8.14. Raimundas Milašiūnas „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“

Pastaruoju metu mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama apie emocinę sveikatą, tad naujausia R. Milašiūno knyga pasirodė išties laiku. Jo „Psichoterapija“ skirta skaitytojams, norintiems susipažinti su psichoterapijos procesu bei rasti atsakymus į kylančius klausimus apie tai, kas vyksta už psichoterapeuto kabineto durų.

Kaip pats autorius teigia, knyga parašyta remiantis klausimais, išgirstais iš pacientų lūpų. Tikiu, kad skaitytojas, kuris yra susidaręs nuomonę apie psichoterapiją tik iš grožinės literatūros, filmų, pavienių straipsnių ar apskritai tik iš nuogirdų, niekuo nepagrįstų įsivaizdavimų, šioje knygoje ras nemažai informacijos, paneigiančios įvairius stereotipus apie konsultavimą (o kai kuriuos spėjimus ir patvirtinančios), ji padės lengviau įsivaizduoti patį procesą, ko galima tikėtis iš psichoterapeuto ir ko geriau nesitikėti.

Kadangi man pateikta informacija daugiau mažiau žinoma, skaitydama į tekstą žiūrėjau kiek kitu kampu – t. y. man buvo įdomu ne tik kas, bet ir kaip viskas pateikta. R. Milašiūnas rašo aiškiai, prireikus paaiškina sudėtingesnius terminus, kiekvieno skyriaus pradžioje iškelia klausimą ir į jį atsako. Tekstas suskaidytas į temas, kai kurios apibendrinančios frazės išskiriamos kitu šriftu ar pateikiamos tamsesnės spalvos fone, tokiu būdu atkreipiant skaitytojo dėmesį į tai, kas svarbiausia. Skaityti lengva bus netgi tiems, kurie iki šiol nėra susidūrę su psichoterapija ar rimčiau domėjęsi šia tema, – taigi, knyga pritaikyta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ar interesų.

Visgi skaitant susidarė įspūdis, kad šią informaciją buvo galima sutalpinti į kiek mažesnę apimtį. Suprantu, kad būtų sunku parašyti visiškai be pasikartojimų, kai kur tie pakartojimai reikalingi, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškesnį vaizdą apie vieną ar kitą psichoterapijos proceso momentą. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau pasikartojimai krisdavo į akis, tai vargino. Vėlgi, gal kai pateikta informacija man žinoma, tai vienaip ir vertinu juos, o žmogui, kuriam daug kas nauja, pasikartojimai kaip tik yra galimybė įsiminti ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos momentus? Galbūt. Kitas knygos ribotumas, kurį pamini ir pats autorius (bei paaiškina, kodėl taip yra), yra tai, kad didžiausias dėmesys skirtas individualiai psichoanalitinei psichoterapijai, apie kitas kryptis ir rūšis tik užsimenama. Žinoma, pagrindiniai principai išlieka visur tie patys, todėl nesvarbu, kokią psichoterapiją norėtumėte lankyti, ši knyga vis vien gali būti vertinga ir padėti sutaupyti laiko.

R. Milašiūno knyga „Psichoterapija. Kaip ir kodėl?“ naudinga aptariamomis temomis ir galėtų praversti tiems, kurie nori susidaryti aiškesnį vaizdą apie psichoterapijos procesą.

#nebaigtos skaityti Regimantas Dima ,,Bronislovas ir imperatorius”

bronislovasPastaruoju metu nesiseka su skaitymu. Ne dėl įdomu/neįdomu, bet tiesiog nesitiesia ranka prie knygų. Bet vis karts nuo karto pasiimu ką nors paskaityti su ta mintimi, kad gal įtrauks, ir vėl pajusiu, kaip įdomu leisti laiką su knyga. Juk tokios nuotaikos buvo jau ir tuomet, kai ,,Černobylio maldą” skaičiau – tuomet bandymas pavyko. Šįsyk nebuvo taip sėkminga. Naujausią R. Dimos knygą kantriai skaičiau laukdama, kol kažką ,,pajusiu”, bet beveik pusė puslapių buvo perskaityta, o suvokimas, kad iki galo perskaitytas romanas nebent padidintų šių metų perskaitytų knygų skaičių, bet nepaliktų nieko viduje, paskatino padėti tašką kur kas anksčiau nei tai padarė autorius.

