1.6. Juozas Erlickas ,,Kodėl?''


Jau senokai norėjau perskaityti ką nors iš Juozo Erlicko kūrybos. Atsižvelgusi į tai, kad namie yra nemažai dar neskaitytų knygų, išsirinkau nedidukę Juozo Erlicko knygą ,,Kodėl“. Ji išleista 1979m., kai tikriausiai dar niekas negalvojo apie mano atsiradimą 🙂
Knygutėje yra humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. Kaip suprantu, tai ankstyvoji J. Erlicko kūryba. Būtent dėl to ši knygutė manęs neatbaido nuo kitų- naujesnių jo knygų. Mat ,,Kodėl“ esantį humorą ne visur supratau, kai kur netgi atrodė, lyg būtų parašyta kažkokia bereikalinga istorija, kurios net nepavadinčiau humoreska. Nors galbūt per mažai tokio žanro kūrinių esu skaičiusi, nelabai dar suprantu, kas yra toji humoreska? Humoreska-trumpas humoristinis veikalas (pasakojimas, muzikinė pjesė) na, lyg ir gerai supratau 🙂
vis dėlto buvo ir tokių humoreskų bei eilėraščių, iš kurių tikrai pasijuokiau… gyvenimiškos istorijos patektos paprastai ir linksmai…

siūlau perskaityti visiems 🙂

Knygos nevertinsiu, nes taip ir nesupratau: patiko ji man ar ne..

keletas man patikusių istorijų ir eilėraščių :

Troleibusinė novelė

Jis priėjo prie manęs ir ištiesė ranką.
– Bilietas,- tarė.
– Erlickas,- pasakiau ir kilstelėjęs paspaudžiau ranką,- Erlickas Juozas,- pakartojau,- bet, atleiskit, aš jūsų neprisimenu. Ir pavardė negirdėta. Veidas kažkur lyg matytas, bet kur-neturiu supratimo. Na, jūs jau nerūstaukit ant manęs. Žinot, kaip su ta atmintim… sklerozė… neurozė…
– Bilietas,- tarė jis griežtai.
– Erlickas, Erlickas Juozas,- pasakiau truputį sutrikęs.
– Jūsų bilietas,- tarė jis ir vėl ištiesė ranką.
– Jūsų Erlickas,- pasakiau vėl sveikindamasis. Pasijutau nepatogiai-irmą kartą matau tokį mandagų žmogų.- Esu jūsų paslaugoms,- tariau.- Bet gal geriau užeitumėm pas mane? Ten ir pasikalbėsim. Man kaip tik dabar išlipti. O gyvenu čia pat. Viens du- ir vietoj.
Jis tylėdamas žiūrėjo į mane.
– Jūs tikriausiai dėl batų?-paklausiau.- Kol kas nieko gero neturiu. Bet reiks pažiūrėti. Gal kaip jums… Žodžiu, bus matyti, gal ir pavyks ką nors…
Troleibusas sustojo. Man reikėjo išlipti.
– Na, tai lipam,- pakviečiau,- aptarsim viską namuose. Ir šito… turbūt atsiras…
Jis abiem rankom suspaudė manąją.
– Bilietas. Jūsų bilietas,- riktelėjo.
Keleiviai smalsiai sužiuro į mus. Aš susigėdau. Šokau lauk ir nuskubėjau namo. Keistuolis kažkoks! Bet neverta pykti- visokių yra, visokių ir reikia.

Kaip kalnų gėlė

Mūsų rankos nejučiom susilietė, ir visu mano kūnu perbėgo nevalingas drebulys. Ji klausiančiai pažvelgė į mane.
– Aš svaigstu nuo menkiausio tavo prisilietimo,- tariau tyliai.
– Kas per jautrumas!- nusistebėjo jinai.- Och jau tie vyrai…
Ėjome toliau. Man buvo nedrąsu, bet labai gera. ,,Kokia ji nuostabi,- galvojau,- kitos tokios visam pasauly nėra‘‘.
– Tu graži kaip kalnų gėlė ir tyra lyg srauniausias upokšnis,- pasakiau tyliai, o ji sustojo ir įdėmiai pažvelgė man į akis.
– Kada gi tu kalnuose buvai?- paklausė nustebusi.- Ką čia dabar išsigalvoji?.. O dėl tyrumo, tai tu čia man… neišmetinėk,- pridūrė,- žinau aš tuos upokšnius- žuvys išdvesia.
– Na, tu nepyk,- pasakiau sumišęs,- aš juk tik šiaip sau… dėl vaizdingumo…
– Nusišneki,- pertraukė ji ir įtariai nužvelgė mane.- Ar tik nebūsi iš tų…
– Ne, atsakiau,- aš santechnikas.
Toliau ėjome tylėdami.

