12.33. Vidas Morkūnas „Nekropolių šviesos“

Prieš kurį laiką vienas poetas pasiūlė padovanoti savo knygą mainais į apžvalgą. Atsisakiau, nes poeziją skaitau labai retai ir toli gražu ne visada turiu ką pasakyti.

Štai ir V. Morkūno eilėraščius atsiverčiau vien todėl, kad man paliko įspūdį pernai skaityta „Pakeleivingų stotys“, tačiau užvertusi supratau, kad neliko nieko, išskyrus vienintelį eilėraštį. Tad ir pasakyti nelabai turiu: jaučiama panaši atmosfera ir temos kaip ir novelėse, bet tik tiek.

Minėtas eilėraštis (net viršelį į kitą pusę perkėliau, kad gražiau žiūrėtųsi eilės):

kai kitąsyk pasimatysime
vilkėsiu išvirkščius marškinius
mano veidas bus
iškreiptas
vos vos
vėjo nebus
niekada daugiau
nebebus vėjo
tarp mudviejų
nebebus kalbos
kalbos niekada

9.60. Mindaugas Nastaravičius „Mo“

Metai į pabaigą, tad po truputį reikės dėliotis metų –iausias, o kol kas bandau toliau skaityti bei aptarti tai, kas liko nepaminėta. Dar prieš paimant į rankas du prieš tai aprašytus kūrinius, buvo toks vakaras, kai žiūrėjau į savo krūvą neskaitytų knygų ir nemačiau ten nė vienos, kurios norėčiau. Galop išsirinkau man visai netipiško žanro Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių rinktinę „Mo“.

Beveik neskaitau eilėraščių, po mokyklos baigimo (taigi, per 6,5 metų) tai – tik antrasis rinkinys (pirmasis – Sigito Parulskio), kurį ne tik atsiverčiau, bet ir perskaičiau nuo pradžių iki pabaigos. Kodėl pasirinkau M. Nastaravičių? Prieš metus turėjau progą pasiklausyti jo, kalbančio apie save, kūrybą – anuometinio „susitikimo“ pakako, kad užsinorėčiau kada nors perskaityti ir kurią nors jo knygą. Ir minėtą vakarą pasirinkusi „Mo“ nenusivyliau, nes, nors prieš tai ir negalėjau įvardinti tiksliai, bet pabaigusi rinktinę supratau, kad būtent to ir ieškojau – šviesaus liūdesio, kurio yra M. Nastaravičiaus kūryboje, tą pačią nuotaiką buvau pajutusi ir tuomet, jo klausydamasi. Tad sakyčiau, kad lūkesčiai, ką tikėjausi surasti tik pasiklausiusi, kaip ir apie ką jis šneka, kas akcentuojama jo kalboje, buvo išpildyti.

Kadangi man poezija – svetimas žanras, nemoku ir kalbėti apie jį, o tie laikai, kai reikėdavo rašyti interpretacijas, pilstant iš tuščio į kiaurą apie tai, ką autorius norėjo pasakyti ar ko nenorėjo, jau praėję, todėl paminėsiu tik keletą momentų trumpai. Patiko rasta nuotaika, tai, kaip pateiktos mintys, todėl rinkinį perskaičiau iki galo, neatidėdama kitam kartui. Buvo eilėraščių, kurie paliko geresnį įspūdį, kai kuriuose tik atskiros eilutės, kažkas ir visai pro akis prabėgo nepastebėtai. Tačiau noras kada nors dar kartą susidurti su M. Nastaravičiaus kūryba nedingo.

Yra toks labai geras straipsnis žmogaus, kurio gabumais kalbėti apie poeziją neabejoju, pamenu, kad suradusi jį skaičiau ir vietomis linksėti galvą norėjosi dėl taiklumo, noro pritarti jos mintims.

7.26. Anna Piwkowska ,,Frančeska“

,,Nieko rimto“ leidykla – ne tokia ir nerimta. Prieš kurį laiką pristačiau jų puikią knygą Septynios minutės po vidurnakčio, o šįvakar (šiąnakt?) pristatysiu ir ką tik užverstą ,,Frančeską“, kuri nagrinėja rimtas temas bei žavi savo išskirtinumu iš kitų paaugliams skirtų knygų.

