13.42. Alice Oseman „Heartstopper“ 1 knyga

Po ilgos pertraukos nusprendžiau studijuoti, tad šį rudenį mėginu suderinti darbą ir studijas. Tai reiškia, kad grožinei ar kitokiai ne mokslams skirtai literatūrai laiko nelabai liko. Jei tiksliau, tai nuo rugsėjo pradžios iki vakar dienos neperskaičiau nė vieno puslapio. Visgi jau šios savaitės pradžioje galvojau, kad ketvirtadienį apsidovanosiu save vakaru su knyga. Ir kaip džiaugiuosi skaitymui išsirinkusi būtent „Heartstopper“ pirmąją dalį.

Jei dar kas nors esate negirdėję apie „Heartstopper“ (lietuviškame leidime paliko originalų anglišką pavadinimą), tai trumpai papasakosiu. Tai komiksų serija apie dviejų paauglių vaikinų draugystę. Susipažinęs su Niku, Čarlis supranta, kad įsimylėjo. Tačiau vaikinas supranta, kad neturi jokių šansų: jis visiškai įsitikinęs, kad Nikui patinka merginos. Tad pirmoje knygoje ir rašoma ne tik apie romantinį susižavėjimą, bet ir kylančias abejones dėl savo jausmų ir seksualinės orientacijos. Šį pavasarį pasirodė ir to paties pavadinimo serialo pirmasis sezonas. Dar nesu tikra, ar žiūrėsiu, bet skaityti atsiliepimai pozityvūs.

Grįžtant prie knygos, tai buvo puikus pasirinkimas dėl apimties: nedaug teksto leido ramiai skaityti, nebijant, kad dalis istorijos bus atidėta ilgam laikui, kol vėl atrasiu laisvesnį vakarą. Ir visgi apimtis yra visiška smulkmena, nes knyga turi nemažai realių privalumų. Siužetas elementarus ir nuspėjamas, o ir romantinį žanrą skaitau retai, tad stengiausi neturėti didelių lūkesčių, tikrai buvo mintis, kad galiu taip ir nepamatyti to gėrio, kurį mini visi. Bet greitai visą skepticizmą teko stumti į šalį, nes visą laiką skaitydama šypsojausi. Ir netgi užvertusi paskutinį puslapį negalėjau atsikratyti viso gėrio, kurio tiek daug buvo knygoje. Neabejotinai prie bendro įspūdžio prisidėjo iliustracijos, kurios charakteringai pateikė personažus, jų mimikas ir žvilgsnius – nupiešti momentai, kurie papildė tekstą, parinkti išties tinkamai. Labai miela knyga, jaukiai ir natūraliai įsimylėjimą pateikusi. Nors siužetas ne vien tik linksmas, kadangi buvo ir rimtesnių temų ar siužetinių vingių (patyčios, gėda dėl savo jausmų ar kt.), bet vis vien pagrindu išliko šviesa, supratimas, palaikymas. Dabar lengva patikėti, kodėl kai kurie žmonės ir serialo žiūrėjimą, ir serijos skaitymą kartojo.

Džiaugiausi, kad kitų knygų serijos dalių neturiu namuose, nes gali būti, kad bent jau antrąją knygą būčiau dar tą patį vakarą perskaičiusi. Kita vertus, viliuosi, kad kada nors jei ne lietuviškai, tai angliškai pavyks jas perskaityti.

13.35. Miriam Toews „Moterų pokalbiai“

„Moterų pokalbiai“ – tai grožinis pasakojimas, tačiau autorė rėmėsi tikrais įvykiais, nutikusiais 2005-2009 m. Bolivijos Manitobos nausėdijoje (skaičiau šį straipsnį, tačiau rastumėte ir daugiau), kai keli vietiniai vyrai išprievartavo daugiau nei pusantro šimto moterų. Knygoje minima Moločnos nausėdija, o pasakojimas prasideda nuo įvykių, kai apkaltinti vyrai buvo sulaikyti, o moterys turi priimti sprendimą, ką joms daryti, kol įtariamieji dar nepaleisti namo.

