9.41. Tatiana de Rosnay ,,Saros raktas“

Knygoje yra dvi siužetinės linijos. Pirmojoje pasakojama apie 1942-ųjų liepą, kai Paryžiuje buvo gaudomi žydai ir vežami į koncentracijos stovyklas. Pareigūnai įsiveržia ir į dešimtmetės Saros namus. Mergaitė, tikėdamasi greitai grįžti, slapta užrakina spintoje savo keturmetį brolį, o pati su tėvais iškeliauja kartu su kitais. Į Žiemos velodromą, iš kurio visi sugautieji bus ištremti į skirtingas stovyklas, patekusi Sara suvokia privalanti ištrūkti ir grįžti į savo namus, kad galėtų išgelbėti brolį. Kita siužetinė linija nukelia į 2002-ųjų Paryžių ir pasakoja apie amerikiečių žurnalistę Džuliją, kuriai reikia parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šią istoriją moteris išsiaiškina, kad jos vyro šeima irgi turi sąsajų su 1942-ųjų liepos įvykiais.

Siužetas skamba įdomiai ir patraukliai, todėl ir patraukė mano dėmesį. Ir nemeluosiu sakydama, kad įtraukė nuo pat pradžių: Saros istorija liūdna (o kaip kitaip, kai kalbama apie tokius įvykius) ir jautri, berniuko užrakinimas spintoje – skaudžiausia ir tragiškiausia vieta, atsikvėpiau, supratusi, kad išties bus įdomu. Visgi nusiteikiau per greitai.

Kuo toliau, tuo Saros istorijos mažėjo, o vis daugiau teksto buvo apie Džuliją. Šaltą, arogantišką (užtat baisiai gražų ir elegantišką), tik savimi besirūpinantį vyrą ir mielą dukrą turinti moteris po daugybės persileidimų, penktame savo gyvenimo dešimtmetyje sužino vėl esanti nėščia. Tačiau vyras, išgyvendamas vidurinio amžiaus krizę vaiko nenori, nes tai jį dar labiau sužlugdys emociškai. Negana to, dar ir straipsnio tema – tokia, apie kurią nenori girdėti nei vyras, nei jo artimieji, nors pagrindinė veikėja greitai supranta, kad kažkas už viso to slypi. Kai kada net nebebuvo aišku, kuri siužetinė linija čia – pagrindinė. Praeities istorija įdomi, skaudi, laukdavau tų skyrių su nekantrumu, bet jie greitai pasibaigė. Tuo tarpu dabartis – nuobodi, netgi varginanti, neretai tuščiais ar niekur nevedančiais dialogais, pasikartojančiais monologais. Pavyzdžiui, viename skyriuje buvo Džulijos pokalbis su vadovu, jis paminėjo, kad straipsnio kokybę būtų pagerinę tai, jei ji būtų pasidomėjusi pareigūnais, dalyvavusiais 1942-ųjų įvykiuose: ką jie jautė tuo metu, kaip po to gyveno. Moteris pripažino, kad taip, čia tikrai ji galėjo dar ką nors nuveikti. Ko tikėjausi? Kad bus pasistengta vadovo mintį išpildyti. Deja, Džulijos mintimi, kad taip, ji toli gražu ne viską padarė, visa tai ir užsibaigė, buvo pereita prie to, apie ką ši knyga: asmeninių moters dramų arba bandymo surasti vyro tėvui žinomą žmogų ar jo artimuosius iš ano laikmečio. Tad taip ir kilo klausimas: kam iš viso reikėjo užsiminti apie tai? Pabaigos įvykiai apskritai panaikino bet kokias iliuzijas, kad galbūt mano santykis su šia knyga pagerės. Jei pradžioje buvo lengva skaityti ir galvojau, kad ilgai neužtruksiu, antroji knygos pusė ėjosi itin lėtai dėl aukščiau minėtų priežasčių.

