9.48. Ričardas Gavelis ,,Septyni savižudybės būdai“

Aną savaitgalį nesėkmingai bandžiau skaityti. Ėmiau vieną knygą po kitos ir vos po kelių sakinių mesdavau į šalį. Jau galvojau, kad skaitymui teks laukti geresnių dienų. Bet tada, kiek abejodama (juk jau žinau, ką ten rasiu), atsiverčiau ,,Septynis savižudybės būdus“. Ir teko pripažinti, kad taip, man iš tiesų šiomis dienomis reikėjo R. Gavelio kūrybos.

– O kieno rankelę pats laižėte, ponas Vizbara?(…) Negi niekieno rankų nelaižėt?
– Bučiavau, – atsiliepė Rimas, gerai gerai pagalvojęs. – Bučiavau ranką mamai, kurios nebėra. Ir žmonai, kurią myliu. Viskas. Jokių valdžių. Jokių pataikavimų. Jokių pinigų. Jokių valdiškų premijų nei stipendijų. Ir lėta savižudybė kaip gyvenimo būdas. Tobulai lėta ir skausminga savižudybė.

Romanas, kurį rasite nebent bibliotekose (o gal dar ir kokiame senų knygų knygyne užsilikęs guli), nukelia į purviną Vilnių, kur penktą dešimtmetį skaičiuojantis pagrindinis veikėjas Rimas Vizbara užsiima lėta savižuda. O savižudos būdų jis žino visus septynis ir aktyviai juos naudoja visą gyvenimą. Rimas yra rašytojas, tad užsiima kūryba, kuri yra vienas iš lėtų ir apgalvotų savižudos būdų. Kūrėjai gali perkurti realybę, kuri – ištisa kančia, kiek patobulindami pasaulį, tačiau tam, kad išgyventų, jie privalo būti įsisąmoninę savo mirtį. Rimas žudosi ne tik savo dviprasmiškus jausmus keliančiu darbu, bet ir alkoholiu, moterimis, kurios geidžiamos ir išduodančios, prisimindamas skaudžią praeitį, kasnakt atsidurdamas kankinimų rūsyje ir pabudęs vis klausdamas savęs, ar jo vėl niekas nepasmaugė miegančio.

Purvinas, nepatrauklus, skausmingas Vilnius, kurį veikėjai ir myli, ir nekenčia, bei iš kurio nepajėgia ištrūkti (geriausiai tai atspindi Rimo žmonos Noros finalinė scena). Kaip jau įprasta, romane maišosi realybė su fantazijomis, tai tenka kai kada ir paklaidžioti, kol galvoje susidėlioja aiškesnis vaizdas to, kas vyksta kūrinyje. R. Gavelio kūriniai – ne poros prisėdimų reikalas (bent jau man), skaitymas lėtas, bet jokiu būdu ne nuobodus, skaitant atrodo, kad galva visada dirba, o užvertus paskutinį puslapį kone iš karto kilo mintis, kad taip ir norėtųsi iš karto vėl nuo pradžių ją perskaityti. Tam, kad dar daugiau detalių būtų galima pastebėti, dar geriau romaną pamatyčiau. R. Gavelis kalba apie visuomenę, jos ydas, mirtį, gyvenimo beprasmiškumą, veikėjai kuria paralelinius pasaulius, kuriuose gyvena atskirą gyvenimą, taip besislėpdami nuo tikrovės. Nėra nei didvyrių, nei kažkokių herojų: personažai žemiški, su savo ne visiems priimtinais poelgiais ir mintimis, bet vis vien apie kiekvieną iš veikėjų skaityti įdomu, nes jie gyvi (ir kaip ironiška taip sakyti, kai ne vienas iš jų jaučiasi merdėjantis) ir ryškūs.

Tas vyras galėjo Gretai būti tikras draugas – galbūt vienintelis visame pasaulyje. Jiedu numirtų kartu, nes tokia ir būtų jų draugystės esmė. Juk tokia yra kiekvienos tikros draugystės esmė: galimybė kartu numirti.

