8.17. Jan Wolkers „Turkiški saldumynai“

Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Skulptorius keliauja autostopu. Sustojusiame automobilyje už vairo sėdi raudonplaukė Olga. Nors abu, rodos, iš skirtingų pasaulių (jis – laisvas menininkas, kurio pajamos svyruoja, priklausomai nuo parduotų darbų, ji – turtingų tėvų dukra, kontroliuojama motinos), bet tai netrukdo jiems likti kartu. Bent jau kurį laiką.

Jau nuo pat pradžių sužinoma, kad ji paliko jį. Po truputį tarsi dėlionės gabaliukai dėliojama istorija atskleidžiant, kokie jų santykiai buvo iki išsiskyrimo, kas vyko jų gyvenimuose Olgai išėjus. Iš tikrųjų, apie Olgą sužinoma kur kas daugiau visko – apie jos vaikystę ir paauglystę, santykius su tėvais, stipriai išryškintos kai kurios moters turėtos baimės – pasenti, susilaukti vaikų. Tai, kad apie moterį sužinoma daugiau nei apie kitą pagrindinį veikėją, kuris atlieka ir pasakotojo vaidmenį, sukuria įspūdį, kad būtent Olga čia svarbesnė. Visgi, kad ir skulptoriaus vaikystei, paauglystei ir gyvenimui iki aprašomų santykių beveik neskiriama dėmesio, vyras netampa blankesnis.

Romanas iš daugelio knygų apie meilę išsiskiria pasakojimo būdu. Galiu tik pakartoti tai, ką jau esu girdėjusi ar skaičiusi iš perskaičiusiųjų jį: pirmoji dalis primena kone pornografiją (knygos nugarėlėje minima erotika, bet galvoju, kad man šis žodis per lengvas šiuo atveju), tuo tarpu antroje kūrinio pusėje vis labiau išryškėja drama, sugriausianti pradžioje galbūt susidariusį įspūdį, kad tai – itin lengvo, pramoginio pobūdžio knyga. Negana to, pasakojime nemažai humoro, neretai tokio, kai skaitydavau, galvodavau, kas čia per nesąmonė, o tuo pat metu negalėdavau nustoti juoktis iš to, nes būdavo juokinga. Apskritai, netrūko situacijų, kai šalia juokingų momentų iš karto pasirodydavo ir visiškai rimtų, tad dinamikos trūkumu skųstis „Turkiški saldumynai“ negali. Tai, be abejonės, daro romaną nenuobodų ir lengvai skaitomą. Visgi suprantu, kad bus skaitytojų, kurie šį romaną greitai padės į šalį dėl aprašytų sekso scenų, nesuprantamo juodojo humoro, šlykštokų epizodų (mano mėgstamiausias tikriausiai tas, kuriame Olga primaitina lėlę mėsa, o po kiek laiko iš lėlės burnos pradeda lįsti kirmėlės) ar grubaus žodyno.

Privalumų šiame romane galima rasti ir daugiau. Vienas jų – draminė pusė, kuri yra ganėtinai stipri bei apimanti nemažai, besikoncentruojanti ne vien į abiejų pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių peripetijas. Atsižvelgiant į tai, kad kūrinio apimtis nėra didelė, norisi pagirti autorių už sugebėjimą ne tiek ir mažai pasigilinti į veikėjų veiksmus ir būsenas, galimas vienokių ar kitokių pasirinkimų priežastis. Taip pat, ne tik pagrindiniai, bet ir antraeiliai personažai pateikti įsimintinai, skaitant vaizduotėje neblogai susidėliojo kiekvieno jų paveikslai. Tad išties nusivyliau pamačiusi šios knygos ekranizacijai Olgos vaidmeniui parinktą aktorę, kuri bent jau iš nuotraukų neatrodo nė trečdaliu tiek efektinga, kiek pristatoma romane. Vis dėlto atrodo, kad filmas buvo ne tik gerai įvertintas tiek kritikų, tiek žiūrovų, bet ir išgarsino režisierių Paul Verhoeven (jo režisuotų filmų sąraše puikuojasi ne vienas žinomas projektas, o naujausias – 2016-ųjų Elle, apie kurį kalbos gal tik pastaruoju metu ėmė rimti).

