11.42. Tara Westover „Apšviestoji“


Nors „Apšviestoji“ lietuviškai pasirodė prieš porą metų, jos populiarumas neblėsta iki šiol. Mano namuose ji atsidūrė prieš metus, o kelis pastaruosius mėnesius vis pačiupinėdavau ją, rimčiau pradėjau skaityti šį mėnesį, kai nebežinodama kurią knygą rinktis, nes visos tuoj pat numetamos į šalį, pagalvojau, kad Taros istorija turėtų būti ta, kurią tikrai skaitysiu iki galo.

„Apšviestoji“ – tai Taros gyvenimo prisiminimai. Ji užaugo Aidaho valstijoje, mormonų šeimoje. Tėvai buvo tiesiog apsėsti tikėjimo tiesų, tačiau tai, kas vyko šeimoje, nurašyti vien tik išpažįstamai religijai, mano manymu, būtų sudėtinga. Taros mama – žolininkė ir pribuvėja, tėvas – metalo laužo surinkėjas. Atsiribojusi nuo visuomenės, priklausanti nuo tėvo tiesų apie artėjančią pasaulio pabaigą, nepatikimus pareigūnus, medicinos atstovus, šeima gyveno atsiskyrusi, vaikai nebuvo leidžiami į mokyklą (dalis jų ilgą laiką net neturėjo gimimo liudijimo), sužalojimus gydė vaistažolėmis, prisidėjo prie tėvo idėjos apsirūpinti viskuo, kas pagelbėtų jiems išlikti, atėjus didžiajai dienai. Tačiau vieną dieną Tara suvokia, kad nori studijuoti, savarankiškai pasimokiusi ji įstoja į Birgamo Jango universitetą, o vėliau patenka ir į Kembridžą bei Harvardą.

Nenuostabu, kodėl šie memuarai tapo tokie populiarūs. Pirmiausia, yra Tara, kuri pasipriešina savo lemčiai eiti motinos pėdomis ir pasuka mokslų keliu – motyvacijos, kad viskas įmanoma, rodos, per akis. Antra priežastis – įspūdinga šeimos istorija. Daug tamsumo, sunkiai įtikinamų situacijų (daugybė nelaimingų atsitikimų, pasibaigusių lūžiais, nudegimais, galvos traumomis – beveik visais atvejais viskas užgijo be gydytojų pagalbos), psichologinis ir emocinis brolio smurtas, visos šeimos priklausomybė nuo tėvo psichikos ligos (galimai bipolinis sindromas), kuri buvo nenustatyta ir, be abejo, niekaip negydoma. Pateikiamos įvairios manipuliacijos formos, žodžiai ar prisiminimai apie įvykius iškreipiami pagal tai, kaip kiekvienam veikėjui patogu,  o Tarai net ir išsikrausčius iš namų sunku atsiriboti ne tik nuo tiesų, kurios jai buvo įteigtos per visą vaikystę bei paauglystę, bet ir nuo artimųjų, kurių požiūrį, kaip ji manė ilgą laiką, dar galima pakeisti. Būtent psichologinė pusė – veikėjų charakteriai, tarpusavio bendravimas, vienų su kitais elgesys bėgant metams, Taros santykis su aplinkiniais, sprendimai, paveikti ankstyvųjų patirčių ir daug metų į galvą kaltos informacijos – man buvo įdomiausia. Šiam siužetui tiko ir Taros istorijos studijos, kur ji gavo suvokimą apie tai, kaip kiekvienas gali iškreipti praeities įvykius taip, kaip jam pačiam norisi. Tikriausiai dėl to, kad tam skiriama nemažai dėmesio, kyla klausimas: o kas pačios Taros pasakojime yra pagrąžinta, nutylėta? Maloniai nustebino, kaip dėstydama savo gyvenimo istoriją pasakotoja paminėdavo, kad prisiminimai gali būti netikslūs, kad kiti žmonės pasakojamą situaciją atsimena visai kitaip, o, pateikusi skirtingas versijas, apibendrindavo, dėl ko sutarė visi, o kur matomi neatitikimai.

Ši knyga buvo geras pasirinkimas vien todėl, kad tekstas lengvai skaitomas, o to labai norisi tuomet, kai skaitymo tempai visai sustoję. Visgi priklausysiu labai mažai daliai žmonių, kuriems pasakojimas pasirodė vidutiniškas. Ankstesnėje pastraipoje minėjau, kas man pačiai patiko, ir kas žavi daugelį skaičiusiųjų. Tačiau kiekvieną istoriją skaitau taip pat, nepriklausomai, ar tai tikras, ar išgalvotas pasakojimas. Galbūt todėl, kad skaitymo momentu visi pasakojimai man būna tikri. Faktas, kad čia reali Taros istorija, manęs neveikia kažkaip kitaip nei įprastas, rašytojo vaizduote paremtas siužetas, svarbiausia – ar pasakojimas sugeba sukelti ryškesnes emocijas, su nekantrumu laukti tolesnių įvykių. O čia to neradau – kaip ir įdomu, bet tuo atveju, jei knyga dėl kažkokios priežasties būtų dingusi nebaigus skaityti, nemanau, kad būčiau liūdėjusi ar ieškojusi jos tam, kad perskaityčiau iki galo. Gali būti, kad tam įtaką darė ir rašymo stilius, vietomis pasakojimas ištemptas, nemažai pasikartojimų, atsirado monotonija. Likus kokiam šimtui puslapių, jau ėmiau laukti pabaigos.

Memuarai įdomūs pateiktais šeimos santykiais, kurie kėlė dviprasmiškas emocijas, bet kitaip ir negalėjo būti, kai aprašoma tokia šeima. Galbūt kitus sudomins ir Taros aukštojo mokslo siekimas, įkvėps imtis to, apie ką seniai svajojo. Daugelis skaičiusiųjų negaili aukščiausių vertinimų ir liaupsių Taros istorijai, tad kas žino, gal tik mano širdis sukietėjusi šiuo metu, ir todėl sunkiai sekėsi pajausti didesnį susidomėjimą šia knyga.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.