2.38. Vytautas V. Landsbergis ,,Briedis Eugenijus: pasakos apie meilę ir kitus nesusipratimus”

Paskutiniu metu daug geriau sekasi klausyti, o ne skaityti knygas. Tad aprašysiu dar vieną perklausytą knygutę. Pamanysite, kad suvaikėjau- juk jau antra Vytauto V. Landsbergio knyga šią savaitę. Bet juk sakoma, kad šios knygos puikiai tinka ir vaikams, ir vyresniems.

Na, bet kuriuo atveju, šis rašytojas sugeba sudominti, o klausymas virsta tiesiog malonumu, kai įgarsina A. Giniotis- taip meistriškai ir įdomiai įgarsinti ne kiekvienam sekasi, dažnai mėgėjai, kurių įgarsintų knygų internete yra apstu, net nesistengia daryti kažkokių intonacijų ar pan.

O apie pačią knygutę: žavus briedis Eugenijus pradžioje negaili savo išvaizdai blogų žodžių ir mano, kad niekas jo neįsimylės, bet pats net nežino, kad štai tuo metu, kai jis verkšleno, jį įsimylėjo žavi lydeka… O toliau dar smagiau: pasirodo lakštingala, upėtakis, kyla veikėjams įvairūs jausmai: pyktis, pavydas, meilė, galiausiai- gailestingumas… Iš veikėjų ir nutikimų galima pasimokyti, kad viskas, ką darai, galiausiai atsisuka prieš tave patį, ir dar keletą vertingų pamokėlių galima rasti šioje knygoje.

Lyginant su neseniai klausytomis ,,Obuolių pasakomis”, šioje yra daug daugiau dainelių- dėl to pliusiuką dėčiau ,,Briedis Eugenijus…” , bet visgi pirmoji knyga man paliko didesnį įspūdį, siužetas pasirodė įdomesnis.

2.37. Jurga Ivanauskaitė ,,Švelnūs tardymai”

Jurga Ivanauskaitė buvo ne tik rašytoja, bet ir žurnalistė. Knygoje ,,Švelnūs tardymai” yra sudėti jos daryti interviu su žymiais žmonėmis. Kai kurie interviu buvo daryti būtent šiai knygai, bet dauguma paimta iš moterų žurnalų, kuriems J. Ivanauskaitė daugiausiai ir rašė.

Rašytoja kalbasi su Marijonu Mikutavičiumi, Egle Gabrėnaite, Egle Špokaite, Judita Leitaite, Aušrine Byla (B.Sruogos anūke), Galina Dauguvietyte, Leonidu Donskiu, Rolandu Kazlu, Kristina Kazlauskaite, Izolda Keidošiūte, Oskaru Koršunovu, Rasa Samuolyte, Tėvu Stanislovu bei kitais. Iš pradžių kiek priešiškai žiūrėjau į šią knygą, bet kuo toliau, tuo įdomiau buvo klausytis. Žinoma, viskas priklausė ir nuo kalbinamo žmogaus bei nuo to, kiek tas žmogus ar jo veikla, darbas yra įdomus man. J. Ivanauskaitė užduoda klausimus, aprėpiančius vaikystę, darbą, laisvalaikį, šeimą. Klausimai nebanalūs, labiau gilinamasi ne į buitį, o į mąstymą, mintis, labiausiai įstrigusius momentus, jausmus. Išsamių, atvirumu dvelkiančių atsakymų dėka klausymas buvo nenuobodus. Nemažai įdomių detalių sužinojau apie vos ne kiekvieną, tiesa, kadangi interviu buvo imti 2002 m. ( jei ne visi, tai dauguma), kai kurių gyvenimas per pastaruosius 9-erius metus pasikeitė, tad buvo įdomu, kai kalbėjo apie ateitį. Kas nustebino? Kad ne vienas šiuo metu itin populiarus žmogus Lietuvoje prisipažino mėgstąs būti vienas, o ne sėdėti kompanijose, kad paauglystėje buvo nepritapėliai, nesuprasti.Tiesa, klausimai visiems buvo užduoti skirtingi, tik vienas vienintelis visur kartojosi: ar bijai mirties? Nejučia net pagalvojau: nebūtų J. Ivanauskaitė, jei neklaustų apie mirtį…

Rekomenduoju skaityti tuomet, kai norisi atsipalaiduoti. Juk tai tas pats, kas žurnalas 😉

2.35. Vytautas V. Landsbergis ,,Obuolių pasakos”

Apie Vytautą V. Landsbergį žinojau jau seniai. Jis man- vienas iš patinkančių dainų atlikėjų (mat nesu abejinga dainuojamajai poezijai), nors ne mažiau garsios (jei net ne garsesnės) yra jo knygelės. Didžioji skaitytojų auditorija, jei tik nesumeluosiu, yra vaikai, bet girdėjau, kad ir suaugusiems patinka. Vakar išklausiau ,,Obuolių pasakas”- tai pirmoji pažintis su šiuo rašytoju ir pirmoji audio knyga, kurią perklausiau.

Trumputė anotacija skamba taip: Kartą viename tokiame miestelyje, vardu Obeliai, sodo gale gyveno viena tokia obelis, vardu Obelis, o pavarde – Antaninė… Tuose Obeliuose, be abejo, augo ir daugiau obelų, tačiau kriaušių augo visiškai mažai. Gal kokios trys… Bet pasakų tame krašte būta daug ir visokių. Gal kokios dvidešimt šešios…

Prisikabinti prie ko tikrai neturiu. Pasakėlės neilgos, tačiau labai žaismingos ir linksmos. Dažnai nusijuokdavau ir net gaila darėsi, kai viskas vis labiau ėjo link pabaigos. Visas pasakas jungia obuoliai, jų pasamprotavimai ir nuotykiai įtraukia, o įgarsintojas Keistuolių teatro aktorius, režisierius Aidas Giniotis pasakoja smagiai ir išraiškingai. Pasakas praskaidrina karts nuo karto atliekamos dainelės- rodos, žinomos, bet obuoliams pritaikytais žodžiais. Ir minčių neblogų galima atrasti, gaila, kad neužsirašiau. Na, tikrai rekomenduoju. Ir ieškosiu kitų knygelių.