Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

Reklama

8.28. Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Debiutinis P. Šklėriaus romanas nesudomino tiek, kad norėtųsi paimti jį į rankas, o antrasis, vos pasirodęs, vis primindavo apie save. Tad nenuostabu, kad galop suintrigavo tiek knygos tema, tiek galimybė susipažinti su autoriumi ir jo rašymo maniera. Norėjosi pažiūrėti, ar galėsiu prisidėti prie vis pasigirstančių pagyrų romanui.

Pirmojoje „Mano tėvas, mano sūnus“ dalyje pagrindinis veikėjas Tomas po keturiolikos metų pertraukos sutinka tėvą. Šis susitikimas sukelia skaudžius vaikystės ir paauglystės prisiminimus, mat jo šeimoje netrūko psichologinio ir fizinio smurto, konfliktų, nepastovumo. Ne tokia jau neįprasta istorija – girtuokliaujantis tėvas, kuris, be abejo, ir ranką mėgsta pakelti, ir šiurkštesnį žodį pasakyti, motina, ne tik besitaikstanti su tuo, bet ir kaskart patikinti (ar mėginanti save apgauti), kad viskas pasikeis, kad šįkart tikrai viskas bus gerai, ir vaikas, kuris viską mato, girdi ir jaučia. Tėvas dažnai išeidavo iš namų ir pasirodydavo tik epizodiškai, tad herojų vaikystėje kamavo prieštaringi jausmai – viena vertus, jis troško turėti tėvą, kita vertus, jausdavosi daug saugiau, kai jo nebūdavo. Prisiminimus sukelia net ir menkiausios smulkmenos: koks nors objektas, jausmas, pokalbio fragmentas. Nors autoriaus stiliaus man pasirodė sausokas, primityvokas ir neįsimintinas, išties buvo momentų, kai skaitydama negalėjau atsistebėti, kaip taikliai perteikiamos tam tikros situacijos. Aišku, gali būti, kad padarė įtaką asmeninė patirtis, nes skaitydama vis pagalvodavau: „O, kokį pažįstamą epizodą ištraukė autorius ir kaip laiku jį pateikė.“ Visgi niekaip negalėjau išmesti iš galvos kitos neseniai skaitytos panašios tematikos knygos – Jacques Chessex „Tirono“. Kadangi nemėgstu posakio „kaip lietuvių autoriaus kūrinys“, nes visus rašytojus vertinu vienodai, nesvarbu, ar jis vietinis, ar visame pasaulyje žinomas, ir šiuo atveju nesivelsiu į pamąstymus, kad gal neverta lyginti skirtingo kalibro autorių. Parašysiu tik tiek, kad „Tironas“ pasirodė kur kas stipresnis romanas – tiek atmosferos, tiek gelmės, tiek įtaigumo požiūriu, jau nekalbant apie rašymo stilių.

Jei pirmoji dalis bent kiek sudomino ir, kaip minėjau, buvo ne vienas momentas, kai pozityviai reaguodavau į tai, ką ar kaip parašė autorius, antroji dalis apskritai nesukėlė jokių minčių ar ypatingų emocijų. Antroje dalyje Tomas vyksta į Palangą rašyti straipsnio. Ten jį apninka prisiminimai apie patirtą meilę, o kažkuriuo metu pasipainioja dar viena buvusi mergina. Ją sekiodamas, herojus dėlioja galvoje prisiminimus apie kartu praleistas dienas.

Tomas sau vis kartodavo, kad nebus toks, koks jo tėvas, bet galop suvokia, kad elgiasi ne ką geriau. Bet man čia pritrūko gilesnio pakapstymo. Per daug dėmesio sutelkiama į primityvius veiksmų (ėjo, atsisėdo…), aplinkos aprašymus. Santykiai su moterimis pateikti erzinamai nykiai. Net ir pabaiga, kuri kažkam greičiausiai pasirodys kaip įdomus paskutinis taškas šioje istorijoje, man atrodė bereikalingai dramatiška. Visgi romanas lengvai ir greitai perskaitomas.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – niūri knyga. Atrodė daug žadanti, bet dėl pasakojimo būdo, koncentravimosi į aplinką, o ne vidų, neišraiškingų veikėjų ir neįdomiai pateiktų meilės santykių skaitant susidomėjimas palaipsniui menko ir galop knyga nepaliko jokio įspūdžio.

