8.35. Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Pirmoji Hannah Kent lietuviškai pasirodžiusi knyga „Paskutinės apeigos“ tapo viena įsimintiniausių knygų, perskaitytų praeitais metais. Todėl nekilo klausimas, kad skaitysiu ir neseniai pasirodžiusią „Gerieji žmonės“, kuri jau sulaukė nemenko kiekio pagyrų ir iš lietuvių skaitytojų.

XIX a. pradžios Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir vyro. Jai liko tik keturmetis anūkas Mycholas. Bet net ir jis nesuteikia paguodos, nes prieš kurį laiką pasikeitė – ėmė nebevaikščioti ir nebekalbėti. Moteris pasisamdo tarnaitę Merę, kuri pagelbėtų namų ūkio darbuose ir prižiūrėtų našta tapusį vaiką. Bendruomenėje pradeda sklisti kalbos, kad Mycholas yra pagrobtas fėjų, dar kitaip vadinamų Geraisiais žmonėmis, o Nora augina sukeistąjį fėjų vaiką. Moteris kreipiasi į vietinę žolininkę Nensę pagalbos tam, kad susigrąžintų tikrąjį anūką.

Tai slogus romanas apie žmonių tamsumą ir kaip toli galima nueiti, užmerkus akis prieš tiesą ir kabinantis už niekuo neparemtų kitų žmonių pasakojimų, paskalų, išsigalvojimų. Rašytoja geba įtikinamai atskleisti kone pamišėlišką tikėjimą, prieš kurį nublanksta bet koks sveikas protas, o bandymas atvesti į protą, pasiremiant faktais ir tam tikrų įvykių kiek kitokiu aiškinimu nei yra įtikėta, baigiasi absoliučiu fiasko. Ne kiek liūdna, o kiek pikta buvo skaityti absurdiškas apeigas, kuo užsibaigdavo kai kuriems vietiniams bandymas gydyti(s) neaiškiais būdais. Kaltės suvertimas kažkam kitam bei gilus tikėjimas, kad vienas kaltininkas yra atsakingas už viską, kas tik nutinka (o dingus kaltininkui tuoj pat įtikima, kad ir problemos ėmė mažėti) skaitant erzino, bet erzino ne dėl to, kad visa tai knygoje būtų pateikta kažkaip ne taip, o todėl, kad suprantu, jog tai nėra vien fikcija, kad būtent taip kaltę suversti mėgstančių žmonių yra begalės.

Veikėjų paveikslai – galbūt kiek nuspėjami, visgi juose gan nemažai žmogiškumo, silpnybių, kurių turi kiekvienas. Skaitant atrodė, kad kaltinti vien tik tikėjimo legendomis dėl visko, kas nutiko, negalima. Čia suveikė ir visa krūva žmogiškųjų faktorių, kurie daugiau ar mažiau paveikė kiekvieną veikėją ir nuvedė iki vos ne beprotybe galimų pavadinti veiksmų. Užtenka tik vienos kitos užuominos – trumpo monologo, taiklaus klausimo ir į jį pateikto atsakymo – tam, kad dėliotųsi kur kas sudėtingesnis vaizdas, priežasčių visuma, kuri ir nulėmė tai, kas galop įvyko. H. Kent veikėjos (vyrai šiame romane atlieka tik foninius vaidmenis, net ir anotacijoje minimas kunigas – pernelyg menkas ir nykus) atviros tiek, kad pateikiama ir tokių minčių, kurios, paprastai tariant, neretai juk vadinamos šventvagiškomis, tokios, kurių ištarti negalima garsiai, nes kaip čia dabar garsiai kas nors pripažins pagalvojęs, jog geriau jau galėjo mirti nesveikas ir tik nuovargį sukeliantis anūkas, o ne mylėtas žmogus. Ir todėl nenuostabu, kad skaitydama  mačiau ne nusikaltėles, o tik palūžusias, tamsos ir ribotumo pilnas moteris, jau nekalbant apie kitus, antraeilius veikėjus, kurie pilni tų pačių ribotumų ir tamsumų ne ką mažiau nei pagrindinės veikėjos. Tik tiek, kad jiems, siekiant išsaugoti bet kokią jiems likusią viltį, kol kas dar nebuvo pavykę perlipti tos ribos, kurią jos peržengė. Kalbant apie sukurtus veikėjus, galvoju, kad išties yra ryškiai matomas autorės braižas – ji ir vėl sugebėjo padaryti tai, kas patiko ir pirmojoje jos skaitytoje knygoje, t.y. sukurti veikėjus, kurių kaip ir gaila, bet tuo pačiu ir pikta ant jų, kai iš dalies norisi ir galima pateisinti jų veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, bet iš kitos pusės visiškai nepavyksta to padaryti dėl tų veiksmų absurdiškumo.

