13.36. Jean-Philippe Toussaint „Mylėtis“

„Ir, nors buvau labai nuvargęs, aš ėmiau tikėtis, kad šiandien Tokijuje neišauš rytas, neišauš niekada, ir kad laikas sustos šią akimirką, kaip tik čia, Sindziuku restoranėlyje, kur mes taip gerai jaučiamės, šiltai įsisupę į iliuzinę nakties globą, nes žinojau, kad auštanti diena atneš įrodymą, jog nesugrąžinamas, griaunantis laikas eina ir traiško mūsų meilę.“

Romano pasakotojas kartu su Mari, mados dizainere, atvyksta į Tokiją, kur praleis paskutines valandas kartu. Faktas, kad jie privalo nutraukti romantinius santykius, jau abiems žinomas, tačiau išsiskirti – ne taip paprasta. Knygoje veiksmo minimaliai, svarbiau – kuriama atmosfera, melodingi sakiniai, vienišumo jausmas, kuris nesvetimas abiems personažams. Galbūt dėl Tokijo ir vyraujančios nuotaikos beskaitant knygą galvoje sukosi S. Coppolos filmas „Lost in Translation“, kurį esu mačiusi daugiau nei vieną sykį. Nors siužetai nėra vienodi. Pavyzdžiui, Toussaint romane viskas prasideda nuo to, kad pagrindinis veikėjas nelegaliai nuskraidina į Tokiją nedidelį buteliuką druskos rūgšties, kurią svajoja ant ko nors išpilti. Šis buteliukas vis sušmėžuoja, verčiant puslapius, o galop ir uždaro visą pasakojimą (neslėpsiu, nustebino būtent toks veikėjo pasirinkimas, nepaisant viso teksto grožio, galas pasirodė pernelyg įmantrus mano skoniui). Yra klajonių naktyje, snaudimo tarp suknelių ant žemės, šiek tiek ir mylėjimosi (kaip ir priklauso pagal pavadinimą), bet viską rūkas ir melancholija gan stipriai apgaubę, tad net ir veikėjų konfliktai atrodo tingūs, ne iki galo išvystomi (arba tiesiog autorius nejautė poreikio jų plėtoti). Kai kurios pasakotojo mintys kėlė dvejopas emocijas, vietomis buvo sudėtinga perprasti jį ir jo jausmus. Knygoje nesistengiama pateisinti, gilintis į išsiskyrimo priežastis ar daug kalbėti. Tad informacijos nedaug, o pasakojimo stilius toks, kad kai kada kone užliūliuodavo ir tekdavo mėginti susirinkti nepasiekusias sąmonės knygos dalis į vieną visumą.

Gražu, nors gal kiek ir pretenzinga. Būtų įdomu paskaityti ir daugiau rašytojo knygų. Juolab, kad ir anotacijoje rašoma, jog „Mylėtis“ priklauso tetralogijai.

13.23. Italo Calvino „Markovaldas“

Esu iš tų žmonių, kurie skaito tuomet, jei žino, kad tam galės skirti bent valandą. Nemėgstu paskaičiusi keletą lapų padėti iki kito karto (žinoma, nekalbu apie tuos atvejus, kai knyga neįtraukia ar paaiškėja, kad pati visai nesu nusiteikusi skaitymui). Tačiau „Markovaldas“ šios savaitės rytais man puikiai tiko, kai trokšdavau dar keletui minučių atidėti kėlimąsi dirbti. Trumpos, vos kelių puslapių istorijos, kurias jungia tas pats personažas, neįpareigojo. Netgi kaip tik sakyčiau, kad pertraukos tarp tekstų leido labiau pasimėgauti kūriniu.

Tie, kam pabosta nesvetingi namai, žvarbų vakarą užuovėją randa kino teatre. Markovaldo aistra buvo spalvotas kinas dideliame ekrane, leidžiantis aprėpti plačiausią horizontą: prerijas, uolingus kalnus, atogrąžų miškus ir salas, kuriose puošiamasi gėlių vainikais. Kiekvieną kino filmą žiūrėdavo po du kartus ir išeidavo užsidarant kino salei, o mintimis ir toliau gyveno filmų kraštovaizdžiuose, kvėpavo jų spalvomis. Tačiau grįžimas namo lietingą vakarą, lūkuriavimas 30 numerio tramvajaus stotelėje, konstatavimas, kad jo gyvenime jau nieko kito nebus kaip tik tramvajus, šviesoforai, kambariai pusrūsiuose, dujinės viryklės, išdžiaustyti skalbiniai, sandėliai ir pakavimo skyriai, skandino filmo įspūdį išblukusiame ir niūriame liūdesyje.

