Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau penktąjį kartą dalyvavau kasmetinėje „Tyto albos“  spaudos konferencijoje. Kaip ir kasmet, leidykla turi ką pasiūlyti įvairiausią literatūrą mėgstantiems skaitytojams. O aš tradiciškai pateikiu savo kiek chaotiškus pastebėjimus.

Jei pernai akyse pirmąkart regėjau Marių Povilą Eliją Martynenko, tai dabar galėjau sakyti, kad jo kūrybą gan neblogai žinau: esu perskaičiusi ne tik didžiąją dalį jo tinklaraščio įrašų, bet ir pirmąją knygą. Antroji knyga vadinsis „Praeis“. Kaip autorius teigė, pirmojoje pateikti tekstai labiau sakytiniai, jų reikia klausytis, o ne skaityti – tuomet įspūdis galėtų būti didesnis tiems, kurių jo kūryba nelabai sužavėjo skaitant. Antrojoje knygoje tekstai labiau skirti „akiai“ – jau dabar smalsu juos perskaityti. Visgi įdomiausia dalis buvo, kai autorius buvo paprašytas paskaityti kokią nors ištrauką. Ko dar nebuvau mačiusi ir girdėjusi – kaip jis pateikia savo kūrybą (ar tik ne paties svarbiausio, žinant, kad ji SLAM poezijos festivaliuose dalyvauja), kaip kalba ir tekstus papildo kūno kalba. Prikaustyti jis išties sugeba, būtų tikrai įdomu kada nors nueiti ir į jo pasirodymą. Įdomus faktas toks, kad leidyklos aplinkos žmonės kritikavo „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą (2500 egzempliorių), kritikuojantiems atrodė, kad šią knygą reikėjo leisti ne didesniu nei leidžiama poezija tiražu (o pastarieji siekia ne daugiau 500 vnt.). Rezultatas toks, kad netrukus planuojamas antras tiražas.

Nors pati tema neaktuali, bet išgirdusi, kokiu pagrindu parašyta knyga, negalėjau nesusidomėti metų pabaigoje pasirodysiančia Agnės Matulaitės „Aš ne stora, aš laukiuosi. Psichologinė nėštumo studija“. Autorė remiasi savo disertacijoje nagrinėtomis temomis, kai kalbino iš įvairių šalių kilusias nėščias ar neseniai gimdžiusias moteris, gilinosi į jų būseną, santykiu su savo besikeičiančiu kūnu. Kaip teigė A. Matulaitė, knygoje nebus patarimų – ji skirta pajausti bendrystei su kitomis panašias emocijas išgyvenančiomis moterimis. Net abejonių nėra, kad antroji knyga bus kur kas stipresnė nei „Žali sausainiai“, dėl to itin džiugu.

Algirdas Toliatas šįvakar dėmesio gavo du kartus. Neseniai pasirodė jo trečioji knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“, kuri įvardijama kaip paskutinė ciklo dalis, o netrukus pasirodys Linos Ever savotiškas kelionės dienoraštis „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kuriame pateikiama jų abiejų kartu su fotomenininku A. Aleksandravičiumi piligriminė kelionė Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Kelionės metu buvo paliečiamos temos apie Dievą, žmogų, gamtą, sąmoningą gyvenimą ir drąsą eiti. Formatas įdomus, atrodo, kad bus kažkas panašaus į R. Zemkausko „Pasivaikščiojimus“. Klausantis atrodė, kad knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie A. Toliato trilogijos į rankas nė neplanuoja imti.

Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių bendra knyga „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“ sudomino iškart vien todėl, kad tai – ne turistų ar vos keletą mėnesių pragyvenusių kokioje nors šalyje memuarai. Jie Italijoje gyvena dvidešimt penkerius metus, tad turėtų būti išties įdomus, į Italiją iš įvairių pusių pažvelgiantis pasakojimas. Paliko malonų įspūdį patys autoriai: atrodo, jie būtų galėję šnekėti visą vakarą, jei tik laiko būtų davę, o ir numanau, kad nuobodžiauti nebūtų tekę.

Pagalvojau, kad pernai buvo pristatyta viena knyga apie Japoniją, o kita apie Vilnių. Šiais metais Italija pakeitė Japoniją, o Vilnius liko. Ir tikrai, atrodo, kiek galima leisti knygas apie mūsų sostinę, pastaruosius keletą metų jų išleidžiama apsčiai. Tačiau naujausios apie Vilnių būsimos knygos – „Vilniaus istorijų knyga“ autorė Sonata Šulcė sužavėjo tuo, kad, bent kaip pasirodė iš jos kalbėsenos, ji pati itin mėgaujasi tuo, apie ką rašo, atrodė, kad ji norėtų pasidalinti daugybe atminty glūdinčių istorijų, jei tik kas klausytų. O kai autorė taip entuziastingai kalba apie tai, ką rašo, tai net ir man, visai neturinčiai noro imti kurią nors iš panašaus turinio knygų, taip ir atsiranda noras imti ir atsiversti. O šioje knygoje numatyta penkiolika istorijų – nors, kaip S. Šulcė teigė, galėtų jų prirašyti kur kas daugiau.

Tikrų istorijų ar dalykinių knygų nusimato ir daugiau. Violeta Palčinskaitė išleis antrąją memuarų dalį „Paslapčių babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ – tiesa, pati autorė užsiminė, kad ji nenorėjo rašyti net ir pirmosios dalies, tad kalbų apie antrąją irgi nebuvo. Įdomu net pasidarė, kaip tokiu atveju vyksta rašymo procesas: kai kaip ir nesinori, bet tuo pačiu kažkas ir skatina tai daryti (kaip supratau, jos skaitytojai atakavo savo prašymais). Visai kitokios stilistikos istorija priklausys Tomui Balkeliui, kuris savo anglų kalba parašytą knygą šiuo metu kaip tik verčia į lietuvių kalbą. „Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914-1923 metais“ galėtų sudominti istorija besidominčius skaitytojus. T. Balkelį parašyti tokia tematika knygą paskatino jo aplinkos žmonės, norėta, kad užsieniečiai geriau suprastų to laikmečio įvykius Lietuvoje. Nors rašyta akademinei bendruomenei, bet autorius teigė, kad turėtų būti lengvai skaitoma ir eiliniam skaitytojui. Linas Kojala savo knygoje (dar neturinčioje pavadinimo) žada suprantamai pakalbėti apie Europos sąjungą, aptarti svarbiausius ir aktualiausius įvykius, suteikti žinių, kurios padėtų kiekvienam suvokti, kam ji iš viso reikalinga. Neabejotinos sėkmės susilauksiantis Arno Ališausko sudarytas V. Adamkaus kalbų rinkinys „Esu vienas iš jų. Rinktinės Valdo Adamkaus kalbos“ pradiniame variante užėmė pusantro tūkstančio puslapių, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo sutrauktas iki ~600 puslapių. Kaip sudarytojas teigė, toks rinkinys gali neprastai atskleisti, kaip atrodo prezidento darbas, su kiek skirtingų žmonių jis susitinka ir kaip turi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos, kiekvienos tik konkretiems klausytojams aktualios temos, o taip pat – kaip keitėsi Lietuva V. Adamkaus valdymo metais. Neatsisakyčiau pavartyti.

Neužmiršti buvo ir vaikai bei paaugliai. Pagaliau gavau progą gyvai išvysti ir paklausyti Tomo Dirgėlos, kuris tarp vaikų jau neblogai žinomas (o ir jis pats nuveikęs ne taip ir mažai: radijo laida, skirta Domui ir Tomui, vaikams skirtas žurnalas apie skaitymą, minėjo, kad jis yra ir dažnas mokyklų svečias, kur mielai nuvyksta pabendrauti su vaikais), dabar jis pristatinėjo ne tik dar vieną knygą apie jau minėtus personažus, bet ir kiek rimtesnę, tačiau irgi vaikams skirtą – „Benas sapnų siuvėjas“. Man patiko jo požiūris, kad vaikus sudominti skaitymu galima ir nuo visiškai pramoginės, nerimtos, dabar itin populiarios chuliganiškosios literatūros ir kad tokia literatūra savaime nėra nieko blogo, svarbu po kiek laiko paieškoti pusiausvyros, t.y. pamaišyti ir rimtesnių kūrinių. Daina Opolskaitė, praleidusi mokslo metų pradžios renginį mokykloje, kurioje dirba, atvyko pristatyti savo poros knygų. Pirmąją – „Užraktas“ – jau man teko skaityti, o antroji – „Prieblandos valanda“ – pristatyta kaip priemonė vėl prikelti novelių žanrą. Už savo noveles praeity buvo įvertinta, tačiau išleisti antrąjį rinkinį jai užtruko ne taip ir mažai – aštuoniolika metų. Bet, kaip pati sako, leidyklos, atmesdamos jos rankraštį, tokiu būdu pagelbėjo subrandinti tai, kas bus matoma galutiniame rezultate – pasirodysiančioje knygoje.

Renginy kalbėjo, kad novelių niekas neleidžia (nes neskaito), kad nė vienas poezijos rinkinys šįsyk nebuvo pristatytas, o man pritrūko mano mėgstamo žanro – romano. Užtat atrodo, kad tematinė literatūra iš tiesų vis labiau populiarėja, didėja tokių knygų pasirinkimas, bet kažkokio stipresnio lietuvių autoriaus grožinės literatūros kūrinio jau kurį laiką pasigendu. Arba per mažai domiuosi ir per daug išranki esu?

