Pastebėjau, kad ,,Tyto albos“ knygų pristatymas rudens pradžioje tampa vis labiau laukiamu renginiu. Jau trečiąjį kartą galėjau pabūti ir stebėti šios kolekcijos pristatymą bei susipažinti su lietuvių autoriais, jų kūryba bei mintimis.
Pristatymas truko daug ilgiau nei visuomet – pora valandų. Tai – daug geresnė trukmė, per kurią spėja pasisakyti kiekvienas, o laikas bėga neregimai (ypač tuomet, kai jau suvokiu vėluosianti į darbą). Iš visų numatytų autorių nedalyvavo tik Povilas Šklėrius.
Kadangi šiuo metu darbuojuosi knyginėje sferoje, jau čiupinėjau tris išleistas bei šįvakar pristatytas knygas – Linos Ever ,,Berlyno romanas“, Eugenijaus Ališankos ,,Empedoklio batas“ bei Kęstučio Navako ,,Vyno kopija“. Tačiau šis vakaras leido susidaryti konkretesnę nuomonę apie šias knygas bei jų autorius. Linos Ever spalvingi knygų viršeliai ir pavadinimai iki šiol darė lengvų romanų įspūdį, o pristatymo metu paaiškėjo, kad iš esmės būtent tokie jie ir yra. Autorė pati įvardijo ,,Berlyno romaną“ kaip lengvą, atostogoms skirtą romaną, labiau skirtą moterų auditorijai. Lina Ever, kaip ir jos knygų viršeliai, traukė dėmesį savo garsiu kalbėjimu bei meile Berlynui. Net savo romano veikėjus vyrus ji palygino su dviem miestais – Berlynu ir Vilniumi. Autorė minėjo rašanti knygas, kurias ir pati skaitytų. Šito laikosi ir visai kitokios kategorijos nei Lina Ever autorius Eugenijus Ališanka, kuris, atsakydamas į moderatorės pateiktą klausimą apie tai, kad esė žanras tampa vis mažiau populiarus ir kiek įtakos tai daro jo kūrybai, citavo K. Vonnegut žymiąją frazę ,,Nieko nepadarysi.“. Dar vienas autorius, galėjęs parodyti savo naujausiąją knygą gyvai, o ne tik žadėti leidyklai suspėti iki nustatyto termino, buvo Kęstutis Navakas, kurio pavardė jau gerai žinoma, kad ir su jo kūryba susipažinti neteko. Šįkart jis pristatė pirmąjį savo romaną ,,Vyno kopija“ ir teigė, kad yra skaitytojų, kurie sakė, kad ,,tokio kreizovo romano dar nesame skaitę“. Autorius ne tik nepasididžiavo kažkuriuo metu trumpam pabėgti iš salės parūkyti, bet ir kitoje savo kortelės pusėje užrašyti ,,Albert Camus“.
Jau antrus metus iš eilės ,,Tyto albos“ pristatyme dalyvavo Saulius Šaltenis ir Kristina Gudonytė. Jie abu vėl atsinešė naujienų. Kitų metų pirmoje pusėje turėtų pasirodyti nauja K. Gudonytės knyga ,,Drugeliai virš bedugnės“, sudominusi jau nuo pat pradžių, tad nekantriai jos lauksiu. Šalia rašymo autorė užsiima ir kitu darbu – rašo scenarijų serialui, kuris kuriamas pagal jos knygą ,,Blogos mergaitės dienoraštis“. Sekite LRT naujienas, nes būtent šiame kanale šis serialas ateity ir pasirodys. Tuo tarpu S. Šaltenio knygoje ,,Basas ir laimingas“ galima bus rasti dvi apysakas. Paklaustas, kodėl vis rašo apie praeitį ir kada žada grįžti prie šiandienos aktualijų, jis atsakė, kad kuo puikiausiai apie šiandieną rašo žiniasklaida, o jam savo knygose norisi rašyti apie asmeniškus dalykus, todėl toji praeitis taip ir dominuoja. Kai buvo iškeltas klausimas, ką reikia daryti, kad S. Šaltenis gautų Nobelio premiją, pats autorius pasakė, kad premija yra gerai, bet jam visai ji nebūtų reikalinga, nes išmuštų iš vėžių, o jam patinka ramybė ir jo paties susikurta rutina.
Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė (nežinojau, kad tai jos slapyvardis), kurios vaikams skirta knyga visai neseniai buvo išleista ,,Nieko rimto“, dabar pristatė metų pradžioje pasirodysiantį romaną suaugusiems ,,Trisdešimt“. Ne tik į trisdešimtmečių auditoriją su šia knyga taikanti autorė kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir atsakinėjo į klausimus apie patirtį Bolivudo kine, santykius su Lietuva ir lietuvių autorių kūryba, gyvenimą užsienyje. Nemažai girdėjusi apie šią autorę anksčiau, dabar džiaugiausi galimybe ją pamatyti ir išgirsti gyvai. O naujoji vaikams skirta jos knyga – jau ant mano stalo.
