11.63. Helen Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštis“

Kai pirmąsyk perskaičiau šią knygą, buvau trečiąjį kursą bebaigianti studentė. Jau tada šis romanas pasirodė kur kas rimtesnis nei galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio (apžvalgą rasite paspaudę čia). Prabėgus penkeriems metams panorau perskaityti iš naujo, pamatyti, kaip viską vertinsiu dabar, pamažu artėdama prie Bridžitos amžiaus.

Galvoju, kad esminė priežastis, kodėl šią knygą norisi atsiversti dar kartą, yra veikėja, kuri atrodo labai sava. Kai aplinkui visi kalba apie dietas, svorio metimą, sveiką gyvenimo būdą, šeimos kūrimą, nenuostabu, kad ir Bridžita skaičiuoja kalorijas, išgerto alkoholio ar surūkytų cigarečių kiekį, žymisi savo svorį (pagal kurį ji visai neatrodo stambi, nebent jos ūgis itin žemas) bei visad graužia save dėl kiekvienos nesėkmės bei to, kad jos gyvenimas – visai ne toks kaip jos bendraamžių. Ką jau kalbėti apie giminaičius bei draugus, kurie perša visus iš eilės vyrus, vis primena bėgantį laiką ir moko, kaip reikia gyventi. Nenuostabu, kad romanas ne toks ir juokingas, kaip gali pasirodyti iš pagal šią seriją sukurtų filmų ar pristatymų internete, nes tokių bridžitų, aplinkinių ir giminaičių, žinančių „geriau“, pilna visur, tad aprašoma pilna savikritikos, perdėtos savikontrolės, savigraužos kasdienybė itin realistiška.

Skaičiau po keletą skyrių (kai kada vos po vieną) kasdien, nesinorėjo niekur skubėti. Manau, kad ne tik todėl, kad siužetas jau buvo žinomas (kita vertus, net ir pirmąsyk skaitant jis būtų nuspėjamas), bet ir dėl to, kad norėjosi ją skaityti taip, lyg kokį 20 minučių trunkančias serijas turintį serialą žiūrėti, kai įsijungiu tik po vieną kitą, nes nejaučiu poreikio iš karto po sezoną peržiūrėti, kad ir kaip tai atrodytų įmanoma.

Įdomiausia, kad nejaučiu poreikio skaityti tolesnių dalių, nors pirmąją jau du kartus perskaičiau. Visgi neatmetu galimybės, kad kada nors atsiversiu ir kitas dalis.

11.57. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“

Pirmosios liaupsės, atsklidusios iš kitų skaitytojų pasirodžius lietuviškam leidimui, kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, manęs nesudomino anotacija, aikčiojimai, kokia unikali knyga ir veikėjai. Kita vertus, žadėtas išskirtinis stilius, savotiški personažai priversdavo mintimis grįžti prie šios knygos vėl ir vėl. Taip ji atsidūrė pirkinių krepšelyje, o netrukus buvo ir atversta. Su Vernonu gyvenau tris savaites. Būtent tiek laiko prireikė, kad perskaityčiau pirmąją dalį apie minėtą veikėją. Nors skaičiau tik savaitgaliais, bet vis vien nepamenu, kada paskutinįsyk taip ilgai užtrukau su viena knyga. Dėl tokios trukmės šio romano nekaltinu (kitu atveju, būčiau kurį nors kitą skaičiusi, bet kad nė vieno nenorėjau), bet bijau, kad sudėtingesni santykiai su skaitymu galėjo padaryti įtaką įspūdžiui apie Vernoną.

Pagrindinis veikėjas turėjo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, būtent dėl jos Vernonas buvo žinomas visame Paryžiuje. Jo charizma ir laisvumas visus žavėjo. Tačiau atėjus interneto amžiui ir kritus vinilų pardavimams „Revolveris“ bankrutavo, tuo pačiu baigėsi ir Vernono šlovės dienos. Galiausiai pasibaigus santaupoms ir neturint pinigų nuomai, jis lieka benamis. Negana to, po to, kai prasitaria apie turimas kasetes, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, neseniai nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto išpažintis, Vernono ima ieškoti visa krūva žmonių . O tuo tarpu jis pats eina per pažįstamų namus, ieškodamas kampo nakvynei.