8.22. Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus“

Patikrinau, ar nesumeluosiu, bet atspėjau teisingai. „Trys sekundės dangaus“ buvo pabaigta prieš pusę mėnesio, tačiau iki šios nakties taip ir nepriėjau prie bent trumpos nuomonės parašymo. Po jos buvo perskaityta dar viena, apie kurią apžvalgos taip pat dar nėra, o greitai turėtų ir trečioji būti galutinai užversta. Įkvėpimo vis dar nėra. Bet laukti jo ir nebesinori.

Amerikietis paprašo pagrindinio veikėjo Roberto papasakoti apie savo desantininko tarnybą sovietų kariuomenėje, tad jis nuvyksta prie jūros, kad ten galėtų į diktofoną įrašyti prisiminimus. Taip pamažu atsiskleidžia jo turėta patirtis.

Papasakota taip, kad nekyla klausimų, jog tai – S. Parulskio tekstas. Kadangi išsirinkau knygą pagal autorių, nes būtent jo rašymo stiliaus užsinorėjau (o ši knyga pati pirmoji pasitaikė prieš akis), tai jau nuo pirmų puslapių tiesiog mėgavausi tekstu. Grubokas, neretai tiesmukiškas, nevengiama šiurkštesnės leksikos, cinizmo. Yra ir rimtesnių, ir tragikomiškų situacijų. Jei tik skaitant vietomis mintys nebūtų klaidžiojusios kažkur kitur bei nebūtų reikėję galvoti, ką paskutinį kartą perskaičiau, ir dėlioti iš nuotrupų ar antrąsyk atsiverstų puslapių praeities įvykius, galėčiau įvertinti dar geriau nei įvertinau.

Tamsa ir partneriai patiko kur kas labiau, bet bendrai ir ši toli gražu nėra prasta.

8.21. Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Apie vieną didžiųjų šių metų literatūrinių įvykių – romaną „Pietinia kronikas“ – kalbėta daug ir tos kalbos netyla iki šiol. Tad net gaila, kad įkvėpimo ilgesniam įrašui nėra – ši knyga verta kur kas išsamesnės apžvalgos mano tinklaraštyje.

Romanas nukelia į XX a. pabaigą, laikus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiauliai. Centre – paauglys su visa kasdienybe, brendimu, tuometinėmis savo aplinkos, miesto aktualijomis.

Tikiu, kad vyresniems už mane skaitytojams daug kas bus žymiai labiau žinoma ir išgyventa, tačiau dar ir man vienas kitas momentas pažįstamas. Ir skaitant buvo įdomu prisiminti, kad „o, juk taip išties buvo!“, nesvarbu, ar tai žmonės, prie turgaus stovintys ir nelegaliai pardavinėjantys įvairias kaimyninėse šalyse įsigytas prekes, ar „originalias“ kasetes bei kompaktinius diskus pardavinėjęs kioskas, ar nuogirdos iš aplinkoje gyvenančių mamų, besiskundusių, kad jų vos į paauglystę įžengę vaikai nenori bet kokių treningų iš turgaus – jiems reikia originalų, nes kitokie – ne lygis. Tiesa, tuo metu originalai jau nebuvo deficitas, bet kainavo vis vien nemažai.