Pasakojimas tamsus, sakyčiau, tamsa, į kurią įvedamas skaitytojas, netgi klampi. Veikėjas, būdamas gyvas, jaučiasi miręs, jo mintyse – neištikima ir geresnio gyvenimo ieškoti išvykusi žmona, netoliese vis besisukiojanti ir neaišku kuo iš minios išsiskirianti septyniolikametė, prisiminimai apie tėvą, kuris sovietų valdžiai skųsdavo savo pažįstamus, smurtavusią motiną ir kitus niūrius praeities momentus. Daug cinizmo, beprasmybės, jei veikėjai pasijaučia ką nors laimėję, tai tuo pačiu jie būna ir pralaimėję, jokių užuominų apie tai, kad bus geriau, šviesiau čia nėra, o ir žinant R. Gavelio kūrybą, net ir nėra kažkokios vilties, kad dar kas galėtų pasikeisti. Nemažai kraupių vaizdinių, kuriuos skaitant prieš akis iškyla visi mano mėgstami siaubo filmai (kuriuos apibūdinu kaip tokius, kur ,,žmogus žmogui vilkas“, o ne tuos, kurie vaiduokliais gąsdina), viskas parašyta paprastai, nehiperbolizuotai, tad lengva įsitraukti į kuriamą slogią atmosferą, juodumą, kurios pilna veikėjų galvose. Nors turiu pasakyti, kad vienu metu buvau nustebinta ir juoko proveržiais, kuriuos paskatino turinys. Meistriškas tas R. Gavelis, nėra ko ir bepridurti.

Karts nuo karto ateina metas, kai jaučiu tokios literatūros poreikį. Nors šįsyk dar tikėjausi kaip nors išvengti to, atidėti įgriuvimo į visą minėtą tamsą laiką, bet vidinis noras, prieštaraujantis atidėjimui, pagreitino pažintį su ,,Septyniais savižudybės būdais“. Ji kiek silpnesnė, lyginant su ,,Vilniaus pokeriu“ ir ,,Jauno žmogaus memuarais“, bet įspūdis gerėjo sulig kiekvienu skyriumi.

Net pačiai įdomu, kokią kitą knygą pasiimsiu. Po tokio sunkaus emociškai romano įtikti bus ne ką paprasčiau nei prieš tai, kai dar tik pati to nežinodama po truputį tiesiau ranką šio romano link.

Reklama

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau penktąjį kartą dalyvavau kasmetinėje „Tyto albos“  spaudos konferencijoje. Kaip ir kasmet, leidykla turi ką pasiūlyti įvairiausią literatūrą mėgstantiems skaitytojams. O aš tradiciškai pateikiu savo kiek chaotiškus pastebėjimus.

Jei pernai akyse pirmąkart regėjau Marių Povilą Eliją Martynenko, tai dabar galėjau sakyti, kad jo kūrybą gan neblogai žinau: esu perskaičiusi ne tik didžiąją dalį jo tinklaraščio įrašų, bet ir pirmąją knygą. Antroji knyga vadinsis „Praeis“. Kaip autorius teigė, pirmojoje pateikti tekstai labiau sakytiniai, jų reikia klausytis, o ne skaityti – tuomet įspūdis galėtų būti didesnis tiems, kurių jo kūryba nelabai sužavėjo skaitant. Antrojoje knygoje tekstai labiau skirti „akiai“ – jau dabar smalsu juos perskaityti. Visgi įdomiausia dalis buvo, kai autorius buvo paprašytas paskaityti kokią nors ištrauką. Ko dar nebuvau mačiusi ir girdėjusi – kaip jis pateikia savo kūrybą (ar tik ne paties svarbiausio, žinant, kad ji SLAM poezijos festivaliuose dalyvauja), kaip kalba ir tekstus papildo kūno kalba. Prikaustyti jis išties sugeba, būtų tikrai įdomu kada nors nueiti ir į jo pasirodymą. Įdomus faktas toks, kad leidyklos aplinkos žmonės kritikavo „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą (2500 egzempliorių), kritikuojantiems atrodė, kad šią knygą reikėjo leisti ne didesniu nei leidžiama poezija tiražu (o pastarieji siekia ne daugiau 500 vnt.). Rezultatas toks, kad netrukus planuojamas antras tiražas.

Nors pati tema neaktuali, bet išgirdusi, kokiu pagrindu parašyta knyga, negalėjau nesusidomėti metų pabaigoje pasirodysiančia Agnės Matulaitės „Aš ne stora, aš laukiuosi. Psichologinė nėštumo studija“. Autorė remiasi savo disertacijoje nagrinėtomis temomis, kai kalbino iš įvairių šalių kilusias nėščias ar neseniai gimdžiusias moteris, gilinosi į jų būseną, santykiu su savo besikeičiančiu kūnu. Kaip teigė A. Matulaitė, knygoje nebus patarimų – ji skirta pajausti bendrystei su kitomis panašias emocijas išgyvenančiomis moterimis. Net abejonių nėra, kad antroji knyga bus kur kas stipresnė nei „Žali sausainiai“, dėl to itin džiugu.

