8.36. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Uvė – 59-erių vyriškis, mėgstantis pastovumą ir tvarką. Todėl jis visą gyvenimą vairuoja tos pačios markės automobilius, kasryt patikrina kvartalą, kuriame gyvena, ar nebuvo nusižengta taisyklėms bei niekada nepraleidžia progos pasiginčyti, įrodinėdamas savo tiesą. Aplinkiniai jį laiko bambekliu ir stengiasi kuo mažiau veltis į ginčus (arba kaip tik tai daro, kad jį paerzintų). Tačiau į kaimynystę atsikrausčiusi šeima, kuri nuo pat pradžių palieka Uvei prastą įspūdį, netrukus sujaukia vyro gyvenimą, o pamažu vis labiau atsiskleidžia, kad pagrindinis veikėjas – ne toks ir piktas bei nedraugiškas, koks gali pasirodyti.

Girdėti neblogi atsiliepimai bei tai, kad jau sunkiai ką beišsirenku skaityti, nulėmė tai, kad nusprendžiau pamėginti, pasiimdama šią knygą. Ir pradžioje nusivyliau, kadangi įtarimai, kad mane veikėjas gali ne prajuokinti, o erzinti, pasitvirtino. Visgi po kelių skyrių įvyko kažkoks perversmas galvoje ir to susierzinimo, kuris buvo, nebeliko. Tiesa, realybėje tokio žmogaus kaip Uvė vengčiau, bet knygos kai kada ir skirtos tam, kad būtų galima pabūti su tokiais, kurie šiaip jau nei patiktų, nei apskritai kažkokią bendrą kalbą pavyktų išvystyti.

Atrodo, kad Uvės gyvenimui praskaidrinti vis atsiranda kokia itin ryški moteris. Pirmoji – jo žmona galop tapusi Sonja, kuri buvo visiškai kitokia nei Uvė (kaip kelissyk buvo rašyta: jei Uvei gyvenimas buvo arba juodas, arba baltas, tai Sonja buvo visos jo spalvos), privertusi vyrą pajausti, kad jis nebe tiesiog egzistuoja, o gyvena. Ir štai, po kiek laiko nuo Sonjos mirties atsikrausčiusi į kaimynystę Parvanė, du vaikus auginanti, trečio besilaukianti ir su visišku kerėpla gyvenanti moteris, savo atkaklumu ir smarkiu būdu išjudina Uvę iš sąstingio, kuriame jis yra. Žinoma, atsiranda ir kitų veikėjų, jau nekalbant apie atklydusi vargingos išvaizdos katiną, kurie padeda Uvei neatsiriboti nuo visų.

Romano stiprybė – gebėjimas laviruoti tarp įvairiausių emocijų – vietomis juokinga, vietomis kone graudina. Čia matoma ne tik Uvės dabartis, kur jis vis dar gedi savo žmonos, negeba įsileisti naujų žmonių į savo gyvenimą bei visais būdais stengiasi nuo jų atsiriboti, bet ir praeitis, kurioje yra nemažai skausmo, praradimų ir beprasmiškų kovų prieš gyvenimo neteisybę. Humoras, kurį žada anotacijoje, išties neprastas, kelissyk ir balsu juokiausi. Ir įdomiausia, kad humoras natūraliai įsipaišydavo ir į ne pačias linksmiausias situacijas (pavyzdžiui, Uvei nusprendus nusižudyti), tad man beliko tuo tik mėgautis. Paprastumas, nuoširdumo įspūdis yra tai, kas leidžia įsijausti į šitą liūdną, neretai tragikomišką veikėjo gyvenimą, o tuo pačiu ir pajausti simpatiją Uvei. O kai jaučiama simpatija veikėjui, tai ir skaityti būna įdomu.

Veikėjų kalbėjimas ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba (neretai tik žvilgsnių pakakdavo), gebėjimas surasti būdų, kaip prieiti prie žmogaus, nenuleisti rankų ir nepasiduoti, kantriai rodant dėmesį ir matymas, kaip po truputį Uvė keičiasi, atsiskleidžia (žinoma, išlikdamas savimi, tik tą savo užslėptąją dalį kiek atverdamas) skaitant kėlė gerą jausmą. Ir sakyčiau, kad būtent tai ir išliks prisiminimuose apie šią knygą – minėtasis geras jausmas, kuris išliko iki pat paskutinio puslapio, nepaisant visų klišių ir nuspėjamų momentų, be kurių ir šis romanas neišsivertė.

