11.51. Jurga Tumasonytė „Undinės“

Tik pasirodžius „Remontui“ atkreipiau dėmesį į Jurgos Tumasonytės kūrybą. Paskaitinėjau atsiliepimus, kur skaitytojai dėlioja akcentus, ir nusprendžiau, kad noriu. Pirmas kartas bibliotekoje buvo sėkmingas  – grįžau su antrąja rašytojos knyga – apsakymų rinkiniu „Undinės“.

Man visada būna neramu imant apsakymus, nes nuo pat mokyklos laikų su jais santykiai yra sudėtingi: man šio žanro kūriniai per trumpi, nespėju įsitraukti tiek, kad tas istorijas pasinešiočiau savyje kiek ilgiau, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai teksto įmantrumas nugali siužetą ir lieku kažko nesupratusi. Visgi jau po pirmo J. Tumasonytės apsakymo tapo aišku, kad nėra ko baimintis, nes autorė rašo įdomiai. Siužetai gan įvairūs: nuo visai buitinių iki fantastikos elementų turinčių (taip, undinės irgi bus). Tiesa, net ir kasdienybę atspindinčiuose jautėsi šiek tiek mistikos. Tekstai nenuobodūs ir neperkrauti visokiomis meninės raiškos priemonėmis. Rašytoja pastabi, tad netrūksta taiklių, realybėje sutinkamų situacijų ar dialogų, ironijos. Kai kuriuose apsakymuose sutelpa visas veikėjų gyvenimas, o pačios istorijos neretai užsitęsia po keliolika ar kelias dešimtis puslapių, tad įsijautimui laiko yra. Net negalėčiau pasakyti, kad kuris nors pasakojimas nepatiko, nebent kurie nors fragmentai, vienas kitas istorijos užbaigimas. Nors galvojau, kad skaitysiu po vieną ar du apsakymus per dieną, bet galop per savaitgalį viską ir perskaičiau, nes buvo smalsu, ką dar autorė sugalvojo, kokios situacijos ir gyvenimo vingiai bus pateikti.

Pirmoji pažintis sėkminga, tad, manau, dar susidursiu su rašytojos kūryba ateityje.

11.40. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ sunkiai telpa į kokius nors rėmus, todėl ir tradicinę įžangą, apibūdinančią skaitytos knygos siužetą, sudėlioti pernelyg sudėtinga. Prasidėjęs kaip juokingas pasakojimas apie muziejininkus, vėliau romanas pereina prie veikėjo virtimo vilkolakiu, o galop – zombių apokalipsės vaizdų. Skaitant įspūdis buvo toks pat dinamiškas kaip ir siužeto vingiai.

Vietomis ši knyga man atrodė kone geniali dėl ironijos ir absurdiškų situacijų. Pagrindinis veikėjas – vienintelis Lietuvos egiptologas, kuris iki šiol taip ir nėra apsilankęs Egipte, kadangi tokiai kelionei muziejaus biudžete nėra išskirtos sumos. Perskaičiusi pasakotojo pastabą, kad muziejininkų algos yra mažiausios šalyje, supratau, kad per penkiolika metų, kai knyga buvo pirmąsyk išleista, nelabai kas ir pasikeitė viešajame kultūros sektoriuje. Šypseną kėlė taiklūs pastebėjimai apie garbės raštų absurdiškumą, medalių ir ordinų teikimo maniją:

kiek ir kokių ordinų pristeigta ir kiek, ir kam, ir už ką jų išdalyta, nesusigaudė joks ceremonmeisteris nei protokolo skyriaus viršininkas.“

Išties romanas tebėra aktualus iki pat šių dienų. Ašpikai – gauruoti dideli kiškiai, – nešini plakatais prie savivaldybės reikalauja pakelti algą 50 procentų, nors iki tol jie apskritai jokios algos negavo, – svarbu reikalauti ir iš karto daug. Tai man susisiejo su internete matomais žmonių komentarais, pilnais pykčio ir nelogiškų reikalavimų. Knygoje skiriama dėmesio ir sąmokslo, konspiracijų teorijoms, apklausoms, kuriose tarp reitinguojamų įtaką darančių žmonių ar įstaigų įterpiami ir astrologai, burtininkai, šarlatanai, atsiduriantys aukštose vietose. Kyla mintis, kad geresnį laiką skaityti „Paruziją“ vargu, ar būčiau atradusi.

