9.51. Jonathan Franzen ,,Pataisos“

Inida Lambert, nuvarginta vyro Alfredo, sergančio Parkinsono liga, bei pasiryžusi pokyčiams, nutaria paskutinį kartą visą šeimą sukviesti į namus prie Kalėdų stalo. Tačiau atrodo, kad vien tik ji tiki savo sukurta iliuzija, kad taip trokštama šventiška idiliška vakarienė iš tiesų įvyks.

Kiekviename skyriuje (kurį sudaro apie 100 puslapių) koncentruojamasi į kurį nors iš šeimos narių, tokiu būdu po truputį dėliojasi visos šeimos istorija, įvykiai ne tik visiems gyvenant kartu, bet ir vaikams atsiskyrus nuo tėvų. Toks pasakojimo būdas privalumas ir todėl, kad galime matyti skirtingų žmonių požiūrį į tą patį įvykį bei su juo susijusius kelis vertinimus. Tėvas Alfredas vaikų prisimenamas kaip griežtas ir valdingas, dabar kliedi naktimis, jo norą būti savarankišku pražudantys silpstantys gebėjimai atlikti kasdieninius veiksmus (nulaikyti šaukštą, įlipti/išlipti iš vonios ir kita), o galvoje sukasi prisiminimai apie senus laikus, kai tikėjosi patobulinti savo išradimą, kuris turėjo užtikrinti aprūpintą gyvenimą senatvėje. Inida – neurotiška ir net isteriška, nenusėdinti vietoje moteris, kuri tiki, kad kompanija, nupirkusi Alfredo išradimą, išgydys, pasitelkusi tyrimais ir bandymais. Vyriausias sūnus Garis – atrodo, susikūręs pavyzdingą gyvenimą (verslas, žmona, vaikai), tačiau po visu tuo slypi manipuliuoti mėgstanti žmona bei kova su depresija. Čipas – mylimiausias tėvo sūnus (nors pats Čipas to nesuvokia), vis kažko ieškantis, bet niekur nepritampantis, o po to, kai dėl santykių su studente buvo atleistas iš darbo, gavęs pasiūlymą vykti į Lietuvą ir ten užsiimti abejotina, bet nemažai pinigų atnešiančia veikla, daug negalvoja. Na, ir dukra Deniza – talentinga virėja, vis nusivilianti romantiniais santykiais, kurie dažnai siejasi ir su darbo keitimu, galop bandanti suvokti savo seksualinę orientaciją.

Paprastai knygos arba patinka, arba ne, t.y. vis tiek svarstyklės gan ryškiai nusvyra į vieną ar kitą pusę. O ,,Pataisos“ – visiškas chaosas įspūdžio atžvilgiu. Pirmąjį šimtą perskaityti buvo išties sudėtinga: veikėjai nesimpatiški, siužetas – nykus, neįtraukiantis. Net suabejojau, ar pavyks man ją visą įveikti, jau dairiausi, ką galėčiau skaityti vietoj jos, bet kadangi niekas kitas irgi pernelyg netraukė (būna tokių momentų), pasiryžau toliau ieškoti, kas kitiems taip patiko. Ir radau. Vos tik centre atsidūrė Gario gyvenimas, susidomėjimas labai stipriai pakilo į viršų. Galvojau, kad dabar jau ramiai galėsiu skaityti toliau, bet iš tiesų tai buvo kaip važinėjimas amerikietiškais kalneliais: čia viskas siaubingai įdomu, o čia jau taip nuobodu, kad laukiu nesulaukiu, kol vėl kas nors pabudins iš bejausmio skaitymo. Bet vis dėlto, nepaisant nesyk besikeitusio santykio su romanu, vis vien likau prie nuomonės, kad tai geras, vertas dėmesio kūrinys.

