11.78. Grigorij Čchartišvili „Rašytojas ir savižudybė“


„Rašytojas ir savižudybė“ buvo labiausiai laukta šių metų pirmos pusės knyga, kurią nieko nelaukusi įsigijau, vos sulaukusi jos pasirodymo knygynuose. Tiesą sakant, ne itin daug žinojau apie turinį ar jo kokybę, nes masino vien tai, kad visa knyga skirta savižudybės temai. Pavadinime ir anotacijoje esantis pažadas koncentruotis į nusižudžiusius rašytojus irgi intrigavo. Visgi į klausimą, ar lūkesčiai buvo pateisinti, vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti.

Pirmoji knygos dalis mane labiausiai sudomino. Joje kalbama apie tai, kaip savižudybė buvo vertinama įvairiais istoriniais laikotarpiais, kaip keitėsi įvairių religijos atstovų požiūris, kaip šia tema pasisakė filosofai, kokius geografinius ypatumus galima įžvelgti. Buvo įdomu skaityti apie tai, kaip bėgant šimtmečiams keitėsi požiūris į savižudybę. Autorius pasakoja šiais laikais, rodos, nesuvokiamas istorijas apie tai, kokius drastiškus būdus valdžia rinkdavosi, kad parodytų, kaip smerkia tokį mirties būdą, kiek pateisinimų surasdavo, kodėl vienų žmonių savižudybė būdavo pateisinama, o kitų ne. Įdomūs ir kultūriniai skirtumai, tam tikroms pasaulio vietoms būdingi papročiai (pavyzdžiui, Indijoje egzistavo paprotys žmonai susideginti kartu su mirusio vyro lavonu, taip pat – charakiris – Japonijos samurajų ritualinė savižudybė, kurią įvykdė ir man žinomas rašytojas Yukio Mishima). Skaitant norėjosi ir kam nors papasakoti kai kuriuos skyrius, ir padiskutuoti, nes tekstas išties turtingas faktais, istorijomis, netrūksta įdomių įžvalgų ir pamąstymų.

Antroje dalyje autorius pateikia sąrašą priežasčių, kodėl žmonės nusprendžia nusižudyti. Pavyzdžiais iš tikro gyvenimo grindžiamos pačios įvairiausios priežastys – nuo nelaimingos meilės, jaunystės impulsyvumo iki ligų ar tiesiog besikeičiančios politinės situacijos, psichologinių traumų. Nors nevengiama ir humoro, tačiau autorius sugeba išlaviruoti ir parodyti abi puses – tiek supratimą, kodėl vienas ar kitas žmogus gali pasirinkti tokią išeitį, tiek klaidas, kurias, deja, bet ištaisyti dažnai būna per vėlu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie jaunų žmonių savižudybes, kurios paplitusios Japonijoje ir šalia jos esančiose šalyse, autorius mini, kad dažnas paauglys, bandantis nusižudyti, iki galo nesuvokia, jog mirtis yra galutinė, t.y. kad mėgstama fantazuoti, kaip nusižudęs stebės kitų, sužinojusių apie jo mirtį reakciją, įsivaizduos, kas bus šnekama laidotuvių metu, tačiau taip ir neįsivardina, kad viską pamatęs jis taip ir nebeatsikels (atmetant visokias pomirtinio gyvenimo teorijas). Norisi pridurti, kad nebūtinai tik jaunuoliams tai būdinga, nes kaip ir knygos autorius mini, kaip ir dauguma psichikos specialistų teigia, savižudybė neretai pasirenkama, nerandant kitos išeities/sprendimo iš susidariusios situacijos, bet ne dėl to, kad norima mirti be galimybės sugrįžti į pasaulį. Paminėjau tik keletą pavyzdžių, tačiau man tikriausiai visai svarbu atrodė, kad autorius stengėsi visko nekreipti tik į vieną pusę, t.y. arba tik smerkti, arba palaikyti. Tiesa, pasitaikė pastraipų, kurios vertė suabejoti jo pažiūromis kai kuriais klausimais, tačiau prie jų apsistoti ilgiau nenorėjau, pakako užfiksuoti ir tiek.

