6.24. Rytis Zemkauskas ,,Pasivaikščiojimai“

zemkauskasKnygoje pateikiami dvidešimt Ryčio Zemkausko pasivaikščiojimų, kuriuos buvo galima išgirsti bei pamatyti to paties pavadinimo kaip ir knyga laidose. Viršelyje – tie, su kuriais pateikiami pokalbiai. Tai Oskaras Koršunovas, Jurga Šeidukytė, Sigitas Parulskis, Antanas A. Jonynas, Emilis Vėlyvis, Vytautas Šapranauskas, Jūratė Onaitytė, Gintaras Grajauskas, Neringa Čereškevičienė, Marius Ivaškevičius, Rokas Zubovas, Irena Smetonienė, Artūras Kazlauskas, Kristina Sabaliauskaitė, Antanas Mockus, Egidijus Aleksandravičius, Mantas Jankavičius, Asmik Grigorian, Kristupas Sabolius ir Eglė Špokaitė.

Ši knyga – tai lyg žurnalas, tik be reklamų ir be bulvariniams skaitiniams būdingų temų. Šį savaitgalį, kai buvo taip karšta, kad niekaip negalėjau prisiversti pradėti Jane Austen, ,,Pasivaikščiojimai“ buvo pats tas.

Prisipažinsiu, keleto jų nepažinojau, arba tik viena ausimi kažkur buvau girdėjusi. Kai kurie žmonės, kuriuos nesyk esu mačiusi televizijos ekrane ar gyvai, atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis. Bet kuriuo atveju, kiekvienas interviu buvo įdomus savaip, paliečiama nemažai temų – nuo meno iki tikėjimo ar emigracijos. ,,Paliečiama“ – tinkamas žodis, kadangi nesyk jautėsi, lyg per turimą ribotą laiką buvo numatyta paliesti daug temų. Kartais viena tema išsivystydavo iš kitos, o kartais jausdavosi, lyg būtų ,,nukirsta“. O taip norėdavosi, kad kai kurie interviu būtų kiek ilgesni, vien tam, kad būtų labiau išplėtotos kai kurios temos. Keliuose interviu ,,užkabinamos“ panašios temos, tad atrodo, lyg interviu vieną su kitu sietų tam tikros gijos, kas pačią knygą daro vientisesnę. Bendras įspūdis – šilta, jauki knyga, taip ir norėtųsi tęsinio.

Prieš kiekvieną interviu pateikti ne tik pagrindiniai gyvenimo faktai, kelios nuotraukos iš būtent to pasivaikščiojimo, bet ir juodraštis, kur ranka užsirašyti būsimi klausimai, pavieniai žodžiai ir kt., kurie bus panaudoti interviu metu. Kiek šie juodraščiai tikri, o kiek surežisuoti – nesigilinu, bet mintis taip apipavidalinti kiekvieną interviu pasirodė įdomi.

Labai patiko. Tikiuosi kada nors į rankas pateks ir R. Zemkausko ,,Tekstai keliaujantiems autobusais ir troleibusais“.

Reklama

3.11. Algimantas Čekuolis ,,Faktai ir šypsenos“

Šioje knygoje pateiktos 59 temos, kurios yra pačios įvairiausios: nuo istorinių faktų, karų ir politikos, Anglijos iki ne ką mažiau įdomių temų kaip meilė, vyrų ir moterų supanašėjimas, jaunimo pokyčiai.

Prisipažinsiu, pirmąjį skyrių skaityti man buvo sunku ir nuobodu. Žinau, kad tai, kas jame rašoma, žinoti naudinga, bet visgi atominės bombos ir Žalgirio niuansai manęs nė kiek nedomina. Tad pabaigusi šį skyrių lengviau atsipūčiau. Tuo labiau, kad, jei senesnėje jo knygoje ,,Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“ man buvo per daug politikos, tai šioje jos buvo ne tiek ir daug. Man, jos nemėgėjai, tai yra didelis pliusas.

