11.74. Antonis Samarakis „Klaida“

Prieš porą mėnesių radusi šią knygą bibliotekoje net nustebau, nes ji buvo visai neseniai pasirodžiusi prekyboje (aha, pabaksnojimas sau, kad nereik pirkti knygų, nes ir bibliotekoje jų pilna). Mano pamėgtos apimties knyga, nukelianti į neįvardintą valstybę, kurioje visi žmonės skirstomi į režimo šalininkus ir priešus, o tvarką prižiūri slaptosios policijos agentai. Kavinėje sulaikomas jaunuolis, kuris užkalbino priešiškos režimui organizacijos narį. Kadangi įrodymų, kad įtariamasis yra prasikaltęs, nėra, sugalvojamas planas: kol jaunuolis bus vežamas į Centrinę būstinę sostinėje, kartu vykstantys agentai pasistengs jį tariamai draugišku elgesiu prakalbinti ir paskatinti bėgti, taip įrodant savo kaltę.

Įdomu tai, kad čia nerasite nieko apie tai, kuo režimas ypatingas, kaip veikia visuomenė, kokios vyrauja taisyklės. Atrodo, kad viskas pateikiama faktais, kurie niekaip neplėtojami, nes galimai išsiplečiant būtų įjungiamos emocijos, jausminiai vertinimai, vieta interpretacijoms, o to santvarka, kurioje vyksta veiksmas, nepakenčia.

Nenuostabu, kad ir planas pripažinti įtariamojo kaltę apgalvotas iki smulkmenų – tuo nesunku įsitikinti skaitant knygą ir veikėjų paaiškinimus. Karts nuo karto pasijausdavau vedžiojama už nosies (be abejo, tai – pliusas), o tai, kad į situaciją žvelgiama iš kelių veikėjų pozicijos, suteikė kūriniui intrigos, o man, skaitytojai, visažinio vaidmenį. Nors pati idėja įdomi, o pabaiga – efektinga, visgi niekaip negalėjau įsijausti į veikėjų dialogus. Suprantu, kad buvo norima pateikti dviejų nepažįstamų žmonių pokalbį, jų pastangas rutulioti dialogą, todėl buvo daug kalbėjimo apie nieką. Bet tai laikui bėgant ėmė varginti, gal kad ir gyvenime pavargstu nuo tokio tipo pokalbių. Dialoguose pateiktų sakinių struktūra, tai, kaip buvo viskas sakoma, irgi situacijos negelbėjo. Niekaip nedingo jausmas, kad kažkas čia ne taip. Be abejo, sakinių stilistikai įtakos galėjo turėti ir tai, kad knyga parašyta praeito amžiaus septintame dešimtmetyje.

Neabejotinai įsimins savo patraukliu „keistumu“.

Knyga buvo ekranizuota kelissyk, vienas iš filmų – 1975-ųjų „La Faille“.

11.70. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“

„Barbarų belaukiant“ – ketvirtoji skaityta J. M. Coetzee knyga (atsiliepimus apie visas rasite paspaudę čia). Nežinau, ar kažkas laikui bėgant manyje keitėsi, ar taip susidėliojo, kad ta, kurią paimu į rankas, atrodo geriausia iš skaitytų. Tad jei iki šiol įdomiausios rašytojo knygos titulą turėjo „Nešlovė“, dabar ji nukrito į antrąją vietą, o „Barbarų belaukiant“ atsirado pačiame viršuje. Tiesa, kažko pritrenkiančio dar laukiu. Nebūtinai iš J. M. Coetzee.

Pasakotojas – Imperijos pareigūnas, teisėjas, tarnaujantis mažame pasienio mieste. Čia dienos bėga nepastebimai, užsiimant smulkiomis džiaugsmą nešančiomis veiklomis: vyras kasinėja griuvėsius dykumoje, kolekcionuoja akmenis, šifruoja rašmenis ant tuopos skalų, bendrauja su aplinkiniais kasdieniškomis temomis. Tačiau mieste pasirodo pulkininkas Džolas, kuris stoja į kovą su barbarais – šie pripažįstami pavojingais Imperijai. Matydamas absurdiškus ir žiaurius veiksmus prieš belaisvius, miestelio teisėjas bando juos apginti, bet taip pats tampa Imperijos priešu.

Jau kelintą rašytojo knygą skaitydama pastebiu, kad tam tikri įvykiai įvyksta kur kas anksčiau nei būtų galima tikėtis, ir todėl matant, jog liko dar bent pusė knygos, galvoje ima suktis klausimai: o kas toliau? Tai ne tik stebina, bet ir intriguoja. Be to, ne paslaptis, kad jau ilgą laiką pamėgau mažesnės apimties istorijas, o J. M. Coetzee – vienas tų rašytojų, kurie sugeba rašyti įtraukiančius, dažniausiai iki 300 puslapių sutelpančius pasakojimus.

