12.8. Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“

Kadaise džiaugiausi, kad perskaičiau visas U. Radzevičiūtės knygas. Bet tuomet buvo išleista „Kraujas mėlynas“, o aš niekaip taip ir neprisiverčiau jos pasiimti. Todėl šiek tiek taisau padėtį su naujausia rašytojos knyga, kuri mane maloniai nustebino. Palyginimas su P. Suskind romanu „Kvepalai“ sklandė nuo pat knygos išleidimo, tad pradėjusi skaityti žinojau, ko maždaug galėčiau tikėtis. Tik niekaip nesugalvojau, kaip visa tai galėtų būti pritaikyta specifiniam rašytojos pasakojimo stiliui.

Nors rašytojos braižas atpažįstamas, bet šįkart atrodė, kad daugiau dėmesio skiriama siužetui, o nebe formai. Visgi kandumo, sarkazmo išlikę nemažai, tad skųstis išties nėra kuo. O siužetas neprastas: pagrindinis veikėjas nori sukurti ypatingą biblioteką, to pasiekti jis gali tik peržengdamas bet kokias moralės ribas. Veiksmas vyksta Veimaro respublikos Berlyne, kur nusikaltimai lieka nepastebimi, o veikėjas, rodos, jaučiasi visiškai ramus dėl savo ne visai teisėtų veiklų. Ir iš tikrųjų, siužete – visiška ramybė, pertraukiama nebent šmaikštesnių dialogų ar įsimintinosios tarnaitės pasirodymų, kurie visada sukeldavo šypseną. Jokios rizikos, įtampos, kraujo, kovos – ramiai iki paskutinio puslapio. Tokia „švari“, šalta, skandinaviška atmosfera – ideali U. Radzevičiūtės trumpų, kapotų sakinių pasakojimui. Visgi ramybė šiek tiek užliūliuoja, likus paskutiniam ketvirtadaliui (50 puslapių) panorau pabaigos sulaukti kuo greičiau. Gal kad ėmė atrodyti, jog siužetas nieko daugiau ir nepasiūlys (galop pasiūlė tokį siužetinį vingį, kurio nebūčiau susapnavusi), o pasvarstymai apie grožį ir blogį ne tiek įtraukė, kiek norėjosi. O gal visgi tikėjausi, kad toji ramybė bent akimirkai būtų išjudinta (nes kad ir kokia baisi idėja bebūtų aprašyta, ji man nesukėlė šleikštulio ar kito panašaus jausmo).

Skaitydama pagalvojau, kad knyga – visiškai nelietuviška. T.y. jei nežinočiau rašytojos braižo ir kas nors būtų šią knygą įteikę bei paprašę atspėti autorių, vargu, ar atspėčiau, kad čia – vietinė kūryba. Savita, stipri savo atmosfera knyga. Gal kada ir paskutinę spragą užpildysiu.

12.3. Jurga Tumasonytė „Remontas“

Po „Undinių“ žinojau, kad pažintį su rašytojos kūryba tęsiu. Tiesa, „Remontas“ – visai kitoks nei skaityti apsakymai, tad jei ne prieš tai matyti atsiliepimai, kurie nuteikė kitokiam tekstui, būčiau nustebusi.

