12.19. Karen M. McManus „Vienas iš mūsų meluoja“

Ankstesniame įraše ne veltui skyriau pastraipą riboms, kadangi „Vienas iš mūsų meluoja“ – antroji skaityta paaugliška knyga šį mėnesį, o aš tikrai nesu įsitikinusi, kad panašių knygų balandį nebebus. Šį kartą tai – detektyvinę siužetinę liniją turinti istorija, kuri prasideda kaip Gossip Girl ir The Beakfast Club mišinys (pirmojo fane netapau ir sustojau ties antru sezonu, antrojo atmosfera ir pagrindinė daina amžiams įsirėžė į atmintį). Penki moksleiviai buvo palikti po pamokų dėl sulaužytos taisyklės – mobiliųjų telefonų, kuriuos į pamokas neštis buvo draudžiama (kai mokytojas kraustė kuprines, kilo dviprasmiški jausmai, taip ir laukiau, kol kas nors apie vaikų teises ar teisę ar kažką panašaus pasakys. Nesulaukiau). Bronvina – puikiai besimokanti, taisyklių nelaužanti ir stoti į Jeilio universitetą svajojanti mokinė. Adė – visų akį traukianti gražuolė, draugaujanti su mokyklos sporto komandos nariu Džeku ir pasirengusi vykdyti kiekvieną vaikino reikalavimą. Neitas – mokyklos blogiukas, lygtinai paleistas už narkotikų platinimą, gyvenantis su alkoholiku tėvu apgriuvusiuose namuose. Kuperis – talentingas beisbolo žaidėjas, savo ateitį siejantis su šiuo sportu. Penktasis moksleivis – Saimonas, populiaraus mokyklos gandų tinklaraščio kūrėjas. Iš jų visų labiau tarpusavyje bendrauja tik Kuperis su Ade, visi likę pažįsta vienas kitą tik iš matymo, bendrų pamokų ar praeityje buvusių susidūrimų. Šis jų susitikimas tampa lemtingu, nes vienas iš jų – Saimonas – netrukus krenta ant grindų, o išvežtas į ligoninę miršta. Iš pradžių galvota, kad tai – nelaimingas atsitikimas, tačiau netrukus iškeliama nauja – nužudymo – versija. Keturi kartu su mirusiuoju buvę moksleiviai tampa įtariamaisiais.

Prisikabinti prie šios knygos siužeto itin lengva. Pirmiausia, kaip galima pastebėti iš ankstesnės pastraipos, veikėjai – itin šabloniški, atsirandanti romantinė linija nuspėjama, pilna įvairiausių klišių. Išaiškėjančios paslaptys neatrodo itin pribloškiančios, netgi sakyčiau, kad parinktos taip, jog atitiktų kiekvienam veikėjui parinktą stereotipinį paveikslą. Ir vis dėlto skaičiau ir negalėjau atsitraukti, skaitant laikas bėgo nepastebimai, buvo įdomu sužinoti, kas toliau. Ir nors gan anksti įmanoma nuspėti kulminaciją, rašytojai pavykdavo priversti mane suabejoti, ar tikrai Toji teorija teisinga, nes galbūt viskas yra visiškai kitaip. Į tyrimą įsitraukia ne tik policija, bet ir patys įtariamieji, kurie visaip ginasi, kad ne jie kalti dėl to, kas nutiko Saimonui, o kaip kitaip įrodys savo tiesą nei išsiaiškindami, kas yra tikrasis kaltininkas. Šalia to vyko įvairios dramos, susijusios su paslaptimis, kurias Saimonas planavo paskelbti savo tinklaraštyje, tačiau nebespėjo, nes mirė, tad buvo paliečiami paauglių santykiai su tėvais, nuostatos, per akimirką subliūkštančios draugystės ir populiarumas tarp bendraamžių, taip pat – internetinės erdvės pavojai, galimybės ten surasti bendraminčių, išsakyti savo nuomonę, nuoskaudas, išlieti pyktį ar sugadinti žmogaus, apie kurį rašoma tinklaraštyje ar kur nors kitur, gyvenimą vos keliais sakiniais. Iš visų veikėjų labiausiai patiko Adė – pasirodė labiausiai išplėtotas personažas, nes kai kurie taip ir liko blankūs ar neišlipantys iš to pradinio stereotipinio įvaizdžio, kuris buvo suteiktas pačioje pradžioje.

