13.39 – 13.40. Eglė Frank „Mirę irgi šoka“ ir Jurga Tumasonytė „Dirbtinė muselė“

Rugpjūčio pabaigoje skaičiau porą lietuviškosios prozos rinkinių. Jei nesumeluosiu, tai pirmosios abiejų autorių knygos. Jurgos kūrybą esu skaičiusi ir anksčiau, tad smalsu buvo prisiliesti ir prie pirmosios knygos, o Eglės rinktinė sudomino dėl atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Visgi nusprendžiau abi sudėti į vieną įrašą, nes skaitytos viena po kitos jos susimaišė ir tapo vienu rinkiniu.

Abi rinktinės turi panašumų. Visų pirma, nuotaika – tamsūs siužetai, kurių nesikratau, netgi smalsu, ką dar galima sugalvoti. Na, ir tikriausiai mano lūkesčius išpildyti ne taip ir paprasta, nes perskaičius daugiau tokių kūrinių sudėtingiau atrasti kažką naujo, kas tikrai stebintų. Todėl jei pirmieji abiejų rinkinių tekstai sudomino ir įtraukė, vėliau atsirasdavo mažesnis ar didesnis nuobodulys. Ypač Eglės Frank novelės ėmė rodytis lyg pasikartojančios, susiliejančios į vieną, nors pavarčius, kad prisiminčiau apie ką buvo viena ar kita istorija, tikiu, kad skirtumus įžvelgčiau. Tad šiuo atžvilgiu J. Tumasonytės trumpoji proza man pasirodė patrauklesnė, daugiau įvairovės siužetuose, rasdavau malonių (kūrybiškumo atžvilgiu) siužetinių vingių. Grįžtant prie panašumų, abiejų knygų siužetai sukasi apie moteris, jų išgyvenimus. Nors yra ir vienijančių temų (motinystė, romantiniai santykiai), tačiau pats išpildymas skiriasi. Nuotaika, kaip minėjau, panaši, bet J. Tumasonytės tekstuose daugiau dinamikos, labiau jautėsi ironija ir tamsus humoras.

Būna dienų, kai norisi pateisinti, kodėl manęs nesužavėjo viena ar kita knyga. Taip ir šiais atvejais galvojau, kas galėjo neįtikti. Visgi šios knygos keliavo per du miestus, skaičiau ir namie, ir kavinėje, ir traukiny, niekur neskubėdama, nes trumpi, tarpusavyje nesusiję siužetai tai leido, todėl aplinkybės skamba kaip geriausios, kokias tik galiu turėti. Tačiau suprantu, kad jei tik būčiau turėjusi kitų knygų šalia, šias būčiau lengva ranka iškeitusi į tas kitas. Skaitant „Mirę irgi šoka“ noveles, mane privertė sustoti vos pora pastraipų, visa kita nė kiek nepalietė, nesukėlė jokių ryškesnių emocijų. „Dirbtinė muselė“ patiko kiek labiau, bet vis vien norėjosi ryškesnio įspūdžio. Gal reikėjo įterpti kitokio žanro knygą tarp šių dviejų? Kas čia žino. Kadangi šį rudenį šiek tiek keičiasi mano kasdienybė ir laiko grožinei literatūrai neaišku, kiek atrasiu, galvojau imti trumposios prozos rinkinius ir po vieną kūrinį kas vakarą skaityti. Bet atrodo, kad kol kas turimas rinktines atidėsiu geresniems laikams.

13.38. Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“

Akvilina Cicėnaitė man pažįstama iš socialinių tinklų – seku jos pasisakymus jau ilgokai. Visgi su rašytojos kūryba susipažinau tik šiomis dienomis. O ankstesnį jos romaną suaugusiems – „Tylos istorija“ – įsirašiau į ateities planus.

Nelabai domėjausi apie „Anglų kalbos žodyną“, tad pradžioje kiek nustebau, neradusi ryškesnio siužeto ar dialogų. Visgi beveik vien tik monologu parašytas pasakojimas įtraukė kone iškart. Nors nesu emigrantė, tad negaliu tapatintis su pagrindine veikėja, tačiau radau pažįstamų idėjų ir minčių. Kai kurios iš jų, ištartos garsiai, gali pasirodyti juokingos, kai kam visiškai nereikšmingos, bet tam, kurio galvoje jos sukasi, viskas atrodo visiškai kitaip. Lyg kokios skruzdėlės zuja po kūną ir neleidžia būti ignoruojamos. Atviras, nebijantis pačių įvairiausių temų melancholiškas pasakojimas žavi savo nuoširdumu ir gebėjimu įvardinti tai, kas bent jau mano galvoje tik sukasi nesugaudomu žodžių chaosu ir neretai visai nesidėlioja į sakinius. Skaitant taip ir norėjosi pačiai sudalyvauti tokio pobūdžio pokalbyje – atsisakius visų patogių temų, galima patirti pačias įdomiausias bendravimo akimirkas. O šalia to – Australijos fragmentai. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje Australija man buvo svajonių šalis (kartu su Argentina). Po to užaugau ir pakeičiau savo nuomonę, tačiau vis vien skaitant apie Australiją sukyla šiokia tokia nostalgija kadaise turėtoms vaikiškoms svajonėms.