Markovaldas – neturtingas daugiavaikės šeimos tėvas, fabriko darbininkas. Jo šeimos gyvenime yra daug rūpesčių dėl alkio, besikaupiančių skolų, problematiško būsto. Tačiau dėl to paburbuliuoja tik žmona, tuo tarpu Markovaldas išlieka visiškas svajoklis. Visgi ir jam nesvetimas noras skaniai užvalgyti, o iš to kyla įvairiausios idėjos, kurias vyras bando įgyvendinti. Įkvėpimo nuotykiams ir atradimams veikėjas dažnai randa gamtoje. Malonų įspūdį kėlė gražus veikėjo santykis su gamta, taip pat ir gebėjimas įžvelgti džiuginančias smulkmenas kasdienybėje. Nors Markovaldo idėjos neretai beprotiškos, o situacijos nebūtinai realistiškos, turinčios lengvos magijos, bet skaitant kilo noras kitąsyk vaikštant pažįstamose vietose nepamiršti dažniau atidžiai apsidairyti ar tiesiog sulėtinti žingsnį.

Ne veltui anotacijoje minimas pagrindiniam veikėjui būdingas donkichotiškumas. Ir čia kyla dvejopos emocijos. Viena vertus, personažo nuotykiai kėlė lengvą šypsnį, kuris būdavo sumišęs su liūdesiu dėl buitiškosios pasakojimo dalies. Kita vertus, sunkiai sutariu su tokio charakterio personažais (ir pačiu Don Kichotu), tad skaitydama visus pasakojimus iš eilės kažkuriuo metu tikriausiai jau būčiau ir susinervinusi. O kadangi skaičiau po vieną du tekstus per dieną, Markovaldą visai neblogai pakenčiau.

Maloni pažintis, ateity viliuosi ją pratęsti.

Ieškodama ekranizacijų suradau, kad 1970-aisiais Italijoje buvo sukurtas šešių serijų serialas Marcovaldo.

13.18. Greg Sestero, Tom Bissell „The Disaster Artist“

2003-aisiais pasirodė daugelio geriausiu blogiausiu filmu laikomas „The Room“. Jo režisierius, scenaristas, vienas iš prodiuserių bei pagrindinis aktorius yra Tommy Wiseau. Filmas pasakoja apie Džonį (T. Wiseau), kuris sužino, kad jo sužadėtinė išdavė jį su geriausiu draugu Marku. Marko vaidmenį atliko Greg Sestero, vienas iš knygos bendraautorių, o „The Disaster Artist“ – pasakojimas apie „The Room“ atsiradimą ir filmavimo procesą.

Pusę knygos buvau perskaičiusi praeitų metų birželio pradžioje. Nors buvo įdomu, bet visai neplanuotai atidėjau ją iki šio mėnesio (taigi, vos ne metų pertrauką padariau), na, ir šįkart per keletą dienų užbaigiau likusius skyrius. Prieš skaitant rekomenduoju peržiūrėti „The Room“, nes kitu atveju nebus taip įdomu skaityti. Pati filmą žiūrėjau prieš keletą metų, o taip pat mačiau ir 2017-aisiais pasirodžiusią puikią komediją „The Disaster Artist“, kuri pastatyta remiantis šia knyga. Pastarąjį filmą galima žiūrėti ir po knygos, žinoma, nesitikint, kad viskas, kas aprašyta, bus įtraukta į siužetą.

Tommy Wiseau yra neabejotinai įdomi asmenybė. Nesunku patikėti, kad G. Sestero aprašė jį būtent tokį, koks jis iš tiesų ir yra (ar bent buvo tuo metu. Metai bėga, tad gal ir kažkiek pasikeitė). Ir čia atsiranda dvejopas įspūdis. Viena vertus, istorija juokinga savo absurdiškumu, o T. Wiseau elgesys bei sprendimai verčia kilnoti antakius. Kita vertus, pajausti empatiją šiam žmogui irgi lengva. Tommy – vyras, slepiantis savo tikrąją tapatybę bei amžių, vienišas, besijaučiantis nesuprastas, turintis visokiausių baimių ir didžiulę svajonę, kurią stengiasi įgyvendinti tuomet, kai visi aplinkui juokiasi. Man atrodo, čia yra knygos stiprybė – atskleisti pagrindinę pasakojimo figūrą kaip sudėtingą, nevienapusišką charakterį. O tokiu atkaklumu ir pasiryžimu išpildyti iš pažiūros beprotišką svajonę gali pasigirti toli gražu ne kiekvienas.