Algirdas Toliatas šįvakar dėmesio gavo du kartus. Neseniai pasirodė jo trečioji knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“, kuri įvardijama kaip paskutinė ciklo dalis, o netrukus pasirodys Linos Ever savotiškas kelionės dienoraštis „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kuriame pateikiama jų abiejų kartu su fotomenininku A. Aleksandravičiumi piligriminė kelionė Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Kelionės metu buvo paliečiamos temos apie Dievą, žmogų, gamtą, sąmoningą gyvenimą ir drąsą eiti. Formatas įdomus, atrodo, kad bus kažkas panašaus į R. Zemkausko PasivaikščiojimusKlausantis atrodė, kad knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie A. Toliato trilogijos į rankas nė neplanuoja imti.

Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių bendra knyga „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“ sudomino iškart vien todėl, kad tai – ne turistų ar vos keletą mėnesių pragyvenusių kokioje nors šalyje memuarai. Jie Italijoje gyvena dvidešimt penkerius metus, tad turėtų būti išties įdomus, į Italiją iš įvairių pusių pažvelgiantis pasakojimas. Paliko malonų įspūdį patys autoriai: atrodo, jie būtų galėję šnekėti visą vakarą, jei tik laiko būtų davę, o ir numanau, kad nuobodžiauti nebūtų tekę.

Pagalvojau, kad pernai buvo pristatyta viena knyga apie Japoniją, o kita apie Vilnių. Šiais metais Italija pakeitė Japoniją, o Vilnius liko. Ir tikrai, atrodo, kiek galima leisti knygas apie mūsų sostinę, pastaruosius keletą metų jų išleidžiama apsčiai. Tačiau naujausios apie Vilnių būsimos knygos – „Vilniaus istorijų knyga“ autorė Sonata Šulcė sužavėjo tuo, kad, bent kaip pasirodė iš jos kalbėsenos, ji pati itin mėgaujasi tuo, apie ką rašo, atrodė, kad ji norėtų pasidalinti daugybe atminty glūdinčių istorijų, jei tik kas klausytų. O kai autorė taip entuziastingai kalba apie tai, ką rašo, tai net ir man, visai neturinčiai noro imti kurią nors iš panašaus turinio knygų, taip ir atsiranda noras imti ir atsiversti. O šioje knygoje numatyta penkiolika istorijų – nors, kaip S. Šulcė teigė, galėtų jų prirašyti kur kas daugiau.

Tikrų istorijų ar dalykinių knygų nusimato ir daugiau. Violeta Palčinskaitė išleis antrąją memuarų dalį „Paslapčių babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ – tiesa, pati autorė užsiminė, kad ji nenorėjo rašyti net ir pirmosios dalies, tad kalbų apie antrąją irgi nebuvo. Įdomu net pasidarė, kaip tokiu atveju vyksta rašymo procesas: kai kaip ir nesinori, bet tuo pačiu kažkas ir skatina tai daryti (kaip supratau, jos skaitytojai atakavo savo prašymais). Visai kitokios stilistikos istorija priklausys Tomui Balkeliui, kuris savo anglų kalba parašytą knygą šiuo metu kaip tik verčia į lietuvių kalbą. „Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914-1923 metais“ galėtų sudominti istorija besidominčius skaitytojus. T. Balkelį parašyti tokia tematika knygą paskatino jo aplinkos žmonės, norėta, kad užsieniečiai geriau suprastų to laikmečio įvykius Lietuvoje. Nors rašyta akademinei bendruomenei, bet autorius teigė, kad turėtų būti lengvai skaitoma ir eiliniam skaitytojui. Linas Kojala savo knygoje (dar neturinčioje pavadinimo) žada suprantamai pakalbėti apie Europos sąjungą, aptarti svarbiausius ir aktualiausius įvykius, suteikti žinių, kurios padėtų kiekvienam suvokti, kam ji iš viso reikalinga. Neabejotinos sėkmės susilauksiantis Arno Ališausko sudarytas V. Adamkaus kalbų rinkinys „Esu vienas iš jų. Rinktinės Valdo Adamkaus kalbos“ pradiniame variante užėmė pusantro tūkstančio puslapių, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo sutrauktas iki ~600 puslapių. Kaip sudarytojas teigė, toks rinkinys gali neprastai atskleisti, kaip atrodo prezidento darbas, su kiek skirtingų žmonių jis susitinka ir kaip turi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos, kiekvienos tik konkretiems klausytojams aktualios temos, o taip pat – kaip keitėsi Lietuva V. Adamkaus valdymo metais. Neatsisakyčiau pavartyti.

