8.11. Alessandro Baricco ,,Šilkas”

šilkas,,Šilkas”- bene garsiausias A. Baricco romanas, apie kurį teko girdėti išties nemažai puikių atsiliepimų. Kažkada skaityta ,,Jaunoji nuotaka” paliko neblogą įspūdį, o savitas rašymo stilius paskatino kada nors ateity paskaityti ir kitas autoriaus knygas.

Iš ,,Šilko”buvo tikėtasi nemažai, bet iki pat paskutinio puslapio taip ir nesupratau, kurioje vietoje yra jos gerumas. Trumpa, ganėtinai lakoniška istorija, kurios centre – vyras, važiuojantis į Japoniją parsivežti šilkaverpių kiaušinėlių. Šiek tiek informacijos apie šilką, šiek tiek – apie aprašomo laikmečio istorinę situaciją, daug žvilgsnių, tylos, važinėjimo pirmyn ir atgal. Laikas bėga nepastebimai, apie personažus sužinoma mažai, bet charakterių plėtojimo čia ne itin ir reikia. Kiek nustebino tai, kad keistumo, kurio tikėjausi perskaičiusi kitą A. Baricco knygą, čia neradau visiškai. Kaip ir kažkokios ypatingos meilės, apie kurią daug kas aptardami šią knygą kalba.

Knyga trumpa, teksto mažai, tad per valandą perskaityti nėra sunku. Vis ieškojau ir tikėjausi, kad jau kažkuriuo metu pamatysiu, kuo daug kas joje žavisi, bet vėlgi, kaip ir skaitant prieš tai aptartą knygą, visai nesusigyvenau nei su istorija, nei su veikėjais.

2007-aisiais romanas buvo ekranizuotas.

8.8. E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų”

Buvau benuleidžianti rankas, kai bandydama išsirinkti, ką galėčiau skaityti, atmečiau visus turimus variantus, nes niekas nepatiko ir nė vienas romanas neatrodė man galintis duoti tai, ko norėjosi. Sukau ratus, galvojau, ką čia sugalvojus, kol galop grįžau prie vienos iš ,,atmestų” knygų – ,,Dangus neturi išrinktųjų” (mano senas leidimas vadinasi ,,Gyvenimas skolon”). Netikėjau, kad perskaitysiu daugiau nei 50 puslapių, jau buvau ir skirtuką pasiruošusi, bet greitai supratau, kad jo neprireiks – nepaisant dvejonių (kurios susijusios su paskutiniu skaitytu ir visiškai nepatikusiu E. M. Remarque kūriniu), išsirinkau būtent tai, ko ir ieškojau šįvakar.

Liliana, serganti ir žinanti, kad gyventi jai liko ne tiek ir daug, susipažįsta sanatorijoje su draugą aplankyti atvykusiu lenktynininku Klerfė. Mergina nutaria nebešvaistyti laiko vietoje, kurioje jaučiasi lyg kalėjime, ir išvyksta kartu su naujuoju pažįstamu. Taip prasideda jų draugystė, besirutuliojanti įvairiose Europos vietose.

Lėtas, ramus, melancholiškas romanas, kuriame, kaip ir kituose E. M. Remarque kūriniuose, keliami gyvenimo ir mirties, vienatvės, prasmės klausimai. Personažai – skirtingai vertinantys laiką (vienas – gyvenantis taip, lyg dar gyvens visą amžinybę ir nebijantis žaisti su mirtimi, kita – suvokianti turinti ribotą laiką ir todėl visai kitaip vertinanti viską, kas vyksta aplink) ir dėl to jaučiami romantiniai jausmai vienas kitam vis vien nesugeba jų išlaisvinti nuo jaučiamos vienatvės. Rimti pokalbiai paįvairinami ironija, karts nuo karto, kai veikėjai pasisuka prie meilės temos, pasitaiko ir saldesnių dialogų, bet tas saldumas šįsyk ne taip erzino, net ir tuos gražiuosius žodžius skaitant jautėsi, kaip viskas persmelkta liūdesiu, pojūčiu, kaip viskas kažkuriuo metu negrįžtamai sugrius. Vakariniai ir naktiniai pasivaikščiojimai, sėdėjimai baruose, egzistencinių temų nagrinėjimas – visa tai taip remarkiška bei pažįstama iš kitų jo romanų, tačiau būtent nuotaika ir atmosfera, kurios būdingos šio rašytojo kūrybai, ir labiausiai traukia vis paimti jo knygas, nepaisant to, kad daug kas jau bus girdėta, skaityta, nuspėjama. Ne visada, kaip jau teko pastebėti, šito pakanka, kad likčiau patenkinta pačiu kūriniu, tačiau šįsyk išties liko geras jausmas, taip ir norėjosi imti dar vieną autoriaus knygą, kad tik dar kurį laiką pabūčiau toje atmosferoje.