„Barbarų belaukiant“ – tai romanas apie valdžios tamsumą, beprasmį žiaurumą ir baimę, pagrįstą nepažinojimu. Kaip ir nieko naujo, bet sudomina. Pagrindinis veikėjas, kuris atlieka ir pasakotojo rolę, nėra stereotipiškas herojus, jo veiksmuose yra ir to, kas atrodo keista bei sunkiai suvokiama, tačiau nenudailintas, įvairialypis personažas – vien tik privalumas. Visgi netolygus knygos turinys galiausiai kiek pakišo koją, nes jeigu pirmoji teksto dalis įtraukė savo pasakojimu, tuo, kaip jis vystomas, vėliau atsirado kiek per daug didaktikos, atviro badymo pirštu į viską, kas ten negerai. O juk be to irgi viskas kuo puikiausiai būtų matyti, tik subtilumo daugiau būtų.

Knyga visai neseniai buvo ekranizuota – Waiting for the Barbarians, su tokiais aktoriais kaip J. Depp ir R. Pattinson. Pasižymėjau, galbūt kada nors ir prieisiu.

11.68. Ian McEwan „Tvari meilė“

Retai kalbu apie viršelius, bet šis išskirtinai tragiškas. Jei nebūtų žinomas rašytojas, niekad tokios ir į rankas nepaimčiau, nes pagalvočiau, kad knyga – koks nors meilės romanas, gal net iš „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serijos, o tokių privengiu. Kai tuo tarpu „Tvari meilė“ galėtų būti vadinamas trileriu. Tokiu, kurį skaitant kyla abejonė, ar veikėjas tikrai visko neišsigalvoja, kyla klausimai, kiek tame, kas vyksta, yra tiesos, bei kur viskas galop nuves.

Klarisa ir Džou tampa tragedijos liudininkais. Prieš jų akis užsimuša žmogus. Žūties vietoje jie susipažįsta su Pariu – kitu liudininku. Jie persimeta keliais žodžiais ir išsiskiria. Nieko nenumanydamas Džou grįžta namo, bet jau tą patį vakarą sulaukia Pario skambučio su meilės prisipažinimu, o netrukus Džou jį ima matyti kasdien besisukinėjantį šalia namų.

Iš tikrųjų, tai mane kurį laiką sugebėjo apgauti, nes perskaičiusi maždaug pusę knygos buvau įtikėjusi viena teorija apie tai, kas romane vyksta, bet po kiek laiko ji buvo sutriuškinta. Tad buvo visai smagu tuo momentu, kai supratau apsigavusi. Be to, kaip nesyk minėjau, man įdomu skaityti apie maniakus, o čia buvo proga vieną iš jų stebėti.

Bet bendrai – buvo sunku. Kurį laiką save įkalbinėjau, kad ei, juk įdomu, viskas čia gerai su tuo tekstu, bet tiesa buvo, kad nelengvai ėjosi. Nepatiko visi personažai, nei tie, kuriuos reikėjo užjausti, nei tas, kuris galėtų būti įvardijamas knygos blogiuku. Kaip tik šiomis dienomis perkračiau turimas knygas ir keletą neskaitytų atidėjau į krūvelę su mintimi, kad nebenoriu aš jų, ir tai, kad jos nuosavos, nereiškia, kad privalau perskaityti. Bet „Tvari meilė“ ten nepateko dėl rašytojo. Jis parašė puikųjį „Atpirkimą“, po kurio aš karts nuo karto mėginu dar ką nors perskaityti ir rasti įrodymų, kad jis man – ne vienos knygos autorius. Rodos, „Kevalas“ pasirodė nebloga, bet visi kiti bandymai buvo pritempti panašaus melagingo įtikinėjimo, kurį minėjau pradžioje, arba vos po kelių lapų numetant pradėtą knygą. „Tvari meilė“ tekstas, pradžioje atrodęs visai neblogas, vėliau virto vis labiau neįtraukiančiu, antrą pusę knygos skaičiau labiau dėl to, kad tik perskaityčiau ir sužinočiau, kas už viso siužeto slypi. Veikėjo (kuris tuo pačiu buvo ir pasakotojas) samprotavimai buvo varginantys, o religinis tikėjimas, perpintas su nesveika meile, tikriausiai irgi nepridėjo lengvumo. Gal kad nemėgstu fanatikų, o čia būtent toks personažas egzistavo, išaiškėjusios fanatizmo priežastys nuomonės apie tą veikėją nepakeitė. Na, ir galiausiai – man vis dar nedingsta jausmas, kad pasakojimas tiesiog neįtikina iki galo. Ne maniako dalis, bet visa kita – kitų veikėjų elgesys, tam tikri siužetiniai vingiai.

