12.46. Lina Vėželienė „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“

Kai pasirodė knyga, apie Liną Vėželienę nebuvau nieko girdėjusi. Visgi pats leidinys visai domino, nes tikėjausi pokalbių iš psichologo kabineto, na, kažko panašaus į Irvin D. Yalom knygas. Tiesa, kad „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ – visai ne apie tai, žinojau dar prieš imdama, kadangi jau buvau perskaičiusi ir išgirdusi kelias antirekomendacijas, kurios ir sukėlė smalsumą. Nors atrodo, kad L. Vėželienės knygos atveju, skaitytojai yra išsiskirstę į dvi stovyklas – arba labai patinka skleidžiamos idėjos, arba visai ne, dalis nė nebaigia skaityti. Vienu metu ir aš galvojau, kad reikia ją mesti, vietoj šios knygos juk kažką išties sau vertingo paskaityčiau. Bet apsipratusi su autorės pasaulėžiūra, perskaičiau iki galo.

Pavadinime yra nuoroda į religiją (nuodėmės), tačiau tai, kas atrodė tik kaip triukas pritraukti skaitytojus – intriguojantis (?) pavadinimas – yra ne vienintelė sąsaja su tikėjimu. L. Vėželienei religija, tikėjimas Dievu ir Šviesa (taip, iš didžiosios) yra svarbi jos terapijų dalis, kalbama ir apie demonus. Apie tai, kokie turime būti nuolankūs, žvelgti į Šviesą, minima nesyk. Nors nevadinu savęs tikinčia (matyt, būčiau beviltiška klientė šios knygos autorei), bet puikiai suprantu, kad yra daug vertybių, kurios tinka tiek bet kurią religiją išpažįstantiems, tiek ateistams. Visgi tokių žodžių kaip mirtina nuodėmė ar nusikaltimas (jais vadinamas abortas, neištikimybė, bandymas žudytis) mėtymasis skamba atstumiančiai (pavyzdžiui.: „O nuo depresijos nebetoli ir iki savižudybės. Štai jums ir mirtina nuodėmė”). Nesiplėsiu su įsivaizduokime, kad… , bet supratau, kad pas tokią psichoterapeutę užsukti nenorėčiau.

Nors užsukti nenorėčiau ne kiek dėl to, kad išgirsčiau padariusi mirtiną nuodėmę ar kad esu visiška tamsuolė, kurioje įsikerojusi puikybė ir daugelis kitų nuodėmių, bet vien dėl autorės tono knygoje. Nuo pat pradžių negalėjau atsikratyti minčių, kad autorė jaučiasi aukščiau kitų – tos pačios srities specialistų, klientų. Jau įvade buvo aiškinama, kad psichologai ir psichoterapeutai ne ten žiūri ir gilinasi, kad jie visai nepaliečia sielos. Rašo, kad žmogus „Eina pas mirtinai užsigalvojusį specialistą ir jau dviese išsamiai apmąsto…” ir tokiu būdu taip ir nepasiekia esmės ar sunkumų priežasties šaknų. Anot autorės, įprastos terapijos metu viskas yra vyniojama į gražiai skambančius psichologinius terminus, kai iš tiesų viskas susiveda į L. Vėželienės išskirtas nuodėmes. Skaitant atrodo, kad klientai iš viso neaišku ko eina pas specialistus, moka pinigus už terapiją, nes juk vis tiek ji žmogui nepadės. Viename skyriuje siūlo alternatyvą – nešvaistyti pinigų psichikos specialistams, o geriau nueiti pas dvasios tėvą visiškai nemokamai. Tiesa, šalia buvo minimas miškas, vartotojiškumo sumažinimas ir kitokie variantai., kurie pagerintų savijautą – su šiais punktais sutinku. Tik vat vieno išklausytojo keitimas į kitą, ypač kai abu – skirtingo išsilavinimo, o vienas jų – dar ir su labai aiškiu požiūriu į kai kuriuos klausimus, vargu, ar tinka kiekvienam žmogui. Suprasčiau, jei autorė būtų kitos srities specialistė ir kritikuotų psichologijos mokslą, šioje srityje dirbančiuosius. Bet juk ji pati veda terapijas, susiduria su pagalbos ieškančiais žmonėmis, keliai tikriausiai susiduria ir su kai kuriais kolegomis. Tad ar čia jos išties išsamiai aprašyta puikybė pasireiškia visu gražumu ir ji galvoja esanti vienintelė, gebanti žmogų atvesti į kelią, ar ji kritikuoja visus specialistus, įskaitant save, ar kažko aš nesupratau?