,,Dangus neturi išrinktųjų” – dar viena E. M. Remarque knyga, įtraukianti kuriama atmosfera ir dialogais bei gebanti apkrėsti (arba sustiprinti, jei tokia jau yra) romane vyraujančia nuotaika.

Pagal romaną 1977-aisiais buvo sukurtas filmas Bobby Deerfield, kurį režisavo Sydney Pollack, o pagrindinius vaidmenis atliko Al Pacino ir Marthe Keller.

7.42. Romain Gary ,,Aušros pažadas”

romain-garyPirmuoju perskaitytu Romain Gary kūriniu tapo ,,Aušros pažadas” – autobiografinis romanas, pasakojantis apie autoriaus gyvenimą, pradedant jo vaikyste, baigiant gauta žinia apie motinos mirtį.

R. Gary su motina nesyk kėlėsi iš vienos šalies į kitą. Niekam ne paslaptis, kad dalį vaikystės jis praleido ir Vilniuje, vėliau apsigyveno Lenkijoje, po to išvyko į jo motinos taip garbintą Prancūziją. Skaitant atrodė, kad jų gyvenimas – lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais. Vieną dieną jie vos galą su galu suduriantys vargšai, kitą dieną – besimaudantys turtuose, o trečią – ir vėl nieko neturintys. Ir nors atrodytų, kad ši knyga gali būti tiesiog dar vienas motyvuojantis ir įkvepiantis pasakojimas apie tai, kaip pagrindinis veikėjas stengiasi visais būdais pakilti iš skurdo į sėkmingą gyvenimą (o tokios istorijos juk pakankamai populiarios), greitai tampa aišku, kad viso romano ašimi tampa visai ne tai, o R. Gary motina. Ir čia jau vertėtų pradėti girti autorių už sugebėjimą itin vaizdžiai perteikti savo motinos charakterį, jos įtaką jo gyvenimui. Po truputį dėliojamas motinos portretas iš pradžių kėlė smalsumą ir susidomėjimą, vėliau – vis labiau ėmė erzinti.