2015-aisiais pasirodė gerų atsiliepimų ir įvertinimų sulaukusi Hannes Holm režisuota romano ekranizacija En man som heter Ove (A Man Called Ove).

Reklama

8.34. Lorenzo Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“

Knygas, kurias skaičiau daugiau nei kartą, tikriausiai suskaičiuočiau ant abiejų rankų pirštų. Ir visos jos – mano vaikystės knygos, kai kurios skaitytos daugiau nei po du kartus (Lesė grįžta, Mūsų visų Madikė – tik pora iš jų). Karts nuo karto kyla minčių vėl atsiversti seniau skaitytą ir patikusį kūrinį, tačiau galiausiai arba atidedu ateičiai, arba nutariu, jog neverta apskritai, nes kyla šiokia tokia baimė, kad skaitant antrąsyk knyga nuvils, neberasiu joje to, ką radau tuomet ir kas iki dabar skatina ją minėti kaip vertą skaitymo. Kai pasirodė naujasis „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ leidimas, vis pasvarstydavau, kad visai būtų įdomu perskaityti dar kartą, pamatyti, ar ji sugebės lygiai taip pat sudominti kaip tąsyk prieš septynerius metus, kai perskaičius ji atsidūrė geriausių skaitytų knygų viršūnėje.

Kūrinys pasakoja apie keturis draugus – Lorenzą, Maiklą, Džoną ir Tomį, – gyvenančius Manhatano rajone, vadintame Pragaro virtuve. Čia apsistojusi krūva imigrantų iš visos Europos, veikia nerašytos taisyklės, kurių privalu laikytis, buriasi gaujos, o smurtas, skurdas – gyventojų kasdienybė. Berniukai kartu prisigalvoja įvairiausių veiklų, o patiriami nuotykiai padeda pabėgti nuo niūrios kasdienybės jų namuose. Tačiau vieną dieną smulkia vagyste ir paprasčiausiu pokštu turėjęs tapti sukurto plano įvykdymas baigiasi tragiškai. Berniukai nuteisiami ir išsiunčiami į Vilkinsono berniukų koloniją, kur prižiūrėtojai sukuria nuteistiesiems tikrą pragarą. Po dešimtmečio ketvertas gauna progą atkeršyti savo skriaudikams.

Pirmąsyk išleista 1995-aisiais, knyga sulaukė kontraversiškų vertinimų. Vieni ją gyrė, aprašomais įvykiais baisėjosi, pardavimai augo, o vos po metų buvo sulaukta ir ekranizacijos, kurioje vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Robert De Niro, Kevin Bacon, Brad Pitt, Dustin Hoffman ir kt. Tačiau kiti nebuvo tokie entuziastingi. „Miegaliai“ buvo pristatoma kaip tikra istorija, t.y. negrožinė literatūra. Ir tai nebe pirmoji autoriaus atsiminimų knyga – kiek anksčiau buvo pasirodžiusi „Saugi vieta“ (yra lietuviškas leidimas, irgi pilna smurto bei skurdo, tik ne tokia įsimintina), kuri sulaukė palankių vertinimų. Tiek rašytojas, tiek leidėjai laikėsi to, kad „Miegalių“ istorija neišgalvota, rašant remtasi paties autoriaus patirtimi, o pakeista tik tai, kas būtina tam, kad nebūtų atskleistos asmenų tapatybės. Buvo bandoma patikrinti faktus, teigta, kad nėra jokių įrašų ar liudijimų apie knygoje minimus įvykius (nusikaltimą, dėl kurio berniukai buvo išsiųsti į koloniją, bylą, pateiktą trečioje istorijos dalyje ir pan.) ar tai, kad L. Carcaterra metus nesirodė mokykloje. Atrodo, kad autorius vis tiek nepakeitė nuomonės, tačiau į diskusijas nesivėlė, apsiribojo teiginiu, kad būtina pakeisti tam tikras detales, jei norisi apsaugoti kitus žmones, tokiu būdu tik suteikdamas erdvės skeptikams spėlioti apie tai, kiek pakeitus detales apskritai liko tikrovės ir skatino leidžiant naujus leidimus ją priskirti prie grožinės literatūros. Tuo tarpu man skaitant rūpėjo ne tai, kiek tikra, o kiek gerai ir įdomiai pateikta istorija yra.

