos, tad visai paprasta praleisti pro akis. Net trys šios rašytojos kūriniai yra priklauso kadaise „Almos litteros“ leistai „keistai kolekcijai“, kuria iki šiol visai nesidomėjau.

Iš pažiūros „Baimė ir drebėjimas“ siužetas skamba gan paprastai. Belgė Ameli įsidarbina japonų bendrovėje „Jumamoto“. Ten ji nori būti reikalinga, rodo iniciatyvą, tačiau visos jos pastangos palydimos patyčiomis ir šaukimu ant jos.

Kūrinio stiprybė – rašymo stilius, kuris persmelktas ironijos, situacijos ir veikėjai – karikatūriški, kai kada tikriausiai sutirštinamos spalvos, bet be viso šito istorija tikriausiai būtų blanki ir ne tiek įtraukianti. Absurdiškos scenos ir kolegų ar vadovų reikalavimai bei reakcijos tiesiog įtraukia, rodos, ir nesąmonė, bet ir juokinga bei įdomu. Kiek daugiau nei šimtą puslapių turinčią knygą perskaičiau nepastebimai ir likau maloniai nustebinta. „Plak, širdie“ nepasižymėjo įprastu siužetu ar jo dėstymu, bet „Baimė ir drebėjimas“ – visai kitas lygis.  Goodreads.com viename skaitytojos atsiliepime atradau palyginimą su Undinės Radzevičiūtės kūryba ir man norisi tiktai pritarti, nes išties abi rašytojos turi panašumų. Tad jei esate susipažinę su viena iš jų ir pajautėte simpatiją rašymo stiliui, rekomenduoju išmėginti ir kitą.

„Baimė ir drebėjimas“ laikoma garsiausia rašytojos knyga, pagal kurią 2003-aisiais buvo sukurtas filmas Stupeur et Tremblements. Prisipažinsiu, kad perskaičius patį kūrinį pasidarė smalsu, kaip tokį siužetą perteikė ekranizacijos kūrėjai. Jau žinau, kad ateity bibliotekoje ir kitų autorės kūrinių ieškosiu (kiek radau internete, be šios ir „Plak, širdie“ dar yra išleistas „Tikrinių vardų žodynas“, „Alkio biografija“, „Gyvsidabris“ „Pasikėsinimas“.

10.51. Julia Whelan „Metai su tavimi“

„Metai su tavimi“ – istorija apie amerikietę Eleonorą (ar tiesiog Elą), kuri gauna Rodso stipendiją ir tokiu būdu metams atsiduria išsvajotame Oksforde. Negana to, tuo pačiu metu ji gauna pasiūlymą dirbti prezidentinėje kampanijoje Amerikoje. Kad galėtų ir studijuoti, ir neprarasti šios puikios profesinės galimybės, mergina susitaria dirbti nuotoliniu būdu. Nors Elos gyvenimas suplanuotas metams į priekį ir ji jau žino, kada grįš atgal į Ameriką, suabejoti savo norais ją priverčia netikėtai užklupusi meilė.

Anotaciją, kuri leidinio nugarėlėje yra kur kas išsamesnė, buvau skaičiusi dar tik besidomėdama ateity pasirodysiančiomis knygomis, o kol ji atkeliavo į mano rankas, visai ir užmiršau. Prisiminiau tik tiek, kad bus meilė, pasirinkimai ir tiek. Iš pradžių atrodė, kad nemažai bus koncentruojamasi į bandymą suderinti studijas ir darbą, kadangi buvo supažindinta su keliais Elai dėmesį rodžiusiais vyrais, vėlgi svarsčiau, kad tikriausiai laukia mėtymasis ir romantiniuose santykiuose. Todėl nesyk buvau nustebinta, kadangi, kaip sau juokiausi, kad maždaug kas šimtą puslapių istorijoje būdavo koks nors lūžis, po kurio pasakojimas pasisukdavo tam tikra linkme. Ir tos pradinės spėlionės visai nepasitvirtino, nes koncentruojamasi buvo visai kitur. Tad buvo įdomu skaitant stebėti, ką dar autorė sugalvos ir pasiūlys skaitytojams.

