8.47. Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“

A. Tereškino „Nesibaigianti vasara“ nustūmė visas numatytas skaityti knygas į šalį tuomet, kai dvi dienas kolegė vis vardijo šios knygos minusus, kol galiausiai tokiu būdu įtikino mane šį romaną perskaityti. Nes reikėjo įsitikinti pačiai, kad ji tokia prasta. Arba perskaičius teigti, kad viskas su ja tvarkoje (o tokią viltį turėjau nemenką šiaip jau).

Knyga įvardijama kaip pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę, nors atrodo, kad net ir verstinės literatūros, kurioje dėmesys būtų sutelkiamas į homoseksualių žmonių santykius, yra menkai. Pačiai dar mokyklos laikais teko skaityti Annie Proulx knygą „Kuprotas kalnas“, kuri, tiesa, nublanko prieš puikią ekranizaciją („The Brokeback Mountain“), o daugiau į galvą ateina nebent tie romanai, kuriuose homoseksualūs asmenys atliko visai nesvarbius, neretai stereotipiškus vaidmenis. Tad tikriausiai vien tai, kad tai Lietuvai yra nauja, kad štai, atsirado autorius, kuris ne tik parašė tokios tematikos knygą, bet ir atsirado leidykla, sutikusi ją išleisti (nes rašančiųjų tikriausiai daugiau nei aš ar kas kitas galėtų įsivaizduoti), uždeda pliusą šiam romanui. Ar uždėtų, jei vertinčiau knygą vien dėl idėjos. Bet man kur kas įdomiau būna ne idėja, o jos išpildymas.

Pagrindinis veikėjas ilgisi savo buvusios meilės ir ieško vis naujo švelnumo. Jis sutinka vis naujus vyrus, vieni tampa tik vienkartiniais sekso partneriais, su kitais susitinkama kelissyk, keletas veikėjų šmėžuoja visame romane. Paliečiamos meilės, įsimylėjimo, intymumo temos (kaip ir galima nuspėti iš pavadinimo). Kartais susitikimai aprašomi lakoniškai, vos vienu kitu sakiniu, kartais išsamiai, iki pat smulkiausių detalių. Kadangi knygoje iš esmės nelabai daugiau kas vyksta, ilgainiui siužetas įgauna nemenkos monotonijos, kuri skatina skaityti nebe iš kairės į dešinę, o, kaip aš įvardiju, iš viršaus į apačią (kai skaitomas ne kiekvienas žodis, o bėgama tekstu, stengiantis kuo daugiau jo apimti). Veikėjas kam nors paskambina / kur nors nueina, taigi kažkokiu būdu įvyksta susitikimas su nauju ar jau pažinotu vyru, aprašoma to vyro išvaizda, tada pereinama prie sekso scenos, galop atsisveikinama (paįvairinimui prieš atsisveikinimą kai kada pacituojama kokia nors daina, skambėjusi pagrindinio veikėjo galvoje), jei dar buvo su tuo vyru susitikta daugiau kartų, trumpai apie tai paminima, koncentruojantis į tai, kas veikėjui svarbiausia iš tų susitikimų, o tuomet susitinkama su kitu vyru ir vėl viskas prasideda nuo pradžių. Rašymo stilius visiškai nepatraukiantis dėmesio, per daug koncentruojamasi į išorę, veiksmus (ėjau, atsisėdau, išgėriau kavos, pamačiau, pagalvojau, paskambinau, susitikau ir t.t.), o per mažai – į veikėjų charakterius, vidų, emocijas.

