11.15. Ričardas Gavelis „Tylos angelas“

Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra. („Vilniaus arhatas“)

Taip užsibaigia paskutinis knygos „Tylos angelas“ apsakymas. Ričardas Gavelis – jau gerai pažįstamas man rašytojas, tik šįsyk pasirinkau žanrą, kuris dar buvo nebandytas (prieš tai skaičiau tik romanus). Buvo smalsu pamatyti, kokie R. Gavelio apsakymai, be to, vertinau tai kaip galimybę kas vakarą mėgautis trumpais kūriniais. Pasvajojau ir praėjo. Pradėjau sausį, pradžia atrodė nebloga, bet nepriėjus nė pusės knygos dingo noras skaityti toliau, tad atidėjau. Grįžau vos prieš keletą dienų ir su nauju užsidegimu skaičiau tolesnius kūrinius. Galvoju, kad ateity kai kuriuos atsiversiu dar sykį, nes atrodo, kad kai kada dėl netinkamos emocinės ar fizinės būsenos ne iki galo įsitraukiau į kai kuriuos apsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė būtinai apsikeistų itin kardinaliai, tiesiog kai kurie kūriniai atrodo verti įdėmesnio žvilgsnio.

Daugelis rinktinėje esančių apsakymų buvo išleisti anksčiau, tačiau yra keletas ir tokių, kurie nebuvo spausdinti. R. Gavelis išlieka artimas sau. Kai kurie tekstai suprantami sunkiau ar ne itin sudominantys savo siužetu ir todėl skaitėsi sudėtingiau, kai kuriuos apsakymus skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavau visiškai panirusi į pasakojimą. Kažkokios šviesos ieškoti nelabai verta, gal todėl tiko mano kovui – kol kas vien tik niūrios knygos šį mėnesį perskaitytos. Ironija ir gilus liūdesys, realistiški, kai kada persipinantys su sapnais ar vizijomis siužetai, kurie gali stebinti tiek vaizduote, tiek žiauriais vaizdais – tokia R. Gavelio kūryba matoma skaitytuose apsakymuose. Nemažai beviltiškumo, nusivylimo žmonėmis, pasauliu, svarstymų apie gyvenimą, jo prasmę, kritikos tuometinei visuomenei. Kaip man patinka tai, kaip ir apie ką šis rašytojas rašo, nesyk jau minėjau, tad ir nesiplėsiu. Ir nesvarbu, kad apie romanus geresnis įspūdis išlikęs, savo nuomonės apie R. Gavelį dar nesiruošiu keisti.

11.11. Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“

Perskaičiusi naujausią žinomos rašytojos romaną pagalvojau, kad kaip Šiauliai turi R. Kmitos „Pietinia kronikas“, Vilnius – V. Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, taip Kaunas turės V. Rykštaitės istoriją apie Gintarę, augančią Lizos bute, Kauno senamiestyje (gal ir Panevėžys kada nors sulauks kažko panašaus?). O man pačiai tai buvo proga pratęsti pažintį su V. Rykštaitės kūryba. Pernai vasarį skaičiau jos „Trisdešimt“, smalsavau pamėginti dar ką nors, tad neseniai pasirodęs „Lizos butas“ ilgai neužsibuvo mano neskaitytų knygų krūvoje.

Kaip jau užsiminiau, kūrinio centre – Gintarė, kuri dar visai mažytė su mama ir tėčiu Gunia įsikelia į moteriškei, vardu Liza, priklausantį butą. Bėgant metams daug kas keičiasi: atsiranda nauji tėčiai, Baltijos kelią keičia Sausio tryliktoji, įsivyrauja ir galop nuslopsta laukinis kapitalizmas, auga ir pati Gintarė. Rodos, tik nesibaigianti mamos meilė dukrai bei šis butas išlieka vieninteliais pastoviais dalykais (neskaitant vykusių remontų).