„Turkiški saldumynai“ – atvirai, nesaldžiai ir komediją maišant su tragedija parašyta meilės istorija, galinti patikti net ir tiems, kurie sakosi meilės istorijų neskaitantys ir į S. Montefiore, J. Moyes, N. Sparks ar kitų panašius romanus rašančių autorių pusę nė nežiūrintys.

8.16. Elizabeth Wurtzel „Prozako karta“

Pamačiusi naująjį „Prozako kartos“ leidimą supratau, kad atėjo metas perskaityti ir šį, jau kultiniu tapusį autobiografinį romaną, kuriame autorė pasakoja apie savo kovą su depresija.

Gyvenimo trumpumas, kartoju aš, paverčia viską beprasmybe, kai pagalvoji apie tai, kokia ilga mirtis. Žvelgdama į priekį, nematau nieko kita, tik kaip išeisiu iš šio gyvenimo. Man sako: „Bet ne per artimiausius septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų.“ O aš atsakau: „Na, jūs gal ir taip, o aš jau ir taip mirusi.“

Elizabeth jau ankstyvoje paauglystėje savo vidinį skausmą bandė numalšinti žalodamasi save mokykloje per pietų pertraukas, o netrukus prasidėjo ir apatijos pilni etapai, kai ji tiesiog nesikeldavo iš lovos, nebesijaudindavo dėl prastų mokymosi rezultatų (nors prieš tai gauti mažiau už dešimtuką jai reiškė katastrofą) ar visko, kas aplink ją vykdavo, beveik nereaguodavo į aplinką, tik miegodavo ar verkdavo.

Galiausiai aš taip pakvaišiu nuo šių juodų bangų, kurios, rodos, vis dažniau užvaldo mano protą, ir vieną dieną imsiu ir nusižudysiu – ne dėl kokių nors didingų egzistencinių priežasčių, bet todėl, kad noriu, kad man palengvėtų tuoj pat, noriu, kad šita baisi didžiulė masė pasitrauktų nuo manęs dabar.

Besidomintiems depresija (autorei/knygos veikėjai buvo nustatyta atipinė depresija), knyga gali būti įdomi šia liga sergančio žmogaus mąstymo, elgesio pateikimu. Vietomis parašyta išties neprastai – įtikinamai, jautriai. Stengtasi paminėti ir kai kuriuos stereotipus, įsitikinimus apie šią ligą ir juos paneigti, atkreipti dėmesį į tam tikrus ligos ypatumus. Nors pasitaikė ir abejotinų momentų (pavyzdžiui, nesyk pabrėžta, kad visi jos tuometinės aplinkos žmonės, kurių tėvai buvo išsiskyrę, sirgo depresija ar kita psichikos liga, tokiu būdu apibendrinant, kad tokią patirtį turintieji yra kone pasmerkti šiuo atžvilgiu.)

