9.33. William Faulkner „Kai aš gulėjau mirties patale“

Nors namuose jau ilgą laiką yra kita W. Faulkner knyga, būdama bibliotekoje nesusilaikiau nepasiėmusi „Kai aš gulėjau mirties patale“, tad būtent nuo pastarosios ir pradėjau pažintį su šio autoriaus kūryba.

Istorija pasakojama iš penkiolikos skirtingų pozicijų. Kai skaičiau G. R. R. Martin’o pirmąją knygą, džiaugiausi, kad buvau mačiusi serialą, todėl vardai jau buvo plius minus išmokti, o čia – nei serialo, nei genealoginio medžio (o jis būtų išties pravertęs), tad teliko nusiteikti, kad man, sunkiai įsimenančiai veikėjų vardus, bus sudėtinga. Visgi tekstas įtraukiantis, net pati stebėjausi, kaip tirpo puslapiai. Tiesa, pasitaikydavo ir kiek sudėtingesnių momentų, kai prireikdavo pagalvoti, apie kuriuos veikėjus eina kalba, arba kai pamesdavau mintį ir tekdavo sugrįžti, bet didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi kokybišku tekstu, maloniu akims rašymo stiliumi.

Siužetas iš pažiūros ganėtinai paprastas: yra mirštanti Edė Bandren, visi kalba, kad ji tuoj mirs, galop ji taip ir padaro, o tuomet visi artimiausi žmonės išvyksta į kelionę, kad galėtų palaidoti lavoną ten, kur velionė norėjo. Rodos, kas čia galėtų būti įdomaus, bet pasirodo, kad tokia situacija yra itin tinkama charakterių vystymui, jų atskleidimui, o tai, kad ši kelionė atrodo vis labiau tragikomiškesnė, tik prisideda prie kuriamos beprotiškos atmosferos, kai žmonės, rodos, yra visiškai užsidarę savo įsitikinimuose ir nė nesiruošia klausytis kitų visai protingų patarimų ar atsižvelgti į kelyje pasitaikančias kliūtis. Ir kiek visame tame taiklumo, įtaigumo. Skaičiau ir, kad ir kaip atrodytų protu nesuvokiamas lavono vežimas numatytų kapų link dešimt dienų, bet man visai nebuvo sunku įtikėti, jog tokia situacija visiškai įmanoma ne tik romane – išgalvotoje istorijoje. Ar kad ir karsto matavimas ir gaminimas žmogui, kuris dar gyvas (beliko, kad dėl palikimo pradėtų pjautis, bet ir be to visokiausių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir elementaraus nematymo, kas vyksta visiškai šalia, netrūko). W. Faulkner gebėjimas parodyti įvairiausias žmonių emocijas bei išgyvenimus stebino. Bene ryškiausias ir labiau įstrigęs – vieno iš mirusiosios sūnų tikėjimas, kad karste – ne jo motina, nes ji yra įsikūnijusi žuvyje. Kaip ir skaudus Diuji Delės suvokimas pabaigoje, kad žadėjęs padėti žmogus ja tik pasinaudojo. Tai atskleidžiantys žodžiai, pasakyti broliui (nors gal net į nieką jie nebuvo nukreipti), skambėjo su tokia stipria emocija, kad net pasidarė gaila, kai mačiau, jog tekstas visai į pabaigą eina.

Paliko didesnį įspūdį nei tikėjausi, o ir mintis, jog ateity darsyk norėtųsi grįžti prie šito romano, kad sugaudyčiau tai, ką šįsyk sugebėjau praleisti, neapleidžia. Jei ne tokie tekstai, tikriausiai skaitymą jau seniai būčiau apleidusi.

2013-aisiais pasirodė James Franco „As I Lay Dying“ (tiesa, nuskambės gal keistai, bet knygos/filmo pavadinimas – tiek originalus, tiek vertimas į lietuvių kalbą – mano dėmesį pirmiausia ir patraukė dėl itin gražaus skambesio) ir, nors dar neteko matyti, sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti stipri ekranizacija, nes romanas atrodo vienas tų, kuriuos sudėtinga paversti filmais.

