9.28. Milan Kundera „Lėtumas“

Prieš keletą dienų apsilankiusi bibliotekoje eilinį kartą stebėjausi savo pasirinkimais. Vienas iš jų – ši M. Kunderos knyga. Nė minčių nebuvo, kad artimiausiu metu galėčiau tęsti pažintį su jo kūryba, bet pernelyg negalvodama ir net nesigilindama į anotaciją, pridėjau prie kitų išsirinktų knygų. Gal dėl pavadinimo, nes kaip tik šį savaitgalį taip ir norėjau praleisti – lėtai.

Vidurvasario naktis, pilis ir dvi gundymo istorijos, kurias skiria du šimtai metų. Autorius, supriešindamas praeitį ir dabartį, kalba apie tokias sąvokas kaip greitis, lėtumas, santūrumas ir ekshibicionizmas bei jas vartodamas samprotauja apie šiuolaikinį gyvenimą.

Epikūro išmintis turi liūdną foną: išmestas į negandingą pasaulį žmogus pamato, jog vienintelę tikrą vertę turi tik malonumas – kad ir koks menkas jis būtų,- kurį gali patirti pats: gurkšnis vandens, žvilgsnis į dangų (į Dievo langus), glamonė.

Kaip jau esu minėjusi, pastaruoju metu knygose vis randu minčių, kurios užėmusios jau kurį laiką vietą ir mano galvoje. Ne išimtis ir „Lėtumas“. Jau viename pirmųjų puslapių rasta aukščiau esanti citata privertė sustoti. Juk ir pati mintyse vis grįžtu prie to, kaip vis brendama į tą patį – pasitenkinama visiškai menku, trumpalaikiu malonumu, kad ir žinoma, jog netrukus tai kainuos atsinaujinusią graužatį ir kaltę, bet nepasimokoma ir kitąsyk vėl daroma taip pat, nes kad labai trumpam, vos akimirkai tas menkas malonumas yra viskas, ko reikia, kad kuriam laikui pasimirštų visa kita. Žinoma, autorius, perfrazuodamas žymių mąstytojų mintis, pateikdamas savąją pasaulėžiūrą apima kur kas platesnį vaizdą, o tai, ką parašiau, susiję tik su maža romano atkarpa ir mano pačios santykiu su išsakyta mintimi.

Visgi tai nepadėjo lengvai įsijausti į siužetą, net turėjau abejonių, ar ne be reikalo pasiėmiau aš ją. Tačiau po truputį nuomonė kito. Vis dar išlaikydama tikslą šį savaitgalį mėgautis lėtumu, neskubėdama skaičiau, darydama kelių minučių ar valandos pertraukas, o galop vėl sugrįždama prie teksto, galop ėmiau mėgautis ir knyga. Autoriaus įžvalgos, humoro jausmas (kurio nebuvo daug, bet neretai taip netikėtai prigaudavo, kad negalėdavau nenusijuokti balsu) leido atsipalaiduoti, nors atidumas buvo reikalingas kai kada pasitaikiusiems ilgesniems samprotavimams, nes nesinorėdavo praleisti dėstomos idėjos.

Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užsimiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti.

Dar viena citata, kurios mintis itin pažįstama, nes taip ir pamenu paskutinius kelis kartus, kai nemenkai susinervinusi taip ir norėdavau kažkur lėkti (ir kaip vienąsyk džiaugiausi, kad buvo pietų metas, tad nieko nelaukusi galėjau išeiti, o ne tęsti darbus su visai kitomis mintimis užimta galva). Ir lygiai taip pat su lėtumu – juk išties sustojame, nutylame, kai norime ką nors prisiminti. Tad galiu daryti išvadą, kad arba aš visai neoriginali, arba autorius pernelyg taiklus.

Nors abi knygos istorijas, kurios persipynusios ir pasakojama tai viena, tai kita, skiria du šimtai metų ir bendrai vertinant jos skyrėsi veikėjų elgesiu, norų reiškimu ir jų įgyvendinimu, kai kada laikas susitraukdavo ir neatrodo, kad kam nors paklausus būčiau atsakius, kad šiuolaikinė dalis vyksta XX a. pabaigoje, tad dėl šito norėjosi ryškesnės atskirties. O ir pats pasakojimas, tenka pripažinti, nėra įsimintinas, išliks atminty nebent atskiros jo dalys, bet kaip visuma – abejoju.