Pasakojimas suskirstytas į tris dalis, iš kurių spalvingumo daugiausiai yra, be abejo, pirmojoje. Joje supažindinama su Pragaro virtuve, ten vyraujančia tvarka. Pateikiamas niūrus rajono vaizdas. Čia visiškai normalu ir įprasta yra santykius aiškintis kumščiais (ir jokiais būdais negalima bandyti įsikišti ir sustabdyti), buitinis smurtas – kasdienybė, vagystės, užpuolimai, nužudymai – tai, be ko neįsivaizduojama Pragaro virtuvė. Ir štai įvykių centre pasirodo keturi berniukai, visi lyg ir skirtingi, tačiau radę bendrumų, kurie juos laiko kartu. Nepaisant visų blogybių jie sugebėdavo surasti ir šviesių momentų, o kartu praleistas laikas nutolindavo nuo liūdesio, kurio pilni jų, dar visai jaunų, vos perlipusių pirmą dešimtį, namai. Pasakojant stengtasi viską vertinti ir matyti iš vaiko perspektyvos, tik retkarčiais užsimenama ar padaroma įžvalgų, kurios priklauso jau suaugusiam pasakotojui. Toks pasakojimo būdas čia tiko, kadangi tokiu būdu akcentas uždėtas ne į tai, kokiomis sąlygomis berniukai gyveno (alkis, smurtas, tėvų nesantaika), o į pačią vaikystės sąvoką, nerūpestingumą – tam, kas bus sunaikinta. Ir be abejo, į draugystę, kuri, rodos, yra viena iš svarbiųjų temų šiame romane.

Antroji dalis – emociškai sunkiausia ne tik veikėjams, bet ir skaitytojams. Nebelieka vaikiškumo, tik beviltiškas tikėjimas, dūžtančios viltys ir vis dar toji pati palaikanti draugystė, kuri neleidžia pasiduoti net ir tada, kai nebelikę nei jėgų, nei noro gyventi. Atsimenu, pirmąsyk skaitant ašarų pralieta nemažai buvo, dabar jau tik keli graudesni momentai buvo, bet ne dėl to, kad viskas jau skaityta ar nebe taip įtaigu pasirodė, kaip tik sakyčiau, kad tai, jog jau buvau skaičiusi šį romaną, vietomis tik pagreitindavo nemalonias emocijas, kai skaitydama prisimindavau kai kuriuos įvykius, kurie dar tik įvyks, tokiu būdu nepalikdama sau vilties, kad galbūt baisieji spėjimai nepasitvirtins. Autorius aprašo pilną beprotybės ir įvairiausio smurto pilną aplinką ir tai pateikia įtikinamai. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, pritrūko ryškesnio kai kurių prižiūrėtojų pateikimo, nes, kad ir pradžioje buvo pateikti trumpi apibūdinimai, kai kurie vėliau tapo tik konkrečia pavarde, kuri siejosi su vieno iš berniukų „asmenine priežiūra“, o apkeitus vieno pavardę su kita ne kažin ir būčiau šį pokytį pastebėjusi dėl panašių elgesio ir manieros ypatumų.

Kadangi jau anksčiau minėjau apie diskusijas dėl šios istorijos tikroviškumo, negaliu praleisti to, kad būtent trečioji dalis, sudedanti visus taškus, bet tuo pačiu turinti ir nemažai banaliai skambančių sutapimų bei siužetinių posūkių, labiausiai primena ne tikrovę, o išdailintą holivudinio filmo siužetą. Išties, skaitant taip ir atrodo, kad tokia knyga negali likti neekranizuota (visgi, nepaisant tokio turėto įsivaizdavimo ir gerų aktorių, kino juosta gavosi gan blanki). Skaitant šią dalį, kurioje vaizduojami įvykiai pagrindiniams veikėjams jau užaugus, įdomu stebėti, kaip viskas supinama, kas ir kaip planuojama bei spėlioti, kas iš viso to išeis. Nors ir minėjau banalumą, sutapimus, tai netrukdė mėgautis istorija, tikriausiai todėl, kad esant tokiam siužetui, slapta ir tikėtis norisi panašios kulminacinės dalies, numojant ranka į tai, kiek įtikinamai viskas atrodo.

„Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“ – skaudus, niūrus pasakojimas apie vaikiškas klaidas, nevaikiškas pasekmes, randus, kurie taip ir neužgyja, ir stiprią draugystę. Atrodo tokia pat verta dėmesio, kaip ir pirmąsyk perskaičius.

8.32. Han Kang „Vegetarė“

„Vegetarė“ pristatoma kaip alegorinis romanas apie šiuolaikinę Pietų Korėją, o kartu – kaip pasakojimas apie maniją, pasirinkimą, bandymą suprasti vienas kitą. Jei konkrečiau, knygoje nukeliama į šių dienų Seulą, kur Jonghė, gyvenanti su vyru niekuo neypatingą gyvenimą, po susapnuoto košmaro apsisprendžia nevalgyti mėsos, pamažu jos pasirinkimai tampa vis drastiškesni.

Romanas suskirstytas į tris dalis, kiekvienoje jų istorija pateikiama vis kito naratoriaus. Pirmojoje dalyje šį vaidmenį atlieka Jonghės vyras, antrojoje – jos svainis, trečiojoje – moters sesuo. Toks pasirinkimas leido stebėti, kaip kiekvienas skirtingai vertino pagrindinę veikėją bei jos veiksmus, galop – kaip Jonghė ėjo prie tos būsenos, kurią galima matyti pačioje pabaigoje.

Atrodo, toks nereikšmingas sprendimas – nevalgyti mėsos. Tačiau jis sukelia didžiausią audrą. Aplinkiniai nesupranta jos pasirinkimo, iš pradžių galvoję, kad tai – tik trumpalaikė užgaida, vis labiau ima pykti, kadangi Jonghė nepaklūsta jokiems reikalavimams. Iš dalies jaučiamas susirūpinimas fizine sveikata, kadangi atsisakiusi mėsos moteris praranda nemažai svorio, tačiau greitai pajaučiama, kad tai nėra priežastis priversti Jonghę valgyti mėsą, visa tai daroma vien dėl principo, valdžios parodymo bei negalėjimo susitaikyti su mintimi, kad moteris, tokia pilka, tyli ir visada viskam paklūstanti (net ir vyras ją pasirinko būtent dėl to, kad ji atrodė vidutiniška ir toji, kuri nekels jokių problemų), atranda iš nežinia kur jėgų ne tik pasipriešinti, bet ir laikytis savo sprendimo iki pat galo. Romane yra ne viena aštresnė scena, viena pirmųjų ir viena iš labiausiai įsimintinų – kai tėvas savo dukrai per prievartą bando sukišti į burną mėsą, o artimieji tiesiog stebi šią situaciją. Šios scenos baigtis – dar vienas neprastas autorės sprendimas. Apskritai, „Vegetarėje“ nejaukių situacijų yra ne viena, tik tiek, kad vienos iš jų pasirodė ir tinkamos, ir įdomios, o kitos – labiau kėlė nesupratimą ir susierzinimą dėl veikėjų poelgių. Minėtą audrą, kurią sukėlė vienos veikėjos mėsos atsisakymas, galima pamatyti istorijai vis toliau rutuliojantis – griūva ne tik Jonghės santykiai su kitais, jau nekalbant apie kasdienybę, turėtą rutiną, bet ir keičiasi aplink ją esančių žmonių gyvenimai. Dabar, kaip pagalvoju, tai šis momentas yra išties viena stipresnių kūrinio pusių.

Antroji romano dalis ir buvo toji, kuri erzino dėl vieno iš veikėjų neadekvačių sprendimų. Jei tai būtų tik klausimas, kas gali būti laikoma menu, o kas ne, būtų viskas dar gal pusė bėdos. Bet čia tiesiog negalėjau ramiai skaityti ir galvoti apie tai, koks sveiko proto žmogus gali pasielgti taip su kitu žmogumi, kuris aiškiai turi psichikos sutrikimų. Aišku, galima sakyti, kad dar ne to šitame gyvenime pasitaiko ir neturėčiau stebėtis, bet tai buvo ne kiek stebėjimasis (klausimas, kas apskritai dar begali smarkiai nustebinti) kiek suvokimas, koks neadekvatus ir savanaudiškas buvo svainis. Jonghės savijauta, elgesys šioje dalyje irgi jau buvo nebe tokie įdomūs, tuo metu jau ėmiau džiaugtis, kad bent jau tiek, kad romano apimtis nėra didelė, rašymo stilius – gan paprastas, sakiniai glausti ir be kažkokių įmantrybių.