2004-aisiais buvo sukurtas filmas Enduring Love. Manau, kad kada nors pažiūrėsiu ir netgi tikiu, kad ekranizacija gali pasirodyti įdomesnė už knygą.

11.67. Charles Dickens „Sunkūs laikai“

Retas įvykis pastaruosius kelerius metus – klasikos knyga mano rankose. Išsikėlusi tikslų, kad turėčiau perskaityti kažkiek senosios literatūros, neturiu, gal kad jaučiuosi išaugusi iš visų savęs ribojimų, ką skaityti, o ko ne. „Sunkūs laikai“ man siejasi su pirmuoju apsilankymu Klaipėdoje, nes būtent iš ten ją ir parsivežiau. Kadangi šiemet žymiai intensyviau „naikinu“ ilgiau savo eilės laukiančias knygas, atėjo metas ir šiam, 1966-ųjų metų leidimui – naujesnio net ir nėra.

Tomas Gredgraindas – mokyklos savininkas, dviejų vaikų tėvas. Jo auklėjimo metodas yra paremtas faktais, atmetant bet kokius jausmus, emocijas, svarstymus. Tikimybės, procentai, jokių fantastinių istorijų, vaizduotės naudojimo – to reikalaujama iš visų aplinkui, o jis pats, rodos, irgi yra visiškai užslopinęs savyje bet ką, kas nėra susiję su faktais. Tokio auklėjimo ir pasaulėžiūros pasekmes tinkamai suvokti Tomas pajėgs tik po daugelio metų, susidūręs su jau suaugusių vaikų bėdomis.

Rašytojo kuriami veikėjai – ryškūs, nepasimetantys tarp kitų. Tiesa, po kiek laiko pasimato, kad bėgant metams nėra jokio keitimosi: kokie veikėjai buvo pradžioje, tokie ir išliko. Na, išskyrus vieną. Atrodė, lyg kiekvienas jų prisiėmė kokį nors konkretų vaidmenį, kurio ir stengėsi laikytis visą gyvenimą. Šio romano žvaigždė, o tuo pačiu ir šlykščiausias personažas – misteris Baunderbis – pasižymėjo išskirtiniu pagyrūniškumu, tad atėjus kulminacijai net prasiveržė garsus juokas, nes tiek smagu buvo matyti, kad pagaliau jis sulaukė atpildo (to tikėtis tikrai galima, tai gal daug čia ir neatskleidžiau).

Siužetas – ganėtinai margas. Jame yra kelios siužetinės linijos, kurios iš pradžių atrodo nelabai susijusios, bet galop persipina. Bandyta šiek tiek įdėti šeimos santykių, truputį kažko panašaus į meilę, dar nemažai manipuliacijų ir dramų, kažkiek ir didaktikos, detektyvo. Todėl visai įdomu, nes kai kur viskas gan netikėtai pasisukdavo. Daug dialogų, kurie, kaip ir būdinga to laikmečio literatūrai, pripildyti malonių frazių, užuominų, perdėtų atsiprašymų. Pati save kritikuoju už negebėjimą savo minčių išreikšti trumpesnėmis frazėmis (ne tik tinklaraštyje, bet ir gyvenime), bet paskaičius tokį romaną ramiau pasidaro, kad dar ne taip blogai su manimi, nes personažai kartais vos ne vos viename puslapyje sugebėdavo bent vieną mintį išstenėti tarp visų malonybių ir šnekėjimų ne į temą. Nors kai kada pilstymas iš tuščio į kiaurą pabosdavo, bet suprantu, kad tokia buvo bendravimo mada, ir tikiu, kad be viso to tokie romanai prarastų dalį žavesio.

Perskaičiusi kūrinį pagalvojau, kad kai kurių veikėjų bei jų istorijų visai nereikėjo, pavyzdžiui, buvo galima kuo geriausiai išsisukti be cirko ir Sesės Džup. Kalbant apie pastarąją veikėją, tai kažkiek ir apgauta jaučiausi, nes pradžioje ji atrodė kaip viena iš pagrindinių veikėjų, o po to visai dingo iš vaizdo ilgam laikui. Visgi romano apimtis nėra itin didelė – apie 320 puslapių, tad perteklius nesijautė tiek, kiek galėjo, esant kur kas ilgesnei istorijai.