Bėgau puslapiais ir sekiau Gintarės gyvenimą susidomėjusi. Neįmantriai, bet jaukiai parašyta istorija įtraukia tiek, kad net ir nesinori jos padėti į šalį, o užvertus paskutinį puslapį atsirado keistas ilgesys, kadangi apie šiuos veikėjus greičiausiai jau ir nebeteks skaityti ateityje. Užteko vieno savaitgalio, kad susigyvenčiau su visais, net ir antraeilius vaidmenis atliekančiais veikėjais. Atidžiai nesekiau užuominų dėl amžiaus, bet atrodo, kad Gintarė vyresnė už mane galbūt 7-8 metais, tad kai kurie aprašomi įvykiai nutiko dar prieš man gimstant (pavyzdžiui, Baltijos kelias), o kai kas buvo ne itin pažįstama vien todėl, kad per maža buvau ar tiesiog kiek kitokioje aplinkoje augau. Tačiau vis vien prisiminimams vietos buvo užtektinai, kai kada net nustebdavau, kiek skaitant knygą iš atminties išniro pamirštų detalių. Gintarės mama tam tikrais atžvilgiais netgi priminė vieną pažįstamą žmogų. Gal kiek ne į temą, bet įdomus potyris buvo rasti savo vardu pavadintą, tegul ir epizodiškai pasirodančią, veikėją knygoje. Nesu tikra, ar apskritai buvau kokioje nors knygoje savo vardą jau radusi.

Lengvumo pojūtis skaitant romaną – tik pirmasis įspūdis. Tiesa, knygos autorė nesikapsto pernelyg giliai, neanalizuoja ir psichologizmais neužsiima, bet ironija, humoru persmelktos situacijos priverčia sustoti ir pasvarstyti, kiek čia yra ir liūdesio ir skaudulių. Netgi kyla mintis, kad Gintarės pasakojimas atskleidžia gyvenimo tragikomiškumą. Bet šviesos jaučiasi labai daug, nepaisant to, kiek praeity nemalonių įvykių nutikę, kad ir pačios veikėjos – toli gražu ne tobulos, ne viską sugebančios, tie jų bandymai surasti ir patirti laimę, tikrąją meilę, pripažinimą, laisvę labai suprantami. Pabaiga pasirodė miela ir tinkama šiai istorijai, taip ir norėjosi šypsotis užbaigus skaityti.

Jei po „Trisdešimt“ turėjau abejonių, dabar jau esu tikra, kad su Vaivos Rykštaitės kūryba ateityje dar tikrai susidursiu. Beje, retai vertinu viršelius, bet šįsyk norisi paminėti, kad man labai patinka viršelio idėja (tęsinys – vidinėje viršelio pusėje), nors oranžinės spalvos ir nemėgstu.

11.3. Sigitas Parulskis „Dvigubo dugno keleiviai“

Sigito Parulskio įrašus jau kurį laiką seku Facebook‘e, tad parsinešusi namo naujausią knygą greitai supratau, kad jos turinys sudarytas iš socialiniame tinkle publikuotų tekstų bei paties rašytojo darytų fotografijų. Įdomus ir pats leidimas, kadangi kai kurios nuotraukos yra „paslėptos“, reikia atlenkti lapus, kad jos pasimatytų, simpatizuoju ir viršeliui, kuris iškart patraukė akį.

Tarsi pats būčiau patekęs į šį gyvenimą užkištas dvigubo dugno ertmėje, toks jausmas,kad tikrasis gyvenimas visuomet kažkur kitur, kad tereikia išsilaisvinti, praplėšti tą papildomą, slegiantį dugną (…)
Tiesa, kartais apima toks jausmas,kad pagaliau prasilaužiau, pasprukau, apsidžiaugiu, kad pagaliau gyvensiu tikrą gyvenimą, mėgausiuosi visiška autentika, galbūt kartais meluosiu kitiems, bet tik ne sau, tačiau pamažu vėl atslenka negera nuojauta, kad tai, ką manau esant dangų, yra dar vienas dugnas, nes jis ne išorėje, jis mano viduje, ir tuomet, kai mėginu ištrūkti, kas kartą, kai pralaužiu dar vieną sieną, naujas lubas ar dangų, pasirodo, kad ne pasprunku, o atvirkščiai – įsilaužiu į save, ištrūkstu – tik į save, į tą pačią dvigubo dugno vienatvę.

