11.44. Charles Bukowski „Holivudas“

Šiek tiek liūdna, nes „Holivudas“ – vienintelis Ch. Bukowski romanas, kurio dar nebuvau skaičiusi. Aišku, yra dar krūva apsakymų bei eilėraščių, kurių neteko skaityti, bet romanai – vis vien mieliausias žanras.

Šį kartą pasakojama apie laikotarpį, kai buvo kuriamas filmas Barfly, kuriam scenarijų rašė Ch. Bukowski. Kaip ir dažniausiai prisidengęs Henrio Činaskio personažu, autorius kalba ne tik apie savo kasdienybę, bet ir apie sunkumus ir kuriozus, kurie lydėjo filmą. Įdomu tai, kad būtent šis filmas išgarsino rašytoją JAV, tad ryškiau pastebėtas jis buvo likus vos keliems metams iki mirties.

Nė neįtariau, kad yra prisiveisę šitiek kinui skirtų arba atitinkamas rubrikas turinčių žurnalų. Tai tikra liga, nes kaip kitaip pavadinsi karštligišką domėjimąsi sritimi, kuri žingsnis po žingsnio negailestingai ir sistemingai degraduoja, ir apskritai vargu ar besugeba išspausti ką nors, kas būtų verta dėmesio. Šūdas ekrane tapo toks įprastas, kad žmonės jau net ir nebesuvokia, kad tai šūdas.

Kadangi esu aptarusi nemažai Ch. Bukowskio knygų, daug nesiplėsiu. Braižas panašus į kitų knygų – alkoholis, žodžių nevyniojimas į vatą, ironija ir jau pažįstamas veikėjo/autoriaus požiūris į gyvenimą. Tiesa, moterų čia mažiau (nors aišku, jų vaidmuo – toks pat kaip ir visuomet), rašymo stilių priėmiau jau kaip visišką normą, tad ar visko kalboje daugiau ar mažiau,lyginant su kitomis, sunku pasakyti. Pagrindinė siužetinė linija – filmo kūrimas – įneša dinamikos į H. Činaskio gyvenimą. Rašytojas ne tik po pseudonimais paslepia gerai žinomas Holivudo žvaigždes (padarius namų darbus ir prieš tai susiradus sąrašą, skaitant lengviau bus suprasti, koks realus žmogus yra vaizduojamas), bet ir tik taip, kaip jis moka, pateikia visas įdomybes, pavyzdžiui, iki absurdiškų veiksmų nueinančias finansavimo paieškas, aktorių keistenybes ir reikalavimus. Įdomu, vietomis ir nemenkai prajuokindavo, be to, kaip visada, norėjosi prisirinkti krūvą citatų dėl jų taiklumo ar tiesiog įsimintinai pateiktos situacijos.

Tad su Ch. Bukowskiu ir užbaigiau savo sunkųjį birželį. Šiek tiek gaila, nes ima rodytis, kad dėl to sunkumo praradau galimybę labiau pasimėgauti tiek šia, tiek kai kuriomis kitomis knygomis, iš kurių dalies nė neperskaičiau.

11.43. J. M. Coetzee „Nešlovė“

Trečioji skaityta J. M. Coetzee knyga gali pasigirti ir Booker premija (rašytojui tai buvo antroji premija), bet tą sužinojau jau paėmusi romaną į rankas ir permetusi akimis nugarėlę. Kadangi šį mėnesį man labai sunku su skaitymais, net pati nustebau, kad „Nešlovė“ taip lengvai ėjosi, po nemažą gabalą knygos perskaitydavau grįžusi po darbo.

Pirmą kartą pajunta, ką reiškia būti senu žmogumi, pavargusiu iki kaulų smegenų, be vilčių, be troškimų, abejingu ateičiai. Susmukęs į plastiko kėdę jis sėdi tarp dvokiančių vištų plunksnų ir pūvančių obuolių ir jaučia, kaip iš jo lašas po lašo sunkiasi bet koks domėjimasis pasauliu. Praeis kelios savaitės, gal net mėnesiai, kol ištekės paskutinis lašas, bet kraujavimas jau prasidėjo. Jam pasibaigus, jis atrodys nelyginant musės išnara voratinklyje: trapus, lengvutis tarsi ryžio lukštas, pasirengęs skristi.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas yra paprastas. 52-ejų Keptauno universiteto profesorius Deividas Luris įsižiūri jauną studentę, o viskas baigiasi tuo, kad jis apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu. Pagrindinio veikėjo bejausmis, patogus ir jį tenkinantis gyvenimas ima keistis. Personažas nesimpatiškas, jo poelgiai toli gražu ne visada suvokiami, bet skaitant negalėjau atsitraukti, buvo įdomu, apie ką bus kalbama kituose skyriuose. O toliau – visa galybė įvairiausių temų: apie tėvystę, kai vaikas jau suaugęs, žmogaus teises, diskriminaciją, kultūrą, nebereikalingų naminių gyvūnų bei gyvulių likimus, smurtą, gyvenimą PAR esančiame kaime, kur galioja prievarta, abejingumu, žiaurumu grįstos vietinių taisyklės. Atrodo, kad visko daug, bet rašytojui puikiai pavyko viską sudėti į šią nešlovės, palietusios tiek tėvą, tiek dukrą, pripildytą knygą.

