9.4. Virginia Woolf „Į švyturį“

Viginia Woolf tikriausiai visuomet man asocijuosis pirmiausia su The Hours. Nors perskaityti ką nors iš jos kūrybos man norėjosi jau seniai, vis neprisiruošdavau. Net įsigytos „Į švyturį“ nepuoliau skaityti ir todėl ji beveik porą metų išbuvo pas mane, kol pagaliau sulaukė savo eilės. Tiesą sakant, tikrai ją buvau paėmusi keletą kartų, bet po kelių lapų vis numesdavau. Pradėdavau kurią kitą ir šiai tekdavo laukti, kol vėl pritrūkusi skaitymui knygų paimsiu iš nevilties būtent ją. Taip nutiko ir šįkart. Tik jau padėjau į šoną nebe po kelių lapų, o perskaičiusi iki pat paskutinio.

Romane pasakojama apie Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Pasakojimas įkvėptas pačios autorės prisiminimų apie savo vaikystę.

V. Woolf rašo gražiai, to nežadu neigti, nes tai yra tiesa, kurią pastebėti nesunku. Daug puikių atsiliepimų, pagyrų autorei, knygai (teigiama, kad tai viena geriausių autorės knygų), neslėpsiu, kiek įpareigoja. Ypač kai skaičiau ir knietėjo eilinį sykį ją mesti šalin. Tik kad nelabai jau norėjau ją atidėti kitam kartui, nes supratau, kad tas kitas kartas tikrai nebeateitų. O ir vis vien kažkiek kirbėjo, kad galbūt kažkuriuo metu jau pamatysiu tai, sulauksiu kažko. Ir skaitant paskutinį ketvirtį net juokas suėmė, nes prieš tai skaitytoji knyga („Mėlynų siūlų ritė“, kurios dar neaptariau) lygiai taip pat sudominti pradėjo paskutiniame ketvirtadalyje teksto. Taip, likus maždaug 70 puslapių iki pabaigos V. Woolf pagaliau kažkiek mane savo tekstu ėmė dominti. Tad sakyti, kad visai nepatiko, nebesigauna.

Tekstas, kad ir patrauklus savo sakiniais, bet pernelyg painus. Lengva pavargti, nebesusivokti, kuris veikėjas dabar mąsto, tenka versti puslapį atgal, žiūrėti, kada buvo perėjimas nuo vieno prie kito, vos tik viskas paaiškėja, jau žiūriu, kad jau kitas šneka, bet kas tas kitas? Ir pavargti lengva ne kiek dėl painumo, nes po keliasdešimt puslapių pripratau prie tokio pasakojimo būdo, išmokau veikėjų vardus ir pavardes (nes vien tai pradžioje kėlė sunkumų, kai nebesuprasdavau, kur kuris, bet čia jau mano amžina problema). Romanas pasirodė pernelyg monotoniškas. Man nebūtinas veiksmas romane, bet čia kažkas buvo ne taip. Atrodo, visai nemažai visko galima įžvelgti veikėjų pamąstymuose: ir feminizmo apraiškų, ir santykių peripetijų, bet vietomis jaučiausi lyg žiūrėdama tą stereotipišką lietuvišką filmą su daug atodūsių, žvilgsnių, scenų su ilgai varvančiu vandeniu iš čiaupo (tik čia tikriausiai būtų kokie nors virbalai, valgymo procesas ir kt.), kai visa tai stebint tiesiog apima snaudulys. Ir tik tuomet, kai buvo pereita prie įvykių po kiek laiko, o vasarnamis tapęs apleistas, skaityti tapo kiek įdomiau. Bet pabaigoje vėl susidomėjimas dingo, čia jau supratau, kad dar viena bėda man buvo veikėjai, jų monologai, kuriuose kad ir galima pamatyti vadinamųjų tiesų (kai rašytojai sugeba taikliai aprašyti tokias veikėjų mintis, kurios puikiai žinomos kiekvienam žmogui, bet nebūtinai garsiai apkalbamos, nes atrodo nepatogios ar pernelyg asmeniškos), bet bendrai nieko įdomaus ir patrauklaus nepateikiančio, kad norėtųsi sekti tų veikėjų gyvenimus.

