8.51. Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“

„Meilės gyvenimas“ pasakoja apie Jaarą, kuri sutinka tėvo jaunystės draugą Arję. Vyriškis ją patraukia savo išvaizda, spinduliuojančia pasitikėjimu savimi, jėga. Moteris dėl Arjės apleidžia ją mylintį sutuoktinį, nusistovėjusi tvarka įvairiose gyvenimo srityse ima pamažu griūti, suvaldyti viską tampa vis sunkiau. Kaip ir prieš tai aptarto romano, šio centre – irgi meilė, vėlgi – ne toji gražioji, šviesiausiais epitetais apibūdinama.

Skaitant pradžioje kirbėjo nemenkai abejonė dėl pasakojimo – kai kuriais atžvilgiais jis neatrodė patrauklus. Nesupratau tam tikrų veikėjos pasirinkimų (ypač kai jie vyko pradžioje knygos, kai kuriuos puikiai būčiau įsivaizdavusi kulminacinėje dalyje), erzino sutapimai, dėl kurių kiek priminė muilo operą, tik kur kas geriau parašytą. Tačiau slogi nuotaika, kuria persmelkta visa istorija, skatino nenustoti skaityti ir stebėti, kas bus toliau, kiek toli eis veikėjai ir kaip galiausiai viskas pasisuks. Ir nė nepajutau, kaip kažkuriuo metu jau visiškai buvau įsitraukusi į knygą, kiek galėdama stengiausi skaityti laisvu laiku. Dėl šito matyt ir patį įvertinimą pernelyg daug negalvodama parašiau, nes ilgiau paanalizavusi viską galvoje tikriausiai ir sumažinusi kiek būčiau.

Be galo tamsus romanas, kaip ir apibūdinau keliems žmonėms – visiškos tamsumos jame. Todėl skaitant jausdavau, kaip nejučia minėtoji atmosfera paveikdavo, sukurdama atitinkamą nuotaiką. Bet įkristi į tą juodumą nebuvo blogai, nes šalia jos atsirasdavo ir tam tikri pozityvūs momentai, pavyzdžiui, kai šalia visos jaustos juodumos neapleisdavo ir neprastai parašyto kūrinio skaitymo pojūtis.

Čia sudėtinga rasti veikėją, kuris patiktų. Jaara apie savo gyvenimą galvoja paprastai: santuoka, vaikas, disertacija ir kt., viskas tvarkinga ir be jokių išsišokimų. Tačiau užtenka vos vieno susitikimo su iki tol nepažintu vyriškiu, kad ji prarastų bet kokią valią toliau laikytis savo numatyto plano. Ji tampa visiška bejėge, nuo kito priklausoma moterimi. Arjė, jausdamasis visiškai valdantis padėtį, manipuliuoja ja ir jo jausmais, vietomis atrodo, kad netgi tyčiojasi. Jis drąsiai nesyk pareiškia apie tai, kad jį jau mažai kas bejaudina ir Jaara – ne išimtis, nevengia pasakyti, kad ji gali išeiti kada tik tenorinti, kad jam jos nereikia, jis jos nekvietė ar kt., bet po kiek laiko pats jos ieško, taip sukeldamas veikėjai dviprasmiškus jausmus, kurie ją skatina viltis ir apgaudinėti save, nepaisant daugybės šalutinių faktų, esančių prieš jos akis. Moteris romano eigoje vis dažniau pagalvoja apie tai, kad nei nori su juo būti, nei vykdyti jo norų, bet tuo pačiu suvokia negalinti išsivaduoti, tad vėl susitinka, vaidina, jei tik reikia, kad parodytų tai, ką jis nori matyti. Ji vieną minutę galvoja apie tai, kaip amžinai nori būti su Arje, kitą – jau šlykštisi juo ir mąsto apie grįžimą į ankstesnį gyvenimą. Stebėti jų santykius nelengva. Neleidžianti įprastai gyventi priklausomybė, abiejų iškreiptas meilės sąvokos suvokimas, manipuliacija, veikėjos vidinis pasaulis, jos mintys, vidinė kova ir kilimai aukštyn/žemyn perteikti taip įtikinamai, kad skaitant įsijausti galima taip, kad nė nesvarbu, ar tai fikcija, ar ne – rodos, ir pyktis ima, ir atrodo, kaip viskas absurdiška, nesveika, o tai, kad puslapiams mažėjant kažkokių prošvaisčių nematyti, dar labiau kėlė įdomumą pamatyti, kas galop įvyks finale.

