11.42. Tara Westover „Apšviestoji“

Nors „Apšviestoji“ lietuviškai pasirodė prieš porą metų, jos populiarumas neblėsta iki šiol. Mano namuose ji atsidūrė prieš metus, o kelis pastaruosius mėnesius vis pačiupinėdavau ją, rimčiau pradėjau skaityti šį mėnesį, kai nebežinodama kurią knygą rinktis, nes visos tuoj pat numetamos į šalį, pagalvojau, kad Taros istorija turėtų būti ta, kurią tikrai skaitysiu iki galo.

„Apšviestoji“ – tai Taros gyvenimo prisiminimai. Ji užaugo Aidaho valstijoje, mormonų šeimoje. Tėvai buvo tiesiog apsėsti tikėjimo tiesų, tačiau tai, kas vyko šeimoje, nurašyti vien tik išpažįstamai religijai, mano manymu, būtų sudėtinga. Taros mama – žolininkė ir pribuvėja, tėvas – metalo laužo surinkėjas. Atsiribojusi nuo visuomenės, priklausanti nuo tėvo tiesų apie artėjančią pasaulio pabaigą, nepatikimus pareigūnus, medicinos atstovus, šeima gyveno atsiskyrusi, vaikai nebuvo leidžiami į mokyklą (dalis jų ilgą laiką net neturėjo gimimo liudijimo), sužalojimus gydė vaistažolėmis, prisidėjo prie tėvo idėjos apsirūpinti viskuo, kas pagelbėtų jiems išlikti, atėjus didžiajai dienai. Tačiau vieną dieną Tara suvokia, kad nori studijuoti, savarankiškai pasimokiusi ji įstoja į Birgamo Jango universitetą, o vėliau patenka ir į Kembridžą bei Harvardą.

Nenuostabu, kodėl šie memuarai tapo tokie populiarūs. Pirmiausia, yra Tara, kuri pasipriešina savo lemčiai eiti motinos pėdomis ir pasuka mokslų keliu – motyvacijos, kad viskas įmanoma, rodos, per akis. Antra priežastis – įspūdinga šeimos istorija. Daug tamsumo, sunkiai įtikinamų situacijų (daugybė nelaimingų atsitikimų, pasibaigusių lūžiais, nudegimais, galvos traumomis – beveik visais atvejais viskas užgijo be gydytojų pagalbos), psichologinis ir emocinis brolio smurtas, visos šeimos priklausomybė nuo tėvo psichikos ligos (galimai bipolinis sindromas), kuri buvo nenustatyta ir, be abejo, niekaip negydoma. Pateikiamos įvairios manipuliacijos formos, žodžiai ar prisiminimai apie įvykius iškreipiami pagal tai, kaip kiekvienam veikėjui patogu,  o Tarai net ir išsikrausčius iš namų sunku atsiriboti ne tik nuo tiesų, kurios jai buvo įteigtos per visą vaikystę bei paauglystę, bet ir nuo artimųjų, kurių požiūrį, kaip ji manė ilgą laiką, dar galima pakeisti. Būtent psichologinė pusė – veikėjų charakteriai, tarpusavio bendravimas, vienų su kitais elgesys bėgant metams, Taros santykis su aplinkiniais, sprendimai, paveikti ankstyvųjų patirčių ir daug metų į galvą kaltos informacijos – man buvo įdomiausia. Šiam siužetui tiko ir Taros istorijos studijos, kur ji gavo suvokimą apie tai, kaip kiekvienas gali iškreipti praeities įvykius taip, kaip jam pačiam norisi. Tikriausiai dėl to, kad tam skiriama nemažai dėmesio, kyla klausimas: o kas pačios Taros pasakojime yra pagrąžinta, nutylėta? Maloniai nustebino, kaip dėstydama savo gyvenimo istoriją pasakotoja paminėdavo, kad prisiminimai gali būti netikslūs, kad kiti žmonės pasakojamą situaciją atsimena visai kitaip, o, pateikusi skirtingas versijas, apibendrindavo, dėl ko sutarė visi, o kur matomi neatitikimai.

Ši knyga buvo geras pasirinkimas vien todėl, kad tekstas lengvai skaitomas, o to labai norisi tuomet, kai skaitymo tempai visai sustoję. Visgi priklausysiu labai mažai daliai žmonių, kuriems pasakojimas pasirodė vidutiniškas. Ankstesnėje pastraipoje minėjau, kas man pačiai patiko, ir kas žavi daugelį skaičiusiųjų. Tačiau kiekvieną istoriją skaitau taip pat, nepriklausomai, ar tai tikras, ar išgalvotas pasakojimas. Galbūt todėl, kad skaitymo momentu visi pasakojimai man būna tikri. Faktas, kad čia reali Taros istorija, manęs neveikia kažkaip kitaip nei įprastas, rašytojo vaizduote paremtas siužetas, svarbiausia – ar pasakojimas sugeba sukelti ryškesnes emocijas, su nekantrumu laukti tolesnių įvykių. O čia to neradau – kaip ir įdomu, bet tuo atveju, jei knyga dėl kažkokios priežasties būtų dingusi nebaigus skaityti, nemanau, kad būčiau liūdėjusi ar ieškojusi jos tam, kad perskaityčiau iki galo. Gali būti, kad tam įtaką darė ir rašymo stilius, vietomis pasakojimas ištemptas, nemažai pasikartojimų, atsirado monotonija. Likus kokiam šimtui puslapių, jau ėmiau laukti pabaigos.

Memuarai įdomūs pateiktais šeimos santykiais, kurie kėlė dviprasmiškas emocijas, bet kitaip ir negalėjo būti, kai aprašoma tokia šeima. Galbūt kitus sudomins ir Taros aukštojo mokslo siekimas, įkvėps imtis to, apie ką seniai svajojo. Daugelis skaičiusiųjų negaili aukščiausių vertinimų ir liaupsių Taros istorijai, tad kas žino, gal tik mano širdis sukietėjusi šiuo metu, ir todėl sunkiai sekėsi pajausti didesnį susidomėjimą šia knyga.