O bendrai tai kažkoks štilis, pažiūrėjau, kad paskutinė knyga, kuri paliko tokį įspūdį, kad bent 4/5 sugebėčiau parašyti, buvo gruodžio pradžioje. Senokai.

Reklama

8.24. Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

„Nepakeliama būties lengvybė“ – bene žinomiausias ir daugiausiai visur minimas autoriaus romanas, kurio naujasis lietuviškas leidimas gali pasigirti dar ir puikiu viršeliu.

1968-ųjų Praha. Gydytojo Tomo ir fotografės Terezos meilė, jo nuolatinė neištikimybė, jos pavydas ir naktiniai košmarai, Tomo meilužė Sabina bei su ja karts nuo karto susitinkantis Francas – pagrindiniai veikėjai, kuriais naudodamasis autorius analizuoja įvairiausius būties klausimus.

Kiekvienas veikėjas išplėtotas gan stipriai, neabejotinai privalumas yra tai, kad apie juos sužinoma iš kelių perspektyvų, taip suformuojant neblogą kiekvieno iš jų paveikslą. Pasakotojas nevengia komentuoti vieno ar kito veikėjo pasirinkimų, veiksmų, komentarai neretai išsiplečia iki keleto sustoti ir apsvarstyti iškeliamas idėjas priverčiančių pastraipų. Perėjimai nuo aprašomo veiksmo prie, paprastai tariant, filosofavimų nežymūs ir neapsunkinantys skaitymo, pačiai buvo net ir kiek keista, kaip autorius gebėjo romaną, kuris yra kur kas daugiau nei plikas siužetas, nesiūlantis nieko daugiau išskyrus išorinį veiksmą bei paviršutiniškus dialogus, parašyti taip, kad būtų lengva skaityti, nors tuo pačiu ir suvokiama, kad jis nėra lengvas.

Šviesus, melancholiškas romanas, kuris vietomis išties įtraukdavo, patiko samprotavimai ir apie atsitiktinumus, ir apie pasirinkimus ar tą pačią būties lengvybę skaityti. Tik kažkaip, lygiai kaip ir su keliomis prieš tai skaitytomis knygomis, būdavo momentų, kai viskas išslysdavo, pasimesdavo neaišku kur ir kodėl. O dabar, kai jau nuo perskaitymo praėjo dvi savaitės, jei ne dar daugiau, o mano galvoje apie ją visai nieko nebebuvo likę (kol neprisėdau rašyti ir po truputį pradėjo kilti prisiminimai, kad apie vieną ar kitą buvo kalbėta ir kad įdomių minčių buvo ne viena), pažadėjau sau, kad reikia užbaigti tokius ilgai trunkančius atidėliojimus aprašyti perskaitytą knygą. Nes vienas vargas viską išnarplioti galvoje, ypač, jei kyla jausmas, kad tai netaps itin įsimintinu kūriniu, ar pastarieji skaitiniai buvo kažkuo panašūs (net jei tai – tik nuotaika, bendras įspūdis). Bet kuriuo atveju, tai buvo seniai norėtas perskaityti kūrinys, džiaugiuosi, kad galop pasiėmiau ir išsiaiškinau, apie ką visa tai.

Ekranizacija, kaip nė kiek ir nekeista, buvo, The Unbearable Lightness of Being pasirodė 1988-aisiais, vaidina iki šių dienų vertinami aktoriai (Daniel Day-Lewis ir Juliette Binoche).