Tik greitai susidomėjimas pačia knyga kažkur pasimeta. Skaitydama nesyk prisimindavau S. Plath „Stiklo gaubtą“, kurios principas panašus – pasakojama apie depresija sergančią jauną moterį, vėlgi remtasi pačios autorės patirtimi. Ir negaliu nelyginti šių knygų. Abu kūriniai lėti, greičiausiai ne vienam pasirodysiantys ir nuobodūs, bet nelabai kokios dinamikos ir verta tikėtis iš tokios tematikos knygos. Tačiau S. Plath privalumas – ji nesistengė visos knygos metu aiškinti, kad „man depresija“, „kaip jie nesupranta, kad man depresija“, „čia dėl depresijos“, ji tiesiog buvo depresija sergantis žmogus su slogiomis mintimis, apatiškumu, be jokių pasiaiškinimų ar kaltės vertimų ligai. Tuo tarpu E. Wurtzel šitai kartojo daugybę sykių,  todėl greitai pabodo. Apskritai, daug koncentravimosi į jos seniai išsiskyrusių, bet vis dar karts nuo karto susiduriančių ir konfliktuojančių tėvų santykius tiek tarpusavyje, tiek su ja, visokius pavienius romantinius santykius ir daug isterijų. Net pats pasakojimo būdas karts nuo karto atrodo ganėtinai isteriškas, lyg mažo vaiko inkštimas, tai ir pavargti galima nuo to. Rašymo stilius blankus, žodynas skurdokas (gal iš to kyla ir tiek daug pasikartojimų), kuo toliau, tuo daugiau dėmesio skirta aplinkai ir kitiems žmonėms, o ne vidinei būsenai. Be abejo, S. Plath, kuri apskritai talentinga kaip rašytoja, rašymo stilius nepalyginamai patrauklesnis, dar ir dabar prisimenu, kaip man norėjosi pastraipomis nurašinėti jos knygą ne tik dėl minčių turinio, bet ir kaip jos buvo užrašytos. Nors E. Wurtzel neabejotinai atvira savo memuaruose, bet tuo pačiu jautėsi ir dirbtinumas, gal vėlgi dėl to paties erzinančio pasakojimo būdo, akcentų dėjimo ne ten, kur jų norėjosi, autorės noro šį bei tą aiškinti, kai būtų užtekę tiesiog visko, kas su ja dėjosi, perteikimo. S. Plath atvirumas, kurį prisimenu ,,Stiklo gaubte”, buvo visai kitoks – be noro kažką įrodyti, asmeniškas, gilus. Taigi, kaip galima suprasti, visos simpatijos tenka visai ne ką tik perskaitytai knygai.

„Prozako karta“ – kultine tituluojama knyga, duodanti galimybę pažvelgti į pasaulį depresija sergančio žmogaus akimis. Kad ir nelikau visiškai sužavėta ir, jei reiktų rekomenduoti, vietoj šios siūlyčiau skaityti S. Plath knygą, bet vien tai, kad net ir lietuviškai ši knyga išleista jau ne pirmąsyk, rodo, kad ji sėkmingai randa savo skaitytoją. O 2001-aisiais yra pasirodžiusi ir ekranizacija – Prozac Nation – su tokiais iki šių dienų gan žinomais vardais kaip Christina Ricci, Jonathan Rhys Meyers bei Jessica Lange.

8.11. Alessandro Baricco ,,Šilkas”

šilkas,,Šilkas”- bene garsiausias A. Baricco romanas, apie kurį teko girdėti išties nemažai puikių atsiliepimų. Kažkada skaityta ,,Jaunoji nuotaka” paliko neblogą įspūdį, o savitas rašymo stilius paskatino kada nors ateity paskaityti ir kitas autoriaus knygas.

Iš ,,Šilko”buvo tikėtasi nemažai, bet iki pat paskutinio puslapio taip ir nesupratau, kurioje vietoje yra jos gerumas. Trumpa, ganėtinai lakoniška istorija, kurios centre – vyras, važiuojantis į Japoniją parsivežti šilkaverpių kiaušinėlių. Šiek tiek informacijos apie šilką, šiek tiek – apie aprašomo laikmečio istorinę situaciją, daug žvilgsnių, tylos, važinėjimo pirmyn ir atgal. Laikas bėga nepastebimai, apie personažus sužinoma mažai, bet charakterių plėtojimo čia ne itin ir reikia. Kiek nustebino tai, kad keistumo, kurio tikėjausi perskaičiusi kitą A. Baricco knygą, čia neradau visiškai. Kaip ir kažkokios ypatingos meilės, apie kurią daug kas aptardami šią knygą kalba.