Dėl pastarosios priežasties matyt ir apie patį romaną susidariau dvejopą įspūdį. Viena vertus, ,,Aušros pažadas” parašytas gan talentingai. Kaip jau minėjau, motinos paveikslas pateiktas itin tikroviškai ir vaizdžiai. Jos begalinė meilė sūnui, troškimas, kad jis kuo daugiau pasiektų, bei stengimasis bet kokiais būdais suteikti Romain kuo geresnes gyvenimo sąlygas neabejotinai padaro įspūdį. Pats Romain – irgi ne ką mažiau įdomus personažas, kadangi nuo jo reakcijos į motinos požiūrį į jį, jo darbus, taip pat daug kas priklausė. Ir čia tikriausiai yra vienas įdomiausių momentų – Romain visiškai priėmė motinos meilę ir visą gyvenimą stengėsi įgyvendinti jos lūkesčius, kuriuos ji sudėjo į savo mylimiausią vaiką. Skaitant norėjosi ir juoktis, ir pykti, ir papurtyti gerai abu veikėjus, ir kartais gan nuolaidžiai pažiūrėti į tai, kas vyksta (tiesa, pastarasis noras labiau egzistavo pradžioje, po to apie tai nė minties nebuvo). Nors R. Gary geba sėkmingai vartoti humorą, tokios emocijos kaip pyktis ar susierzinimas buvo kur kas dažnesnės nei koks nors džiugesys. Motinos besąlygiška meilė man vis labiau atrodė nebepriimtina, jos kuriamos pasakos ir sūnaus ateities (!) pasiekimų aukštinimas, savo pažiūrų, koks ir kuo turi būti, ką turi pasiekti jos sūnus, brukimas atrodė itin savanaudiškas, buvo pikta, kaip nesuvokiama, kiek žalos savo sūnui ji gali padaryti. Aišku, galima sakyti, kad toks elgesys kaip tik galbūt motyvuoja ir dar netgi kaip įrodymą pateikti tai, kad R. Gary išties pasiekė daugelį motinos svajonių. Bet kokia to kaina? Kiek jis buvo laimingas viso to siekdamas, kai galvoje tesisuko mintys apie tai, kaip jis džiaugsmingai galės motinai pranešt, ko pasiekė, kaip nuo jos nuslėpti dar vieną nesėkmę, kaip pasiekti tai, ko motina trokšta ir t.t. ? R. Gary ir pats romane mini, kad vietomis nebežinojo, kur yra jis, o kur – jo motina. Nepaisant to, kad autorius iki pat paskutinio puslapio reiškė savo motinai tokią pat meilę, kokią ir motina jautė jam, pati šioje knygoje meilės nejutau, tik kažkokius iškreiptus jausmus. Ir tuomet atsiranda ,,kita vertus”. Kad ir abiejų veikėjų charakteriai išpildyti taip, kad geriau galbūt ir sunkiai būtų įmanoma, ypač turint galvoje, kad autorius aprašo save ir savo motiną, o romano gebėjimas sukelti įvairialypius jausmus tik parodo, koks jis yra įtaigus, visgi yra ir toji vertinimo skalės dalis, kuri priklauso mano asmeniniam santykiui su romanu. Nepaisant to, kad romano rašymo stilius ganėtinai lengvas, perkopus per pusę romano pasidarė vis sunkiau skaityti. Motina vis labiau erzino, sūnus su savo ,,ką mamytei reiks pasakyti” irgi, jaučiausi pavargusi nuo jų abiejų, todėl norėjosi, kad kažkur šalia viso to vyktų dar kas nors, kas patrauktų dėmesį. Deja, bet R. Gary veikla, kurioje jis buvo, karo aprašymai ir visa kita man atrodė tik kaip blankus fonas, nieko nepatraukęs ir nesukėlęs susidomėjimo.

,,Aušros pažadas” – tai romanas, kurio stiprybė – puikus charakterių plėtojimas ir įtaigus veikėjų ryšio perteikimas. Nors kažkuriuo momentu ir ,,pamečiau” susidomėjimą, bet tai netrukdo suprasti, kuo šis romanas patraukia skaitytojų dėmesį.

1970-aisiais pasirodė vienintelė šio romano ekranizacija Promise at Dawn. Būtų visai smalsu pamatyti, nes ši knyga man atrodo viena tų, prie kurių filmų kūrėjams kišti pirštų nė nereikėtų.

7.35. Ursula K. Le Guin ,,Žemjūrės burtininkas”

zemjure,,Žemjūrės burtininkas” – tai pirmoji ciklo ,,Žemjūrė” dalis. Ši knyga jau buvo lietuviškai išversta prieš kurį laiką, o šiemet Alma littera nusprendė iš naujo išleisti šią seriją. Pamenu, kiek dvejojau prieš imdama, bet galiausiai pagalvojau, kad tai bus pats tas, kai norėsis kažkokios fantastinės trumpos istorijos.

Žemjūrė – tai bekraštė jūra, kurioje yra įvairaus dydžio salų. Čia gyvena ir drakonai, ir visa galybė burtininkų, kurie yra paskirti tam tikrai salai ir privalo rūpintis įvairiausiais reikalais. Būdamas dar visai mažas, Gedas, kalvio sūnus, supranta turįs magiškų galių. Netrukus jis išsiunčiamas į burtininkų mokyklą, tačiau dėl savo išdidumo ir puikybės jis padaro baisią klaidą, išleisdamas į pasaulį šešėlį, kuris, visų pirma, yra pavojingas jam pačiam. Gedas išsiruošia į kelionę tam, kad galėtų sunaikinti ištrūkusį blogį.