Kas paliko įspūdį? Žmonių santykiai – neretai šalti ir nemalonūs, tokie, kad net šlykštu skaityti, bet neabejotinai įtaigūs ir gerai išplėtoti. Motina nori, kad visa šeima susirinktų per vakarienę, bet vos tik turi galimybių su kuriuo nors iš vaikų pabendrauti, pasipila priekaištai, kaltinimai. Tačiau svarbiausia, kad vos tik vaikas (kad ir jau suaugęs) nori prabilti apie savo sunkumus, jis yra nutraukiamas ir pareiškiama, kad visai nenori išgirsti, kas jam nutikę. Inida amžinai dejuoja, kaip nebegali rūpintis savo vyru ir namu, bet vis vien nenori nieko girdėti apie gyvenimą kitur. Deniza, norėjusi ištrūkti iš tėvų vertinimo, pavyzdingos dukters vaidmens, galiausiai įsisuka į uždarą ratą, iš kurio nežino kaip kitaip ištrūkti nei skaudinant kitus ir save. Gario žmonos manipuliacijos, jos strategijos įtraukti ir vaikus, buvo taip gerai aprašytos (juk būtent nuo skyriaus apie Garį ir pajutau susidomėjimą), kad negalėjau atsitraukti: amžina rutina, kai kasdien vis tas pats, kai trys vaikai zuja aplinkui, kai žmonos elgesys priklauso nuo jos nuotaikos, ką jau kalbėti apie tas scenas, kai vaikai, motinos paskatinti, ir tėvo gamintą maistą į šiukšliadėžę išmeta, ir šaiposi iš jam svarbių dalykų. Gari, tau depresija, tau depresija, Gari, čia dėl depresijos, eik gydytis, tau reikia gydytis, taip sakai, nes tau depresija – niekad nenutylantis žmonos balsas ir paties Gario galvoje besisukanti mintis kuo toliau, tuo beprotiškiau atrodė, lyg būtent tie žodžiai pasiekus kulminaciją Garį ir susargdins šia liga. Čipas, amžinas nevykėlis, amžinai graužiantis save ir abejojantis, nė nesuvokia, kad tėvas, kuris niekad nemokėjo parodyti dėmesio tinkamai, jį labiausiai myli. Dar būtų galima vardinti visą galybę pavyzdžių ir ištraukų iš romano, nes viskas taip nemalonu, bet ir taip taiklu, tikroviška ir įtikina: dialogai, siužeto posūkiai logiški, atrodydavo, kad kitaip čia ir negali būti. Ir taip norėdavosi atverti veikėjams akis, padaryti, ką nors, kad visi pagaliau pradėtų kalbėti tarpusavyje, o ne spjaudytis žodžiais, kurie neleidžia kitiems suprasti, kas iš tiesų norima pasakyti.

Tikriausiai reiktų paminėti siužetinę liniją apie Lietuvą. Pasirodo, kai tik knyga pasirodė, kilo net ir kai kurių valdžioje buvusių žmonių pasipiktinimas, kad visai netikroviškai pateikiama mūsų šalis. Bet skaičiau, ieškojau, kas čia taip sujaudino tuos, kurie tikriausiai tik tas kelias eilutes ir tegirdėjo, o viso romano nė neskaitė, bet nepajutau, kad Lietuva kažkaip buvo juodinama, juolab, kad čia grožinis kūrinys, o ne istorinis veikalas, kuriame reiktų faktais pagrįsti arklienos valgymą, tanko stovėjimą oro uoste, apsimetėlių pareigūnų vykdomus užpuolimus, nelegalius darbus, manipuliacijas žiniasklaidoje. Sakyčiau, kad man ši dalis net ir buvo viena iš mažiausiai įdomių.

Pripažįstu, kad ,,Pataisos“ pradžioje reikalavo nemažai kantrybės, bet galiu ramiai tvirtinti, kad buvo verta išlaukti dėl nepaviršutiniškai pateiktų, stipriai išanalizuotų žmonių santykių, šeimos, kuri visapusiškai nepatraukli, bet užtat kokia tikroviška ir pažįstama, todėl skaitant buvo įdomu stebėti, kokios paslaptys dar bus išaiškintos, kaip visų likimai pasisuks. Lengva net pamiršti, koks vietomis nuobodulys apimdavo dėl ne tiek įdomių, ištęstų pasakojimo vietų.

Kaip visada, patikrinusi imdb.com, radau, jog 2012-aisiais buvo norėta kurti serialą pagal šią knygą (su tokiais aktoriais kaip Ewan McGregor, Maggie Gyllenhaal), bet po pilotinės serijos nutarta rodymą bei kūrimą nutraukti.