Prisidedu prie pagyrų vertimui. Išties sklandus, natūraliai skambantis tekstas, idealiai tinkantis pasakojamai istorijai. Pasirinktas įdomus pasakojimo būdas: rašytoja eina nuo vieno veikėjo prie kito, atskleisdama ne tik Vernono, bet ir kitų istorijas, užsimindama apie tai, kuriuo gyvenimo momentu jie buvo sutikę Sabutexą, kokią nuomonę turi apie ją susidarę. Personažai – dinamiški, dėl savo pasirinkimų gali būti įvardijami kaip paribiuose esantys, nustatytas visuomenės normas laužantys asmenys. Įdomiausia tai, kad jų istorijos pateikiamos taip, kad nekyla kokio nors pasipiktinimo ar kitos neigiamos emocijos. Nesvarbu, ar tai būtų smurtautojas, ar narkomanas, buvusi pornožvaigždė, transeksualas, ar koks kitas veikėjas, bet kiekvienam suteiktas ryškus, gyvas ir įtaigus pasakojimas. Kažkam gali pasirodyti vulgarus žodynas, nepatogios temos (pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kaip smurtavo prieš savo žmoną, vienas iš veikėjų pripažino, kad niekad ir nežada pasikeisti), bet lengva pastebėti, kad pasaulis, kurį piešia rašytoja, yra spalvingas – pilnas pačių įvairiausių sėkmių ir netekčių, vienatvės, baimės, skausmo, beprotiškos ir greitai besibaigiančios aistros bei meilės – ir todėl tikroviškas. Ne vienoje pastraipoje radau artimų minčių, taiklių pastebėjimų, kurie tik retoje kompanijoje būtų garsiai paminimi. Romane nėra jokių tabu, bet šokiruoti tikslo tarsi irgi nėra (arba čia jau mano bėda, kad viską priimu kaip savaime suprantamą, ir todėl niekas nestebina).

Muzikos gerbėjams knyga irgi turėtų palikti įspūdį. Vernonas nusimano apie muziką ir galėtų būti geriausiu didžėjumi pasaulyje (skyrius, kai jis tokiu ir tampa vienam vakarui, parašytas tobulai). Jis sugeba suderinti pačių įvairiausių stilių muziką, o skaitant buvo smalsu, kiek minimų muzikantų, grupių ir atlikėjų atpažinsiu. Prieš kurį laiką Spotify , įvedusi knygos pavadinimą, suradau keletą grojaraščių, kuriuose – knygose (tiek šioje, tiek kitose dalyse) skambėjusi muzika. Tokiu būdu netikėtai atradau, kad Prancūzijoje buvo kuriamas serialas, tiesa, jo vertinimai – ne per geriausi, o pati net ir suabejočiau, kad šią knygą galima būtų paversti įtraukiančiu serialu.

Čia nėra vientiso, kažkur vedančio siužeto. Net ir toji intriga su kasetėmis bent jau šioje dalyje – visiškai dirbtinė, netgi neegzistuojanti. Išbraukus kasečių dalį liktų tokia pat istorija, kokia ir dabar. Daug veikėjų, vardų, kurie ilgainiui maišosi. Aišku, nebūtina jų visų įsiminti, užtenka tiesiog ramiai sekti kiekvieno pasirodančio personažo istoriją. Pradžioje buvo įdomu, kur viskas nuves, bet galop pamačiusi, kad čia ne tas variantas, kai gali atsirasti ryški kulminacija (kitose dalyse gal bus?), nurimau. Ilgainiui atsirado monotonijos, galbūt ir mano pačios nuovargio, kuris vos po kelių perskaitytų puslapių pasijausdavo akių užmerkimu ir užsnūdimu ar tiesiog knygos dėjimu į šoną. Taip ilgai skaityti knygų nemėgstu, pernelyg nutolstu nuo turinio, o buvo savaitgalių, kai vos 50 puslapių sugebėdavau teperskaityti, nors atrodė, kad knyga įdomi. Arba aš per daug norėjau, kad ji man labai patiktų, bet taip nenutiko, ir todėl ieškau milijono priežasčių, kas čia iš aplinkybių, nesusijusių su siužetu, galėjo tam įspūdžiui pakenkti. Jau nebežinau. Bet ką tikrai žinau – romano pabaiga parašyta puikiai.

Jei tik išvers, antrąją dalį irgi skaitysiu. Tik jau greičiausiai bibliotekoje ieškosiu, o nebe nuosavą egzempliorių įsigysiu.

11.49. Marjane Satrapi „Persepolis: The Story of a Childhood and The Story of a Return“

„Persepolis“ – tai grafinė novelė (paprasčiau – komiksas), kurioje pasakojama pačios autorės Marjane istorija. Ji gimė Irane, kur vyko (ir tebevyksta) nuolatiniai neramumai. Mergaitė augdama stebi šalies pokyčius (gyvenimas nuolatinėje baimėje dėl karo padėties, Irano revoliucija, vietoj išsvajotos laisvės, atnešusi dar daugiau suvaržymų), tačiau nepasimesti jai padeda tėvai, kurie augina ją savarankiška, modernų požiūrį turinčia moterimi. Visgi vieną dieną nutariama, kad Marjane, būdama dar visai paauglė, privalo išvykti į Europą, kur bus toliau nuo naujosios valdžios. Mano knygos leidimas talpino visas „Persepolio“ dalis, tad kaip iš pavadinimo galima nuspėti, mergina ne tik išvyksta iš tėvynės, bet po kiek laiko ir grįžta.