Knyga trumpa, teksto mažai, tad per valandą perskaityti nėra sunku. Vis ieškojau ir tikėjausi, kad jau kažkuriuo metu pamatysiu, kuo daug kas joje žavisi, bet vėlgi, kaip ir skaitant prieš tai aptartą knygą, visai nesusigyvenau nei su istorija, nei su veikėjais.

2007-aisiais romanas buvo ekranizuotas.

8.8. E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų”

Buvau benuleidžianti rankas, kai bandydama išsirinkti, ką galėčiau skaityti, atmečiau visus turimus variantus, nes niekas nepatiko ir nė vienas romanas neatrodė man galintis duoti tai, ko norėjosi. Sukau ratus, galvojau, ką čia sugalvojus, kol galop grįžau prie vienos iš ,,atmestų” knygų – ,,Dangus neturi išrinktųjų” (mano senas leidimas vadinasi ,,Gyvenimas skolon”). Netikėjau, kad perskaitysiu daugiau nei 50 puslapių, jau buvau ir skirtuką pasiruošusi, bet greitai supratau, kad jo neprireiks – nepaisant dvejonių (kurios susijusios su paskutiniu skaitytu ir visiškai nepatikusiu E. M. Remarque kūriniu), išsirinkau būtent tai, ko ir ieškojau šįvakar.

Liliana, serganti ir žinanti, kad gyventi jai liko ne tiek ir daug, susipažįsta sanatorijoje su draugą aplankyti atvykusiu lenktynininku Klerfė. Mergina nutaria nebešvaistyti laiko vietoje, kurioje jaučiasi lyg kalėjime, ir išvyksta kartu su naujuoju pažįstamu. Taip prasideda jų draugystė, besirutuliojanti įvairiose Europos vietose.

Lėtas, ramus, melancholiškas romanas, kuriame, kaip ir kituose E. M. Remarque kūriniuose, keliami gyvenimo ir mirties, vienatvės, prasmės klausimai. Personažai – skirtingai vertinantys laiką (vienas – gyvenantis taip, lyg dar gyvens visą amžinybę ir nebijantis žaisti su mirtimi, kita – suvokianti turinti ribotą laiką ir todėl visai kitaip vertinanti viską, kas vyksta aplink) ir dėl to jaučiami romantiniai jausmai vienas kitam vis vien nesugeba jų išlaisvinti nuo jaučiamos vienatvės. Rimti pokalbiai paįvairinami ironija, karts nuo karto, kai veikėjai pasisuka prie meilės temos, pasitaiko ir saldesnių dialogų, bet tas saldumas šįsyk ne taip erzino, net ir tuos gražiuosius žodžius skaitant jautėsi, kaip viskas persmelkta liūdesiu, pojūčiu, kaip viskas kažkuriuo metu negrįžtamai sugrius. Vakariniai ir naktiniai pasivaikščiojimai, sėdėjimai baruose, egzistencinių temų nagrinėjimas – visa tai taip remarkiška bei pažįstama iš kitų jo romanų, tačiau būtent nuotaika ir atmosfera, kurios būdingos šio rašytojo kūrybai, ir labiausiai traukia vis paimti jo knygas, nepaisant to, kad daug kas jau bus girdėta, skaityta, nuspėjama. Ne visada, kaip jau teko pastebėti, šito pakanka, kad likčiau patenkinta pačiu kūriniu, tačiau šįsyk išties liko geras jausmas, taip ir norėjosi imti dar vieną autoriaus knygą, kad tik dar kurį laiką pabūčiau toje atmosferoje.

,,Dangus neturi išrinktųjų” – dar viena E. M. Remarque knyga, įtraukianti kuriama atmosfera ir dialogais bei gebanti apkrėsti (arba sustiprinti, jei tokia jau yra) romane vyraujančia nuotaika.

Pagal romaną 1977-aisiais buvo sukurtas filmas Bobby Deerfield, kurį režisavo Sydney Pollack, o pagrindinius vaidmenis atliko Al Pacino ir Marthe Keller.

