10.58. Gerda Jord „Daugiabutis“

Skaičiau „10 litų“, mėgavausi „Gertrūda“, o išgirdusi apie pasirodžiusią trečiąją Gerdos Jord knygą nesusilaikiau ir įsigijau. Šįkart pati, be jokios leidyklos pagalbos, išleido knygą solidžiu kietu viršeliu bei kokybiškais lapais. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tų 750 egzempliorių (toks pirmasis tiražas) bus išpirktas.

Kaip rašoma knygos pristatyme, komikso istorijos buvo įkvėptos Gerdos dešimties metų patirties nuomojantis būstus skirtinguose Vilniaus daugiabučiuose. Kadangi pati kol kas išvengiau visų brokerių, besikeičiančių butų (po studijų išsikėlusi iš studentų bendrabučio jau trejus metus gyvenu tame pačiame bute), o per tuos kelerius metus tik keletas momentų įstrigę yra (aišku, teko nemažai girdėti iš aplinkinių apie visokius sunkumus bei nuotykius), buvo smalsu pamatyti, kokias situacijas rasiu knygos viduje.

O radau daug trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai. Daug juokingų situacijų, kurios ne vienam bus pažįstamos. Visažinė daugiabučio gyventoja, kuri viską fiksuoja ir apie kiekvieną žino daugiau nei galima būtų tikėtis, brokeris, kuris net pačioje didžiausioje skylėje įžvelgs pliusų, gyventojai, kurie atvykus policijai ar greitajai prilimpa prie langų – tik keli veikėjų ir siužetinių linijų pavyzdžiai. Beskaitant ryškėjo veikėjų charakteriai, jie dinamiški, turintys kažką savito, tik tam personažui būdingo. Kadangi labai mažai komiksų suaugusiems esu skaičiusi, tad palyginti su kitais negaliu, bet tikrai patiko tai, kad ir tokiam žanre galima pajusti veikėjus, su jais susigyventi ir norėti, kad tų nuotykių, kuriuos patiria kiekvienas, būtų dar daugiau. Beje, nors ir sudėtas iš trumpų epizodų, bet išlaikytas kūrinio vientisumas ir išbaigtumas.

Šiaip jau nemėgstu taupyti knygų, bet matydama, kaip greitai neskaitytų puslapių mažėja, galop padėjau į šalį ir palikau dalį kitai dienai. Tad vienintelį minusą ir įžvelgiu – per mažai, norisi dar.

Reklama

10.41. Antanas Škėma „Izaokas“

Nors „Balta drobulė“ mokyklos metais patiko, o egzamine džiūgavau gavusi galimybę parašyti interpretaciją šio kūrinio ištraukai, bet po to taip ir nepasiėmiau jokios kitos A. Škėmos knygos į rankas. Pasirodžius naujajam „Izaoko“ leidimui bei perskaičius pirmuosius atsiliepimus, nusprendžiau sugrįžti prie šio daugeliui gerai žinomo lietuvių rašytojo kūrybos.

Kiek keista skaityti komentarus, kuriuose minima, kad tekstas primena Ch. Bukowski. Kaip ir suprantu, iš kur tas noras juos lyginti (gyvenimo beprasmybė, kūniškumas, vartojamas žodynas), bet man abu rašytojai atrodo absoliučiai skirtingi savo minčių pateikimu. Jau tuomet labiau su Ričardu Gaveliu dėl veikėjų panašumo, situacijų pateikimo norisi ieškoti sąsajų. Apskritai, šįkart tikriausiai per daug visko skaičiau apie šią knygą prieš skaitydama, nes versdama puslapius vis pagalvodavau, kaip skirtingai matau kūrinį, lyginant su kitais. Ypač tais, kurie pabrėžia kažkokius žiaurumus, leksiką, nes viso to, apie ką jie kalbėjo, buvo minimaliai. Arba aš jau pripratusi prie tokių scenų aprašymų.