Itin įdomu stebėti pokyčius ir sunkumus, su kuriais pagrindinė veikėja susiduria skirtingu laikmečiu. Svarbus tiek istorinis fonas, tiek asmeninė branda, savęs paieškų, socialinių vaidmenų išsibandymas. Komiksų esu skaičiusi mažokai, tad vis dar neatsistebiu autorių gebėjimu taip taikliai ir vaizdžiai pavaizduoti siužetą, atskleisti veikėjus, kad nė nekyla mintis, jog knygoje kažko trūksta – išsamesnio pasakojimo, platesnių dialogų. Visko tiek, kiek reikia. Į 350 puslapių sutelpa išties daug: gyvenimas karo grėsmėje, jo metu, galop – emigracijoje, kur lengva pasijausti niekam nereikalingu, o grįžus į savo šalį suprasti, kad visos tos problemos, turėtos svetur, tampa visiškai nereikšmingos, palyginus su tuo, ką per tą laiką, kol jos nebuvo, išgyveno vietiniai. Patiko ir tai, kad parodoma, jog visgi ir tos asmeninės problemos, kurios plačiau žvelgiant nesiderina su tų, kurie neteko galūnių, savo namų ar artimųjų, sunkumų mastu, bet vis tiek išlieka tokios pačios svarbios ir neleidžiančios judėti pirmyn. Tad daug kalbėjimo apie socialines temas, kurios dar greitai nepraras aktualumo. Lengva skaityti, įtraukia, plečia akiratį.

Persepolis“ buvo išleistas ir lietuviškai, tačiau kažkada bandydama jos ieškoti bibliotekose, kuriose lankiausi, susidurdavau su visišku jos neegzistavimu, bet galbūt kažkurios ir turi.  O 2007-aisiais pasirodė animacinis filmas (imdb nuoroda), kuris pagal įvertinimus atrodo kaip labai vertas peržiūros.

11.47. Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“

Būna knygų, kurios po kelerių metų tampa nebenorimos, o pati klausiu savęs, kodėl aš anuomet jas pirkau, kodėl neperskaičiau tada, kai jos mane dar intrigavo. „Laukinių arklių pakerėti“ irgi galėjo pakliūti į tokių knygų gretas, nes nė pati neatsimenu, kada tiksliai ją pirkau, bet jau bus kokie 6-8 metai prabėgę. Tačiau prisiminimai apie prieš dešimtmetį skaitytą romaną „Kelias“ vis dar gyvi, o dabar, perskaičiusi „Laukinių arklių pakerėti“, suprantu, kad ir šios taip lengvai neišmesiu iš galvos.

Romanas pasakoja apie šešiolikamečio Džono Greidžio ir jo draugo Leisio Roulinso kelionę arkliais iš Teksaso į Meksiką. Kelionė sunki, pilna nuotykių, atsiradusių ir prarastų galimybių, neteisybės, smurto, stiprios draugystės, netekčių ir meilės. Pasakojimą galima būtų priskirti vesterno žanrui, tačiau reikia nusiteikti, kad veiksmo čia mažokai. Daug buvimo, tylos, kuri pertraukiama lakoniškų pokalbių ar arklių prunkštimo. Kelionės metu veikėjai, susidurdami su įvairiausiomis situacijomis, bręsta, tačiau man atrodo, kad taip ir nepameta svarbiausių nusistatymų, kurie kai kada trukdo gyventi, bet tuo pačiu leidžia jiems jaustis teisingais ne tik prieš save, bet ir prieš tuos, kurie jiems svarbūs. Pasakojimo tonas tolygus, galbūt kažkam net ir nuobodus pasirodys, bet šiam pasakojimui itin tiko nedramatizavimas, priėmimas visko taip, lyg tokių įvykių ar pasekmių ir  būtų buvę galima tikėtis, todėl ir nustebti nėra ko. Daug ramybės, tiek išorinės, tiek veikėjų viduje slypinčios, taip pat kasdienybės grožio. Tiesa, aprašymais knyga tikrai neapkrauta arba tiesiog to skaitydama nepastebėjau. Na, ir pabaigai, privalau paminėti ypatingą atmosferą, kuri vyrauja romane. Skaitydama negalėjau atsigėrėti.

Nesu tikra, kodėl taip ir nebuvo išverstos kitos rašytojo knygos (per menkas susidomėjimas?), bet pastaraisiais metais yra išpopuliarėjęs ramios, egzistencinės būties pilnos literatūros („Stouneris“, „Visas gyvenimas“ ir kt.) tipas, į kurį drąsiai priskirčiau ir abu skaitytus C. McCarthy romanus. Rašymo stilius lyginamas su W. Faulkner, pati kol kas esu skaičiusi tik „Kai aš gulėjau mirties patale“, bet jau užsinorėjau ir kitų. O tikėtis daugiau C. McCarthy knygų lietuviškai, matyt, būtų naivu.

2000-aisiais yra pasirodęs filmas „All the Pretty Horses“, kurį režisavo Billy Bob Thornton, o pagrindinius vaidmenis atliko Matt Damon ir Penelope Cruz.

11.43. J. M. Coetzee „Nešlovė“

Trečioji skaityta J. M. Coetzee knyga gali pasigirti ir Booker premija (rašytojui tai buvo antroji premija), bet tą sužinojau jau paėmusi romaną į rankas ir permetusi akimis nugarėlę. Kadangi šį mėnesį man labai sunku su skaitymais, net pati nustebau, kad „Nešlovė“ taip lengvai ėjosi, po nemažą gabalą knygos perskaitydavau grįžusi po darbo.