Pasakojimo nuotaika niūri, daug savidestrukcijos, visame romane vienaip ar kitaip nagrinėjamos gyvenimo ir mirties temos. Alkoholis – bene populiariausia savęs žudymo forma. Veikėjai ieško ko išgerti, prisigeria, tuomet kyla haliucinacijos, fantazijos, slogios mintys ar beprotiški žygiai (ryškiausias pavyzdys – policijos ir muziejininkų susirėmimas, pirmiesiems apsiginklavus tikra amunicija, o antriesiems – muziejaus eksponatais), o išsiblaivius ratas sukasi iš naujo. Bet kaip jau galima suprasti, niūri atmosfera netrukdo pasijuokti (gal šiek tiek ir pasibaisėti), pavyzdžiui, kai pasakojama apie XIX a. egzistavusį paprotį šalia numirėlio guldyti butelį degtinės ir kaip archeologai, iškasę tokį radinį, nepasididžiuoja ir paragauja ilgai po žeme gulėjusio skysčio.

„Paruzija“ – tai romanas, turintis daug poteksčių, todėl nė nebandysiu teigti, kad jas visas supratau ar pastebėjau. Kaip jau užsiminiau pradžioje, pasakojimas – itin dinamiškas, jame realistiškas situacijas keičia fantastiniai siužeto vingiai, ir juos sekti buvo kur kas sunkiau. Tiesa, pabaiga man labai patiko – zombių apokalipsė, kalbėjimas apie lūkesčius ir kaip jie skiriasi nuo tikrovės, svajonių pildymą, ir žmones, kurie niekad nebūna patenkinti. Romane G. Beresnevičius nepabėgo nuo savęs kaip religijotyrininko ir etnologo, todėl skaitytojams, kiek labiau nei aš išmanantiems šias sritis, romanas turėtų atsiskleisti dar kitokiomis spalvomis. Daug chaoso, kuriame kartais pasimesdavau, bet tuomet prieidavau kokią nors puikią pastraipą ir vėl skaitymo malonumas grįždavo – tai ir skatino skaityti toliau ir ieškoti įžvalgių, neretai ironiškų pastebėjimų apie visuomenę, valstybę, papročius, pasijuokti iš absurdiškų situacijų.

Skaitydama nemažai žymėjausi, tad pabaigai paliksiu ištrauką apie šulinio maumus:

,,Lygiai traukė šulinys kieme, į kurį pažiūrėjus imdavo svaigti galva nuo siaubo, paslėpsniai nutirpdavo nuo saldaus baugulio ir visas kūnas veržte verždavosi žemyn; man buvo draudžiama žiūrėti į šulinį, nes ten gyvena maumas, kuris gali imti ir įtraukti; maumai apskritai specializavosi vaikų skandinimais šuliny; nieko patrauklesnio už šią maumo versiją negalėjo būti; jei nori, kad vaikas amžinai lįstų prie šulinio, pastėrusiomis siaubo ir malonumo nutviekstomis akimis svertųsi per šulinio dangtį, – pasakyk jam, kad ten gyvena maumas…”

11.25. Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“

Jei ne keli suintrigavę atsiliepimai goodreads, tikriausiai taip ir nebūčiau atkreipusi dėmesį į šią knygą, jau nekalbant apie įsidėjimą į pirkinių krepšelį, kai prisiruošiau išleisti gimtadienio proga gautus knygyno čekius. Nedidukė, apie 120 puslapių turinti „Pakeleivingų stotys“ sudėta iš trumpų, dažnai vos į puslapį sutelpančių novelių. Tiesa, nors ir mažos apimties, rinktinę skaičiau ganėtinai ilgai. Nejaučiau poreikio skubėti, o ir pastebėjau, kad po keleto novelių norėdavo knygą dėti į šalį. Bet ne dėl to, kad būtų neįdomu, labiau tikriausiai dėl paties žanro. Nes knyga man patiko.

