13.22. Jānis Joņevs „Jelgava 94“

1994-ieji, Latvija. Po Kurt Cobain mirties, apie Nirvaną sužino net ir tie, kurie visai neklausė tokios muzikos. Keturiolikmetis moksliukas Janis – vienas iš jų. Paauglio gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis: namie atsiranda gitara, kuria bando mokytis groti, ilgėja plaukai, atsiranda draugų ir naujų laisvalaikio leidimo būdų, o muzikos klausymas, koncertai ir vis naujų įrašų gavimas tampa būtinybe.

Skaitydama pagalvojau, kad tiek lietuviškosios devyniasdešimtųjų metų siužetus turinčios knygos, kurių ne vieną skaičiau, tiek ir „Jelgava 94“ dažniausiai paremtos nostalgija, t.y. skaitytojų nostalgija nebūtinai laikmečiui, bet labiau vaikystei ir jaunystei. Ir čia susiduriu su ta pačia problema. Nors kai kurios detalės ir būna pažįstamos, bet jei aprašomos situacijos nekelia nostalgijos, o pats siužetas niekur neveda (personažai tiesiog gyvena, jokių pašalinių rimčiau paknaisiotų temų – egzistencinių, santykių, staigi pabaiga), tai lieku nuobodžiaujanti. „Jelgava 94“ – viena tokių knygų.

Visgi pradžia nuteikė pozityviai. Pagrindinio veikėjo transformacija, aplinkinių reakcijos į tokius pokyčius vietomis kėlė juoką. Ne tik paminėti, bet ir paaiškinti įvairūs roko ir metalo subžanrai, išvardinta daug Janiui bei jo draugams įtaką dariusių muzikos grupių bei dainų, tad tiems, kurie dar tik pradeda domėtis šiais žanrais, verta su savimi turėti užrašinę. Na, bet galiausiai, kai jau veikėjas visiškai įsiliejo į naująjį draugų būrį ir iki tol nepažintą kasdienybę, įdomumas dingo. Maždaug pusę perskaičiusi, knygos neliečiau keletą savaičių, kol šiandien pasakiau sau, kad arba baigiu, arba atsisveikinu visam laikui. Smalsumas nugalėjo, tad užbaigiau. Nors viso vidurio galėjo dėl manęs ir nebūti (arba gerokai trumpesnis), nes įsivyravo monotonija bei pasikartojimai, bet paskutinė dalis vėl grąžino susidomėjimą. Savotiškas jausmas buvo skaityti, kaip jau dešimtmetį nuo bet kokios panašios muzikos, metalistų draugų ir lėbavimų atsitraukęs bei rimto suaugusiojo gyvenimą gyvenantis veikėjas spontaniškai savotišku būdu grįžta į paauglystę. Dabar mąstau, kad tuo atveju, jei perėjimas nuo paauglio metalisto iki niekuo neišsiskiriančio suaugusiojo būtų aprašytas išsamiau, gal ir daugiau prasmės matyčiau istorijoje ir tokiame kiekyje puslapių.

Tad tikiu, kad patiks tiems, kurie patys jaunystę leido klausydamiesi roko ir metalo, eidami į neaiškias pogrindines vietas, metalistų susirinkimo vietas, susidurdavo su skustagalviais, svajojo sukurti (ar net buvo sukūrę) muzikos grupę ar nori prisiminti dainas, kurios siejasi su įsimintinais to meto įvykiais. Žinoma, visa tai galioja ir tiems, kurie dar tik dabar išgyvena tokią jaunystę. Įrašų iš neaiškių vietų pirkti nebereikia, bet visa kita greičiausiai sukels panašias emocijas kaip ir tiems, kurie visa tai išgyveno prieš daugiau nei dešimtmetį.

Romano tiražas Latvijoje kartotas net penkis kartus (tokia informacija buvo 2018-aisiais, kai pasirodė lietuviškas vertimas. Todėl situacija gali būti pasikeitusi), tad galite neklausyti manęs ir patys perskaityti bei įvertinti.

2019-aisiais pasirodė ir latvių kurta romano ekranizacija Jelgava 94. Matau, kad prieš porą metų buvo galimybė ją pamatyti ir Lietuvos kino teatruose Baltijos kino dienų metu.