7.43. J. M. Coetzee ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“

maiklo-k-gyvenimasBuvau išsikėlusi tikslą susipažinti su J. M. Coetzee kūryba, o ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“ buvo tiesiog pirmoji į akį kritusi knyga, kurią pasičiupau kažkada metų pradžioje, tada taip ir nepradėjusi skaityti privalėjau grąžinti į biblioteką, o galop likimas vėl ją man pakišo po nosimi, kai tik pasirodė naujasis leidimas. Neskaičiau anotacijos, neatkreipiau dėmesio, kad būtent ši knyga pelnė Booker’io premiją, kol dabar, ruošdamasi aptarti tai, ką perskaičiau, neatsiverčiau nugarėlės. Pirmieji puslapiai, skaityti kažkada per pietų pertrauką net ir nesužavėjo, bet nė nebuvo minties, kad nebeskaitysiu – ir šiandien vėl pradėjusi nuo pirmojo puslapio, po truputį įsitraukiau į istoriją, pasakojančią apie Maiklą K – vyrą, turintį kiškio lūpą, vaikystę ir paauglystę praleidusį prieglaudoje, vėliau suvokusį, kad jis gimęs tam, kad rūpintųsi savo motina, tačiau po jos mirties, jam nė nespėjus įgyvendinti jos noro (persikelti su ja į jos vaikystės namus), likusį klajoti po šalį, kur siaučia karas ir kur surasti ramybę, kurios Maiklui taip norisi, pernelyg sudėtinga.

Iš pažiūros, skaityti lengva, nes rašymo stilius – itin paprastas (bet toli gražu tai nereiškia, kad kalba ir sakinių struktūra skurdi. Atvirkščiai – tai vienas tų kūrinių, kurių sakiniai tiesiog lipte limpa vienas prie kito), tekstas slysta greitai ir be trukdžių, nepaisant to, kad veiksmo nedaug, o dialogų – minimaliai. Tačiau lengvumas apima tik techninę romano dalį. Emocinio lengvumo šiame kūrinyje rasti nėra prošvaisčių, kadangi atmosfera niūri ir slogi, skaitant atrodė, kad kuo toliau, tuo viskas tik sunkėja, grimzta žemyn. Bet vargu, ar kitaip gali būti, kai pagrindinis veikėjas – niekada neradęs šilumos ir pritarimo, nuo pat mažumės buvęs vienišas ir nemylimas, dabar pats nori išvengti bet kokių saitų su kitais žmonėmis, jaustis nors kiek nuo jų priklausomas. Ir kaip tai sunku, kai, rodos, ant kiekvieno kampo stovi pareigūnai, pasirengę išvežti klajotojus į darbo stovyklas, suimti, jei tik pažeidžiama komendanto valanda, o ir aplinkiniai, pasiruošę paskutinius marškinius atimti. Net ir tarsi draugiškai nusiteikę sutiktieji Maiklui greitai pasirodo tik kaip vieni iš tų, kurie tik vienokios ar kitokios naudos trokšta bei nori jį suvaržyti savo siūlymais ir prašymais. Būdamas ribotų bendravimo gebėjimų Maiklas nė negeba pasakyti, ko iš tikrųjų jis nori iš gyvenimo, o ir, atrodo, sunkiai jo norus, kurie taip skiriasi nuo ,,normalių“ žmonių troškimų, kas suprastų ne tik romane, bet ir tuo atveju, jei Maiklas K gyventų tarp mūsų. Vienišumas, gyvenimo beprasmybė, laisvės troškimas ir noras tik egzistuoti, negalvojant apie ateitį, nejaučiant ir nekreipiant dėmesio į dienų bei metų tėkmę, vengiant bet kokio varginančio ir grėsmingai atrodančio bendravimo su aplinkiniais, pateikti tik aprašant pagrindinio veikėjo kelionę, jo būseną ir elgesį įvairiose situacijose. Bet to visiškai pakanka, kad romanas įtikintų, nes ilgiausius filosofinius monologus rasti kūrinyje, kurio centre – toks personažas kaip Maiklas, atrodytų dirbtina bei neįtikinama.