7.42. Romain Gary ,,Aušros pažadas”

romain-garyPirmuoju perskaitytu Romain Gary kūriniu tapo ,,Aušros pažadas” – autobiografinis romanas, pasakojantis apie autoriaus gyvenimą, pradedant jo vaikyste, baigiant gauta žinia apie motinos mirtį.

R. Gary su motina nesyk kėlėsi iš vienos šalies į kitą. Niekam ne paslaptis, kad dalį vaikystės jis praleido ir Vilniuje, vėliau apsigyveno Lenkijoje, po to išvyko į jo motinos taip garbintą Prancūziją. Skaitant atrodė, kad jų gyvenimas – lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais. Vieną dieną jie vos galą su galu suduriantys vargšai, kitą dieną – besimaudantys turtuose, o trečią – ir vėl nieko neturintys. Ir nors atrodytų, kad ši knyga gali būti tiesiog dar vienas motyvuojantis ir įkvepiantis pasakojimas apie tai, kaip pagrindinis veikėjas stengiasi visais būdais pakilti iš skurdo į sėkmingą gyvenimą (o tokios istorijos juk pakankamai populiarios), greitai tampa aišku, kad viso romano ašimi tampa visai ne tai, o R. Gary motina. Ir čia jau vertėtų pradėti girti autorių už sugebėjimą itin vaizdžiai perteikti savo motinos charakterį, jos įtaką jo gyvenimui. Po truputį dėliojamas motinos portretas iš pradžių kėlė smalsumą ir susidomėjimą, vėliau – vis labiau ėmė erzinti.

Dėl pastarosios priežasties matyt ir apie patį romaną susidariau dvejopą įspūdį. Viena vertus, ,,Aušros pažadas” parašytas gan talentingai. Kaip jau minėjau, motinos paveikslas pateiktas itin tikroviškai ir vaizdžiai. Jos begalinė meilė sūnui, troškimas, kad jis kuo daugiau pasiektų, bei stengimasis bet kokiais būdais suteikti Romain kuo geresnes gyvenimo sąlygas neabejotinai padaro įspūdį. Pats Romain – irgi ne ką mažiau įdomus personažas, kadangi nuo jo reakcijos į motinos požiūrį į jį, jo darbus, taip pat daug kas priklausė. Ir čia tikriausiai yra vienas įdomiausių momentų – Romain visiškai priėmė motinos meilę ir visą gyvenimą stengėsi įgyvendinti jos lūkesčius, kuriuos ji sudėjo į savo mylimiausią vaiką. Skaitant norėjosi ir juoktis, ir pykti, ir papurtyti gerai abu veikėjus, ir kartais gan nuolaidžiai pažiūrėti į tai, kas vyksta (tiesa, pastarasis noras labiau egzistavo pradžioje, po to apie tai nė minties nebuvo). Nors R. Gary geba sėkmingai vartoti humorą, tokios emocijos kaip pyktis ar susierzinimas buvo kur kas dažnesnės nei koks nors džiugesys. Motinos besąlygiška meilė man vis labiau atrodė nebepriimtina, jos kuriamos pasakos ir sūnaus ateities (!) pasiekimų aukštinimas, savo pažiūrų, koks ir kuo turi būti, ką turi pasiekti jos sūnus, brukimas atrodė itin savanaudiškas, buvo pikta, kaip nesuvokiama, kiek žalos savo sūnui ji gali padaryti. Aišku, galima sakyti, kad toks elgesys kaip tik galbūt motyvuoja ir dar netgi kaip įrodymą pateikti tai, kad R. Gary išties pasiekė daugelį motinos svajonių. Bet kokia to kaina? Kiek jis buvo laimingas viso to siekdamas, kai galvoje tesisuko mintys apie tai, kaip jis džiaugsmingai galės motinai pranešt, ko pasiekė, kaip nuo jos nuslėpti dar vieną nesėkmę, kaip pasiekti tai, ko motina trokšta ir t.t. ? R. Gary ir pats romane mini, kad vietomis nebežinojo, kur yra jis, o kur – jo motina. Nepaisant to, kad autorius iki pat paskutinio puslapio reiškė savo motinai tokią pat meilę, kokią ir motina jautė jam, pati šioje knygoje meilės nejutau, tik kažkokius iškreiptus jausmus. Ir tuomet atsiranda ,,kita vertus”. Kad ir abiejų veikėjų charakteriai išpildyti taip, kad geriau galbūt ir sunkiai būtų įmanoma, ypač turint galvoje, kad autorius aprašo save ir savo motiną, o romano gebėjimas sukelti įvairialypius jausmus tik parodo, koks jis yra įtaigus, visgi yra ir toji vertinimo skalės dalis, kuri priklauso mano asmeniniam santykiui su romanu. Nepaisant to, kad romano rašymo stilius ganėtinai lengvas, perkopus per pusę romano pasidarė vis sunkiau skaityti. Motina vis labiau erzino, sūnus su savo ,,ką mamytei reiks pasakyti” irgi, jaučiausi pavargusi nuo jų abiejų, todėl norėjosi, kad kažkur šalia viso to vyktų dar kas nors, kas patrauktų dėmesį. Deja, bet R. Gary veikla, kurioje jis buvo, karo aprašymai ir visa kita man atrodė tik kaip blankus fonas, nieko nepatraukęs ir nesukėlęs susidomėjimo.

