13.42. Alice Oseman „Heartstopper“ 1 knyga

Po ilgos pertraukos nusprendžiau studijuoti, tad šį rudenį mėginu suderinti darbą ir studijas. Tai reiškia, kad grožinei ar kitokiai ne mokslams skirtai literatūrai laiko nelabai liko. Jei tiksliau, tai nuo rugsėjo pradžios iki vakar dienos neperskaičiau nė vieno puslapio. Visgi jau šios savaitės pradžioje galvojau, kad ketvirtadienį apsidovanosiu save vakaru su knyga. Ir kaip džiaugiuosi skaitymui išsirinkusi būtent „Heartstopper“ pirmąją dalį.

Jei dar kas nors esate negirdėję apie „Heartstopper“ (lietuviškame leidime paliko originalų anglišką pavadinimą), tai trumpai papasakosiu. Tai komiksų serija apie dviejų paauglių vaikinų draugystę. Susipažinęs su Niku, Čarlis supranta, kad įsimylėjo. Tačiau vaikinas supranta, kad neturi jokių šansų: jis visiškai įsitikinęs, kad Nikui patinka merginos. Tad pirmoje knygoje ir rašoma ne tik apie romantinį susižavėjimą, bet ir kylančias abejones dėl savo jausmų ir seksualinės orientacijos. Šį pavasarį pasirodė ir to paties pavadinimo serialo pirmasis sezonas. Dar nesu tikra, ar žiūrėsiu, bet skaityti atsiliepimai pozityvūs.

Grįžtant prie knygos, tai buvo puikus pasirinkimas dėl apimties: nedaug teksto leido ramiai skaityti, nebijant, kad dalis istorijos bus atidėta ilgam laikui, kol vėl atrasiu laisvesnį vakarą. Ir visgi apimtis yra visiška smulkmena, nes knyga turi nemažai realių privalumų. Siužetas elementarus ir nuspėjamas, o ir romantinį žanrą skaitau retai, tad stengiausi neturėti didelių lūkesčių, tikrai buvo mintis, kad galiu taip ir nepamatyti to gėrio, kurį mini visi. Bet greitai visą skepticizmą teko stumti į šalį, nes visą laiką skaitydama šypsojausi. Ir netgi užvertusi paskutinį puslapį negalėjau atsikratyti viso gėrio, kurio tiek daug buvo knygoje. Neabejotinai prie bendro įspūdžio prisidėjo iliustracijos, kurios charakteringai pateikė personažus, jų mimikas ir žvilgsnius – nupiešti momentai, kurie papildė tekstą, parinkti išties tinkamai. Labai miela knyga, jaukiai ir natūraliai įsimylėjimą pateikusi. Nors siužetas ne vien tik linksmas, kadangi buvo ir rimtesnių temų ar siužetinių vingių (patyčios, gėda dėl savo jausmų ar kt.), bet vis vien pagrindu išliko šviesa, supratimas, palaikymas. Dabar lengva patikėti, kodėl kai kurie žmonės ir serialo žiūrėjimą, ir serijos skaitymą kartojo.

Džiaugiausi, kad kitų knygų serijos dalių neturiu namuose, nes gali būti, kad bent jau antrąją knygą būčiau dar tą patį vakarą perskaičiusi. Kita vertus, viliuosi, kad kada nors jei ne lietuviškai, tai angliškai pavyks jas perskaityti.

12.54. James Stewart, K Roméy „Dinosaur Therapy“

J. Stewart kartu su iliustratore K Romey komiksus apie dinozaurus pradėjo kurti vos pernai, o Instagram paskyrą @dinosandcomics jau seka apie 1,4 milijono žmonių. Nors pastaruosius keletą metų netrūksta komiksų apie kasdienybę, santykių problemas, emocinę savijautą, tačiau šie dinozaurai sugebėjo išsiskirti iš masės tiek, kad jau pirmosiomis dienomis, kai radau minėtą paskyrą, ne tik skaičiau visus įrašus, bet ir domėjausi, ar nėra išleistos knygos. Tačiau knyga prekyboje pasirodė tik (o gal „jau“? Visgi tai gan naujas projektas) šių metų rugpjūtį, o aš jau džiaugiuosi savo kopija.

Knygą sudaro daugiau nei šimtas komiksų, kurie suskirstyti į keletą temų. Tad bendrai – tai tiesiog rinkinys to, ką galima rasti Dinos and Comics socialinių tinklų paskyrose, taip pat ir keletą nematytų (nesidomėjau, kokią dalį jie sudaro, plius visada yra tikimybė, kad ir tie likę pasirodys internete greitu metu). Todėl man ši knyga – tik noras šiuos komiksus turėti ilgaamžiškesniame pavidale.