Kai kuriais atžvilgiais negaliu būti šališka, nes, pavyzdžiui, man labai patiko, kaip du veikėjai susiskambindavo ir žiūrėjo naktimis išsirinktą filmą. Ir tie filmai buvo ne bet kokie, o dažniausiai – azijietiški siaubo filmai, pavyzdžiui, Ringu (1998) ar Batoru Rowaiaru / Battle Royale (2000). Tik šioje vietoje pasigedau vertėjos ir redaktorės įdirbio, nes tekste paliktas Ringu originalusis pavadinimas, o išnašoje apibūdintas tiesiog kaip toks japonų filmas, tuo tarpu Battle Royale tekste buvo išverstas kaip Karališkasis mūšis, be jokios išnašos apie tai, kad čia irgi japonų filmas (nekalbant apie tai, kad tokia išnaša apskritai juokinga, bent jau išleidimo metus ir režisierių parašyti būtų ne pro šalį). Pradžioje pagalvojau, kad nebuvo pasidomėta, jog Ringu – japonų filmas, kurio amerikietiškąjį perdirbtinį The Ring / Skambutis daugybę kartų rodė lietuviški kanalai (ir kad buvo galima pasinaudoti šiuo vertimu), bet dabar berašant man toks jausmas, kad ir apie Battle Royale (kuris šiaip jau išties įdomus filmas, rimtesnė Bado žaidynių versija) vertėja nelabai žinojo, todėl ir išnašos apie tai, kad čia irgi kažkoks filmas, nebepridėjo. Tiesą sakant, kai kurios teksto vietos irgi priversdavo sustoti ir pagalvoti, kas buvo norima pasakyti. Kelissyk skaičiau ir mėginau suprasti pastraipą, kurioje besiskiriantys sutuoktiniai surado būstą įsigijimui, o jau kitame sakinyje veikėja džiaugiasi dėl to, kaip jį pardavę gaus pelno, įdomiai skambėjo ir paauglės siūlymas draugui pažiūrėti populiarią pramoginę laidą (kas taip kalba?). Tai va, pradėjau nuo to, kaip man ta siaubo filmų žiūrėjimo per atstumą romantika patiko, o pabaigiau kabinėjimusi prie teksto ypatybių, bet šįkart sunku buvo praleisti pro akis visas šias keistenybes.

Pabaiga – ne visai tokia, kokios būčiau norėjusi ar kokios tikėjausi pradžioje, bet vien už tai, kad išlaikė susidomėjimą siužetu iki pat pabaigos, nelabai ir pykau, kad viskas išsisprendė būtent taip. Įdomus pramoginis trileris ne tik paaugliams, bet tiems, kurie nesibaido tokio amžiaus personažų knygose.

Yra ir antra dalis, rodos, su visai kitais veikėjais – One of Us is Next. Galvojau, kad AL išleido šią dalį, nes viršelis panašus, bet pasirodo, kad antrasis lietuviškai išleistas Karen M. McManus romanas/trileris priklauso visai ne šiai serijai. Viliuosi, kad One of Us in Next irgi bus verčiamas, nes tikrai skaityčiau.

Pagal knygą pasirodys serialas One of Us is Lying. Jau yra išsirinkti aktoriai, tačiau kol kas konkrečios datos, kada pasirodys bent jau pirmoji serija, bent imdb puslapyje nerašo.

12.18. Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“

Pradėsiu nuo pasakojimo apie ribas. Atsimenu, kaip dirbdama knygyne, sutikau jau ne pirmą kartą apsilankiusią moterį, kuri pirko paaugliškos romantinės serijos (gal net šios) knygą (-as) ir sakė, kad perka dukrai, bet iš tiesų labiau ji pati nekantrauja perskaityti, nes pirmoji dalis paliko daug gerų emocijų. Paauglišką literatūrą itin mėgau ir skaičiau ilgai, palyginus su kai kuriais mano aplinkos žmonėmis. Maišiau visas vampyriškas ar realistines mokyklines istorijas kartu su klasika ar šiuolaikine rimtesne literatūra ir nemačiau vargo. „Užrišau“ tokių knygų skaitymą po studijų, įsidarbinusi knygyne, kai pamačiau, kad dauguma bandymų skaityti paauglišką literatūrą baigdavosi nusivylimais. Nors galvoju, kad buvo ir šioks toks spaudimas nešvaistyti laiko lėkštai literatūrai, pasikliauti kai kurių rimtas knygas skaičiusių kolegų nuomone. Aišku, tinklaraštyje galima rasti vieną kitą paauglišką knygą ir iš vėlesnio laikotarpio, bet nieko panašaus į J. Han knygas. Prisipažinsiu, pernai susikaupiau ir iš bibliotekos parsinešiau vieną panašią knygą į namus, bet taip ir neprisiverčiau atsiversti, nes trukdė ta pati nelogiška riba ir mintys, kaip aš čia dabar skaitysiu tokią knygą, kai turiu tiek daug rimtų romanų, ką pagalvos apie mane kokie nors žmonės, stebintys, ką skaitau ir t.t. O šiemet kažkaip (pagaliau) susivokiau, kad iš tiesų vargu, ar mane bejaudintų kito (net ir pažįstamo žmogaus) nuomonė apie tai, ką skaitau, o visų knygų ar taip, ar taip neperskaitysiu, tad svarbus išlieka tik emocijos ir malonumo jausmas skaitant – o tai gali suteikti pačio įvairiausio žanro ir skirtingai auditorijai skirta literatūra. Tad tokia įžanga į mano balandį, kuriame vietos atsirado ir psichologijai, ir B. Evaristo, ir paaugliškoms knygoms, ir krūvai „Marvel“ filmų.

„Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ – tai pirmoji trilogijos apie Larą Džinę dalis. Esu mačiusi visus tris filmus, tad žinojau ko tikėtis (pūkuotos, rožinės istorijos su paaugliškomis peripetijomis), tačiau knyga visai nenuvylė. Gal net žinojimas ir padėjo neužsikelti lūkesčių bei tiesiog ramiai skaityti ir tikėtis, kad siužetas ir pagrindinė veikėja nepradės tiek erzinti, jog neapsikęsiu ir mesiu romaną šalin. O taip nebuvo, nes viskas atrodė ganėtinai miela, kai kurios situacijos kėlė šypseną ir buvo faina kuriam laikui panirti į tokį šviesų, lengvomis dramomis pripildytą ir naivų pasakojimą. Vienu metu net pagalvojau, kad būčiau norėjusi ją perskaityti prieš dešimtmetį, galbūt kai kurie klausimai, kuriuos kėlė Lara ar jos artimieji, būtų paskatinę šiek tiek kitaip pažvelgti į būsimą ateitį, padaryti kitokius sprendimus. Istorija sukasi ne tik apie Laros Džinės laiškus, kurie buvo išsiuntinėti visiems jos buvusiems mylimiesiems, bet ir vyresnę pagrindinės veikėjos seserį, kuri visad atstojo mamą, o dabar išvyksta studijuodama, palikdama tėtį, Larą ir jauniausią sesę tvarkytis namuose vienus. Be abejo, klišių daug, daug kas nuspėjama, bet pabaiga man labai patiko. Jau nebeatsimenu, ar pirmasis filmas pasibaigė identiškai, tad mano atminties spragos čia pasitarnavo, nes šiokia tokia intriga išliko. Aišku, žinant, kaip toliau viskas vystėsi, sudėtinga kalbėti apie rimtą intrigą, bet vis tiek viskas ten buvo gerai.

Planuose – ir kitos dvi dalys. O daugiau informacijos apie filmą galite rasti čia.

12.10. André Aciman „Vadink mane savo vardu“

Kiekvieną vasarą Elijo tėvų viloje Italijos Rivjeroje apsistoja koks nors akademinio pasaulio atstovas. Čia jis netrukdomai gali ne tik džiaugtis apylinkėmis, bet ir padirbėti prie rankraščių. Vieną vasarą iš visų galimų pretendentų išsirenkamas Oliveris. Jį namų tarnaitė iš karto pavadina kino žvaigžde, o Elijas naujajam svečiui pajaučia prieštaringus jausmus: viena vertus, šaltumas ir tariamas arogantiškumas jį atstumia, kita vertus, paaugliui nepavyksta išmesti jo iš galvos.

Pradžioje galvojau, kaip su lūkesčiais nepersistengti, kad netektų nusivilti. Filmo matyti neteko, tad galėjau kliautis vien tik tuo, ką jau tekę susirinkti iš skaitytų komentarų apie šią istoriją. Ir vis dėlto, kai įtraukė nuo pat pirmo puslapio, galėjau kurį laiką tik mėgautis tekstu, nustumdama į šalį visus lūkesčius. Atmosfera sukurta paveikiai, intriga, persipynusi su įtampa tarp abiejų veikėjų, neleido atsipūsti, nes mintyse sukosi: na, tai kada? kada bus pirmas aiškesnis žingsnis vienas kito link? Toks jausmas, kad kaip ir norėjosi sužinoti, kada, bet tuo pačiu tekstas išlaikė „čia ir dabar“. Itališka vasara – tobula šiam romanui, nes kepinanti saulė, varvantys prakaitu ar vandeniu kūnai itin dera prie veikėjo vidinių kančių, kurios neapleidžia nei naktimis, nei siestos poilsio metu, kai sekamas kiekvienas svečio gestas, klausomasi kiekvieno garso, nes galbūt šį vakarą jis užsuks ir išsipildys jau kurį laiką puoselėjamos fantazijos. Viskas atvira, skaitant atrodo, kad tiesiog užrašomos visos Elijo mintys, be jokios atrankos ar nutylėjimų.

Tik tiek, kad maždaug nuo pusės knygos susidomėjimas atslūgo. Gal kad nebeliko intrigos? Veikėjų diskusijos Elijo tėvui – didžiausia pramoga, dėl kurios jis kasmet ir kviečiasi žmogų iš akademinės bendruomenės. Inteligentiški pokalbiai, dažnai paliečiamos kultūrinės temos, daug įvairių nuorodų, kurios gali būti atpažįstamos kai kuriems skaitytojams, lyg ir turėjo praturtinti patį siužetą, bet pati gan greitai pavargau nuo jų. Truputį gaila dėl Romos dalies, nes tuo metu kaip tik mano dėmesį patraukė diskusija viena tų šiuo metu itin intensyviai viešojoje erdvėje eskaluojamų temų, tad supratau, kad skaičiau knygą, o mintyse jau buvau atsitraukusi, kad ir kaip aniems reikalams nesinorėjo skirti nė menkiausios vietos galvoje. Tad tikėtina, kad kažką ir praleidau, nors kelissyk vis grįždavau atgal, supratusi, kad nebesuprantu, kas čia įvyko. Buvo gražių vietų, vietomis apimdavo pojūtis, kad aprašomos tie momentai, kurie verti prisiminti visą gyvenimą, dėl kurių, kaip kai kurie mėgsta sakyti, ir gyvenama. Net pati nostalgiją užčiuopiau savyje, kad ir nesusijusią su aprašomomis vietomis ar nutikimais. Tėvo ir sūnaus pokalbis knygai einant į pabaigą – viena gražesnių dalių, toks paprastumas, bet išreiškiama ta pozicija, kuri turėtų būti norma.

