9.7. Vanda Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“

Net nepamenu, kada paskutinįsyk taip grožėjausi knygos pavadinimu. Kone kaskart pamačiusi ją lentynoje ar išgirdus kalbant apie šią knygą pagalvodavau, kaip gražiai ir taikliai skamba poros žodžių junginys.

Kalbėti apie tokį knygos turinį kaip visuomet nėra lengva, nes joje pateikti esė ir pokalbiai. Viskas grįsta autorės ir dialogo dalyvių realiai turėta patirtimi, kuri neretai – skaudi, nemaloni. Tekstai, nesvarbu, kiek metų praėjo nuo jų atsiradimo, vis dar aktualūs. Štai kad ir pokalbyje su S. Parulskiu užsimenama apie kultūros leidinių likimą, jų menką finansavimą bei keliamas klausimas, kiek tikrai jie visi reikalingi ir ar nevertėtų kažkokios naujos koncepcijos ieškoti. O juk visai neseniai vėl iškilo ši opi pastariesiems leidiniams problema, kuri rodo, kad metai bėga, o situacija nesikeičia. Visgi daugiausiai dėmesio skiriama skurstantiems, artimųjų neturintiems ar menkai prižiūrimiems vaikams, kurie valkatauja gatvėse, gyvena šiukšlynuose. Šalia to V. Juknaitė samprotauja apie laisvės sampratą, prisimenami įvykiai, susiję su trėmimu į Sibirą, gyvenimą kolūkiuose, daug dėmesio skiriama moraliniams dalykams, vertybėms, jų puoselėjimui. Tekste juntamas autorės apsiskaitymas, jos gebėjimas prieiti prie kiekvieno žmogaus, apskritai, šviesus, gėrio pilnas žmogus, kuris pasakodamas apie tai, ką išgyveno ir kokių patirčių gyvenime turėjo, sugeba atrasti ir paminėti, kas tose patirtyse buvo ir gero, reikalingo, vertingo. Bet visa tai pateikiama be kažkokio hiperbolizavimo ar susireikšminimo.

Skaičiau ir galvojau, kad būtų kai kada gera grįžti į tuos laikus, kai tokie tekstai sugebėdavo išjudinti kažką kažkur ten giliai viduje. Kad labiau įvertinčiau. Nes dabar matau, suprantu, kad autorė turi ką pasakyti, tekstai gan patrauklūs, nebanalūs, bet ten, kur atsirastų jausmas, yra kažkokia siena, pro kurią jie neprasibrauna.

Reklama

9.6. Miglė Anušauskaitė „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“

Buvo 10 litų, tuomet Gertrūda, o galop ir naujausias M. Anušauskaitės komiksas papuolė į rankas. Šįsyk autorė pasakoja apie semiotiką A. J. Greimą. Iš karto sakau, kad įdomu išties gali būti ir tiems, kuriems semiotika ar tas pats A. J. Greimas yra visiškai svetimi ir nežinomi.

Noriu pasidžiaugti autorės gebėjimu kiekvieną temą, kurią tik savo komiksuose pateikia, išplėtoti įdomiai ir aiškiai. Todėl skaitytojai gali tiek akiratį praplėsti, kadangi pateikiami įvairūs faktai, šios knygos atveju – ne tik apie pačią asmenybę, kuri atsidūrė pasakojimo centre, bet ir apie semiotiką. Nevengdama humoro, pateikdama A. J. Greimą įvairiapusiškai, t.y. ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip tiesiog eilinį žmogų, kurio gyvenime netrūko tiek sunkumų, tiek džiugesnių akimirkų. M. Anušauskaitė, kiek esu pastebėjusi ne tik skaitydama šį, bet ir kitus komiksus, sugeba įtaigiai perteikti nuotaikas. Atrodo, vos keli žodžiai, piešinys – ir viskas, jau kartu su personažu liūdžiu ar šypsausi.

Ko man šįsyk pritrūko – apimties. Per greitai baigėsi, netgi įvardinčiau, kad ne baigėsi, o nutrūko, todėl užvertusi knygą pasijaučiau kiek apgauta, lyg gavusi ne visai išbaigtą skaitinį. Nors tikėtina, kad ir išbaigtas, tik pernelyg prisiskaičiusi romanų, noriu kur kas išsamesnių istorijų.