Pabaigai – dar kas liko. Jei jau šįsyk pradėjau rodyti, ką žymėjausi, tai iki galo:

Siauroje uždaroje erdvėje pasakytas žodis reiškia ką kita nei tas pats žodis, nuskambėjęs amfiteatre. Tai jau ne tas žodis, už kurį jis visiškai atsakingas, o žodis, kurį kiti žmonės nori būtinai išgirsti, kiti žmonės, kurie stovi čia ir žiūri į juos.

Ir vėl nuomonė panaši kaip ir kitas jo knygas perskaičius. Geriau už vidutinę, bet kažko pritrūksta, kad vertinčiau dar geriau.

Reklama

9.23. Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Tęsti pažintį, sėkmingai pradėtą pernai, paskatino internete rastas komentaras apie „Jauno žmogaus memuarus“, kuri tuoj pat ir atsidūrė krūvoje su kitomis planuojamomis artimiausiu metu perskaityti knygomis. Kuo geriausiai suprantu, kad nepateiksiu nė pusės to, ką norėčiau pasakyti ar pasidalinti – gaila, bet taip jau nutinka su kai kuriomis knygomis.

Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį iki galo.

Viena iš tų minčių, kurias norėjosi išsirašyti dėl jos taiklumo. Esu bendravusi laiškais su žmogumi, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitikdavau. Juk išties kalbantis kai kada per temas šokinėjama kone kas pusę minutės, taip ir lieka kas nors neišsakyta, nutylėta vien todėl, kad nespėta ar pajausta, jog tinkamas tai minčiai momentas jau praėjo (ir kaip tuomet būna gaila. Ypač, kai būna, kad kitas metas ir nebepasitaiko). O laiškas (galime būti ir modernesni (ilga žinutė), bet popierinis variantas juk kas kita, ar ne?) gali ne tik padėti labiau atskleisti viską, kas norėta pasakyti, bet ir giliau pažinti žmogų, su kuriuo susirašinėjama.

O dabar galime pereiti ir prie romano. Jis sudarytas iš keturiolikos laiškų, kuriuos pagrindinis veikėjas – Leonas Ciparis – iš anapus rašo kitam žmogui, vis dar gyvam Tomui Kelertui, buvusiam jo pažįstamam. Laiškuose atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimas, bet ir jo pasaulėžiūra, išgyvenimai, visuomenė, kurioje teko gyventi. Pasakojimo forma įdomi tuo, kad, viena vertus, intriguoja, nes yra aišku, jog pasakotojas jau miręs, tad kaip ir turėtų eigoje paaiškėti, kas jam nutiko, kita vertus, sukuria tam tikrą struktūrą, kadangi kiekviename laiške yra koncentruojamasi į vieną pagrindinę mintį, o šalia to vyksta įvykiai, padedantys sudėlioti istoriją į visumą. Pradėjusi skaityti pasidžiaugiau, kad knyga tinkama ir kasdieniniam „po skyrių ar du“ skaitymui, bet praktiškai įgyvendinti to nepavyko – taip įtraukė, kad užteko poros vakarų.

Apie ką knyga? Ar tik ne apie žlugdantį gyvenimą. R. Gavelis įtaigiai pateikia sovietmečio atmosferą. Puikiai atskleidžiama totalitarinės valdžios veikimo schema, kurioje daug propagandos, visiškai suvaržančių žmogų taisyklių, tiesų. L. Ciparis stengiasi būti pavyzdingas visuomenės narys, gyventi pagal nurodytas ar bandomas įdiegti normas. Pažintis su T. Kelertu, visaip besipriešinančiu sistemai, net ir atvirai iš jos pasijuokiančiu, Leonui padaro įspūdį bei kelia prieštaringų minčių, kurios leidžia suabejoti savimi ir aplinka, kurioje gyvena. Vis dažniau pastebėdamas, kiek daug neteisybės kasdienybėje, pasakotojas tik vis labiau jausdavosi svetimas pasauliui, kuriame gyvena. Jo nuolatiniai nesėkmingi bandymai pritapti prie kokios nors grupės atrodė kone skausmingi. Savęs paieškos, troškimas atkasti savo norus iš tų, kuriuos jam buvo įdiegusi aplinka, nežinojimas, ko norėti iš gyvenimo, ko siekti, kas iš tiesų jam galėtų kelti malonumą, bandymai siekti teisybės, atrasti prasmę Leono gyvenimą tik sunkino. Iš tiesų, tai tragiškas ir tuo pačiu itin realus personažas, todėl skaitant visiškai paprasta buvo įsijausti į jo būseną, niūrią vyro kasdienybę.