Frančeska – trylikametė, kuri po to, kai mama dėl ligos patenka į ligoninę, yra priversta kraustytis pas močiutę, kurią mato pirmąsyk per savo gyvenimą. Mokykloje – irgi ne pyragai. Jos klasėje pradeda mokytis juodaodė Soraja, iš kurios kai kurie vaikai ima šaipytis, o kur dar pirmosios meilės ir susižavėjimai. Tarsi dar to nebūtų gana, Frančeska suranda naują aistrą – poeziją.

Pradžia man pasirodė panaši į ,,Septynios minutės…“: mama serga, pagr. veikėjas persikelia pas žmogų, kurio nė nepažįsta. Galvojau, nejaugi tai bus tiesiog mergaitiška minėtos knygos versija. Bet šis spėjimas nepasitvirtino – pamažu ,,Frančeska“ atsiskyrė nuo visų turėtų sąsajų su anksčiau skaityta knyga ir tapo savarankiška bei išties žavinčių detalių turinčia istorija.

Skaitydama galvojau, kad ši knyga – tikrai ne kiekvienam dvylikamečiui ar vyresniam skaitytojui. Tikiu, kad kai kuriems poezijos tema, Frančeskos domėjimasis poetėmis, eilėraščiai (taip, yra šioje knygoje ne vienas eilėraštis!) nė iš tolo neatrodys patraukliai. Nors pati nesu šio žanro gerbėja, bet skaityti apie personažą, besidomintį tokia sritimi, kurią grožinėje literatūroje sutinku išties retai, buvo įdomu. O dar kai paminėjo S. Plath, mano susidomėjimas kilo žaibo greičiu. Kai pasiūla didelė, tačiau surasti kažką kitokio, ko nebūtų kas antroje skaitomoje knygoje, darosi vis sudėtingiau, natūralu, kad tokia knyga kaip ,,Frančeska“ sukelia smalsumą, kuris tik didėja verčiant puslapius.

Šalia poezijos, kaip jau minėjau, Frančeska susiduria su nemažai visokiausių dilemų. Lengva suprasti, kaip yra sudėtinga gyventi, kai vienintelis artimas žmogus, kurį pažinojai, suserga ir nė nežinai, kokia tai liga, todėl gali prisigalvoti visokiausių baisybių (ir kaip skaudu, kai pasirodo, kad kai kurie spėjimai – gryniausia tiesa), kaip turėtų būti nelengva tokioje situacijoje, kuri ir taip kelianti stresą, patekti į visai svetimus namus, glaustis ant sofos ir kęsti visai nepažįstamą žmogų, kuris atrodo atstumiantis, lyg kokia siena, atitverianti mergaitę nuo mamos. Knygoje pateikiamos ir rasizmo problemos (tiesa, pradžioje tai matyti labiau, vėliau pereina į antrą planą, bet visiškai pamiršti to skaitant iki paskutinio puslapio taip ir neišeina), ir sunkumai, kai neaišku, kokie jausmai yra berniukų atžvilgiu, kokia tikroji tų jausmų reikšmė, kaip suprasti, kas yra iš tiesų jaučiama vienam ar kitam bei kaip visa tai paveikia daromus sprendimus. Visa tai apibendrinus, galima pastebėti, kad knygoje netrūksta tinkamų vertybių propagavimo (tolerancija, draugystė, buvimas savimi, teisingumas ir kt.), užkabinamos aktualios tikslinei knygos auditorijai problemos, o ką jau kalbėti apie tai, kad nemažai vietos skiriama ir savęs paieškoms, teigimui, kad visi skirtingi, nėra tik blogų arba tik gerų. Knygoje veikia nemažai moterų – vienos dar visai paauglės, kitos – suaugusios, bet visos – stiprios, ieškančios išeičių.

Lengvai skaitoma, iliustruota knyga, melodingas, poetiškas (kaip netikėta) rašymo stilius – taigi, nenuostabu, kad ją užbaigus liko gan geras jausmas. Iki didžiausio pliuso pritrūko kai kurių temų gilesnio plėtojimo, nes vietomis jautėsi gan greitas perbėgimas, nepaliekant vietos geresniam įsigilinimui, kad skaitytojas spėtų į tą problemą įsijausti ir iki galo pajausti tai, ką jautė vienas ar kitas veikėjas tuo metu, bet apskritai norisi tikėti, kad ši knyga, jei dar nerado, tai ateity ras savo auditoriją.

