13.27. Gintarė Jankauskienė, Justina Mikeliūnaitė, Julius Neverauskas, Neringa Rogalskytė „Kaip atpažinti ir įveikti valgymo sutrikimus“


Perskaičiau jau senokai, tik vis neprisiruošdavau bent keleto žodžių parašyti. Nedidelės apimties knyga talpina penkis atvejus – žmonių pasakojimus apie kokį nors valgymo sutrikimą (anoreksiją, bulimiją, emocinį valgymą, priepuolinio persivalgymo sutrikimą, ortoreksiją (liguistą požiūrį į sveiką mitybą). Kiekviena istorija yra aptariama specialistų, išskiriami sutrikimo požymiai, rašoma, kaip atpažinti ir ko imtis, kad žmogus išsivaduotų iš sutrikimo.

Knyga – vertinga prevencinė priemonė. Net jei atrodo, kad neturite problemų su maistu, kai kurie patarimai skatina pagalvoti apie savo įpročius. Pavyzdžiui, primenama, kad naudingiausia valgyti susitelkus į maistą, o ne į telefoną, kompiuterio ar televizoriaus ekraną, taip pat – neskubant. Tokiu būdu maistas įsisavinamas visais turimais pojūčiais, pajaučiamas sotumo jausmas. Kaip ir savaime suprantama, tik kiek žmonių taip elgiasi? Taip pat, liūdnokai skambėjo situacijos, kuriose tėvai ar kiti artimieji ignoruodavo arba nepastebėdavo jau rimtai įsibėgėjusį valgymo sutrikimą turinčio šeimos nario elgesio bei išvaizdos pokyčių. Apskritai, viskas gali tapti labai komplikuota, kai vieną valgymo sutrikimą keičia kitas, o šalia to neretai nustatoma ir depresija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, jau nekalbant apie fiziologines sveikatos problemas, kurios yra valgymo sutrikimų pasekmė. Tad įdomu ir naudinga gali būti ir tiems, kurie visai nieko nežino apie šiuos sutrikimus, ir norintiems įgyti bendrųjų žinių, ir tiems, kuriems neramu dėl savęs ar kito. Visgi tie, kurie jau turi kažkokį žinių ar patirties bagažą, vargu, ar ras kažką naujo, nes gilių kapstymų čia nebus.

Man, kaip grožinės literatūros mėgėjai, pritrūko asmeniškumo istorijose. Pasakojimai parinkti puikiai, juose galima pastebėti išties skirtingus atvejus, įvykių centre – įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Kaip suprantu, istorijos – realios, tačiau perėjus per knygos autorių filtrą ir redagavimą, pasakojimuose neliko autentiškumo, būtent to konkretaus žmogaus balso. Visų pasakotojų kalbėjimo stilius – identiškas, niekaip neatsikračiau dirbtinumo pojūčio, o tai trukdė įsijausti į tų žmonių istorijas, pajausti, kad nėra jos šiaip sugalvotos ir užrašytos, kad tiktų į temą, o išties išklausytos / gautos iš realių asmenų.

Susipažinimui – puiki knyga, o kas giliau nori pasidomėti vienu ar kitu sutrikimu, leidinio pabaigoje yra rekomenduojamos literatūros bei video sąrašas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.