Galiu sakyti, kad tai gera istorija, kad H. Kent talentinga rašytoja. Ji puikiai geba sukurti šaltą, niūrią atmosferą, priversti skaitytoją abejoti, neleisti vertinti visko vienpusiškai, jos veikėjai žmogiški, darantys klaidas, o patys siužetai sunarplioti gan neprastai, suteikiant šiokios tokios intrigos, kadangi esminis įvykis abiejuose romanuose – realiai kažkada įvykęs nutikimas. Visgi lyginant abu kūrinius „Gerieji žmonės“ pasirodė kiek silpnesnis. Perskaičiusi maždaug pusę ir leidusi sau sustoti bei rimčiau apgalvoti, kiek man patinka tai, ką skaitau, pagalvojau, jog kaip ir įdomu, kaip ir viskas su šia istorija gerai, bet tiesiog nejaučiu nei intrigos, nei kažkokio postūmio ją skaityti toliau. Atrodė, kad tuo atveju, jei dėl kažkokių priežasčių nebeturėčiau šios knygos, nejausčiau jokios skriaudos, kad negalėjau užbaigti. Net neskaičius anotacijos, gan greitai pasidarė aišku, į kur viskas pakryps bei kokia baigtis laukia, ir nors tikrai neretai būna, kad net viską numanant (ar žinant) skaityti vis vien įdomu, šįsyk to nebuvo. Net vienu metu svarsčiau palikti ją kaip tą, kurią skaitau per pietus darbe, o imtis kito eilėje laukiančio romano. Pradžia pasirodė pernelyg ištęsta. Vos atsivertusi ėmiau kažko laukti, galiausiai gal pavargau nuo šio laukimo, tai vietomis ir nuobodžiauti ėmiau. Antroji romano pusė – kur kas geresnė, žinoma, todėl, kad jau visu greičiu buvo lekiama į didžiąją, kad ir numanomą, kulminaciją. O po to susidomėjimas vėl nuslopo. Tuo tarpu skaitant „Paskutines apeigas“ susidomėjimas išsilaikė gan tolygiai viso romano metu.

„Gerieji žmonės“ tinkama tiek tiems, kurie nori susipažinti su H. Kent kūryba, tiek tiems, kurie po „Paskutinių apeigų“ vėl nori pajausti autorės talentingai kuriamą niūrią atmosferą bei perskaityti dar vieną sujaukiantį mintis romaną.

8.34. Lorenzo Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“

Knygas, kurias skaičiau daugiau nei kartą, tikriausiai suskaičiuočiau ant abiejų rankų pirštų. Ir visos jos – mano vaikystės knygos, kai kurios skaitytos daugiau nei po du kartus (Lesė grįžta, Mūsų visų Madikė – tik pora iš jų). Karts nuo karto kyla minčių vėl atsiversti seniau skaitytą ir patikusį kūrinį, tačiau galiausiai arba atidedu ateičiai, arba nutariu, jog neverta apskritai, nes kyla šiokia tokia baimė, kad skaitant antrąsyk knyga nuvils, neberasiu joje to, ką radau tuomet ir kas iki dabar skatina ją minėti kaip vertą skaitymo. Kai pasirodė naujasis „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ leidimas, vis pasvarstydavau, kad visai būtų įdomu perskaityti dar kartą, pamatyti, ar ji sugebės lygiai taip pat sudominti kaip tąsyk prieš septynerius metus, kai perskaičius ji atsidūrė geriausių skaitytų knygų viršūnėje.