Kadangi prieš imdama knygą jau buvau susipažinusi, kad tai – dar vienas romanas, kuriame pasakojama apie 90-uosius, akių nevarčiau, kad viskas jau pažįstama. „Remontas“ prisideda prie jau skaitytų „Lizos butas“, „Kai aš buvau malalietka“ ir „Pietinia kronikas“. Nors bendri bruožai, aprašantys tą laikmetį, išlieka tokie patys (logiška), bet galvoju, kad būtent J. Tumasonytės pasakojime radau daugiausiai pažįstamų momentų, kurie skaitant nukėlė į vaikystę. Juokingiausia, kad net ir mano kiemo draugės turėjo tuos pačius vardus kaip ir veikėjos romane, abi gyveno tame pačiame bendrabučio aukšte (vienintelis skirtumas – jos nebuvo seserys). Kad ir ne taip laisvai, bet irgi vaikščiojome tarp butų, o mama karts nuo karto eidavo pas vienos iš tų draugių mamą į svečius, kol pamažu tiek aš nuo draugių, tiek ir suaugę nutolo vieni nuo kitų. Dar man pačiai įstrigo atostogų kaime aprašymas ir miestietės santykis su kaimo vaikais: nors vaikystėje visi kartu draugaudavo, bręstant natūraliai atsirado siena tarp vietinių ir atostogautojos, nors jokio konflikto, kuris būtų išskyręs juos, nebuvo. Žinoma, įstrigo dėl to, kad ir pati prisimenu, kaip vienų atostogų metu kaime visi dar atrodė draugiški, o kitąsyk nuvykus viskas tapo svetima, o žiūrėti, ar niekas nestoviniuoja kur nors ant kelio, kad išvengčiau nemalonių replikų, tapo norma. Tik čia,manau, nebe laikmečio, o perėjimo iš vaikystės į paauglystę etapo pasekmės. Džiugu, kad autorė neapsistojo vien tik ties pagrindinės veikėjos gyvenimu, bet ir nepagailėdavo ryškesnių detalių kaimynams, klasiokams bei jų tėvams – tokiu būdu buvo sukurtas itin gyvas daugiabučio paveikslas. Daug gyvenimų ir skirtingų likimų, kuriuos aprašydama rašytoja tarsi leidžia daugeliui atpažinti save ar savo aplinkos žmones.

Bet nemeluosiu, kad kurį laiką buvo nuobodu. Vienu metu nebesupratau, ar aš nebemoku skaityti, ar knyga kalta, nes romano, kurį tikėjausi perskaityti per dieną, puslapius verčiau lėtai. Intriga buvo kuriama nuo pat pradžių, o paslaptys turėjo išaiškėti net kelios, tad mėtantis tarp skirtingų laikotarpių kaip ir neturėjo jaustis nuobodulys, bet strigau. Nepakako vien tik ištęstų ir ne visada reikalingų aprašymų, sukelsiančių prisiminimus skaitytojams, nes mintyse sukosi klausimas: o kas iš to? Ir tada, likus nepilnam šimtui puslapių, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors mano skoniui dramos ten gerokai per daug, bet negalėjau atsitraukti, kol nepabaigiau paskutinio puslapio. Ir pabaiga – tokia gera, visiškai paaiškinanti knygos pavadinimą, visapusišką remontą, kuris daromas ne tik aplinkoje, bet ir savyje. Tuomet galvoje prasisuko ir ankstesni pasakojimo epizodai ir kaip ten atsiskleisdavo bandymai daryti remontą, kurie, kaip žinia, ne visada būna sėkmingi, kai kada tik pusiau pabaigti ar vis atidedami geresniems laikams.

11.72. Saulius Tomas Kondrotas „Kolekcionierius“

Apie Saulių Tomą Kondrotą iki šiol buvau tik girdėjusi. Todėl džiaugiuosi, kad šiemet išleista trumposios prozos rinktinė tapo proga užpildyti dar vieną spragą ir susipažinti su šio rašytojo kūryba.

Skaitydama galėjau tik spėlioti, koks kitas kūrinys manęs lauks perskaičius tuo metu skaitomą. Temos ir žanrai skiriasi, todėl nesyk buvau nustebinta. Pastebėjau, kad labiausiai man patiko trumpieji autoriaus tekstai, kurių daugiausia buvo pirmoje knygos pusėje bei dar keletas pabaigoje. Pradedant pačiais pirmaisiais – „Senas namas“, „Netekėsiu už jūsų, Antanai“, „Kaolinas“, „Ko mes niekada nenorėtume“ ir baigiant tuo, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei – „Kolekcionierius“. Rašytojo sakiniai gražūs, tačiau neperkrauti meninės išraiškos priemonėmis. Gal todėl ir pačios istorijos (tos, kurios paliko gerą įspūdį) maloniai skaitėsi. Dalyje tekstų jaučiamas magiškasis realizmas atrodė natūraliai įterptas, o būtent natūralumas tokio žanro kūriniams man atrodo labai svarbus.