Pabaiga man nelabai, norėjosi kiek kitokios, nors sakyti, kad nusivyliau negalėčiau, nes buvo galima tikėtis būtent tokio galo. Man norėjosi, kad taškas būtų padėtas kur kas anksčiau. Po Romos. Tad ir antrosios knygos neskaitysiu, nors planuoja jau greitu metu pasirodyti lietuviškai.

Filmas – Call Me by Your Name, 2017 metais režisuotas Luca Guadagnino, o pagrindiniuose vaidmenyse – Armie Hammer ir Timothée Chalamet (pastarasis buvo nominuotas Oskarui už Elijo vaidmenį). Skaitant svarsčiau, ar žiūrėti, bet kol kas taip ir neapsisprendžiau.

12.7. Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija“

Anksčiau skaitytame romane „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“ rašytojas supažindino su moteriške, kurią visi kaimynai vadino Brit Mari. Įkyri, itin pedantiška ir nenulaikanti liežuvio už dantų, vis kuo nors nepatenkinta – tokia ji atrodė iš pirmo žvilgsnio. Visgi, atskleidus kiek daugiau jos asmeninio gyvenimo detalių, tapo lengviau suprasti, kodėl ji yra būtent tokia. „Čia buvo Brita Marija“ pasakoja apie Britos gyvenimo etapą, kai ši nusprendė palikti neištikimą vyrą ir po keturiasdešimt metų (gal nesuklydau, rašydama skaičių) pertraukos susirasti darbą. Darbo paieškos ją nuveda į apleistą poilsio ir pramogų centrą mažame Borgo miestelyje. Čia ji ne tik pamažu įsitraukia į nuo ekonominės krizės itin nukentėjusių vietinių gyventojų kasdienybę, bet ir netikėtai tampa vaikų futbolo komandos trenere.

Nežinau, kokiu būdu, bet rašytojui jau ne pirmą kartą pavyksta išjudinti mano abejingumą. „Močiutė…“, kuri, beje, nebūtina, jei norite perskaityti šią, gal ne tiek mane paveikė, bet „Gyveno kartą Uvė“ – panašiai tiek, kiek ir Britos Marijos istorija. Atrodo, knyga pilna įžvalgų su gyvenimiškomis „tiesomis“ ne mažiau nei kokio nors P. Coelho romanuose, o aplinkinių gerumas ir tokios įsiveržusios įkyrios moteriškės toleravimas peržengdavo visas įmanomas logikos ribas. Taigi, ne visai tai, kas mane traukia knygose. Bet skaitant griuvo visos įmanomos skepticizmo sienos, o mano pačios emocijos keitėsi nuo ašarojimo iki juoko. F. Backman kuria tragikomiškas istorijas, todėl užsibūti vienoje būsenoje būtų sudėtinga.

Romane prisiliečiama prie nemažai temų. Tai knyga apie moterį, visą gyvenimą praleidusią bute ir besirūpinusią tik namų švara bei vyro poreikiais. Ji nežino, ką mėgsta, bet puikiai gali pasakyti, ką mėgo jos vyras, moteris neturi jokios darbinės patirties išskyrus padavėjos darbą, kurį dirbo prieš kelias dešimtis metų. Kai reikia nuomonės, ji sako savo vyro požiūrį, nors pati nebūtinai su juo sutinka. Jos savęs vertinimas susideda iš to, ką jai per visą kartu pragyventą laiką yra pasakęs vyras. O kur ji pati visame tame? Labai stiprus, jautrus pagrindinės veikėjos paveikslas atsiskleidžia verčiant puslapius. Ir kiek ten visko slypi detalėse, veiksmuose ar moters įpročiuose. Šalia Britos Marijos kalbama ir apie Borgo gyventojus. Dėl ekonominės krizės daugelis netenka savo darbo, uždaromos beveik visos įstaigos, lieka tik vienintelė vieta, į kurią sutelpa viskas: paštas, picerija, parduotuvė, baras. Suaugę vartoja alkoholį bet kuriuo paros metu, vaikai žaidžia kamuolį ant pievos ir svajoja apie galimybę dalyvauti futbolo varžybose, jaunimas vis įsipainioja į visokiausius pavojingus reikalus. Toks tipiškas kaimas, kurio gyventojams atrodo, kad jie niekam visiškai nerūpi. Apie bendruomenės galią, socialines problemas, draugystę, vieningumą. Ir sodos universalumą.

Ir pabaiga. Nors galvoje buvo ir kitas variantas, bet pabaigusi knygą pagalvojau, kad rašytojas pasirinko tinkamiausią. Tokią, kuri verta visos papasakotos istorijos.