13.19. Osamu Dazai „Netekęs teisės būti žmogumi“

Jodzo istorija – tai dar vienas pasakojimas (tik kur kas senesnis, parašytas penktajame XX a. dešimtmetyje) apie žmogų, kuris visą gyvenimą jautėsi nesuprastas. Tokios knygos jau kurį laiką ant bangos, o aš esu viena tų skaitytojų, ieškančių ir su malonumu skaitančių tokios tematikos istorijas.

Tik tiek, kad paprastai tokiose knygose norisi suprasti, kas nutiko, kad žmogus taip jaučiasi. Tuo tarpu šioje knygoje bandoma įteigti, kad nieko nebuvo – jis jau toks gimė, negebantis prisitaikyti prie visuomenės. Verčiant puslapius, galima artimiau susipažinti su pagrindiniu personažu. Tekstas – lyg sąmonės srautas, kurį skaitant aiškėja tiek Jodzo mintys, tiek gyvenimo įvykiai. Skaityti lyg ir įdomu, pasakojimas įtraukia – perskaičiau per dieną, kas man jau visai nebebūdinga. Tik visgi nedingo pojūtis, kad šįkart tai nėra ta knyga, kurią iki galo pajausiu, o veikėją suprasiu. Viskas taip tolygiai eina, kad nesijaučia nei pradžios, nei pabaigos taškas. Aišku, puikiai suprantu, kad nebūtinai turi būti konkretus įvykis, kuris paskatintų slogią, depresišką būseną ar suicidines mintis. Visgi, nors vietomis veikėjo mintys pasirodė ir pažįstamos, bet galbūt tas vienodumas bei paties personažo gyvenimas trukdė tam, kad kur kas geriau pajausčiau kūrinį. Dar truputį suerzino pabaiga, kai buvo teigiama, kad šiaip jau jis buvo geras žmogus, tik galėjo negerti. Labai dažnai girdėta frazė ir kasdienybėje, gal todėl ir kliuvo. Galvoju, kad alkoholizmas ir su tuo susiję sprendimai man irgi galėjo trukdyti. Viena, kai tai yra fonas (pavyzdžiui, Ch. Bukowski knygose), o kas kita, kai priklausomybė yra svarbi siužetui detalė. Bet čia jau mano asmeninis santykis su tuo turi įtakos.

Patiko mintys apie tai, kad visuomenė – tai žmogus. Todėl kai sakome, kad visuomenė įvertins, pasipiktins ar pan., tai juk iš tiesų galvoje turime save ar kitus konkrečius žmones. Tik kažkaip lengviau viską suversti tai abstrakčiai visuomenei.

Radau dvi ekranizacijas: 2010-aisiais pasirodžiusį vaidybinį filmą, o 2019-aisiais – anime.

13.18. Greg Sestero, Tom Bissell „The Disaster Artist“

2003-aisiais pasirodė daugelio geriausiu blogiausiu filmu laikomas „The Room“. Jo režisierius, scenaristas, vienas iš prodiuserių bei pagrindinis aktorius yra Tommy Wiseau. Filmas pasakoja apie Džonį (T. Wiseau), kuris sužino, kad jo sužadėtinė išdavė jį su geriausiu draugu Marku. Marko vaidmenį atliko Greg Sestero, vienas iš knygos bendraautorių, o „The Disaster Artist“ – pasakojimas apie „The Room“ atsiradimą ir filmavimo procesą.

Pusę knygos buvau perskaičiusi praeitų metų birželio pradžioje. Nors buvo įdomu, bet visai neplanuotai atidėjau ją iki šio mėnesio (taigi, vos ne metų pertrauką padariau), na, ir šįkart per keletą dienų užbaigiau likusius skyrius. Prieš skaitant rekomenduoju peržiūrėti „The Room“, nes kitu atveju nebus taip įdomu skaityti. Pati filmą žiūrėjau prieš keletą metų, o taip pat mačiau ir 2017-aisiais pasirodžiusią puikią komediją „The Disaster Artist“, kuri pastatyta remiantis šia knyga. Pastarąjį filmą galima žiūrėti ir po knygos, žinoma, nesitikint, kad viskas, kas aprašyta, bus įtraukta į siužetą.