Kuo mane žavi Dinos and Comics? Man patiko (ir tebepatinka) tragikomiškos situacijos, įžvalgumas, tikslūs veikėjų savijautos apibūdinimai, personažų mielas atvirumas, iliustracijos. Neslėpsiu, nemažoje dalyje komiksų randu ir save, kai kur tas jau minėtas tikslumas net ir prikausto, nes ne visada gaunasi tam tikras būsenas ar jausmus įvardinti, o viename ar kitame dinozaurų (bei jų draugų) pokalbyje pakanka vos kelių žodžių, kuriais pasakoma būtent tai, kas tik sukasi galvoje, bet įvardinti to nepavyksta. Ir galop – estetika.

12.29. Nora Krug „Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“

Kol komiksų/grafinių novelių lietuvių kalba atsiranda vos viena kita, stengiuosi susirasti visas ir perskaityti. Šįkart „Aukso žuvys“ išleido autobiografinį pasakojimą apie vokietę, kuri norėdama suvokti savo kilmę bei sužinoti, kiek jos pačios seneliai dalyvavo nacių režimo inicijuotoje veikloje, apie tai ima klausinėti artimiausių žmonių, susisiekia su giminaičiais, su kuriais iki šiol nepalaikė jokio ryšio, bei ieško informacijos oficialiuose archyvuose.

Kadangi tai komiksas, man itin svarbi knygos dalis yra iliustracijos. Pradžioje kiek nustebau, nes anksčiau skaityti šio žanro kūriniai pasižymėjo vien tik pieštomis iliustracijomis, tuo tarpu čia piešinius neretai keičia nuotraukos ar jų fragmentai, taip pat, įvairūs dokumentai. Nors piešiniai savo stilistika nepaliko didelio įspūdžio, tačiau nekyla abejonė, kad autorė sugebėjo suderinti skirtingą vizualinę medžiagą ir ją įkomponuoti į istoriją. Nepraleidau nė vienos nuotraukos, atidžiai kiekvieną jų apžiūrėjau, buvo smalsu sužinoti, kas rašoma dokumentuose, kurie kai kur buvo naudojami kaip fonas (kadangi vokiečių kalbos nemoku, teko pasitenkinti tik ta vertimo dalimi, kuria pasidalinti norėjo knygos autorė).

Kalbant apie tekstą, vietomis jis užliūliuodavo, o kitose vietose buvo itin pagaulus ir įtaigus. Mane pačios dėmesį labiausiai prikaustė kelios temos. Viena jų – negalėjimas pabėgti nuo savo tautiečių praeities, jaučiamas gėdos ir kaltės jausmas, nepaisant to, kad tuo metu, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, buvo tremiami ir/ar žudomi žydai, pasakotoja dar nė nebuvo gimusi. Išties, buvo nemalonu skaityti, kai buvo pateikiami pavyzdžiai iš kasdienybės: užsienietis mesteli juokelį apie žydus, nes galvoja, kad vokietė jį palaikys, arba kai pristačiusi savo tautybę išgirsta nacių pasisveikinimą. Nemalonu, nes toks etikečių ir stereotipų lipdymas pagal kilmę ar gyvenamąją vietą yra kone įprasta pažinties dalis, nė nesusimąstant, kaip tai yra kvaila ir nepagrįsta. Ir pačiai yra tekę nesyk vartyti akis ir apsimestinai šypsotis klausantis stereotipinio bajerio ar atsakinėti apie ryškiau žiniasklaidoje nušviestus nutikimus, susijusius su Panevėžiu, nors pati žinodavau mažiau nei gyvenę kituose miestuose ir atidžiai sekę televizijos laidas bei spaudą. Tiesa, maniškė situacija – visiška smulkmena, palyginus su N. Krug. Todėl pasakotoja nusprendžia išsiaiškinti savo istoriją, giminaičių, gyvenusių Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, gyvenimo įvykius. Besikapstydama po įvairią informaciją, klausydamasi pasakojimų, Nora atskleidžia įvairius atvejus, kaip tuomet galėjo gyventi vietiniai, taip parodydama, kad kiekvieno žmogaus atvejis – unikalus, taip pat nebijoma abejoti, kad galbūt rašytiniai liudijimai ar artimųjų prisiminimai neatskleidžia tikrosios tiesos apie žmones, kurie jai reikalingi, norint sudėlioti viską į vieną visumą. Buvo nuveiktas išties didelis darbas, mane pačią stebino, kaip noriai jos giminaičiai, kurių iki tol nepažinojo, priimdavo ją bei atsakydavo į klausimus. Kita tema, kuri nepaliko abejingos, buvo karas. Kaip žinia, nuo paauglystės mėgstu E M. Remarque ir jo aprašomą karo absurdiškumą. N. Krug pasakojime galima įžvelgti šią temą irgi, be to, nedingo jausmas, kaip viskas greitai gali pereiti nuo gan ramaus gyvenimo iki beprotiškų valdžios ir pareigūnų sprendimų, prie kurių savo valia arba prievarta prisidėdavo ir eiliniai žmonės. Grįžtant prie knygos, norėjosi kiek kitokios pabaigos, ta jos kelionė metro pasirodė labai pritempta ir saldi, galbūt situaciją būtų pataisiusi natūralesnė refleksija, kaip jai sekėsi gyventi su atrasta istorija toliau.