Regimantą Dimą porąsyk girdėjau gyvai, apie jo romaną ,,Vilniaus plovas” skaičiau nemažai išties kontraversiškų pasisakymų – nuo puikių iki žemiau nei vidutiniškų vertinimų. ,,Bronislovas ir imperatorius” – antrasis autoriaus romanas, lyg koks savotiškas ,,Vilniaus plovo” tęsinys (nors drąsiai galima skaityti ir neskaičius pirmojo), nukeliantis į XIX a. pabaigą, kur vyksta lenktynės – kas pirmas užgrobs paskutines laisvas žemes Azijoje. Į jas įsivelia bajoras Bronislovas Grombčevskis, kuris tą daro ganėtinai sėkmingai, o kitiems belieka tik spėlioti, kas sukasi jo galvoje. Žadamas painus ir intrigų kupinas siužetas, kurio centre – būtent minėtasis Bronislovas. Skaitant skaitytojų įspūdžius apie pirmąją knygą, vis užkliūdavo dažno komentaras, kad bendrai viskas tarsi tvarkoj, bet nepatiko intarpai iš šių laikų. Jei jūsų nuomonė panaši, galite drąsiai imti šią knygą, nes šįkart autorius šiuolaikinės linijos atsisakė (neatsakau už antrąją romano pusę).

Pradžia pasirodė gan nebloga, kažkaip jau galvojau, kad knygą taip ir įveiksiu per vieną ar porą laisvadienių, kadangi apimtis nėra didelė. Bet kažkuriuo metu ėmiau strigti. Tekstas slydo pro akis, bet nieko iš jo nepasiėmiau, sudomindavo vienas kitas momentas, bet vis nesuvesdavau visko į kažkokį bendrą potyrį (nerandu kol kas kitų žodžių tam apibūdinti). Visai tikėtina, kad prie to, jog taip ir neįtraukė siužetas, galėjo prisidėti ir pats aprašomas laikotarpis, kuris man niekad nebuvo pernelyg įdomus, o skaitant šį romaną patrauklesniu ir netapo. Skaitant galvoje būdavo tuščia (o skaičiau ir ramiai laisvadienio metu, ir prie gydytojos kabineto durų, ir prekybos centre – žodžiu, išbandžiau įvairias vietas ir visokias aplinkybes), o padėjus knygą noro tęsti kaip ir nelabai būdavo.

Bet matydama į vis dažniau pasirodančius istorinius lietuvių autorių romanus tikiu, kad ir R. Dimai savą skaitytojų ratą gali pavykti surasti (jei dar nesurado).

7.33. Gerda Jord ,,Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis”

gertrudaNors Gertrūda ir kiek vyresnė (gimiau jau po nepriklausomybės), visgi dar tik ištraukas skaitant buvo aišku, kad panašumų rasiu ne vieną ir vien todėl bus smagu skaityti. Taip ir buvo. Juk detalės neretai pasimiršta, tad ,,Gertrūda” buvo proga tas detales ,,atgaminti”. Apie vaikystę su televizoriumi, kai vis reikėjo kažkam būti prie jo ir spaudyti kanalus. Apie vasaros dienas, praleistas prie serbentų krūmų, kai indelis, rodos, niekad neprisipildydavo. Apie laidotuves, per kurias giminėms būna proga susipažinti su tais, kurių iki tol gal net nematė. Apie giminaičius ar tiesiog kitus aplinkos žmones (senelių, tetų/dėdžių, tėvų ir kt. pažįstamus), kurie, nesigaudydami metuose, ima kurti įvairiausias istorijas ir klausinėti klausimų, kurie ne tik erzina, bet ir skatina imtis įvairiausių priemonių, kad tik būtų išvengta susidūrimų su tais žmonėmis. Apie mokykloje vykusią kasmetinę patikrą dėl kirmėlių (tiesa, visa tai ir užsibaigė man gal trečioje ar ketvirtoje klasėje būnant). Apie mokyklinius knygų sąrašus, kurie, rodos, jau porą dešimtmečių nesikeičia. Ir vardinti dar būtų galima nemažai.