Dar žinau, kad tėvų namuose palikta „Pasakojimai apie du miestus“, gal kada nors iki jos prisikasiu.

Atrodo, kad šis romanas buvo ekranizuotas tris kartus. 1915-aisiais buvo filmas, o 1977-aisiais ir 1994-aisiais buvo mini serialai.

11.65. Taylor Jenkins Reid „Daisy Jones & The Six: viena istorija apie meilę ir muziką“

Šiemet pasirodė keletas Taylor Jenkins Reid knygų lietuviškai, tačiau labiausiai sudomino būtent ši. Prieš imdama siužetą žinojau minimaliai, tik tai, kad pasakojama apie fikcinę roko grupę. O perskaičius paaiškėja, kad tokio apibūdinimo visiškai pakanka, nes romane yra visko, ką būtų galima įsivaizduoti, žinant šį vienintelį faktą.

Tokio turinio knygą skaitau nebe pirmą kartą (turime ir lietuvišką variantą – „Turnė“), tad gaunasi pasikartojantis lipimas ant grėblio, po kurio vis nepasimokau. Na, nes nėra taip jau įdomu skaityti kelis šimtus puslapių pasikartojančius veiksmus – veikėjai kuria dainas, koncertuoja, geria, vartoja narkotikus, kažkur įmaišoma sekso, tada vėl koncertas, šiokios tokios dramos, kvaišalai – taip ratas nesustabdomai sukasi.

Kita vertus, nuobodulys atsiranda tikrai ne nuo pirmųjų puslapių. Įdomu, kas ta Deizė (pavadinimas paliktas originalus, kas yra sveikintina, o tekste vardai tvarkingai sulietuvinti), kaip susikūrė grupė ir kaip apskritai jie surado vieni kitus. Aišku, buvo galima numanyti būsimas dramas, tad kurį laiką buvo smalsu, kaip veikėjai su jomis dorosis. Bet puslapiai vertėsi, o intrigos liko vis mažiau, nes viskas, rodos, stovėjo toje pačioje vietoje, kad ir kaip kitaip atrodė personažams. Patys personažai – nykūs, kad ir kaip rašytoja stengėsi jiems suteikti veidus. Atrodė, kad visiems buvo galima priskirti vos po vieną charakterio ypatybę. Vienintelė Karena, grupės klavišininkė, pasirodė įdomi veikėja, pasižymėjusi aiškiomis ir tvirtomis pažiūromis, kurios jai padėjo nepasimesti aprašomu gyvenimo laikotarpiu.

Ir dar buvo saldu. Saldu ir per lengva. Visi vieni kitiems geri, užgniaužia nesutarimus (išskyrus Deizę, kuri privalo pasiplėšyti, nes jos išskirtinė savybė – stengtis gauti viską, ko nori), atsitraukia be didesnių dramų ar praradimų. (Beveik) visi atsižvelgia į prašymus kažką mesti, kažkur išvykti, nelieka jokio pasipriešinimo, net jei tai susiję su ne šiaip sprendimu pakeisti dainą, o su tokiais sudėtingais procesais kaip priklausomybės. Na, nevyksta viskas taip paprastai. Pabaiga pakeisti susidariusios nuomonės irgi nepadėjo.

Visgi labai gerą įspūdį paliko pasakojimo būdas. Iš kiekvieno personažo buvo imti interviu, po to sukarpyti taip, kad susidėliotų vientisas pasakojimas. Kadangi istorija atskleidžiama keletu balsų, pasakojime netrūksta prisiminimų skylių, t.y. įvykių ar pokalbių, kuriuos keli veikėjai prisiminė visiškai kitaip. Tai suteikė autentiškumo įspūdį. Vietomis išties jaučiausi skaitanti tikrą istoriją, nejučia kildavo noras internete surasti kurią nors minimą dainą, muzikinės plokštelės viršelį, tad džiaugiuosi, jog planuojamas serialas, kuris, tikiuosi, išpildys mano ir kitų skaitytojų norą išgirsti tas dainas. Beje, knygos pabaigoje galima rasti dainų žodžius, kurie pateikti originalo (anglų) kalba, o šalia išversti lietuviškai.

11.63. Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“

Kai pirmąsyk perskaičiau šią knygą, buvau trečiąjį kursą bebaigianti studentė. Jau tada šis romanas pasirodė kur kas rimtesnis nei galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio (apžvalgą rasite paspaudę čia). Prabėgus penkeriems metams panorau perskaityti iš naujo, pamatyti, kaip viską vertinsiu dabar, pamažu artėdama prie Bridžitos amžiaus.