Antrąją rinktinės pusę skaičiau žymiai lėčiau, tekstai nebe tiek įtraukė. Svarstau, kad galbūt buvo sudėtinga persijungti nuo trumpesnių, lengva mistika paskanintų pasakojimų, prie visai kitokio žanro kūrinių. O gal toks įvairialypis įspūdis yra natūralus, turint galvoje, kad ir patys tekstai, kaip jau minėjau, itin skirtingi. Tad iš tos įvairovės po truputį atsirinkau tuos kūrinius, kurie mane paveikė stipriau, o kitus skaitydama prabėgau, pernelyg neužsistovėdama vietoje. Tiesa, kai kurie ilgesnieji tekstai irgi neliko nepastebėti, pavyzdžiui, „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“:

Kornelijus pagalvojo, kad gyventi jis nemoka ir niekad nemokėjo. Kaip kiti yra diletantai kokiose nors siaurose srityse, taip jis yra gyvenimo diletantas. Jis nemažai žinojo, daug jautė, daug išgyveno, daug mąstė, kaip jam atrodė, bet viską darė daugmaž paviršutiniškai, ne taip, kaip, ko gero, reikia daryti. Pavyzdžiui, jis mokėjo keletą kalbų, galėjo skaityti knygas tomis kalbomis, o šnekėti ne. Negalėjo, nemokėjo, nedrįso. Jam visada norėjos viską daryti puikiai, tobulai. Bet visados pritrūkdavo trupučio ištvermės. Trupučio kantrybės.“

Ir vis dėlto yra kai kas, kas sieja visus S. T. Kondroto kūrinius, – tai nuotaika, persmelkta vienatvės. Ji išryškėja pačiose įvairiausiose situacijose, jaučiant žmogiško ryšio trūkumą dėl susiklosčiusių aplinkybių, netekties, kitoniškumo, nerandant bendrystės su kitais. O jei sekate mano tekstus ir skaitomas knygas atidžiau, nesunku pastebėti, kad neretai mano simpatijos atitenka knygoms, kuriose įtaigiai aprašomi panašūs išgyvenimai.

„Kolekcionierių“ pabaigai palikti buvo puikus pasirinkimas, nes, kaip jau užsiminiau pradžioje, jis buvo vienas įdomiausių kūrinių šioje rinktinėje.

11.66. Aldona Liobytė „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“

Nors buvau skaičiusi vaikystėje, prieš keletą mėnesių nesusilaikiau ir kartu su kitomis seno leidimo knygomis nusigriebiau ir šią. Visai nieko neprisiminiau, tik kad pasaka apie Žaliabarzdį patiko. Na, ir iliustracijos – išskirtinės ir galbūt būtent dėl to traukiančios akį. Įspūdis apie vizualinę knygos dalį nepakito – žiūrėjau į jas ir mintyse įsivaizdavau, kokiais gražiais atvirukais iliustracijos virstų, o gal net ir įsirėminti būtų galima. Mano skaitytas leidimas – 1970-ųjų, bet visai neseniai maloniai nustebau, pamačiusi, kad ši knyga vis dar leidžiama ir parduodama.

Seniai skaičiau pasakas, tad buvo keistas potyris. Atrodė, kad skaitau kažką gerai pažįstamo, bet tuo pačiu – visai kitu žvilgsniu. A. Liobytės pasakose paliečiamos socialinės temos, pavyzdžiui, viena veikėja priglaudžia kaimynų vaikus, atbėgusius pasislėpti nuo alkoholiko tėvo (ir koks stiprus dialogas toje vietoje!), kitoje istorijoje pasakotojas pastebi, kad kartu gyvenantiems ir ilgą laiką tarpusavyje nesišnekantiems sutuoktiniams gyventi išties sudėtinga. Būtų įdomu grįžti atgal ir sužinoti, ką anuomet skaitydama galvojau, skaitydama tokias vietas, kiek pastebėjau jas, galbūt susikoncentravusi buvau visai į kitas vietas. Bet nesistebėčiau, jei kažką ir „pasiėmiau“ iš jų, kad ir nesąmoningai.

Na, ir žvaigždė – finalinė pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Kaip ir prisiminiau, kad ji žiauroka buvo, bet kad iki tokio lygio žudynės ten vyko – tikrai ne. Ten galvų nukapojama per kelis lapus tiek, kad nebūtų gėda tokį pasakojimą ir „Sostų žaidimo“ autoriui parodyti. Kitos pasakos irgi nebuvo vien tik rožėmis klotos. Žinoma, suaugėliškos smegenys kiek kitaip žiūri į tekstą, įdomu buvo pastebėti, kiek daug pasakose žiaurumo ar nemalonios realybės atspindžių (net jei pabaigoje viskas ir užsibaigia standartiškai – vestuvėmis). Tačiau lygiai kaip ir vaikystėje visai nekliuvo tokie tekstai, taip ir dabar nenorėčiau, kad kas nors būtų atėmę šią knygą iš manęs praeityje ir neleidę skaityti vien dėl to, kad kažkam tie vaizdai atrodo per žiaurūs ir visai nevaikiški.