Tommy Wiseau yra neabejotinai įdomi asmenybė. Nesunku patikėti, kad G. Sestero aprašė jį būtent tokį, koks jis iš tiesų ir yra (ar bent buvo tuo metu. Metai bėga, tad gal ir kažkiek pasikeitė). Ir čia atsiranda dvejopas įspūdis. Viena vertus, istorija juokinga savo absurdiškumu, o T. Wiseau elgesys bei sprendimai verčia kilnoti antakius. Kita vertus, pajausti empatiją šiam žmogui irgi lengva. Tommy – vyras, slepiantis savo tikrąją tapatybę bei amžių, vienišas, besijaučiantis nesuprastas, turintis visokiausių baimių ir didžiulę svajonę, kurią stengiasi įgyvendinti tuomet, kai visi aplinkui juokiasi. Man atrodo, čia yra knygos stiprybė – atskleisti pagrindinę pasakojimo figūrą kaip sudėtingą, nevienapusišką charakterį. O tokiu atkaklumu ir pasiryžimu išpildyti iš pažiūros beprotišką svajonę gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas.

People will be shocked. It will be big drama. After my creation, people will not sleep for two weeks.

Ir tuomet yra pats Greg Sestero. Skaitant galima pajausti, kad Greg’as iškelia save kaip geresnį: jis greitai suprato, kad filmas bus prastas, įžvelgė T. Wiseau pastangų tapti žymiu aktoriumi beviltiškumą, rašė apie aplinkinių pašaipas, nukreiptas į Tommy, prie kurių prisidėdavo ir pats Greg’as. Ir vis dėlto nė sekundei nesuabejojau, kad šioje istorijoje jie absoliučiai lygūs. Knygoje daug dėmesio skiriama jų abiejų draugystei bei paties Greg’o bandymams išgarsėti, gauti vaidmenų, iš kurių galėtų pragyventi. Ir ten viskas taip komplikuota, kad atmetus išvaizdos ir bendravimo gebėjimų skirtumus, atrodo, jog ne tokie jau jie ir skirtingi. Beje, anot imdb.com, T. Wiseau kuria filmą, kuriame vėl pasirodys ir Greg Sestero. Neatrodo, kad knyga pakenkė jų draugystei.

O labiausiai nesitraukė mintis apie kantrybę. Kiekvienam filmo kūrimo komandos nariui kantrybės reikėjo tiek, kad net nesistebiu, jog ne vienas pasitraukė taip ir nebaigęs numatyto darbo.

Apibendrinus, reikia pamatyti ir po to paskaityti (ar bent peržiūrėti J. Franco filmą), kad būtų galima visiškai suprasti T. Wiseau ir jo garsiojo „The Room“ fenomeną.

13.15. Sally Rooney „Conversations with Friends“

Pamilti „Normal People“ buvo paprasta. Visgi su „Conversations with Friends“ taip lengva nebuvo.

Viena vertus, abi knygos turi nemažai panašumų. Tikriausiai ne veltui daug kas teigia, kad S. Rooney vis perrašo tą pačią istoriją. Tai man netrukdo, nes jos panašios tais momentais, kurie man ir patiko. Pagrindiniai personažai – komplikuoti, kamuojami abejonių, linkę į savidestrukciją. Ryšys, užsimezgantis tarp veikėjų, dialogai – tai, kas įtraukia, skatina skaityti, o perskaičius – ieškoti, kas dar iš rašytojos kūrybos yra likę neperskaityta.

Kita vertus, skaitydama „Conversations with Friends“ kurį laiką negalėjau suprasti, ar man ji apskritai patinka (atmetus tai, ką minėjau ankstesnėje pastraipoje). Aprašomos situacijos kai kada vertė raukytis dėl jų absurdiškumo, o personažų ryšys pasirodė trūkinėjantis, konfliktai toli gražu ne visada įtikindavo. Galvoju, kad man pritrūko pojūčio, jog Niką ir Frances išties skiria maždaug dešimties metų skirtumas, nes jų bendravimas ir elgesys atrodė lyg bendraamžių. Knygoje rutuliojamos santuokos, ištikimybės, draugystės temos gali kelti įvairiausių minčių ir diskusijų, bet net ir susikertant mano ir veikėjų požiūriams, nebuvo pikta, tad tvirtai galiu teigti, kad S. Rooney geba rašyti istorijas taip, kad net ir visai nesižavint kai kuriais veikėjų poelgiais, galima jausti prielankumą pačiam tekstui. Beje, kad ir kaip realybėje nelinkėčiau tokios pabaigos, bet man ji pasirodė labai tinkama.

