12.57. Karen Joy Fowler „Mes visi nesavame kailyje“

Iki šių metų apie „Mes visi nesavame kailyje“ kažkodėl visai nieko nežinojau, nors ji seniai išleista lietuviškai, o taip pat 2014-aisiais buvo patekusi į Booker trumpąjį sąrašą (tai lyg ir turėjo plačiau nuskambėti?). Prieš keletą mėnesių užkliuvo akys už vieno atsiliepimo, o po kiek laiko el. knygyne ją įsigijau vos už kelis eurus.

Koledžo studentė Rozmari turi pasiruošusi keletą istorijų tiems atvejams, kai jos prašoma papasakoti apie vaikystę ir tėvus. Visgi, kad ir yra tiesos tuose pasakojimuose, svarbiausia dalis taip ir lieka neatskleisti. Merginos sesuo ir brolis yra dingę, o su tėvais ji palaiko gan formalius santykius. Kas ten įvyko toje praeityje ir kaip gavosi, kad dalis šeimos – dingę, išaiškėja knygos eigoje. Beje, vienas esminis faktas yra minimas kai kurių skaitytojų apžvalgose, gal ir angliškoje anotacijoje, tačiau mūsiškė leidykla nusprendė neatskleisti jo nugarėlėje. Sakyčiau, kad geriau to fakto ir išvengti, nes kitu atveju neliks intrigos.

Romanas persmelktas kaltės jausmo. Pasakotoja – pati Rozmari, jaučiasi kalta dėl to, kas įvyko prieš daug metų. Panašų jausmą nešiojasi ir kiti jos šeimos nariai. Tačiau jie ilgus metus nesugeba išsikalbėti ar bent prieiti prie skaudančios temos. Kaip ir norėtųsi priekaištauti, kad viskas čia dėl to tylėjimo – jei ne jis, galėtų ir knygos nebūti, bet kaip tik šiandien galvojau apie Tą savo šeimos temą, kuri irgi vargu, ar kada bus išskleista ant stalo, tad suprantu, kaip gali būti sudėtinga išsikalbėti. Tik pabaigoje atrodė, kad ne taip ir sunku. Tai tiek tylos tarp veikėjų buvo vien tam, kad vėliau viskas įvyktų šviesos greičiu? Gal tai iki galo ir neįtikina. Ir dar vis išlįsdavo Rozmari nepritapimas prie kitų, jos ankstyvosios vaikystės patirtys taip giliai įsirėžusios, kad ji vis dar nesugeba jaustis sava tarp aplinkinių, įsiliejanti į aplinką kartu su kitais. Yra įdomių su tuo susijusių minčių ir pasvarstymų.

Knygoje viena iš svarbiausių temų – eksperimentai su gyvūnais. Skaitydama sudominusį atsiliepimą susidariau įspūdį, kad visko bus daugiau, atviriau, šlykščiau. O čia išsiplečiama kur kas mažiau, be smulkių aprašymų, tačiau pakanka ir tiek, kad pasidarytų nemalonu, o visi vaikystėje (ir ne tik) matyti filmai ir serialai, kuriuose laukiniai gyvūnai pateikiami kaip vieni iš pagrindinių veikėjų, nebeatrodytų tokie nekalti.

Atrodo, romanas turi nemažai geros knygos bruožų – intrigą (jei iš kažkur nesužinojote To siužetinio vingio), įdomią ir provokuojančią temą, ne visai patikimą pasakotoją, kuri kas kiek laiko keičia faktus. Ir visgi pačiam tekste kažko pritrūko. Ėmiau šią knygą su mintimi, kad per savaitgalį perskaitysiu, bet pasakojimas tiek sunkiai skaitėsi (nors nieko ten sunkaus ar įmantraus nėra), kad dar visą šį šeštadienį mėginau kažkaip iki pabaigos nusigauti. Viena vertus, įdomu, bet, kita vertus, tiesiog neįtraukė, o paaiškėjus tam esminiam faktui, dar ir intrigos neliko (nors dar tikrai nebuvo atsakyti visi klausimai).

Beje, man patinka pavadinimas. Toks savotiškas, plačiai suvokiamas ir patraukiantis dėmesį.

Kaip visada, patikrinau, ar knyga nebuvo ekranizuota, ir suradau, kad We Are All Completely Beside Ourselves taps mini serialu, o pagrindinį vaidmenį atliks Natalie Portman (imdb nuoroda).

12.52. Denis Johnson „Jėzaus sūnus“

„Jėzaus sūnus“ – tai tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, kurio centre – nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų priklausomų žmonių pasaulis. Jau seniai esu suvokusi, kad apsvaigę veikėjai ir jų haliucinacijos literatūroje manęs nedomina, todėl pasirodžius D. Johnson knygai abejojau, kad skaitysiu. Bet tada perskaičiau kažkieno labai įkvepiantį atsiliepimą ir užsinorėjau. Tad bibliotekoje radusi apie 120 puslapių teturinčią knygą ir pasiėmiau, galvojau, jei nepatiks, tai bent jau plona, nereiks ilgai svarstyti, ar mesti, ar ne, nes per tą laiką sugebėsiu ir užbaigti.

Atrodo, kad skonis šios tematikos klausimu nepakito. Nors daugelis skaičiusiųjų pabrėžia teksto kokybę, bet atrodo, kad tais atvejais, kai tema man neįdomi, tai, kaip ji parašyta, smarkiai negelbėja. Tiesa, pats pirmasis apsakymas buvo labai geras, net ir vilties suteikė, kad šįsyk bus kitaip ir man patiks. Po to irgi pasitaikė epizodų, kurie patraukdavo dėmesį ar kokią nors emociją sukeldavo, bet daugiausiai tai buvo tik skaitymas dėl skaitymo, nieko po savęs nepalikęs.