Jau antrą mėnesį pradedu su vaikiška literatūra. Dar šio to prikaupusi esu, tad galbūt ir gruodis bus toks pat.

11.51. Jurga Tumasonytė „Undinės“

Tik pasirodžius „Remontui“ atkreipiau dėmesį į Jurgos Tumasonytės kūrybą. Paskaitinėjau atsiliepimus, kur skaitytojai dėlioja akcentus, ir nusprendžiau, kad noriu. Pirmas kartas bibliotekoje buvo sėkmingas  – grįžau su antrąja rašytojos knyga – apsakymų rinkiniu „Undinės“.

Man visada būna neramu imant apsakymus, nes nuo pat mokyklos laikų su jais santykiai yra sudėtingi: man šio žanro kūriniai per trumpi, nespėju įsitraukti tiek, kad tas istorijas pasinešiočiau savyje kiek ilgiau, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai teksto įmantrumas nugali siužetą ir lieku kažko nesupratusi. Visgi jau po pirmo J. Tumasonytės apsakymo tapo aišku, kad nėra ko baimintis, nes autorė rašo įdomiai. Siužetai gan įvairūs: nuo visai buitinių iki fantastikos elementų turinčių (taip, undinės irgi bus). Tiesa, net ir kasdienybę atspindinčiuose jautėsi šiek tiek mistikos. Tekstai nenuobodūs ir neperkrauti visokiomis meninės raiškos priemonėmis. Rašytoja pastabi, tad netrūksta taiklių, realybėje sutinkamų situacijų ar dialogų, ironijos. Kai kuriuose apsakymuose sutelpa visas veikėjų gyvenimas, o pačios istorijos neretai užsitęsia po keliolika ar kelias dešimtis puslapių, tad įsijautimui laiko yra. Net negalėčiau pasakyti, kad kuris nors pasakojimas nepatiko, nebent kurie nors fragmentai, vienas kitas istorijos užbaigimas. Nors galvojau, kad skaitysiu po vieną ar du apsakymus per dieną, bet galop per savaitgalį viską ir perskaičiau, nes buvo smalsu, ką dar autorė sugalvojo, kokios situacijos ir gyvenimo vingiai bus pateikti.

Pirmoji pažintis sėkminga, tad, manau, dar susidursiu su rašytojos kūryba ateityje.

11.40. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ sunkiai telpa į kokius nors rėmus, todėl ir tradicinę įžangą, apibūdinančią skaitytos knygos siužetą, sudėlioti pernelyg sudėtinga. Prasidėjęs kaip juokingas pasakojimas apie muziejininkus, vėliau romanas pereina prie veikėjo virtimo vilkolakiu, o galop – zombių apokalipsės vaizdų. Skaitant įspūdis buvo toks pat dinamiškas kaip ir siužeto vingiai.

Vietomis ši knyga man atrodė kone geniali dėl ironijos ir absurdiškų situacijų. Pagrindinis veikėjas – vienintelis Lietuvos egiptologas, kuris iki šiol taip ir nėra apsilankęs Egipte, kadangi tokiai kelionei muziejaus biudžete nėra išskirtos sumos. Perskaičiusi pasakotojo pastabą, kad muziejininkų algos yra mažiausios šalyje, supratau, kad per penkiolika metų, kai knyga buvo pirmąsyk išleista, nelabai kas ir pasikeitė viešajame kultūros sektoriuje. Šypseną kėlė taiklūs pastebėjimai apie garbės raštų absurdiškumą, medalių ir ordinų teikimo maniją:

kiek ir kokių ordinų pristeigta ir kiek, ir kam, ir už ką jų išdalyta, nesusigaudė joks ceremonmeisteris nei protokolo skyriaus viršininkas.“

Išties romanas tebėra aktualus iki pat šių dienų. Ašpikai – gauruoti dideli kiškiai, – nešini plakatais prie savivaldybės reikalauja pakelti algą 50 procentų, nors iki tol jie apskritai jokios algos negavo, – svarbu reikalauti ir iš karto daug. Tai man susisiejo su internete matomais žmonių komentarais, pilnais pykčio ir nelogiškų reikalavimų. Knygoje skiriama dėmesio ir sąmokslo, konspiracijų teorijoms, apklausoms, kuriose tarp reitinguojamų įtaką darančių žmonių ar įstaigų įterpiami ir astrologai, burtininkai, šarlatanai, atsiduriantys aukštose vietose. Kyla mintis, kad geresnį laiką skaityti „Paruziją“ vargu, ar būčiau atradusi.