Galiu tik pritarti skaičiusiems, kurie minėjo, kad didžiausias šios knygos minusas – pasakotojas. Nors knyga yra apie moteris, jų kasdienybę, įpročius minėtoje nausėdijoje, o taip pat nusikaltimus, kuriuos atliko vyrai, pasakotojo vaidmuo paskiriamas vyrui. Žinoma, tokio pasirinkimo motyvai paminimi, bet tai negelbsti bendram vaizdui. Istorija, kuri turėjo tapti jautriu, emociškai nelengvu pasakojimu, buvo bespalvė, nyki, tolima, be jokio asmeniškumo, nors kiek pajaučiamų skaudulių. Taip ir norėjosi įlįsti į tų moterų vidų ir išgirsti jų balsus, išgyvenimus ir mintis, kurios priklauso joms, o ne skaityti šį bejausmį tekstą. Buvo nesyk akcentuojama, kad pasakotojas stengiasi užrašyti viską, ką mato ir girdi, dalyvaudamas šiuose susirinkimuose, o į jį patį dėmesys nekreipiamas, bet sunku patikėti, kad gyvendamos patriarchalinėje santvarkoje jos jautėsi taip pat laisvai, kaip jaustųsi tuomet, jei susitikimuose dalyvautų vien tik moterys. Juolab, kad ir pasakotojas įterpdavo minčių iš savo varpinės – dažniausiai tai buvo dūsavimai iš meilės vienai susirinkimo dalyvei. Absoliučiai nereikalinga ir nieko pasakojimui nedavusi siužetinė linija, labiau tik erzinanti, kad dėmesys nuo pagrindinės temos nukreipiamas į visai nederančius prie bendros nuotaikos veikėjo išgyvenimus. Kai pasakojama apie moteris, kurios buvo nesyk prievartautos, kai kurios – išprotėjusios, o tarp pažįstamų yra ir prievartautų vaikų, ir nusižudžiusių moterų, kurios svarsto, ką joms daryti, abejoja apie savo galimybes ištrūkti į pasaulį, kurio visiškai nepažįsta, tiesiog nepavyksta gailėti meilę be atsako išgyvenančio vyro. Viršuje minėtas straipsnis daugiau emocijų sukėlė nei skaityta knyga.

Kaip jau užsiminiau, pasakojama apie moteris, kurios sprendžia, kaip reikės elgtis, grįžus įtariamiesiems. Tarp kalbų, susijusių su galimais sprendimų variantais, įterpiami pamąstymai apie laisvę, atsakomybę, kasdienybę, moralę. Jos kalbasi, kai kada ginčijasi, daug ką nutyli. Bet skaitant galima suprasti, kodėl gali būti taip sudėtinga padaryti vieną ar kitą sprendimą, kodėl net patyrus smurtą, pažeminimą ir neteisybę vis tiek tarp variantų atsiranda mintis tiesiog nedaryti nieko ir gyventi toliau taip, kaip iki šiol.

Visgi tai viena tų knygų, kurių man nevertėjo skaityti iki galo. Bet perskaičiau. Gal kada išmoksiu nepatinkančias knygas dažniau dėti į šoną. Tikiuosi.

Radau, kad bus filmas, kurį norėsiu pažiūrėti vien dėl surinktų aktorių (Rooney Mara, Frances McDormand ir kt.). Women Talking turėtų pasirodyti šiemet. Daugiau informacijos – čia.

13.34. Ian McEwan „Vaiko gerovė“

Ne taip ir seniai perskaičiusi „Amsterdamą“ sakiau, kad rašytojui kada nors duosiu paskutinį šansą, pasiėmusi skaityti namie turimą „Vaiko gerovę“. Tiesa, po įrašu atsirado komentaras, paskatinęs neišmesti „Šeštadienio“ iš norų sąrašo. Kadangi „Vaiko gerovė“ paliko gerą įspūdį, manau, kad ateity reikės susirasti ir pastarąją.

Romanas pasakoja apie Fioną, 59-erių teisėją, kuri dirba su vaikų gerovės bylomis. Fiona yra itin gerai vertinama savo srities profesionalė, tuo tarpu asmeniniame gyvenime jai klostosi prasčiau. Pagrindine knygos byla, kuri išjudina moterį iš sąstingio, tampa septyniolikamečio vaikino, sergančio leukemija, atvejis. Jis ir jo tėvai priklauso Jehovos liudytojų bažnyčiai. Kraujo perpylimas, kuris lieka vieninteliu būdu, galinčiu išgelbėti sergančiojo gyvybę, pagal Jehovos tikėjimą, yra draudžiamas, tad jie visi atsisako gydymo. Tačiau gydymo įstaiga tai mato kaip šiurkštų pažeidimą ir religijos, o ne sveiko proto nulemtą sprendimą. Fiona privalo per trumpą laiką nuspręsti, kuri šalis yra teisi.