Neužmiršti buvo ir vaikai bei paaugliai. Pagaliau gavau progą gyvai išvysti ir paklausyti Tomo Dirgėlos, kuris tarp vaikų jau neblogai žinomas (o ir jis pats nuveikęs ne taip ir mažai: radijo laida, skirta Domui ir Tomui, vaikams skirtas žurnalas apie skaitymą, minėjo, kad jis yra ir dažnas mokyklų svečias, kur mielai nuvyksta pabendrauti su vaikais), dabar jis pristatinėjo ne tik dar vieną knygą apie jau minėtus personažus, bet ir kiek rimtesnę, tačiau irgi vaikams skirtą – „Benas sapnų siuvėjas“. Man patiko jo požiūris, kad vaikus sudominti skaitymu galima ir nuo visiškai pramoginės, nerimtos, dabar itin populiarios chuliganiškosios literatūros ir kad tokia literatūra savaime nėra nieko blogo, svarbu po kiek laiko paieškoti pusiausvyros, t.y. pamaišyti ir rimtesnių kūrinių. Daina Opolskaitė, praleidusi mokslo metų pradžios renginį mokykloje, kurioje dirba, atvyko pristatyti savo poros knygų. Pirmąją – Užraktas“ – jau man teko skaityti, o antroji – „Prieblandos valanda“ – pristatyta kaip priemonė vėl prikelti novelių žanrą. Už savo noveles praeity buvo įvertinta, tačiau išleisti antrąjį rinkinį jai užtruko ne taip ir mažai – aštuoniolika metų. Bet, kaip pati sako, leidyklos, atmesdamos jos rankraštį, tokiu būdu pagelbėjo subrandinti tai, kas bus matoma galutiniame rezultate – pasirodysiančioje knygoje.

Renginy kalbėjo, kad novelių niekas neleidžia (nes neskaito), kad nė vienas poezijos rinkinys šįsyk nebuvo pristatytas, o man pritrūko mano mėgstamo žanro – romano. Užtat atrodo, kad tematinė literatūra iš tiesų vis labiau populiarėja, didėja tokių knygų pasirinkimas, bet kažkokio stipresnio lietuvių autoriaus grožinės literatūros kūrinio jau kurį laiką pasigendu. Arba per mažai domiuosi ir per daug išranki esu?

Kaip ten bebūtų, tokie renginiai man įdomūs ne tik tuo, kad galiu išgirsti apie tai, kas dar tik pasirodys (o man visuomet smalsu, kas naujo knygų leidyboje), bet ir išvysti rašytojus, jų pasiklausyti – kai kada ir visai nesudominusios knygos įtraukiamos į kada nors sąrašus, ir išankstinės nuomonės apie pačius autorius, jų kūrybą gali pakisti.

O dabar galima skaityti toliau.

9.30. Daina Opolskaitė „Užraktas“

Daina Opolskaitė turėtų jau būti žinoma paaugliams – „Užraktas“ yra jos trečiasis šiai auditorijai skirtas romanas. Šiame, kaip ir ankstesniuose, nagrinėjama ne viena skaudi, nepatogi tema. Bet juk tokios temos literatūroje paprastai labiausiai ir įsimena.

Aštuoniolikametė Mina su tėčiu ir močiute gyvena mažame miestelyje. Nors jos santykiai su tėvu kone idealūs, merginai kyla klausimų dėl mįslingos mamos mirties, močiutės atšiaurumo, tylos, stojančios, vos tik kalba pasisuka apie praeitį. Kai nuobodus gyvenimas staiga pasikeičia – įvyksta tiek malonių, tiek skaudžių įvykių, – Minai tenka atrasti jėgų su viskuo susidoroti ir suvokti, kas jai yra svarbiausia.

Dėl autorės pasirinktų temų drąsiai norisi šį pasakojimą dėti prie seniau (nors ir dabar dar yra knygynuose šios serijos knygų) itin populiarios Beveik suaugę serijos, kurios romanų veikėjai – paaugliai – pirmąkart įsimylėdavo, patirdavo problemų bendraudami su tėvais ir atsidurdavo, rodos, visai nevaikiškose situacijose (nėštumas, nusikaltimai ir kt.). „Užraktas“ tokių situacijų pasiūlo netgi daugiau, nei tikėjausi. Nors pradžia pasirodė gan stereotipiška ir vargiai kažką pasiūlysianti be kone išsyk iškeliamų klausimų apie Minos tėvų praeitį, kuo toliau, tuo labiau daugėjo įvykių, Minos gyvenimui atnešančių ne tokių spalvų, kokių jai norėjosi. Nors kai kurios paslaptys greitai atspėjamos (pavyzdžiui, draugės vaiko tėvo tapatybė), pripažinsiu, netrukus pajutau intrigą – buvo įdomu, ką autorė dar sugalvos, kokių iššūkių pagrindinei veikėjai pasiūlys.