Pasakojimo nuotaika niūri, daug savidestrukcijos, visame romane vienaip ar kitaip nagrinėjamos gyvenimo ir mirties temos. Alkoholis – bene populiariausia savęs žudymo forma. Veikėjai ieško ko išgerti, prisigeria, tuomet kyla haliucinacijos, fantazijos, slogios mintys ar beprotiški žygiai (ryškiausias pavyzdys – policijos ir muziejininkų susirėmimas, pirmiesiems apsiginklavus tikra amunicija, o antriesiems – muziejaus eksponatais), o išsiblaivius ratas sukasi iš naujo. Bet kaip jau galima suprasti, niūri atmosfera netrukdo pasijuokti (gal šiek tiek ir pasibaisėti), pavyzdžiui, kai pasakojama apie XIX a. egzistavusį paprotį šalia numirėlio guldyti butelį degtinės ir kaip archeologai, iškasę tokį radinį, nepasididžiuoja ir paragauja ilgai po žeme gulėjusio skysčio.

„Paruzija“ – tai romanas, turintis daug poteksčių, todėl nė nebandysiu teigti, kad jas visas supratau ar pastebėjau. Kaip jau užsiminiau pradžioje, pasakojimas – itin dinamiškas, jame realistiškas situacijas keičia fantastiniai siužeto vingiai, ir juos sekti buvo kur kas sunkiau. Tiesa, pabaiga man labai patiko – zombių apokalipsė, kalbėjimas apie lūkesčius ir kaip jie skiriasi nuo tikrovės, svajonių pildymą, ir žmones, kurie niekad nebūna patenkinti. Romane G. Beresnevičius nepabėgo nuo savęs kaip religijotyrininko ir etnologo, todėl skaitytojams, kiek labiau nei aš išmanantiems šias sritis, romanas turėtų atsiskleisti dar kitokiomis spalvomis. Daug chaoso, kuriame kartais pasimesdavau, bet tuomet prieidavau kokią nors puikią pastraipą ir vėl skaitymo malonumas grįždavo – tai ir skatino skaityti toliau ir ieškoti įžvalgių, neretai ironiškų pastebėjimų apie visuomenę, valstybę, papročius, pasijuokti iš absurdiškų situacijų.

Skaitydama nemažai žymėjausi, tad pabaigai paliksiu ištrauką apie šulinio maumus:

,,Lygiai traukė šulinys kieme, į kurį pažiūrėjus imdavo svaigti galva nuo siaubo, paslėpsniai nutirpdavo nuo saldaus baugulio ir visas kūnas veržte verždavosi žemyn; man buvo draudžiama žiūrėti į šulinį, nes ten gyvena maumas, kuris gali imti ir įtraukti; maumai apskritai specializavosi vaikų skandinimais šuliny; nieko patrauklesnio už šią maumo versiją negalėjo būti; jei nori, kad vaikas amžinai lįstų prie šulinio, pastėrusiomis siaubo ir malonumo nutviekstomis akimis svertųsi per šulinio dangtį, – pasakyk jam, kad ten gyvena maumas…”

11.25. Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“

Jei ne keli suintrigavę atsiliepimai goodreads, tikriausiai taip ir nebūčiau atkreipusi dėmesį į šią knygą, jau nekalbant apie įsidėjimą į pirkinių krepšelį, kai prisiruošiau išleisti gimtadienio proga gautus knygyno čekius. Nedidukė, apie 120 puslapių turinti „Pakeleivingų stotys“ sudėta iš trumpų, dažnai vos į puslapį sutelpančių novelių. Tiesa, nors ir mažos apimties, rinktinę skaičiau ganėtinai ilgai. Nejaučiau poreikio skubėti, o ir pastebėjau, kad po keleto novelių norėdavo knygą dėti į šalį. Bet ne dėl to, kad būtų neįdomu, labiau tikriausiai dėl paties žanro. Nes knyga man patiko.