Kūrinys pasakoja apie keturis draugus – Lorenzą, Maiklą, Džoną ir Tomį, – gyvenančius Manhatano rajone, vadintame Pragaro virtuve. Čia apsistojusi krūva imigrantų iš visos Europos, veikia nerašytos taisyklės, kurių privalu laikytis, buriasi gaujos, o smurtas, skurdas – gyventojų kasdienybė. Berniukai kartu prisigalvoja įvairiausių veiklų, o patiriami nuotykiai padeda pabėgti nuo niūrios kasdienybės jų namuose. Tačiau vieną dieną smulkia vagyste ir paprasčiausiu pokštu turėjęs tapti sukurto plano įvykdymas baigiasi tragiškai. Berniukai nuteisiami ir išsiunčiami į Vilkinsono berniukų koloniją, kur prižiūrėtojai sukuria nuteistiesiems tikrą pragarą. Po dešimtmečio ketvertas gauna progą atkeršyti savo skriaudikams.

Pirmąsyk išleista 1995-aisiais, knyga sulaukė kontraversiškų vertinimų. Vieni ją gyrė, aprašomais įvykiais baisėjosi, pardavimai augo, o vos po metų buvo sulaukta ir ekranizacijos, kurioje vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Robert De Niro, Kevin Bacon, Brad Pitt, Dustin Hoffman ir kt. Tačiau kiti nebuvo tokie entuziastingi. „Miegaliai“ buvo pristatoma kaip tikra istorija, t.y. negrožinė literatūra. Ir tai nebe pirmoji autoriaus atsiminimų knyga – kiek anksčiau buvo pasirodžiusi „Saugi vieta“ (yra lietuviškas leidimas, irgi pilna smurto bei skurdo, tik ne tokia įsimintina), kuri sulaukė palankių vertinimų. Tiek rašytojas, tiek leidėjai laikėsi to, kad „Miegalių“ istorija neišgalvota, rašant remtasi paties autoriaus patirtimi, o pakeista tik tai, kas būtina tam, kad nebūtų atskleistos asmenų tapatybės. Buvo bandoma patikrinti faktus, teigta, kad nėra jokių įrašų ar liudijimų apie knygoje minimus įvykius (nusikaltimą, dėl kurio berniukai buvo išsiųsti į koloniją, bylą, pateiktą trečioje istorijos dalyje ir pan.) ar tai, kad L. Carcaterra metus nesirodė mokykloje. Atrodo, kad autorius vis tiek nepakeitė nuomonės, tačiau į diskusijas nesivėlė, apsiribojo teiginiu, kad būtina pakeisti tam tikras detales, jei norisi apsaugoti kitus žmones, tokiu būdu tik suteikdamas erdvės skeptikams spėlioti apie tai, kiek pakeitus detales apskritai liko tikrovės ir skatino leidžiant naujus leidimus ją priskirti prie grožinės literatūros. Tuo tarpu man skaitant rūpėjo ne tai, kiek tikra, o kiek gerai ir įdomiai pateikta istorija yra.

Pasakojimas suskirstytas į tris dalis, iš kurių spalvingumo daugiausiai yra, be abejo, pirmojoje. Joje supažindinama su Pragaro virtuve, ten vyraujančia tvarka. Pateikiamas niūrus rajono vaizdas. Čia visiškai normalu ir įprasta yra santykius aiškintis kumščiais (ir jokiais būdais negalima bandyti įsikišti ir sustabdyti), buitinis smurtas – kasdienybė, vagystės, užpuolimai, nužudymai – tai, be ko neįsivaizduojama Pragaro virtuvė. Ir štai įvykių centre pasirodo keturi berniukai, visi lyg ir skirtingi, tačiau radę bendrumų, kurie juos laiko kartu. Nepaisant visų blogybių jie sugebėdavo surasti ir šviesių momentų, o kartu praleistas laikas nutolindavo nuo liūdesio, kurio pilni jų, dar visai jaunų, vos perlipusių pirmą dešimtį, namai. Pasakojant stengtasi viską vertinti ir matyti iš vaiko perspektyvos, tik retkarčiais užsimenama ar padaroma įžvalgų, kurios priklauso jau suaugusiam pasakotojui. Toks pasakojimo būdas čia tiko, kadangi tokiu būdu akcentas uždėtas ne į tai, kokiomis sąlygomis berniukai gyveno (alkis, smurtas, tėvų nesantaika), o į pačią vaikystės sąvoką, nerūpestingumą – tam, kas bus sunaikinta. Ir be abejo, į draugystę, kuri, rodos, yra viena iš svarbiųjų temų šiame romane.

