15.2. Rasa Andrikienė „Gyvenimas be šešėlio“

Kol kas neleidžiu sau imti grožinės literatūros, kad labiau koncentruočiausi į pastarojo meto prioritetus. Tačiau gali būti, kad artimiausiais mėnesiais išlįs viena kita su psichologija susijusi negrožinė knyga (jei tik visiškai neapleisiu laisvalaikio skaitymų). R. Andrikienės knyga – viena iš tokių. Autorė – psichoterapeutė, čia sudėjusi savo keleto klientų istorijas.

Apie pačią knygą susidarė dvejopas įspūdis. Pradžioje kiek sutrikau, nes tikėjausi daugiau psichoterapeuto – kliento susidūrimo, paties konsultacijų proceso aprašymo, o radau papasakotas klientų istorijas, atkreipiant dėmesį į vaikystės, paauglystės, kai kada – ir tėvų gyvenimo dar iki atsirandant klientui įtaką dabarties situacijai, kliento esamai būsenai, o pačios terapijos – vos kelis sakinius visoje istorijoje. Performavusi lūkesčius, o gal ir dėl to, kad kai kuriuose pasakojimuose terapijos išlįsdavo kiek daugiau nei pirmuosiuose, po truputį ritausi per kiekvieną istoriją. Vienos buvo įdomesnės, kitos – ne tiek, gal kad skirtinga darbo trukmė su kiekvienu, tad ir jų išplėtojimas skyrėsi. Radau nemažai įdomių ir vertingų pastebėjimų apie žmogų bei kaip jį formuoja santykiai su artimaisiais, vaikystės ir paauglystės patyrimai, kai ką prisitaikiau ir sau pačiai. Dar buvo įdomu pamatyti skirtingus klientus: jie skyrėsi savo problemomis, terapijai keliamais tikslais, charakteriu, poreikio keistis išreikštumu. Buvo smalsu, kaip autorė, turinti daug metų psichoterapijos patirties, prie jų prieina, su jais dirba, tad ten, kur bent kažkiek to radau, ir įdomumo daugiau jaučiau. Na ir kažkaip labai paprastai sugebėjo išaiškinti geštalo terapijos esmę, nes moksluose buvo tekę susidurti minimaliai, tad vis likdavo abejonė, apie ką čia tas geštaltas. Skyrių pradžiose pateiktos eilės, visgi pripažinsiu, kad gan greitai ėmiau į jas nebekreipti dėmesio, eilėraščiai – ne mano žanras, tad ir ieškoti sąsajų tarp poezijos kūrinių ir pateiktų istorijų poreikio nejaučiau. Tekste nevengiama ironizuoti, tačiau kai kada ironija pastiprindavo terapeutės kaip visažinės įvaizdį, lyg ji būtų laipteliu aukščiau už vargšus pasimetusius klientus. Gal aš naivi, bet man atrodo, kad kaip tik kuo labiau į ką nors gilinamasi, tuo daugiau klausimų ir abejonių kyla. Bet gal tiek metų pradirbus viskas ima atrodyti kur kas paprasčiau? Ar išties visi testai, suskirstantys žmones į kelias kategorijas, yra teisingi tuo atžvilgiu, kad išties įmanoma visus žmones suskirstyti? Nes kai kada skaitant susidarydavo įspūdis, kad viskas jau aišku, vos tik žmogus įžengė pro duris. To aiškumo autorei prideda veidotyra, kuri leidžia pasakyti, ar žmogus turi konfliktą su mama, kokio charakterio jis ir dar visokiausių dalykų, kurie tarsi leidžia iškart uždėti žmogui etiketę. Veidotyros mokantis Sadauskas, kuris ir knygų yra išleidęs, kai kuriose istorijose minimas ir kaip veidotyros guru, ir kaip genijus. Su veidotyra man absoliučiai ne pakeliui, tad patraipos apie tai, ką veidotyra sako, ir visi pasidžiaugimai, kad jos spėlionės pasitvirtino, labiau kėlė akių vartymą nei susidomėjimą.

Tad bendrai – vertinimas per vidurį. Mačiau, yra ir dar viena autorės knyga, bet susilaikysiu.

