9.55. Joanne Harris ,,Šokoladas“

Su Joanne Harris pirmoji pažintis įvyko prieš dešimt metų, kai devintoje klasėje paklausiusi draugės rekomendacijos pasiėmiau ,,Šokoladą“, po to sekė ir kitos jos knygos. Pamačiusi, kad pasirodys naujas ,,Šokolado“ leidimas, itin apsidžiaugiau, nes nepaisant to, kad kas keletą metų pasirodydavo kuris nors rašytojos romanas, norėjosi, kad ir šis vėl būtų pastebėtas bei skaitomas. O man pačiai pasidarė smalsu, kaip dabar atrodys prieš dešimtmetį labai patikusi istorija. Smalsu buvo todėl, kad jau kurį laiką dėmesį labiau patraukia knygos, kuriose būna daug skausmo, slogios atmosferos, o ,,Šokoladas“ prisiminimuose – visiška priešprieša minėtoms. Bet jau nuo pat pirmų puslapių tapo aišku, kad bėgantys metai nepakeitė mano nuomonės apie šį romaną.

Pasakojimo centre – vieniša mama Viana Rošė, kuri su dukra Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelyje ir čia atidaro šokoladinę ,,Dangiškieji migdolai“. Nors kai kurie vietiniai maloniai priima pašalietę, klebonas Frensis Reino įžvelgia pavojų jo parapijos nariams, yra įsitikinęs, kad šokoladinė ir ryškias spalvas mėgstanti, visada geros nuotaikos, su daugeliu bendrą kalbą randanti Viana yra čia tam, kad kenktų Bažnyčiai, skatintų nuodėmingumą bei menkintų jo paties, klebono, galią.

Tai jau antra iš eilės knyga, kurioje vienas iš veikėjų turėtų būti tas, kuriuo visi pasitikėtų, kreiptųsi ištikus nelaimei ir sulauktų palaikymo, skleistų Dievo žodį be savo nuomonės kišimo ir įkvėptų kitus tikėti, tačiau iš tiesų tėra tik savanaudis, naudojantis tikėjimą kaip ginklą prieš viską, kas netenkina ir trukdo. Reino yra ne tik veikėjas, bet ir vienas iš pasakotojų, todėl galima ne tik susidaryti vaizdą, kaip jį mato aplinkiniai, bet ir sužinoti jo paties mintis, skaitant monologus, sakomus komoje esančiam kunigui. Reino skyriai – lyg nuodėmių išpažinimas klausykloje, su daug pasiteisinimų, faktus iškreipiant taip, kad jis liktų išteisintas. Nors kai kuriose apžvalgose kalbama apie tai, kad knygoje supriešinami tikėjimai, krikščionybę pateikiant neigiamai bei iškeliant pagonybę, pati pagrindinį romano konfliktą vertinu labiau kaip priešpriešą tarp neišprusimo/tamsumo ir atvirumo patirčiai. Reino ir dar keletas vietinių – riboti, viską vertinantys pagal jau turėtas patirtis, neįsileidžiantys jokių naujovių, susikoncentravę į save, tai, kas patogu tik jiems patiems, užmerkdami akis prieš tai, kas akivaizdu (pavyzdžiui, smurtaujantis vyras tampa auka, o ištrūkti iš jo galios norinti žmona – išdavike, nes santuoka yra šventas dalykas, o visi čigonai – vagys ir tinginiai). Tuo tarpu Viana – bandanti su visais rasti kalbą, nesmerkianti, ieškanti, kaip geriausia prieiti prie žmogaus, kaip jį pradžiuginti ar paskatinti atsiverti apie tai, kas jam aktualu, parodant, kad ji nevertins, nekiš savo nuomonės, o tik išklausys ir emociškai palaikys (ir be abejo, pradžiugins mėgstamu skanėstu).

Kas mane geriau pažįsta, žino, kad be šokolado galiu išgyventi (užtat turiu kitų saldžių silpnybių), bet skaitant knygą neužsinorėti deserto, kuriame būtų minėto saldumyno, tiesiog neįmanoma. J. Harris aprašymai – užburiantys: saldumynų gamyba, karšto šokolado gėrimas, skanėstų pavadinimų vardinimas, papasakojant, kaip jie atrodo ar kokio skonio, traškumo yra, aprašyti taip vaizdingai, kad skaitydavau ir dūsaudavau, jog namie nieko panašaus neturiu.

