11.3. Sigitas Parulskis „Dvigubo dugno keleiviai“

Sigito Parulskio įrašus jau kurį laiką seku Facebook‘e, tad parsinešusi namo naujausią knygą greitai supratau, kad jos turinys sudarytas iš socialiniame tinkle publikuotų tekstų bei paties rašytojo darytų fotografijų. Įdomus ir pats leidimas, kadangi kai kurios nuotraukos yra „paslėptos“, reikia atlenkti lapus, kad jos pasimatytų, simpatizuoju ir viršeliui, kuris iškart patraukė akį.

Tarsi pats būčiau patekęs į šį gyvenimą užkištas dvigubo dugno ertmėje, toks jausmas,kad tikrasis gyvenimas visuomet kažkur kitur, kad tereikia išsilaisvinti, praplėšti tą papildomą, slegiantį dugną (…)
Tiesa, kartais apima toks jausmas,kad pagaliau prasilaužiau, pasprukau, apsidžiaugiu, kad pagaliau gyvensiu tikrą gyvenimą, mėgausiuosi visiška autentika, galbūt kartais meluosiu kitiems, bet tik ne sau, tačiau pamažu vėl atslenka negera nuojauta, kad tai, ką manau esant dangų, yra dar vienas dugnas, nes jis ne išorėje, jis mano viduje, ir tuomet, kai mėginu ištrūkti, kas kartą, kai pralaužiu dar vieną sieną, naujas lubas ar dangų, pasirodo, kad ne pasprunku, o atvirkščiai – įsilaužiu į save, ištrūkstu – tik į save, į tą pačią dvigubo dugno vienatvę.

Aprašomos iš pažiūros kasdieninės situacijos, kurios persipina su įvairiais pamąstymais, egzistenciniais būties klausimais – tokiems pasakojimams turiu terminą buitinė filosofija. Didžioji dalis tekstų įtraukia, tad iš pradžių maniusi, kad tai bus puiki knyga vakarams po darbo, galiausiai dar net neprasidėjus darbo savaitei jau užverčiau paskutinį puslapį. Patinka man rašymo stilius, kuris jau pažįstamas iš ankstesnių kūrinių, o ironija, kai kada netikėti pasakojimai skaitant sukeldavo šypseną. Nespalvota fotografija atskleidė ne tik dar vieną S. Parulskio talentą, bet ir leido vietoj bėgimo prie kito teksto, keletą akimirkų, kol apžiūrėdavau nuotrauką, pabūti su ką tik perskaitytu.

Galvoju, kad įdomi sausio pradžia pasitaikė.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.

10.58. Gerda Jord „Daugiabutis“

Skaičiau „10 litų“, mėgavausi „Gertrūda“, o išgirdusi apie pasirodžiusią trečiąją Gerdos Jord knygą nesusilaikiau ir įsigijau. Šįkart pati, be jokios leidyklos pagalbos, išleido knygą solidžiu kietu viršeliu bei kokybiškais lapais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tų 750 egzempliorių (toks pirmasis tiražas) bus išpirktas.

Kaip rašoma knygos pristatyme, komikso istorijos buvo įkvėptos Gerdos dešimties metų patirties nuomojantis būstus skirtinguose Vilniaus daugiabučiuose. Kadangi pati kol kas išvengiau visų brokerių, besikeičiančių butų (po studijų išsikėlusi iš studentų bendrabučio jau trejus metus gyvenu tame pačiame bute), o per tuos kelerius metus tik keletas momentų įstrigę yra (aišku, teko nemažai girdėti iš aplinkinių apie visokius sunkumus bei nuotykius), buvo smalsu pamatyti, kokias situacijas rasiu knygos viduje.

O radau daug trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai. Daug juokingų situacijų, kurios ne vienam bus pažįstamos. Visažinė daugiabučio gyventoja, kuri viską fiksuoja ir apie kiekvieną žino daugiau nei galima būtų tikėtis, brokeris, kuris net pačioje didžiausioje skylėje įžvelgs pliusų, gyventojai, kurie atvykus policijai ar greitajai prilimpa prie langų – tik keli veikėjų ir siužetinių linijų pavyzdžiai. Beskaitant ryškėjo veikėjų charakteriai, jie dinamiški, turintys kažką savito, tik tam personažui būdingo. Kadangi labai mažai komiksų suaugusiems esu skaičiusi, tad palyginti su kitais negaliu, bet tikrai patiko tai, kad ir tokiam žanre galima pajusti veikėjus, su jais susigyventi ir norėti, kad tų nuotykių, kuriuos patiria kiekvienas, būtų dar daugiau. Beje, nors ir sudėtas iš trumpų epizodų, bet išlaikytas kūrinio vientisumas ir išbaigtumas.