Galvoju, kad esminė priežastis, kodėl šią knygą norisi atsiversti dar kartą, yra veikėja, kuri atrodo labai sava. Kai aplinkui visi kalba apie dietas, svorio metimą, sveiką gyvenimo būdą, šeimos kūrimą, nenuostabu, kad ir Bridžita skaičiuoja kalorijas, išgerto alkoholio ar surūkytų cigarečių kiekį, žymisi savo svorį (pagal kurį ji visai neatrodo stambi, nebent jos ūgis itin žemas) bei visad graužia save dėl kiekvienos nesėkmės bei to, kad jos gyvenimas – visai ne toks kaip jos bendraamžių. Ką jau kalbėti apie giminaičius bei draugus, kurie perša visus iš eilės vyrus, vis primena bėgantį laiką ir moko, kaip reikia gyventi. Nenuostabu, kad romanas ne toks ir juokingas, kaip gali pasirodyti iš pagal šią seriją sukurtų filmų ar pristatymų internete, nes tokių bridžitų, aplinkinių ir giminaičių, žinančių „geriau“, pilna visur, tad aprašoma pilna savikritikos, perdėtos savikontrolės, savigraužos kasdienybė itin realistiška.

Skaičiau po keletą skyrių (kai kada vos po vieną) kasdien, nesinorėjo niekur skubėti. Manau, kad ne tik todėl, kad siužetas jau buvo žinomas (kita vertus, net ir pirmąsyk skaitant jis būtų nuspėjamas), bet ir dėl to, kad norėjosi ją skaityti taip, lyg kokį 20 minučių trunkančias serijas turintį serialą žiūrėti, kai įsijungiu tik po vieną kitą, nes nejaučiu poreikio iš karto po sezoną peržiūrėti, kad ir kaip tai atrodytų įmanoma.

Įdomiausia, kad nejaučiu poreikio skaityti tolesnių dalių, nors pirmąją jau du kartus perskaičiau. Visgi neatmetu galimybės, kad kada nors atsiversiu ir kitas dalis.

11.57. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“

Pirmosios liaupsės, atsklidusios iš kitų skaitytojų pasirodžius lietuviškam leidimui, kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, manęs nesudomino anotacija, aikčiojimai, kokia unikali knyga ir veikėjai. Kita vertus, žadėtas išskirtinis stilius, savotiški personažai priversdavo mintimis grįžti prie šios knygos vėl ir vėl. Taip ji atsidūrė pirkinių krepšelyje, o netrukus buvo ir atversta. Su Vernonu gyvenau tris savaites. Būtent tiek laiko prireikė, kad perskaityčiau pirmąją dalį apie minėtą veikėją. Nors skaičiau tik savaitgaliais, bet vis vien nepamenu, kada paskutinįsyk taip ilgai užtrukau su viena knyga. Dėl tokios trukmės šio romano nekaltinu (kitu atveju, būčiau kurį nors kitą skaičiusi, bet kad nė vieno nenorėjau), bet bijau, kad sudėtingesni santykiai su skaitymu galėjo padaryti įtaką įspūdžiui apie Vernoną.

Pagrindinis veikėjas turėjo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, būtent dėl jos Vernonas buvo žinomas visame Paryžiuje. Jo charizma ir laisvumas visus žavėjo. Tačiau atėjus interneto amžiui ir kritus vinilų pardavimams „Revolveris“ bankrutavo, tuo pačiu baigėsi ir Vernono šlovės dienos. Galiausiai pasibaigus santaupoms ir neturint pinigų nuomai, jis lieka benamis. Negana to, po to, kai prasitaria apie turimas kasetes, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, neseniai nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto išpažintis, Vernono ima ieškoti visa krūva žmonių . O tuo tarpu jis pats eina per pažįstamų namus, ieškodamas kampo nakvynei.