1999-aisiais pagal šį apsakymų rinkinį buvo sukurtas filmas Jesus’ Son.

12.35. Rainbow Rowell „Eleonora ir Pakas“

Prieš keletą metų pirmąsyk atsisiuntusi Instagram programėlę naršiau po knygų nuotraukas. Kone kas trečioje iš jų šmėžavo R. Rowell knygos. Pamenu, po kiek laiko įsidarbinusi knygyne nustebau, kad nors vieną šio rašytojo knygą galima rasti ir lietuviškai. Mane pačią intrigavo viršelis, kuriame vaikinas ir mergina klausosi muzikos. Buvo smalsu, kokius atlikėjus ir grupes rasiu.

Nors manau, kad istorija galbūt būtų kur kas labiau patikusi prieš gerą dešimtmetį (būnant -iolikos), bet vien dėl muzikos, kuri vardijama, buvo skaityti įdomu ir dabar. Kita vertus, gal tokios knygos kaip ši paauglystėje būtų paskatinusios imti klausytis dabar klausomos muzikos kur kas anksčiau. Štai ir šiuo metu įsijungiau romane minėtą The Smiths „How Soon is Now?“, be šios grupės dar minimi ir Misfits, Joy Division, The Beatles, U2, The Cure, Sex Pistols ir kt. Nors kai kurių taip ir nepamėgau, bet sunku paneigti, kad muzikos rinkinys – išties traukiantis akį.

Devintas dešimtmetis turi savo žavumų, kurie staiga tampa visiška romantika (o kai kam, kas jau nėra tikslinė auditorija – ir nostalgija) šiuolaikinėje literatūroje. Muzika įrašinėjama į garsajuostes, kasetės klausomos nešiojamuose grotuvuose, o jei simpatija pareiškia susidomėjimą muzika, galima įrašyti savo rinkinį ir padovanoti. Tiesa, Eleonoros ir Pako istorija prasideda nuo komiksų, o tik vėliau muzika tampa neatsiejama draugystės dalimi. Nepamirškime ir mobiliųjų, kurių tuomet nebuvo, tad reikėdavo tikėtis artimųjų malonės, kad jie leis pasikalbėti ir slapčia nesiklausys pokalbių. Žinoma, jei tik telefonas iš viso egzistuoja namuose. Nes Eleonora tokios prabangos neturi. Kaip ir leidimo susitikinėti su vaikinais. Tad kelionės iš mokyklos ir į ją tampa svarbia abiejų paauglių dienos dalimi.

Kurį laiką skaityti visai įdomu, viskas labai miela. Dalijimasis muzika, komiksais, nedrąsūs žvilgsniai ir prisilietimai, pirmieji ištarti klausimai – na, visiška romantika. Bet po šimto puslapių atsibodo. Nėra ši knyga vien tik apie meilę – tai ir santykiai su bendraamžiais, mokytojais, tėvais, požiūris į save. Dar yra nepritekliai, namas, kuriame dušas nuo virtuvės atskirtas tik užuolaida, amžina baimė dėl patėvio, kuris supykęs gali padaryti bet ką. Tiesa, dar buvo mėginta užčiuopti ir rasizmą, santykį su savo kilme, bet iš to, kas pačiai kliuvo į akis, bei to, kad pati knyga kaltinama rasizmu, neatrodo, jog autorei pasisekė šią temą gvildenti įtikinamai. Visgi, nors romane yra įvairiausių spalvų, bet greitai įsisuko monotonija. Jei nuoširdžiai, tai iš 348 puslapių būčiau išėmusi bent 200. Na, aišku, tuomet nelabai liktų kokia istorija ir kiltų klausimas, ar iš viso verta ją išleisti, bet pojūtis skaitant buvo būtent toks. Kad per daug ištęsta, viskas ima kartotis, vis pavartydavau į priekį, bandydama nusiteikti, kad galbūt jau artimiausiu metu kokia nors drama nutiks. Galvoju, kad ir apie Eleonorą per visus tuos puslapius sužinome itin menkai – labiau akcentuojama jos aplinka, namai, net ir išvaizda, rodos, yra labiau paveikta jos namų situacijos. O kas jos galvoje vyksta, apie ką ji galvoja, kai nesiklauso barnių ar nesvajoja apie Paką, nelabai ir sužinome. Ar aš per daug noriu iš tokios knygos? Nors kulminacija nuspėjama, o pabaiga nenustebino, bet bendrai – galas man patiko.

Vos nepamiršau. Kai tik pradėjau skaityti, supratau, kad ši knyga man primena paauglystėje didelį įspūdį palikusią J. Spinelli romaną „Žvaigždė“. Tad kam patiko ši, galite bandyti susipažinti su Eleonoros ir Pako istorija (arba atvirkščiai).

Ateity turėtų būti filmas, bet kol kas informacijos minimaliai.

12.34. Alice Feeney „Kartais aš meluoju“

Prisėdusi rašyti apie knygą iš karto užsukau į imdb.com patikrinti, ar nėra sukurtas filmas, remiantis šia knyga. Pasirodo, bus to paties pavadinimo mini serialas Sometimes I Lie, o pagrindinį vaidmenį jame atliks Sarah Michelle Gellar. Nors nemanau, kad žiūrėsiu serialą, ir įtariu, kad skaičiusiems bus nebe taip įdomu (nebent kūrėjai nuspręs pakeisti siužetinius vingius), bet nenustebčiau, jei serialas susilauktų ir pasisekimo. Gan greitai nuo skaitymo pradžios (šiaip tai tik vakar vakare ją pradėjau) supratau, kad šis pasakojimas – kone tobulas ekranams. Taip ir matau, kaip kiekviena serija užsibaigs kokiu nors tiesos atskleidimu, visiškai sumaišančiu ta istorija, kuria naivesni žiūrovai jau bus įtikėję.