Nors trumpas tekstas, bet nelengvas, tačiau „Balta drobulė“ irgi nebuvo lengvai praryjama, tad nusiteikus ir parinkus tinkamą metą skaitymui, galima išvengti metimo į šoną (ką tikriausiai padaryčiau, jei imčiau skaityti pavargusi po darbo). Kūrinyje nagrinėjamos kaltės, keršto, laisvės ir prasmės klausimai, pagrindinis veikėjas kenčia nuo praeities traumų, nelaimingos meilės, tad kūrinys pakankamai niūrus, o kai kurios scenos gali priversti ir kilstelti antakius. Bet tos scenos ir yra stiprioji kūrinio dalis, patiko ir tai, kaip sujungtos pradžioje ir pabaigoje vykstančios situacijos. Gaila, kad vidurys kažkur tik pradingo, sunkiau buvo skaitomas, neišlaikė dėmesio tiek, kiek norėjosi.

Pabaigai, pasidžiaugsiu, kad „Izaokas“ buvo perleistas, vėl atkreipė dėmesį į autorių, kurio neretai tik tą vienintelę „Baltą drobulę“ ir težinome. Išmėginti verta, o jau ar patiks – skaitant ir pasimatys.

10.37. Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių karta“

Kai į rankas paėmiau „Vilniaus pokerį“, nesitikėjau, kad ši pažintis su R. Gavelio kūryba man taps tokia reikšminga. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ – jau ketvirtoji perskaityta autoriaus knyga, o lentynoje lūkuriuoja „Vilniaus džiazas“, ji savotiškai ramina, nes žinau, kad užsinorėjusi grįžti prie rašytojo kūrinių, galėsiu tuoj pat tą ir padaryti.

Romaną sudaro septynios susijusios istorijos, kiekvienos centre – po vis naują veikėją –avatarą. Jie trokšta valdžios, valdyti kitus, o to pasiekti bando pačiais įvairiausiais būdais. AIDS sergantis dailininkas Saulius Kepenis trokšta užkrėsti kuo daugiau žmonių. Jo aukomis tampa tiek pažįstami, tiek svetimi, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvių kilmės Čikagos amerikietės Ritos Valkus misija – parvežti iš Kaukazo radioaktyvaus metalo į Vilnių. Moters ypatumas – žmonių skirstymas pagal spalvas. Kunigo Stanislovo pamokslų įdėmiai klausosi tikintieji, tačiau kalbėtojo galvoje – kalbų turiniui visiškai prieštaraujantis, visą jo vidų užpildęs troškimas, kuriam bando atsispirti. Pasakojama ir apie Robertą, kuris pakeičia lytį, tačiau jam vis dar sudėtinga atrasti vidinę laisvę. Taip pat – apie Seimo nare tapusią Gražiną Lašienę, kuri sumano užvaldyti pasaulį, pasitelkdama kompiuterinę sistemą, bei apie R. Gavelio skaitytojams jau žinomą Tomą Kelertą, kuris ir tampa kertiniu šio romano veikėju. Netgi negalėčiau išskirti konkrečios istorijos kaip labiau patikusios, kiekvieną su tokiu pačiu įdomumu skaičiau.

Jau esu anksčiau minėjusi, bet apie R. Gavelio knygas rašyti man sudėtinga. Štai ir ši – patiko labai, bet kaip tiksliai paaiškinti, kuo sužavėjo, nežinau. Gal tam įtakos turi tai, jog dažname kūrinyje emocijas kelia tam tikri siužetiniai vingiai, įvykiai ar situacijos,  į kurias pakliūva veikėjai – tokiais atvejais nėra sunku pagrįsti savo įvertinimą. O „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ (tas pats galioja ir anksčiau skaitytiems rašytojo kūriniams) paliko įspūdį kaip vientisas tekstas. Jis įtraukia į savo itin tirštą, klampią tamsumą, viskas aprašoma taip ryškiai, kad, rodės, ne knygą skaičiau, o viską prieš akis mačiau, užuodžiau, jau nekalbant apie bendrą knygos nuotaiką, kurios neperimti – neįmanoma. Todėl tiek šią, tiek kitas R. Gavelio knygas skaityti ne visada gali būti tinkamas laikas. Ir pati šią pasiėmiau dar prieš mėnesį, bet po kelių perskaitytų lapų atidėjau, nes supratau, kad nesinori apsikrauti emociškai. Savaitgalį atsiverčiau vėl ir jau nebepaleidau – norėjosi kiekvieną puslapį sugerti į save.