Nėra visiškai taip, kad nežinotume, ką veikėjas mąsto, kokie klausimai kyla jo galvoje. Tačiau šie menki intarpai, kad ir pradžioje dėl neįprasto pateikimo kiek intrigavo ir gan teigiamai į juos žiūrėjau, galop tapo dar vienu minusu. Autorius pateikia nemažai nuorodų į kino filmus, literatūrą, sociologų bei filosofų darbus. Citavimo / perfrazavimo naudojimas (kai pateikiama autoriaus pavardė ir data, o pagal šią nuorodą knygos gale galima surasti konkretų šaltinį) turėjo savų pliusų. Skaityti buvo įdomu, laukdavau to, nes tik šios pastraipos sugebėdavo padėti ilgiau išlaikyti dėmesį, todėl gaila, kad jų tiek mažai tebuvo. Pavyzdžiui, kelissyk minimas kadaise gerą įspūdį palikęs A Single Man (2009), P. Almodovar režisuoti filmai, jau nekalbu apie sociologų, filosofų citavimą, kai veikėjas svarstydavo romane paliečiamomis temomis. Kita vertus, tai kėlė dirbtinumo pojūtį, o veikėjas, rodos, dažnai visiškai pasislėpdavo už kitų žmonių minčių, atrodė, kad jo paties tuose visuose samprotavimuose beveik nėra, tik tos minimos garsios pavardės, todėl veikėjas ir liko kažkur toli, taip ir giliau nepažintas. O į pabaigą vis dažniau cituojamos dainos net ir erzinti pradėjo, bet čia jau įtakos, matyt, turėjo vis besikartojantis scenarijus, besiskiriantis nuo kito skyriaus tik viena kita detale. Kiek teko skaityti, daug kur minima romane esanti ironija, net pats veikėjas minėjo, kad jo gyvenimas ir visos romantinės istorijos ironiškos, bet praslydo ji pro akis tikriausiai.

Pirmi 50 puslapių buvo gan neprasti, jau išties tikėjausi, kad galėsiu sakyti, jog man buvo įdomu, bet po to monotonija siužete ir rašymo stiliuje nugalėjo taip, kad jau galvojau niekada nebepasieksianti paskutinio puslapio (ar buvo būtina? Ne. Bet vis tiek norėjosi sužinoti, kaip viskas baigsis).

Reklama

8.40. Tomas Vaiseta „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“

T. Vaisetos knygą parsinešiau likus kelioms dienoms iki pretendentų metų knygos rinkimuose paskelbimo, tad pastarasis įvykis įtakos mano pasirinkimui neturėjo. Iš tikrųjų nustebintų, jei apdovanojimą laimėtų ne R. Kmitos Pietinia kronikas, kurią šlavė iš lentynų (o dabar tikriausiai nauja pirkimo banga užėjo), bet visko pasitaiko šiame gyvenime. Ir jei netyčia taip nutiktų, kad kažkokiu būdu laimėtų kur kas siauresnei auditorijai žinomas (ar tik man taip atrodo?) T. Vaiseta, priimčiau šį faktą gan ramiai, nepaisant to, kad dar ir dabar, ruošiantis aptarti įspūdžius, kyla dvejopi jausmai.

Romano pirmojoje dalyje pasakojama apie vyrą, kuris su savo moterimi įsikelia į naują butą. Kol moteris dirba, vyras rašo disertaciją arba tiesiog leidžia laiką namie. Po atsitiktinės pažinties su vyresne kaimyne Ana, tarp jos ir pagrindinio veikėjo užsimezga romanas. Toks būtų trumpas siužeto apibūdinimas, bet skaitant neištikimybės faktas kažkur pasimeta, lieka tik veikėjai, jų santykiai, o tiksliau – vyro santykis su abiem moterimis, su savimi, rašto darbu, aplinkos įvykiais (sklandančiomis artėjančio karo nuotaikomis).

Kadangi kuo toliau, tuo labiau erzino pagrindinis veikėjas dėl besikertančio požiūrio tam tikrais klausimais ar elgesio, pradėjau abejoti, kiek tai, kad jaučiuosi susierzinusi, yra geros knygos įrodymas, o kiek rodo, kad nelabai mane ji žavi. Jei nekeltų jokių emocijų, tada būtų lengviau, nes nė nekiltų abejonių, o kai sukeliama štai tokia, irgi, atrodo, nei šis, nei tas. Emocijų kėlimas – kaip ir gerai, bet tuomet belieka įrodyti sau, iš kur ji kyla – ar dėl to, kad knyga kvaila, banali, o veikėjų sprendimai nelogiški, ar dėl to, kad veikėjas dėl kažkokių priežasčių nepriimtinas, bet nėra blogas kaip personažas. Tad tai ir bandžiau išsiaiškinti skaitydama, o galop lyg ir prie antrojo varianto likau. Bet išliko lyg ir. Apskritai, knyga neprastai parašyta. Pasitaikė momentų, kai galvodavau, kad to visai čia nereikia, kad jau einama į banalybes ir kyla rizika jose užsižaisti, bet nemenkai atitaisydavo viską stipriai aprašytos kai kurios pagrindinio veikėjo gvildenamos temos. Rašymo stilius, nepasakyčiau, kad įmantrus, bet įtraukiantis, tekstas sklandus, įtaigiai kuriama niūroka atmosfera.