Šiaip jau nemėgstu taupyti knygų, bet matydama, kaip greitai neskaitytų puslapių mažėja, galop padėjau į šalį ir palikau dalį kitai dienai. Tad vienintelį minusą ir įžvelgiu – per mažai, norisi dar.

10.41. Antanas Škėma „Izaokas“

Nors „Balta drobulė“ mokyklos metais patiko, o egzamine džiūgavau gavusi galimybę parašyti interpretaciją šio kūrinio ištraukai, bet po to taip ir nepasiėmiau jokios kitos A. Škėmos knygos į rankas. Pasirodžius naujajam „Izaoko“ leidimui bei perskaičius pirmuosius atsiliepimus, nusprendžiau sugrįžti prie šio daugeliui gerai žinomo lietuvių rašytojo kūrybos.

Kiek keista skaityti komentarus, kuriuose minima, kad tekstas primena Ch. Bukowski. Kaip ir suprantu, iš kur tas noras juos lyginti (gyvenimo beprasmybė, kūniškumas, vartojamas žodynas), bet man abu rašytojai atrodo absoliučiai skirtingi savo minčių pateikimu. Jau tuomet labiau su Ričardu Gaveliu dėl veikėjų panašumo, situacijų pateikimo norisi ieškoti sąsajų. Apskritai, šįkart tikriausiai per daug visko skaičiau apie šią knygą prieš skaitydama, nes versdama puslapius vis pagalvodavau, kaip skirtingai matau kūrinį, lyginant su kitais. Ypač tais, kurie pabrėžia kažkokius žiaurumus, leksiką, nes viso to, apie ką jie kalbėjo, buvo minimaliai. Arba aš jau pripratusi prie tokių scenų aprašymų.

Nors trumpas tekstas, bet nelengvas, tačiau „Balta drobulė“ irgi nebuvo lengvai praryjama, tad nusiteikus ir parinkus tinkamą metą skaitymui, galima išvengti metimo į šoną (ką tikriausiai padaryčiau, jei imčiau skaityti pavargusi po darbo). Kūrinyje nagrinėjamos kaltės, keršto, laisvės ir prasmės klausimai, pagrindinis veikėjas kenčia nuo praeities traumų, nelaimingos meilės, tad kūrinys pakankamai niūrus, o kai kurios scenos gali priversti ir kilstelti antakius. Bet tos scenos ir yra stiprioji kūrinio dalis, patiko ir tai, kaip sujungtos pradžioje ir pabaigoje vykstančios situacijos. Gaila, kad vidurys kažkur tik pradingo, sunkiau buvo skaitomas, neišlaikė dėmesio tiek, kiek norėjosi.

Pabaigai, pasidžiaugsiu, kad „Izaokas“ buvo perleistas, vėl atkreipė dėmesį į autorių, kurio neretai tik tą vienintelę „Baltą drobulę“ ir težinome. Išmėginti verta, o jau ar patiks – skaitant ir pasimatys.

10.37. Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių karta“

Kai į rankas paėmiau „Vilniaus pokerį“, nesitikėjau, kad ši pažintis su R. Gavelio kūryba man taps tokia reikšminga. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ – jau ketvirtoji perskaityta autoriaus knyga, o lentynoje lūkuriuoja „Vilniaus džiazas“, ji savotiškai ramina, nes žinau, kad užsinorėjusi grįžti prie rašytojo kūrinių, galėsiu tuoj pat tą ir padaryti.

