Pirmus du šių metų mėnesius nesyk minėjau lėtesnį skaitymą, o štai šiandien stengiausi kiek pagreitintai skaityti, gal todėl dalis malonumo ir nusimušė. Skuba atsirado iš suvokimo, kad jei per šiandien neperskaitysiu, tai kitąsyk paimsiu knygą negreitai ir teks vėl iš naujo skaityti.
Mėgstu U. Radzevičiūtę, vėl galėsiu sakyti, kad tik „Kraujas mėlynas“ liko neskaitytas. Tiesa, šįkart vietomis buvo sunkoka, o ir humoras kažkur praslydo pro šoną, vos keliose vietose šyptelėjau. Bet suprantu, kad galimai jau minėtas skubėjimas ir galvos užimtumas, nesąmoningai planuojant kitas savaitgalio numatytas veiklas, neleido visko patirti ir pajausti, nes pati stilistika – puikiai atpažįstama iš ankstesnių rašytojos knygų.
Labiausiai prijaučiau triukšmo nekentimo daliai. Visokie kaimynų skleidžiami garsai (remontai, garsesni pasikalbėjimai ar šiaip neaiškūs beldimai ir kitokio tipo triukšmas) nesyk jau vedė iš proto ir kėlė mintis, kaip būtų faina apsigyventi ten, kur galėčiau viso to išvengti. Tad ir čia, kiekvienąsyk veikėjai susiduriant su vis naujo pobūdžio triukšmu, nuo kurio neapsaugo net vietos, kurioje ji būna, pokytis, galėjau ją užjausti ir pasijuokti, kad ir kaip realybėje nejuokinga būna. Na ir žinoma bandymai rašyti, vis žadėjimas sau, kad dabar jau tikrai niekam nebeleis trukdyti proceso. Kad ir kūrybinis rašymas man nepažįstamas, bet kitokių rašymų ir skaitymų pastaraisiais mėnesiais pas mane pilna. Ir vis trukdo tai tas, tai anas.
O labiausiai prailgo pabaiga. Dalis apie kilmės paieškas jau visai nekėlė emocijų, abejinga likau viskam.
Mano knygų pasaulis 