Antroji dalis, sudaranti vos 30 puslapių, mane, vis dar susinervinusią dėl veikėjo, neslėpsiu, nustebino, kad ir juokais ir visai negalvodama, kad taip gali nutikti, buvau tam tikra prasme atspėjusi, kas šioje dalyje gali paaiškėti. Šią dalį skaitant galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kilo mintis, kad visai neblogai būtų perskaityti knygą darsyk, atkreipiant dėmesį į tam tikras detales, kad labiau išsigrynintų ir galvoje viskas susidėliotų į logišką seką. Bet užbaigusi skaityti ir be ilgų svarstymų galvoje priėmusi tam tikrus sprendimus, apsiraminau.

Įvertinimas vis dar svyruoja tarp 3 ir 4 penkiabalėje sistemoje. Bet bendrai vis tiek sakau, kad patiko, o tos visos pykčio, susierzinimo apraiškos ne taip ir blogai kartais.

Ir atskira pagyra leidimui – viršeliui, formatui, šriftui, teksto struktūrai.

8.39. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“

Visą rugsėjį skaičiau, o spalio pirmąją galutinai užbaigiau garsųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Nors tokiai skaitymo trukmei pateisinti turėčiau ir kitų priežasčių, jau nuo pat pirmųjų puslapių supratau, kad tai nebus greitai perskaitoma knyga. Kai įdomu, skaityti tampa lengviau ir skaitymas užtrunka žymiai trumpiau, tačiau šįkart buvo kitaip. Nors abejonių dėl knygos įdomumo neliko labai greitai, o likus penktadaliui supratau, kad niekas nebesumenkins jau susidarytos nuomonės, jog knyga yra puiki, skaičiau gan lėtai. Romanas – ne iš lengvųjų tiek dėl pasakojimo stiliaus, tiek dėl daugiasluoksniškumo, tad nesinorėjo ko nors praleisti. Praeity pasitaikydavo, kad skaitydama sudėtingesnę knygą, kuriai reikia skirti daugiau laiko, įterpdavau ir kitų skaitinių, tačiau šįsyk nesinorėjo to daryti. Laukdavau, kada pajusiu norą skaityti, kad galėčiau vėl atsiversti būtent „Vilniaus pokerį“.

Romaną, nukeliantį į XX a. 8 dešimtmečio Vilnių, sudaro keturi skyriai, kiekviename skyriuje – vis kitas pasakotojas. Pirmasis, daugiau nei 300 puslapių besitęsiantis skyrius, pasakojamas pagrindinio romano veikėjo lūpomis. Jis – Vytautas Vargalys, kelerius metus praeity praleidęs gulage, ten kankintas, dabar sistemos paskirtas dirbti bibliotekoje, tačiau turintis begalę laisvo laiko. Kankinamas nuolatinės paranojos, jis klajoja po Vilniaus užkampius ir prisimena praeitį. Kankinimų vaizdus keičia prisiminimai apie pirmąją žmoną Ireną, išgelbėjusią jį nuo degradacijos, o šiuos – dabartis, kurioje – buvimas su kone perpus jaunesne Lolita, įvairiausių teorijų kūrimas bei tikrinimas. Antrojo skyriaus pasakotojas – Martynas Poška, dirbantis su Vytautu bei kaupiantis savo memuarus. Trečiasis pasakotojas – Stefanija Monkevičiūtė, iš kaimo kilusi moteris, kuriai buvo lemta susipažinti ir nemažai laiko praleisti su aukščiau minėtais personažais. Paskutinio skyriaus balsas – Gediminas Riauba, Vytauto draugas, pasakojantis viską iš gan netikėtos pozicijos. Visi veikėjai pasakoja tuos pačius įvykius, tačiau pateikia savo versiją.