14.13. Ričardas Gavelis „Taikos balandis“

Pavasarį pagalvojau, kad visiškai apleidau R. Gavelį. Kol „Vilniaus pokeris“ vėl matomas perkamiausių knygų topuose, pati turėdama visą krūvą neskaitytų jo kitų knygų turiu namie visus išleistus jo kūrinius), pasiėmiau vieną ploniausių iš turimų – apsakymų rinkinį.

Skaitydama pagalvojau, kad apsakymams labiausiai ir tinka mažesnės rinktinės. Kažkada skaitydama „Tylos angelą“ vietomis nemenkai vargau, o štai šįkart „Taikos balandis“, prie kurio prisėsdavau trumpam, vos vieną ar porą apsakymų perskaityti, sunkumų nekėlė. Istorijos tamsios, veikėjų požiūriuose kažkokio optimizmo ieškoti nereikėtų. Yra lengvos mistikos (vaizdiniai, kurie tampa realiais įvykiais, šuo pasakotojas ar pan.), daug nusivylimo aplinka, savimi, gyvenimu, narpliojami egzistenciniai klausimai, netrūksta ir brutalesnių scenų. Siužetai tokie, kad kai kurių fragmentus, tikiu, prisiminsiu, kai mažiausiai to tikėsiuosi.

Beje, tekstai.lt galima susipažinti su R. Gavelio tekstais, yra įkelti keli apsakymai, priklausantys „Taikos balandžio“ rinkiniui.

14.5. Undinė Radzevičiūtė „Minaretas ir 7“

Pirmus du šių metų mėnesius nesyk minėjau lėtesnį skaitymą, o štai šiandien stengiausi kiek pagreitintai skaityti, gal todėl dalis malonumo ir nusimušė. Skuba atsirado iš suvokimo, kad jei per šiandien neperskaitysiu, tai kitąsyk paimsiu knygą negreitai ir teks vėl iš naujo skaityti.

Mėgstu U. Radzevičiūtę, vėl galėsiu sakyti, kad tik „Kraujas mėlynas“ liko neskaitytas. Tiesa, šįkart vietomis buvo sunkoka, o ir humoras kažkur praslydo pro šoną, vos keliose vietose šyptelėjau. Bet suprantu, kad galimai jau minėtas skubėjimas ir galvos užimtumas, nesąmoningai planuojant kitas savaitgalio numatytas veiklas, neleido visko patirti ir pajausti, nes pati stilistika – puikiai atpažįstama iš ankstesnių rašytojos knygų.

Labiausiai prijaučiau triukšmo nekentimo daliai. Visokie kaimynų skleidžiami garsai (remontai, garsesni pasikalbėjimai ar šiaip neaiškūs beldimai ir kitokio tipo triukšmas) nesyk jau vedė iš proto ir kėlė mintis, kaip būtų faina apsigyventi ten, kur galėčiau viso to išvengti. Tad ir čia, kiekvienąsyk veikėjai susiduriant su vis naujo pobūdžio triukšmu, nuo kurio neapsaugo net vietos, kurioje ji būna, pokytis, galėjau ją užjausti ir pasijuokti, kad ir kaip realybėje nejuokinga būna. Na ir žinoma bandymai rašyti, vis žadėjimas sau, kad dabar jau tikrai niekam nebeleis trukdyti proceso. Kad ir kūrybinis rašymas man nepažįstamas, bet kitokių rašymų ir skaitymų pastaraisiais mėnesiais pas mane pilna. Ir vis trukdo tai tas, tai anas.

O labiausiai prailgo pabaiga. Dalis apie kilmės paieškas jau visai nekėlė emocijų, abejinga likau viskam.

13.39 – 13.40. Eglė Frank „Mirę irgi šoka“ ir Jurga Tumasonytė „Dirbtinė muselė“

Rugpjūčio pabaigoje skaičiau porą lietuviškosios prozos rinkinių. Jei nesumeluosiu, tai pirmosios abiejų autorių knygos. Jurgos kūrybą esu skaičiusi ir anksčiau, tad smalsu buvo prisiliesti ir prie pirmosios knygos, o Eglės rinktinė sudomino dėl atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Visgi nusprendžiau abi sudėti į vieną įrašą, nes skaitytos viena po kitos jos susimaišė ir tapo vienu rinkiniu.