Lūkesčius turėjau nemenkus, pradžia – nemažai žadanti, bet atrodė, kad siužetas vis labiau ritosi žemyn, rašymo stilius irgi kažkoks kampuotas, buitiniai dialogai, pernelyg protingi vaikai (aš žinau, kad vaikai gali būti kur kas protingesni nei gali pasirodyti pagal jų amžių, bet vietomis man to protingumo ne pagal jų metus buvo per daug), veikėjai nepatrauklūs, pabaiga – irgi tik kraipyti galvą privertusi.

Nors vėlgi, tame pačiame dažnai lankomame goodreads ši knyga turi išties daug puikių įvertinimų. O 2010-aisiais pasirodė ir ekranizacija Elle s’appelait Sarah (angliškas pavadinimas skiriasi – Sarah’s Key).

Reklama

9.38. Gillian Flynn ,,Aštrūs pjūviai“

Kažkada skaičiau ,,Tamsumos“, ji man patiko, bet kitų autorės knygų imti neplanavau. Tačiau sužinojusi, kad pasirodė pagal ,,Aštrūs pjūviai“ sukurtas serialas (HBO + Amy Adams pagrindiniame vaidmenyje – man to visiškai užtenka, kad susidomėčiau), pagalvojau, jog vertėtų pirmiausia susipažinti su romanu, o tik tuomet peržiūrėti televizinę istorijos versiją.

Laikraščio korespondentė Kamilė išvyksta reportažui į gimtąjį Vind Gapą po to, kai viena po kitos įvyksta dviejų paauglių žmogžudystės. Daugelis nori tikėti, kad žudikas – koks nors atklydęs ar neseniai miestelyje gyvenantis asmuo, tačiau Kamilė įtaria, kad žmogžudys yra vietinis. Nors moters vadovas manė, kad tai, jog ji čia gyveno, leis lengviau išgauti informacijos, viskas įvyksta atvirkščiai dėl jos prastų santykių su šeima, niūrių su paauglyste ir vaikyste susijusių prisiminimų. Klausinėdama miestelio gyventojų apie aukas, bandydama išgauti bet kokios naudingos informacijos, kuri ne tik būtų tinkama jos straipsniui, bet ir atskleistų kaltininką, Kamilė, pati to neplanavusi, vis giliau brenda ir į savo šeimos paslaptis.

Kaip ir ankstesnė G. Flynn knyga, taip ir ši paliko gerą įspūdį savo kurtais personažais: ryškiais, įsimintinais, nevienpusiškais (t.y. nėra skirstymo į geruosius ir bloguosius, jie visi turi savo šviesiąją ir tamsiąją pusę). Pagrindinės veikėjos Kamilės kūnas išmargintas įvairiais jos pačios išpjaustytais žodžiais, kuriuos ji pradėjo pjaustyti nuo paauglystės, dėl tokiu būdu malšinto vidinio skausmo ji yra gulėjusi ir psichiatrinėje ligoninėje, o dabar jau ilgus metus moteris neprisileidžia nieko kad tik nereiktų parodyti to, ką slepia po ilgomis rankovėmis ir žemę siekiančiais sijonais, apie tai žino vos keletas žmonių. Ji grįžta į savo vaikystės namus, kuriuose jos niekas nelaukia. Viskas, ką pajėgia motina, tai tik mėtytis nebūtinais kaltinimais, sukelti sąžinės graužatį, Kamilę sugrąžinti į tą paauglystės būseną, iš kurios ji taip stengėsi ištrūkti. Šiuose namuose vis dar gedima prieš daug metų mirusios Kamilės sesers, ji prisimenama kaip ypatinga dukra, ne tokia, kaip likusios dvi. Ama, vos trylikos, visiškai svetima savo vyresnei seseriai, kenčianti motinos šaltumą bei užeinančius perdėto rūpinimosi periodus, pasižymėjusi tarp paauglių, kaip arši lyderė, kurios visi klausosi ir bijo, ji visiškai nejaučia ribų nei bendraudama su vyresniais, nei šaipydamasi iš tų, kurie jai kuo nors neįtinka. Lengva pastebėti, kad šio romano pamatas – moterys, kiekviena savaip kovojanti už savo išlikimą ir pripažinimą. Visos trys – įdomios, kad ir nekeliančios simpatijos, bet intriguojančios. Žavi charakterių išbaigtumas, vientisumas (kai kiekviena lieka ištikima sau iki pat paskutinio puslapio).