Prisidedu prie pagyrų vertimui. Išties sklandus, natūraliai skambantis tekstas, idealiai tinkantis pasakojamai istorijai. Pasirinktas įdomus pasakojimo būdas: rašytoja eina nuo vieno veikėjo prie kito, atskleisdama ne tik Vernono, bet ir kitų istorijas, užsimindama apie tai, kuriuo gyvenimo momentu jie buvo sutikę Sabutexą, kokią nuomonę turi apie ją susidarę. Personažai – dinamiški, dėl savo pasirinkimų gali būti įvardijami kaip paribiuose esantys, nustatytas visuomenės normas laužantys asmenys. Įdomiausia tai, kad jų istorijos pateikiamos taip, kad nekyla kokio nors pasipiktinimo ar kitos neigiamos emocijos. Nesvarbu, ar tai būtų smurtautojas, ar narkomanas, buvusi pornožvaigždė, transeksualas, ar koks kitas veikėjas, bet kiekvienam suteiktas ryškus, gyvas ir įtaigus pasakojimas. Kažkam gali pasirodyti vulgarus žodynas, nepatogios temos (pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kaip smurtavo prieš savo žmoną, vienas iš veikėjų pripažino, kad niekad ir nežada pasikeisti), bet lengva pastebėti, kad pasaulis, kurį piešia rašytoja, yra spalvingas – pilnas pačių įvairiausių sėkmių ir netekčių, vienatvės, baimės, skausmo, beprotiškos ir greitai besibaigiančios aistros bei meilės – ir todėl tikroviškas. Ne vienoje pastraipoje radau artimų minčių, taiklių pastebėjimų, kurie tik retoje kompanijoje būtų garsiai paminimi. Romane nėra jokių tabu, bet šokiruoti tikslo tarsi irgi nėra (arba čia jau mano bėda, kad viską priimu kaip savaime suprantamą, ir todėl niekas nestebina).

Muzikos gerbėjams knyga irgi turėtų palikti įspūdį. Vernonas nusimano apie muziką ir galėtų būti geriausiu didžėjumi pasaulyje (skyrius, kai jis tokiu ir tampa vienam vakarui, parašytas tobulai). Jis sugeba suderinti pačių įvairiausių stilių muziką, o skaitant buvo smalsu, kiek minimų muzikantų, grupių ir atlikėjų atpažinsiu. Prieš kurį laiką Spotify , įvedusi knygos pavadinimą, suradau keletą grojaraščių, kuriuose – knygose (tiek šioje, tiek kitose dalyse) skambėjusi muzika. Tokiu būdu netikėtai atradau, kad Prancūzijoje buvo kuriamas serialas, tiesa, jo vertinimai – ne per geriausi, o pati net ir suabejočiau, kad šią knygą galima būtų paversti įtraukiančiu serialu.

Čia nėra vientiso, kažkur vedančio siužeto. Net ir toji intriga su kasetėmis bent jau šioje dalyje – visiškai dirbtinė, netgi neegzistuojanti. Išbraukus kasečių dalį liktų tokia pat istorija, kokia ir dabar. Daug veikėjų, vardų, kurie ilgainiui maišosi. Aišku, nebūtina jų visų įsiminti, užtenka tiesiog ramiai sekti kiekvieno pasirodančio personažo istoriją. Pradžioje buvo įdomu, kur viskas nuves, bet galop pamačiusi, kad čia ne tas variantas, kai gali atsirasti ryški kulminacija (kitose dalyse gal bus?), nurimau. Ilgainiui atsirado monotonijos, galbūt ir mano pačios nuovargio, kuris vos po kelių perskaitytų puslapių pasijausdavo akių užmerkimu ir užsnūdimu ar tiesiog knygos dėjimu į šoną. Taip ilgai skaityti knygų nemėgstu, pernelyg nutolstu nuo turinio, o buvo savaitgalių, kai vos 50 puslapių sugebėdavau teperskaityti, nors atrodė, kad knyga įdomi. Arba aš per daug norėjau, kad ji man labai patiktų, bet taip nenutiko, ir todėl ieškau milijono priežasčių, kas čia iš aplinkybių, nesusijusių su siužetu, galėjo tam įspūdžiui pakenkti. Jau nebežinau. Bet ką tikrai žinau – romano pabaiga parašyta puikiai.

Jei tik išvers, antrąją dalį irgi skaitysiu. Tik jau greičiausiai bibliotekoje ieškosiu, o nebe nuosavą egzempliorių įsigysiu.

11.49. Marjane Satrapi „Persepolis: The Story of a Childhood and The Story of a Return“

„Persepolis“ – tai grafinė novelė (paprasčiau – komiksas), kurioje pasakojama pačios autorės Marjane istorija. Ji gimė Irane, kur vyko (ir tebevyksta) nuolatiniai neramumai. Mergaitė augdama stebi šalies pokyčius (gyvenimas nuolatinėje baimėje dėl karo padėties, Irano revoliucija, vietoj išsvajotos laisvės, atnešusi dar daugiau suvaržymų), tačiau nepasimesti jai padeda tėvai, kurie augina ją savarankiška, modernų požiūrį turinčia moterimi. Visgi vieną dieną nutariama, kad Marjane, būdama dar visai paauglė, privalo išvykti į Europą, kur bus toliau nuo naujosios valdžios. Mano knygos leidimas talpino visas „Persepolio“ dalis, tad kaip iš pavadinimo galima nuspėti, mergina ne tik išvyksta iš tėvynės, bet po kiek laiko ir grįžta.