Įspūdį daro ne tik maisto pateikimas, bet ir jaukios, mistiškos atmosferos kūrimas. Lengva magija, kuri yra viena iš romano ypatybių, rodos, visuomet yra kažkur šalia. Šokoladinėje vykstantys pokalbiai, Vianos bendravimas su lankytojais, Anukos lakstymai paskui įsivaizduojamą triušiuką Šlepetę – viską apgaubia ypatinga aura, skaitant labai norisi ne tik aprašomų saldumynų paragauti, bet ir tokioje šokoladinėje apsilankyti (pamenu, pirmąsyk perskaičiusi šią knygą svajojau ir pati panašią vietą atidaryti). Viena vertus, kai kurie Vianos pamąstymai, romano įvykiai atrodo per daug nusaldinti, naudotos tam tikros klišės (kad ir gimtadienio šventė bei tai, kas įvyko po jos), kurios galėtų erzinti (ypač mane). Kita vertus, ,,Šokoladas“ turi tai, dėl ko visas spinduliuojamas gerumas, saldumas, netgi nuspėjamumas nesukelia neigiamų emocijų. Galvoju, kad priežastis – jau minėta magija (realistiška ir ,,natūrali“ – tikrai ji nesietina su fantastika) ir pagrindinė veikėja. Jos charakteris – vientisas, o kiekvienas veiksmas tinkantis tam, apie ką ji kalba, kokias mintis išsako romane, nėra taip, kad koks nors poelgis atrodytų nelogiškas ar niekuo neparemtas. ,,Šokolade“ nerasite ir išplėtotos meilės tarp dviejų žmonių istorijos, tikriausiai dėl filmo prisiminimuose išliko Vianos ir Rudžio draugystė, tad buvau nustebusi, kad iš tikrųjų pačiame romane ji pateikta minimaliai. Knyga labiau meilę gyvenimui, žmonėms, siekį būti laimingiems, daryti taip, kaip norisi pačiam, o ne tai, ko kiti iš tavęs tikisi. Bet visa tai pateikta be jokio moralo, nes ir pati veikėja pabaigoje nepadaro gyvenimą keičiančių sprendimų, o Reino sulaukia labai linksmos (skaitytojams) pabaigos (kuri nėra visiška pabaiga, nes ,,Šokoladas“ – tik pirmoji dalis visoje Vianos istorijoje).

,,Šokoladas“ – man ypatinga knyga, kadangi net ir po tiek metų sugeba prasibrauti iki užsislėpusios ir dažnai užgožtos naiviosios mano asmenybės pusės ir sukelti tiek daug įvairiausių emocijų. Užburiantis tekstas, miela istorija, kurioje ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš mano apžvalgos, bet pasakojimas toks šviesus, kad net ir koncentruotis norisi į magišką atmosferą, o ne istorijos niuansus.

Dabar viskas, apie ką galiu svajoti – tai dar kartą peržiūrėti prieš daug metų matytą romano ekranizaciją, kurioje vaidina tobulai Vianos vaidmeniui tinkanti Juliette Binoche ir ilgokai užmirštas Johnny Depp.

O pabaigai… Žinote, svajonės pildosi (kad ir kokios mažos ar iš pažiūros lengvai įgyvendinamos). Prieš ketverius metus aprašydama Joanne Harris ,,Persikai ponui klebonui“ (trečioji dalis) užsiminiau, kad norėčiau ,,Šokolado“ seriją turėti namuose. Visos serijos dar neturiu, bet pirmoji knyga jau suradusi savo vietą lentynoje.

Reklama

9.50. Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“

,,Tą rytą, kai nusižudyti nusprendė paskutinė Lisbonų mergaitė – šįkart tai buvo Merė, kuri, kaip ir Tresė, pasirinko migdomuosius, – į Lisbonų namus atvykę du paramedikai tiksliai žinojo, kuriame stalčiuje laikomi peiliai, kur yra dujinė vyryklė ir sija rūsyje, ant kurios galima užrišti virvę.“ – taip pradedamas romanas, iš karto įspėjantis apie seserų baigtį, tad intrigos, kaip baigsis knyga, nėra. Tačiau kyla kitas klausimas: kodėl? Į šį klausimą bando atsakyti Lisbonų kaimynystėje gyvenę berniukai (dabar jau suaugę vyrai), kurie ir yra šios istorijos pasakotojai, bandantys sudėlioti turimus prisiminimus į visumą, kuri ir pagelbėtų rasti atsakymą.

Tačiau atsakymus rasti ne taip paprasta, kas yra visiškai natūralu, neaišku, ar tikslų atsakymą pateiktų ir pačios seserys. Iš pažiūros atrodo, kad daugiausia žalos merginoms darė tėvai: ponia Lisbon, kuri jas auklėjo itin griežtai, drausdama, stebėdama kiekvieną jų žingsnį, kritikuodama, bei ponas Lisbonas, kuris visiškai priklausė nuo žmonos sprendimų, nes iš keleto epizodų matyti, kad, jei tik būtų turėjęs autoritetą, gyvenimas namuose ir už jų ribų merginoms būtų galėjęs būti kur kas laisvesnis. Atrodo, kad po pirmosios dukros mirties motina imasi dar drastiškesnių sprendimų, tikriausiai manydama (kai viskas pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių žmonių lūpų, galima tik spėlioti), kad taip apsaugos likusias dukteris nuo panašaus likimo, tačiau matant, kaip moteris izoliuoja ne tik dukras, bet ir save bei vyrą nuo įsivaizduojamų pavojų, kurie tyko už namų sienų, belieka tik skėsčioti rankomis, suvokiant viso to tragizmą, kai pasirenkami lengviausi, bet ne teisingiausi sprendimo būdai. Visgi problema slypi ne tik Lisbonų šeimoje, o knyga – ne tik apie šios šeimos tragediją.