Kai kada net susimąstydavau, ar reikalinga detektyvinė siužetinė linija, nes net tuomet, kai kuriam laikui spėlionės būdavo atidedamos į šalį, skaityti buvo ne ką mažiau įdomu. Ir viskas – dėl charakterių, dėl aprašomų santykių, keliamų emocijų. Emocijos – ne iš šviesiųjų, bet man patinka tokios nemalonios, purvo, keistumo turinčios istorijos, kuriose blogis – patys žmonės, dėl įvairiausių priežasčių tampantys priešais net patiems artimiausiems, nesveikų santykių pateikimas. Žinoma, pamąstymai apie detektyvo reikalingumą po kurio laiko dingo, nes pasidarė be galo smalsu: jau nesyk sakiau, kad skaitydama trilerius labai retai spėlioju, kas yra kaltininkas, bet šįsyk sėdėjau ir kartu su pagrindine veikėja dėliojau visus taškus ant i, vertindama jos ar kitų veikėjų išsakytus argumentus vieno ar kito įtariamojo atžvilgiu. Ir galvoju, kad dėl šio susidomėjimo vėlgi turiu dėkoti gerai išplėtotiems charakteriams ir įtraukiančiam turiniui: susigyvenusi ir gerai įsigilinusi į veikėjus, jų aplinką, pajaučiau, kad man rūpi ir jie, ir tai, kas yra žudikas, tad natūraliai tarp jų ėmiau ieškoti kaltininko. Netgi sakyčiau, kad pradžia buvo kiek lėtoka, jau susitaikiau, kad bus gan vidutiniškas detektyvas, bet kuo toliau, tuo susidomėjimas tik didėjo, o pabaiga, kuri, kad ir be didelių netikėtumų galop baigėsi, bet irgi prisidėjo prie gero įspūdžio, kadangi autorė išvengė galimo saldumo, tam tikro happy end’o, kurio galima buvo tikėtis net po išaiškintų paslapčių.

Man šis detektyvas – visiškas gėris, kaip tik toks, kokio ir norisi: stiprūs charakteriai, įtraukiantys veikėjų santykiai, sukeliamas rūpestis dėl to, kaip viskas rutuliosis ir kaip baigsis, puiki pabaiga. Pranoko lūkesčius, tuo ir džiaugiuosi.

9.37. Matt Haig ,,Kaip sustabdyti laiką“

Pamačiusi autoriaus pavardę vieną akimirką net susimąsčiau, ar nesu nieko skaičiusi iš jo kūrybos. Visgi atrodo, kad jis man pažįstamas tik iš savo knygų viršelių: iki šiol lietuviškai yra išleistas ne vienas tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtas kūrinys. ,,Kaip sustabdyti laiką“ – naujausias vertimas, nuo kurio ir pradėjau pažintį su M. Haig.

Romane pasakojama apie Tomą Hazardą, kuris atrodo kaip keturiasdešimtmetis, tačiau iš tikrųjų jo amžius siekia keletą šimtmečių. Per visą savo gyvenimą patyręs begalę nuotykių dabar jis tenori ramybės. Vyras įsidarbina mokykloje istorijos mokytoju, čia susipažįsta ir su žavia kolege. Visgi Tomas priklauso paslaptingai draugijai, kurios nariai yra tokie kaip jis – ilgaamžiai žmonės. Nors draugija skelbiasi sauganti savo narius (kas kiek laiko suteikia jiems naują tapatybę, remia materialiai ir kt.), ji turi begalę taisyklių ir ribojimų, trukdančių jaustis eiliniu žmogumi, – o šito Tomas labiausiai trokšta.