Reklama

9.21. F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kiti apsakymai

Neskaičiau aš „Didžiojo Getsbio“. Kaip ir nė vienos kitos F. Scott Fitzgerald knygos. Užtat kaip nustebau, kad būtent jis parašė garsųjį pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ . Be abejo, esu mačiusi filmą – kokybiškas ir įtraukiantis. Todėl dar tik pamačiusi apsakymų rinkinio anonsą supratau, kad skaitysiu ir kad būtent ši knyga taps pirmąja pažintimi su F. Scott Fitzgerald kūryba.

Jau nesyk esu minėjusi, kad apsakymai – ne mano žanras. Tačiau šįkart tik džiaugiausi turėdama tokio žanro knygą: po darbo, kai akys pavargusios, romanui skaityti jėgų per mažai, keliolikos lapų istorijos – pats tas. Ir iš karto galiu pasakyti, kad šis rinkinys paskatino patikėti, kad dar ne viskas prarasta ir, nepaisant nesėkmingo pirmojo pusmečio, dar yra tikimybė perskaityti įdomių knygų.

Nežinojau, ko tikėtis iš šio rašytojo, koks jo braižas, istorijų pobūdis, tačiau vis vien likau maloniai nustebinta. Pateikti šeši apsakymai, kad ir turi panašumų (visose dominuoja šokių vakarai, pažintys, susižavėjimai ir įsimylėjimai, neretai – manipuliavimas kito jausmais), bet tuo pačiu yra ir visiškai skirtingi. Skiriasi ne tik keliama emocija, kuriama atmosfera, bet ir tuo, kad kai kurios istorijos – visiškai realistinės, kitos – turinčios vos juntamos ar  ryškiai pastebimos mistikos ar fantastikos elementų. Todėl norėdavosi sužinoti, apie ką bus kitas apsakymas vien todėl, kad būdavo smalsu, ką šįsyk autorius sugalvojo.

Žymiausias iš visų pirmasis pasakojimas – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – užima vos 40 puslapių. Pamačiusi apimtį supratau, kad greičiausiai nemenkai skirsis tai, ką prieš nežinia kiek metų mačiau ekrane, ir tai, kokią istoriją rasiu knygos puslapiuose. Taip ir nutiko: filme pasiskolinta pagrindinė idėja apie atbulai besivystantį žmogų (gimsta ne tik atrodydamas, bet ir su gebėjimais, kuriuos galėtų turėti senyvo amžiaus vyriškis, o laikui bėgant jaunėja), bet siužetas – mažai kuo artimas knygai. Realybė (kitaip tariant apsakymas) kur kas niūresnė, realistiškesnė, bet ne ką mažiau įdomi. Antroji istorija – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – sugebėjo labiausiai emociškai paveikti. Emocijos keitėsi: nuo didėjančio nerimo, mintyse šaukimo veikėjai sustoti iki visiško juoko ir pasigėrėjimo finalu (Yra sukurtas televizijos filmas pagal šį apsakymą).  „Ledo rūmai“ patraukė dėmesį savo įdomia idėja ir lengva, vos jaučiama mistika bei tamsa. „Žiemos svajos“ ir „Beprotiškas sekmadienis“ pasirodė blankesni (tiesa, teigiama, kad pirmasis apsakymas yra savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai), o paskutinis – „Trumpa kelionė namo“ – tampa ne tik trumpos skaitymo kelionės pabaiga (nes knygos apimtis – kiek mažiau nei 200 puslapių), bet ir išties nebloga mistinės fantastikos doze.

Apie Bernisę spėjau jau ir papasakoti savo aplinkos žmogui, o daugiau nei pasiėmiau knygų retai kada kam nors pasakoju, tad tai jau rodo, kad knyga man įstrigo ir paliko įspūdį.