Retai pasižymiu trilerius, o šis jau senokai kabojo mano sąraše, tik vis nepavykdavo bibliotekoje jo rasti. Intrigavo atsiliepimai, giriantys išlaikomą intrigą ir netikėtus siužetinius posūkius. Tiesa, po kiek laiko atsirado ir kritikos, na, bet taip tik dar įdomiau – jei vien tik teigiami atsiliepimai būtų, įtarčiau, kad čia tikrai kažkas negerai.

Dabartyje – moteris, kuriai koma. Ji girdi visus aplinkui, bando prisiminti arba/ir suprasti, kas jai nutiko. Po truputį dėliojasi įvykiai, kurie prasidėjo prieš savaitę, o kad viskas būtų dar labiau komplikuota – įterpiami prieš du dešimtmečius rašyto dienoraščio įrašai. Neslėpsiu, įtraukė. Jei paskutinę knygą, kurios dar neaptariau, skaičiau tikriausiai pusę mėnesio, tai šią įveikiau per nepilną parą. Iš tikrųjų galvoju, kad aš darau meškos paslaugą taip, kaip ją padarė man tie, kurių atsiliepimus skaičiau – kai žinau, kad bus netikėta, vaizduotėje susikuria įvairūs variantai iš kurių dalis pasirodo tiesa, tad daugelis atskleistų paslapčių nestebina tiek, kiek galbūt būtų, jei nebūčiau skaičiusi kitų atsiliepimų ir būčiau visiškai naivi, per daug neįjungusi mąstymo ir vaikščiojusi paskui pasakotoją.

Personažai įdomūs. Sakyčiau, kad netgi vienas kito verti. Nėra ne vieno, kuriam būčiau pajautusi simpatiją. Tiesa, gal tik vieni už kitus blogesni, o visas blogumo lygmuo pas kiekvieną atsiskleis pamažu, vis išlendant kokiai paslapčiai. Tik tiek, kad su paslaptimis ir užuominomis yra šiokia tokia problema – jos ne visada susidėlioja į vientisą vaizdą ir įtikina. Skaitant „Kartais aš meluoju“ kilo dviprasmiški jausmai: kai ką galėjau pateisinti, kai kur kraipiau galvą dėl to, kaip susidėliodavo įvykiai. Atrodo, eilinis trileris, bet veikėjos gyvenimas priminė labiau siaubo filmą nei eilinės moters gyvenimą. Pabaiga, kuri, žinojau, pateiks kokią nors įdomybę, galop tik kėlė susierzinimą, nes tai, ką atskleidė gale, paliko pernelyg daug klausimų dėl kai kurių siužetinių linijų. Nebūtina gale palikti „ilgai ir laimingai“, jei paskutinio puslapio nebūtų, tai visiškai pakaktų tos mistikos, kuri buvo palikta, bet tada nusprendė dar pamaišyti kortas (tai jei skaitysite knygą, nevartykite jos paskutinių puslapių) ir tokiu būdu paliko su mintimi, kad arba čia kažkas nelogiška, arba kažką praleidau.

Tad emocijos dvejopos. Įtraukia, nesinori atsitraukti, veikėjų manipuliacijos kai kur kėlė ir nemalonius jausmus, įdomi praeities linija – tai, be abejo, pliusai. Bet nepasakyčiau, kad pats siužetas iki galo įtikino savo melais ir tiesomis.

12.32. Michail Bulgakov „Šuns širdis“

Meistrą ir Margaritą“ skaičiau beveik prieš dešimtmetį, tačiau vis dar atsimenu kaip gerą įspūdį palikusį romaną. „Šuns širdis“ į krepšelį įkrito gal prieš porą metų, tačiau vis neprisiruošdavau susipažinti su dar vienu garsiu M. Bulgakov kūriniu. Dabar galiu tik sakyti, kad jei būčiau bent dalinai numaniusi apie siužetą, knyga būtų perskaityta jau senokai. Nustebino nemenkai. Nors ir nežinojau ko tikėtis, bet vis tiek nė minties nebuvo, kad rasiu būtent tokį pasakojimą. Belieka džiaugtis, kad visą šį laiką komentarai, užuominos, anotacija, kitų atsiliepimai apie „Šuns širdį“ prasprūsdavo pro akis ir galėjau likti nustebinta.