Romaną sudaro septynios susijusios istorijos, kiekvienos centre – po vis naują veikėją –avatarą. Jie trokšta valdžios, valdyti kitus, o to pasiekti bando pačiais įvairiausiais būdais. AIDS sergantis dailininkas Saulius Kepenis trokšta užkrėsti kuo daugiau žmonių. Jo aukomis tampa tiek pažįstami, tiek svetimi, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvių kilmės Čikagos amerikietės Ritos Valkus misija – parvežti iš Kaukazo radioaktyvaus metalo į Vilnių. Moters ypatumas – žmonių skirstymas pagal spalvas. Kunigo Stanislovo pamokslų įdėmiai klausosi tikintieji, tačiau kalbėtojo galvoje – kalbų turiniui visiškai prieštaraujantis, visą jo vidų užpildęs troškimas, kuriam bando atsispirti. Pasakojama ir apie Robertą, kuris pakeičia lytį, tačiau jam vis dar sudėtinga atrasti vidinę laisvę. Taip pat – apie Seimo nare tapusią Gražiną Lašienę, kuri sumano užvaldyti pasaulį, pasitelkdama kompiuterinę sistemą, bei apie R. Gavelio skaitytojams jau žinomą Tomą Kelertą, kuris ir tampa kertiniu šio romano veikėju. Netgi negalėčiau išskirti konkrečios istorijos kaip labiau patikusios, kiekvieną su tokiu pačiu įdomumu skaičiau.

Jau esu anksčiau minėjusi, bet apie R. Gavelio knygas rašyti man sudėtinga. Štai ir ši – patiko labai, bet kaip tiksliai paaiškinti, kuo sužavėjo, nežinau. Gal tam įtakos turi tai, jog dažname kūrinyje emocijas kelia tam tikri siužetiniai vingiai, įvykiai ar situacijos,  į kurias pakliūva veikėjai – tokiais atvejais nėra sunku pagrįsti savo įvertinimą. O „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ (tas pats galioja ir anksčiau skaitytiems rašytojo kūriniams) paliko įspūdį kaip vientisas tekstas. Jis įtraukia į savo itin tirštą, klampią tamsumą, viskas aprašoma taip ryškiai, kad, rodės, ne knygą skaičiau, o viską prieš akis mačiau, užuodžiau, jau nekalbant apie bendrą knygos nuotaiką, kurios neperimti – neįmanoma. Todėl tiek šią, tiek kitas R. Gavelio knygas skaityti ne visada gali būti tinkamas laikas. Ir pati šią pasiėmiau dar prieš mėnesį, bet po kelių perskaitytų lapų atidėjau, nes supratau, kad nesinori apsikrauti emociškai. Savaitgalį atsiverčiau vėl ir jau nebepaleidau – norėjosi kiekvieną puslapį sugerti į save.

Romanas buvo parašytas mano gimimo metais (jei tiksliau – 1993–1994 m.) ir galiu tik pritarti sakantiems, kad knygos turinys – aktualus ir šiomis dienomis. Kalbėdamas apie visuomenės ydas, troškimą valdyti bet kokia kaina, žmonių pastangas suvokti gyvenimo prasmę (ar išmokti gyventi susitaikius su jos nebuvimu) bei surasti savo vietą po saule, rašytojas judina vis dar neprarandančias savo svarbos dažnam žmogui temas. Taip, tai tamsi knyga, daug kūniškumo, kartais kuriami vaizdai net šleikštulį kelia. Tas pats Vilnius, apie kurį jau keletą metų intensyviai vis rašomos knygos, kiek kitoks nei kitų autorių kūriniuose, knygos veikėjai yra priklausomi nuo jo: ir nekenčia, ir niekaip negali iš jo ištrūkti. Nedažnai pavyksta rasti tokį įtaigų tekstą, užkrečiantį savo nuotaika ir sukeliantį stiprias emocijas. Skaitydama niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad taip sėdėčiau ir skaityčiau visus rašytojo kūrinius iš eilės… Be abejo, tuomet tenka stabdyti save, nes suprantu, kad tai per daug sunki emociškai literatūra, kad galėčiau sau leisti tą daryti.

Man labai taiklus pasirodė viename tinklaraštyje rastas šios knygos palyginimas su Šarūno Saukos darbais – išties, įspūdis tiek žiūrint į šio dailininko paveikslus , tiek skaitant R. Gavelio knygą – panašus: nepavyksta atsitraukti, nors turinys – šaltas ir nejaukus. Ir jau ne pirmąsyk perskaičiusi šio rašytojo knygą sunku išsirinkti kitą skaitinį – atrodo, visi bus prastesni ar nukentės dėl vis dar galvoje besisukančių „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ epizodų.