Abi rinktinės turi panašumų. Visų pirma, nuotaika – tamsūs siužetai, kurių nesikratau, netgi smalsu, ką dar galima sugalvoti. Na, ir tikriausiai mano lūkesčius išpildyti ne taip ir paprasta, nes perskaičius daugiau tokių kūrinių sudėtingiau atrasti kažką naujo, kas tikrai stebintų. Todėl jei pirmieji abiejų rinkinių tekstai sudomino ir įtraukė, vėliau atsirasdavo mažesnis ar didesnis nuobodulys. Ypač Eglės Frank novelės ėmė rodytis lyg pasikartojančios, susiliejančios į vieną, nors pavarčius, kad prisiminčiau apie ką buvo viena ar kita istorija, tikiu, kad skirtumus įžvelgčiau. Tad šiuo atžvilgiu J. Tumasonytės trumpoji proza man pasirodė patrauklesnė, daugiau įvairovės siužetuose, rasdavau malonių (kūrybiškumo atžvilgiu) siužetinių vingių. Grįžtant prie panašumų, abiejų knygų siužetai sukasi apie moteris, jų išgyvenimus. Nors yra ir vienijančių temų (motinystė, romantiniai santykiai), tačiau pats išpildymas skiriasi. Nuotaika, kaip minėjau, panaši, bet J. Tumasonytės tekstuose daugiau dinamikos, labiau jautėsi ironija ir tamsus humoras.

Būna dienų, kai norisi pateisinti, kodėl manęs nesužavėjo viena ar kita knyga. Taip ir šiais atvejais galvojau, kas galėjo neįtikti. Visgi šios knygos keliavo per du miestus, skaičiau ir namie, ir kavinėje, ir traukiny, niekur neskubėdama, nes trumpi, tarpusavyje nesusiję siužetai tai leido, todėl aplinkybės skamba kaip geriausios, kokias tik galiu turėti. Tačiau suprantu, kad jei tik būčiau turėjusi kitų knygų šalia, šias būčiau lengva ranka iškeitusi į tas kitas. Skaitant „Mirę irgi šoka“ noveles, mane privertė sustoti vos pora pastraipų, visa kita nė kiek nepalietė, nesukėlė jokių ryškesnių emocijų. „Dirbtinė muselė“ patiko kiek labiau, bet vis vien norėjosi ryškesnio įspūdžio. Gal reikėjo įterpti kitokio žanro knygą tarp šių dviejų? Kas čia žino. Kadangi šį rudenį šiek tiek keičiasi mano kasdienybė ir laiko grožinei literatūrai neaišku, kiek atrasiu, galvojau imti trumposios prozos rinkinius ir po vieną kūrinį kas vakarą skaityti. Bet atrodo, kad kol kas turimas rinktines atidėsiu geresniems laikams.

13.38. Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“

Akvilina Cicėnaitė man pažįstama iš socialinių tinklų – seku jos pasisakymus jau ilgokai. Visgi su rašytojos kūryba susipažinau tik šiomis dienomis. O ankstesnį jos romaną suaugusiems – „Tylos istorija“ – įsirašiau į ateities planus.

Nelabai domėjausi apie „Anglų kalbos žodyną“, tad pradžioje kiek nustebau, neradusi ryškesnio siužeto ar dialogų. Visgi beveik vien tik monologu parašytas pasakojimas įtraukė kone iškart. Nors nesu emigrantė, tad negaliu tapatintis su pagrindine veikėja, tačiau radau pažįstamų idėjų ir minčių. Kai kurios iš jų, ištartos garsiai, gali pasirodyti juokingos, kai kam visiškai nereikšmingos, bet tam, kurio galvoje jos sukasi, viskas atrodo visiškai kitaip. Lyg kokios skruzdėlės zuja po kūną ir neleidžia būti ignoruojamos. Atviras, nebijantis pačių įvairiausių temų melancholiškas pasakojimas žavi savo nuoširdumu ir gebėjimu įvardinti tai, kas bent jau mano galvoje tik sukasi nesugaudomu žodžių chaosu ir neretai visai nesidėlioja į sakinius. Skaitant taip ir norėjosi pačiai sudalyvauti tokio pobūdžio pokalbyje – atsisakius visų patogių temų, galima patirti pačias įdomiausias bendravimo akimirkas. O šalia to – Australijos fragmentai. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje Australija man buvo svajonių šalis (kartu su Argentina). Po to užaugau ir pakeičiau savo nuomonę, tačiau vis vien skaitant apie Australiją sukyla šiokia tokia nostalgija kadaise turėtoms vaikiškoms svajonėms.