Novelės niūrios ir tamsios, vaizduojami žmonės – alkoholikai, smurtą šeimoje kentę/kenčiantys, psichikos ar fizinę ligą turintys, benamiai, praeity sovietinei valdžiai dirbę ir paskųstus žmones sąsiuvinyje žymėję, tiesiog iš pažiūros eiliniai, rutinoje užsisukę, prie mirties slenksčio ar kitose ribinėse situacijose, po kurių nebūtinai kas nors keičiasi, atsidūrę asmenys. Kad ir lakoniškai parašyta, bet vaizdumo, taiklumo netrūksta, poetiška kalba, tekstai kelia emocijas, o kasdienybė, apie kurią ir rašoma, atsiskleidžia visu savo absurdiškumu, tamsumu, o įdomiausia – ramybė, kurią skleidžia dauguma personažų. Atrodo, lyg ir visa tai nedera tarpusavyje, bet visuma gavosi puiki. Ir niekaip negaliu išmesti žodžio gražu. Kad ir skaudu ten daug kas, kad ir šviesa – vos vos juntama (ir dažnai – būtent per minėtą veikėjų ramybę), bet tamsa irgi gali būti gražiai aprašyta.

O šiaip jau tokiais atvejais gaila, kad negaliu pasigirti platesniu žodynu ir nemoku geriau išreikšti minčių, nes knyga nusipelnė kur kas daugiau nei čia surašiau.

11.22. Ričardas Gavelis „Neprasidėjusi šventė“

Kovo mėnesį užbaigiau su 1976-aisiais pasirodžiusia pirmąja Ričardo Gavelio knyga „Neprasidėjusi šventė“. Ji sudaryta iš aštuonių apsakymų. Keturis iš jų jau buvau skaičiusi neseniai aptartoje rinktinėje „Tylos angelas“, tačiau norėjau iš naujo perskaityti ir galbūt atrasti tai, kas anąsyk praslydo pro akis. Visgi verta prisiminti, kad su angelo knyga mano santykiai buvo dvejopi.

Iš tų, kuriuos jau žinojau, su malonumu perskaičiau „Neprasidėjusi šventė“ bei „Gimimo diena“. Abiejose rinktinėse šie apsakymai – vieni iš labiausiai sudominusių. Taip pat, smagus pasirodė „Pulkininkas Moževskis“, dar kartą skaityčiau „Autobuse pusę aštuonių ryto“. Galvoju, kad tokio dydžio apsakymų knygutė – pats tas, nes skaityti trumpas istorijas norisi mažais kiekiais, o aš nemoku kelių knygų vienu metu skaityti, tad ir gaunasi, kad vis vien ateina metas, kai pamėginu kuo daugiau pasakojimų sugrūsti į galvą per gan trumpą laiką ir todėl lieku ne iki galo įsigilinusi į kiekvieną istoriją. Nepaisant to, kad kai kada girdimos ir šuns mintys, apsakymai gan realistiški, taip pat veikėjams nesvetimi egzistenciniai klausimai. Tamsos yra, bet dėl trumpos kūrinių apimties nespėjama joje paskęsti. „Autobuse pusę aštuonių ryto“ skaitydama iš viso gan dažnai sustodavau, nes kai kurie apsakymo momentai sukeldavo minčių, kurias norėdavosi apgalvoti prieš tęsiant skaitymą.

Patiko.

11.20. Saulius Šaltenis „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“

„Geležiniai gyvatės kiaušiniai“  – trečioji perskaityta S. Šaltenio knyga – pasakoja apie Jaelę Gvadelupę (trumpiau – Elę), kuri grįžta į prosenelio Antonio gimtinę ir patenka tiesiai tiesiai į Sausio 13-osios įvykių sūkurį. Lietuvai įsimintinas vakaras tampa šios istorijos atspirties tašku. Prisipažinsiu, kad siužetiniai vingiai kiek nustebino, kadangi anotacijos nebuvau skaičiusi, neatspėjau, kur Elė galiausiai atsidurs.