Nesu tikra, kaip yra kituose leidimuose, tačiau šiame yra sudėti trys apsakymai: „Lemtingi kiaušiniai“, „Purpurinė sala“, na, ir „Šuns širdis“. Visus tris apsakymus jungia perversmo, naujovių įvedimo pasekmių idėjos, o sovietinių laikų pradžios aktualijos susipina su fantastika. Mane pačią labiausiai sudomino pirmasis apsakymas, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei. Skaičiau ir galvojau, kaip kai kurias vietas skaito augintinius turintieji skaitytojai? Net ir man buvo nejauku, o jei prie kojų glaustųsi savas augintinis, tai vaizduotė tikriausiai visai įsišėltų. Na, bet supratusi, ko link einama, prisifantazavau tiek, kad net džiaugiausi, jog M. Bulgakov nuėjo kitais keliais. Visgi dėmesį išlaikė iki pat galo, o pabaiga, kad ir nuspėjama, bet vis tiek neleido abejoti, kad pasakojimas vertas visų liaupsių. Dar daugiau įvairiausių minčių kilo galvojant, kad ši knyga buvo parašyta 1925-aisiais, o apsakyme gausu tiek ironijos, nukreiptos į tuometinę valdžią, tiek aprašytų gan moderniai atrodančių scenų. Nenuostabu, kad prireikė nemažai laiko, kol šis kūrinys pasiekė skaitytojus. Visgi kiek sunkiau sekėsi skaityti kitus du apsakymus. „Lemtingi kiaušiniai“ pasirodė kaip linksmieji kalneliai – pradžioje įdomu, po to visas tekstas plaukė pro šalį, o prasidėjus veiksmui nebegalėjau atsitraukti. Abu apsakymai pasirodė šiek tiek šlykštukai (bent jau man, bet čia tikriausiai priklauso, koks jūsų pačių santykis su tuo, kas rašoma), tikiuosi, į sapnus kai kurie vaizdai nepersikels. Trečiasis apsakymas „Purpurinė sala“ – trumpiausias ir realistiškiausias. Skaičiau du kartus, nes einant į pabaigą supratau, kad pradžią sugebėjau praleisti, tai po to antro karto galiu sakyti, kad visai neblogas ir jis, nors patiko mažiausiai iš trijų. Nors apsakymų rinktinė neprajuokino tiek, kiek kadaise skaitytas „Meistras ir Margarita“, tačiau žavėjo kiti momentai – subtili ironija, alegorinės prasmės, netgi, sakyčiau, originalumas, pasirenkant būtent tokius siužetus ir taip juos išvystant.

Jei kartais bijote klasikos, o rusų klasika apskritai atrodo kaip baubas, nesate abejingi fantastiniams siužetams, tokiu atveju M. Bulgakov gali būti išties geras ledlaužis.

Kalbant apie ekranizacijas, radau šias, nors nenustebčiau, kad yra ir daugiau. Pirmoji „Šuns širdis“ ekranizacija buvo sukurta tuometinės Vakarų Vokietijos bei Italijos – Cuore di cane 1976-aisiais, o 1988-aisiais pasirodė V. Bortko tuometinėje Sovietų Sąjungoje režisuotas Sobache serdtse, kurį, tikiu, matė ne vienas vyresnės už mane kartos atstovas ir Lietuvoje. Atrodo, kad mažiausiai du kartus buvo ekranizuoti ir „Lemtingi kiaušiniai“. 1977-aisiais Italijoje buvo sukurtas Uova fatali dviejų dalių mini serialas (atsitiktinai radau, kad jį galima peržiūrėti youtube, jei mokate itališkai arba nusiteiksite ne visada tiksliam automatiniam angliškam vertimui), o 1996-aisiais pasirodė rusų režisieriaus S. Lomkin filmas Rokovye yaytsa.

12.26. A. A. Milne „Pūkuotuko pasaulis“

Priešistorė. Yra toks online Pooh Pathology Test, kurį pasidarę galite sužinoti, kiek jūsų asmenybės sudaro vienas ar kitas Pūkuotuko pasaulio veikėjas. Įdomu tai, kad kiekvienam iš personažų yra priskirtas konkretus psichikos sutrikimas ar liga, pavyzdžiui, depresija, dėmesio, aktyvumo, nerimo sutrikimai, šizofrenija ir pan. Žinoma, rezultatų nereikėtų priimti rimtai, nes čia ne koks medicininis testas. Atsimenu, kad kai man jį parodė, pasidariau, gavau atsakymą, žiūrėjau į dominuojančius veikėjus ir supratau, kad visai jų nepažįstu. Žinojau juos iš paveiksliukų, skaitytų citatų (kažkada turėjau darbo kalendorių šios knygos tematika), tačiau kodėl paršeliui priskirtas nerimo sutrikimas, o tigrui – dėmesio ir aktyvumo sindromas (ADHD), visiškai nenutuokiau. Tad privalėjau perskaityti knygą.

Skaitant aplankė deja vu jausmas, kad aprašytos istorijos man yra jau žinomos. Esu tikra, kad vaikystėje apie Pūkuotuką nieko neskaičiau. Tad spėju, kad galbūt atsimenu vieną kitą rusiško animacinio filmuko seriją, tačiau kadangi animaciniame seriale Mikė buvo rudas, o originalusis meškiukas – gelsvas, ne iš karto juos abu susiejau. Vis dėlto girdėtos istorijos buvo tik pirmojoje knygos dalyje „Mikė Pūkuotukas“, tuo tarpu esančios antrojoje – „Trobelė Pūkuotynėje“ – buvo visai naujos ir, rodos, niekur nematytos

Smalsu, kaip visos šios istorijos man būtų atrodžiusios vaikystėje, nes dabar keistai skambėjo faktas, kad asiliukui uodega buvo prikalta, o ne prisegta, taip pat Mikė Pūkuotukas buvo vos ne labiausiai erzinantis veikėjas, tad juokas retai ėmė, skaitant apie jo nuotykius. Pasenau gal ir ciniškesnė pasidariau? Žinoma, buvo ir fainų istorijų, o puslapiams verčiantis suvokiau, kad veikėjai, kurių daugiausiai turiu savyje pagal anksčiau minėtą testą, labiausiai ir traukė dėmesį (kurie iš jų – visgi nutylėsiu). Na ir abejonių nekyla, kad knygoje pilna dialogų, kuriuos norisi cituoti ar pritaikyti įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, o iliustracijos – itin žavios ir patrauklios.