9.20. Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“

Kai pasirodė naujausias leidimas, supratau, kad pats laikas ir man susipažinti su Smila bei Peter’iu Høeg’u – apie abu teko skaityti nemažai gerų atsiliepimų. Romano centre – jau minėta Smila, grenlandės medžiotojos dukra, vaikystėje po mamos žūties atvežta į Daniją, bet mintyse visad ilgėjusis gimtosios Grenlandijos. Kai randamas kaimynystėje gyvenusio inuitų berniuko lavonas, Smila nepatiki policijos versija, kad vaikas tiesiog nukrito nuo stogo, ir pati nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias žūties aplinkybes.

Tik nereikėtų apsigauti, nes tai – ne įprastas detektyvas. Labiau įvardinčiau kaip romaną su detektyvine linija, todėl knyga atrodo gan universali ir galinti sudominti tiek trilerius, tiek stiprius romanus mėgstantį skaitytoją.

Smila – 37 metų moteris, šalta, racionali, pasitikinti skaičiais ir faktais, o ne jausmais, išoriškai netgi bejausmė. Toks pat atrodo ir pasakojimas – niūrus, neemocingas, daug kas bandoma aiškinti racionaliai, pateikiant nemažai moksliniais tyrimais grįstos informacijos. Smilos silpnybė – ledas, sniegas, o tai irgi siejasi su slogia nuotaika, tad visame romane juntama niūri, šalta atmosfera. Tiek pateikiama informacija, kuri atidžiai skaitantiems praplės akiratį, tiek vientisa ir įtaigi romano nuotaika – neabejotini privalumai, dėl kurių man šią knygą ir norisi girti.

Skaitant atsiveria ne tik ledo grožis, bet ir puikiai išplėtotas pagrindinės veikėjos paveikslas – po truputį dėliojama moters gyvenimo istorija, o jos monologai leidžia geriau pažinti personažą, kuris, rodos, užsitvėręs tokią sieną tarp savęs ir aplinkos, kad kai kada būdavo sunku Smilą pajusti. O kai sunku pajusti, nėra lengva ir susigyventi su veikėja, jos istorija, aprašoma situacija tiek, kad pradėtų rūpėti, kas vyksta.

Romanas ne iš lengvųjų, reikia atidaus, lėto skaitymo. Yra nemažai veikėjų, kurie pradžioje pristatomi, o vėliau lieka tik jų vardai, be jokių užuominų ir nuorodų į tai, kas jie tokie. Kadangi turiu sunkumų, kai reikia įsiminti veikėjų vardus (kai kada iki pat knygos pabaigos jų taip ir neprisimenu), neretai reikėdavo ilgėliau pasukti galvą ar atsiversti ankstesnius lapus ir išsiaiškinti, kas jie tokie. Ir kuo toliau skaičiau, tuo didesnė buvo maišalynė, o tai kiek vargino. Tačiau padėtį gelbėjo Smilos monologai, kuriuose ji svarsto ar bando paaiškinti tam tikrus savo pasirinkimus, racionalizuoti jausmus – gal tai jai ne visada pridėjo žmogiškumo (per tą jos šaltį ir atšiaurumą kaip tik šito ir trūko), bet taiklių minčių užteko, kad įvertinčiau jos įdomią mąstyseną ar rasčiau artimų sau įžvalgų.

Detektyvinė siužetinė linija – chaotiška, ne visada patraukli, tačiau atomazga bei atskleistos nusikaltimo priežastys gan įdomios dėl to, kad nieko panašaus neteko matyti kitose knygose (tiesa, detektyvus retai skaitau, tad galiu kalbėti tik bendrai apie visus iki šiol skaitytus romanus ar trilerius).

„Panelės Smilos sniego jausmas“ – detektyvinis romanas, turintis tiek stiprybių, tiek silpnybių. Deja, mano atveju silpnybės paėmė viršų, bet vis vien norisi rekomenduoti jį atmosferinių knygų, skandinaviško stiliaus, inteligentiškų detektyvų bei romanų mėgėjams.