People will be shocked. It will be big drama. After my creation, people will not sleep for two weeks.

Ir tuomet yra pats Greg Sestero. Skaitant galima pajausti, kad Greg’as iškelia save kaip geresnį: jis greitai suprato, kad filmas bus prastas, įžvelgė T. Wiseau pastangų tapti žymiu aktoriumi beviltiškumą, rašė apie aplinkinių pašaipas, nukreiptas į Tommy, prie kurių prisidėdavo ir pats Greg’as. Ir vis dėlto nė sekundei nesuabejojau, kad šioje istorijoje jie absoliučiai lygūs. Knygoje daug dėmesio skiriama jų abiejų draugystei bei paties Greg’o bandymams išgarsėti, gauti vaidmenų, iš kurių galėtų pragyventi. Ir ten viskas taip komplikuota, kad atmetus išvaizdos ir bendravimo gebėjimų skirtumus, atrodo, jog ne tokie jau jie ir skirtingi. Beje, anot imdb.com, T. Wiseau kuria filmą, kuriame vėl pasirodys ir Greg Sestero. Neatrodo, kad knyga pakenkė jų draugystei.

O labiausiai nesitraukė mintis apie kantrybę. Kiekvienam filmo kūrimo komandos nariui kantrybės reikėjo tiek, kad net nesistebiu, jog ne vienas pasitraukė taip ir nebaigęs numatyto darbo.

Apibendrinus, reikia pamatyti ir po to paskaityti (ar bent peržiūrėti J. Franco filmą), kad būtų galima visiškai suprasti T. Wiseau ir jo garsiojo „The Room“ fenomeną.

13.14. Irvin D. Yalom, Marilyn Yalom „Mirties ir gyvenimo klausimas“

Man reikia save išmokyti, kad kažkas gali būti vertinga ir įdomu, ir svarbu, net jei aš patiriu tai vienas, net jei negaliu to pasidalinti su Marilyna.

Psichiatras Irvin D. Yalom su žmona Marilyn apmąsto gyvenimo baigtį, mirtį ir gedulą, netekus artimojo. Kai sutuoktiniai pradėjo rašyti šią knygą, buvo žinoma, kad dėl gydymui nepasiduodančio vėžio Marilyn liko nedaug gyventi. Leidinyje yra ir keletas poros nuotraukų.

Į gan nedidelės apimties knygą sutilpo daug temų. Apie jaunystę, kai mirties baimė jaučiama stipriau, ir senatvę, kai mirties nebebijoma. Apie ligas, kurios išsekina, skausmą, kuris skatina galvoti apie įvairius gyvenimo baigties būdus. Skausmą – ne tik mirštančiosios, bet ir gedinčio vyro. Apie senatvę, kuri priverčia atsisakyti darbo, kurį visą gyvenimą su malonumu dirbo. Senatvę, kuri trukdo judėti ar atima savarankiškumą, verčia suabejoti savo atmintimi. Apie gražų, ilgą gyvenimą, kuris vieną dieną privalo baigtis. Apie artimuosius, kurie bus palikti, arba bendraamžius, kurie jau visi mirę. Apie sukauptus namuose prisiminimus daiktų ir knygų pavidalu, kurių po sutuoktinių mirties niekam tikriausiai nebereikės. Apie mirštančiosios susitaikymą su mirtimi ir ramų jos priėmimą, ruošimąsi tam, planuojant susitikimus, skambučius su draugais ir artimiausiais žmonėmis. Ir vyrą, kuriam sunku girdėti žmoną, kalbančią apie mirtį su tokia ramybe, nes pats neįsivaizduoja gyvenimo be jos. Apie našlį, kuris, būdamas išsilavinęs psichiatras ir konsultavęs begalę artimojo mirtį patyrusių ar vėžiu sergančių pacientų, pats netektį išgyvena ne ką lengviau (šis momentas man išties įstrigo – viso labo mes visi žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Ir kad sunkiomis akimirkomis palaikymo reikia iš kitų, nes pats sau vargu, ar padėsi tomis akimirkomis, kai norisi tik sulįsti į žemę).

