9.30. Daina Opolskaitė „Užraktas“

Daina Opolskaitė turėtų jau būti žinoma paaugliams – „Užraktas“ yra jos trečiasis šiai auditorijai skirtas romanas. Šiame, kaip ir ankstesniuose, nagrinėjama ne viena skaudi, nepatogi tema. Bet juk tokios temos literatūroje paprastai labiausiai ir įsimena.

Aštuoniolikametė Mina su tėčiu ir močiute gyvena mažame miestelyje. Nors jos santykiai su tėvu kone idealūs, merginai kyla klausimų dėl mįslingos mamos mirties, močiutės atšiaurumo, tylos, stojančios, vos tik kalba pasisuka apie praeitį. Kai nuobodus gyvenimas staiga pasikeičia – įvyksta tiek malonių, tiek skaudžių įvykių, – Minai tenka atrasti jėgų su viskuo susidoroti ir suvokti, kas jai yra svarbiausia.

Dėl autorės pasirinktų temų drąsiai norisi šį pasakojimą dėti prie seniau (nors ir dabar dar yra knygynuose šios serijos knygų) itin populiarios Beveik suaugę serijos, kurios romanų veikėjai – paaugliai – pirmąkart įsimylėdavo, patirdavo problemų bendraudami su tėvais ir atsidurdavo, rodos, visai nevaikiškose situacijose (nėštumas, nusikaltimai ir kt.). „Užraktas“ tokių situacijų pasiūlo netgi daugiau, nei tikėjausi. Nors pradžia pasirodė gan stereotipiška ir vargiai kažką pasiūlysianti be kone išsyk iškeliamų klausimų apie Minos tėvų praeitį, kuo toliau, tuo labiau daugėjo įvykių, Minos gyvenimui atnešančių ne tokių spalvų, kokių jai norėjosi. Nors kai kurios paslaptys greitai atspėjamos (pavyzdžiui, draugės vaiko tėvo tapatybė), pripažinsiu, netrukus pajutau intrigą – buvo įdomu, ką autorė dar sugalvos, kokių iššūkių pagrindinei veikėjai pasiūlys.

Visgi, kad ir skaudžiomis temomis kalbama, knyga parašyta lengvai, įtraukiančiai – nekilo abejonių, kad knygą perskaitysiu vienu prisėdimu. Vietomis itin patiko autorės gebėjimas natūraliai peršokti per galbūt ne tokias svarbias dalis (pavyzdžiui, smulkiai neaprašoma Minos ir Viljamo draugystės pradžia, t. y., kaip iš atsitiktinės pažinties išsirutuliojo romantiniai santykiai). Tačiau buvo ir kiek dirbtinai atrodžiusių situacijų – kad ir minėtų veikėjų susitikimo scena ant skardžio, – lygiai kaip neįtikino ir pasirinkimas tiek daug įvykių sudėti į tokią trumpą laiko atkarpą. Gal vis dėlto reikėjo tik dalį jų išsirinkti, o likusias idėjas pasaugoti kitoms knygoms? Anotacijoje keliamas klausimas, ar tikrai verta visas paslaptis atskleisti, gan plačiai nagrinėjamas ir pačiame romane, tačiau tai paliko dvejopus įspūdžius: iš dalies todėl, kad įžvelgta autorės pasirinkta pozicija prieštarauja mano pačios požiūriui, iš dalies todėl, kad jaučiau prieštaravimą tarp to, kas sakoma, ir to, kaip viskas susidėliojo istorijoje ir kokia atomazga buvo pateikta.

Tikiu, kad dėl turinio knyga nepraslys pro akis nei paaugliams, nei tėvams ar pedagogams. Ir bent jau man tokius romanus būdavo kur kas įdomiau skaityti nei eilines romantines istorijas (užtat pastarosios buvo stebimos ekrane filmų ir serialų pavidalu).