Komiksas gali būti įdomus tiek paaugliams, tiek suaugusiems. Tema išliks aktuali tikriausiai visą laiką, o pasakojimas gali būti geras priminimas to, kaip ir kas dar ne taip seniai buvo, ir ko neturėtume niekada pamiršti.

11.49. Marjane Satrapi „Persepolis: The Story of a Childhood and The Story of a Return“

„Persepolis“ – tai grafinė novelė (paprasčiau – komiksas), kurioje pasakojama pačios autorės Marjane istorija. Ji gimė Irane, kur vyko (ir tebevyksta) nuolatiniai neramumai. Mergaitė augdama stebi šalies pokyčius (gyvenimas nuolatinėje baimėje dėl karo padėties, Irano revoliucija, vietoj išsvajotos laisvės, atnešusi dar daugiau suvaržymų), tačiau nepasimesti jai padeda tėvai, kurie augina ją savarankiška, modernų požiūrį turinčia moterimi. Visgi vieną dieną nutariama, kad Marjane, būdama dar visai paauglė, privalo išvykti į Europą, kur bus toliau nuo naujosios valdžios. Mano knygos leidimas talpino visas „Persepolio“ dalis, tad kaip iš pavadinimo galima nuspėti, mergina ne tik išvyksta iš tėvynės, bet po kiek laiko ir grįžta.

Itin įdomu stebėti pokyčius ir sunkumus, su kuriais pagrindinė veikėja susiduria skirtingu laikmečiu. Svarbus tiek istorinis fonas, tiek asmeninė branda, savęs paieškų, socialinių vaidmenų išsibandymas. Komiksų esu skaičiusi mažokai, tad vis dar neatsistebiu autorių gebėjimu taip taikliai ir vaizdžiai pavaizduoti siužetą, atskleisti veikėjus, kad nė nekyla mintis, jog knygoje kažko trūksta – išsamesnio pasakojimo, platesnių dialogų. Visko tiek, kiek reikia. Į 350 puslapių sutelpa išties daug: gyvenimas karo grėsmėje, jo metu, galop – emigracijoje, kur lengva pasijausti niekam nereikalingu, o grįžus į savo šalį suprasti, kad visos tos problemos, turėtos svetur, tampa visiškai nereikšmingos, palyginus su tuo, ką per tą laiką, kol jos nebuvo, išgyveno vietiniai. Patiko ir tai, kad parodoma, jog visgi ir tos asmeninės problemos, kurios plačiau žvelgiant nesiderina su tų, kurie neteko galūnių, savo namų ar artimųjų, sunkumų mastu, bet vis tiek išlieka tokios pačios svarbios ir neleidžiančios judėti pirmyn. Tad daug kalbėjimo apie socialines temas, kurios dar greitai nepraras aktualumo. Lengva skaityti, įtraukia, plečia akiratį.

„Persepolis“ buvo išleistas ir lietuviškai, tačiau kažkada bandydama jos ieškoti bibliotekose, kuriose lankiausi, susidurdavau su visišku jos neegzistavimu, bet galbūt kažkurios ir turi.  O 2007-aisiais pasirodė animacinis filmas (imdb nuoroda), kuris pagal įvertinimus atrodo kaip labai vertas peržiūros.

11.4. Gipi „vienaistorija“

Dar viena puiki „Keliautojai laiku“ serijos knyga (prieš kurį laiką skaičiau šią). Šįkart tai komiksas, pasakojantis apie garsų rašytoją, patekusį į psichiatrinę ligoninę, bei jo giminaitį, bandantį išgyventi I pasaulinio karo metu.

