8.7. Art Spiegelman ,,Maus“

Art Spiegelman aprašyti savo tėvo išgyvenimus karo metu nusprendė taip, kaip moka geriausiai – komikso forma. Iš to ir gimė dviejų dalių grafinis romanas ,,Maus“, kuriame atskleidžiamas autoriaus tėvo gyvenimas ne tik II pasaulinio karo metu, bet ir dabar, taip pat nemažai dėmesio skiriama sūnaus ir tėvo santykiams.

,,Maus“ pasakojimo forma yra ne tik tai, kas patraukia dėmesį ir skatina perskaityti šią knygą, bet ir tai, kas padeda išlaikyti susidomėjimą iki pat pabaigos. Tautos vaizduojamos kaip tam tikri gyvūnai: žydai – pelės, vokiečiai – katės, lenkai – kiaulės, amerikiečiai – šunys ir kt. Todėl nenuostabu, kad prajuokina situacija, kai žydė, kuri, kaip minėta, vaizduojama kaip pelė, išsigąsta žiurkių. Iliustracijos apgalvotos iki mažiausių detalių, dialogai ir monologai – tokie, kad vietomis sugeba perteikti emocijas ir įvykius kur kas geriau nei kitas autorius perteiktų ilgiausiu tekstu, netrūksta ironijos, tragikomiškų situacijų ir pastebėjimų. Žydų persekiojimas, gaudymas, vežimas į koncentracijos stovyklas, kankinimas ir naikinimas, o šalia to – ir dabartis, kur vaizduojamas praeities sužalotas žmogus, niekaip negalintis prisitaikyti prie dabartinės visuomenės, jos normų ir pasikeitusių taisyklių. A. Spiegelman tėvas aprašomoje dabartyje mane erzino ne ką mažiau nei kitus žmones aplink jį, tačiau matant tai, kaip jis buvo privertas kovoti už savo gyvybę, kokiomis sąlygomis gyventi, nesunku pateisinti, kodėl dabar, jau senas ir ligotas vyriškis, kuris sugebėjo tiek visko išgyventi, pasižymi tam tikromis būdo savybėmis. Autorius nesistengė koncentruotis tik į tėvą, savo jausmams, santykiui su tėvu, jo praeitimi skirta ne tiek ir mažai dėmesio. Jaučiama kaltė ten, kur jos, rodos, jis visai neturėtų jausti, kylantys prieštaravimai, konfliktai su tėvu, daug klausimų, į kuriuos norisi gauti atsakymus, bandymas viską suvokti, pateisinti kai kurias tėvo charakterio ypatybes ir bandyti su jomis ,,susigyventi“, troškimas visą istoriją užrašyti ir po to, kai buvo išleista pirmoji dalis, bandymas atsiriboti nuo viso nereikalingo susidomėjimo – tai ir dar daugiau galima pastebėti skaitant. Tad galima teigti, kad romanas daugiasluoksnis ir jį galima nagrinėti iš įvairių kampų.

Kad ir būdavo momentų, kai nejučia susitelkimas ties romanu kažkur dingdavo, skaityti buvo įdomu. Ir ne tik skaityti, bet ir nagrinėti iliustracijas, stebėti, kaip tinkamai jos papildo tekstą. Iki šiol negalvojau, kad komiksas galėtų būti tinkama forma perteikti tokio siužeto kūrinį. Dabar jau žinosiu, kad gali. Ir netgi labai neprastai.

Patiko.

Reklama

7.33. Gerda Jord ,,Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“

gertrudaNors Gertrūda ir kiek vyresnė (gimiau jau po nepriklausomybės), visgi dar tik ištraukas skaitant buvo aišku, kad panašumų rasiu ne vieną ir vien todėl bus smagu skaityti. Taip ir buvo. Juk detalės neretai pasimiršta, tad ,,Gertrūda“ buvo proga tas detales ,,atgaminti“. Apie vaikystę su televizoriumi, kai vis reikėjo kažkam būti prie jo ir spaudyti kanalus. Apie vasaros dienas, praleistas prie serbentų krūmų, kai indelis, rodos, niekad neprisipildydavo. Apie laidotuves, per kurias giminėms būna proga susipažinti su tais, kurių iki tol gal net nematė. Apie giminaičius ar tiesiog kitus aplinkos žmones (senelių, tetų/dėdžių, tėvų ir kt. pažįstamus), kurie, nesigaudydami metuose, ima kurti įvairiausias istorijas ir klausinėti klausimų, kurie ne tik erzina, bet ir skatina imtis įvairiausių priemonių, kad tik būtų išvengta susidūrimų su tais žmonėmis. Apie mokykloje vykusią kasmetinę patikrą dėl kirmėlių (tiesa, visa tai ir užsibaigė man gal trečioje ar ketvirtoje klasėje būnant). Apie mokyklinius knygų sąrašus, kurie, rodos, jau porą dešimtmečių nesikeičia. Ir vardinti dar būtų galima nemažai.