„Anglų kalbos žodynas“ – lėto skaitymo reikalaujanti knyga. Ar bent man taip pasirodė. Tekstas gražus, liūdnokas, tačiau nelengvas, dėl pasakojimo formos ir viena kitą keičiančių temų, kurioms norisi skirti daugiau laiko. Aplinkybės, kuriomis skaičiau knygą, nelabai leido išlaikyti lėtą skaitymą, gal dėl to antroji romano pusė jau kiek išvargino, silpnėjo koncentracija. Man tai – viena tų knygų, kurias būtų galima skaityti kasdien po skyrių – neskubant, pabūnant ilgiau su išsakytomis mintimis.

Artima. Gal net po kokio dešimtmečio norėtųsi atsiversti darsyk ir jau su nauju suvokimu bei papildyta gyvenimo patirtimi vėl visą perskaityti.

13.27. Gintarė Jankauskienė, Justina Mikeliūnaitė, Julius Neverauskas, Neringa Rogalskytė „Kaip atpažinti ir įveikti valgymo sutrikimus“

Perskaičiau jau senokai, tik vis neprisiruošdavau bent keleto žodžių parašyti. Nedidelės apimties knyga talpina penkis atvejus – žmonių pasakojimus apie kokį nors valgymo sutrikimą (anoreksiją, bulimiją, emocinį valgymą, priepuolinio persivalgymo sutrikimą, ortoreksiją (liguistą požiūrį į sveiką mitybą). Kiekviena istorija yra aptariama specialistų, išskiriami sutrikimo požymiai, rašoma, kaip atpažinti ir ko imtis, kad žmogus išsivaduotų iš sutrikimo.

Knyga – vertinga prevencinė priemonė. Net jei atrodo, kad neturite problemų su maistu, kai kurie patarimai skatina pagalvoti apie savo įpročius. Pavyzdžiui, primenama, kad naudingiausia valgyti susitelkus į maistą, o ne į telefoną, kompiuterio ar televizoriaus ekraną, taip pat – neskubant. Tokiu būdu maistas įsisavinamas visais turimais pojūčiais, pajaučiamas sotumo jausmas. Kaip ir savaime suprantama, tik kiek žmonių taip elgiasi? Taip pat, liūdnokai skambėjo situacijos, kuriose tėvai ar kiti artimieji ignoruodavo arba nepastebėdavo jau rimtai įsibėgėjusį valgymo sutrikimą turinčio šeimos nario elgesio bei išvaizdos pokyčių. Apskritai, viskas gali tapti labai komplikuota, kai vieną valgymo sutrikimą keičia kitas, o šalia to neretai nustatoma ir depresija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, jau nekalbant apie fiziologines sveikatos problemas, kurios yra valgymo sutrikimų pasekmė. Tad įdomu ir naudinga gali būti ir tiems, kurie visai nieko nežino apie šiuos sutrikimus, ir norintiems įgyti bendrųjų žinių, ir tiems, kuriems neramu dėl savęs ar kito. Visgi tie, kurie jau turi kažkokį žinių ar patirties bagažą, vargu, ar ras kažką naujo, nes gilių kapstymų čia nebus.

Man, kaip grožinės literatūros mėgėjai, pritrūko asmeniškumo istorijose. Pasakojimai parinkti puikiai, juose galima pastebėti išties skirtingus atvejus, įvykių centre – įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Kaip suprantu, istorijos – realios, tačiau perėjus per knygos autorių filtrą ir redagavimą, pasakojimuose neliko autentiškumo, būtent to konkretaus žmogaus balso. Visų pasakotojų kalbėjimo stilius – identiškas, niekaip neatsikračiau dirbtinumo pojūčio, o tai trukdė įsijausti į tų žmonių istorijas, pajausti, kad nėra jos šiaip sugalvotos ir užrašytos, kad tiktų į temą, o išties išklausytos / gautos iš realių asmenų.

Susipažinimui – puiki knyga, o kas giliau nori pasidomėti vienu ar kitu sutrikimu, leidinio pabaigoje yra rekomenduojamos literatūros bei video sąrašas.