Graži, liūdna, jautri ir atvira knyga apie kurią rašyti sunkiau nei ją skaityti, matyt, todėl ir gavosi labiau dalies temų paminėjimas nei mano pačios įspūdžiai. Gal kad įsivardinandama, kas man pačiai buvo įdomiausia ir įstrigo, kurie momentai artimiausi, vis nukrypdavau į asmeninius potyrius ar mintis, kurias noriu pasilikti sau. Tad tebūnie tai įrodymas, kad autorių tekstai, kuriuos jie rašė pakaitomis, paveikia ir užsilaiko mintyse. Irvin D. Yalom rašė šiek tiek apie kitas savo knygas. Viena jų – „Žvelgti į saulę“ – susidomėjau, tad, manau, kad ateity prie rašytojo dar grįšiu.

__

Žemiau pateiktos citatos nėra tos, kurios atspindėtų knygos turinio tematiką, tačiau man itin susisiejo su šių dienų naujienomis apie karą Ukrainoje, tad negaliu jų neperrašyti čia. Citata apie karo vaikus buvo parašyta skyriuje, kuriame Marilyn pasakojo rašanti knygą apie vaikystės prisiminimus Antrojo pasaulinio karo metais. Tos knygos ji nespėjo pabaigti. Antroji citata – iš Irvin’o pamąstymų apie savo ir Marilyn ankstyvuosius gyvenimo etapus, tačiau man pasirodė kaip visiška pirmosios minties tąsa.

Vaikystės istorijos retai apsiriboja vien karo baisumais. Vaikai prisimena, ką jie valgė ar ko nevalgė, ypač bado kančias. Prisimena nepažįstamų žmonių, kurie priėmė juos į savo namus, gerumą, ir tą retą žaisliuką, gautą per gimtadienį ar Kalėdas. Jie prisimena, kaip žaisdavo su kitais vaikais – ne vienas dingo iš jų gyvenimo, pasimetė ar tiesiog mirė. Jie prisimena sirenų staugimą, ryškius raketų pliūpsnius, nutvieskiančius nakties dangų. Vaikų akys pastebi kasdienius karo įvykius – vėl juos prisiminus, kitiems paliudijama apie brutalią realybę.

Daugelis ankstyvųjų psichiatrijos srities tyrėjų – Sigmundas Freudas, Anna Freud, Melanie Klein, Johnas Bowlby – yra priėję prie išvadų, kad vaikystės trauma, tegul net patirta ikiverbalinėje stadijoje, neretai yra neišdildoma, asmeniui suaugus, lieka padariniai jo ramybei, gebėjimui atsipalaiduoti ir savigarbai.

13.2. Meg Mason „Regis, man ne viskas gerai“

„Man nesiseka būti žmogumi. Regis, noro ir jėgų gyventi atrandu sunkiau nei kiti.“

„Regis, man ne viskas gerai“ pasakoja apie Martą, kuri būdama septyniolikos suvokia, kad jai… ne viskas gerai. Tuomet ji leido dienas, neišlįsdama iš kambario, sėdėdama po stalu. Panašių periodų pilnas ir suaugusios Martos gyvenimas. Savijauta ją vargina, vaistai negelbsti, o gydytojai nustato vis kitokias psichikos ligas. Knyga yra puiki tuo, kad parodo, kaip nelengva yra susigyventi su liga, kokią įtaką ji daro sergančiojo gyvenimo kokybei, santykiams su aplinkiniais, gebėjimui prisitaikyti prie kasdienybės taisyklių, kiek pykčio ir susierzinimo kyla visiems. Nors su nosine sėdėti nereikėjo, kaip yra pasitaikę skaitant panašios tematikos romanus, bet buvo įdomu. Tema liūdna, bet pasakojimas man pasirodė savas – tik nesu tikra, ar tai tinkamas žodis. Galbūt dėl pasakojimo būdo, gal dėl veikėjos ilgą laiką jaučiausi skaitanti tokią knygą, kuri yra mano skonio, net savotiškai jauki, kad ir nemalonių situacijų ten buvo apstu. Komplikuoti santykiai su vyru, šeima, komplikuotas santykis su darbu, savimi, gyvenamąja vieta, dar psichikos liga – visas komplektas, kuris tinkamai parašytas prikausto mano dėmesį. Ir dar šiek tiek komiškų situacijų bei humoro.