Pirma knygos pusė tapo įdomiausia knygos dalimi. Net nelabai galvojau, kuri istorija ar kokia priežastis galėtų sukoncentruoti siužetą į vieną situaciją, nes to visai nepasigedau. Teismą pasiekiančios bylos domino ne tik savo aplinkybėmis, bet ir tuo, kaip viską apsvarstyti turi teisėjas, kokios galimos pasekmės gali įvykti, jei sprendimas pasirodys ne toks teisingas kaip buvo iki tol manyta. O kur dar žiniasklaida, kuri visas įdomesnes bylas visuomenei nušviečia su smulkiausiomis detalėmis bei dažniausiai pasirinkdama vieną konkrečią pusę. Kai kurios bylos tokios komplikuotos, kad atrodo tiesiog neįmanoma priimti tinkamos išeities, nes tiek vienas, tiek kitas sprendimas turės kažkokią žalą. Negana to, kai prijungiama religija (nebūtinai Jehovos liudytojai, buvo ir kitokių atvejų) bei kultūriniai skirtumai, išlaikyti profesionalumą ir surasti teisingiausią bylos baigties variantą yra tik dar sudėtingiau. Tad skaitant dirba smegenys, nes nejučia svarstydavau, o ką, mano nuomone, vienoje ar kitoje situacijoje reikėtų rinktis. Tekstas nėra įmantrus, gal kiek ir sausokas (anotacijoje minimas britiškas humoras nelabai mane pasiekė. Kiek tai mano abejingumo pasekmė, o kiek vertimo – nesiryšiu spėlioti), bet tai netrukdė, kad ši pasakojimo dalis įtrauktų, išties nesinorėjo knygos dėti į šalį.

Siužetui apsistojus ties anksčiau minėta byla apie leukemija sergantį Jehovos liudytojų sūnų, įdomumas kiek prislopo. Kažkiek tuštumos atsirado, t.y. teksto blokų, kuriuos norėjosi perbėgti akimis pernelyg neapsistojant. Na bet įtariu, jog daugiausiai įtakos sumažėjusiam susidomėjimui turėjo tai, kad sergančiajam iš karto pajaučiau antipatiją. Niekaip negalėjau nuo to atsiriboti, kad ir logiškai mąstant jo elgsena suprantama, tad neaišku iš kur toks mano nusiteikimas. Pabaiga daugiau mažiau nuspėjama, bet iki jos einama tvarkingai, na, ir kažko kito tinkamesnio šiai istorijai neįsivaizdavau, tad likau patenkinta.

Pasakojimas lėtas ir be veiksmo, o teksto ne tiek ir daug, kiek gali pasirodyti (raidės didelės. Jau esu tame amžiuje, kai nekritikuoju jų, nes patogu skaityti, kai smulkaus šrifto akys nebenori). Socialinės temos, moraliniai klausimai, bylų aprašymai – netikėtai nustebinusi knyga, kuri pagal sukeltą įspūdį atsiduria antroje vietoje po „Atpirkimo“ skaitytų I. McEwan knygų reitinge.

2017-aisiais knyga buvo ekranizuota, pagrindinius vaidmenis atliko Emma Thompson ir Stanley Tucci. Daugiau informacijos imdb puslapyje.

13.30. Kristen Roupenian „Matau, kad nori“

Birželį baigiau su apsakymais. Visiškai tokiais, kokie man patinka. Geriausias pavyzdys iš jau skaitytų – Samantos Schweblin kūryba. „Matau, kad nori“ rinktinė išties turi panašumų.

Gal banalu, bet į tokį viršelį niekad nebūčiau atkreipusi dėmesio. Visgi kai nei autorė, nei pati knyga visai negirdėta, vizualus pristatymas tampa svarbus vien tam, kad ją norėtųsi paimti į rankas ir peržvelgti anotaciją.

Keisti, kai kada nustebti privertę apsakymai, kuriuos skaitant nesyk sukosi mintis: kas čia vyksta? Yra šiek tiek nepaaiškinamos mistikos, bet vis tik dažniausiai pasakojimai realistiški. Ar baisūs? Nepasakyčiau, labiau nemalonūs ir nejaukūs. Pradžioje stebinantys, vėliau jau pasijaučia stilistika, tad lieka tik atsargumas, lengvos spėlionės apie tai, kaip šįkart viskas bus sunarpliota. Atrodo, neilgi tekstai, bet autorei pavyko sukurti atmosferą juose puikiai.

Skaičiau ir nenorėjau, kad apsakymai baigtųsi, nes prailgo tikriausiai tik vienintelis („Geras vaikinas“), visi kiti daugiau mažiau buvo tokie, kurie skatino grįžti prie knygos. Labai patiko anotacijoje išsakyta mintis, kad nors istorijos dažnai verčia jaustis nepatogiai, erzina, sukelia nemalonius jausmus, bet tuo pačiu vilioja eiti į priekį. Nes būtent taip ir buvo.