Komiksai įdomūs, patiko, kad išlaikyta pusiausvyra, t.y. jei pradžioje tai atrodė kaip niekad šypsenos nepradanginsiantis kūrinys, vėliau nesyk buvo užkabintos gan rimtos temos, kur jau šypsotis nebesinorėjo. Piešinius peržiūrėdama antrą, o vėliau – trečią ar ketvirtą kartą, tikiu, kad rasčiau naujų, iki tol nepastebėtų detalių, kurios buvo svarbios tam laikmečiui. Atrodė, kad apgalvota viskas iki smulkmenų. Kalbant apie tekstą, siužetą, man vietomis trūko vientisumo, norėjosi, kad kai kurie pasakojimai būtų sutrumpinti, kai kurie – žymiai ilgesni, daugiau visko atskleista.

Bet apskritai galiu pasakyti, kad laukdavau pietų pertraukos, nes žinodavau, kad tuomet galėsiu sužinoti kažką naujo apie Gertrūdą. O tai, kad galvodavau apie tai, kaip noriu toliau skaityti, juk yra geras požymis, argi ne?

7.13. Sarah Andersen ,,Adulthood Is a Myth: A “Sarah’s Scribbles“ Collection“

adulthoodSarah Andersen komiksus jau kurį laiką seku socialiniame tinkle (taip, taip, Facebook): kiekvienąsyk apsidžiaugiu pamačiusi naują, o karts nuo karto ir profilaktiškai nueinu į jos puslapį ir peržiūriu senuosius. Kad ir kiek žiūrėčiau juos, vis vien neatsibosta. Tad labai nudžiugau, sužinojusi, kad pasirodys ir knyga.

Maždaug 100 komiksų telpa šioje knygutėje, jie visi jau buvo matyti, kadangi naujų darbų, kurie nebūtų skelbti internete, neradau. Tačiau buvo vis vien ne ką mažiau įdomu visus vėl peržiūrėti, pasijuokti ir pritarti sakantiems, kad autorė išties realistiškas situacijas pateikia savo komiksuose. Tiesa, žinau žmonių, kuriems šie komiksai nepatinka, bet kalbėdami priėjom prie išvados, kad tai priklauso, kiek savęs atpažįsti juose. Jei tam tikros situacijos visai nepažįstamos, tai ir įdomumas sumažėja. Asmeniškai aš galiu tapatintis su didžiąja dalimi pavaizduotų situacijų, todėl nenuostabu, kad su nekantrumu laukiu kiekvieno komikso, kuriame ji greičiausiai pateiks dar vieną gerai pažįstamą situaciją.

Komiksuose veikia viršelyje matoma mergina, tačiau labai smagus personažas yra ir triušis, kuris įneša nemažai sarkazmo ar ironijos į pagr. veikėjos gyvenimą ir nupieštas situacijas. Apie ką komiksai? Apie kasdienybę, santykius su kitais, įpročius, nevykdomus pažadus sau (,,nueisiu miegoti anksčiau“), aplinkinių gąsdinimus ir klausimus dėl ateities ir t.t.

Labai norėčiau ir nuosavo popierinio varianto. Gal kada nors ir išsipildys šis noras.

Norisi iliustruoti atsiliepimą keliais komiksais, bet be galo sudėtinga išrinkti tuos ,,pačius pačiausius“. Tad tik keletas iš jų, aktualesni man pačiai, o galbūt ir kai kuriems iš jūsų.

ateitis future future2 slow vardai

6.42. Miglė Anušauskaitė, Gerda Jord ,,10 litų“

miglėSakyti, kad apie šias merginas nieko nežinojau, būtų melaginga. Be galo mėgtu Šiaurės Atėnuose spausdinamus Miglės Anušauskaitės komiksus,  o Gerdos Jord puslapį seku socialiniame tinkle. Tiesa, jei ne knygų mugės pristatymas, įdomu, ar būčiau į šią knygą atkreipusi dėmesį ir apskritai nežinia, kiek apie ją girdėjusi, o kiek ne. Tai knyga apie žymiuosius lakūnus Darių ir Girėną, apie tai, kokie jie galėjo būti, pradedant nuo jų jaunystės, kai dar vienas kito nepažinojo, iki išskridimo. Ir, žinoma, vertėtų pabrėžti, kad tai ne šiaip knyga, o kuo tikriausias komiksas. Man, užaugusiai su ,,Donaldas ir kiti“ bei ,,Barbie“ , tai buvo ir nauja patirtis – skaityti komiksą, kuris nėra taikomas vien tik vaikų auditorijai (kažkur lyg ir minėta, kad tai suaugusiems skirtas komiksas, bet perskaičius atrodo, kad ir jaunesni gali skaityti, bent jau paaugliai tai tikrai).