Pirmą kartą pajunta, ką reiškia būti senu žmogumi, pavargusiu iki kaulų smegenų, be vilčių, be troškimų, abejingu ateičiai. Susmukęs į plastiko kėdę jis sėdi tarp dvokiančių vištų plunksnų ir pūvančių obuolių ir jaučia, kaip iš jo lašas po lašo sunkiasi bet koks domėjimasis pasauliu. Praeis kelios savaitės, gal net mėnesiai, kol ištekės paskutinis lašas, bet kraujavimas jau prasidėjo. Jam pasibaigus, jis atrodys nelyginant musės išnara voratinklyje: trapus, lengvutis tarsi ryžio lukštas, pasirengęs skristi.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas yra paprastas. 52-ejų Keptauno universiteto profesorius Deividas Luris įsižiūri jauną studentę, o viskas baigiasi tuo, kad jis apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu. Pagrindinio veikėjo bejausmis, patogus ir jį tenkinantis gyvenimas ima keistis. Personažas nesimpatiškas, jo poelgiai toli gražu ne visada suvokiami, bet skaitant negalėjau atsitraukti, buvo įdomu, apie ką bus kalbama kituose skyriuose. O toliau – visa galybė įvairiausių temų: apie tėvystę, kai vaikas jau suaugęs, žmogaus teises, diskriminaciją, kultūrą, nebereikalingų naminių gyvūnų bei gyvulių likimus, smurtą, gyvenimą PAR esančiame kaime, kur galioja prievarta, abejingumu, žiaurumu grįstos vietinių taisyklės. Atrodo, kad visko daug, bet rašytojui puikiai pavyko viską sudėti į šią nešlovės, palietusios tiek tėvą, tiek dukrą, pripildytą knygą.

Keistas pasakojimas. Tas keistumas pasireiškė pojūčiais, emocijomis, kurias kėlė tekstas, siužetiniai vingiai. Kūrinyje daug beprasmiškumo ir bejėgiškumo, kurį stebint darėsi net sunku. Sunku būti su veikėjais, su pateiktu gyvenimu, nesunku perimti ankstesniame sakinyje minimus jausmus, gal net pykčio užuomazgų pasitaikė. Aukščiau vardintos temos – tarsi priemonės, kurios padeda abiems veikėjams keistis, suvokti save, norus, kurie toli gražu ne visada suprantami tiek veikėjams, tiek man, skaitytojai. Bet vis dėlto J. M. Coetzee sukurti personažai – įdomūs savo tikrumu. Labiausiai įsiminė veikėjų noras gyventi ramiai, ramybės troškimu pagrindžiami ir kai kurie pasirinkimai, nusileidžiant kitų taisyklėms, kurios daug kam atrodytų absurdiškos ir skatinančios kuo toliau trauktis nuo tos vietos.

Tamsi, niūri, opias temas paliečianti, daug savyje to, ką mėgstu literatūroje, talpinanti knyga. Aišku, reikėtų palaukti, kol viskas susigulės, bet kol kas atrodo kaip ilgiausiai įsiminsianti iš visų trijų skaitytų J. M. Coetzee knygų.

Pagal romaną 2008-aisiais buvo pastatytas filmas Disgrace, kurį režisavo Steve Jacobs, o pagrindinį vaidmenį atliko John Malkovich.

11.39. Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“

Mečiau į šalį vieną knygą po kitos, perskaičiusi kelis, keliasdešimt ar net šimtą puslapių. Ir šįryt į rankas paėmiau „Begalinę lygtį“ – knygą, kurią kruopščiai išsirinkau, norėdama išleisti gimtadienio proga gautus knygyno čekius. Tokia dovana pasitaiko taip retai, kad jos nesinorėjo išleisti bet kokioms knygoms. Kol kas savo pasirinkimais neteko nusivilti.

Tai pasakojimas apie namų tvarkytoją, vienišą dešimtmečio sūnaus motiną, kuri paskiriama dirbti matematikos profesoriaus namuose. Jis prieš kelis dešimtmečius susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesorius atsimena tai, kas vyko iki 1975-ųjų ir paskutines aštuoniasdešimt minučių. Kad atsimintų svarbiausius įvykius (net ir tai, kokia ribota jo atmintis), jis užsirašo informaciją ant lapelių ir juos prisisega prie švarko, kurį visą laiką dėvi. Dienas vyras leidžia spręsdamas lygtis, dalyvaudamas matematikos konkursuose – tai viskas, kas jo gyvenime išlikę pažįstama. Naujoji namų tvarkytoja ir beisbolu besidomintis jos sūnus po truputį susidraugauja su vyriškiu, nepaisant sunkumų, kylančių dėl atminties spragų.

Jau keletą savaičių literatūroje ieškau ramybės. „Begalinė lygtis“ ramybės, begalinės šviesos ir jaukumo turi tiek, kad pajėgė nutraukti porą dienų trukusios knygos, kurią skaitant tekstas prasibrautų iki minčių, paieškas. Subtilus, tylus, su mažai dialogų pasakojimas įtraukia taip, kad negalėjau padėti jo į šalį, kol neperskaičiau paskutinio puslapio. Mane stebina, kaip kai kurie rašytojai sugeba taip gražiai aprašyti kasdienybę, kuri iš pažiūros – tokia pati, o vienintelė didesnė drama – namų tvarkytojos sūnaus, kurį vyriškis dėl jo plokščios galvos praminė Šakniuku, negilus piršo įsipjovimas.