Pirmasis skyrius yra kiek painus dėl pasakojimo būdo, kuris primena minčių srautą. Čia persipina praeitis, dabartis ir tik Vytauto galvoje egzistuojantys vaizdiniai. Kiti skyriai, nors ir daug aiškesni ir kur kas tvarkingesnio dėstymo, taip pat neleidžia atsikvėpti, kadangi kiekvienas pasakotojas pateikia naujas įvykių versijas, priežastis ir netgi visai kitaip piešia veikėjų paveikslus. Kažkuriuo metu nuraminama, kad visai nesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko ir kas yra tie aprašomi veikėjai, tad lyg ir būtų galima atsipalaiduoti, tačiau, be abejo, tai nepavyks. Bet tai ne minusas. Anaiptol, skaityti ir spėlioti, ką dar pateiks autorius, kas ir kaip bus papasakota, sekti visus pasakojimo vingius buvo vienas malonumas. Numanau, kad skaitydama antrąsyk vėl taip pat galėčiau mėgautis šiuo daugiasluoksniu tekstu ir pastebėti ne vieną šįsyk galbūt praleistą detalę.

„Vilniaus pokeris“ mano rankose atsidūrė pačiu laiku – jau kuris laikas vaikščiojau tarp lentynų dūsaudama, kaip norisi kokio nors tamsaus, šiurkštoko romano. Bet vis nieko neišsirinkdavau, o namuose keletą mėnesių savo eilės laukianti R. Gavelio knyga vis gąsdino savo didele apimtimi. Bet galop ją atsiverčiau ir nė kiek nepasigailėjau, nes radau būtent tai, ko troškau: slegiančią atmosferą, išraiškingą, šiurkščią kalbą, žiaurokus, atvirai pateikiamus vaizdus (anuomet jie galėjo šokiruoti, o dabar vargiai, tačiau vėlgi tai nedaro įtakos bendram įspūdžiui apie knygą), tamsumą, persmelktą paranoja, baime, pasišlykštėjimu ir kitais jausmais. Tai įtikinamas, stiprus, įtraukiantis romanas, paveikus ne tik savo nuotaika, bet ir tekstu – atrodo, net Vilnius dabar jau nebe toks, kokį iki šiol mačiau.

Džiugu, kad atsiverčiau romaną būtent šiuo metu ir tokiu būdu ne tik patenkinau savo tamsios literatūros poreikį, bet ir užpildžiau dar vieną spragą, mat ne kartą teko girdėti klausimą, kaip galiu būti neskaičiusi R. Gavelio kūrybos. Kurį laiką buvo sunku galvoti apie naują knygą, nes atrodė, kad visos kitos pasirodys pernelyg silpnos, blankios ir neįtikinamos. Jau senokai nebuvo apėmęs toks jausmas, tad labai džiaugiuosi, kad gera literatūra dar gali mano galvoje kažką išjudinti.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

8.28. Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Debiutinis P. Šklėriaus romanas nesudomino tiek, kad norėtųsi paimti jį į rankas, o antrasis, vos pasirodęs, vis primindavo apie save. Tad nenuostabu, kad galop suintrigavo tiek knygos tema, tiek galimybė susipažinti su autoriumi ir jo rašymo maniera. Norėjosi pažiūrėti, ar galėsiu prisidėti prie vis pasigirstančių pagyrų romanui.