Autorė pasistengia, kad tamsumos nebūtų per mažai: atskleidžiama liūdna Jaaros tėvų istorija, į kurią įpintas tiek Arjė, tiek viršelyje pavaizduota kasa, su kuria susiję keli įsimintini epizodai, pagrindinės veikėjos vaikystė ir paauglystė, kai ji jautėsi tėvų nenorima, kadangi jie vis dar gedėjo jos mirusio brolio, Arjės žmonos situacija. Labai verta paminėti ir įvairias legendas, biblijos ištraukas, kurių ne viena pateikta romane – jos ne tik paįvairina siužetą, padeda atskleisti veikėjų santykius, Jaaros būseną, mintis, bet ir savo turiniu prisideda prie romano niūrios atmosferos.

Gerai parašytas romanas, vietomis gal ne tiek įtikina, kiek norėtųsi, bet visumoje – vertas dėmesio, mėgstantiems tamsią, į žmonių santykius orientuotą literatūrą.

Reklama

8.50. Javier Marías „Įsimylėjimai“

Pagrindinė veikėja Marija Dols, atliekanti ir pasakotojos vaidmenį, dirba vienoje Madrido leidykloje ir kelerius metus kiekvieną rytą pusryčiaudama kavinėje stebi nepažįstamą porą, gėrisi jos tobulumu. Tačiau vieną rytą ji jų nebesutinka ten, bėga dienos, o jų kaip nėra, taip nėra. Tik visiškai atsitiktinai moteris sužino, kad vyras buvo nužudytas. Marija išdrįsta prieiti prie našlės ir pareikšti jai užuojautą, netrukus susipažįsta su jos bičiuliu ir jį įsimyli.

 Šios knygos planuose niekad nebuvo, kad ir mačiau žiniasklaidoje ją išskiriant kaip vieną vertesnių skaitymo 2016-aisiais pasirodžiusių knygų. Bet vėlgi, kai norisi skaityti, o kažkokių konkrečių skaitinių, kuriuos tikrai noriu perskaityti, nėra, atsiranda ir tokių neplanuotų pasirinkimų. Perskaičiusi pirmąją dalį, pagalvojau, kad gal visai ir neblogas romanas bus, tačiau po to, kai po keleto dienų pertraukos pastebėjau, jog absoliučiai viskas, ką skaičiau, išgaravo iš galvos, o skaityti toliau buvo sunku, tekstas plaukė kažkur pro šalį, net ėmiau svarstyti apie skaitymo nutraukimą, juolab, kad per šį laiką susikaupė keletas eilės laukiančių knygų, tad, nebaigusi „Įsimylėjimų“, nuostolio nebūčiau pajautusi. Visgi kažkuriuo metu įvyko persilaužimas ir, nepaisant karts nuo karto pasitaikiusių nesusikoncentravimo ties tekstu ir minčių pašalinėmis temomis atsiradimo, sulig paskutinio puslapio užvertimu supratau, kad galiausiai romanas pranoko turėtus lūkesčius.