R. Gavelis be galo taiklus ir atviras, o jo tekstas – vienas malonumas. Romanas – kur kas daugiau nei vieno personažo gyvenimas sovietmečiu. Tai knyga ir apie visuomenę, politinės santvarkos įtaką individui ir masei, lietuvybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. O Leonas kažkuo savas gali pasirodyti ne vienam skaitytojui. Romane daug artimų minčių, nesyk pagalvojau, kad tai – viena tų knygų, kurias su malonumu norėtųsi atsiversti darsyk, skaityti nebūtinai viską iš naujo, o tik tam tikras pastraipas ar konkrečius laiškus.

9.9. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“

Kad knygų mugėje šiemet nesilankysiu, mintis pirmąsyk atėjo gal prieš keletą mėnesių. Buvo nustebimų, siūlymų padovanoti bilietą, kad tik nueičiau, bet, net ir pati kurį laiką galvodama, jog dar persigalvosiu, galop likau prie pirminio nusiteikimo. Visgi, jei būčiau nuvykusi, Sigito Parulskio knygos pristatymą pirmu numeriu tikriausiai būčiau pasižymėjusi. Iš tikrųjų, net ir kiek nustebau, atsitiktinai pamačiusi apie pasirodžiusią naują autoriaus knygą, visai formą praradau ir naujienų taip aklai, kaip prieš kurį laiką, nebeseku.

Tiesa, jau pradėjusi skaityti išsiaiškinau, kad visi tekstai jau yra kažkur pasirodę anksčiau – esė buvo spausdinti užsienyje, antro skyriaus tekstai – „Lietuvos ryto“ laikraštyje ir žinių portale. Visa tai išleista dėmesį patrauklų pavadinimą turinčioje ir, deja, bet prastos kokybės, plonais, kone peršviečiamais lapais, knygoje. Žinoma, ne man skųstis, gi neperku knygų, bet tikiu, kad perkantiesiems norėtųsi kiek daugiau kokybės matyti, kai tokia knygos kaina.

Bent jau turinys paliko gerą įspūdį. Ir netgi galiu pasakyti, kad šiais metais tai kol kas yra geriausiai įvertinta knyga, kurią perskaičiau (arba pernelyg kritiška tapau, arba kažkas kito, bet žiūrėdama į ateities skaitinius turiu vilties, kad dar bus įdomių kūrinių). Man patinka S. Parulskio požiūris daugeliu knygoje iškeltų klausimų, apskritai, skaitant visą laiką ir nedingsta ta mintis, kad tiesiog sėdžiu ir klausausi jo paties, nes leidinyje sudėta jo nuomonė visuomenei ar tam tikrai žmonių grupei aktualiais klausimais, yra pateikiama prisiminimų iš jo praeities, netrūksta autoriui būdingo cinizmo, tragikomiškumo, o svarbiausia – atvirumo, pojūčio, kad nebandoma parodyti savęs kaip kažkuo ypatingesnio, kad jo nuomonė – vienintelė ir neginčijama. Jaučiama autoriaus erudicija, nuomonė grindžiama argumentais, todėl neskamba tuščiai, platus temų spektras (politinės aktualijos, praeities įtaka dabartiniam mąstymui, santykių su žmonėmis ypatumai, jau gan įprastų vienišumo, mirties temos, kartų skirtumai, kūryba, rašymas ir kt.), rašymo stilius patrauklus, todėl tekstai įtraukia, o skaitymas tampa malonus. Čia tikriausiai vertėtų pacituoti patį S. Parulskį: O jei grįžtume prie klausimų, kodėl žmogus vis dar rašo ir skaito, atsakymas paprastas – dėl malonumo. Kad ir ką tai reikštų. Ir tai gerai.

O aš toliau eisiu to malonumo ieškoti, tik jau kitose knygose.