Pagrindinis veikėjas ne tik stengiasi sukti biznį, gauti sau kietų rūbų ir daiktų, kuriuos galėtų rodyti aplinkiniams, laisvalaikiu žaidžia regbį, trinasi su bendraamžiais. Romane jo personažas ir keičiasi, pamažu gilindamasis į save, savo mintis, potyrius, pradėdamas atskirti, kur yra jo nuomonė ir jo norai, bei kur yra kažkieno kito sugalvotos normos ir tiesos. „Pietinia kronikas“ išskirtinumu įvardijama šiaulietiška kalba, tačiau kažin, ar tik ji būtų ištempusi romaną į viršų. Būna, kai klaidingą įspūdį žmogus susikuria, išgirdęs, kad va, knyga šiaulietiškai parašyta – tai jau bus juokinga, nerimta. Ar juokinga? Taip, vietomis išties. Ypač pradžioje, kai jaučiamas naujumo pojūtis, skaitant būtent taip parašytą kūrinį (o dar kai pati iš Panevėžio kilusi, tai dėl kalbos panašumų dar įdomiau). Tačiau kad tai būtų visai nerimta knyga – pasakyti jau negalėčiau niekaip. Veikėjas karts nuo karto kapsto ir rimtas temas, o rašymo stilius (į tai įeina ne tik Šiaulių šneka, bet ir sakinių struktūra, žodynas ir kt.) toks, kad nesyk skaitydama galvodavau, kaip tai pažįstama, išgyventa ar galvota. Šis bei tas netgi šioms dienoms tinka. Nedirbtina kalba, įtikinamas paauglio minčių pateikimas – tai, be abejonės, yra didžiausias romano privalumas.

Iki absoliutaus patikimo pritrūko, ko konkrečiai – per visą šį laiką, kuris praėjo nuo knygos perskaitymo, taip ir nepavyko suformuluoti, tad nieko čia ir nepadarysiu, bet šiaip jau neabejotinai verta skaitymo knyga.

Vos po kelių dienų, kai užverčiau paskutinį puslapį, važiavau gimtojo miesto autobusu ir negalėjau nuslopinti šypsenos, pamačiusi šalia vairuotojo, virš priekinio stiklo pakabintą Bruce Lee gan nemažo dydžio nuotrauką (rėmeliai netgi buvo matyti). Ir vėl sukilo prisiminimai apie „Pietinia kronikas“, kuriame aprašyto gyvenimo atspindžių vis dar galima matyti iki šių dienų.

8.14. Raimundas Milašiūnas „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“

Pastaruoju metu mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą, tad naujausia R. Milašiūno knyga pasirodė išties laiku. Jo „Psichoterapija“ skirta skaitytojams, norintiems susipažinti su psichoterapijos procesu bei rasti atsakymus į kylančius klausimus apie tai, kas vyksta už psichoterapeuto kabineto durų.

Kaip pats autorius teigia, knyga parašyta remiantis klausimais, išgirstais iš pacientų lūpų. Tikiu, kad skaitytojas, kuris yra susidaręs nuomonę apie psichoterapiją tik iš grožinės literatūros, filmų, pavienių straipsnių ar apskritai tik iš nuogirdų, niekuo nepagrįstų įsivaizdavimų, šioje knygoje ras nemažai informacijos, paneigiančios įvairius stereotipus apie konsultavimą (o kai kuriuos spėjimus ir patvirtinančios), ji padės lengviau įsivaizduoti patį procesą, ko galima tikėtis iš psichoterapeuto ir ko geriau nesitikėti.

Kadangi man pateikta informacija daugiau mažiau žinoma, skaitydama į tekstą žiūrėjau kiek kitu kampu – t. y. man buvo įdomu ne tik kas, bet ir kaip viskas pateikta. R. Milašiūnas rašo aiškiai, prireikus paaiškina sudėtingesnius terminus, kiekvieno skyriaus pradžioje iškelia klausimą ir į jį atsako. Tekstas suskaidytas į temas, kai kurios apibendrinančios frazės išskiriamos kitu šriftu ar pateikiamos tamsesnės spalvos fone, tokiu būdu atkreipiant skaitytojo dėmesį į tai, kas svarbiausia. Skaityti lengva bus netgi tiems, kurie iki šiol nėra susidūrę su psichoterapija ar rimčiau domėjęsi šia tema, – taigi, knyga pritaikyta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ar interesų.