Kaip ten bebūtų, tokie renginiai man įdomūs ne tik tuo, kad galiu išgirsti apie tai, kas dar tik pasirodys (o man visuomet smalsu, kas naujo knygų leidyboje), bet ir išvysti rašytojus, jų pasiklausyti – kai kada ir visai nesudominusios knygos įtraukiamos į kada nors sąrašus, ir išankstinės nuomonės apie pačius autorius, jų kūrybą gali pakisti.

O dabar galima skaityti toliau.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

Vilniaus knygų mugė 2017. Šeštadienis

Socialiniuose tinkluose nuotraukos su krūvomis knygų, kurias iš knygų mugės parsinešė jos lankytojai, bei nusiskundimai dėl kasmetinių problemų, susijusių su grūstimis, purvynais, jau aprimo. Rodos, mugė buvo jau taip seniai, kad greičiausiai kai kam ji jau visai išgaravusi iš galvos. Tiesą pasakius, net ir man atrodo, kad joje buvau ne prieš savaitę, o kur kas seniau. Tačiau padrikos mintys, kuriomis norėjau pasidalinti, laukė tinkamo momento, kol prisėdusi jas sudėliosiu ir pateiksiu jau ne pirmus metus pasirodančiame įraše, kuriame ir pasakoju būtent apie savo įspūdžius iš kasmetinės knygų mugės, kurioje dalyvavau ir šiemet. Jau antrus metus iš eilės į knygų mugę vykau su šio renginio rengėjų suteikta akreditacija (kas išties nudžiugino, nes tai visgi priverčia pasijausti, jog mano tinklaraštis, kad ir koks apsnūdęs pastaruoju metu, stebimas ir vertinamas). Dėl įvairiausių priežasčių šįkart ja pasinaudojau tik šeštadienį, tad įraše paminėsiu tik mažą dalį to, kas vyko knygų mugėje.

Į mugę atvykau maždaug dešimtą, kadangi nesinorėjo leisti laiko stovint ilgose eilėse prie įėjimo, o ir ryte dar nebuvo problemų dėl palto pasikabinimo rūbinėje – dienos metu ir eilės pasidarė begalinės, ir rūbinėje (bent jau toje, kurioje buvau) žmonės laukė, kol atsilaisvins nors vienas žetonas. Po purvynus braidyti irgi neteko. Tad rytas knygų mugėje prasidėjo išties neblogai.

Kaip visuomet pirmasis tikslas – apžiūrėti knygų stendus, kol dar neprisirinkę tiek žmonių, kad reiktų slinkti vėžlio žingsniu ir glaustytis prie kitų lankytojų. Knygų, be abejonės, daug, didžiąją dalį užėmė įvairios naujienos (kai kurių iki mugės net ir knygynuose dar nebuvo galima rasti), tačiau buvo ir tokių, kurių pardavimuose jau mažai kur yra. Kai kurie pardavėjai viliojo skaitytojus neblogomis akcijomis (kad ir ,,Nieko rimto“), kai kurių akcijos nekėlė kažkokių pozityvių emocijų (pavyzdžiui, pernai siūlę 3 knygas už 10 eu, šiemet ,,Knygų klubas“ tris romanus siūlė už 15 eu mokestį), kai kas pardavinėjo knygas vos euru ar pora pigiau nei knygynuose, o kai kas siūlė savo leidinius už žymiai mažesnes kainas. Pati pirkinių krepšelio neparodysiu, nes be keleto ,,Nieko rimto“ atvirlaiškių (vos 30 ct/vnt) nieko ir nepirkau. Jau planuodama lankymąsi knygų mugėje mąsčiau, kad šįkart greičiausiai išeisiu be knygų iš čia, bet tik būdama vietoje ir žiūrinėdama stalus su knygomis suvokiau, jog šiemet man išties pavyks išeiti nieko iš literatūros neįsigijus (Kas nutiko? Matyt pasikeitęs požiūris į knygų kaupimą, darbo specifika (dėl kurios tampa sunku likti sudomintai, nes viskas matyta ir girdėta) ir tai, kad ne taip ir mažai knygų jau kurį laiką stovi visai nejudinamos ar jau pradėtos, bet taip ir nesulaukiančios, kol vėl bus paimtos į rankas). Bet knygų mugė jau kurį laiką man atrodo kaip tas renginys, kur įsigyti knygų nėra būtinybė.

Renginiai. Tai yra toji priežastis, dėl kurios į knygų mugę norisi sugrįžti. Šiemet aplankiau jų vos tris. Taip nutiko dėl turėto riboto laiko, kurį galėjau skirti knygų mugės aplankymui, bei dėl ne taip ir sudominusios šeštadienio bei sekmadienio (kadangi ketvirtadienis ir penktadienis šįkart man buvo absoliučiai nepasiekiamos dienos, į šių dienų renginius ne itin gilinausi) programos. Bet čia gal iš dalies mano problema, kad kai kurie autoriai, kurie, pavyzdžiui, šeštadienį sulaukė didelės minios žmonių, man nekėlė jokio susidomėjimo. Todėl gaila dėl U. Radzevičiūtės knygos pristatymo, kuriame, deja, kad ir norėdama, bet negalėjau sudalyvauti. O kad būtų pasirodžiusi kur kas ankstesnę valandą, tikrai būčiau apsidžiaugusi pagaliau turėdama galimybę išgirsti ją gyvai. Na, ir K. Webb, kuri būtų dubliavusis su U. Radzevičiūte (ir net nežinau, kuriai būčiau pirmenybę teikusi), buvo visai smalsu pamatyti.

Pirmasis aplankytas renginys buvo E. Cline ,,Merginos“: paauglių psichologija ir auklėjimas. Dalyvauja J. Šeidukytė, A. Kurienė, R. Jonaitis (Baltos lankos). Šia knyga mano susidomėjimas gan nepastovus – tai aš noriu ją perskaityti, tai ne. Net ir pasibaigus renginiui, likau dvejojanti, ar iš tikrųjų noriu ją skaityti, tačiau ėjau ten ne kiek dėl jos, kiek dėl A. Kurienės. Buvo įdomu išgirsti ją kaip savo srities specialistę, o ir šiaip buvo smalsu pamatyti, kiek mane pačią dar toji psichologija, į kurią ketverius metus gilinausi, o dabar beveik metus visiškai atsiribojau, traukia.

Buvo ganėtinai įdomu ir atrodo, kad susirinkusieji taip pat liko sudominti. Tą rodė žmonių emocingas reagavimas į įvairius diskusijos dalyvių pasisakymus, po pristatymo užduodami klausimai, net ir šalia sėdintys po vieno ar kito kalbančiųjų pasisakymo imdavo tyliai diskutuoti apie tai, kas buvo paminėta. Buvo klausta apie tai, kokią įtaką jaunimui gali daryti knyga ,,Merginos“ ir sulaukta išties puikaus atsakymo – tą pasakyti sunku, nes kažkam įtaką galbūt daro ir įvairios pasakos apie princą ant balto žirgo, kurio po to skaitančiosios ir laukia visą gyvenimą. Diskutuota apie tai, kaip tėvai turėtų auklėti vaiką, kad šis, atėjus krizei, lengviau ją išgyventų (ruošti joms iš anksto), kokias klaidas tėvai daro, auklėdami paauglius, J. Šeidukytė nemažai kalbėjo apie save, savo paauglystę bei savo vaiką ir kai kuriuos auklėjimo aspektus. Ryškiausi pasisakymai – apie dažniausią tėvų klaidą visad pasakyti, kas yra blogai, bet nepasakyti, kas yra gerai (banaliausias pavyzdys: vietoj to, kad pasakytų, jog aštuoni uždaviniai išspręsti teisingai, pasako, kad du atlikti klaidingai), apie tai, kad negalima vaikų gąsdinti kitais žmonėmis (jei būsi negeras, nuvesiu pas psichologą, atiduosiu policininkui ir kt.), kadangi po to, ištikus nelaimei, jie nesikreips į žmogų, kuris išties galėtų pagelbėti, apie tai, kad paauglystės pabaiga – kai jau gebama atsakyti į klausimą ,,kas aš esu?“ ir gebama save priimti tokį, koks yra. Valanda praėjo greitai, kad ir nukrypimų diskusijoje kažkiek buvo, o knyga neretai atrodydavo visai nereikalinga viskam, kas buvo kalbama (tik priežastis apie tai kalbėti), užkliuvo nebent vienoje vietoje kelissyk paminėtos sąvokos ,,normalus paauglys“, ,,nenormalus paauglys“, ,,normalūs tėvai“, ,,nenormalūs tėvai“. Kas yra normalus ir nenormalus paauglys? Kažkaip norėjosi, kad būtų išvengta tokių neaiškių skirstymų/vertinimų.

Antrasis renginys – Dovydo Pancerovo knygos ,,Kiborgų žemė“ pristatymas. Dalyvauja autorius, P. Gritėnas, G. Liaudanskas – Svaras (Alma littera). Čia vienas tų variantų, kai labiau domino pristatymas nei pati knyga. Buvo įdomu paklausyti gyvai žmonių, kurie pažįstami tik iš socialinių tinklų ar iš 15min.lt straipsnių. Pristatymas susilaukė daug dėmesio. Mačiau antraštę, kad netilpo visi norintys – kiek tame tiesos, nepasakysiu, nes bent jau man pasirodė, kad norint dar būtų įtilpę vienas kitas tikrai. Bet gal stovint už durų atrodytų kitaip.