Knygoje netrūksta prieštaravimų arba/ir aiškumo. Nemažai kritikos skiriama terapijai, kurios metu gilinamasi į vaikystės ir paauglystės patirtis. Daug kartų kartojama, kad nereikia žiūrėti, kas buvo seniau, kad nereikia sakyti, kad čia viskas dėl tėvų, tiesiog priimk, kad esi apimtas puikybės ir tinginystės, dėl to tau galiausiai išsivystė depresija. Kai kada buvo aišku, kad ji turi galvoje riziką, jog klientas pernelyg įsigilinęs į senąsias patirtis, ims kaltinti tėvus bei iš karto pasiduos (tėvai kalti, tad jis nebegali pasikeisti). Bet daugumoje vietų atrodė, kad ji tiesiog kritikuoja tokį gilinimąsi į praeitį, nes svarbiausia – siela, tai, kaip dabar tos nuodėmės reiškiasi ir kaip nuo jų išsigydyti. Todėl buvo keista skaityti tiek viename skyriuje esančią kritiką klientui, nesupratusiam, kodėl turėtų pasakoti apie vaikystę, tiek apie suaugusius alkoholikų vaikus, kai visame tekste buvo kuo gražiausiai aprašyta, kokią reikšmę augimas alkoholiko (-ų) šeimoje daro tolesniam vaiko gyvenimui jau suaugus. Tekste netrūksta keistų pasisakymų. Paaiškėja jos požiūris į likimą (karmą?): „Beje, labai įdomus jo tolesnis likimas – Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui...“. Arba L. Vėželienė teigia, kad nusikratyti jos aprašomų nuodėmių gali padėti atleidimas ir dėkingumas, siūlo rašyti šiuo metu itin išpopuliarėjusį dėkingumo dienoraštį – na su tuo yra viskas kaip ir gerai. O tada randu tokius teiginius: „Netikėtai pasimato, kad ir ,,paskutiniam alkoholikui” yra už ką padėkoti. (…) Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos.“ Norėčiau tikėti, kad tai yra humoras, bet nepavyksta.

Jokiu būdu nesakau, kad visas tekstas buvo neįdomus. Nebūčiau iškentusi beveik 400 puslapių vien tam, kad galiausiai galėčiau paburbėti. Įdomu buvo skaityti apie kančioje gyvenančius žmones, kad ir kaip man atrodo, kad perdavimo iš kartos į kartą momentas čia išties reikšmingas (kalbėjimo apie tai trūko), o ne staiga apėmusi kuri nors nuodėmė. Geras tekstas buvo ir apie suaugusius alkoholikų vaikus – tik nelabai supratau, kodėl skyriuje „Gašlumas ir rajumas“ kalbama visai ne apie tuos, kurie, anot jos, kenčia nuo rajumo nuodėmės, o apie tai, kokias pasekmes jaučia rajaus žmogaus vaikai net ir po daugelio metų. Buvo taiklių įžvalgų, įdomu buvo žiūrėti, kaip kas pritempiama iki vienos ar kitos nuodėmės. Žodį pritempiama pasirinkau ne veltui, nes kai kur atrodo, koks žmogus bebūtų, jis vis tiek kenčia nuo puikybės, tinginystės ir dar keleto kitų nuodėmių. Skaitant atrodė labai slidi riba tarp to, kas, anot autorės, normalu, o kas – jau nuodėminga. Net nebeaišku, ką mums, skaitytojams, su tomis nuodėmėmis, kurias, be abejo, savyje atpažinome, daryti, ypač jei esame netikintys: jei būsime atlaidūs, vis tiek kirbės mintis, kad čia tikriausiai puikybė užsislėpusi. Visas tekstas galėjo būti sutrauktas į kur kas mažesnę apimtį, gal tada atsirastų aiškumo ir kalbant apie mano aukščiau paminėtus dalykus. O šiaip visos knygos metu autorė atrodė nuvertinanti klientų problemas, bet tuo pačiu rodanti, kad absoliuti dauguma žmonių yra nuodėmingi, bei viena tų, kurie teigia, jog reikia tik gerai įspirti į užpakalį žmogui, kad visos depresijos išsilakstytų.

Galiu atsiriboti nuo jos požiūrio į kai kuriuos klausimus, terapijų prasmę, vaikystės įtaką suaugusiajam, tačiau dėstymo tonas, keisti, antakius kilstelėti privertę išsireiškimai pro akis jau niekaip nepraslysta. Susipažinau, ir pakaks.