8.16. Elizabeth Wurtzel „Prozako karta“

Pamačiusi naująjį „Prozako kartos“ leidimą supratau, kad atėjo metas perskaityti ir šį, jau kultiniu tapusį autobiografinį romaną, kuriame autorė pasakoja apie savo kovą su depresija.

Gyvenimo trumpumas, kartoju aš, paverčia viską beprasmybe, kai pagalvoji apie tai, kokia ilga mirtis. Žvelgdama į priekį, nematau nieko kita, tik kaip išeisiu iš šio gyvenimo. Man sako: „Bet ne per artimiausius septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų.“ O aš atsakau: „Na, jūs gal ir taip, o aš jau ir taip mirusi.“

Elizabeth jau ankstyvoje paauglystėje savo vidinį skausmą bandė numalšinti žalodamasi save mokykloje per pietų pertraukas, o netrukus prasidėjo ir apatijos pilni etapai, kai ji tiesiog nesikeldavo iš lovos, nebesijaudindavo dėl prastų mokymosi rezultatų (nors prieš tai gauti mažiau už dešimtuką jai reiškė katastrofą) ar visko, kas aplink ją vykdavo, beveik nereaguodavo į aplinką, tik miegodavo ar verkdavo.

Galiausiai aš taip pakvaišiu nuo šių juodų bangų, kurios, rodos, vis dažniau užvaldo mano protą, ir vieną dieną imsiu ir nusižudysiu – ne dėl kokių nors didingų egzistencinių priežasčių, bet todėl, kad noriu, kad man palengvėtų tuoj pat, noriu, kad šita baisi didžiulė masė pasitrauktų nuo manęs dabar.

Besidomintiems depresija (autorei/knygos veikėjai buvo nustatyta atipinė depresija), knyga gali būti įdomi šia liga sergančio žmogaus mąstymo, elgesio pateikimu. Vietomis parašyta išties neprastai – įtikinamai, jautriai. Stengtasi paminėti ir kai kuriuos stereotipus, įsitikinimus apie šią ligą ir juos paneigti, atkreipti dėmesį į tam tikrus ligos ypatumus. Nors pasitaikė ir abejotinų momentų (pavyzdžiui, nesyk pabrėžta, kad visi jos tuometinės aplinkos žmonės, kurių tėvai buvo išsiskyrę, sirgo depresija ar kita psichikos liga, tokiu būdu apibendrinant, kad tokią patirtį turintieji yra kone pasmerkti šiuo atžvilgiu.)

Tik greitai susidomėjimas pačia knyga kažkur pasimeta. Skaitydama nesyk prisimindavau S. Plath „Stiklo gaubtą“, kurios principas panašus – pasakojama apie depresija sergančią jauną moterį, vėlgi remtasi pačios autorės patirtimi. Ir negaliu nelyginti šių knygų. Abu kūriniai lėti, greičiausiai ne vienam pasirodysiantys ir nuobodūs, bet nelabai kokios dinamikos ir verta tikėtis iš tokios tematikos knygos. Tačiau S. Plath privalumas – ji nesistengė visos knygos metu aiškinti, kad „man depresija“, „kaip jie nesupranta, kad man depresija“, „čia dėl depresijos“, ji tiesiog buvo depresija sergantis žmogus su slogiomis mintimis, apatiškumu, be jokių pasiaiškinimų ar kaltės vertimų ligai. Tuo tarpu E. Wurtzel šitai kartojo daugybę sykių,  todėl greitai pabodo. Apskritai, daug koncentravimosi į jos seniai išsiskyrusių, bet vis dar karts nuo karto susiduriančių ir konfliktuojančių tėvų santykius tiek tarpusavyje, tiek su ja, visokius pavienius romantinius santykius ir daug isterijų. Net pats pasakojimo būdas karts nuo karto atrodo ganėtinai isteriškas, lyg mažo vaiko inkštimas, tai ir pavargti galima nuo to. Rašymo stilius blankus, žodynas skurdokas (gal iš to kyla ir tiek daug pasikartojimų), kuo toliau, tuo daugiau dėmesio skirta aplinkai ir kitiems žmonėms, o ne vidinei būsenai. Be abejo, S. Plath, kuri apskritai talentinga kaip rašytoja, rašymo stilius nepalyginamai patrauklesnis, dar ir dabar prisimenu, kaip man norėjosi pastraipomis nurašinėti jos knygą ne tik dėl minčių turinio, bet ir kaip jos buvo užrašytos. Nors E. Wurtzel neabejotinai atvira savo memuaruose, bet tuo pačiu jautėsi ir dirbtinumas, gal vėlgi dėl to paties erzinančio pasakojimo būdo, akcentų dėjimo ne ten, kur jų norėjosi, autorės noro šį bei tą aiškinti, kai būtų užtekę tiesiog visko, kas su ja dėjosi, perteikimo. S. Plath atvirumas, kurį prisimenu ,,Stiklo gaubte“, buvo visai kitoks – be noro kažką įrodyti, asmeniškas, gilus. Taigi, kaip galima suprasti, visos simpatijos tenka visai ne ką tik perskaitytai knygai.