Bet apskritai – atsiversti verta, galbūt ką nors ir naujo sužinosite ar praleisite valandą gan įdomią knygą beskaitydami.

9.1. Jurga Vilė „Sibiro haiku“

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga – gan neseniai pasirodęs lietuvių autorės komiksas, kuriame pasakojama apie Algiuką, kurį su šeima ir nemažai kitų lietuvių 1941-aisiais išvežė į Sibirą.

Po truputį komiksų atsiranda ir Lietuvoje, kas yra sveikintina. Be to, smagu, kad juose pateikiamu turiniu skeptikams parodoma, kad labai neprastai ir tokia forma galima kalbėti rimtomis temomis, o pačios knygos skirtos nebūtinai vaikams.

Patraukliai atrodantis leidimas nuteikia iš karto įdomiam skaitiniui, o atsivertus nekyla abejonių, kad bus į ką pažiūrėti – iliustracijos išties gražios. Teksto nedaug (kaip ir yra būdinga komiksams), tačiau sugebėta ir pajuokauti (kad ir ne visada suveikdavo, vietomis atrodydavo net ir per daug užsižaista, bet kažkam gal kaip tik visko užtektinai pasirodys), ir, be abejo, niūrių situacijų, be kurių tokios tematikos pasakojimas negalėtų išsiversti. Kūrinys parašytas gan šviesiai ir galbūt dėl to iki galo taip ir nepavyko įsijausti. Skaičiau labiau dėl pačios formos, iliustracijų ir bandymo įžvelgti kažką įdomesnio tad nebent vizualinė dalis sukeldavo kažkokią emociją, o pačiam istorijos pateikimui man kiek pritrūko gylio, t.y. norėjosi kažkokių pokyčių charakteriuose, o jų, atrodo, nė nebuvo (nors kaip ir turėjo būti?), pajausti laiko tėkmę (o dabar net sunku pasakyti, kiek laiko Algiukas ten buvo).

Visgi knygą drąsiai rekomenduočiau vaikams supažindinimui su šiuo istoriniu etapu. Aišku, suaugusieji irgi gali rasti sau ką nors įdomaus.

8.54. Jurga Lago „Liucija“

Įtariu, kad „Liucija“ – paskutinė perskaityta šiais metais knyga. Planavau paskutinėmis dienomis skaityti nemažai, tačiau atrodo, kad vėlgi atėjo neskaitymo etapas: vieną atsiverčiau, bet po kelių lapų padėjau į šalį, tuomet atsiverčiau „Liuciją“, bet ir šią po kelių lapų padėjau, tuomet jau trečiosios link tiesiau ranką, kol galop sustabdžiau save, kad jau per daug mėtausi. Todėl grįžau prie J. Lago.

Kai tik mano knygynas gavo šią knygą, kolegės retoriškai klausė, ar tai tik ne dar viena „knyga iš facebook’o“, juk ne viena tokia jau yra pasirodžiusi. Ir jos buvo teisios. Kadaise kažkas iš mano sekamų ar drauguose esančių žmonių minėtame socialiniame tinkle pasidalindavo nauja autorės parašyta istorija apie Liuciją. Man jos daugiau mažiau patikdavo. Atsimenu, kad jau tada po įrašu būdavo pilna komentarų, kuriuose J. Lago buvo skatinama visas istorijas sudėti į knygą. Ir nors kažkuriuo metu Liucijos istorijos dingo iš mano matomo srauto (o tikslingai sekti nepanorau), užteko tik nugarėlę atsiversti, kad prisiminčiau, kas čia per istorijos.

Liucija – J. Lago kaimynės prototipas tikrovėje, į dešimtą dešimtį įkopusi moteriškė, turinti įdomų požiūrį į gyvenimą, neblogą humoro jausmą ir visuomet galinti atsikirsti taip, kad kitas nebeturėtų ką pasakyti. Knyga sudaryta iš trumpų skyrių, kurių pagrindas – Jurgos ir Liucijos dialogai. Nebūtina skaityti iš eilės, galima kad ir kasdien ar kas savaitę po skyrių skaityti – nelabai tai ką pakeistų.