Mikės Pūkuotuko pasaulis ekranuose pasirodė daugybę kartų. Rodos, pirmą kartą Pūkuotuko istorijos buvo ekranizuotos 1952-aisiais. Naujausias animacinis filmas apie Mikę ir jo draugus pasirodė 2011-aisiais (imdb nuoroda), o 2018-aisiais pasirodė vaidybinis filmas apie suaugusį Kristoferį Robiną (vienintelį žmogų Pūkuotuko pasaulyje), kuris sutinka savo vaikystės draugus (imdb nuoroda). Pastarąjį visai įdomu būtų pamatyti, pasižymėjau ir sau.

12.23. Per Petterson „Vogti arklius“

Prieš mėnesį skaičiau P. Petterson romaną „Mano likimo broliai“, kuris man paliko itin malonų įspūdį. Tačiau buvo gera, nes žinojau, kad yra dar viena jo knyga lietuviškai, kurios neteko skaityti. O štai dabar, sėdžiu perskaičiusi „Vogti arklius“, ir atrodo, lyg kokia skylė atsivėrė viduje, nes suprantu, kad daugiau vertimų neturime, o anglų kalba skaityti kaip ir galėčiau, bet praktiškai sunku net iki jau turimų prieiti, kai pilna tiek lietuviškai išverstų knygų.

Būdamas šešiasdešimt septynerių Trunas išsikrausto iš miesto ir įsikelia į miško namelį. Vyras planuoja ramiai leisti dienas, be muzikos, televizijos ir telefono, vien tik žinių radijo klausydamas, tvarkydamas namą ir jo aplinką, eidamas pasivaikščioti su šunimi Lyra. Netrukus vyriškis išsiaiškina, kad visai netoli gyvena paauglystėje sutiktas Larsas, kuriam tuomet tebuvo dešimt metų. Trunas dažnai prisimena tą 1948-ųjų vasarą, po kurios viskas pasisuko taip, kaip anuomet jis nė neįsivaizdavo.

Paskutiniu metu penketą goodreads puslapyje pažymiu itin retai, toks jausmas, kad jis iš viso pranyko iš mano vertinimo skalės, o ketvertas tapo aukščiausiu balu. Tačiau žymėdama įvertinimą „Vogti arklius“, nė sekundei nesuabejojau ir pažymėjau visas žvaigždutes. Iš dalies prie to prisidėjo anksčiau skaitytas rašytojo romanas, kuriam maksimalaus įvertinimo pagailėjau, tačiau bendrai – visa kūrinio atmosfera ir siužetas mane užbūrė. Sniegas, daug ramybės, daugelio cituojama frazė „patys sprendžiame kada mums skauda“, stoiškas, rodos, susitaikęs su savimi ir savo gyvenimu pagrindinis veikėjas – nesvarbu, ar vienu prisėdimu perskaitydavau šimtą puslapių, ar tik vos dešimt, bet, rodos, kiekvienas sakinys sugebėdavo įtraukti. Lėta, daugiau stebėjimo nei veiksmo pripildyta knyga. Skaitant, rodos, jausdavau tylą, kurios persmelkta atmosfera.

Abi siužetinės linijos – dabartis ir praeitis – buvo vienodai įdomios. 1948-ųjų vasara prasideda nerūpestingai, jodinėjant ant pavogtų arklių ar susigalvojant kitokių pramogų gamtoje. Tačiau užuominos į ateities įvykius bei kai kurie siužetiniai vingiai buvo lyg kokie audros debesys, kurie sujudindavo jaunojo Truno vidinį pasaulį, tarsi išplėšė jį iš nerūpestingos vaikystės, net ir paskutiniai praeities įvykiai buvo lyg įrodymas, kad štai, jis tikrai užaugo. Tuo tarpu dabartyje Trunas – ramus ir gerai apgalvojantis, ar verta megzti draugystes, suvokiantis, kad gali niekur neskubėdamas po truputį remontuoti namą iki savo gyvenimo pabaigos. Jei toji vasara lėkė dideliu greičiu, dabartyje laikas atrodo sustojęs. Ir kokia viliojanti toji Truno dabartis, nesvarbu, kad yra romantizavimo (o gal tik mano problema čia, nes amžinai prisigalvoju begalę situacijų, kas galėtų blogo nutikti tokiomis aplinkybėmis). Kiek subtilumo, nutylėtų momentų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie sugeba išreikšti mintis trumpai ir aiškiai (na, nes pačiai ryškiai šio gebėjimo trūksta), o čia būtent tokie veikėjai, pačiame tekste irgi neužsižaista su detalėmis, aprašymais ar bereikšmiais dialogais.

Gėris ir ne kitaip. Nenorėjau, kad baigtųsi. Tikėtina, kad su šia ir užbaigsiu balandį, per kurį perskaičiau kaip niekad daug tokių knygų, kuriomis norėjosi pasidžiaugti.

2019-ais pasirodė filmas Out Stealing Horses / Ut og stjæle hester su Stellan Skarsgård, kuris atliko vyresnio Truno vaidmenį. Šio fakto man visiškai pakanka, kad užsinorėčiau pažiūrėti. Tikiuosi, proga bus.

12.20. Michel Houellebecq „Kovos lauko išplėtimas“

Šiemet sėkmingai pradėjusi pažintį su M. Houellebecq kūryba (skaičiau „Žemėlapis ir teritorija“), sustoti neketinau. Todėl perskaičiau „Kovos lauko išplėtimą“, o prieš kurį laiką išsimainiau „Serotoniną“, planuose atsidūrė dar bent viena knyga, kurios ieškosiu bibliotekoje.

