Man atrodo, visada tikėjau, kad realybė yra baisiausia. Nes ilgą laiką mėgau siaubo filmus, šiurpias rašytines istorijas, be jokių krūpčiojimų ir košmarų žiūrėdavau/skaitydavau (po to „nutiko gyvenimas“ ir sujautrėjau net ir fikciją stebėdama), kai tuo tarpu realybėje matomo smurto (nesvarbu, psichologinio ar fizinio) be emocijų stebėti nesigaudavo. Jei kitas verkdavo, tai ir pati jausdavau, kaip ašaros byra. Na, ir šis gebėjimas atskirti tikra nuo netikra man vaikystėje leido neriboti savęs, renkantis literatūrą – ar tai būtų pasakos, ar vyresnei auditorijai skirtos knygos.
„Žmogus, kuris nežinojo,kas yra baimė“ – tai šiurpių lietuvių pasakų ir sakmių rinkinys. Kelios dešimtys pasakojimų surinkti iš įvairiose vietovėse gyvenusių žmonių (knygos gale yra surašyta, iš ko gauta kiekviena pasaka ar sakmė). Kūriniai trumpi, puošti M. Jonučio kurtomis iliustracijomis. Šriftas, raižiniai, tekstų šriftas ir turinys – lyg iš senųjų pasakų knygų, tad visuma traukianti, o jei rimčiau užsiimčiau namų bibliotekos rinkimu, šis leidinys būtinai atsirastų mano namuose.
Šiurpu – šis žodis ne veltui minimas. Kiek veikėjų miršta, yra nužudomi suvalgant, nukertant galvas ar kaip nors kitaip – sunku ir suskaičiuoti. Aišku, kaip ir būna pasakose, kai kurie veikėjai pasirodo visai protingi ir randa, kaip pasprukti nuo velnio, vilktakio ar raganos. Man labai patiko, kad paliktas tarmiškumas (kaip rašo gale, kai kur visgi sulietuvinta, pakeisti kai kurie žodžiai), nes iš karto sukilo nostalgija, prisimindavau tuos žmones, iš kurių lūpų perskaityti žodžiai yra skambėję. Tarmės neabejotinai suteikia pasakojimams autentiškumo, rodos, visai kitaip skaitytųsi, jei būtų parašyta bendrine, taisyklinga kalba. Pačiose pasakose yra visko, ko galima tikėtis – moralas, mitinės būtybės, net ir „ilgai ir laimingai gyveno“ ar vestuvėmis pasibaigiančią pasaką įmanoma surasti. Nors kai kurios pasakos ir sakmės panašios, bet rinktinė išlaikė susidomėjimą iki pabaigos. Nepasibaisėjau, labiau smalsumą kėlė, kiek fantazijos žmonės turėjo, kurdami tokias istorijas. Dabar galvoju, kad kai vaikystėje baba prieš miegą pasakodavo pasaką (pamenu, pasaka apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, buvo mylimiausia). Nors neprisimenu, kiek baisybių pasakodavo, o kiek švelnesnės versijos būdavo pateikiamos, bet nebuvo nė karto, kad galvočiau, jog ta pasaka kažkokia per baisi – priimdavau visus siužetinius vingius kaip savaime suprantamus, be kurių ta pasaka paprasčiausiai neegzistuotų.
Išskirtinė rinktinė, džiaugiuosi ją radusi bibliotekoje nepaimtą.
Mano knygų pasaulis 