„Įsimylėjimai“ – tai labiau ne veiksmo, o pokalbių, samprotavimų romanas. Veikėjų veikla, kasdienybė – tik fonas monologams ir dialogams, kurių čia apstu. Tai nėra banalus meilės romanas, koks gali pasirodyti iš viršelio, pavadinimo bei anotacijos. Tiksliau tariant, meilės istorija gal ir niekuo neoriginali, svarbiau yra pats pateikimas. Pirmoje dalyje dėmesys skiriamas ne tik Marijos pomėgiui stebėti porą, supažindinimui su veikėjais, bet ir našlės išgyvenamam gedului. Kitose dalyse tęsiama tai, kas buvo pradėta pirmojoje – pateikiamos Marijos mintys ir svarstymai apie įsimylėjimo, meilės būsenas, mirtį, žmogžudystę kaip veiksmą, piešiami įvairūs vienokiuose ar kitokiuose santykiuose esančių žmonių vaidmenys, veiksmai, įsivaizdavimai (klaidingi ar teisingi), šalia to, be abejo, vystoma ir „išorinė“ linija, t.y. jos bendravimas su kitais veikėjais, tam tikri siužeto posūkiai, nulemiantys svarstymų temas. Kai kada nuo ištisų puslapių negalėjau atitraukti akių, tiek žavėdavo tekstas ir logiški, taiklūs samprotavimai ir pastebėjimai, kai paprastai, bet tuo pačiu ir iš įvairių pusių būdavo pažvelgiama į vieną ar kitą problemą. Veikėja romane abejoja, vertina, svarsto, kiek jos vertinimams daro įtaką emocijos, santykis su konkrečiu asmeniu ar įvykiu. Romanas gražus savo sakiniais, išplaukiančiais apibendrinimais, įžvalgomis, tekste karts nuo karto atsiranda natūraliai įterptų dialogų, kuriuose nagrinėjami klasikos kūriniai, analizės susisieja su „Įsimylėjimų“ įvykiais. Būna, kai skaitant visiškai negaliu įsitraukti, nes pateikiami požiūriai visai nesisieja su manuoju, skamba nelogiškai ar nepatraukliai, tuo tarpu šio romano atveju žavėjo taiklumas ir pastabumas, gebėjimas nepersūdyti ir nepersaldinti, pateikiamas toks gan skaudžiai niūrus realistiškumo įspūdis. Tad galima įsivaizduoti ir kokia nuotaika romane vyrauja. Nusišypsoti pavyksta nebent nejučia suvokiant, kiek daug teisybės veikėjų žodžiuose. Bet šviesos ten mažokai.

Nors, kaip galima suprasti, buvo sudėtingų momentų su šiuo romanu, bet atrodo, kad galiausiai sugebėjo nemenkai įstrigti. Net ir leidyklai pliusą norisi uždėti.

8.49. Maja Lunde „Bičių istorija“

Distopinės istorijos į rankas pakliūva vis rečiau, bet labiau dėl to, kad vienu metu tikriausiai jų prisiskaičiau iki soties. Tačiau ar imti „Bičių istoriją“, abejonių nekilo – pernelyg daug gerų atsiliepimų apie ją girdėjau.

Tiesa, romane koncentruojamasi ne tik į galimą ateitį. „Bičių istorija“ apima tris epochas ir pasakoja tris istorijas. Pirmoji nukelia į 1852-ųjų Angliją, kur Viljamas, mokslininkas bei sėklų prekeivis, dėl patirtų nesėkmių mato vis mažiau prasmės gyventi ir nebejaučia aistros gyvenimui. Tiktai mintis sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį galiausiai priverčia jį pakilti iš lovos. Antroji istorija vyksta šiais laikais – 2007-aisiais, JAV, Ohajo valstijoje. Čia bitininkas Džordžas, visą gyvenimą auginęs bites bei ketinęs verslą perduoti sūnui, negali susitaikyti, kad šis visai negalvoja apie grįžimą po studijų namo, nes trokšta būti žurnalistu. Tarsi to būtų negana, pasaulyje ima mažėti bičių, ir vargu ar ši nelaimė aplenks ir Džordžo ūkį. Ir jau minėtoji distopinė istorija – 2098-ųjų Kinija, kur Tao su kitomis darbininkėmis dirba vaismedžių soduose, jos turi apdulkinti žiedus rankomis, nes bičių jau seniai nebėra. Vieną dieną jos mylimam sūnui nutinka nelaimė, jis atimamas iš tėvų, ir niekas moteriai negali paaiškinti, kas būtent nutiko jos vaikui, tad ji pati nusprendžia išsiaiškinti priežastis. Visos istorijos apjungiamos eigoje atskleidžiamomis sąsajomis, tokiu būdu išlaikant romano vientisumą.