Vos perskaičiusi knygą suskubau tikrinti, ar nėra numatoma ekranizacija (atsakymas – taip, o tarp galimų aktorių figūruoja pats Benedict Cumberbatch). Kodėl tuo susidomėjau? Atsakymas paprastas: siužetas tiesiog tam pasmerktas. Skaitant galvoje sukosi ,,The Age of Adaline“ (2015) bei ,,Midnight in Paris“ (2011). Pirmasis pasakoja apie moterį, kuri po vieno įvykio nustoja senti, o antrasis – apie vyriškį, kuris viešėdamas Paryžiuje kiekvieną vidurnaktį patenka į praeitį ir sukiojasi tarp tokių žymių asmenų kaip E. Hemingway ar F. S. Fitzgerald. Abu filmai be proto gražūs vizualiai, o ,,Kaip sustabdyti laiką“ man atrodo kaip visiškas jų mišinys. Romane keičiasi laikotarpiai (tad kinta ir aplinka, kostiumai), Tomas turi išlikti keičiantis kultūrai, tikėjimams, politinėms santvarkoms. Jis susiduria su žmonių tamsumu (raganų medžioklė), susipažįsta su iškiliomis asmenybėmis, nė nenumanydamas, kad jos paliks ryškų pėdsaką istorijoje (Šekspyras – viena iš jų). Tomui tenka išgyventi tiek netektis, tiek didelę meilę, bet jis nepasiduoda ir tvirtai laikosi savo pagrindinio tikslo (kokio – galima sužinoti skaitant knygą).

,,Kaip sustabdyti laiką“ perskaičiau per dieną, nes tai viena tų knygų, kurias skaitydamas nejauti, kaip mažėja puslapių . Labiausiai patiko praeitis – dinamiškesnė, spalvingesnė, tad pasakojimų, nukeliančių į ankstesnius laikus, laukdavau labiausiai. Dabartis nykoka, gal dėl draugijos ir jos taisyklių, o gal dėl paties personažo – nė nežinau, kaip tiksliai įvardinti, bet jis man pasirodė tiesiog nuobodus, pilkas, tad dabarties įvykiai, kuriuos norėta paįvairinti trilerio elementais, nekėlė stipresnių emocijų. Manau, romanas galėtų patikti mėgstantiems grožinę literatūrą, kurioje galima rasti įdomių minčių apie gyvenimą, vertybes, – to yra ir šioje knygoje (tiesa, sakyčiau, kad tos mintys pateikiamos neįkyriai). Arba tiesiog mėgstantiems gražias, kiek sentimentalias istorijas su mistikos prieskoniu (kažkodėl norisi lyginti su G. Musso, bet tik vieną jo knygą esu skaičiusi, tai gal ir klystu?).

Kadangi pati skaičiau tuo momentu, kai buvo užėjęs noras perskaityti lengvą, neapsunkinantį galvos pasakojimą, atminty knyga išliko kaip tinkanti tokioms aplinkybėms. Kaip ir minėjau, tai knyga, kuri sukurta būti filmu, todėl vaizdumas, kelionė per laikotarpius įtraukia. Žinoma, yra prie ko prisikabinti (sentimentalumas, banali ir neįtikinanti pabaiga, neįdomus personažas, kad ir koks jo gyvenimas būtų spalvingas), vis dėlto tinkamas laikas ir nusiteikimas būtent tokiai knygai leido pasimėgauti kūriniu.

9.33. William Faulkner „Kai aš gulėjau mirties patale“

Nors namuose jau ilgą laiką yra kita W. Faulkner knyga, būdama bibliotekoje nesusilaikiau nepasiėmusi „Kai aš gulėjau mirties patale“, tad būtent nuo pastarosios ir pradėjau pažintį su šio autoriaus kūryba.

Istorija pasakojama iš penkiolikos skirtingų pozicijų. Kai skaičiau G. R. R. Martin’o pirmąją knygą, džiaugiausi, kad buvau mačiusi serialą, todėl vardai jau buvo plius minus išmokti, o čia – nei serialo, nei genealoginio medžio (o jis būtų išties pravertęs), tad teliko nusiteikti, kad man, sunkiai įsimenančiai veikėjų vardus, bus sudėtinga. Visgi tekstas įtraukiantis, net pati stebėjausi, kaip tirpo puslapiai. Tiesa, pasitaikydavo ir kiek sudėtingesnių momentų, kai prireikdavo pagalvoti, apie kuriuos veikėjus eina kalba, arba kai pamesdavau mintį ir tekdavo sugrįžti, bet didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi kokybišku tekstu, maloniu akims rašymo stiliumi.