12.41. Vidas Morkūnas „Reportažas iš kiaušinio“

Tai – jau trečioji skaityta rašytojo knyga (visas skaitytas galite rasti čia). „Reportažas iš kiaušinio“ – apsakymų rinktinė, kuri labai panaši į noveles, skaitytas „Pakeleivingų stotys“. Tiršta tamsa, itin vaizdingi pasakojimai, daug purvo, vaikščiojimo tarp gyvenimo ir mirties. Nors tekstai tamsūs savo siužetais, bet žavėjausi lietuvių kalbos grožiu, net jei ir kalbama apie nelabai gražius dalykus. Įrodant būtų galima cituoti bet kurią pastraipą, nes kur tik besi pirštu, ten tas grožis ir išsikerojęs. Galvoju, kas labiausiai įtraukė iš apsakymų. Neabejotinai pats pirmasis tekstas, kuris ir užkabino skaityti toliau. O kitas tikriausiai dėl temos, kuri pastaruoju metu vis neaplenkia manęs kine ir literatūroje – Visų mūsų kaimynė.

Tikiu, kad gerą vaizduotę turintiems ir gaudant kiekvieną detalę skaityti apsakymus turėtų būti įspūdinga (nors tuo pačiu ir sunku ar net šlykštoka, nes vaizdams išradingumo netrūksta). Man pačiai galbūt atidumo pritrūko ar dėl kitų aplinkybių ne viską sugaudžiau, galbūt pasimečiau toje tirštumoje, antrąsyk skaitydama tikriausiai daugiau visko rasčiau, daugiau įsiminčiau. Beje, net ir nugarėlėje autorius teigia, kad norėjo tai, kas amžina (mirties paslaptį, vienatvę, ryšį tarp tėvų ir vaikų), pateikti būtent tokioje aplinkoje (niūrioje, realistiškoje? – čia mano apibendrinimai), bet tuo pačiu panardinant į stebuklingą gimtosios kalbos šviesą.

Atrodo, liko neskaityta tik vienintelė – pati pirmoji V. Morkūno knyga „Manekeno gimtadienis“.

12.33. Vidas Morkūnas „Nekropolių šviesos“

Prieš kurį laiką vienas poetas pasiūlė padovanoti savo knygą mainais į apžvalgą. Atsisakiau, nes poeziją skaitau labai retai ir toli gražu ne visada turiu ką pasakyti.

Štai ir V. Morkūno eilėraščius atsiverčiau vien todėl, kad man paliko įspūdį pernai skaityta „Pakeleivingų stotys“, tačiau užvertusi supratau, kad neliko nieko, išskyrus vienintelį eilėraštį. Tad ir pasakyti nelabai turiu: jaučiama panaši atmosfera ir temos kaip ir novelėse, bet tik tiek.

Minėtas eilėraštis (net viršelį į kitą pusę perkėliau, kad gražiau žiūrėtųsi eilės):

kai kitąsyk pasimatysime
vilkėsiu išvirkščius marškinius
mano veidas bus
iškreiptas
vos vos
vėjo nebus
niekada daugiau
nebebus vėjo
tarp mudviejų
nebebus kalbos
kalbos niekada

12.22. Ričardas Gavelis „Nubaustieji“

1987-aisiais išleistą R. Gavelio knygą „Nubaustieji“ sudaro septyni apsakymai. Pasirodo, net keturis iš jų skaičiau jau šiame šimtmetyje išleistoje rinktinėje „Tylos angelas“. Visgi baigiant skaityti atėjo panaši mintis, kurią buvau minėjusi aprašydama „Nepaprastą šventę“: skaitant trumpą rinkinį apsakymuose ilgiau užsibūnu, labiau pajaučiu tekstą, ne taip stengiuosi bėgti per pastraipas. Galbūt problemos pasireiškia tuo, kad iki galo nesu prisijaukinusi šio žanro, net ir suvokdama, kad naudingiau būtų perskaityti tik kelis apsakymus vienu prisėdimu, o ne visą knygą, vis tiek skaitau toliau, nes ir smalsu, ir laiko skaitymui yra, ir nesinori kitos knygos įvairovei imti, nes vėl apsakymus užmesiu neribotam laikui. Ir tas užmetimas iš tikrųjų rimtas reikalas, nes „Nubaustuosius“ pradėjau skaityti dar 2020-aisiais, o po to vis stūmiau į eilės galą ir tik šiandien grįžau. O grįžusi skaičiau viską nuo pradžių, nes norėjau susidaryti pilną rinktinės vaizdą.