Ir meluočiau sakydama, kad tai – tik eilinė fantastinė pasaka apie gėrio ir blogio kovą. Ne, tai – tik paviršius, po kuriuo slepiasi jaunojo burtininko tobulėjimas, brendimas, charakterio formavimas. Pradžioje jis erzino savo puikavimusi ir išdidumu, pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi ir įsivaizdavimu, kad jis yra daugiausiai mokantis ir turi visur būti pirmas bet kokiomis priemonėmis. Ir tokių savybių demonstravimas man galbūt užtruko per ilgai, nes net matydama, kaip jis keičiasi, kaip pakitęs jo elgesys ir mintys, taip ir netapo jis man savas, tas veikėjas, dėl kurio jaudinčiausi ir su jauduliu stebėčiau knygos įvykius. Netgi galvoju, kad jei pradžioje dar buvo galima įsivaizduoti, koks jis (kad ir nežavintis bei erzinantis personažas jis buvo), vėliau jis man pasirodė nykus ir bespalvis.

Įvykių ne tiek ir mažai, tad veiksmo mėgėjai turės ką veikti, skaitydami šią knygą. Tačiau manęs ši knyga taip ir neįtraukė, akys bėgo per eilutes, bet visiškai nejutau teksto, nejutau istorijos, intrigos ar smalsumo, visai nebuvo įdomu, kas vyks toliau, kaip atrodys galutinė kova. Pabaigą skaitydama, rodos, visiškai miegojau atmerktomis akimis, nes kulminacija tiesiog praslydo, nepajaučiau aš jos.

Tad nepaisant krūvos skaitytų gerų atsiliepimų suprantu, kad kitų dalių nei ieškosiu bibliotekose, nei lauksiu, kol tos dalys bus išleistos iš naujo. Susipažinau su šiuo ciklu, ir to pakaks.

Ekranizacijos

2006-aisiais pasirodė Gedo Senki (Tales from Earthsea) – Gorô Miyazaki režisuotas animacinis filmas, kurį kuriant buvo remtasi keliomis šio ciklo dalimis. Tiesa, pati knygų autorė nebuvo patenkinta tokia ekranizacija.

2005-aisiais pasirodęs dviejų dalių mini serialas Earthsea taip pat nepaliko gero įspūdžio knygų autorei.

7.34. Hannah Kent ,,Paskutinės apeigos”

paskutines-apeigos,,Ji paleidžia mano rankas ir apsiveja man kaklą. Garsiai kūkčioja į ausį, bet aš laikausi prie jos, nes jos kūnas šiltas, o aš neprisimenu, kada mane kas nors taip laikė, kada kam nors rūpėjau tiek, kad priglaustų savo skruostą prie manojo.”

,,Paskutinės apeigos” – tai knyga, pasakojanti apie Agnes, kuri buvo nuteista mirties bausme. Ji apgyvendinama pas netoli egzekucijos vietos gyvenančią šeimą. Čia jauna moteris turės laukti savo mirties dienos. Šeimynykščiai ir kaimynystėje gyvenantys žmonės priešiškai nusiteikę prieš nusikaltėlę ir negali patikėti, kad bus priversti gyventi su nusikaltėle, prisidėjusią prie dviejų žmonių žmogžudystės. Tačiau laikui bėgant sausi ir lakoniški pareigūnų apibūdinimai (nenuspėjama/negailestinga/šaltakraujė/nusikaltėlė) ima kisti arčiausiai Agnes gyvenančių žmonių galvose į kitus, nes moters pasakojama istorija ir kasdieninio gyvenimo detalės leis ne tik pažvelgti į visą istoriją kitu kampu, bet ir artimiau pažinti pačią Agnes.

Atmosfera – tiesiog ideali tokiam pasakojimui: krūvos sniego, pūgos, šaltis, sunkiausi ūkio darbai, vargingi namai, nepriteklius. Atšiaurūs atrodo ir žmonės, o namuose, kur apsistoja Agnes, dar prieš jai pasirodant alsavo mirtis – namų šeimininkė sunkiai serga ir niekas nežino, kiek ji dar ilgai tvers. Todėl, kai pasirodo nusikaltėlė, namuose gyvena jau dvi moterys, kurių dienos suskaičiuotos. Tik tiek, kad viena anksčiau ar vėliau sužinos tikslią datą, o kitai teks laukti, apie likusį laiką tik karts nuo karto susimąstant. Autorė išties įtaigiai sugebėjo perteikti romane vyraujančias nuotaikas, aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