Antroji dalis – emociškai sunkiausia ne tik veikėjams, bet ir skaitytojams. Nebelieka vaikiškumo, tik beviltiškas tikėjimas, dūžtančios viltys ir vis dar toji pati palaikanti draugystė, kuri neleidžia pasiduoti net ir tada, kai nebelikę nei jėgų, nei noro gyventi. Atsimenu, pirmąsyk skaitant ašarų pralieta nemažai buvo, dabar jau tik keli graudesni momentai buvo, bet ne dėl to, kad viskas jau skaityta ar nebe taip įtaigu pasirodė, kaip tik sakyčiau, kad tai, jog jau buvau skaičiusi šį romaną, vietomis tik pagreitindavo nemalonias emocijas, kai skaitydama prisimindavau kai kuriuos įvykius, kurie dar tik įvyks, tokiu būdu nepalikdama sau vilties, kad galbūt baisieji spėjimai nepasitvirtins. Autorius aprašo pilną beprotybės ir įvairiausio smurto pilną aplinką ir tai pateikia įtikinamai. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, pritrūko ryškesnio kai kurių prižiūrėtojų pateikimo, nes, kad ir pradžioje buvo pateikti trumpi apibūdinimai, kai kurie vėliau tapo tik konkrečia pavarde, kuri siejosi su vieno iš berniukų „asmenine priežiūra“, o apkeitus vieno pavardę su kita ne kažin ir būčiau šį pokytį pastebėjusi dėl panašių elgesio ir manieros ypatumų.

Kadangi jau anksčiau minėjau apie diskusijas dėl šios istorijos tikroviškumo, negaliu praleisti to, kad būtent trečioji dalis, sudedanti visus taškus, bet tuo pačiu turinti ir nemažai banaliai skambančių sutapimų bei siužetinių posūkių, labiausiai primena ne tikrovę, o išdailintą holivudinio filmo siužetą. Išties, skaitant taip ir atrodo, kad tokia knyga negali likti neekranizuota (visgi, nepaisant tokio turėto įsivaizdavimo ir gerų aktorių, kino juosta gavosi gan blanki). Skaitant šią dalį, kurioje vaizduojami įvykiai pagrindiniams veikėjams jau užaugus, įdomu stebėti, kaip viskas supinama, kas ir kaip planuojama bei spėlioti, kas iš viso to išeis. Nors ir minėjau banalumą, sutapimus, tai netrukdė mėgautis istorija, tikriausiai todėl, kad esant tokiam siužetui, slapta ir tikėtis norisi panašios kulminacinės dalies, numojant ranka į tai, kiek įtikinamai viskas atrodo.

„Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ – skaudus, niūrus pasakojimas apie vaikiškas klaidas, nevaikiškas pasekmes, randus, kurie taip ir neužgyja, ir stiprią draugystę. Atrodo tokia pat verta dėmesio, kaip ir pirmąsyk perskaičius.

8.33. Jo Nesbø „Vidurnakčio saulė“

„Vidurnakčio saulė“ pasakoja apie samdomą žudiką Ulfą, kuris slapstosi nuo savo boso, narkotikų magnato Žvejo, kuris, padedamas tam nusamdytų žmonių, nužudo kiekvieną jį išdavusį. Ulfas atvyksta į Norvegijos šiaurės pakraštį, kur apsistoja medžiotojų trobelėje. Vyrą priima vietinė religinė bendruomenė, o susipažinęs su pamokslininko dukra Lėja bei jos sūnumi Knutu Ulfas stengiasi rasti tikėjimo ir jėgų gyvenimui.

Tai antroji Kraujas ant sniego dalis, šioje veiksmas vyksta po nenurodyto laiko tarpo nuo pirmosios knygos įvykių. Taip pat verta pastebėti, kad abi dalys apskritai neturi daug sąsajų, neskaitant pagrindinio veikėjo bei jį persekiojančių žmonių. Ir dėl to kiek gaila, nes pirmosios pabaiga – puiki, norėjosi tęstinumo, tačiau gavau, rodos, visai kitą istoriją, kurią galima skaityti ir neskaičius pirmosios.