Itin įdomu stebėti pokyčius ir sunkumus, su kuriais pagrindinė veikėja susiduria skirtingu laikmečiu. Svarbus tiek istorinis fonas, tiek asmeninė branda, savęs paieškų, socialinių vaidmenų išsibandymas. Komiksų esu skaičiusi mažokai, tad vis dar neatsistebiu autorių gebėjimu taip taikliai ir vaizdžiai pavaizduoti siužetą, atskleisti veikėjus, kad nė nekyla mintis, jog knygoje kažko trūksta – išsamesnio pasakojimo, platesnių dialogų. Visko tiek, kiek reikia. Į 350 puslapių sutelpa išties daug: gyvenimas karo grėsmėje, jo metu, galop – emigracijoje, kur lengva pasijausti niekam nereikalingu, o grįžus į savo šalį suprasti, kad visos tos problemos, turėtos svetur, tampa visiškai nereikšmingos, palyginus su tuo, ką per tą laiką, kol jos nebuvo, išgyveno vietiniai. Patiko ir tai, kad parodoma, jog visgi ir tos asmeninės problemos, kurios plačiau žvelgiant nesiderina su tų, kurie neteko galūnių, savo namų ar artimųjų, sunkumų mastu, bet vis tiek išlieka tokios pačios svarbios ir neleidžiančios judėti pirmyn. Tad daug kalbėjimo apie socialines temas, kurios dar greitai nepraras aktualumo. Lengva skaityti, įtraukia, plečia akiratį.

Persepolis“ buvo išleistas ir lietuviškai, tačiau kažkada bandydama jos ieškoti bibliotekose, kuriose lankiausi, susidurdavau su visišku jos neegzistavimu, bet galbūt kažkurios ir turi.  O 2007-aisiais pasirodė animacinis filmas (imdb nuoroda), kuris pagal įvertinimus atrodo kaip labai vertas peržiūros.

11.47. Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“

Būna knygų, kurios po kelerių metų tampa nebenorimos, o pati klausiu savęs, kodėl aš anuomet jas pirkau, kodėl neperskaičiau tada, kai jos mane dar intrigavo. „Laukinių arklių pakerėti“ irgi galėjo pakliūti į tokių knygų gretas, nes nė pati neatsimenu, kada tiksliai ją pirkau, bet jau bus kokie 6-8 metai prabėgę. Tačiau prisiminimai apie prieš dešimtmetį skaitytą romaną „Kelias“ vis dar gyvi, o dabar, perskaičiusi „Laukinių arklių pakerėti“, suprantu, kad ir šios taip lengvai neišmesiu iš galvos.

Romanas pasakoja apie šešiolikamečio Džono Greidžio ir jo draugo Leisio Roulinso kelionę arkliais iš Teksaso į Meksiką. Kelionė sunki, pilna nuotykių, atsiradusių ir prarastų galimybių, neteisybės, smurto, stiprios draugystės, netekčių ir meilės. Pasakojimą galima būtų priskirti vesterno žanrui, tačiau reikia nusiteikti, kad veiksmo čia mažokai. Daug buvimo, tylos, kuri pertraukiama lakoniškų pokalbių ar arklių prunkštimo. Kelionės metu veikėjai, susidurdami su įvairiausiomis situacijomis, bręsta, tačiau man atrodo, kad taip ir nepameta svarbiausių nusistatymų, kurie kai kada trukdo gyventi, bet tuo pačiu leidžia jiems jaustis teisingais ne tik prieš save, bet ir prieš tuos, kurie jiems svarbūs. Pasakojimo tonas tolygus, galbūt kažkam net ir nuobodus pasirodys, bet šiam pasakojimui itin tiko nedramatizavimas, priėmimas visko taip, lyg tokių įvykių ar pasekmių ir  būtų buvę galima tikėtis, todėl ir nustebti nėra ko. Daug ramybės, tiek išorinės, tiek veikėjų viduje slypinčios, taip pat kasdienybės grožio. Tiesa, aprašymais knyga tikrai neapkrauta arba tiesiog to skaitydama nepastebėjau. Na, ir pabaigai, privalau paminėti ypatingą atmosferą, kuri vyrauja romane. Skaitydama negalėjau atsigėrėti.