Romanas buvo parašytas mano gimimo metais (jei tiksliau – 1993–1994 m.) ir galiu tik pritarti sakantiems, kad knygos turinys – aktualus ir šiomis dienomis. Kalbėdamas apie visuomenės ydas, troškimą valdyti bet kokia kaina, žmonių pastangas suvokti gyvenimo prasmę (ar išmokti gyventi susitaikius su jos nebuvimu) bei surasti savo vietą po saule, rašytojas judina vis dar neprarandančias savo svarbos dažnam žmogui temas. Taip, tai tamsi knyga, daug kūniškumo, kartais kuriami vaizdai net šleikštulį kelia. Tas pats Vilnius, apie kurį jau keletą metų intensyviai vis rašomos knygos, kiek kitoks nei kitų autorių kūriniuose, knygos veikėjai yra priklausomi nuo jo: ir nekenčia, ir niekaip negali iš jo ištrūkti. Nedažnai pavyksta rasti tokį įtaigų tekstą, užkrečiantį savo nuotaika ir sukeliantį stiprias emocijas. Skaitydama niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad taip sėdėčiau ir skaityčiau visus rašytojo kūrinius iš eilės… Be abejo, tuomet tenka stabdyti save, nes suprantu, kad tai per daug sunki emociškai literatūra, kad galėčiau sau leisti tą daryti.

Man labai taiklus pasirodė viename tinklaraštyje rastas šios knygos palyginimas su Šarūno Saukos darbais – išties, įspūdis tiek žiūrint į šio dailininko paveikslus , tiek skaitant R. Gavelio knygą – panašus: nepavyksta atsitraukti, nors turinys – šaltas ir nejaukus. Ir jau ne pirmąsyk perskaičiusi šio rašytojo knygą sunku išsirinkti kitą skaitinį – atrodo, visi bus prastesni ar nukentės dėl vis dar galvoje besisukančių „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ epizodų.

10.35. Marius Povilas Elijas Martynenko „Praeis“

„Praeis“ – tai ne tik knygos, bet ir autoriaus rašomo tinklaraščio pavadinimas. Ir šis pavadinimas man labai patinka dėl jame esančio žodžio įvairialypumo.  „Praeis“ – tai laikinumą rodantis veiksmažodis. Laikinumą, kuris kartais guodžia (kai kalbame apie ištikusius sunkumus, rodos, niekada nesibaigsiančias nemalonias būsenas), o kartais – kaip tik gąsdina (pavyzdžiui, nepastebimai bėgančios savaitės ar mėnesiai, jau nekalbant apie metus). Tokias pat nevienareikšmiškas mintis kelia ir M. P. E. Martynenko kūryba: vienuose tekstuose jis grubus cinikas, o kitur – pernelyg, netgi įtartinai naivus. Praeityje jau dalijausi savo patirtimis skaitant „Be penkių pasaulio pradžia“, o šį pavasarį ne tik džiaugiausi dar viena dailiai išleista knyga (atkreipiantis dėmesį viršelis, viduje autoriaus mintis papildančios nuotraukos, kai kurios – jo paties darytos), bet ir naujais tekstais.