Komiksai įdomūs, patiko, kad išlaikyta pusiausvyra, t.y. jei pradžioje tai atrodė kaip niekad šypsenos nepradanginsiantis kūrinys, vėliau nesyk buvo užkabintos gan rimtos temos, kur jau šypsotis nebesinorėjo. Piešinius peržiūrėdama antrą, o vėliau – trečią ar ketvirtą kartą, tikiu, kad rasčiau naujų, iki tol nepastebėtų detalių, kurios buvo svarbios tam laikmečiui. Atrodė, kad apgalvota viskas iki smulkmenų. Kalbant apie tekstą, siužetą, man vietomis trūko vientisumo, norėjosi, kad kai kurie pasakojimai būtų sutrumpinti, kai kurie – žymiai ilgesni, daugiau visko atskleista.

Bet apskritai galiu pasakyti, kad laukdavau pietų pertraukos, nes žinodavau, kad tuomet galėsiu sužinoti kažką naujo apie Gertrūdą. O tai, kad galvodavau apie tai, kaip noriu toliau skaityti, juk yra geras požymis, argi ne?

7.29. Vaiva Rykštaitė ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”

ugnikalnio-deiveKaip jau minėjau, aprašydama ,,Tyto alba” knygų pristatymą, pasiklausymas Vaivos Rykštaitės minčių paskatino pasiimti į rankas jos visai neseniai išleistą knygą vaikams ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”.

Be jokių išankstinių nuomonių atsiverčiau šią knygą ir, kadangi ji yra išties nedidelės apimties, taip ir nepaleidau iki paskutinio puslapio. Havajų tema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista (galbūt čia tik man taip), bet priežasties, kodėl autorė rašo būtent apie šią pasaulio vietą, ieškoti giliai nereikia – V. Rykštaitė jau maždaug porą metų gyvena būtent ten – Havajuose. Savo knygoje ji pateikia keletą legendų, susijusių su Havajais. Skaityti įdomu, kilo mintis, kad tai – ir kiek edukacinė knyga, supažindinanti su šiuo pasaulio kampeliu, pateikianti įdomių faktų bei istorijų. Netrūksta dinamikos, yra citavimo vertų vietų, humoro. Iliustracijos turinčios savitą braižą, papildo tekstus. Pamačiusi vieną mėlynais plaukais nupieštą ilgaplaukę moterį/merginą, iš karto nusišypsojau ir prisiminiau pačią autorę, kurios plaukai bent jau užvakar turėjo mėlyną atspalvį.

Beje, knygos veikėjui Džonui galima ir laišką parašyti – pabaigoje pateiktas jo adresas. Puiki idėja, manyčiau. Tikiuosi, kai kurie skaitytojai išdrįs ir parašys šiam personažui laišką.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2016 – 2017 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

konferencija_2016_kvietimasPastebėjau, kad ,,Tyto albos” knygų pristatymas rudens pradžioje tampa vis labiau laukiamu renginiu. Jau trečiąjį kartą galėjau pabūti ir stebėti šios kolekcijos pristatymą bei susipažinti su lietuvių autoriais, jų kūryba bei mintimis.

Pristatymas truko daug ilgiau nei visuomet – pora valandų. Tai – daug geresnė trukmė, per kurią spėja pasisakyti kiekvienas, o laikas bėga neregimai (ypač tuomet, kai jau suvokiu vėluosianti į darbą). Iš visų numatytų autorių nedalyvavo tik Povilas Šklėrius.