„Prozako karta“ – kultine tituluojama knyga, duodanti galimybę pažvelgti į pasaulį depresija sergančio žmogaus akimis. Kad ir nelikau visiškai sužavėta ir, jei reiktų rekomenduoti, vietoj šios siūlyčiau skaityti S. Plath knygą, bet vien tai, kad net ir lietuviškai ši knyga išleista jau ne pirmąsyk, rodo, kad ji sėkmingai randa savo skaitytoją. O 2001-aisiais yra pasirodžiusi ir ekranizacija – Prozac Nation – su tokiais iki šių dienų gan žinomais vardais kaip Christina Ricci, Jonathan Rhys Meyers bei Jessica Lange.

8.12. Ian McEwan ,,Kevalas“

Savo mylimiausią knygą esu minėjusi nesyk. Tai – Ian McEwan ,,Atpirkimas“, apie kurią nuomonė per šiuos kelerius metus taip ir nepasikeitė. Po to santykiai su šio autoriaus kūryba klostėsi nekaip. ,,Šeštadienį“ numečiau po keliasdešimt puslapių, ,,Česilo pakrantėje“ perskaičiau, bet nesužavėjo, vos nepradėjau skaityti ne per seniausiai pasirodžiusios ,,Vaiko gerovės“, tačiau greičiausiai dėl paskutinių su autoriumi susijusių patirčių bei ne itin sudominusios anotacijos atidėjau geresniems laikams, namuose stovinti ,,Tvari meilė“ irgi nekelia susidomėjimo (bet vis dar viliuosi, kad po klaikiu viršeliu ir neatkreipiančiu dėmesio pavadinimu slepiasi neblogas kūrinys), taigi jau galvojau, kad I. McEwan išties man liks tik kaip tos vienintelės knygos autorius. O tuomet pasirodė ,,Kevalas“, ir nutariau suteikti dar vieną šansą.

Romane galima išskirti keturis veikėjus. Trudė – devintą mėnesį nėščia moteris, gyvenanti savo buvusio vyro Džono name su jo broliu Klodu. Džonas – poetas, naiviai galvojantis, kad vis dar gali susigrąžinti žmoną ir reguliariai ją lankantis bei savo eilėraščiais ir kalbomis besistengiantis prikalbinti ją būti su juo. Tuo tarpu Klodas – visiška savo vyresnio brolio priešingybė, kaip ir pats minėjo – kol Džonas užsiėmė kūryba ir pasižymėjo tvarkingu gyvenimu, jis kalė pinigus. Ketvirtasis veikėjas – Trudės gimdoje esantis vaisius, kurio lūpomis ir pasakojama visa istorija. Jis klausosi, kaip mama su nekenčiamu dėde planuoja atsikratyti jo tėvo bei pasiglemžti jo namą, už kurį galima bus užsidirbti didelę sumą pinigų.