Iš tikrųjų, sužinojau daug. Buvo tikrai įdomu skaityti, kadangi temos yra labai įvairios. Įsinorėjau nuvykti į Angliją. Patiko mintis, kad A. Čekuolis tiki, jog šiuolaikinis jaunimas nesėdi tik prie kompiuterio, tačiau ir knygas skaito, ir filmus žiūri (juk vieša paslaptis, kad piratauja daugiausiai būtent jaunimas), ir bendrauja ne tik socialiniuose puslapiuose, bet ir gyvai susitikę. Sudomino tai, kad Japonijoje populiarėja skyrybų šventimas. Ir santykiai tarp Skandinavijos šalių, ir mafijų ypatumai, ir kinės mamos, ir ateities spėlionės, ir dar daugelis temų, kurios sudomina ne tik savo tematika, bet ir puikiu rašymo stiliumi. A. Čekuolis mėgsta ir saikingai pajuokauti, ir netgi ironijos pavartoti. Juk be viso to tekstas būtų daug sausesnis, tad kiek mažiau įdomus.

O jau paskutinio skyriaus negalima nepaminėti. Jis nedidelis (ak, kaip norėjosi, kad būtų ilgesnis!), tačiau toks, kurį perskaičius gera nuotaika nedings visą dieną. A. Čekuolis yra dirbęs kelionių vadovu, tad turi prikaupęs nemažai smagių nutikimų. Keletas jų- šiame skyriuje.

Tai puiki knyga žinių praplėtimui ir suvokimui, kas gi vyksta ne tik mūsų, bet ir kitose šalyse. Visi faktai vienoje vietoje- ko gi daugiau norėti?

2.62. Laimantas Jonušys ,,Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“

Šiuo metu pagrindinė knyga, kurią skaitau- Lisa Grunwald ,,Žavusis Henris Hausas“ (ir vėlgi ne viena iš tų, kurias matote dešinėje), bet šį kartą pristatau knygą, kurios artimiausiu metu dar neplanavau skaityti. Kadangi nemoku aprašyti knygų, kuriuose- negrožiniai kūriniai, tai ir nesiplėsiu šį kart

Tai- pokalbiai su šiuo metu ypač populiariu lietuvių rašytoju Sigitu Parulskiu. Nors ne tiek ir daug esu skaičiusi jo kūrybos (tik esė rinktinę ,,Sraigė su beisbolo lazda“), bet susipažinti su juo, kaip asmenybe, man buvo įdomu. Ir pateikiami pokalbiai interviu forma manęs nė kiek nenuvylė. Įdomūs pamąstymai pačia įvairiausia tematika, kurie nėra tušti, nes pagrindžiami, nemažai cituojama. Jis pasakoja apie kūrybos procesą, savo kūrinius, apskritai apie kūrybą, jos vertę šių dienų pasaulyje. Taip pat įdomiai pasisako apie teatrą (S. Parulskis yra parašęs ne vieną scenarijų spektakliams), dvasingumą, Dievo vaidmenį mūsų gyvenime, moterų ir vyrų santykius, jų skirtingą mąstymą. Net nepastebėjau, kaip perskaičiau knygą- norėjosi, kad tie pokalbiai tęstųsi daug ilgiau.

Tikrai rekomenduoju. Ir ne tik Sigito Parulskio kūrybos mylėtojams.

2.37. Jurga Ivanauskaitė ,,Švelnūs tardymai“

Jurga Ivanauskaitė buvo ne tik rašytoja, bet ir žurnalistė. Knygoje ,,Švelnūs tardymai“ yra sudėti jos daryti interviu su žymiais žmonėmis. Kai kurie interviu buvo daryti būtent šiai knygai, bet dauguma paimta iš moterų žurnalų, kuriems J. Ivanauskaitė daugiausiai ir rašė.

