13.43. Eve Ensler „Atsiprašymas“

Dar viena knyga, kurią vienu prisėdimu galima įveikti. Tik kur kas sunkesnė, skaudi ir emociškai sudėtinga. Autorė rašo atsiprašymo laišką. Laišką, kurį jai turėjo parašyti didžiąją gyvenimo dalį fiziškai ir emociškai prieš ją smurtavęs tėvas.

Rašydama tėvo vardu, Eve pasakoja istoriją. Pradėdama nuo savo tėvo vaikystės ir paauglystės ji tarsi bando aiškinti priežastis, kaip tėvas tapo tokiu, kokiu jai buvo iki pat mirties. Lyg ir suprantamos priežastys, bet skaitant toliau, kai pasakojimas persikelia į laikus, kai gimė Eve, vargiai kažkokį gailestį jam galėjau pajausti. Siaubingos ilgus metus trukusios patirtys, kai skaitant net sunku įsivaizduoti, kaip autorė išgyveno. O ji ne tik išgyveno, bet ir tapo pripažinta rašytoja, taip pat V-Day (pasaulinio aktyvistų judėjimo, skirto nutraukti smurtą prieš moteris, mergaites) įkūrėja. Knygos tekstas sklandus ir nekelia abejonių, kad tekstas vertas dėmesio ne tik dėl turinio, bet ir dėl to, kaip parašytas.

Skaitydama galvojau, ar tikrai pasidarytų geriau, išgirdus atsiprašymą? Net jei daugelis prielaidų (nes kas vykdavo tėvo galvoje, tik jis pats ir žino, tad interpretacijų čia nemažai) ir pasitvirtintų, net jei pats tėvas įvardintų visai kitus dalykus, kurie vyko jo galvoje tais momentais, ar tikrai tas atsiprašymas būtų bent kažko vertas? Ir kaip apskritai reikėtų tikėti, kad atsiprašymas būtų nuoširdus, neužslėptas kažkokiais tik jam žinomais kėslais. Jau nekalbant apie tai, kad tokių patirčių, kokias patyrė Eve, neleistų pamiršti ir šimtas tokių atsiprašymų. Bet galbūt tik aš tokia skeptiška? Nors, žinoma, išgirsti pripažinimą, kad jis pripažįsta savo kaltę, būtų svarbu. Ne slėptis už tėvų auklėjimo ar kitų aplinkybių, o priimti savo paties atsakomybę. Kita vertus, išrašyti viską pačiai autorei turėjo būti vertinga terapija. Tikiu kad panašias patirtis išgyvenusiems (ar išgyvenantiems) skaitytojams ši knyga taip pat gali būti naudinga.

Tik pradėjusi skaityti ir supratusi, kokie dalykai tuoj pradės dėtis, dar pagalvojau, kad gal reiktų atidėti, nes nuotaika buvo visai netinkama tokio pobūdžio knygai. Visgi perskaičiusi pagalvojau: vargu, ar tokiai knygai gali būti tinkamas nusiteikimas.

Goodreads įvertinimo nežymėjau. Pernelyg tikra, kad būtų galima vertinti kaip literatūros kūrinį.

13.18. Greg Sestero, Tom Bissell „The Disaster Artist“

2003-aisiais pasirodė daugelio geriausiu blogiausiu filmu laikomas „The Room“. Jo režisierius, scenaristas, vienas iš prodiuserių bei pagrindinis aktorius yra Tommy Wiseau. Filmas pasakoja apie Džonį (T. Wiseau), kuris sužino, kad jo sužadėtinė išdavė jį su geriausiu draugu Marku. Marko vaidmenį atliko Greg Sestero, vienas iš knygos bendraautorių, o „The Disaster Artist“ – pasakojimas apie „The Room“ atsiradimą ir filmavimo procesą.

Pusę knygos buvau perskaičiusi praeitų metų birželio pradžioje. Nors buvo įdomu, bet visai neplanuotai atidėjau ją iki šio mėnesio (taigi, vos ne metų pertrauką padariau), na, ir šįkart per keletą dienų užbaigiau likusius skyrius. Prieš skaitant rekomenduoju peržiūrėti „The Room“, nes kitu atveju nebus taip įdomu skaityti. Pati filmą žiūrėjau prieš keletą metų, o taip pat mačiau ir 2017-aisiais pasirodžiusią puikią komediją „The Disaster Artist“, kuri pastatyta remiantis šia knyga. Pastarąjį filmą galima žiūrėti ir po knygos, žinoma, nesitikint, kad viskas, kas aprašyta, bus įtraukta į siužetą.

Tommy Wiseau yra neabejotinai įdomi asmenybė. Nesunku patikėti, kad G. Sestero aprašė jį būtent tokį, koks jis iš tiesų ir yra (ar bent buvo tuo metu. Metai bėga, tad gal ir kažkiek pasikeitė). Ir čia atsiranda dvejopas įspūdis. Viena vertus, istorija juokinga savo absurdiškumu, o T. Wiseau elgesys bei sprendimai verčia kilnoti antakius. Kita vertus, pajausti empatiją šiam žmogui irgi lengva. Tommy – vyras, slepiantis savo tikrąją tapatybę bei amžių, vienišas, besijaučiantis nesuprastas, turintis visokiausių baimių ir didžiulę svajonę, kurią stengiasi įgyvendinti tuomet, kai visi aplinkui juokiasi. Man atrodo, čia yra knygos stiprybė – atskleisti pagrindinę pasakojimo figūrą kaip sudėtingą, nevienapusišką charakterį. O tokiu atkaklumu ir pasiryžimu išpildyti iš pažiūros beprotišką svajonę gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas.