Na, ir grįžtant prie to, kas mane žavi rašytojos kūryboje – jos gebėjimas perteikti veikėjų savijautą taip, kad vienur ar kitur randu save, kažkokią emociją, kurią kažkada yra buvę sunku įvardinti ar apibūdinti. Gal todėl visai nesistebėčiau jei ši, lygiai kaip ir „Normal People“, vis išlįs iš atminties.

Jau skaitydama knygą pamačiau, kad ją pradėjau pačiu laiku, nes po mėnesio pasirodys serialas. Planuoju žiūrėti.

13.13. Kim Liggett „Skaistybės metai“

Garnerio grafystėje tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet surenka visas šešiolikmetes ir išsiunčia į atokią salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Po jų merginos grįžta atsikračiusios magijos ir pasiruošusios tolesniam gyvenimui (kuris, beje, irgi nusprendžiamas valdžios). Jei tik iš viso grįžta. Vis dėlto yra uždrausta dalintis tuo, kas vyksta saloje, todėl pagrindinė veikėja Tiernė, kaip ir kitos, išvyksta į salą tik spėliodamos, kas jų laukia.

„Skaistybės metai“, tikėtina, kad patiks tiems, kurie su malonumu skaitė „Bado žaidynes“ ar kitas panašios tematikos knygas. Mano pačios lūkesčius K. Liggett romanas išties pranoko. Žinoma, galima prisikabinti prie kai kurių tipiškų tokioms knygoms momentų (Tiernė – stipri, maištaujanti, drąsi, sumani. Pagrindinei veikėjai vis kas nors padeda. Romantinė linija. Labai ryški blogiukė), tačiau man tuos du vakarus, kai skaičiau, tiko viskas. Įtraukė tiek, kad nė nepamenu, kada paskutinįsyk skaičiau vakare, po darbo, iki vėlumos tam, kad tik užbaigčiau knygą ir sužinočiau, kaip viskas baigėsi. Tiesa, prasidėjus pirmiesiems fiziniams žiaurumams buvo minčių, kad galbūt ne laiku knygą pasiėmiau, nes jaučiu, kad šito man paskutiniu metu nelabai reikia literatūroje. Visgi siužetiniai vingiai siūlė gan dinamišką pasakojimą, tad toliau skaitant darėsi ramu, kad knyga nebus sudaryta vien tik iš smurtinių scenų. Tik istorijos laiko tėkmę pajausti buvo sudėtinga. Nors pasakojimas yra suskirstytas į metų laikus, bet vis tiek pabaigoje, atsiskleidus tam tikroms detalėms, galvojau: o rimtai tiek laiko praėjo?

„Skaistybės metai“ – atskiras, nepriklausantis jokiai serijai romanas. Man tai yra vienas iš pliusų. Lygiai kaip jau ilgą laiką mėgstu trumpus mini serialus (ir nusiviliu, kai paskelbiama, kad visgi antrą sezoną darys), taip ir su knygomis – vienos dalies man visiškai pakanka. Žinoma, tęsinių prigalvoti būtų galima nesunkiai, bet šios istorijos pabaiga buvo įdomi ir visai ne tokia, kokios tikėjausi knygos pradžioje. Netgi teigčiau, kad verta diskusijų ir interpretacijų dėl to, kas pabaigoje įvyko. Be to, ne visiems personažams nusisekė, kalnus nuversti reiktų daugiau laiko, tad dėl šito knygą irgi noriu pagirti, kad, kiek įmanoma, išlaikė balansą. Užtat parodė, kaip mažais žingsneliais galima daryti progresą, koks svarbus susitelkimas ir ženklų stebėjimas, vienas kito matymas. Autorė paliečia nemažai socialinių temų, o aprašomą vietovę valdo vyrai, kurie, aišku, dėl visų blogybių kaltina moteris ir jų kažin kokias magijos galias. Tik kad ta magija – labai žemiška. Nors kuriamas distopinis pasaulis, bet išties neblogai užčiuoptos problemos, kurios egzistuoja ir mūsų kasdienybėje. Dar labai patiko gėlių kalbos idėja – niūriam pasakojimui suteikė švelnumo ir šviesos.