Kadangi šiuo metu darbuojuosi knyginėje sferoje, jau čiupinėjau tris išleistas bei šįvakar pristatytas knygas – Linos Ever ,,Berlyno romanas”, Eugenijaus Ališankos ,,Empedoklio batas” bei Kęstučio Navako ,,Vyno kopija”. Tačiau šis vakaras leido susidaryti konkretesnę nuomonę apie šias knygas bei jų autorius. Linos Ever spalvingi knygų viršeliai ir pavadinimai iki šiol darė lengvų romanų įspūdį, o pristatymo metu paaiškėjo, kad iš esmės būtent tokie jie ir yra. Autorė pati įvardijo ,,Berlyno romaną” kaip lengvą, atostogoms skirtą romaną, labiau skirtą moterų auditorijai. Lina Ever, kaip ir jos knygų viršeliai, traukė dėmesį savo garsiu kalbėjimu bei meile Berlynui. Net savo romano veikėjus vyrus ji palygino su dviem miestais – Berlynu ir Vilniumi. Autorė minėjo rašanti knygas, kurias ir pati skaitytų. Šito laikosi ir visai kitokios kategorijos nei Lina Ever autorius Eugenijus Ališanka, kuris, atsakydamas į moderatorės pateiktą klausimą apie tai, kad esė žanras tampa vis mažiau populiarus ir kiek įtakos tai daro jo kūrybai, citavo K. Vonnegut žymiąją frazę ,,Nieko nepadarysi.”. Dar vienas autorius, galėjęs parodyti savo naujausiąją knygą gyvai, o ne tik žadėti leidyklai suspėti iki nustatyto termino, buvo Kęstutis Navakas, kurio pavardė jau gerai žinoma, kad ir su jo kūryba susipažinti neteko. Šįkart jis pristatė pirmąjį savo romaną ,,Vyno kopija” ir teigė, kad yra skaitytojų, kurie sakė, kad ,,tokio kreizovo romano dar nesame skaitę”. Autorius ne tik nepasididžiavo kažkuriuo metu trumpam pabėgti iš salės parūkyti, bet ir kitoje savo kortelės pusėje užrašyti ,,Albert Camus”.

Jau antrus metus iš eilės ,,Tyto albos” pristatyme dalyvavo Saulius Šaltenis ir Kristina Gudonytė. Jie abu vėl atsinešė naujienų. Kitų metų pirmoje pusėje turėtų pasirodyti nauja K. Gudonytės knyga ,,Drugeliai virš bedugnės”, sudominusi jau nuo pat pradžių, tad nekantriai jos lauksiu. Šalia rašymo autorė užsiima ir kitu darbu – rašo scenarijų serialui, kuris kuriamas pagal jos knygą ,,Blogos mergaitės dienoraštis”. Sekite LRT naujienas, nes būtent šiame kanale šis serialas ateity ir pasirodys. Tuo tarpu S. Šaltenio knygoje ,,Basas ir laimingas” galima bus rasti dvi apysakas. Paklaustas, kodėl vis rašo apie praeitį ir kada žada grįžti prie šiandienos aktualijų, jis atsakė, kad kuo puikiausiai apie šiandieną rašo žiniasklaida, o jam savo knygose norisi rašyti apie asmeniškus dalykus, todėl toji praeitis taip ir dominuoja. Kai buvo iškeltas klausimas, ką reikia daryti, kad S. Šaltenis gautų Nobelio premiją, pats autorius pasakė, kad premija yra gerai, bet jam visai ji nebūtų reikalinga, nes išmuštų iš vėžių, o jam patinka ramybė ir jo paties susikurta rutina.