People will be shocked. It will be big drama. After my creation, people will not sleep for two weeks.

Ir tuomet yra pats Greg Sestero. Skaitant galima pajausti, kad Greg’as iškelia save kaip geresnį: jis greitai suprato, kad filmas bus prastas, įžvelgė T. Wiseau pastangų tapti žymiu aktoriumi beviltiškumą, rašė apie aplinkinių pašaipas, nukreiptas į Tommy, prie kurių prisidėdavo ir pats Greg’as. Ir vis dėlto nė sekundei nesuabejojau, kad šioje istorijoje jie absoliučiai lygūs. Knygoje daug dėmesio skiriama jų abiejų draugystei bei paties Greg’o bandymams išgarsėti, gauti vaidmenų, iš kurių galėtų pragyventi. Ir ten viskas taip komplikuota, kad atmetus išvaizdos ir bendravimo gebėjimų skirtumus, atrodo, jog ne tokie jau jie ir skirtingi. Beje, anot imdb.com, T. Wiseau kuria filmą, kuriame vėl pasirodys ir Greg Sestero. Neatrodo, kad knyga pakenkė jų draugystei.

O labiausiai nesitraukė mintis apie kantrybę. Kiekvienam filmo kūrimo komandos nariui kantrybės reikėjo tiek, kad net nesistebiu, jog ne vienas pasitraukė taip ir nebaigęs numatyto darbo.

Apibendrinus, reikia pamatyti ir po to paskaityti (ar bent peržiūrėti J. Franco filmą), kad būtų galima visiškai suprasti T. Wiseau ir jo garsiojo „The Room“ fenomeną.

13.14. Irvin D. Yalom, Marilyn Yalom „Mirties ir gyvenimo klausimas“

Man reikia save išmokyti, kad kažkas gali būti vertinga ir įdomu, ir svarbu, net jei aš patiriu tai vienas, net jei negaliu to pasidalinti su Marilyna.

Psichiatras Irvin D. Yalom su žmona Marilyn apmąsto gyvenimo baigtį, mirtį ir gedulą, netekus artimojo. Kai sutuoktiniai pradėjo rašyti šią knygą, buvo žinoma, kad dėl gydymui nepasiduodančio vėžio Marilyn liko nedaug gyventi. Leidinyje yra ir keletas poros nuotraukų.

Į gan nedidelės apimties knygą sutilpo daug temų. Apie jaunystę, kai mirties baimė jaučiama stipriau, ir senatvę, kai mirties nebebijoma. Apie ligas, kurios išsekina, skausmą, kuris skatina galvoti apie įvairius gyvenimo baigties būdus. Skausmą – ne tik mirštančiosios, bet ir gedinčio vyro. Apie senatvę, kuri priverčia atsisakyti darbo, kurį visą gyvenimą su malonumu dirbo. Senatvę, kuri trukdo judėti ar atima savarankiškumą, verčia suabejoti savo atmintimi. Apie gražų, ilgą gyvenimą, kuris vieną dieną privalo baigtis. Apie artimuosius, kurie bus palikti, arba bendraamžius, kurie jau visi mirę. Apie sukauptus namuose prisiminimus daiktų ir knygų pavidalu, kurių po sutuoktinių mirties niekam tikriausiai nebereikės. Apie mirštančiosios susitaikymą su mirtimi ir ramų jos priėmimą, ruošimąsi tam, planuojant susitikimus, skambučius su draugais ir artimiausiais žmonėmis. Ir vyrą, kuriam sunku girdėti žmoną, kalbančią apie mirtį su tokia ramybe, nes pats neįsivaizduoja gyvenimo be jos. Apie našlį, kuris, būdamas išsilavinęs psichiatras ir konsultavęs begalę artimojo mirtį patyrusių ar vėžiu sergančių pacientų, pats netektį išgyvena ne ką lengviau (šis momentas man išties įstrigo – viso labo mes visi žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Ir kad sunkiomis akimirkomis palaikymo reikia iš kitų, nes pats sau vargu, ar padėsi tomis akimirkomis, kai norisi tik sulįsti į žemę).

Graži, liūdna, jautri ir atvira knyga apie kurią rašyti sunkiau nei ją skaityti, matyt, todėl ir gavosi labiau dalies temų paminėjimas nei mano pačios įspūdžiai. Gal kad įsivardinandama, kas man pačiai buvo įdomiausia ir įstrigo, kurie momentai artimiausi, vis nukrypdavau į asmeninius potyrius ar mintis, kurias noriu pasilikti sau. Tad tebūnie tai įrodymas, kad autorių tekstai, kuriuos jie rašė pakaitomis, paveikia ir užsilaiko mintyse. Irvin D. Yalom rašė šiek tiek apie kitas savo knygas. Viena jų – „Žvelgti į saulę“ – susidomėjau, tad, manau, kad ateity prie rašytojo dar grįšiu.

__

Žemiau pateiktos citatos nėra tos, kurios atspindėtų knygos turinio tematiką, tačiau man itin susisiejo su šių dienų naujienomis apie karą Ukrainoje, tad negaliu jų neperrašyti čia. Citata apie karo vaikus buvo parašyta skyriuje, kuriame Marilyn pasakojo rašanti knygą apie vaikystės prisiminimus Antrojo pasaulinio karo metais. Tos knygos ji nespėjo pabaigti. Antroji citata – iš Irvin’o pamąstymų apie savo ir Marilyn ankstyvuosius gyvenimo etapus, tačiau man pasirodė kaip visiška pirmosios minties tąsa.