Pirmojoje „Mano tėvas, mano sūnus“ dalyje pagrindinis veikėjas Tomas po keturiolikos metų pertraukos sutinka tėvą. Šis susitikimas sukelia skaudžius vaikystės ir paauglystės prisiminimus, mat jo šeimoje netrūko psichologinio ir fizinio smurto, konfliktų, nepastovumo. Ne tokia jau neįprasta istorija – girtuokliaujantis tėvas, kuris, be abejo, ir ranką mėgsta pakelti, ir šiurkštesnį žodį pasakyti, motina, ne tik besitaikstanti su tuo, bet ir kaskart patikinti (ar mėginanti save apgauti), kad viskas pasikeis, kad šįkart tikrai viskas bus gerai, ir vaikas, kuris viską mato, girdi ir jaučia. Tėvas dažnai išeidavo iš namų ir pasirodydavo tik epizodiškai, tad herojų vaikystėje kamavo prieštaringi jausmai – viena vertus, jis troško turėti tėvą, kita vertus, jausdavosi daug saugiau, kai jo nebūdavo. Prisiminimus sukelia net ir menkiausios smulkmenos: koks nors objektas, jausmas, pokalbio fragmentas. Nors autoriaus stiliaus man pasirodė sausokas, primityvokas ir neįsimintinas, išties buvo momentų, kai skaitydama negalėjau atsistebėti, kaip taikliai perteikiamos tam tikros situacijos. Aišku, gali būti, kad padarė įtaką asmeninė patirtis, nes skaitydama vis pagalvodavau: „O, kokį pažįstamą epizodą ištraukė autorius ir kaip laiku jį pateikė.“ Visgi niekaip negalėjau išmesti iš galvos kitos neseniai skaitytos panašios tematikos knygos – Jacques Chessex „Tirono“. Kadangi nemėgstu posakio „kaip lietuvių autoriaus kūrinys“, nes visus rašytojus vertinu vienodai, nesvarbu, ar jis vietinis, ar visame pasaulyje žinomas, ir šiuo atveju nesivelsiu į pamąstymus, kad gal neverta lyginti skirtingo kalibro autorių. Parašysiu tik tiek, kad „Tironas“ pasirodė kur kas stipresnis romanas – tiek atmosferos, tiek gelmės, tiek įtaigumo požiūriu, jau nekalbant apie rašymo stilių.

Jei pirmoji dalis bent kiek sudomino ir, kaip minėjau, buvo ne vienas momentas, kai pozityviai reaguodavau į tai, ką ar kaip parašė autorius, antroji dalis apskritai nesukėlė jokių minčių ar ypatingų emocijų. Antroje dalyje Tomas vyksta į Palangą rašyti straipsnio. Ten jį apninka prisiminimai apie patirtą meilę, o kažkuriuo metu pasipainioja dar viena buvusi mergina. Ją sekiodamas, herojus dėlioja galvoje prisiminimus apie kartu praleistas dienas.

Tomas sau vis kartodavo, kad nebus toks, koks jo tėvas, bet galop suvokia, kad elgiasi ne ką geriau. Bet man čia pritrūko gilesnio pakapstymo. Per daug dėmesio sutelkiama į primityvius veiksmų (ėjo, atsisėdo…), aplinkos aprašymus. Santykiai su moterimis pateikti erzinamai nykiai. Net ir pabaiga, kuri kažkam greičiausiai pasirodys kaip įdomus paskutinis taškas šioje istorijoje, man atrodė bereikalingai dramatiška. Visgi romanas lengvai ir greitai perskaitomas.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – niūri knyga. Atrodė daug žadanti, bet dėl pasakojimo būdo, koncentravimosi į aplinką, o ne vidų, neišraiškingų veikėjų ir neįdomiai pateiktų meilės santykių skaitant susidomėjimas palaipsniui menko ir galop knyga nepaliko jokio įspūdžio.

8.22. Sigitas Parulskis „Trys sekundės dangaus“

Patikrinau, ar nesumeluosiu, bet atspėjau teisingai. „Trys sekundės dangaus“ buvo pabaigta prieš pusę mėnesio, tačiau iki šios nakties taip ir nepriėjau prie bent trumpos nuomonės parašymo. Po jos buvo perskaityta dar viena, apie kurią apžvalgos taip pat dar nėra, o greitai turėtų ir trečioji būti galutinai užversta. Įkvėpimo vis dar nėra. Bet laukti jo ir nebesinori.

Amerikietis paprašo pagrindinio veikėjo Roberto papasakoti apie savo desantininko tarnybą sovietų kariuomenėje, tad jis nuvyksta prie jūros, kad ten galėtų į diktofoną įrašyti prisiminimus. Taip pamažu atsiskleidžia jo turėta patirtis.

Papasakota taip, kad nekyla klausimų, jog tai – S. Parulskio tekstas. Kadangi išsirinkau knygą pagal autorių, nes būtent jo rašymo stiliaus užsinorėjau (o ši knyga pati pirmoji pasitaikė prieš akis), tai jau nuo pirmų puslapių tiesiog mėgavausi tekstu. Grubokas, neretai tiesmukiškas, nevengiama šiurkštesnės leksikos, cinizmo. Yra ir rimtesnių, ir tragikomiškų situacijų. Jei tik skaitant vietomis mintys nebūtų klaidžiojusios kažkur kitur bei nebūtų reikėję galvoti, ką paskutinį kartą perskaičiau, ir dėlioti iš nuotrupų ar antrąsyk atsiverstų puslapių praeities įvykius, galėčiau įvertinti dar geriau nei įvertinau.