Reklama

9.27. Monika Budinaitė „Selfų slėnis“

Ne taip ir dažnai pasiimu knygas, apie kurias tuo metu būna garsiai rėkaujama. Nes tai atstumia, nebent dar suspėju labai greitai tą kūrinį gauti, kol dar nepradėjo pelnytos ar nepelnytos liaupsės sklisti visur, kur tik įmanoma. Apie „Selfų slėnį“ kalbama daug, autorė, pasirodo, jau neblogai žinoma literatūros pasaulyje (tik mane aplenkė, nes pirmąsyk jos pavardę girdėjau). Ir kažkaip pasidaviau.

Knygoje – keturios istorijos. Pirmoji – apie Ridą, fotografą, keliautoją – jo pilna spaudoje, o gyvenimas atrodo lyg iš pasakos. Antroji pasakoja apie Simoną ir Robertą – jau šešiolika metų laimingai susituokusius, auginančius du sūnus. Trečiosios istorijos centre – Luko mama – buvusi rašytoja, o dabar – laiminga mama, kasdien besidžiaugianti savo paaugliu sūnumi. Ir ketvirtasis pasakojimas – apie Beatričę, norinčią išgarsėti, bei to atkakliai siekiančią.

Skamba gražiai, kol nepaaiškėja, kad viskas – tik paviršius, matomas mums puikiai pažįstamuose socialiniuose tinkluose. Kas slepiasi po filtrais pagražintomis nuotraukomis, papildytomis saldžiomis grotažymėmis ar idealų pasaulį piešiančiais aprašymais, galima nesunkiai pamatyti skaitant minėtas istorijas. Neabejotinai aktuali šioms dienoms tema, kai vieni daugiau, kiti mažiau laiko praleidžia stebėdami kitų tobulus gyvenimus, o tuos įrašus ar vaizdus keliantys asmenys – ne ką trumpiau užtrunka, kad padarytų tokį gyvenimą puikiai atskleidžiančią nuotrauką ir ją įkeltų į vieną ar kitą socialinį tinklą. Tačiau po tomis išdailintomis nuotraukomis gali glūdėti vienatvė, pripažinimo troškimas, visiškas realaus gyvenimo ir aplinkinių nebematymas ir net nebegyvenimas realybėje, o tik toje išpuoselėtoje svajonėje, kuri ir kuriama socialiniuose tinkluose. Kaip ir nieko naujo, nieko stebėtino, viskas žinoma, kad ir kaip tam tikromis akimirkomis iš nuobodulio naršant po instagram nejučia vis vien ateina mintys apie kitų -esnius gyvenimus.

Autorės rašymo stilius gan lengvas, tačiau neerzinantis, galima susidėlioti vientisus veikėjų paveikslus, juos pažinti ir suprasti, kaip veikia jų gyvenimai. Todėl skaityti buvo įdomu. Bent iš pradžių. Bet greitai atsirado jausmas, kad viskas pernelyg nuspėjama, nieko, kas intriguotų, skatintų toliau skaityti ir pamatyti, kaip baigsis likusių istorijų personažams, nebeliko. Nepaisant taiklumo, tragikomiškų situacijų, knyga netaps įsimintina tikriausiai vien todėl, kad tema – ne ta, kuri man pernelyg rūpėtų. Ne todėl, kad nesinaudoju socialiniais tinklais (nors pripažįstu, kad paskyrą viename iš jų išsitrinčiau nors iš šiandien, ką kažkada jau buvau padariusi, o kitas man labiausiai reikalingas tik dėl paprastesnio susisiekimo su kai kuriais žmonėmis), o kad tiesiog nejaučiu kažkokio susidomėjimo, potraukio (ar kaip tai įvardinti), gal kad keliama problema jau tiek žinoma, jog net nebejaudina (tol, kol kas nors bendraudamas nesumąsto, kad pats laikas išsitraukti telefoną ir pažiūrėti, kas ką gero įkėlė ar parašė nuo tada, kai paskutinįsyk buvo tikrinta). Tad ir buvo taip, kad pirmosios istorijos visai įtraukė, bet skaitydama apie Beatričę jau vos ne kankinausi ir laukiau, nesulaukiau, kol pagaliau pamatysiu paskutinį puslapį.

Knyga skirta šioms dienoms, o kiek aktualumas išliks ateity, bus matyti.