11.38. Patti Smith „Tiesiog vaikai“

Priklausau žmonių grupei, kuri iki „Tiesiog vaikai“ pasirodymo Lietuvoje nelabai buvo susidūrusi su P. Smith biografija, jos tekstais, o iš dainų girdėta vos viena kita. Visgi puikūs atsiliepimai ir tai, ką pabrėždavo perskaičiusieji, sudomino tiek, kad knyga atsirado mano namuose. Jau skaitant „Tiesiog vaikai“ vis pasimaišydavo kokiame nors video ar seriale, pavyzdžiui, vieno interviu metu serialo „Normal People“ pagrindinis aktorius šią knygą įvardijo kaip tą, kurią norėtų pamatyti ekranizuotą.

Būdama dvidešimties Patti atvyksta į Niujorką. Ji neturi plano, pinigų, gyvenamosios vietos, tačiau tiki, kad pastangos vieną dieną duos vaisių, ir ji galės gyventi taip, kaip svajoja. Atsitiktinė pažintis su Robertu Mapplethorpe’u, būsimu fotografu, į jų abiejų gyvenimus atneša stiprią, visą gyvenimą trukusią draugystę, kuria nuo pat knygos pasirodymo gėrisi dauguma skaitytojų.

Nenuostabu, kodėl jų draugystė taip pakerėjo skaitytojus. Tikriausiai nesuklysiu rašydama, kad daugelis trokšta pažinoti bent vieną žmogų, prie kurio jaustųsi savimi, iš kurio jaustų palaikymą, tikėjimą. Tai, kaip Patti ir Robertas nė minutei neabejojo vienas kito talentais, kaip palaikė vienas kitą, skatino dirbti ties savo idėjomis, net jei tai kenkdavo bendravimo kokybei ar buičiai, išties žavėjo. Lygiai kaip ir jų tarpusavio supratimas, vienas kito papildymas savo charakteriais, erdvės tuomet, kai kitam to norėdavosi, suteikimas, nepasikeitęs ryšys net po ilgo nesimatymo. Gali būti, kad ši draugystė įgyja dar didesnę vertę dėl aplinkybių. Jie ilgą laiką kentė skurdą, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau tai netrukdė išlaikyti bendravimo. Patiko, kad autorė apie viską pasakojo atvirai, tačiau be jokių verkšlenimų apie sunkią praeitį. Netgi atrodydavo, kad nepritekliai, nusivylimai likdavo fone – pasislėpę už santykių su Robertu, kūrybos idėjų ir realizavimo bei savęs paieškų.

Knygoje yra šiek tiek vizualinės medžiagos – nuotraukų, piešinių. Taip pat tekste gausu įvairiausių pavardžių. Vien gyvendami „Chelsea“ viešbutyje Patti su Robertu turėjo galimybę susipažinti ar bent prasilenkti su krūva garsių asmenų, be to ir laisvalaikiu jie vis atsidurdavo kažkur šalia savo mylimų menininkų. Todėl karts nuo karto į pasakojimą būdavo įterpiami įvykiai, susiję su kitais žymiais asmenimis, pavyzdžiui, B. Jones, J. Hendrix, J. Joplin ir J. Morrison mirtys – po kelių dešimtmečių jie buvo įtraukti į įžymybių, mirusių sulaukus 27-erių, „klubo“ sąrašą. Tiesa, vietomis man vardų buvo per daug, ypač kai daugiau nei pusė – visai nepažįstami, bet suprantu, kad tai būdinga biografinio pobūdžio literatūrai, tad tam jau buvau nusiteikusi. Įsivaizduoju, koks gėris skaityti Patti knygą turėtų būti tiems skaitytojams, kurie turi kur kas daugiau žinių apie to meto laikotarpio meno žmones. Norisi pagirti ir knygos leidimą – „Tiesiog vaikai“ yra pavyzdys, kaip reikia rašyti asmenų vardus, grupių ir dainų pavadinimus, kad skaitytojams nereiktų laužyti galvos, svarstant, apie ką čia iš tiesų rašoma.

Tai knyga apie beprotiškai talentingus žmones, apie draugystę, kurios kiti per gyvenimą taip ir nesukuria, apie stengimąsi gyventi kiek įmanoma laisviau. Įspūdis ne toks stiprus, kokio norėtųsi, matant, kad visi goodreads šią knygą perskaitę žmonės, kuriuos seku, įvertino ją ne žemiau nei 4/5, bet vis tiek graži istorija, įdomus gyvenimas, biografija verta knygos puslapių.

11.1. Marina Abramović „Eiti kiaurai sienas“

Pasirodžius M. Abramović autobiografijai, atrodė, kad ją gyrė visi. Kadangi nei pačia menininke, nei jos darbais pernelyg nesidomėjau, buvau girdėjusi ar mačiusi tik nuotrupas to, ką ji veikia, manau, kad pasirinkimą įsigyti šią autobiografiją ir paskatino visi tie geri atsiliepimai. Bet metus laiko ji taip ir pragulėjo pas mane, kol vienos goodreads pasirodžiusios apžvalgos paskatinta nutariau knygą atsiversti ir aš. Įdomus faktas – 2019-aisiais metus pradėjau irgi nuo biografinio pobūdžio kūrinio, tuomet gilinausi į F. Mercury gyvenimą.

Marinos gyvenimo istorija įtraukia nuo pat pirmų puslapių, pasakojimai apie vaikystę ir paauglystę pasirodė įdomiausia dalis. Pasakojama ir nuo tvarkos priklausomą, skausmo nepripažįstančią bei akylai kiekvieną žingsnį prižiūrinčią motiną, kuri jos nepalikdavo ramybėje net ir suaugus; apie tėvą, kuris būdamas kur kas laisvesnis ir mėgęs moteris su savo dukra sukūrė kur kas artimesnį santykį nei mama. Daug dėmesio skiriama ir tuometinei Jugoslavijos politikai, kuri lietė ir jos partizanus tėvus. O šalia viso to – pati Marina, bandanti laviruoti tarp tėvų įnorių ir bandymų atrasti, ko pati nori iš gyvenimo ir kaip galėtų geriausiai save realizuoti. Nors nei šeima, nei gimtosios šalies valdymo ypatumai nedingsta ir vėlesniuose skyriuose, tačiau aprašydama būtent pradžioje minėtą gyvenimo laikotarpį savo aplinkai ji skiria daugiausiai dėmesio. Prisipažinsiu, kad net ir nuliūdau, jog Marina taip greitai užaugo, nes norėjosi dar plačiau pažvelgti į jos santykius su aplinka, pasigilinti į tėvų vidines dramas.