Ne veltui pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių berniukų (dabar jau suaugusių vyrų) pusės. Gyvenanti uždarai, beveik niekuomet nekviečianti svečių, mažai bendraujanti su aplinkiniais Lisbonų šeima buvo tapusi įdomiu stebėjimo objektu, o aplinkiniuose namuose gyvenantiems bręstantiems berniukams daugiausiai susidomėjimo kėlė penkios seserys: tai, kad jas pažino tik iš savo stebėjimų ar to, ką kiti yra pasakoję apie vieną ar kitą seserį, merginas darė ir keistas, ir paslaptingas. Berniukai savo galvose susikūrė vaizdinius apie kiekvieną iš jų, jie troško su jomis susipažinti, būti pastebėti, kaip nors patekti į jų namus, sudalyvauti jų paslaptingame gyvenime. Tačiau dėliojantis istorijai galima pamatyti, kad visos šios iliuzijos ir įsivaizdavimai neleido jiems laiku pastebėti ir tinkamai reaguoti į merginų rodomus ženklus, pastebėti, kad jos tiesiog buvo vienišos ir emociškai apleistos. Aplinkinių (ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų) abejingumas, nujautimas, kad pirmosios mergaitės mirtis nebus paskutinė, bet vengimas imtis kažkokių veiksmų (o vėliau – net ir stengimasis aplenkti artėjančia nauja tragedija pulsuojančius namus) tampa dar viena dėlionės, kurią bando sudėlioti pasakotojai, dalimi. Ką jau kalbėti apie mokyklą, kai bandymas su mokiniais kalbėtis apie savižudybę, tampa visiška tragikomedija, nes mokytojai net nepajėgia prabilti šia tema. Akmuo metamas ir į žiniasklaidos daržą, kuri, kad ir pagaliau pradeda kalbėti šia aktualia tema, tai daro ne visada objektyviai, stengdamasi daryti hiperbolizuotas, spėjimais daromas išvadas, vaikantis sensacingų žinių. Tačiau viso romano metu skaudžiausia ir labiausiai įsirėžia tai, kad ne tik pati šeima save izoliuoja, bet ir visi kiti atsiriboja nuo jų, Lisbonų namas tampa lyg apgaubta stiklo gaubtu ekspozicija, kurią visi stebi, bet niekas neliečia.

Ne veltui šiuos visus metus nuo pirmosios pažinties su ,,Jaunosiomis savižudėmis“ atmintyje išlikusi romano atmosfera. Kiekvienas aprašymas, aplinkos pokytis, net ir antrame plane vykstantis įvykis, rodos, prisideda prie jos kūrimo. Ore skraidanti ir varginanti gausybė muselių, per naktį mirštančių, tad po to tenka jų lavonus valyti nuo automobilių ir namų langų, sienų, atėjęs ruduo, kai žemė pasikloja lapais, jie šluojami ir vėliau, susirinkus visiems kaimynams, deginami, dėl ligų mirštantys medžiai, kurių atvykstama nupjauti, kapinių darbuotojų streikas, dėl kurių lavonai mėnesius laukia lavoninėse, kol bus palaidoti. Po pirmos dukters mirties nenusakomu greičiu griūvantis Lisbonų namas ir kiemas: nebeprižiūrima veja, nenušluoti lapai, kiemas, virtęs purvyne, krūvos neliestų paštininko paliktų laikraščių, nuo kurių dėl lietaus nubėgę dažai, langai tiek išsipurvinę, kad atrodė, jog jie nevalyti kur kas ilgiau nei metus. Sklindantys šleikštūs kvapai iš namo ar netoli jo, vis didėjantis aplinkinių vengimas užsukti pas Lisbonus (ar bent įkelti koją į jų kiemą), tačiau aktyvus šeimos stebėjimas pro langus, kuriant istorijas, spėliojant, darant mažai kuo pagrįstas išvadas. Paminėti visko būtų galima dar daugiau, nes atrodė, kad viskas apgalvota iki smulkmenų, niekas nepaminėta tik ,,šiaip sau“. Man, kaip tokių niūrių, gebančių įtraukti ir paveikti skaitytoją savo kuriama nuotaika, knygų mėgėjai, ,,Jaunosios savižudės“ yra vienas puikių pavyzdžių, kaip meistriškai ir įtaigiai gali būti kuriama istorija, kurioje pasakojant tokią skaudžią istoriją, pasirenkami ne noro šokiruoti ar pravirkdyti skaitytoją, o visai kiti įtraukimo būdai.

Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“ – jau man pažįstama knyga, kadangi prieš šešerius metus, būdama dvyliktoje klasėje, pirmąsyk ją perskaičiau. Po kelerių metų pradėjau skaityti ,,Midlseksą“, už kurį autorius gavo Pulitzerio premiją, bet taip ir neužbaigiau, tačiau ,,Jaunosios savižudės“ vis sukdavosi galvoje, norėjau perskaityti ją kitomis akimis ir dar kartą pajausti tą ypatingą atmosferą, kuri vyrauja šiame pasakojime. Skaitant prieš keletą metų rašytą apžvalgą dėl kai kurių frazių dabar net ir nejauku, tačiau tuo pačiu ir džiaugiuosi, kad dingęs įsitikinimas, jog neverta dar kartą skaityti knygų, kai tiek daug jų yra neskaitytų, leido darsyk pasimėgauti šia istorija ir iš naujo ją įvertinti, pastebint ir koncentruojantis į visai kitus knygos momentus nei anuomet, pastebėti daug platesnį paliečiamų temų spektrą.

1999-aisiais pasirodžiusi ekranizacija, kurią režisavo Sofia Coppola, prieš keletą metų žiūrint pasirodė kaip išties neprastas bandymas šios knygos istoriją bei atmosferą perkelti į ekranus.

9.41. Tatiana de Rosnay ,,Saros raktas“

Knygoje yra dvi siužetinės linijos. Pirmojoje pasakojama apie 1942-ųjų liepą, kai Paryžiuje buvo gaudomi žydai ir vežami į koncentracijos stovyklas. Pareigūnai įsiveržia ir į dešimtmetės Saros namus. Mergaitė, tikėdamasi greitai grįžti, slapta užrakina spintoje savo keturmetį brolį, o pati su tėvais iškeliauja kartu su kitais. Į Žiemos velodromą, iš kurio visi sugautieji bus ištremti į skirtingas stovyklas, patekusi Sara suvokia privalanti ištrūkti ir grįžti į savo namus, kad galėtų išgelbėti brolį. Kita siužetinė linija nukelia į 2002-ųjų Paryžių ir pasakoja apie amerikiečių žurnalistę Džuliją, kuriai reikia parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šią istoriją moteris išsiaiškina, kad jos vyro šeima irgi turi sąsajų su 1942-ųjų liepos įvykiais.

Siužetas skamba įdomiai ir patraukliai, todėl ir patraukė mano dėmesį. Ir nemeluosiu sakydama, kad įtraukė nuo pat pradžių: Saros istorija liūdna (o kaip kitaip, kai kalbama apie tokius įvykius) ir jautri, berniuko užrakinimas spintoje – skaudžiausia ir tragiškiausia vieta, atsikvėpiau, supratusi, kad išties bus įdomu. Visgi nusiteikiau per greitai.

Kuo toliau, tuo Saros istorijos mažėjo, o vis daugiau teksto buvo apie Džuliją. Šaltą, arogantišką (užtat baisiai gražų ir elegantišką), tik savimi besirūpinantį vyrą ir mielą dukrą turinti moteris po daugybės persileidimų, penktame savo gyvenimo dešimtmetyje sužino vėl esanti nėščia. Tačiau vyras, išgyvendamas vidurinio amžiaus krizę vaiko nenori, nes tai jį dar labiau sužlugdys emociškai. Negana to, dar ir straipsnio tema – tokia, apie kurią nenori girdėti nei vyras, nei jo artimieji, nors pagrindinė veikėja greitai supranta, kad kažkas už viso to slypi. Kai kada net nebebuvo aišku, kuri siužetinė linija čia – pagrindinė. Praeities istorija įdomi, skaudi, laukdavau tų skyrių su nekantrumu, bet jie greitai pasibaigė. Tuo tarpu dabartis – nuobodi, netgi varginanti, neretai tuščiais ar niekur nevedančiais dialogais, pasikartojančiais monologais. Pavyzdžiui, viename skyriuje buvo Džulijos pokalbis su vadovu, jis paminėjo, kad straipsnio kokybę būtų pagerinę tai, jei ji būtų pasidomėjusi pareigūnais, dalyvavusiais 1942-ųjų įvykiuose: ką jie jautė tuo metu, kaip po to gyveno. Moteris pripažino, kad taip, čia tikrai ji galėjo dar ką nors nuveikti. Ko tikėjausi? Kad bus pasistengta vadovo mintį išpildyti. Deja, Džulijos mintimi, kad taip, ji toli gražu ne viską padarė, visa tai ir užsibaigė, buvo pereita prie to, apie ką ši knyga: asmeninių moters dramų arba bandymo surasti vyro tėvui žinomą žmogų ar jo artimuosius iš ano laikmečio. Tad taip ir kilo klausimas: kam iš viso reikėjo užsiminti apie tai? Pabaigos įvykiai apskritai panaikino bet kokias iliuzijas, kad galbūt mano santykis su šia knyga pagerės. Jei pradžioje buvo lengva skaityti ir galvojau, kad ilgai neužtruksiu, antroji knygos pusė ėjosi itin lėtai dėl aukščiau minėtų priežasčių.