7.8. Sigitas Parulskis ,,Be teisės sugrįžti“

Norėjau paskaityti poezijos. Pirmiausia pasiėmiau A. Nykos – Niliūno rinktinę, bet po 50 psl taip ir nekilo ranka prie jos grįžti. Ėmiau būtent jį, nes karts nuo karto internete netyčia pamatau jo minčių ar eilių, kurios man patinka. Tačiau knygos įveikti nesugebėjau. Tuomet sugalvojau, kad reikia išpildyti savo pernai metų po knygų mugės atsiradusį norą perskaityti S. Parulskio eilėraščių knygą. Ir pasiryžau bet kokiu atveju perskaityti ją nuo pradžios iki pabaigos.

,,Be teisės sugrįžti“ – tai eilėraščiai iš rinkinių „Iš ilgesio visa tai“, „Mirusiųjų“, „Mortui sepult sint“, „Pagyvenusio vyro pagundos“, atskiri tekstai iš rinktinės „Marmurinis šuo“ ir keletas naujų eilėraščių. Taigi, po truputį paragavau skirtingais laikotarpiais autoriaus rašytos poezijos. Paliko gerą įspūdį knygos formatas, apipavidalinimas. Turinys – irgi neprastas, geresnis už daugelį mokykloje skaitytų eilių. Jaučiama S. Parulskio stilistika, yra tragikomiškų, ironiškų, buitiškų fragmentų. Kai kuriais norėjosi pasidalinti ir su kitais.

Tik štai galutinai suvokiau, kad eilėraščiai – ne mano žanras. Perskaityti kokį vieną per savaitę ar mėnesį – galiu, galbūt net ir entuziazmas dar kokį nors surasti būtų, bet imti į rankas rinktinę ir skaityti eilėraštį po eilėraščio nepavyksta, mintys nuklysta kitur, eilutės nyksta akyse. Taip buvo tiek su šia, tiek su anksčiau minėta nebaigta Nykos – Niliūno knyga, lygiai taip pat ir anksčiau būdavo, kai skaitydavau poeziją.

Bet bent jau pabandžiau.

                            Valymas

moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi.
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole

Vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus,
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą – kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei

ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėti kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu

2.12. Maironis ,,Pavasario balsai''

 Maironis- garsus XIX- XX a. Lietuvos veikėjas. Jo rinktinėje ,,Pavasario balsai“ yra tikriausiai kone visi jo parašyti eilėraščiai.

Skaityti poezijos nemėgstu, nors žaviuosi žmonėmis, kurie eilėmis gali išsakyti savo jausmus, požiūrį į tam tikrus dalykus. Neslėpsiu- kai kuriuos eilėraščius skaičiau prabėgomis. Bet buvo ir tokių, kuriuos skaičiau lėtai. Tie lėčiau skaitomi kūriniai priskiriami individualiajai lyrikai. Patriotiniai ar Lietuvos panoraminį vaizdą aprašantys eilėraščiai manęs netraukia, nedomina.

Tiesą sakant, net nežinau, ką daugiau galėčiau parašyti. Poezijos mėgėjams turėtų patikti (nors įdomu, ar yra tokių, kurie negirdėjo Maironio ir jo garsiosios ,,Trakų pilies“ ar ,,Neverk, motušėle“.

Įdedu labiausiai patikusį eilėraštį.

Išnyksiu kaip dūmas

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo – kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!

1.6. Juozas Erlickas ,,Kodėl?''

Jau senokai norėjau perskaityti ką nors iš Juozo Erlicko kūrybos. Atsižvelgusi į tai, kad namie yra nemažai dar neskaitytų knygų, išsirinkau nedidukę Juozo Erlicko knygą ,,Kodėl“. Ji išleista 1979m., kai tikriausiai dar niekas negalvojo apie mano atsiradimą 🙂
Knygutėje yra humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. Kaip suprantu, tai ankstyvoji J. Erlicko kūryba. Būtent dėl to ši knygutė manęs neatbaido nuo kitų- naujesnių jo knygų. Mat ,,Kodėl“ esantį humorą ne visur supratau, kai kur netgi atrodė, lyg būtų parašyta kažkokia bereikalinga istorija, kurios net nepavadinčiau humoreska. Nors galbūt per mažai tokio žanro kūrinių esu skaičiusi, nelabai dar suprantu, kas yra toji humoreska? Humoreska-trumpas humoristinis veikalas (pasakojimas, muzikinė pjesė) na, lyg ir gerai supratau 🙂
vis dėlto buvo ir tokių humoreskų bei eilėraščių, iš kurių tikrai pasijuokiau… gyvenimiškos istorijos patektos paprastai ir linksmai…

siūlau perskaityti visiems 🙂

Knygos nevertinsiu, nes taip ir nesupratau: patiko ji man ar ne..