Nesunku suprasti, kodėl tiek žmonių, perskaičiusių knygą ar stebinčių jos meną taip žavisi M. Abramović. Be to, man atrodo, kad dalis tų, kurie labai norisi išleisti savo gyvenimo istorijas knygos pavidalu, turėtų pirmiau atsiversti šią autobiografiją vien tam, kad dar kartą permąstytų savo svajonę. Menininkės gyvenimas – išties spalvingas, jame netrūksta kelionių, kurioms ryžtųsi ne kiekvienas keliautojas, neįprastų pasirinkimų (pavyzdžiui, įsigyti 6 aukštų apleistą namą ir leisti pirmajame aukšte gyvenusiam narkomanui ten ir pasilikti), daug svarbos tam tikruose gyvenimo etapuose suteikusių pažinčių. Tai žmogus, kuris daug ką matė, turi ką papasakoti, o tokias autobiografijas skaityti tikrai įdomu, juolab, tokias atviras kaip Marinos.

Ir žinoma, menas. Jam skiriama daugiausiai dėmesio, kas yra suprantama, kadangi autorei menas – visas gyvenimas. Manau, skaitytojui net nebūtina suprasti performansų meniškumo, nes bent jau mane žavėjo ne kiek tai, ką rašytoja teigdavo norėjosi pasakyti vieno ar kito pasirodymo metu, ne jų aprašymai, bet tai, kiek pastangų ji įdėdavo į visa tai. Dažnas performansas iš moters reikalavo daug fizinės jėgos, valios ir kantrybės pastangų, emocinio pasiruošimo, tad vien dėl šito kiekvienas jos darbas darydavo įspūdį. Ką jau kalbėti apie tai, kad ne kiekvienam pasiseka atrasti veiklą, kuriai per šitiek metų nepritrūktų idėjų, noro ir polėkio. Knygoje tekstą papildė nuotraukos, kurios leido ne tik vizualiai pamatyti akimirkas iš performansų, bet ir kėlė smalsumą kur kas daugiau pasidomėti kai kuriais jos darbais, susirasti filmuotos dokumentinės medžiagos. Tikiu, kad ši knyga kažką gali ir įkvėpti siekti kai kada ir visai fantastiškai skambančių tikslų.

Grožinėje literatūroje viskas yra sukurta autoriaus (be abejo, egzistuoja tikimybė, kad kažkas paimta ir iš tikrovės), tad kur kas lengviau pasakyti, kas nepatiko, o čia viskas siejasi su realiu žmogumi, jo gyvenimu, tad biografijas vertinti man yra labai sudėtinga. Ir visgi, nepriklausomai nuo to, kad menininkės gyvenimas pasirodė įdomus, didelį įspūdį paliko atvirai, su ironija ir humoru aprašyta vaikystė bei paauglystė, tačiau bendrai euforijos, apie kurią galima perskaityti kitų atsiliepimuose, skaitydama šią autobiografiją nepajaučiau. Ypač skaitant apie suaugusiosios gyvenimą kuo toliau, tuo labiau viskas priminė labiau kaip faktų išdėstymą, tad antroje knygos pusėje jau norėjosi greičiau prie pabaigos prieiti. Ir nežinau, ar čia kaltas rašymo stilius, ar tai, kad man norėjosi kitokio priėjimo apie jos potyrius per performansus ar tam tikrų patirčių metu (nes pasakojimai apie visokias energijas, bendravimą mintimis ir panašius reikalus – ne man, tad galimai dėl to taip ir nepavyko prisiliesti prie jos vidaus), ar viskas kartu. Vis dėlto goodreads įvertinau ketvertu, o jau kurį laiką tokiu vertinimu stengiuosi nesišvaistyti be reikalo.

10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“

Kažkada peržiūrėdama knygų anonsus atkreipiau dėmesį į „Nepažįstamasis ant tilto“. Nugarėlėje esanti anotacija pernelyg nesudomino, kadangi susidarė įspūdis, kad tai – viena iš tų įkvepiančių istorijų, kurios nesukelia man jokių emocijų. Visgi suintrigavo po ja pateiktas Pauliaus Skruibio, psichologo, VU Suicidologijos tyrimų centro, o kadaise – ir „Jaunimo linijos“, kurioje porą metų savanoriavau, vadovo, komentaras, kurį perskaičiusi supratau, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Kadangi man įdomu skaityti apie psichikos ligas, vos prieš savaitę pasirodęs lietuviškas leidimas ilgai pas mane neskaitytų knygų krūvoje neužsibuvo.

Knygoje J. Benjamin pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo 2008-aisiais nutikusio įvykio ant Vaterlo tilto, kai nepažįstamasis jį užkalbino, taip sutrukdydamas savižudybei. Tuomet grįžtama į vaikystę, prisimenami pirmieji ligos požymiai, kurių nei jis, nei artimieji suprasti negalėjo, patirtys ligoninėse, pas medikus, savo homoseksualumo suvokimas ir baimė atskleisti apie tai kitiems, kas irgi neprisidėjo prie emocinės savijautos gerinimo, galop ir kulminacija – šizoafektinio sutrikimo diagnozė ir bandymas su ja susigyventi, noras šviesti visuomenę psichikos sveikatos klausimais.