Tiesa, visgi šiek tiek minėtų filosofinių monologų rasti galima antrajame knygos skyriuje. Šis skyrius, kuriame kalba epizodinis veikėjas, kuris nei įdomus, nei darantis kažkokią įtaką kūriniui, man pasirodė absoliučiai nereikalingas ir ,,įmestas“ visai atsitiktinai. Tai, kas pateikiama šiame skyriuje (antrasis skyrius prasideda maždaug nuo 170 psl, taigi, jau artėjant į pabaigą), man tebuvo nereikalingi pasvarstymai ir klausimai, kuriuos skaitantysis ir pats gali išsikelti, stebėdamas Maiklo K klajones ir siužetinius vingius. Per tuos keliasdešimt puslapių sugebėjau atitrūkti nuo visko, kas mane traukė šioje knygoje, o trečiasis skyrius, neskaitant kelių neprastų momentų, pasirodė dar vienas atskiras gabalas teksto, kuriame neberadau nieko, kas iki tol sulaikė įdomumą, o ir kai kurie sprendimai jau buvo tokie, kurių vargiai pabaigoje bereikėjo.

,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“ yra viena tų knygų, apie kurias kalbėti yra sudėtinga, o perskaičius dar ir norisi, kad viskas susigulėtų ir susiformuotų aiškesnė nuomonė apie patį romaną. Kaip galima suprasti iš to, ką rašiau, antrasis ir trečiasis skyriai bendrą įspūdį kiek sugadino, bet pirmasis skyrius, užimantis didžiąją dalį knygos, pasirodė išties neprastas. Tik reikia nusiteikti, kad bus sunku pabėgti nuo niūrių nuotaikų ir egzistencinių klausimų.

6.55. William S. Burroughs ,,Nuogas kąsnis“

nuogasNesuprantu, iš kur toks noras save kankinti. Jau perskaičius pirmuosius lapus suvokiau, kad darsyk visai neaišku kodėl paėmiau knygą tema, kuri manęs dar nėsyk nesužavėjo. Tačiau aš jos nepadėjau į šalį. Skaičiau iki paskutinio puslapio, tiesa, neretai pasitelkdama greitąjį skaitymą, kai akys slysta stulpeliais, o ne eilutėm. Chaotiška, siurrealistiška, neturinti siužeto (arba aš jo neįžvelgiau), tai tiesiog atskiri epizodai, kuriuos sujungti į vieną rišlų pasakojimą man atrodė pernelyg sunku. Dar apsunkino viską ir žodynas bei pagrindinės temos. Tiesiog. Aš vis dar klausiu savęs, kodėl ją apskritai baigiau skaityti. Nes visiškai nepatiko. Bet galbūt pagaliau pasimokysiu, kad reikia mesti nepatinkantį kūrinį kuo greičiau bei tą laiką išnaudoti prasmingesnėms knygoms nei ši?

Ekranizacija

Yra filmas ,,Naked Lunch“, beje, neprastai įvertintas bei režisuotas David Cronenberg. Daugiau informacijos rasite čia.

6.53. Jack London ,,Martinas Idenas“

martinasNeseniai peržiūrėdama, ką skaičiau per metus, susimąsčiau, kad nelabai ką paminėti turėsiu metų ataskaitoje prie labiausiai patikusių knygų, nes tokių – vos keletas. Tad dabar galėsiu nusiraminti, nes vienos rekomendacijos paskatinta pasiėmiau ,,Martiną Ideną“, į kurią iki tol nebuvau kreipusi dėmesio, nors apie egzistavimą žinojau. Ir, jei pradžioje dar buvo abejonių, galiausiai likau sužavėta.

Siužetas iš pažiūros skamba gan standartiškai. Martinas Idenas, jūreivis ir skurdžioje aplinkoje gyvenantis jaunuolis, susipažįsta su Ruta, priklausančia visuomenės grietinėlei. Jį sužavi gyvenimas, kuris yra visiškai priešingas tam, kuriame sukasi jis pats, išsilavinę, apsiskaitę ir protingai kalbantys žmonės, o Ruta ir meilė jai Martiną paskatina žūtbūt tapti lygiu savo socialine padėtimi su mergina bei ją supančiais žmonėmis. Tačiau įdomioji dalis prasideda, kai Martinas pradeda grumtis su sunkumais, kurie iškyla jam siekiant svajonės link, o galiausiai viskas susisuka taip, kaip iš pirmojo ketvirčio knygos nė nebūčiau pagalvojusi.