Nors gal ir pakeistų. Galbūt taip nesijaustų monotonija. Šiaip jau keistas žodis žinant knygos turinį, bet iš tiesų po kurio laiko tai pajutau. Apskritai žvelgiant į tai, kaip kas pasakoma, galima įvardinti, kad tai gan jaukus skaitinys, tikrai ne vienas tų, kurie perkrauti didžiausių motyvacijų, vemti verčiančių saldybių ir gyvenimo tiesų. Taip, yra kažkiek naivumo, bet tai netrukdo, tekstas gan įdomus atrodo ir patrauklus. Tik po keleto skyrių ima jaustis pasikartojimai. Atrodo, šneka jos skirtingomis temomis, sulig kiekvienu skyriumi galima vis geriau pažinti Liuciją (nors iki galo jos paveikslą sudėlioti buvo ir sunku), tad turinys kaip ir skiriasi, bet pati forma, kuri nekinta (teksto dėliojimas, kalbėjimo maniera), laikui bėgant pabosta, norėjosi greičiau verst lapus, laukti, kol vėl kas labiau sudomins, nusivilti, kad nėra jokių pokyčių (mano emocijose, susijusiose su skaitymu), ir kad iki pat paskutinio puslapio jų taip ir neatsirado. Tad gal darant didesnes pertraukas tarp kiekvieno skyriaus (nes dabar perskaičiau per dieną), ne taip pavargčiau nuo vienodumo.

Tad bendrą įspūdį jau kaip ir išsakiau. Verdiktas: tarsi neblogi tekstai, bet ilgainiui pasidaro nuobodu.

8.47. Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“

A. Tereškino „Nesibaigianti vasara“ nustūmė visas numatytas skaityti knygas į šalį tuomet, kai dvi dienas kolegė vis vardijo šios knygos minusus, kol galiausiai tokiu būdu įtikino mane šį romaną perskaityti. Nes reikėjo įsitikinti pačiai, kad ji tokia prasta. Arba perskaičius teigti, kad viskas su ja tvarkoje (o tokią viltį turėjau nemenką šiaip jau).

Knyga įvardijama kaip pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę, nors atrodo, kad net ir verstinės literatūros, kurioje dėmesys būtų sutelkiamas į homoseksualių žmonių santykius, yra menkai. Pačiai dar mokyklos laikais teko skaityti Annie Proulx knygą „Kuprotas kalnas“, kuri, tiesa, nublanko prieš puikią ekranizaciją („The Brokeback Mountain“), o daugiau į galvą ateina nebent tie romanai, kuriuose homoseksualūs asmenys atliko visai nesvarbius, neretai stereotipiškus vaidmenis. Tad tikriausiai vien tai, kad tai Lietuvai yra nauja, kad štai, atsirado autorius, kuris ne tik parašė tokios tematikos knygą, bet ir atsirado leidykla, sutikusi ją išleisti (nes rašančiųjų tikriausiai daugiau nei aš ar kas kitas galėtų įsivaizduoti), uždeda pliusą šiam romanui. Ar uždėtų, jei vertinčiau knygą vien dėl idėjos. Bet man kur kas įdomiau būna ne idėja, o jos išpildymas.

Pagrindinis veikėjas ilgisi savo buvusios meilės ir ieško vis naujo švelnumo. Jis sutinka vis naujus vyrus, vieni tampa tik vienkartiniais sekso partneriais, su kitais susitinkama kelissyk, keletas veikėjų šmėžuoja visame romane. Paliečiamos meilės, įsimylėjimo, intymumo temos (kaip ir galima nuspėti iš pavadinimo). Kartais susitikimai aprašomi lakoniškai, vos vienu kitu sakiniu, kartais išsamiai, iki pat smulkiausių detalių. Kadangi knygoje iš esmės nelabai daugiau kas vyksta, ilgainiui siužetas įgauna nemenkos monotonijos, kuri skatina skaityti nebe iš kairės į dešinę, o, kaip aš įvardiju, iš viršaus į apačią (kai skaitomas ne kiekvienas žodis, o bėgama tekstu, stengiantis kuo daugiau jo apimti). Veikėjas kam nors paskambina / kur nors nueina, taigi kažkokiu būdu įvyksta susitikimas su nauju ar jau pažinotu vyru, aprašoma to vyro išvaizda, tada pereinama prie sekso scenos, galop atsisveikinama (paįvairinimui prieš atsisveikinimą kai kada pacituojama kokia nors daina, skambėjusi pagrindinio veikėjo galvoje), jei dar buvo su tuo vyru susitikta daugiau kartų, trumpai apie tai paminima, koncentruojantis į tai, kas veikėjui svarbiausia iš tų susitikimų, o tuomet susitinkama su kitu vyru ir vėl viskas prasideda nuo pradžių. Rašymo stilius visiškai nepatraukiantis dėmesio, per daug koncentruojamasi į išorę, veiksmus (ėjau, atsisėdau, išgėriau kavos, pamačiau, pagalvojau, paskambinau, susitikau ir t.t.), o per mažai – į veikėjų charakterius, vidų, emocijas.