Novelės niūrios ir tamsios, vaizduojami žmonės – alkoholikai, smurtą šeimoje kentę/kenčiantys, psichikos ar fizinę ligą turintys, benamiai, praeity sovietinei valdžiai dirbę ir paskųstus žmones sąsiuvinyje žymėję, tiesiog iš pažiūros eiliniai, rutinoje užsisukę, prie mirties slenksčio ar kitose ribinėse situacijose, po kurių nebūtinai kas nors keičiasi, atsidūrę asmenys. Kad ir lakoniškai parašyta, bet vaizdumo, taiklumo netrūksta, poetiška kalba, tekstai kelia emocijas, o kasdienybė, apie kurią ir rašoma, atsiskleidžia visu savo absurdiškumu, tamsumu, o įdomiausia – ramybė, kurią skleidžia dauguma personažų. Atrodo, lyg ir visa tai nedera tarpusavyje, bet visuma gavosi puiki. Ir niekaip negaliu išmesti žodžio gražu. Kad ir skaudu ten daug kas, kad ir šviesa – vos vos juntama (ir dažnai – būtent per minėtą veikėjų ramybę), bet tamsa irgi gali būti gražiai aprašyta.

O šiaip jau tokiais atvejais gaila, kad negaliu pasigirti platesniu žodynu ir nemoku geriau išreikšti minčių, nes knyga nusipelnė kur kas daugiau nei čia surašiau.

11.22. Ričardas Gavelis „Neprasidėjusi šventė“

Kovo mėnesį užbaigiau su 1976-aisiais pasirodžiusia pirmąja Ričardo Gavelio knyga „Neprasidėjusi šventė“. Ji sudaryta iš aštuonių apsakymų. Keturis iš jų jau buvau skaičiusi neseniai aptartoje rinktinėje „Tylos angelas“, tačiau norėjau iš naujo perskaityti ir galbūt atrasti tai, kas anąsyk praslydo pro akis. Visgi verta prisiminti, kad su angelo knyga mano santykiai buvo dvejopi.

Iš tų, kuriuos jau žinojau, su malonumu perskaičiau „Neprasidėjusi šventė“ bei „Gimimo diena“. Abiejose rinktinėse šie apsakymai – vieni iš labiausiai sudominusių. Taip pat, smagus pasirodė „Pulkininkas Moževskis“, dar kartą skaityčiau „Autobuse pusę aštuonių ryto“. Galvoju, kad tokio dydžio apsakymų knygutė – pats tas, nes skaityti trumpas istorijas norisi mažais kiekiais, o aš nemoku kelių knygų vienu metu skaityti, tad ir gaunasi, kad vis vien ateina metas, kai pamėginu kuo daugiau pasakojimų sugrūsti į galvą per gan trumpą laiką ir todėl lieku ne iki galo įsigilinusi į kiekvieną istoriją. Nepaisant to, kad kai kada girdimos ir šuns mintys, apsakymai gan realistiški, taip pat veikėjams nesvetimi egzistenciniai klausimai. Tamsos yra, bet dėl trumpos kūrinių apimties nespėjama joje paskęsti. „Autobuse pusę aštuonių ryto“ skaitydama iš viso gan dažnai sustodavau, nes kai kurie apsakymo momentai sukeldavo minčių, kurias norėdavosi apgalvoti prieš tęsiant skaitymą.

Patiko.

11.20. Saulius Šaltenis „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“

„Geležiniai gyvatės kiaušiniai“  – trečioji perskaityta S. Šaltenio knyga – pasakoja apie Jaelę Gvadelupę (trumpiau – Elę), kuri grįžta į prosenelio Antonio gimtinę ir patenka tiesiai tiesiai į Sausio 13-osios įvykių sūkurį. Lietuvai įsimintinas vakaras tampa šios istorijos atspirties tašku. Prisipažinsiu, kad siužetiniai vingiai kiek nustebino, kadangi anotacijos nebuvau skaičiusi, neatspėjau, kur Elė galiausiai atsidurs.

Man pasirodė įdomus pasirinkimas pagrindinę veikėją pateikti stebėtojos vaidmenyje. Nors veiksmas sukosi aplink ją, bet neretai atrodydavo, kad ji pati yra nutolusi, tik kūnas likęs. Todėl visos aplinkinių istorijos, skundai, skausmingi išgyvenimai, rodės, susigerdavo į Jaelę, bet kažkokio atgalinio ryšio iš jos sulaukti nebuvo galima. Toks migloje paskendęs Elės personažas leido netrukdomai, be kokio nors vertinimo pažvelgti į kitų veikėjų istorijas. Visgi kai kada minėtas veikėjos nutolimas atrodė ir keistokas, ne visai adekvatus, ypač kai nepavyko surasti konkretaus įvykio, priežasties, po kurios Jaelė taip pradėjo elgtis. Galbūt dėl to pagrindinė veikėja taip ir liko iki galo nesuprantama, nepažinta. Tiesa, šiek tiek gyvesnio, dinamiškesnio Jaelės elgesio galima pamatyti paskutiniame ketvirtadalyje knygos. Čia įvyksta ir itin stiprus dialogas, kuris tampa vienu iš įsimintiniausių knygos momentų.