Likau nustebinta. Džiaugiuosi patikėjusi skaitytojų pagyromis ir nusprendusi ją susirasti. Negana to, atrodo net vėl užsikrėčiau skaitymu – kai tik galėjau, savaitgalį prabuvau su kokia nors knyga rankose.

Radau informacijos, kad jau 2019-aisiais buvo skelbiama, jog bus filmas, kurį prodiusuos ir režisuos Elizabeth Banks.

13.8. Philip Roth „Apmaudas“

Na ką, po šios liko tiktai „Amerikietiška pastoralė“ iš lietuviškai išleistų P. Roth knygų, kurios dar neteko skaityti. „Kiekvienas žmogus“ pasirodė švelniausias ir mažiausiai sudominęs kūrinys, „Portnojaus skundas“ – visiškai priešingas tiek įspūdžiu, tiek aštriu, atviru, tamsaus humoro pripildytu pasakojimu, tad džiaugiausi, kad panašesnis į pastarąjį yra šį mėnesį skaitytas „Apmaudas“.

Nė 200 puslapių nesiekiantis pasakojimas nukelia į 1951-ųjų Ameriką. Markas Mesneris – jaunuolis, kuris po pirmųjų studijų metų vietiniame koledže pereina į esantį toliau nuo gimtųjų namų. Priežastis – tėvas, kuris staiga pradėjo pernelyg kontroliuoti kiekvieną sūnaus žingsnį ir rodyti paranojišką nepasitikėjimą Marku. Nutolęs nuo namų pagrindinis veikėjas bando susipažinti su kitokiu, savarankišku gyvenimu.

Tai knyga apie jaunystę ir žmogų, kuris dar nesugadintas. Markas vis dar galvoja, kad visas pasaulis sukasi aplink jį, kad ištrūkęs iš tėvų galės gyventi netrukdomas kitų, taip, kaip jam pačiam atrodo patogiausia, o ryšys su pirma jam parodžiusia dėmesį mergina yra stebuklingas ir tikrai iki šiol ji niekam nerodė tokio dėmesio. Bet ar tikrai? Susidurdamas su įvairiomis neteisybėmis, priimdamas sprendimus (ne visada tinkamai, dažnai impulsyviai) pagrindinis veikėjas neretai jaučia pyktį ir susierzinimą. Skaitant atrodo, kad lyg ir nieko ypatingo nevyksta, o ir pats personažas – ne itin simpatiškas, tačiau skaitėsi maloniai ir įdomiai. P. Roth sugeba patraukliai aprašyti tragikomiškas ir absurdiškas situacijas. Puslapiuose tiesiog šokinėja hormonai, susipina emocijos, kurios neleidžia normaliai susikaupti ir apgalvoti galimų pasekmių. Visgi turiu paminėti, kad nenoriu sudaryti įspūdžio, jog knyga linksma ir šviesi – tamsus ir humoras, ir atmosfera, kažkam vietomis gal ir vulgaroka pasirodys.

Pabaiga – staigi ir netikėta, nors nepablogino bendro įspūdžio, bet galvoju, kad gal švelnesnio, ne tokio nukirsto perėjimo prie jos norėjosi.

Patinka man P. Roth. Galėtų ir daugiau vertimų būti.

2016-aisiais pasirodė pagal knygą pastatytas filmas Indignation.

13.7. Tove Jansson „Tėtis ir jūra. Vėlai lapkritį“

Turiu krūvelę knygų, kurios vos pradėtos buvo atidėtos neribotam laikui. Tad vieną vakarą iš jos pasigriebiau tą, kurios raidės didžiausios – T. Jansson knygą – žinojau, kad tik tokiu atveju ilgiau išlaikysiu dėmesį.