Naujais – gal ne visai tinkamas žodis, nes kai kurie tekstai jau buvo skaityti anksčiau tinklaraštyje, bet tai nė kiek nepaveikė skaitymo proceso, viską perskaičiau iš naujo, lyg pirmą kartą skaitydama. Kaip ir pirmoje knygoje, čia netrūksta situacijų iš realaus gyvenimo, pamąstymų apie aktualijas ar egzistencinius klausimus. Prieš daugiau nei metus susiradau autoriaus tinklaraštį. Jau tuomet skaitydama visus tekstus iš eilės negalėjau atsistebėti, kaip galima taip „išsirengti“ prieš visus. Tokia pat mintis sukosi ir skaitant „Praeis“. Visgi ne kiekvienas drįstų net ir artimiausiems žmonėms taip atvirai išsipasakoti, o čia tekstai skirti visiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties paims šią (ar anksčiau leistą) knygą į rankas. Abejose knygose turinys panašus, tik tiek, kad antrojoje prisideda daugiau vėlesnio gyvenimo aktualijų. Artimojo savižudybė, aktorystės studijos, darbas bare, gyvenimas vienuolyne, narkotikų vartojimas – tai tik kelios knygoje paliečiamos temos. Tiesa, šioje yra ir kur kas mažiau kūniškumo, vulgaraus žodyno, tik nesu tikra, ar jo išties mažiau buvo, ar tiesiog nebekreipiau į jį dėmesio (gal aktualu bus tiems, kurie būtent dėl to prisibijo jo tekstų).

Kai skaičiau „Be penkių pasaulio pradžia“, labiausiai man patiko tie tekstai, kur radau kažką artima sau. Tuomet man ir atrodė, kad ar patiks, ar nepatiks M. P. E. Martynenko kūryba, nemenkai priklauso nuo to, kiek skaitytojas susitapatins su rašančiuoju, kiek bendrumų ras. Ir šiai savo teorijai šįsyk galiu tik pritarti, nes „Praeis“ man pasirodė silpnesnė ir ne tiek įtraukianti – gal todėl, kad ne tiek buvo bendrumo jausmo, kiek jo radau pirmoje knygoje. Žinoma, ir antrojoje yra stiprių tekstų, taiklių minčių. Buvo tokių, kuriuos skaičiau su malonumu ir darsyk atsiversčiau ateity. Bet vis tiek neapleido mintis, kad kažkas nebe taip. Gal norėjosi pamatyti kažkokį pokytį, naujų idėjų, kurių nelabai yra, nes ši knyga – labiau antrosios tęsinys nei atskiras, kažką naujo siūlantis tekstų rinkinys. Bet aš vis tiek tikiuosi, kad ateity M. P. E. Martynenko dar turės ką pasiūlyti literatūrai.

10.34. Aušra Matulaitytė „Prijaukinti vėjai“

Gal juokingai skambės, bet „Prijaukinti vėjai“ mane suviliojo tuo, kad pagrindinės veikėjos Albos amžius panašus į manąjį. Peržvelgusi anotaciją nusiteikiau lengvam romanui ir nutaikiusi progą, kai prireikė būtent kažko šviesaus, atsiverčiau.

Vėjų motyvas pavadinime primena mano mylimą J. Harris „Šokoladas“, kurioje pagrindinei veikėjai vėjas praneša apie būsimus pokyčius. Pokyčiams ryžtasi ir A. Matulaitytės Alba – būdama dvidešimt septynerių, ji meta darbą, išsiskiria su nebemylimu vaikinu ir išskrenda į mažą Kanarų salą Lansarotę. Čia dirbdama padavėja ji stengiasi išmokti mylėti gyvenimą, susipažįsta su įvairiausiais žmonėmis ir, žinoma, vėl pajunta meilę.

Ispanija niekada nebuvo mano norimų aplankyti šalių topuose (žinoma, tikrai neatsisakyčiau, bet esu kiek kitokio klimato mėgėja), tačiau skaitant šią knygą neįmanoma neužsinorėti čia ir dabar nuvykti į Lansarotę. Aprašomas lengvumas, laisvumas neapsakomai viliojo, tekstas „skanus“ ir vaizdingas. Perskaičius keletą interviu su pačia autore, kuriuose ji kalba apie savo meilę Ispanijai bei užsimena, kad ir pati, lygiai kaip ir Alba, dirbo padavėja Lansarotėje, suvoki, kodėl jos tekstas yra pilnas tokio polėkio, meilės ir įkvepiančių aprašymų bei apibūdinimų, susijusių su salos gamta, žmonėmis, matoma aplinkinių kasdienybe.