Siužetas iš pažiūros ganėtinai paprastas: yra mirštanti Edė Bandren, visi kalba, kad ji tuoj mirs, galop ji taip ir padaro, o tuomet visi artimiausi žmonės išvyksta į kelionę, kad galėtų palaidoti lavoną ten, kur velionė norėjo. Rodos, kas čia galėtų būti įdomaus, bet pasirodo, kad tokia situacija yra itin tinkama charakterių vystymui, jų atskleidimui, o tai, kad ši kelionė atrodo vis labiau tragikomiškesnė, tik prisideda prie kuriamos beprotiškos atmosferos, kai žmonės, rodos, yra visiškai užsidarę savo įsitikinimuose ir nė nesiruošia klausytis kitų visai protingų patarimų ar atsižvelgti į kelyje pasitaikančias kliūtis. Ir kiek visame tame taiklumo, įtaigumo. Skaičiau ir, kad ir kaip atrodytų protu nesuvokiamas lavono vežimas numatytų kapų link dešimt dienų, bet man visai nebuvo sunku įtikėti, jog tokia situacija visiškai įmanoma ne tik romane – išgalvotoje istorijoje. Ar kad ir karsto matavimas ir gaminimas žmogui, kuris dar gyvas (beliko, kad dėl palikimo pradėtų pjautis, bet ir be to visokiausių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir elementaraus nematymo, kas vyksta visiškai šalia, netrūko). W. Faulkner gebėjimas parodyti įvairiausias žmonių emocijas bei išgyvenimus stebino. Bene ryškiausias ir labiau įstrigęs – vieno iš mirusiosios sūnų tikėjimas, kad karste – ne jo motina, nes ji yra įsikūnijusi žuvyje. Kaip ir skaudus Diuji Delės suvokimas pabaigoje, kad žadėjęs padėti žmogus ja tik pasinaudojo. Tai atskleidžiantys žodžiai, pasakyti broliui (nors gal net į nieką jie nebuvo nukreipti), skambėjo su tokia stipria emocija, kad net pasidarė gaila, kai mačiau, jog tekstas visai į pabaigą eina.

Paliko didesnį įspūdį nei tikėjausi, o ir mintis, jog ateity darsyk norėtųsi grįžti prie šito romano, kad sugaudyčiau tai, ką šįsyk sugebėjau praleisti, neapleidžia. Jei ne tokie tekstai, tikriausiai skaitymą jau seniai būčiau apleidusi.

2013-aisiais pasirodė James Franco „As I Lay Dying“ (tiesa, nuskambės gal keistai, bet knygos/filmo pavadinimas – tiek originalus, tiek vertimas į lietuvių kalbą – mano dėmesį pirmiausia ir patraukė dėl itin gražaus skambesio) ir, nors dar neteko matyti, sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti stipri ekranizacija, nes romanas atrodo vienas tų, kuriuos sudėtinga paversti filmais.

9.21. F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kiti apsakymai

Neskaičiau aš „Didžiojo Getsbio“. Kaip ir nė vienos kitos F. Scott Fitzgerald knygos. Užtat kaip nustebau, kad būtent jis parašė garsųjį pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ . Be abejo, esu mačiusi filmą – kokybiškas ir įtraukiantis. Todėl dar tik pamačiusi apsakymų rinkinio anonsą supratau, kad skaitysiu ir kad būtent ši knyga taps pirmąja pažintimi su F. Scott Fitzgerald kūryba.

Jau nesyk esu minėjusi, kad apsakymai – ne mano žanras. Tačiau šįkart tik džiaugiausi turėdama tokio žanro knygą: po darbo, kai akys pavargusios, romanui skaityti jėgų per mažai, keliolikos lapų istorijos – pats tas. Ir iš karto galiu pasakyti, kad šis rinkinys paskatino patikėti, kad dar ne viskas prarasta ir, nepaisant nesėkmingo pirmojo pusmečio, dar yra tikimybė perskaityti įdomių knygų.