Keistos, nemalonios, kai kada šlykštokos literatūros mėgėjams.

Vienas iš apsakymų – „Kačių mėgėjas“ – sulauks savo ekranizacijos ateity, daugiau informacijos apie tai – nuorodoje.

13.29. John Steinbeck „Apie peles ir žmones“

Planavau skaityti sekmadienį, bet atsiverčiau ir supratau, kad negaliu palikti jos dienai. Matyt, jaučiau, kad dar reikia kažkur padėti tas ašaras, kurių neišlaisčiau, skaitydama „Sofi pasirinkimą“.

„Apie peles ir žmones“ – labai elementarus, neilgos apimties kūrinys, kurio pabaigą galima nuspėti perskaičius pusę (jei ne mažiau). Tad ir pasakoti apie siužetą, kai tų puslapių vos 125, nėra reikalo. Prisipažinsiu, kad net numanydama pabaigą, įpusėjusi knygą, atsiverčiau paskutinį lapą ir jį perskaičiau. Ten radau tai, ko tikėjausi. Ir kai po to skaičiau toliau ir galop vėl priėjau paskutinį lapą, vėl skaičiau jį. Ir buvo tos pačios emocijos kaip ir pirmąsyk skaitant. Dar dvejojau vertinimą žymėdama, bet nepagailėjau penketo (penkiabalėje sistemoje goodreads). Visgi, kaip nesyk minėjau, paskutiniu metu retai nutinka, kad taip emociškai paliestų grožinė literatūra.

Galvoju, kad šioje istorijoje viskas taip sudėliota, kad skaitytojas arba susijautrins dėl kiekvieno mažmožio, arba vartys akis, mąstydamas, kad autorius puikiai žinojo, kaip paveikti skaitytoją, tad sudėjo į vieną istoriją visas geriausias sudėtines dalis. Ir neretai aš būnu ta skeptiškoji, bet man čia buvo viskas taip vietoje ir laiku. Tie pasakojimai apie namuką ir triušius, su visais pasikartojimais – toks naivus ir liūdesiu persmelktas grožis apie tokią paprastą svajonę. Net ir gretutinės linijos, kur antraeiliai veikėjai pasakoja savo istorijas, persmelktas vienatvės (atrodė, kad ten visi iki vieno – tokie pat, nepaisant rasės ar užimamos vietos ūkyje), buvo liūdnai gražios. Ir susenęs šuo. Ir juodaodis, turintis savo atskirą kampą. Ir viena tarp vyrų ūkyje gyvenanti šeimininko marčia. Detalė po detalės ir gavosi puikus pasakojimas.

„Apie peles ir žmones“ buvo ekranizuota daugybę kartų. Išrinkau dvi populiariausias/ryškiausias ekranizacijas. Pati pirmoji – 1939-ųjų metų – buvo nominuota keturiems Oskarams (geriausio metų filmo bei garso, muzikos kategorijose). 1992-aisiais pasirodęs Of Mice and Men apdovanojimų nerinko, bet neprastas bendras įvertinimas ir John Malkovich viename iš vaidmenų skamba visai įkvepiančiai.

13.28. William Styron „Sofi pasirinkimas“

Kai jau nė viena skaitoma knyga nebedžiugino, nusprendžiau išsitraukti tokią, kuri buvo nustumta į eilės galą. Nors mane ji labai domino, bet jau ilgą laiką labai retai į rankas paimu stambesnės apimties knygas, o ši turi net apie 650 puslapių. Tačiau prisiminusi, kad šiemet labiausiai patikusi knyga buvo taip pat solidi („Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“, 560 psl.), pagalvojau, kad ir čia gali kažkas gero gautis. Na, bent vienas privalumas – ilgam pakaks vienos knygos ir po jos nereiks mėtytis, renkantis kitą (dabar juokinga, nes kitą išsirinkau dar nė nebaigusi šios skaityti ir įveikiau tą pačią dieną, vos užvertusi „Sofi pasirinkimą“, bet apie tai – kitame įraše).

Koks sodrus, įvairių temų, emocijų negailintis romanas! Iš pažiūros – lyg ir nieko mandro, panašias anotacijas turi nemažai šiomis dienomis leidžiamų istorinių romanų. Dabartyje – 1947-ųjų Niujorkas, 22-ejų pradedantysis rašytojas Stingas susipažįsta su nenuspėjamu žydu Natanu bei jo mylimąja gražuole lenke Sofi. Stingas ne tik ima leisti laiką su naujaisiais pažįstamais, bet ir išgirsta Sofi gyvenimo istoriją – nuo pat vaikystės iki išgyvenimo Aušvico koncentracijos stovykloje bei susipažinimo su Natanu. Tačiau tik panirus į abi siužetines linijas, kurios pinasi, atskleisdamos vis daugiau skausmo, pasekmių ir to, kas darė įtaką ateities sprendimams bei pasirinkimams, visu gražumu atsiskleidžia autoriaus kruopščiai užrašytas pasakojimas.