keletas man patikusių istorijų ir eilėraščių :

Troleibusinė novelė

Jis priėjo prie manęs ir ištiesė ranką.
– Bilietas,- tarė.
– Erlickas,- pasakiau ir kilstelėjęs paspaudžiau ranką,- Erlickas Juozas,- pakartojau,- bet, atleiskit, aš jūsų neprisimenu. Ir pavardė negirdėta. Veidas kažkur lyg matytas, bet kur-neturiu supratimo. Na, jūs jau nerūstaukit ant manęs. Žinot, kaip su ta atmintim… sklerozė… neurozė…
– Bilietas,- tarė jis griežtai.
– Erlickas, Erlickas Juozas,- pasakiau truputį sutrikęs.
– Jūsų bilietas,- tarė jis ir vėl ištiesė ranką.
– Jūsų Erlickas,- pasakiau vėl sveikindamasis. Pasijutau nepatogiai-irmą kartą matau tokį mandagų žmogų.- Esu jūsų paslaugoms,- tariau.- Bet gal geriau užeitumėm pas mane? Ten ir pasikalbėsim. Man kaip tik dabar išlipti. O gyvenu čia pat. Viens du- ir vietoj.
Jis tylėdamas žiūrėjo į mane.
– Jūs tikriausiai dėl batų?-paklausiau.- Kol kas nieko gero neturiu. Bet reiks pažiūrėti. Gal kaip jums… Žodžiu, bus matyti, gal ir pavyks ką nors…
Troleibusas sustojo. Man reikėjo išlipti.
– Na, tai lipam,- pakviečiau,- aptarsim viską namuose. Ir šito… turbūt atsiras…
Jis abiem rankom suspaudė manąją.
– Bilietas. Jūsų bilietas,- riktelėjo.
Keleiviai smalsiai sužiuro į mus. Aš susigėdau. Šokau lauk ir nuskubėjau namo. Keistuolis kažkoks! Bet neverta pykti- visokių yra, visokių ir reikia.

Kaip kalnų gėlė

Mūsų rankos nejučiom susilietė, ir visu mano kūnu perbėgo nevalingas drebulys. Ji klausiančiai pažvelgė į mane.
– Aš svaigstu nuo menkiausio tavo prisilietimo,- tariau tyliai.
– Kas per jautrumas!- nusistebėjo jinai.- Och jau tie vyrai…
Ėjome toliau. Man buvo nedrąsu, bet labai gera. ,,Kokia ji nuostabi,- galvojau,- kitos tokios visam pasauly nėra‘‘.
– Tu graži kaip kalnų gėlė ir tyra lyg srauniausias upokšnis,- pasakiau tyliai, o ji sustojo ir įdėmiai pažvelgė man į akis.
– Kada gi tu kalnuose buvai?- paklausė nustebusi.- Ką čia dabar išsigalvoji?.. O dėl tyrumo, tai tu čia man… neišmetinėk,- pridūrė,- žinau aš tuos upokšnius- žuvys išdvesia.
– Na, tu nepyk,- pasakiau sumišęs,- aš juk tik šiaip sau… dėl vaizdingumo…
– Nusišneki,- pertraukė ji ir įtariai nužvelgė mane.- Ar tik nebūsi iš tų…
– Ne, atsakiau,- aš santechnikas.
Toliau ėjome tylėdami.

Mokyklinis paveikslėlis

Marytės palaukiau prie vartelių.
– Duok, Maryte, portfelį. Aš panešiu,- pasakiau truputį paraudęs.
– Še, nešk, jei nori,- tarė ji paprastai.
Aš nešiau jos portfelį vienoj rankoj, savo- kitoj. Ir man buvo laba gera nešti du portfelius. Marytė straksėjo šalia ir niūniavo visokias daineles. Aš panorau padaryti jai ką nors labai gero.
– Maryte, nori, aš tau ledų nupirksiu,- tariau.
– Nupirk,- pasakė ji, ir aš nupirkau. Ji valgė ledus, ir man buvo gera, kad ji valgo ledus, kuriuos aš nupirkau. Tada ir pasiryžau.
– Maryte,- pasakiau.- Tu su Vytuku tai nedraugauk. Tu draugauk su manim. O Vytukas yra blogas. Ir mano mama taip sako. O tu šiandien, per paišybos pamoką, visą laiką tik su juo kalbėjai. Dėl to man buvo labai sunku. Aš myliu tave.
– Bet Vytukas turi daug žaislų,- susimąsčiusi tarė Marytė.- Ir jis taip gerai žaidžia kvadratą…
– Na ir kas, kad jis žaidžia kvadratą,- paniekinamai tariau.- Aš lankau krepšinio sekciją.
– Gerai, aš dabar draugausiu tik su tavim,- pagalvojusi pasakė Marytė, o aš labai apsidžiaugiau ir, grįžęs namo, niekieno neliepiamas išploviau grindis. O mama, tai pamačiusi, susijaudino ir išgėrė valerijono lašų.