,,Aušros pažadas” – tai romanas, kurio stiprybė – puikus charakterių plėtojimas ir įtaigus veikėjų ryšio perteikimas. Nors kažkuriuo momentu ir ,,pamečiau” susidomėjimą, bet tai netrukdo suprasti, kuo šis romanas patraukia skaitytojų dėmesį.

1970-aisiais pasirodė vienintelė šio romano ekranizacija Promise at Dawn. Būtų visai smalsu pamatyti, nes ši knyga man atrodo viena tų, prie kurių filmų kūrėjams kišti pirštų nė nereikėtų.

7.35. Ursula K. Le Guin ,,Žemjūrės burtininkas”

zemjure,,Žemjūrės burtininkas” – tai pirmoji ciklo ,,Žemjūrė” dalis. Ši knyga jau buvo lietuviškai išversta prieš kurį laiką, o šiemet Alma littera nusprendė iš naujo išleisti šią seriją. Pamenu, kiek dvejojau prieš imdama, bet galiausiai pagalvojau, kad tai bus pats tas, kai norėsis kažkokios fantastinės trumpos istorijos.

Žemjūrė – tai bekraštė jūra, kurioje yra įvairaus dydžio salų. Čia gyvena ir drakonai, ir visa galybė burtininkų, kurie yra paskirti tam tikrai salai ir privalo rūpintis įvairiausiais reikalais. Būdamas dar visai mažas, Gedas, kalvio sūnus, supranta turįs magiškų galių. Netrukus jis išsiunčiamas į burtininkų mokyklą, tačiau dėl savo išdidumo ir puikybės jis padaro baisią klaidą, išleisdamas į pasaulį šešėlį, kuris, visų pirma, yra pavojingas jam pačiam. Gedas išsiruošia į kelionę tam, kad galėtų sunaikinti ištrūkusį blogį.

Ir meluočiau sakydama, kad tai – tik eilinė fantastinė pasaka apie gėrio ir blogio kovą. Ne, tai – tik paviršius, po kuriuo slepiasi jaunojo burtininko tobulėjimas, brendimas, charakterio formavimas. Pradžioje jis erzino savo puikavimusi ir išdidumu, pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi ir įsivaizdavimu, kad jis yra daugiausiai mokantis ir turi visur būti pirmas bet kokiomis priemonėmis. Ir tokių savybių demonstravimas man galbūt užtruko per ilgai, nes net matydama, kaip jis keičiasi, kaip pakitęs jo elgesys ir mintys, taip ir netapo jis man savas, tas veikėjas, dėl kurio jaudinčiausi ir su jauduliu stebėčiau knygos įvykius. Netgi galvoju, kad jei pradžioje dar buvo galima įsivaizduoti, koks jis (kad ir nežavintis bei erzinantis personažas jis buvo), vėliau jis man pasirodė nykus ir bespalvis.