13.11. Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis „Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė“

Man atrodo, visada tikėjau, kad realybė yra baisiausia. Nes ilgą laiką mėgau siaubo filmus, šiurpias rašytines istorijas, be jokių krūpčiojimų ir košmarų žiūrėdavau/skaitydavau (po to „nutiko gyvenimas“ ir sujautrėjau net ir fikciją stebėdama), kai tuo tarpu realybėje matomo smurto (nesvarbu, psichologinio ar fizinio) be emocijų stebėti nesigaudavo. Jei kitas verkdavo, tai ir pati jausdavau, kaip ašaros byra. Na, ir šis gebėjimas atskirti tikra nuo netikra man vaikystėje leido neriboti savęs, renkantis literatūrą – ar tai būtų pasakos, ar vyresnei auditorijai skirtos knygos.

„Žmogus, kuris nežinojo,kas yra baimė“ – tai šiurpių lietuvių pasakų ir sakmių rinkinys. Kelios dešimtys pasakojimų surinkti iš įvairiose vietovėse gyvenusių žmonių (knygos gale yra surašyta, iš ko gauta kiekviena pasaka ar sakmė). Kūriniai trumpi, puošti M. Jonučio kurtomis iliustracijomis. Šriftas, raižiniai, tekstų šriftas ir turinys – lyg iš senųjų pasakų knygų, tad visuma traukianti, o jei rimčiau užsiimčiau namų bibliotekos rinkimu, šis leidinys būtinai atsirastų mano namuose.

Šiurpu – šis žodis ne veltui minimas. Kiek veikėjų miršta, yra nužudomi suvalgant, nukertant galvas ar kaip nors kitaip – sunku ir suskaičiuoti. Aišku, kaip ir būna pasakose, kai kurie veikėjai pasirodo visai protingi ir randa, kaip pasprukti nuo velnio, vilktakio ar raganos. Man labai patiko, kad paliktas tarmiškumas (kaip rašo gale, kai kur visgi sulietuvinta, pakeisti kai kurie žodžiai), nes iš karto sukilo nostalgija, prisimindavau tuos žmones, iš kurių lūpų perskaityti žodžiai yra skambėję. Tarmės neabejotinai suteikia pasakojimams autentiškumo, rodos, visai kitaip skaitytųsi, jei būtų parašyta bendrine, taisyklinga kalba. Pačiose pasakose yra visko, ko galima tikėtis – moralas, mitinės būtybės, net ir „ilgai ir laimingai gyveno“ ar vestuvėmis pasibaigiančią pasaką įmanoma surasti. Nors kai kurios pasakos ir sakmės panašios, bet rinktinė išlaikė susidomėjimą iki pabaigos. Nepasibaisėjau, labiau smalsumą kėlė, kiek fantazijos žmonės turėjo, kurdami tokias istorijas. Dabar galvoju, kad kai vaikystėje baba prieš miegą pasakodavo pasaką (pamenu, pasaka apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, buvo mylimiausia). Nors neprisimenu, kiek baisybių pasakodavo, o kiek švelnesnės versijos būdavo pateikiamos, bet nebuvo nė karto, kad galvočiau, jog ta pasaka kažkokia per baisi – priimdavau visus siužetinius vingius kaip savaime suprantamus, be kurių ta pasaka paprasčiausiai neegzistuotų.

Išskirtinė rinktinė, džiaugiuosi ją radusi bibliotekoje nepaimtą.

13.6. Ieva Dumbrytė „Šaltienos bistro“

Knyga susidomėjau perskaičiusi straipsnį, pristatantį autorę ir jos knygą. Juokingai skambės, bet esminė priežastis, kodėl sudomino – tai, kad I. Dumbrytė kilusi iš Panevėžio. Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad anotacijai buvau abejinga – groteskas, nusivylusio darbo pasiūla (ir savo gebėjimais), ką tik studijas baigusio humanitaro bandymas įsidarbinti virtuvėje kėlė smalsumą.

Mąsčiau, ką panašaus esu skaičiusi. Dabar į galvą man ateina nebent G. Beresnevičiaus „Paruzija“, kurioje lygiai taip pat buvo ir grotesko, ir fantastinių vaizdų, persipinančių su realybe, ir specifinio humoro, ir chaoso. Būtent chaosas ir vis įterpiamos nerealistiškos situacijos buvo tai, kas man nepatiko tiek vienoje, tiek kitoje knygoje, vargino. Pasitaikydavo, kad net per pietus paėmusi knygą ir nusprendusi keletą skyrių paskaityti, jau po kelių lapų suvokdavau snaudžianti. Nors siužetas – anaiptol ne toks, kokį norėtų perkelti į sapnus.