Vaikystės istorijos retai apsiriboja vien karo baisumais. Vaikai prisimena, ką jie valgė ar ko nevalgė, ypač bado kančias. Prisimena nepažįstamų žmonių, kurie priėmė juos į savo namus, gerumą, ir tą retą žaisliuką, gautą per gimtadienį ar Kalėdas. Jie prisimena, kaip žaisdavo su kitais vaikais – ne vienas dingo iš jų gyvenimo, pasimetė ar tiesiog mirė. Jie prisimena sirenų staugimą, ryškius raketų pliūpsnius, nutvieskiančius nakties dangų. Vaikų akys pastebi kasdienius karo įvykius – vėl juos prisiminus, kitiems paliudijama apie brutalią realybę.

Daugelis ankstyvųjų psichiatrijos srities tyrėjų – Sigmundas Freudas, Anna Freud, Melanie Klein, Johnas Bowlby – yra priėję prie išvadų, kad vaikystės trauma, tegul net patirta ikiverbalinėje stadijoje, neretai yra neišdildoma, asmeniui suaugus, lieka padariniai jo ramybei, gebėjimui atsipalaiduoti ir savigarbai.

13.9. Lori Gottlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti? Psichoterapeutė, jos psichoterapeutas ir mūsų siekis geriau suprasti save“

Lori Gottlieb – psichoterapeutė, šioje knygoje rašanti ne tik apie darbą, keleto klientų istorijas, bet ir apie savo pačios patirtis lankantis pas psichoterapeutą. Nors tai negrožinis kūrinys, o autorė kartais įterpia ir teorinių psichologijos bei terapijos žinių, skaityti itin lengva, beveik kaip kokį nors standartinį romaną, tad knygos apimtis gali gąsdinti nebent pradžioje. Pati skaičiau keletą savaičių, o pradžią – dar pernai, bet suprantu, kad kitokiomis aplinkybėmis ją ir per savaitgalį būčiau įveikusi.

Kita vertus, visai nesinorėjo skubėti – autorės pasakojimo tonas itin malonus, yra įterpta ir humoro ten, kur jis tinka, neperspaudžiant. Įdomu, kad simpatiška ne tik pasakotoja, bet ir kiti veikėjai, nepriklausomai nuo jų charakterio. Be Lori gyvenimo ir iššūkių, su kuriais ji susiduria, pasakojama apie visus idiotais laikantį Holivudo scenaristą, vėžiu sergančią ir paskutinius mėnesius skaičiuojančią moterį, per 70-ąjį gimtadienį nusižudyti planuojančią vienišą moteriškę, savęs pamilti nesugebančią merginą ir, dėl suprantamų priežasčių mažiausiai atskleidžiamą charakterį – Lori psichoterapeutą Kendelą. Pasirinkti įvairaus amžiaus ir skirtingose situacijose esančius žmones, manau, buvo geras sumanymas ne tik dėl skaitytojų, kurie galbūt susitapatins su vienu ar kitu veikėju, bet ir dėl parodymo, kad nepaisant skirtumų visi, atėję į psichoterapiją, turi tą patį tikslą, net jei jo tiesiogiai ir neįvardina – pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Skaitant atrodė, kad iš šios knygos pasisemti minčių, idėjų gali daug kas – tiek eiliniai skaitytojai kaip aš, tiek galvojantys apie terapiją, ją lankantys, o taip pat ir studijuojantys ar jau tapę psichikos sveikatos specialistais. Apskritai, vien pats Lori gyvenimas ganėtinai įdomus – ji nebuvo ta, kuri po mokyklos įstojo į psichologiją, sukūrė šeimą, kilo karjeros laiptais ir taip toliau. Tad tie, kurie pasimetę savo gyvenimuose, gali surasti įkvėpimo pokyčiams. Tačiau norisi paminėti, kad tai jokiu būdu nėra motyvacinė ar bandanti kažkokias konkrečias tiesas įteigti knyga. Man tekstas pasirodė labai žmogiškas, kalbantis apie dalykus, kurie aktualūs daugeliui. Lori, pati klystanti, abejojanti ir ne visada daranti teisingus sprendimus, yra būtent tokia pasakotoja, kuri tokio pobūdžio knygai reikalinga, nes nėra visažinė ir teisuoliška. Vien tik bandymai, patirtys, kai kada – rizika ar likimas savo komforto zonoje, iš kurių ir susideda kiekvieno iš mūsų gyvenimas.

Įvertinau visu penketu (iš penkių) – tai būna retas atvejis jau keletą metų, tačiau šįkart galbūt dėl tos ramybės, noro neskubėti ir grįžti kaskart, kai tik pavykdavo mintis sutelkti į knygos skaitymą, pačio turinio, kuris kėlė įvairias emocijas, drąsiai spustelėjau maksimumą goodreads, o ir turimą knygos egzempliorių žadu pasilikti sau.

13.5. Jenny Lawson „Furiously Happy: A Funny Book About Horrible Things“

Jenny Lawson – ilgametė tinklaraščio thebloggess.com autorė, išleidusi tris knygas apie savo patirtis, gyvenant su psichikos ligomis ir sutrikimais (depresija, nerimas, fobijos ir kt.). Tačiau būtina nusiteikti ne rimtai istorijai, o humoru perpildytoms knygoms. Humoras + psichikos ligos – tiek visiškai pakanka, kad mane papirktų. Vis dėlto ši knyga man kėlė dviprasmiškas emocijas.

