9.23. Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Tęsti pažintį, sėkmingai pradėtą pernai, paskatino internete rastas komentaras apie „Jauno žmogaus memuarus“, kuri tuoj pat ir atsidūrė krūvoje su kitomis planuojamomis artimiausiu metu perskaityti knygomis. Kuo geriausiai suprantu, kad nepateiksiu nė pusės to, ką norėčiau pasakyti ar pasidalinti – gaila, bet taip jau nutinka su kai kuriomis knygomis.

Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį iki galo.

Viena iš tų minčių, kurias norėjosi išsirašyti dėl jos taiklumo. Esu bendravusi laiškais su žmogumi, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitikdavau. Juk išties kalbantis kai kada per temas šokinėjama kone kas pusę minutės, taip ir lieka kas nors neišsakyta, nutylėta vien todėl, kad nespėta ar pajausta, jog tinkamas tai minčiai momentas jau praėjo (ir kaip tuomet būna gaila. Ypač, kai būna, kad kitas metas ir nebepasitaiko). O laiškas (galime būti ir modernesni (ilga žinutė), bet popierinis variantas juk kas kita, ar ne?) gali ne tik padėti labiau atskleisti viską, kas norėta pasakyti, bet ir giliau pažinti žmogų, su kuriuo susirašinėjama.

O dabar galime pereiti ir prie romano. Jis sudarytas iš keturiolikos laiškų, kuriuos pagrindinis veikėjas – Leonas Ciparis – iš anapus rašo kitam žmogui, vis dar gyvam Tomui Kelertui, buvusiam jo pažįstamam. Laiškuose atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimas, bet ir jo pasaulėžiūra, išgyvenimai, visuomenė, kurioje teko gyventi. Pasakojimo forma įdomi tuo, kad, viena vertus, intriguoja, nes yra aišku, jog pasakotojas jau miręs, tad kaip ir turėtų eigoje paaiškėti, kas jam nutiko, kita vertus, sukuria tam tikrą struktūrą, kadangi kiekviename laiške yra koncentruojamasi į vieną pagrindinę mintį, o šalia to vyksta įvykiai, padedantys sudėlioti istoriją į visumą. Pradėjusi skaityti pasidžiaugiau, kad knyga tinkama ir kasdieniniam „po skyrių ar du“ skaitymui, bet praktiškai įgyvendinti to nepavyko – taip įtraukė, kad užteko poros vakarų.

Apie ką knyga? Ar tik ne apie žlugdantį gyvenimą. R. Gavelis įtaigiai pateikia sovietmečio atmosferą. Puikiai atskleidžiama totalitarinės valdžios veikimo schema, kurioje daug propagandos, visiškai suvaržančių žmogų taisyklių, tiesų. L. Ciparis stengiasi būti pavyzdingas visuomenės narys, gyventi pagal nurodytas ar bandomas įdiegti normas. Pažintis su T. Kelertu, visaip besipriešinančiu sistemai, net ir atvirai iš jos pasijuokiančiu, Leonui padaro įspūdį bei kelia prieštaringų minčių, kurios leidžia suabejoti savimi ir aplinka, kurioje gyvena. Vis dažniau pastebėdamas, kiek daug neteisybės kasdienybėje, pasakotojas tik vis labiau jausdavosi svetimas pasauliui, kuriame gyvena. Jo nuolatiniai nesėkmingi bandymai pritapti prie kokios nors grupės atrodė kone skausmingi. Savęs paieškos, troškimas atkasti savo norus iš tų, kuriuos jam buvo įdiegusi aplinka, nežinojimas, ko norėti iš gyvenimo, ko siekti, kas iš tiesų jam galėtų kelti malonumą, bandymai siekti teisybės, atrasti prasmę Leono gyvenimą tik sunkino. Iš tiesų, tai tragiškas ir tuo pačiu itin realus personažas, todėl skaitant visiškai paprasta buvo įsijausti į jo būseną, niūrią vyro kasdienybę.

R. Gavelis be galo taiklus ir atviras, o jo tekstas – vienas malonumas. Romanas – kur kas daugiau nei vieno personažo gyvenimas sovietmečiu. Tai knyga ir apie visuomenę, politinės santvarkos įtaką individui ir masei, lietuvybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. O Leonas kažkuo savas gali pasirodyti ne vienam skaitytojui. Romane daug artimų minčių, nesyk pagalvojau, kad tai – viena tų knygų, kurias su malonumu norėtųsi atsiversti darsyk, skaityti nebūtinai viską iš naujo, o tik tam tikras pastraipas ar konkrečius laiškus.