Net nepavadinčiau jo trileriu, nes didžioji dalis to, kas vyksta, yra Ulfo bendravimas su aplinkiniais, buvimas su savimi ir savo mintimis, prisiminimais apie turėtą dukrą, jaučiamą vienatvę, kaltę, beprasmybės jausmą. Be abejo, šiokia tokia įtampa bandoma kurti, kadangi vyras negali niekuo pasitikėti, visad turi žiūrėti, ar už kampo jo netyko vienas iš Žvejo pasamdytų žudikų, bet kaip ir minėjau, tėra bandoma, nes rezultate ji visai nejaučiama, kadangi lieka kažkur fone ir vėl pasirodo knygos pabaigoje, kai jau ir taip aišku, kad kažkas turi įvykti. Melancholiškas pasakojimo tonas ir visai į žudiką nepanašus pagrindinis veikėjas (ne, tai ne minusas) su savo greitais įsimylėjimais jau pažįstamas iš pirmosios dalies, bet norėjosi ir kažko daugiau. Įdomesnio, įvairesnio siužeto, o ne blankaus, lyg vieno iš tų vidutinių draminių trilerių, kuriuos tekdavo karts nuo karto kažkada stebėti televizoriaus ekrane. Nes dabar skaičiau, kažkuriuo metu tarsi dar kažko laukiau, bet galiausiai tiesiog pasidaviau ir laukiau pabaigos, kuri, kaip ir tikėta, buvo tokia, kokia buvo. Su pirmosios dalies pabaiga net nėra ko lyginti.

8.32. Han Kang „Vegetarė“

„Vegetarė“ pristatoma kaip alegorinis romanas apie šiuolaikinę Pietų Korėją, o kartu – kaip pasakojimas apie maniją, pasirinkimą, bandymą suprasti vienas kitą. Jei konkrečiau, knygoje nukeliama į šių dienų Seulą, kur Jonghė, gyvenanti su vyru niekuo neypatingą gyvenimą, po susapnuoto košmaro apsisprendžia nevalgyti mėsos, pamažu jos pasirinkimai tampa vis drastiškesni.

Romanas suskirstytas į tris dalis, kiekvienoje jų istorija pateikiama vis kito naratoriaus. Pirmojoje dalyje šį vaidmenį atlieka Jonghės vyras, antrojoje – jos svainis, trečiojoje – moters sesuo. Toks pasirinkimas leido stebėti, kaip kiekvienas skirtingai vertino pagrindinę veikėją bei jos veiksmus, galop – kaip Jonghė ėjo prie tos būsenos, kurią galima matyti pačioje pabaigoje.

Atrodo, toks nereikšmingas sprendimas – nevalgyti mėsos. Tačiau jis sukelia didžiausią audrą. Aplinkiniai nesupranta jos pasirinkimo, iš pradžių galvoję, kad tai – tik trumpalaikė užgaida, vis labiau ima pykti, kadangi Jonghė nepaklūsta jokiems reikalavimams. Iš dalies jaučiamas susirūpinimas fizine sveikata, kadangi atsisakiusi mėsos moteris praranda nemažai svorio, tačiau greitai pajaučiama, kad tai nėra priežastis priversti Jonghę valgyti mėsą, visa tai daroma vien dėl principo, valdžios parodymo bei negalėjimo susitaikyti su mintimi, kad moteris, tokia pilka, tyli ir visada viskam paklūstanti (net ir vyras ją pasirinko būtent dėl to, kad ji atrodė vidutiniška ir toji, kuri nekels jokių problemų), atranda iš nežinia kur jėgų ne tik pasipriešinti, bet ir laikytis savo sprendimo iki pat galo. Romane yra ne viena aštresnė scena, viena pirmųjų ir viena iš labiausiai įsimintinų – kai tėvas savo dukrai per prievartą bando sukišti į burną mėsą, o artimieji tiesiog stebi šią situaciją. Šios scenos baigtis – dar vienas neprastas autorės sprendimas. Apskritai, „Vegetarėje“ nejaukių situacijų yra ne viena, tik tiek, kad vienos iš jų pasirodė ir tinkamos, ir įdomios, o kitos – labiau kėlė nesupratimą ir susierzinimą dėl veikėjų poelgių. Minėtą audrą, kurią sukėlė vienos veikėjos mėsos atsisakymas, galima pamatyti istorijai vis toliau rutuliojantis – griūva ne tik Jonghės santykiai su kitais, jau nekalbant apie kasdienybę, turėtą rutiną, bet ir keičiasi aplink ją esančių žmonių gyvenimai. Dabar, kaip pagalvoju, tai šis momentas yra išties viena stipresnių kūrinio pusių.