Keistas pasakojimas. Tas keistumas pasireiškė pojūčiais, emocijomis, kurias kėlė tekstas, siužetiniai vingiai. Kūrinyje daug beprasmiškumo ir bejėgiškumo, kurį stebint darėsi net sunku. Sunku būti su veikėjais, su pateiktu gyvenimu, nesunku perimti ankstesniame sakinyje minimus jausmus, gal net pykčio užuomazgų pasitaikė. Aukščiau vardintos temos – tarsi priemonės, kurios padeda abiems veikėjams keistis, suvokti save, norus, kurie toli gražu ne visada suprantami tiek veikėjams, tiek man, skaitytojai. Bet vis dėlto J. M. Coetzee sukurti personažai – įdomūs savo tikrumu. Labiausiai įsiminė veikėjų noras gyventi ramiai, ramybės troškimu pagrindžiami ir kai kurie pasirinkimai, nusileidžiant kitų taisyklėms, kurios daug kam atrodytų absurdiškos ir skatinančios kuo toliau trauktis nuo tos vietos.

Tamsi, niūri, opias temas paliečianti, daug savyje to, ką mėgstu literatūroje, talpinanti knyga. Aišku, reikėtų palaukti, kol viskas susigulės, bet kol kas atrodo kaip ilgiausiai įsiminsianti iš visų trijų skaitytų J. M. Coetzee knygų.

Pagal romaną 2008-aisiais buvo pastatytas filmas Disgrace, kurį režisavo Steve Jacobs, o pagrindinį vaidmenį atliko John Malkovich.

11.42. Tara Westover „Apšviestoji“

Nors „Apšviestoji“ lietuviškai pasirodė prieš porą metų, jos populiarumas neblėsta iki šiol. Mano namuose ji atsidūrė prieš metus, o kelis pastaruosius mėnesius vis pačiupinėdavau ją, rimčiau pradėjau skaityti šį mėnesį, kai nebežinodama kurią knygą rinktis, nes visos tuoj pat numetamos į šalį, pagalvojau, kad Taros istorija turėtų būti ta, kurią tikrai skaitysiu iki galo.

„Apšviestoji“ – tai Taros gyvenimo prisiminimai. Ji užaugo Aidaho valstijoje, mormonų šeimoje. Tėvai buvo tiesiog apsėsti tikėjimo tiesų, tačiau tai, kas vyko šeimoje, nurašyti vien tik išpažįstamai religijai, mano manymu, būtų sudėtinga. Taros mama – žolininkė ir pribuvėja, tėvas – metalo laužo surinkėjas. Atsiribojusi nuo visuomenės, priklausanti nuo tėvo tiesų apie artėjančią pasaulio pabaigą, nepatikimus pareigūnus, medicinos atstovus, šeima gyveno atsiskyrusi, vaikai nebuvo leidžiami į mokyklą (dalis jų ilgą laiką net neturėjo gimimo liudijimo), sužalojimus gydė vaistažolėmis, prisidėjo prie tėvo idėjos apsirūpinti viskuo, kas pagelbėtų jiems išlikti, atėjus didžiajai dienai. Tačiau vieną dieną Tara suvokia, kad nori studijuoti, savarankiškai pasimokiusi ji įstoja į Birgamo Jango universitetą, o vėliau patenka ir į Kembridžą bei Harvardą.

Nenuostabu, kodėl šie memuarai tapo tokie populiarūs. Pirmiausia, yra Tara, kuri pasipriešina savo lemčiai eiti motinos pėdomis ir pasuka mokslų keliu – motyvacijos, kad viskas įmanoma, rodos, per akis. Antra priežastis – įspūdinga šeimos istorija. Daug tamsumo, sunkiai įtikinamų situacijų (daugybė nelaimingų atsitikimų, pasibaigusių lūžiais, nudegimais, galvos traumomis – beveik visais atvejais viskas užgijo be gydytojų pagalbos), psichologinis ir emocinis brolio smurtas, visos šeimos priklausomybė nuo tėvo psichikos ligos (galimai bipolinis sindromas), kuri buvo nenustatyta ir, be abejo, niekaip negydoma. Pateikiamos įvairios manipuliacijos formos, žodžiai ar prisiminimai apie įvykius iškreipiami pagal tai, kaip kiekvienam veikėjui patogu,  o Tarai net ir išsikrausčius iš namų sunku atsiriboti ne tik nuo tiesų, kurios jai buvo įteigtos per visą vaikystę bei paauglystę, bet ir nuo artimųjų, kurių požiūrį, kaip ji manė ilgą laiką, dar galima pakeisti. Būtent psichologinė pusė – veikėjų charakteriai, tarpusavio bendravimas, vienų su kitais elgesys bėgant metams, Taros santykis su aplinkiniais, sprendimai, paveikti ankstyvųjų patirčių ir daug metų į galvą kaltos informacijos – man buvo įdomiausia. Šiam siužetui tiko ir Taros istorijos studijos, kur ji gavo suvokimą apie tai, kaip kiekvienas gali iškreipti praeities įvykius taip, kaip jam pačiam norisi. Tikriausiai dėl to, kad tam skiriama nemažai dėmesio, kyla klausimas: o kas pačios Taros pasakojime yra pagrąžinta, nutylėta? Maloniai nustebino, kaip dėstydama savo gyvenimo istoriją pasakotoja paminėdavo, kad prisiminimai gali būti netikslūs, kad kiti žmonės pasakojamą situaciją atsimena visai kitaip, o, pateikusi skirtingas versijas, apibendrindavo, dėl ko sutarė visi, o kur matomi neatitikimai.