Reklama

9.50. Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“

,,Tą rytą, kai nusižudyti nusprendė paskutinė Lisbonų mergaitė – šįkart tai buvo Merė, kuri, kaip ir Tresė, pasirinko migdomuosius, – į Lisbonų namus atvykę du paramedikai tiksliai žinojo, kuriame stalčiuje laikomi peiliai, kur yra dujinė vyryklė ir sija rūsyje, ant kurios galima užrišti virvę.“ – taip pradedamas romanas, iš karto įspėjantis apie seserų baigtį, tad intrigos, kaip baigsis knyga, nėra. Tačiau kyla kitas klausimas: kodėl? Į šį klausimą bando atsakyti Lisbonų kaimynystėje gyvenę berniukai (dabar jau suaugę vyrai), kurie ir yra šios istorijos pasakotojai, bandantys sudėlioti turimus prisiminimus į visumą, kuri ir pagelbėtų rasti atsakymą.

Tačiau atsakymus rasti ne taip paprasta, kas yra visiškai natūralu, neaišku, ar tikslų atsakymą pateiktų ir pačios seserys. Iš pažiūros atrodo, kad daugiausia žalos merginoms darė tėvai: ponia Lisbon, kuri jas auklėjo itin griežtai, drausdama, stebėdama kiekvieną jų žingsnį, kritikuodama, bei ponas Lisbonas, kuris visiškai priklausė nuo žmonos sprendimų, nes iš keleto epizodų matyti, kad, jei tik būtų turėjęs autoritetą, gyvenimas namuose ir už jų ribų merginoms būtų galėjęs būti kur kas laisvesnis. Atrodo, kad po pirmosios dukros mirties motina imasi dar drastiškesnių sprendimų, tikriausiai manydama (kai viskas pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių žmonių lūpų, galima tik spėlioti), kad taip apsaugos likusias dukteris nuo panašaus likimo, tačiau matant, kaip moteris izoliuoja ne tik dukras, bet ir save bei vyrą nuo įsivaizduojamų pavojų, kurie tyko už namų sienų, belieka tik skėsčioti rankomis, suvokiant viso to tragizmą, kai pasirenkami lengviausi, bet ne teisingiausi sprendimo būdai. Visgi problema slypi ne tik Lisbonų šeimoje, o knyga – ne tik apie šios šeimos tragediją.

Ne veltui pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių berniukų (dabar jau suaugusių vyrų) pusės. Gyvenanti uždarai, beveik niekuomet nekviečianti svečių, mažai bendraujanti su aplinkiniais Lisbonų šeima buvo tapusi įdomiu stebėjimo objektu, o aplinkiniuose namuose gyvenantiems bręstantiems berniukams daugiausiai susidomėjimo kėlė penkios seserys: tai, kad jas pažino tik iš savo stebėjimų ar to, ką kiti yra pasakoję apie vieną ar kitą seserį, merginas darė ir keistas, ir paslaptingas. Berniukai savo galvose susikūrė vaizdinius apie kiekvieną iš jų, jie troško su jomis susipažinti, būti pastebėti, kaip nors patekti į jų namus, sudalyvauti jų paslaptingame gyvenime. Tačiau dėliojantis istorijai galima pamatyti, kad visos šios iliuzijos ir įsivaizdavimai neleido jiems laiku pastebėti ir tinkamai reaguoti į merginų rodomus ženklus, pastebėti, kad jos tiesiog buvo vienišos ir emociškai apleistos. Aplinkinių (ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų) abejingumas, nujautimas, kad pirmosios mergaitės mirtis nebus paskutinė, bet vengimas imtis kažkokių veiksmų (o vėliau – net ir stengimasis aplenkti artėjančia nauja tragedija pulsuojančius namus) tampa dar viena dėlionės, kurią bando sudėlioti pasakotojai, dalimi. Ką jau kalbėti apie mokyklą, kai bandymas su mokiniais kalbėtis apie savižudybę, tampa visiška tragikomedija, nes mokytojai net nepajėgia prabilti šia tema. Akmuo metamas ir į žiniasklaidos daržą, kuri, kad ir pagaliau pradeda kalbėti šia aktualia tema, tai daro ne visada objektyviai, stengdamasi daryti hiperbolizuotas, spėjimais daromas išvadas, vaikantis sensacingų žinių. Tačiau viso romano metu skaudžiausia ir labiausiai įsirėžia tai, kad ne tik pati šeima save izoliuoja, bet ir visi kiti atsiriboja nuo jų, Lisbonų namas tampa lyg apgaubta stiklo gaubtu ekspozicija, kurią visi stebi, bet niekas neliečia.