Pagrindinis veikėjas daug kalba apie matematiką. Tekste – daug skaičių, formulių, paaiškinimų, tačiau viskas pateikta taip įdomiai, kad nėra kada nuobodžiauti. O atidžiau panagrinėjus tekstą, dar ir kažką būtų galima naujo išmokti (ar prisiminti tai, kas seniau buvo išmokta). Mano pačios santykiai su matematika mokykloje buvo dinamiški: vyresnėse klasėse, priklausomai nuo temos, kurią mokydavomės, gaudavau arba devynetus – dešimtukus, arba ketvertus – penketus. Studijų metais teko susidurti su pačia nemėgstamiausia matematikos dalimi – tikimybių teorijomis ir ne pačiais gražiausiais būdo bruožais pasižymėjusiu profesoriumi, tad ta matematika, kurią visai mėgau, taip ir buvo užmiršta visam laikui. Skaitant apie profesorių, kuris vietomis atrodė pamišęs dėl visko, kas susiję su skaičiais, net kažkiek ir pavydu darėsi – taip ir norėtųsi kažką tiek stipriai mėgti, kad net kitiems dalindamasi apie savo aistrą, nesukčiau galvos, kad kitiems tai galėtų pasirodyti visai neįdomu. Skaitydama, lygiai kaip ir veikėjai, pati ėmiau ieškoti sąsajų tarp minimų skaičių ir savo gyvenimo. Ir žinot, suradau. Namų tvarkytojos gimtadienis – vasario dvidešimtą (maniškis – to paties mėnesio 24-ąją), jos sūnaus – rugsėjo 11-ąją (mano brolio – vos diena anksčiau). Ir šie sutapimai – tokie smagūs, turint galvoje, apie ką visa ši knyga buvo.

Daug gėrio, šviesos, todėl ir liūdnesni momentai (pavyzdžiui, aprašomas žmogaus bejėgiškumas, kai jis suvokia, kad gyvenimas lekia, o jis nesugeba prisiminti, kas vyko net prieš porą valandų) atrodė jautresni. Ir kas čia per etapas, kad viena knyga po kitos – apie be proto gražias draugystes. Bet ir džiaugiuosi.

Su nekantrumu laukiu kitų Y. Ogawos knygų lietuviškai.

O mėgstantiems kiną – 2006-aisiais pasirodė romano „Begalinė lygtis“ ekranizacija „The Professor and His Beloved Equation“.

11.29. Agatha Christie „Žmogžudystė Mesopotamijoje“

„Žmogžudystė Mesopotamijoje“ tapo pirmąja rimta pažintimi su žymiosios rašytojos, tituluojamos detektyvų karaliene, kūryba. Iki šiol esu skaičiusi tik „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“, ten buvo įkelti du jos rašyti apsakymai, apie kuriuos nieko neatsimenu. Taip pat, nesu žiūrėjusi nei serialų, nei filmų (nebent pati to nežinodama esu kokį kartą užtaikiusi), nors mis Marpl ir Erkiulio Puaro personažai žinomi. Bet užtat dabar nė nesistebėčiau, jei ateity mano knygų, laukiančių savo eilės, krūvoje atsirastų ir daugiau šios rašytojos pasakojimų.

Siužetas nusikelia į Iraką. Archeologinių kasinėjimų metu vyrauja niūrios nuotaikos. Ekspedicijos dalyviai įsitempę, o archeologo žmonai Luizai, kuri pasakoja neįtikinamus dalykus ir yra įsibauginusi, pasamdoma slaugė Eimi Leteren. Vieną dieną įvyksta tai, ko labiausiai Luiza ir baiminosi. Tirti įvykio pasikviečiamas Erkiulis Puaro, o įtariamaisiais tampa visa komanda.

Prisipažinsiu, pradžioje buvo šiek tiek abejonių, ar tikrai verta pradėti skaityti. Buvo neramu, kad nuobodžiausiu, bet teko savo išankstinę nuomonė greitai pakeisti. Siužetas įtraukė, nuo pat pradžių ėmiau spėlioti, kuris iš veikėjų galėtų būti nusikaltėlis. Tiesa, personažų visai daug ir nė nebandysiu meluoti sakydama, kad galėčiau įvardinti, kas su kuo susiję bei kokiomis veiklomis kiekvienas užsiėmė. Visgi atrodo, kad įsiminiau tuos, kuriuos ir reikėjo, o tikrasis nusikaltėlis buvo antrasis variantas mano galvoje. Daug dėmesio detalėms, o dar ir pasakotoja Eimi – ne ką mažiau pastabi nei pats Erkiulis. Patiko kulminacija, kai po truputį Puaro pasakojo savo įvykių versiją. Atrodo, nieko ypatingo, bet įtampa išlaikyta puikiai. Vienintelė bėda – nusikaltimo motyvai. Nežinau, kaip kitose A. Christie knygos, bet ši neįtikino, per daug dramos, vos ne muilo opera gavosi. Būtent tai ir sumažino bendrą įspūdį.

Bet šiaip pažintis išties vykusi, likau maloniai nustebinta.

