2.65. Ruta Sepetys ,,Tarp pilkų debesų”


Knyga, kuriai galbūt nebūtų taip greitai atėjusi eilė, jei ne paskutiniu metu pasipylę geri atsiliepimai.

1941-aisiais visai nelauktai vieną naktį į penkiolikametės Linos šeimos namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Linai, broliui ir motinai tenka narsiai grumtis už gyvenimą. Mergina prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie – dar gyvi.

Kažkaip net nesinori pradėti nuo paprasčiausio ,,knyga patiko“. Nors taip, ji man patiko, ir netgi labai. Puslapius verčiau kaip niekada greitai ir taip nesinorėjo, likus nepilnam šimtui, jos padėti į šalį (bet turėjau). Užtat, kai tik galėjau, vėl prisėdau prie jos, nes žinojau, kad pabaigą noriu sužinoti tą minutę, negalėjau paprasčiausiai jos atidėti kitai dienai ar vėlesniam paros metui.

Knyga apie praeitį, skaudžią ir nepaliekančią abejingų. Visi sunkumai, kilę ne tik Linai, bet ir visiems ištremtiesiems, aprašomi realistiškai, be pagražinimų- būtent tai mane ir papirko. Nemėgstu, kai viskas slepiama po kažkokia įmantria kalba ar, kaip rašė Balys Sruoga ,,Dievų mišką”, po ironijos kauke.

Meilė, tik meilė artimiesiems ir gyvenimui (kad ir koks tuo metu jis žiaurus) priverčia kiekviena keltis ir dirbti dėl trijų šimtų gramų duonos gabaliuko per dieną. O jūs pabandykit taip pagyventi. Žinoma, jei tik sėdėsit namuose ir nieko neveiksite, silpnumą pajusite ne taip greitai. Bet tik pabandykite po darbo dienos (nevalgius nei pusryčių, nei pietų) vakarienei suvalgyti tik mažutį gabalėlį duonos ir atsigerti vandens. Įdomu, ar ištvertumėt nors keletą dienų. O tie žmonės tai kentė ne dieną ir ne savaitę, o metų metus, tikėdamiesi, kad vieną dieną jiems pasiseks ir jie grįš. Bet neaišku, ar jie beturės kur grįžti.

Ruta Sepetys

Puiki knyga. Gal ir ne aukšto lygio šedevras, bet nemanau, kad paliktų žmogų visiškai abejingą. Ypač tokį, kuris apie mūsų tautos (ir kaimyninių šalių) praeitį nieko negirdėjęs. Tad nenuostabu, kad knyga tapo tokia populiari JAV.

Negalima nesižavėti pagrindine veikėja Lina- jos troškimas išgyventi pernelyg didelis, kad pasiduotų. Jai net mintis neatėjo, kad galima būtų pasiduoti. Jos broliukas- taip pat žavus. Jis, kaip ir visi tremtin patekę vaikai, turėjo per daug greitai suaugti, jis neteko vaikystės, bet nė kiek nesiskundė net tada, kai blusos graužė jį gyvą… Net ir kalba atrodo tokia nevaikiška. Gaila buvo man jų. Ir ne tik jų, bet ir visuomet burbuliuojančio plikio, žaviosios mokytojos, mergytės, kurios lėlytė buvo nušauta ir daugelio kitų… Net ir tas šviesiaplaukis NKVD karininkas kėlė labiau gailestį nei pyktį.

Na, o jei trumpai, tai tiesiog rekomenduoju patiems paskaityti.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s