Rašytoja kalbasi su Marijonu Mikutavičiumi, Egle Gabrėnaite, Egle Špokaite, Judita Leitaite, Aušrine Byla (B.Sruogos anūke), Galina Dauguvietyte, Leonidu Donskiu, Rolandu Kazlu, Kristina Kazlauskaite, Izolda Keidošiūte, Oskaru Koršunovu, Rasa Samuolyte, Tėvu Stanislovu bei kitais. Iš pradžių kiek priešiškai žiūrėjau į šią knygą, bet kuo toliau, tuo įdomiau buvo klausytis. Žinoma, viskas priklausė ir nuo kalbinamo žmogaus bei nuo to, kiek tas žmogus ar jo veikla, darbas yra įdomus man. J. Ivanauskaitė užduoda klausimus, aprėpiančius vaikystę, darbą, laisvalaikį, šeimą. Klausimai nebanalūs, labiau gilinamasi ne į buitį, o į mąstymą, mintis, labiausiai įstrigusius momentus, jausmus. Išsamių, atvirumu dvelkiančių atsakymų dėka klausymas buvo nenuobodus. Nemažai įdomių detalių sužinojau apie vos ne kiekvieną, tiesa, kadangi interviu buvo imti 2002 m. ( jei ne visi, tai dauguma), kai kurių gyvenimas per pastaruosius 9-erius metus pasikeitė, tad buvo įdomu, kai kalbėjo apie ateitį. Kas nustebino? Kad ne vienas šiuo metu itin populiarus žmogus Lietuvoje prisipažino mėgstąs būti vienas, o ne sėdėti kompanijose, kad paauglystėje buvo nepritapėliai, nesuprasti.Tiesa, klausimai visiems buvo užduoti skirtingi, tik vienas vienintelis visur kartojosi: ar bijai mirties? Nejučia net pagalvojau: nebūtų J. Ivanauskaitė, jei neklaustų apie mirtį…

Rekomenduoju skaityti tuomet, kai norisi atsipalaiduoti. Juk tai tas pats, kas žurnalas 😉

2.2. Andrius Užkalnis ,,Kelionių istorijos''

Apie A. Užkalnį girdėti teko ne itin maloniausių epitetų, o kai kurie jo pasisakymai jo tinklaraštyje stebina daugelį. Bet, pamačiusi bibliotekoje vieną iš jo knygų apie keliones, negalėjau neimti- skaityti apie keliones man patinka, o čia dar viena iš išgirtųjų A. Užkalnio knygų.

,,Kelionių istorijos“ – vertinga jau vien dėl to, kad joje rasite straipsnių apie daugelį šalių. A. Užkalnis rašo nenuobodžiai, dažnai ironizuoja, bet pastarasis dalykas man bent jau netrukdė, na, tik keliose vietoje buvo kiek per aštriai komentuota. Patiko, kad jis neigė stereotipus ir etiketes, uždėtas valstybėms. Jis ironizavo ne tik kitus keliautojus ir nusistovėjusią nuomonę apie tam tikrą šalį, bet nevengė pasišaipyti ir iš savęs. Patiko tai, kad net ir labiausiai jam patinkančiose šalyse ( JAV, Šveicarija, Japonija, Italija) surasdavo nemažai minusų ir nevengė jų minėti. Daugumą straipsnių būtent ir pradedami nuo minusų. Juk, jei viskas būtų išgirta, tikrai pagalvotume, kad kažkas ne taip. A. Užkalnio dėka susidomėjau Šveicarija- kažkaip lyg šiol ši šalis apskritai praslysdavo pro mano akis. Žinojau, kad tokia yra, bet ji visai nedomino. Nemažai aptariamas maistas, šalių virtuvės… Na, paminėtas valgis su džiovintos žuvies gabaliukais, kurie, judėdami suteikia kirmėlių įspūdį, mane paveikė labiau nei pradžioje aprašytas nutikimas, kai, pats to nežinodamas, suvalgė žiurkę ir JAV greitojo maisto įstaigose tiekiamos įspūdingo dydžio porcijos ne pačio (man) skaniausio maisto. 

A. Užkalnis paminėjo ir Lietuvą- Nidą ir Vilnių. Nidoje jį sutikti galite kasmet. Gan pabrėžiamos didžiulės kainos, bet jis tą pabrėžia kalbėdamas ir apie daugelį šalių ar konkrečių miestų, kaip pvz. Veneciją, ir nevengia sakyti, kad, jei jau nusprendei keliauti, tai nepagailėk kelių šimtų ar tūkstantėlių geresniam viežbučiui ar kuriam kitam, iš pažiūros nelabai svarbiam dalykui. Kalbėdamas apie Vilnių jis nerodo liūdesio dėl, nuo jo išvykimo (1995 m)  įvykusių pasikeitimų : dangoraižių, kitų modernių pastatų atsiradimo, nors, kalbant apie lietuvius, jis nešykšti ir karčių žodžių. Bet čia gal jau jo įprotis- viską pateikti kuo margiau? Ne, aš nesipiktinu, nes su nemažai teiginių sutikčiau ir pati.