Jis vis tylėjo

– Laba diena,- pasisveikinau.
Jis neatsakė.
– Autobuso laukiat?- paklausiau.- Vienas ką tik nuvažiavo. Teks dabar gerą pusvalandį palaukti.
Jis tylėjo.
– Poilsiavote, tikriausiai?-tariau.- Taip taip, žinoma,- tokios vietos pas mus- ko nepoilsiauti. O ir orelis toks… Vasarėlė kaip reikiant- ką ir sakyti.
Jis tylėjo.
– Turbūt neblogai pažvejojote?-tariau.- Yra, yra pas mus žuvelės. Nesiskundžiame. Anksčiau tai dar daugiau buvo. Dabar gi žinote… melioracija… kanalizacija… urbanizacija…
Jis pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis.
– Ko jums reikia?- paklausė drebančiu balsu.- Ko jūs iš manęs norite?- riktelėjo.
– Nieko,- atsakiau ir skubiai nuėjau šalin… ,,Priviso čia visokių‘‘, galvojau nueidamas. ,,Po velnių tokį gyvenimą. Dar papjaus kada…‘‘

Atsitikimas su žvaigždėmis

Pagaliau dar vienas įvykis. Pats keisčiausias. Buvo tada vakaras. Temo. Aš pasikviečiau savo jaunesnįjį broliuką į kiemą ir pasakiau:
– Surask danguje vieną žvaigždę- duosiu rublį.
Broliukas įdėmiai pažvelgė į dangų ir nudžiugęs šūktelėjo:
– Ogi štai kiek jų- viena, dvi, trys, keturios, penkios, va tenai šešta, septinta, aštunta, žiūrėk, tiesiai virš galvos-devinta… Na, duok rublį.
– Tu ką?- tariau.- Kiek suskaičiavai? Devynias? O aš sakiau- surask vieną. Ne, negausi rublio. Eik į vidų.
O broliukas supyko, užsidarė kambary ir visą vakarą su manim nesikalbėjo.
Ir vis per žvaigždes…

Mano rytmečiai I

Ką tik nulijo lietutis šiltas,
Einu aš gatve, lietpalčiu apsivilkęs,
Žmonės aplinkui, šypsodamies jaukiai,
Įstaigon, įmonėn, fabrikan traukia.

Man irgi noris su jais taip žingsniuoti,
Dainą užtraukti, kumštelint, kvatoti:
Šit aš praeiviui numušu skrybėlę,
Jis įkandin man kažką linksmai rikteli.

Suima ūpas toks geras, jog tuoj aš
Vienam trinkt per galvą, kitam gi- kyšt koją,
Senutė džiugiai sau ant grindinio šlepteli,
net apelsinai pabyra iš krepšio.

Ak! Gera just šį jaunatvišką įkarštį!
Rods, taip ir stotum prie staklių žvalus!
Arba, sakysim, kabinoj vikšrinio
Spaudytum rankenas bei pedalus!

Mano rytmečiai II

Susidūriau, kaip ne kartą,
Su Petru prie cecho vartų-
Ir galvojom, ką daryti,
Kad nereiktų krauti plytų.

Dviese nieko nenutarę,
Susimušę, susibarę,
Nenusprendę, ką daryti,
Išsitraukėme ,,Kastytį‘‘.

Tik staiga ateina trečias
Ir pasako: ,,Vyrai, ką čia,
Sėdit, tylite abu,
Gal jau imsimės darbų?‘‘

Po tokių kalbų prasmingų
Mes supratome, ko stinga:
Metėm vyrai visi trys-
Stojos pilnas butelys.
—
Vėl vartoju linksmas aš
C2H5OH