„Šaltienos bistro“ didžioji dalis veiksmo vyksta bistro virtuvėje, kur kiekvienas atsakingas už konkretų darbą, kur yra visa galybė nerašytų taisyklių, o naujokai nepastebi, kaip supanašėja su senbuviais. Nors atmosfera tamsi, tragikomiška ir daug visokių kraujuotų reikalų, nepasakyčiau, kad buvo šlykštu ar nemalonu skaityti (nors kai kam dalis skyrių tikriausiai sukels ne pačias geriausias emocijas). Skaitydama galvojau, kad autorė, kuri pati ragavusi darbo virtuvėje duonos, o dabar dirba ofise, galėtų parašyti antrą dalį, kurioje veiksmas vyktų korporacijoje (nebūtinai su tais pačiais veikėjais). Ir tikrai skaityčiau. Nors tikriausiai net jei rašytų apie visai ką kitą, irgi skaityčiau. Smalsu, kokia būtų kita autorės knyga.

Visgi knyga ne tik migdė, kaip jau anksčiau rašiau. Buvo skyrių, kuriuos skaitant buvo įdomu, o humoras išties prajuokindavo, negana to – kai kurie veikėjo savijautos apibūdinimai buvo tokie taiklūs, kad negaliu nepagirti autorės gebėjimo valdyti žodį. Spalvinga kūrinio kalba irgi traukė dėmesį, I. Dumbrytė nevengė įdomesnių žodžių, kurie nebe taip plačiai vartojami jaunesnės kartos (ar bent ne mano aplinkoje). Savita, išsiskirianti iš to, ką paprastai skaitau, kas nebūtinai yra blogai. Tačiau lygiai kaip jau minėtos „Paruzijos“ atveju, galiu tik plėšytis tarp to, kad, viena vertus, buvo, kas man labai patiko, kita vertus, kai kurie siužetiniai vingiai ir chaotiškumas nebuvo mano skonio ir tai trukdė įsitraukti į knygą.

13.1. Danutė Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“

Pradėjau skaityti likus kelioms dienoms iki Naujųjų, užbaigiau jau šiemet. Knygą radau atsitiktinai – iš sena.lt užsakinėjau trūkstamą iki visos kolekcijos R. Gavelio knygą ir pamačiau, kad pardavėjas turi ir šią. Tema man įdomi, o Danutė Gailienė – svarbus žmogus savižudybių prevencijos ir tyrimų srityje, tad nebuvo minčių, kad nusivilsiu.

Knyga nedidelė, bet sutalpinta nemažai: statistika ir kaip ji keitėsi aprašomu laikmečiu, nagrinėjamos priežastys, kurios skatina žudytis, taip pat aptariamas lietuvių santykis su savižudybe, kaip ji buvo vertinama laikui bėgant. Žinoma, nepamirštamas ir pasaulinis kontekstas. Skaitydama prisiminiau „Rašytojas ir savižudybė“, kurioje buvo rašoma apie tą patį, tik išsamiau ir neišskiriant konkrečios vietovės. Na, ir ten buvo bandyta pritraukti teoriją, aiškinant būtent rašytojų savižudybes, nors daug kas tiko apskritai bet kokiems žmonėms.

Knyga išleista 1998-aisiais, tad galima palyginti, kaip keitėsi situacija bėgant metams. Įvade autorė rašė, kad Lietuva, nors pirmavo savižudybių skaičiumi, tuo metu vis dar neturėjo jokios valstybinės savižudybių prevencijos strategijos, anuomet nebuvo rimtesnių vietinių suicidologinių tyrinėjimų, netgi krizių įveikimo centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinę pagalbą teikiančio telefono (o ir veikiančios linijos anuomet sunkiai išgyveno dėl lėšų trūkumo). Praėjusį dešimtmetį tikriausiai buvo daugiausiai kalbama šia tema spaudoje, netgi kai kurie politikai aktyviai įtraukinėjo tikslus į savo rinkimines programas, plėtėsi emocinės paramos linijos, tyrimų, prevencijos programų taip pat turime, krizių centrą – irgi. Tad progresas yra. Ar to, ką turime, pakanka? Neatrodo net man, jau ilgokai nutolusiai nuo šios srities naujienų. Visgi švietimas, kurio daugėja, keičia (ar bent taip tikiuosi) žmonių mąstymą, požiūrį į savo emocijas ir būsenas, psichikos sveikatos specialistus, tad gal nestovime vietoje?

Pradžioje kiek daugiau skaičių ir diagramų, tad sausoka, bet vėliau, perėjus prie priežasčių, tekstas išties įtraukia. Autorė cituoja kitus, bet citavimas neatsibosta, patraukliai įtraukiamas į dėstymą, todėl skaitymo neapsunkina. Labiausiai įsiminė vieno lietuvių politiko pažadas susideginti, jei per porą savaičių nebus surengti pirmalaikiai seimo rinkimai (nei rinkimai įvyko, nei jis susidegino, tačiau žiniasklaida dvi savaites rašė straipsnius savižudybių tema). Taip pat įdomu buvo skaityti apie K. Cobain savižudybę, kaip žiniasklaida pasaulyje (išskyrus Lietuvą) stengėsi veikti pagal gaires – neromantizuoti savižudybės, nenuvertinant jo, kaip atlikėjo, pabrėžti, kad savižudybė nėra tinkamas būdas spręsti problemas ir kt., kad išvengtų kopijuotojų. Na, ir nemažai dėmesio skiriama eutanazijos temai. Eutanazija, kuri dar pavadinama savižudybe su pagalba, anot autorės, sukelia itin daug abejonių. Skaitant jautėsi tvirta autorės nuomonė, bet kitaip šiuo atveju ir negalėjo būti. Kadangi ji pagrindžiama aiškiais, realiais argumentais, keleto šalių patirtimi, net ir ne visada sutinkant su požiūriu, argumentuota nuomonė verčia galvoti, diskutuoti, pritarti, kad yra sudėtingų niuansų, kuriuos svarbu apgalvoti, prieš priimant bet kokį įstatymą.

