Nuobodu. Taip galėčiau pasakyti apie ,,Nebylį“. Nereikia perskaityti daugybės senųjų lietuvių rašytojų kūrinių, kad pastebėtum, jog jie visi panašūs. Bet mokytoja pasakė: ,,reikia“. Jei reikia, tai reikia. Pabandysiu kažką suregzt dabar apie jį.
Taigi, pasakojama apie du gerus draugus : Kazį ir Joną. Jie draugavo ilgai ir laimingai, Jono mama sūnaus draugą irgi labai mylėjo. Bet tada jų akiratyje pasirodė moteris. Ir visos draugystės baigėsi. Kaip tyčia, Anelei (ką tik sukurptai Kazio žmonai) krito į akį Jonas,o šiam- jo draugo žmona. Negana to, buvo apėmęs Joną ir pavydas, kad jo draugas pirmiau į namus parsivedė pačią nei jis… Tolesnių įvykių nepasakosiu. Bet atspėti juos lengva.
Kur du- trečias nereikalingas. Geras posakis, tinkantis šiam Vaižganto kūriniui. Anelei taikyčiau ir patarlę (?) : devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Juk ji galėjo atsisakyti Kazio dar prieš vestuves. Galiausiai išėjo labai negražiai.
Pati pradžia užsimena apie baigtį (kurią ir taip būtų buvę galima numanyti) : kažkas bus nužudytas. Ir tikrai. Bus minimos ištrėkštos smegenys- smagu? 😀 Kažkaip kituose kūrinuose stengiamasi nekalbėti tokių baisybių, o čia tiesiai šviesiai… Ir gerai.
Paskutiniu metu skaityti kūriniai ,,Pakenduolė“ ir ,,altorių šešėly“ atkreipė mano dėmesį į kunigus. ,,Nebyly“ norom nenorom atkreipiau dėmesį į juos. Tikiuosi, tai netaps liga, nes lyg šiol kunigai tebuvo antrame plane- nekreipdavau į juos didelio dėmesio. Taigi, šioje knygoje kunigai yra tokie, kokie ir turi būti : pamaldūs, mandagūs… uh, ir vėl prisiminiau besiskrepliuojantį kunigą ,,Paskenduolėje“.. Fui..
Taigi, ką norit, tą darykit. Galit skaityti, galit ne.. Nemanau, kad kažką prarasite ar gausite bet kuriuo atveju.
Mano knygų pasaulis 