Nesu tikra, kodėl taip ir nebuvo išverstos kitos rašytojo knygos (per menkas susidomėjimas?), bet pastaraisiais metais yra išpopuliarėjęs ramios, egzistencinės būties pilnos literatūros („Stouneris“, „Visas gyvenimas“ ir kt.) tipas, į kurį drąsiai priskirčiau ir abu skaitytus C. McCarthy romanus. Rašymo stilius lyginamas su W. Faulkner, pati kol kas esu skaičiusi tik „Kai aš gulėjau mirties patale“, bet jau užsinorėjau ir kitų. O tikėtis daugiau C. McCarthy knygų lietuviškai, matyt, būtų naivu.

2000-aisiais yra pasirodęs filmas „All the Pretty Horses“, kurį režisavo Billy Bob Thornton, o pagrindinius vaidmenis atliko Matt Damon ir Penelope Cruz.

11.43. J. M. Coetzee „Nešlovė“

Trečioji skaityta J. M. Coetzee knyga gali pasigirti ir Booker premija (rašytojui tai buvo antroji premija), bet tą sužinojau jau paėmusi romaną į rankas ir permetusi akimis nugarėlę. Kadangi šį mėnesį man labai sunku su skaitymais, net pati nustebau, kad „Nešlovė“ taip lengvai ėjosi, po nemažą gabalą knygos perskaitydavau grįžusi po darbo.

Pirmą kartą pajunta, ką reiškia būti senu žmogumi, pavargusiu iki kaulų smegenų, be vilčių, be troškimų, abejingu ateičiai. Susmukęs į plastiko kėdę jis sėdi tarp dvokiančių vištų plunksnų ir pūvančių obuolių ir jaučia, kaip iš jo lašas po lašo sunkiasi bet koks domėjimasis pasauliu. Praeis kelios savaitės, gal net mėnesiai, kol ištekės paskutinis lašas, bet kraujavimas jau prasidėjo. Jam pasibaigus, jis atrodys nelyginant musės išnara voratinklyje: trapus, lengvutis tarsi ryžio lukštas, pasirengęs skristi.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas yra paprastas. 52-ejų Keptauno universiteto profesorius Deividas Luris įsižiūri jauną studentę, o viskas baigiasi tuo, kad jis apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu. Pagrindinio veikėjo bejausmis, patogus ir jį tenkinantis gyvenimas ima keistis. Personažas nesimpatiškas, jo poelgiai toli gražu ne visada suvokiami, bet skaitant negalėjau atsitraukti, buvo įdomu, apie ką bus kalbama kituose skyriuose. O toliau – visa galybė įvairiausių temų: apie tėvystę, kai vaikas jau suaugęs, žmogaus teises, diskriminaciją, kultūrą, nebereikalingų naminių gyvūnų bei gyvulių likimus, smurtą, gyvenimą PAR esančiame kaime, kur galioja prievarta, abejingumu, žiaurumu grįstos vietinių taisyklės. Atrodo, kad visko daug, bet rašytojui puikiai pavyko viską sudėti į šią nešlovės, palietusios tiek tėvą, tiek dukrą, pripildytą knygą.

Keistas pasakojimas. Tas keistumas pasireiškė pojūčiais, emocijomis, kurias kėlė tekstas, siužetiniai vingiai. Kūrinyje daug beprasmiškumo ir bejėgiškumo, kurį stebint darėsi net sunku. Sunku būti su veikėjais, su pateiktu gyvenimu, nesunku perimti ankstesniame sakinyje minimus jausmus, gal net pykčio užuomazgų pasitaikė. Aukščiau vardintos temos – tarsi priemonės, kurios padeda abiems veikėjams keistis, suvokti save, norus, kurie toli gražu ne visada suprantami tiek veikėjams, tiek man, skaitytojai. Bet vis dėlto J. M. Coetzee sukurti personažai – įdomūs savo tikrumu. Labiausiai įsiminė veikėjų noras gyventi ramiai, ramybės troškimu pagrindžiami ir kai kurie pasirinkimai, nusileidžiant kitų taisyklėms, kurios daug kam atrodytų absurdiškos ir skatinančios kuo toliau trauktis nuo tos vietos.

Tamsi, niūri, opias temas paliečianti, daug savyje to, ką mėgstu literatūroje, talpinanti knyga. Aišku, reikėtų palaukti, kol viskas susigulės, bet kol kas atrodo kaip ilgiausiai įsiminsianti iš visų trijų skaitytų J. M. Coetzee knygų.

Pagal romaną 2008-aisiais buvo pastatytas filmas Disgrace, kurį režisavo Steve Jacobs, o pagrindinį vaidmenį atliko John Malkovich.