Lūkesčius turėjau nemenkus, pradžia – nemažai žadanti, bet atrodė, kad siužetas vis labiau ritosi žemyn, rašymo stilius irgi kažkoks kampuotas, buitiniai dialogai, pernelyg protingi vaikai (aš žinau, kad vaikai gali būti kur kas protingesni nei gali pasirodyti pagal jų amžių, bet vietomis man to protingumo ne pagal jų metus buvo per daug), veikėjai nepatrauklūs, pabaiga – irgi tik kraipyti galvą privertusi.

Nors vėlgi, tame pačiame dažnai lankomame goodreads ši knyga turi išties daug puikių įvertinimų. O 2010-aisiais pasirodė ir ekranizacija Elle s’appelait Sarah (angliškas pavadinimas skiriasi – Sarah’s Key).

9.38. Gillian Flynn ,,Aštrūs pjūviai“

Kažkada skaičiau ,,Tamsumos“, ji man patiko, bet kitų autorės knygų imti neplanavau. Tačiau sužinojusi, kad pasirodė pagal ,,Aštrūs pjūviai“ sukurtas serialas (HBO + Amy Adams pagrindiniame vaidmenyje – man to visiškai užtenka, kad susidomėčiau), pagalvojau, jog vertėtų pirmiausia susipažinti su romanu, o tik tuomet peržiūrėti televizinę istorijos versiją.

Laikraščio korespondentė Kamilė išvyksta reportažui į gimtąjį Vind Gapą po to, kai viena po kitos įvyksta dviejų paauglių žmogžudystės. Daugelis nori tikėti, kad žudikas – koks nors atklydęs ar neseniai miestelyje gyvenantis asmuo, tačiau Kamilė įtaria, kad žmogžudys yra vietinis. Nors moters vadovas manė, kad tai, jog ji čia gyveno, leis lengviau išgauti informacijos, viskas įvyksta atvirkščiai dėl jos prastų santykių su šeima, niūrių su paauglyste ir vaikyste susijusių prisiminimų. Klausinėdama miestelio gyventojų apie aukas, bandydama išgauti bet kokios naudingos informacijos, kuri ne tik būtų tinkama jos straipsniui, bet ir atskleistų kaltininką, Kamilė, pati to neplanavusi, vis giliau brenda ir į savo šeimos paslaptis.

Kaip ir ankstesnė G. Flynn knyga, taip ir ši paliko gerą įspūdį savo kurtais personažais: ryškiais, įsimintinais, nevienpusiškais (t.y. nėra skirstymo į geruosius ir bloguosius, jie visi turi savo šviesiąją ir tamsiąją pusę). Pagrindinės veikėjos Kamilės kūnas išmargintas įvairiais jos pačios išpjaustytais žodžiais, kuriuos ji pradėjo pjaustyti nuo paauglystės, dėl tokiu būdu malšinto vidinio skausmo ji yra gulėjusi ir psichiatrinėje ligoninėje, o dabar jau ilgus metus moteris neprisileidžia nieko kad tik nereiktų parodyti to, ką slepia po ilgomis rankovėmis ir žemę siekiančiais sijonais, apie tai žino vos keletas žmonių. Ji grįžta į savo vaikystės namus, kuriuose jos niekas nelaukia. Viskas, ką pajėgia motina, tai tik mėtytis nebūtinais kaltinimais, sukelti sąžinės graužatį, Kamilę sugrąžinti į tą paauglystės būseną, iš kurios ji taip stengėsi ištrūkti. Šiuose namuose vis dar gedima prieš daug metų mirusios Kamilės sesers, ji prisimenama kaip ypatinga dukra, ne tokia, kaip likusios dvi. Ama, vos trylikos, visiškai svetima savo vyresnei seseriai, kenčianti motinos šaltumą bei užeinančius perdėto rūpinimosi periodus, pasižymėjusi tarp paauglių, kaip arši lyderė, kurios visi klausosi ir bijo, ji visiškai nejaučia ribų nei bendraudama su vyresniais, nei šaipydamasi iš tų, kurie jai kuo nors neįtinka. Lengva pastebėti, kad šio romano pamatas – moterys, kiekviena savaip kovojanti už savo išlikimą ir pripažinimą. Visos trys – įdomios, kad ir nekeliančios simpatijos, bet intriguojančios. Žavi charakterių išbaigtumas, vientisumas (kai kiekviena lieka ištikima sau iki pat paskutinio puslapio).