Šios istorijos stiprybė – tai, kad joje nekalbama apie stebuklingus išgijimus. Pasakojime kreipiamas dėmesys į visuomenės požiūrį bei daug problemų turinčią sveikatos sistemą. Per savo gyvenimą pasakotojui yra tekę susidurti su ne vienu mediku, gulėti keliose ligoninėse, dėl įvairių projektų įgyvendinimo jis lankėsi ir kitose šalyse, kur taip pat stengėsi aplankyti bei susipažinti su psichikos ligomis sergančių vietinių galimybėmis gydytis bei sveikti. Pasakotojo gyvenimas – gan spalvingas, su daug įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Knygoje apstu jo išgyvenimus įtaigiai perteikiančių minčių. Pavyzdžiui, jis jaunystėje galvojo, kad jau geriau sirgtų rimta fiziologine liga, nes tuomet kiti jo bent gailėtų, kadangi išgirdę apie psichikos ligą dažnai žmonės tiesiog nutolsta. O taip neretai yra dėl per menko švietimo, nes dažnas tiesiog nežino, kaip reaguoti, ką sakyti žmogui, kalbančiam apie mirtį, sergančiam depresija, šizofrenija ar turinčiam kitokių psichikos problemų, galbūt – net kaip iš tikrųjų pasireiškia tos ligos, nes neretai visos žinios gaunamos tik iš vaidybinių filmų bei serialų. Yra ir idėjų, ką būtų galima ar reikėtų daryti, kad keistųsi sveikatos sistema bei mažėtų psichikos ligų stigmatizavimas, kalbama apie švietimą psichikos sveikatos temomis nuo pat mažumos, daug dėmesio skiriama parodymui, koks svarbus yra palaikantis santykis su aplinka, kalbėjimasis su kitais. Todėl iš tiesų gaila, kad visa tai parašyta itin skurdžiu rašymo stiliumi, kurio ignoruoti tiesiog nepavyksta. Iš vienos pusės, knyga itin lengvai skaitoma, skirta itin plačiai auditorijai. Visgi iš kitos pusės net ir turint galvoje, kad tai – negrožinis kūrinys, įvairovės tekste, platesnio žodyno, gražesnių sakinių šis pasakojimas prašosi nuo pat pirmo puslapio. Tekstas papildytas autoriaus eilėmis, kurios tikriausiai turėjo paįvairinti, papildyti istoriją, bet visgi manęs ši poezija visai nepalietė.

Knyga yra aktuali ir Lietuvai, nes problemos, apie kurias kalbama, egzistuoja ir pas mus. Pavyzdžiui, net ir Didžiojoje Britanijoje susiduriama su tuo, kad vizito pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą – gali tekti laukti keletą savaičių, nepriklausomai nuo besikreipiančiojo būklės, o bandęs žudytis žmogus neretai paleidžiamas iš ligoninės namo be jokio nukreipimo į minėtus specialistus ar kt. Žinoma, ne ką svarbesnis momentas – ir visuomenėje vyraujantis stigmatizavimas, kuris tik dar labiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą, nes jie bijo kreiptis, pasidalinti apie savo nuogąstavimus artimiesiems, kad tik nebūtų atstumti, pašiepti, nesusilauktų kitų nemalonių reakcijų. Daug minčių, įvairių emocijų kelianti knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, nors kiek daugiau norinčiam sužinoti, kaip ir kuo gyvena psichikos ligomis sergantys žmonės, kas jiems yra svarbu ir ką galime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad stigma mažėtų, o sergantieji jaustųsi nors kiek saugesni.

2015-aisiais pasirodė autoriaus prodiusuotas dokumentinis filmas The Stranger on the Bridge, kuriame pateikta nepažįstamojo, kuris išgelbėjo autorių nuo mirties, paieškos istorija. Ateity būtinai pažiūrėsiu.

10.1. Lesley-Ann Jones „Freddie Mercury. Visa biografija“

Turiu ne taip ir mažai mėgstamų atlikėjų ar grupių, tačiau jau kurį laiką apsiriboju tik dainomis, t.y. labai retais atvejais pasidomiu jų asmeniniais gyvenimais, karjeros ypatumais, galbūt kiek dažniau – istorijomis, kurios slypi po konkrečia daina.  Tikriausiai net nėra tokios grupės, kurios visų narių vardus būčiau įsiminusi, nesvarbu, kad esu jų klausiusi šimtus ar tūkstančius kartų. Iki šiol daugiausiai žinojau apie Amy Winehouse, tam įtakos turėjo prieš keletą metų pasirodęs dokumentinis filmas. Apie Freddie Mercury daugiau sužinoti irgi paskatino filmas, tiesa, vaidybinis, pasirodęs pernai antroje metų pusėje, susilaukęs didelio populiarumo ir Lietuvoje. Į filmą ėjau žinodama vos kelis sausus faktus, Queen muzika buvo žinoma, tiesa, ne taip gerai išnarstyta kaip mėgstu (t.y. nesu perklausiusi visų jų albumų), bet kelios dainos karts nuo karto būdavo įsijungiamos. Tiek prieš eidama į kiną, tiek po jo skaičiau ar girdėjau ne vieną nuomonę apie iškraipytus faktus, tad, žinoma, kilo noras išsiaiškinti šį tą daugiau apie F. Mercury ir Queen.

Biografijos autorė, turinti nemenką žurnalistės patirtį, atliko visai išsamų darbą, rašydama knygą rėmėsi įvairiais rašytiniais šaltiniais, kalbino F. Mercury pažinojusius žmones. Patiko tai, kad pateikiamas jo gyvenimas nuo pat vaikystės iki mirties, nesikoncentruojama į siaurą sritį, dėmesys skiriama jo šeimai, asmenims, kurie jį lydėjo įvairiais gyvenimo etapais, grupės Queen veiklai. Nors centre – pats F. Mercury, bet neblogą vaizdą galima susidaryti ir apie kitus grupės narius. Įdomu buvo skaityti apie jų kūrybinį procesą, koncertus, kaip vykdavo įrašinėjimai, kiek (ne-)sutardavo dėl muzikos ir tai, kas vykdavo užkulisiuose. Skaitant apie kiekvienos dainos, kuri buvo paminėta, atsiradimą, taip ir norėdavosi tuoj pat ją susirasti ir perklausyti (nepriklausomai nuo to, ar ją jau žinojau, ar ne). Ir iš tikrųjų, nusprendusi padėti knygą kitai dienai, įsijungdavau youtube ir ieškodavau įrašų iš įvairių koncertų, tuomet jau tekdavo kovoti su „dar vienas įrašas ir eisiu miegoti“ pažadu. Apskritai, labai realistiškas grupės karjeros vaizdinys sukuriamas biografijoje: kalbama apie tai, kiek laiko, pastangų reikėjo, kol juos pastebėjo ir jais patikėjo, apie grupės pakilimus ir nuosmukius. Jei filme buvo vaikomasi saldžių daugumai muzikinių filmų būdingų banalių „atsitiktinumų“, tai knygoje galima įvardinti gal vieną kitą įvykį kaip atsidūrimą vietoje ir laiku, bet vis vien galop viskas sueidavo į tai, kad ne tik talentas, bet ir daugybė įdėto darbo buvo jų stiprybė. Be abejo, skiriama nemažai skyrių ir F. Mercury asmeniniam gyvenimui, jo draugystėms bei pasirinkimams, vienatvei, silpnybėms, yra įdėta nemažai nuotraukų iš skirtingų laikmečių. Galiu tvirtinti, kad perskaičius šią biografiją susidėlioja vientisas, gan platus vaizdas apie grupę ir jos lyderį. Tiesa, šioje vietoje dar norisi atkreipti dėmesį į tai, kad autorė nevengė parodyti kelių pasakojimo pusių, t.y. kad nebūtinai viskas yra teisybė, nes vieni įvardindavo vienokią „tiesą“, o kiti kitokią kalbėdami tuo pačiu klausimu, ir kad kaip buvo iš tiesų žino tik Freddie ir tie žmonės, kurie patys dalyvavo aprašomame įvykyje. Tai, kad pasakotojas nevaizduoja visažinio, man atrodo privalumas, kai kalbame apie knygą, skirtą jau mirusio žmogaus gyvenimui aptarti.