Man pasirodė įdomus pasirinkimas pagrindinę veikėją pateikti stebėtojos vaidmenyje. Nors veiksmas sukosi aplink ją, bet neretai atrodydavo, kad ji pati yra nutolusi, tik kūnas likęs. Todėl visos aplinkinių istorijos, skundai, skausmingi išgyvenimai, rodės, susigerdavo į Jaelę, bet kažkokio atgalinio ryšio iš jos sulaukti nebuvo galima. Toks migloje paskendęs Elės personažas leido netrukdomai, be kokio nors vertinimo pažvelgti į kitų veikėjų istorijas. Visgi kai kada minėtas veikėjos nutolimas atrodė ir keistokas, ne visai adekvatus, ypač kai nepavyko surasti konkretaus įvykio, priežasties, po kurios Jaelė taip pradėjo elgtis. Galbūt dėl to pagrindinė veikėja taip ir liko iki galo nesuprantama, nepažinta. Tiesa, šiek tiek gyvesnio, dinamiškesnio Jaelės elgesio galima pamatyti paskutiniame ketvirtadalyje knygos. Čia įvyksta ir itin stiprus dialogas, kuris tampa vienu iš įsimintiniausių knygos momentų.

Skaitydama grožėjausi S. Šaltenio sakiniais. Vien dėl jų stengiausi skaityti pamažu ir lėtai, kad tik galėčiau pasimėgauti kūrinio kalba. Užvertusi paskutinį puslapį kurį laiką pabuvau tyloje, nes norėjosi dar bent truputį išlaikyti pasakojimo atmosferą savyje, neišvaikyti jos mintimis apie kasdienybės reikalus. Džiugu ir dėl išlaikytos intrigos – kad ir pasakojimas ne visą laiką sugebėdavo išlaikyti dėmesį, Sniegynų Vyras nepastebimai užkariavo dėmesį, buvo labai smalsu, ar Jaelei dar pavyks su juo susitikti.

Apibendrinant, „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ – ne tokia įtraukianti kaip ,,Žydų karalaitės dienoraštis“, tačiau vis vien paliko neblogą įspūdį.

11.15. Ričardas Gavelis „Tylos angelas“

Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra. („Vilniaus arhatas“)

Taip užsibaigia paskutinis knygos „Tylos angelas“ apsakymas. Ričardas Gavelis – jau gerai pažįstamas man rašytojas, tik šįsyk pasirinkau žanrą, kuris dar buvo nebandytas (prieš tai skaičiau tik romanus). Buvo smalsu pamatyti, kokie R. Gavelio apsakymai, be to, vertinau tai kaip galimybę kas vakarą mėgautis trumpais kūriniais. Pasvajojau ir praėjo. Pradėjau sausį, pradžia atrodė nebloga, bet nepriėjus nė pusės knygos dingo noras skaityti toliau, tad atidėjau. Grįžau vos prieš keletą dienų ir su nauju užsidegimu skaičiau tolesnius kūrinius. Galvoju, kad ateity kai kuriuos atsiversiu dar sykį, nes atrodo, kad kai kada dėl netinkamos emocinės ar fizinės būsenos ne iki galo įsitraukiau į kai kuriuos apsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė būtinai apsikeistų itin kardinaliai, tiesiog kai kurie kūriniai atrodo verti įdėmesnio žvilgsnio.

Daugelis rinktinėje esančių apsakymų buvo išleisti anksčiau, tačiau yra keletas ir tokių, kurie nebuvo spausdinti. R. Gavelis išlieka artimas sau. Kai kurie tekstai suprantami sunkiau ar ne itin sudominantys savo siužetu ir todėl skaitėsi sudėtingiau, kai kuriuos apsakymus skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavau visiškai panirusi į pasakojimą. Kažkokios šviesos ieškoti nelabai verta, gal todėl tiko mano kovui – kol kas vien tik niūrios knygos šį mėnesį perskaitytos. Ironija ir gilus liūdesys, realistiški, kai kada persipinantys su sapnais ar vizijomis siužetai, kurie gali stebinti tiek vaizduote, tiek žiauriais vaizdais – tokia R. Gavelio kūryba matoma skaitytuose apsakymuose. Nemažai beviltiškumo, nusivylimo žmonėmis, pasauliu, svarstymų apie gyvenimą, jo prasmę, kritikos tuometinei visuomenei. Kaip man patinka tai, kaip ir apie ką šis rašytojas rašo, nesyk jau minėjau, tad ir nesiplėsiu. Ir nesvarbu, kad apie romanus geresnis įspūdis išlikęs, savo nuomonės apie R. Gavelį dar nesiruošiu keisti.