Nežinojau, ko tikėtis iš šio rašytojo, koks jo braižas, istorijų pobūdis, tačiau vis vien likau maloniai nustebinta. Pateikti šeši apsakymai, kad ir turi panašumų (visose dominuoja šokių vakarai, pažintys, susižavėjimai ir įsimylėjimai, neretai – manipuliavimas kito jausmais), bet tuo pačiu yra ir visiškai skirtingi. Skiriasi ne tik keliama emocija, kuriama atmosfera, bet ir tuo, kad kai kurios istorijos – visiškai realistinės, kitos – turinčios vos juntamos ar  ryškiai pastebimos mistikos ar fantastikos elementų. Todėl norėdavosi sužinoti, apie ką bus kitas apsakymas vien todėl, kad būdavo smalsu, ką šįsyk autorius sugalvojo.

Žymiausias iš visų pirmasis pasakojimas – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – užima vos 40 puslapių. Pamačiusi apimtį supratau, kad greičiausiai nemenkai skirsis tai, ką prieš nežinia kiek metų mačiau ekrane, ir tai, kokią istoriją rasiu knygos puslapiuose. Taip ir nutiko: filme pasiskolinta pagrindinė idėja apie atbulai besivystantį žmogų (gimsta ne tik atrodydamas, bet ir su gebėjimais, kuriuos galėtų turėti senyvo amžiaus vyriškis, o laikui bėgant jaunėja), bet siužetas – mažai kuo artimas knygai. Realybė (kitaip tariant apsakymas) kur kas niūresnė, realistiškesnė, bet ne ką mažiau įdomi. Antroji istorija – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – sugebėjo labiausiai emociškai paveikti. Emocijos keitėsi: nuo didėjančio nerimo, mintyse šaukimo veikėjai sustoti iki visiško juoko ir pasigėrėjimo finalu (Yra sukurtas televizijos filmas pagal šį apsakymą).  „Ledo rūmai“ patraukė dėmesį savo įdomia idėja ir lengva, vos jaučiama mistika bei tamsa. „Žiemos svajos“ ir „Beprotiškas sekmadienis“ pasirodė blankesni (tiesa, teigiama, kad pirmasis apsakymas yra savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai), o paskutinis – „Trumpa kelionė namo“ – tampa ne tik trumpos skaitymo kelionės pabaiga (nes knygos apimtis – kiek mažiau nei 200 puslapių), bet ir išties nebloga mistinės fantastikos doze.

Apie Bernisę spėjau jau ir papasakoti savo aplinkos žmogui, o daugiau nei pasiėmiau knygų retai kada kam nors pasakoju, tad tai jau rodo, kad knyga man įstrigo ir paliko įspūdį.

9.20. Peter Høeg „Panelės Smilos sniego jausmas“

Kai pasirodė naujausias leidimas, supratau, kad pats laikas ir man susipažinti su Smila bei Peter’iu Høeg’u – apie abu teko skaityti nemažai gerų atsiliepimų. Romano centre – jau minėta Smila, grenlandės medžiotojos dukra, vaikystėje po mamos žūties atvežta į Daniją, bet mintyse visad ilgėjusis gimtosios Grenlandijos. Kai randamas kaimynystėje gyvenusio inuitų berniuko lavonas, Smila nepatiki policijos versija, kad vaikas tiesiog nukrito nuo stogo, ir pati nusprendžia išsiaiškinti tikrąsias žūties aplinkybes.

Tik nereikėtų apsigauti, nes tai – ne įprastas detektyvas. Labiau įvardinčiau kaip romaną su detektyvine linija, todėl knyga atrodo gan universali ir galinti sudominti tiek trilerius, tiek stiprius romanus mėgstantį skaitytoją.

Smila – 37 metų moteris, šalta, racionali, pasitikinti skaičiais ir faktais, o ne jausmais, išoriškai netgi bejausmė. Toks pat atrodo ir pasakojimas – niūrus, neemocingas, daug kas bandoma aiškinti racionaliai, pateikiant nemažai moksliniais tyrimais grįstos informacijos. Smilos silpnybė – ledas, sniegas, o tai irgi siejasi su slogia nuotaika, tad visame romane juntama niūri, šalta atmosfera. Tiek pateikiama informacija, kuri atidžiai skaitantiems praplės akiratį, tiek vientisa ir įtaigi romano nuotaika – neabejotini privalumai, dėl kurių man šią knygą ir norisi girti.