Visgi, kad ir skaudžiomis temomis kalbama, knyga parašyta lengvai, įtraukiančiai – nekilo abejonių, kad knygą perskaitysiu vienu prisėdimu. Vietomis itin patiko autorės gebėjimas natūraliai peršokti per galbūt ne tokias svarbias dalis (pavyzdžiui, smulkiai neaprašoma Minos ir Viljamo draugystės pradžia, t. y., kaip iš atsitiktinės pažinties išsirutuliojo romantiniai santykiai). Tačiau buvo ir kiek dirbtinai atrodžiusių situacijų – kad ir minėtų veikėjų susitikimo scena ant skardžio, – lygiai kaip neįtikino ir pasirinkimas tiek daug įvykių sudėti į tokią trumpą laiko atkarpą. Gal vis dėlto reikėjo tik dalį jų išsirinkti, o likusias idėjas pasaugoti kitoms knygoms? Anotacijoje keliamas klausimas, ar tikrai verta visas paslaptis atskleisti, gan plačiai nagrinėjamas ir pačiame romane, tačiau tai paliko dvejopus įspūdžius: iš dalies todėl, kad įžvelgta autorės pasirinkta pozicija prieštarauja mano pačios požiūriui, iš dalies todėl, kad jaučiau prieštaravimą tarp to, kas sakoma, ir to, kaip viskas susidėliojo istorijoje ir kokia atomazga buvo pateikta.

Tikiu, kad dėl turinio knyga nepraslys pro akis nei paaugliams, nei tėvams ar pedagogams. Ir bent jau man tokius romanus būdavo kur kas įdomiau skaityti nei eilines romantines istorijas (užtat pastarosios buvo stebimos ekrane filmų ir serialų pavidalu).

9.27. Monika Budinaitė „Selfų slėnis“

Ne taip ir dažnai pasiimu knygas, apie kurias tuo metu būna garsiai rėkaujama. Nes tai atstumia, nebent dar suspėju labai greitai tą kūrinį gauti, kol dar nepradėjo pelnytos ar nepelnytos liaupsės sklisti visur, kur tik įmanoma. Apie „Selfų slėnį“ kalbama daug, autorė, pasirodo, jau neblogai žinoma literatūros pasaulyje (tik mane aplenkė, nes pirmąsyk jos pavardę girdėjau). Ir kažkaip pasidaviau.

Knygoje – keturios istorijos. Pirmoji – apie Ridą, fotografą, keliautoją – jo pilna spaudoje, o gyvenimas atrodo lyg iš pasakos. Antroji pasakoja apie Simoną ir Robertą – jau šešiolika metų laimingai susituokusius, auginančius du sūnus. Trečiosios istorijos centre – Luko mama – buvusi rašytoja, o dabar – laiminga mama, kasdien besidžiaugianti savo paaugliu sūnumi. Ir ketvirtasis pasakojimas – apie Beatričę, norinčią išgarsėti, bei to atkakliai siekiančią.

Skamba gražiai, kol nepaaiškėja, kad viskas – tik paviršius, matomas mums puikiai pažįstamuose socialiniuose tinkluose. Kas slepiasi po filtrais pagražintomis nuotraukomis, papildytomis saldžiomis grotažymėmis ar idealų pasaulį piešiančiais aprašymais, galima nesunkiai pamatyti skaitant minėtas istorijas. Neabejotinai aktuali šioms dienoms tema, kai vieni daugiau, kiti mažiau laiko praleidžia stebėdami kitų tobulus gyvenimus, o tuos įrašus ar vaizdus keliantys asmenys – ne ką trumpiau užtrunka, kad padarytų tokį gyvenimą puikiai atskleidžiančią nuotrauką ir ją įkeltų į vieną ar kitą socialinį tinklą. Tačiau po tomis išdailintomis nuotraukomis gali glūdėti vienatvė, pripažinimo troškimas, visiškas realaus gyvenimo ir aplinkinių nebematymas ir net nebegyvenimas realybėje, o tik toje išpuoselėtoje svajonėje, kuri ir kuriama socialiniuose tinkluose. Kaip ir nieko naujo, nieko stebėtino, viskas žinoma, kad ir kaip tam tikromis akimirkomis iš nuobodulio naršant po instagram nejučia vis vien ateina mintys apie kitų -esnius gyvenimus.