Viena vertus, „Furiously Happy“ yra labai sąžininga, turinti nemažai emociškai stiprių istorijų. J. Lawson geba pasakoti, derindama humorą su šiaip jau itin rimtomis situacijomis. Kai kuriuos skyrius prisiminsiu dar ilgai. Pavyzdžiui, kai autorė staiga ėmė nebejausti ir nebevaldyti rankų, o kai sutuoktinis ją rado ant grindų nejudančią, ji pasakė, kad jai viskas gerai, tik tegu jis įjungia diktofono funkciją telefone, nes ji nori įrašyti savo kūrybą. Įdomus ir pats autorės gyvenimas, kuris, rodos, tiesiog sutvertas komikei (pavyzdžiui, jos tėtis – taksidermistas, todėl ir savo namuose Jenny turi įvairių iškamšų, viršelio idėja irgi paaiškėja). Patiko, kaip ji aprašė savo santykį šeimos nariais, ypač sutuoktiniu. Be jokių postringavimų, išaukštinimų, dažniausiai jų charakteriams ir santykiams su jais atskleisti pasitelkė vien tiktai aprašomas situacijas. Skaičiau ir galvojau, kaip sudėtinga turėtų būti gyventi tiek pačiai Jenny su savimi, tiek šeimai. Bet nepaisant kartais trūkstančios kantrybės ir konfliktų, jie visi sugeba išlaikyti bendrystę ir gražų, pagarbų santykį. Aišku, suprantu, kad nereikia pasitikėti tuo, kas rašoma knygose, bet man tiesiog tai, ką perskaičiau knygoje, buvo gražu.

Tad kas man neįtiko? Humoro kiekis. J. Lawson geba juokauti, pati skaitydama juokiausi nesyk, tekstą būtų galima pastraipomis nurašinėti ir siųsti visiems pažįstamiems, kuriems norėtųsi pakelti nuotaiką. Aišku, humoras truputį specifinis, nes autorė kiekvienoje situacijoje randa kažką, kas galėtų skambėti juokingai/absurdiškai/ironiškai, tad nebūtinai visiems bus suprantamas. Todėl mano atveju problema buvo tai, kad to humoro buvo tiesiog per daug. Įsivaizduokite, kad jums pasako vieną anekdotą, tada kitą, trečią, ketvirtą… Kažkuriuo metu tokiose situacijose tiesiog atbunku, smegenys atsisako suprasti toliau einančius bajerius – būtent tai man nutikdavo skaitant knygą. Puikiai suprantu, kad yra mėgstančių klausytis ar stebėti komikų pasirodymus, tad tokiems išties rekomenduoju išmėginti J. Lawson tekstus. Pati stengiausi riboti skaitymą, padėdavau knygą, vos tik pastebėdavau, kad persisotinau jos pasakojimais ir nesibaigiančiu humoristinių situacijų kiekiu, nes kaip jau minėjau, imdavau tiesiog nebeužfiksuoti, kad štai, ir vėl kažkas absurdiško vyksta J. Lawson gyvenime. Gal aš truputį per rimta ir/arba pas mane smegenyse yra kokie nors varteliai, stabdantys per ilgai užsitęsusį juoką. Nes po dienos kitos vėl mėgaudavausi tekstu.

Įspūdžio apibendrinimui tikriausiai tiktų posakis, kad kas per daug, tas nesveika. Nes atmetus tai, kas nepatiko, knyga išties faina.

12.67. Vanda Juknaitė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“

Nežinau, ar būčiau radusi namuose tinkamesnę knygą šiam vakarui, kai šviestuvą kuo puikiausiai pakeičia įvairiausios lemputės, o skaityti norisi kažką prasmingo ir tikro. Džiaugiuosi, kad mano troškimas perskaityti naujausią Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ buvo išgirstas, ir vakar ją gavau dovanų žiemos švenčių proga.

Iš fragmentų sudėlioti prisiminimai atskleidžia išties spalvingą, daugybę įvairiausių iššūkių pasiūliusį (ir, manyčiau, tebesiūlantį) Vandos Juknaitės gyvenimą. O kiek ten visko slypi už kiekvienos pastraipos… Įdomu, kad net ir pabaigoje nesutampant požiūriams, nekilo noras pulti ginčytis. Gal kad iš teksto dvelkė tokia ramybe, kurios tiesiog nesinorėjo paleisti. Taupūs sakiniai, apie kai kurias patirtis užsimenama itin trumpai, bet viskas susilieja į tokį vientisą tekstą, kad skaitant nesijaučia stygiaus. Atrodė, kad visko tiek, kiek reikia – žodžių, emocijų.

Ši autobiografinė apysaka parašyta kiek kitaip nei daugelis mūsų skaitomų knygų. Kadangi autorė dėl ligos pati nebegeba rašyti, jos pasakojimus telefonu užrašinėjo draugė, o tuomet iš užrašytų tekstų ir gimė knyga. Apie tai ir dar daugiau – neseniai pasirodžiusiame interviu su autore, kuris ir paskatino atkreipti dėmesį į dabar aprašomą knygą.

Liūdna ir gražu. Pasakojime sušmėžuoja man labiau iš pasakojimų prisimenamos (nes tik ankstyvoje vaikystėje pažintos ir todėl visai pamirštos patirtys) Obelių apylinkės. Dar ir knygos pabaigoje užrašytas mėnuo ir diena beveik sutampa su mano gimtadieniu. Tokios mažos į akis kritusios smulkmenos prisidėjo prie bendros savotiškos atmosferos, kuri juntama ne tik skaitant, bet ir dabar, bandant dėlioti šį tekstą. Sentimentalumas lenda, bet, matyt, toks metų laikas.