Skaitant atsiveria ne tik ledo grožis, bet ir puikiai išplėtotas pagrindinės veikėjos paveikslas – po truputį dėliojama moters gyvenimo istorija, o jos monologai leidžia geriau pažinti personažą, kuris, rodos, užsitvėręs tokią sieną tarp savęs ir aplinkos, kad kai kada būdavo sunku Smilą pajusti. O kai sunku pajusti, nėra lengva ir susigyventi su veikėja, jos istorija, aprašoma situacija tiek, kad pradėtų rūpėti, kas vyksta.

Romanas ne iš lengvųjų, reikia atidaus, lėto skaitymo. Yra nemažai veikėjų, kurie pradžioje pristatomi, o vėliau lieka tik jų vardai, be jokių užuominų ir nuorodų į tai, kas jie tokie. Kadangi turiu sunkumų, kai reikia įsiminti veikėjų vardus (kai kada iki pat knygos pabaigos jų taip ir neprisimenu), neretai reikėdavo ilgėliau pasukti galvą ar atsiversti ankstesnius lapus ir išsiaiškinti, kas jie tokie. Ir kuo toliau skaičiau, tuo didesnė buvo maišalynė, o tai kiek vargino. Tačiau padėtį gelbėjo Smilos monologai, kuriuose ji svarsto ar bando paaiškinti tam tikrus savo pasirinkimus, racionalizuoti jausmus – gal tai jai ne visada pridėjo žmogiškumo (per tą jos šaltį ir atšiaurumą kaip tik šito ir trūko), bet taiklių minčių užteko, kad įvertinčiau jos įdomią mąstyseną ar rasčiau artimų sau įžvalgų.

Detektyvinė siužetinė linija – chaotiška, ne visada patraukli, tačiau atomazga bei atskleistos nusikaltimo priežastys gan įdomios dėl to, kad nieko panašaus neteko matyti kitose knygose (tiesa, detektyvus retai skaitau, tad galiu kalbėti tik bendrai apie visus iki šiol skaitytus romanus ar trilerius).

„Panelės Smilos sniego jausmas“ – detektyvinis romanas, turintis tiek stiprybių, tiek silpnybių. Deja, mano atveju silpnybės paėmė viršų, bet vis vien norisi rekomenduoti jį atmosferinių knygų, skandinaviško stiliaus, inteligentiškų detektyvų bei romanų mėgėjams.

1997-aisiais pasirodė filmas, pastatytas pagal šią knygą – Smilla’s Sense of Snow.

8.48. John Fowles „Kolekcionierius“

Kai kurios knygos, matomos itin dažnai, tampa nebepastebimos ir renkantis, ką būtų galima skaityti toliau, nepapuola tarp galimų variantų. Taip man yra nutikę ir su ne vieno giriama „Pegaso“ grožinių knygų kolekcija. Tam tikri akcentai, dedami pristatant „Kolekcionierių“ bei tai, kad tarp mano goodreads „draugų“ nėra nė vieno, kuris ją būtų įvertinęs žemesniu nei 4/5 įvertinimu, galop paskatino ir pačią patikrinti, ką įdomaus ten rašo. Nuo pat pradžių man tiko lengvas rašymo stilius bei tai, kad tai pasirodė tinkama pietums knyga – t.y. nesvarbu, ar 10, ar 70 puslapių perskaityčiau, padėti kitam kartui nebuvo sunku, o siužetas galvoje nepasimiršdavo darant ir kelių dienų pertraukas (kaip yra su kita pradėta knyga, kurios trečdalį prieš keletą dienų perskaičiau, o dabar tenka gerai pasukti galvą, kad bent minimaliai prisiminčiau, apie ką ji).