1997-aisiais pasirodė filmas, pastatytas pagal šią knygą – Smilla’s Sense of Snow.

8.48. John Fowles „Kolekcionierius“

Kai kurios knygos, matomos itin dažnai, tampa nebepastebimos ir renkantis, ką būtų galima skaityti toliau, nepapuola tarp galimų variantų. Taip man yra nutikę ir su ne vieno giriama „Pegaso“ grožinių knygų kolekcija. Tam tikri akcentai, dedami pristatant „Kolekcionierių“ bei tai, kad tarp mano goodreads „draugų“ nėra nė vieno, kuris ją būtų įvertinęs žemesniu nei 4/5 įvertinimu, galop paskatino ir pačią patikrinti, ką įdomaus ten rašo. Nuo pat pradžių man tiko lengvas rašymo stilius bei tai, kad tai pasirodė tinkama pietums knyga – t.y. nesvarbu, ar 10, ar 70 puslapių perskaityčiau, padėti kitam kartui nebuvo sunku, o siužetas galvoje nepasimiršdavo darant ir kelių dienų pertraukas (kaip yra su kita pradėta knyga, kurios trečdalį prieš keletą dienų perskaičiau, o dabar tenka gerai pasukti galvą, kad bent minimaliai prisiminčiau, apie ką ji).

Frederikas Klegas – keistuolis atsiskyrėlis, kurio hobis – kolekcionuoti drugelius. Vieną sykį jo dėmesį patraukia Meno akademijos studentė Mirandą ir nuo tada ima ją stebėti. Frederikas vis nesugalvoja, kaip deramai prie jos prieiti ir užkalbinti, tačiau galvoje jau bręsta planas: jis nusprendžia ją pagrobti, galvodamas, kad kurį laiką priverstinai su juo pabuvusi mergina jį įsimylės, ir tuomet jie galės gyventi ilgai ir laimingai.

Pasakojama iš abiejų veikėjų lūpų, todėl galima gan gerai pažinti tiek pagrobėją, tiek auką. Frederikas pateikiamas kaip primityvus, turintis bendravimo sunkumų, visai neišprusęs. Visgi jo gebėjimas apgalvoti viską iki menkiausių detalių, išlikti budriam ir gebėti pergudrauti Mirandą bei nuspėti jos kėslus kartu ir stebino, ir kiek glumino, nes kuo toliau, tuo labiau išryškėjo absoliutaus psichopato paveikslas. Nesuvokiami vienas kitam prieštaraujantys veiksmai, minčių su elgesiu nesusietumas, empatijos stoka, visiškas susitelkimas į tikslą – nors skaitant veikėjas erzino, nekėlė jokios simpatijos (o juk būna, kai nusikaltėliai kine ar romanuose labiau sužavi nei jų aukos), dabar galvoju, kad autorius sukūrė išties stiprų personažą. Kaip visiškai priešinga jam – auka, išsilavinusi, išvaizdi, apie dorovę, gėrį mąstanti, savistaba užsiimanti jauna moteris. Tačiau antrajame skyriuje skaitant jos mintis Miranda nepasidaro nei kiek patrauklesnė, nei skaitant pirmąjį, kur ji matoma jo akimis. Jos svaičiojimai apie pažįstamą vyresnį dailininką nesudomino, o ir prieštara tarp Frederiko – šaltakraujiško maniako – ir jos – kone apšvitimo sulaukusios sėdint rūsy – pernelyg stereotipiška ir todėl nuobodi. Taip, romanas parašytas tvarkingai, charakteriai išplėtoti, bet veikėjų parinkimas būti būtent tokiais gan klišinis, todėl siužetas tampa nuspėjamas, kai Mirandos monologai nebepatraukia dėmesio, belieka laukti tik vienintelės pabaigos. Ir, žinoma, dar lyg tyčia atsiradusi krūva pinigų, palengvinanti veikėjui kasdienybę ir plano vykdymą, prie geresnio romano vertinimo neprisideda.