9.23. Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Tęsti pažintį, sėkmingai pradėtą pernai, paskatino internete rastas komentaras apie „Jauno žmogaus memuarus“, kuri tuoj pat ir atsidūrė krūvoje su kitomis planuojamomis artimiausiu metu perskaityti knygomis. Kuo geriausiai suprantu, kad nepateiksiu nė pusės to, ką norėčiau pasakyti ar pasidalinti – gaila, bet taip jau nutinka su kai kuriomis knygomis.

Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį iki galo.

Viena iš tų minčių, kurias norėjosi išsirašyti dėl jos taiklumo. Esu bendravusi laiškais su žmogumi, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitikdavau. Juk išties kalbantis kai kada per temas šokinėjama kone kas pusę minutės, taip ir lieka kas nors neišsakyta, nutylėta vien todėl, kad nespėta ar pajausta, jog tinkamas tai minčiai momentas jau praėjo (ir kaip tuomet būna gaila. Ypač, kai būna, kad kitas metas ir nebepasitaiko). O laiškas (galime būti ir modernesni (ilga žinutė), bet popierinis variantas juk kas kita, ar ne?) gali ne tik padėti labiau atskleisti viską, kas norėta pasakyti, bet ir giliau pažinti žmogų, su kuriuo susirašinėjama.

O dabar galime pereiti ir prie romano. Jis sudarytas iš keturiolikos laiškų, kuriuos pagrindinis veikėjas – Leonas Ciparis – iš anapus rašo kitam žmogui, vis dar gyvam Tomui Kelertui, buvusiam jo pažįstamam. Laiškuose atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimas, bet ir jo pasaulėžiūra, išgyvenimai, visuomenė, kurioje teko gyventi. Pasakojimo forma įdomi tuo, kad, viena vertus, intriguoja, nes yra aišku, jog pasakotojas jau miręs, tad kaip ir turėtų eigoje paaiškėti, kas jam nutiko, kita vertus, sukuria tam tikrą struktūrą, kadangi kiekviename laiške yra koncentruojamasi į vieną pagrindinę mintį, o šalia to vyksta įvykiai, padedantys sudėlioti istoriją į visumą. Pradėjusi skaityti pasidžiaugiau, kad knyga tinkama ir kasdieniniam „po skyrių ar du“ skaitymui, bet praktiškai įgyvendinti to nepavyko – taip įtraukė, kad užteko poros vakarų.

Apie ką knyga? Ar tik ne apie žlugdantį gyvenimą. R. Gavelis įtaigiai pateikia sovietmečio atmosferą. Puikiai atskleidžiama totalitarinės valdžios veikimo schema, kurioje daug propagandos, visiškai suvaržančių žmogų taisyklių, tiesų. L. Ciparis stengiasi būti pavyzdingas visuomenės narys, gyventi pagal nurodytas ar bandomas įdiegti normas. Pažintis su T. Kelertu, visaip besipriešinančiu sistemai, net ir atvirai iš jos pasijuokiančiu, Leonui padaro įspūdį bei kelia prieštaringų minčių, kurios leidžia suabejoti savimi ir aplinka, kurioje gyvena. Vis dažniau pastebėdamas, kiek daug neteisybės kasdienybėje, pasakotojas tik vis labiau jausdavosi svetimas pasauliui, kuriame gyvena. Jo nuolatiniai nesėkmingi bandymai pritapti prie kokios nors grupės atrodė kone skausmingi. Savęs paieškos, troškimas atkasti savo norus iš tų, kuriuos jam buvo įdiegusi aplinka, nežinojimas, ko norėti iš gyvenimo, ko siekti, kas iš tiesų jam galėtų kelti malonumą, bandymai siekti teisybės, atrasti prasmę Leono gyvenimą tik sunkino. Iš tiesų, tai tragiškas ir tuo pačiu itin realus personažas, todėl skaitant visiškai paprasta buvo įsijausti į jo būseną, niūrią vyro kasdienybę.