11.42. Tara Westover „Apšviestoji“

Nors „Apšviestoji“ lietuviškai pasirodė prieš porą metų, jos populiarumas neblėsta iki šiol. Mano namuose ji atsidūrė prieš metus, o kelis pastaruosius mėnesius vis pačiupinėdavau ją, rimčiau pradėjau skaityti šį mėnesį, kai nebežinodama kurią knygą rinktis, nes visos tuoj pat numetamos į šalį, pagalvojau, kad Taros istorija turėtų būti ta, kurią tikrai skaitysiu iki galo.

„Apšviestoji“ – tai Taros gyvenimo prisiminimai. Ji užaugo Aidaho valstijoje, mormonų šeimoje. Tėvai buvo tiesiog apsėsti tikėjimo tiesų, tačiau tai, kas vyko šeimoje, nurašyti vien tik išpažįstamai religijai, mano manymu, būtų sudėtinga. Taros mama – žolininkė ir pribuvėja, tėvas – metalo laužo surinkėjas. Atsiribojusi nuo visuomenės, priklausanti nuo tėvo tiesų apie artėjančią pasaulio pabaigą, nepatikimus pareigūnus, medicinos atstovus, šeima gyveno atsiskyrusi, vaikai nebuvo leidžiami į mokyklą (dalis jų ilgą laiką net neturėjo gimimo liudijimo), sužalojimus gydė vaistažolėmis, prisidėjo prie tėvo idėjos apsirūpinti viskuo, kas pagelbėtų jiems išlikti, atėjus didžiajai dienai. Tačiau vieną dieną Tara suvokia, kad nori studijuoti, savarankiškai pasimokiusi ji įstoja į Birgamo Jango universitetą, o vėliau patenka ir į Kembridžą bei Harvardą.

Nenuostabu, kodėl šie memuarai tapo tokie populiarūs. Pirmiausia, yra Tara, kuri pasipriešina savo lemčiai eiti motinos pėdomis ir pasuka mokslų keliu – motyvacijos, kad viskas įmanoma, rodos, per akis. Antra priežastis – įspūdinga šeimos istorija. Daug tamsumo, sunkiai įtikinamų situacijų (daugybė nelaimingų atsitikimų, pasibaigusių lūžiais, nudegimais, galvos traumomis – beveik visais atvejais viskas užgijo be gydytojų pagalbos), psichologinis ir emocinis brolio smurtas, visos šeimos priklausomybė nuo tėvo psichikos ligos (galimai bipolinis sindromas), kuri buvo nenustatyta ir, be abejo, niekaip negydoma. Pateikiamos įvairios manipuliacijos formos, žodžiai ar prisiminimai apie įvykius iškreipiami pagal tai, kaip kiekvienam veikėjui patogu,  o Tarai net ir išsikrausčius iš namų sunku atsiriboti ne tik nuo tiesų, kurios jai buvo įteigtos per visą vaikystę bei paauglystę, bet ir nuo artimųjų, kurių požiūrį, kaip ji manė ilgą laiką, dar galima pakeisti. Būtent psichologinė pusė – veikėjų charakteriai, tarpusavio bendravimas, vienų su kitais elgesys bėgant metams, Taros santykis su aplinkiniais, sprendimai, paveikti ankstyvųjų patirčių ir daug metų į galvą kaltos informacijos – man buvo įdomiausia. Šiam siužetui tiko ir Taros istorijos studijos, kur ji gavo suvokimą apie tai, kaip kiekvienas gali iškreipti praeities įvykius taip, kaip jam pačiam norisi. Tikriausiai dėl to, kad tam skiriama nemažai dėmesio, kyla klausimas: o kas pačios Taros pasakojime yra pagrąžinta, nutylėta? Maloniai nustebino, kaip dėstydama savo gyvenimo istoriją pasakotoja paminėdavo, kad prisiminimai gali būti netikslūs, kad kiti žmonės pasakojamą situaciją atsimena visai kitaip, o, pateikusi skirtingas versijas, apibendrindavo, dėl ko sutarė visi, o kur matomi neatitikimai.

Ši knyga buvo geras pasirinkimas vien todėl, kad tekstas lengvai skaitomas, o to labai norisi tuomet, kai skaitymo tempai visai sustoję. Visgi priklausysiu labai mažai daliai žmonių, kuriems pasakojimas pasirodė vidutiniškas. Ankstesnėje pastraipoje minėjau, kas man pačiai patiko, ir kas žavi daugelį skaičiusiųjų. Tačiau kiekvieną istoriją skaitau taip pat, nepriklausomai, ar tai tikras, ar išgalvotas pasakojimas. Galbūt todėl, kad skaitymo momentu visi pasakojimai man būna tikri. Faktas, kad čia reali Taros istorija, manęs neveikia kažkaip kitaip nei įprastas, rašytojo vaizduote paremtas siužetas, svarbiausia – ar pasakojimas sugeba sukelti ryškesnes emocijas, su nekantrumu laukti tolesnių įvykių. O čia to neradau – kaip ir įdomu, bet tuo atveju, jei knyga dėl kažkokios priežasties būtų dingusi nebaigus skaityti, nemanau, kad būčiau liūdėjusi ar ieškojusi jos tam, kad perskaityčiau iki galo. Gali būti, kad tam įtaką darė ir rašymo stilius, vietomis pasakojimas ištemptas, nemažai pasikartojimų, atsirado monotonija. Likus kokiam šimtui puslapių, jau ėmiau laukti pabaigos.