Aprašomos iš pažiūros kasdieninės situacijos, kurios persipina su įvairiais pamąstymais, egzistenciniais būties klausimais – tokiems pasakojimams turiu terminą buitinė filosofija. Didžioji dalis tekstų įtraukia, tad iš pradžių maniusi, kad tai bus puiki knyga vakarams po darbo, galiausiai dar net neprasidėjus darbo savaitei jau užverčiau paskutinį puslapį. Patinka man rašymo stilius, kuris jau pažįstamas iš ankstesnių kūrinių, o ironija, kai kada netikėti pasakojimai skaitant sukeldavo šypseną. Nespalvota fotografija atskleidė ne tik dar vieną S. Parulskio talentą, bet ir leido vietoj bėgimo prie kito teksto, keletą akimirkų, kol apžiūrėdavau nuotrauką, pabūti su ką tik perskaitytu.

Galvoju, kad įdomi sausio pradžia pasitaikė.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.

10.58. Gerda Jord „Daugiabutis“

Skaičiau „10 litų“, mėgavausi „Gertrūda“, o išgirdusi apie pasirodžiusią trečiąją Gerdos Jord knygą nesusilaikiau ir įsigijau. Šįkart pati, be jokios leidyklos pagalbos, išleido knygą solidžiu kietu viršeliu bei kokybiškais lapais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tų 750 egzempliorių (toks pirmasis tiražas) bus išpirktas.

Kaip rašoma knygos pristatyme, komikso istorijos buvo įkvėptos Gerdos dešimties metų patirties nuomojantis būstus skirtinguose Vilniaus daugiabučiuose. Kadangi pati kol kas išvengiau visų brokerių, besikeičiančių butų (po studijų išsikėlusi iš studentų bendrabučio jau trejus metus gyvenu tame pačiame bute), o per tuos kelerius metus tik keletas momentų įstrigę yra (aišku, teko nemažai girdėti iš aplinkinių apie visokius sunkumus bei nuotykius), buvo smalsu pamatyti, kokias situacijas rasiu knygos viduje.

O radau daug trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai. Daug juokingų situacijų, kurios ne vienam bus pažįstamos. Visažinė daugiabučio gyventoja, kuri viską fiksuoja ir apie kiekvieną žino daugiau nei galima būtų tikėtis, brokeris, kuris net pačioje didžiausioje skylėje įžvelgs pliusų, gyventojai, kurie atvykus policijai ar greitajai prilimpa prie langų – tik keli veikėjų ir siužetinių linijų pavyzdžiai. Beskaitant ryškėjo veikėjų charakteriai, jie dinamiški, turintys kažką savito, tik tam personažui būdingo. Kadangi labai mažai komiksų suaugusiems esu skaičiusi, tad palyginti su kitais negaliu, bet tikrai patiko tai, kad ir tokiam žanre galima pajusti veikėjus, su jais susigyventi ir norėti, kad tų nuotykių, kuriuos patiria kiekvienas, būtų dar daugiau. Beje, nors ir sudėtas iš trumpų epizodų, bet išlaikytas kūrinio vientisumas ir išbaigtumas.

Šiaip jau nemėgstu taupyti knygų, bet matydama, kaip greitai neskaitytų puslapių mažėja, galop padėjau į šalį ir palikau dalį kitai dienai. Tad vienintelį minusą ir įžvelgiu – per mažai, norisi dar.