Autorės rašymo stilius gan lengvas, tačiau neerzinantis, galima susidėlioti vientisus veikėjų paveikslus, juos pažinti ir suprasti, kaip veikia jų gyvenimai. Todėl skaityti buvo įdomu. Bent iš pradžių. Bet greitai atsirado jausmas, kad viskas pernelyg nuspėjama, nieko, kas intriguotų, skatintų toliau skaityti ir pamatyti, kaip baigsis likusių istorijų personažams, nebeliko. Nepaisant taiklumo, tragikomiškų situacijų, knyga netaps įsimintina tikriausiai vien todėl, kad tema – ne ta, kuri man pernelyg rūpėtų. Ne todėl, kad nesinaudoju socialiniais tinklais (nors pripažįstu, kad paskyrą viename iš jų išsitrinčiau nors iš šiandien, ką kažkada jau buvau padariusi, o kitas man labiausiai reikalingas tik dėl paprastesnio susisiekimo su kai kuriais žmonėmis), o kad tiesiog nejaučiu kažkokio susidomėjimo, potraukio (ar kaip tai įvardinti), gal kad keliama problema jau tiek žinoma, jog net nebejaudina (tol, kol kas nors bendraudamas nesumąsto, kad pats laikas išsitraukti telefoną ir pažiūrėti, kas ką gero įkėlė ar parašė nuo tada, kai paskutinįsyk buvo tikrinta). Tad ir buvo taip, kad pirmosios istorijos visai įtraukė, bet skaitydama apie Beatričę jau vos ne kankinausi ir laukiau, nesulaukiau, kol pagaliau pamatysiu paskutinį puslapį.

Knyga skirta šioms dienoms, o kiek aktualumas išliks ateity, bus matyti.

9.23. Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Tęsti pažintį, sėkmingai pradėtą pernai, paskatino internete rastas komentaras apie „Jauno žmogaus memuarus“, kuri tuoj pat ir atsidūrė krūvoje su kitomis planuojamomis artimiausiu metu perskaityti knygomis. Kuo geriausiai suprantu, kad nepateiksiu nė pusės to, ką norėčiau pasakyti ar pasidalinti – gaila, bet taip jau nutinka su kai kuriomis knygomis.

Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį iki galo.

Viena iš tų minčių, kurias norėjosi išsirašyti dėl jos taiklumo. Esu bendravusi laiškais su žmogumi, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitikdavau. Juk išties kalbantis kai kada per temas šokinėjama kone kas pusę minutės, taip ir lieka kas nors neišsakyta, nutylėta vien todėl, kad nespėta ar pajausta, jog tinkamas tai minčiai momentas jau praėjo (ir kaip tuomet būna gaila. Ypač, kai būna, kad kitas metas ir nebepasitaiko). O laiškas (galime būti ir modernesni (ilga žinutė), bet popierinis variantas juk kas kita, ar ne?) gali ne tik padėti labiau atskleisti viską, kas norėta pasakyti, bet ir giliau pažinti žmogų, su kuriuo susirašinėjama.

O dabar galime pereiti ir prie romano. Jis sudarytas iš keturiolikos laiškų, kuriuos pagrindinis veikėjas – Leonas Ciparis – iš anapus rašo kitam žmogui, vis dar gyvam Tomui Kelertui, buvusiam jo pažįstamam. Laiškuose atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimas, bet ir jo pasaulėžiūra, išgyvenimai, visuomenė, kurioje teko gyventi. Pasakojimo forma įdomi tuo, kad, viena vertus, intriguoja, nes yra aišku, jog pasakotojas jau miręs, tad kaip ir turėtų eigoje paaiškėti, kas jam nutiko, kita vertus, sukuria tam tikrą struktūrą, kadangi kiekviename laiške yra koncentruojamasi į vieną pagrindinę mintį, o šalia to vyksta įvykiai, padedantys sudėlioti istoriją į visumą. Pradėjusi skaityti pasidžiaugiau, kad knyga tinkama ir kasdieniniam „po skyrių ar du“ skaitymui, bet praktiškai įgyvendinti to nepavyko – taip įtraukė, kad užteko poros vakarų.