Tik gaila, kad knygos leidimas toks vargingas. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau nors pusę tiek klaidų tekste, kiek jų yra šioje biografijoje. Kai pradžioje akys vis užkliūdavo už kokios nesąmonės (netaisyklingo linksnio, nesuprantamos žodžių tvarkos sakinyje), galvojau, gal tik laikinai čia, bet klaidų visiškai nemažėjo, toks jausmas, kad niekieno nepatikrintas ir neredaguotas vertimas nukeliavo tiesiai į spaustuvę. Neužbaigti sakiniai, nukąstos žodžių galūnės, praleistos raidės, neaiškūs vertimai – to tikrai netrūko. Dar man užkliuvo pavardžių, grupių lietuvinimas. Kai kuriuose puslapiuose pavardžių buvo tiek, kad užėmė gal trečdalį viso teksto, bet įdomiausia tai, kad leidžiant knygą buvo nuspręsta rašyti ne tik angliškus, bet ir sulietuvintus vardus. Vertimas/sulietuvinimas pateikiamas pačiame tekste, skliaustuose šalia originalo (arba atvirkščiai, nes tvarkos šiuo klausimu irgi nebuvo). Kai kur to atsisakyta (bet gal tais atvejais, jei jau prieš tai buvo pateiktas originalas šalia), tačiau rezultatas toks, kad minėtu atveju, kai vardijama tikrai daug pavardžių, vertimai/originalai šalia prideda tik dar daugiau chaoso tekstui. Ypač kai ir taip gan sudėtinga skaityti tuos puslapius, kuriuose įvardijama daug asmenų, kadangi reikia suprasti, apie ką čia tokius kalba, kurie iš paminėtųjų svarbūs ir verti įsiminimo, o kuriuos galiu praleisti be didesnio įsigilinimo. Tai kažkaip ir liūdna, kad rimčiausia lietuviškai kada nors pasirodžiusi F. Mercury biografija yra taip nekokybiškai išleista.

Skaitydama stebėjausi, kad tiek daug jiems pavyko nuveikti per ne tiek ir daug (lyginant su kitomis grupėmis) laiko, sunku įsivaizduoti, kaip sutilpo į tiek metų daugybė aprašytų nutikimų, koncertų, albumų ir asmeninio gyvenimo peripetijų. Spalvingas gyvenimas, Queen’ų įtaką muzikai, prasidėjusiai video klipų erai (skyriai apie tai įtraukė, kadangi iki tol nelabai kažkokios informacijos buvau skaičiusi), gerbėjams – tai tik kelios papildomos temos šalia pagrindinių, dėl kurių skaitymas tampa dar įdomesnis. Knygoje kalbama ne tik apie atlikėją bei grupę, bet ir tai, kas vyko aplink, autorė stengėsi pažiūrėti ir plačiau, tokiu būdu pateikdama įrodymus, kodėl Queen vis dar garsūs, o jų muzika išliko klausoma iki šiol, kuo pagrįstas jų fenomenas. Aišku, dėl nekokybiško vertimo rekomenduoti negaliu, bet jei labai norisi, o užsienio kalbos netinka, tada pasirinkimų nelabai yra.

6.51. Anna Sam ,,Kasininkės vargai ir nuotykiai“

kasininkes_vargai_ir_nuotykiaiLabiau brošiūra nei knyga, nes puslapių nedaug, bet gal ir gerai, nes greičiausiai būčiau metusi į šoną ir nepabaigusi. Autorė pasakoja apie tai, ką patyrė aštuonerius metus dirbdama kasininke dideliame prekybos centre. Tad jei neteko susidurti savo aplinkoje su žmonėmis, kurie dirba / dirbo šį darbą, galbūt bus naudinga ją perskaityti. Arba ne.

Autorė stengiasi pateikti viską arba juokingai, arba taip, kad sukeltų pasibjaurėjimą, pasišlykštėjimą klientais, valdžia, darbo sąlygomis ir kt. Bet tai ir telieka stengimasis. Iš pažįstamų, kurie prie kasos praleido žymiai mažiau laiko nei Ana, labiau papiktinančių ar juokingų istorijų išgirdau per žymiai mažesnį laiką nei jo reikėjo tam, kad perskaityčiau šią knygą. Nuobodūs memuarai, kuriuos skaitant galvojau, kad galgi kitam puslapyje bus papasakota išties kažkas įdomesnio, kas nuoširdžiai prajuokins. Deja. Taip ir nesukėlė emocijų, tik nuobodulį. Ir norą kuo greičiau užbaigti ją skaityti.