Trečioji dalis išgelbėjo romaną nemenkai. Čia Jonghės sesuo ne tik lanko savo šeimos narę ligoninėje, bet ir nemažai svarsto apie tai, kas galėjo pastūmėti prie tokios būklės, prisimena savo vaikystę, paauglystę, dėmesys skiriamas ir pačios naratorės gyvenimui, jos būsenai, kuri panaši į depresiją sergančio žmogaus. Patirtas tėvo smurtas, prisiimti vaidmenys nuo pat vaikystės (tikslas – išgyventi), visai kitaip dabar vertinamos priežastys, dėl kurių buvo pasirinktas konkretus gyvenimo partneris, negalėjimas atrasti pilnatvės pojūčio ir jautimas, kad tik vaikas laiko ją šiame gyvenime – visa tai sukasi moters galvoje, o prieš akis vis labiau nyksta Jonghė. Keliama nemažai klausimų, aplinka, rodos, išnyksta, nes kur kas svarbesnis tampa iki tol buvusios tik nereikšminga antraeile veikėja vidinis pasaulis, kuriame daug tuštumos bei mėginimo suprasti save bei savo seserį. Be abejonės, labiausiai patikusi dalis, sudedanti taškus, o kai kur paliekanti ir atvirų vietų.

„Vegetarė“ – romanas, kurį skaitydama žinojau, kad nepaliksiu užbaigti kitai dienai, nepaisant to, kad ne viskas man jame patiko, ne visi sprendimai pasirodė įtaigūs, reikalingi, kad susidomėjimas vietomis visai žemai buvo nukritęs. Nors ir teigiama, kad tai romanas apie Pietų Korėjoje vyraujančias tendencijas visuomenėje, bet galima nemažai rasti ir to, ką galima pritaikyti ir mums.

2009-aisiais ir filmas pasirodė.

8.24. Milan Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“

„Nepakeliama būties lengvybė“ – bene žinomiausias ir daugiausiai visur minimas autoriaus romanas, kurio naujasis lietuviškas leidimas gali pasigirti dar ir puikiu viršeliu.

1968-ųjų Praha. Gydytojo Tomo ir fotografės Terezos meilė, jo nuolatinė neištikimybė, jos pavydas ir naktiniai košmarai, Tomo meilužė Sabina bei su ja karts nuo karto susitinkantis Francas – pagrindiniai veikėjai, kuriais naudodamasis autorius analizuoja įvairiausius būties klausimus.

Kiekvienas veikėjas išplėtotas gan stipriai, neabejotinai privalumas yra tai, kad apie juos sužinoma iš kelių perspektyvų, taip suformuojant neblogą kiekvieno iš jų paveikslą. Pasakotojas nevengia komentuoti vieno ar kito veikėjo pasirinkimų, veiksmų, komentarai neretai išsiplečia iki keleto sustoti ir apsvarstyti iškeliamas idėjas priverčiančių pastraipų. Perėjimai nuo aprašomo veiksmo prie, paprastai tariant, filosofavimų nežymūs ir neapsunkinantys skaitymo, pačiai buvo net ir kiek keista, kaip autorius gebėjo romaną, kuris yra kur kas daugiau nei plikas siužetas, nesiūlantis nieko daugiau išskyrus išorinį veiksmą bei paviršutiniškus dialogus, parašyti taip, kad būtų lengva skaityti, nors tuo pačiu ir suvokiama, kad jis nėra lengvas.

Šviesus, melancholiškas romanas, kuris vietomis išties įtraukdavo, patiko samprotavimai ir apie atsitiktinumus, ir apie pasirinkimus ar tą pačią būties lengvybę skaityti. Tik kažkaip, lygiai kaip ir su keliomis prieš tai skaitytomis knygomis, būdavo momentų, kai viskas išslysdavo, pasimesdavo neaišku kur ir kodėl. O dabar, kai jau nuo perskaitymo praėjo dvi savaitės, jei ne dar daugiau, o mano galvoje apie ją visai nieko nebebuvo likę (kol neprisėdau rašyti ir po truputį pradėjo kilti prisiminimai, kad apie vieną ar kitą buvo kalbėta ir kad įdomių minčių buvo ne viena), pažadėjau sau, kad reikia užbaigti tokius ilgai trunkančius atidėliojimus aprašyti perskaitytą knygą. Nes vienas vargas viską išnarplioti galvoje, ypač, jei kyla jausmas, kad tai netaps itin įsimintinu kūriniu, ar pastarieji skaitiniai buvo kažkuo panašūs (net jei tai – tik nuotaika, bendras įspūdis). Bet kuriuo atveju, tai buvo seniai norėtas perskaityti kūrinys, džiaugiuosi, kad galop pasiėmiau ir išsiaiškinau, apie ką visa tai.