Būva tokių laikų, kai vos nubudęs pajunti dusinantį kasdienybės kvapą. Kada jautiesi kaltas, jog tavo gyvenimas toks vienodas.

iš apsakymo „Kaltasis“

Iš septynių apsakymų man patiko keturi su puse. „Teisybės akimirksnis“, „Lemties skundas“, „Berankis“, „Charono diena“ – tie keturi, o pusiau patikęs buvo „Kaltasis“. Įdomu tai, kad į šių penkių tiktai „Lemties skundas“ nebuvo įtrauktas į anksčiau minėtą „Tylos angelo“ rinktinę. Siužetai – turintys mistiškumo, tačiau dažnai nestokojantys ir aštrios, nebūtinai malonios realybės. Tamsoki, niūrūs pasakojimai, kurie man įtiko po perskaityto „Uraganų sezono“, nes niekas kitas iš turimų knygų netraukė, o atsivertusi keletą jų suprasdavau, kad skaitau, bet visiškai nieko neįsisavinu. R. Gavelio apsakymai buvo pats tas. Kaip jau buvau užsiminusi, tikriausiai reikėjo keletą apsakymų pasilikti kitai dienai, tačiau iš kitos pusės, tarp labiausiai patikusių pakliuvo ne tik pirmieji, bet ir paskutiniai rinktinėje buvę apsakymai, tik vidurys buvo silpnesnis, ne tiek įtraukęs. Galvoju, kad finalinis – „Charono diena“ – tapo įsimintiniausiu. Apie chirurgą, jo santykį su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis, apie operacijas, kurių metu jis pamato, kiek išplitęs vėžys organizme ir suvokia, ką tai reiškia ant operacinio stalo gulinčiam pacientui. Labai atviras, skaudus, emociškai sudėtingas tekstas. Kai kurie kiti (pavyzdžiui, „Teisybės akimirksnis“, „Lemties skundas“) atrodo itin apgaulingi: įtraukia, net ir šypseną vietomis sukelia, o netrukus pasakojimai prislegia savo slogumu. Kūriniuose nemažai beviltiškumo, net, sakyčiau, bejėgiškumo. Bejėgiškumas nebūtinai sklinda iš veikėjų, bet iš manęs – skaitytojos, kai skaitydavau ir suvokdavau, kaip čia viskas liūdnai pasisuko ir kad galimybių pamatyti kažkokią šviesą tunelio gale nelabai ir matosi.

Savo eilės laukia dar viena R. Gavelio apsakymų rinktinė bei pora romanų. Gera žinoti, kad panorėjusi galiu bet kada tęsti pažintį su šiuo rašytoju.

12.17. Gintarė Jankauskienė, Agnė Kirvaitienė „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“

Pernai pasirodžiusi lietuvių autorių knyga šia tema gan greitai atsidūrė ir mano pirkinių krepšelyje. Iki šiol buvau skaičiusi porą Janet Geringer Woititz knygų, tad maloniai nustebino, kad ir Lietuvoje jau yra, kas inicijuoja ir rašo knygas SAV tema. Tiesa, kaip ir visuomet, yra pabrėžiama, kad turinys gali būti vertingas ir tiesiog nedarniose šeimose augusiems, nebūtinai su priklausomybėmis artimųjų rate susidūrusiems skaitytojams.

Knygoje yra pasakojamos dešimties žmonių istorijos. Kiekvienas jų vaikystėje susidūrė su vieno iš tėvų (kartais – abiejų) alkoholizmu, tačiau buvo įdomu rasti tokius skirtingus atvejus. Pasakojimų įvairovė leido ne tik geriau atskleisti tam tikrus klausimus, kuriems skirtas skyrius, bet ir išvengti dažnų tos pačios informacijos ar pastebėjimų pasikartojimo. Po kiekvieno pasakojimo yra psichoanalitikės A. Kirvaitienės komentaras, taip pat, iškeliami klausimai, kurie leidžia susikoncentruoti į konkrečią temą, aptariamas ne tik kiekvienas atvejis, bet ir yra siūlomos idėjos, kas galėtų pagelbėti vienu ar kitu atveju, kokios pagalbos ieškoti, koks terapijos būdas galėtų būti naudingas. Įžvalgos buvo įdomios, taip pat, patiko, kaip buvo kalbama apie terapiją, t.y. praktiniai pastebėjimai apie tai, kiek terapija gali užtrukti, kad kai kuriais atvejais netgi labai naudinga pasivaikščioti pas skirtingus specialistus, kad būtų atrastas tas, kuriam norėsis atsiverti. Norisi pagirti neįkyrų komentarų toną, nesijautė, kad būtų primygtinai kišamos tam tikros tiesos ar pačios specialistės įsitikinimai, akcentuojama paties žmogaus atsakomybė kažkur kreiptis, imtis pokyčių.