Nepamiršau ir ekranizacijų paieškoti. Rodos, ši knyga buvo ekranizuota tiktai Puaro seriale, aštunto sezono antroji serija buvo skirta Mesopotamijos nusikaltimui (imdb.com).

11.27. Sally Rooney „Normal People“ („Normalūs žmonės“)

„Normal People“ skaičiau angliškai, nors jei pirkdama knygą būčiau žinojusi, kad greitai atsiras lietuviškas leidimas, tikriausiai būtų viskas vykę kaip įprastai, t.y. rankose laikyčiau lietuvišką tekstą. Bet šiaip visai džiuginanti patirtis buvo, nes šio romano labai norėjau, todėl neužlaikiau jo neskaityto tiek, kiek įprastai užsiguli dauguma mano pačios įsigytų knygų, o ir grožinės literatūros anglų kalba beveik neskaitau, tad buvo proga šiek tiek pamankštinti smegenis.

Mariana ir Konelis lanko tą pačią mokyklą, tačiau jų pasauliai – itin skirtingi. Mergina neturi draugų, mokykloje laikosi atokiai nuo kitų, šeimoje nesijaučia mylima. Karts nuo karto jos namuose apsilanko Konelis, kuris atvyksta parsivežti mamos, dirbančios Marianos name valytoja. Nors vaikinas neturtingas, jam sekasi mokykloje, kurioje yra populiarus ir visų mėgstamas. Šių susitikimų metu abu jaunuoliai ima labiau pažinti vienas kitą, užsimezga keista, nuo kitų slepiama draugystė. Bėga mėnesiai, mokyklą keičia universitetas, jų gyvenimai keičiasi, o draugystė, pilna išsiskyrimų ir susitaikymų, išlieka tokia pat chaotiška ir sudėtinga.

Veiksmas trunka maždaug ketverius metus, įvykius kiekviename skyriuje skiria dažniausiai kelių mėnesių, nors pasitaiko, kad ir vos kelių dienų ar minučių laikotarpis. Pasakojimo būdas iš karto priminė kažkada skaitytą D. Nicholls „Viena diena“, kur kiekvienas skyrius buvo skirtas vienai vienų metų dienai (tiesą sakant, prisiminimas taip paveikė, kad užsinorėjau kada nors vėl perskaityti minėtą romaną, o pačią pirmą dieną, kai pradėjau „Normal People“, įsijungiau ir filmą, kurį profilaktiškai karts nuo karto pažiūriu). Siužetas, ypač pradžioje, atrodė kaip skirtas paauglių auditorijai, tekstas irgi ganėtinai lengvas, bet po kiek laiko jau galėjau suprasti, kodėl ši knyga buvo pastebėta ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Rutuliojantis siužetui atsiranda vis daugiau tamsos, nemažai dėmesio skiriama  veikėjų vidinei būsenai, komplikuotiems santykiams tiek su savimi, tiek aplinkiniais – tai, kas iš pradžių atrodo kaip tipiška romantinė istorija, po truputį atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.

I don’t know what’s wrong with me, says Marianne. I don’t know why I can’t be like normal people.

Knygos autorė bando paliesti nemažai sudėtingų temų: savivertę, depresiją, nerimą, norą prisitaikyti prie kitų, rasti artimų draugų, fizinį ir psichologinį smurtą, toksiškus santykius (su draugais, šeima, mylimu žmogumi), baimę dėl miglotos ateities, gyvenimo tikslų paiešką ir kitas. Šviesių spalvų nėra daug, nes šalia veikėjų kone visad – beprasmybė ir tuštuma, kito ar savęs skaudinimas, bandymas tokiu būdu kažką sau įrodyti. Net ir abu pagrindiniai veikėjai – vieniši viduje ir pasiklydę savyje – rodos, negali būti nei kartu, nei atskirai. Tiesa, kažkiek šviesos suteikdavo kai kurie Marianos ir Konelio susitikimai: kai pasimetę gyvenimuose sutikdavo vienas kitą, bent keletą valandų pasijausdavo kito suprasti, palaikomi, galintys nieko nevaidinti, būti savimi. Pateikimas to, ką jie bėgant mėnesiams veikia, kaip stengiasi būti tais normaliais žmonėmis, krenta žemyn, vėl bando keltis, priimti savo „keistenybes“ įtraukia, skaityti buvo įdomu, kasdien stengdavausi nors keliasdešimt puslapių perskaityti, kad ir ne kiekvieną vakarą po darbo būdavo jėgų (tad eilinį sykį daugiausiai ir perskaičiau būtent per laisvadienius). Nors kalbama apie savarankišką gyvenimą pradedančius jaunuolius, tačiau daug kas gali būti pažįstama įvairaus amžiaus žmonėms. Tik galvoju, kad kalbėti apie tokius komplikuotus gyvenimus – gan sunku ir todėl nesu tikra, ar pavyko viską tinkamai aprėpti, kai kurios temos paliestos gan paviršutiniškai.

It reminds her of how she used to feel in Sweeden, a kind of nothingness, like there’s no life inside her. She hates the person she has become, without feeling any power to change anything about herself.