Istorijos centre – meilė ir gyvenimo trapumas. Romanas parašytas lengvai,  nors pagrindinių veikėjų charakteriai – ne iš pačių patraukliausių, bet neretai patiko, kaip aprašytas jų bendravimas, santykiai (t.y. kai koncentruojamasi ne tik į išorę), tad tikriausiai dėl šito istorija įtraukė, taip ir norėdavosi kas vakarą po darbo grįžus į namus kuo greičiau griūti į lovą ir bent kažkiek puslapių perskaityti. Dramų netrūko, bet toks jau šis žanras, tad nusiteikus, kad kai kada jos visai ne vietoje ir ne laiku bus, ne taip smarkiai ir užkliūdavo. Užsiminiau apie gyvenimo trapumą, bet tai jokiu būdu nėra viena tų knygų, įkyriai kišančių tiesas apie tai, kaip reikia gyventi, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, apie tai kalbama tik tiek, kiek būtina, turint tokį siužetą (abstrakčiai kalbu, nes nesinori išduoti detalių), tad galėjau ramiai skaityti ir nesusierzinti (nes nemėgstu perdėto optimizmo ir akivaizdžiai pateikiamų pamokslų, kaip reikia gyventi). Kas dar? Na, pabaigoje kiek per daug jau man ten visko prigrūsta, tie patys pasirinkimai, apie kuriuos kalbama anotacijoje, ryškiau panagrinėjami tik paskutiniuose skyriuose.

Tad norintiems lengvos meilės istorijos su rimtesnėmis temomis šalia, rekomenduoju. Norėtųsi vieną knygą, su kuria kažkiek sąsajų radau, įvardinti, bet tuomet bus lengviau nuspėti kai kurias siužetines linijas dar net nepradėjus skaityti. Ir teisybės dėlei, tai prieš imdama šią knygą dar kiek abejojau, nes kitokio siužeto norėjosi, bet gavosi, kad ne tik nenumečiau, bet ir greitai perskaičiau, atsižvelgiant į paskutinių savaičių sumenkėjusį gebėjimą skaityti grįžus po darbo.

10.50. Madeline Miller „Achilo giesmė“

Būna knygų, kurios pasirodžiusios nesulaukia didelio susidomėjimo ir ilgam lieka gulėti sandėliuose, galop nupiginamos, o jau tuomet, kai prekyboje jų nebelieka, nutinka kažkas, kas paskatina skaitytojus visur ieškoti to kūrinio. „Černobylio malda“, „Tarnaitės pasakojimas“ –  tik keletas pastarojo meto pavyzdžių. Mano asmeninis praradimas – „Vėjo vardo“ antrosios dalies „Išminčiaus baimė“ pirmoji knyga, kurią įsigyti užsinorėjau tik tuomet, kai jos nebeliko absoliučiai niekur, net ir ten, kur pardavinėja skaitytas knygas. Tikėtina, kad dabar, kai pasirodęs antrasis M. Miller romanas „Kirkė“ užtvindė socialinius tinklus, atsiras norinčių įsigyti „Achilo giesmę“, kurios prekyboje irgi jau nelikę. Bet nukabinti nosies neverta, nes dar yra bibliotekos. Vienoje jų ir susiradau pirmąjį M. Miller kūrinį. Nors knygos viršelis buvo gerai pažįstamas, bet niekad negalvojau, kad tokia knyga mane galėtų sudominti. Tik kelių atsiliepimų paskatinta nutariau patikrinti, iš kur tiek liaupsių paskutiniu metu jai pasipylė.