„Anglų kalbos žodynas“ – lėto skaitymo reikalaujanti knyga. Ar bent man taip pasirodė. Tekstas gražus, liūdnokas, tačiau nelengvas, dėl pasakojimo formos ir viena kitą keičiančių temų, kurioms norisi skirti daugiau laiko. Aplinkybės, kuriomis skaičiau knygą, nelabai leido išlaikyti lėtą skaitymą, gal dėl to antroji romano pusė jau kiek išvargino, silpnėjo koncentracija. Man tai – viena tų knygų, kurias būtų galima skaityti kasdien po skyrių – neskubant, pabūnant ilgiau su išsakytomis mintimis.

Artima. Gal net po kokio dešimtmečio norėtųsi atsiversti darsyk ir jau su nauju suvokimu bei papildyta gyvenimo patirtimi vėl visą perskaityti.

13.27. Gintarė Jankauskienė, Justina Mikeliūnaitė, Julius Neverauskas, Neringa Rogalskytė „Kaip atpažinti ir įveikti valgymo sutrikimus“

Perskaičiau jau senokai, tik vis neprisiruošdavau bent keleto žodžių parašyti. Nedidelės apimties knyga talpina penkis atvejus – žmonių pasakojimus apie kokį nors valgymo sutrikimą (anoreksiją, bulimiją, emocinį valgymą, priepuolinio persivalgymo sutrikimą, ortoreksiją (liguistą požiūrį į sveiką mitybą). Kiekviena istorija yra aptariama specialistų, išskiriami sutrikimo požymiai, rašoma, kaip atpažinti ir ko imtis, kad žmogus išsivaduotų iš sutrikimo.

Knyga – vertinga prevencinė priemonė. Net jei atrodo, kad neturite problemų su maistu, kai kurie patarimai skatina pagalvoti apie savo įpročius. Pavyzdžiui, primenama, kad naudingiausia valgyti susitelkus į maistą, o ne į telefoną, kompiuterio ar televizoriaus ekraną, taip pat – neskubant. Tokiu būdu maistas įsisavinamas visais turimais pojūčiais, pajaučiamas sotumo jausmas. Kaip ir savaime suprantama, tik kiek žmonių taip elgiasi? Taip pat, liūdnokai skambėjo situacijos, kuriose tėvai ar kiti artimieji ignoruodavo arba nepastebėdavo jau rimtai įsibėgėjusį valgymo sutrikimą turinčio šeimos nario elgesio bei išvaizdos pokyčių. Apskritai, viskas gali tapti labai komplikuota, kai vieną valgymo sutrikimą keičia kitas, o šalia to neretai nustatoma ir depresija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, jau nekalbant apie fiziologines sveikatos problemas, kurios yra valgymo sutrikimų pasekmė. Tad įdomu ir naudinga gali būti ir tiems, kurie visai nieko nežino apie šiuos sutrikimus, ir norintiems įgyti bendrųjų žinių, ir tiems, kuriems neramu dėl savęs ar kito. Visgi tie, kurie jau turi kažkokį žinių ar patirties bagažą, vargu, ar ras kažką naujo, nes gilių kapstymų čia nebus.

Man, kaip grožinės literatūros mėgėjai, pritrūko asmeniškumo istorijose. Pasakojimai parinkti puikiai, juose galima pastebėti išties skirtingus atvejus, įvykių centre – įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Kaip suprantu, istorijos – realios, tačiau perėjus per knygos autorių filtrą ir redagavimą, pasakojimuose neliko autentiškumo, būtent to konkretaus žmogaus balso. Visų pasakotojų kalbėjimo stilius – identiškas, niekaip neatsikračiau dirbtinumo pojūčio, o tai trukdė įsijausti į tų žmonių istorijas, pajausti, kad nėra jos šiaip sugalvotos ir užrašytos, kad tiktų į temą, o išties išklausytos / gautos iš realių asmenų.

Susipažinimui – puiki knyga, o kas giliau nori pasidomėti vienu ar kitu sutrikimu, leidinio pabaigoje yra rekomenduojamos literatūros bei video sąrašas.