R. Gavelis be galo taiklus ir atviras, o jo tekstas – vienas malonumas. Romanas – kur kas daugiau nei vieno personažo gyvenimas sovietmečiu. Tai knyga ir apie visuomenę, politinės santvarkos įtaką individui ir masei, lietuvybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. O Leonas kažkuo savas gali pasirodyti ne vienam skaitytojui. Romane daug artimų minčių, nesyk pagalvojau, kad tai – viena tų knygų, kurias su malonumu norėtųsi atsiversti darsyk, skaityti nebūtinai viską iš naujo, o tik tam tikras pastraipas ar konkrečius laiškus.

9.19. Eglė Gerulaitytė „Bastūnės liudijimai“

Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – knygos autorė aprašo savo kelionę per Pietų Amerikos šalis. O Pietų Amerikai atsispirti negaliu, ypač Argentinai, kuri ankstyvoje paauglystėje buvo svajonių šalis, – būtent ją įvardydavau kaip labiausiai norimą aplankyti. Todėl vos pasirodžius knygai žinojau, kad tikrai ją skaitysiu.

Tiesa, autorė aprašo visai ne turistinę minėtų šalių pusę – tai ir išskiria šią knygą iš kitų. Negalėjau nesižavėti E. Gerulaityte – vos per kelias valandas išmokusi važiuoti motociklu, ji ne tik įsigijo jį, bet ir nusprendė viena leistis į ilgą ir nenuspėjamą kelionę per visą žemyną. Per kalnus, dykumas keliautoja važiavo be jokių žemėlapių ar navigacijos. Nesyk buvo atsidūrusi situacijose, kurios pareikalavo ne tik drąsos, bet ir vidinės stiprybės bei užsispyrimo (vidury dykumos pasibaigęs kuras, smėlio audra ir kt.), – neabejoju, visa tai autorei paliko neišdildomą įspūdį ir suteikė neįkainojamos patirties. Įdomiausia, kaip nepaisant sunkumų, nuovargio, fizinės ir emocinės savijautos, keliautoja sukaupdavo visas likusias jėgas ir leisdavosi tolyn į kelią, kur jos laukdavo nauji nuotykiai ir iššūkiai.

Įdomiausia istorijų dalis – susitikimai ir pokalbiai su vietiniais. Neslėpsiu, būtent šios dalies pasakojime laukdavau labiausiai ir įsitraukusi skaitydavau apie žmones, jų lūkesčius, kasdienybę, požiūrį į gyvenimą, į save, į aplinkinius. Nenublizginti, kai kada prajuokinantys, o kai kada kaip tik skaudžiai nuskambantys pasakojimai ir Eglės aprašyti gyvenimo ypatumai padeda prisiliesti prie skirtingų patirčių, pamatyti, koks spalvingas yra pasaulis.

Visgi visiškai įsitraukti į kelionių aprašymus trukdė rašymo stilius. Nors pati kelionė itin ryški, dinamiška, pačiam pasakojimui to pritrūko, pasakojimas atrodė monotoniškas, o tai šiek tiek sunkino skaitymą. Todėl verčiant puslapius kilo dvejopas įspūdis: patirtys be galo įdomios ir žavinčios, bet tai pateikta taip neįtraukiančiai, kad trukdė mėgautis turiniu.

Kiek mačiau, E. Gerulaitytė aktyviai dalijasi savo kelionių nuotykiais – internete galima rasti nemažai straipsnių, nuotraukų. Belieka tikėtis, kad autorė nepritrūks noro toliau keliauti ir dalintis pasakojimais apie patirtus nuotykius.

9.14. Agnė Matulaitė „Žali sausainiai“

Psichoterapeutę Agnę Matulaitę socialiniame tinkle seku jau keletą metų būtent dėl jos tekstų, kurie galop ir nugulė į knygą. Taip jau sutapo, kad „Žali sausainiai“, kaip ir prieš tai skaityta „Be penkių pasaulio pradžia“, iš karto patraukė dėmesį gražiu apipavidalinimu – salotine spalva dailinti puslapiai ir skyriai ne tik gaiviai atrodo, bet atitinka šviesų A. Matulaitės rašymo stilių.