Kai kada net susimąstydavau, ar reikalinga detektyvinė siužetinė linija, nes net tuomet, kai kuriam laikui spėlionės būdavo atidedamos į šalį, skaityti buvo ne ką mažiau įdomu. Ir viskas – dėl charakterių, dėl aprašomų santykių, keliamų emocijų. Emocijos – ne iš šviesiųjų, bet man patinka tokios nemalonios, purvo, keistumo turinčios istorijos, kuriose blogis – patys žmonės, dėl įvairiausių priežasčių tampantys priešais net patiems artimiausiems, nesveikų santykių pateikimas. Žinoma, pamąstymai apie detektyvo reikalingumą po kurio laiko dingo, nes pasidarė be galo smalsu: jau nesyk sakiau, kad skaitydama trilerius labai retai spėlioju, kas yra kaltininkas, bet šįsyk sėdėjau ir kartu su pagrindine veikėja dėliojau visus taškus ant i, vertindama jos ar kitų veikėjų išsakytus argumentus vieno ar kito įtariamojo atžvilgiu. Ir galvoju, kad dėl šio susidomėjimo vėlgi turiu dėkoti gerai išplėtotiems charakteriams ir įtraukiančiam turiniui: susigyvenusi ir gerai įsigilinusi į veikėjus, jų aplinką, pajaučiau, kad man rūpi ir jie, ir tai, kas yra žudikas, tad natūraliai tarp jų ėmiau ieškoti kaltininko. Netgi sakyčiau, kad pradžia buvo kiek lėtoka, jau susitaikiau, kad bus gan vidutiniškas detektyvas, bet kuo toliau, tuo susidomėjimas tik didėjo, o pabaiga, kuri, kad ir be didelių netikėtumų galop baigėsi, bet irgi prisidėjo prie gero įspūdžio, kadangi autorė išvengė galimo saldumo, tam tikro happy end’o, kurio galima buvo tikėtis net po išaiškintų paslapčių.

Man šis detektyvas – visiškas gėris, kaip tik toks, kokio ir norisi: stiprūs charakteriai, įtraukiantys veikėjų santykiai, sukeliamas rūpestis dėl to, kaip viskas rutuliosis ir kaip baigsis, puiki pabaiga. Pranoko lūkesčius, tuo ir džiaugiuosi.

9.37. Matt Haig ,,Kaip sustabdyti laiką“

Pamačiusi autoriaus pavardę vieną akimirką net susimąsčiau, ar nesu nieko skaičiusi iš jo kūrybos. Visgi atrodo, kad jis man pažįstamas tik iš savo knygų viršelių: iki šiol lietuviškai yra išleistas ne vienas tiek vaikams, tiek suaugusiems skirtas kūrinys. ,,Kaip sustabdyti laiką“ – naujausias vertimas, nuo kurio ir pradėjau pažintį su M. Haig.

Romane pasakojama apie Tomą Hazardą, kuris atrodo kaip keturiasdešimtmetis, tačiau iš tikrųjų jo amžius siekia keletą šimtmečių. Per visą savo gyvenimą patyręs begalę nuotykių dabar jis tenori ramybės. Vyras įsidarbina mokykloje istorijos mokytoju, čia susipažįsta ir su žavia kolege. Visgi Tomas priklauso paslaptingai draugijai, kurios nariai yra tokie kaip jis – ilgaamžiai žmonės. Nors draugija skelbiasi sauganti savo narius (kas kiek laiko suteikia jiems naują tapatybę, remia materialiai ir kt.), ji turi begalę taisyklių ir ribojimų, trukdančių jaustis eiliniu žmogumi, – o šito Tomas labiausiai trokšta.

Vos perskaičiusi knygą suskubau tikrinti, ar nėra numatoma ekranizacija (atsakymas – taip, o tarp galimų aktorių figūruoja pats Benedict Cumberbatch). Kodėl tuo susidomėjau? Atsakymas paprastas: siužetas tiesiog tam pasmerktas. Skaitant galvoje sukosi ,,The Age of Adaline“ (2015) bei ,,Midnight in Paris“ (2011). Pirmasis pasakoja apie moterį, kuri po vieno įvykio nustoja senti, o antrasis – apie vyriškį, kuris viešėdamas Paryžiuje kiekvieną vidurnaktį patenka į praeitį ir sukiojasi tarp tokių žymių asmenų kaip E. Hemingway ar F. S. Fitzgerald. Abu filmai be proto gražūs vizualiai, o ,,Kaip sustabdyti laiką“ man atrodo kaip visiškas jų mišinys. Romane keičiasi laikotarpiai (tad kinta ir aplinka, kostiumai), Tomas turi išlikti keičiantis kultūrai, tikėjimams, politinėms santvarkoms. Jis susiduria su žmonių tamsumu (raganų medžioklė), susipažįsta su iškiliomis asmenybėmis, nė nenumanydamas, kad jos paliks ryškų pėdsaką istorijoje (Šekspyras – viena iš jų). Tomui tenka išgyventi tiek netektis, tiek didelę meilę, bet jis nepasiduoda ir tvirtai laikosi savo pagrindinio tikslo (kokio – galima sužinoti skaitant knygą).