Havajuose gyvenanti Vaiva Rykštaitė (nežinojau, kad tai jos slapyvardis), kurios vaikams skirta knyga visai neseniai buvo išleista ,,Nieko rimto”, dabar pristatė metų pradžioje pasirodysiantį romaną suaugusiems ,,Trisdešimt”. Ne tik į trisdešimtmečių auditoriją su šia knyga taikanti autorė kalbėjo ne tik apie knygą, bet ir atsakinėjo į klausimus apie patirtį Bolivudo kine, santykius su Lietuva ir lietuvių autorių kūryba, gyvenimą užsienyje. Nemažai girdėjusi apie šią autorę anksčiau, dabar džiaugiausi galimybe ją pamatyti ir išgirsti gyvai. O naujoji vaikams skirta jos knyga – jau ant mano stalo.

Bene labiausiai prajuokinęs dalyvis – Rimantas Kmita, kuris pristatė dar iki žiemos turintį pasirodyti ,,Pietinia kronikas” romaną. Iš pradžių įtariai žvelgusi į pačią idėją, vėliau supratau, kad pabandyti perskaityti reikės vien dėl įdomaus sprendimo – rašyti šiaulietiška tarme. Aš, kaip kilusi iš Panevėžio (o panevėžiečių šnekėjimas juk išties panašus į šiauliečių), tiesiog negalėsiu praleisti progos skaityti teksto, kurio žodžiai tokie pažįstami ir iki šiol girdimi, kai tik grįžtu (o jei jau taip nuoširdžiai, ir pati dar mėgstu į savo šnekamąją kalbą netyčia įterpti vienokį ar kitokį panevėžietišką kirčiavimą). Buvo iškeltas klausimas dėl audio knygos, kadangi šiuo atveju toks variantas turėtų tik dar labiau pagerinti įspūdį apie kūrinį. Tikslaus atsakymo nepateikė, tik užsiminė, kad apie tai buvo svarstyta.

Kaip ir iki šiol, dėmesys buvo skiriamas ne tik grožinei literatūrai. Vietos šiemet rado ir psichiatras-psichoterapeutas, ir gydytojas rezidentas, ir kunigas, ir kulinaras.

Buvo pristatoma pasirodysianti Andriaus Černausko, Skubios pagalbos skyriuje dirbančio gydytojo rezidento knyga ,,Pragaro ambulatorija: dienos ir naktys Skubios pagalbos skyriuje”. Iki tol rašęs tik tinklaraštį, savo patirtį jis nusprendė sudėti į knygą. Kaip pats teigė, jo tikslas šia knyga bus šviesti žmones, parodyti, koks yra darbas Skubios pagalbos skyriuje, patarti, kaip elgtis, kad neatsidurtų žmonės tokiame skyriuje, o jei jau atsidūrė – tam tikrą informaciją, kuri bus pateikiama knygoje, taip pat būtų vertinga žinoti. Dar buvo užkabinta atlyginimų tema (A. Černauskas be užuolankų pasakė savo įspūdingą (ironizuoju) atlyginimą) bei tai, kaip sekasi gydytojams ir kitiems darbuotojams laisvalaikiu skaityti grožinę literatūrą.

Su Raimundu Milašiūnu, kuris turėtų būti ypač žinomas su psichologija ir psichiatrija susijusiems ar tuo besidomintiems žmonėms, buvo kalbama apie tai, kokia padėtis Lietuvoje, susijusi su psichoterapijos lankymu (galima pasidžiaugti – situacija gerėja, žmonės vis labiau išdrįsta kreiptis pagalbos), kaip vis dar žmonės mėgsta gerti vaistus nuo visų negalavimų, nors kai kurių nė nereikia (bet vėlgi, situacija ir čia gėrėja), kaip viską apie psichoterapiją bandys savo knygoje paprastai ir aiškiai išdėstyti. Dar įdomi mintis nuskambėjo dėl kušečių psichoterapeuto kabinete. R. Milašiūnas teigė, kad visai norėtų panaikinti tokį baldą iš savo kabineto ir apsiriboti dviem krėslais, kadangi tai sukuria visai kitokį kontaktą.