2019-aisiais pasirodė ekranizacija – Britt-Marie var här. Neseniai jį rodė ir per LRT, bet kadangi dar nebuvau knygos perskaičiusi, nutariau praleisti.

12.6. Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“

Nė nepasakysiu, kuo patraukė dėmesį „Vėjas gluosniuose“. Kažkas jos itin sunkiai ieškojo, nes tuo metu buvo išpirktas tiražas, dar kažkas itin gyrė pasakojimą, nors aš net nebuvau girdėjusi apie tokios knygos egzistavimą, o tuomet užsinorėjusi vaikiškos literatūros pamačiau ją „Nieko rimto“ puslapyje. Išleista su puikiomis R. Ingpen iliustracijomis ji netrukus atsidūrė mano namuose.

O viskas prasideda, kai Kurmis nusprendžia atsitraukti nuo pavasarinio tvarkymosi ir nukeliauja prie dar nematytos upės. Ten jis susipažįsta su sumaniuoju Vandeniniu Žiurkinu bei jo draugais – rimtu, protingu Barsuku bei idėjų nepritrūkstančiu, užsispyrusiu Rupūžiumi.

Istorijas skaičiau po truputį, nes nebuvo kur skubėti. Veikėjų draugystė kėlė šypsnį, nors kai kada ji pasireikšdavo pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir elgesiu. Skaitydama kai kada pagaudavau save galvojančią, kad ne viskas ten taip gražu, nes lyg ir čia naudojamasi patikliuoju Kurmiu, ten Rupūžius nesąžiningas su savo draugais, po kiek laiko vėl kažkas išlįsdavo… Bet gal tuo ši knyga daugeliui skaičiusiųjų ir patinka, nes draugystė atsiskleidžia itin įvairiapusiškai? Arba aš itin rimta (ne veltui užvertusi knygą pagalvojau, kad Barsukui labiausiai simpatizavau. Na, tiksliau norėjosi iš jo ramybės ir kantrybės pasisemti) ir negalėjau skaitydama atsipalaiduoti. Nors buvo ten ir labai gražių epizodų, o ką jau kalbėti apie puikias iliustracijas, kurias įdėmiai apžiūrėdavau.

O ekranizacijų buvo ne viena ir ne dvi. Kurią iš jų lengviausia būtų rasti, sunku pasakyti, bet pagal imdb.com, daugiausiai vertinimų susilaukė 1996-ųjų vaidybinis filmas ir 1983-ųjų animacija.

11.74. Antonis Samarakis „Klaida“

Prieš porą mėnesių radusi šią knygą bibliotekoje net nustebau, nes ji buvo visai neseniai pasirodžiusi prekyboje (aha, pabaksnojimas sau, kad nereik pirkti knygų, nes ir bibliotekoje jų pilna). Mano pamėgtos apimties knyga, nukelianti į neįvardintą valstybę, kurioje visi žmonės skirstomi į režimo šalininkus ir priešus, o tvarką prižiūri slaptosios policijos agentai. Kavinėje sulaikomas jaunuolis, kuris užkalbino priešiškos režimui organizacijos narį. Kadangi įrodymų, kad įtariamasis yra prasikaltęs, nėra, sugalvojamas planas: kol jaunuolis bus vežamas į Centrinę būstinę sostinėje, kartu vykstantys agentai pasistengs jį tariamai draugišku elgesiu prakalbinti ir paskatinti bėgti, taip įrodant savo kaltę.

Įdomu tai, kad čia nerasite nieko apie tai, kuo režimas ypatingas, kaip veikia visuomenė, kokios vyrauja taisyklės. Atrodo, kad viskas pateikiama faktais, kurie niekaip neplėtojami, nes galimai išsiplečiant būtų įjungiamos emocijos, jausminiai vertinimai, vieta interpretacijoms, o to santvarka, kurioje vyksta veiksmas, nepakenčia.

Nenuostabu, kad ir planas pripažinti įtariamojo kaltę apgalvotas iki smulkmenų – tuo nesunku įsitikinti skaitant knygą ir veikėjų paaiškinimus. Karts nuo karto pasijausdavau vedžiojama už nosies (be abejo, tai – pliusas), o tai, kad į situaciją žvelgiama iš kelių veikėjų pozicijos, suteikė kūriniui intrigos, o man, skaitytojai, visažinio vaidmenį. Nors pati idėja įdomi, o pabaiga – efektinga, visgi niekaip negalėjau įsijausti į veikėjų dialogus. Suprantu, kad buvo norima pateikti dviejų nepažįstamų žmonių pokalbį, jų pastangas rutulioti dialogą, todėl buvo daug kalbėjimo apie nieką. Bet tai laikui bėgant ėmė varginti, gal kad ir gyvenime pavargstu nuo tokio tipo pokalbių. Dialoguose pateiktų sakinių struktūra, tai, kaip buvo viskas sakoma, irgi situacijos negelbėjo. Niekaip nedingo jausmas, kad kažkas čia ne taip. Be abejo, sakinių stilistikai įtakos galėjo turėti ir tai, kad knyga parašyta praeito amžiaus septintame dešimtmetyje.