Reklama

9.19. Eglė Gerulaitytė „Bastūnės liudijimai“

Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – knygos autorė aprašo savo kelionę per Pietų Amerikos šalis. O Pietų Amerikai atsispirti negaliu, ypač Argentinai, kuri ankstyvoje paauglystėje buvo svajonių šalis, – būtent ją įvardydavau kaip labiausiai norimą aplankyti. Todėl vos pasirodžius knygai žinojau, kad tikrai ją skaitysiu.

Tiesa, autorė aprašo visai ne turistinę minėtų šalių pusę – tai ir išskiria šią knygą iš kitų. Negalėjau nesižavėti E. Gerulaityte – vos per kelias valandas išmokusi važiuoti motociklu, ji ne tik įsigijo jį, bet ir nusprendė viena leistis į ilgą ir nenuspėjamą kelionę per visą žemyną. Per kalnus, dykumas keliautoja važiavo be jokių žemėlapių ar navigacijos. Nesyk buvo atsidūrusi situacijose, kurios pareikalavo ne tik drąsos, bet ir vidinės stiprybės bei užsispyrimo (vidury dykumos pasibaigęs kuras, smėlio audra ir kt.), – neabejoju, visa tai autorei paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė neįkainojamos patirties. Įdomiausia, kaip nepaisant sunkumų, nuovargio, fizinės ir emocinės savijautos, keliautoja sukaupdavo visas likusias jėgas ir leisdavosi tolyn į kelią, kur jos laukdavo nauji nuotykiai ir iššūkiai.

Įdomiausia istorijų dalis – susitikimai ir pokalbiai su vietiniais. Neslėpsiu, būtent šios dalies pasakojime laukdavau labiausiai ir įsitraukusi skaitydavau apie žmones, jų lūkesčius, kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, į save, į aplinkinius. Nenublizginti, kai kada prajuokinantys, o kai kada kaip tik skaudžiai nuskambantys pasakojimai ir Eglės aprašyti gyvenimo ypatumai padeda prisiliesti prie skirtingų patirčių, pamatyti, koks spalvingas yra pasaulis.

Visgi visiškai įsitraukti į kelionių aprašymus trukdė rašymo stilius. Nors pati kelionė itin ryški, dinamiška, pačiam pasakojimui to pritrūko, pasakojimas atrodė monotoniškas, o tai šiek tiek sunkino skaitymą. Todėl verčiant puslapius kilo dvejopas įspūdis: patirtys be galo įdomios ir žavinčios, bet tai pateikta taip neįtraukiančiai, kad trukdė mėgautis turiniu.

Kiek mačiau, E. Gerulaitytė aktyviai dalijasi savo kelionių nuotykiais – internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų. Belieka tikėtis, kad autorė nepritrūks noro toliau keliauti ir dalintis pasakojimais apie patirtus nuotykius.

9.14. Agnė Matulaitė „Žali sausainiai“

Psichoterapeutę Agnę Matulaitę socialiniame tinkle seku jau keletą metų būtent dėl jos tekstų, kurie galop ir nugulė į knygą. Taip jau sutapo, kad „Žali sausainiai“, kaip ir prieš tai skaityta „Be penkių pasaulio pradžia“, iš karto patraukė dėmesį gražiu apipavidalinimu – salotine spalva dailinti puslapiai ir skyriai ne tik gaiviai atrodo, bet atitinka šviesų A. Matulaitės rašymo stilių.

Knygoje pateikiamos temos apima santykį su savimi, kitais žmonėmis, su aplinka, nemažai dėmesio skiriama tėvų ir vaikų bendravimui, kaip kalbėti nepatogiomis temomis, išbūti su nemaloniais jausmais ar kūno reakcijomis (pavyzdžiui, raudonavimu), kaip suderinti šeimą ir karjerą, su lytimi susijusiems stereotipams ir kt. Autorė, rašydama vienu ar kitu klausimu, dalijasi savo patirtimi, išgyventomis situacijomis, kai kada – moksliniais tyrimais, kitų autorių įžvalgomis, bet, kad ir kuo dalintųsi, viskas, rodos, pirmiausia pereina per ją pačią, jos vertinimo skalę, ir jei tik ji pati tam pritaria, tos idėjos ir pasiekia skaitytoją. Tokiu būdu tarsi kuriamas asmeniškas santykis, kai pasakotojas ir skaitytojas išlieka panašiame lygyje, nė vienas nežinantis daug geriau ar daug mažiau.