Ne veltui šiuos visus metus nuo pirmosios pažinties su ,,Jaunosiomis savižudėmis“ atmintyje išlikusi romano atmosfera. Kiekvienas aprašymas, aplinkos pokytis, net ir antrame plane vykstantis įvykis, rodos, prisideda prie jos kūrimo. Ore skraidanti ir varginanti gausybė muselių, per naktį mirštančių, tad po to tenka jų lavonus valyti nuo automobilių ir namų langų, sienų, atėjęs ruduo, kai žemė pasikloja lapais, jie šluojami ir vėliau, susirinkus visiems kaimynams, deginami, dėl ligų mirštantys medžiai, kurių atvykstama nupjauti, kapinių darbuotojų streikas, dėl kurių lavonai mėnesius laukia lavoninėse, kol bus palaidoti. Po pirmos dukters mirties nenusakomu greičiu griūvantis Lisbonų namas ir kiemas: nebeprižiūrima veja, nenušluoti lapai, kiemas, virtęs purvyne, krūvos neliestų paštininko paliktų laikraščių, nuo kurių dėl lietaus nubėgę dažai, langai tiek išsipurvinę, kad atrodė, jog jie nevalyti kur kas ilgiau nei metus. Sklindantys šleikštūs kvapai iš namo ar netoli jo, vis didėjantis aplinkinių vengimas užsukti pas Lisbonus (ar bent įkelti koją į jų kiemą), tačiau aktyvus šeimos stebėjimas pro langus, kuriant istorijas, spėliojant, darant mažai kuo pagrįstas išvadas. Paminėti visko būtų galima dar daugiau, nes atrodė, kad viskas apgalvota iki smulkmenų, niekas nepaminėta tik ,,šiaip sau“. Man, kaip tokių niūrių, gebančių įtraukti ir paveikti skaitytoją savo kuriama nuotaika, knygų mėgėjai, ,,Jaunosios savižudės“ yra vienas puikių pavyzdžių, kaip meistriškai ir įtaigiai gali būti kuriama istorija, kurioje pasakojant tokią skaudžią istoriją, pasirenkami ne noro šokiruoti ar pravirkdyti skaitytoją, o visai kiti įtraukimo būdai.

Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“ – jau man pažįstama knyga, kadangi prieš šešerius metus, būdama dvyliktoje klasėje, pirmąsyk ją perskaičiau. Po kelerių metų pradėjau skaityti ,,Midlseksą“, už kurį autorius gavo Pulitzerio premiją, bet taip ir neužbaigiau, tačiau ,,Jaunosios savižudės“ vis sukdavosi galvoje, norėjau perskaityti ją kitomis akimis ir dar kartą pajausti tą ypatingą atmosferą, kuri vyrauja šiame pasakojime. Skaitant prieš keletą metų rašytą apžvalgą dėl kai kurių frazių dabar net ir nejauku, tačiau tuo pačiu ir džiaugiuosi, kad dingęs įsitikinimas, jog neverta dar kartą skaityti knygų, kai tiek daug jų yra neskaitytų, leido darsyk pasimėgauti šia istorija ir iš naujo ją įvertinti, pastebint ir koncentruojantis į visai kitus knygos momentus nei anuomet, pastebėti daug platesnį paliečiamų temų spektrą.

1999-aisiais pasirodžiusi ekranizacija, kurią režisavo Sofia Coppola, prieš keletą metų žiūrint pasirodė kaip išties neprastas bandymas šios knygos istoriją bei atmosferą perkelti į ekranus.

9.20. Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“

Kai pasirodė naujausias leidimas, supratau, kad pats laikas ir man susipažinti su Smila bei Peter’iu Høeg’u – apie abu teko skaityti nemažai gerų atsiliepimų. Romano centre – jau minėta Smila, grenlandės medžiotojos dukra, vaikystėje po mamos žūties atvežta į Daniją, bet mintyse visad ilgėjusis gimtosios Grenlandijos. Kai randamas kaimynystėje gyvenusio inuitų berniuko lavonas, Smila nepatiki policijos versija, kad vaikas tiesiog nukrito nuo stogo, ir pati nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias žūties aplinkybes.

Tik nereikėtų apsigauti, nes tai – ne įprastas detektyvas. Labiau įvardinčiau kaip romaną su detektyvine linija, todėl knyga atrodo gan universali ir galinti sudominti tiek trilerius, tiek stiprius romanus mėgstantį skaitytoją.