„Achilo giesmė“ – pasakojimas, įkvėptas Homero „Iliados“ motyvų. Achilas, „geriausias iš graikų“, jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus – tvirtas, miklus, gražios išvaizdos jaunuolis, kuriam žadama nemari šlovė. Jo tėvo namuose pasirodžius Patroklui, nerangiam ir dėl vieno poelgio ištremtam iš tėvynės karaliaus sūnui, abu netrukus susidraugauja ir tampa neperskiriami. Visgi žinia apie tai, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus žmoną Helenę, priverčia Graikijos didvyrius prisijungti į žygį prieš Troją. Achilas, būdamas tinkamiausias kandidatas vesti karius, galiausiai prisijungia, o su savim pasiima ir mylimą Patroklą.

Mokyklos laikais reikėjo perskaityti graikų mitų ir legendų rinkinį. Nors šis tas patiko, bet labiausiai prisimenu, kaip lėtai skaičiau bei save graužiau, kad daugelio istorijų nebeprisimindavau (užrašuose kai kurias net ir žymėjausi, kad bent kažkas išliktų). Nors kaip ir suprantu priežastis, kodėl tuomet taip sunkiai man sekėsi „susidraugauti“, bet visgi baimė grožiniams tekstams, kuriuose įpinama antikos mitologija, taip ir išliko. Tad baisu buvo imti ir „Achilo giesmę“, bet užtat kaip likau nustebinta. Pradžia dar ėjosi lėtokai, bet kažkuriuo metu persilaužiau ir tuomet jau buvo sunku padėti knygą į šalį. Tiesa, kalba nėra literatūriškai įmantri, sakiniai paprasti, bet siužetas, veikėjai – tai, kas visiškai prikausto dėmesį. Kadangi prieš tai nelabai domėjausi turiniu ir paties Achilo istorijos nežinojau, spėliojau, kaip čia kas bus ir kiek to tragizmo pabaigoje nusimato. Aišku, po truputį viskas ima aiškėti, tad pabaigoje kažkokių siurprizų nebelieka, bet čia tas atvejis, kai įdomu skaityti „čia ir dabar“, t.y. negalvojant, kas bus kitame skyriuje, o išgyvenant viską dabartyje, būnant tuo momentu aprašomuose momentuose. Dėl to nuspėjamumas – visai ne minusas šios istorijos atveju.

Romanas ne iš karto įtraukė tikriausiai dėl Achilo ir Patroklo charakterių. Pradžioje Achilas atrodė tik į save susikoncentravęs veikėjas, „pats sau fainas“, o tokie ir tikrame gyvenime labai erzina, tad skaitydama mačiau, kad kažkokių teigiamų emocijų jis man nekelia. Todėl ir buvo susidaręs įspūdis, kad toji jų meilė – gan vienpusė, o geros ir ramios prigimties Patroklas – vos ne kaip liežuvį iškišęs šunelis, laukiantis kiekvieno šeimininko mostelėjimo (jei ką, prieš šunis nieko neturiu, čia tik toks palyginimas). Ir tik po to, kai atsirado ne tik gulinėjimai ant žolytės, bet ir sudėtingesnių sprendimų priėjimas, daugiau veiksmo, pasimatė jų santykiuose daugiau spalvų, kitaip ir į jų santykius bei jausmų stiprumą ėmiau žiūrėti.

O knyga – ne tik apie meilę ar karą. Garbės troškimas, begalinė meilė, kerštas ir atleidimas, užsispyrimas (nebūtinai toks, kurį esam linkę teigiamai vertinti) – temų paliečiama daug, viskas pateikiama įdomiai, kuo toliau, tuo labiau ima rūpėti kai kurie veikėjai, skaitant ir pasinervinti tenka (dėl personažų kai kurių padarytų sprendimų), ir tiesiog ramiai pasimėgauti nebūtinai daug veiksmo, o daugiau žvilgsnių bei dialogų turinčiais skyriais. Ir pripažinsiu, kad labiausiai nuliūdau dėl antraeilio personažo likimo. Taip jau būna man.

Nežinau, kiek supratote (nes ir kritikos kiek išsakiau), bet „Achilo giesmė“ labai patiko ir kol kas – viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Matyt, „Kirkės“ irgi teks ieškotis kada nors.