Nedaug komiksų esu skaičiusi, bet šis pasirodė labai vertas dėmesio. Visų pirma, į akis krinta skirtingais piešimo būdais pateikta iliustracinė kūrinio dalis, kadangi yra ir nespalvotos grafikos, ir akvarelės. Teksto – minimaliai, tačiau neatrodė, kad jo reiktų daugiau. Gėrėjausi laiku paliktomis pauzėmis, kai kur – ištisas puslapis su vos keliais žodžiais. Šis pasakojimas – puikus parodymas, kaip ne visada reikia daug kalbėti, kad būtų prisikasta prie emocijų, kad būtų pajausti veikėjai ir situacijos, kuriose jie atsidūrė (norėčiau ir aš taip trumpai ir taikliai mokėti pasakoti).

Liūdna ir gražu. Skaitant vis galvoje iškildavo filmų režisierius T. Malick, nes komikso visuma (kuriama nuotaika, vaizdai, tekstas) priminė jo braižą.

10.58. Gerda Jord „Daugiabutis“

Skaičiau „10 litų“, mėgavausi „Gertrūda“, o išgirdusi apie pasirodžiusią trečiąją Gerdos Jord knygą nesusilaikiau ir įsigijau. Šįkart pati, be jokios leidyklos pagalbos, išleido knygą solidžiu kietu viršeliu bei kokybiškais lapais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tų 750 egzempliorių (toks pirmasis tiražas) bus išpirktas.

Kaip rašoma knygos pristatyme, komikso istorijos buvo įkvėptos Gerdos dešimties metų patirties nuomojantis būstus skirtinguose Vilniaus daugiabučiuose. Kadangi pati kol kas išvengiau visų brokerių, besikeičiančių butų (po studijų išsikėlusi iš studentų bendrabučio jau trejus metus gyvenu tame pačiame bute), o per tuos kelerius metus tik keletas momentų įstrigę yra (aišku, teko nemažai girdėti iš aplinkinių apie visokius sunkumus bei nuotykius), buvo smalsu pamatyti, kokias situacijas rasiu knygos viduje.

O radau daug trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai. Daug juokingų situacijų, kurios ne vienam bus pažįstamos. Visažinė daugiabučio gyventoja, kuri viską fiksuoja ir apie kiekvieną žino daugiau nei galima būtų tikėtis, brokeris, kuris net pačioje didžiausioje skylėje įžvelgs pliusų, gyventojai, kurie atvykus policijai ar greitajai prilimpa prie langų – tik keli veikėjų ir siužetinių linijų pavyzdžiai. Beskaitant ryškėjo veikėjų charakteriai, jie dinamiški, turintys kažką savito, tik tam personažui būdingo. Kadangi labai mažai komiksų suaugusiems esu skaičiusi, tad palyginti su kitais negaliu, bet tikrai patiko tai, kad ir tokiam žanre galima pajusti veikėjus, su jais susigyventi ir norėti, kad tų nuotykių, kuriuos patiria kiekvienas, būtų dar daugiau. Beje, nors ir sudėtas iš trumpų epizodų, bet išlaikytas kūrinio vientisumas ir išbaigtumas.

Šiaip jau nemėgstu taupyti knygų, bet matydama, kaip greitai neskaitytų puslapių mažėja, galop padėjau į šalį ir palikau dalį kitai dienai. Tad vienintelį minusą ir įžvelgiu – per mažai, norisi dar.

9.6. Miglė Anušauskaitė „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Buvo 10 litų, tuomet Gertrūda, o galop ir naujausias M. Anušauskaitės komiksas papuolė į rankas. Šįsyk autorė pasakoja apie semiotiką A. J. Greimą. Iš karto sakau, kad įdomu išties gali būti ir tiems, kuriems semiotika ar tas pats A. J. Greimas yra visiškai svetimi ir nežinomi.

Noriu pasidžiaugti autorės gebėjimu kiekvieną temą, kurią tik savo komiksuose pateikia, išplėtoti įdomiai ir aiškiai. Todėl skaitytojai gali tiek akiratį praplėsti, kadangi pateikiami įvairūs faktai, šios knygos atveju – ne tik apie pačią asmenybę, kuri atsidūrė pasakojimo centre, bet ir apie semiotiką. Nevengdama humoro, pateikdama A. J. Greimą įvairiapusiškai, t.y. ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip tiesiog eilinį žmogų, kurio gyvenime netrūko tiek sunkumų, tiek džiugesnių akimirkų. M. Anušauskaitė, kiek esu pastebėjusi ne tik skaitydama šį, bet ir kitus komiksus, sugeba įtaigiai perteikti nuotaikas. Atrodo, vos keli žodžiai, piešinys – ir viskas, jau kartu su personažu liūdžiu ar šypsausi.