Buvo įdomu. Lentynoje yra ir „Ką jie mums padarė“. Ateis ir pastarajai laikas.

12.67. Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“

Nežinau, ar būčiau radusi namuose tinkamesnę knygą šiam vakarui, kai šviestuvą kuo puikiausiai pakeičia įvairiausios lemputės, o skaityti norisi kažką prasmingo ir tikro. Džiaugiuosi, kad mano troškimas perskaityti naujausią Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ buvo išgirstas, ir vakar ją gavau dovanų žiemos švenčių proga.

Iš fragmentų sudėlioti prisiminimai atskleidžia išties spalvingą, daugybę įvairiausių iššūkių pasiūliusį (ir, manyčiau, tebesiūlantį) Vandos Juknaitės gyvenimą. O kiek ten visko slypi už kiekvienos pastraipos… Įdomu, kad net ir pabaigoje nesutampant požiūriams, nekilo noras pulti ginčytis. Gal kad iš teksto dvelkė tokia ramybe, kurios tiesiog nesinorėjo paleisti. Taupūs sakiniai, apie kai kurias patirtis užsimenama itin trumpai, bet viskas susilieja į tokį vientisą tekstą, kad skaitant nesijaučia stygiaus. Atrodė, kad visko tiek, kiek reikia – žodžių, emocijų.

Ši autobiografinė apysaka parašyta kiek kitaip nei daugelis mūsų skaitomų knygų. Kadangi autorė dėl ligos pati nebegeba rašyti, jos pasakojimus telefonu užrašinėjo draugė, o tuomet iš užrašytų tekstų ir gimė knyga. Apie tai ir dar daugiau – neseniai pasirodžiusiame interviu su autore, kuris ir paskatino atkreipti dėmesį į dabar aprašomą knygą.

Liūdna ir gražu. Pasakojime sušmėžuoja man labiau iš pasakojimų prisimenamos (nes tik ankstyvoje vaikystėje pažintos ir todėl visai pamirštos patirtys) Obelių apylinkės. Dar ir knygos pabaigoje užrašytas mėnuo ir diena beveik sutampa su mano gimtadieniu. Tokios mažos į akis kritusios smulkmenos prisidėjo prie bendros savotiškos atmosferos, kuri juntama ne tik skaitant, bet ir dabar, bandant dėlioti šį tekstą. Sentimentalumas lenda, bet, matyt, toks metų laikas.

12.65. Vilma Fiokla Kiurė „Rožynas“

Kai pamačiau šią knygą goodreads, pirma mintis buvo, kad pavadinimas skamba kaip vienas iš Panevėžio mikrorajonų. Ir kaip nustebau, kai paaiškėjo, kad autorė būtent apie Tą Rožyną savo knygoje ir rašo. Iki tol apie šią rašytoją nieko nebuvau girdėjusi, tad nustebino ir faktas, kad šis trumposios prozos rinkinys apie devyniasdešimtųjų Panevėžį, daugiausiai – Rožyną, gimė iš jos tekstų facebook’e.

Galvoju, kad labiausiai prajuokino Vijolėta (čia panevėžietiškas Violetos vardo tarimas, bet knygos veikėja būtent taip užrašytą vardą ir gavo) bei namų mados. Kai dabar jau kyla diskusijos apie mažos kvadratūros butus, kurių pilna naujos statybos daugiabučiuose, nevengiama juos pašiepti, knygoje turime atvirkščią situaciją. Pasinaudoję aplinkybėmis, norėdami parodyti savo statusą ar planuodami ateity vaikus su antrosiomis pusėmis bei anūkais priimti gyventi kartu, žmonės statėsi didelius namus, neretai trijų aukštų, su holais per du aukštus, įvairios stilistikos kolonomis, fontanais kiemuose ir kt. Ir tik atėjus Nepriklausomybei, kai jų išlaikymas bei šildymo kaštai pakito, o vaikai nepanoro gyventi kartu bei migravo, atsivėrė problema, kai didžioji dalis namo likdavo nenaudojama. Autorė su lengva ironija apibūdina pačius įvairiausius žmones, kurie gyveno kaimynystėje, jų kasdienybę, o skaitant atrodė, kad kartu su pasakotoja vaikščiojau po kiemus ir susipažinau su kiekvienu žmogumi. Visi veikėjai realistiški, gyvi, tad pasakojimai dinamiški, lengva įsivaizduoti tiek personažus, tiek aplinką.