Ir vis dėlto. Veikėjų realumas, jų įsisukimas nesibaigiančiame rate, iš kurio niekaip negalėdavo pasprukti, įtaigus charakterių vystymas, dialogai, kurių nemaža dalis buvo nepaviršutiniški, paliečiantys tas pačias aukščiau minėtas rimtesnes temas, sukurta niūri, bet vilties turinti atmosfera man paliko gerą įspūdį, mielai ir toliau būčiau skaičiusi, jei tik būtų daugiau skyrių. Pabaiga irgi patiko – man ji pasirodė natūraliai išplaukianti iš viso pasakojimo, nesuteikianti veikėjams taip norėtos ramybės, labiau abejonę dėl to, kas galėtų įvykti tolesniuose jų gyvenimo skyriuose, svarstymų, kiek viskas vėl kartotųsi, o kiek – visai kitaip pasisuktų. O jei taip visai paprastai – čia viena tų knygų, kurią įvardinčiau kaip „mano“ – suprantu, kad nėra kažkuo išskirtinė, bet turi daug visko, apie ką pastaruoju metu mėgstu skaityti.

Ne veiksmo, o knygų apie santykius ir vidinę būseną mėgėjams. Tik kaip jau užsiminiau, vietomis primena paauglišką literatūrą, tai svarbu prisižiūrėjus, kokioms premijoms knyga buvo nominuota ar kokius apdovanojimus laimėjo, pernelyg aukštai neužkelti kartelės.

Nors jau buvau mačiusi, kad kuriamas serialas, bet tik šįvakar sužinojau, kad pasirodyti turėtų jau šį mėnesį. Laiku knygą perskaičiau. Daugiau informacijos apie serialą čia.

11.26. John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

„Sofoklio“ leidžiama kultinių knygų serija – mano labai mylima vien todėl, kad nemažai jai priklausančių kūrinių man yra palikę išties gerą įspūdį, o kelis iš jų esu ir ne kartą skaičiusi. Todėl visuomet smalsu, kokios knygos papildys šią seriją ateity. „Berniukas dryžuota pižama“ – naujausias leidyklos pasirinkimas, o aš Velykų rytą sumaniau patikrinti, ar ji išties verta būti šioje serijoje.

Nedidelės apimties romanas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus. Devynmetis Brunas kartu su šeima dėl tėčio darbo atsikrausto į naujus namus. Čia nėra miesto triukšmo, o visi svetimi žmonės, kuriuos sutinka berniukas – kareiviai, vis besilankantys jų namuose. Brunas jaučiasi vienišas tarp suaugusiųjų ir įkyrios vyresnės sesers, todėl žaisdamas lauke vis labiau artėja prie smalsumą keliančios aukštos tvoros, pro kurią matyti daugybė vienodai vilkinčių žmonių, tarp kurių yra ir nemažai vaikų. Taip jis susipažįsta su Šmueliu – panašaus amžiaus berniuku, vienu iš tų paslaptingųjų gyventojų anapus tvoros.

To paties pavadinimo filmą esu mačiusi maždaug prieš dešimt metų, tačiau iki šiol prisimenu jo pabaigą. Iš dalies, tai minusas, nes skaitant nebeliko intrigos dėl siužeto vingių, tačiau iš kitos pusės – vis vien buvo smalsu, kaip šią istoriją vertinsiu dabar, kiek emociškai palies tekstas. Teksto nedaug, įtraukė nuo pirmų puslapių, tad nenuostabu, kad vieno prisėdimo perskaitymui ir užteko. Knygos stiprybė – pasakojimas iš vaiko pusės. Būdamas atokiai nuo visų suaugusiųjų reikalų ir gaudamas nelabai aiškius atsakymus į savo klausimus berniukas gyvena savotiškame burbule, kur daug visokių paaiškinimų yra susikūręs pats, jis nebando aiškintis, kiek iš tikrųjų yra teisybės jo susikurtose teorijose. Be to, bendravimas su Šmueliu atskleidžia tam tikrą vaikiškos draugystės naivumą (gal net savotišką grožį), tai matoma tais atvejais, kai kylantys klausimai dėl kito išskirtinumų nustumiami į šalį, nes dėmesys sutelkiamas į bendravimo poreikio patenkinimą, bendrą veiklą – kažkaip šitai prisimenu ir iš savo vaikystės. Tiesa, atmintyje iškyla kiek jaunesnis amžius, rodos, devynerių jau gan neblogai pažinojau ir ne tik tą idilišką draugystės su bendraamžiais pusę, bet galbūt galima tai nurašyti brendimo skirtumams, aplinkos ypatybėms. Dar vienas momentas – Brunas savo tėtį myli ir tiki, kad jis – labai geras, todėl ginčijasi su Šmueliu, kai šis kalba apie tai, kokie kareiviai blogi – visi, įskaitant naujojo draugo tėtį. Ši dalis, atskleidžianti žmogaus dvilypumą, skirtingą vertinimą, man paliko gerą įspūdį.