Suprantu, kad apie gerą knygą vertėtų kalbėti nuo pliusų, o minusus palikti pabaigai, vos užsimenant (juk kai įdomi knyga, norisi sudominti ir kitus), bet kadangi šioje knygoje minusai lindo būtent pradžioje, tai būtent nuo pastarųjų ir pradėsiu. Rutos ir Martino meilė – tai buvo labiausiai erzinanti siužetinė linija. Rutos siekis padaryti Martiną idealų, o Martino įsivaizdavimas, kokia dieviška ir ideali yra Ruta, vietomis net pykdė. Su jaučiamais jausmais susiję išsireiškimai atrodė pernelyg sentimentalūs, hiperbolizuoti ir nerealistiški, paprasčiau tariant – svaigstama kiek tik įmanoma. Ir to knygos pradžioje nemažai. Dar nežavėjo ir Martino motyvacija visko siekti dėl Rutos – ne dėl savęs, bet dėl vienos moters, kuri gali bet kada jį palikti ar paprasčiausiai mirti, tad kyla klausimas: o kas būtų tuomet? Ir vyliausi, kad tik nebūtų standartinė pabaiga… Tačiau, kas keisčiausia, smalsumas, kaip seksis Martinui, ir kas iš viso to išeis, skatino susidomėjimą ir laisvą minutę vis prisėsdavau prie jos.

Galiausiai, kai meilė pasitraukė į antrą planą ir sumažėjo visokių vartyti akis verčiančių frazių apie tai, kokia Ruta dieviška ir visokia kitokia, o buvo susitelkta į Martiną ir tai, kokį kelią jam teko eiti, kad žingsnis po žingsnio siektų savo tikslo link, skaityti tapo tik įdomiau. Kreivai žiūrėjau į jo gan nemažą pasitikėjimą savimi, kurio jam netrūko nuo pradžių, kita vertus, negalima nesižavėti jo stipria (netgi geležine) valia bei neišsemiamu tikėjimu savimi net tuomet, kai nė cento nesukrapštydavo maistui. Autorius įtaigiai perteikė situaciją, kai visi nebetiki Martinu, išjuokia ar šalinasi jo, tačiau jis pats sugeba išlaikyti tikėjimą, kad vieną dieną jam tikrai pavyks. Jo imlumas, siekimas žinių, atsidavimas mokslams, kas jam iki tol buvo visai nepažinta sritis, išties gali paskatinti ir pačiam skaitytojui imtis kuo nors domėtis. Romane aprėpiama nemažai temų, kurios tokios pat aktualios ir šiomis dienomis, užkabinamos filosofinės idėjos, kasdieniniai pastebėjimai, kuriais rodomas žmonių išgedimas, siauras, kone tunelinis mąstymas, veidmainiškumas ir, žinoma, materialinės gerovės išaukštinimas.

Jei neretai būna, kad skaitant susidaro įspūdis, jog į pabaigą rašytojas pamažu išsikvepia ar ima tiesiog tempti gumą, tai čia – atvirkščias variantas. Kuo toliau, tuo viskas geryn tik ėjo, o po įvykstančio lūžio (skaitant tampa aišku, kuri vieta tampa tuoju lūžio tašku) skaityti tampa vienas malonumas. Sakyčiau, netgi tobulai einama kulminacijos link, taip viskas pamažu, natūraliai, kad skaitant galima pajausti ir suprasti, kuo gyvena Martinas, kas dedasi jo viduje ir aplinkoje (bet galbūt, kad toji Martino savijauta ir man pačiai kiek pažįstama). Pabaiga tik puikiai susumuoja viską.

O jau galvojau, kad kažkas su manimi pasidarė ir reikia daryti keleto mėnesių pertrauką skaityme. Bet matyt reikia ne pertraukos, o tokių įdomių ir įtraukiančių skaitinių kaip šis. Rašausi prie geriausių skaitytų.