Neabejotinai įsimins savo patraukliu „keistumu“.

Knyga buvo ekranizuota kelissyk, vienas iš filmų – 1975-ųjų „La Faille“.

11.70. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“

„Barbarų belaukiant“ – ketvirtoji skaityta J. M. Coetzee knyga (atsiliepimus apie visas rasite paspaudę čia). Nežinau, ar kažkas laikui bėgant manyje keitėsi, ar taip susidėliojo, kad ta, kurią paimu į rankas, atrodo geriausia iš skaitytų. Tad jei iki šiol įdomiausios rašytojo knygos titulą turėjo „Nešlovė“, dabar ji nukrito į antrąją vietą, o „Barbarų belaukiant“ atsirado pačiame viršuje. Tiesa, kažko pritrenkiančio dar laukiu. Nebūtinai iš J. M. Coetzee.

Pasakotojas – Imperijos pareigūnas, teisėjas, tarnaujantis mažame pasienio mieste. Čia dienos bėga nepastebimai, užsiimant smulkiomis džiaugsmą nešančiomis veiklomis: vyras kasinėja griuvėsius dykumoje, kolekcionuoja akmenis, šifruoja rašmenis ant tuopos skalų, bendrauja su aplinkiniais kasdieniškomis temomis. Tačiau mieste pasirodo pulkininkas Džolas, kuris stoja į kovą su barbarais – šie pripažįstami pavojingais Imperijai. Matydamas absurdiškus ir žiaurius veiksmus prieš belaisvius, miestelio teisėjas bando juos apginti, bet taip pats tampa Imperijos priešu.

Jau kelintą rašytojo knygą skaitydama pastebiu, kad tam tikri įvykiai įvyksta kur kas anksčiau nei būtų galima tikėtis, ir todėl matant, jog liko dar bent pusė knygos, galvoje ima suktis klausimai: o kas toliau? Tai ne tik stebina, bet ir intriguoja. Be to, ne paslaptis, kad jau ilgą laiką pamėgau mažesnės apimties istorijas, o J. M. Coetzee – vienas tų rašytojų, kurie sugeba rašyti įtraukiančius, dažniausiai iki 300 puslapių sutelpančius pasakojimus.

„Barbarų belaukiant“ – tai romanas apie valdžios tamsumą, beprasmį žiaurumą ir baimę, pagrįstą nepažinojimu. Kaip ir nieko naujo, bet sudomina. Pagrindinis veikėjas, kuris atlieka ir pasakotojo rolę, nėra stereotipiškas herojus, jo veiksmuose yra ir to, kas atrodo keista bei sunkiai suvokiama, tačiau nenudailintas, įvairialypis personažas – vien tik privalumas. Visgi netolygus knygos turinys galiausiai kiek pakišo koją, nes jeigu pirmoji teksto dalis įtraukė savo pasakojimu, tuo, kaip jis vystomas, vėliau atsirado kiek per daug didaktikos, atviro badymo pirštu į viską, kas ten negerai. O juk be to irgi viskas kuo puikiausiai būtų matyti, tik subtilumo daugiau būtų.

Knyga visai neseniai buvo ekranizuota – Waiting for the Barbarians, su tokiais aktoriais kaip J. Depp ir R. Pattinson. Pasižymėjau, galbūt kada nors ir prieisiu.

11.68. Ian McEwan „Tvari meilė“

Retai kalbu apie viršelius, bet šis išskirtinai tragiškas. Jei nebūtų žinomas rašytojas, niekad tokios ir į rankas nepaimčiau, nes pagalvočiau, kad knyga – koks nors meilės romanas, gal net iš „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serijos, o tokių privengiu. Kai tuo tarpu „Tvari meilė“ galėtų būti vadinamas trileriu. Tokiu, kurį skaitant kyla abejonė, ar veikėjas tikrai visko neišsigalvoja, kyla klausimai, kiek tame, kas vyksta, yra tiesos, bei kur viskas galop nuves.

Klarisa ir Džou tampa tragedijos liudininkais. Prieš jų akis užsimuša žmogus. Žūties vietoje jie susipažįsta su Pariu – kitu liudininku. Jie persimeta keliais žodžiais ir išsiskiria. Nieko nenumanydamas Džou grįžta namo, bet jau tą patį vakarą sulaukia Pario skambučio su meilės prisipažinimu, o netrukus Džou jį ima matyti kasdien besisukinėjantį šalia namų.

Iš tikrųjų, tai mane kurį laiką sugebėjo apgauti, nes perskaičiusi maždaug pusę knygos buvau įtikėjusi viena teorija apie tai, kas romane vyksta, bet po kiek laiko ji buvo sutriuškinta. Tad buvo visai smagu tuo momentu, kai supratau apsigavusi. Be to, kaip nesyk minėjau, man įdomu skaityti apie maniakus, o čia buvo proga vieną iš jų stebėti.