Knygoje bandoma aptarti gan nemažai temų. Čia bus atvejų ir pastebėjimų apie darboholizmą, vidinį kritiką, baimes dėl ateities, amžiną įtampą ir nerimą, sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose, jaučiamą kaltę, pyktį, prisiimamą gelbėtojo vaidmenį, emocinį valgymą, žemą savivertę, norą kontroliuoti save ir kitus, vidinę tuštumą. Pavyzdžiai iš gyvenimo leidžia suvokti, kaip įvairiai gali pasireikšti tam tikri sunkumai, kaip kai kuriais atvejais gali būti sudėtinga suprasti, kas vyksta su pačiu žmogumi, iš kur kyla nenumaldomas noras viską kontroliuoti, kelti dramas lygioje vietoje, dirbti iki išnaktų, užmiršus viską aplinkui, ir panašiai. Dėl situacijų ir gyvenimo istorijų įvairovės surasti kažką pažįstamo yra gan paprasta, jei ne savo šeimoje, tai nemaža tikimybė, kad žmonių su tokia vaikyste, kuri aprašoma, yra tekę sutikti, o galbūt net ir iki šių dienų su jais bendraujama. Žinoma, viską reikia vertinti kritiškai, nes kaip rodo ir pačios istorijos, sudėtos šioje knygoje, etikečių, kad žmogus, kurio vienas iš tėvų (ar abu) bus būtent toks, o ne kitoks, nereikėtų skubėti užklijuoti.

Kadangi pradžioje buvo minėta, jog išties didelis procentas tiek vyrų, tiek moterų, atėjusių į terapiją, būna SAV, keistoka, kad tik viena iš dešimties istorijų priklausė vyrui. Taip pat, peržvelgusi pabaigoje esantį knygų sąrašą, pasigedau pagrįstumo. Na, tiesiog buvo keistoka matyti tokias populiariosios psichologijos knygas kaip J. Gray „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“ šalia kur kas specifiškesnės, rimtesnės ar klasikinės literatūros. Na, o jei norėjosi tokiu būdu pasiekti plačią auditoriją, tuomet pritrūko komentaro, kodėl būtent šios knygos buvo pasirinktos, išdėliojimo ne pagal abėcėlę, o pagal kitą kriterijų, ar kokio nors kitokio sprendimo. Ar čia jau būtų pernelyg sukramtyta viskas? Filmų ir serialų sąrašas sudomino vien todėl, kad tik pora jų matyti, bet irgi smalsu, kodėl įtraukti būtent šie. Na, bet filmus lengviau patikrinti, o ir mėgstu kiną psichologinėmis temomis, tai apsidžiaugiau radusi šį sąrašą su tiek nematytų pavadinimų (nors dalis jų yra puikiai žinomi).

Be abejo, ankstesnėje pastraipoje išsakyti minusai bendrame kontekste yra visiškos smulkmenos. Knyga pasirodė verta dėmesio. Gal nebuvo kažko visiškai naujo, bet paėmusi dėl vieno itin sudominusio skyriaus (kuriame ir atradau daugiausiai sau šiuo metu aktualių pastebėjimų) perskaičiau ir visa kita per porą dienų. Kažkada berods rašiau, kad skaitydama panašaus turinio knygas nesitikiu nušvisti ar išspręsti savo problemų, nes tuo paprasčiausiai netikiu. Tačiau panašios knygos gali prisidėti prie gilesnio savęs pažinimo, padėti atkreipti dėmesį į tam tikrus dėsningumus savyje ar savo elgesyje, ugdyti savistabą. Na, ir žinoma, (turbūt) tobulaisiais atvejais – įkvėpti pokyčiams, kreipimuisi į specialistus (jei dar nebuvo kreiptąsi ar turėta patirtis nepasižymėjo didele sėkme).

12.8. Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“

Kadaise džiaugiausi, kad perskaičiau visas U. Radzevičiūtės knygas. Bet tuomet buvo išleista „Kraujas mėlynas“, o aš niekaip taip ir neprisiverčiau jos pasiimti. Todėl šiek tiek taisau padėtį su naujausia rašytojos knyga, kuri mane maloniai nustebino. Palyginimas su P. Suskind romanu „Kvepalai“ sklandė nuo pat knygos išleidimo, tad pradėjusi skaityti žinojau, ko maždaug galėčiau tikėtis. Tik niekaip nesugalvojau, kaip visa tai galėtų būti pritaikyta specifiniam rašytojos pasakojimo stiliui.