Taisyklės sudėtingos ir daugialypės. Ne darbo valandomis būtinai reikia apsipirkti, stotis prie bankomatų, iš kurių tenka išsiimti pinigų (o prie jų dažnai reikia laukti). Bet svarbiausia, tenka pristatinėti visokiausius dokumentus įstaigoms, kurios tvarko įvairiausius jūsų asmeninio gyvenimo reikalus. Beje, ir be apsipirkimo jūs galite susirgti, o tai pareikalaus papildomų išlaidų ir naujų formalumų.

Ir vis tiek laisvo laiko lieka. Ką su juo daryti? Kaip jį išnaudoti? Pasišvęsti tarnauti savo artimui? Tačiau širdies gilumoje tas kitas jūsų beveik nedomina. Klausytis plokštelių? Kažkada tai buvo išeitis, bet bėgant metams jums tenka pripažinti, kad muzika jaudina vis mažiau ir mažiau.

Galbūt gali išgelbėti koks nors laisvalaikio užsiėmimas plačiąja prasme. Tačiau iš tiesų niekas negali sukliudyti vis dažniau kartotis toms akimirkoms, kai jūsų absoliuti vienatvė, visuotinės tuštumos pojūtis ir jausmas, kad jūsų egzistencija artėja prie skausmingos ir neišvengiamos katastrofos, susilieja į viena ir priverčia jus pasinerti į tikrą kančią.

Ir vis dėlto jūs dar nenorite mirti.

Ši citata puikiai atskleidžia knygos nuotaiką. Nors pagrindinis veikėjas turi gerai apmokamą darbą, yra gerbiamas IT specialistas, bet kasdienybę jam yra vis sunkiau ištverti. Jis negeba užmegzti net trumpalaikių santykių su moterimis, tai priverčia jį abejoti savo gyvenimu bei socialiniu statusu. Knygoje yra ne tik įdomių temų ar taiklių klausimų, ironijos, kuri karts nuo karto keldavo šypsnį, bet ir daug tuštumos, nepasitenkinimo, pykčio, persipynusio su nusivylimu. Čia nėra nė kruopelytės romantikos, ilgesingų dūsavimų, nes net ir į tas pačias moteris, galbūt dėl suvokimo, kad jos pasakotojui – nepasiekiamos, nukreiptas piktokas žvilgsnis. Todėl nenuostabu, kad kai kurie skaitytojai savo atsiliepimuose mini, kad šiame romane daug neapykantos skiriama moterims. Tiesa, po keleto komentarų maniau, kad vaizdas bus kur kas tirštesnis nei kad iš tikrųjų buvo. Skaitydama vietomis jaučiau, kad man absoliučiai nerūpi veikėjas ir tolesni įvykiai, net ir dabar, praėjus keletui dienų, suprantu, kad turinys pasitraukė iš galvos, ir tik šis mano tekstas paskatino vėl prisiminti kai kuriuos kūrinio epizodus. Tačiau tai, ką prisimenu, yra būtent tos dalys, kurios man patiko, prajuokino ar privertė stebėtis pasakotojo mintimis, tad negaliu vertinti knygos itin žemu balu.

O cituoti norisi ne vieną teksto vietą, nors pati kūrinio apimtis nesiekia nė poros šimtų puslapių. Šiame įraše įdėjau tik tas citatas, kurios atskleistų rašytojo pasakojimo stilių, bet kurios leistų išvengti diskusinių klausimų, esančių knygoje, Pastaruosius palikau susirasti patiems, jei tik užsinorėsite skaityti šį pasakojimą.

Taip pat kartais galvodavau, kad man pavyks ilgą laiką gyventi tuščią gyvenimą. Kad santykinai neskausmingas nuobodis man netrukdys atlikinėti įprastinių gyvenimo judesių. Tai dar viena klaida. Ilgesnį laiką atsiradęs nuobodis tampa nebepakeliamas: jis vėliau ar anksčiau tampa gana skausmingu jutimu, realiu skausmu.

Na ir paskutinė citata:

Grįžus į Paryžių apima ta pati niūri nuotaika. Prie Kardinė tilto stūkso raupuoti daugiaaukščiai, ir neišvengiamai imi vaizduotis juose prie mylimo katinėlio paskutines dieneles stumiančius pensininkus, kurių augintiniai suryja pusę pensijos, išleidžiamos sausiems „Friskies“ maltinukams. Tos visos iki nešvankumo viena per kitą besikabarojančios metalinės konstrukcijos, kad sudarytų vientisą tinklą. Ir vėl ta neišvengiama siaubinga, mirguliuojanti reklama. „Linksmi ir besikeičiantys vaizdeliai ant sienų“ . Nesąmonė. Bjauri nesąmonė.

Pasirodo, pagal šią knygą yra sukurti net du filmai. Pirmasis – prancūzų Extension du domaine de la lutte / Whatever (1999) (imdb nuoroda), o antrasis – televizijai skirtas danų filmas Udvidelse af kampzonen (2002) (imdb nuoroda). Danų versiją pamatyti norėčiau labiau, bet atrodo, kad jį surasti (ir dar su anglišku vertimu) būtų sudėtinga.