A. Matulaitė savo knygoje pateikia savaime suprantamus, bet būtinus priminti faktus, įpindama pavyzdžių (ir taip suteikdama dėstomai minčiai įtaigumo) ir suformuluodama tam tikras išvadas, kuriose atsispindi ir jos pačios vertinimas. Man asmeniškai tikriausiai labiausiai patiko tekstas apie tai, kad mes neretai galvojame (ir tikimės), jog kitas pamatys, ko mes norime, nors patys nieko nepasakome. Ir kai tas supratimas tam kitam žmogui neateina, tik dar labiau susierziname ir supykstame, kad štai, nepastebėjo, nežino, o juk privalo žinoti. Ir, žinoma, išvada buvo tokia, kad būtina kalbėtis, išsakyti savo norus, poreikius, emocijas, tai, kas tuo metu svarbu. Taip ir nepageidaujamų emocijų išvengsime, ir pasieksime trokštamą rezultatą (kad kitas sužinotų apie mūsų poreikius, emocinę būseną). Lyg ir suprantama, bet tikrovėje vis tiek neišvengiame tų nelogiškų lūkesčių. Be šio pasirodė aktualus ir naudingas skyrius apie psichoterapiją, kuriame patariama, kaip išsirinkti tinkamą psichoterapeutą, kaip elgtis tam tikrose situacijose. O svarbiausia, kad A. Matulaitė šia informacija dalijasi rašydama ne sausai, negaili paprastų, tačiau vertingų patarimų ar gyvenimiškų įžvalgų.

A. Matulaitės tekstai šviesūs, pulsuojantys (taip, būtent šis žodis geriausiai tai atspindi) gerumu, pozityviu požiūriu į tai, kas yra aplinkui ir kaip galėtų būti, jei tik pasistengtume, pamiltume save, siektume išpildyti savo troškimus, priimtume aplinkinių savitumą, į kiekvieną situaciją pažiūrėtume ne tik iš savo, bet ir kito perspektyvos, ir taip toliau. Skaitydama tekstą po teksto supratau tai, ką seniai įtariau: šią autorę galiu skaityti tik labai mažomis dozėmis ir nedažnai. Tada ne taip jaučiasi kartais jau net per kraštus bėgantis pernelyg gerietiškas požiūris į aplinką, gyvenimą – o to jau ilgą laiką nevirškinu. Tačiau tikiu, kad būtent A. Matulaitės skleidžiamas pozityvumas paskatino ar dar tik paskatins ne vieną skaitytoją imtis šios knygos. Ir dar norėjosi didesnės tekstų atrankos bei šiokio tokio vientisumo, nors tekstus ir bandyta suskirstyti į skyrius.

9.13. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“

Pirmąkart apie autorių išgirdau rudenį vykusioje „Tyto albos“ spaudos konferencijoje. Sudomino tiek, kad susiradusi jo tinklaraštį perskaičiau nemažą dalį įrašų. Net ir pačią knygą skaityti „skubėjau“ – vos gavusi jau pakeliui varčiau ir galvojau, kaip grįžusi po darbo skaitysiu toliau.

M. P. E. Martynenko rašymo stilius kabina. Tiesa, jis patiks ne kiekvienam, kadangi jo kalba tiesmuka, netrūksta vulgarybių. Kai draugės paklausiau, kodėl įvertino žemu balu, atsakymas buvo paprastas: „nes kas antras žodis šiknaskylė“. O aš į tai žiūriu kiek kitaip: jei forma netrukdo atskleisti turinio, tekstas slysta natūraliai, nekyla dviprasmiško pojūčio, kad kažkas nedera, tampa net ir nesvarbu, kiek kartų koks žodis buvo paminėtas. O šiuo atveju taip ir buvo.