Nėra visiškai taip, kad nežinotume, ką veikėjas mąsto, kokie klausimai kyla jo galvoje. Tačiau šie menki intarpai, kad ir pradžioje dėl neįprasto pateikimo kiek intrigavo ir gan teigiamai į juos žiūrėjau, galop tapo dar vienu minusu. Autorius pateikia nemažai nuorodų į kino filmus, literatūrą, sociologų bei filosofų darbus. Citavimo / perfrazavimo naudojimas (kai pateikiama autoriaus pavardė ir data, o pagal šią nuorodą knygos gale galima surasti konkretų šaltinį) turėjo savų pliusų. Skaityti buvo įdomu, laukdavau to, nes tik šios pastraipos sugebėdavo padėti ilgiau išlaikyti dėmesį, todėl gaila, kad jų tiek mažai tebuvo. Pavyzdžiui, kelissyk minimas kadaise gerą įspūdį palikęs A Single Man (2009), P. Almodovar režisuoti filmai, jau nekalbu apie sociologų, filosofų citavimą, kai veikėjas svarstydavo romane paliečiamomis temomis. Kita vertus, tai kėlė dirbtinumo pojūtį, o veikėjas, rodos, dažnai visiškai pasislėpdavo už kitų žmonių minčių, atrodė, kad jo paties tuose visuose samprotavimuose beveik nėra, tik tos minimos garsios pavardės, todėl veikėjas ir liko kažkur toli, taip ir giliau nepažintas. O į pabaigą vis dažniau cituojamos dainos net ir erzinti pradėjo, bet čia jau įtakos, matyt, turėjo vis besikartojantis scenarijus, besiskiriantis nuo kito skyriaus tik viena kita detale. Kiek teko skaityti, daug kur minima romane esanti ironija, net pats veikėjas minėjo, kad jo gyvenimas ir visos romantinės istorijos ironiškos, bet praslydo ji pro akis tikriausiai.

Pirmi 50 puslapių buvo gan neprasti, jau išties tikėjausi, kad galėsiu sakyti, jog man buvo įdomu, bet po to monotonija siužete ir rašymo stiliuje nugalėjo taip, kad jau galvojau niekada nebepasieksianti paskutinio puslapio (ar buvo būtina? Ne. Bet vis tiek norėjosi sužinoti, kaip viskas baigsis).

8.40. Tomas Vaiseta „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“

T. Vaisetos knygą parsinešiau likus kelioms dienoms iki pretendentų metų knygos rinkimuose paskelbimo, tad pastarasis įvykis įtakos mano pasirinkimui neturėjo. Iš tikrųjų nustebintų, jei apdovanojimą laimėtų ne R. Kmitos Pietinia kronikas, kurią šlavė iš lentynų (o dabar tikriausiai nauja pirkimo banga užėjo), bet visko pasitaiko šiame gyvenime. Ir jei netyčia taip nutiktų, kad kažkokiu būdu laimėtų kur kas siauresnei auditorijai žinomas (ar tik man taip atrodo?) T. Vaiseta, priimčiau šį faktą gan ramiai, nepaisant to, kad dar ir dabar, ruošiantis aptarti įspūdžius, kyla dvejopi jausmai.