Ši knyga buvo geras pasirinkimas vien todėl, kad tekstas lengvai skaitomas, o to labai norisi tuomet, kai skaitymo tempai visai sustoję. Visgi priklausysiu labai mažai daliai žmonių, kuriems pasakojimas pasirodė vidutiniškas. Ankstesnėje pastraipoje minėjau, kas man pačiai patiko, ir kas žavi daugelį skaičiusiųjų. Tačiau kiekvieną istoriją skaitau taip pat, nepriklausomai, ar tai tikras, ar išgalvotas pasakojimas. Galbūt todėl, kad skaitymo momentu visi pasakojimai man būna tikri. Faktas, kad čia reali Taros istorija, manęs neveikia kažkaip kitaip nei įprastas, rašytojo vaizduote paremtas siužetas, svarbiausia – ar pasakojimas sugeba sukelti ryškesnes emocijas, su nekantrumu laukti tolesnių įvykių. O čia to neradau – kaip ir įdomu, bet tuo atveju, jei knyga dėl kažkokios priežasties būtų dingusi nebaigus skaityti, nemanau, kad būčiau liūdėjusi ar ieškojusi jos tam, kad perskaityčiau iki galo. Gali būti, kad tam įtaką darė ir rašymo stilius, vietomis pasakojimas ištemptas, nemažai pasikartojimų, atsirado monotonija. Likus kokiam šimtui puslapių, jau ėmiau laukti pabaigos.

Memuarai įdomūs pateiktais šeimos santykiais, kurie kėlė dviprasmiškas emocijas, bet kitaip ir negalėjo būti, kai aprašoma tokia šeima. Galbūt kitus sudomins ir Taros aukštojo mokslo siekimas, įkvėps imtis to, apie ką seniai svajojo. Daugelis skaičiusiųjų negaili aukščiausių vertinimų ir liaupsių Taros istorijai, tad kas žino, gal tik mano širdis sukietėjusi šiuo metu, ir todėl sunkiai sekėsi pajausti didesnį susidomėjimą šia knyga.

11.41. Marina Stepnova „Lazario moterys“

Pažintis su Marinos Stepnovos kūryba prasidėjo prieš ketverius metus, kai perskaičiau jos romaną „Italų pamokos“. Dabar, užbaigusi „Lazario moteris“, savęs galiu tik klausti, kodėl tiek metų pro šią knygą praeidavau taip ir nepaėmusi į rankas.

Romanas pasakoja apie tris Lazario Lindto moteris. Pirmoji – Marusia, į kurios namus jos vyras atsiveda tarsi iš niekur atsiradusį berniuką Lazarį. Sutuoktiniai jį augina kaip sūnų, o šis bręsta ir pamažu sulaukia vis daugiau pripažinimo kaip genijus chemijos ir fizikos moksluose. Daug vyresnė Marusia tampa pirmąja moterimi, kurią vaikinas įsimyli. Po daugelio metų jo akiratyje atsiduria Galina – spindinčių akių, šviesią savo ateitį mintyse piešianti mergina. Deja, gyvenimas kiek kitoks, todėl visas jos svajones pamažu pasiglemžia pyktis ir nusivylimai. Trečioji – anūkė Lidočka, kuri priversta gyventi pas savo iki tol nepažintą močiutę ir nesugeba jausti laimės kasdienybėje.

Komplikuotas veikėjų gyvenimas, keistos meilės formos įtraukia, nes verčiant puslapius vis naiviai tikėjausi, kad gal kitai veikėjai jau labiau pasiseks, o gal įvyks koks nors siužetinis vingis, kuris apvers viską aukštyn kojomis, ir pagaliau atsiras nors kiek džiaugsmo personažų veiduose. Bet galbūt tas realistiškumas, kai atėjus kitai dienai, viskas likdavo taip pat, mane labiausiai ir sužavėjo šioje knygoje. Žinoma, skaitant ne sykį norėjosi papurtyti vieną ar kitą veikėją, parodyti, kad gali būti ir kitas kelias, kad galima atsisakyti, daryti kitokius pasirinkimus, bet vis suprasdavau, kad ši knyga – apie tuos žmones, kuriems tokius sprendimus daryti pernelyg sunku. Gal jiems net neateina į galvą, kad galima gyventi kitaip, nes buvo mokyti elgtis, kaip iš jų reikalaujama, o ne kaip norisi. Rašytojai puikiai pavyko perteikti veikėjų jaučiamą tuštumą, neviltį, pagiežą, kuri taip giliai įsišaknijusi viduje, kad net neleidžia pamatyti, jog jau galima ją paleisti, pakeisti į kažkokį gražesnį jausmą. Daug beviltiškumo, nesugebėjimo ištrūkti. Tekstas sodrus – vienas malonumas buvo jį skaityti, nepaisant tamsios atmosferos. Tiesa, nors visame romane netrūko melodramiškumo, pabaigoje jo buvo tiek, kad pro pirštus žiūrėti jau nepavyko. Man pasirodė, kad toks rašytojos pasirinkimas neatitiko konteksto, nebeliko anksčiau minėto realistiškumo pojūčio.