Manau, šią knygą verta turėti namuose ir skaityti po truputį, tarsi kokį desertą- po vieną ar du straipsnius per dieną.

1.11. Algimantas Čekuolis ,,Staigmenos ir kiti žinomi dalykai''

Tikrai nebuvau Čekuolio gerbėja. Žiūrėjau gal tik porą jo laidų. Abi jos man pasirodė nuobodžios. Nuobodžios buvo ne temos. Mane migdė Čekuolio balsas. Tačiau knyga- visai kas kita. Čia jo balso nereikia klausytis, tad, pamaniau, kodėl gi nepabandžius?
Šioje knygoje galima rasti visko ir apie visus. Ši knyga- tikras turtas tiems, kurie per daug viskuo nesidomi arba tam paprasčiausiai neturi laiko. Nes, perskaičius ją, sužinosi tiek, kiek kitas ir per metus nesužino. Belieka tik klausimas : kaip viskas telpa Čekuolio galvon? Sklinda anekdotas, kad dešimties balų sistema mokyklose atsirado tada, kai atsirado ir Čekuolis. Na, anekdotas tikrai nelogiškas, bet, kad Čekuolis labai apsiskaitęs žmogus- tai tikrai. O tą ir norima pasakyti anekdote.
Knyga pradedama apie Baltijos jūrą bei jos didžiausią turtą- gintarą. Žinoma, jo yra ir kitose vietose, bet, pasirodo, mūsiškis yra geriausias, o gintarą naudojo žmonės labai seniai.
Antrame skyriuje pasakojama apie Skandinavijos šalis : Norvegiją ir Švediją. Pasakojimas apie Norvegiją neįsiminė (ką tik atsiverčiau ir supratau kodėl : pasakojama apie gamtos iškasenas, o tai tikrai nėra man įdomiausia sritis), bet apie Švediją visai smagiai susiskaitė. Galima pamanyti, kad šioje šalyje gali gyventi visi negražūs žmonės ( skyrelis taip ir vadinasi : Šalis ne vien gražiems žmonėms ) , mat lygios teisės ten kaip niekur kitur gerbiamos ir dažnai įvedami nauji lygių teisių istatymo pataisymai- įvedami nauji punktai.
Trečias skyrius skirtas Europai. Ten galima rasti apie tai, kaip Albanijoje vykdomas kraujo kerštas, apie tai, kad Olandijoje (ji garsėja tulpėmis ir raudonaisiais kvartalais) lytinis švietimas vaikams prasideda kažkur nuo penkerių metų. Beje, šis dalykas pasiteisino. Gal, jei taip būtų ir kitose šalyse, sumažėtų nėsčių nepilnamečių ir nėštumo nutraukimų? Skyrelyje apie Ukrainą pasakojama apie įžymią veikėją Juliją Tymošenko. Nors politika nesidomiu, bet šią moterį žinau. Jos įžymioji šukuosena ne vienam įstrigo į atmintį. Čekuolis turi įdomią teoriją, kuri paaiškina, kodėl Tymošenko būna su šia šukuosena. Pipirų nemėgstu, bet, kai perskaičiau ,,Odė pipirams“, kilo noras jų paragauti. Nors nemanau, kad ryšiuos. Galiu parašyti, kad pipirus galite valgyti kiek tik norite- skrandžio nesusigadinsite. Pasirodo, jie tik gerklę degina.
tikriausiai pats įdomiausias- ketvirtas skyrius. Jis pasakoja apie Aziją. Pasirodo, būtent šiame žemyne yra moterų trūkumas. Ir ypač ateityje, jei nepasikeis politika, atotrūkis tarp vyrų ir moterų gimstamumo skaičių ypač pasimatys. Tokių šalių kaip Palestinos, Afganistano temos kaip ir numanomos. Tiesa, nustebino tai, kad knygoje ,,Bėgantis paskui aitvarą“ pateiktas vaizdas buvo panašus į nupasakotą Čekuolio – reiškia, kai kurios grožinės literatūros knygos yra vertingos ne mažiau nei informacinio turinio. Ar jus domina Kinijoje gyvenanti gentis, kurioje nėra skyrybų, nes… Nėra ir vedybų? Ir visai gražiai jie ten sutaria.