Pastebėjau, kad mane erzino ir autorės pasirinktas pasakojimo tipas – ji visada kreipiasi į skaitytoją (jūs). Čia tikriausiai panašiai kaip kai kurie negali skaityti knygų, kurie parašyti pirmuoju asmeniu, taip man nepatinka, kai kreipiamasi tiesiogiai į skaitytoją. Tą pastebėjau ir anksčiau. Atsivertusi knygą, kuri greičiausiai bus toji, kurią aptarsiu ryt (Ch. Dickenso ,,Kalėdų giesmė“), pamačiau, kad pradžioje irgi kreipiasi į skaitytoją, tad vos nenumečiau į šalį, bet po to, kai prasidėjo normalus siužetas, kreipimosi neliko. Tiesa, ten kliudo kiti dalykai, bet apie tai – kitam įraše.

Įsivaizduoju, kad ši knyga galėtų pakeisti nuomonę apie šį darbą dirbančiuosius tiems, kurie menkina tokį darbą, kurie manosi esą aukščiau už eilinius kasininkus. Ir tokių teko matyti ne taip ir mažai per savo vaikščiojimo į parduotuves stažą. Apskritai, nemažai dalykų, kas pasakojama, gali būti numanoma net nebūnant tuo žmogumi, kuris turėjęs patirties dirbant šį darbą – užtenka stebėti, kaip apsiperka priešais eilėje stovintys žmonės. Bet ne visi mato, tad gal knyga ir parodytų, bestų pirštą į skaitytoją, kuris mėgsta eiti į parduotuvę likus penkioms minutėms iki uždarymo, lekia pats pirmas, kai tik atsidaro, kelia sąmyšį dėl to, kas net neįeina į kasininko pareigas ar atsakomybę. Ir taip toliau.

Tuo tarpu man ši knyga – toji, kurią perskaičiau ir užmiršau. Nieko įsimintino ir to, kas kardinaliai būtų pakeitę požiūrį į tuos, kurie sėdi už kasų. Nes nelabai ir buvo ką keisti.

5.28. Marcelijus Martinaitis ,,Mes gyvenome“

Martinaitis-Mes-gyvenome,,Matyt, yra tokie gyvenimo, būties elementai, iš kurių susideda asmuo, asmenybė. Svarbiausios yra tos vietos, kur pirmą kartą praregėjai, išgirdai, supratai, įsiminei. Štai kodėl visą gyvenimą bent mintimis vis grįžtama ir grįžtama į savo jau nesamą gimtinę.“

Marcelijus Martinaitis mirė 2013-ųjų balandžio 5-ąją. Tačiau tikiu, jo vardas skambės dar ne vienerius metus. Iki šiol buvau skaičiusi tik keletą Kukučio baladžių, tačiau jau ilgą laiką norėjau perskaityti ir šiuos biografinius užrašus.

Autorius aprašo savo vaikystę ir paauglystę, karts nuo karto šį bei tą palygindamas su dabartiniais laikais. Knygą skaityti norėjosi lėtai, su pasimėgavimu: patiko man rašymo stilius, viskas taip, rodos, nuoširdžiai ir šiltai aprašoma. Pati esu gimusi 1993-aisiais, taigi, esu visiškas nepriklausomybės vaikas, tačiau skaitant ,,Mes gyvename“, nejučia pati prisimindavau tas vėjavaikiškas ankstyvos vaikystės dienas, kai vasaras leisdavau kaime: šienapjūtę, kai pati, lygiai kaip ir M. Martinaitis, būdavau pasodinta kur nors ant paklodės, o tuo tarpu suaugę šienaudavo; šieno kupetas, po kurias taip mėgdavome landžioti; vakarus, kai visi susirinkdavo prie bendro stalo (tik dėl šių vakarų ir žinau, ką iš tiesų reiškia vakarienė, kai visi prie bendro stalo)… Autorius, pasakodamas apie savo vaikystę ir paauglystę, negaili gražių žodžių: nepaisant to, kiek jam ir jo šeimai teko patirti dėl rusų, vokiečių, o galop vėl grįžusių rusų, jis suranda tiek daug gero ir gražaus papasakoti.

Kažką jau buvau girdėjusi iš pasakojimų, kažką dar ir pamatyti suspėjau, kažką tik nuspėjau, bet nepaisant to, skaityti buvo įdomu viską. O jei dar kokį tarmišką žodį, kurį ir aš nesyk esu girdėjusi, perskaitydavau, tai iš viso ūpą pakeldavo.

Susimąstyti skatina ir autoriaus samprotavimai apie dabartį: nykstančias tradicijas, besikeičiančias vertybes, santykius, vartotojiškumą ir kt. Kiek teisybės, įžvalgų juose yra, taip ir norėdavo skaitant linksėti galvą.

,,Patinka būti vienam vakaro prieblandoje, nepažintam gatvėje, kelionėje, žmonių minioje, prie knygos, darbuojantis su įrankiais, ko nors laukiant ar ką nors stebint.“

Patiko, kad buvo išlaikyta pusiausvyra. Nesusikoncentruojama į tik blogus arba tik gerus dalykus. Jei jau pasakoja apie kurį nors liūdnesnį ar žiauresnį įvykį, tai žiūrėk, tuoj pat įterpia ir ką nors linksmesnio iš tų dienų. Yra ir M. Martinaičio eilėraščių ar jų ištraukų, o skyriai suskirstyti pagal tematiką. Taip skyrelis po skyrelio ir nepajutau, kad knygos nebėra. Viso labo 220 psl turinti knyga sukėlė tiek prisiminimų ir minčių, kiek išties nesitikėjau prieš ją imdama.

Puiki. Su malonumu po kiek laiko atsiversčiau ir darsyk bei džiaugčiausi, jei kada nors atsidurtų mano knygų lentynoje.

5.10. Saulius Stoma ,,Užrašai iš Pasmerktųjų namų“

stomaKą gi, visų pirma aprašau knygą, kurią perskaičiau kovo mėnesį, bet vis neprisėsdavau aprašyti. Saulių Stomą tikriausiai žinos tie, kurie žiūri lietuvišką televiziją ir skaito naujienų portalus, kadangi prieš kažkiek laiko jis, dar būdamas seimo nariu (kiek žinau, nuo šios kadencijos seime jo nebėra), išgarsėjo skandalu, susijusiu su žaliaake žurnaliste. O seniau ir jis pats buvo žurnalistas, net ir knygų keletą parašė. Viena jų – savo patirtimi pasiremta ,,Užrašai iš Pasmerktųjų namų“, kurioje pasakoja apie savo pastebėjimus ,,viešint“ keletą mėnesių kalėjime.