Nors rašytojos braižas atpažįstamas, bet šįkart atrodė, kad daugiau dėmesio skiriama siužetui, o nebe formai. Visgi kandumo, sarkazmo išlikę nemažai, tad skųstis išties nėra kuo. O siužetas neprastas: pagrindinis veikėjas nori sukurti ypatingą biblioteką, to pasiekti jis gali tik peržengdamas bet kokias moralės ribas. Veiksmas vyksta Veimaro respublikos Berlyne, kur nusikaltimai lieka nepastebimi, o veikėjas, rodos, jaučiasi visiškai ramus dėl savo ne visai teisėtų veiklų. Ir iš tikrųjų, siužete – visiška ramybė, pertraukiama nebent šmaikštesnių dialogų ar įsimintinosios tarnaitės pasirodymų, kurie visada sukeldavo šypseną. Jokios rizikos, įtampos, kraujo, kovos – ramiai iki paskutinio puslapio. Tokia „švari“, šalta, skandinaviška atmosfera – ideali U. Radzevičiūtės trumpų, kapotų sakinių pasakojimui. Visgi ramybė šiek tiek užliūliuoja, likus paskutiniam ketvirtadaliui (50 puslapių) panorau pabaigos sulaukti kuo greičiau. Gal kad ėmė atrodyti, jog siužetas nieko daugiau ir nepasiūlys (galop pasiūlė tokį siužetinį vingį, kurio nebūčiau susapnavusi), o pasvarstymai apie grožį ir blogį ne tiek įtraukė, kiek norėjosi. O gal visgi tikėjausi, kad toji ramybė bent akimirkai būtų išjudinta (nes kad ir kokia baisi idėja bebūtų aprašyta, ji man nesukėlė šleikštulio ar kito panašaus jausmo).

Skaitydama pagalvojau, kad knyga – visiškai nelietuviška. T.y. jei nežinočiau rašytojos braižo ir kas nors būtų šią knygą įteikę bei paprašę atspėti autorių, vargu, ar atspėčiau, kad čia – vietinė kūryba. Savita, stipri savo atmosfera knyga. Gal kada ir paskutinę spragą užpildysiu.

12.3. Jurga Tumasonytė „Remontas“

Po „Undinių“ žinojau, kad pažintį su rašytojos kūryba tęsiu. Tiesa, „Remontas“ – visai kitoks nei skaityti apsakymai, tad jei ne prieš tai matyti atsiliepimai, kurie nuteikė kitokiam tekstui, būčiau nustebusi.

Kadangi prieš imdama knygą jau buvau susipažinusi, kad tai – dar vienas romanas, kuriame pasakojama apie 90-uosius, akių nevarčiau, kad viskas jau pažįstama. „Remontas“ prisideda prie jau skaitytų „Lizos butas“, „Kai aš buvau malalietka“ ir „Pietinia kronikas“. Nors bendri bruožai, aprašantys tą laikmetį, išlieka tokie patys (logiška), bet galvoju, kad būtent J. Tumasonytės pasakojime radau daugiausiai pažįstamų momentų, kurie skaitant nukėlė į vaikystę. Juokingiausia, kad net ir mano kiemo draugės turėjo tuos pačius vardus kaip ir veikėjos romane, abi gyveno tame pačiame bendrabučio aukšte (vienintelis skirtumas – jos nebuvo seserys). Kad ir ne taip laisvai, bet irgi vaikščiojome tarp butų, o mama karts nuo karto eidavo pas vienos iš tų draugių mamą į svečius, kol pamažu tiek aš nuo draugių, tiek ir suaugę nutolo vieni nuo kitų. Dar man pačiai įstrigo atostogų kaime aprašymas ir miestietės santykis su kaimo vaikais: nors vaikystėje visi kartu draugaudavo, bręstant natūraliai atsirado siena tarp vietinių ir atostogautojos, nors jokio konflikto, kuris būtų išskyręs juos, nebuvo. Žinoma, įstrigo dėl to, kad ir pati prisimenu, kaip vienų atostogų metu kaime visi dar atrodė draugiški, o kitąsyk nuvykus viskas tapo svetima, o žiūrėti, ar niekas nestoviniuoja kur nors ant kelio, kad išvengčiau nemalonių replikų, tapo norma. Tik čia,manau, nebe laikmečio, o perėjimo iš vaikystės į paauglystę etapo pasekmės. Džiugu, kad autorė neapsistojo vien tik ties pagrindinės veikėjos gyvenimu, bet ir nepagailėdavo ryškesnių detalių kaimynams, klasiokams bei jų tėvams – tokiu būdu buvo sukurtas itin gyvas daugiabučio paveikslas. Daug gyvenimų ir skirtingų likimų, kuriuos aprašydama rašytoja tarsi leidžia daugeliui atpažinti save ar savo aplinkos žmones.