Bene labiausiai prajuokinęs dalyvis – Rimantas Kmita, kuris pristatė dar iki žiemos turintį pasirodyti ,,Pietinia kronikas“ romaną. Iš pradžių įtariai žvelgusi į pačią idėją, vėliau supratau, kad pabandyti perskaityti reikės vien dėl įdomaus sprendimo – rašyti šiaulietiška tarme. Aš, kaip kilusi iš Panevėžio (o panevėžiečių šnekėjimas juk išties panašus į šiauliečių), tiesiog negalėsiu praleisti progos skaityti teksto, kurio žodžiai tokie pažįstami ir iki šiol girdimi, kai tik grįžtu (o jei jau taip nuoširdžiai, ir pati dar mėgstu į savo šnekamąją kalbą netyčia įterpti vienokį ar kitokį panevėžietišką kirčiavimą). Buvo iškeltas klausimas dėl audio knygos, kadangi šiuo atveju toks variantas turėtų tik dar labiau pagerinti įspūdį apie kūrinį. Tikslaus atsakymo nepateikė, tik užsiminė, kad apie tai buvo svarstyta.
Kaip ir iki šiol, dėmesys buvo skiriamas ne tik grožinei literatūrai. Vietos šiemet rado ir psichiatras-psichoterapeutas, ir gydytojas rezidentas, ir kunigas, ir kulinaras.
Buvo pristatoma pasirodysianti Andriaus Černausko, Skubios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo rezidento knyga ,,Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje“. Iki tol rašęs tik tinklaraštį, savo patirtį jis nusprendė sudėti į knygą. Kaip pats teigė, jo tikslas šia knyga bus šviesti žmones, parodyti, koks yra darbas Skubios pagalbos skyriuje, patarti, kaip elgtis, kad neatsidurtų žmonės tokiame skyriuje, o jei jau atsidūrė – tam tikrą informaciją, kuri bus pateikiama knygoje, taip pat būtų vertinga žinoti. Dar buvo užkabinta atlyginimų tema (A. Černauskas be užuolankų pasakė savo įspūdingą (ironizuoju) atlyginimą) bei tai, kaip sekasi gydytojams ir kitiems darbuotojams laisvalaikiu skaityti grožinę literatūrą.
Su Raimundu Milašiūnu, kuris turėtų būti ypač žinomas su psichologija ir psichiatrija susijusiems ar tuo besidomintiems žmonėms, buvo kalbama apie tai, kokia padėtis Lietuvoje, susijusi su psichoterapijos lankymu (galima pasidžiaugti – situacija gerėja, žmonės vis labiau išdrįsta kreiptis pagalbos), kaip vis dar žmonės mėgsta gerti vaistus nuo visų negalavimų, nors kai kurių nė nereikia (bet vėlgi, situacija ir čia gėrėja), kaip viską apie psichoterapiją bandys savo knygoje paprastai ir aiškiai išdėstyti. Dar įdomi mintis nuskambėjo dėl kušečių psichoterapeuto kabinete. R. Milašiūnas teigė, kad visai norėtų panaikinti tokį baldą iš savo kabineto ir apsiriboti dviem krėslais, kadangi tai sukuria visai kitokį kontaktą.
Kunigas Algirdas Toliatas, kurio knyga ,,Žmogaus ir Dievo metai“ pasirodyti turėtų jau kitą mėnesį, parodė savo išties nemažą iškalbą (toks jausmas, kad jis būtų kalbėjęs kelias valandas ar net daugiau.) bei požiūrį į tikėjimą, jo skleidimą, smerkimą, kurio susilaukia iš kitų dėl savo elgesio. Pateikė įdomią idėją, teigdamas, kad jis gali save palyginti su mobilia (kilnojama) bažnyčia: tik išeidamas iš bažnyčios, bendraudamas su žmonėmis nebažnytiniuose renginiuose, kitokioje laisvalaikio veikloje gali būti su tais, kurie neateina į bažnyčią.
Paskutinis kalbėjęs (kaip iš asmeninės patirties aš suprantu jį, kuriam ,,kalbėsite pagal abėcėlę“ dažniausiai reiškia ,,kalbėsite paskutinis“) autorius – Giedrius Vilpišauskas. Dar vienas tinklaraštį rašantis asmuo, kuris dalinsis savo patirtimi ir patarimais kulinarinėje knygoje ,,Virtuvės užkariavimo menas“, kuri skirta net ir tiems (o gal netgi labiausiai tiems), kurie visiškai nėra susiję su virtuve ir ničnieko nemoka joje daryti. Žada, kad knyga bus kitokia nei daugelis, praktiškai pritaikomas ir nesudėtingas pradžiamokslis.
Toks bus ,,Tyto albos“ ruduo ir žiema (nors tai tikrai ne viskas, nes žadama ir daugiau lietuvių autorių knygų, kurios šįvakar pristatomos nebuvo), o aš aprašydama šias nuotrupas iš kiekvieno pristatymo jau laukiu naujos progos išgirti ką nors įdomaus iš literatūros pasaulio.
Mano knygų pasaulis 