Be abejonės, pasirinktas pasakojimo būdas atrodo originaliai ir bent jau pradžioje kelia šiokią tokią intrigą. Dar nė negimęs vaikas jau turi susidaręs nuomonę įvairiais klausimais. Dėl mamos pomėgio išgerti, jis jau pažįsta vynus ir žino, kurie jam skaniausi, iš girdimų audio knygų, televizijos, radijo yra susirinkęs nemažai faktų apie tai, kas vyksta pasaulyje, gėrisi klasikiniais literatūros ir muzikiniais kūriniais. Tomis akimirkomis, kai į būsimą gyvenimą žiūri pozityviai, jis galvoja, kaip galės mėgautis viskuo, kas jau dabar teikia nemažai malonumo: ,,Aš pasirengęs, aš ateinu, pasaulis mane sučiups, bus man prielankus, nes negalės man atsispirti. Vynas iš taurės, o ne per placentą, knygos stalinės lempos šviesoje, Bacho muzika, pasivaikščiojimas pakrante, bučiniai mėnesienoje. Iki šiol visko prisiklausęs žinau, kad šie malonumai yra nebrangūs, pasiekiami, jie manęs laukia.“ Visgi viso romano metu naratorius svarsto, kokį kelią jam pasirinkti – gal apskritai pasismaugti virkštele, girdėdamas apie Trudės ir Klodo planus, spėlioja, koks gyvenimas jo lauktų gimus, galvoja apie galimų variantų privalumus ir trūkumus. Vaisius jau dabar besąlygiškai myli mamą, gaili tėvo ir trokšta, kad visi planai nenusisektų bei nekenčia dėdės, tačiau viskas, ką gali padaryti – tik bejėgiškai savo judesiais atkreipti mamos dėmesį į save.

Jau perskaičiusi romaną pagalvojau, kad jei ne rašymo stilius, jei ne pasirinktas pasakotojas, iš knygos neliktų nieko. Tai, kas vyksta romane (nužudymo ir namo pasisavinimo planavimas, Trudės ir Klodo santykiai), yra blanku, norėjosi platesnio charakterių plėtojimo, vietomis sugaudavau save nutolusią nuo to, kas vyksta už gimdos ribų, galvojančią, ar aš kažką praleidau, ar dar viena ar kita nebuvo pasakyta. Todėl svarstant, kaip galiausiai įvertinti šį kūrinį, susidarė dvejopas įspūdis. Viena vertus, tai gerai parašytas, lengvai skaitomas, įtraukiantis (ir todėl buvo sunku skaityti darbe per pietus, kai žinodavau, jog turiu ribotą laiką) romanas, kurį skaitant netrūko ir emocijų, o pati dar nė nebaigus siūliau jį kitiems išbandyti. Kita vertus, atrodo, jog autorius susikoncentravo į formą, apleisdamas visa kita (net ir bandymas pabaigoje bent akimirkai apgauti skaitytoją atrodė greičiau jau juokingas ir neįtikinantis). Ir be abejo, negaliu užmiršti, kaip viskas meistriškai atlikta ,,Atpirkime“.

Ir vis dėlto atsižvelgdama į jau minėtus romano privalumus (pasirinktą naratorių, rašymo stilių ir kt.), į tai, kad pabaiga pasirodė tinkama ir nesumenkino bendro įspūdžio, kad skaityti dažniausiai buvo įdomu, galiu tvirtinti, kad ,,Kevalas“ maloniai nustebino ir parodė, kad dar neturėčiau ,,nurašyti“ I. McEwan.

7.38. Michelle Gable ,,Susitiksime Paryžiuje“

susitiksime-paryziuje

,,Susitiksime Paryžiuje“ – romanas, pasakojantis apie realiai egzistavusią Molboro hercogienę Gladys Deacon. Nors jaunystėje ji pasižymėjo kaip moteris, keitusi vyrus kaip kojines, bendravusi su krūva žymiausių menininkų ir politikų, senatvėje ji pateikiama kaip moteriškė, apleistoje sodyboje auginanti daugybę šunų, ūkiniame pastate slepianti mistinį lenkų tautybės žmogų, o kiekvieną užėjusįjį pasitinkanti pusnuogė, su šautuvu ir laidanti keiksmus. Sutikusi prižiūrėti jau minėtoje sodyboje gyvenančią moterį atsikrausto jauna amerikietė Pru. Netrūkus pasirodo ir rašytojas Vinas, kuris yra pasiryžęs bet kokia kaina parašyti hercogienės biografiją. Sunkiausia tai, kad senyvo amžiaus moteris niekaip neprisipažįsta esanti hercogienė. O po trisdešimties metų kita amerikietė Anė kartu su mama atvyksta į kaimelį, kuriame gyveno hercogienė senatvėje, dėl palikimo reikalų. Atsitiktinai į rankas pakliuvusi hercogienės biografija Anę paskatina leistis į praeitį ir ieškoti atsakymų į klausimus ne tik apie hercogienę, bet ir apie ją pačią.