Bet nemeluosiu, kad kurį laiką buvo nuobodu. Vienu metu nebesupratau, ar aš nebemoku skaityti, ar knyga kalta, nes romano, kurį tikėjausi perskaityti per dieną, puslapius verčiau lėtai. Intriga buvo kuriama nuo pat pradžių, o paslaptys turėjo išaiškėti net kelios, tad mėtantis tarp skirtingų laikotarpių kaip ir neturėjo jaustis nuobodulys, bet strigau. Nepakako vien tik ištęstų ir ne visada reikalingų aprašymų, sukelsiančių prisiminimus skaitytojams, nes mintyse sukosi klausimas: o kas iš to? Ir tada, likus nepilnam šimtui puslapių, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors mano skoniui dramos ten gerokai per daug, bet negalėjau atsitraukti, kol nepabaigiau paskutinio puslapio. Ir pabaiga – tokia gera, visiškai paaiškinanti knygos pavadinimą, visapusišką remontą, kuris daromas ne tik aplinkoje, bet ir savyje. Tuomet galvoje prasisuko ir ankstesni pasakojimo epizodai ir kaip ten atsiskleisdavo bandymai daryti remontą, kurie, kaip žinia, ne visada būna sėkmingi, kai kada tik pusiau pabaigti ar vis atidedami geresniems laikams.

11.72. Saulius Tomas Kondrotas „Kolekcionierius“

Apie Saulių Tomą Kondrotą iki šiol buvau tik girdėjusi. Todėl džiaugiuosi, kad šiemet išleista trumposios prozos rinktinė tapo proga užpildyti dar vieną spragą ir susipažinti su šio rašytojo kūryba.

Skaitydama galėjau tik spėlioti, koks kitas kūrinys manęs lauks perskaičius tuo metu skaitomą. Temos ir žanrai skiriasi, todėl nesyk buvau nustebinta. Pastebėjau, kad labiausiai man patiko trumpieji autoriaus tekstai, kurių daugiausia buvo pirmoje knygos pusėje bei dar keletas pabaigoje. Pradedant pačiais pirmaisiais – „Senas namas“, „Netekėsiu už jūsų, Antanai“, „Kaolinas“, „Ko mes niekada nenorėtume“ ir baigiant tuo, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei – „Kolekcionierius“. Rašytojo sakiniai gražūs, tačiau neperkrauti meninės išraiškos priemonėmis. Gal todėl ir pačios istorijos (tos, kurios paliko gerą įspūdį) maloniai skaitėsi. Dalyje tekstų jaučiamas magiškasis realizmas atrodė natūraliai įterptas, o būtent natūralumas tokio žanro kūriniams man atrodo labai svarbus.

Antrąją rinktinės pusę skaičiau žymiai lėčiau, tekstai nebe tiek įtraukė. Svarstau, kad galbūt buvo sudėtinga persijungti nuo trumpesnių, lengva mistika paskanintų pasakojimų, prie visai kitokio žanro kūrinių. O gal toks įvairialypis įspūdis yra natūralus, turint galvoje, kad ir patys tekstai, kaip jau minėjau, itin skirtingi. Tad iš tos įvairovės po truputį atsirinkau tuos kūrinius, kurie mane paveikė stipriau, o kitus skaitydama prabėgau, pernelyg neužsistovėdama vietoje. Tiesa, kai kurie ilgesnieji tekstai irgi neliko nepastebėti, pavyzdžiui, „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“:

Kornelijus pagalvojo, kad gyventi jis nemoka ir niekad nemokėjo. Kaip kiti yra diletantai kokiose nors siaurose srityse, taip jis yra gyvenimo diletantas. Jis nemažai žinojo, daug jautė, daug išgyveno, daug mąstė, kaip jam atrodė, bet viską darė daugmaž paviršutiniškai, ne taip, kaip, ko gero, reikia daryti. Pavyzdžiui, jis mokėjo keletą kalbų, galėjo skaityti knygas tomis kalbomis, o šnekėti ne. Negalėjo, nemokėjo, nedrįso. Jam visada norėjos viską daryti puikiai, tobulai. Bet visados pritrūkdavo trupučio ištvermės. Trupučio kantrybės.“

Ir vis dėlto yra kai kas, kas sieja visus S. T. Kondroto kūrinius, – tai nuotaika, persmelkta vienatvės. Ji išryškėja pačiose įvairiausiose situacijose, jaučiant žmogiško ryšio trūkumą dėl susiklosčiusių aplinkybių, netekties, kitoniškumo, nerandant bendrystės su kitais. O jei sekate mano tekstus ir skaitomas knygas atidžiau, nesunku pastebėti, kad neretai mano simpatijos atitenka knygoms, kuriose įtaigiai aprašomi panašūs išgyvenimai.

„Kolekcionierių“ pabaigai palikti buvo puikus pasirinkimas, nes, kaip jau užsiminiau pradžioje, jis buvo vienas įdomiausių kūrinių šioje rinktinėje.