Smila – 37 metų moteris, šalta, racionali, pasitikinti skaičiais ir faktais, o ne jausmais, išoriškai netgi bejausmė. Toks pat atrodo ir pasakojimas – niūrus, neemocingas, daug kas bandoma aiškinti racionaliai, pateikiant nemažai moksliniais tyrimais grįstos informacijos. Smilos silpnybė – ledas, sniegas, o tai irgi siejasi su slogia nuotaika, tad visame romane juntama niūri, šalta atmosfera. Tiek pateikiama informacija, kuri atidžiai skaitantiems praplės akiratį, tiek vientisa ir įtaigi romano nuotaika – neabejotini privalumai, dėl kurių man šią knygą ir norisi girti.

Skaitant atsiveria ne tik ledo grožis, bet ir puikiai išplėtotas pagrindinės veikėjos paveikslas – po truputį dėliojama moters gyvenimo istorija, o jos monologai leidžia geriau pažinti personažą, kuris, rodos, užsitvėręs tokią sieną tarp savęs ir aplinkos, kad kai kada būdavo sunku Smilą pajusti. O kai sunku pajusti, nėra lengva ir susigyventi su veikėja, jos istorija, aprašoma situacija tiek, kad pradėtų rūpėti, kas vyksta.

Romanas ne iš lengvųjų, reikia atidaus, lėto skaitymo. Yra nemažai veikėjų, kurie pradžioje pristatomi, o vėliau lieka tik jų vardai, be jokių užuominų ir nuorodų į tai, kas jie tokie. Kadangi turiu sunkumų, kai reikia įsiminti veikėjų vardus (kai kada iki pat knygos pabaigos jų taip ir neprisimenu), neretai reikėdavo ilgėliau pasukti galvą ar atsiversti ankstesnius lapus ir išsiaiškinti, kas jie tokie. Ir kuo toliau skaičiau, tuo didesnė buvo maišalynė, o tai kiek vargino. Tačiau padėtį gelbėjo Smilos monologai, kuriuose ji svarsto ar bando paaiškinti tam tikrus savo pasirinkimus, racionalizuoti jausmus – gal tai jai ne visada pridėjo žmogiškumo (per tą jos šaltį ir atšiaurumą kaip tik šito ir trūko), bet taiklių minčių užteko, kad įvertinčiau jos įdomią mąstyseną ar rasčiau artimų sau įžvalgų.

Detektyvinė siužetinė linija – chaotiška, ne visada patraukli, tačiau atomazga bei atskleistos nusikaltimo priežastys gan įdomios dėl to, kad nieko panašaus neteko matyti kitose knygose (tiesa, detektyvus retai skaitau, tad galiu kalbėti tik bendrai apie visus iki šiol skaitytus romanus ar trilerius).

„Panelės Smilos sniego jausmas“ – detektyvinis romanas, turintis tiek stiprybių, tiek silpnybių. Deja, mano atveju silpnybės paėmė viršų, bet vis vien norisi rekomenduoti jį atmosferinių knygų, skandinaviško stiliaus, inteligentiškų detektyvų bei romanų mėgėjams.

1997-aisiais pasirodė filmas, pastatytas pagal šią knygą – Smilla’s Sense of Snow.

9.4. Virginia Woolf „Į švyturį“

Viginia Woolf tikriausiai visuomet man asocijuosis pirmiausia su The Hours. Nors perskaityti ką nors iš jos kūrybos man norėjosi jau seniai, vis neprisiruošdavau. Net įsigytos „Į švyturį“ nepuoliau skaityti ir todėl ji beveik porą metų išbuvo pas mane, kol pagaliau sulaukė savo eilės. Tiesą sakant, tikrai ją buvau paėmusi keletą kartų, bet po kelių lapų vis numesdavau. Pradėdavau kurią kitą ir šiai tekdavo laukti, kol vėl pritrūkusi skaitymui knygų paimsiu iš nevilties būtent ją. Taip nutiko ir šįkart. Tik jau padėjau į šoną nebe po kelių lapų, o perskaičiusi iki pat paskutinio.

Romane pasakojama apie Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Pasakojimas įkvėptas pačios autorės prisiminimų apie savo vaikystę.