Ir pasigavo mane „Tėtis ir jūra“. Ne iš karto, kurį laiką net ir nesupratau, kas šiame pasakojime yra tokio ypatingo. Galiausiai ypatingumą įvardinau vienu žodžiu – ramybė. Atmosfera taip puikiai išlaikyta, kad kone užburia. O pasakojimas – visai iš pažiūros nevaikiškas ir niūrus. Tiesa, čia nėra kažkokio įmantraus siužeto, kulminacijos, atomazgos. Taip pat, lydi neaprėpiamas liūdesys, kuris laikui bėgant nedingsta. Jie susirenka vakarienės, o kitu metu, rodos, būna kiekvienas sau su savo mintijimais, skirtingose salos, į kurią atsikrausto, vietose. Kiekvienas iš veikėjų turi kažkokį tikslą – susigalvotą veiklą, kuria tarsi stengiasi sumažinti vidinį sunkumą. Bet tas sunkumas – toks egzistencinis, ne iš tų, kur ką nors sutvarkius tampa tvarkinga ir galva. Tačiau kaip ir pernai, kai skaičiau kitus pasakojimus apie Mumius, taip ir šiame žavėjo personažų vienybė ir absoliutus pasitikėjimas vienas kitu. Nes kaip ir slogu, bet tuo pačiu skaitydama žvelgiau į veikėjus ir vis tiek mačiau juos kaip nedalomą visumą, kaip šeimą. Be galo gražu, perskaičius norėjosi visus apkabinti.

„Tėtis ir jūra“ yra priešpaskutinė, o „Vėlai lapkritį“ – paskutinė dalis apie Mumių nuotykius. Paskutiniame pasakojime Muminukų šeimos nėra. Viskas prasideda, kai šios knygų serijos personažai sugalvoja atkeliauti į Mumių slėnį, tačiau randa tuščius namus. Mumių šeimos nebėra. Veikėjai kuriam laikui apsistoja tuščiuose namuose – taip vystosi istorija. Gaila, kad po „Tėčio ir jūros“ nebesugebėjo manęs sudominti, gal per mažą tarpą padariau tarp abiejų istorijų ir dar nespėjau atsitraukti nuo Mumių bandymo susigyventi su nauja gyvenamąja vieta. Nes išliko blankus įspūdis, rodės, kad kažkuriuo momentu ėmiau skaityti vien tam, kad iki galo perskaityčiau.

12.66. Philip K. Dick „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“

Jau galvojau, kad šį mėnesį taip nieko ir neperskaitysiu. Tačiau šį savaitgalį pamėginau paimti žanrą, kurio beveik neskaitau – mokslinę fantastiką. O smagiausia, kad patiko. Nors kažkada knygą pirkau labiausiai dėl itin giriamų Blade Runner filmų, kurių dar neteko žiūrėti (bet jau ruošiuosi), ir nuostabaus viršelio.

Žemę nusiaubė branduolinis karas. Dauguma žmonių apsigyveno kitose planetose, beveik nėra likusių gyvūnų ir augalų. Užtat Žemę pamėgo androidai – trumpaamžiai dirbtinės kilmės humanoidai. Iš Marso pasprukusius nepageidaujamus padarus gaudo galvų medžiotojais praminti policijos pareigūnai. Vienas jų – Rikas Dekardas – svajoja užsidirbti premiją, kuri leistų įsigyti tikrą gyvūną – aukščiausio statuso ženklą Žemėje.

