9.51. Jonathan Franzen ,,Pataisos“


Inida Lambert, nuvarginta vyro Alfredo, sergančio Parkinsono liga, bei pasiryžusi pokyčiams, nutaria paskutinį kartą visą šeimą sukviesti į namus prie Kalėdų stalo. Tačiau atrodo, kad vien tik ji tiki savo sukurta iliuzija, kad taip trokštama šventiška idiliška vakarienė iš tiesų įvyks.

Kiekviename skyriuje (kurį sudaro apie 100 puslapių) koncentruojamasi į kurį nors iš šeimos narių, tokiu būdu po truputį dėliojasi visos šeimos istorija, įvykiai ne tik visiems gyvenant kartu, bet ir vaikams atsiskyrus nuo tėvų. Toks pasakojimo būdas privalumas ir todėl, kad galime matyti skirtingų žmonių požiūrį į tą patį įvykį bei su juo susijusius kelis vertinimus. Tėvas Alfredas vaikų prisimenamas kaip griežtas ir valdingas, dabar kliedi naktimis, jo norą būti savarankišku pražudantys silpstantys gebėjimai atlikti kasdieninius veiksmus (nulaikyti šaukštą, įlipti/išlipti iš vonios ir kita), o galvoje sukasi prisiminimai apie senus laikus, kai tikėjosi patobulinti savo išradimą, kuris turėjo užtikrinti aprūpintą gyvenimą senatvėje. Inida – neurotiška ir net isteriška, nenusėdinti vietoje moteris, kuri tiki, kad kompanija, nupirkusi Alfredo išradimą, išgydys, pasitelkusi tyrimais ir bandymais. Vyriausias sūnus Garis – atrodo, susikūręs pavyzdingą gyvenimą (verslas, žmona, vaikai), tačiau po visu tuo slypi manipuliuoti mėgstanti žmona bei kova su depresija. Čipas – mylimiausias tėvo sūnus (nors pats Čipas to nesuvokia), vis kažko ieškantis, bet niekur nepritampantis, o po to, kai dėl santykių su studente buvo atleistas iš darbo, gavęs pasiūlymą vykti į Lietuvą ir ten užsiimti abejotina, bet nemažai pinigų atnešiančia veikla, daug negalvoja. Na, ir dukra Deniza – talentinga virėja, vis nusivilianti romantiniais santykiais, kurie dažnai siejasi ir su darbo keitimu, galop bandanti suvokti savo seksualinę orientaciją.

Paprastai knygos arba patinka, arba ne, t.y. vis tiek svarstyklės gan ryškiai nusvyra į vieną ar kitą pusę. O ,,Pataisos“ – visiškas chaosas įspūdžio atžvilgiu. Pirmąjį šimtą perskaityti buvo išties sudėtinga: veikėjai nesimpatiški, siužetas – nykus, neįtraukiantis. Net suabejojau, ar pavyks man ją visą įveikti, jau dairiausi, ką galėčiau skaityti vietoj jos, bet kadangi niekas kitas irgi pernelyg netraukė (būna tokių momentų), pasiryžau toliau ieškoti, kas kitiems taip patiko. Ir radau. Vos tik centre atsidūrė Gario gyvenimas, susidomėjimas labai stipriai pakilo į viršų. Galvojau, kad dabar jau ramiai galėsiu skaityti toliau, bet iš tiesų tai buvo kaip važinėjimas amerikietiškais kalneliais: čia viskas siaubingai įdomu, o čia jau taip nuobodu, kad laukiu nesulaukiu, kol vėl kas nors pabudins iš bejausmio skaitymo. Bet vis dėlto, nepaisant nesyk besikeitusio santykio su romanu, vis vien likau prie nuomonės, kad tai geras, vertas dėmesio kūrinys.