10.41. Antanas Škėma „Izaokas“

Nors „Balta drobulė“ mokyklos metais patiko, o egzamine džiūgavau gavusi galimybę parašyti interpretaciją šio kūrinio ištraukai, bet po to taip ir nepasiėmiau jokios kitos A. Škėmos knygos į rankas. Pasirodžius naujajam „Izaoko“ leidimui bei perskaičius pirmuosius atsiliepimus, nusprendžiau sugrįžti prie šio daugeliui gerai žinomo lietuvių rašytojo kūrybos.

Kiek keista skaityti komentarus, kuriuose minima, kad tekstas primena Ch. Bukowski. Kaip ir suprantu, iš kur tas noras juos lyginti (gyvenimo beprasmybė, kūniškumas, vartojamas žodynas), bet man abu rašytojai atrodo absoliučiai skirtingi savo minčių pateikimu. Jau tuomet labiau su Ričardu Gaveliu dėl veikėjų panašumo, situacijų pateikimo norisi ieškoti sąsajų. Apskritai, šįkart tikriausiai per daug visko skaičiau apie šią knygą prieš skaitydama, nes versdama puslapius vis pagalvodavau, kaip skirtingai matau kūrinį, lyginant su kitais. Ypač tais, kurie pabrėžia kažkokius žiaurumus, leksiką, nes viso to, apie ką jie kalbėjo, buvo minimaliai. Arba aš jau pripratusi prie tokių scenų aprašymų.

Nors trumpas tekstas, bet nelengvas, tačiau „Balta drobulė“ irgi nebuvo lengvai praryjama, tad nusiteikus ir parinkus tinkamą metą skaitymui, galima išvengti metimo į šoną (ką tikriausiai padaryčiau, jei imčiau skaityti pavargusi po darbo). Kūrinyje nagrinėjamos kaltės, keršto, laisvės ir prasmės klausimai, pagrindinis veikėjas kenčia nuo praeities traumų, nelaimingos meilės, tad kūrinys pakankamai niūrus, o kai kurios scenos gali priversti ir kilstelti antakius. Bet tos scenos ir yra stiprioji kūrinio dalis, patiko ir tai, kaip sujungtos pradžioje ir pabaigoje vykstančios situacijos. Gaila, kad vidurys kažkur tik pradingo, sunkiau buvo skaitomas, neišlaikė dėmesio tiek, kiek norėjosi.

Pabaigai, pasidžiaugsiu, kad „Izaokas“ buvo perleistas, vėl atkreipė dėmesį į autorių, kurio neretai tik tą vienintelę „Baltą drobulę“ ir težinome. Išmėginti verta, o jau ar patiks – skaitant ir pasimatys.

10.37. Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių karta“

Kai į rankas paėmiau „Vilniaus pokerį“, nesitikėjau, kad ši pažintis su R. Gavelio kūryba man taps tokia reikšminga. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ – jau ketvirtoji perskaityta autoriaus knyga, o lentynoje lūkuriuoja „Vilniaus džiazas“, ji savotiškai ramina, nes žinau, kad užsinorėjusi grįžti prie rašytojo kūrinių, galėsiu tuoj pat tą ir padaryti.

Romaną sudaro septynios susijusios istorijos, kiekvienos centre – po vis naują veikėją –avatarą. Jie trokšta valdžios, valdyti kitus, o to pasiekti bando pačiais įvairiausiais būdais. AIDS sergantis dailininkas Saulius Kepenis trokšta užkrėsti kuo daugiau žmonių. Jo aukomis tampa tiek pažįstami, tiek svetimi, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvių kilmės Čikagos amerikietės Ritos Valkus misija – parvežti iš Kaukazo radioaktyvaus metalo į Vilnių. Moters ypatumas – žmonių skirstymas pagal spalvas. Kunigo Stanislovo pamokslų įdėmiai klausosi tikintieji, tačiau kalbėtojo galvoje – kalbų turiniui visiškai prieštaraujantis, visą jo vidų užpildęs troškimas, kuriam bando atsispirti. Pasakojama ir apie Robertą, kuris pakeičia lytį, tačiau jam vis dar sudėtinga atrasti vidinę laisvę. Taip pat – apie Seimo nare tapusią Gražiną Lašienę, kuri sumano užvaldyti pasaulį, pasitelkdama kompiuterinę sistemą, bei apie R. Gavelio skaitytojams jau žinomą Tomą Kelertą, kuris ir tampa kertiniu šio romano veikėju. Netgi negalėčiau išskirti konkrečios istorijos kaip labiau patikusios, kiekvieną su tokiu pačiu įdomumu skaičiau.