Bet bendrai – buvo sunku. Kurį laiką save įkalbinėjau, kad ei, juk įdomu, viskas čia gerai su tuo tekstu, bet tiesa buvo, kad nelengvai ėjosi. Nepatiko visi personažai, nei tie, kuriuos reikėjo užjausti, nei tas, kuris galėtų būti įvardijamas knygos blogiuku. Kaip tik šiomis dienomis perkračiau turimas knygas ir keletą neskaitytų atidėjau į krūvelę su mintimi, kad nebenoriu aš jų, ir tai, kad jos nuosavos, nereiškia, kad privalau perskaityti. Bet „Tvari meilė“ ten nepateko dėl rašytojo. Jis parašė puikųjį „Atpirkimą“, po kurio aš karts nuo karto mėginu dar ką nors perskaityti ir rasti įrodymų, kad jis man – ne vienos knygos autorius. Rodos, „Kevalas“ pasirodė nebloga, bet visi kiti bandymai buvo pritempti panašaus melagingo įtikinėjimo, kurį minėjau pradžioje, arba vos po kelių lapų numetant pradėtą knygą. „Tvari meilė“ tekstas, pradžioje atrodęs visai neblogas, vėliau virto vis labiau neįtraukiančiu, antrą pusę knygos skaičiau labiau dėl to, kad tik perskaityčiau ir sužinočiau, kas už viso siužeto slypi. Veikėjo (kuris tuo pačiu buvo ir pasakotojas) samprotavimai buvo varginantys, o religinis tikėjimas, perpintas su nesveika meile, tikriausiai irgi nepridėjo lengvumo. Gal kad nemėgstu fanatikų, o čia būtent toks personažas egzistavo, išaiškėjusios fanatizmo priežastys nuomonės apie tą veikėją nepakeitė. Na, ir galiausiai – man vis dar nedingsta jausmas, kad pasakojimas tiesiog neįtikina iki galo. Ne maniako dalis, bet visa kita – kitų veikėjų elgesys, tam tikri siužetiniai vingiai.

2004-aisiais buvo sukurtas filmas Enduring Love. Manau, kad kada nors pažiūrėsiu ir netgi tikiu, kad ekranizacija gali pasirodyti įdomesnė už knygą.

11.67. Charles Dickens „Sunkūs laikai“

Retas įvykis pastaruosius kelerius metus – klasikos knyga mano rankose. Išsikėlusi tikslų, kad turėčiau perskaityti kažkiek senosios literatūros, neturiu, gal kad jaučiuosi išaugusi iš visų savęs ribojimų, ką skaityti, o ko ne. „Sunkūs laikai“ man siejasi su pirmuoju apsilankymu Klaipėdoje, nes būtent iš ten ją ir parsivežiau. Kadangi šiemet žymiai intensyviau „naikinu“ ilgiau savo eilės laukiančias knygas, atėjo metas ir šiam, 1966-ųjų metų leidimui – naujesnio net ir nėra.

Tomas Gredgraindas – mokyklos savininkas, dviejų vaikų tėvas. Jo auklėjimo metodas yra paremtas faktais, atmetant bet kokius jausmus, emocijas, svarstymus. Tikimybės, procentai, jokių fantastinių istorijų, vaizduotės naudojimo – to reikalaujama iš visų aplinkui, o jis pats, rodos, irgi yra visiškai užslopinęs savyje bet ką, kas nėra susiję su faktais. Tokio auklėjimo ir pasaulėžiūros pasekmes tinkamai suvokti Tomas pajėgs tik po daugelio metų, susidūręs su jau suaugusių vaikų bėdomis.

Rašytojo kuriami veikėjai – ryškūs, nepasimetantys tarp kitų. Tiesa, po kiek laiko pasimato, kad bėgant metams nėra jokio keitimosi: kokie veikėjai buvo pradžioje, tokie ir išliko. Na, išskyrus vieną. Atrodė, lyg kiekvienas jų prisiėmė kokį nors konkretų vaidmenį, kurio ir stengėsi laikytis visą gyvenimą. Šio romano žvaigždė, o tuo pačiu ir šlykščiausias personažas – misteris Baunderbis – pasižymėjo išskirtiniu pagyrūniškumu, tad atėjus kulminacijai net prasiveržė garsus juokas, nes tiek smagu buvo matyti, kad pagaliau jis sulaukė atpildo (to tikėtis tikrai galima, tai gal daug čia ir neatskleidžiau).

Siužetas – ganėtinai margas. Jame yra kelios siužetinės linijos, kurios iš pradžių atrodo nelabai susijusios, bet galop persipina. Bandyta šiek tiek įdėti šeimos santykių, truputį kažko panašaus į meilę, dar nemažai manipuliacijų ir dramų, kažkiek ir didaktikos, detektyvo. Todėl visai įdomu, nes kai kur viskas gan netikėtai pasisukdavo. Daug dialogų, kurie, kaip ir būdinga to laikmečio literatūrai, pripildyti malonių frazių, užuominų, perdėtų atsiprašymų. Pati save kritikuoju už negebėjimą savo minčių išreikšti trumpesnėmis frazėmis (ne tik tinklaraštyje, bet ir gyvenime), bet paskaičius tokį romaną ramiau pasidaro, kad dar ne taip blogai su manimi, nes personažai kartais vos ne vos viename puslapyje sugebėdavo bent vieną mintį išstenėti tarp visų malonybių ir šnekėjimų ne į temą. Nors kai kada pilstymas iš tuščio į kiaurą pabosdavo, bet suprantu, kad tokia buvo bendravimo mada, ir tikiu, kad be viso to tokie romanai prarastų dalį žavesio.

