6.29. Sigitas Parulskis ,,3 pjesės”

sigitasparulskisKaupiasi neaptarti skaitiniai – bet kažkaip daug apie juos ir neturiu ką pasakyti, gal todėl ir neprisiruošiu prisėsti. Bet kad dar labiau nepasimirštų ir tie keletas sakinių, kuriais norisi pasidalinti, pamėginsiu aptarti.

Pirmoji iš tų skaitinių – S. Parulskio ,,3 pjesės”. Pateko ši knyga atsitiktinai (na, ne visai – juk ėjau į biblioteką, ėjau prie P raide pažymėtų knygų lietuvių literatūros skyriuje) į mano rankas. Knygoje pateikiamos trys autoriaus kurtos pjesės, trumpi interviu su pačiu autoriumi ir teatro režisieriumi Oskaru Koršunovu, kritikų atsiliepimai apie pagal kiekvieną pjesę pastatytus spektaklius, nuotraukos iš spektaklių.

Labiausiai patiko trečioji – „Nesibaigianti vienatvė dviem” (pastatyta 2001 m.). Tikriausiai dėl to, kad vienatvė tiek literatūroje, tiek kine neretai man būna įdomi, tad nelikau abejinga ir šiai pjesei. Manau, kad autoriui pavyko perteikti tiek santykius tarp moters ir vyro (pjesėje tėra du veikėjai), tiek tarp jų tvyrančią vienatvę. O dar kai perskaičiau, kad vienąsyk moters vaidmenį atliko gražų balso tembrą turinti aktorė Dalia Michelevičiūtė, taip ir užsinorėjau kada nors išgirsti šią pjesę skaitomą.

Tuo tarpu kitos dvi („Iš gyvenimo vėlių” (pastatyta 1995 m.) ir „P.S. Byla O.K.” (pastatyta 1997 m.)) nesukėlė susidomėjimo. T.y. pradžioje jis dar būdavo, bet kuo toliau, tuo labiau dėmesys strigdavo, pagaudavau save galvojančią apie kitus dalykus, vėl grįždavau į pjesės personažų gyvenimą, akimirka pajausdavau vėl susidomėjusi ar perskaičiusi įžvalgių, tikslių minčių dialoge, tačiau toji susidomėjimo akimirka dingdavo ir vėl jausdavausi lyg ne savo rogėse. Teatras man patinka, bet galbūt skaityti pjeses – ne man.

4.7. William Shakespeare ,,Užsispyrėlės sutramdymas”

9786094460173(2)Viena garbaus Padujos miesto gyventojo dukrų garsėjo rūsčiu ir skandalingu charakteriu. Pretendentai į jaunesnės, žavesnės ir sukalbamesnės sesutės ranką turi surasti jaunikį vyresniajai… ir randa šios vertą jauną, žavų skandalais garsėjantį džentelmeną, kuris dėl kraičio pasiryžęs vesti bet ką. Tačiau jam dar reikės gauti pačios užsispyrėlės sutikimą..

Jei ne knygos grąžinimo terminas, kuris baigiasi jau rytoj, dar knyga būtų laukusi, kol pagaliau paimsiu į rankas. Iki šiol su šiuo rašytoju buvau susipažinusi tik kai reikėjo pagal privalomų knygų sąrašą skaityti Hamletą. O šią penkių veiksmų komediją pasiėmiau savo noru. Sužinojau apie ją visai atsitiktinai, kai prie jau nežinia kiek laiko pažiūrėjau paauglišką romantinį filmą 10 Things I Hate About You, kuris yra moderni Šekspyro pjesės ekranizacija (beje, lietuviai filmo pavadinimą ir verčia būtent ,,Užsispyrėlės sutramdymas”). Tiesa, kaip galiu spręsti dabar, perskaičiusi kūrinį, sumoderninta taip, kad paliko tik pačią idėją.

Tikrai negalvojau, kad taip juoksiuosi skaitydama Šekspyrą (čia kažkoks keistas įsitikinimas matyt, kad kas jau kas, o Šekspyras rašyti gali tik rimtai). Buvo momentų, kai tiesiog turėjau sustoti minutėlei, kad galėčiau išsijuokti, o tuomet skaityti toliau. Tokios reakcijos susilaukė keletas labai smagių dialogų.