Tai – antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Apie ,,Butas Paryžiuje“ mano nuomonę galite paskaityti čia, o man perskaičius savo atsiliepimą iš karto į akis krito vienas bendras bruožas – ,,Susitiksime Paryžiuje“ skaityti buvo lygiai taip pat lengva ir greita kaip ir pirmąjį lietuviškai išleistą jos romaną.

Žinoma, panašumų galima pastebėti ir daugiau. Lygiai taip pat narpliojama prieš kurį laiką savo gyvenimą nugyvenusio žmogaus istorija, centre – ryški asmenybė, besisukinėjusi tarp žymių kultūros ir politikos atstovų, kurie žinomi iki pat šių dienų. Toji asmenybė vertinama prieštaringai, tačiau matyt todėl ir kėlė ji tokį susidomėjimą ir sąmyšį. Dabarties siužetinėje linijoje tiek vienoje, tiek kitoje knygoje – jauna moteris, kuri pasimetusi gyvenime ir todėl gilinimasis į seną istoriją palengva ją užvaldo. Na, ir, žinoma, pavadinimai, kuriuos sieja tas pats miestas – Paryžius. Tik, jei pirmojoje knygoje Paryžius išties buvo toji vieta, kurioje vyko veiksmas ir pažinti šį miestą bei pajausti, kad skaitant į jį tarsi patenku bent minimaliai buvo įmanoma, ,,Susitiksime Paryžiuje“ pavadinimas ne taip ir patraukliai atrodo jau įpusėjus knygą – kyla klausimas: kodėl Paryžius? Juk veiksmas vyksta Anglijoje tiek praeity, tiek dabarty. Į pabaigą atsiranda ir Paryžius, išaiškėja, iš kur būtent tokia pavadinimo formuluotė, bet šiuo atveju, manyčiau, buvo šauta pro šalį. Ir kad ir kaip keistai atrodysiu tikriausiai ne vienam, bet Anglija, tokia, rodos, banali ir nusibodusi vien dėl dažno jos minėjimo tiek žiniasklaidoje, tiek aplinkoje, man atrodo ne mažiau patraukli šalis nei Prancūzija. O šiam romanui Anglija netgi labai tiko.

– (…) Dieve, buvai našlaitė, tiesa? Tiesiai iš Dikenso romano, be to, dar išdykusi ir murzina.
– Dikenso personažas? (…) Keista, bet aš lygiai taip pat pagalvojau apie tave. Matyt, nenuostabu, kad atsidūrėme toje pačioje knygoje.

Daug kalbama apie literatūrą, daug cituojama jau klasika tapusių kūrinių. Jaučiausi, lyg man kažkas badytų pirštu ir klaustų: nagi, kada paskutinįsyk skaitei kažką iš klasikos? O taip, seniai. O veikėjai čia itin nusimanantys literatūroje, gebantys įterpti į savo kalbėjimą citatas iš vienos ar kitos knygos bei sulaukti teisingo spėjimo, koks tai autorius, iš porininko, tuo metu dalyvaujančio dialoge. Neblogai.

Romane po truputį dėliojamas ne tik Molboro hercogienės gyvenimas, bet ir kurį laiką su ja gyvenusios ir ją prižiūrėjusios jaunos merginos bei ten pat apsistojusio rašytojo, norėjusio parašyti hercogienės biografiją, likimai. Nepamirštama ir dabartis – sulig kiekvienu pasakojimu Anei atsiskleidžia paslaptys, susijusios su ja, jos mama ir niekad nepažintu tėvu. Iš tikrųjų, šis romanas – nemenka muilo opera, gan greitai pasidaranti nuspėjama, bet skaičiau ir tikėdavausi vis: o gal tai, ką galvoju, nebus visgi tiesa?

Muilo operų karts nuo karto irgi reikia. O ir Molboro hercogienė – įdomi ir kėlusi juoką veikėja, kuri ir senatvėje sugebėdavo parodyti savo charakterį.