O pabaiga nenuvilia, anaiptol, galvoju, kad bet kuris kitas (kad ir kaip mano pačios fantazija tuo klausimu buvo įsivažiavusi) variantas būtų sumenkinęs įspūdį dar labiau. Visgi tai nėra tiesiog detektyvas, kur koncentruojamasi į patį nusikaltimą, dalis dėmesio skiriama visuomenės kritikai, santykių su žmonėmis, savo ir kitų elgesio bei jausmų analizavimui ir kt. Todėl galvoju, kad skaitytojas galėtų pasijausti net ir apvogtas, kad po visko, ką skaitė, tegavo elementarią pabaigą (elementari pabaiga gali įvairi būti, tad nekalbu apie kažkokią konkrečią baigtį). Tad romanui artėjant galo link, kai jau viskas dėliojosi į savo vietas, nejučia įdomiau skaityti pasidarė.

„Kolekcionierius“ – romanas, orientuotas į veikėjus, jų vidų, lengvai, greitai skaitomas, bandantis kelti diskusiją su nusikaltimu nebūtinai susijusiais klausimais, pateikiantis ryškų nusikaltėlio charakterį, gali patikti norintiems aštresnio siužeto, kuriame nėra žiaurumų, kraujo (tikriausiai čia tiktų populiarus įvardijimas – norintiems psichologinio trilerio), bet man asmeniškai nepatrauklus personažais, monotoniškumu, pernelyg paprastais autoriaus pasirinkimais (pinigų suteikimas, charakterių parinkimas ir kt.) ir greičiausiai todėl ryškesnių emocijų suteikta labai retai.

Nenuostabu, kad romanas buvo kažkada ir ekranizuotas.

8.43. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“

„Pabaigos jausmas“, už kurį autorius gavo Booker’io premiją, padalintas į dvi dalis. Pirmojoje pateikta keturių jaunuolių draugystė, o labiausiai koncentruojamasi į Tonį Vebsterį, jo gyvenimą, romantinius santykius. Antrojoje dalyje Tonis vaizduojamas jau senatvėje, gyvenantis ramų gyvenimą, kurį sudrumsčia vieną dieną gautas laiškas. Jis paskatina ne tik susitikti su seniai matytu žmogumi, bet ir prisiminti prieš daugybę metų įvykusius įvykius.

J. Barnes romanas kalba apie prisiminimus, kurie gali būti klaidinantys dėl subjektyvaus suvokimo, kai viską žmogus priima taip, kaip jam pačiam patogiausia, kai bando pateisinti tai, kas buvo įvykę ar tiesiog prisimena pašalines detales, atmesdamas tai, kas galėtų būti svarbiau ir reikalingiau. Neapsieinama ir be praeities klaidų, jų įtakos ateities įvykiams. Apskritai, kas krito į akis nuo pat pradžių – tai, kad autorius geba į tokį glaustą tekstą sudėti ne tik veikėjų gyvenimo įvykius, bet ir prisiliesti prie egzistencinių temų, kurias gvildena tie patys veikėjai. Dėl to pradžioje jau džiaugiausi, kad šįkart bus kur kas geresnė patirtis skaitant J. Barnes nei buvo prieš tai. Tačiau ties antros dalies pradžia visas susidomėjimas krito žemyn gan greitai. Siužetas kažkur pasimetė (ne, knygoje viskas tvarkinga su juo, tik pačiai visai nebesiskaitė,  akys ėjo tekstu ir tiek, visai nejaučiant jokio įdomumo), viena iš veikėjų – Veronika – labai erzino, nors ir Tonis ne pats įdomiausias ir protingiausias personažas, rodės, ne vienoje vietoje buvo galima pasielgti kur kas paprasčiau bei protingiau, pusės problemų ir neaiškių baimių išvengta būtų. Bet tuomet tikriausiai nebūtų apie ką rašyti. Pabaigoje visko pripinta nemažai, kažkiek vėl pasijaučiau įtraukta siužeto, nori nenori pradedi galvoti, kas ir kaip čia, ar nieko nepraleidau anksčiau, kol visi taškai susidėliojo. Nors dramų ir melodramų per daug gavosi gale. O gal tik man norisi kabinėtis.