Įvykių ne tiek ir mažai, tad veiksmo mėgėjai turės ką veikti, skaitydami šią knygą. Tačiau manęs ši knyga taip ir neįtraukė, akys bėgo per eilutes, bet visiškai nejutau teksto, nejutau istorijos, intrigos ar smalsumo, visai nebuvo įdomu, kas vyks toliau, kaip atrodys galutinė kova. Pabaigą skaitydama, rodos, visiškai miegojau atmerktomis akimis, nes kulminacija tiesiog praslydo, nepajaučiau aš jos.

Tad nepaisant krūvos skaitytų gerų atsiliepimų suprantu, kad kitų dalių nei ieškosiu bibliotekose, nei lauksiu, kol tos dalys bus išleistos iš naujo. Susipažinau su šiuo ciklu, ir to pakaks.

Ekranizacijos

2006-aisiais pasirodė Gedo Senki (Tales from Earthsea) – Gorô Miyazaki režisuotas animacinis filmas, kurį kuriant buvo remtasi keliomis šio ciklo dalimis. Tiesa, pati knygų autorė nebuvo patenkinta tokia ekranizacija.

2005-aisiais pasirodęs dviejų dalių mini serialas Earthsea taip pat nepaliko gero įspūdžio knygų autorei.

7.34. Hannah Kent ,,Paskutinės apeigos”

paskutines-apeigos,,Ji paleidžia mano rankas ir apsiveja man kaklą. Garsiai kūkčioja į ausį, bet aš laikausi prie jos, nes jos kūnas šiltas, o aš neprisimenu, kada mane kas nors taip laikė, kada kam nors rūpėjau tiek, kad priglaustų savo skruostą prie manojo.”

,,Paskutinės apeigos” – tai knyga, pasakojanti apie Agnes, kuri buvo nuteista mirties bausme. Ji apgyvendinama pas netoli egzekucijos vietos gyvenančią šeimą. Čia jauna moteris turės laukti savo mirties dienos. Šeimynykščiai ir kaimynystėje gyvenantys žmonės priešiškai nusiteikę prieš nusikaltėlę ir negali patikėti, kad bus priversti gyventi su nusikaltėle, prisidėjusią prie dviejų žmonių žmogžudystės. Tačiau laikui bėgant sausi ir lakoniški pareigūnų apibūdinimai (nenuspėjama/negailestinga/šaltakraujė/nusikaltėlė) ima kisti arčiausiai Agnes gyvenančių žmonių galvose į kitus, nes moters pasakojama istorija ir kasdieninio gyvenimo detalės leis ne tik pažvelgti į visą istoriją kitu kampu, bet ir artimiau pažinti pačią Agnes.

Atmosfera – tiesiog ideali tokiam pasakojimui: krūvos sniego, pūgos, šaltis, sunkiausi ūkio darbai, vargingi namai, nepriteklius. Atšiaurūs atrodo ir žmonės, o namuose, kur apsistoja Agnes, dar prieš jai pasirodant alsavo mirtis – namų šeimininkė sunkiai serga ir niekas nežino, kiek ji dar ilgai tvers. Todėl, kai pasirodo nusikaltėlė, namuose gyvena jau dvi moterys, kurių dienos suskaičiuotos. Tik tiek, kad viena anksčiau ar vėliau sužinos tikslią datą, o kitai teks laukti, apie likusį laiką tik karts nuo karto susimąstant. Autorė išties įtaigiai sugebėjo perteikti romane vyraujančias nuotaikas, aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