Romano pirmojoje dalyje pasakojama apie vyrą, kuris su savo moterimi įsikelia į naują butą. Kol moteris dirba, vyras rašo disertaciją arba tiesiog leidžia laiką namie. Po atsitiktinės pažinties su vyresne kaimyne Ana, tarp jos ir pagrindinio veikėjo užsimezga romanas. Toks būtų trumpas siužeto apibūdinimas, bet skaitant neištikimybės faktas kažkur pasimeta, lieka tik veikėjai, jų santykiai, o tiksliau – vyro santykis su abiem moterimis, su savimi, rašto darbu, aplinkos įvykiais (sklandančiomis artėjančio karo nuotaikomis).

Kadangi kuo toliau, tuo labiau erzino pagrindinis veikėjas dėl besikertančio požiūrio tam tikrais klausimais ar elgesio, pradėjau abejoti, kiek tai, kad jaučiuosi susierzinusi, yra geros knygos įrodymas, o kiek rodo, kad nelabai mane ji žavi. Jei nekeltų jokių emocijų, tada būtų lengviau, nes nė nekiltų abejonių, o kai sukeliama štai tokia, irgi, atrodo, nei šis, nei tas. Emocijų kėlimas – kaip ir gerai, bet tuomet belieka įrodyti sau, iš kur ji kyla – ar dėl to, kad knyga kvaila, banali, o veikėjų sprendimai nelogiški, ar dėl to, kad veikėjas dėl kažkokių priežasčių nepriimtinas, bet nėra blogas kaip personažas. Tad tai ir bandžiau išsiaiškinti skaitydama, o galop lyg ir prie antrojo varianto likau. Bet išliko lyg ir. Apskritai, knyga neprastai parašyta. Pasitaikė momentų, kai galvodavau, kad to visai čia nereikia, kad jau einama į banalybes ir kyla rizika jose užsižaisti, bet nemenkai atitaisydavo viską stipriai aprašytos kai kurios pagrindinio veikėjo gvildenamos temos. Rašymo stilius, nepasakyčiau, kad įmantrus, bet įtraukiantis, tekstas sklandus, įtaigiai kuriama niūroka atmosfera.

Antroji dalis, sudaranti vos 30 puslapių, mane, vis dar susinervinusią dėl veikėjo, neslėpsiu, nustebino, kad ir juokais ir visai negalvodama, kad taip gali nutikti, buvau tam tikra prasme atspėjusi, kas šioje dalyje gali paaiškėti. Šią dalį skaitant galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kilo mintis, kad visai neblogai būtų perskaityti knygą darsyk, atkreipiant dėmesį į tam tikras detales, kad labiau išsigrynintų ir galvoje viskas susidėliotų į logišką seką. Bet užbaigusi skaityti ir be ilgų svarstymų galvoje priėmusi tam tikrus sprendimus, apsiraminau.

Įvertinimas vis dar svyruoja tarp 3 ir 4 penkiabalėje sistemoje. Bet bendrai vis tiek sakau, kad patiko, o tos visos pykčio, susierzinimo apraiškos ne taip ir blogai kartais.

Ir atskira pagyra leidimui – viršeliui, formatui, šriftui, teksto struktūrai.

8.39. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“

Visą rugsėjį skaičiau, o spalio pirmąją galutinai užbaigiau garsųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Nors tokiai skaitymo trukmei pateisinti turėčiau ir kitų priežasčių, jau nuo pat pirmųjų puslapių supratau, kad tai nebus greitai perskaitoma knyga. Kai įdomu, skaityti tampa lengviau ir skaitymas užtrunka žymiai trumpiau, tačiau šįkart buvo kitaip. Nors abejonių dėl knygos įdomumo neliko labai greitai, o likus penktadaliui supratau, kad niekas nebesumenkins jau susidarytos nuomonės, jog knyga yra puiki, skaičiau gan lėtai. Romanas – ne iš lengvųjų tiek dėl pasakojimo stiliaus, tiek dėl daugiasluoksniškumo, tad nesinorėjo ko nors praleisti. Praeity pasitaikydavo, kad skaitydama sudėtingesnę knygą, kuriai reikia skirti daugiau laiko, įterpdavau ir kitų skaitinių, tačiau šįsyk nesinorėjo to daryti. Laukdavau, kada pajusiu norą skaityti, kad galėčiau vėl atsiversti būtent „Vilniaus pokerį“.