Tikriausiai pasakojimas skaitytųsi kiek kitaip, jei nebūtų šalia istorinio, kultūrinio Rusijos konteksto. Fone ryškiai matomas laikmetis, rašytoja su juo supažindina, pasakodama apie veikėjus, įterpdama natūraliai, be jokių nereikalingų pastraipų su aiškinimais ir gilesniais to meto peripetijų nagrinėjimais. Net ir apie Lazario darbą, jo reikšmę rašoma prabėgomis. Tuometinė Rusijos valdžia itin vertino savo mokslininkus, todėl Lindtas buvo gerbiamas bei turėjo įvairiausių privilegijų. Jei ne jos, didžioji dalis šios istorijos nė nebūtų įvykę. Manau, kad net veikėjų charakteriai, kai kurie gyvenimo posūkiai – aprašomo laikmečio atspindys. Puantai viršelyje pavaizduoti irgi ne veltui, nes apie baletą, alinančius mokslus, konkurenciją rašoma nemažai.

Kadangi aplinkybės lėmė taip, kad knygą skaičiau ilgai, veikėjų istorija tarsi apsigyveno manyje – kad ir ką veikčiau, vis pagaudavau save galvojant apie vieną ar kitą jų gyvenimo etapą. Įsimintinas, gražia kalba parašytas romanas neabejotinai keliaus prie metų geriausių.

11.40. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ sunkiai telpa į kokius nors rėmus, todėl ir tradicinę įžangą, apibūdinančią skaitytos knygos siužetą, sudėlioti pernelyg sudėtinga. Prasidėjęs kaip juokingas pasakojimas apie muziejininkus, vėliau romanas pereina prie veikėjo virtimo vilkolakiu, o galop – zombių apokalipsės vaizdų. Skaitant įspūdis buvo toks pat dinamiškas kaip ir siužeto vingiai.

Vietomis ši knyga man atrodė kone geniali dėl ironijos ir absurdiškų situacijų. Pagrindinis veikėjas – vienintelis Lietuvos egiptologas, kuris iki šiol taip ir nėra apsilankęs Egipte, kadangi tokiai kelionei muziejaus biudžete nėra išskirtos sumos. Perskaičiusi pasakotojo pastabą, kad muziejininkų algos yra mažiausios šalyje, supratau, kad per penkiolika metų, kai knyga buvo pirmąsyk išleista, nelabai kas ir pasikeitė viešajame kultūros sektoriuje. Šypseną kėlė taiklūs pastebėjimai apie garbės raštų absurdiškumą, medalių ir ordinų teikimo maniją:

kiek ir kokių ordinų pristeigta ir kiek, ir kam, ir už ką jų išdalyta, nesusigaudė joks ceremonmeisteris nei protokolo skyriaus viršininkas.“

Išties romanas tebėra aktualus iki pat šių dienų. Ašpikai – gauruoti dideli kiškiai, – nešini plakatais prie savivaldybės reikalauja pakelti algą 50 procentų, nors iki tol jie apskritai jokios algos negavo, – svarbu reikalauti ir iš karto daug. Tai man susisiejo su internete matomais žmonių komentarais, pilnais pykčio ir nelogiškų reikalavimų. Knygoje skiriama dėmesio ir sąmokslo, konspiracijų teorijoms, apklausoms, kuriose tarp reitinguojamų įtaką darančių žmonių ar įstaigų įterpiami ir astrologai, burtininkai, šarlatanai, atsiduriantys aukštose vietose. Kyla mintis, kad geresnį laiką skaityti „Paruziją“ vargu, ar būčiau atradusi.

Pasakojimo nuotaika niūri, daug savidestrukcijos, visame romane vienaip ar kitaip nagrinėjamos gyvenimo ir mirties temos. Alkoholis – bene populiariausia savęs žudymo forma. Veikėjai ieško ko išgerti, prisigeria, tuomet kyla haliucinacijos, fantazijos, slogios mintys ar beprotiški žygiai (ryškiausias pavyzdys – policijos ir muziejininkų susirėmimas, pirmiesiems apsiginklavus tikra amunicija, o antriesiems – muziejaus eksponatais), o išsiblaivius ratas sukasi iš naujo. Bet kaip jau galima suprasti, niūri atmosfera netrukdo pasijuokti (gal šiek tiek ir pasibaisėti), pavyzdžiui, kai pasakojama apie XIX a. egzistavusį paprotį šalia numirėlio guldyti butelį degtinės ir kaip archeologai, iškasę tokį radinį, nepasididžiuoja ir paragauja ilgai po žeme gulėjusio skysčio.