13.11. Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis „Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė“

Man atrodo, visada tikėjau, kad realybė yra baisiausia. Nes ilgą laiką mėgau siaubo filmus, šiurpias rašytines istorijas, be jokių krūpčiojimų ir košmarų žiūrėdavau/skaitydavau (po to „nutiko gyvenimas“ ir sujautrėjau net ir fikciją stebėdama), kai tuo tarpu realybėje matomo smurto (nesvarbu, psichologinio ar fizinio) be emocijų stebėti nesigaudavo. Jei kitas verkdavo, tai ir pati jausdavau, kaip ašaros byra. Na, ir šis gebėjimas atskirti tikra nuo netikra man vaikystėje leido neriboti savęs, renkantis literatūrą – ar tai būtų pasakos, ar vyresnei auditorijai skirtos knygos.

„Žmogus, kuris nežinojo,kas yra baimė“ – tai šiurpių lietuvių pasakų ir sakmių rinkinys. Kelios dešimtys pasakojimų surinkti iš įvairiose vietovėse gyvenusių žmonių (knygos gale yra surašyta, iš ko gauta kiekviena pasaka ar sakmė). Kūriniai trumpi, puošti M. Jonučio kurtomis iliustracijomis. Šriftas, raižiniai, tekstų šriftas ir turinys – lyg iš senųjų pasakų knygų, tad visuma traukianti, o jei rimčiau užsiimčiau namų bibliotekos rinkimu, šis leidinys būtinai atsirastų mano namuose.

Šiurpu – šis žodis ne veltui minimas. Kiek veikėjų miršta, yra nužudomi suvalgant, nukertant galvas ar kaip nors kitaip – sunku ir suskaičiuoti. Aišku, kaip ir būna pasakose, kai kurie veikėjai pasirodo visai protingi ir randa, kaip pasprukti nuo velnio, vilktakio ar raganos. Man labai patiko, kad paliktas tarmiškumas (kaip rašo gale, kai kur visgi sulietuvinta, pakeisti kai kurie žodžiai), nes iš karto sukilo nostalgija, prisimindavau tuos žmones, iš kurių lūpų perskaityti žodžiai yra skambėję. Tarmės neabejotinai suteikia pasakojimams autentiškumo, rodos, visai kitaip skaitytųsi, jei būtų parašyta bendrine, taisyklinga kalba. Pačiose pasakose yra visko, ko galima tikėtis – moralas, mitinės būtybės, net ir „ilgai ir laimingai gyveno“ ar vestuvėmis pasibaigiančią pasaką įmanoma surasti. Nors kai kurios pasakos ir sakmės panašios, bet rinktinė išlaikė susidomėjimą iki pabaigos. Nepasibaisėjau, labiau smalsumą kėlė, kiek fantazijos žmonės turėjo, kurdami tokias istorijas. Dabar galvoju, kad kai vaikystėje baba prieš miegą pasakodavo pasaką (pamenu, pasaka apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, buvo mylimiausia). Nors neprisimenu, kiek baisybių pasakodavo, o kiek švelnesnės versijos būdavo pateikiamos, bet nebuvo nė karto, kad galvočiau, jog ta pasaka kažkokia per baisi – priimdavau visus siužetinius vingius kaip savaime suprantamus, be kurių ta pasaka paprasčiausiai neegzistuotų.

Išskirtinė rinktinė, džiaugiuosi ją radusi bibliotekoje nepaimtą.

13.6. Ieva Dumbrytė „Šaltienos bistro“

Knyga susidomėjau perskaičiusi straipsnį, pristatantį autorę ir jos knygą. Juokingai skambės, bet esminė priežastis, kodėl sudomino – tai, kad I. Dumbrytė kilusi iš Panevėžio. Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad anotacijai buvau abejinga – groteskas, nusivylusio darbo pasiūla (ir savo gebėjimais), ką tik studijas baigusio humanitaro bandymas įsidarbinti virtuvėje kėlė smalsumą.

Mąsčiau, ką panašaus esu skaičiusi. Dabar į galvą man ateina nebent G. Beresnevičiaus „Paruzija“, kurioje lygiai taip pat buvo ir grotesko, ir fantastinių vaizdų, persipinančių su realybe, ir specifinio humoro, ir chaoso. Būtent chaosas ir vis įterpiamos nerealistiškos situacijos buvo tai, kas man nepatiko tiek vienoje, tiek kitoje knygoje, vargino. Pasitaikydavo, kad net per pietus paėmusi knygą ir nusprendusi keletą skyrių paskaityti, jau po kelių lapų suvokdavau snaudžianti. Nors siužetas – anaiptol ne toks, kokį norėtų perkelti į sapnus.