Skaitydama grožėjausi S. Šaltenio sakiniais. Vien dėl jų stengiausi skaityti pamažu ir lėtai, kad tik galėčiau pasimėgauti kūrinio kalba. Užvertusi paskutinį puslapį kurį laiką pabuvau tyloje, nes norėjosi dar bent truputį išlaikyti pasakojimo atmosferą savyje, neišvaikyti jos mintimis apie kasdienybės reikalus. Džiugu ir dėl išlaikytos intrigos – kad ir pasakojimas ne visą laiką sugebėdavo išlaikyti dėmesį, Sniegynų Vyras nepastebimai užkariavo dėmesį, buvo labai smalsu, ar Jaelei dar pavyks su juo susitikti.

Apibendrinant, „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ – ne tokia įtraukianti kaip ,,Žydų karalaitės dienoraštis“, tačiau vis vien paliko neblogą įspūdį.

11.15. Ričardas Gavelis „Tylos angelas“

Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra. („Vilniaus arhatas“)

Taip užsibaigia paskutinis knygos „Tylos angelas“ apsakymas. Ričardas Gavelis – jau gerai pažįstamas man rašytojas, tik šįsyk pasirinkau žanrą, kuris dar buvo nebandytas (prieš tai skaičiau tik romanus). Buvo smalsu pamatyti, kokie R. Gavelio apsakymai, be to, vertinau tai kaip galimybę kas vakarą mėgautis trumpais kūriniais. Pasvajojau ir praėjo. Pradėjau sausį, pradžia atrodė nebloga, bet nepriėjus nė pusės knygos dingo noras skaityti toliau, tad atidėjau. Grįžau vos prieš keletą dienų ir su nauju užsidegimu skaičiau tolesnius kūrinius. Galvoju, kad ateity kai kuriuos atsiversiu dar sykį, nes atrodo, kad kai kada dėl netinkamos emocinės ar fizinės būsenos ne iki galo įsitraukiau į kai kuriuos apsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė būtinai apsikeistų itin kardinaliai, tiesiog kai kurie kūriniai atrodo verti įdėmesnio žvilgsnio.

Daugelis rinktinėje esančių apsakymų buvo išleisti anksčiau, tačiau yra keletas ir tokių, kurie nebuvo spausdinti. R. Gavelis išlieka artimas sau. Kai kurie tekstai suprantami sunkiau ar ne itin sudominantys savo siužetu ir todėl skaitėsi sudėtingiau, kai kuriuos apsakymus skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavau visiškai panirusi į pasakojimą. Kažkokios šviesos ieškoti nelabai verta, gal todėl tiko mano kovui – kol kas vien tik niūrios knygos šį mėnesį perskaitytos. Ironija ir gilus liūdesys, realistiški, kai kada persipinantys su sapnais ar vizijomis siužetai, kurie gali stebinti tiek vaizduote, tiek žiauriais vaizdais – tokia R. Gavelio kūryba matoma skaitytuose apsakymuose. Nemažai beviltiškumo, nusivylimo žmonėmis, pasauliu, svarstymų apie gyvenimą, jo prasmę, kritikos tuometinei visuomenei. Kaip man patinka tai, kaip ir apie ką šis rašytojas rašo, nesyk jau minėjau, tad ir nesiplėsiu. Ir nesvarbu, kad apie romanus geresnis įspūdis išlikęs, savo nuomonės apie R. Gavelį dar nesiruošiu keisti.

11.11. Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“

Perskaičiusi naujausią žinomos rašytojos romaną pagalvojau, kad kaip Šiauliai turi R. Kmitos „Pietinia kronikas“, Vilnius – V. Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, taip Kaunas turės V. Rykštaitės istoriją apie Gintarę, augančią Lizos bute, Kauno senamiestyje (gal ir Panevėžys kada nors sulauks kažko panašaus?). O man pačiai tai buvo proga pratęsti pažintį su V. Rykštaitės kūryba. Pernai vasarį skaičiau jos „Trisdešimt“, smalsavau pamėginti dar ką nors, tad neseniai pasirodęs „Lizos butas“ ilgai neužsibuvo mano neskaitytų knygų krūvoje.