Tik štai pasiekus kulminaciją, kuria laikau Martos pripažinimą, kas labiausiai jos gyvenime neramina, dėl ko jai skauda daugelį metų, šiek tiek kilstelėjau antakius. Viena vertus, jei rašytoja norėjo apgauti, nusukti dėmesį kitur, jai visai pavyko, nors vietomis ir suabejodavau veikėjos išsakomu požiūriu. Kita vertus, tai nuvylė ir kėlė dviprasmiškus jausmus. Sudėtinga kalbėti, kai nenoriu atskleisti, apie ką aš čia, nes neskaičiusiems norisi palikti patiems atrasti siužetinius posūkius. Visgi atsižvelgiant į tai, kaip autorė sutvarkė kitų veikėjų gyvenimus pabaigoje, pridėjus dar ir Martos pripažinimą ta tema, gavosi truputį per saldus tortas – toks, kuris nudžiugintų visas tetas giminių susitikimuose (na tas, kurios domisi, kada vestuvės, ar gerame darbe dirbi ir t.t.).

12.50. Gianfranco Calligarich „Paskutinė vasara mieste“

Paskutiniu metu į rankas papuola knygos, turinčios stiprią atmosferą. „Paskutinė vasara mieste“ pasižymi viską užvaldančia melancholija. Labai graži pradžia, kurioje pagrindinis veikėjas Leo pasakoja apie savo santykį su tėvais, o tikriausiai viena iš įsimintiniausių scenų tampa tėvo ir sūnaus atsisveikinimas, pastarajam išsikraustant į Romą. Tai – vienas tų atveju, kai tyla suskamba gražiau už nesibaigiantį kiekį žodžių.

Buvome tokie seni, buvo taip vėlu, viskas taip blogai susiklostė.

Man pačiai neteko lankytis Romoje, bet įtariu, tiems, kas yra vaikščioję šio miesto gatvėmis, sukils ir nostalgija. Trisdešimtmetis Leo, išsikraustęs iš gimtųjų vietovių, gyvena bohemišką gyvenimą – dieną dirba emocijų nekeliantį darbą, o vakarus ir savaitgalius leidžia baruose, prabangiuose restoranuose intelektualų aplinkoje, glaudžiasi skurdžiuose viešbučiuose ir butuose, o alkoholis liejasi per kraštus. Tačiau visa tai taip ir neišvaiko Leo viduje išsikerojusios vienatvės, o kiekvienas susitikimas net su labiausiai žavinčia moterimi, rodos, jį dar labiau atskiria nuo viso pasaulio. Skaitant atrodo, kad viskas tarsi paskendę lengvame rūke (o gal tai tik cigarečių dūmai ir pritemdytos šviesos aprašomose patalpose, naktinės gatvės), o pats veikėjas klajoja, taip ir nerasdamas savo vietos. Panašiai klajojau ir aš, kurį laiką nesuprasdama, kiek man ši knyga patinka, o kiek ten visai nieko įdomaus nerandu. Todėl ir liko kai kur skylės, o kai kas – net ir labai įstrigo. Net neišskirčiau kažkurios knygos dalies, nes tiek pradžia, tiek galas – puikūs, tačiau ir vidury pasitaikė įtraukiančių skyrių. Įdomiausia, kad Leo, kuris yra ir pasakotojas, puikiai parodo, kad ne tik jis, bet ir kiti – lygiai taip pat pasimetę, kažko ieškantys, priimantys nebūtinai logiškus sprendimus, besigailintys to, kaip elgėsi, ir susitaikantys su klaidų pasekmėmis, netgi kiek išprotėję, pasiduodantys akimirkos galiai, o vėliau – besigriaužiantys dėl to, ką susigrąžinti jiems atrodo per vėlu (bet ar tikrai?). Žinoma, yra ir meilės, kuri vietomis žavi, bet net ir ji neįneša kažkokios vilties, šviesos, kuri prasiskverbtų pro viską uždengusį rūką. Vėlgi, ne veiksmo, o emocijos knyga. Pabaigoje nekyla klausimų, kodėl taip, o ne kitaip buvo pasielgta, nes atrodo, kad kitaip čia ir negalėjo būti.

Gražu ir liūdna. O viršelio patrauklumas netenka reikšmės tuomet, kai paaiškėja, kad jis – tiesiog idealus pačiai knygai, jos nuotaikai.