,,Paskutinės apeigos” nėra veiksmo knyga. Rodos, apskritai nelabai kas vyksta: diena iš dienos atliekami įvairūs darbai, Agnes susitinka su pastoriaus padėjėju, kuris ją pasižadėjęs lankyti iki jos egzekucijos dienos, jam pasakoja savo istoriją, o kai nepasakoja jam, ji kalba mintyse monologu, nepalikdama skaitytojų nežinioje ir atskleisdama tai, ko dėl vienų ar kitų priežasčių nepasakojo pačiam kunigui. Veiksmo nebuvimas nėra joks minusas šiuo atveju, kadangi tokiu būdu buvo tik sukuriama dar didesnė įtampa, laukiant kulminacijos. Ir pati kulminacija gali būti dvejopai suprantama – vienam skaitytojui greičiausiai tuo taps nusikaltimo detalių išaiškėjimas, kitam – atsakymas į klausimą apie tai, ar bus įvykdyta mirties bausmė. Kažkuriuo metu jau suvokiau, kad į antrąjį klausimą atsakymas yra absoliučiai aiškus, tik dar naiviai savo kolegės, perskaičiusios šią knygą anksčiau, klausiau, ar tikrai bus būtent tokia pabaiga, apie kokią galvoju. Tuo tarpu nusikaltimo detalių išaiškėjimas galėjo įspūdį apie knygą arba sustiprinti, arba kaip tik sumažinti, tad šito laukiau išties su nekantrumu ir kartu bijodama, kad gali nepateisinti vilčių.

Romane kuriamas stiprus ir nepavaldus to laikmečio moters standartiniam įvaizdžiui Agnes paveikslas. Negali nepatikti savo nuomonę turinti, kovojanti su sunkumais ir praeities sukeltu skausmu bei nebijanti priešintis veikėja. Apie tokį knygoje veikiantį charakterį skaityti daug įdomiau nei apie kokią verkšlenančią ir savo nuomonę keičiančią vargšelę. Jeigu vietoj Agnes pirmajame plane būtų veikusi Siga, skaityti greičiausiai būtų buvę erzinančiai nuobodu. Tuo tarpu Agnes – toji, kurią sekti smalsu. Todėl nenuostabu, kad meilės linija, kuri aprašoma romane, gali kiek išmušti iš vėžių, nes čia nebelieka Agnes. Čia lieka tik tamsoje sėdinti, akis, ausis užsikišusi beformė būtybė, veikianti pagal jos meilės objekto nuotaikas ir norus, neatsižvelgdama į jo tariamus žodžius, panieką, pašaipas, apgavystes, aplinkinių pasakojimus. Būtent dėl šitos siužetinės linijos, kad ir kaip bendrai patiko man ši knyga, negalėčiau duoti aukščiausio balo.

Ir vos tik užvertusi knygą prisiminiau kitą neseniai skaitytą romaną – Nematomieji. Lygiai tokia pati laikmečiui nepavaldi veikėja, toks pats aplinkinių priešiškumas ir laikymas ją nusikaltėle (tiesa, ne tokio lygio, bet…), lygiai taip pat yra mistiškumo (tik ,,Paskutinėse apeigose” jis ne iki galo neišpildytas ir todėl prarandantis prasmę), o taip pat užtektinai vietos skiriama ir tragizmui. Lygiai taip pat vietomis graudinausi. Ir tokia pat užburianti ir puikiai pateikta atmosfera.

Nors ir buvau numačiusi ,,Paskutines apeigas” skaityti ateity, ranka prie būtent šios išsitiesė visiškai atsitiktinai. Norėjosi knygos, kurią galėčiau skaityti darbe pietų metu, o būtent ši buvo pirmoji kritusi į akį. Savo pasirinkimu negaliu atsidžiaugti dar ir dabar.

Kiek radau informacijos, ateity galime sulaukti ekranizacijos.