Knygos puslapius, kaip ir buvo galima tikėtis, verčiau greitai. Nuo pirmųjų sakinių supratau, kad jos turinys – būtent toks, kokio man norėjosi. Šviesus, nuspėjamas siužetas, kuriame, rodos, nieko ypatingo, tik kasdienybė, pripildyta sunkaus fizinio darbo (nors tas sunkumas neretai paskęsdavo salos ir jos sukeliamų jausmų aprašymuose), lengvų, kai kada – šmaikščių dialogų, šiokių tokių dramų, prie kurių priėjus imdavau suprasti, kad visai rūpi man Alba ir kaip jai toliau seksis (o tai jau požymis, kad knyga nepaliko manęs abejingos). Patiko ir tai, kad meilės istorija turėjo pagrindą (t. y. buvo pokalbiai, gilesnis pažinimas, ko neretai pritrūksta romantiniuose kūriniuose, ypač filmuose), pabaiga irgi maloniai nustebino, sakyčiau, kad itin tinkamai pasirinktas būdas užbaigti Albos istoriją.

Romane daug kalbama apie meilę gyvenimui, laimės, meilės sąvokas, drąsą keisti tai, kas nepatinka. To yra ir dialoguose ir monologuose, todėl mėgstantys įkvepiančias mintis turėtų pasiruošti užrašų knygutę, pieštuką ar kitas citatoms žymėtis naudojamas priemones, nes tikrai bus ką veikti. Visgi man pačiai tos išdailintos mintys kartais skambėjo dirbtinokai, ypač dialoguose, kai vystantis elementariam pokalbiui būdavo įterpiama kokia graži mintis apie gyvenimą ar meilę. Skaitydama niekaip negalėjau įsivaizduoti tokiais sakiniais kalbančio žmogaus. Bet gal ne su tokiais žmonėmis bendrauju?..  Na, ir pripažinsiu, kad apskritai aš nesu mėgėja, kai taip tiesmukai kalbama apie visiems žinomas, bet pakartoti karts nuo karto privalomas tiesas, susijusias su gyvenimu, tad skaitydama tas knygos dalis, kur tam buvo skiriama dėmesio, truputį varčiau akis. Bet iš tikrųjų ne tiek ir daug, nes, kaip minėjau, knyga labai laiku pakliuvo, kai norėjosi tiesiog malonios, neapsunkinančios istorijos. O tokiais atvejais tas visas nepatinkančias dalis galima ir greitai prabėgti akimis.

Užbaigiau knygą per šv. Velykas, taigi praėjo daugiau nei mėnuo nuo perskaitymo. Ir vis dar pamačiusi šią knygą, prisimenu tą romane aprašytą lengvumo būseną, kurią patyrė pagrindinė veikėja, vos atkeliavusi į salą. Taip ir norisi svajoti apie kokią nors išvyką ar atostogas, per kurias nors kiek pavyktų išvalyti galvą nuo užsibuvusių minčių ir būti tik toje dabarties akimirkoje. Tad knyga įkvepia. Ne tomis mintimis, apie kurias kalbėjau ankstesnėje pastraipoje, o salos aprašymais ir veikėjos vidine laisve.

10.32. Marius Repšys „Heraklis Nr. 4“

„Heraklis Nr. 4“ mano rankose atsidūrė visiškai atsitiktinai, kadangi neturėjau šios knygos nei planuose, nei svajonėse. Tačiau gražiai man apie ją pakalbėjo, ir nutariau, kodėl ne, ypač kai nevengiu literatūros ar kino, kuriame nagrinėjamos psichikos ligos ir sutrikimai, M. Repšio knygos atveju – maniakinė depresija (kai manijos epizodą keičia depresija, vėliau vėl pereinama prie manijos, ir taip epizodai mainosi).