Ekranizacija, kaip nė kiek ir nekeista, buvo, The Unbearable Lightness of Being pasirodė 1988-aisiais, vaidina iki šių dienų vertinami aktoriai (Daniel Day-Lewis ir Juliette Binoche).

8.17. Jan Wolkers „Turkiški saldumynai“

Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Skulptorius keliauja autostopu. Sustojusiame automobilyje už vairo sėdi raudonplaukė Olga. Nors abu, rodos, iš skirtingų pasaulių (jis – laisvas menininkas, kurio pajamos svyruoja, priklausomai nuo parduotų darbų, ji – turtingų tėvų dukra, kontroliuojama motinos), bet tai netrukdo jiems likti kartu. Bent jau kurį laiką.

Jau nuo pat pradžių sužinoma, kad ji paliko jį. Po truputį tarsi dėlionės gabaliukai dėliojama istorija atskleidžiant, kokie jų santykiai buvo iki išsiskyrimo, kas vyko jų gyvenimuose Olgai išėjus. Iš tikrųjų, apie Olgą sužinoma kur kas daugiau visko – apie jos vaikystę ir paauglystę, santykius su tėvais, stipriai išryškintos kai kurios moters turėtos baimės – pasenti, susilaukti vaikų. Tai, kad apie moterį sužinoma daugiau nei apie kitą pagrindinį veikėją, kuris atlieka ir pasakotojo vaidmenį, sukuria įspūdį, kad būtent Olga čia svarbesnė. Visgi, kad ir skulptoriaus vaikystei, paauglystei ir gyvenimui iki aprašomų santykių beveik neskiriama dėmesio, vyras netampa blankesnis.

Romanas iš daugelio knygų apie meilę išsiskiria pasakojimo būdu. Galiu tik pakartoti tai, ką jau esu girdėjusi ar skaičiusi iš perskaičiusiųjų jį: pirmoji dalis primena kone pornografiją (knygos nugarėlėje minima erotika, bet galvoju, kad man šis žodis per lengvas šiuo atveju), tuo tarpu antroje kūrinio pusėje vis labiau išryškėja drama, sugriausianti pradžioje galbūt susidariusį įspūdį, kad tai – itin lengvo, pramoginio pobūdžio knyga. Negana to, pasakojime nemažai humoro, neretai tokio, kai skaitydavau, galvodavau, kas čia per nesąmonė, o tuo pat metu negalėdavau nustoti juoktis iš to, nes būdavo juokinga. Apskritai, netrūko situacijų, kai šalia juokingų momentų iš karto pasirodydavo ir visiškai rimtų, tad dinamikos trūkumu skųstis „Turkiški saldumynai“ negali. Tai, be abejonės, daro romaną nenuobodų ir lengvai skaitomą. Visgi suprantu, kad bus skaitytojų, kurie šį romaną greitai padės į šalį dėl aprašytų sekso scenų, nesuprantamo juodojo humoro, šlykštokų epizodų (mano mėgstamiausias tikriausiai tas, kuriame Olga primaitina lėlę mėsa, o po kiek laiko iš lėlės burnos pradeda lįsti kirmėlės) ar grubaus žodyno.

