7.43. J. M. Coetzee ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“


maiklo-k-gyvenimasBuvau išsikėlusi tikslą susipažinti su J. M. Coetzee kūryba, o ,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“ buvo tiesiog pirmoji į akį kritusi knyga, kurią pasičiupau kažkada metų pradžioje, tada taip ir nepradėjusi skaityti privalėjau grąžinti į biblioteką, o galop likimas vėl ją man pakišo po nosimi, kai tik pasirodė naujasis leidimas. Neskaičiau anotacijos, neatkreipiau dėmesio, kad būtent ši knyga pelnė Booker’io premiją, kol dabar, ruošdamasi aptarti tai, ką perskaičiau, neatsiverčiau nugarėlės. Pirmieji puslapiai, skaityti kažkada per pietų pertrauką net ir nesužavėjo, bet nė nebuvo minties, kad nebeskaitysiu – ir šiandien vėl pradėjusi nuo pirmojo puslapio, po truputį įsitraukiau į istoriją, pasakojančią apie Maiklą K – vyrą, turintį kiškio lūpą, vaikystę ir paauglystę praleidusį prieglaudoje, vėliau suvokusį, kad jis gimęs tam, kad rūpintųsi savo motina, tačiau po jos mirties, jam nė nespėjus įgyvendinti jos noro (persikelti su ja į jos vaikystės namus), likusį klajoti po šalį, kur siaučia karas ir kur surasti ramybę, kurios Maiklui taip norisi, pernelyg sudėtinga.

Iš pažiūros, skaityti lengva, nes rašymo stilius – itin paprastas (bet toli gražu tai nereiškia, kad kalba ir sakinių struktūra skurdi. Atvirkščiai – tai vienas tų kūrinių, kurių sakiniai tiesiog lipte limpa vienas prie kito), tekstas slysta greitai ir be trukdžių, nepaisant to, kad veiksmo nedaug, o dialogų – minimaliai. Tačiau lengvumas apima tik techninę romano dalį. Emocinio lengvumo šiame kūrinyje rasti nėra prošvaisčių, kadangi atmosfera niūri ir slogi, skaitant atrodė, kad kuo toliau, tuo viskas tik sunkėja, grimzta žemyn. Bet vargu, ar kitaip gali būti, kai pagrindinis veikėjas – niekada neradęs šilumos ir pritarimo, nuo pat mažumės buvęs vienišas ir nemylimas, dabar pats nori išvengti bet kokių saitų su kitais žmonėmis, jaustis nors kiek nuo jų priklausomas. Ir kaip tai sunku, kai, rodos, ant kiekvieno kampo stovi pareigūnai, pasirengę išvežti klajotojus į darbo stovyklas, suimti, jei tik pažeidžiama komendanto valanda, o ir aplinkiniai, pasiruošę paskutinius marškinius atimti. Net ir tarsi draugiškai nusiteikę sutiktieji Maiklui greitai pasirodo tik kaip vieni iš tų, kurie tik vienokios ar kitokios naudos trokšta bei nori jį suvaržyti savo siūlymais ir prašymais. Būdamas ribotų bendravimo gebėjimų Maiklas nė negeba pasakyti, ko iš tikrųjų jis nori iš gyvenimo, o ir, atrodo, sunkiai jo norus, kurie taip skiriasi nuo ,,normalių“ žmonių troškimų, kas suprastų ne tik romane, bet ir tuo atveju, jei Maiklas K gyventų tarp mūsų. Vienišumas, gyvenimo beprasmybė, laisvės troškimas ir noras tik egzistuoti, negalvojant apie ateitį, nejaučiant ir nekreipiant dėmesio į dienų bei metų tėkmę, vengiant bet kokio varginančio ir grėsmingai atrodančio bendravimo su aplinkiniais, pateikti tik aprašant pagrindinio veikėjo kelionę, jo būseną ir elgesį įvairiose situacijose. Bet to visiškai pakanka, kad romanas įtikintų, nes ilgiausius filosofinius monologus rasti kūrinyje, kurio centre – toks personažas kaip Maiklas, atrodytų dirbtina bei neįtikinama.

Tiesa, visgi šiek tiek minėtų filosofinių monologų rasti galima antrajame knygos skyriuje. Šis skyrius, kuriame kalba epizodinis veikėjas, kuris nei įdomus, nei darantis kažkokią įtaką kūriniui, man pasirodė absoliučiai nereikalingas ir ,,įmestas“ visai atsitiktinai. Tai, kas pateikiama šiame skyriuje (antrasis skyrius prasideda maždaug nuo 170 psl, taigi, jau artėjant į pabaigą), man tebuvo nereikalingi pasvarstymai ir klausimai, kuriuos skaitantysis ir pats gali išsikelti, stebėdamas Maiklo K klajones ir siužetinius vingius. Per tuos keliasdešimt puslapių sugebėjau atitrūkti nuo visko, kas mane traukė šioje knygoje, o trečiasis skyrius, neskaitant kelių neprastų momentų, pasirodė dar vienas atskiras gabalas teksto, kuriame neberadau nieko, kas iki tol sulaikė įdomumą, o ir kai kurie sprendimai jau buvo tokie, kurių vargiai pabaigoje bereikėjo.

,,Maiklo K gyvenimas ir laikai“ yra viena tų knygų, apie kurias kalbėti yra sudėtinga, o perskaičius dar ir norisi, kad viskas susigulėtų ir susiformuotų aiškesnė nuomonė apie patį romaną. Kaip galima suprasti iš to, ką rašiau, antrasis ir trečiasis skyriai bendrą įspūdį kiek sugadino, bet pirmasis skyrius, užimantis didžiąją dalį knygos, pasirodė išties neprastas. Tik reikia nusiteikti, kad bus sunku pabėgti nuo niūrių nuotaikų ir egzistencinių klausimų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s