Dėl istorijos įvairiapusiškumo (nes joje yra ir gyvenimiškos dramos, ir distopijos) bei kelių siužetinių linijų skaityti tik įdomiau. Man pačiai mažiausiai patiko dabarties istorija, bet kai žinai, kad skyrius pasibaigs ir tuoj skaitysi apie kitą laikmetį, kuris labiau įtraukia, skaitymas nė kiek nesulėtėja. Kaip tik norisi skaityti vis toliau, nes žinai, kad po šito skyriaus daugiau sužinosi apie Viljamo gyvenimą, po kito paaiškės dar viena detalė apie gyvenimą ateityje ir taip toliau. Nors ateities idėja įdomi, o iš pateiktos informacijos galvoje susidėliojo bendras vaizdas (ir visgi norėjosi išsamesnės plėtotės), labiausiai mane sudomino praeities istorija, kur ir nuotaika buvo puikiai perteikta (Viljamo jausta beprasmybė, atsiribojimas nuo aplinkos įvykių, visiškas pasidavimas), ir vis pasirodydavo nors trumpam veikėja, kuri tapo bene mylimiausia iš visų romano personažų – viena iš Viljamo dukrų. Praeities istorija ir jos siužetiniai vingiai irgi atrodė patraukliausi, tad būtent šią istoriją ir pasirinkčiau kaip labiausiai patikusią iš trijų.

Turiu draugę, besidominčią bitėmis. Prisimenu, nešdamasi knygą namo pagalvojau, kad jei romanas man pasirodys vertas dėmesio, iškeliaus pas ją. Ar iškeliavo? Tikrai taip. Romanas išsiskiria iš daugumos kitų pastaruoju metu leistų šio žanro knygų savo siužetu ir autorės gebėjimu koncentruotis ne į vieną temą, o laviruoti tarp kelių. Tai išties neprastas skaitinys, kai norisi greito, įtraukiančio, tačiau kiek originalesniu siužetu pasižyminčio romano.

8.48. John Fowles „Kolekcionierius“

Kai kurios knygos, matomos itin dažnai, tampa nebepastebimos ir renkantis, ką būtų galima skaityti toliau, nepapuola tarp galimų variantų. Taip man yra nutikę ir su ne vieno giriama „Pegaso“ grožinių knygų kolekcija. Tam tikri akcentai, dedami pristatant „Kolekcionierių“ bei tai, kad tarp mano goodreads „draugų“ nėra nė vieno, kuris ją būtų įvertinęs žemesniu nei 4/5 įvertinimu, galop paskatino ir pačią patikrinti, ką įdomaus ten rašo. Nuo pat pradžių man tiko lengvas rašymo stilius bei tai, kad tai pasirodė tinkama pietums knyga – t.y. nesvarbu, ar 10, ar 70 puslapių perskaityčiau, padėti kitam kartui nebuvo sunku, o siužetas galvoje nepasimiršdavo darant ir kelių dienų pertraukas (kaip yra su kita pradėta knyga, kurios trečdalį prieš keletą dienų perskaičiau, o dabar tenka gerai pasukti galvą, kad bent minimaliai prisiminčiau, apie ką ji).

Frederikas Klegas – keistuolis atsiskyrėlis, kurio hobis – kolekcionuoti drugelius. Vieną sykį jo dėmesį patraukia Meno akademijos studentė Mirandą ir nuo tada ima ją stebėti. Frederikas vis nesugalvoja, kaip deramai prie jos prieiti ir užkalbinti, tačiau galvoje jau bręsta planas: jis nusprendžia ją pagrobti, galvodamas, kad kurį laiką priverstinai su juo pabuvusi mergina jį įsimylės, ir tuomet jie galės gyventi ilgai ir laimingai.

Pasakojama iš abiejų veikėjų lūpų, todėl galima gan gerai pažinti tiek pagrobėją, tiek auką. Frederikas pateikiamas kaip primityvus, turintis bendravimo sunkumų, visai neišprusęs. Visgi jo gebėjimas apgalvoti viską iki menkiausių detalių, išlikti budriam ir gebėti pergudrauti Mirandą bei nuspėti jos kėslus kartu ir stebino, ir kiek glumino, nes kuo toliau, tuo labiau išryškėjo absoliutaus psichopato paveikslas. Nesuvokiami vienas kitam prieštaraujantys veiksmai, minčių su elgesiu nesusietumas, empatijos stoka, visiškas susitelkimas į tikslą – nors skaitant veikėjas erzino, nekėlė jokios simpatijos (o juk būna, kai nusikaltėliai kine ar romanuose labiau sužavi nei jų aukos), dabar galvoju, kad autorius sukūrė išties stiprų personažą. Kaip visiškai priešinga jam – auka, išsilavinusi, išvaizdi, apie dorovę, gėrį mąstanti, savistaba užsiimanti jauna moteris. Tačiau antrajame skyriuje skaitant jos mintis Miranda nepasidaro nei kiek patrauklesnė, nei skaitant pirmąjį, kur ji matoma jo akimis. Jos svaičiojimai apie pažįstamą vyresnį dailininką nesudomino, o ir prieštara tarp Frederiko – šaltakraujiško maniako – ir jos – kone apšvitimo sulaukusios sėdint rūsy – pernelyg stereotipiška ir todėl nuobodi. Taip, romanas parašytas tvarkingai, charakteriai išplėtoti, bet veikėjų parinkimas būti būtent tokiais gan klišinis, todėl siužetas tampa nuspėjamas, kai Mirandos monologai nebepatraukia dėmesio, belieka laukti tik vienintelės pabaigos. Ir, žinoma, dar lyg tyčia atsiradusi krūva pinigų, palengvinanti veikėjui kasdienybę ir plano vykdymą, prie geresnio romano vertinimo neprisideda.