Privalumų šiame romane galima rasti ir daugiau. Vienas jų – draminė pusė, kuri yra ganėtinai stipri bei apimanti nemažai, besikoncentruojanti ne vien į abiejų pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių peripetijas. Atsižvelgiant į tai, kad kūrinio apimtis nėra didelė, norisi pagirti autorių už sugebėjimą ne tiek ir mažai pasigilinti į veikėjų veiksmus ir būsenas, galimas vienokių ar kitokių pasirinkimų priežastis. Taip pat, ne tik pagrindiniai, bet ir antraeiliai personažai pateikti įsimintinai, skaitant vaizduotėje neblogai susidėliojo kiekvieno jų paveikslai. Tad išties nusivyliau pamačiusi šios knygos ekranizacijai Olgos vaidmeniui parinktą aktorę, kuri bent jau iš nuotraukų neatrodo nė trečdaliu tiek efektinga, kiek pristatoma romane. Vis dėlto atrodo, kad filmas buvo ne tik gerai įvertintas tiek kritikų, tiek žiūrovų, bet ir išgarsino režisierių Paul Verhoeven (jo režisuotų filmų sąraše puikuojasi ne vienas žinomas projektas, o naujausias – 2016-ųjų Elle, apie kurį kalbos gal tik pastaruoju metu ėmė rimti).

„Turkiški saldumynai“ – atvirai, nesaldžiai ir komediją maišant su tragedija parašyta meilės istorija, galinti patikti net ir tiems, kurie sakosi meilės istorijų neskaitantys ir į S. Montefiore, J. Moyes, N. Sparks ar kitų panašius romanus rašančių autorių pusę nė nežiūrintys.

8.16. Elizabeth Wurtzel „Prozako karta“

Pamačiusi naująjį „Prozako kartos“ leidimą supratau, kad atėjo metas perskaityti ir šį, jau kultiniu tapusį autobiografinį romaną, kuriame autorė pasakoja apie savo kovą su depresija.

Gyvenimo trumpumas, kartoju aš, paverčia viską beprasmybe, kai pagalvoji apie tai, kokia ilga mirtis. Žvelgdama į priekį, nematau nieko kita, tik kaip išeisiu iš šio gyvenimo. Man sako: „Bet ne per artimiausius septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų.“ O aš atsakau: „Na, jūs gal ir taip, o aš jau ir taip mirusi.“

Elizabeth jau ankstyvoje paauglystėje savo vidinį skausmą bandė numalšinti žalodamasi save mokykloje per pietų pertraukas, o netrukus prasidėjo ir apatijos pilni etapai, kai ji tiesiog nesikeldavo iš lovos, nebesijaudindavo dėl prastų mokymosi rezultatų (nors prieš tai gauti mažiau už dešimtuką jai reiškė katastrofą) ar visko, kas aplink ją vykdavo, beveik nereaguodavo į aplinką, tik miegodavo ar verkdavo.

Galiausiai aš taip pakvaišiu nuo šių juodų bangų, kurios, rodos, vis dažniau užvaldo mano protą, ir vieną dieną imsiu ir nusižudysiu – ne dėl kokių nors didingų egzistencinių priežasčių, bet todėl, kad noriu, kad man palengvėtų tuoj pat, noriu, kad šita baisi didžiulė masė pasitrauktų nuo manęs dabar.

Besidomintiems depresija (autorei/knygos veikėjai buvo nustatyta atipinė depresija), knyga gali būti įdomi šia liga sergančio žmogaus mąstymo, elgesio pateikimu. Vietomis parašyta išties neprastai – įtikinamai, jautriai. Stengtasi paminėti ir kai kuriuos stereotipus, įsitikinimus apie šią ligą ir juos paneigti, atkreipti dėmesį į tam tikrus ligos ypatumus. Nors pasitaikė ir abejotinų momentų (pavyzdžiui, nesyk pabrėžta, kad visi jos tuometinės aplinkos žmonės, kurių tėvai buvo išsiskyrę, sirgo depresija ar kita psichikos liga, tokiu būdu apibendrinant, kad tokią patirtį turintieji yra kone pasmerkti šiuo atžvilgiu.)

