Knyga susidomėjau perskaičiusi straipsnį, pristatantį autorę ir jos knygą. Juokingai skambės, bet esminė priežastis, kodėl sudomino – tai, kad I. Dumbrytė kilusi iš Panevėžio. Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad anotacijai buvau abejinga – groteskas, nusivylusio darbo pasiūla (ir savo gebėjimais), ką tik studijas baigusio humanitaro bandymas įsidarbinti virtuvėje kėlė smalsumą.
Mąsčiau, ką panašaus esu skaičiusi. Dabar į galvą man ateina nebent G. Beresnevičiaus „Paruzija“, kurioje lygiai taip pat buvo ir grotesko, ir fantastinių vaizdų, persipinančių su realybe, ir specifinio humoro, ir chaoso. Būtent chaosas ir vis įterpiamos nerealistiškos situacijos buvo tai, kas man nepatiko tiek vienoje, tiek kitoje knygoje, vargino. Pasitaikydavo, kad net per pietus paėmusi knygą ir nusprendusi keletą skyrių paskaityti, jau po kelių lapų suvokdavau snaudžianti. Nors siužetas – anaiptol ne toks, kokį norėtų perkelti į sapnus.
„Šaltienos bistro“ didžioji dalis veiksmo vyksta bistro virtuvėje, kur kiekvienas atsakingas už konkretų darbą, kur yra visa galybė nerašytų taisyklių, o naujokai nepastebi, kaip supanašėja su senbuviais. Nors atmosfera tamsi, tragikomiška ir daug visokių kraujuotų reikalų, nepasakyčiau, kad buvo šlykštu ar nemalonu skaityti (nors kai kam dalis skyrių tikriausiai sukels ne pačias geriausias emocijas). Skaitydama galvojau, kad autorė, kuri pati ragavusi darbo virtuvėje duonos, o dabar dirba ofise, galėtų parašyti antrą dalį, kurioje veiksmas vyktų korporacijoje (nebūtinai su tais pačiais veikėjais). Ir tikrai skaityčiau. Nors tikriausiai net jei rašytų apie visai ką kitą, irgi skaityčiau. Smalsu, kokia būtų kita autorės knyga.
Visgi knyga ne tik migdė, kaip jau anksčiau rašiau. Buvo skyrių, kuriuos skaitant buvo įdomu, o humoras išties prajuokindavo, negana to – kai kurie veikėjo savijautos apibūdinimai buvo tokie taiklūs, kad negaliu nepagirti autorės gebėjimo valdyti žodį. Spalvinga kūrinio kalba irgi traukė dėmesį, I. Dumbrytė nevengė įdomesnių žodžių, kurie nebe taip plačiai vartojami jaunesnės kartos (ar bent ne mano aplinkoje). Savita, išsiskirianti iš to, ką paprastai skaitau, kas nebūtinai yra blogai. Tačiau lygiai kaip jau minėtos „Paruzijos“ atveju, galiu tik plėšytis tarp to, kad, viena vertus, buvo, kas man labai patiko, kita vertus, kai kurie siužetiniai vingiai ir chaotiškumas nebuvo mano skonio ir tai trukdė įsitraukti į knygą.
Mano knygų pasaulis 