12.19. Karen M. McManus „Vienas iš mūsų meluoja“

Ankstesniame įraše ne veltui skyriau pastraipą riboms, kadangi „Vienas iš mūsų meluoja“ – antroji skaityta paaugliška knyga šį mėnesį, o aš tikrai nesu įsitikinusi, kad panašių knygų balandį nebebus. Šį kartą tai – detektyvinę siužetinę liniją turinti istorija, kuri prasideda kaip Gossip Girl ir The Beakfast Club mišinys (pirmojo fane netapau ir sustojau ties antru sezonu, antrojo atmosfera ir pagrindinė daina amžiams įsirėžė į atmintį). Penki moksleiviai buvo palikti po pamokų dėl sulaužytos taisyklės – mobiliųjų telefonų, kuriuos į pamokas neštis buvo draudžiama (kai mokytojas kraustė kuprines, kilo dviprasmiški jausmai, taip ir laukiau, kol kas nors apie vaikų teises ar teisę ar kažką panašaus pasakys. Nesulaukiau). Bronvina – puikiai besimokanti, taisyklių nelaužanti ir stoti į Jeilio universitetą svajojanti mokinė. Adė – visų akį traukianti gražuolė, draugaujanti su mokyklos sporto komandos nariu Džeku ir pasirengusi vykdyti kiekvieną vaikino reikalavimą. Neitas – mokyklos blogiukas, lygtinai paleistas už narkotikų platinimą, gyvenantis su alkoholiku tėvu apgriuvusiuose namuose. Kuperis – talentingas beisbolo žaidėjas, savo ateitį siejantis su šiuo sportu. Penktasis moksleivis – Saimonas, populiaraus mokyklos gandų tinklaraščio kūrėjas. Iš jų visų labiau tarpusavyje bendrauja tik Kuperis su Ade, visi likę pažįsta vienas kitą tik iš matymo, bendrų pamokų ar praeityje buvusių susidūrimų. Šis jų susitikimas tampa lemtingu, nes vienas iš jų – Saimonas – netrukus krenta ant grindų, o išvežtas į ligoninę miršta. Iš pradžių galvota, kad tai – nelaimingas atsitikimas, tačiau netrukus iškeliama nauja – nužudymo – versija. Keturi kartu su mirusiuoju buvę moksleiviai tampa įtariamaisiais.

Prisikabinti prie šios knygos siužeto itin lengva. Pirmiausia, kaip galima pastebėti iš ankstesnės pastraipos, veikėjai – itin šabloniški, atsirandanti romantinė linija nuspėjama, pilna įvairiausių klišių. Išaiškėjančios paslaptys neatrodo itin pribloškiančios, netgi sakyčiau, kad parinktos taip, jog atitiktų kiekvienam veikėjui parinktą stereotipinį paveikslą. Ir vis dėlto skaičiau ir negalėjau atsitraukti, skaitant laikas bėgo nepastebimai, buvo įdomu sužinoti, kas toliau. Ir nors gan anksti įmanoma nuspėti kulminaciją, rašytojai pavykdavo priversti mane suabejoti, ar tikrai Toji teorija teisinga, nes galbūt viskas yra visiškai kitaip. Į tyrimą įsitraukia ne tik policija, bet ir patys įtariamieji, kurie visaip ginasi, kad ne jie kalti dėl to, kas nutiko Saimonui, o kaip kitaip įrodys savo tiesą nei išsiaiškindami, kas yra tikrasis kaltininkas. Šalia to vyko įvairios dramos, susijusios su paslaptimis, kurias Saimonas planavo paskelbti savo tinklaraštyje, tačiau nebespėjo, nes mirė, tad buvo paliečiami paauglių santykiai su tėvais, nuostatos, per akimirką subliūkštančios draugystės ir populiarumas tarp bendraamžių, taip pat – internetinės erdvės pavojai, galimybės ten surasti bendraminčių, išsakyti savo nuomonę, nuoskaudas, išlieti pyktį ar sugadinti žmogaus, apie kurį rašoma tinklaraštyje ar kur nors kitur, gyvenimą vos keliais sakiniais. Iš visų veikėjų labiausiai patiko Adė – pasirodė labiausiai išplėtotas personažas, nes kai kurie taip ir liko blankūs ar neišlipantys iš to pradinio stereotipinio įvaizdžio, kuris buvo suteiktas pačioje pradžioje.

Kai kuriais atžvilgiais negaliu būti šališka, nes, pavyzdžiui, man labai patiko, kaip du veikėjai susiskambindavo ir žiūrėjo naktimis išsirinktą filmą. Ir tie filmai buvo ne bet kokie, o dažniausiai – azijietiški siaubo filmai, pavyzdžiui, Ringu (1998) ar Batoru Rowaiaru / Battle Royale (2000). Tik šioje vietoje pasigedau vertėjos ir redaktorės įdirbio, nes tekste paliktas Ringu originalusis pavadinimas, o išnašoje apibūdintas tiesiog kaip toks japonų filmas, tuo tarpu Battle Royale tekste buvo išverstas kaip Karališkasis mūšis, be jokios išnašos apie tai, kad čia irgi japonų filmas (nekalbant apie tai, kad tokia išnaša apskritai juokinga, bent jau išleidimo metus ir režisierių parašyti būtų ne pro šalį). Pradžioje pagalvojau, kad nebuvo pasidomėta, jog Ringu – japonų filmas, kurio amerikietiškąjį perdirbtinį The Ring / Skambutis daugybę kartų rodė lietuviški kanalai (ir kad buvo galima pasinaudoti šiuo vertimu), bet dabar berašant man toks jausmas, kad ir apie Battle Royale (kuris šiaip jau išties įdomus filmas, rimtesnė Bado žaidynių versija) vertėja nelabai žinojo, todėl ir išnašos apie tai, kad čia irgi kažkoks filmas, nebepridėjo. Tiesą sakant, kai kurios teksto vietos irgi priversdavo sustoti ir pagalvoti, kas buvo norima pasakyti. Kelissyk skaičiau ir mėginau suprasti pastraipą, kurioje besiskiriantys sutuoktiniai surado būstą įsigijimui, o jau kitame sakinyje veikėja džiaugiasi dėl to, kaip jį pardavę gaus pelno, įdomiai skambėjo ir paauglės siūlymas draugui pažiūrėti populiarią pramoginę laidą (kas taip kalba?). Tai va, pradėjau nuo to, kaip man ta siaubo filmų žiūrėjimo per atstumą romantika patiko, o pabaigiau kabinėjimusi prie teksto ypatybių, bet šįkart sunku buvo praleisti pro akis visas šias keistenybes.