Nors skausmingų momentų netrūksta, tačiau rašytojas jais neužsižaidžia. Net pats Stingas vienoje vietoje padaro išvadą, kad klaidingai pradžioje manė, teigdamas, kad supras Sofi ir jos išgyvenimus, kad perpras Aušvicą. To neįmanoma padaryti, tai, kas vyko ten, buvo taip kompleksiška ir protu nesuvokiama (į klausimą, kur buvo Dievas, atsakoma: o kur buvo žmogus?). Todėl nebūtina visko papasakoti smulkiai, nes nesvarbu, kiek būtų detalizuojama, pilnai suvokti visko nepavyks. Tad ir Sofi pasakoja taip, kad būtų galima maždaug įsivaizduoti, kas ten vyko, bet daug ką nutylėdama, pateikdama abstrakčiau, keliais sakiniais apibūdindama kelių mėnesių gyvenimo eigą. Ir tai nėra vienas tų romanų, kur prisimenamoje praeityje buvo ašarų kalnai, o esamuoju laiku vyksta ramus gyvenimas, kol kas nors (paprastai jaunesnė giminaitė) prakrapšto šašą. Dabarties siužetinėje linijoje Sofi vis dar išgyveno tai, ką patyrė koncentracijos stovykloje, tą puikiai rodė ne tik jos žodžiai, bet ir elgesys, kuriamų santykių su kitais ypatumai.

Aprašomoje dabartyje netrūksta stiprių veikėjų emocijų. Visi trys pagrindiniai veikėjai – išraiškingi personažai, kurių skausmingi išgyvenimai susiję su visiškai skirtingomis patirtimis bei priežastimis. Yra Sofi – daugiau nei trisdešimties metų moteris, kuri išgyveno artimųjų netektį bei Aušvico baisumus. Jos vienintelis šviesulys – muzika. Na, ir Natanas, kuris dėl siužeto eigoje išaiškinamų priežasčių yra absoliučiai neprognozuojamas žydas, jautriai reaguojantis į bet kokią informaciją apie Holokaustą. Šie du komplikuoti žmonės rado vienas kitą, ir niekaip nesugeba paleisti. Atrodė, kad net ir aplinkiniai jau susitaikė su jų santykių dinamiškumu ir nesibaigiančiomis dramomis. Na ir Stingas, šios knygos pasakotojas – jaunas, dar naivus svajoklis, kurio artimiausi norai – parašyti knygą bei prarasti nekaltybę. Viena vertus, jo problemos ir verkšlenimai subanalėja, vietomis netgi suerzindavo, juk šalia pasakojama tokia istorija kaip buvimas Aušvice. Kita vertus, pakanka kažkiek atsitraukti, kad būtent šios prieštaros tarp veikėjų išgyvenimų ir to, kas kiekvienam svarbu, ir pasirodytų kaip viena iš stiprybių, dėl kurios knyga tampa verta skaitymo.

Knyga pripildyta inteligentiškumo: personažai apsišvietę, tad ir diskusijų ar monologų, kurie ne tik nušviestų to meto žmonių nuotaikas, požiūrį į istoriją ar tuometinius įvykius, meną netrūksta. Įdomiausia, kad čia nėra šventųjų, visi personažai savaip komplikuoti, jiems nesvetimas visas spektras jausmų, tad bus juoko, pykčio, aistros, net trumpalaikių ramybės akimirkų.

Nežinau, kas būtent padarė įtaką, bet net ir žinodama apie Sofi pasirinkimą (ačiū „Pakankamai gera motina“, kurioje apie jį buvo paminėta kelissyk, tad net kai galvojau, kad pamiršau, pradėjusi skaityti supratau, kad visgi ne), sulaukusi to momento, kai apie jį papasakojama, vis tiek nuverkiau partiją. O jau galvojau, kad visai bejausme esu tapusi (ne tik netapau, bet ir suradau dar vieną knygą, kuri visu gražumu atskleidė mano jautrumą. Taip, vėlgi kalbu apie tą, kuri tapo 29-ąja šiemet skaityta).

Ir nors man vis tiek atrodo, kad šį tą buvo galima sutraukti, kad nebūtų ji tokia didelė, bet bendrai – labai geras, vertas skaitymo romanas. Net tiems (o gal ypač tiems), kurie vengia visų Aušvico bibliotekininkių, bet nori gero istorinio romano.