V. Woolf rašo gražiai, to nežadu neigti, nes tai yra tiesa, kurią pastebėti nesunku. Daug puikių atsiliepimų, pagyrų autorei, knygai (teigiama, kad tai viena geriausių autorės knygų), neslėpsiu, kiek įpareigoja. Ypač kai skaičiau ir knietėjo eilinį sykį ją mesti šalin. Tik kad nelabai jau norėjau ją atidėti kitam kartui, nes supratau, kad tas kitas kartas tikrai nebeateitų. O ir vis vien kažkiek kirbėjo, kad galbūt kažkuriuo metu jau pamatysiu tai, sulauksiu kažko. Ir skaitant paskutinį ketvirtį net juokas suėmė, nes prieš tai skaitytoji knyga („Mėlynų siūlų ritė“, kurios dar neaptariau) lygiai taip pat sudominti pradėjo paskutiniame ketvirtadalyje teksto. Taip, likus maždaug 70 puslapių iki pabaigos V. Woolf pagaliau kažkiek mane savo tekstu ėmė dominti. Tad sakyti, kad visai nepatiko, nebesigauna.

Tekstas, kad ir patrauklus savo sakiniais, bet pernelyg painus. Lengva pavargti, nebesusivokti, kuris veikėjas dabar mąsto, tenka versti puslapį atgal, žiūrėti, kada buvo perėjimas nuo vieno prie kito, vos tik viskas paaiškėja, jau žiūriu, kad jau kitas šneka, bet kas tas kitas? Ir pavargti lengva ne kiek dėl painumo, nes po keliasdešimt puslapių pripratau prie tokio pasakojimo būdo, išmokau veikėjų vardus ir pavardes (nes vien tai pradžioje kėlė sunkumų, kai nebesuprasdavau, kur kuris, bet čia jau mano amžina problema). Romanas pasirodė pernelyg monotoniškas. Man nebūtinas veiksmas romane, bet čia kažkas buvo ne taip. Atrodo, visai nemažai visko galima įžvelgti veikėjų pamąstymuose: ir feminizmo apraiškų, ir santykių peripetijų, bet vietomis jaučiausi lyg žiūrėdama tą stereotipišką lietuvišką filmą su daug atodūsių, žvilgsnių, scenų su ilgai varvančiu vandeniu iš čiaupo (tik čia tikriausiai būtų kokie nors virbalai, valgymo procesas ir kt.), kai visa tai stebint tiesiog apima snaudulys. Ir tik tuomet, kai buvo pereita prie įvykių po kiek laiko, o vasarnamis tapęs apleistas, skaityti tapo kiek įdomiau. Bet pabaigoje vėl susidomėjimas dingo, čia jau supratau, kad dar viena bėda man buvo veikėjai, jų monologai, kuriuose kad ir galima pamatyti vadinamųjų tiesų (kai rašytojai sugeba taikliai aprašyti tokias veikėjų mintis, kurios puikiai žinomos kiekvienam žmogui, bet nebūtinai garsiai apkalbamos, nes atrodo nepatogios ar pernelyg asmeniškos), bet bendrai nieko įdomaus ir patrauklaus nepateikiančio, kad norėtųsi sekti tų veikėjų gyvenimus.

O bendrai tai kažkoks štilis, pažiūrėjau, kad paskutinė knyga, kuri paliko tokį įspūdį, kad bent 4/5 sugebėčiau parašyti, buvo gruodžio pradžioje. Senokai.

8.24. Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

„Nepakeliama būties lengvybė“ – bene žinomiausias ir daugiausiai visur minimas autoriaus romanas, kurio naujasis lietuviškas leidimas gali pasigirti dar ir puikiu viršeliu.

1968-ųjų Praha. Gydytojo Tomo ir fotografės Terezos meilė, jo nuolatinė neištikimybė, jos pavydas ir naktiniai košmarai, Tomo meilužė Sabina bei su ja karts nuo karto susitinkantis Francas – pagrindiniai veikėjai, kuriais naudodamasis autorius analizuoja įvairiausius būties klausimus.

Kiekvienas veikėjas išplėtotas gan stipriai, neabejotinai privalumas yra tai, kad apie juos sužinoma iš kelių perspektyvų, taip suformuojant neblogą kiekvieno iš jų paveikslą. Pasakotojas nevengia komentuoti vieno ar kito veikėjo pasirinkimų, veiksmų, komentarai neretai išsiplečia iki keleto sustoti ir apsvarstyti iškeliamas idėjas priverčiančių pastraipų. Perėjimai nuo aprašomo veiksmo prie, paprastai tariant, filosofavimų nežymūs ir neapsunkinantys skaitymo, pačiai buvo net ir kiek keista, kaip autorius gebėjo romaną, kuris yra kur kas daugiau nei plikas siužetas, nesiūlantis nieko daugiau išskyrus išorinį veiksmą bei paviršutiniškus dialogus, parašyti taip, kad būtų lengva skaityti, nors tuo pačiu ir suvokiama, kad jis nėra lengvas.