12.37. Sigrid Nunez „Draugas“

Netyčia gavosi, kad antra iš eilės skaitoma knyga – apie gedulą. Tačiau tiek „Nora Vebster“, tiek „Draugas“ – itin skirtingos. Net ir pati gedulo tema – visai kitaip pateikta, išjausta, abiejuose knygose apstu vietų, kur nė nesuprasi, kad pagrindinės veikėjos gedi. Nora gyvena dabartimi bei ateitimi, jos pasakojimas dėliojasi iš buitinių kasdienybės akimirkų. Tuo tarpu „Draugas“ – pagrindinės veikėjos monologas, atsigręžiantis į įvairius praeities gyvenimo momentus ir apimantis daugiau temų.

Antra vertus, Isak Dinesen tikėjo, kad bet kokią negandą galima ištverti ją aprašant ar apie ją papasakojant.

Nesistebiu, kodėl „Draugas“ nuvilia tiek skaitytojų. Anotacijoje akcentuojama šuns, kuris priklausė nusižudžiusiam draugui, ir moters draugystė, pamažu gydanti netekties skausmą. Taip, ši knyga yra ir apie tai, bet minėta draugystė – maža dalis to, apie kalbama. Pradžioje pasakotojos centre yra mirusysis – rašytojas, dėstytojas, draugas. Bent jau aš tikėjausi, kad taip knyga ir rutuliosis – bus pasakojami visokie prisiminimai, įterpiant dabartį apie naująjį namų augintinį. Visgi gan greitai pasakotoja ima dalintis pačiais įvairiausiais gyvenimo fragmentais, tiesiogiai net nesusijusiais su mirusiuoju. Temos kai kada keičiasi kiekvienoje pastraipoje. Jaučiamas pasakotojos apsiskaitymas (o kaip kitaip – ji juk rašytoja, literatūros ir rašymo dėstytoja), įdomu buvo atrasti jau pažintus rašytojus bei jų kūrinius (J. M. Coetzee, M. Kundera ir kt.), o taip pat skaityti ir apie diskusijas tarp dėstytojų ir studentų, moterų, kurioms buvo taikoma rašymo terapija, istorijas. Visas pasakojimas – lyg vienas ilgas pokalbis, kurio metu nebrėžiamos ribos apie tai, kuo reikėtų dalintis, o ką geriau nutylėti. Tokio pokalbio metu norisi dalintis viskuo, išgyventi tas emocijas, apie kurias pasakojama, darsyk. Jaukus, atviras, kai kada gal net ir intymus – toks, kurį girdėdami kai kurie pašaliniai pasijaustų nepatogiai, lyg įsiveržę į kitų privačią erdvę, nors temos – lyg ir neypatingos. Dabar pati prisiminiau pokalbius, kuriuose paskutiniu metu dalyvavau, ir kaip juose vis kas nors nusistebėdavo, koks platus temų spektras per trumpą laiką būdavo apkalbamas. Tad panašiai ir šioje knygoje – belieka sekti ten, kur veda pasakotoja. Be to, nemažai kalbama apie rašymą kaip terapiją – kadangi pati blogiausiais gyvenimo momentais neretai griebiuosi parkerio ir užrašinės, knyga pasirodė artima man pačiai.

Į pabaigą gal kiek pavargau (o gal karštis darė savo) ir ne visad pavyko įsigilinti, apie ką dabar pasakojama. Galop pagalvojau, kad ir paties mirusiojo man pritrūko. Atrodo, jis dar rodėsi pradžioje, o vėliau jo visai nebeliko. Liko tik šuo, primenantis, kad jis buvo ir paliko štai tokią didelę dovaną.

Kad ir radau ne visai tai, ko tikėjausi, patiko.

12.36. Colm Tóibín „Nora Vebster“

Kažkada, kai dar privalėdavau užsukusi į knygyną ką nors įsigyti, išsirinkau vos keletą eurų kainavusią „Nora Vebster“, dorai nė neperskaičiusi anotacijos. Prieš rašant šį įrašą, pasidomėjau, ką dar parašė knygos autorius, ir nustebau, pamačiusi „Brooklyn“, pagal kurią buvo sukurtas nemažai gerų vertinimų sulaukęs to paties pavadinimo filmas, taip pat kelissyk C. Toibin knygos buvo pakliuvusios į Booker trumpąjį sąrašą. Visgi lietuviškai turime tik mano perskaitytą romaną apie Norą, keturiasdešimtmetę našlę su keturiais vaikais, kuri mėgina po truputį grįžti į gyvenimą, praėjus keletui mėnesių po vyro mirties.