Pabaiga – ne visai tokia, kokios būčiau norėjusi ar kokios tikėjausi pradžioje, bet vien už tai, kad išlaikė susidomėjimą siužetu iki pat pabaigos, nelabai ir pykau, kad viskas išsisprendė būtent taip. Įdomus pramoginis trileris ne tik paaugliams, bet tiems, kurie nesibaido tokio amžiaus personažų knygose.

Yra ir antra dalis, rodos, su visai kitais veikėjais – One of Us is Next. Galvojau, kad AL išleido šią dalį, nes viršelis panašus, bet pasirodo, kad antrasis lietuviškai išleistas Karen M. McManus romanas/trileris priklauso visai ne šiai serijai. Viliuosi, kad One of Us in Next irgi bus verčiamas, nes tikrai skaityčiau.

Pagal knygą pasirodys serialas One of Us is Lying. Jau yra išsirinkti aktoriai, tačiau kol kas konkrečios datos, kada pasirodys bent jau pirmoji serija, bent imdb puslapyje nerašo.

12.18. Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“

Pradėsiu nuo pasakojimo apie ribas. Atsimenu, kaip dirbdama knygyne, sutikau jau ne pirmą kartą apsilankiusią moterį, kuri pirko paaugliškos romantinės serijos (gal net šios) knygą (-as) ir sakė, kad perka dukrai, bet iš tiesų labiau ji pati nekantrauja perskaityti, nes pirmoji dalis paliko daug gerų emocijų. Paauglišką literatūrą itin mėgau ir skaičiau ilgai, palyginus su kai kuriais mano aplinkos žmonėmis. Maišiau visas vampyriškas ar realistines mokyklines istorijas kartu su klasika ar šiuolaikine rimtesne literatūra ir nemačiau vargo. „Užrišau“ tokių knygų skaitymą po studijų, įsidarbinusi knygyne, kai pamačiau, kad dauguma bandymų skaityti paauglišką literatūrą baigdavosi nusivylimais. Nors galvoju, kad buvo ir šioks toks spaudimas nešvaistyti laiko lėkštai literatūrai, pasikliauti kai kurių rimtas knygas skaičiusių kolegų nuomone. Aišku, tinklaraštyje galima rasti vieną kitą paauglišką knygą ir iš vėlesnio laikotarpio, bet nieko panašaus į J. Han knygas. Prisipažinsiu, pernai susikaupiau ir iš bibliotekos parsinešiau vieną panašią knygą į namus, bet taip ir neprisiverčiau atsiversti, nes trukdė ta pati nelogiška riba ir mintys, kaip aš čia dabar skaitysiu tokią knygą, kai turiu tiek daug rimtų romanų, ką pagalvos apie mane kokie nors žmonės, stebintys, ką skaitau ir t.t. O šiemet kažkaip (pagaliau) susivokiau, kad iš tiesų vargu, ar mane bejaudintų kito (net ir pažįstamo žmogaus) nuomonė apie tai, ką skaitau, o visų knygų ar taip, ar taip neperskaitysiu, tad svarbus išlieka tik emocijos ir malonumo jausmas skaitant – o tai gali suteikti pačio įvairiausio žanro ir skirtingai auditorijai skirta literatūra. Tad tokia įžanga į mano balandį, kuriame vietos atsirado ir psichologijai, ir B. Evaristo, ir paaugliškoms knygoms, ir krūvai „Marvel“ filmų.

„Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ – tai pirmoji trilogijos apie Larą Džinę dalis. Esu mačiusi visus tris filmus, tad žinojau ko tikėtis (pūkuotos, rožinės istorijos su paaugliškomis peripetijomis), tačiau knyga visai nenuvylė. Gal net žinojimas ir padėjo neužsikelti lūkesčių bei tiesiog ramiai skaityti ir tikėtis, kad siužetas ir pagrindinė veikėja nepradės tiek erzinti, jog neapsikęsiu ir mesiu romaną šalin. O taip nebuvo, nes viskas atrodė ganėtinai miela, kai kurios situacijos kėlė šypseną ir buvo faina kuriam laikui panirti į tokį šviesų, lengvomis dramomis pripildytą ir naivų pasakojimą. Vienu metu net pagalvojau, kad būčiau norėjusi ją perskaityti prieš dešimtmetį, galbūt kai kurie klausimai, kuriuos kėlė Lara ar jos artimieji, būtų paskatinę šiek tiek kitaip pažvelgti į būsimą ateitį, padaryti kitokius sprendimus. Istorija sukasi ne tik apie Laros Džinės laiškus, kurie buvo išsiuntinėti visiems jos buvusiems mylimiesiems, bet ir vyresnę pagrindinės veikėjos seserį, kuri visad atstojo mamą, o dabar išvyksta studijuodama, palikdama tėtį, Larą ir jauniausią sesę tvarkytis namuose vienus. Be abejo, klišių daug, daug kas nuspėjama, bet pabaiga man labai patiko. Jau nebeatsimenu, ar pirmasis filmas pasibaigė identiškai, tad mano atminties spragos čia pasitarnavo, nes šiokia tokia intriga išliko. Aišku, žinant, kaip toliau viskas vystėsi, sudėtinga kalbėti apie rimtą intrigą, bet vis tiek viskas ten buvo gerai.

Planuose – ir kitos dvi dalys. O daugiau informacijos apie filmą galite rasti čia.