Šviesus, melancholiškas romanas, kuris vietomis išties įtraukdavo, patiko samprotavimai ir apie atsitiktinumus, ir apie pasirinkimus ar tą pačią būties lengvybę skaityti. Tik kažkaip, lygiai kaip ir su keliomis prieš tai skaitytomis knygomis, būdavo momentų, kai viskas išslysdavo, pasimesdavo neaišku kur ir kodėl. O dabar, kai jau nuo perskaitymo praėjo dvi savaitės, jei ne dar daugiau, o mano galvoje apie ją visai nieko nebebuvo likę (kol neprisėdau rašyti ir po truputį pradėjo kilti prisiminimai, kad apie vieną ar kitą buvo kalbėta ir kad įdomių minčių buvo ne viena), pažadėjau sau, kad reikia užbaigti tokius ilgai trunkančius atidėliojimus aprašyti perskaitytą knygą. Nes vienas vargas viską išnarplioti galvoje, ypač, jei kyla jausmas, kad tai netaps itin įsimintinu kūriniu, ar pastarieji skaitiniai buvo kažkuo panašūs (net jei tai – tik nuotaika, bendras įspūdis). Bet kuriuo atveju, tai buvo seniai norėtas perskaityti kūrinys, džiaugiuosi, kad galop pasiėmiau ir išsiaiškinau, apie ką visa tai.

Ekranizacija, kaip nė kiek ir nekeista, buvo, The Unbearable Lightness of Being pasirodė 1988-aisiais, vaidina iki šių dienų vertinami aktoriai (Daniel Day-Lewis ir Juliette Binoche).

7.43. J. M. Coetzee ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“

maiklo-k-gyvenimasBuvau išsikėlusi tikslą susipažinti su J. M. Coetzee kūryba, o ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“ buvo tiesiog pirmoji į akį kritusi knyga, kurią pasičiupau kažkada metų pradžioje, tada taip ir nepradėjusi skaityti privalėjau grąžinti į biblioteką, o galop likimas vėl ją man pakišo po nosimi, kai tik pasirodė naujasis leidimas. Neskaičiau anotacijos, neatkreipiau dėmesio, kad būtent ši knyga pelnė Booker’io premiją, kol dabar, ruošdamasi aptarti tai, ką perskaičiau, neatsiverčiau nugarėlės. Pirmieji puslapiai, skaityti kažkada per pietų pertrauką net ir nesužavėjo, bet nė nebuvo minties, kad nebeskaitysiu – ir šiandien vėl pradėjusi nuo pirmojo puslapio, po truputį įsitraukiau į istoriją, pasakojančią apie Maiklą K – vyrą, turintį kiškio lūpą, vaikystę ir paauglystę praleidusį prieglaudoje, vėliau suvokusį, kad jis gimęs tam, kad rūpintųsi savo motina, tačiau po jos mirties, jam nė nespėjus įgyvendinti jos noro (persikelti su ja į jos vaikystės namus), likusį klajoti po šalį, kur siaučia karas ir kur surasti ramybę, kurios Maiklui taip norisi, pernelyg sudėtinga.