Skaitydama knygą vis dalindavausi ištraukomis su keletu žmonių. Su tais, kurie, kaip ir aš, skaitydami galėjo pagalvoti, kad „ne tik aš taip galvoju/jaučiuosi/darau“. Net ir dabar peržvelgdama tai, ką siunčiau kitiems, galiu tik dar sykį sau patvirtinti, jog tos ištraukos – pernelyg gyvos, žinomos ir taiklios, kad būtų likusios nepastebėtos. Tų tekstų, kurie man patiko, stiprybė, manau, ir yra ta, kad juose arba rasdavau sau artimų minčių, idėjų, arba tai buvo tiesiog gerai emociškai išjausti monologai. Jie persmelkti ironijos, numanomų nutylėjimų, skausmo, beprasmybės, bet kartais juose išlenda ir pozityvumas ar naivumas. Nors kai kurie tekstai ir praslydo pro akis, nepatraukė dėmesio, autoriaus būdas pateikti tekstuose savo gyvenimo faktus (o jis tikrai turi ką papasakoti), požiūrį į save, aplinką, santykius paliko išties neblogą įspūdį. Tiesa, kadangi prieš imdama knygą per daug nesigilinau, ką joje rasiu, tikėjausi, kad joje bus daugiau nematytų tekstų (bet pati, matyt, kalta, kad keletą rudens vakarų neišlindau iš autoriaus tinklaraščio).

Pabaigai dar norisi pagirti knygos leidimą. O tai nemenkas komplimentas vien todėl, kad ne taip dažnai pastebiu dėmesio vertą leidinio apipavidalinimą.

9.12. Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“

Šiais metais pasirodė jau penktoji Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės A. Šileikos knyga. Iki šiol man tik šį tą teko girdėti apie autorių: jo „Bronzinė moteris“ dėl rekomendacijos yra pakliuvusi į mano norimų perskaityti kūrinių sąrašą, o „Pirkiniai išsimokėtinai“, pamenu, buvo labai giriama (ir pateko į metų knygos rinkimus), todėl irgi nugulė mintyse į kada nors stalčių.

„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai autoriaus prisiminimai apie įvairius gyvenimo etapus: paauglystę Toronto priemiestyje, suaugusiojo gyvenimo pradžią Paryžiuje, tolimesnius metus, jau būnant rašytoju, dėstytoju, gelbstinčiu Lietuvai dėl trokštamos nepriklausomybės atkūrimo žurnalistu.

Be abejo, kai imu knygą skaitymui, paprastai ir tikiuosi įdomios knygos, bet šiuo atveju pradėjusi skaityti net ir nustebau, kaip lengvai ir greitai verčiau lapus, o istorija atrodė visai smagi ir įtraukianti. Autorius, laviruodamas tarp įvairių įvykių, tiek linksmesnių, tiek liūdnesnių, atskleidė gyvenimo dinamiką, kuri kai kada pasimato tik tokiu būdu – prisimenant praeitį. Kai kada visai nesileisdamas į smulkmenas, o kitąsyk kaip tik pasakodamas, rodos, visiškai momentinį įvykį pasakotojas sugeba ir priversti nusišypsoti, ir sukelti minčių, kad visgi itin įdomių etapų buvo jo gyvenime. Padarė gerą įspūdį, kad neperspaudžiama juokaujant, pasakojant apie savo veiklas, pasiekimus, net ir emigracijos/namų paieškų tema, kuria rašant galima lengvai paslysti, visai neužkliuvo ir nepasirodė dirbtina ar hiperbolizuota.

Paprastas, greitas skaitinys, o vienintelė problema, matyt, buvo, kad perskaičiau ir pagalvojau: o kas iš to? Ar tikrai visa tai verta knygos?

9.9. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“

Kad knygų mugėje šiemet nesilankysiu, mintis pirmąsyk atėjo gal prieš keletą mėnesių. Buvo nustebimų, siūlymų padovanoti bilietą, kad tik nueičiau, bet, net ir pati kurį laiką galvodama, jog dar persigalvosiu, galop likau prie pirminio nusiteikimo. Visgi, jei būčiau nuvykusi, Sigito Parulskio knygos pristatymą pirmu numeriu tikriausiai būčiau pasižymėjusi. Iš tikrųjų, net ir kiek nustebau, atsitiktinai pamačiusi apie pasirodžiusią naują autoriaus knygą, visai formą praradau ir naujienų taip aklai, kaip prieš kurį laiką, nebeseku.

Tiesa, jau pradėjusi skaityti išsiaiškinau, kad visi tekstai jau yra kažkur pasirodę anksčiau – esė buvo spausdinti užsienyje, antro skyriaus tekstai – „Lietuvos ryto“ laikraštyje ir žinių portale. Visa tai išleista dėmesį patrauklų pavadinimą turinčioje ir, deja, bet prastos kokybės, plonais, kone peršviečiamais lapais, knygoje. Žinoma, ne man skųstis, gi neperku knygų, bet tikiu, kad perkantiesiems norėtųsi kiek daugiau kokybės matyti, kai tokia knygos kaina.