O pabaiga nenuvilia, anaiptol, galvoju, kad bet kuris kitas (kad ir kaip mano pačios fantazija tuo klausimu buvo įsivažiavusi) variantas būtų sumenkinęs įspūdį dar labiau. Visgi tai nėra tiesiog detektyvas, kur koncentruojamasi į patį nusikaltimą, dalis dėmesio skiriama visuomenės kritikai, santykių su žmonėmis, savo ir kitų elgesio bei jausmų analizavimui ir kt. Todėl galvoju, kad skaitytojas galėtų pasijausti net ir apvogtas, kad po visko, ką skaitė, tegavo elementarią pabaigą (elementari pabaiga gali įvairi būti, tad nekalbu apie kažkokią konkrečią baigtį). Tad romanui artėjant galo link, kai jau viskas dėliojosi į savo vietas, nejučia įdomiau skaityti pasidarė.

„Kolekcionierius“ – romanas, orientuotas į veikėjus, jų vidų, lengvai, greitai skaitomas, bandantis kelti diskusiją su nusikaltimu nebūtinai susijusiais klausimais, pateikiantis ryškų nusikaltėlio charakterį, gali patikti norintiems aštresnio siužeto, kuriame nėra žiaurumų, kraujo (tikriausiai čia tiktų populiarus įvardijimas – norintiems psichologinio trilerio), bet man asmeniškai nepatrauklus personažais, monotoniškumu, pernelyg paprastais autoriaus pasirinkimais (pinigų suteikimas, charakterių parinkimas ir kt.) ir greičiausiai todėl ryškesnių emocijų suteikta labai retai.

Nenuostabu, kad romanas buvo kažkada ir ekranizuotas.

8.47. Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“

A. Tereškino „Nesibaigianti vasara“ nustūmė visas numatytas skaityti knygas į šalį tuomet, kai dvi dienas kolegė vis vardijo šios knygos minusus, kol galiausiai tokiu būdu įtikino mane šį romaną perskaityti. Nes reikėjo įsitikinti pačiai, kad ji tokia prasta. Arba perskaičius teigti, kad viskas su ja tvarkoje (o tokią viltį turėjau nemenką šiaip jau).

Knyga įvardijama kaip pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę, nors atrodo, kad net ir verstinės literatūros, kurioje dėmesys būtų sutelkiamas į homoseksualių žmonių santykius, yra menkai. Pačiai dar mokyklos laikais teko skaityti Annie Proulx knygą „Kuprotas kalnas“, kuri, tiesa, nublanko prieš puikią ekranizaciją („The Brokeback Mountain“), o daugiau į galvą ateina nebent tie romanai, kuriuose homoseksualūs asmenys atliko visai nesvarbius, neretai stereotipiškus vaidmenis. Tad tikriausiai vien tai, kad tai Lietuvai yra nauja, kad štai, atsirado autorius, kuris ne tik parašė tokios tematikos knygą, bet ir atsirado leidykla, sutikusi ją išleisti (nes rašančiųjų tikriausiai daugiau nei aš ar kas kitas galėtų įsivaizduoti), uždeda pliusą šiam romanui. Ar uždėtų, jei vertinčiau knygą vien dėl idėjos. Bet man kur kas įdomiau būna ne idėja, o jos išpildymas.