Ekranizacijos

Nors garsioji ,,Baltoji iltis“ ekranizuota daugybę kartų, ,,Martinas Idenas“ turi vos keletą jų. Ir, kaip suprantu, nė viena iš jų nėra nors kiek garsi. 1914-aisiais pasirodė pirmoji ekranizacija ,,Martin Eden“(daugiau informacijos čia), 1942-aisiais antroji – ,,The Adventures of Martin Eden“ (daugiau informacijos čia), o 1979-aisiais pasirodė 5 dalių mini serialas ,,Martin Eden“ (daugiau informacijos čia).

6.52. Charles Dickens ,,Kalėdų giesmė“

kalėdų giesmėTikriausiai nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs šios istorijos. Matyta ne viena ekranizacija, vaikystėje skaitytuose komiksuose šios istorijos interpretacijų taip pat esu radusi. Tik vieną dieną ateina suvokimas, kad originalo taip ir neteko skaityti. Atsižvelgiant į tai, kad tai būtų proga tęsti pažintį su Ch. Dickens kūryba (iki tol skaityta tik Didieji lūkesčiai), kol neprasidėjo tokios tematikos knygų bumas, nusičiupau bibliotekoje.

Pagrindinis veikėjas Skrudžas – visuomet viskuo nepatenkintas, o dar ir gailintis visko ne tik kitiems, bet ir sau, nepaisant to, kad pinigų turi su kaupu. Šv. Kūčių dieną Skrudžas, kitaip nei šventiškai nusiteikę aplinkiniai, rodos, tik dar bjauresnis patampa, tikriausiai pati panašia į jį tampu, kai ateina lapkričio pradžia, o su ja – ir kalėdinės prekės, papuoštos eglės parduotuvėse. Grįžtant prie Skrudžo, jo charakterio apibūdinimas aprašomas gan trumpai, tačiau tiek užtenka, kad susiformuotų nuomonė, jog trijų dvasių (Praeities, Dabarties ir Ateities) apsilankymas jo namuose buvo išties reikalingas.

Ir galvoju, kad čia pirmas kartas, kai skaitant knygą nepaprastai trukdė tai, kad istorija jau žinoma ir matyta / girdėta nesyk. Skaitau ir žinau, ko laukti kitame puslapyje, todėl nėra nieko, kas intriguotų, kas skatintų skaityti toliau. Tiesa, buvo pora scenų, kurias su malonumu skaičiau – tai Dabarties dvasios parodyta scena Skrudžo sūnėno namuose (ypač šilta ir jauki scena, kai susirinkę artimiausi žmonės), bei pačioje pabaigoje, kai Skrudžas nueina pas tą patį jau minėtą sūnėną. Tas scenas skaitant labiausiai ir galima pajausti tai, kas iš tiesų yra šventės ir kam jos skirtos.

Ekranizacija

Jų yra labai daug (pirmoji pasirodė dar 1901-aisiais) o iš pastarųjų metų žymesnė tikriausiai yra 2009-ųjų A Christmas Carol, kurį režisavo Robert Zemeckis, o pagrindinius vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Jim Carrey, Gary Oldman ir Colin Firth. Pati žiūrėjau senokai jį, ir prisimenu, kad nė kiek man šis filmas nepatiko.

6.26. Jane Austen ,,Įtikinėjimas“

įtikinėjimasTragiškas viršelis tokios autorės kaip Jane Austen knygai, tačiau ne į viršelį reikia žiūrėti skaitant (aišku, paėmus į rankas nori nenori pamatai), o ir turinys, o ne apipavidalinimas svarbiausia. Tai trečiasis bandymas prisijaukinti Jane Austen – ir dar sėkmingesnis nei prieš tai buvęs (o juk ,,Emą“ jau irgi gyriau).

Knygoje pasakojama apie Aną Eliot – tuščiagarbio baroneto vidurinė dukra, kuriai 27-eri. Ji gyvena su vyresne seserimi bei tėvu. Jaunesnioji sesuo susituokusi gyvena atskirai. Ana prieš septynerius metus buvo įsimylėjusi patrauklų jūrų laivyno karininką Frederiką Ventvortą. Jis buvo protingas ir kupinas ambicijų, tačiau beturtis, todėl jauna mergina, neatlaikiusi aplinkos spaudimo, atsisakė už jo tekėti. Ir štai dabar Frederikas vėl sukiojasi jos apylinkėse. Tapęs kapitonu ir pasiekęs savo tikslus bei praturtėjęs, tačiau iki šiol dar neatleidęs Anai už tai, ką jį atstūmė.