Apie ką knyga? Ar tik ne apie žlugdantį gyvenimą. R. Gavelis įtaigiai pateikia sovietmečio atmosferą. Puikiai atskleidžiama totalitarinės valdžios veikimo schema, kurioje daug propagandos, visiškai suvaržančių žmogų taisyklių, tiesų. L. Ciparis stengiasi būti pavyzdingas visuomenės narys, gyventi pagal nurodytas ar bandomas įdiegti normas. Pažintis su T. Kelertu, visaip besipriešinančiu sistemai, net ir atvirai iš jos pasijuokiančiu, Leonui padaro įspūdį bei kelia prieštaringų minčių, kurios leidžia suabejoti savimi ir aplinka, kurioje gyvena. Vis dažniau pastebėdamas, kiek daug neteisybės kasdienybėje, pasakotojas tik vis labiau jausdavosi svetimas pasauliui, kuriame gyvena. Jo nuolatiniai nesėkmingi bandymai pritapti prie kokios nors grupės atrodė kone skausmingi. Savęs paieškos, troškimas atkasti savo norus iš tų, kuriuos jam buvo įdiegusi aplinka, nežinojimas, ko norėti iš gyvenimo, ko siekti, kas iš tiesų jam galėtų kelti malonumą, bandymai siekti teisybės, atrasti prasmę Leono gyvenimą tik sunkino. Iš tiesų, tai tragiškas ir tuo pačiu itin realus personažas, todėl skaitant visiškai paprasta buvo įsijausti į jo būseną, niūrią vyro kasdienybę.

R. Gavelis be galo taiklus ir atviras, o jo tekstas – vienas malonumas. Romanas – kur kas daugiau nei vieno personažo gyvenimas sovietmečiu. Tai knyga ir apie visuomenę, politinės santvarkos įtaką individui ir masei, lietuvybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. O Leonas kažkuo savas gali pasirodyti ne vienam skaitytojui. Romane daug artimų minčių, nesyk pagalvojau, kad tai – viena tų knygų, kurias su malonumu norėtųsi atsiversti darsyk, skaityti nebūtinai viską iš naujo, o tik tam tikras pastraipas ar konkrečius laiškus.

9.19. Eglė Gerulaitytė „Bastūnės liudijimai“

Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – knygos autorė aprašo savo kelionę per Pietų Amerikos šalis. O Pietų Amerikai atsispirti negaliu, ypač Argentinai, kuri ankstyvoje paauglystėje buvo svajonių šalis, – būtent ją įvardydavau kaip labiausiai norimą aplankyti. Todėl vos pasirodžius knygai žinojau, kad tikrai ją skaitysiu.

Tiesa, autorė aprašo visai ne turistinę minėtų šalių pusę – tai ir išskiria šią knygą iš kitų. Negalėjau nesižavėti E. Gerulaityte – vos per kelias valandas išmokusi važiuoti motociklu, ji ne tik įsigijo jį, bet ir nusprendė viena leistis į ilgą ir nenuspėjamą kelionę per visą žemyną. Per kalnus, dykumas keliautoja važiavo be jokių žemėlapių ar navigacijos. Nesyk buvo atsidūrusi situacijose, kurios pareikalavo ne tik drąsos, bet ir vidinės stiprybės bei užsispyrimo (vidury dykumos pasibaigęs kuras, smėlio audra ir kt.), – neabejoju, visa tai autorei paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė neįkainojamos patirties. Įdomiausia, kaip nepaisant sunkumų, nuovargio, fizinės ir emocinės savijautos, keliautoja sukaupdavo visas likusias jėgas ir leisdavosi tolyn į kelią, kur jos laukdavo nauji nuotykiai ir iššūkiai.

Įdomiausia istorijų dalis – susitikimai ir pokalbiai su vietiniais. Neslėpsiu, būtent šios dalies pasakojime laukdavau labiausiai ir įsitraukusi skaitydavau apie žmones, jų lūkesčius, kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, į save, į aplinkinius. Nenublizginti, kai kada prajuokinantys, o kai kada kaip tik skaudžiai nuskambantys pasakojimai ir Eglės aprašyti gyvenimo ypatumai padeda prisiliesti prie skirtingų patirčių, pamatyti, koks spalvingas yra pasaulis.

Visgi visiškai įsitraukti į kelionių aprašymus trukdė rašymo stilius. Nors pati kelionė itin ryški, dinamiška, pačiam pasakojimui to pritrūko, pasakojimas atrodė monotoniškas, o tai šiek tiek sunkino skaitymą. Todėl verčiant puslapius kilo dvejopas įspūdis: patirtys be galo įdomios ir žavinčios, bet tai pateikta taip neįtraukiančiai, kad trukdė mėgautis turiniu.