Pagrindinis veikėjas ilgisi savo buvusios meilės ir ieško vis naujo švelnumo. Jis sutinka vis naujus vyrus, vieni tampa tik vienkartiniais sekso partneriais, su kitais susitinkama kelissyk, keletas veikėjų šmėžuoja visame romane. Paliečiamos meilės, įsimylėjimo, intymumo temos (kaip ir galima nuspėti iš pavadinimo). Kartais susitikimai aprašomi lakoniškai, vos vienu kitu sakiniu, kartais išsamiai, iki pat smulkiausių detalių. Kadangi knygoje iš esmės nelabai daugiau kas vyksta, ilgainiui siužetas įgauna nemenkos monotonijos, kuri skatina skaityti nebe iš kairės į dešinę, o, kaip aš įvardiju, iš viršaus į apačią (kai skaitomas ne kiekvienas žodis, o bėgama tekstu, stengiantis kuo daugiau jo apimti). Veikėjas kam nors paskambina / kur nors nueina, taigi kažkokiu būdu įvyksta susitikimas su nauju ar jau pažinotu vyru, aprašoma to vyro išvaizda, tada pereinama prie sekso scenos, galop atsisveikinama (paįvairinimui prieš atsisveikinimą kai kada pacituojama kokia nors daina, skambėjusi pagrindinio veikėjo galvoje), jei dar buvo su tuo vyru susitikta daugiau kartų, trumpai apie tai paminima, koncentruojantis į tai, kas veikėjui svarbiausia iš tų susitikimų, o tuomet susitinkama su kitu vyru ir vėl viskas prasideda nuo pradžių. Rašymo stilius visiškai nepatraukiantis dėmesio, per daug koncentruojamasi į išorę, veiksmus (ėjau, atsisėdau, išgėriau kavos, pamačiau, pagalvojau, paskambinau, susitikau ir t.t.), o per mažai – į veikėjų charakterius, vidų, emocijas.

Nėra visiškai taip, kad nežinotume, ką veikėjas mąsto, kokie klausimai kyla jo galvoje. Tačiau šie menki intarpai, kad ir pradžioje dėl neįprasto pateikimo kiek intrigavo ir gan teigiamai į juos žiūrėjau, galop tapo dar vienu minusu. Autorius pateikia nemažai nuorodų į kino filmus, literatūrą, sociologų bei filosofų darbus. Citavimo / perfrazavimo naudojimas (kai pateikiama autoriaus pavardė ir data, o pagal šią nuorodą knygos gale galima surasti konkretų šaltinį) turėjo savų pliusų. Skaityti buvo įdomu, laukdavau to, nes tik šios pastraipos sugebėdavo padėti ilgiau išlaikyti dėmesį, todėl gaila, kad jų tiek mažai tebuvo. Pavyzdžiui, kelissyk minimas kadaise gerą įspūdį palikęs A Single Man (2009), P. Almodovar režisuoti filmai, jau nekalbu apie sociologų, filosofų citavimą, kai veikėjas svarstydavo romane paliečiamomis temomis. Kita vertus, tai kėlė dirbtinumo pojūtį, o veikėjas, rodos, dažnai visiškai pasislėpdavo už kitų žmonių minčių, atrodė, kad jo paties tuose visuose samprotavimuose beveik nėra, tik tos minimos garsios pavardės, todėl veikėjas ir liko kažkur toli, taip ir giliau nepažintas. O į pabaigą vis dažniau cituojamos dainos net ir erzinti pradėjo, bet čia jau įtakos, matyt, turėjo vis besikartojantis scenarijus, besiskiriantis nuo kito skyriaus tik viena kita detale. Kiek teko skaityti, daug kur minima romane esanti ironija, net pats veikėjas minėjo, kad jo gyvenimas ir visos romantinės istorijos ironiškos, bet praslydo ji pro akis tikriausiai.

Pirmi 50 puslapių buvo gan neprasti, jau išties tikėjausi, kad galėsiu sakyti, jog man buvo įdomu, bet po to monotonija siužete ir rašymo stiliuje nugalėjo taip, kad jau galvojau niekada nebepasieksianti paskutinio puslapio (ar buvo būtina? Ne. Bet vis tiek norėjosi sužinoti, kaip viskas baigsis).

8.46. Catherine Rider „Bučinys Niujorke“

Jau rašant pavadinimą pasidarė juokinga, nes, kaip pagalvojau dar tik skaitydama, romanas absoliučiai  netinka prie pastarojo meto niūrių, emociškai nelengvų skaitinių. Išsiskiria ne tik savo tiksline auditorija (kaip galima pastebėti, paauglių literatūrą esu apleidusi iki kadaise sunkiai suvoktų žemumų), bet, visų svarbiausia, siužetu. Nebūčiau aš ėmusi ir šios knygos, bet anotacija priminė vieną filmą, ir naiviai tikėjausi, kad romane rasiu bent kiek to, ką įžiūrėjau toje kino juostoje.

Kūčios. Niujorko oro uostas. Šarlotė, abiturientė iš Didžiosios Britanijos, laukia nesulaukia, kol įlips į lėktuvą ir dings iš miesto, kuriame visai neseniai patyrė skaudų išsiskyrimą su vaikinu. Entonį mergina palieka pačiame oro uoste ir dabar jis visai netrokšta grįžti pas tėvus švęsti, nes buvo suplanavęs vakarą praleisti su drauge. Abu veikėjai susipažįsta visai atsitiktinai ir galop nusprendžia praleisti naktį kartu, bandydami įvykdyti dešimt punktų, rastų vienoje saviugdos knygoje.

Ir supratau, kad dalinai išaugau (jei atsižvelgtume į tai, kad rašoma apie paauglius, kurie, kaip galima ir nuspėti, galop pasijus įsimylėję viena kitą), o dalinai galbūt nepriaugau (jei atmestume veikėjų amžių, o žiūrėtume, kad siužeto esmė – paprasta be šalutinių siužetinių vingių meilės istorija, lyg vienas iš vadinamųjų jausmų romanų, prie kurių su keliomis išimtimis niekad pernelyg nelindau) iki tokių knygų. Jei pradžioje dar buvo visai linksma, o į veikėjų poelgius ir pamąstymus žvelgiau su atlaidumu, vėliau neliko nei emocijų, nei supratingumo. Du žmonės susitiko, susipažino, abu, vaizdžiai tariant, sudaužytomis širdimis, nutarė praleisti šiek tiek laiko kartu, nes maždaug nėra ko prarasti – viskas tvarkoje. Bet vietoj to, kad jie tiesiog bendrautų, kas antrame puslapyje pažymima, kaip vienas spėlioja, ar kitas neflirtuoja, nustemba, kaip pats tokioje situacijoje galėjo imti flirtuoti ir kt. Ar taip sunku atsiriboti nuo viso šito ir tiesiog pasimėgauti bendravimu bei patiriamais įspūdžiais? Per daug nereikalingų ir nieko neduodančių siužetui galvojimų, dūsavimų, neįtikinančių prisipažinimų, nepalikta nė trupučio vietos intrigai (bet aišku, anotacija nieko nenuspėjamo ir nesiūlė), į pabaigą skaityti tapo vis sunkiau, bet ne dėl kai kurių nelogiškų sprendimų, kuriuos dar būtų galima nurašyti, nes absoliučios logikos ir iš tokios tematikos filmų neieškau. Man paprasčiausiai tapo nuobodu, neįdomu. Nors bandyta įvesti šiokios tokios dramos (Entonio šeimos įvykis), bet tai visai nepadėjo. Dialogai nekabinantys (o tokiam siužetui būtent jie yra svarbiausi), personažai beformiai, nykūs, netgi sakyčiau, kad susikurti jų vaizduotėje nepavyko, 220 puslapių romane visai nesugebėta bent kiek išvystyti charakterių. Apie kulminaciją, atomazgą kalbėti nė neverta – viskas aišku nuo pat pirmojo puslapio.

Jei kai kurie romantiniai filmai tam tikru metu būna neblogas variantas ir juos žiūrėdama pernelyg nesikabinėju prie tam tikrų aspektų, knygose man reikia kur kas stipresnių veikėjų, ryškesnės dramos bei emocijos, galop – įvairiapusiškesnio, giliau kabinančio siužeto. To, matyt, ir bandysiu ateity toliau ieškoti. Jei knygą būčiau skaičiusi namie turėdama laisvadienį, būtų gaila skirto laiko.