Knyga pristatoma kaip biografinis romanas, taigi teigiama, kad ne viskas, kas pateikta istorijoje, yra tikra. Pagrindinis veikėjas, M. Repšio prototipas, Heraklis nuo vaikystės gyveno su mama ir patėviu, save išbandė įvairiose sporto šakose, ten jam neretai sekėsi kur kas geriau nei mokykloje, po to studijavo kūno kultūrą, o galop perėjo studijuoti aktorystės, mokėsi groti, žaisti šachmatais, na, o dabar jis – jau nemažai kam gerai žinomas aktorius, turintis ne vieną nacionalinį kino bei teatro apdovanojimą. Tačiau šalia istorijos pripažinimo link aktorius pasakoja ir apie tai, kaip ilgą laiką gyveno su liga, kurią atpažino toli gražu ne iš karto.

Pasakodamas savo gyvenimo istoriją veikėjas nagrinėja, kada jau galėjo pastebėti vieną ar kitą ligos požymį, kas būtų pagreitinę kovos su liga pradžią. Ryškiausiai pateikiami manijos epizodai: nenuilstantis, vos kelias valandas miegantis, perfekcionizmo visuomet siekiantis, vis naujų veiklų besiimantis, energijos sportui, darbui, laisvalaikio veikloms nežinia iš kur beimantis veikėjas kurį laiką nė negalvojo, kad su tuo kažkas negerai. Juk veiklūs žmonės yra gerbiami, jie gali daug pasiekti, sulaukia palankaus aplinkinių dėmesio, o tikroji realybė ne visada pastebima ir tinkamai įvertinama tiek paties tų veiklų atlikėjo, tiek aplinkinių. Kalbant apie depresijos epizodus, šių man pritrūko, jie gan vangiai ir trumpai būdavo paminėti, apsiribojant vos keliomis mintimis, susijusiomis su nukritusia saviverte ar noru mirti. Trūko lygiavertiškumo, panašaus dėmesio kiekio skyrimo tiek vienam, tiek kitam epizodui. Nors galiu teigti, kad perskaičius knygą galima susidaryti vaizdą, kokie ligos simptomai, kaip atrodo sergančio žmogaus kasdienybė, kaip ją būtų galima atpažinti.

Bet bendrai man buvo per sausa, neišraiškingas rašymo stilius, tad skaičiau lėčiau nei tikėjausi. Nors įvertinčiau teigiamai, kad pagrindinis veikėjas verkšleno menkai, nebuvo bandoma sukelti gailesčio ar užuojautos, bet bendrai emocijos ir pritrūko. Daug veiksmo (suprantu, kad tai yra neatsiejama manijos dalis), bet mažai minčių, svarstymų. Kai kada informacija buvo pateikiama visiškai sukramtyta. Pavyzdžiui, aprašant epizodą, kaip aštuonmetis bandė žudytis, po scenos aprašymo pridedama: bet tai štai, aštuonerių metų jau galvojau apie mirtį, tad jau tada kažkas nebebuvo gerai (perfrazuota, bet mintis ta pati). O norėjosi, kad aprašęs tą dieną autorius (ar bendraautorė) ir paliktų skaitytojams patiems suvokti, kas ten buvo, ir kokias emocijas bei mintis turėjo sukelti ta scena. Tiesa, nereikia pamiršti, kad pasakojama ne tik apie ligą, bet ir įvairias patirtis, bandant užsiimti įvairiomis sporto šakomis, nuotykiai spektakliuose ir filmavimuose, studijuojant. Todėl kažkam, tikiu, bus įdomių faktų, kai kurios situacijos ir prajuokinti gali.

Nors nemažai galima sužinoti apie M. Repšio gyvenimą, teatro scenos ir filmavimo aikštelės užkulisius, ši knyga skirta ne vien aktoriaus gerbėjams, galima ją skaityti ir tiesiog kaip tekstą apie žmogaus, sergančio maniakine depresija, patirtis. Kaip minėjau, paliko gerą įspūdį manijos epizodų pateikimas, gaila, kad depresijai buvo skirta mažokai vietos. Jei dar ne toks į išorę orientuotas pasakojimas būtų, tai iš viso neblogai galima būtų vertinti. Bet kuriuo atveju, tokių pasakojimų reikia.