Knygoje pateikiamos temos apima santykį su savimi, kitais žmonėmis, su aplinka, nemažai dėmesio skiriama tėvų ir vaikų bendravimui, kaip kalbėti nepatogiomis temomis, išbūti su nemaloniais jausmais ar kūno reakcijomis (pavyzdžiui, raudonavimu), kaip suderinti šeimą ir karjerą, su lytimi susijusiems stereotipams ir kt. Autorė, rašydama vienu ar kitu klausimu, dalijasi savo patirtimi, išgyventomis situacijomis, kai kada – moksliniais tyrimais, kitų autorių įžvalgomis, bet, kad ir kuo dalintųsi, viskas, rodos, pirmiausia pereina per ją pačią, jos vertinimo skalę, ir jei tik ji pati tam pritaria, tos idėjos ir pasiekia skaitytoją. Tokiu būdu tarsi kuriamas asmeniškas santykis, kai pasakotojas ir skaitytojas išlieka panašiame lygyje, nė vienas nežinantis daug geriau ar daug mažiau.

A. Matulaitė savo knygoje pateikia savaime suprantamus, bet būtinus priminti faktus, įpindama pavyzdžių (ir taip suteikdama dėstomai minčiai įtaigumo) ir suformuluodama tam tikras išvadas, kuriose atsispindi ir jos pačios vertinimas. Man asmeniškai tikriausiai labiausiai patiko tekstas apie tai, kad mes neretai galvojame (ir tikimės), jog kitas pamatys, ko mes norime, nors patys nieko nepasakome. Ir kai tas supratimas tam kitam žmogui neateina, tik dar labiau susierziname ir supykstame, kad štai, nepastebėjo, nežino, o juk privalo žinoti. Ir, žinoma, išvada buvo tokia, kad būtina kalbėtis, išsakyti savo norus, poreikius, emocijas, tai, kas tuo metu svarbu. Taip ir nepageidaujamų emocijų išvengsime, ir pasieksime trokštamą rezultatą (kad kitas sužinotų apie mūsų poreikius, emocinę būseną). Lyg ir suprantama, bet tikrovėje vis tiek neišvengiame tų nelogiškų lūkesčių. Be šio pasirodė aktualus ir naudingas skyrius apie psichoterapiją, kuriame patariama, kaip išsirinkti tinkamą psichoterapeutą, kaip elgtis tam tikrose situacijose. O svarbiausia, kad A. Matulaitė šia informacija dalijasi rašydama ne sausai, negaili paprastų, tačiau vertingų patarimų ar gyvenimiškų įžvalgų.

A. Matulaitės tekstai šviesūs, pulsuojantys (taip, būtent šis žodis geriausiai tai atspindi) gerumu, pozityviu požiūriu į tai, kas yra aplinkui ir kaip galėtų būti, jei tik pasistengtume, pamiltume save, siektume išpildyti savo troškimus, priimtume aplinkinių savitumą, į kiekvieną situaciją pažiūrėtume ne tik iš savo, bet ir kito perspektyvos, ir taip toliau. Skaitydama tekstą po teksto supratau tai, ką seniai įtariau: šią autorę galiu skaityti tik labai mažomis dozėmis ir nedažnai. Tada ne taip jaučiasi kartais jau net per kraštus bėgantis pernelyg gerietiškas požiūris į aplinką, gyvenimą – o to jau ilgą laiką nevirškinu. Tačiau tikiu, kad būtent A. Matulaitės skleidžiamas pozityvumas paskatino ar dar tik paskatins ne vieną skaitytoją imtis šios knygos. Ir dar norėjosi didesnės tekstų atrankos bei šiokio tokio vientisumo, nors tekstus ir bandyta suskirstyti į skyrius.

9.13. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“

Pirmąkart apie autorių išgirdau rudenį vykusioje „Tyto albos“ spaudos konferencijoje. Sudomino tiek, kad susiradusi jo tinklaraštį perskaičiau nemažą dalį įrašų. Net ir pačią knygą skaityti „skubėjau“ – vos gavusi jau pakeliui varčiau ir galvojau, kaip grįžusi po darbo skaitysiu toliau.