Tik greitai susidomėjimas pačia knyga kažkur pasimeta. Skaitydama nesyk prisimindavau S. Plath „Stiklo gaubtą“, kurios principas panašus – pasakojama apie depresija sergančią jauną moterį, vėlgi remtasi pačios autorės patirtimi. Ir negaliu nelyginti šių knygų. Abu kūriniai lėti, greičiausiai ne vienam pasirodysiantys ir nuobodūs, bet nelabai kokios dinamikos ir verta tikėtis iš tokios tematikos knygos. Tačiau S. Plath privalumas – ji nesistengė visos knygos metu aiškinti, kad „man depresija“, „kaip jie nesupranta, kad man depresija“, „čia dėl depresijos“, ji tiesiog buvo depresija sergantis žmogus su slogiomis mintimis, apatiškumu, be jokių pasiaiškinimų ar kaltės vertimų ligai. Tuo tarpu E. Wurtzel šitai kartojo daugybę sykių,  todėl greitai pabodo. Apskritai, daug koncentravimosi į jos seniai išsiskyrusių, bet vis dar karts nuo karto susiduriančių ir konfliktuojančių tėvų santykius tiek tarpusavyje, tiek su ja, visokius pavienius romantinius santykius ir daug isterijų. Net pats pasakojimo būdas karts nuo karto atrodo ganėtinai isteriškas, lyg mažo vaiko inkštimas, tai ir pavargti galima nuo to. Rašymo stilius blankus, žodynas skurdokas (gal iš to kyla ir tiek daug pasikartojimų), kuo toliau, tuo daugiau dėmesio skirta aplinkai ir kitiems žmonėms, o ne vidinei būsenai. Be abejo, S. Plath, kuri apskritai talentinga kaip rašytoja, rašymo stilius nepalyginamai patrauklesnis, dar ir dabar prisimenu, kaip man norėjosi pastraipomis nurašinėti jos knygą ne tik dėl minčių turinio, bet ir kaip jos buvo užrašytos. Nors E. Wurtzel neabejotinai atvira savo memuaruose, bet tuo pačiu jautėsi ir dirbtinumas, gal vėlgi dėl to paties erzinančio pasakojimo būdo, akcentų dėjimo ne ten, kur jų norėjosi, autorės noro šį bei tą aiškinti, kai būtų užtekę tiesiog visko, kas su ja dėjosi, perteikimo. S. Plath atvirumas, kurį prisimenu ,,Stiklo gaubte“, buvo visai kitoks – be noro kažką įrodyti, asmeniškas, gilus. Taigi, kaip galima suprasti, visos simpatijos tenka visai ne ką tik perskaitytai knygai.

„Prozako karta“ – kultine tituluojama knyga, duodanti galimybę pažvelgti į pasaulį depresija sergančio žmogaus akimis. Kad ir nelikau visiškai sužavėta ir, jei reiktų rekomenduoti, vietoj šios siūlyčiau skaityti S. Plath knygą, bet vien tai, kad net ir lietuviškai ši knyga išleista jau ne pirmąsyk, rodo, kad ji sėkmingai randa savo skaitytoją. O 2001-aisiais yra pasirodžiusi ir ekranizacija – Prozac Nation – su tokiais iki šių dienų gan žinomais vardais kaip Christina Ricci, Jonathan Rhys Meyers bei Jessica Lange.

8.11. Alessandro Baricco ,,Šilkas“

šilkas,,Šilkas“- bene garsiausias A. Baricco romanas, apie kurį teko girdėti išties nemažai puikių atsiliepimų. Kažkada skaityta ,,Jaunoji nuotaka“ paliko neblogą įspūdį, o savitas rašymo stilius paskatino kada nors ateity paskaityti ir kitas autoriaus knygas.

Iš ,,Šilko“buvo tikėtasi nemažai, bet iki pat paskutinio puslapio taip ir nesupratau, kurioje vietoje yra jos gerumas. Trumpa, ganėtinai lakoniška istorija, kurios centre – vyras, važiuojantis į Japoniją parsivežti šilkaverpių kiaušinėlių. Šiek tiek informacijos apie šilką, šiek tiek – apie aprašomo laikmečio istorinę situaciją, daug žvilgsnių, tylos, važinėjimo pirmyn ir atgal. Laikas bėga nepastebimai, apie personažus sužinoma mažai, bet charakterių plėtojimo čia ne itin ir reikia. Kiek nustebino tai, kad keistumo, kurio tikėjausi perskaičiusi kitą A. Baricco knygą, čia neradau visiškai. Kaip ir kažkokios ypatingos meilės, apie kurią daug kas aptardami šią knygą kalba.

Knyga trumpa, teksto mažai, tad per valandą perskaityti nėra sunku. Vis ieškojau ir tikėjausi, kad jau kažkuriuo metu pamatysiu, kuo daug kas joje žavisi, bet vėlgi, kaip ir skaitant prieš tai aptartą knygą, visai nesusigyvenau nei su istorija, nei su veikėjais.

2007-aisiais romanas buvo ekranizuotas.