Antroji romano dalis ir buvo toji, kuri erzino dėl vieno iš veikėjų neadekvačių sprendimų. Jei tai būtų tik klausimas, kas gali būti laikoma menu, o kas ne, būtų viskas dar gal pusė bėdos. Bet čia tiesiog negalėjau ramiai skaityti ir galvoti apie tai, koks sveiko proto žmogus gali pasielgti taip su kitu žmogumi, kuris aiškiai turi psichikos sutrikimų. Aišku, galima sakyti, kad dar ne to šitame gyvenime pasitaiko ir neturėčiau stebėtis, bet tai buvo ne kiek stebėjimasis (klausimas, kas apskritai dar begali smarkiai nustebinti) kiek suvokimas, koks neadekvatus ir savanaudiškas buvo svainis. Jonghės savijauta, elgesys šioje dalyje irgi jau buvo nebe tokie įdomūs, tuo metu jau ėmiau džiaugtis, kad bent jau tiek, kad romano apimtis nėra didelė, rašymo stilius – gan paprastas, sakiniai glausti ir be kažkokių įmantrybių.

Trečioji dalis išgelbėjo romaną nemenkai. Čia Jonghės sesuo ne tik lanko savo šeimos narę ligoninėje, bet ir nemažai svarsto apie tai, kas galėjo pastūmėti prie tokios būklės, prisimena savo vaikystę, paauglystę, dėmesys skiriamas ir pačios naratorės gyvenimui, jos būsenai, kuri panaši į depresiją sergančio žmogaus. Patirtas tėvo smurtas, prisiimti vaidmenys nuo pat vaikystės (tikslas – išgyventi), visai kitaip dabar vertinamos priežastys, dėl kurių buvo pasirinktas konkretus gyvenimo partneris, negalėjimas atrasti pilnatvės pojūčio ir jautimas, kad tik vaikas laiko ją šiame gyvenime – visa tai sukasi moters galvoje, o prieš akis vis labiau nyksta Jonghė. Keliama nemažai klausimų, aplinka, rodos, išnyksta, nes kur kas svarbesnis tampa iki tol buvusios tik nereikšminga antraeile veikėja vidinis pasaulis, kuriame daug tuštumos bei mėginimo suprasti save bei savo seserį. Be abejonės, labiausiai patikusi dalis, sudedanti taškus, o kai kur paliekanti ir atvirų vietų.

„Vegetarė“ – romanas, kurį skaitydama žinojau, kad nepaliksiu užbaigti kitai dienai, nepaisant to, kad ne viskas man jame patiko, ne visi sprendimai pasirodė įtaigūs, reikalingi, kad susidomėjimas vietomis visai žemai buvo nukritęs. Nors ir teigiama, kad tai romanas apie Pietų Korėjoje vyraujančias tendencijas visuomenėje, bet galima nemažai rasti ir to, ką galima pritaikyti ir mums.

2009-aisiais ir filmas pasirodė.

8.31. Jo Nesbø „Kraujas ant sniego“

Jo Nesbø pristatyti nereikia, ypač detektyvų mėgėjams jis žinomas. Pati nesu šio žanro gerbėja, tad ir skaityti jo neplanavau. Jau nekalbant apie tai, kad dirbant knygyne neretai susiformuoja atmetimo reakcija dažniausiai klientų minimiems rašytojams, o šis norvegas neabejotinai patenka tarp jų. „Kraujas ant sniego“ spontaniškai buvo paimtas, išgirdus sudominusį apibūdinimą. Apimtis tokia, kad galima lengvai perskaityti per porą valandų, tad galiausiai kiek pasigailėjau iš karto nepasirūpinusi ir antrąja dalimi, kurią būtų buvę galima perskaityti pabaigus pirmąją.

Ulavas užsidirba pragyvenimui, būdamas baudėju. Jis geba puikiai žudyti, jaučiasi vienišas, o gebėjimą greitai įsimylėti laiko prakeiksmu, nes turėdamas tokią profesiją užmegzti rimtesnių santykių negali. Gavęs naują užsakymą Ulavas vėl įsimyli. Tik yra kelios problemos: ji – jo boso žmona ir vyriškis yra nusamdytas ją nužudyti.