Skaitant knygą, buvo visko. Vietomis nuobodžiavau, karts nuo karto grįždavau skaityti ankstesnio puslapio, nes, mintims nuklydus kitur, sugebėdavau skaityti neįsigilindama į teksto reikšmę. Bet vis vien tais retais kartais, kai prisėsdavau prie knygos, jaučiau trauką pagrindinei veikėjai. Ji gyvena miestelyje, kuriame vieni kitus pažįsta, apkalbinėja, kur kiekvienas nusižengimas nuo įprastų taisyklių, sulaukia nepritariamų žvilgsnių ir nemalonių replikų. Kiekvieną sykį, nusprendus ką nors neįprasto nuveikti (pavyzdžiui, apsikirpti ir pirmąsyk nusidažyti plaukus), pirmiausia galvoje iškyla mintis: o ką pasakys ir kaip įvertins kiti? Tie kiti, kurie lyg ir neturėtų turėti jokios įtakos veikėjos gyvenimui apskritai. Tačiau net ir įvairios baimės bei nuspėjamos kitų reakcijos vis mažiau veikia Norą – ji mokosi priimti sprendimus pati (kai seniau dalį sprendimų priimdavo jos vyras), ieškoti būdų, kaip išlaikyti ryšį su įvairaus amžiaus tarpsnius pasiekusiais savo vaikais, išmėginti veiklas, kurios nebūtų susijusios su vaikų ir namų priežiūra. Jei reikia, ji sugeba kovoti už save ir mylimiausius žmones. Jos personaažs – įdomus, dinamiškas. Žinoma, dėmesio skiriama ir gedului, kaip jis kinta bėgant laikui, kaip skirtingai mirtis gali paveikti artimuosius – vaikus ir suaugusiuosius, jų įpročius. Tačiau šia tema nemanipuliuojama, gedulas tampa tiesiog sudėtine gyvenimo dalimi. Subtili, be stiprių, išraiškingų emocijų, daugiau tylos, ramybės, tačiau toji ramybė, kaip jau žinome iš kitų knygų, gali būti labai paveiki.

Ir dar buvo muzikos. Nors Nora neturtinga ir kitų akimis neturėtų leisti pinigus nebūtinoms prekėms, pamažu jos namuose atsiranda plokštelių kolekcija. Viskas prasideda nuo to, kad Norai paskolina vinilinę plokštelę, o moteris nenori prisipažinti, kad namie neturi patefono. Tačiau ji pasiryžta jį įsigyti, o tuomet progai pasitaikius ji ima į namus tempti vis naujas plokšteles. Nora, atradus progą, tiesiog užsidaro kambaryje ir klausosi muzikos. Buvo netikėta rasti tokią temą knygoje. Nors klasikinės muzikos nesiklausau, bet skaityti apie tai, kokį poveikį veikėjai ji sukelia, buvo įdomu.

Užsimerkusi ji regėjo muziką kaip vandenį, labai greitai sruvenantį paskui ją, bėgančią tolyn, o kartu raminantį, kai panirdavo į jo vėsą.

Ramios kasdienybės knygose mėgėjams.

12.33. Vidas Morkūnas „Nekropolių šviesos“

Prieš kurį laiką vienas poetas pasiūlė padovanoti savo knygą mainais į apžvalgą. Atsisakiau, nes poeziją skaitau labai retai ir toli gražu ne visada turiu ką pasakyti.

Štai ir V. Morkūno eilėraščius atsiverčiau vien todėl, kad man paliko įspūdį pernai skaityta „Pakeleivingų stotys“, tačiau užvertusi supratau, kad neliko nieko, išskyrus vienintelį eilėraštį. Tad ir pasakyti nelabai turiu: jaučiama panaši atmosfera ir temos kaip ir novelėse, bet tik tiek.