Pakalbėti renginio dalyviai moka, o tokių klausyti norisi. ,,Kiborgų žemė“ buvo pristatoma kaip nuoširdus pasakojimas apie tai, ką matė ir ką išgyveno D. Pancerovas, ir kiti jo aplinkoje buvę žmonės, ne tik kolegos, bet ir vietiniai. Pristatymo metu jautėsi noras išlaikyti žiūrovų dėmesį, nes bandyta laviruoti tarp rimtų pasakojimų ir įterpiamų linksmesnių momentų. Spėju, kažką tokio galima ir knygoje rasti. Kalbėjo apie tai, kaip pradžioje į viską buvo žiūrima kaip į nuotykį ir kaip vėliau tas požiūris keitėsi, atsirado visai kitokios mintys, apie tai, kaip kelionės metu formavosi požiūris apie Lietuvą kaip apie išties nemažai per nepriklausomybės metus pasiekusią šalį. Ir viskas pačiame pristatyme būtų kaip ir neblogai, bet antroje jo pusėje vis dažniau įsiterpdavęs Svaras dažnai nukrypdavo visai nuo knygos, jos tematikos, o kai kurie jo pasisakymai skambėjo perspaustai, jam užsikalbėjus nejučia akys nukrypdavo į enciklopediją, kurią vartė šalia sėdintis vaikas.

Trečiasis renginys, kuris sugebėjo numušti ūpą po jo dar ką nors nuveikti knygų mugėje, buvo Pokalbis iš Reikjaviko į Druskininkus: Lietuva Islandijos ,,ambasadoriaus“ akimis. Susitikimas su knygos ,,Ambasadorius“ autoriumi Bragiu Olafssonu. Dalyvauja autorius, J. Abraitytė, K. Platelis (Kitos knygos). Iš vienos pusės, šis renginys, į kurį nuėjau visiškai spontaniškai, paskatino pasvarstyti galimybę ateity perskaityti šią knygą, kadangi jo metu skaitytos ištraukos visai patiko. Iš kitos pusės, pats pristatymas man buvo toks varginantis, kad net neįsivaizduoju, kodėl aš iš ten neišėjau jam nepasibaigus. Klausytis buvo sudėtinga. Ne, ne autoriaus, apie kurio anglų kalbą su islandišku akcentu užsiminė pradžioje. Jis kalbėjo aiškiai ir suprantamai, o ir traukti po žodį iš jo nereikėjo. Tačiau moderatorius visą pristatymą padarė sunkiai klausomą, kadangi ne tik kad trūko taisyklingos anglų kalbos, bet ir tie keli klausimai, kuriuos jis sugebėjo suformuluoti, buvo tariami pernelyg ilgai ir su didžiuliais tarpais tarp žodžių, kad net per tą laiką, kol būdavo pasiekiama klausimo pabaiga, spėdavau pamiršti to klausimo pradžią ar apskritai apie ką prieš tai buvo šnekėta. Sunku buvo klausytis, o dar ir klausimai kažkokie ne tokie. Po pristatymo žiūrovams kilę klausimai buvo kur kas įdomesni. Va. O kas čia įsiminė labiausiai? Autorius rašo savo knygoje apie Lietuvą, Druskininkų poezijos festivalį, o jo romane, kaip ir jo paties kalboje, neturėtų trūkti ironijos. Be to, jis teigė, kad jaunimas knygų nebeskaito, todėl jis rašydamas orientuojasi į vyresnę auditoriją. Argi taip jau neskaito?

Tokie mano įspūdžiai. Gal ne per daug entuziastingi, bet vis dėl to ir šiemet man knygų mugė tapo vienu iš tų renginių, į kuriuos nuėjus galima atsiriboti nuo kasdienybės ir nors trumpam išvalyti galvą nuo visokių kasdienių minčių.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2016 – 2017 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Pastebėjau, kad ,,Tyto albos“ knygų pristatymas rudens pradžioje tampa vis labiau laukiamu renginiu. Jau trečiąjį kartą galėjau pabūti ir stebėti šios kolekcijos pristatymą bei susipažinti su lietuvių autoriais, jų kūryba bei mintimis.

Pristatymas truko daug ilgiau nei visuomet – pora valandų. Tai – daug geresnė trukmė, per kurią spėja pasisakyti kiekvienas, o laikas bėga neregimai (ypač tuomet, kai jau suvokiu vėluosianti į darbą). Iš visų numatytų autorių nedalyvavo tik Povilas Šklėrius.

Kadangi šiuo metu darbuojuosi knyginėje sferoje, jau čiupinėjau tris išleistas bei šįvakar pristatytas knygas – Linos Ever ,,Berlyno romanas“, Eugenijaus Ališankos ,,Empedoklio batas“ bei Kęstučio Navako ,,Vyno kopija“. Tačiau šis vakaras leido susidaryti konkretesnę nuomonę apie šias knygas bei jų autorius. Linos Ever spalvingi knygų viršeliai ir pavadinimai iki šiol darė lengvų romanų įspūdį, o pristatymo metu paaiškėjo, kad iš esmės būtent tokie jie ir yra. Autorė pati įvardijo ,,Berlyno romaną“ kaip lengvą, atostogoms skirtą romaną, labiau skirtą moterų auditorijai. Lina Ever, kaip ir jos knygų viršeliai, traukė dėmesį savo garsiu kalbėjimu bei meile Berlynui. Net savo romano veikėjus vyrus ji palygino su dviem miestais – Berlynu ir Vilniumi. Autorė minėjo rašanti knygas, kurias ir pati skaitytų. Šito laikosi ir visai kitokios kategorijos nei Lina Ever autorius Eugenijus Ališanka, kuris, atsakydamas į moderatorės pateiktą klausimą apie tai, kad esė žanras tampa vis mažiau populiarus ir kiek įtakos tai daro jo kūrybai, citavo K. Vonnegut žymiąją frazę ,,Nieko nepadarysi.“. Dar vienas autorius, galėjęs parodyti savo naujausiąją knygą gyvai, o ne tik žadėti leidyklai suspėti iki nustatyto termino, buvo Kęstutis Navakas, kurio pavardė jau gerai žinoma, kad ir su jo kūryba susipažinti neteko. Šįkart jis pristatė pirmąjį savo romaną ,,Vyno kopija“ ir teigė, kad yra skaitytojų, kurie sakė, kad ,,tokio kreizovo romano dar nesame skaitę“. Autorius ne tik nepasididžiavo kažkuriuo metu trumpam pabėgti iš salės parūkyti, bet ir kitoje savo kortelės pusėje užrašyti ,,Albert Camus“.

Jau antrus metus iš eilės ,,Tyto albos“ pristatyme dalyvavo Saulius Šaltenis ir Kristina Gudonytė. Jie abu vėl atsinešė naujienų. Kitų metų pirmoje pusėje turėtų pasirodyti nauja K. Gudonytės knyga ,,Drugeliai virš bedugnės“, sudominusi jau nuo pat pradžių, tad nekantriai jos lauksiu. Šalia rašymo autorė užsiima ir kitu darbu – rašo scenarijų serialui, kuris kuriamas pagal jos knygą ,,Blogos mergaitės dienoraštis“. Sekite LRT naujienas, nes būtent šiame kanale šis serialas ateity ir pasirodys. Tuo tarpu S. Šaltenio knygoje ,,Basas ir laimingas“ galima bus rasti dvi apysakas. Paklaustas, kodėl vis rašo apie praeitį ir kada žada grįžti prie šiandienos aktualijų, jis atsakė, kad kuo puikiausiai apie šiandieną rašo žiniasklaida, o jam savo knygose norisi rašyti apie asmeniškus dalykus, todėl toji praeitis taip ir dominuoja. Kai buvo iškeltas klausimas, ką reikia daryti, kad S. Šaltenis gautų Nobelio premiją, pats autorius pasakė, kad premija yra gerai, bet jam visai ji nebūtų reikalinga, nes išmuštų iš vėžių, o jam patinka ramybė ir jo paties susikurta rutina.

Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė (nežinojau, kad tai jos slapyvardis), kurios vaikams skirta knyga visai neseniai buvo išleista ,,Nieko rimto“, dabar pristatė metų pradžioje pasirodysiantį romaną suaugusiems ,,Trisdešimt“. Ne tik į trisdešimtmečių auditoriją su šia knyga taikanti autorė kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir atsakinėjo į klausimus apie patirtį Bolivudo kine, santykius su Lietuva ir lietuvių autorių kūryba, gyvenimą užsienyje. Nemažai girdėjusi apie šią autorę anksčiau, dabar džiaugiausi galimybe ją pamatyti ir išgirsti gyvai. O naujoji vaikams skirta jos knyga – jau ant mano stalo.

Bene labiausiai prajuokinęs dalyvis – Rimantas Kmita, kuris pristatė dar iki žiemos turintį pasirodyti ,,Pietinia kronikas“ romaną. Iš pradžių įtariai žvelgusi į pačią idėją, vėliau supratau, kad pabandyti perskaityti reikės vien dėl įdomaus sprendimo – rašyti šiaulietiška tarme. Aš, kaip kilusi iš Panevėžio (o panevėžiečių šnekėjimas juk išties panašus į šiauliečių), tiesiog negalėsiu praleisti progos skaityti teksto, kurio žodžiai tokie pažįstami ir iki šiol girdimi, kai tik grįžtu (o jei jau taip nuoširdžiai, ir pati dar mėgstu į savo šnekamąją kalbą netyčia įterpti vienokį ar kitokį panevėžietišką kirčiavimą). Buvo iškeltas klausimas dėl audio knygos, kadangi šiuo atveju toks variantas turėtų tik dar labiau pagerinti įspūdį apie kūrinį. Tikslaus atsakymo nepateikė, tik užsiminė, kad apie tai buvo svarstyta.