Tačiau lyginant su Hamletu, ši knyga pasirodė tikrai prastesnė. Nekalbu apie tai, kad buvo ganėtinai sunku suvokti, kur kuris šneka, nes įsiminti, kuris yra kuris, man ganėtinai sunku, nes apskritai esu iš tų, kurios knygų veikėjų vardus menkai teįsimena (jei dar yra tokių be manęs). Kalbu apie patį siužetą, kuris man pasirodė kiek chaotiškas, neturintis jokios ryškesnės kulminacijos (nebent sutramdymas- toji kulminacija?), nors negaliu sakyti, kad Katarina nežavėjo savo gan kietu charakteriu, o kai kurie žodžiai skambėjo tikrai gan ,,stipriai”.

Bet galiu pasakyti, kad tai tikrai bus ne paskutinė garsiojo dramaturgo knyga, kurią skaičiau.

Ekranizacijos

Suskaičiavau bene dešimt ekranizacijų (jei tik kurios nors nepraleidau).Bene garsiausia iš jų- 1967-ųjų ,,The Taming of the Shrew ,kurį režisavo Franco Zeffirelli, o pagr. vaidmenį atliko Elizabeth Taylor. Na, ir taip pat jau minėtoji ,,modernioji” versija- 10 Things I Hate About You (1999), kurioje pagr. vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Julia Stiles, Heath Ledger ir Joseph Gordon- Levitt.

3.6. Justinas Marcinkevičius ,,Mažvydas”

Poetinėje dramoje “Mažvydas” vaizduojamas 16 a., kai atsirado raštija lietuvių kalbą. Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, čia vaizduojamas kaip tautos interesų reiškėjas, didvyris ir kartu kankinys.

Net nesitikėjau, kad bus įdomu. Maniau, tai bus viena iš tų dramų, niekuo neišsiskiriančių iš kitų. Bet ši visai užkabino, buvo visai nenuobodu skaityti, net ir prajuokino keliose vietose. Yra įdomių veikėjų, siužetas gan įtraukiantis. Taigi, apibendrindama šį trumpą atsiliepimą, galiu pasakyti, kad patiko.

Justinas Marcinkevičius

3.4. Juozas Grušas ,,Barbora Radvilaitė”

Tai drama apie garsiąją Barborą Radvilaitę. Perskaityta maždaug per porą valandų ir nepalikusi nieko viduje. Kiek pastebėjau, man ne itin patinka visokios istorinės dramos (o gal apskritai dramos? Nors yra ir išimčių), bet, jei reikia perskaityti, tai nieko ir nepadarysi. Pati istorija visai įdomi, nors kiek joje tikrų faktų, nesiryšiu spėlioti. Barborą, jauną našlę, įsimyli Žygimantas Augustas, tuo metu dar turėjęs žmoną Elzbietą. Bet žmona miršta ir Barborai atsiveria laisvas kelias. Tiesa, visgi dauguma buvo priešiškai buvo nusiteikę jų santuokai, tad pora pasuko lengviausiu keliu- įžadus priėmė slapta. Bet gyvenimas nuo to geresnis nepasidaro, ypač kai aplink sukiojasi

Augusto motina, kuri, kaip vėliau paaiškės, galimai prisidėjo prie nešvarių darbelių..

Taigi, trumpai tariant, gal būtų ir visai įdomu, bet pačio žanro nelabai mėgstu, o ir nepatiko tai, kad kai kuriuos įvykius, kurie gan svarbūs, rašytojas tiesiog peršoko.

Skaitykit, kam patinka dramos ir istorija..

2.53. Vanda Juknaitė ,,Stiklo šalis. Šermenys”

Šioje knygoje rasite tris skirtingų žanrų kūrinius: apysaką ,,Stiklo šalis”, romaną ,,Šermenys” bei dramą ,,Formulė” (tik kažkodėl ant viršelio apie pastarąją neužsiminta). Iš pradžių perskaičiau ,,Stiklo šalį”, o jau tuomet perėjau prie ,,Šermenų” ir ,,Formulės”.

Apsysakoje pasakojama apie moterį,  neseniai pagimdžiusią antrą vaiką, ir  jos trapų lyg stiklas pasaulį. Skaitydama jutau niūrią ir slogią nuotaiką ir vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai rašo taip liūdnai, argi negalima sukurti ką nors linksmo?.. Tačiau viskas aprašyta paprastai, realistiškai ir įdomiai.

Romano pavadinimas ,,Šermenys” irgi nesako, kad bus kas šviesaus. Ir iš tiesų, viskas kvepianykimu, mirtimi, degradacija. Kūrinyje pasakojama Mildos, Selenių atžalos, istorija. Joje maišosi dabartis su praeitimi, tas keitimąsis kartais toks nežymus, kad net vienu metu nebesuvokiau, kas ten vyksta. Bet greitai viskas stojo į savas vietas. Romanas tikrai įdomus, nors, kaip minėjau, nuotaika niūri.