„Paruzija“ – tai romanas, turintis daug poteksčių, todėl nė nebandysiu teigti, kad jas visas supratau ar pastebėjau. Kaip jau užsiminiau pradžioje, pasakojimas – itin dinamiškas, jame realistiškas situacijas keičia fantastiniai siužeto vingiai, ir juos sekti buvo kur kas sunkiau. Tiesa, pabaiga man labai patiko – zombių apokalipsė, kalbėjimas apie lūkesčius ir kaip jie skiriasi nuo tikrovės, svajonių pildymą, ir žmones, kurie niekad nebūna patenkinti. Romane G. Beresnevičius nepabėgo nuo savęs kaip religijotyrininko ir etnologo, todėl skaitytojams, kiek labiau nei aš išmanantiems šias sritis, romanas turėtų atsiskleisti dar kitokiomis spalvomis. Daug chaoso, kuriame kartais pasimesdavau, bet tuomet prieidavau kokią nors puikią pastraipą ir vėl skaitymo malonumas grįždavo – tai ir skatino skaityti toliau ir ieškoti įžvalgių, neretai ironiškų pastebėjimų apie visuomenę, valstybę, papročius, pasijuokti iš absurdiškų situacijų.

Skaitydama nemažai žymėjausi, tad pabaigai paliksiu ištrauką apie šulinio maumus:

,,Lygiai traukė šulinys kieme, į kurį pažiūrėjus imdavo svaigti galva nuo siaubo, paslėpsniai nutirpdavo nuo saldaus baugulio ir visas kūnas veržte verždavosi žemyn; man buvo draudžiama žiūrėti į šulinį, nes ten gyvena maumas, kuris gali imti ir įtraukti; maumai apskritai specializavosi vaikų skandinimais šuliny; nieko patrauklesnio už šią maumo versiją negalėjo būti; jei nori, kad vaikas amžinai lįstų prie šulinio, pastėrusiomis siaubo ir malonumo nutviekstomis akimis svertųsi per šulinio dangtį, – pasakyk jam, kad ten gyvena maumas…”

Dešimt

Prieš dešimt metų šiame tinklaraštyje (tiesa, tuomet jo adresas buvo kitas) parašiau pirmąjį įrašą. Tuomet, būdama septyniolikos, kaip tik buvau baigusi dešimtą klasę, o apie tai, kad birželio keturioliktoji įvardijama kaip tarptautinė tinklaraštininkų diena, sužinojau kur kas vėliau. Nors  mane galima rasti tiek IG, tiek Facebook, tinklaraštis vis vien išliko ta vieta, kur mieliausia rašyti savo ilgiausius (o kai kada ir trumpus) rašinėlius, kaupti savo įrašus, o visur kitur – tik sušmėžuoju pasidairyti ar su kuo nors pabendrauti, jei tik tinkama nuotaika pasitaiko. Blogą ištrinti būtų liūdna, o su minėtų tinklų paskyromis atsisveikinčiau itin lengvai. Tiesa, jau kurį laiką esu iš naujo atradusi Goodreads – pasirodo, užtenka „drauguose“ turėti tinkamus žmones, kad dažniau užsukčiau ne tik pažymėti skaitomos knygos, bet ir pasidairyti, kas ką perskaitė ar kokią diskusiją iškėlė komentaruose.

Pernai minėjau, kad dešimtmečio proga noriu surašyti tas knygas, kurios paliko geriausią įspūdį per visą tinklaraščio rašymo istoriją. Bet dabar, peržiūrėdama metų ataskaitas, supratau, kad to nedarysiu, nes būtų per daug svarstymų, ar kurią nors paminėti, ar praleisti, nes bėgant metams apie kai kurias įspūdis keitėsi. Tad pasiūlysiu panagrinėti patiems metines ataskaitas. Man pačiai iš jų visų artimiausia – 2017-ųjų, galvoju, kad tie metai padarė daugiausiai įtakos tolesniems skaitymo pasirinkimams. Labai verta pasklaidyti ir pačias pirmąsias, kuriose džiaugiausi perskaičiusi A. Kristof ,,Storas sąsiuvinis”, C. McCarthy ,,Kelias‘‘, pradėjusi pažintį su J. Saramago, E. M. Remarque, J. Harris, H. Murakami, kurių kūryba mane lydėjo visus šiuos dešimt metų (tik paskutinį apleidau jau ilgą laiką, bet turiu planų šią vasarą nors trumpam sugrįžti). Žinoma, negaliu nepaminėti ir romano, kurį iki šiol įvardiju kaip labiausiai patikusį – I. McEwan ,,Atpirkimas“. Kur kas vėliau mano akiratyje atsidūrė A. Baricco, M. Kundera, R. Gavelis, Ch. Bukowski. O kiek dar tuose sąrašuose knygų, kurios yra puikios, bet dėl senesnio leidimo ar pernelyg mažos reklamos guli apleistos bibliotekose ar jau ilgą laiką dalyvauja išpardavimuose.

Šį mėnesį kol kas skaičiau mažai ir visai nieko neaprašiau, bet greitu metu nusimato bent pora apžvalgų.

11.39. Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“

Mečiau į šalį vieną knygą po kitos, perskaičiusi kelis, keliasdešimt ar net šimtą puslapių. Ir šįryt į rankas paėmiau „Begalinę lygtį“ – knygą, kurią kruopščiai išsirinkau, norėdama išleisti gimtadienio proga gautus knygyno čekius. Tokia dovana pasitaiko taip retai, kad jos nesinorėjo išleisti bet kokioms knygoms. Kol kas savo pasirinkimais neteko nusivilti.