Visgi skaitant susidarė įspūdis, kad šią informaciją buvo galima sutalpinti į kiek mažesnę apimtį. Suprantu, kad būtų sunku parašyti visiškai be pasikartojimų, kai kur tie pakartojimai reikalingi, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškesnį vaizdą apie vieną ar kitą psichoterapijos proceso momentą. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau pasikartojimai krisdavo į akis, tai vargino. Vėlgi, gal kai pateikta informacija man žinoma, tai vienaip ir vertinu juos, o žmogui, kuriam daug kas nauja, pasikartojimai kaip tik yra galimybė įsiminti ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus? Galbūt. Kitas knygos ribotumas, kurį pamini ir pats autorius (bei paaiškina, kodėl taip yra), yra tai, kad didžiausias dėmesys skirtas individualiai psichoanalitinei psichoterapijai, apie kitas kryptis ir rūšis tik užsimenama. Žinoma, pagrindiniai principai išlieka visur tie patys, todėl nesvarbu, kokią psichoterapiją norėtumėte lankyti, ši knyga vis vien gali būti vertinga ir padėti sutaupyti laiko.

R. Milašiūno knyga „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“ naudinga aptariamomis temomis ir galėtų praversti tiems, kurie nori susidaryti aiškesnį vaizdą apie psichoterapijos procesą.

#nebaigtos skaityti Regimantas Dima ,,Bronislovas ir imperatorius“

bronislovasPastaruoju metu nesiseka su skaitymu. Ne dėl įdomu/neįdomu, bet tiesiog nesitiesia ranka prie knygų. Bet vis karts nuo karto pasiimu ką nors paskaityti su ta mintimi, kad gal įtrauks, ir vėl pajusiu, kaip įdomu leisti laiką su knyga. Juk tokios nuotaikos buvo jau ir tuomet, kai ,,Černobylio maldą“ skaičiau – tuomet bandymas pavyko. Šįsyk nebuvo taip sėkminga. Naujausią R. Dimos knygą kantriai skaičiau laukdama, kol kažką ,,pajusiu“, bet beveik pusė puslapių buvo perskaityta, o suvokimas, kad iki galo perskaitytas romanas nebent padidintų šių metų perskaitytų knygų skaičių, bet nepaliktų nieko viduje, paskatino padėti tašką kur kas anksčiau nei tai padarė autorius.

Regimantą Dimą porąsyk girdėjau gyvai, apie jo romaną ,,Vilniaus plovas“ skaičiau nemažai išties kontraversiškų pasisakymų – nuo puikių iki žemiau nei vidutiniškų vertinimų. ,,Bronislovas ir imperatorius“ – antrasis autoriaus romanas, lyg koks savotiškas ,,Vilniaus plovo“ tęsinys (nors drąsiai galima skaityti ir neskaičius pirmojo), nukeliantis į XIX a. pabaigą, kur vyksta lenktynės – kas pirmas užgrobs paskutines laisvas žemes Azijoje. Į jas įsivelia bajoras Bronislovas Grombčevskis, kuris tą daro ganėtinai sėkmingai, o kitiems belieka tik spėlioti, kas sukasi jo galvoje. Žadamas painus ir intrigų kupinas siužetas, kurio centre – būtent minėtasis Bronislovas. Skaitant skaitytojų įspūdžius apie pirmąją knygą, vis užkliūdavo dažno komentaras, kad bendrai viskas tarsi tvarkoj, bet nepatiko intarpai iš šių laikų. Jei jūsų nuomonė panaši, galite drąsiai imti šią knygą, nes šįkart autorius šiuolaikinės linijos atsisakė (neatsakau už antrąją romano pusę).