Įdomus pasaulis. Čia veikėjai labiausiai susirūpinę savo augintiniais – turėti gyvūną yra prestižo reikalas, tad kiti, neturintys užtektinai pinigų, įsigyja elektrinius gyvūnus, kurie yra itin panašūs į gyvus. Visgi visi puikiai suvokia, kad elektriniai „nesiskaito“, tad atsiranda daug baimių, nepasitenkinimo. Žinoma, gyvūno reikia ne bet kokio, nes voras kainuoja kur kas mažiau nei arklys ar strutis. Nors atrodo, kad žmonių nėra išlikę baisiai daug, bet net ir tie likę skirstomi pagal savo protinius gebėjimus. Androidai pagaunami pagal empatijos trūkumą. Skaitant kilo mintis, jog net ir tikrieji žmonės ne kibirais jos turėjo, tad nenuostabu, kad ne visada lengva būdavo atpažinti, kur žmogus. Ir dar visokių įdomybių yra, bet jas suras skaitantys. Toks komplikuotas ateities (radau, kad pirmieji leidimai siejami su 1992 metais, o naujesni – su 2021-ais. Tad ateitis, kuri mus jau pasiekė) vaizdas, į kurį žvelgiant neatrodo, kad kažkas, neskaitant technologijų ar pažinties su kitomis planetomis, progresavo. Net ir gyvūno troškimas gerokai pavėluotas ir kai kada paremtas visai ne asmeniniu noru kažką auginti, o labiau „nes reikia/kaip čia atrodysiu prieš kitus, turėdamas tik elektrinę avį“. Įdomu stebėti, kaip pagrindinis veikėjas kelia klausimus dėl savo paties empatijos, emocijų, kurios kyla, atliekant darbines užduotis. Gal kad tokie žmogiški, netobuli personažai, gal kad kosmoso reikalų minimaliai, gal dėl kitų priežasčių, bet buvo įdomu. Prieš imant turėjau abejonių, kad nesugebėsiu jos net įpusėti, tačiau smalsumas gynė mane skaityti ir aiškintis, kaip čia bus toliau, kokie siužetiniai vingiai laukia ir kaip atrodys pabaiga. Žinoma, tikrai ne visas detales į savo vaizduotėje piešiamą vaizdą įsidėdavau, nes, kaip minėjau, fantastika – ne visai mano žanras, kadangi knygose man įdomiau žmonės nei aplinka (kas žino, gal kada sakysiu kitaip). Bet tai netrukdė nei įtraukti, nei užversti knygą patenkintai, kad po krūvelės trejetų ar dvejeto galėjau ramia širdimi spausti ketvertą goodreads puslapyje.

Įkvepia drąsos po kiek laiko imtis ir dar kurios nors fantastinės knygos.

Kaip pradžioje minėjau, pagal šią knygą buvo sukurtas Blade Runner / Bėgantis skustuvo ašmenimis (1982), o prieš keletą metų pasirodė antroji filmo dalis Blade Runner 2049 (2017).

12.57. Karen Joy Fowler „Mes visi nesavame kailyje“

Iki šių metų apie „Mes visi nesavame kailyje“ kažkodėl visai nieko nežinojau, nors ji seniai išleista lietuviškai, o taip pat 2014-aisiais buvo patekusi į Booker trumpąjį sąrašą (tai lyg ir turėjo plačiau nuskambėti?). Prieš keletą mėnesių užkliuvo akys už vieno atsiliepimo, o po kiek laiko el. knygyne ją įsigijau vos už kelis eurus.

Koledžo studentė Rozmari turi pasiruošusi keletą istorijų tiems atvejams, kai jos prašoma papasakoti apie vaikystę ir tėvus. Visgi, kad ir yra tiesos tuose pasakojimuose, svarbiausia dalis taip ir lieka neatskleisti. Merginos sesuo ir brolis yra dingę, o su tėvais ji palaiko gan formalius santykius. Kas ten įvyko toje praeityje ir kaip gavosi, kad dalis šeimos – dingę, išaiškėja knygos eigoje. Beje, vienas esminis faktas yra minimas kai kurių skaitytojų apžvalgose, gal ir angliškoje anotacijoje, tačiau mūsiškė leidykla nusprendė neatskleisti jo nugarėlėje. Sakyčiau, kad geriau to fakto ir išvengti, nes kitu atveju neliks intrigos.