Galėjo būti ir geriau (arba blogiau). Ir nors kurį laiką vargiai kažką iš J. Barnes dar bandyčiau skaityti, neneigsiu, kad geba jis rašyti, nes kai kuriuos puslapius su pasimėgavimu skaičiau. Deja, tas minėtas visiškai neįtraukęs gabalas romano visgi užsitęsė per ilgai, kad galėčiau dar daugiau gerų žodžių parašyti.

Dar netikėtai radau tik šiais metais pastatytą romano ekranizaciją.

8.42. Charles Bukowski „Faktotumas“

Kaip laukiu naujųjų Ch. Bukowski knygų leidimų, zyziau darbe gal keletą savaičių, vis klausdama: tai gal jau atvežė? Kitu atveju tikriausiai nebūčiau taip jų laukusi, bet jau kurį laiką galvojau, kad pastaruoju metu vyraujančiai nuotaikai minėto autoriaus kūryba kuo puikiausiai tiktų. Šiandien skaitant „Faktotumą“ šis įsivaizdavimas pasitvirtino.

Romane pasakojama Henrio Činaskio istorija. Jis keičia darbus vieną po kito, rodos, yra visų galų meistras, girtauja, vis susiranda ne ką geresnių už į patį moterų, sugalvoja būdų užsidirbti pinigų ir taip stumia dienas. Tipiškas Ch. Bukowski romanų (ir ne tik) veikėjas. Ir vėl, kaip ir skaitant „Paštą“, kirbėjo klausimas galvoje, kuo toks personažas gali sudominti ar juolab prajuokinti. Ir šįsyk išties juokiausi gan retai. Gal kad kai kurios gvildenamos temos ir asmeniškai palietė, netgi padėjo įsivardinti patirtas tam tikras emocijas konkrečiose situacijose (net pačiai nuostaba kyla, nes ko jau ko, o viso to nesitikėjau prieš imdama knygą). Bet jei jau prajuokindavo, tai gan stipriai – vos šyptelėjimas tikrai nesiskaito. Tad nenuostabu, kad vos vieno prisėdimo ir užteko visam kūriniui perskaityti.

Ko pritrūko skaitant – judėjimo kažko link. Atrodė, kad knyga galėjo pasibaigti bet kuriuo skyriumi ir visai nesijaustų, kad ji neužbaigta. Ir pati kiek trumpesne apimtimi nebūčiau nusivylusi, nes į pabaigą jau ir nuobodoka pasidarė skaityti (kad ir minėtųjų juokingųjų epizodų buvo ir visai prie pat galo). Žinoma, geriau pagalvojus realybėje juk viskas taip ir vyksta tokių kaip Henris gyvenime, kol galiausiai arba stebuklingu būdu nesusiprotėja keisti gyvenimo, arba nenusibaigia kur nors, tad ir norėti kažkokios kulminacijos su atomazga gal nė neverta.

Bendrai tai labai neblogas romanas.O 2005-aisiais ir ekranizuotas buvo.

8.36. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Uvė – 59-erių vyriškis, mėgstantis pastovumą ir tvarką. Todėl jis visą gyvenimą vairuoja tos pačios markės automobilius, kasryt patikrina kvartalą, kuriame gyvena, ar nebuvo nusižengta taisyklėms bei niekada nepraleidžia progos pasiginčyti, įrodinėdamas savo tiesą. Aplinkiniai jį laiko bambekliu ir stengiasi kuo mažiau veltis į ginčus (arba kaip tik tai daro, kad jį paerzintų). Tačiau į kaimynystę atsikrausčiusi šeima, kuri nuo pat pradžių palieka Uvei prastą įspūdį, netrukus sujaukia vyro gyvenimą, o pamažu vis labiau atsiskleidžia, kad pagrindinis veikėjas – ne toks ir piktas bei nedraugiškas, koks gali pasirodyti.