Vanda Juknaitė

Na, o drama šiek tiek išsiskiria iš kitų dviejų kūrinių. Čia- Juozapas ir Marija, besilaukianti vaiko. Bet visa tai vyksta dabar, praėjus dviems tūkstančiams metams. Jie prisiglaudžia traktorių remonto dirbtuvėse- jomis virto bažnyčia, kadaise vienijusi žmones ir kvietusi melstis. Kaip ir tuomet, taip ir dabar beveik  niekas netiki ir tik juokiasi iš Marijos, kuri sakosi besilaukianti vaiko, ne ko kito, o berniuko, Dievo sūnaus. Kaip priešprieša visam tam šventumui yra ne tik toji išniekinta šventovė, bet ir nusikaltėliai, kiti aplinkiniai. Pasirodo, yra ir spektaklis pagal šią dramą, daugiau informacijos rasite Lietuvos nacionalinio dramos teatro puslapyje.

Rekomenduoju.

2.26. Balys Sruoga ,,Milžino paunksmė"

Tai paskutinis kūrinys iš privalomos literatūros, kurį turėjau perskaityti šiais mokslo metais. Kol negavau naujo sąrašo, galiu nors kiek atsipūsti… Bet neilgam.

Taigi, apie pačią dramą. Ji yra istorinė, tad visai įdomu, kai žinau, kad kūrinyje yra dalis tiesos, nors kiek jos, neaišku. Iškeliama Vytauto didybė, nors jis pats nepasirodo nė vienoje scenoje. Tiesa, jis ,,dalyvauja” kai kuriose scenose, bet tik kaip karste gulintis lavonas. Pasirodo ir kiti įžymūs to laikmečio asmenys: Švitrigaila, Jogaila. Būtent pastarojo paveikslas bene labiausiai ir atskleidžiamas kūrinyje.

Kadangi skaityta ši knyga gal prieš savaitę, jei ne daugiau, truputį viskas dingę iš atminties… Ir ką galiu pasakyti, įtaką darė neseniai skaityta drama ,,Skirgaila”- neabejoju, kad pasakodama kurio nors turinį nukrypčiau į lankas ir įterpčiau detalių iš kitos dramos.

O kas įstrigo?.. Švitrigaila. Nežinau,kodėl, bet įsivaizdavau jį visai kitokį, tad toks kontrastiškas jo paveikslas mane sutrikdė.

2.22. Vincas Krėvė ,,Skirgaila"

Taigi, perskaičiau ,,Skirgailą”, bet daug pasakyt apie ją neturiu ką. Nelabai patiko ši drama. Na, vien dėl pačio žanro buvo sunkiau skaityti ir vardų krūva… Maišėsi man lenkai su vokiečiais, sunku ten juos atskirti. O vartyti pradžią, kur visi išvardinti vienoje vietoje, visą laiką būtų pabodę.

Pats siužetas iš pradžių nuteikė visai pozityviai, kadangi pagrindiniai veikėjai Skirgaila ir Lydos kunigaikštytė bei faktas, kad ji buvo pagrobta, yra žinomi iš istorijos pamokų. Bet tuoj visas pozityvumas dingo, nes pirmąjį skyrių, kuris tęsėsi 60 psl atsibodo skaityti, nes per juos beveik nieko įdomaus nepasakė, toks jausmas, lyg temptų gumą, kalbėdami tą patį per tą patį… Tiesa, įdomu man buvo tai, kad išaiškėjo, jog naujojo tikėjimo lietuviai ir net pats kunigaikštis nepripažino ir to net neslėpė nuo kitataučių svečių. Toliau?.. Viskas ėjo neįdomyn, net Keleris su savo šnekom apie meilę ne ką tepadėjo. Užtat pabaiga išgelbėjo pačią knygą- visai įdomią slėptuvę sumąstė vienas iš veikėjų (nesakysiu, kuris ir kokią, nes neskaičiusiems neįdomu bus). Nesitikėjau, kad bus tokia pabaiga, nors, kita vertus, tokio tipo kūriniai dažniausiai baigiasi liūdnai, tik apie tai būna pranešama iš anksto, parašant tragedija. Pati pabaiga man nebuvo visiškai aiški, nors visgi linkstu prie to, kad Skirgaila veikė iki galo.

Tai tiek apie šitą kūrinį. Einu paskaityti ką nors įdomesnio 😉

Citata iš knygos:

Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius į labiau pritaikintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais- tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naują dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naują dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (…) ir ne čia (…), ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.

(103 psl)