“…visą pataisos įstaigų sistemą reikėtų tiesiai taip ir vadinti – nusikaltėlių ugdymo bazėmis. Pradinis lygis – nepilnamečių kolonijos, kur paauglys arba suluošinamas psichiškai visam gyvenimui, arba užsigrūdina, surambėja ir išeina puikiausią nusikalstamumo mokyklą prieš ateityje laukiančius Lukiškių ir visus kitus universitetus. Kito pasirinkimo čia beveik nėra. Kaip beveik nėra kito pasirinkimo ir nuteistajam, išėjusiam iš kalėjimo.” (109-110 psl)

Tai buvo trečioji nuomonė, kurią teko išgirsti (šiuo atveju – perskaityti) apie gyvenimą Lukiškėse bei ten gyvenančius kalinius. Taigi, iš to galite suprasti, kad man ši tema įdomi, todėl ir šią mažą knygutę perskaičiau su susidomėjimu. Asmeniškai aš, kiek daugiau sužinojau apie pačią tvarką (pavyzdžiui, kaip perkeliama iš vienos kameros į kitą), kalinių tarpusavio santykius, taisykles, kurios galioja tarp vienos kameros gyventojų ir panašiai. Subjektyvumo, be abejo, neišvengiama, todėl ir įdomu man išgirsti kuo daugiau nuomonių, kurias išgirdus galima susidėlioti akcentus, t.y. atrasti pasakojimų sutapimus, o ir apskritai, pamatyti, kas rašančiajam / pasakotojui atrodo svarbiausia, apie ką reiktų papasakoti žmogui, kuris nėra ten buvęs. Skaitant S. Stomos pastebėjimus atrodė, lyg jis ten buvo daugiau stebėtojo, o ne gyventojo vietoje. Taigi, daug dejonių skaityti neteks, galbūt dėl to, kad jausmų ir emocijų aprašymų nebuvo daug, tekstas pasirodė ganėtinai sausas, lyg skaityčiau žurnalistinį straipsnį (eilėj laukia jo parašytas detektyvas – įdomu, koks ten bus rašymo stilius). Bet užtat matėsi, ką labiausiai autorius norėjo užakcentuoti ir kas man pačiai labiausiai užstrigo. Pataisos namai  – tik pavadinimas. Jie nieko nepataiso, o tik sugadina. Lygiai taip pat ir kalėjimas: žmogus jame turėtų apgalvoti tai, ką padarė, suvokti, kad nori gyventi dorai ir čia nebegrįžti. Tačiau gyvenimas čia remiasi viena – natūralios atrankos taisykle – tad turi arba pasmerkti save neišlikimui (ne vienas galop pasirenka ir savižudybės kelią), arba stengtis daryti viską, kad išgyventų. O tai dažniausiai nulemia tai, kad išėję į laisvę jie susitinka tuos, su kuriais kalėjo, įsisuka į nešvarius darbelius, tad galop išeina užburtas ratas…

Įdomi knygutė, kurią būtų galima per vieną kartą perskaityti. Tik asmeniškai aš itin nuobodžiavau, kai buvo pasakojama apie paties knygos autoriaus S. Stomos bylą, visus tuos niuansus, kurie man pasirodė neįdomūs. Be to, prie to prisidėjo, kad kad toji istorija dėl mano amžiaus nebuvo girdėta (Lukiškėse šiuos kiek daugiau nei 4 mėnesius praleido 1995-aisiais, kai man buvo… O taip, vos dveji metai), nors spėju, ji buvo ganėtinai išplatinta spaudoje. O knygoje pasakojama apie ją taip, lyg skaitytojas jau būtų apie ją girdėjęs. Na, bet čia tik labiau į pabaigą jis nukrypo į asmeniškumus, didžioji dalis visgi skirta kalinių gyvenimui.

 

4.60. Viktor E. Frankl ,,Žmogus ieško prasmės“

ee7bf6b8b57eb01507a135ebd1c857d3,,Visi mes, likę gyvi, išgelbėti gal daugybės laimingų atsitiktinumų, gal Dievo stebuklo (kad ir kaip tai pavadintume), visi mes žinome ir galime nedvejodami pasakyti: geriausieji negrįžo.“

Po ilgos pertraukos grįžtu su garsaus psichiatro neurologo, vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėju Viktor E. Frankl, kuris knygoje ,,Žmogus ieško prasmės“ aprašo tai, ką pats savo akimis matė būdamas koncentracijos stovykloje, o taip pat, yra pridedama ir nedidelė logoterapijos santrauka. Kaip pats Franklis sakė, čia aprašomi ne žiaurumai, kadangi tai jau ne vienoje knygoje yra gan plačiai aprašyta. Autorius orientuojasi į kalinių jausmus ir išgyvenimus, į tai, kodėl kai kurie pasiduodavo, o kai kurie išlikdavo.

Puiki knyga. Į tuos ~140 puslapių sutelpa tiek daug gerų pastebėjimų, kurie pagrindžiami pavyzdžiais iš koncentracijos stovyklos, kad nori nenori imi tikėti, kad būtent taip ir yra. Bent man geriausias pastebėjimas iš visų ko gero buvo toks, kad žmogus bet kokiomis sąlygomis pasirinkti, koks jis bus. Iš tikrųjų, tai kažkas panašaus, kas pateikiama kad ir Jose Saramago ,,Aklumas“, kur žmonės, praradę regą, sugyvulėjo. Taip ir į koncentracijos stovyklą patekę ar, jei pasirinktume kiek paprastesnius pavyzdžius, kad ir netekę tam tikrų patogumų žmonės gali pasirinkti, kokie bus, ar išlaikys orumą net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Būtent apie tai ir šneka Franklis savo knygoje. Tai labiausiai ir patiko – kad atkreipiamas dėmesys pagrinde į išgyvenimus, paprastų kalinių, kurie niekur nepasižymėjo, neatliko jokių žygdarbių, tik gavo iš likimo šį kančios laikotarpį ir arba jį išgyveno, arba išrūko dūmais pro krematoriumo kaminą. Bent jau aš momentais įžvelgiau kūrinyje ironijos, kuri, kad ir kaip būtų keista, bet visuomet dar labiau paaštrina pačios situacijos liūdnumą.