Bent jau turinys paliko gerą įspūdį. Ir netgi galiu pasakyti, kad šiais metais tai kol kas yra geriausiai įvertinta knyga, kurią perskaičiau (arba pernelyg kritiška tapau, arba kažkas kito, bet žiūrėdama į ateities skaitinius turiu vilties, kad dar bus įdomių kūrinių). Man patinka S. Parulskio požiūris daugeliu knygoje iškeltų klausimų, apskritai, skaitant visą laiką ir nedingsta ta mintis, kad tiesiog sėdžiu ir klausausi jo paties, nes leidinyje sudėta jo nuomonė visuomenei ar tam tikrai žmonių grupei aktualiais klausimais, yra pateikiama prisiminimų iš jo praeities, netrūksta autoriui būdingo cinizmo, tragikomiškumo, o svarbiausia – atvirumo, pojūčio, kad nebandoma parodyti savęs kaip kažkuo ypatingesnio, kad jo nuomonė – vienintelė ir neginčijama. Jaučiama autoriaus erudicija, nuomonė grindžiama argumentais, todėl neskamba tuščiai, platus temų spektras (politinės aktualijos, praeities įtaka dabartiniam mąstymui, santykių su žmonėmis ypatumai, jau gan įprastų vienišumo, mirties temos, kartų skirtumai, kūryba, rašymas ir kt.), rašymo stilius patrauklus, todėl tekstai įtraukia, o skaitymas tampa malonus. Čia tikriausiai vertėtų pacituoti patį S. Parulskį: O jei grįžtume prie klausimų, kodėl žmogus vis dar rašo ir skaito, atsakymas paprastas – dėl malonumo. Kad ir ką tai reikštų. Ir tai gerai.

O aš toliau eisiu to malonumo ieškoti, tik jau kitose knygose.

9.7. Vanda Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“

Net nepamenu, kada paskutinįsyk taip grožėjausi knygos pavadinimu. Kone kaskart pamačiusi ją lentynoje ar išgirdus kalbant apie šią knygą pagalvodavau, kaip gražiai ir taikliai skamba poros žodžių junginys.

Kalbėti apie tokį knygos turinį kaip visuomet nėra lengva, nes joje pateikti esė ir pokalbiai. Viskas grįsta autorės ir dialogo dalyvių realiai turėta patirtimi, kuri neretai – skaudi, nemaloni. Tekstai, nesvarbu, kiek metų praėjo nuo jų atsiradimo, vis dar aktualūs. Štai kad ir pokalbyje su S. Parulskiu užsimenama apie kultūros leidinių likimą, jų menką finansavimą bei keliamas klausimas, kiek tikrai jie visi reikalingi ir ar nevertėtų kažkokios naujos koncepcijos ieškoti. O juk visai neseniai vėl iškilo ši opi pastariesiems leidiniams problema, kuri rodo, kad metai bėga, o situacija nesikeičia. Visgi daugiausiai dėmesio skiriama skurstantiems, artimųjų neturintiems ar menkai prižiūrimiems vaikams, kurie valkatauja gatvėse, gyvena šiukšlynuose. Šalia to V. Juknaitė samprotauja apie laisvės sampratą, prisimenami įvykiai, susiję su trėmimu į Sibirą, gyvenimą kolūkiuose, daug dėmesio skiriama moraliniams dalykams, vertybėms, jų puoselėjimui. Tekste juntamas autorės apsiskaitymas, jos gebėjimas prieiti prie kiekvieno žmogaus, apskritai, šviesus, gėrio pilnas žmogus, kuris pasakodamas apie tai, ką išgyveno ir kokių patirčių gyvenime turėjo, sugeba atrasti ir paminėti, kas tose patirtyse buvo ir gero, reikalingo, vertingo. Bet visa tai pateikiama be kažkokio hiperbolizavimo ar susireikšminimo.

Skaičiau ir galvojau, kad būtų kai kada gera grįžti į tuos laikus, kai tokie tekstai sugebėdavo išjudinti kažką kažkur ten giliai viduje. Kad labiau įvertinčiau. Nes dabar matau, suprantu, kad autorė turi ką pasakyti, tekstai gan patrauklūs, nebanalūs, bet ten, kur atsirastų jausmas, yra kažkokia siena, pro kurią jie neprasibrauna.