„Šaltienos bistro“ didžioji dalis veiksmo vyksta bistro virtuvėje, kur kiekvienas atsakingas už konkretų darbą, kur yra visa galybė nerašytų taisyklių, o naujokai nepastebi, kaip supanašėja su senbuviais. Nors atmosfera tamsi, tragikomiška ir daug visokių kraujuotų reikalų, nepasakyčiau, kad buvo šlykštu ar nemalonu skaityti (nors kai kam dalis skyrių tikriausiai sukels ne pačias geriausias emocijas). Skaitydama galvojau, kad autorė, kuri pati ragavusi darbo virtuvėje duonos, o dabar dirba ofise, galėtų parašyti antrą dalį, kurioje veiksmas vyktų korporacijoje (nebūtinai su tais pačiais veikėjais). Ir tikrai skaityčiau. Nors tikriausiai net jei rašytų apie visai ką kitą, irgi skaityčiau. Smalsu, kokia būtų kita autorės knyga.

Visgi knyga ne tik migdė, kaip jau anksčiau rašiau. Buvo skyrių, kuriuos skaitant buvo įdomu, o humoras išties prajuokindavo, negana to – kai kurie veikėjo savijautos apibūdinimai buvo tokie taiklūs, kad negaliu nepagirti autorės gebėjimo valdyti žodį. Spalvinga kūrinio kalba irgi traukė dėmesį, I. Dumbrytė nevengė įdomesnių žodžių, kurie nebe taip plačiai vartojami jaunesnės kartos (ar bent ne mano aplinkoje). Savita, išsiskirianti iš to, ką paprastai skaitau, kas nebūtinai yra blogai. Tačiau lygiai kaip jau minėtos „Paruzijos“ atveju, galiu tik plėšytis tarp to, kad, viena vertus, buvo, kas man labai patiko, kita vertus, kai kurie siužetiniai vingiai ir chaotiškumas nebuvo mano skonio ir tai trukdė įsitraukti į knygą.

13.1. Danutė Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“

Pradėjau skaityti likus kelioms dienoms iki Naujųjų, užbaigiau jau šiemet. Knygą radau atsitiktinai – iš sena.lt užsakinėjau trūkstamą iki visos kolekcijos R. Gavelio knygą ir pamačiau, kad pardavėjas turi ir šią. Tema man įdomi, o Danutė Gailienė – svarbus žmogus savižudybių prevencijos ir tyrimų srityje, tad nebuvo minčių, kad nusivilsiu.

Knyga nedidelė, bet sutalpinta nemažai: statistika ir kaip ji keitėsi aprašomu laikmečiu, nagrinėjamos priežastys, kurios skatina žudytis, taip pat aptariamas lietuvių santykis su savižudybe, kaip ji buvo vertinama laikui bėgant. Žinoma, nepamirštamas ir pasaulinis kontekstas. Skaitydama prisiminiau „Rašytojas ir savižudybė“, kurioje buvo rašoma apie tą patį, tik išsamiau ir neišskiriant konkrečios vietovės. Na, ir ten buvo bandyta pritraukti teoriją, aiškinant būtent rašytojų savižudybes, nors daug kas tiko apskritai bet kokiems žmonėms.

Knyga išleista 1998-aisiais, tad galima palyginti, kaip keitėsi situacija bėgant metams. Įvade autorė rašė, kad Lietuva, nors pirmavo savižudybių skaičiumi, tuo metu vis dar neturėjo jokios valstybinės savižudybių prevencijos strategijos, anuomet nebuvo rimtesnių vietinių suicidologinių tyrinėjimų, netgi krizių įveikimo centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinę pagalbą teikiančio telefono (o ir veikiančios linijos anuomet sunkiai išgyveno dėl lėšų trūkumo). Praėjusį dešimtmetį tikriausiai buvo daugiausiai kalbama šia tema spaudoje, netgi kai kurie politikai aktyviai įtraukinėjo tikslus į savo rinkimines programas, plėtėsi emocinės paramos linijos, tyrimų, prevencijos programų taip pat turime, krizių centrą – irgi. Tad progresas yra. Ar to, ką turime, pakanka? Neatrodo net man, jau ilgokai nutolusiai nuo šios srities naujienų. Visgi švietimas, kurio daugėja, keičia (ar bent taip tikiuosi) žmonių mąstymą, požiūrį į savo emocijas ir būsenas, psichikos sveikatos specialistus, tad gal nestovime vietoje?