Tai pasakojimas apie namų tvarkytoją, vienišą dešimtmečio sūnaus motiną, kuri paskiriama dirbti matematikos profesoriaus namuose. Jis prieš kelis dešimtmečius susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesorius atsimena tai, kas vyko iki 1975-ųjų ir paskutines aštuoniasdešimt minučių. Kad atsimintų svarbiausius įvykius (net ir tai, kokia ribota jo atmintis), jis užsirašo informaciją ant lapelių ir juos prisisega prie švarko, kurį visą laiką dėvi. Dienas vyras leidžia spręsdamas lygtis, dalyvaudamas matematikos konkursuose – tai viskas, kas jo gyvenime išlikę pažįstama. Naujoji namų tvarkytoja ir beisbolu besidomintis jos sūnus po truputį susidraugauja su vyriškiu, nepaisant sunkumų, kylančių dėl atminties spragų.

Jau keletą savaičių literatūroje ieškau ramybės. „Begalinė lygtis“ ramybės, begalinės šviesos ir jaukumo turi tiek, kad pajėgė nutraukti porą dienų trukusios knygos, kurią skaitant tekstas prasibrautų iki minčių, paieškas. Subtilus, tylus, su mažai dialogų pasakojimas įtraukia taip, kad negalėjau padėti jo į šalį, kol neperskaičiau paskutinio puslapio. Mane stebina, kaip kai kurie rašytojai sugeba taip gražiai aprašyti kasdienybę, kuri iš pažiūros – tokia pati, o vienintelė didesnė drama – namų tvarkytojos sūnaus, kurį vyriškis dėl jo plokščios galvos praminė Šakniuku, negilus piršo įsipjovimas.

Pagrindinis veikėjas daug kalba apie matematiką. Tekste – daug skaičių, formulių, paaiškinimų, tačiau viskas pateikta taip įdomiai, kad nėra kada nuobodžiauti. O atidžiau panagrinėjus tekstą, dar ir kažką būtų galima naujo išmokti (ar prisiminti tai, kas seniau buvo išmokta). Mano pačios santykiai su matematika mokykloje buvo dinamiški: vyresnėse klasėse, priklausomai nuo temos, kurią mokydavomės, gaudavau arba devynetus – dešimtukus, arba ketvertus – penketus. Studijų metais teko susidurti su pačia nemėgstamiausia matematikos dalimi – tikimybių teorijomis ir ne pačiais gražiausiais būdo bruožais pasižymėjusiu profesoriumi, tad ta matematika, kurią visai mėgau, taip ir buvo užmiršta visam laikui. Skaitant apie profesorių, kuris vietomis atrodė pamišęs dėl visko, kas susiję su skaičiais, net kažkiek ir pavydu darėsi – taip ir norėtųsi kažką tiek stipriai mėgti, kad net kitiems dalindamasi apie savo aistrą, nesukčiau galvos, kad kitiems tai galėtų pasirodyti visai neįdomu. Skaitydama, lygiai kaip ir veikėjai, pati ėmiau ieškoti sąsajų tarp minimų skaičių ir savo gyvenimo. Ir žinot, suradau. Namų tvarkytojos gimtadienis – vasario dvidešimtą (maniškis – to paties mėnesio 24-ąją), jos sūnaus – rugsėjo 11-ąją (mano brolio – vos diena anksčiau). Ir šie sutapimai – tokie smagūs, turint galvoje, apie ką visa ši knyga buvo.

Daug gėrio, šviesos, todėl ir liūdnesni momentai (pavyzdžiui, aprašomas žmogaus bejėgiškumas, kai jis suvokia, kad gyvenimas lekia, o jis nesugeba prisiminti, kas vyko net prieš porą valandų) atrodė jautresni. Ir kas čia per etapas, kad viena knyga po kitos – apie be proto gražias draugystes. Bet ir džiaugiuosi.

Su nekantrumu laukiu kitų Y. Ogawos knygų lietuviškai.

O mėgstantiems kiną – 2006-aisiais pasirodė romano „Begalinė lygtis“ ekranizacija „The Professor and His Beloved Equation“.

11.38. Patti Smith „Tiesiog vaikai“

Priklausau žmonių grupei, kuri iki „Tiesiog vaikai“ pasirodymo Lietuvoje nelabai buvo susidūrusi su P. Smith biografija, jos tekstais, o iš dainų girdėta vos viena kita. Visgi puikūs atsiliepimai ir tai, ką pabrėždavo perskaičiusieji, sudomino tiek, kad knyga atsirado mano namuose. Jau skaitant „Tiesiog vaikai“ vis pasimaišydavo kokiame nors video ar seriale, pavyzdžiui, vieno interviu metu serialo „Normal People“ pagrindinis aktorius šią knygą įvardijo kaip tą, kurią norėtų pamatyti ekranizuotą.

Būdama dvidešimties Patti atvyksta į Niujorką. Ji neturi plano, pinigų, gyvenamosios vietos, tačiau tiki, kad pastangos vieną dieną duos vaisių, ir ji galės gyventi taip, kaip svajoja. Atsitiktinė pažintis su Robertu Mapplethorpe’u, būsimu fotografu, į jų abiejų gyvenimus atneša stiprią, visą gyvenimą trukusią draugystę, kuria nuo pat knygos pasirodymo gėrisi dauguma skaitytojų.

Nenuostabu, kodėl jų draugystė taip pakerėjo skaitytojus. Tikriausiai nesuklysiu rašydama, kad daugelis trokšta pažinoti bent vieną žmogų, prie kurio jaustųsi savimi, iš kurio jaustų palaikymą, tikėjimą. Tai, kaip Patti ir Robertas nė minutei neabejojo vienas kito talentais, kaip palaikė vienas kitą, skatino dirbti ties savo idėjomis, net jei tai kenkdavo bendravimo kokybei ar buičiai, išties žavėjo. Lygiai kaip ir jų tarpusavio supratimas, vienas kito papildymas savo charakteriais, erdvės tuomet, kai kitam to norėdavosi, suteikimas, nepasikeitęs ryšys net po ilgo nesimatymo. Gali būti, kad ši draugystė įgyja dar didesnę vertę dėl aplinkybių. Jie ilgą laiką kentė skurdą, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau tai netrukdė išlaikyti bendravimo. Patiko, kad autorė apie viską pasakojo atvirai, tačiau be jokių verkšlenimų apie sunkią praeitį. Netgi atrodydavo, kad nepritekliai, nusivylimai likdavo fone – pasislėpę už santykių su Robertu, kūrybos idėjų ir realizavimo bei savęs paieškų.

Knygoje yra šiek tiek vizualinės medžiagos – nuotraukų, piešinių. Taip pat tekste gausu įvairiausių pavardžių. Vien gyvendami „Chelsea“ viešbutyje Patti su Robertu turėjo galimybę susipažinti ar bent prasilenkti su krūva garsių asmenų, be to ir laisvalaikiu jie vis atsidurdavo kažkur šalia savo mylimų menininkų. Todėl karts nuo karto į pasakojimą būdavo įterpiami įvykiai, susiję su kitais žymiais asmenimis, pavyzdžiui, B. Jones, J. Hendrix, J. Joplin ir J. Morrison mirtys – po kelių dešimtmečių jie buvo įtraukti į įžymybių, mirusių sulaukus 27-erių, „klubo“ sąrašą. Tiesa, vietomis man vardų buvo per daug, ypač kai daugiau nei pusė – visai nepažįstami, bet suprantu, kad tai būdinga biografinio pobūdžio literatūrai, tad tam jau buvau nusiteikusi. Įsivaizduoju, koks gėris skaityti Patti knygą turėtų būti tiems skaitytojams, kurie turi kur kas daugiau žinių apie to meto laikotarpio meno žmones. Norisi pagirti ir knygos leidimą – „Tiesiog vaikai“ yra pavyzdys, kaip reikia rašyti asmenų vardus, grupių ir dainų pavadinimus, kad skaitytojams nereiktų laužyti galvos, svarstant, apie ką čia iš tiesų rašoma.

Tai knyga apie beprotiškai talentingus žmones, apie draugystę, kurios kiti per gyvenimą taip ir nesukuria, apie stengimąsi gyventi kiek įmanoma laisviau. Įspūdis ne toks stiprus, kokio norėtųsi, matant, kad visi goodreads šią knygą perskaitę žmonės, kuriuos seku, įvertino ją ne žemiau nei 4/5, bet vis tiek graži istorija, įdomus gyvenimas, biografija verta knygos puslapių.

11.37. Roy Jacobsen „Balta jūra“

Mėnesio pradžioje skaičiau „Neregimuosius“, kurie mane sužavėjo. Visgi antrosios dalies iš karto neatsiverčiau, maniau, palauksiu, kol vėl užsinorės ramybe alsuojančio teksto. Negalvojau, kad toks laikas ateis taip greitai, o visus skaitymo planus lengva ranka nubrauksiu, kadangi pastarosiomis savaitėmis chaoso jau kiek per daug viduje, tad norisi jo išvengti bent literatūroje.

1944-ieji, į kurį laiką ištuštėjusią Barioją grįžta Ingrida – jau suaugusi ir pasiryžusi gyventi vaikystės namuose. Besiruošdama žiemai ir tvarkydama apleistą aplinką ji aptinka iki tol nematytą rudą vilnonį audinį, netoliese – dar vieną, o tuomet jos akys užkliūva už pirmojo lavono. Skaudūs įvykiai, karo atgarsiai, kasdienybė – visur atsispindi jau pirmajame romane matytas veikėjų elgesys, kai daroma tai, kas jiems atrodo reikalinga tolesniam gyvenimui, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Gaila, kad trečioji knyga vis dar neišversta, nes tikriausiai rytoj ją ir griebčiau (skaičiau, kad turėtų pasirodyti šiemet). Antroji dalis – ne tokia nuostabi kaip pirmoji (kai kurie Ingridos sprendimai pasirodė keisti), tačiau vis vien patiko. Dėl to paties, ką jau gyriau aprašydama „Neregimuosius“ – daug tylos, šaltumo, kalbėjimo žvilgsniais ir veiksmais, o ne žodžiais, susitaikymo su užgriūvančiomis bėdomis ir nenutrūkstamo rūpinimosi kasdienybe. Tik šįkart įsileidžiama daugiau pašalinių žmonių, bet net ir dauguma jų, rodos, prisitaiko prie nusistovėjusios tvarkos saloje. Na, ir iš pažiūros liūdnesnė, komplikuotesnė istorija, bet labiau pagalvojus, tai dar neaišku, kuri dalis niūresnė.