Memuarai įdomūs pateiktais šeimos santykiais, kurie kėlė dviprasmiškas emocijas, bet kitaip ir negalėjo būti, kai aprašoma tokia šeima. Galbūt kitus sudomins ir Taros aukštojo mokslo siekimas, įkvėps imtis to, apie ką seniai svajojo. Daugelis skaičiusiųjų negaili aukščiausių vertinimų ir liaupsių Taros istorijai, tad kas žino, gal tik mano širdis sukietėjusi šiuo metu, ir todėl sunkiai sekėsi pajausti didesnį susidomėjimą šia knyga.

11.38. Patti Smith „Tiesiog vaikai“

Priklausau žmonių grupei, kuri iki „Tiesiog vaikai“ pasirodymo Lietuvoje nelabai buvo susidūrusi su P. Smith biografija, jos tekstais, o iš dainų girdėta vos viena kita. Visgi puikūs atsiliepimai ir tai, ką pabrėždavo perskaičiusieji, sudomino tiek, kad knyga atsirado mano namuose. Jau skaitant „Tiesiog vaikai“ vis pasimaišydavo kokiame nors video ar seriale, pavyzdžiui, vieno interviu metu serialo „Normal People“ pagrindinis aktorius šią knygą įvardijo kaip tą, kurią norėtų pamatyti ekranizuotą.

Būdama dvidešimties Patti atvyksta į Niujorką. Ji neturi plano, pinigų, gyvenamosios vietos, tačiau tiki, kad pastangos vieną dieną duos vaisių, ir ji galės gyventi taip, kaip svajoja. Atsitiktinė pažintis su Robertu Mapplethorpe’u, būsimu fotografu, į jų abiejų gyvenimus atneša stiprią, visą gyvenimą trukusią draugystę, kuria nuo pat knygos pasirodymo gėrisi dauguma skaitytojų.

Nenuostabu, kodėl jų draugystė taip pakerėjo skaitytojus. Tikriausiai nesuklysiu rašydama, kad daugelis trokšta pažinoti bent vieną žmogų, prie kurio jaustųsi savimi, iš kurio jaustų palaikymą, tikėjimą. Tai, kaip Patti ir Robertas nė minutei neabejojo vienas kito talentais, kaip palaikė vienas kitą, skatino dirbti ties savo idėjomis, net jei tai kenkdavo bendravimo kokybei ar buičiai, išties žavėjo. Lygiai kaip ir jų tarpusavio supratimas, vienas kito papildymas savo charakteriais, erdvės tuomet, kai kitam to norėdavosi, suteikimas, nepasikeitęs ryšys net po ilgo nesimatymo. Gali būti, kad ši draugystė įgyja dar didesnę vertę dėl aplinkybių. Jie ilgą laiką kentė skurdą, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau tai netrukdė išlaikyti bendravimo. Patiko, kad autorė apie viską pasakojo atvirai, tačiau be jokių verkšlenimų apie sunkią praeitį. Netgi atrodydavo, kad nepritekliai, nusivylimai likdavo fone – pasislėpę už santykių su Robertu, kūrybos idėjų ir realizavimo bei savęs paieškų.

Knygoje yra šiek tiek vizualinės medžiagos – nuotraukų, piešinių. Taip pat tekste gausu įvairiausių pavardžių. Vien gyvendami „Chelsea“ viešbutyje Patti su Robertu turėjo galimybę susipažinti ar bent prasilenkti su krūva garsių asmenų, be to ir laisvalaikiu jie vis atsidurdavo kažkur šalia savo mylimų menininkų. Todėl karts nuo karto į pasakojimą būdavo įterpiami įvykiai, susiję su kitais žymiais asmenimis, pavyzdžiui, B. Jones, J. Hendrix, J. Joplin ir J. Morrison mirtys – po kelių dešimtmečių jie buvo įtraukti į įžymybių, mirusių sulaukus 27-erių, „klubo“ sąrašą. Tiesa, vietomis man vardų buvo per daug, ypač kai daugiau nei pusė – visai nepažįstami, bet suprantu, kad tai būdinga biografinio pobūdžio literatūrai, tad tam jau buvau nusiteikusi. Įsivaizduoju, koks gėris skaityti Patti knygą turėtų būti tiems skaitytojams, kurie turi kur kas daugiau žinių apie to meto laikotarpio meno žmones. Norisi pagirti ir knygos leidimą – „Tiesiog vaikai“ yra pavyzdys, kaip reikia rašyti asmenų vardus, grupių ir dainų pavadinimus, kad skaitytojams nereiktų laužyti galvos, svarstant, apie ką čia iš tiesų rašoma.

Tai knyga apie beprotiškai talentingus žmones, apie draugystę, kurios kiti per gyvenimą taip ir nesukuria, apie stengimąsi gyventi kiek įmanoma laisviau. Įspūdis ne toks stiprus, kokio norėtųsi, matant, kad visi goodreads šią knygą perskaitę žmonės, kuriuos seku, įvertino ją ne žemiau nei 4/5, bet vis tiek graži istorija, įdomus gyvenimas, biografija verta knygos puslapių.