Na, ir kaip pavadinimas sako, knygoje nemažai dėmesio skiriama būtent prasmės paieškai. Nes toji prasmė buvo vienas svarbiausių veiksnių, taip pat, paskatinusių žmones nesąmoningai pasirinkti savo ateitį. Tai galėjo būti bet kas: noras pamatyti savo šeimą, užbaigti rašomą mokslinių knygų seriją ar pan. O argi ne taip ir yra iš tikrųjų? Juk yra nemažai žmonių, kurie sako, kad jei ne tas ar anas, nebūtų dėl ko gyventi, todėl tikslas į ateitį yra kiekvienam svarbus.

,,Mes gavome pažinti žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia karta lig šiol. Tad kas yra žmogus? Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras, bet kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose.“

Įkvepianti, priverčianti susimąstyti knyga, apie kurią galėčiau daug šnekėti, papasakoti daugybę pavyzdžių, kuriuos dar ilgai prisiminsiu ir visiems pasakosiu, jei tik pasitaikys proga, bet siūlau patiems ją perskaityti. Kada nors tikiuosi ją turėti ir savo nuosavoje knygų lentynoje, kad galėčiau kas kiek laiko atsiversti ir paskaityti tam tikras vietas. Pasisemti idėjų gyvenimui yra tikrai iš ko.

4.59. Frank McCourt ,,Andželos pelenai“

1345281642_2a6o8zoTaigi, knyga, kurią skaičiau vos ne du mėnesius, bet ne dėl to, kad labai ji man nepatiktų, tiesiog laiko laisvalaikio skaitiniams ne tik kad visiškai nebėra likę, bet net ir nesinori po privalomų skaitinių dar ką nors imti į rankas. Tačiau šis savaitgalis buvo absoliučiai laisvas, tad nutariau pagaliau ne tik įpusėti, bet ir įveikti visą knygą.

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote šiltuose namuose, o tėvai buvo dirbantys ir viską parnešdavo namo, vargu ar galėsite skaitydami patirti būtent tai, ką iš tiesų išgyveno Frenkis, jo broliai ir mama. Lygiai taip pat ir man tai buvo sunku įsivaizduoti. Prieš visą tą skurdą net nublanksta alkoholikas tėvas, neparnešantis pinigų į namus, o viską prageriantis baruose, po to vėlai grįžęs namo prikeliantis vaikus ir liepiantis jiems prisiekti absurdiškus dalykus. Kėlimasis naktimis taip tikrai nevargino kaip nuplyšę batai ir gurgiantys pilvai. Vaikystėje net nelabai ir gėda jaučiama dėl to, kokie jie yra, nes paprasčiausiai dar sunku suvokti tai. Tik augant, bręstant pamatai, kad kiti į tavo skarmalus žiūri net ne su gailesčiu, o su panieka, o pasisakyti, kad nieko nevalgei visą dieną tampa gėda ir nemalonu, jau nekalbant apie mamą, vaikštančią prašyti labdaros.

,,Namuose gali trūkti arbatos ar duonos, bet mama ir tėtis visada sugeba apsirūpinti cigaretėmis…“ (161 psl)

Tad Frenkis ir pasakoja savo istorija nuo pat mažų dienų iki subrendimo (berods 19-os metų). Kadangi pasakojama jo vardu, mes galime matyti viską iš vaiko perspektyvos. Juk visai kitaip pasakotų mama, tėvas, kaimynas ar koks giminaitis. Frank McCourt rašo įtikinamai, t.y. skaičiau ir jaučiau, kad viską pasakoja vaikas, o tai man atrodo taip sudėtinga – įsijausti į vaiko rolę. Juk jis dar daug ko nesuvokia, hiperbolizuoja nebūtinai tai, kas iš tiesų yra svarbu (pvz. kad ir tėvo alkoholizmas vaizduojamas taip kone atmestinai, kai kiekvienam, turėjusiam tokį tėvą, aišku, kad gyventi su tokiu būna tiesiog sunku, o namai tampa pragaru), apskritai, jei mamos pasakojimas priverstų tikriausiai ašaroti visą laiką, Frenkio žodžiai priverčia net nusijuokti ne kartą, nepaisant to, kad pati situacija yra siaubinga, visiškai niūri, tamsi ir, rodos, neturinti nė menkiausio išėjimo.

,,Dažniausiai bepročiai į beprotnamį įvelkami jėga, bet ji vienintelė, kuri būna ištempiama jėga atgal pas savo penkis vaikus ir bokalų gėrimo čempioną.“ (134 psl)

Kad ir neįtraukė manęs ši knyga tiek, kiek tikėjausi (eh, tie lūkesčiai prisiskaičius daugybę nuostabių atsiliepimų ir kone įteigus sau, kad kas jau kas, bet ši knyga man taps gal net viena geriausių skaitytų), kad ir pabodo vietomis buvo pernelyg ištęsta ir nuobodoka, bet vis vien tai yra knyga, kuri nors truputį palies, o istorija privers susimąstyti, kad reikia džiaugtis, ką turime, ir kokių nelaimingų žmonių šiame gyvenime yra. Ir jie galbūt gyvena jums už sienos, kaimynystėje, galbūt prasilenkiate su jais eidami gatve ir nė nepamatote… O galbūt net nenorite pastebėti…

,,Nežinau, kodėl ji visada pikta. Jos bute šilta ir sausa. Namuose yra elektra, už namo stovi nuosava išvietė. Dėdė Pa turi pastovų darbą ir kiekvieną penktadienį parneša namo uždarbį. Jis išlenkia kokį bokalą Pietinėje aludėje, bet niekada negrįžta namo dainuodamas apie ilgą liūdną Airijos istoriją.“(291 psl)

Ekranizacija

Angela’s Ashes – 1999-ųjų filmas, kurį režisavo Alan Parker, o pagrindinius vaidmenis atliko Emily Watson, Robert Carlyle, Joe Breen. Filmas sulaukė vienos Oskaro nominacijos už kino juostoje skambėjusią muziką.