Kiek mačiau, E. Gerulaitytė aktyviai dalijasi savo kelionių nuotykiais – internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų. Belieka tikėtis, kad autorė nepritrūks noro toliau keliauti ir dalintis pasakojimais apie patirtus nuotykius.

9.14. Agnė Matulaitė „Žali sausainiai“

Psichoterapeutę Agnę Matulaitę socialiniame tinkle seku jau keletą metų būtent dėl jos tekstų, kurie galop ir nugulė į knygą. Taip jau sutapo, kad „Žali sausainiai“, kaip ir prieš tai skaityta „Be penkių pasaulio pradžia“, iš karto patraukė dėmesį gražiu apipavidalinimu – salotine spalva dailinti puslapiai ir skyriai ne tik gaiviai atrodo, bet atitinka šviesų A. Matulaitės rašymo stilių.

Knygoje pateikiamos temos apima santykį su savimi, kitais žmonėmis, su aplinka, nemažai dėmesio skiriama tėvų ir vaikų bendravimui, kaip kalbėti nepatogiomis temomis, išbūti su nemaloniais jausmais ar kūno reakcijomis (pavyzdžiui, raudonavimu), kaip suderinti šeimą ir karjerą, su lytimi susijusiems stereotipams ir kt. Autorė, rašydama vienu ar kitu klausimu, dalijasi savo patirtimi, išgyventomis situacijomis, kai kada – moksliniais tyrimais, kitų autorių įžvalgomis, bet, kad ir kuo dalintųsi, viskas, rodos, pirmiausia pereina per ją pačią, jos vertinimo skalę, ir jei tik ji pati tam pritaria, tos idėjos ir pasiekia skaitytoją. Tokiu būdu tarsi kuriamas asmeniškas santykis, kai pasakotojas ir skaitytojas išlieka panašiame lygyje, nė vienas nežinantis daug geriau ar daug mažiau.

A. Matulaitė savo knygoje pateikia savaime suprantamus, bet būtinus priminti faktus, įpindama pavyzdžių (ir taip suteikdama dėstomai minčiai įtaigumo) ir suformuluodama tam tikras išvadas, kuriose atsispindi ir jos pačios vertinimas. Man asmeniškai tikriausiai labiausiai patiko tekstas apie tai, kad mes neretai galvojame (ir tikimės), jog kitas pamatys, ko mes norime, nors patys nieko nepasakome. Ir kai tas supratimas tam kitam žmogui neateina, tik dar labiau susierziname ir supykstame, kad štai, nepastebėjo, nežino, o juk privalo žinoti. Ir, žinoma, išvada buvo tokia, kad būtina kalbėtis, išsakyti savo norus, poreikius, emocijas, tai, kas tuo metu svarbu. Taip ir nepageidaujamų emocijų išvengsime, ir pasieksime trokštamą rezultatą (kad kitas sužinotų apie mūsų poreikius, emocinę būseną). Lyg ir suprantama, bet tikrovėje vis tiek neišvengiame tų nelogiškų lūkesčių. Be šio pasirodė aktualus ir naudingas skyrius apie psichoterapiją, kuriame patariama, kaip išsirinkti tinkamą psichoterapeutą, kaip elgtis tam tikrose situacijose. O svarbiausia, kad A. Matulaitė šia informacija dalijasi rašydama ne sausai, negaili paprastų, tačiau vertingų patarimų ar gyvenimiškų įžvalgų.

A. Matulaitės tekstai šviesūs, pulsuojantys (taip, būtent šis žodis geriausiai tai atspindi) gerumu, pozityviu požiūriu į tai, kas yra aplinkui ir kaip galėtų būti, jei tik pasistengtume, pamiltume save, siektume išpildyti savo troškimus, priimtume aplinkinių savitumą, į kiekvieną situaciją pažiūrėtume ne tik iš savo, bet ir kito perspektyvos, ir taip toliau. Skaitydama tekstą po teksto supratau tai, ką seniai įtariau: šią autorę galiu skaityti tik labai mažomis dozėmis ir nedažnai. Tada ne taip jaučiasi kartais jau net per kraštus bėgantis pernelyg gerietiškas požiūris į aplinką, gyvenimą – o to jau ilgą laiką nevirškinu. Tačiau tikiu, kad būtent A. Matulaitės skleidžiamas pozityvumas paskatino ar dar tik paskatins ne vieną skaitytoją imtis šios knygos. Ir dar norėjosi didesnės tekstų atrankos bei šiokio tokio vientisumo, nors tekstus ir bandyta suskirstyti į skyrius.