10.35. Marius Povilas Elijas Martynenko „Praeis“

„Praeis“ – tai ne tik knygos, bet ir autoriaus rašomo tinklaraščio pavadinimas. Ir šis pavadinimas man labai patinka dėl jame esančio žodžio įvairialypumo.  „Praeis“ – tai laikinumą rodantis veiksmažodis. Laikinumą, kuris kartais guodžia (kai kalbame apie ištikusius sunkumus, rodos, niekada nesibaigsiančias nemalonias būsenas), o kartais – kaip tik gąsdina (pavyzdžiui, nepastebimai bėgančios savaitės ar mėnesiai, jau nekalbant apie metus). Tokias pat nevienareikšmiškas mintis kelia ir M. P. E. Martynenko kūryba: vienuose tekstuose jis grubus cinikas, o kitur – pernelyg, netgi įtartinai naivus. Praeityje jau dalijausi savo patirtimis skaitant „Be penkių pasaulio pradžia“, o šį pavasarį ne tik džiaugiausi dar viena dailiai išleista knyga (atkreipiantis dėmesį viršelis, viduje autoriaus mintis papildančios nuotraukos, kai kurios – jo paties darytos), bet ir naujais tekstais.

Naujais – gal ne visai tinkamas žodis, nes kai kurie tekstai jau buvo skaityti anksčiau tinklaraštyje, bet tai nė kiek nepaveikė skaitymo proceso, viską perskaičiau iš naujo, lyg pirmą kartą skaitydama. Kaip ir pirmoje knygoje, čia netrūksta situacijų iš realaus gyvenimo, pamąstymų apie aktualijas ar egzistencinius klausimus. Prieš daugiau nei metus susiradau autoriaus tinklaraštį. Jau tuomet skaitydama visus tekstus iš eilės negalėjau atsistebėti, kaip galima taip „išsirengti“ prieš visus. Tokia pat mintis sukosi ir skaitant „Praeis“. Visgi ne kiekvienas drįstų net ir artimiausiems žmonėms taip atvirai išsipasakoti, o čia tekstai skirti visiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties paims šią (ar anksčiau leistą) knygą į rankas. Abejose knygose turinys panašus, tik tiek, kad antrojoje prisideda daugiau vėlesnio gyvenimo aktualijų. Artimojo savižudybė, aktorystės studijos, darbas bare, gyvenimas vienuolyne, narkotikų vartojimas – tai tik kelios knygoje paliečiamos temos. Tiesa, šioje yra ir kur kas mažiau kūniškumo, vulgaraus žodyno, tik nesu tikra, ar jo išties mažiau buvo, ar tiesiog nebekreipiau į jį dėmesio (gal aktualu bus tiems, kurie būtent dėl to prisibijo jo tekstų).

Kai skaičiau „Be penkių pasaulio pradžia“, labiausiai man patiko tie tekstai, kur radau kažką artima sau. Tuomet man ir atrodė, kad ar patiks, ar nepatiks M. P. E. Martynenko kūryba, nemenkai priklauso nuo to, kiek skaitytojas susitapatins su rašančiuoju, kiek bendrumų ras. Ir šiai savo teorijai šįsyk galiu tik pritarti, nes „Praeis“ man pasirodė silpnesnė ir ne tiek įtraukianti – gal todėl, kad ne tiek buvo bendrumo jausmo, kiek jo radau pirmoje knygoje. Žinoma, ir antrojoje yra stiprių tekstų, taiklių minčių. Buvo tokių, kuriuos skaičiau su malonumu ir darsyk atsiversčiau ateity. Bet vis tiek neapleido mintis, kad kažkas nebe taip. Gal norėjosi pamatyti kažkokį pokytį, naujų idėjų, kurių nelabai yra, nes ši knyga – labiau antrosios tęsinys nei atskiras, kažką naujo siūlantis tekstų rinkinys. Bet aš vis tiek tikiuosi, kad ateity M. P. E. Martynenko dar turės ką pasiūlyti literatūrai.

10.34. Aušra Matulaitytė „Prijaukinti vėjai“

Gal juokingai skambės, bet „Prijaukinti vėjai“ mane suviliojo tuo, kad pagrindinės veikėjos Albos amžius panašus į manąjį. Peržvelgusi anotaciją nusiteikiau lengvam romanui ir nutaikiusi progą, kai prireikė būtent kažko šviesaus, atsiverčiau.