Kaip jau užsiminiau, kūrinio centre – Gintarė, kuri dar visai mažytė su mama ir tėčiu Gunia įsikelia į moteriškei, vardu Liza, priklausantį butą. Bėgant metams daug kas keičiasi: atsiranda nauji tėčiai, Baltijos kelią keičia Sausio tryliktoji, įsivyrauja ir galop nuslopsta laukinis kapitalizmas, auga ir pati Gintarė. Rodos, tik nesibaigianti mamos meilė dukrai bei šis butas išlieka vieninteliais pastoviais dalykais (neskaitant vykusių remontų).

Bėgau puslapiais ir sekiau Gintarės gyvenimą susidomėjusi. Neįmantriai, bet jaukiai parašyta istorija įtraukia tiek, kad net ir nesinori jos padėti į šalį, o užvertus paskutinį puslapį atsirado keistas ilgesys, kadangi apie šiuos veikėjus greičiausiai jau ir nebeteks skaityti ateityje. Užteko vieno savaitgalio, kad susigyvenčiau su visais, net ir antraeilius vaidmenis atliekančiais veikėjais. Atidžiai nesekiau užuominų dėl amžiaus, bet atrodo, kad Gintarė vyresnė už mane galbūt 7-8 metais, tad kai kurie aprašomi įvykiai nutiko dar prieš man gimstant (pavyzdžiui, Baltijos kelias), o kai kas buvo ne itin pažįstama vien todėl, kad per maža buvau ar tiesiog kiek kitokioje aplinkoje augau. Tačiau vis vien prisiminimams vietos buvo užtektinai, kai kada net nustebdavau, kiek skaitant knygą iš atminties išniro pamirštų detalių. Gintarės mama tam tikrais atžvilgiais netgi priminė vieną pažįstamą žmogų. Gal kiek ne į temą, bet įdomus potyris buvo rasti savo vardu pavadintą, tegul ir epizodiškai pasirodančią, veikėją knygoje. Nesu tikra, ar apskritai buvau kokioje nors knygoje savo vardą jau radusi.

Lengvumo pojūtis skaitant romaną – tik pirmasis įspūdis. Tiesa, knygos autorė nesikapsto pernelyg giliai, neanalizuoja ir psichologizmais neužsiima, bet ironija, humoru persmelktos situacijos priverčia sustoti ir pasvarstyti, kiek čia yra ir liūdesio ir skaudulių. Netgi kyla mintis, kad Gintarės pasakojimas atskleidžia gyvenimo tragikomiškumą. Bet šviesos jaučiasi labai daug, nepaisant to, kiek praeity nemalonių įvykių nutikę, kad ir pačios veikėjos – toli gražu ne tobulos, ne viską sugebančios, tie jų bandymai surasti ir patirti laimę, tikrąją meilę, pripažinimą, laisvę labai suprantami. Pabaiga pasirodė miela ir tinkama šiai istorijai, taip ir norėjosi šypsotis užbaigus skaityti.

Jei po „Trisdešimt“ turėjau abejonių, dabar jau esu tikra, kad su Vaivos Rykštaitės kūryba ateityje dar tikrai susidursiu. Beje, retai vertinu viršelius, bet šįsyk norisi paminėti, kad man labai patinka viršelio idėja (tęsinys – vidinėje viršelio pusėje), nors oranžinės spalvos ir nemėgstu.

11.3. Sigitas Parulskis „Dvigubo dugno keleiviai“

Sigito Parulskio įrašus jau kurį laiką seku Facebook‘e, tad parsinešusi namo naujausią knygą greitai supratau, kad jos turinys sudarytas iš socialiniame tinkle publikuotų tekstų bei paties rašytojo darytų fotografijų. Įdomus ir pats leidimas, kadangi kai kurios nuotraukos yra „paslėptos“, reikia atlenkti lapus, kad jos pasimatytų, simpatizuoju ir viršeliui, kuris iškart patraukė akį.