Kaip ir minėjau, perskaityti galima greitai. Jei dar pradžioje planavau, kad perskaičiusi maždaug pusę, padėsiu ateičiai, greitai supratau, kad nepavyks to padaryti, kol neužversiu paskutinio puslapio. Istorija gan įtraukia, nors siužetas ir nėra kažkuo ypatingas. Galvoju, kad daugiausiai nuopelnų galima skirti pačiam rašymo stiliui ir tam, kaip dėliojamas siužetas, nes būtent tai padeda nepamesti susidomėjimo. Šaltis, sniegas, prisidedantys prie kuriamos niūrios atmosferos, įdomesni aprašymai (ypač pradžioje ir pabaigoje), įvairiapusiškas pagrindinis veikėjas, į tiek mažai teksto sudėta gan nemažai veiksmo turinčių scenų, prisiminimų iš Ulavo praeities (tai leidžia neblogą personažo paveikslą susidėlioti galvoje) – privalumų šiame trileryje pastebėjau ne vieną. Tiesa, Ulavo susižavėjimas boso žmona ir po to sekę su ja susiję sprendimai pasirodė gan banalu ir kišo koją tam, kad susidaryčiau dar geresnį įspūdį apie skaitytą detektyvą.

Apskritai, tai neblogas trileris, kuris kad ir nepaskatino ateity išbandyti ciklo apie Harį Hūlę (tiesa, „Sniego senio“ ekranizaciją, kai tik ši pasirodys, būtinai peržiūrėsiu), bet leido atsitraukti nuo visokių draminių romanų ir gan įdomiai praleisti keletą valandų.

8.30. Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“

Elizabeth Strout yra gavusi Pulitzer premiją, bet „Aš esu Liusė Barton“ – ne toji knyga, už kurią buvo paskirtas minėtas laimėjimas. Tai išsiaiškinus buvau kiek nusivylusi, kadangi tai berods pirmasis autorės lietuviškai išverstas romanas, viršelis akcentuoja jos Pulitzer’į, o leidėjai dėl jiems žinomų priežasčių panoro skaitytojus supažindinti su E. Strout kūryba, pradėdami nuo visai kitos knygos (įdomu, ar planuose yra ir kitų jos kūrinių vertimas). Visgi smalsumas pamatyti, kaip rašo ši autorė, paskatino atsiversti „Aš esu Liusė Barton“. Norisi pagirti viršelį (nuėmus popierinį atrodo dar geriau), ko negaliu pasakyti apie sprendimą daryti didelius tarpus tarp eilučių, palikti pustuščius ar visiškai tuščius puslapius tarp skyrių.

Liusė, rašytoja, gyvenanti su vyru ir dviem vaikais, dėl infekcijos, atlikus operaciją, keletą mėnesių guli ligoninėje. Netikėtai vieną dieną palatoje pasirodo jos mama, su kuria santykiai nutrūko išvykus Liusei į Niujorką ir susiradus vyrą, kurio nepripažino abu jos tėvai. Jos kalbasi apie ligoninės personalą, bendrus pažįstamus ir gimines – viską, kas neįpareigoja, tačiau tam tikru būdu leidžia joms vėl pajausti viena kitos artumą. Dukros galvoje iškyla prisiminimai, susiję su jos skaudžia vaikyste, išgyventu skurdu, smurtu, broliu, vis dar gyvenančiu tėvų namuose.

Pradžia visai sudomino, o lėtai, ramiai slenkantis pasakojimas atrodė kaip privalumas gan slogiai, vienatvės ir nuoskaudų persisunkusiai atmosferai. Tačiau kažkuriuo momentu bet koks susidomėjimas turiniu dingo. Bandžiau skaityti ir vienaip, ir kitaip, tačiau iki pat paskutinio puslapio jaučiausi, lyg viskas per kokį rūką skaitytųsi, nė vienas personažas nepatraukė dėmesio, kad ir su kokiais sunkumais buvo susidurta praeity, manęs tai absoliučiai nelietė. Net galvojau, kad gal kažką praleidau, bet po to paskaičiusi kitų komentarus neradau nieko, ko nebūčiau perskaičiusi romane, tad prielaida kaip ir nepasitvirtino. Bent tiek, kad teksto nedaug ir ilgai užtrukti skaitant ją vargiai pavyks.