Pati esu kilusi iš Panevėžio rajono (kurio rajonu nelaikėme, nes pernelyg arti miesto), o Rožynas taip ir liko mįslinga vieta, kurią apibūdindavo kaip prestižinį rajoną (viename iš pirmųjų puslapių autorė irgi apie tai rašo). Bet jei ten ir lankiausi, tai pati to nežinojau ar spėjau pamiršti. Dažniau užsukusiems, gyvenusiems (ar tebegyvenantiems) šią knygą rekomenduočiau vien dėl to, kad pasakojama apie žmones, kurių prototipai gali būti atpažįstami. Ir visgi, net jei ten negyventa, o pati tema dar nepabodusi, šią trumpą, vos šimto puslapių knygą perskaityti vis tiek įdomu. Esu iš truputį jaunesnės kartos, tad tie devyniasdešimtieji mane kažkiek aplenkė, bet vis tiek skaitydama pagaudavau save galvojančią apie tam tikrus gimtojo miesto niuansus, apie tai, kaip ir kodėl man nesisekė sukurti ryšio su Panevėžiu (vienoje vietoje minima, kad naglumas buvo būtina savybė išgyvenimui. Tai perskaičiusi pagalvojau, kad štai – viena iš priežasčių).

Mažiausiai sudomino tekstai apie sektas, tad į pabaigą susidomėjimas prislopo. Žinoma, kai kurios detalės vis tiek intrigavo, tik tiek, kad tema – visai ne „mano“. Pabaiga nuteikė keistai. Man trūko kažkokio ryškesnio užbaigimo. Paskutinis tekstas buvo toks, po kurio labai norėjosi dar vieno, kuris ryškiau padėtų tašką. Nes dabar atrodė, lyg nutrūko ne vietoje.

Man patiko, kad skaitant nesijautė, jog tekstai paimti iš socialinio tinklo, kadangi jie išties organiškai siejosi tarpusavyje. Pradžioje atrodė, kad kiekvienoje istorijoje bus vis kitas žmogus, bet laikui bėgant siužetinės linijos persipynė, tad viskas tapo vientisu, iš vieno laikmečio fragmentų sudėliotu pasakojimu. Pirmoje šio teksto versijoje rašiau, kad knygos leidimas irgi pasirodė tvarkingas. Visgi pasidalinusi įrašu socialiniame tinkle, sulaukiau komentarų apie tai, kad šioje knygoje nestinga rašybos, skyrybos ir kalbos klaidų. Skaitydama pastebėjimus pagalvojau, kad kitą sykį reikėtų atsargiai girti už sklandų tekstą, nes neįžvelgiu daug ko, ką pastebi įgudusios, su tekstais daugiau laiko praleidžiančios akys.

Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad ir Panevėžys turi savo knygą apie devyniasdešimtuosius. Kas nors galėtų ir dar kokį nors mikrorajoną ar gatvę nusigriebti, medžiagos įdomybėms – apstu.

12.46. Lina Vėželienė „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“

Kai pasirodė knyga, apie Liną Vėželienę nebuvau nieko girdėjusi. Visgi pats leidinys visai domino, nes tikėjausi pokalbių iš psichologo kabineto, na, kažko panašaus į Irvin D. Yalom knygas. Tiesa, kad „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ – visai ne apie tai, žinojau dar prieš imdama, kadangi jau buvau perskaičiusi ir išgirdusi kelias antirekomendacijas, kurios ir sukėlė smalsumą. Nors atrodo, kad L. Vėželienės knygos atveju, skaitytojai yra išsiskirstę į dvi stovyklas – arba labai patinka skleidžiamos idėjos, arba visai ne, dalis nė nebaigia skaityti. Vienu metu ir aš galvojau, kad reikia ją mesti, vietoj šios knygos juk kažką išties sau vertingo paskaityčiau. Bet apsipratusi su autorės pasaulėžiūra, perskaičiau iki galo.