Kaip ir kitos Jane Austen knygos (ar bent tos, kurias skaičiau), taip ir ši – lyg ir paprasta meilės istorija, nuspėjama, rodos, iki skausmo, bet parašyta taip, kad sunku buvo ir atsitraukti. Patiko tai, kad pagrindinė veikėja – visiškai neerzinanti, nepastebėjau jos poelgių, kurie būtų ypač kvaili ar neapgalvoti, ji pateikta kaip protinga ir įžvalgi – tikra prieštara savo artimiesiems.

,,…daug nuoširdesni yra žmonės, kartais leptelintys šį bei tą ne vietoje, negu tie, kurie visada viską gerai apgalvoja, kuriems nė žodelis neišsprūsta be reikalo.“

Stiprioji autorės pusė – tikrai ne siužetų kūrimas (nes jie daugmaž panašūs), o rašymo stilius. Ironija, aprašant Anos aplinkos žmones, jaučiama nemenka. Tuštybės apimti žmonės, perdėtai savo padėtį visuomenėje vertinantys, pastebintys išorinius bruožus, garbinantys jaunystę, savanaudiški ir susireikšminę. Ana, nesureikšminanti savo tėvo titulo, su visais kantriai bendraujanti ir blaiviai mąstanti, lieka vieniša – į ją dėmesio nekreipia ir nevertina nei seserys, nei tėvas. Tiesa, jaunesnioji dar bent jau laiko ją naudinga (kad ir siekdama savanaudiškų tikslų), kai kiti du – tiesiog ignoruoja. Todėl nenuostabu, kad Aną traukdavo svečiuotis pas kitus asmenis – ten, kur ji jausdavosi reikalinga ir naudinga, o rūpestis būdavo nuoširdesnis nei artimiausių šeimos narių. Ironija smelkiasi dialoguose, kurie pilni visokiausių mandagybių – džiaugiuosi, kad neteko tais laikais gyventi, nes visas apsimestinis rūpestis, domėjimasis, kurio būna ir šiuolaikiniame gyvenime, mane išties erzina. Ana nuoširdumą irgi vertino kur kas labiau, o perdėtos mandagybės jai kėlė juoką ar net gėdą. Buvo smagu skaityti apie visus veikėjus, jų ydas ir vieną kitą teigiamą savybę (nors, gerai pagalvojus, autorė ne kiekviename iš jų tų gerųjų savybių ir įžvelgė).

Žavus ir Anos bei Frederiko lėtas ėjimas vienas kito link. Nedrąsus, nepatiklūs žvilgsniai, raudoniu išmušti veidai, netrukus – vienas kitas ištartas žodis ar nežymus linktelėjimas. Ir taip pamažu, pamažu iki numanomos atomazgos. Pabaiga – greita, skubi, nebesigilinama kaip ir kas ten dėjosi po to, kai jie priėjo prie svarbaus savo gyvenime sprendimo, kiek ginčų buvo, ar jų apskritai buvo – o ir kam rūpi? Juk svarbiausia čia – suvokimas, kad duotas antras šansas, tik reikia nuspręsti, ar pasinaudoti juo, nustumiant į šalį visus pašalinius asmenis.

Įdomi, jausminga, prajuokinusi knyga – labai patiko. Kol kas geriausias iš trijų J. Austen skaitytų romanų.

Ekranizacijos

Ekranizacijų yra keletas, tad trumpai paminėsiu kiekvieną. Yra pora mini serialų Persuasion: pirmasis pasirodė 1960-aisiais (daugiau informacijos čia), antrasis pasirodė 1971-aisiais (daugiau informacijos čia).

1995-aisiais pasirodė pirmoji Persuasion ekranizacija kaip filmas (daugiau informacijos čia). 2007-aisiais buvo sukurtas televizijai skirtas filmas tuo pačiu pavadinimu (daugiau informacijos čia).