Nors teorija tinkama visiems žmonėms, bet dėl pasirinktos rašytojų tematikos, pavyzdžiai imami būtent iš šios profesijos atstovų gyvenimo. Apie tai, kad vienos profesijos išskyrimas – kiek per stiprus pareiškimas, o prie kai kurių pavyzdžių vietoj rašytojo pavardės įdėjus niekam nežinomo žmogaus, vargu, ar kas keistųsi, galima būtų diskutuoti iki nukritimo, bet tai dažniausiai netrukdė, juolab, kad ir pavadinimas jau nurodė, apie ką bus knyga. Visa problema, kad tų rašytojų yra begalė ir didžioji dalis pavardžių – visiškai nieko man (ir tikiu, kad ne tik man) nesakančios. Kai skaičiau vieną tekstą apie F. Dostojevskio knygų veikėjus, galvojau, taip ir nepasieksiu pabaigos per visus nežinomus personažų vardus, nes esu skaičiusi vienintelę „Nusikaltimas ir bausmė“, tad kitų veikėjų likimo paminėjimai mane paliko visiškai abejingą. Kai buvo vardijama, kad štai šitas rašytojas mirė dėl to, anas žudėsi dėl to, ypač kai tai buvo aprašoma nesiplečiant, nesigilinant į jų gyvenimus, o tik sausais faktais pateikiant, irgi buvo baisiai nuobodu tais atvejais, kai pavardės buvo visiškai nežinomos. Antroje dalyje vietomis jautėsi, kad, norėdamas paminėti krūvą įvairiausių rašytojų, autorius nebesusitvarkė su informacijos kiekiu, nebeliko to sklandaus ir neatsitraukti skatinančio teksto, kuris buvo pirmoje knygos dalyje. Ir vis dėlto įdomu buvo sutikti pažįstamus rašytojus, suprasti užuominas į jų kūrinius (gaila tiktai, kad knygos vertėjas S. Plath „Stiklo gaubtą“ išvertė kaip „Kolbą“), sužinoti naujų detalių apie juos. Tai jau minėti S. Plath bei Y. Mishima (Mishimos esu skaičiusi du romanus – abu aptarti tinklaraštyje), taip pat R. Gary, E. Hemingway ir kt. Arba skaityti istorijas tų, kuriems buvo skirta daugiau nei trys sakiniai.

Trečioji knygos dalis – 370 trumpų nusižudžiusių rašytojų biografijų. Prisipažinsiu, kad rudenį atsivertusi knygą pradėjau būtent nuo šio skyriaus. Pagal abėcėlę išvardintus autorius skaičiau po truputį. Pradžioje tarsi visai įdomu buvo, po to ėmė kartotis ir varginti. Dabar, kai perskaičiau visą likusį tekstą, imu abejoti, ar tuo atveju, jei būčiau atsivertusi sąrašą pabaigoje, iki galo būčiau jį įveikusi. Suprantu, kad skaitant biografines santraukas galima mėginti pastebėti panašumus, išskirti tam tikrus ypatumus, bet apie visa tai autorius šneka savo tekste, nemaža dalis tų autorių ir jų likimų yra minima jame, tad kam vėl iš naujo viską kartoti, nesu tikra. Dar, kadangi esu truputį skeptikė, įtariai žiūrėjau į kai kurių rašytojų savižudybes, t.y. kai kurios kėlė abejonę, ar tikrai buvo nusižudyta tyčia, ar tai buvo tik atsitiktinumas (pavyzdžiui, narkotikų perdozavimas, kai buvo žinoma, kad tas rašytojas ilgą laiką buvo nuo jų priklausomas), na, ir jau minėta abejonė, ar dėl kiekybės nenuvertėjo kokybė.

Netikėtai ilgas įrašas, tad gal ir man pačiai reiktų kelti klausimą dėl kiekybės-kokybės. O jei rimtai, apie knygą galėčiau dar daugiau papasakoti, bet ilgų tekstų nebelabai kas skaito. O knyga tiems, kuriuos domina savižudybės tema, nes neskaitant visokių nukrypimų ir rašytojų pavardžių kiekio, naudingos ar/ir įdomios informacijos išties nemažai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.