,,Kaip sustabdyti laiką“ perskaičiau per dieną, nes tai viena tų knygų, kurias skaitydamas nejauti, kaip mažėja puslapių . Labiausiai patiko praeitis – dinamiškesnė, spalvingesnė, tad pasakojimų, nukeliančių į ankstesnius laikus, laukdavau labiausiai. Dabartis nykoka, gal dėl draugijos ir jos taisyklių, o gal dėl paties personažo – nė nežinau, kaip tiksliai įvardinti, bet jis man pasirodė tiesiog nuobodus, pilkas, tad dabarties įvykiai, kuriuos norėta paįvairinti trilerio elementais, nekėlė stipresnių emocijų. Manau, romanas galėtų patikti mėgstantiems grožinę literatūrą, kurioje galima rasti įdomių minčių apie gyvenimą, vertybes, – to yra ir šioje knygoje (tiesa, sakyčiau, kad tos mintys pateikiamos neįkyriai). Arba tiesiog mėgstantiems gražias, kiek sentimentalias istorijas su mistikos prieskoniu (kažkodėl norisi lyginti su G. Musso, bet tik vieną jo knygą esu skaičiusi, tai gal ir klystu?).

Kadangi pati skaičiau tuo momentu, kai buvo užėjęs noras perskaityti lengvą, neapsunkinantį galvos pasakojimą, atminty knyga išliko kaip tinkanti tokioms aplinkybėms. Kaip ir minėjau, tai knyga, kuri sukurta būti filmu, todėl vaizdumas, kelionė per laikotarpius įtraukia. Žinoma, yra prie ko prisikabinti (sentimentalumas, banali ir neįtikinanti pabaiga, neįdomus personažas, kad ir koks jo gyvenimas būtų spalvingas), vis dėlto tinkamas laikas ir nusiteikimas būtent tokiai knygai leido pasimėgauti kūriniu.

9.33. William Faulkner „Kai aš gulėjau mirties patale“

Nors namuose jau ilgą laiką yra kita W. Faulkner knyga, būdama bibliotekoje nesusilaikiau nepasiėmusi „Kai aš gulėjau mirties patale“, tad būtent nuo pastarosios ir pradėjau pažintį su šio autoriaus kūryba.

Istorija pasakojama iš penkiolikos skirtingų pozicijų. Kai skaičiau G. R. R. Martin’o pirmąją knygą, džiaugiausi, kad buvau mačiusi serialą, todėl vardai jau buvo plius minus išmokti, o čia – nei serialo, nei genealoginio medžio (o jis būtų išties pravertęs), tad teliko nusiteikti, kad man, sunkiai įsimenančiai veikėjų vardus, bus sudėtinga. Visgi tekstas įtraukiantis, net pati stebėjausi, kaip tirpo puslapiai. Tiesa, pasitaikydavo ir kiek sudėtingesnių momentų, kai prireikdavo pagalvoti, apie kuriuos veikėjus eina kalba, arba kai pamesdavau mintį ir tekdavo sugrįžti, bet didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi kokybišku tekstu, maloniu akims rašymo stiliumi.

Siužetas iš pažiūros ganėtinai paprastas: yra mirštanti Edė Bandren, visi kalba, kad ji tuoj mirs, galop ji taip ir padaro, o tuomet visi artimiausi žmonės išvyksta į kelionę, kad galėtų palaidoti lavoną ten, kur velionė norėjo. Rodos, kas čia galėtų būti įdomaus, bet pasirodo, kad tokia situacija yra itin tinkama charakterių vystymui, jų atskleidimui, o tai, kad ši kelionė atrodo vis labiau tragikomiškesnė, tik prisideda prie kuriamos beprotiškos atmosferos, kai žmonės, rodos, yra visiškai užsidarę savo įsitikinimuose ir nė nesiruošia klausytis kitų visai protingų patarimų ar atsižvelgti į kelyje pasitaikančias kliūtis. Ir kiek visame tame taiklumo, įtaigumo. Skaičiau ir, kad ir kaip atrodytų protu nesuvokiamas lavono vežimas numatytų kapų link dešimt dienų, bet man visai nebuvo sunku įtikėti, jog tokia situacija visiškai įmanoma ne tik romane – išgalvotoje istorijoje. Ar kad ir karsto matavimas ir gaminimas žmogui, kuris dar gyvas (beliko, kad dėl palikimo pradėtų pjautis, bet ir be to visokiausių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir elementaraus nematymo, kas vyksta visiškai šalia, netrūko). W. Faulkner gebėjimas parodyti įvairiausias žmonių emocijas bei išgyvenimus stebino. Bene ryškiausias ir labiau įstrigęs – vieno iš mirusiosios sūnų tikėjimas, kad karste – ne jo motina, nes ji yra įsikūnijusi žuvyje. Kaip ir skaudus Diuji Delės suvokimas pabaigoje, kad žadėjęs padėti žmogus ja tik pasinaudojo. Tai atskleidžiantys žodžiai, pasakyti broliui (nors gal net į nieką jie nebuvo nukreipti), skambėjo su tokia stipria emocija, kad net pasidarė gaila, kai mačiau, jog tekstas visai į pabaigą eina.