Kunigas Algirdas Toliatas, kurio knyga ,,Žmogaus ir Dievo metai” pasirodyti turėtų jau kitą mėnesį, parodė savo išties nemažą iškalbą (toks jausmas, kad jis būtų kalbėjęs kelias valandas ar net daugiau.) bei požiūrį į tikėjimą, jo skleidimą, smerkimą, kurio susilaukia iš kitų dėl savo elgesio. Pateikė įdomią idėją, teigdamas, kad jis gali save palyginti su mobilia (kilnojama) bažnyčia: tik išeidamas iš bažnyčios, bendraudamas su žmonėmis nebažnytiniuose renginiuose, kitokioje laisvalaikio veikloje gali būti su tais, kurie neateina į bažnyčią.

Paskutinis kalbėjęs (kaip iš asmeninės patirties aš suprantu jį, kuriam ,,kalbėsite pagal abėcėlę” dažniausiai reiškia ,,kalbėsite paskutinis”) autorius – Giedrius Vilpišauskas. Dar vienas tinklaraštį rašantis asmuo, kuris dalinsis savo patirtimi ir patarimais kulinarinėje knygoje ,,Virtuvės užkariavimo menas”, kuri skirta net ir tiems (o gal netgi labiausiai tiems), kurie visiškai nėra susiję su virtuve ir ničnieko nemoka joje daryti. Žada, kad knyga bus kitokia nei daugelis, praktiškai pritaikomas ir nesudėtingas pradžiamokslis.

Toks bus ,,Tyto albos” ruduo ir žiema (nors tai tikrai ne viskas, nes žadama ir daugiau lietuvių autorių knygų, kurios šįvakar pristatomos nebuvo), o aš aprašydama šias nuotrupas iš kiekvieno pristatymo jau laukiu naujos progos išgirti ką nors įdomaus iš literatūros pasaulio.

7.21. Rūta Mataitytė ,,Jos vardas Magija”

rūta mataitytėKetvirtoji autorės knyga, kuri tapo antrąja, kurią perskaičiau. Teigiama, kad ,,Jos vardas Magija” turi sąsajų su pirmąja jos knyga, tačiau tinkama ir tiems, kurie pirmosios neskaitė. Ir iš tiesų, nepajaučiau, kad būčiau kiek nors nuskriausta. Kaip tik atvirkščiai – užsinorėjau kada nors perskaityti ir pirmąją, kur, kaip suprantu, nuotaika būtų itin panaši.

Nes visų pirma, ,,Jos vardas Magija” man tapo atmosferos knyga. Ne siužeto, ne intrigos, ne kažkokių labai įdomių charakterių turinčia, o būtent galinti pasigirti puikia atmosfera. Tikiu, kad išgirdus šio romano pavadinimą pirmiausia atsiminsiu būtent ją. Daug sniego, deginančio šalčio, Magijai lakstant basomis per sniegą, vienišas tėvas, išgyvenantis mylimos moters mirtį ir susiduriantis su įvairiomis dilemomis, susijusiomis su dukros auginimu ir priežiūra, bandymas išlaikyti artimą ryšį bei nuolatinė priežiūra, kad Magijai, jo dukrai, nenutiktų tas pats, kas jos mamai Linai. Ir sniegas. Taip, jau minėjau, bet jis šioje knygoje man kažkoks magiškas. Ir ne tik man, bet ir patiems pagrindiniams personažams.

Kova su aplinkinių nuomonėmis, noras išlikti savimi, išlaikyti santykius su mylimu žmogumi, brendimas ir su juo susiję pokyčiai, tėvo baimės, nuogąstavimai, laimės sekundės, daug melancholijos, liūdesio ir prisiminimų, negalėjimas susitaikyti su mylimosios mirtimi nei po metų, nei po kelerių. Laiko prabėga šioje knygoje nemažai, neretai nė nesijaučia tai, kol autorė nepateikia kokios užuominos, vos vieno sakinio ar kelių žodžių, kurie nurodydavo, kad prabėgo ne vieneri metai nuo prieš tai aprašytos situacijos. Nedaug pokalbių, paprastumas, kartais gal pernelyg saldu, švelnu ir naivu, tačiau tokia jau yra ,,Jos vardas Magija”. ,,Gunda” irgi panaši buvo, tiesa, ji daug šviesesnė nei ką tik perskaitytoji.