Tarsi pats būčiau patekęs į šį gyvenimą užkištas dvigubo dugno ertmėje, toks jausmas,kad tikrasis gyvenimas visuomet kažkur kitur, kad tereikia išsilaisvinti, praplėšti tą papildomą, slegiantį dugną (…)
Tiesa, kartais apima toks jausmas,kad pagaliau prasilaužiau, pasprukau, apsidžiaugiu, kad pagaliau gyvensiu tikrą gyvenimą, mėgausiuosi visiška autentika, galbūt kartais meluosiu kitiems, bet tik ne sau, tačiau pamažu vėl atslenka negera nuojauta, kad tai, ką manau esant dangų, yra dar vienas dugnas, nes jis ne išorėje, jis mano viduje, ir tuomet, kai mėginu ištrūkti, kas kartą, kai pralaužiu dar vieną sieną, naujas lubas ar dangų, pasirodo, kad ne pasprunku, o atvirkščiai – įsilaužiu į save, ištrūkstu – tik į save, į tą pačią dvigubo dugno vienatvę.

Aprašomos iš pažiūros kasdieninės situacijos, kurios persipina su įvairiais pamąstymais, egzistenciniais būties klausimais – tokiems pasakojimams turiu terminą buitinė filosofija. Didžioji dalis tekstų įtraukia, tad iš pradžių maniusi, kad tai bus puiki knyga vakarams po darbo, galiausiai dar net neprasidėjus darbo savaitei jau užverčiau paskutinį puslapį. Patinka man rašymo stilius, kuris jau pažįstamas iš ankstesnių kūrinių, o ironija, kai kada netikėti pasakojimai skaitant sukeldavo šypseną. Nespalvota fotografija atskleidė ne tik dar vieną S. Parulskio talentą, bet ir leido vietoj bėgimo prie kito teksto, keletą akimirkų, kol apžiūrėdavau nuotrauką, pabūti su ką tik perskaitytu.

Galvoju, kad įdomi sausio pradžia pasitaikė.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.

10.58. Gerda Jord „Daugiabutis“

Skaičiau „10 litų“, mėgavausi „Gertrūda“, o išgirdusi apie pasirodžiusią trečiąją Gerdos Jord knygą nesusilaikiau ir įsigijau. Šįkart pati, be jokios leidyklos pagalbos, išleido knygą solidžiu kietu viršeliu bei kokybiškais lapais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tų 750 egzempliorių (toks pirmasis tiražas) bus išpirktas.

Kaip rašoma knygos pristatyme, komikso istorijos buvo įkvėptos Gerdos dešimties metų patirties nuomojantis būstus skirtinguose Vilniaus daugiabučiuose. Kadangi pati kol kas išvengiau visų brokerių, besikeičiančių butų (po studijų išsikėlusi iš studentų bendrabučio jau trejus metus gyvenu tame pačiame bute), o per tuos kelerius metus tik keletas momentų įstrigę yra (aišku, teko nemažai girdėti iš aplinkinių apie visokius sunkumus bei nuotykius), buvo smalsu pamatyti, kokias situacijas rasiu knygos viduje.

O radau daug trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai. Daug juokingų situacijų, kurios ne vienam bus pažįstamos. Visažinė daugiabučio gyventoja, kuri viską fiksuoja ir apie kiekvieną žino daugiau nei galima būtų tikėtis, brokeris, kuris net pačioje didžiausioje skylėje įžvelgs pliusų, gyventojai, kurie atvykus policijai ar greitajai prilimpa prie langų – tik keli veikėjų ir siužetinių linijų pavyzdžiai. Beskaitant ryškėjo veikėjų charakteriai, jie dinamiški, turintys kažką savito, tik tam personažui būdingo. Kadangi labai mažai komiksų suaugusiems esu skaičiusi, tad palyginti su kitais negaliu, bet tikrai patiko tai, kad ir tokiam žanre galima pajusti veikėjus, su jais susigyventi ir norėti, kad tų nuotykių, kuriuos patiria kiekvienas, būtų dar daugiau. Beje, nors ir sudėtas iš trumpų epizodų, bet išlaikytas kūrinio vientisumas ir išbaigtumas.

Šiaip jau nemėgstu taupyti knygų, bet matydama, kaip greitai neskaitytų puslapių mažėja, galop padėjau į šalį ir palikau dalį kitai dienai. Tad vienintelį minusą ir įžvelgiu – per mažai, norisi dar.