Frederikas Klegas – keistuolis atsiskyrėlis, kurio hobis – kolekcionuoti drugelius. Vieną sykį jo dėmesį patraukia Meno akademijos studentė Mirandą ir nuo tada ima ją stebėti. Frederikas vis nesugalvoja, kaip deramai prie jos prieiti ir užkalbinti, tačiau galvoje jau bręsta planas: jis nusprendžia ją pagrobti, galvodamas, kad kurį laiką priverstinai su juo pabuvusi mergina jį įsimylės, ir tuomet jie galės gyventi ilgai ir laimingai.

Pasakojama iš abiejų veikėjų lūpų, todėl galima gan gerai pažinti tiek pagrobėją, tiek auką. Frederikas pateikiamas kaip primityvus, turintis bendravimo sunkumų, visai neišprusęs. Visgi jo gebėjimas apgalvoti viską iki menkiausių detalių, išlikti budriam ir gebėti pergudrauti Mirandą bei nuspėti jos kėslus kartu ir stebino, ir kiek glumino, nes kuo toliau, tuo labiau išryškėjo absoliutaus psichopato paveikslas. Nesuvokiami vienas kitam prieštaraujantys veiksmai, minčių su elgesiu nesusietumas, empatijos stoka, visiškas susitelkimas į tikslą – nors skaitant veikėjas erzino, nekėlė jokios simpatijos (o juk būna, kai nusikaltėliai kine ar romanuose labiau sužavi nei jų aukos), dabar galvoju, kad autorius sukūrė išties stiprų personažą. Kaip visiškai priešinga jam – auka, išsilavinusi, išvaizdi, apie dorovę, gėrį mąstanti, savistaba užsiimanti jauna moteris. Tačiau antrajame skyriuje skaitant jos mintis Miranda nepasidaro nei kiek patrauklesnė, nei skaitant pirmąjį, kur ji matoma jo akimis. Jos svaičiojimai apie pažįstamą vyresnį dailininką nesudomino, o ir prieštara tarp Frederiko – šaltakraujiško maniako – ir jos – kone apšvitimo sulaukusios sėdint rūsy – pernelyg stereotipiška ir todėl nuobodi. Taip, romanas parašytas tvarkingai, charakteriai išplėtoti, bet veikėjų parinkimas būti būtent tokiais gan klišinis, todėl siužetas tampa nuspėjamas, kai Mirandos monologai nebepatraukia dėmesio, belieka laukti tik vienintelės pabaigos. Ir, žinoma, dar lyg tyčia atsiradusi krūva pinigų, palengvinanti veikėjui kasdienybę ir plano vykdymą, prie geresnio romano vertinimo neprisideda.

O pabaiga nenuvilia, anaiptol, galvoju, kad bet kuris kitas (kad ir kaip mano pačios fantazija tuo klausimu buvo įsivažiavusi) variantas būtų sumenkinęs įspūdį dar labiau. Visgi tai nėra tiesiog detektyvas, kur koncentruojamasi į patį nusikaltimą, dalis dėmesio skiriama visuomenės kritikai, santykių su žmonėmis, savo ir kitų elgesio bei jausmų analizavimui ir kt. Todėl galvoju, kad skaitytojas galėtų pasijausti net ir apvogtas, kad po visko, ką skaitė, tegavo elementarią pabaigą (elementari pabaiga gali įvairi būti, tad nekalbu apie kažkokią konkrečią baigtį). Tad romanui artėjant galo link, kai jau viskas dėliojosi į savo vietas, nejučia įdomiau skaityti pasidarė.

„Kolekcionierius“ – romanas, orientuotas į veikėjus, jų vidų, lengvai, greitai skaitomas, bandantis kelti diskusiją su nusikaltimu nebūtinai susijusiais klausimais, pateikiantis ryškų nusikaltėlio charakterį, gali patikti norintiems aštresnio siužeto, kuriame nėra žiaurumų, kraujo (tikriausiai čia tiktų populiarus įvardijimas – norintiems psichologinio trilerio), bet man asmeniškai nepatrauklus personažais, monotoniškumu, pernelyg paprastais autoriaus pasirinkimais (pinigų suteikimas, charakterių parinkimas ir kt.) ir greičiausiai todėl ryškesnių emocijų suteikta labai retai.

Nenuostabu, kad romanas buvo kažkada ir ekranizuotas.