7.37. Jen Campbell ,,More Weird Things Customers Say in Bookshops“

moreweirdthingsAutorė dalijasi dialogais, kuriuos teko išgirsti (ir juose dalyvauti pačiai) dirbant knygyno darbuotoja. Taip pat po pirmosios dalies (ji vadinasi Weird Things Customers Say in Bookshops) autorė sulaukė laiškų iš kitų knygynų darbuotojų bei bibliotekininkų, tad kai kuriais jų atsiųstais dialogais irgi nusprendė pasidalinti. Knyga nedidelės apimties, o tekstai pateikti itin paprastai – dialogų ištraukos, be jokio nereikalingo išsiplėtimo.

Lyg kokį anekdotų rinkinį skaityčiau. Tik kad juoktis priversdavo tikrai ne kiekvienas dialogas. Buvo tokių, kurie įstrigo ir prajuokindavo (keletu pasidalinsiu ir čia), tačiau dalis keldavo nuostabą ir tokį keistą jausmą: ar iš tikrųjų gali būti žmonių, kurie taip pasakytų? Nenustebčiau, jei kai kurie dialogai padailinti, kad tik atrodytų labiau beprotiškesni, bet kita vertus tikriausiai nevertėtų gyventi burbule ir galvoti, kad visi žino, rodos, ,,savaime suprantamus“ dalykus (pvz.: kad Šekspyras – rašytojas, o ne personažas), užtenka paskaityti komentarus po įvairiais straipsniais ir tokiu būdu suprasti, kad viskas yra įmanoma. Jau klasika tapę ,,ieškau knygos, bet nepamenu nei autoriaus, nei pavadinimo, tik žinau, kad ji raudonos spalvos“, ,,parekomenduokite, kokią knygą galėčiau padovanoti žmogui, apie kurį nieko nežinau“, su kuriais susiduriu gan dažnai, yra tik gėlytės: šioje knygoje knygynų darbuotojai susiduria su žmonėmis, kurie nori užsiimti knygyne veikla, nesusijusia su knygomis, nori įsigyti Anos Frank dienoraštį su pačios autorės parašu, nori konkrečios knygos, tik kad jos pavadinimas ant viršelio būtų užrašytas kita spalva nei to leidimo, kurį turi knygynas, kuriems nerūpi, kad knygynas uždarytas ir eina čia tiesiog pakalbėti telefonu, kurie po poros savaitės ateina grąžinti knygos, kurie perskaitę knygas jas sudegina ar suvalgo (čia rimtai apie tai rašė), kurie parodo, kaip ,,išmano“ istoriją ir rašytojus (prašo knygų apie III pasaulinį karą ar naujausios Ch. Dickens knygos), kurie ieško knygyne visko, tik ne knygų. Tiesa, bent jau lietuviškuose knygynuose (o tikiu, kad užsienyje tas pats vyrauja) neknyginis asortimentas užima vis didesnę vietą, tad pastarasis dalykas jau vis mažiau stebina.

Gal iš tikrųjų čia ir pavadinta ne ,,funny“, o ,,weird“ dėl to, kad didžioji dalis dialogų ir yra būtent tokie – ne juokingi, o keisti, lyg iš fantastikos srities ir todėl pernelyg nesudominantys, bet priverčiantys susimąstyti, kad gal ir gerai, jog mano kasdienybėje iki tokio lygio keistų pirkėjų ne tiek ir daug būna. O gal mane jau tikriausiai pernelyg sunku nustebinti šioje srityje.

Bet šiaip jau nemanykite, kad tik tokie keisti, nemalonūs pirkėjai ateina į knygynus. Ne, būna puikių, apie kuriuos taip pat būtų galima parašyti ne vieną knygą. Tik tikriausiai galvojama, kad apie tokius ne taip įdomu skaityti.

Gal kada į rankas paklius pirmoji dalis ir įrodys, kad šioje knygoje jau tiesiog buvo išsikvėpta.

Pabaigai – keli dialogai, kurie, pakeitus vieną kitą detalę, ne tokie ir reti knygyne.

screenshot_2016-10-27-18-32-51

screenshot_2016-10-27-19-18-28

screenshot_2016-10-27-19-20-10

screenshot_2016-10-27-19-24-40

screenshot_2016-10-27-19-31-14

screenshot_2016-10-27-19-33-50

screenshot_2016-10-27-19-49-41