Ir vis dėlto romano pasakojimas pasirodė blankesnis nei paauglystėje matytas filmas. Žinoma, pabaiga – lygiai tokia pat įspūdinga, tik skaitant išlindo visokios siužeto skylės, kurios trukdė patikėti, kad taip galėjo nutikti. Norėtųsi išsiplėsti, bet atskleisčiau svarbias romano detales, tad gal tik apsiribosiu tuo, kad pernelyg dažnai buvo kalbama abstrakčiai vietoj to, kad tiesiai šviesiai būtų pasakojama apie tam tikrus dalykus (net ir vaikų pamokos buvo kažkokios nei šiokios, nei tokios, nors mokytojo pozicija Vokietijoje buvusios politikos atžvilgiu – itin aiški), o koncentracijos stovykla su tokiomis spragomis, kurios buvo pateiktos, kažin, ar būtų gyvavusi. Beje, paskutiniai knygos sakiniai, kur sakoma, kad tai įvyko labai seniai ir šiais laikais nieko panašaus nebegalėtų įvykti, net ir suerzino savo naivumu.

Tad šią knygą labiau vertinčiau kaip liūdną istoriją apie vaikų iš skirtingų pasaulių draugystę niūraus laikotarpio fone, tuo tarpu norintiems įtikinamos, stiprios istorijos apie Antrąjį pasaulinį karą, koncentracijos stovyklas siūlyčiau paieškoti kažko kito.

11.23. Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Prieš aštuonerius metus mačiau filmą We Need to Talk About Kevin, kuris buvo puikus. Iš karto užsinorėjau ir knygos, bet pasiėmiau ją tik šiemet. Kadangi bėgant laikui kai kurios siužeto detalės dingo iš galvos, skaitant šiokia tokia intriga išliko.

Kevinas, likus kelioms dienoms iki šešioliktojo gimtadienio, įvykdo nusikaltimą. Jo mama Eva, rašydama laiškus savo vyrui, pasakoja visą gyvenimo istoriją, pradedant tomis dienomis, kai sūnus dar nebuvo gimęs, baigiant įsimintinuoju ketvirtadieniu. Dėliodama įvykius ji bando surasti, kur buvo darytos klaidos, kokios priežastys galėjo nulemti tokį Kevino elgesį, kiek kaltės buvo jos pačios ar vyro auklėjime. Taip pat įterpia  ir dabarties įvykių: situacijų su kolegomis, aplinkiniais, pasakoja apie apsilankymus įkalinimo įstaigoje.

Pirmiausia, kam reikia nusiteikti prieš skaitant – čia nebus nė vieno simpatiško personažo. Tai ne toks siužetas ir ne ta knyga, kad būtų reikalingi patinkantys veikėjai. Netgi galvoju, kad sukurti tokius realius, erzinančius personažus – pagirtinas darbas. Neabejotinai įdomiausia ir daugiausiai diskusijų sukelsianti knygos dalis – Evos atviras šnekėjimas apie savo būseną, emocijas, susijusias su sūnumi įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Jokių svaigimų apie begalinę meilę, pogimdyvinė depresija ir daug dvejonių, susijusių su vaiko auginimu – rožinių spalvų nedaug. Tiesa, dėl kai kurių scenų bei siužetinių vingių nenuteisčiau moters kaip nemylinčios vaikų, nes veikėja ganėtinai įvairiapusė. Galvoju, kad kai kur jos sarkazmas net ir labai vietoje būdavo. Eva man pasirodė realistiška, kalbanti nepatogiomis temomis, apie tas emocijas, kurios neretai nustumiamos į pasąmonę ar lieka neišsakytos vien dėl nenoro sulaukti nepageidaujamos aplinkinių reakcijos. Kur kas labiau už ją nemėgau moters vyro, kuris gyveno savame pasaulyje ir visiškai ignoravo bet ką, kas neatitikdavo jo lūkesčių. Na, ir pats Kevinas – nuo pat mažumės nepasitenkinimą aplinka rodęs, puikus manipuliatorius, šalto žvilgsnio, viską iki smulkmenų apgalvojantis veikėjas. Tad, kaip galėjo pasirodyti, romane yra itin stipri psichologinė pusė: iki smulkmenų apgalvoti charakteriai, gebėjimas abejoti personažais, jų poelgiais vien todėl, kad čia nėra vien tik juoda ar vien tik balta. Tiesa, gal tik kiek prisikabinčiau prie Kevino elgesio bei jo vertinimo kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje, viskas šiek tiek perspaustai atrodė, kai buvo kalbama būtent apie minėtą laikotarpį. Ar bereikia minėti, kad šis romanas puikiai tiktų knygų klubams? Diskusijoms vietos apstu.

Prisipažinsiu, kad man rašymo stilius ne visai tiko. Rodės, siužetas įdomus, bet ganėtinai ilgai tekstas neįtraukė, jaučiau, kad turiu prisiversti skaityti toliau. Tik antroje knygos pusėje žymiai labiau įsitraukiau. Viską pasakoti, rašant laiškus vyrui, man pasirodė keistas sprendimas, kadangi pati pasakojimo forma – toli gražu ne laiškams skirta. Kitokio sprendimo norėjosi. Ir vis dėlto. Pasakojimas įdomus, įsimenantys personažai,mano skonio situacijos, savotiškai H. Koch „Vakarienė“ priminė, efektinga kulminacija ir pabaiga. O metų gale turėtų atsirasti prie geriausių knygų.