Kaip ir iki šiol, dėmesys buvo skiriamas ne tik grožinei literatūrai. Vietos šiemet rado ir psichiatras-psichoterapeutas, ir gydytojas rezidentas, ir kunigas, ir kulinaras.

Buvo pristatoma pasirodysianti Andriaus Černausko, Skubios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo rezidento knyga ,,Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje“. Iki tol rašęs tik tinklaraštį, savo patirtį jis nusprendė sudėti į knygą. Kaip pats teigė, jo tikslas šia knyga bus šviesti žmones, parodyti, koks yra darbas Skubios pagalbos skyriuje, patarti, kaip elgtis, kad neatsidurtų žmonės tokiame skyriuje, o jei jau atsidūrė – tam tikrą informaciją, kuri bus pateikiama knygoje, taip pat būtų vertinga žinoti. Dar buvo užkabinta atlyginimų tema (A. Černauskas be užuolankų pasakė savo įspūdingą (ironizuoju) atlyginimą) bei tai, kaip sekasi gydytojams ir kitiems darbuotojams laisvalaikiu skaityti grožinę literatūrą.

Su Raimundu Milašiūnu, kuris turėtų būti ypač žinomas su psichologija ir psichiatrija susijusiems ar tuo besidomintiems žmonėms, buvo kalbama apie tai, kokia padėtis Lietuvoje, susijusi su psichoterapijos lankymu (galima pasidžiaugti – situacija gerėja, žmonės vis labiau išdrįsta kreiptis pagalbos), kaip vis dar žmonės mėgsta gerti vaistus nuo visų negalavimų, nors kai kurių nė nereikia (bet vėlgi, situacija ir čia gėrėja), kaip viską apie psichoterapiją bandys savo knygoje paprastai ir aiškiai išdėstyti. Dar įdomi mintis nuskambėjo dėl kušečių psichoterapeuto kabinete. R. Milašiūnas teigė, kad visai norėtų panaikinti tokį baldą iš savo kabineto ir apsiriboti dviem krėslais, kadangi tai sukuria visai kitokį kontaktą.

Kunigas Algirdas Toliatas, kurio knyga ,,Žmogaus ir Dievo metai“ pasirodyti turėtų jau kitą mėnesį, parodė savo išties nemažą iškalbą (toks jausmas, kad jis būtų kalbėjęs kelias valandas ar net daugiau.) bei požiūrį į tikėjimą, jo skleidimą, smerkimą, kurio susilaukia iš kitų dėl savo elgesio. Pateikė įdomią idėją, teigdamas, kad jis gali save palyginti su mobilia (kilnojama) bažnyčia: tik išeidamas iš bažnyčios, bendraudamas su žmonėmis nebažnytiniuose renginiuose, kitokioje laisvalaikio veikloje gali būti su tais, kurie neateina į bažnyčią.

Paskutinis kalbėjęs (kaip iš asmeninės patirties aš suprantu jį, kuriam ,,kalbėsite pagal abėcėlę“ dažniausiai reiškia ,,kalbėsite paskutinis“) autorius – Giedrius Vilpišauskas. Dar vienas tinklaraštį rašantis asmuo, kuris dalinsis savo patirtimi ir patarimais kulinarinėje knygoje ,,Virtuvės užkariavimo menas“, kuri skirta net ir tiems (o gal netgi labiausiai tiems), kurie visiškai nėra susiję su virtuve ir ničnieko nemoka joje daryti. Žada, kad knyga bus kitokia nei daugelis, praktiškai pritaikomas ir nesudėtingas pradžiamokslis.

Toks bus ,,Tyto albos“ ruduo ir žiema (nors tai tikrai ne viskas, nes žadama ir daugiau lietuvių autorių knygų, kurios šįvakar pristatomos nebuvo), o aš aprašydama šias nuotrupas iš kiekvieno pristatymo jau laukiu naujos progos išgirti ką nors įdomaus iš literatūros pasaulio.

Vilniaus knygų mugė 2016 m. Šeštadienis

Kad šeštadienį knygų mugė judri pasidaro nuo pat ryto, galima suprasti dar tik autobusu važiuojant Litexpo rūmų link – autobusas sausakimšas ir didžioji dalis važiuojančiųjų išlipo būtent Parodų rūmų stotelėje. Eilė prie įėjimo kiek vėliau nei 10.30 h buvo didelė, prieš mane buvo gal 50 žmonių, už manęs po truputį rikiavosi panašus kiekis. Tačiau judėjimas vyko tikrai sparčiai ir be trukdžių. Tiesa, tie, kas iš anksto nebuvo nusipirkę bilietų, turėjo atstovėti dvigubą eilę – tiek prie kasų, tiek prie įėjimo. O kai kurie su pirkiniais jau tuo metu ėjo į priešingą pusę – iš mugės. Sakyčiau tiems, kas nenori stumdytis minioje, o tik nusipirkti knygų šeštadienį, idėja atvykti būtent atidarymo pradžioje yra tinkamiausias sprendimas.

Šią dieną nebuvau išsikėlusi tikslo vaikščioti tarp knygų stendų, todėl iš karto, vos atvykusi, nuėjau į pirmąjį pristatymą, į kurį jau maniau dėl vėlavimo nebetilpsianti, bet laimei, toje salėje prieš tai nieko nevyko ir tikriausiai todėl į salę įžengiau kartu su bene pirmuoju žmonių srautu.

Taigi, Rūtos Vanagaitės knygos ,,Mūsiškiai“ pristatymas. Dalyvauja autorė, A. Tapinas, T. Šernas. Leidykla: Alma littera. Apie ,,Mūsiškių“ populiarumą, kontraversiškumą girdėjau iki tol tik viena ausimi, nes pernelyg nesigilinau į visas po knygos išleidimo kilusias diskusijas, tačiau, kad reklama ir, kaip reiškė požiūrį pati autorė ir A. Tapinas, tema padarė savo, buvo matyti. Pilna salė žmonių, o viso pristatymo metu netilo šalia manęs sėdinčiųjų diskusijos ar kokių nors replikų karts nuo karto pasidalijimas. Tad galbūt išties ši tema daliai žmonių yra itin jautri? Pasirodo, ,,Mūsiškių“ išleistas jau ketvirtasis tiražas, o iš viso – ~15 tūkst. knygų. Autorė teigė, kad šią knygą rašė pusę metų, kasdien po 8h, daug darbo archyvuose, po kurių naktimis jai sapnuodavosi vaikai su smėlio pilnomis burnomis, o visos rastos istorijos itin slėgdavo ir todėl ji suprato, kad negalinti nerašyti. Daug kalbėta apie kitų baimę kalbėti, nenorą skaityti, įvardinta, kad ši knyga prisilietė prie žaizdos. Galbūt todėl ir Tamsa ir partneriai kai kam prieš keletą metų atrodė lygiai tokia pat rusų propaganda. R. Vanagaitė su A. Tapinu jau pradžioje juokavo, kad visus susirinkusiuosius papirko V. Putinas, po to dar nesyk buvo užsiminta apie rusų dienraščių bei žurnalistų reakcijas, o R. Vanagaitė daug kartų kartojo, kad jai ,,dzin“, ką mano rusai, Izraelis, kitos šalys. Anot jos, jai svarbiausi yra lietuviai, kuriems būtina pasižiūrėti į savo istoriją, kad taip nenutiktų ateity darsyk. Pabaigoje nuomonę išreikšti paprašytas T. Šernas Lietuvą pavadino ,,ta išmirštančia gentimi“ bei nemažai kalbėjo apie tai, kad lietuviams turi ateiti suvokimas bei apmąstymas, kad giminaičiai greičiausiai išties naudojosi žydų turtu, kad mokyklų nebereiktų vadinti žydšaudžių vardais, nebuvo apsieita be užsiminimo apie santykius su kaimyninėmis šalimis ir kaip reikia jiems nusileisti bei bendrauti, apie w sureikšminimą, netgi mokytojų algas. Žiūrint pristatymą kilo mintis, kad labai daug reiškia pristatymams asmenybės, jų mokėjimas kalbėti, įtraukti auditoriją, charizma. R. Vanagaitė su A. Tapinu pristatymą padarė dinamišką, išraiškingą.