1982-aisiais buvo sukurtas filmas Sophie’s Choice, kuriame vaidinusi Meryl Streep už Sofi vaidmenį laimėjo ne vieną apdovanojimą.

13.22. Jānis Joņevs „Jelgava 94“

1994-ieji, Latvija. Po Kurt Cobain mirties, apie Nirvaną sužino net ir tie, kurie visai neklausė tokios muzikos. Keturiolikmetis moksliukas Janis – vienas iš jų. Paauglio gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis: namie atsiranda gitara, kuria bando mokytis groti, ilgėja plaukai, atsiranda draugų ir naujų laisvalaikio leidimo būdų, o muzikos klausymas, koncertai ir vis naujų įrašų gavimas tampa būtinybe.

Skaitydama pagalvojau, kad tiek lietuviškosios devyniasdešimtųjų metų siužetus turinčios knygos, kurių ne vieną skaičiau, tiek ir „Jelgava 94“ dažniausiai paremtos nostalgija, t.y. skaitytojų nostalgija nebūtinai laikmečiui, bet labiau vaikystei ir jaunystei. Ir čia susiduriu su ta pačia problema. Nors kai kurios detalės ir būna pažįstamos, bet jei aprašomos situacijos nekelia nostalgijos, o pats siužetas niekur neveda (personažai tiesiog gyvena, jokių pašalinių rimčiau paknaisiotų temų – egzistencinių, santykių, staigi pabaiga), tai lieku nuobodžiaujanti. „Jelgava 94“ – viena tokių knygų.

Visgi pradžia nuteikė pozityviai. Pagrindinio veikėjo transformacija, aplinkinių reakcijos į tokius pokyčius vietomis kėlė juoką. Ne tik paminėti, bet ir paaiškinti įvairūs roko ir metalo subžanrai, išvardinta daug Janiui bei jo draugams įtaką dariusių muzikos grupių bei dainų, tad tiems, kurie dar tik pradeda domėtis šiais žanrais, verta su savimi turėti užrašinę. Na, bet galiausiai, kai jau veikėjas visiškai įsiliejo į naująjį draugų būrį ir iki tol nepažintą kasdienybę, įdomumas dingo. Maždaug pusę perskaičiusi, knygos neliečiau keletą savaičių, kol šiandien pasakiau sau, kad arba baigiu, arba atsisveikinu visam laikui. Smalsumas nugalėjo, tad užbaigiau. Nors viso vidurio galėjo dėl manęs ir nebūti (arba gerokai trumpesnis), nes įsivyravo monotonija bei pasikartojimai, bet paskutinė dalis vėl grąžino susidomėjimą. Savotiškas jausmas buvo skaityti, kaip jau dešimtmetį nuo bet kokios panašios muzikos, metalistų draugų ir lėbavimų atsitraukęs bei rimto suaugusiojo gyvenimą gyvenantis veikėjas spontaniškai savotišku būdu grįžta į paauglystę. Dabar mąstau, kad tuo atveju, jei perėjimas nuo paauglio metalisto iki niekuo neišsiskiriančio suaugusiojo būtų aprašytas išsamiau, gal ir daugiau prasmės matyčiau istorijoje ir tokiame kiekyje puslapių.

Tad tikiu, kad patiks tiems, kurie patys jaunystę leido klausydamiesi roko ir metalo, eidami į neaiškias pogrindines vietas, metalistų susirinkimo vietas, susidurdavo su skustagalviais, svajojo sukurti (ar net buvo sukūrę) muzikos grupę ar nori prisiminti dainas, kurios siejasi su įsimintinais to meto įvykiais. Žinoma, visa tai galioja ir tiems, kurie dar tik dabar išgyvena tokią jaunystę. Įrašų iš neaiškių vietų pirkti nebereikia, bet visa kita greičiausiai sukels panašias emocijas kaip ir tiems, kurie visa tai išgyveno prieš daugiau nei dešimtmetį.

Romano tiražas Latvijoje kartotas net penkis kartus (tokia informacija buvo 2018-aisiais, kai pasirodė lietuviškas vertimas. Todėl situacija gali būti pasikeitusi), tad galite neklausyti manęs ir patys perskaityti bei įvertinti.

2019-aisiais pasirodė ir latvių kurta romano ekranizacija Jelgava 94. Matau, kad prieš porą metų buvo galimybė ją pamatyti ir Lietuvos kino teatruose Baltijos kino dienų metu.