Minėtas eilėraštis (net viršelį į kitą pusę perkėliau, kad gražiau žiūrėtųsi eilės):

kai kitąsyk pasimatysime
vilkėsiu išvirkščius marškinius
mano veidas bus
iškreiptas
vos vos
vėjo nebus
niekada daugiau
nebebus vėjo
tarp mudviejų
nebebus kalbos
kalbos niekada

12.23. Per Petterson „Vogti arklius“

Prieš mėnesį skaičiau P. Petterson romaną „Mano likimo broliai“, kuris man paliko itin malonų įspūdį. Tačiau buvo gera, nes žinojau, kad yra dar viena jo knyga lietuviškai, kurios neteko skaityti. O štai dabar, sėdžiu perskaičiusi „Vogti arklius“, ir atrodo, lyg kokia skylė atsivėrė viduje, nes suprantu, kad daugiau vertimų neturime, o anglų kalba skaityti kaip ir galėčiau, bet praktiškai sunku net iki jau turimų prieiti, kai pilna tiek lietuviškai išverstų knygų.

Būdamas šešiasdešimt septynerių Trunas išsikrausto iš miesto ir įsikelia į miško namelį. Vyras planuoja ramiai leisti dienas, be muzikos, televizijos ir telefono, vien tik žinių radijo klausydamas, tvarkydamas namą ir jo aplinką, eidamas pasivaikščioti su šunimi Lyra. Netrukus vyriškis išsiaiškina, kad visai netoli gyvena paauglystėje sutiktas Larsas, kuriam tuomet tebuvo dešimt metų. Trunas dažnai prisimena tą 1948-ųjų vasarą, po kurios viskas pasisuko taip, kaip anuomet jis nė neįsivaizdavo.

Paskutiniu metu penketą goodreads puslapyje pažymiu itin retai, toks jausmas, kad jis iš viso pranyko iš mano vertinimo skalės, o ketvertas tapo aukščiausiu balu. Tačiau žymėdama įvertinimą „Vogti arklius“, nė sekundei nesuabejojau ir pažymėjau visas žvaigždutes. Iš dalies prie to prisidėjo anksčiau skaitytas rašytojo romanas, kuriam maksimalaus įvertinimo pagailėjau, tačiau bendrai – visa kūrinio atmosfera ir siužetas mane užbūrė. Sniegas, daug ramybės, daugelio cituojama frazė „patys sprendžiame kada mums skauda“, stoiškas, rodos, susitaikęs su savimi ir savo gyvenimu pagrindinis veikėjas – nesvarbu, ar vienu prisėdimu perskaitydavau šimtą puslapių, ar tik vos dešimt, bet, rodos, kiekvienas sakinys sugebėdavo įtraukti. Lėta, daugiau stebėjimo nei veiksmo pripildyta knyga. Skaitant, rodos, jausdavau tylą, kurios persmelkta atmosfera.

Abi siužetinės linijos – dabartis ir praeitis – buvo vienodai įdomios. 1948-ųjų vasara prasideda nerūpestingai, jodinėjant ant pavogtų arklių ar susigalvojant kitokių pramogų gamtoje. Tačiau užuominos į ateities įvykius bei kai kurie siužetiniai vingiai buvo lyg kokie audros debesys, kurie sujudindavo jaunojo Truno vidinį pasaulį, tarsi išplėšė jį iš nerūpestingos vaikystės, net ir paskutiniai praeities įvykiai buvo lyg įrodymas, kad štai, jis tikrai užaugo. Tuo tarpu dabartyje Trunas – ramus ir gerai apgalvojantis, ar verta megzti draugystes, suvokiantis, kad gali niekur neskubėdamas po truputį remontuoti namą iki savo gyvenimo pabaigos. Jei toji vasara lėkė dideliu greičiu, dabartyje laikas atrodo sustojęs. Ir kokia viliojanti toji Truno dabartis, nesvarbu, kad yra romantizavimo (o gal tik mano problema čia, nes amžinai prisigalvoju begalę situacijų, kas galėtų blogo nutikti tokiomis aplinkybėmis). Kiek subtilumo, nutylėtų momentų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie sugeba išreikšti mintis trumpai ir aiškiai (na, nes pačiai ryškiai šio gebėjimo trūksta), o čia būtent tokie veikėjai, pačiame tekste irgi neužsižaista su detalėmis, aprašymais ar bereikšmiais dialogais.

Gėris ir ne kitaip. Nenorėjau, kad baigtųsi. Tikėtina, kad su šia ir užbaigsiu balandį, per kurį perskaičiau kaip niekad daug tokių knygų, kuriomis norėjosi pasidžiaugti.

2019-ais pasirodė filmas Out Stealing Horses / Ut og stjæle hester su Stellan Skarsgård, kuris atliko vyresnio Truno vaidmenį. Šio fakto man visiškai pakanka, kad užsinorėčiau pažiūrėti. Tikiuosi, proga bus.