M. P. E. Martynenko rašymo stilius kabina. Tiesa, jis patiks ne kiekvienam, kadangi jo kalba tiesmuka, netrūksta vulgarybių. Kai draugės paklausiau, kodėl įvertino žemu balu, atsakymas buvo paprastas: „nes kas antras žodis šiknaskylė“. O aš į tai žiūriu kiek kitaip: jei forma netrukdo atskleisti turinio, tekstas slysta natūraliai, nekyla dviprasmiško pojūčio, kad kažkas nedera, tampa net ir nesvarbu, kiek kartų koks žodis buvo paminėtas. O šiuo atveju taip ir buvo.

Skaitydama knygą vis dalindavausi ištraukomis su keletu žmonių. Su tais, kurie, kaip ir aš, skaitydami galėjo pagalvoti, kad „ne tik aš taip galvoju/jaučiuosi/darau“. Net ir dabar peržvelgdama tai, ką siunčiau kitiems, galiu tik dar sykį sau patvirtinti, jog tos ištraukos – pernelyg gyvos, žinomos ir taiklios, kad būtų likusios nepastebėtos. Tų tekstų, kurie man patiko, stiprybė, manau, ir yra ta, kad juose arba rasdavau sau artimų minčių, idėjų, arba tai buvo tiesiog gerai emociškai išjausti monologai. Jie persmelkti ironijos, numanomų nutylėjimų, skausmo, beprasmybės, bet kartais juose išlenda ir pozityvumas ar naivumas. Nors kai kurie tekstai ir praslydo pro akis, nepatraukė dėmesio, autoriaus būdas pateikti tekstuose savo gyvenimo faktus (o jis tikrai turi ką papasakoti), požiūrį į save, aplinką, santykius paliko išties neblogą įspūdį. Tiesa, kadangi prieš imdama knygą per daug nesigilinau, ką joje rasiu, tikėjausi, kad joje bus daugiau nematytų tekstų (bet pati, matyt, kalta, kad keletą rudens vakarų neišlindau iš autoriaus tinklaraščio).

Pabaigai dar norisi pagirti knygos leidimą. O tai nemenkas komplimentas vien todėl, kad ne taip dažnai pastebiu dėmesio vertą leidinio apipavidalinimą.

9.12. Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“

Šiais metais pasirodė jau penktoji Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės A. Šileikos knyga. Iki šiol man tik šį tą teko girdėti apie autorių: jo „Bronzinė moteris“ dėl rekomendacijos yra pakliuvusi į mano norimų perskaityti kūrinių sąrašą, o „Pirkiniai išsimokėtinai“, pamenu, buvo labai giriama (ir pateko į metų knygos rinkimus), todėl irgi nugulė mintyse į kada nors stalčių.

„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai autoriaus prisiminimai apie įvairius gyvenimo etapus: paauglystę Toronto priemiestyje, suaugusiojo gyvenimo pradžią Paryžiuje, tolimesnius metus, jau būnant rašytoju, dėstytoju, gelbstinčiu Lietuvai dėl trokštamos nepriklausomybės atkūrimo žurnalistu.

Be abejo, kai imu knygą skaitymui, paprastai ir tikiuosi įdomios knygos, bet šiuo atveju pradėjusi skaityti net ir nustebau, kaip lengvai ir greitai verčiau lapus, o istorija atrodė visai smagi ir įtraukianti. Autorius, laviruodamas tarp įvairių įvykių, tiek linksmesnių, tiek liūdnesnių, atskleidė gyvenimo dinamiką, kuri kai kada pasimato tik tokiu būdu – prisimenant praeitį. Kai kada visai nesileisdamas į smulkmenas, o kitąsyk kaip tik pasakodamas, rodos, visiškai momentinį įvykį pasakotojas sugeba ir priversti nusišypsoti, ir sukelti minčių, kad visgi itin įdomių etapų buvo jo gyvenime. Padarė gerą įspūdį, kad neperspaudžiama juokaujant, pasakojant apie savo veiklas, pasiekimus, net ir emigracijos/namų paieškų tema, kuria rašant galima lengvai paslysti, visai neužkliuvo ir nepasirodė dirbtina ar hiperbolizuota.

Paprastas, greitas skaitinys, o vienintelė problema, matyt, buvo, kad perskaičiau ir pagalvojau: o kas iš to? Ar tikrai visa tai verta knygos?