8.29. Delia Ephron „Sirakūzai“

„Sirakūzų“ laukiau jau seniai – nuo tada, kai pamačiau, kad leidykla planuoja išleisti šį romaną. Įtariau, kad ir tiks, ir patiks. Ir labai džiaugiuosi, kad mano įtarimai pasitvirtino.

Niujorkiečiai Maiklas ir Lizė atvyksta į Italiją su savo draugais iš Meino Finu ir Teilor bei jų dukra Snou. Nuo pat pradžių aišku, kad kelionė greičiausiai nebus tokia maloni, kaip kad norėtųsi. Praeity Finas ir Lizė, dar prieš susipažindami su dabartiniais sutuoktiniais, buvo užmezgę romaną. Maiklas vis ruošiasi prisipažinti Lizei, kad nori skirtis ir jau kurį laiką apgaudinėja ją su kita, bet nesiryžta. Teilor ir Fino santykiai šalti, moteris visą dėmesį skiria dukrai ir nė minutei nuo jos nesitraukia.

Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus. Visi veikėjai turi paslapčių, kurios ne tik patiems neleidžia ramiai gyventi, bet ir kitus gali paveikti. Nerūpestingai pradėtos organizuoti bendros atostogos greitai tampa kančia, įtampa vis didėja, netrūksta nutylėjimų, apkalbų, neišsakytų (ar išsakytų) nuoskaudų. Skaitant nuolat juntama šalta, slogi atmosfera.

Keisčiausias personažas – Fino ir Teilor dukra Snou. Jos santykiai su mama tokie beprotiški, kad nori nenori prikausto dėmesį. Motina savo dukrą myli kur kas labiau nei vyrą. Skaitant knygą stebino perdėtas Teilor rūpinimasis ir kišimasis į Snou gyvenimą, jos sprendimus – moters elgesys atrodė tiesiog nenormalus, perdėtas. Tačiau įdomiausia, kad taip iki galo ir neperpratau pačios paauglės, jos elgesio motyvų, t. y. ar ji taip stengėsi manipuliuoti motina, ar kaip tik parodyti savo nepasitenkinimą motinos kontrole? O gal viskas kartu? Šiaip ar taip, kiekvieną sykį, kai tik Snou iškildavo į pirmą planą, pagalvodavau: „Vaje, koks nemalonus vaikas – lyg iš kokio neprasto ir baugaus trilerio.“ Net kildavo mintis, ar tik autorė nepersistengė, kurdama mergaitės portretą. Apskritai, nebuvo nė vieno veikėjo, kuriam jausčiau simpatiją, bet dėl to skaitymas kėlė ne mažesnį malonumą. Kadangi kiekvienas jų „velnių priėdęs“, buvo įdomu laukti, kaip ir kada jie pratrūks ir kuo viskas baigsis.

Autorės sprendimas istoriją pasakoti iš kiekvieno personažo perspektyvos vertas pagyrų, juolab kad greitai paaiškėja, jog pasakotojai jau žino, kaip viskas pasibaigs. Pasakodami savąją įvykių versiją veikėjai nevengia vertinti, teigti, kad jau konkrečioje situacijoje buvo galima šį tą nujausti, priimti kitokį sprendimą ar kt. Herojai išlieja nuoskaudas ar nusivylimą, kad tiek buvo galima padaryti, bet galiausiai nieko nebuvo padaryta.

Rašymo stilius nekliuvo, knyga įtraukė. Net pačiai buvo keista, kad didžiąją jos dalį perskaičiau tokiomis sąlygomis, kai skaityti man ne itin sekasi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitymo procesas buvo malonus, norėjosi greičiau pabaigos sulaukti, nes buvo įdomu, kaip romanas pasibaigs.

Pavargus nuo intrigų, melo ir slogių veikėjų santykių, galima atsigauti skaitant apie Italiją. Čia Italijos vaizdų kiek mažiau nei kituose romanuose, kuriuose akcentuojama veiksmo vieta, bet kadangi skaitant tokio tipo kūrinį mano dėmesį visuomet patraukia pasivaikščiojimai jaukiomis gatvelėmis, visokie užkaboriai, bendravimas su vietiniais, likau patenkinta.

„Sirakūzai“ – tamsokas romanas saulėtos Italijos fone. Galėtų patikti skaitytojams, mėgstantiems romanus, kuriuose gilinamasi į žmonių santykius.