Ko man šįsyk pritrūko – apimties. Per greitai baigėsi, netgi įvardinčiau, kad ne baigėsi, o nutrūko, todėl užvertusi knygą pasijaučiau kiek apgauta, lyg gavusi ne visai išbaigtą skaitinį. Nors tikėtina, kad ir išbaigtas, tik pernelyg prisiskaičiusi romanų, noriu kur kas išsamesnių istorijų.

Bet apskritai – atsiversti verta, galbūt ką nors ir naujo sužinosite ar praleisite valandą gan įdomią knygą beskaitydami.

9.1. Jurga Vilė „Sibiro haiku“

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga – gan neseniai pasirodęs lietuvių autorės komiksas, kuriame pasakojama apie Algiuką, kurį su šeima ir nemažai kitų lietuvių 1941-aisiais išvežė į Sibirą.

Po truputį komiksų atsiranda ir Lietuvoje, kas yra sveikintina. Be to, smagu, kad juose pateikiamu turiniu skeptikams parodoma, kad labai neprastai ir tokia forma galima kalbėti rimtomis temomis, o pačios knygos skirtos nebūtinai vaikams.

Patraukliai atrodantis leidimas nuteikia iš karto įdomiam skaitiniui, o atsivertus nekyla abejonių, kad bus į ką pažiūrėti – iliustracijos išties gražios. Teksto nedaug (kaip ir yra būdinga komiksams), tačiau sugebėta ir pajuokauti (kad ir ne visada suveikdavo, vietomis atrodydavo net ir per daug užsižaista, bet kažkam gal kaip tik visko užtektinai pasirodys), ir, be abejo, niūrių situacijų, be kurių tokios tematikos pasakojimas negalėtų išsiversti. Kūrinys parašytas gan šviesiai ir galbūt dėl to iki galo taip ir nepavyko įsijausti. Skaičiau labiau dėl pačios formos, iliustracijų ir bandymo įžvelgti kažką įdomesnio tad nebent vizualinė dalis sukeldavo kažkokią emociją, o pačiam istorijos pateikimui man kiek pritrūko gylio, t.y. norėjosi kažkokių pokyčių charakteriuose, o jų, atrodo, nė nebuvo (nors kaip ir turėjo būti?), pajausti laiko tėkmę (o dabar net sunku pasakyti, kiek laiko Algiukas ten buvo).

Visgi knygą drąsiai rekomenduočiau vaikams supažindinimui su šiuo istoriniu etapu. Aišku, suaugusieji irgi gali rasti sau ką nors įdomaus.

8.7. Art Spiegelman ,,Maus“

Art Spiegelman aprašyti savo tėvo išgyvenimus karo metu nusprendė taip, kaip moka geriausiai – komikso forma. Iš to ir gimė dviejų dalių grafinis romanas ,,Maus“, kuriame atskleidžiamas autoriaus tėvo gyvenimas ne tik II pasaulinio karo metu, bet ir dabar, taip pat nemažai dėmesio skiriama sūnaus ir tėvo santykiams.