Pradžioje kiek daugiau skaičių ir diagramų, tad sausoka, bet vėliau, perėjus prie priežasčių, tekstas išties įtraukia. Autorė cituoja kitus, bet citavimas neatsibosta, patraukliai įtraukiamas į dėstymą, todėl skaitymo neapsunkina. Labiausiai įsiminė vieno lietuvių politiko pažadas susideginti, jei per porą savaičių nebus surengti pirmalaikiai seimo rinkimai (nei rinkimai įvyko, nei jis susidegino, tačiau žiniasklaida dvi savaites rašė straipsnius savižudybių tema). Taip pat įdomu buvo skaityti apie K. Cobain savižudybę, kaip žiniasklaida pasaulyje (išskyrus Lietuvą) stengėsi veikti pagal gaires – neromantizuoti savižudybės, nenuvertinant jo, kaip atlikėjo, pabrėžti, kad savižudybė nėra tinkamas būdas spręsti problemas ir kt., kad išvengtų kopijuotojų. Na, ir nemažai dėmesio skiriama eutanazijos temai. Eutanazija, kuri dar pavadinama savižudybe su pagalba, anot autorės, sukelia itin daug abejonių. Skaitant jautėsi tvirta autorės nuomonė, bet kitaip šiuo atveju ir negalėjo būti. Kadangi ji pagrindžiama aiškiais, realiais argumentais, keleto šalių patirtimi, net ir ne visada sutinkant su požiūriu, argumentuota nuomonė verčia galvoti, diskutuoti, pritarti, kad yra sudėtingų niuansų, kuriuos svarbu apgalvoti, prieš priimant bet kokį įstatymą.

Buvo įdomu. Lentynoje yra ir „Ką jie mums padarė“. Ateis ir pastarajai laikas.

12.67. Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“

Nežinau, ar būčiau radusi namuose tinkamesnę knygą šiam vakarui, kai šviestuvą kuo puikiausiai pakeičia įvairiausios lemputės, o skaityti norisi kažką prasmingo ir tikro. Džiaugiuosi, kad mano troškimas perskaityti naujausią Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ buvo išgirstas, ir vakar ją gavau dovanų žiemos švenčių proga.

Iš fragmentų sudėlioti prisiminimai atskleidžia išties spalvingą, daugybę įvairiausių iššūkių pasiūliusį (ir, manyčiau, tebesiūlantį) Vandos Juknaitės gyvenimą. O kiek ten visko slypi už kiekvienos pastraipos… Įdomu, kad net ir pabaigoje nesutampant požiūriams, nekilo noras pulti ginčytis. Gal kad iš teksto dvelkė tokia ramybe, kurios tiesiog nesinorėjo paleisti. Taupūs sakiniai, apie kai kurias patirtis užsimenama itin trumpai, bet viskas susilieja į tokį vientisą tekstą, kad skaitant nesijaučia stygiaus. Atrodė, kad visko tiek, kiek reikia – žodžių, emocijų.

Ši autobiografinė apysaka parašyta kiek kitaip nei daugelis mūsų skaitomų knygų. Kadangi autorė dėl ligos pati nebegeba rašyti, jos pasakojimus telefonu užrašinėjo draugė, o tuomet iš užrašytų tekstų ir gimė knyga. Apie tai ir dar daugiau – neseniai pasirodžiusiame interviu su autore, kuris ir paskatino atkreipti dėmesį į dabar aprašomą knygą.

Liūdna ir gražu. Pasakojime sušmėžuoja man labiau iš pasakojimų prisimenamos (nes tik ankstyvoje vaikystėje pažintos ir todėl visai pamirštos patirtys) Obelių apylinkės. Dar ir knygos pabaigoje užrašytas mėnuo ir diena beveik sutampa su mano gimtadieniu. Tokios mažos į akis kritusios smulkmenos prisidėjo prie bendros savotiškos atmosferos, kuri juntama ne tik skaitant, bet ir dabar, bandant dėlioti šį tekstą. Sentimentalumas lenda, bet, matyt, toks metų laikas.