8.45. Leïla Slimani „Žmogėdros sode“

Visai neseniai pasirodė dar vieno L. Slimani romano vertimas į lietuvių kalbą. Šįsyk skaitytojus bandoma sudominti pirmąja rašytojos knyga „Žmogėdros sode“, kurioje pasakojama apie Adelę, paryžietę, gyvenančią su vyru bei auginančią sūnų. Ji iš pažiūros rūpestinga mama ir žmona, tačiau slapta nuo artimųjų gyvenanti ir kitą gyvenimą – moteris kaskart ištrūkusi iš kasdienybės ieško trumpalaikiams santykiams vyrų, nors trumpam galimai numalšinsiančių jos baimes ir nerimą. Ji kiekvienąsyk galvoja, kad tai – paskutinis kartas, bet tik iki kito akių kontakto su nepažįstamuoju ar žinutės iš jau anksčiau sutikto vyriškio.

Nors anotacija įspūdžio nepadarė, skaityti norėjosi vien dėl Lopšinės. Kaip ir anksčiau skaityta autorės knyga, ši taip pat lengvai skaitoma, įtraukianti nuo pat pradžių ir turinti niūrią, slogią atmosferą. Vis labiau galvoju, kad „Žmogėdros sode“ yra netgi niūresnė ir sunkesnė emociškai. Pirmoje romano pusėje viskas atrodo dar gan pusėtinai. Adelė keičia vieną vyrą po kito ir tik tai, kad čia nei aistros, nei stipresnių emocijų nematyti, vien tik mechaniškumas, beprasmybės nuojauta (kai nejaučiama, kad kada nors Adelė gebės sustoti), jausmas, kad lyg kokiu konvejeriu visi vyrai pravažiuoja pro šalį, nė vienas ryškesnio pėdsako nepalikęs nei pagrindinės veikėjos viduje, nei romane, prisideda prie šiokios tokios intrigos dėl būsimos kulminacijos. Šalia to dar yra moters vyras, kuris bent kiek intymesnio fizinio kontakto su žmona vengia, nes seksas jam – kažkas visiškai nebūtino, o Adelė dėl to per daug galvos nesuka ir nepaisant kone kasdienių nuklydimų, teigia mylinti savo vyrą ir norinti būti tik su juo. Ir siužetas kiek užliūliuoja, net ėmiau bijoti, kad jau pažinto „Lopšinėje“ patikusio autorės pasakojimo stiliaus nepakaks, kad likčiau patenkinta romanu. Tačiau antrasis šimtas puslapių ėmė nardinti į tamsumą, tapusią vis gilesne ir klampesne. Adelės vidinis skausmas, apatija, noras, kad jos liūdesys ir baimės būtų panaikintos, vietomis aprašyti taip gerai, kad skaičiau ir gėrėjausi įtaigumu, taiklumu, kad ir kaip nemaloniai beskambėtų pateikiami išsireiškimai. Romane nėra simpatiškų personažų, net ir vyras, kurio pradžioje gal ir reiktų gailėti (juk ji neištikima, jį apgaudinėja ir kt.), vėliau atsiveria kaip itin spalvingas, nemenkai keistų minčių ir įsivaizdavimų galvoje turintis žmogus. Jo veiksmai, planai tik dar labiau emociškai apsunkina romaną, sulig kiekvienu puslapiu atrodo, kad kažin, ar kažkokios šviesos čia bebus, kad viskas tik vis labiau skęsta didėjančioje beprotybėje ir beprasmybėje.

Vos perskaičiusi pagalvojau, kad „Lopšinė“ man labiau patiko. Pritrūkau stipresnio priėjimo prie šalutinių temų, kad užvertus romaną norėtųsi kalbėti ir apie vieną, ir apie kitą, ir apie trečią ar ketvirtą. Taip, ir šįkart įmanoma į siužetą žvelgti įvairiais kampais ir akcentuoti skirtingus dalykus, bet ne tiek to norisi, kiek anąsyk. Dar gal kiek, kaip anksčiau išsireiškiau, buvo metas, kai skaitydama jutau, kad siužetas nekabina, toks tarsi neblogas skaitinys, bet nieko daugiau – o tokių minčių skaitant „Lopšinę“ jei ir pasitaikė, tai minimaliai. Visgi rašant apžvalgą ir galvojant apie „Žmogėdras sode“ atstumas tarp įvertinimų vis labiau mažėjo, kadangi iš atminties iškildavo stiprieji momentai ir minėtoji antroje romano pusėje visiškas tamsumas pasiekianti atmosfera. Norisi dar.