,,Paskutinės apeigos” nėra veiksmo knyga. Rodos, apskritai nelabai kas vyksta: diena iš dienos atliekami įvairūs darbai, Agnes susitinka su pastoriaus padėjėju, kuris ją pasižadėjęs lankyti iki jos egzekucijos dienos, jam pasakoja savo istoriją, o kai nepasakoja jam, ji kalba mintyse monologu, nepalikdama skaitytojų nežinioje ir atskleisdama tai, ko dėl vienų ar kitų priežasčių nepasakojo pačiam kunigui. Veiksmo nebuvimas nėra joks minusas šiuo atveju, kadangi tokiu būdu buvo tik sukuriama dar didesnė įtampa, laukiant kulminacijos. Ir pati kulminacija gali būti dvejopai suprantama – vienam skaitytojui greičiausiai tuo taps nusikaltimo detalių išaiškėjimas, kitam – atsakymas į klausimą apie tai, ar bus įvykdyta mirties bausmė. Kažkuriuo metu jau suvokiau, kad į antrąjį klausimą atsakymas yra absoliučiai aiškus, tik dar naiviai savo kolegės, perskaičiusios šią knygą anksčiau, klausiau, ar tikrai bus būtent tokia pabaiga, apie kokią galvoju. Tuo tarpu nusikaltimo detalių išaiškėjimas galėjo įspūdį apie knygą arba sustiprinti, arba kaip tik sumažinti, tad šito laukiau išties su nekantrumu ir kartu bijodama, kad gali nepateisinti vilčių.

Romane kuriamas stiprus ir nepavaldus to laikmečio moters standartiniam įvaizdžiui Agnes paveikslas. Negali nepatikti savo nuomonę turinti, kovojanti su sunkumais ir praeities sukeltu skausmu bei nebijanti priešintis veikėja. Apie tokį knygoje veikiantį charakterį skaityti daug įdomiau nei apie kokią verkšlenančią ir savo nuomonę keičiančią vargšelę. Jeigu vietoj Agnes pirmajame plane būtų veikusi Siga, skaityti greičiausiai būtų buvę erzinančiai nuobodu. Tuo tarpu Agnes – toji, kurią sekti smalsu. Todėl nenuostabu, kad meilės linija, kuri aprašoma romane, gali kiek išmušti iš vėžių, nes čia nebelieka Agnes. Čia lieka tik tamsoje sėdinti, akis, ausis užsikišusi beformė būtybė, veikianti pagal jos meilės objekto nuotaikas ir norus, neatsižvelgdama į jo tariamus žodžius, panieką, pašaipas, apgavystes, aplinkinių pasakojimus. Būtent dėl šitos siužetinės linijos, kad ir kaip bendrai patiko man ši knyga, negalėčiau duoti aukščiausio balo.

Ir vos tik užvertusi knygą prisiminiau kitą neseniai skaitytą romaną – Nematomieji. Lygiai tokia pati laikmečiui nepavaldi veikėja, toks pats aplinkinių priešiškumas ir laikymas ją nusikaltėle (tiesa, ne tokio lygio, bet…), lygiai taip pat yra mistiškumo (tik ,,Paskutinėse apeigose” jis ne iki galo neišpildytas ir todėl prarandantis prasmę), o taip pat užtektinai vietos skiriama ir tragizmui. Lygiai taip pat vietomis graudinausi. Ir tokia pat užburianti ir puikiai pateikta atmosfera.

Nors ir buvau numačiusi ,,Paskutines apeigas” skaityti ateity, ranka prie būtent šios išsitiesė visiškai atsitiktinai. Norėjosi knygos, kurią galėčiau skaityti darbe pietų metu, o būtent ši buvo pirmoji kritusi į akį. Savo pasirinkimu negaliu atsidžiaugti dar ir dabar.

Kiek radau informacijos, ateity galime sulaukti ekranizacijos.

7.28. Jennifer Niven ,,Papasakok man apie tobulą dieną“

papasakok,,- Nesupraskit manęs klaidingai – geriau būti čia negu mirusiam, bet kartais atrodo, jog viskas, kas versdavo mane judėti, kažkur pranyko.”