Visas moteris (aišku, į tą tarpą įeina ir mergaitės bei merginos 😀 ) labai sudomins tema apie falsifikatus. O įdomiausia, kad kai kurių daiktų falsifikatai yra tokios pat kokybės kaip ir tikrieji, tik žymiai pigesni. Verta įsidėmėti. Be to, pasirodo, kartais ne Kinija nusižiūri nuo įžymių firmų, o įžymios firmos nuo kinų 😀
Penktame skyriuje kalbama apie Ameriką. Bent jau mane sudomino pasakojimas apie Venesuelą. Net nežinojau, kad joje valdoma politika labai panaši į diktatūrą. Nepaisant to, prezidentas yra visai mėgstamas.
Šeštame skyriuje visas dėmesys skirtas Afrikai. Afrika- įdomus ir labai liūdnas žemynas. Išaiškinama visa tiesa apie tai, kur eina beveik visi žmonių aukojami pinigai vargstantiems žmonėms ir kokia Afrika buvo per kolonizaciją ir po. Be abejo, nemažai dėmesio skiriama ir Somaliui. Teko girdėti apie Somalio piratus? Man- taip.
Septintasis skyrius skiriamas visam ,,Nuodėmingam pasauliui“ .  Pasakojama apie burtus, taip pat paauglius žudikus- tuos, kurie pasikėsina į savo mokyklos bendruomenę. Įdomūs faktai leidžia svarstyti, kokie iš tiesų yra tie, kurie pasiryžo nužudyti kitus, o dauguma- ir save. Baimė žudo- manau, tai žino daugelis, bet nekalba. Taip pat rasite kad ir trumpus, bet visai įdomius ir praktiškai įgyvendinamus dalykus apie flirtą sms žinutėmis- ką rašyti ir ko geriau vengti. Tai ne Čekuolis sugalvojo, o žymus žmogus, kuris kviečia į paskaitas apie flirtą telefonu. Kad pinigai keičia žmogų tikrai žinote, bet tai tikrai nereiškia, kad skyrelis apie juos nevertas skaitymo. Jame aprašomi įdomūs bandymai. Na ir nemažai galėsite sužinoti apie auksą.
Pats paskutinis skyrelis yra apie muziką. Tai man pasirodė itin įdomu. Muzika gydo. Ne vaistai, kainuojantys didžiausius pinigus, o paprasčiausia muzika. įdomu, tikrai įdomu.
Minusas- daug politikos. Bet nemurmėdama viską perskaičiau. Kažkas liko galvoje, kažką jau spėjau pamiršti. Bet nesvarbu. Juk visko į galvą nesusikyši 😀

Neseniai pagalvojau tokį dalyką, tad ir pasiūlysiu tiems, kas dar jos neskaitė : skaitykite po truputį. Tai ne ta knyga, kurią reikia sukramtyti nuo pradžios iki galo per vieną dvi dienas. Apskritai, jei neturite noro skaityti apie visokius dujų vamzdžius , tai ir praleiskite. Skaitykite tik tai, kas įdomu. Nors nieko blogo nebus, jei ir neįdomius pasakojimus paskaitysite 🙂

Beje, ką tik pamačiau, kiek daug aš prirašiau… Negalvokite, kad papasakojau visą turinį- tai, ką rašiau galite atrasti turinyje. Na, gerai- beveik viską 🙂

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ši knyga tikrai prisidėjo prie mano erudicijos (viena mokytoja mėgo šį žodį kartoti. Kas nežino jo, tai pasakysiu kitaip : apsiskaitymo, tobulėjimo), sužinojau labai daug. Tai daug geriau už kokią enciklopediją, nes pateikiami ne tik sausi faktai..

Beje, nelabai siūlau skaityti, kai taip karšta, nes nelabai kas įeis į galvą. geriau kokį skaitaliuką paimkit tada 🙂 o šią atsidėkit lietingai dienai. 🙂