11.1. Marina Abramović „Eiti kiaurai sienas“

Pasirodžius M. Abramović autobiografijai, atrodė, kad ją gyrė visi. Kadangi nei pačia menininke, nei jos darbais pernelyg nesidomėjau, buvau girdėjusi ar mačiusi tik nuotrupas to, ką ji veikia, manau, kad pasirinkimą įsigyti šią autobiografiją ir paskatino visi tie geri atsiliepimai. Bet metus laiko ji taip ir pragulėjo pas mane, kol vienos goodreads pasirodžiusios apžvalgos paskatinta nutariau knygą atsiversti ir aš. Įdomus faktas – 2019-aisiais metus pradėjau irgi nuo biografinio pobūdžio kūrinio, tuomet gilinausi į F. Mercury gyvenimą.

Marinos gyvenimo istorija įtraukia nuo pat pirmų puslapių, pasakojimai apie vaikystę ir paauglystę pasirodė įdomiausia dalis. Pasakojama ir nuo tvarkos priklausomą, skausmo nepripažįstančią bei akylai kiekvieną žingsnį prižiūrinčią motiną, kuri jos nepalikdavo ramybėje net ir suaugus; apie tėvą, kuris būdamas kur kas laisvesnis ir mėgęs moteris su savo dukra sukūrė kur kas artimesnį santykį nei mama. Daug dėmesio skiriama ir tuometinei Jugoslavijos politikai, kuri lietė ir jos partizanus tėvus. O šalia viso to – pati Marina, bandanti laviruoti tarp tėvų įnorių ir bandymų atrasti, ko pati nori iš gyvenimo ir kaip galėtų geriausiai save realizuoti. Nors nei šeima, nei gimtosios šalies valdymo ypatumai nedingsta ir vėlesniuose skyriuose, tačiau aprašydama būtent pradžioje minėtą gyvenimo laikotarpį savo aplinkai ji skiria daugiausiai dėmesio. Prisipažinsiu, kad net ir nuliūdau, jog Marina taip greitai užaugo, nes norėjosi dar plačiau pažvelgti į jos santykius su aplinka, pasigilinti į tėvų vidines dramas.

Nesunku suprasti, kodėl tiek žmonių, perskaičiusių knygą ar stebinčių jos meną taip žavisi M. Abramović. Be to, man atrodo, kad dalis tų, kurie labai norisi išleisti savo gyvenimo istorijas knygos pavidalu, turėtų pirmiau atsiversti šią autobiografiją vien tam, kad dar kartą permąstytų savo svajonę. Menininkės gyvenimas – išties spalvingas, jame netrūksta kelionių, kurioms ryžtųsi ne kiekvienas keliautojas, neįprastų pasirinkimų (pavyzdžiui, įsigyti 6 aukštų apleistą namą ir leisti pirmajame aukšte gyvenusiam narkomanui ten ir pasilikti), daug svarbos tam tikruose gyvenimo etapuose suteikusių pažinčių. Tai žmogus, kuris daug ką matė, turi ką papasakoti, o tokias autobiografijas skaityti tikrai įdomu, juolab, tokias atviras kaip Marinos.

Ir žinoma, menas. Jam skiriama daugiausiai dėmesio, kas yra suprantama, kadangi autorei menas – visas gyvenimas. Manau, skaitytojui net nebūtina suprasti performansų meniškumo, nes bent jau mane žavėjo ne kiek tai, ką rašytoja teigdavo norėjosi pasakyti vieno ar kito pasirodymo metu, ne jų aprašymai, bet tai, kiek pastangų ji įdėdavo į visa tai. Dažnas performansas iš moters reikalavo daug fizinės jėgos, valios ir kantrybės pastangų, emocinio pasiruošimo, tad vien dėl šito kiekvienas jos darbas darydavo įspūdį. Ką jau kalbėti apie tai, kad ne kiekvienam pasiseka atrasti veiklą, kuriai per šitiek metų nepritrūktų idėjų, noro ir polėkio. Knygoje tekstą papildė nuotraukos, kurios leido ne tik vizualiai pamatyti akimirkas iš performansų, bet ir kėlė smalsumą kur kas daugiau pasidomėti kai kuriais jos darbais, susirasti filmuotos dokumentinės medžiagos. Tikiu, kad ši knyga kažką gali ir įkvėpti siekti kai kada ir visai fantastiškai skambančių tikslų.

Grožinėje literatūroje viskas yra sukurta autoriaus (be abejo, egzistuoja tikimybė, kad kažkas paimta ir iš tikrovės), tad kur kas lengviau pasakyti, kas nepatiko, o čia viskas siejasi su realiu žmogumi, jo gyvenimu, tad biografijas vertinti man yra labai sudėtinga. Ir visgi, nepriklausomai nuo to, kad menininkės gyvenimas pasirodė įdomus, didelį įspūdį paliko atvirai, su ironija ir humoru aprašyta vaikystė bei paauglystė, tačiau bendrai euforijos, apie kurią galima perskaityti kitų atsiliepimuose, skaitydama šią autobiografiją nepajaučiau. Ypač skaitant apie suaugusiosios gyvenimą kuo toliau, tuo labiau viskas priminė labiau kaip faktų išdėstymą, tad antroje knygos pusėje jau norėjosi greičiau prie pabaigos prieiti. Ir nežinau, ar čia kaltas rašymo stilius, ar tai, kad man norėjosi kitokio priėjimo apie jos potyrius per performansus ar tam tikrų patirčių metu (nes pasakojimai apie visokias energijas, bendravimą mintimis ir panašius reikalus – ne man, tad galimai dėl to taip ir nepavyko prisiliesti prie jos vidaus), ar viskas kartu. Vis dėlto goodreads įvertinau ketvertu, o jau kurį laiką tokiu vertinimu stengiuosi nesišvaistyti be reikalo.