Ši paauglių literatūros kategorijai priskiriama knyga pasakoja apie du jaunuolius – Teodorą Finčą ir Violetą, kurie susitinka ant mokyklos varpinės atbrailos. Tik tiek, kad Teodoras jau visiems žinomas kaip beprotis, o Violeta – populiari mergina, kurią, rodos, visi mėgsta. Taip jie ir susipažįsta: vaikinas, galvojantis apie savižudybę, bei mergina, kuri yra užslėpusi savo liūdesį ir nemato šviesos kasdienybėje. Gavę geografijos pamokoje užduotį ir ją atlikdami jie ne tik geriau ima pažinti vienas kitą, bet ir save, pasaulį, kuris supa.

Būtent tema buvo svarbiausia priežastis, kodėl pasirinkau šią knygą. Kadangi tiek studijų, tiek savanorystės vienoje organizacijoje metu teko nemažai susidurti su savižudybių tema, buvo įdomu pamatyti, kaip jaunimui grožinėje literatūroje kalbama apie savižudybę. Ir šiuo aspektu knyga man pasirodė vertinga. Taip, vietomis viskas pateikta per daug poetiškai, kas tikrai nėra veiksminga prevencijoje (pavyzdžiui, kalbama, kad nusižudęs žmogus nemirė, jis tik klajoja kažkur), bet yra paliečiama nemažai temų – tėvų abejingumas, psichikos ligų stigmatizavimas, etikečių klijavimas ir baimė kurią nors iš jų įgyti, nesidalijimas savo jausmais, nekalbėjimas apie rimtas temas, netektis. Kalbama apie žmogų, kuris iš pažiūros lyg ir turi viską (Finčas pats sau vardina, kas gero vyksta jo gyvenime, kiek visko jis turi), bet viduje yra kažkas, kas neleidžia jam viso to paversti į priežastį gyventi toliau. Rodoma, kaip atrodantys visiškai sėkmingi ir kitus pašiepiantys žmonės patys gali būti įklimpę į tą patį užburtą ratą kaip ir tie, kurie karts nuo karto savo kančią parodo – ratą, kuriame kovojama tarp noro gyventi ir noro mirti. Yra taiklių monologų, išsakomų minčių, kas tik padaro visą aprašomą situaciją tikroviškesnę, o vertinga ši knyga gali būti ne tik tikslinei auditorijai (paaugliams), bet ir suaugusiems. Skaičiau ir tiesiog skaudu buvo matyti, kokie tėvai abejingi, kaip pro pirštus žiūri į savo sūnaus savijautą (mat jiems liga yra tik gripas, o ne kažkokie išsigalvojimai apie nesibaigiančią tuštumą ar liūdesį), liūdna stebėti žmones, kurie nori padėti žmogui, bet kaskart susiduria su siena vien todėl, kad patys artimiausi – abejingi ir neigiantys tai, kas, rodos, jau taip akivaizdu. Veikėjai gal ir stereotipiški, bet tai – geras būdas parodyti, kad psichikos ligos, noras mirti nėra susijęs nei su lytimi, nei su socialinio rato, kuriam priklausoma, dydžiu, nei su jokiu kitu požymiu.

Visgi pati istorija taip ir neįtraukė. Gal pernelyg paprasta, gal kiek per daug saldumo, per daug gražu ir ,,gėlytėmis išpaišyta“ (nepaisant to, kad šalia nuolat buvo ir tas niūrumo ir tuštumos jausmas, kuris nepaleido Finčo), bet dažniausiai jaučiausi, lyg norėčiau kuo greičiau ją užbaigti (mesti nesinorėjo, nes juk taip lengvai skaitoma knyga). Pabaigą man jau papasakojo dar prieš įpusėjant šią knygą, tad intrigos neliko. Kita vertus, kulminacija emociškai vis vien paveikė, nors, kaip galvoju, tą vakarą mane būtų bet kas taip paveikęs.

Ekranizacija

2018 metais yra numatyta ekranizacija ,,All the Bright Places”, kurią režisuos Miguel Arteta, o pagrindinį vaidmenį atliks Elle Fanning. Daugiau informacijos čia.

7.17. Jojo Moyes ,,Aš prieš tave”

aš

Dažnai būna nedrąsu sakyti nuomonę, kuri išsiskiria iš daugelio kitų. Tad skaitydama ,,Aš prieš tave” vis tikėjausi, kad nutiks kažkas, kas pakeis mano nuomonę apie visą šią istoriją.