Perskaičiusi kūrinį pagalvojau, kad kai kurių veikėjų bei jų istorijų visai nereikėjo, pavyzdžiui, buvo galima kuo geriausiai išsisukti be cirko ir Sesės Džup. Kalbant apie pastarąją veikėją, tai kažkiek ir apgauta jaučiausi, nes pradžioje ji atrodė kaip viena iš pagrindinių veikėjų, o po to visai dingo iš vaizdo ilgam laikui. Visgi romano apimtis nėra itin didelė – apie 320 puslapių, tad perteklius nesijautė tiek, kiek galėjo, esant kur kas ilgesnei istorijai.

Dar žinau, kad tėvų namuose palikta „Pasakojimai apie du miestus“, gal kada nors iki jos prisikasiu.

Atrodo, kad šis romanas buvo ekranizuotas tris kartus. 1915-aisiais buvo filmas, o 1977-aisiais ir 1994-aisiais buvo mini serialai.

11.65. Taylor Jenkins Reid „Daisy Jones & The Six: viena istorija apie meilę ir muziką“

Šiemet pasirodė keletas Taylor Jenkins Reid knygų lietuviškai, tačiau labiausiai sudomino būtent ši. Prieš imdama siužetą žinojau minimaliai, tik tai, kad pasakojama apie fikcinę roko grupę. O perskaičius paaiškėja, kad tokio apibūdinimo visiškai pakanka, nes romane yra visko, ką būtų galima įsivaizduoti, žinant šį vienintelį faktą.

Tokio turinio knygą skaitau nebe pirmą kartą (turime ir lietuvišką variantą – „Turnė“), tad gaunasi pasikartojantis lipimas ant grėblio, po kurio vis nepasimokau. Na, nes nėra taip jau įdomu skaityti kelis šimtus puslapių pasikartojančius veiksmus – veikėjai kuria dainas, koncertuoja, geria, vartoja narkotikus, kažkur įmaišoma sekso, tada vėl koncertas, šiokios tokios dramos, kvaišalai – taip ratas nesustabdomai sukasi.

Kita vertus, nuobodulys atsiranda tikrai ne nuo pirmųjų puslapių. Įdomu, kas ta Deizė (pavadinimas paliktas originalus, kas yra sveikintina, o tekste vardai tvarkingai sulietuvinti), kaip susikūrė grupė ir kaip apskritai jie surado vieni kitus. Aišku, buvo galima numanyti būsimas dramas, tad kurį laiką buvo smalsu, kaip veikėjai su jomis dorosis. Bet puslapiai vertėsi, o intrigos liko vis mažiau, nes viskas, rodos, stovėjo toje pačioje vietoje, kad ir kaip kitaip atrodė personažams. Patys personažai – nykūs, kad ir kaip rašytoja stengėsi jiems suteikti veidus. Atrodė, kad visiems buvo galima priskirti vos po vieną charakterio ypatybę. Vienintelė Karena, grupės klavišininkė, pasirodė įdomi veikėja, pasižymėjusi aiškiomis ir tvirtomis pažiūromis, kurios jai padėjo nepasimesti aprašomu gyvenimo laikotarpiu.

Ir dar buvo saldu. Saldu ir per lengva. Visi vieni kitiems geri, užgniaužia nesutarimus (išskyrus Deizę, kuri privalo pasiplėšyti, nes jos išskirtinė savybė – stengtis gauti viską, ko nori), atsitraukia be didesnių dramų ar praradimų. (Beveik) visi atsižvelgia į prašymus kažką mesti, kažkur išvykti, nelieka jokio pasipriešinimo, net jei tai susiję su ne šiaip sprendimu pakeisti dainą, o su tokiais sudėtingais procesais kaip priklausomybės. Na, nevyksta viskas taip paprastai. Pabaiga pakeisti susidariusios nuomonės irgi nepadėjo.

Visgi labai gerą įspūdį paliko pasakojimo būdas. Iš kiekvieno personažo buvo imti interviu, po to sukarpyti taip, kad susidėliotų vientisas pasakojimas. Kadangi istorija atskleidžiama keletu balsų, pasakojime netrūksta prisiminimų skylių, t.y. įvykių ar pokalbių, kuriuos keli veikėjai prisiminė visiškai kitaip. Tai suteikė autentiškumo įspūdį. Vietomis išties jaučiausi skaitanti tikrą istoriją, nejučia kildavo noras internete surasti kurią nors minimą dainą, muzikinės plokštelės viršelį, tad džiaugiuosi, jog planuojamas serialas, kuris, tikiuosi, išpildys mano ir kitų skaitytojų norą išgirsti tas dainas. Beje, knygos pabaigoje galima rasti dainų žodžius, kurie pateikti originalo (anglų) kalba, o šalia išversti lietuviškai.