Pradžioje žvelgiau kiek skeptiškai dėl turinio. Nepasakyčiau, kad šie du asmenys man buvo įdomūs ar kad apskritai jais domėjausi. Žinau tiek, kad skrido ir neperskrido, kad jie abu puikuojasi ant dešimties litų, kad jie pirmieji lietuviai, skridę per Atlanto vandenyną, kad Puntuko akmeny iškalti jų atvaizdai. Daugmaž tiek. Ai, dar pasakyčiau lėktuvo vardą. O dabar miglotai prisiminiau, kad lyg ir kažkokį dokumentinį filmą su mokykla apie juos žiūrėjom. Tai tokios standartinės žinios, kurias, numanau, žino daugelis. Ir nė vienas iš šių faktų man neatrodė tiek intriguojantis, kad pradėčiau domėtis asmenybėmis ar kaip jų draugystė rutuliojosi, kaip jie iki savo tikslo nuėjo. Todėl buvau maloniai nustebinta abiejų autorių sugebėjimo perteikti šią istoriją įdomiai ir nenuobodžiai.

Abi autorės intensyviai domėjosi šiomis asmenybėmis, skaitė nemažai literatūros, ieškojo ne tik antrinių, bet ir pirminių šaltinių. Todėl atsakingumo besiruošiant darbui joms netrūko. Iš tikrųjų, vietomis yra pateikti tikri nutikimai ar mintys, kurios rastos vieno iš jų dienoraštyje. Pamenu, istorijos pamokose sakydavo, kad svarbu ne faktai, o gebėjimas orientuotis įvairiuose laikmečiuose. Tai va, čia labai smagiai atrodo Lietuvos žymiųjų veikėjų susiejimas su tais, kurie visame pasaulyje žinomi. Kažin, ar kada susimąstyčiau, kad Darius ir Girėnas galėjo kada prasilenkti su Ernestu Hemingvėjumi ar Voltu Disnėjumi, nors jie visi gyveno tame pačiame laikotarpyje, o kai kada – toje pačioje šalyje. Kiekvieno skyrelio pradžioje parašyti sausi faktai apie vieno ir kito gyvenimus, o tuomet komiksų pagalba kai kurie įvykiai iš pradžioje paminėto laikotarpio yra ir pateikiami. Komiksuose netrūksta humoro, scenų, kurios, rodos, nėra esminės, tačiau padedančios geriau atskleisti veikėjų charakterius. Dar knygų mugėje autorės kalbėjo, kaip iš įvairios medžiagos po truputį dėliojo jų galimus charakterius, kokie skirtingi abu vyrai buvo. Tikriausiai įsimintiniausia ir smagiausia buvo skaityti ginčus apie aprangą: vienam labai svarbi buvo išvaizda, o kitas su tuo pačiu megztiniu visą gyvenimą galėjo prabūti. Galvoju, kad charakterių plėtojime pliusas yra toks, kad abi autorės pasidalijo veikėjais ir todėl kiekviena, susikoncentruodama ir susigyvendama su kažkurio iš jų (Dariaus arba Girėno) aplinka galėjo kurti gilesnį ir platesnį charakterį bei situacijas, kurios visai tikėtina, kad galėjo įvykti (arba ne).

,,10 litų“ – tai įdomi ir šių dienų kontekste originali knyga, kuri ras vietą ne vieno skaitytojo lentynoje. Man asmeniškai į pabaigą kažko pritrūko (galbūt ryškesnės kulminacijos, nors visgi nesu tikra), bet tikrai ne to, kad pačios pabaigos – kaip jie žuvo – čia nėra. Jos ir nereikia. Užtenka prisiminti juos kaip žmones, atkakliai siekusius savo tikslo ir dariusius viską, kad to tikslo pasiektų. O tai, kad jie žuvo, žino kiekvienas, tad kam kartoti tai, kas visiems žinoma?

Ir komiksų Lietuvos padangėje turėtų atsirasti ir daugiau. Gerda Jord žada šių metų pabaigoje išleisti savąjį apie Gertrūdą.