Pavadinime yra nuoroda į religiją (nuodėmės), tačiau tai, kas atrodė tik kaip triukas pritraukti skaitytojus – intriguojantis (?) pavadinimas – yra ne vienintelė sąsaja su tikėjimu. L. Vėželienei religija, tikėjimas Dievu ir Šviesa (taip, iš didžiosios) yra svarbi jos terapijų dalis, kalbama ir apie demonus. Apie tai, kokie turime būti nuolankūs, žvelgti į Šviesą, minima nesyk. Nors nevadinu savęs tikinčia (matyt, būčiau beviltiška klientė šios knygos autorei), bet puikiai suprantu, kad yra daug vertybių, kurios tinka tiek bet kurią religiją išpažįstantiems, tiek ateistams. Visgi tokių žodžių kaip mirtina nuodėmė ar nusikaltimas (jais vadinamas abortas, neištikimybė, bandymas žudytis) mėtymasis skamba atstumiančiai (pavyzdžiui.: „O nuo depresijos nebetoli ir iki savižudybės. Štai jums ir mirtina nuodėmė”). Nesiplėsiu su įsivaizduokime, kad… , bet supratau, kad pas tokią psichoterapeutę užsukti nenorėčiau.

Nors užsukti nenorėčiau ne kiek dėl to, kad išgirsčiau padariusi mirtiną nuodėmę ar kad esu visiška tamsuolė, kurioje įsikerojusi puikybė ir daugelis kitų nuodėmių, bet vien dėl autorės tono knygoje. Nuo pat pradžių negalėjau atsikratyti minčių, kad autorė jaučiasi aukščiau kitų – tos pačios srities specialistų, klientų. Jau įvade buvo aiškinama, kad psichologai ir psichoterapeutai ne ten žiūri ir gilinasi, kad jie visai nepaliečia sielos. Rašo, kad žmogus „Eina pas mirtinai užsigalvojusį specialistą ir jau dviese išsamiai apmąsto…” ir tokiu būdu taip ir nepasiekia esmės ar sunkumų priežasties šaknų. Anot autorės, įprastos terapijos metu viskas yra vyniojama į gražiai skambančius psichologinius terminus, kai iš tiesų viskas susiveda į L. Vėželienės išskirtas nuodėmes. Skaitant atrodo, kad klientai iš viso neaišku ko eina pas specialistus, moka pinigus už terapiją, nes juk vis tiek ji žmogui nepadės. Viename skyriuje siūlo alternatyvą – nešvaistyti pinigų psichikos specialistams, o geriau nueiti pas dvasios tėvą visiškai nemokamai. Tiesa, šalia buvo minimas miškas, vartotojiškumo sumažinimas ir kitokie variantai., kurie pagerintų savijautą – su šiais punktais sutinku. Tik vat vieno išklausytojo keitimas į kitą, ypač kai abu – skirtingo išsilavinimo, o vienas jų – dar ir su labai aiškiu požiūriu į kai kuriuos klausimus, vargu, ar tinka kiekvienam žmogui. Suprasčiau, jei autorė būtų kitos srities specialistė ir kritikuotų psichologijos mokslą, šioje srityje dirbančiuosius. Bet juk ji pati veda terapijas, susiduria su pagalbos ieškančiais žmonėmis, keliai tikriausiai susiduria ir su kai kuriais kolegomis. Tad ar čia jos išties išsamiai aprašyta puikybė pasireiškia visu gražumu ir ji galvoja esanti vienintelė, gebanti žmogų atvesti į kelią, ar ji kritikuoja visus specialistus, įskaitant save, ar kažko aš nesupratau?

Knygoje netrūksta prieštaravimų arba/ir aiškumo. Nemažai kritikos skiriama terapijai, kurios metu gilinamasi į vaikystės ir paauglystės patirtis. Daug kartų kartojama, kad nereikia žiūrėti, kas buvo seniau, kad nereikia sakyti, kad čia viskas dėl tėvų, tiesiog priimk, kad esi apimtas puikybės ir tinginystės, dėl to tau galiausiai išsivystė depresija. Kai kada buvo aišku, kad ji turi galvoje riziką, jog klientas pernelyg įsigilinęs į senąsias patirtis, ims kaltinti tėvus bei iš karto pasiduos (tėvai kalti, tad jis nebegali pasikeisti). Bet daugumoje vietų atrodė, kad ji tiesiog kritikuoja tokį gilinimąsi į praeitį, nes svarbiausia – siela, tai, kaip dabar tos nuodėmės reiškiasi ir kaip nuo jų išsigydyti. Todėl buvo keista skaityti tiek viename skyriuje esančią kritiką klientui, nesupratusiam, kodėl turėtų pasakoti apie vaikystę, tiek apie suaugusius alkoholikų vaikus, kai visame tekste buvo kuo gražiausiai aprašyta, kokią reikšmę augimas alkoholiko (-ų) šeimoje daro tolesniam vaiko gyvenimui jau suaugus. Tekste netrūksta keistų pasisakymų. Paaiškėja jos požiūris į likimą (karmą?): „Beje, labai įdomus jo tolesnis likimas – Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui...“. Arba L. Vėželienė teigia, kad nusikratyti jos aprašomų nuodėmių gali padėti atleidimas ir dėkingumas, siūlo rašyti šiuo metu itin išpopuliarėjusį dėkingumo dienoraštį – na su tuo yra viskas kaip ir gerai. O tada randu tokius teiginius: „Netikėtai pasimato, kad ir ,,paskutiniam alkoholikui” yra už ką padėkoti. (…) Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos.“ Norėčiau tikėti, kad tai yra humoras, bet nepavyksta.