Romaną, nukeliantį į XX a. 8 dešimtmečio Vilnių, sudaro keturi skyriai, kiekviename skyriuje – vis kitas pasakotojas. Pirmasis, daugiau nei 300 puslapių besitęsiantis skyrius, pasakojamas pagrindinio romano veikėjo lūpomis. Jis – Vytautas Vargalys, kelerius metus praeity praleidęs gulage, ten kankintas, dabar sistemos paskirtas dirbti bibliotekoje, tačiau turintis begalę laisvo laiko. Kankinamas nuolatinės paranojos, jis klajoja po Vilniaus užkampius ir prisimena praeitį. Kankinimų vaizdus keičia prisiminimai apie pirmąją žmoną Ireną, išgelbėjusią jį nuo degradacijos, o šiuos – dabartis, kurioje – buvimas su kone perpus jaunesne Lolita, įvairiausių teorijų kūrimas bei tikrinimas. Antrojo skyriaus pasakotojas – Martynas Poška, dirbantis su Vytautu bei kaupiantis savo memuarus. Trečiasis pasakotojas – Stefanija Monkevičiūtė, iš kaimo kilusi moteris, kuriai buvo lemta susipažinti ir nemažai laiko praleisti su aukščiau minėtais personažais. Paskutinio skyriaus balsas – Gediminas Riauba, Vytauto draugas, pasakojantis viską iš gan netikėtos pozicijos. Visi veikėjai pasakoja tuos pačius įvykius, tačiau pateikia savo versiją.

Pirmasis skyrius yra kiek painus dėl pasakojimo būdo, kuris primena minčių srautą. Čia persipina praeitis, dabartis ir tik Vytauto galvoje egzistuojantys vaizdiniai. Kiti skyriai, nors ir daug aiškesni ir kur kas tvarkingesnio dėstymo, taip pat neleidžia atsikvėpti, kadangi kiekvienas pasakotojas pateikia naujas įvykių versijas, priežastis ir netgi visai kitaip piešia veikėjų paveikslus. Kažkuriuo metu nuraminama, kad visai nesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko ir kas yra tie aprašomi veikėjai, tad lyg ir būtų galima atsipalaiduoti, tačiau, be abejo, tai nepavyks. Bet tai ne minusas. Anaiptol, skaityti ir spėlioti, ką dar pateiks autorius, kas ir kaip bus papasakota, sekti visus pasakojimo vingius buvo vienas malonumas. Numanau, kad skaitydama antrąsyk vėl taip pat galėčiau mėgautis šiuo daugiasluoksniu tekstu ir pastebėti ne vieną šįsyk galbūt praleistą detalę.

„Vilniaus pokeris“ mano rankose atsidūrė pačiu laiku – jau kuris laikas vaikščiojau tarp lentynų dūsaudama, kaip norisi kokio nors tamsaus, šiurkštoko romano. Bet vis nieko neišsirinkdavau, o namuose keletą mėnesių savo eilės laukianti R. Gavelio knyga vis gąsdino savo didele apimtimi. Bet galop ją atsiverčiau ir nė kiek nepasigailėjau, nes radau būtent tai, ko troškau: slegiančią atmosferą, išraiškingą, šiurkščią kalbą, žiaurokus, atvirai pateikiamus vaizdus (anuomet jie galėjo šokiruoti, o dabar vargiai, tačiau vėlgi tai nedaro įtakos bendram įspūdžiui apie knygą), tamsumą, persmelktą paranoja, baime, pasišlykštėjimu ir kitais jausmais. Tai įtikinamas, stiprus, įtraukiantis romanas, paveikus ne tik savo nuotaika, bet ir tekstu – atrodo, net Vilnius dabar jau nebe toks, kokį iki šiol mačiau.

Džiugu, kad atsiverčiau romaną būtent šiuo metu ir tokiu būdu ne tik patenkinau savo tamsios literatūros poreikį, bet ir užpildžiau dar vieną spragą, mat ne kartą teko girdėti klausimą, kaip galiu būti neskaičiusi R. Gavelio kūrybos. Kurį laiką buvo sunku galvoti apie naują knygą, nes atrodė, kad visos kitos pasirodys pernelyg silpnos, blankios ir neįtikinamos. Jau senokai nebuvo apėmęs toks jausmas, tad labai džiaugiuosi, kad gera literatūra dar gali mano galvoje kažką išjudinti.