Paliko didesnį įspūdį nei tikėjausi, o ir mintis, jog ateity darsyk norėtųsi grįžti prie šito romano, kad sugaudyčiau tai, ką šįsyk sugebėjau praleisti, neapleidžia. Jei ne tokie tekstai, tikriausiai skaitymą jau seniai būčiau apleidusi.

2013-aisiais pasirodė James Franco „As I Lay Dying“ (tiesa, nuskambės gal keistai, bet knygos/filmo pavadinimas – tiek originalus, tiek vertimas į lietuvių kalbą – mano dėmesį pirmiausia ir patraukė dėl itin gražaus skambesio) ir, nors dar neteko matyti, sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti stipri ekranizacija, nes romanas atrodo vienas tų, kuriuos sudėtinga paversti filmais.

9.21. F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kiti apsakymai

Neskaičiau aš „Didžiojo Getsbio“. Kaip ir nė vienos kitos F. Scott Fitzgerald knygos. Užtat kaip nustebau, kad būtent jis parašė garsųjį pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ . Be abejo, esu mačiusi filmą – kokybiškas ir įtraukiantis. Todėl dar tik pamačiusi apsakymų rinkinio anonsą supratau, kad skaitysiu ir kad būtent ši knyga taps pirmąja pažintimi su F. Scott Fitzgerald kūryba.

Jau nesyk esu minėjusi, kad apsakymai – ne mano žanras. Tačiau šįkart tik džiaugiausi turėdama tokio žanro knygą: po darbo, kai akys pavargusios, romanui skaityti jėgų per mažai, keliolikos lapų istorijos – pats tas. Ir iš karto galiu pasakyti, kad šis rinkinys paskatino patikėti, kad dar ne viskas prarasta ir, nepaisant nesėkmingo pirmojo pusmečio, dar yra tikimybė perskaityti įdomių knygų.

Nežinojau, ko tikėtis iš šio rašytojo, koks jo braižas, istorijų pobūdis, tačiau vis vien likau maloniai nustebinta. Pateikti šeši apsakymai, kad ir turi panašumų (visose dominuoja šokių vakarai, pažintys, susižavėjimai ir įsimylėjimai, neretai – manipuliavimas kito jausmais), bet tuo pačiu yra ir visiškai skirtingi. Skiriasi ne tik keliama emocija, kuriama atmosfera, bet ir tuo, kad kai kurios istorijos – visiškai realistinės, kitos – turinčios vos juntamos ar  ryškiai pastebimos mistikos ar fantastikos elementų. Todėl norėdavosi sužinoti, apie ką bus kitas apsakymas vien todėl, kad būdavo smalsu, ką šįsyk autorius sugalvojo.

Žymiausias iš visų pirmasis pasakojimas – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – užima vos 40 puslapių. Pamačiusi apimtį supratau, kad greičiausiai nemenkai skirsis tai, ką prieš nežinia kiek metų mačiau ekrane, ir tai, kokią istoriją rasiu knygos puslapiuose. Taip ir nutiko: filme pasiskolinta pagrindinė idėja apie atbulai besivystantį žmogų (gimsta ne tik atrodydamas, bet ir su gebėjimais, kuriuos galėtų turėti senyvo amžiaus vyriškis, o laikui bėgant jaunėja), bet siužetas – mažai kuo artimas knygai. Realybė (kitaip tariant apsakymas) kur kas niūresnė, realistiškesnė, bet ne ką mažiau įdomi. Antroji istorija – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – sugebėjo labiausiai emociškai paveikti. Emocijos keitėsi: nuo didėjančio nerimo, mintyse šaukimo veikėjai sustoti iki visiško juoko ir pasigėrėjimo finalu (Yra sukurtas televizijos filmas pagal šį apsakymą).  „Ledo rūmai“ patraukė dėmesį savo įdomia idėja ir lengva, vos jaučiama mistika bei tamsa. „Žiemos svajos“ ir „Beprotiškas sekmadienis“ pasirodė blankesni (tiesa, teigiama, kad pirmasis apsakymas yra savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai), o paskutinis – „Trumpa kelionė namo“ – tampa ne tik trumpos skaitymo kelionės pabaiga (nes knygos apimtis – kiek mažiau nei 200 puslapių), bet ir išties nebloga mistinės fantastikos doze.

Apie Bernisę spėjau jau ir papasakoti savo aplinkos žmogui, o daugiau nei pasiėmiau knygų retai kada kam nors pasakoju, tad tai jau rodo, kad knyga man įstrigo ir paliko įspūdį.