Kas paliko įspūdį? Žmonių santykiai – neretai šalti ir nemalonūs, tokie, kad net šlykštu skaityti, bet neabejotinai įtaigūs ir gerai išplėtoti. Motina nori, kad visa šeima susirinktų per vakarienę, bet vos tik turi galimybių su kuriuo nors iš vaikų pabendrauti, pasipila priekaištai, kaltinimai. Tačiau svarbiausia, kad vos tik vaikas (kad ir jau suaugęs) nori prabilti apie savo sunkumus, jis yra nutraukiamas ir pareiškiama, kad visai nenori išgirsti, kas jam nutikę. Inida amžinai dejuoja, kaip nebegali rūpintis savo vyru ir namu, bet vis vien nenori nieko girdėti apie gyvenimą kitur. Deniza, norėjusi ištrūkti iš tėvų vertinimo, pavyzdingos dukters vaidmens, galiausiai įsisuka į uždarą ratą, iš kurio nežino kaip kitaip ištrūkti nei skaudinant kitus ir save. Gario žmonos manipuliacijos, jos strategijos įtraukti ir vaikus, buvo taip gerai aprašytos (juk būtent nuo skyriaus apie Garį ir pajutau susidomėjimą), kad negalėjau atsitraukti: amžina rutina, kai kasdien vis tas pats, kai trys vaikai zuja aplinkui, kai žmonos elgesys priklauso nuo jos nuotaikos, ką jau kalbėti apie tas scenas, kai vaikai, motinos paskatinti, ir tėvo gamintą maistą į šiukšliadėžę išmeta, ir šaiposi iš jam svarbių dalykų. Gari, tau depresija, tau depresija, Gari, čia dėl depresijos, eik gydytis, tau reikia gydytis, taip sakai, nes tau depresija – niekad nenutylantis žmonos balsas ir paties Gario galvoje besisukanti mintis kuo toliau, tuo beprotiškiau atrodė, lyg būtent tie žodžiai pasiekus kulminaciją Garį ir susargdins šia liga. Čipas, amžinas nevykėlis, amžinai graužiantis save ir abejojantis, nė nesuvokia, kad tėvas, kuris niekad nemokėjo parodyti dėmesio tinkamai, jį labiausiai myli. Dar būtų galima vardinti visą galybę pavyzdžių ir ištraukų iš romano, nes viskas taip nemalonu, bet ir taip taiklu, tikroviška ir įtikina: dialogai, siužeto posūkiai logiški, atrodydavo, kad kitaip čia ir negali būti. Ir taip norėdavosi atverti veikėjams akis, padaryti, ką nors, kad visi pagaliau pradėtų kalbėti tarpusavyje, o ne spjaudytis žodžiais, kurie neleidžia kitiems suprasti, kas iš tiesų norima pasakyti.

Tikriausiai reiktų paminėti siužetinę liniją apie Lietuvą. Pasirodo, kai tik knyga pasirodė, kilo net ir kai kurių valdžioje buvusių žmonių pasipiktinimas, kad visai netikroviškai pateikiama mūsų šalis. Bet skaičiau, ieškojau, kas čia taip sujaudino tuos, kurie tikriausiai tik tas kelias eilutes ir tegirdėjo, o viso romano nė neskaitė, bet nepajutau, kad Lietuva kažkaip buvo juodinama, juolab, kad čia grožinis kūrinys, o ne istorinis veikalas, kuriame reiktų faktais pagrįsti arklienos valgymą, tanko stovėjimą oro uoste, apsimetėlių pareigūnų vykdomus užpuolimus, nelegalius darbus, manipuliacijas žiniasklaidoje. Sakyčiau, kad man ši dalis net ir buvo viena iš mažiausiai įdomių.

Pripažįstu, kad ,,Pataisos“ pradžioje reikalavo nemažai kantrybės, bet galiu ramiai tvirtinti, kad buvo verta išlaukti dėl nepaviršutiniškai pateiktų, stipriai išanalizuotų žmonių santykių, šeimos, kuri visapusiškai nepatraukli, bet užtat kokia tikroviška ir pažįstama, todėl skaitant buvo įdomu stebėti, kokios paslaptys dar bus išaiškintos, kaip visų likimai pasisuks. Lengva net pamiršti, koks vietomis nuobodulys apimdavo dėl ne tiek įdomių, ištęstų pasakojimo vietų.

Kaip visada, patikrinusi imdb.com, radau, jog 2012-aisiais buvo norėta kurti serialą pagal šią knygą (su tokiais aktoriais kaip Ewan McGregor, Maggie Gyllenhaal), bet po pilotinės serijos nutarta rodymą bei kūrimą nutraukti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.