Jau esu anksčiau minėjusi, bet apie R. Gavelio knygas rašyti man sudėtinga. Štai ir ši – patiko labai, bet kaip tiksliai paaiškinti, kuo sužavėjo, nežinau. Gal tam įtakos turi tai, jog dažname kūrinyje emocijas kelia tam tikri siužetiniai vingiai, įvykiai ar situacijos,  į kurias pakliūva veikėjai – tokiais atvejais nėra sunku pagrįsti savo įvertinimą. O „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ (tas pats galioja ir anksčiau skaitytiems rašytojo kūriniams) paliko įspūdį kaip vientisas tekstas. Jis įtraukia į savo itin tirštą, klampią tamsumą, viskas aprašoma taip ryškiai, kad, rodės, ne knygą skaičiau, o viską prieš akis mačiau, užuodžiau, jau nekalbant apie bendrą knygos nuotaiką, kurios neperimti – neįmanoma. Todėl tiek šią, tiek kitas R. Gavelio knygas skaityti ne visada gali būti tinkamas laikas. Ir pati šią pasiėmiau dar prieš mėnesį, bet po kelių perskaitytų lapų atidėjau, nes supratau, kad nesinori apsikrauti emociškai. Savaitgalį atsiverčiau vėl ir jau nebepaleidau – norėjosi kiekvieną puslapį sugerti į save.

Romanas buvo parašytas mano gimimo metais (jei tiksliau – 1993–1994 m.) ir galiu tik pritarti sakantiems, kad knygos turinys – aktualus ir šiomis dienomis. Kalbėdamas apie visuomenės ydas, troškimą valdyti bet kokia kaina, žmonių pastangas suvokti gyvenimo prasmę (ar išmokti gyventi susitaikius su jos nebuvimu) bei surasti savo vietą po saule, rašytojas judina vis dar neprarandančias savo svarbos dažnam žmogui temas. Taip, tai tamsi knyga, daug kūniškumo, kartais kuriami vaizdai net šleikštulį kelia. Tas pats Vilnius, apie kurį jau keletą metų intensyviai vis rašomos knygos, kiek kitoks nei kitų autorių kūriniuose, knygos veikėjai yra priklausomi nuo jo: ir nekenčia, ir niekaip negali iš jo ištrūkti. Nedažnai pavyksta rasti tokį įtaigų tekstą, užkrečiantį savo nuotaika ir sukeliantį stiprias emocijas. Skaitydama niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad taip sėdėčiau ir skaityčiau visus rašytojo kūrinius iš eilės… Be abejo, tuomet tenka stabdyti save, nes suprantu, kad tai per daug sunki emociškai literatūra, kad galėčiau sau leisti tą daryti.

Man labai taiklus pasirodė viename tinklaraštyje rastas šios knygos palyginimas su Šarūno Saukos darbais – išties, įspūdis tiek žiūrint į šio dailininko paveikslus , tiek skaitant R. Gavelio knygą – panašus: nepavyksta atsitraukti, nors turinys – šaltas ir nejaukus. Ir jau ne pirmąsyk perskaičiusi šio rašytojo knygą sunku išsirinkti kitą skaitinį – atrodo, visi bus prastesni ar nukentės dėl vis dar galvoje besisukančių „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ epizodų.