Jokiu būdu nesakau, kad visas tekstas buvo neįdomus. Nebūčiau iškentusi beveik 400 puslapių vien tam, kad galiausiai galėčiau paburbėti. Įdomu buvo skaityti apie kančioje gyvenančius žmones, kad ir kaip man atrodo, kad perdavimo iš kartos į kartą momentas čia išties reikšmingas (kalbėjimo apie tai trūko), o ne staiga apėmusi kuri nors nuodėmė. Geras tekstas buvo ir apie suaugusius alkoholikų vaikus – tik nelabai supratau, kodėl skyriuje „Gašlumas ir rajumas“ kalbama visai ne apie tuos, kurie, anot jos, kenčia nuo rajumo nuodėmės, o apie tai, kokias pasekmes jaučia rajaus žmogaus vaikai net ir po daugelio metų. Buvo taiklių įžvalgų, įdomu buvo žiūrėti, kaip kas pritempiama iki vienos ar kitos nuodėmės. Žodį pritempiama pasirinkau ne veltui, nes kai kur atrodo, koks žmogus bebūtų, jis vis tiek kenčia nuo puikybės, tinginystės ir dar keleto kitų nuodėmių. Skaitant atrodė labai slidi riba tarp to, kas, anot autorės, normalu, o kas – jau nuodėminga. Net nebeaišku, ką mums, skaitytojams, su tomis nuodėmėmis, kurias, be abejo, savyje atpažinome, daryti, ypač jei esame netikintys: jei būsime atlaidūs, vis tiek kirbės mintis, kad čia tikriausiai puikybė užsislėpusi. Visas tekstas galėjo būti sutrauktas į kur kas mažesnę apimtį, gal tada atsirastų aiškumo ir kalbant apie mano aukščiau paminėtus dalykus. O šiaip visos knygos metu autorė atrodė nuvertinanti klientų problemas, bet tuo pačiu rodanti, kad absoliuti dauguma žmonių yra nuodėmingi, bei viena tų, kurie teigia, jog reikia tik gerai įspirti į užpakalį žmogui, kad visos depresijos išsilakstytų.

Galiu atsiriboti nuo jos požiūrio į kai kuriuos klausimus, terapijų prasmę, vaikystės įtaką suaugusiajam, tačiau dėstymo tonas, keisti, antakius kilstelėti privertę išsireiškimai pro akis jau niekaip nepraslysta. Susipažinau, ir pakaks.

12.41. Vidas Morkūnas „Reportažas iš kiaušinio“

Tai – jau trečioji skaityta rašytojo knyga (visas skaitytas galite rasti čia). „Reportažas iš kiaušinio“ – apsakymų rinktinė, kuri labai panaši į noveles, skaitytas „Pakeleivingų stotys“. Tiršta tamsa, itin vaizdingi pasakojimai, daug purvo, vaikščiojimo tarp gyvenimo ir mirties. Nors tekstai tamsūs savo siužetais, bet žavėjausi lietuvių kalbos grožiu, net jei ir kalbama apie nelabai gražius dalykus. Įrodant būtų galima cituoti bet kurią pastraipą, nes kur tik besi pirštu, ten tas grožis ir išsikerojęs. Galvoju, kas labiausiai įtraukė iš apsakymų. Neabejotinai pats pirmasis tekstas, kuris ir užkabino skaityti toliau. O kitas tikriausiai dėl temos, kuri pastaruoju metu vis neaplenkia manęs kine ir literatūroje – Visų mūsų kaimynė.

Tikiu, kad gerą vaizduotę turintiems ir gaudant kiekvieną detalę skaityti apsakymus turėtų būti įspūdinga (nors tuo pačiu ir sunku ar net šlykštoka, nes vaizdams išradingumo netrūksta). Man pačiai galbūt atidumo pritrūko ar dėl kitų aplinkybių ne viską sugaudžiau, galbūt pasimečiau toje tirštumoje, antrąsyk skaitydama tikriausiai daugiau visko rasčiau, daugiau įsiminčiau. Beje, net ir nugarėlėje autorius teigia, kad norėjo tai, kas amžina (mirties paslaptį, vienatvę, ryšį tarp tėvų ir vaikų), pateikti būtent tokioje aplinkoje (niūrioje, realistiškoje? – čia mano apibendrinimai), bet tuo pačiu panardinant į stebuklingą gimtosios kalbos šviesą.

Atrodo, liko neskaityta tik vienintelė – pati pirmoji V. Morkūno knyga „Manekeno gimtadienis“.