Vėjų motyvas pavadinime primena mano mylimą J. Harris „Šokoladas“, kurioje pagrindinei veikėjai vėjas praneša apie būsimus pokyčius. Pokyčiams ryžtasi ir A. Matulaitytės Alba – būdama dvidešimt septynerių, ji meta darbą, išsiskiria su nebemylimu vaikinu ir išskrenda į mažą Kanarų salą Lansarotę. Čia dirbdama padavėja ji stengiasi išmokti mylėti gyvenimą, susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis ir, žinoma, vėl pajunta meilę.

Ispanija niekada nebuvo mano norimų aplankyti šalių topuose (žinoma, tikrai neatsisakyčiau, bet esu kiek kitokio klimato mėgėja), tačiau skaitant šią knygą neįmanoma neužsinorėti čia ir dabar nuvykti į Lansarotę. Aprašomas lengvumas, laisvumas neapsakomai viliojo, tekstas „skanus“ ir vaizdingas. Perskaičius keletą interviu su pačia autore, kuriuose ji kalba apie savo meilę Ispanijai bei užsimena, kad ir pati, lygiai kaip ir Alba, dirbo padavėja Lansarotėje, suvoki, kodėl jos tekstas yra pilnas tokio polėkio, meilės ir įkvepiančių aprašymų bei apibūdinimų, susijusių su salos gamta, žmonėmis, matoma aplinkinių kasdienybe.

Knygos puslapius, kaip ir buvo galima tikėtis, verčiau greitai. Nuo pirmųjų sakinių supratau, kad jos turinys – būtent toks, kokio man norėjosi. Šviesus, nuspėjamas siužetas, kuriame, rodos, nieko ypatingo, tik kasdienybė, pripildyta sunkaus fizinio darbo (nors tas sunkumas neretai paskęsdavo salos ir jos sukeliamų jausmų aprašymuose), lengvų, kai kada – šmaikščių dialogų, šiokių tokių dramų, prie kurių priėjus imdavau suprasti, kad visai rūpi man Alba ir kaip jai toliau seksis (o tai jau požymis, kad knyga nepaliko manęs abejingos). Patiko ir tai, kad meilės istorija turėjo pagrindą (t. y. buvo pokalbiai, gilesnis pažinimas, ko neretai pritrūksta romantiniuose kūriniuose, ypač filmuose), pabaiga irgi maloniai nustebino, sakyčiau, kad itin tinkamai pasirinktas būdas užbaigti Albos istoriją.

Romane daug kalbama apie meilę gyvenimui, laimės, meilės sąvokas, drąsą keisti tai, kas nepatinka. To yra ir dialoguose ir monologuose, todėl mėgstantys įkvepiančias mintis turėtų pasiruošti užrašų knygutę, pieštuką ar kitas citatoms žymėtis naudojamas priemones, nes tikrai bus ką veikti. Visgi man pačiai tos išdailintos mintys kartais skambėjo dirbtinokai, ypač dialoguose, kai vystantis elementariam pokalbiui būdavo įterpiama kokia graži mintis apie gyvenimą ar meilę. Skaitydama niekaip negalėjau įsivaizduoti tokiais sakiniais kalbančio žmogaus. Bet gal ne su tokiais žmonėmis bendrauju?..  Na, ir pripažinsiu, kad apskritai aš nesu mėgėja, kai taip tiesmukai kalbama apie visiems žinomas, bet pakartoti karts nuo karto privalomas tiesas, susijusias su gyvenimu, tad skaitydama tas knygos dalis, kur tam buvo skiriama dėmesio, truputį varčiau akis. Bet iš tikrųjų ne tiek ir daug, nes, kaip minėjau, knyga labai laiku pakliuvo, kai norėjosi tiesiog malonios, neapsunkinančios istorijos. O tokiais atvejais tas visas nepatinkančias dalis galima ir greitai prabėgti akimis.

Užbaigiau knygą per šv. Velykas, taigi praėjo daugiau nei mėnuo nuo perskaitymo. Ir vis dar pamačiusi šią knygą, prisimenu tą romane aprašytą lengvumo būseną, kurią patyrė pagrindinė veikėja, vos atkeliavusi į salą. Taip ir norisi svajoti apie kokią nors išvyką ar atostogas, per kurias nors kiek pavyktų išvalyti galvą nuo užsibuvusių minčių ir būti tik toje dabarties akimirkoje. Tad knyga įkvepia. Ne tomis mintimis, apie kurias kalbėjau ankstesnėje pastraipoje, o salos aprašymais ir veikėjos vidine laisve.