Sigito Parulskio knygos ,,Nutylėtų lelijų miestas“ pristatymas. Dalyvauja autorius, J. Čerškutė. Leidykla: Alma littera. Bene laukiamiausias šios dienos pristatymas. Buvo pristatytas jau 6-asis S. Parulskio romanas, kuris tapo ir 19-ąja autoriaus knyga. ,,Nutylėtų lelijų miestas“ apibūdintas kaip liūdniausia ir kartu juokingiausia knyga. Nemažai dėmesio skirta romano struktūrai: tekstas dalijamas linija pusiau kiekviename puslapyje. Buvo minėta, kad skaityti nėra paprasta, ypač pradžioje dėl būtent tokios formos (ir suintrigavo pačiai šią knygą susirasti ir pamatyti, ar išties sudėtinga būtų ją skaityti). Kaip ir pernai, taip ir šiemet netrūko humoro ar linksmai skambančių pastebėjimų iš autoriaus kasdienybės. Autorius prisiminė, kaip viena moteris (galbūt gerbėja, galbūt ne) jį palygino su F. Kirkorovu, teigdama, kad štai S. Parulskis bendrauja su savo gerbėjais (kadangi jai atrašė), o F. Kirkorovas net su žurnalistais nesikalba. Šios knygos viršelis S. Parulskio nežavi, jo nuomone, reikėjo ,,vyriško“ viršelio, jis įsivaizdavo rūsčius vyrus ar bent jau dulkėtus batus (pastarieji jau yra buvę ant kažkurios jo knygos viršelio), bet leidykloje jam buvo pasakyta, kad ,,mergaitėms“ tokie viršeliai nepatinka, todėl galiausiai ir atsirado būtent toks – ,,mergaitiškas“ viršelis. Autorius, kalbėdamas apie moterų daromą įtaką, juokaudamas moteris palygino su pabėgėlėmis, kurių, rodos, nebuvo, bet kai išlindo, tai ant kiekvieno kampo galima rasti. Taip pat užsiminė ir apie rašymo ypatumus, t.y. apie tai, kad leidykla jau spaudė iki Naujųjų užbaigti rašyti šią knygą, netgi gąsdino atimsiantys honorarą (vėliau pripažino, kad jei nejaustų spaudimo, tikriausiai dažnai nė nebaigtų rašyti niekada), todėl ir per šventes gludino tekstą, perrašinėjo ir t.t. Teigė, kad, jei skaitydamas savo rankraštį, jam bjauru, jis suvokia turįs taisyti, tobulinti, kad negali tokio teksto palikti spausdinimui. S. Parulskis kalbėjo ir apie filmų ekranizacijas. Kalbėjęs apie pagal W. Faulkner knygą ,,Kai aš gulėjau mirties patale“ J. Franco režisuotą ekranizaciją, vėliau jis pasakė, kodėl jo nuomone, reta knyga gali būti ekranizuota. Jis teigė, kad literatūra nėra kinas ir kad jų požiūrių į pasaulį principai skiriasi, todėl ne filmų kūrėjai yra didžiausia to, kad kinas nepralenkia literatūros, pagal kurią jis kurtas, problema. Paprasti, aiškūs atsakymai į gan standartinius klausimus kėlė šypseną. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl jis pasirinko perskelti tekstą, jis atsakė, kad toks buvo autoriaus nustatymas. Arba pabaigoje į klausimą, kodėl žmonės turi perskaityti jo naujausią knygą, jis atsakė ,,todėl, kad jį parašė mylimas autorius“. Ar bereikia ką pridėti?

Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite apie jos knygą ,,Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ ir daugiabalses Vilniaus istorijas. Dalyvauja rašytoja, R. Kinka, S. Žukas. Leidykla: Baltos lankos. Nors porą šios autorės knygų skaičiau, bet jos pačios pasiklausyti nėra tekę, o ir noru niekad nedegiau. Bet po to toje pačioje salėje turėjo būti M. Stepnovos knygų pristatymas, tad galvojau pabūsiu čia. Juolab, kad pernai tokiu būdu, kai tiesiog laukdavau kito pristatymo, taip ,,netyčia“ visai neblogų pristatymų užtikau. Su K. Sabaliauskaite viskas tvarkoje: sklandi kalba, netuščiažodžiavimas, mokėjimas pateikti savo knygas, kad publika būtų sudominta. Tačiau kiti du pokalbio dalyviai buvo, mano požiūriu, silpnoki. Kai kurie buvę netoliese žiūrovai taip pat vienu metu jau muistytis pradėjo ir šnibždėtis, kai vertėjas pernelyg išsiplėtė, pasakodamas savo gyvenimą ar kitus nelabai susijusias su autore istorijas. Moderatorius neretai gan sunkiai ir lėtai rinko žodžius, kas apsunkino žiūrėjimą, o šalia sėdinti žiūrovė suabejojo, ar apskritai buvo rimtai ruoštasi šiam pokalbiui. Asmeniškai man iš karto mintyse iškilo ,,Mūsiškių“ ar to paties S. Parulskio pristatymai, kurių dalyviai būdavo lygiaverčiai savo iškalba ir susibendravimu, ko šiame pokalbyje man trūko. Visai džiugu, kad, kaip buvo teigta, Lenkijoje knyga išleista ir platinama sėkmingai. Taip pat autorė papasakojo, kad šiai knygai, kurioje išleistos jos anksčiau spausdintos istorijos anglų kalba, buvo pasirinkta lietuviškoji (Baltos lankos) leidykla, kadangi ji suteikė galimybę autorei tapti meno redaktore, taigi, ji turėjo daug laisvės sprendžiant, kaip turėtų atrodyti ši knyga. Buvo kalbėta ir apie tai, kad pastaruoju metu itin populiarus lietuvių autorių knygose esantis Vilnius nėra tas tikrasis, jei jį aprašant minimi tik lietuviai, o pamirštami kitų tautybių, gyvenusių čia ilgą laiką, žmonės. Be abejo, nepamiršta pakalbėti temomis, prie kurių vis sugrįžtama spaudoje ir vyriausybėje (w, gatvių pavadinimų lentelėse rašymą ir t.t.). Kai jau buvo skirtas laikas žiūrovų klausimams, viena žiūrovė, atkreipusi dėmesį į šių metų knygų mugės temą, paklausė autorės, kuris personažas K. Sabaliauskaitei yra artimiausias, su kuriuo labiausiai ji susitapatina, autorė atsakė, kad autobiografinių detalių rašydama nenaudoja, o kalbant apie personažus, tai ji yra ir visi personažai vienu metu, ir kartu nė vienas.

Kaip minėjau, labai norėjau M. Stepnovos pristatymo paklausyti, bet aplinkybės susiklostė taip, kad tuo metu turėjau susitikimą knygų mugėje, ir tokiu būdu jį praleidau. Tačiau stoti į eilę prie norinčiųjų šios autorės parašo pavyko. Pirmą kartą laikas stovint eilėje (teko apie 30 min pastovėti) visiškai neprailgo. Tiesa, kiek vargino žmonės, kurie vis norėdavo pralįsti tam, kad patektų į tą mugės pusę, kurią eilė užstojo, tačiau laikas bėgo nepastebimai, kadangi už manęs stovėjusios moterys visą laiką diskutavo apie knygas, tad tokiu būdu savo menamą norų sąrašą suspėjau papildyti viena kita knyga. Kadangi iki tol neteko prašyti užsienio autoriaus parašo, buvo įdomu tai, kad šalia stovėjusi leidyklos atstovė esant sudėtingam vardui (o tikiu, kad maniškis nėra pats lengviausias) jį užrašydavo ant popierėlio, kad autorė galėtų taisyklingai jį užrašyti, todėl nereikia vargintis paraidžiui sakant.

Kartu su gautu parašu mano diena knygų mugėje ir baigėsi. Dar, ką teko pastebėti, šios dienos žvaigždė tikriausiai buvo ne kas kitas, o Valdas Adamkus, nes eilė išties nemaža rikiavosi prie jo, taip pat nenuilstamai jau kelintą dieną frontą laikė ir A. Čekuolis. Pastebėjau, kad nemaža dalis autorių (jaunų), kuriuos buvo galima sutikti dalijančius parašus tiek penktadienį, tiek šeštadienį, buvo man nė negirdėti, kai kurių knygas pamačiusi tik susiedavau, kad kažkur apie tą knygą lyg ir girdėjau. Kažko įdomaus, ką sakykim pernai buvo padaręs A. Tapinas su savo narvu, šiemet nesimatė, nors bandymų buvo, pavyzdžiui, ,,Obuolio“ stende, reklamuojant O. Žuravliovos knygą apie ,,Atrask save. Makiažo paslaptys tiesiai iš profesionalų lūpų“, buvo vietoje daromas makiažas.

Nors jau antri metai, kai apsiriboju tik knygų pristatymų lankymu, peržiūrint programą galvojau, kad  kartais norint pamatyti ar sudalyvauti visur, kur atrodo įdomu, reiktų kažkokiu stebuklingu būdu būti keliose vietose tuo pačiu metu, todėl veiklos ir renginių trūkumu skųstis toli gražu negalima. Tad ir apie kitus metus jau pradedu svajoti.

Jau yra paskelbta kitų metų tema – ,,Lietuviški ženklai pasaulyje“, o pati mugė vyks 2017-ųjų metų vasario 23 – 26 dienomis. Kaip aš juokauju, nėra nieko geriau nei mano, kaip knygų mėgėjos, gimtadienis knygų mugės metu. Todėl kitų metų data džiugina, nes kaip tik ir papuola toji diena į tas keturias. 🙂

Vilniaus knygų mugė 2016 m. Penktadienis

Spaudos akreditacija ir knygų mugės tema

Šiais metais sulaukiau labai malonaus pasiūlymo – galimybę mugėje visas keturias dienas lankytis su spaudos akreditacija, kurią matote kairėje (ir, aišku, nemokamai). Prisipažinsiu, pradžioje net pasimečiau (nes nesijaučiu spaudos atstove), bet, be abejo, tuoj pat ir apsidžiaugiau. Taigi, sulauksite įspūdžių ne tik iš šiandienos (penktadienio), bet ir iš rytojaus. Dėl sekmadienio nepažadu, nes bijau, kad energijos gali nebelikti sukiotis tarp krūvos žmonių.

Kadangi naudojuosi viešojo transporto paslaugomis, per purvus, kurių nuotraukas teko matyti soc. tinkle, braidyti neteko, purvų nuo batų ir kelnių (o neabejotinai būčiau jas išsipurvinus) gramdymo irgi išvengiau. Tad susigadinti nuotaikos vos atvykus nereikėjo.

Litexpo rūmuose buvau maždaug apie 10.30 h. Žmonių žymiai mažiau nei pernai knygų mugės metu šeštadienio rytą, bet jų vis tiek daugiau nei tikėčiausi pamatyti penktadienio dieną. Tiesa, matyti, kad nemažą dalį žmonių, ypač pirmoje dienos pusėje, sudarė moksleiviai, kai kurie – didelėmis grupėmis, tikriausiai pasirinkę knygų mugę kaip ekskursijos dalį. Laikui bėgant žmonių darėsi vis daugiau, ir aš, tiesą pasakius, svarsčiau, kaip pernai šeštadienio minią iškenčiau, kai šiandien ir toji penktadieninė man atrodė jau gerokai varginanti.

Kuklūs pirkiniai

Pirmiausia apsilankiau senuosiuose rūmuose, kur įrengta muzikos salė bei bukinistų pasažas. Muzikos salėje domino tik vienos kūrėjos atvirukai (deja, 2 eurai už vieną man pasirodė brangoka, tad taip ir neįsigijau), todėl plačiau komentuoti to, kas ten buvo, negaliu. Bet įsivaizduoju, kad lietuviškos muzikos mylėtojai ten tikrai turi ką veikti ir ko klausyti. Galbūt tik pamąsčiau, kad pati salė galėtų būti kiek didesnė, nes koncertų metu, vargu, ar sutilpo / sutilps visi norintys. Bukinistų pasaže galvojau rasianti kokią vertą dėmesio knygą (ar kelias), bet niekas nesudomino (ar tiesiog kaina nebuvo patraukli).

Tuomet perėjau į naujuosius rūmus, kur ir praleidau likusią dienos dalį. Iš tikrųjų bijojau prieš važiuodama, kad ištuštinsiu piniginę, bet čia manęs laukė siurprizas. Visai netikėtai sau pačiai, ganėtinai vangiai vaikščiojau, kai kur sustodama pavartyti vieną ar kitą knygą, bet nesusigundydama jos pirkti, o tik padėdama į galvoje esantį stalčiuką ,,kada nors perskaityti“. Kiek skaičiau, daug kas skundžiasi knygų kainomis, bet man atrodo, kad kasmet šie skundai vyksta. Taip, knygos brangios, ypač naujos, gražios ir populiarios. Tiesa, kai kurios knygos, apie kurias pernai mugėje daug šnekėta, šiemet jau su nubrauktomis kainomis.

Dar prieš eidama į knygų mugę spontaniškai sugalvojau, kad noriu kurios nors paskutiniu metu itin linksniuojamo Michel Houellebecq knygos. Tad šį punktą įvykdžiau ir įsigijau ,,Žemėlapis ir teritorija“. Taip pat porą knygų nugriebiau susigundžiusi akcija ,,2 už 3 eurus“ Versus aureus leidykloje, kur įsigijau V. Woolf ,,Į švyturį“ (jau seniai norėjau šios rašytojos ką nors perskaityti, tai bus proga) bei S. Oksanen ,,Kai dingo balandžiai“. Na, ir dar įsigijau porą atvirukų iš Prancūziško knygyno.

Iš tokių norų, kur norėjau, bet pilna kaina pirkti neviliojo, buvo pora knygų – naujausioji S. Parulskio knyga bei M. Houellebecq ,,Pasidavimas“.

Šiandien apsilankiau keturiuose renginiuose, tad papasakosiu, kas iš kiekvieno įstrigo.

Leonido Donskio ir Tomo Venclovos knygos ,,Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“ pristatymas. Dalyvavo autoriai. Leidykla: Versus aureus. Įdomiausias renginys iš tų, kuriuose šiandien sudalyvavau. L. Donskis tikriausiai sugebėtų bet kokią knygą ir temą padaryti patraukią ir įdomią, o T. Venclovo iškalba taip pat paliko itin gerą įspūdį. Autoriai kalbėjo apie tai, kad gyvename pesimizmo amžiuje, pilname įvairiausių apokaliptinių pranašysčių, gąsdinimų, jau nekalbant apie žiniasklaidą, kurioje pagrinde – vien nusikaltimai, nelaimės ir pan. Taip pat kalbėta apie parduodamą baimę, buvo vardijamos optimistų rūšys (pvz.: strateginis optimistas teigia, kad ,,viskas bus gerai, tik nežinau, kada“). Prisimintos dvi ateitį pranašavusios knygos – A. Huxley ,,Puikus naujas pasaulis“ bei G. Orwello ,,1984″. Autorių nuomone, mūsų pasaulis šiuo metu labiau kaip tas, kurį vaizdavo A. Huxley, o ne G. Orwell. Jaučiasi autorių erudicija, todėl 45 minutės pralėkė labai greitai, o žiūrovai, kurių buvo pilna salė, negailėjo plojimų.

,,Pica pica Press“ leidykla: nauji lietuvių literatūros vertimai anglų kalba. Dalyvavo E. Novickas, A. Žilinskienė, D. Cidzikaitė. Leidyklos: Pica Pica Press, Aukso žuvys. Buvo smalsu išgirsti apie tai, kokie lietuvių autorių kūriniai verčiami į užsienio kalbas, tad nuėjau į pristatymą, kuris nebuvo populiarus, nes dalyvavo gal tik 10 – 15 žmonių, o ir iš jų koks trečdalis – vertėjai, verčiantys kūrinius į anglų kalbą. Beje, ,,Pica Pica Press“ yra leidykla, įkurta E. Novickas, kuri gyvena Čikagoje bei yra išvertusi ne vieną lietuvių knygą į anglų kalbą. Ji su kitais dalyviais bendravo per ,,Skype“. ,,Pica pica Press“ kol kas yra išleidusi vieną knygą – Petro Cvirkos ,,Frank Kruk“, bet per šiuos metus dar turėtų išleisti keletą kitų. Leidyklos įkūrėjos planuose – J. Kunčino ,,Tūla“, R. Gavelio ,,Sun–Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“, Katiliškio ,,Miškais ateina ruduo“ bei R. Gavelio ,,Vilniaus pokeris“ (pakartotinis leidimas, nes knyga jau buvo išleista keletu tiražų). Buvo paliesta tema apie tai, kaip sudėtinga į užsienio kalbas versti lietuvių kūrinius, kadangi sunkumų sukelia leidyklos, kuri sutiktų išleisti knygą, paieškos, taip pat itin didelė pasiūla (teigė, kad per metus JAV būna išleista ~1 mln kūrinių). Dar vienas įdomus faktas: tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje verstinė literatūra sudaro vos 3% visų išleidžiamų kūrinių. Tikriausiai suvokiate, kaip sudėtinga sudominti knyga tiek, kad ji pakliūtų į tuos kelis procentus. Tiesa, kad ir pamažu, bet jaučiamas pokytis: kad ir lėtai, bet Didžiojoje Britanijoje verstinių knygų skaičius jau didėja, artėjama ,,net“ prie 4%. Žinoma, finansavimas irgi skurdokas. Buvo paminėtos ir sėkmę užsienyje pasiekusios knygos. Jurgos Ivanauskaitės ,,Ragana ir lietus“ Vokietijoje patyrė nemažą sėkmę, autorė buvo kalbinta ir per televiziją, ir straipsnių apie ją buvo rašyta, leidėjai tęsė bendradarbiavimą ir išleido dar keletą autorės knygų (bendradarbiavimas baigėsi autorei mirus), tai atidarė autorei duris į kitas šalis. Saulius Tomas Kondrotas, Icchokas Meras, R. Gavelio ,,Vilniaus pokeris“ – dar keli pavyzdžiai. Vokietijoje pasirodžiusi yra D. Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurios jau yra išleistas trečias tiražas, o leidėjai norėtų dar šios autorės kūrinių. Užsiminta apie Kęstutį Kasparavičių, kurio knygos jau išverstos į 26 kalbas, o greitu metu net septyni jo kūriniai pasirodys ir dar vienoje šalyje – Kinijoje. Labai smagu dėl tokio pripažinimo. Pačioje pabaigoje vienas iš žiūrovų paklausė leidyklos įkūrėjos, ar ateity numatoma leisti verstinės lietuvių poezijos, ar tai atrodo kaip beviltiškas dalykas JAV kontekste? E. Novickas atsakė, kad taip, tikriausiai beviltiška, bet kodėl ne. Apibendrinus, šis renginys buvo įdomus tuo, kad šia tema pernelyg nesidomėjau, galbūt net leido kiek kitu kampu pažiūrėti į situaciją, kaip ir kodėl viena ar kita knyga pasiekia užsienį.

Lankstinukai ir įsigyti atvirukai

Paskaita apie rašymą: ,,Autorius ieško personažų“. Dalyvavo tinklaraščio ,,Grafomanija“ kūrėja S. Bernotaitė. Leidykla: Išmintis. Kodėl ji pristatoma kaip tinklaraštininkė, nors yra ne vieną knygą išleidusi, tiesą sakant nežinau. Kadangi prieš tai buvęs renginys kiek užtruko, atėjus pas S. Bernotaitę vos įtilpau, bet kantriai išstovėjau kone iki pabaigos. Beje, atkreipiau dėmesį, kaip skyrėsi auditorija nuo prieš tai buvusių. Šioje daugiausiai vyravo jaunimas. Aišku, nemaža dalis iš jų – rašantys ir kuriantys. Pradėjusi nuo to, kad, kaip vieni svarsto, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis, perėjo prie to, kad kalbant apie literatūrą svarstoma, kas pirmiau atsiranda – siužetas ar personažai. Autorė kalbėjo, kad jai lengviau pirma sukurti personažus, o tik tada siužetą. Ji pasakojo, kaip kuria personažus savo knygoms, iš kur galima semtis idėjų, kokios rašytojus dominančios sritys. Kalbėjo apie kasdienybėje sutinkamus žmones, jų įtaką personažų kūrimui, netgi ieškojimą aplinkoje savo personažų prototipų, minėjo psichologijos išmanymo svarbą (pati autorė labiausiai domisi C. Jungu), personažų panašumų į kokį gyvūną, daiktą ar reiškinį paiešką. Į pabaigą buvo pereita ir prie herojų ir antiherojų, moteris rašytojas. Su humoru, įdomiai ir nesudėtingai, išlaikydama gan artimą ir lygiavertį kontaktą su žiūrovais S. Bernotaitė parodė, kad toji krūva žmonių susirinko ne be reikalo, o ateity vertėtų ir didesnę salę skirti panašioms temoms.

Regimanto Dimos knygos ,,Vilniaus plovas“ pristatymas. Dalyvauja autorius, J. Ludavičienė, E. Parulskis. Leidykla: tyto alba. Nors jau buvau girdėjusi šiokį tokį trumpą knygos pristatymą anksčiau, bet užsinorėjau dar paklausyti, galgi pagaliau įtikins, kad reiktų perskaityti šią knygą. Pristatymo metu buvo aptarta tai, ką jau teko girdėti iki tol, t.y., kada žmogus rašytojas (kai viena knyga išleista), o kada jau autorius (kai viena knyga jau išleista ir išplitusi bei rašoma antroji), kas yra vyriškas vyras (čia prisiminiau pernai knygų mugės metu toje pačioje salėje apie moteris samprotavusį J. Melniką). R. Dima savo romaną apibūdino kaip vyrišką ir žiaurų bei paminėjo, kad vienas tęsinys tikrai bus, o trečioji dalis irgi visai svarstoma. Na, ir aišku, kalbėjo apie meilę Vilniui, nes paminėjo, kad aplankęs yra daugiau nei 40 šalių, o Vilnius jam vis vien vienas gražiausių miestų išlikęs. Tik nemaloniai nuteikė, kad pirmoje renginio dalyje moderatorė su E. Parulskiu dažnai tarpusavyje šnibždėjosi, autoriui atsakant į jos užduotus klausimus. Vėliau paaiškėjo, kodėl tie šnabždesiai kilo, bet tai vis vien nebuvo gražu iš jų pusės.

Buvau numačiusi nueiti į dar bent vieną renginį, bet supratau, kad jėgų ne tiek daug likę, tad, kad nedingtų entuziazmas grįžti ryt, reikėjo sukti namų link.

Tad tokia buvo pirmoji mano diena bei antroji oficiali knygų mugės diena.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2015 – 2016 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Kol įspūdžiai dar švieži, norėtųsi papasakoti apie tradicija jau tapusią „Tyto albos“ spaudos konferenciją, kurioje turėjau galimybę apsilankyti antrąsyk. Šiais metais pristatytos devynios knygos: Regimanto Dimos „Bronislovas ir imperatorius“, Viktoro Gerulaičio „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau“, Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“, Antano Guogos „20 sekundžių drąsos“, Danutės Kalinauskaitės „Skersvėjų namai“, Elvyros Kučinskaitės „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“, Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“, Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštis“ bei Mikalojaus Povilo Vilučio „Meno ieškojimas“ .

Per mažiau nei pusantros valandos aprėpti tiek knygų ir pakalbinti kiekvieną autorių tiek, kad sudomintų ir patrauktų dėmesį – nelengvas uždavinys. Tačiau įdomu tai, kad į vieną vietą surinkti įvairaus žanro kūriniai, o tai bendram renginiui suteikia tam tikros dinamikos. Ir, nors kitaip nei pernai, šiemet diskusijos tarp autorių vyko vangiai, renginiui pasibaigus mintys dar sukosi apie kai kuriuos autorius. Iki šiol nieko nesu skaičiusi nei Kristinos Gudonytės, nei Sauliaus Šaltenio (taip, netgi „Riešutų duona“ neskaityta, nors šių metų skaitymo planuose jau kurį laiką ji yra), tačiau po jų pristatymo užsinorėjau tiek pristatytų knygų, tiek ir seniau leistos jų kūrybos. Iš tų kelių minučių apie K. Gudonytę susidariau įspūdį kaip apie šiltą žmogų. Ji teigė, kad jaučiasi jauna, ir juokavo, kad tik tuomet, kai labai susikaupia, elgiasi beveik kaip suaugusi. Tuo tarpu Sauliaus Šaltenio, kuris buvo pristatytas kaip trumpo romano virtuozas, kalboje labiausiai įsiminė žodžiai, kad jis yra labai patenkintas „Žydų karalaitės dienoraščiu“ ir skatina ją skaityti. Ir tikiu, kad ateity pati įvertinsiu šį jo kūrinį. Galiausiai, Mikalojus Povilas Vilutis, kurį pirmąsyk išvydau pernai metų „Tyto albos“ spaudos konferencijoje ir kuriam vis tenka kalbėti paskutiniam (man su pavarde iš Ž raidės tai be galo pažįstama), negali nežavėti nuoširdumu ir tiesumu: teigė rašantis paprastiems žmonėms, o ne eruditams ar labai išprususiems, stengiantis pateikti mintis suprantamais, aiškiais sakiniais ir rašantis tol, kol pats ima suprasti, ką rašo. Dar minėjo, jog jam patinka, kad jį skaito jaunimas. Ir ne tik skaito, bet ir teigiamai vertina.

Iš kitų knygų pristatymų taip pat yra keletas nuotrupų, kurias norisi paminėti. Regimantas Dima, kurio „Vilniaus plovo“ pirmasis tiražas, anot leidyklos vadovės Lolitos Varanavičienės, jau eina į pabaigą, pristatė knygą, kuri vėlgi bus istorinė. Tačiau jos dar teks palaukti iki pavasario. Su Viktoru Gerulaičiu apie knygą kalbėjo ir pats objektas – Virgilijus Noreika. Tarp visų biografinių knygų, įsivaizduoju, kad ši turėtų būti vertesnė vien jau tuo, kad žmogus per savo gyvenimą pasiekė labai daug ir todėl yra ką papasakoti, iš ko pasisemti galbūt įkvėpimo, svajonės siekimo ar tiesiog sužinoti apie žmogų, kuris kelis dešimtmečius garsina Lietuvos vardą visame pasaulyje. O Virgilijui Noreikai, kuriam šį mėnesį sueis 80 metų, norėtųsi palinkėti sveikatos. Kitas žmogus, į kurį krypo nemažai dėmesio, buvo Antanas Guoga, kuris apskritai nustebino mane tuo, kad rašo knygą. Aišku, ten jis dalinsis savo patirtimi, o jo kalboje buvo daug frazių, kurios, viena vertus, skamba kaip tos, kurių vertėtų klausyti (apie tikėjimą savo jėgomis, kad būtent tai prisideda prie sėkmės), kita vertus, kaip ištraukta iš eilinių motyvacinių knygų. Galbūt iš tokių stipresnių minčių buvo toji, kad sėkmingam galima būti nebūtinai versle, bet ir kitoje veikloje. Ir autorius žada, kad knyga tikrai bus įdomi – kažin, ar kada ją atsiversiu, bet tikiu, kad jo sėkmės istoriją norintys sužinoti skaitytojai knyga ir susidomės. Danutės Kalinauskaitės knygos pristatymo metu buvo išsakyta mintis, kad tai, jog sugebama sutilpti į mažą formą (novelę), nėra blogas dalykas – tam pritariu ir kažką panašaus man rodos jau esu išsakiusi. Kad ir kaip mėgstu romanus ir retai į rankas imu trumpesnio žanro kūrinius, visad žaviuosi žmonėmis, mokančiais papasakoti istoriją glaustai ir neprarandant esmės, kurią norėta pasakyti. Čia pat buvo ir iškeltas klausimas, kodėl žmonės nebeskaito, o šis klausimas kilo iš tiražų palyginimo: prieš kelis dešimtmečius išpirkdavo ir 7000 knygų tiražą, o šiais laikais ir 1000 – 1500 parduoti neretai yra sudėtinga. Na, ir pabaigai Vido Poškaus paaiškinimas, kad jo knygoje Vilnius aprašomas kaip žmogus. Tad galėtų išeiti ir kita knyga – jei žvelgtų į Vilnių kaip į ką nors kitą, pavyzdžiui, reiškinį.

Prisiklausius tokios gausos visokiausių minčių ir įvairiomis temomis (vien jau atsakymai į keletui autorių užduotą klausimą, kaip įsivaizduoja Lietuvą po 10-ies metų, skambėjo skirtingai ir iš įvairių pusių apmąstyti) belieka atsigauti ir pažiūrėti, kas iš to liks po dienos, dviejų, savaitės. Ir laukti kitos progos pabūti tarp autorių, taip trumpam pabėgant iš realaus gyvenimo.

2015-ųjų knygų mugė. Šeštadienis.

Po metų pertraukos grįžau į knygų mugę. Buvau išsikėlusi du tikslus: išleisti kuo mažiau pinigų ir nueiti į kuo daugiau knygų pristatymų. Pirmasis – nepavyko ir todėl mano piniginė verkia (bandau save guosti ir teisinti, sakydama, kad tebūnie tai artėjančio gimtadienio dovana sau), o antrasis buvo įvykdytas, dėl ko džiaugiuosi. Bandysiu papasakoti, ką nuveikiau, pateikdama viską chronologine tvarka.

Mugėje buvau ~10.30 h. Nepaisant to, kad mugės pradžia, kaip supratau, buvo 10h, žmonių jau buvo daug. Įsivaizduoju, kad rūbinėje kažkuriuo metu galėjo pritrūkti vietų striukėms/paltams, todėl džiaugiuosi, kad tuomet, kai atėjau, nereikėjo nei grūstis, nei laukti, kol koks žetonas atsilaisvins. Nusirengti rekomenduoju net tuomet, jei ruošiatės neužsibūti, o tik per 1-2 h aplėkti knygų stendus ir ką nors įsigyti, gauti kokio nors A. Tapino (ar tik ne populiariausio autoriaus, buvusio mugėje?) parašą ir su nešuliu prasibrovus pro minią išeiti. Tarp stendų siaubingai karšta dėl nuolatinio spraudimosi, lietimosi su kitais (ar bandymo to išvengti), varginančio slinkimo koja už kojos.

Knygų stendus apėjau gan greitai – per kiek daugiau nei valandą. Per šį laiką ir susirinkau visą ,,grobį“ – penkias knygas, iš kurių tik viena buvo planuota. Bet plano laikytis retai man kada sekasi, ypač, kai kalbama apie knygas.

Prie to paties pagaliau gavau ir Algimanto Čekuolio parašą.

A. Čekuolis pasirašė ,,Mielai Dovilei“.

Iš visų knygų varvinti seilę privertė ,,Obuolio“ išleista V. Hugo ,,Vargdieniai“ – visa istorija vienoje knygoje. Ir viršelis labai gražus. Tikra svajonė tokį leidimą turėti savo bibliotekoje.

Nors pirmą renginį buvau suplanavus tik 14h, matydama, kad turiu iki jo dar porą valandų, nusprendžiau apsilankyti ir neplanuotuose. Taigi, dabar aprašysiu visus šešis knygų pristatymus, kuriuose sudalyvavau.

Audronės Urbonaitės knygos ,,Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ pristatymo tik pabaigą suspėjau pamatyti. Tačiau tiek užteko, kad sudomintų. O pati autorė visą šeštadienį šmėžavo ir prie Almos litteros stendo, kur kantriai dalijo autografus.

Ryčio Zemkausko knygos ,,Tekstai keliaujantiems autobusais ir troleibusais“ pristatymas. Dalyvauja autorius, L. Donskis, G. Mažeikis, B. Garbaravičienė. L. Donskio klausytis visuomet įdomu, o čia dar ir R. Zemkauskas, kuris sugeba išlikti ir kuklus, ir humoro nestokojantis (kaip nusprendžia išleisti knygą? ,,Norisi valgyti ir norisi populiarumo“). Jie diskutavo apie Lietuvą ir normalią visuomenę, apie intelektualią žurnalistiką ir kuo ji skiriasi nuo pastaruoju metu paplitusios. Diskusija baigėsi svarstymu, ar R. Zemkauskas yra snobas ir apskritai, ką šis žodis reiškia diskusijos dalyviams. Šio pristatymo metu prisikroviau geros nuotaikos ir teigiamos energijos.

Susitikimas su rašytoju Sigitu Parulskiu. Jis nekalbėjo apie konkrečią vieną knygą. Alma littera iš naujo išleido ,,Sraigė su beisbolo lazda“ (ši vienintelė, kurią esu skaičiusi) bei eilėraščių rinkinį. Autorius skaitė keletą eilėraščių, o taip pat ir porą ištraukų iš savo dar tik rašomos knygos. Užsinorėjau ir tos dar tik rašomos knygos, ir paieškoti daugiau niūrių S. Parulskio eilėraščių. Pasakojo apie tai, kad neseniai jam sukako 50 metų, ką jam tai reiškia. Minėjo, kad turi ,,mažiausiai dvi sielas“, prisiminė Vienos centrines kapines, kuriose guli ~3 mln žmonių – sakė, kad vaikščiodamas po jas jautėsi, lyg visa Lietuva būtų jam po kojom tiesiogine šių žodžių prasme. Dargi, pristatymo pradžioje, kai kažkam auditorijoje suskambo telefonas, S. Parulskis nevyniojo žodžių į vatą ir liepė išjungti ,,tuos sušiktus telefonus“. Ir šioje vietoje jam visiškai pritariau, nes telefonai per visus pristatymus skambėdavo ir skambėdavo.
Bet diskusijas tarp žiūrovų daugiau kėlė ne jo kūryba, kurią klausęsi žmonės arba gyrė, arba kritiškai vertino, o jo elgesys. Visą laiką žiūrėjo į laikrodį, kaip žargoniškai galima pasakyti, stumė laiką ir to nesidrovėjo pripažinti. Maniau, kad tai dėl ligos (nes pats minėjo, kad prastai jaučiasi ir yra antibiotikų prigėręs), bet po to pasidomėjusi sužinojau, kad visada jis taip elgiasi, lyg prievolę atlikdamas. Bet belieka džiaugtis, kad jis – bent jau nuoširdus ir neslėpęs savo tikrų išgyvenimų po apsimestinio linksmumo kauke.

Eglės Aukštakalnytės – Hansen knygos ,,Mamahuhu: šešeri metai Kinijoje“ pristatymas. Dalyvauja autorė, G. Michnevičiūtė, V. Radzevičius (,,Tyto alba“). Nesumeluosiu sakydama, kad tai buvo pats išraiškingiausias, įdomiausias pristatymas. Tam turėjo įtakos ne tik patraukli tema, bet ir autorės charizmatiškumas. O kompanijoje buvęs Vytaras Radzevičius puikiai ją papildė. Turėtų 45 minučių buvo gerokai per mažai, jos pralėkė lyg akimirka. Belieka tikėtis, kad ir knygoje viskas pateikta taip pat smagiai ir įdomiai.

Herkaus Kunčiaus knygos ,,Kartą operoje“ pristatymas (,,Versmės“). Dalyvauja autorius, A. Šlepikas, M. Griškevičiūtė. Čia jau pasijautė, kad didžioji dalis žiūrovų matyt į A. Tapino pristatymą bandė prasigrūsti (o gal ir kitos priežastys), nes tai buvo pirmasis pristatymas, kuriame netrūko oro, o atsisėsti galėjo bene visi norintys. Kalbėta apie knygos turinį, jos personažus (tai knyga, tinkama tiek vaikams, tiek suaugusiesiems), teatro užkulisius, Alvydas Šlepikas skaitė knygos ištrauką.

Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komiksų knygos ,,10 litų“ pristatymas. Dalyvauja autorės, M. Nastaravičius (,,Aukso žuvys“). Kadangi po jų turėjo būti J. Melniko pristatymas, nutariau niekur nebeišeiti ir pasiklausyti šio pristatymo. Juolab, kad abi autores ir jų komiksus puikiai žinau. O čia buvo proga pamatyti jas gyvai bei susipažinti su poetu M. Nastaravičiumi. Smagus, žaismingas, vietomis ironiškas pristatymas. Tikiuosi, kada nors komiksas paklius ir į mano rankas.

J. Melnikas palinkėjo meilės ir laisvės

Jaroslavo Melniko knygos ,,Anoreksija“ pristatymas. Dalyvauja autorius, L. Gradauskienė, A. Šlepikas (,,Alma littera“).Matėsi, kad  A. Šlepikas jau buvo pavargęs ir sunkiai rinko žodžius – visa diena kažkur dalyvaujant, šnekant, tikiu, kad gali varginti. Visiška priešingybė – diskusijos vedėja L. Gradauskienė, kuri spinduliavo gera nuotaika, buvo aktyvi ir atidi. J. Melnikas kalbėjo apie moteris, ,,Anoreksiją“, kurios apsakymuose pateikiami žmonės nevilties būsenoje, apie kūną, buvo neišvengta kalbų ir apie ,,Maša, arba postfašizmas“, kitas autoriaus knygas, pirmąją – ,,Rojalio kambarys“, pagal kurį, pasirodo, yra kuriamas filmas.

Po pristatymo su savo iš namų atsinešta ,,Maša, arba postfašizmas“ nuskubėjau parašo. Autorius paliko malonų, šiltą įspūdį. Ne tik palinkėjimą ir parašą išraitė, bet ir pasidomėjo, ar esu ką nors iš jo knygų skaičiusi. Tik išeidama pradėjau svarstyti, ar tik ,,Labai keisto namo“ neįvardinau kaip ,,Labai didelio namo“? Na, bet visko pasitaiko.

Kas dar iš pastebėjimų? O taip, A. Tapinas. Svarsčiau į ,,Maro dienos“ pristatymą nueiti, tikėjau, kad turėtų būti įdomu, bet kadangi pirmosios dalies neskaičiau, pagalvojau, kad gal išgirsiu tai, ko nereiktų. Bet ką norėjau pasakyti, tai tą, kad autorius nuo ryto iki vakaro aktyviai fotografavosi narve ar šalia jo, dalijo parašus. Spėju, jis tai darė (ir šiandien tebedaro) visas mugės dienas. Kantrybė neišsemiama. Po tokio maratono ilgą laiką nebenorėčiau nei kam nors pasirašinėti, nei apskritai žmonių matyti. 😀

Ateity – į mugę eisiu, pristatymus stebėsiu, valią knygų pirkimui ugdysiu. Tik kitąsyk apsirūpinsiu labiau maistu, nes būnant 9 h mugėj tikrai išalkau, o su maistu reikalai mugėj tikrai nekokie (A. Užkalnis irgi apie tai rašo)