Tamsa ir partneriai patiko kur kas labiau, bet bendrai ir ši toli gražu nėra prasta.

8.21. Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Apie vieną didžiųjų šių metų literatūrinių įvykių – romaną „Pietinia kronikas“ – kalbėta daug ir tos kalbos netyla iki šiol. Tad net gaila, kad įkvėpimo ilgesniam įrašui nėra – ši knyga verta kur kas išsamesnės apžvalgos mano tinklaraštyje.

Romanas nukelia į XX a. pabaigą, laikus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiauliai. Centre – paauglys su visa kasdienybe, brendimu, tuometinėmis savo aplinkos, miesto aktualijomis.

Tikiu, kad vyresniems už mane skaitytojams daug kas bus žymiai labiau žinoma ir išgyventa, tačiau dar ir man vienas kitas momentas pažįstamas. Ir skaitant buvo įdomu prisiminti, kad „o, juk taip išties buvo!“, nesvarbu, ar tai žmonės, prie turgaus stovintys ir nelegaliai pardavinėjantys įvairias kaimyninėse šalyse įsigytas prekes, ar „originalias“ kasetes bei kompaktinius diskus pardavinėjęs kioskas, ar nuogirdos iš aplinkoje gyvenančių mamų, besiskundusių, kad jų vos į paauglystę įžengę vaikai nenori bet kokių treningų iš turgaus – jiems reikia originalų, nes kitokie – ne lygis. Tiesa, tuo metu originalai jau nebuvo deficitas, bet kainavo vis vien nemažai.

Pagrindinis veikėjas ne tik stengiasi sukti biznį, gauti sau kietų rūbų ir daiktų, kuriuos galėtų rodyti aplinkiniams, laisvalaikiu žaidžia regbį, trinasi su bendraamžiais. Romane jo personažas ir keičiasi, pamažu gilindamasis į save, savo mintis, potyrius, pradėdamas atskirti, kur yra jo nuomonė ir jo norai, bei kur yra kažkieno kito sugalvotos normos ir tiesos. „Pietinia kronikas“ išskirtinumu įvardijama šiaulietiška kalba, tačiau kažin, ar tik ji būtų ištempusi romaną į viršų. Būna, kai klaidingą įspūdį žmogus susikuria, išgirdęs, kad va, knyga šiaulietiškai parašyta – tai jau bus juokinga, nerimta. Ar juokinga? Taip, vietomis išties. Ypač pradžioje, kai jaučiamas naujumo pojūtis, skaitant būtent taip parašytą kūrinį (o dar kai pati iš Panevėžio kilusi, tai dėl kalbos panašumų dar įdomiau). Tačiau kad tai būtų visai nerimta knyga – pasakyti jau negalėčiau niekaip. Veikėjas karts nuo karto kapsto ir rimtas temas, o rašymo stilius (į tai įeina ne tik Šiaulių šneka, bet ir sakinių struktūra, žodynas ir kt.) toks, kad nesyk skaitydama galvodavau, kaip tai pažįstama, išgyventa ar galvota. Šis bei tas netgi šioms dienoms tinka. Nedirbtina kalba, įtikinamas paauglio minčių pateikimas – tai, be abejonės, yra didžiausias romano privalumas.

Iki absoliutaus patikimo pritrūko, ko konkrečiai – per visą šį laiką, kuris praėjo nuo knygos perskaitymo, taip ir nepavyko suformuluoti, tad nieko čia ir nepadarysiu, bet šiaip jau neabejotinai verta skaitymo knyga.

Vos po kelių dienų, kai užverčiau paskutinį puslapį, važiavau gimtojo miesto autobusu ir negalėjau nuslopinti šypsenos, pamačiusi šalia vairuotojo, virš priekinio stiklo pakabintą Bruce Lee gan nemažo dydžio nuotrauką (rėmeliai netgi buvo matyti). Ir vėl sukilo prisiminimai apie „Pietinia kronikas“, kuriame aprašyto gyvenimo atspindžių vis dar galima matyti iki šių dienų.