Apskritai šioje knygoje yra daug gerų dalykų. Daug kalbama apie meilę gyvenimui, skatinimą patirti ir išbandyti visko kuo daugiau, nenustoti plėsti akiratį, keliauti, užsiimti įvairia veikla. Tam pasirenkama visiškai priešingi veikėjai – Vilas, kuris mėgęs leisti gyvenimą aktyviai, tampa kone visiškai suparalyžuotas, ir Lu, kuri gyvena uždarą gyvenimą ir neturi jokių didesnių siekių ir ambicijų. Būtent dėl su veikėjais susijusių ypatumų gvildenama tema yra parodoma aiškiai ir todėl nelieka abejonių, kad ne vieną skaitytoją tai gali paskatinti atkreipti dėmesį į savo gyvenimą. Taip pat gvildenamas ir eutanazijos klausimas: patiko, kad pateikiami tiek argumentai ,,už”, tiek argumentai ,,prieš” (nors kai kurie ir kartojami kiekvienąsyk, vos sugrįžus prie šios temos. Kita vertus, greičiausiai būtent tokie argumentai paprastai ir yra pateikiami). Pasirodė vertinga, kad ir itin trumpa dalis, susijusi su Lu pasakojimu apie praeity nutikusį įvykį (labirintas ir dialogas po jo), kur labai tiksliai ir teisingai sudedami akcentai, ką tokioje situacijoje turi žinoti kiekvienas žmogus. Nors šiaip jau esu jautri, tačiau mane sugraudino vos du skyriai ir, kas man kažkaip atrodo keista, bet jie abu susiję būtent su tėvų reakcija (skyrius knygos pirmoje pusėje, kai viskas pateikta iš Vilo mamos požiūrio bei vienas paskutinių skyrių, kai Lu sutinka abu tėvus ir praneša svarbų faktą). Kalba lengva, yra ir neprasto humoro. Dėl viso šito, ką paminėjau, negalėčiau sakyti, kad knyga bloga. Ne, ji nepasirodė bloga, greičiau jau vidutinė. Tokia, kurią greitai pamiršiu.

Kad ir kaip abstrakčiai skambėtų toks vertinimas, bet man buvo nuobodu. Net aplinkiniai sakė, kad šią knygą skaitau kažkaip pernelyg lėtai, lyginant su įprastais mano skaitymo tempais. Aš ir pati galvojau, kad ją perskaitysiu per dvi tris dienas ir tiek. Tačiau nebuvo nieko, kas mane stumtų tolyn, išskyrus tai, kad norėjosi greičiau ją pabaigti ir imtis kitų skaitinių. Nesugebėjau simpatizuoti Lu, kuri iš esmės yra visos šios istorijos ašis. Manęs visai nejaudino jos ir Vilo santykių eiga. Dabar mąstau, kad daug įdomiau būtų buvę skaityti knygą ne iš Lu, o iš Vilo pusės – juk jo galvoje daug daugiau rimtesnių dramų vyko nei pas Lu. Neretai viskas pernelyg saldu (nors dėl meilės istorijos nesiskundžiu, nes atvirai jausmai pradėti rodyti ne taip ir greitai), pernelyg greita (laiko tėkmės iš viso nepajaučiau, jau nekalbant apie jų santykių keitimąsi, apie tai prabėgom užsiminta, bet norėjosi ryškesnio parodymo, kaip jie keitėsi), jau nekalbant apie pompastišką pabaigą.

Daugiau Jojo Moyes skaityti artimiausiu metu nežadu. Bet bent tiek, kad patenkinau savo smalsumą, sužinodama, kokia tai knyga, kurią taip šluoja iš lentynų.

Filmą į ateities planus įsirašau – visgi ir aktoriai domina (nors iš anonso supratau, kad E. Clarke savo veido mimikomis labiau erzins nei padės įsitraukti į filmą), ir Lu kostiumus ,,gyvai” pamatyti norisi, ir pastatymas, rodos, turėtų būti gražus.

Ekranizacija

2016-aisiais pasirodė filmas ,,Me Before You”, režisuotas Thea Sharrock, o pagrindinius vaidmenis atliko Emilia Clarke ir Sam Claflin. Daugiau informacijos čia.