Įsiminė veikėja, kuri po daugelio metų grįžusi į salą nusistebėjo, kaip čia viskas baisu, skurdu, ir kad ji neatsimena, jog vaikystėje irgi taip blogai viskas buvo. Kitą dieną ji jau pamiršo, kad bjaurėjosi viskuo, ir elgėsi taip pat kaip prieš išsikraustydama. Tai susisiejo su savo pačios patirtimi – tik praėjus nemažai laiko po išsikraustymo iš tėvų namų atėjo suvokimas, kaip ten viskas skyrėsi nuo kitų bendraamžių namų, kuriuose teko lankytis. Ir lygiai taip pat kaip knygos personažas, svečiuodamasi gan greitai netenku to matymo iš šono ir į aplinką reaguoju, lyg viskas būtų savaime suprantama ir įprasta, o vaikystėje/paauglystėje visa tai iš viso nekėlė kažkokių emocijų. Kita vertus, gal ir aplinkybės buvo palankios, nes kaip ir Barioja nelaukdavo prašalaičių, kurie tuoj pat parodydavo savo požiūrį į vietinių gyvenimo būdą, taip ir pas mus nelabai kas užsukdavo, dažniau būdavome svečiai kitų namuose. Tad visai netikėtai romane atradau pažįstamą patirtį.

Man ši serija – apie atmosferą ir emociją. Stipru, įtaigu, vis dar norisi paskęsti visame tame ypatingame šios istorijos sukeliamame jausme ir kurį laiką ten užsibūti. Lengviau perskaityti knygą nei papasakoti įspūdį.

11.36. Chris Carter „Krucifiksas“

Pirmąsyk mano dėmesį „Krucifiksas“ patraukė tuomet, kai Instagram’e viena skaitytoja atkreipė visų dėmesį į prastą vertimą bei teksto redagavimą (o gal tiksliau – jo nebuvimą). Skaityti pateiktas ištraukas buvo įdomu, juolab, kad vertimo klaidų dažnai nepastebiu, kitaip nei, pavyzdžiui, korektūros ypatumus. Na, ir sakiau, kad knygos neskaitysiu, bet po to pasipylė krūva geriausių atsiliepimų apie turinį, o aš karts nuo karto noriu paskaityti kokį detektyvą ar trilerį, tai ir pamėginau.

„Krucifiksas“ – pirmoji Roberto Hanterio byla (lietuviškai jau yra berods trys pasirodžiusios). Ant nužudytos moters sprando randamas dvigubas kryžius, kuris siejamas su psichopato, žinomo Krucifikso vardu, nusikaltimais. Tai sutrikdo tyrėjus, nes žudikas buvo nuteistas mirties bausme prieš dvejus metus. Aukų daugėja, tad Robertui ir jo naujajam partneriui reikia paskubėti surasti nusikaltėlį.

Detektyvas Hanteris vietomis priminė mano mėgstamą Patriką iš serialo „Mentalistas“ – atidumas detalėms, psichologijos ir kūno kalbos išmanymas, aukštas pasitikėjimas savimi, o nusileidus uždangai – slogios mintys ir košmarai. Tiesa, kai kada pasipūtėliškas įvaizdis erzino (nemėgstu tokių žmonių). Visgi jei ir skaityčiau kitas dalis, tai nebent dėl galimybės dar kartą sutikti jį bei jo naująjį kolegą.

Nusikaltimų schema – itin gerai apgalvota, todėl kai išaiškėjo priežastis, nulėmusi, kokie žmonės bus nužudyti, likau patenkinta. Daugelis perskaičiusiųjų mini žiaurius nužudymus, teigdami, kad retai kur kažką panašaus sutinka. Nors nusikaltimai tikrai įspūdingi savo išradingumu, skaitydama nejaučiau didelio susidomėjimo, jau nekalbant apie baisėjimąsi ar šleikštulį. Viską skaičiau ramiu veidu, gal per daug viso to esu mačiusi įvairiuose siaubo filmuose, kadangi buvo etapas, kai visokių šlykštukų nemažai žiūrėjau.

Būsiu nepopuliari, bet knyga atrodė nuobodi ir neįtraukė tiek, kiek tikėjausi pagal kitų atsiliepimus. Kur slypi to priežastys, negaliu tiksliai įvardinti: gal nelabai tvarkingas tekstas kišo koją, galbūt lūkesčiai per dideli, netinkamai pasirinktas skaitymas vakarais, kai galva vis dar ūždavo nuo darbo, ir todėl galbūt nebesugebėdavau įsijausti į tekstą, o jau po kelių perskaitytų lapų apimdavo snaudulys. Žudiką atspėjau greitai, bet nemanau, kad tai darė įtaką susidomėjimo trūkumui, nes man visada būna įdomiausia skaityti apie procesą, išsiaiškinti priežastis, o ne sukti galvą, kas yra žudikas.

Kol parašiau šį tekstą, praėjo beveik savaitė nuo tada, kai baigiau skaityti „Krucifiksą“. Tai kažkiek ir gaila, nes užvertusi ją galvojau, kaip sėsiu ir rašysiu savo įspūdžius (juk apie nelabai patikusias lengviausiai rašyti sekasi), bet gyvenimas truputį nuvargino, tad jėgos minėto noro įgyvendinimui gan greitai išgaravo. Bet atrodo, kad svarbiausius punktus išvardijau.