13.19. Osamu Dazai „Netekęs teisės būti žmogumi“

Jodzo istorija – tai dar vienas pasakojimas (tik kur kas senesnis, parašytas penktajame XX a. dešimtmetyje) apie žmogų, kuris visą gyvenimą jautėsi nesuprastas. Tokios knygos jau kurį laiką ant bangos, o aš esu viena tų skaitytojų, ieškančių ir su malonumu skaitančių tokios tematikos istorijas.

Tik tiek, kad paprastai tokiose knygose norisi suprasti, kas nutiko, kad žmogus taip jaučiasi. Tuo tarpu šioje knygoje bandoma įteigti, kad nieko nebuvo – jis jau toks gimė, negebantis prisitaikyti prie visuomenės. Verčiant puslapius, galima artimiau susipažinti su pagrindiniu personažu. Tekstas – lyg sąmonės srautas, kurį skaitant aiškėja tiek Jodzo mintys, tiek gyvenimo įvykiai. Skaityti lyg ir įdomu, pasakojimas įtraukia – perskaičiau per dieną, kas man jau visai nebebūdinga. Tik visgi nedingo pojūtis, kad šįkart tai nėra ta knyga, kurią iki galo pajausiu, o veikėją suprasiu. Viskas taip tolygiai eina, kad nesijaučia nei pradžios, nei pabaigos taškas. Aišku, puikiai suprantu, kad nebūtinai turi būti konkretus įvykis, kuris paskatintų slogią, depresišką būseną ar suicidines mintis. Visgi, nors vietomis veikėjo mintys pasirodė ir pažįstamos, bet galbūt tas vienodumas bei paties personažo gyvenimas trukdė tam, kad kur kas geriau pajausčiau kūrinį. Dar truputį suerzino pabaiga, kai buvo teigiama, kad šiaip jau jis buvo geras žmogus, tik galėjo negerti. Labai dažnai girdėta frazė ir kasdienybėje, gal todėl ir kliuvo. Galvoju, kad alkoholizmas ir su tuo susiję sprendimai man irgi galėjo trukdyti. Viena, kai tai yra fonas (pavyzdžiui, Ch. Bukowski knygose), o kas kita, kai priklausomybė yra svarbi siužetui detalė. Bet čia jau mano asmeninis santykis su tuo turi įtakos.

Patiko mintys apie tai, kad visuomenė – tai žmogus. Todėl kai sakome, kad visuomenė įvertins, pasipiktins ar pan., tai juk iš tiesų galvoje turime save ar kitus konkrečius žmones. Tik kažkaip lengviau viską suversti tai abstrakčiai visuomenei.

Radau dvi ekranizacijas: 2010-aisiais pasirodžiusį vaidybinį filmą, o 2019-aisiais – anime.

13.18. Greg Sestero, Tom Bissell „The Disaster Artist“

2003-aisiais pasirodė daugelio geriausiu blogiausiu filmu laikomas „The Room“. Jo režisierius, scenaristas, vienas iš prodiuserių bei pagrindinis aktorius yra Tommy Wiseau. Filmas pasakoja apie Džonį (T. Wiseau), kuris sužino, kad jo sužadėtinė išdavė jį su geriausiu draugu Marku. Marko vaidmenį atliko Greg Sestero, vienas iš knygos bendraautorių, o „The Disaster Artist“ – pasakojimas apie „The Room“ atsiradimą ir filmavimo procesą.

Pusę knygos buvau perskaičiusi praeitų metų birželio pradžioje. Nors buvo įdomu, bet visai neplanuotai atidėjau ją iki šio mėnesio (taigi, vos ne metų pertrauką padariau), na, ir šįkart per keletą dienų užbaigiau likusius skyrius. Prieš skaitant rekomenduoju peržiūrėti „The Room“, nes kitu atveju nebus taip įdomu skaityti. Pati filmą žiūrėjau prieš keletą metų, o taip pat mačiau ir 2017-aisiais pasirodžiusią puikią komediją „The Disaster Artist“, kuri pastatyta remiantis šia knyga. Pastarąjį filmą galima žiūrėti ir po knygos, žinoma, nesitikint, kad viskas, kas aprašyta, bus įtraukta į siužetą.

Tommy Wiseau yra neabejotinai įdomi asmenybė. Nesunku patikėti, kad G. Sestero aprašė jį būtent tokį, koks jis iš tiesų ir yra (ar bent buvo tuo metu. Metai bėga, tad gal ir kažkiek pasikeitė). Ir čia atsiranda dvejopas įspūdis. Viena vertus, istorija juokinga savo absurdiškumu, o T. Wiseau elgesys bei sprendimai verčia kilnoti antakius. Kita vertus, pajausti empatiją šiam žmogui irgi lengva. Tommy – vyras, slepiantis savo tikrąją tapatybę bei amžių, vienišas, besijaučiantis nesuprastas, turintis visokiausių baimių ir didžiulę svajonę, kurią stengiasi įgyvendinti tuomet, kai visi aplinkui juokiasi. Man atrodo, čia yra knygos stiprybė – atskleisti pagrindinę pasakojimo figūrą kaip sudėtingą, nevienapusišką charakterį. O tokiu atkaklumu ir pasiryžimu išpildyti iš pažiūros beprotišką svajonę gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas.