Romanas persmelktas kaltės jausmo. Pasakotoja – pati Rozmari, jaučiasi kalta dėl to, kas įvyko prieš daug metų. Panašų jausmą nešiojasi ir kiti jos šeimos nariai. Tačiau jie ilgus metus nesugeba išsikalbėti ar bent prieiti prie skaudančios temos. Kaip ir norėtųsi priekaištauti, kad viskas čia dėl to tylėjimo – jei ne jis, galėtų ir knygos nebūti, bet kaip tik šiandien galvojau apie Tą savo šeimos temą, kuri irgi vargu, ar kada bus išskleista ant stalo, tad suprantu, kaip gali būti sudėtinga išsikalbėti. Tik pabaigoje atrodė, kad ne taip ir sunku. Tai tiek tylos tarp veikėjų buvo vien tam, kad vėliau viskas įvyktų šviesos greičiu? Gal tai iki galo ir neįtikina. Ir dar vis išlįsdavo Rozmari nepritapimas prie kitų, jos ankstyvosios vaikystės patirtys taip giliai įsirėžusios, kad ji vis dar nesugeba jaustis sava tarp aplinkinių, įsiliejanti į aplinką kartu su kitais. Yra įdomių su tuo susijusių minčių ir pasvarstymų.

Knygoje viena iš svarbiausių temų – eksperimentai su gyvūnais. Skaitydama sudominusį atsiliepimą susidariau įspūdį, kad visko bus daugiau, atviriau, šlykščiau. O čia išsiplečiama kur kas mažiau, be smulkių aprašymų, tačiau pakanka ir tiek, kad pasidarytų nemalonu, o visi vaikystėje (ir ne tik) matyti filmai ir serialai, kuriuose laukiniai gyvūnai pateikiami kaip vieni iš pagrindinių veikėjų, nebeatrodytų tokie nekalti.

Atrodo, romanas turi nemažai geros knygos bruožų – intrigą (jei iš kažkur nesužinojote To siužetinio vingio), įdomią ir provokuojančią temą, ne visai patikimą pasakotoją, kuri kas kiek laiko keičia faktus. Ir visgi pačiam tekste kažko pritrūko. Ėmiau šią knygą su mintimi, kad per savaitgalį perskaitysiu, bet pasakojimas tiek sunkiai skaitėsi (nors nieko ten sunkaus ar įmantraus nėra), kad dar visą šį šeštadienį mėginau kažkaip iki pabaigos nusigauti. Viena vertus, įdomu, bet, kita vertus, tiesiog neįtraukė, o paaiškėjus tam esminiam faktui, dar ir intrigos neliko (nors dar tikrai nebuvo atsakyti visi klausimai).

Beje, man patinka pavadinimas. Toks savotiškas, plačiai suvokiamas ir patraukiantis dėmesį.

Kaip visada, patikrinau, ar knyga nebuvo ekranizuota, ir suradau, kad We Are All Completely Beside Ourselves taps mini serialu, o pagrindinį vaidmenį atliks Natalie Portman (imdb nuoroda).

12.52. Denis Johnson „Jėzaus sūnus“

„Jėzaus sūnus“ – tai tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, kurio centre – nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų priklausomų žmonių pasaulis. Jau seniai esu suvokusi, kad apsvaigę veikėjai ir jų haliucinacijos literatūroje manęs nedomina, todėl pasirodžius D. Johnson knygai abejojau, kad skaitysiu. Bet tada perskaičiau kažkieno labai įkvepiantį atsiliepimą ir užsinorėjau. Tad bibliotekoje radusi apie 120 puslapių teturinčią knygą ir pasiėmiau, galvojau, jei nepatiks, tai bent jau plona, nereiks ilgai svarstyti, ar mesti, ar ne, nes per tą laiką sugebėsiu ir užbaigti.

Atrodo, kad skonis šios tematikos klausimu nepakito. Nors daugelis skaičiusiųjų pabrėžia teksto kokybę, bet atrodo, kad tais atvejais, kai tema man neįdomi, tai, kaip ji parašyta, smarkiai negelbėja. Tiesa, pats pirmasis apsakymas buvo labai geras, net ir vilties suteikė, kad šįsyk bus kitaip ir man patiks. Po to irgi pasitaikė epizodų, kurie patraukdavo dėmesį ar kokią nors emociją sukeldavo, bet daugiausiai tai buvo tik skaitymas dėl skaitymo, nieko po savęs nepalikęs.

1999-aisiais pagal šį apsakymų rinkinį buvo sukurtas filmas Jesus’ Son.