9.20. Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“


Kai pasirodė naujausias leidimas, supratau, kad pats laikas ir man susipažinti su Smila bei Peter’iu Høeg’u – apie abu teko skaityti nemažai gerų atsiliepimų. Romano centre – jau minėta Smila, grenlandės medžiotojos dukra, vaikystėje po mamos žūties atvežta į Daniją, bet mintyse visad ilgėjusis gimtosios Grenlandijos. Kai randamas kaimynystėje gyvenusio inuitų berniuko lavonas, Smila nepatiki policijos versija, kad vaikas tiesiog nukrito nuo stogo, ir pati nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias žūties aplinkybes.

Tik nereikėtų apsigauti, nes tai – ne įprastas detektyvas. Labiau įvardinčiau kaip romaną su detektyvine linija, todėl knyga atrodo gan universali ir galinti sudominti tiek trilerius, tiek stiprius romanus mėgstantį skaitytoją.

Smila – 37 metų moteris, šalta, racionali, pasitikinti skaičiais ir faktais, o ne jausmais, išoriškai netgi bejausmė. Toks pat atrodo ir pasakojimas – niūrus, neemocingas, daug kas bandoma aiškinti racionaliai, pateikiant nemažai moksliniais tyrimais grįstos informacijos. Smilos silpnybė – ledas, sniegas, o tai irgi siejasi su slogia nuotaika, tad visame romane juntama niūri, šalta atmosfera. Tiek pateikiama informacija, kuri atidžiai skaitantiems praplės akiratį, tiek vientisa ir įtaigi romano nuotaika – neabejotini privalumai, dėl kurių man šią knygą ir norisi girti.

Skaitant atsiveria ne tik ledo grožis, bet ir puikiai išplėtotas pagrindinės veikėjos paveikslas – po truputį dėliojama moters gyvenimo istorija, o jos monologai leidžia geriau pažinti personažą, kuris, rodos, užsitvėręs tokią sieną tarp savęs ir aplinkos, kad kai kada būdavo sunku Smilą pajusti. O kai sunku pajusti, nėra lengva ir susigyventi su veikėja, jos istorija, aprašoma situacija tiek, kad pradėtų rūpėti, kas vyksta.

Romanas ne iš lengvųjų, reikia atidaus, lėto skaitymo. Yra nemažai veikėjų, kurie pradžioje pristatomi, o vėliau lieka tik jų vardai, be jokių užuominų ir nuorodų į tai, kas jie tokie. Kadangi turiu sunkumų, kai reikia įsiminti veikėjų vardus (kai kada iki pat knygos pabaigos jų taip ir neprisimenu), neretai reikėdavo ilgėliau pasukti galvą ar atsiversti ankstesnius lapus ir išsiaiškinti, kas jie tokie. Ir kuo toliau skaičiau, tuo didesnė buvo maišalynė, o tai kiek vargino. Tačiau padėtį gelbėjo Smilos monologai, kuriuose ji svarsto ar bando paaiškinti tam tikrus savo pasirinkimus, racionalizuoti jausmus – gal tai jai ne visada pridėjo žmogiškumo (per tą jos šaltį ir atšiaurumą kaip tik šito ir trūko), bet taiklių minčių užteko, kad įvertinčiau jos įdomią mąstyseną ar rasčiau artimų sau įžvalgų.

Detektyvinė siužetinė linija – chaotiška, ne visada patraukli, tačiau atomazga bei atskleistos nusikaltimo priežastys gan įdomios dėl to, kad nieko panašaus neteko matyti kitose knygose (tiesa, detektyvus retai skaitau, tad galiu kalbėti tik bendrai apie visus iki šiol skaitytus romanus ar trilerius).

„Panelės Smilos sniego jausmas“ – detektyvinis romanas, turintis tiek stiprybių, tiek silpnybių. Deja, mano atveju silpnybės paėmė viršų, bet vis vien norisi rekomenduoti jį atmosferinių knygų, skandinaviško stiliaus, inteligentiškų detektyvų bei romanų mėgėjams.

1997-aisiais pasirodė filmas, pastatytas pagal šią knygą – Smilla’s Sense of Snow.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.