Pradžia pasirodė gan nebloga, kažkaip jau galvojau, kad knygą taip ir įveiksiu per vieną ar porą laisvadienių, kadangi apimtis nėra didelė. Bet kažkuriuo metu ėmiau strigti. Tekstas slydo pro akis, bet nieko iš jo nepasiėmiau, sudomindavo vienas kitas momentas, bet vis nesuvesdavau visko į kažkokį bendrą potyrį (nerandu kol kas kitų žodžių tam apibūdinti). Visai tikėtina, kad prie to, jog taip ir neįtraukė siužetas, galėjo prisidėti ir pats aprašomas laikotarpis, kuris man niekad nebuvo pernelyg įdomus, o skaitant šį romaną patrauklesniu ir netapo. Skaitant galvoje būdavo tuščia (o skaičiau ir ramiai laisvadienio metu, ir prie gydytojos kabineto durų, ir prekybos centre – žodžiu, išbandžiau įvairias vietas ir visokias aplinkybes), o padėjus knygą noro tęsti kaip ir nelabai būdavo.

Bet matydama į vis dažniau pasirodančius istorinius lietuvių autorių romanus tikiu, kad ir R. Dimai savą skaitytojų ratą gali pavykti surasti (jei dar nesurado).

7.33. Gerda Jord ,,Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“

gertrudaNors Gertrūda ir kiek vyresnė (gimiau jau po nepriklausomybės), visgi dar tik ištraukas skaitant buvo aišku, kad panašumų rasiu ne vieną ir vien todėl bus smagu skaityti. Taip ir buvo. Juk detalės neretai pasimiršta, tad ,,Gertrūda“ buvo proga tas detales ,,atgaminti“. Apie vaikystę su televizoriumi, kai vis reikėjo kažkam būti prie jo ir spaudyti kanalus. Apie vasaros dienas, praleistas prie serbentų krūmų, kai indelis, rodos, niekad neprisipildydavo. Apie laidotuves, per kurias giminėms būna proga susipažinti su tais, kurių iki tol gal net nematė. Apie giminaičius ar tiesiog kitus aplinkos žmones (senelių, tetų/dėdžių, tėvų ir kt. pažįstamus), kurie, nesigaudydami metuose, ima kurti įvairiausias istorijas ir klausinėti klausimų, kurie ne tik erzina, bet ir skatina imtis įvairiausių priemonių, kad tik būtų išvengta susidūrimų su tais žmonėmis. Apie mokykloje vykusią kasmetinę patikrą dėl kirmėlių (tiesa, visa tai ir užsibaigė man gal trečioje ar ketvirtoje klasėje būnant). Apie mokyklinius knygų sąrašus, kurie, rodos, jau porą dešimtmečių nesikeičia. Ir vardinti dar būtų galima nemažai.

Komiksai įdomūs, patiko, kad išlaikyta pusiausvyra, t.y. jei pradžioje tai atrodė kaip niekad šypsenos nepradanginsiantis kūrinys, vėliau nesyk buvo užkabintos gan rimtos temos, kur jau šypsotis nebesinorėjo. Piešinius peržiūrėdama antrą, o vėliau – trečią ar ketvirtą kartą, tikiu, kad rasčiau naujų, iki tol nepastebėtų detalių, kurios buvo svarbios tam laikmečiui. Atrodė, kad apgalvota viskas iki smulkmenų. Kalbant apie tekstą, siužetą, man vietomis trūko vientisumo, norėjosi, kad kai kurie pasakojimai būtų sutrumpinti, kai kurie – žymiai ilgesni, daugiau visko atskleista.

Bet apskritai galiu pasakyti, kad laukdavau pietų pertraukos, nes žinodavau, kad tuomet galėsiu sužinoti kažką naujo apie Gertrūdą. O tai, kad galvodavau apie tai, kaip noriu toliau skaityti, juk yra geras požymis, argi ne?