Girdėti neblogi atsiliepimai bei tai, kad jau sunkiai ką beišsirenku skaityti, nulėmė tai, kad nusprendžiau pamėginti, pasiimdama šią knygą. Ir pradžioje nusivyliau, kadangi įtarimai, kad mane veikėjas gali ne prajuokinti, o erzinti, pasitvirtino. Visgi po kelių skyrių įvyko kažkoks perversmas galvoje ir to susierzinimo, kuris buvo, nebeliko. Tiesa, realybėje tokio žmogaus kaip Uvė vengčiau, bet knygos kai kada ir skirtos tam, kad būtų galima pabūti su tokiais, kurie šiaip jau nei patiktų, nei apskritai kažkokią bendrą kalbą pavyktų išvystyti.

Atrodo, kad Uvės gyvenimui praskaidrinti vis atsiranda kokia itin ryški moteris. Pirmoji – jo žmona galop tapusi Sonja, kuri buvo visiškai kitokia nei Uvė (kaip kelissyk buvo rašyta: jei Uvei gyvenimas buvo arba juodas, arba baltas, tai Sonja buvo visos jo spalvos), privertusi vyrą pajausti, kad jis nebe tiesiog egzistuoja, o gyvena. Ir štai, po kiek laiko nuo Sonjos mirties atsikrausčiusi į kaimynystę Parvanė, du vaikus auginanti, trečio besilaukianti ir su visišku kerėpla gyvenanti moteris, savo atkaklumu ir smarkiu būdu išjudina Uvę iš sąstingio, kuriame jis yra. Žinoma, atsiranda ir kitų veikėjų, jau nekalbant apie atklydusi vargingos išvaizdos katiną, kurie padeda Uvei neatsiriboti nuo visų.

Romano stiprybė – gebėjimas laviruoti tarp įvairiausių emocijų – vietomis juokinga, vietomis kone graudina. Čia matoma ne tik Uvės dabartis, kur jis vis dar gedi savo žmonos, negeba įsileisti naujų žmonių į savo gyvenimą bei visais būdais stengiasi nuo jų atsiriboti, bet ir praeitis, kurioje yra nemažai skausmo, praradimų ir beprasmiškų kovų prieš gyvenimo neteisybę. Humoras, kurį žada anotacijoje, išties neprastas, kelissyk ir balsu juokiausi. Ir įdomiausia, kad humoras natūraliai įsipaišydavo ir į ne pačias linksmiausias situacijas (pavyzdžiui, Uvei nusprendus nusižudyti), tad man beliko tuo tik mėgautis. Paprastumas, nuoširdumo įspūdis yra tai, kas leidžia įsijausti į šitą liūdną, neretai tragikomišką veikėjo gyvenimą, o tuo pačiu ir pajausti simpatiją Uvei. O kai jaučiama simpatija veikėjui, tai ir skaityti būna įdomu.

Veikėjų kalbėjimas ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba (neretai tik žvilgsnių pakakdavo), gebėjimas surasti būdų, kaip prieiti prie žmogaus, nenuleisti rankų ir nepasiduoti, kantriai rodant dėmesį ir matymas, kaip po truputį Uvė keičiasi, atsiskleidžia (žinoma, išlikdamas savimi, tik tą savo užslėptąją dalį kiek atverdamas) skaitant kėlė gerą jausmą. Ir sakyčiau, kad būtent tai ir išliks prisiminimuose apie šią knygą – minėtasis geras jausmas, kuris išliko iki pat paskutinio puslapio, nepaisant visų klišių ir nuspėjamų momentų, be kurių ir šis romanas neišsivertė.

2015-aisiais pasirodė gerų atsiliepimų ir įvertinimų sulaukusi Hannes Holm režisuota romano ekranizacija En man som heter Ove (A Man Called Ove).