10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“

Kažkada peržiūrėdama knygų anonsus atkreipiau dėmesį į „Nepažįstamasis ant tilto“. Nugarėlėje esanti anotacija pernelyg nesudomino, kadangi susidarė įspūdis, kad tai – viena iš tų įkvepiančių istorijų, kurios nesukelia man jokių emocijų. Visgi suintrigavo po ja pateiktas Pauliaus Skruibio, psichologo, VU Suicidologijos tyrimų centro, o kadaise – ir „Jaunimo linijos“, kurioje porą metų savanoriavau, vadovo, komentaras, kurį perskaičiusi supratau, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Kadangi man įdomu skaityti apie psichikos ligas, vos prieš savaitę pasirodęs lietuviškas leidimas ilgai pas mane neskaitytų knygų krūvoje neužsibuvo.

Knygoje J. Benjamin pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo 2008-aisiais nutikusio įvykio ant Vaterlo tilto, kai nepažįstamasis jį užkalbino, taip sutrukdydamas savižudybei. Tuomet grįžtama į vaikystę, prisimenami pirmieji ligos požymiai, kurių nei jis, nei artimieji suprasti negalėjo, patirtys ligoninėse, pas medikus, savo homoseksualumo suvokimas ir baimė atskleisti apie tai kitiems, kas irgi neprisidėjo prie emocinės savijautos gerinimo, galop ir kulminacija – šizoafektinio sutrikimo diagnozė ir bandymas su ja susigyventi, noras šviesti visuomenę psichikos sveikatos klausimais.

Šios istorijos stiprybė – tai, kad joje nekalbama apie stebuklingus išgijimus. Pasakojime kreipiamas dėmesys į visuomenės požiūrį bei daug problemų turinčią sveikatos sistemą. Per savo gyvenimą pasakotojui yra tekę susidurti su ne vienu mediku, gulėti keliose ligoninėse, dėl įvairių projektų įgyvendinimo jis lankėsi ir kitose šalyse, kur taip pat stengėsi aplankyti bei susipažinti su psichikos ligomis sergančių vietinių galimybėmis gydytis bei sveikti. Pasakotojo gyvenimas – gan spalvingas, su daug įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Knygoje apstu jo išgyvenimus įtaigiai perteikiančių minčių. Pavyzdžiui, jis jaunystėje galvojo, kad jau geriau sirgtų rimta fiziologine liga, nes tuomet kiti jo bent gailėtų, kadangi išgirdę apie psichikos ligą dažnai žmonės tiesiog nutolsta. O taip neretai yra dėl per menko švietimo, nes dažnas tiesiog nežino, kaip reaguoti, ką sakyti žmogui, kalbančiam apie mirtį, sergančiam depresija, šizofrenija ar turinčiam kitokių psichikos problemų, galbūt – net kaip iš tikrųjų pasireiškia tos ligos, nes neretai visos žinios gaunamos tik iš vaidybinių filmų bei serialų. Yra ir idėjų, ką būtų galima ar reikėtų daryti, kad keistųsi sveikatos sistema bei mažėtų psichikos ligų stigmatizavimas, kalbama apie švietimą psichikos sveikatos temomis nuo pat mažumos, daug dėmesio skiriama parodymui, koks svarbus yra palaikantis santykis su aplinka, kalbėjimasis su kitais. Todėl iš tiesų gaila, kad visa tai parašyta itin skurdžiu rašymo stiliumi, kurio ignoruoti tiesiog nepavyksta. Iš vienos pusės, knyga itin lengvai skaitoma, skirta itin plačiai auditorijai. Visgi iš kitos pusės net ir turint galvoje, kad tai – negrožinis kūrinys, įvairovės tekste, platesnio žodyno, gražesnių sakinių šis pasakojimas prašosi nuo pat pirmo puslapio. Tekstas papildytas autoriaus eilėmis, kurios tikriausiai turėjo paįvairinti, papildyti istoriją, bet visgi manęs ši poezija visai nepalietė.

Knyga yra aktuali ir Lietuvai, nes problemos, apie kurias kalbama, egzistuoja ir pas mus. Pavyzdžiui, net ir Didžiojoje Britanijoje susiduriama su tuo, kad vizito pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą – gali tekti laukti keletą savaičių, nepriklausomai nuo besikreipiančiojo būklės, o bandęs žudytis žmogus neretai paleidžiamas iš ligoninės namo be jokio nukreipimo į minėtus specialistus ar kt. Žinoma, ne ką svarbesnis momentas – ir visuomenėje vyraujantis stigmatizavimas, kuris tik dar labiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą, nes jie bijo kreiptis, pasidalinti apie savo nuogąstavimus artimiesiems, kad tik nebūtų atstumti, pašiepti, nesusilauktų kitų nemalonių reakcijų. Daug minčių, įvairių emocijų kelianti knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, nors kiek daugiau norinčiam sužinoti, kaip ir kuo gyvena psichikos ligomis sergantys žmonės, kas jiems yra svarbu ir ką galime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad stigma mažėtų, o sergantieji jaustųsi nors kiek saugesni.

2015-aisiais pasirodė autoriaus prodiusuotas dokumentinis filmas The Stranger on the Bridge, kuriame pateikta nepažįstamojo, kuris išgelbėjo autorių nuo mirties, paieškos istorija. Ateity būtinai pažiūrėsiu.