,,Maus“ pasakojimo forma yra ne tik tai, kas patraukia dėmesį ir skatina perskaityti šią knygą, bet ir tai, kas padeda išlaikyti susidomėjimą iki pat pabaigos. Tautos vaizduojamos kaip tam tikri gyvūnai: žydai – pelės, vokiečiai – katės, lenkai – kiaulės, amerikiečiai – šunys ir kt. Todėl nenuostabu, kad prajuokina situacija, kai žydė, kuri, kaip minėta, vaizduojama kaip pelė, išsigąsta žiurkių. Iliustracijos apgalvotos iki mažiausių detalių, dialogai ir monologai – tokie, kad vietomis sugeba perteikti emocijas ir įvykius kur kas geriau nei kitas autorius perteiktų ilgiausiu tekstu, netrūksta ironijos, tragikomiškų situacijų ir pastebėjimų. Žydų persekiojimas, gaudymas, vežimas į koncentracijos stovyklas, kankinimas ir naikinimas, o šalia to – ir dabartis, kur vaizduojamas praeities sužalotas žmogus, niekaip negalintis prisitaikyti prie dabartinės visuomenės, jos normų ir pasikeitusių taisyklių. A. Spiegelman tėvas aprašomoje dabartyje mane erzino ne ką mažiau nei kitus žmones aplink jį, tačiau matant tai, kaip jis buvo privertas kovoti už savo gyvybę, kokiomis sąlygomis gyventi, nesunku pateisinti, kodėl dabar, jau senas ir ligotas vyriškis, kuris sugebėjo tiek visko išgyventi, pasižymi tam tikromis būdo savybėmis. Autorius nesistengė koncentruotis tik į tėvą, savo jausmams, santykiui su tėvu, jo praeitimi skirta ne tiek ir mažai dėmesio. Jaučiama kaltė ten, kur jos, rodos, jis visai neturėtų jausti, kylantys prieštaravimai, konfliktai su tėvu, daug klausimų, į kuriuos norisi gauti atsakymus, bandymas viską suvokti, pateisinti kai kurias tėvo charakterio ypatybes ir bandyti su jomis ,,susigyventi“, troškimas visą istoriją užrašyti ir po to, kai buvo išleista pirmoji dalis, bandymas atsiriboti nuo viso nereikalingo susidomėjimo – tai ir dar daugiau galima pastebėti skaitant. Tad galima teigti, kad romanas daugiasluoksnis ir jį galima nagrinėti iš įvairių kampų.

Kad ir būdavo momentų, kai nejučia susitelkimas ties romanu kažkur dingdavo, skaityti buvo įdomu. Ir ne tik skaityti, bet ir nagrinėti iliustracijas, stebėti, kaip tinkamai jos papildo tekstą. Iki šiol negalvojau, kad komiksas galėtų būti tinkama forma perteikti tokio siužeto kūrinį. Dabar jau žinosiu, kad gali. Ir netgi labai neprastai.

Patiko.

7.33. Gerda Jord ,,Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“

Nors Gertrūda ir kiek vyresnė (gimiau jau po nepriklausomybės), visgi dar tik ištraukas skaitant buvo aišku, kad panašumų rasiu ne vieną ir vien todėl bus smagu skaityti. Taip ir buvo. Juk detalės neretai pasimiršta, tad ,,Gertrūda“ buvo proga tas detales ,,atgaminti“. Apie vaikystę su televizoriumi, kai vis reikėjo kažkam būti prie jo ir spaudyti kanalus. Apie vasaros dienas, praleistas prie serbentų krūmų, kai indelis, rodos, niekad neprisipildydavo. Apie laidotuves, per kurias giminėms būna proga susipažinti su tais, kurių iki tol gal net nematė. Apie giminaičius ar tiesiog kitus aplinkos žmones (senelių, tetų/dėdžių, tėvų ir kt. pažįstamus), kurie, nesigaudydami metuose, ima kurti įvairiausias istorijas ir klausinėti klausimų, kurie ne tik erzina, bet ir skatina imtis įvairiausių priemonių, kad tik būtų išvengta susidūrimų su tais žmonėmis. Apie mokykloje vykusią kasmetinę patikrą dėl kirmėlių (tiesa, visa tai ir užsibaigė man gal trečioje ar ketvirtoje klasėje būnant). Apie mokyklinius knygų sąrašus, kurie, rodos, jau porą dešimtmečių nesikeičia. Ir vardinti dar būtų galima nemažai.

Komiksai įdomūs, patiko, kad išlaikyta pusiausvyra, t.y. jei pradžioje tai atrodė kaip niekad šypsenos nepradanginsiantis kūrinys, vėliau nesyk buvo užkabintos gan rimtos temos, kur jau šypsotis nebesinorėjo. Piešinius peržiūrėdama antrą, o vėliau – trečią ar ketvirtą kartą, tikiu, kad rasčiau naujų, iki tol nepastebėtų detalių, kurios buvo svarbios tam laikmečiui. Atrodė, kad apgalvota viskas iki smulkmenų. Kalbant apie tekstą, siužetą, man vietomis trūko vientisumo, norėjosi, kad kai kurie pasakojimai būtų sutrumpinti, kai kurie – žymiai ilgesni, daugiau visko atskleista.

Bet apskritai galiu pasakyti, kad laukdavau pietų pertraukos, nes žinodavau, kad tuomet galėsiu sužinoti kažką naujo apie Gertrūdą. O tai, kad galvodavau apie tai, kaip noriu toliau skaityti, juk yra geras požymis, argi ne?