Prie siužeto, jei tik norėtųsi, galima kabinėtis. Man gal labiausiai įtarimą keliantis šios knygos aspektas – rašytoja rašo apie vyrą, jo jausmus, mintis, elgesį. Kažkaip iš karto norėtųsi pamatyti, kaip gavęs tokį siužetą dialogus ir monologus kurtų rašytojas vyras. Galbūt tai stereotipiškas mąstymas, bet man atrodo, kad rašyti priešingos lyties asmeniu yra itin nelengva, tik pavieniams rašytojams gali pavykti tai perteikti realistiškai. Bet čia jau žodį vertėtų perduoti skaitytojams vyrams, kurie tiksliau galėtų pasakyti, kaip jie įsivaizduoja, kiek autorė ,,pataikė”. O taip pat vietomis norėjosi, kad būtų daugiau išplėtota, daugiau pasakyta, pavaizduota. Paradoksalu, bet buvo ir tokių vietų, kai kaip tik norėjosi jas išbraukti, praleisti.

Žaviuosi autoriais, kurie geba įtikinamai perteikti atmosferą ir ja apkrėsti skaitantįjį. Tikiuosi, kad tai toli gražu ne paskutinė autorės knyga ir sulig kiekviena ji dar labiau tobulės.

7.8. Sigitas Parulskis ,,Be teisės sugrįžti”

bet teisės sugrįžtiNorėjau paskaityti poezijos. Pirmiausia pasiėmiau A. Nykos – Niliūno rinktinę, bet po 50 psl taip ir nekilo ranka prie jos grįžti. Ėmiau būtent jį, nes karts nuo karto internete netyčia pamatau jo minčių ar eilių, kurios man patinka. Tačiau knygos įveikti nesugebėjau. Tuomet sugalvojau, kad reikia išpildyti savo pernai metų po knygų mugės atsiradusį norą perskaityti S. Parulskio eilėraščių knygą. Ir pasiryžau bet kokiu atveju perskaityti ją nuo pradžios iki pabaigos.

,,Be teisės sugrįžti” – tai eilėraščiai iš rinkinių „Iš ilgesio visa tai“, „Mirusiųjų“, „Mortui sepult sint“, „Pagyvenusio vyro pagundos“, atskiri tekstai iš rinktinės „Marmurinis šuo“ ir keletas naujų eilėraščių. Taigi, po truputį paragavau skirtingais laikotarpiais autoriaus rašytos poezijos. Paliko gerą įspūdį knygos formatas, apipavidalinimas. Turinys – irgi neprastas, geresnis už daugelį mokykloje skaitytų eilių. Jaučiama S. Parulskio stilistika, yra tragikomiškų, ironiškų, buitiškų fragmentų. Kai kuriais norėjosi pasidalinti ir su kitais.

Tik štai galutinai suvokiau, kad eilėraščiai – ne mano žanras. Perskaityti kokį vieną per savaitę ar mėnesį – galiu, galbūt net ir entuziazmas dar kokį nors surasti būtų, bet imti į rankas rinktinę ir skaityti eilėraštį po eilėraščio nepavyksta, mintys nuklysta kitur, eilutės nyksta akyse. Taip buvo tiek su šia, tiek su anksčiau minėta nebaigta Nykos – Niliūno knyga, lygiai taip pat ir anksčiau būdavo, kai skaitydavau poeziją.

Bet bent jau pabandžiau.

                            Valymas

moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi.
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole

Vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus,
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą – kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei

ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėti kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu