12.9. Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“


Iš pradžių planavau užbaigusi paskutinius puslapius imtis kitos knygos, bet po atidėliojimų supratau, kad to negalėsiu daryti, kol neatsisveikinsiu su šia knyga, kol neparašysiu teksto apie savo santykį su Džudo istorija. Nors galvojau, kad be kažkokio atpasakojimo ar svarbių detalių atskleidimo nesugebėsiu daug parašyti, visgi tekstas gavosi ilgas, tad tikėtina, kad ir atliks labiau sau pačiai, nes, kaip mėgstama pabrėžt, niekas ilgų tekstų ne(be)skaito. Tiesa, jei norisi kuo mažiau užuominų apie siužetą, tai priešpaskutinę pastraipą siūlau praleisti, nes ten truputį pasileidau plaukus ir paburbėjau apie nelogišką, aplaidų požiūrį viena tema.

Romane pasakojama apie keturis koledžo draugus, kurie po truputį mokosi gyventi savarankiškus, suaugusiųjų gyvenimus. Aktorius Vilemas, dailininkas Džei Bi, architektas Malkolmas ir teisininkas Džudas – iš pirmo žvilgsnio pasakojimas sukasi apie juos visus, tačiau netrukus paaiškėja, kad daugiausiai bus koncentruojamasi į ketvirtąjį – Džudą, savyje besinešiojantį daug praeity išgyvento skausmo, kurio pasekmės išlikę iki šiol.

Pradžia buvo sunki, tekstas neįtraukė ir jei ne prieš kelis mėnesius skaityti atsiliepimai, kuriuose buvo pabrėžiama, kad antroje knygos pusėje kažkas įdomaus pradės vykti, būčiau numetusi. Toji pradžia tęsėsi daugiau nei 200 puslapių. Tiesa, juos skaitant buvo galima daugiau sužinoti apie kiekvieną veikėją, jų praeitį (be abejo, Džudas tuomet dar paliekamas kaip mįslė, pametėjant tik vieną kitą užuominą), įsitraukti į menininkų, kultūros pilną gyvenimą, buitinius sunkumus, būdingus dar tik bandantiems pradėti karjerą ir užsidirbti padoresnę algą jauniems žmonėms. Kaip ir įdomu, bet po kiek laiko sunkiai išlaikydavo dėmesį, grįždavau prie knygos nenoriai. Dabar galvoju, kad kiek keista tiek puslapių skirti veikėjams, kai greitai pora iš ketverto beveik išnyksta iš pasakojimo, tampa labiau foniniais veikėjais, kurie dalyvaus susitikimuose, vieną kitą sakinį pasakys, bet išmetus juos iš siužeto nelabai kas pasikeistų.

Skaitant kilo dviprasmiški jausmai, daug minčių sukosi galvoje. Norėjosi žmogaus, kuris skaitytų knygą kartu ir būtų galima aptarti tai, kas joje rašoma. Padiskutuoti, ar man tikrai nesivaidena, kad nėr čia tos nuostabios broliškos draugystės, kuri įžiebtų šviesą visame šiame pasakojime. Įdomiausia tai, kad visai ne smurtas, koks jis bebūtų, sukėlė daugiausiai emocijų. Buvo pora momentų, kai trumpam užsimerkiau prieš skaitydama toliau, bet vienintelė ašara nuriedėjo tik kažkur pabaigoje, bet vėlgi ne dėl smurto (pagalvojau, kad neseniai skaitydama Britą Mariją verkiau daug, tad dar tikrai netapau bejausmė). Daugiausiai emocijų, kai norėdavosi trenkti knygą į šoną, kilo dėl veikėjų, jų bendravimo ir absurdiškų knygos siužetinių vingių.

Viena vertus, buvo nemažai momentų, kuriuos buvo lengva išjausti net neturint panašios patirties, kokią turėjo Džudas. Apie nežinojimą, kaip atsiverti kitam, aiškiai įvardinti tai, kas susikaupę viduje. Apie netikrumą, kad tam tikra būsena ar turima draugystė tęsis ilgai, ypač kai praeityje, rodos, visos viltys sugriūdavo gan greitai. Apie nenorą patikėti, kad esi pakankamas toks, koks esi. Apie netikėjimą pokyčiu, nes atrodo, kad visa tai, kas yra galvoje, niekada nepasikeis. Apie mažytes nesėkmes, kurios kažkam visai neypatingos, o pačiam atrodo kaip dar vienas įrodymas, kad esi nevykęs, nepatikimas, nevertas malonaus dėmesio, kurio sulauki iš kitų. Apie matymą, kad kitam blogai, bet nežinojimą, kaip ir ko paklausti ar ką pasakyti. Autorė sugeba aprašyti būsenas itin tikroviškai, keletą pastraipų pasižymėjau sau, keliaus į mano užrašų knygelę. Taip pat, kai jau nieko gero nebesitikėjau, likus maždaug šimtui puslapių, prasidėjo naujas Džudo etapas, kuris man buvo tikriausiai kur kas jautresnis už visus vaikystės/paauglystės aprašymus. Kalbu būtent apie vidinę būseną, tą migla aptrauktą gyvenimo laikotarpį, ir tuomet pagalvojau, kad štai, autorė pagaliau prisikasė iki jautriosios mano dalies.

Ir tuomet yra „kita vertus“ dalis, apie kurią jau užsiminiau aukščiau. Sudėtinga kalbėti, neatskleidžiant siužetinių detalių, bet kai kada man anotacija prieštaravo tam, kas vyko knygoje, o veikėjai prieštaravo patys sau. Džudui įvyksta viskas, kas blogiausia. „Pagavus“ sistemą siužetas tampa nuspėjamas, perskaičius apie paskutinį (nors gal priešpaskutinį, priklauso, kaip skaičiuotume) įvykį net nusijuokiau, nors emocijos ten kiek kitokios turėjo būti. Įdomiai sudėlioti veikėjai: vienas – architektas, visad padedantis įsikuriant namus, kitas – menininkas, kuris mėgsta tapyti draugus, trečias – aktorius ir tiesiog atsidavęs draugas, po to dar yra draugas gydytojas, kuris atrodo visų galų meistras ir galintis išgydyti nuo visko. Kur bepasisuksi, kokios pagalbos beprireiks, visada yra į ką kreiptis. Ir visi labai myli Džudą: draugai, draugų tėvai, bendradarbiai, jie atvažiuos bet kuriuo metu, kai tik Džudas paskambina. Skamba išties patraukliai. Visgi toje visų meilėje man matėsi daug priklausomybės vienam nuo kito. Na, kai dėl menkiausių nesutarimų dramatizuojama, kad kažkas kažko nebemėgsta, nebekeliami rageliai, o po to ilgai kankinamasi. Arba kai nėra to žmogaus arti, jis nepasiekiamas, tai nelieka ir gyvenimo, lieka tik darbas-miegas, o jam sugrįžus gyvenimas palengvėja. Arba kas nors nepatinka, bet kenčia mėnesių mėnesius, nes juk šitaip atsidėkoja ir meilę rodo. Priklausomybės žmonėms dalį jautriau priėmiau, kadangi kažkiek ir savęs ten mačiau. Gyvenime esu prieraišus žmogus, tad kelissyk teko sau sunkiai, su ašaromis ir kitais atributais įrodinėti, kad niekas nieko neprivalo, kad draugystė gali keistis, kad žmonės turi ir kitų draugų, savo gyvenimus ir t.t. Kalbant apie romantinę dalį, tai ten nieko gero be jau minėtos priklausomybės vienam nuo kito, o kai kada ir savanaudiškumo, kažin, ar mačiau, pasirodė itin keista būtent taip nukreipti siužetą ir tokiame kontekste dar kažką kalbėti apie begalinę meilę.

Leisiu sau atskleisti vienintelį – pjaustymosi – faktą. Džudas pjaustosi dažnai, aprašymai gan smulkūs. Dėl dažnumo aš nesukau galvos, nes tikėtina, kad autorė tikėjosi pasiekti tam tikrą rezultatą – pavyzdžiui, perteikti sunkumą, veikėjo beviltiškumą ir pan. Tačiau aplinkinių požiūris į šį jo pasirinktą dorojimosi su sunkiomis mintimis ar įvykiais būdą nesyk atrodė nelogiškas. Pjaustymasis vyksta kelias dešimtis metų, tad ne metus ir ne du. Pacituosiu vieną vietą, gal čia buvo humoras, bet man tai tik atskleidė visą situacijos absurdiškumą, nes niekas su šita bėda rimčiau net ir nebandė tvarkytis: „Jie abu tyli ir, regis, abu ilgisi tų dienų, kai pjaustymasis buvo jo rimčiausia bėda.“. Draugai apie pjaustymąsi žino, bet nieko su tuo nedaro, be kelių paprašymų to nedaryti (čia tas pats, kas priklausomo nuo alkoholio žmogaus prašyti nustoti gerti kaskart jam vėl prisigėrus, nepasiūlant būdų, kurie galėtų pagelbėti atsisakant alkoholio vartojimo). Kita įsiminusi citata, kuri tikriausiai turėjo atskleisti meilę ir draugystę: „Žinojo, kad Džudas pjaustysis. Suprato, kad jo niekada neišgydys. Žmogus, kurį jis myli, serga ir sirgs visą gyvenimą, o jis atsakingas ne už tai, kad šis taptų geresnis, bet už tai, kad ne taip sunkiai sirgtų..“. Toji atsakomybė už kitą, kad tik kitam būtų patogiau, kad tik kuo mažiau būtų sutrikdyta ramybė, kad tik kitas nepagalvotų ko nors blogo ir nenustotų bendrauti, kaip jau esu užsiminusi, buvo reiškiama itin dažnai. Bet atsimenu gal tik vieną vietą, kur buvo sakyta, kad draugas – tai ne terapeutas, kad draugai neturi prisiimti atsakomybės ir bandyti išgydyti žmogaus, tik parodyti būdus ir skatinti kreiptis profesionalios pagalbos (bet net ir tuomet viskas buvo palydėta juokais). Nekalbant apie atvejus, kai žalojimasis peržengdavo visas ribas ir tuomet jau nereiktų ir paties žmogaus sutikimo, kad būtų paguldytas į ligoninę. O čia toji cituota atsakomybė išgydyti apsiriboja meile ir nuolatiniu buvimu kartu – taip, tai reikalinga, bet vargu, ar žmogui su tiek problemų pakanka tik tiek. Plius, atsiranda kitų problemų, kurias paminėjau ankstesnėje pastraipoje. Įdomiausia, kad svarbus veikėjas yra ir gydytojas, kuris matydamas, kas vyksta, taip nieko doro ir nepadaro, tik siūlo tepaliuką ir kaskart per patikrą paskaičiuoja, kiek naujų įbrėžimų padaryta (dabar tai rašant skamba net dar kvailiau nei skaitant knygą). Tiesa, yra keli ryškesni konfliktai, kai gydytojas siūlo konkretų terapeutą ar pagrasina paguldyti į ligoninę, bet viskas kaskart užsibaigia jiems abiems atsiprašinėjant vienas kito (beje, knygoje atsiprašinėjama itin daug). Apskritai, daug netikėjimo terapija sklinda iš pačių veikėjų, neatsimenu nė vieno sakinio, kur būtų kaip nors pagrindžiama, kad kažką gero joje galima rasti, kad procesas gali užtrukti. O kaip kompleksinis gydymas, įvairios terapijų rūšys? Jau nekalbu apie manipuliacijas, kurių pasirodė vienoje vietoje, kad jei darysite taip, aš nusižudysiu, bet nebuvo jokio dėmesio atkreipimo, kas tokiame elgesyje yra negerai. Perskaičius knygą net ir norisi paklausti: o tai kokia buvo viso to esmė? Kad jokios terapijos ir gydymai nepadės (tad neverta ir pradėti), o manipuliuoti kitais ir jų jausmais (gąsdinant, kad pjaustysis ar eis žudytis, jei jį kontroliuos, ar susiderant sąlygas dėl pjaustymosi kiekio ir dažnumo ar pan.) yra gerai? Nes juk tuomet aplinkiniai tikrai atstoja/daro taip, kaip prašoma, o pats ir lieki su savo peiliukais bei pilna galva negatyvių minčių dešimtmečiais. Nesu pozityvus žmogus, puikiai žinau, ką reiškia nesulaukti norimo rezultato, matyti beprasmybę, rožinių vienaragių knygoje irgi nenoriu, draugų reakcijas galima pateisinti baime, nežinojimu, dar kuo nors, bet nors kiek logikos matyti gydytojo veikloje ar sprendimuose būtų buvęs nemenkas pliusas. Ir čia net nesvarbu, kaip tai būtų paveikę tolesnį Džudo gyvenimą.

Dėl visų pliusų ir minusų, goodreads galop pažymėjau trejetą. Šiaip nustebino, kad daugiausiai emocijų kėlė visai kiti dalykai nei galvojau dar prieš imdama. Metų pabaigoje į jokius sąrašus nepaklius, o knygą tikriausiai prisiminsiu kaskart, šildydama aliejų.

2 komentarai “12.9. Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“

    • Perskaičiau sako:

      Sveiki. Šiuo metu knygos neturiu namuose. Jei norisi perskaityti ištrauką, keletą puslapių galima rasti el. knygynuose. Tiesa,kiek mačiau, jie įkelia ne pačius pirmuosius puslapius. O jei reikia būtent pirmųjų, tai tuomet tikriausiai variantas būtų arba apsilankyti fiziniame knygyne/prekybos centre ir ten ją pavartyti, arba paprašyti kurio nors kito ją skaičiusio ir turinčio namie ją žmogaus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.