Mokyklinis paveikslėlis

Marytės palaukiau prie vartelių.
– Duok, Maryte, portfelį. Aš panešiu,- pasakiau truputį paraudęs.
– Še, nešk, jei nori,- tarė ji paprastai.
Aš nešiau jos portfelį vienoj rankoj, savo- kitoj. Ir man buvo laba gera nešti du portfelius. Marytė straksėjo šalia ir niūniavo visokias daineles. Aš panorau padaryti jai ką nors labai gero.
– Maryte, nori, aš tau ledų nupirksiu,- tariau.
– Nupirk,- pasakė ji, ir aš nupirkau. Ji valgė ledus, ir man buvo gera, kad ji valgo ledus, kuriuos aš nupirkau. Tada ir pasiryžau.
– Maryte,- pasakiau.- Tu su Vytuku tai nedraugauk. Tu draugauk su manim. O Vytukas yra blogas. Ir mano mama taip sako. O tu šiandien, per paišybos pamoką, visą laiką tik su juo kalbėjai. Dėl to man buvo labai sunku. Aš myliu tave.
– Bet Vytukas turi daug žaislų,- susimąsčiusi tarė Marytė.- Ir jis taip gerai žaidžia kvadratą…
– Na ir kas, kad jis žaidžia kvadratą,- paniekinamai tariau.- Aš lankau krepšinio sekciją.
– Gerai, aš dabar draugausiu tik su tavim,- pagalvojusi pasakė Marytė, o aš labai apsidžiaugiau ir, grįžęs namo, niekieno neliepiamas išploviau grindis. O mama, tai pamačiusi, susijaudino ir išgėrė valerijono lašų.

Jis vis tylėjo

– Laba diena,- pasisveikinau.
Jis neatsakė.
– Autobuso laukiat?- paklausiau.- Vienas ką tik nuvažiavo. Teks dabar gerą pusvalandį palaukti.
Jis tylėjo.
– Poilsiavote, tikriausiai?-tariau.- Taip taip, žinoma,- tokios vietos pas mus- ko nepoilsiauti. O ir orelis toks… Vasarėlė kaip reikiant- ką ir sakyti.
Jis tylėjo.
– Turbūt neblogai pažvejojote?-tariau.- Yra, yra pas mus žuvelės. Nesiskundžiame. Anksčiau tai dar daugiau buvo. Dabar gi žinote… melioracija… kanalizacija… urbanizacija…
Jis pakėlė galvą ir pažvelgė man į akis.
– Ko jums reikia?- paklausė drebančiu balsu.- Ko jūs iš manęs norite?- riktelėjo.
– Nieko,- atsakiau ir skubiai nuėjau šalin… ,,Priviso čia visokių‘‘, galvojau nueidamas. ,,Po velnių tokį gyvenimą. Dar papjaus kada…‘‘

Atsitikimas su žvaigždėmis

Pagaliau dar vienas įvykis. Pats keisčiausias. Buvo tada vakaras. Temo. Aš pasikviečiau savo jaunesnįjį broliuką į kiemą ir pasakiau:
– Surask danguje vieną žvaigždę- duosiu rublį.
Broliukas įdėmiai pažvelgė į dangų ir nudžiugęs šūktelėjo:
– Ogi štai kiek jų- viena, dvi, trys, keturios, penkios, va tenai šešta, septinta, aštunta, žiūrėk, tiesiai virš galvos-devinta… Na, duok rublį.
– Tu ką?- tariau.- Kiek suskaičiavai? Devynias? O aš sakiau- surask vieną. Ne, negausi rublio. Eik į vidų.
O broliukas supyko, užsidarė kambary ir visą vakarą su manim nesikalbėjo.
Ir vis per žvaigždes…

Mano rytmečiai I

Ką tik nulijo lietutis šiltas,
Einu aš gatve, lietpalčiu apsivilkęs,
Žmonės aplinkui, šypsodamies jaukiai,
Įstaigon, įmonėn, fabrikan traukia.

Man irgi noris su jais taip žingsniuoti,
Dainą užtraukti, kumštelint, kvatoti:
Šit aš praeiviui numušu skrybėlę,
Jis įkandin man kažką linksmai rikteli.

Suima ūpas toks geras, jog tuoj aš
Vienam trinkt per galvą, kitam gi- kyšt koją,
Senutė džiugiai sau ant grindinio šlepteli,
net apelsinai pabyra iš krepšio.

Ak! Gera just šį jaunatvišką įkarštį!
Rods, taip ir stotum prie staklių žvalus!
Arba, sakysim, kabinoj vikšrinio
Spaudytum rankenas bei pedalus!

Mano rytmečiai II

Susidūriau, kaip ne kartą,
Su Petru prie cecho vartų-
Ir galvojom, ką daryti,
Kad nereiktų krauti plytų.

Dviese nieko nenutarę,
Susimušę, susibarę,
Nenusprendę, ką daryti,
Išsitraukėme ,,Kastytį‘‘.

Tik staiga ateina trečias
Ir pasako: ,,Vyrai, ką čia,
Sėdit, tylite abu,
Gal jau imsimės darbų?‘‘

Po tokių kalbų prasmingų
Mes supratome, ko stinga:
Metėm vyrai visi trys-
Stojos pilnas butelys.

Vėl vartoju linksmas aš
C2H5OH

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s