11.66. Aldona Liobytė „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“

Nors buvau skaičiusi vaikystėje, prieš keletą mėnesių nesusilaikiau ir kartu su kitomis seno leidimo knygomis nusigriebiau ir šią. Visai nieko neprisiminiau, tik kad pasaka apie Žaliabarzdį patiko. Na, ir iliustracijos – išskirtinės ir galbūt būtent dėl to traukiančios akį. Įspūdis apie vizualinę knygos dalį nepakito – žiūrėjau į jas ir mintyse įsivaizdavau, kokiais gražiais atvirukais iliustracijos virstų, o gal net ir įsirėminti būtų galima. Mano skaitytas leidimas – 1970-ųjų, bet visai neseniai maloniai nustebau, pamačiusi, kad ši knyga vis dar leidžiama ir parduodama.

Seniai skaičiau pasakas, tad buvo keistas potyris. Atrodė, kad skaitau kažką gerai pažįstamo, bet tuo pačiu – visai kitu žvilgsniu. A. Liobytės pasakose paliečiamos socialinės temos, pavyzdžiui, viena veikėja priglaudžia kaimynų vaikus, atbėgusius pasislėpti nuo alkoholiko tėvo (ir koks stiprus dialogas toje vietoje!), kitoje istorijoje pasakotojas pastebi, kad kartu gyvenantiems ir ilgą laiką tarpusavyje nesišnekantiems sutuoktiniams gyventi išties sudėtinga. Būtų įdomu grįžti atgal ir sužinoti, ką anuomet skaitydama galvojau, skaitydama tokias vietas, kiek pastebėjau jas, galbūt susikoncentravusi buvau visai į kitas vietas. Bet nesistebėčiau, jei kažką ir „pasiėmiau“ iš jų, kad ir nesąmoningai.

Na, ir žvaigždė – finalinė pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Kaip ir prisiminiau, kad ji žiauroka buvo, bet kad iki tokio lygio žudynės ten vyko – tikrai ne. Ten galvų nukapojama per kelis lapus tiek, kad nebūtų gėda tokį pasakojimą ir „Sostų žaidimo“ autoriui parodyti. Kitos pasakos irgi nebuvo vien tik rožėmis klotos. Žinoma, suaugėliškos smegenys kiek kitaip žiūri į tekstą, įdomu buvo pastebėti, kiek daug pasakose žiaurumo ar nemalonios realybės atspindžių (net jei pabaigoje viskas ir užsibaigia standartiškai – vestuvėmis). Tačiau lygiai kaip ir vaikystėje visai nekliuvo tokie tekstai, taip ir dabar nenorėčiau, kad kas nors būtų atėmę šią knygą iš manęs praeityje ir neleidę skaityti vien dėl to, kad kažkam tie vaizdai atrodo per žiaurūs ir visai nevaikiški.

Jau antrą mėnesį pradedu su vaikiška literatūra. Dar šio to prikaupusi esu, tad galbūt ir gruodis bus toks pat.

11.51. Jurga Tumasonytė „Undinės“

Tik pasirodžius „Remontui“ atkreipiau dėmesį į Jurgos Tumasonytės kūrybą. Paskaitinėjau atsiliepimus, kur skaitytojai dėlioja akcentus, ir nusprendžiau, kad noriu. Pirmas kartas bibliotekoje buvo sėkmingas  – grįžau su antrąja rašytojos knyga – apsakymų rinkiniu „Undinės“.

Man visada būna neramu imant apsakymus, nes nuo pat mokyklos laikų su jais santykiai yra sudėtingi: man šio žanro kūriniai per trumpi, nespėju įsitraukti tiek, kad tas istorijas pasinešiočiau savyje kiek ilgiau, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai teksto įmantrumas nugali siužetą ir lieku kažko nesupratusi. Visgi jau po pirmo J. Tumasonytės apsakymo tapo aišku, kad nėra ko baimintis, nes autorė rašo įdomiai. Siužetai gan įvairūs: nuo visai buitinių iki fantastikos elementų turinčių (taip, undinės irgi bus). Tiesa, net ir kasdienybę atspindinčiuose jautėsi šiek tiek mistikos. Tekstai nenuobodūs ir neperkrauti visokiomis meninės raiškos priemonėmis. Rašytoja pastabi, tad netrūksta taiklių, realybėje sutinkamų situacijų ar dialogų, ironijos. Kai kuriuose apsakymuose sutelpa visas veikėjų gyvenimas, o pačios istorijos neretai užsitęsia po keliolika ar kelias dešimtis puslapių, tad įsijautimui laiko yra. Net negalėčiau pasakyti, kad kuris nors pasakojimas nepatiko, nebent kurie nors fragmentai, vienas kitas istorijos užbaigimas. Nors galvojau, kad skaitysiu po vieną ar du apsakymus per dieną, bet galop per savaitgalį viską ir perskaičiau, nes buvo smalsu, ką dar autorė sugalvojo, kokios situacijos ir gyvenimo vingiai bus pateikti.

Pirmoji pažintis sėkminga, tad, manau, dar susidursiu su rašytojos kūryba ateityje.