People will be shocked. It will be big drama. After my creation, people will not sleep for two weeks.

Ir tuomet yra pats Greg Sestero. Skaitant galima pajausti, kad Greg’as iškelia save kaip geresnį: jis greitai suprato, kad filmas bus prastas, įžvelgė T. Wiseau pastangų tapti žymiu aktoriumi beviltiškumą, rašė apie aplinkinių pašaipas, nukreiptas į Tommy, prie kurių prisidėdavo ir pats Greg’as. Ir vis dėlto nė sekundei nesuabejojau, kad šioje istorijoje jie absoliučiai lygūs. Knygoje daug dėmesio skiriama jų abiejų draugystei bei paties Greg’o bandymams išgarsėti, gauti vaidmenų, iš kurių galėtų pragyventi. Ir ten viskas taip komplikuota, kad atmetus išvaizdos ir bendravimo gebėjimų skirtumus, atrodo, jog ne tokie jau jie ir skirtingi. Beje, anot imdb.com, T. Wiseau kuria filmą, kuriame vėl pasirodys ir Greg Sestero. Neatrodo, kad knyga pakenkė jų draugystei.

O labiausiai nesitraukė mintis apie kantrybę. Kiekvienam filmo kūrimo komandos nariui kantrybės reikėjo tiek, kad net nesistebiu, jog ne vienas pasitraukė taip ir nebaigęs numatyto darbo.

Apibendrinus, reikia pamatyti ir po to paskaityti (ar bent peržiūrėti J. Franco filmą), kad būtų galima visiškai suprasti T. Wiseau ir jo garsiojo „The Room“ fenomeną.

13.15. Sally Rooney „Conversations with Friends“ / „Pokalbiai su draugais“

Pamilti „Normal People“ buvo paprasta. Visgi su „Conversations with Friends“ taip lengva nebuvo.

Viena vertus, abi knygos turi nemažai panašumų. Tikriausiai ne veltui daug kas teigia, kad S. Rooney vis perrašo tą pačią istoriją. Tai man netrukdo, nes jos panašios tais momentais, kurie man ir patiko. Pagrindiniai personažai – komplikuoti, kamuojami abejonių, linkę į savidestrukciją. Ryšys, užsimezgantis tarp veikėjų, dialogai – tai, kas įtraukia, skatina skaityti, o perskaičius – ieškoti, kas dar iš rašytojos kūrybos yra likę neperskaityta.

Kita vertus, skaitydama „Conversations with Friends“ kurį laiką negalėjau suprasti, ar man ji apskritai patinka (atmetus tai, ką minėjau ankstesnėje pastraipoje). Aprašomos situacijos kai kada vertė raukytis dėl jų absurdiškumo, o personažų ryšys pasirodė trūkinėjantis, konfliktai toli gražu ne visada įtikindavo. Galvoju, kad man pritrūko pojūčio, jog Niką ir Frances išties skiria maždaug dešimties metų skirtumas, nes jų bendravimas ir elgesys atrodė lyg bendraamžių. Knygoje rutuliojamos santuokos, ištikimybės, draugystės temos gali kelti įvairiausių minčių ir diskusijų, bet net ir susikertant mano ir veikėjų požiūriams, nebuvo pikta, tad tvirtai galiu teigti, kad S. Rooney geba rašyti istorijas taip, kad net ir visai nesižavint kai kuriais veikėjų poelgiais, galima jausti prielankumą pačiam tekstui. Beje, kad ir kaip realybėje nelinkėčiau tokios pabaigos, bet man ji pasirodė labai tinkama.

Na, ir grįžtant prie to, kas mane žavi rašytojos kūryboje – jos gebėjimas perteikti veikėjų savijautą taip, kad vienur ar kitur randu save, kažkokią emociją, kurią kažkada yra buvę sunku įvardinti ar apibūdinti. Gal todėl visai nesistebėčiau jei ši, lygiai kaip ir „Normal People“, vis išlįs iš atminties.

Jau skaitydama knygą pamačiau, kad ją pradėjau pačiu laiku, nes po mėnesio pasirodys serialas. Planuoju žiūrėti.