Iš pažiūros, skaityti lengva, nes rašymo stilius – itin paprastas (bet toli gražu tai nereiškia, kad kalba ir sakinių struktūra skurdi. Atvirkščiai – tai vienas tų kūrinių, kurių sakiniai tiesiog lipte limpa vienas prie kito), tekstas slysta greitai ir be trukdžių, nepaisant to, kad veiksmo nedaug, o dialogų – minimaliai. Tačiau lengvumas apima tik techninę romano dalį. Emocinio lengvumo šiame kūrinyje rasti nėra prošvaisčių, kadangi atmosfera niūri ir slogi, skaitant atrodė, kad kuo toliau, tuo viskas tik sunkėja, grimzta žemyn. Bet vargu, ar kitaip gali būti, kai pagrindinis veikėjas – niekada neradęs šilumos ir pritarimo, nuo pat mažumės buvęs vienišas ir nemylimas, dabar pats nori išvengti bet kokių saitų su kitais žmonėmis, jaustis nors kiek nuo jų priklausomas. Ir kaip tai sunku, kai, rodos, ant kiekvieno kampo stovi pareigūnai, pasirengę išvežti klajotojus į darbo stovyklas, suimti, jei tik pažeidžiama komendanto valanda, o ir aplinkiniai, pasiruošę paskutinius marškinius atimti. Net ir tarsi draugiškai nusiteikę sutiktieji Maiklui greitai pasirodo tik kaip vieni iš tų, kurie tik vienokios ar kitokios naudos trokšta bei nori jį suvaržyti savo siūlymais ir prašymais. Būdamas ribotų bendravimo gebėjimų Maiklas nė negeba pasakyti, ko iš tikrųjų jis nori iš gyvenimo, o ir, atrodo, sunkiai jo norus, kurie taip skiriasi nuo ,,normalių“ žmonių troškimų, kas suprastų ne tik romane, bet ir tuo atveju, jei Maiklas K gyventų tarp mūsų. Vienišumas, gyvenimo beprasmybė, laisvės troškimas ir noras tik egzistuoti, negalvojant apie ateitį, nejaučiant ir nekreipiant dėmesio į dienų bei metų tėkmę, vengiant bet kokio varginančio ir grėsmingai atrodančio bendravimo su aplinkiniais, pateikti tik aprašant pagrindinio veikėjo kelionę, jo būseną ir elgesį įvairiose situacijose. Bet to visiškai pakanka, kad romanas įtikintų, nes ilgiausius filosofinius monologus rasti kūrinyje, kurio centre – toks personažas kaip Maiklas, atrodytų dirbtina bei neįtikinama.

Tiesa, visgi šiek tiek minėtų filosofinių monologų rasti galima antrajame knygos skyriuje. Šis skyrius, kuriame kalba epizodinis veikėjas, kuris nei įdomus, nei darantis kažkokią įtaką kūriniui, man pasirodė absoliučiai nereikalingas ir ,,įmestas“ visai atsitiktinai. Tai, kas pateikiama šiame skyriuje (antrasis skyrius prasideda maždaug nuo 170 psl, taigi, jau artėjant į pabaigą), man tebuvo nereikalingi pasvarstymai ir klausimai, kuriuos skaitantysis ir pats gali išsikelti, stebėdamas Maiklo K klajones ir siužetinius vingius. Per tuos keliasdešimt puslapių sugebėjau atitrūkti nuo visko, kas mane traukė šioje knygoje, o trečiasis skyrius, neskaitant kelių neprastų momentų, pasirodė dar vienas atskiras gabalas teksto, kuriame neberadau nieko, kas iki tol sulaikė įdomumą, o ir kai kurie sprendimai jau buvo tokie, kurių vargiai pabaigoje bereikėjo.

,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“ yra viena tų knygų, apie kurias kalbėti yra sudėtinga, o perskaičius dar ir norisi, kad viskas susigulėtų ir susiformuotų aiškesnė nuomonė apie patį romaną. Kaip galima suprasti iš to, ką rašiau, antrasis ir trečiasis skyriai bendrą įspūdį kiek sugadino, bet pirmasis skyrius, užimantis didžiąją dalį knygos, pasirodė išties neprastas. Tik reikia nusiteikti, kad bus sunku pabėgti nuo niūrių nuotaikų ir egzistencinių klausimų.

6.55. William S. Burroughs ,,Nuogas kąsnis“

nuogasNesuprantu, iš kur toks noras save kankinti. Jau perskaičius pirmuosius lapus suvokiau, kad darsyk visai neaišku kodėl paėmiau knygą tema, kuri manęs dar nėsyk nesužavėjo. Tačiau aš jos nepadėjau į šalį. Skaičiau iki paskutinio puslapio, tiesa, neretai pasitelkdama greitąjį skaitymą, kai akys slysta stulpeliais, o ne eilutėm. Chaotiška, siurrealistiška, neturinti siužeto (arba aš jo neįžvelgiau), tai tiesiog atskiri epizodai, kuriuos sujungti į vieną rišlų pasakojimą man atrodė pernelyg sunku. Dar apsunkino viską ir žodynas bei pagrindinės temos. Tiesiog. Aš vis dar klausiu savęs, kodėl ją apskritai baigiau skaityti. Nes visiškai nepatiko. Bet galbūt pagaliau pasimokysiu, kad reikia mesti nepatinkantį kūrinį kuo greičiau bei tą laiką išnaudoti prasmingesnėms knygoms nei ši?

Ekranizacija

Yra filmas ,,Naked Lunch“, beje, neprastai įvertintas bei režisuotas David Cronenberg. Daugiau informacijos rasite čia.