10.22. Virginija Kulvinskaitė „kai aš buvau malalietka“

Šią knygą pasiėmiau grynai iš smalsumo, kurį sukėlė ganėtinai nemaža reklama, nes atrodė, kad viršelis, pavadinimas bei citatos iš kūrinio šmėžuodavo vos ne kasdien socialiniuose tinkluose. O paskutiniu metu pasipylė ir kitų skaitytojų apžvalgos, tad net ir atidėti norėjosi skaitymą kitam laikui, bet pažiūrėjau, kad ir kita, kurią planuoju skaityti, ganėtinai matoma apžvalgininkų rankose, na, ir nieko čia nepadarysi.

Pagrindinė veikėja Virga (kurią nori nenori tapatini su pačia autore, nors nugarėlėje teigiama, kad ne visos aprašytos istorijos nutiko autorei) pasakoja apie savo paauglystę, o vėliau ir doktorantūros metus. Knyga pristatymuose akcentuojama, kad joje iš moters pozicijos aprašytas laukinis dešimtasis dešimtmetis, kur netrūksta naktinėjimų pirmuosiuose Vilniaus klubuose, narkotikų, alkoholio.

Neslėpsiu, kad dėl visos reklamos buvau gan skeptiškai nusiteikusi, tad net ir nustebau, kad pradžia iš karto įtraukė. Jau teko skaityti, kad kai kuriems ši knyga sukėlė nostalgiją, ir visai nesistebiu kodėl, nes pasakojimas gyvas, minimos konkrečios Vilniaus vietos, gatvės, kultūriniai renginiai ar grupės, net ir pačios kiemo taisyklės ar draugų pasirinkimai kelia susidomėjimą. Nors daugeliu atžvilgiu nebuvau panaši į Virgą paauglystėje, o ir Vilniuje apsigyvenau tik po mokyklos baigimo, bet kaip ir kitais atvejais, tai visai netrukdo įsijausti, pažinti veikėją ir su susidomėjimu stebėti jos pasirinkimus ir nuotykius. Tiesa, jau kurį laiką iš knygų pasižymiu ne kokias nors visiems žinomas tiesas, kurios užrašytos gražiai ir įdomiai, bet tuos sakinius ar pastraipas, kur randu kažką artimo sau. Tad nors ir minėjau, kad šiaip jau bendrumų iš pažiūros su veikėja nelabai turim, bet visgi buvo puslapis, kurį skaičiau ir galvojau, kad ir vėl pavyko rašytojui aprašyti tai, kam pati tinkamų žodžių nerasdavau. Galiu pritarti ir tiems skaičiusiems, kuriems vienas iš privalumų buvo tai, kad pasakojime nėra kažkokių dramų, ilgalaikių verkšlenimų, savęs kaltinimų, nors romano eigoje veikėja ganėtinai svarbių sprendimų padarė.

Gaila, kad po kiek laiko tarsi kažkas įvyko ir visas įdomumas priblėso. Gal kad per greitai užsibaigė paauglystės pasakojimai, bakalauro ir magistro visai nerasta, iš karto peršokta į doktorantūrą. Tiesa, ši dalis irgi gan įdomi su visais konferencijų aprašymais ir patirtimis, bet vis vien jau buvo nebe tas. Atsirado ir daugiau mėtymosi, maišymasis tarp skirtingų gyvenimo laikotarpių antroje knygos pusėje neatrodė kaip privalumas, kai kada net ir erzino. Kiek skaičiau kitų atsiliepimus, tai ne tik mane sutrikdė tai, kad apie veikėjos skyrybas su vyru sužinojau anksčiau nei kad ji apskritai buvo susituokusi. Gal koją kišo ir tai, kad viskas prasidėjo nuo -niolikos, o užsibaigė visais 35-eriais metais. Per paskutinius 40 puslapių itin sunkiai jau yriausi, skaičiavau, kada čia jau toji pabaiga.

Bet šiaip jau buvo kur kas geriau nei tikėjausi.