12.50. Gianfranco Calligarich „Paskutinė vasara mieste“

Paskutiniu metu į rankas papuola knygos, turinčios stiprią atmosferą. „Paskutinė vasara mieste“ pasižymi viską užvaldančia melancholija. Labai graži pradžia, kurioje pagrindinis veikėjas Leo pasakoja apie savo santykį su tėvais, o tikriausiai viena iš įsimintiniausių scenų tampa tėvo ir sūnaus atsisveikinimas, pastarajam išsikraustant į Romą. Tai – vienas tų atveju, kai tyla suskamba gražiau už nesibaigiantį kiekį žodžių.

Buvome tokie seni, buvo taip vėlu, viskas taip blogai susiklostė.

Man pačiai neteko lankytis Romoje, bet įtariu, tiems, kas yra vaikščioję šio miesto gatvėmis, sukils ir nostalgija. Trisdešimtmetis Leo, išsikraustęs iš gimtųjų vietovių, gyvena bohemišką gyvenimą – dieną dirba emocijų nekeliantį darbą, o vakarus ir savaitgalius leidžia baruose, prabangiuose restoranuose intelektualų aplinkoje, glaudžiasi skurdžiuose viešbučiuose ir butuose, o alkoholis liejasi per kraštus. Tačiau visa tai taip ir neišvaiko Leo viduje išsikerojusios vienatvės, o kiekvienas susitikimas net su labiausiai žavinčia moterimi, rodos, jį dar labiau atskiria nuo viso pasaulio. Skaitant atrodo, kad viskas tarsi paskendę lengvame rūke (o gal tai tik cigarečių dūmai ir pritemdytos šviesos aprašomose patalpose, naktinės gatvės), o pats veikėjas klajoja, taip ir nerasdamas savo vietos. Panašiai klajojau ir aš, kurį laiką nesuprasdama, kiek man ši knyga patinka, o kiek ten visai nieko įdomaus nerandu. Todėl ir liko kai kur skylės, o kai kas – net ir labai įstrigo. Net neišskirčiau kažkurios knygos dalies, nes tiek pradžia, tiek galas – puikūs, tačiau ir vidury pasitaikė įtraukiančių skyrių. Įdomiausia, kad Leo, kuris yra ir pasakotojas, puikiai parodo, kad ne tik jis, bet ir kiti – lygiai taip pat pasimetę, kažko ieškantys, priimantys nebūtinai logiškus sprendimus, besigailintys to, kaip elgėsi, ir susitaikantys su klaidų pasekmėmis, netgi kiek išprotėję, pasiduodantys akimirkos galiai, o vėliau – besigriaužiantys dėl to, ką susigrąžinti jiems atrodo per vėlu (bet ar tikrai?). Žinoma, yra ir meilės, kuri vietomis žavi, bet net ir ji neįneša kažkokios vilties, šviesos, kuri prasiskverbtų pro viską uždengusį rūką. Vėlgi, ne veiksmo, o emocijos knyga. Pabaigoje nekyla klausimų, kodėl taip, o ne kitaip buvo pasielgta, nes atrodo, kad kitaip čia ir negalėjo būti.

Gražu ir liūdna. O viršelio patrauklumas netenka reikšmės tuomet, kai paaiškėja, kad jis – tiesiog idealus pačiai knygai, jos nuotaikai.

12.37. Sigrid Nunez „Draugas“

Netyčia gavosi, kad antra iš eilės skaitoma knyga – apie gedulą. Tačiau tiek „Nora Vebster“, tiek „Draugas“ – itin skirtingos. Net ir pati gedulo tema – visai kitaip pateikta, išjausta, abiejuose knygose apstu vietų, kur nė nesuprasi, kad pagrindinės veikėjos gedi. Nora gyvena dabartimi bei ateitimi, jos pasakojimas dėliojasi iš buitinių kasdienybės akimirkų. Tuo tarpu „Draugas“ – pagrindinės veikėjos monologas, atsigręžiantis į įvairius praeities gyvenimo momentus ir apimantis daugiau temų.

Antra vertus, Isak Dinesen tikėjo, kad bet kokią negandą galima ištverti ją aprašant ar apie ją papasakojant.

Nesistebiu, kodėl „Draugas“ nuvilia tiek skaitytojų. Anotacijoje akcentuojama šuns, kuris priklausė nusižudžiusiam draugui, ir moters draugystė, pamažu gydanti netekties skausmą. Taip, ši knyga yra ir apie tai, bet minėta draugystė – maža dalis to, apie kalbama. Pradžioje pasakotojos centre yra mirusysis – rašytojas, dėstytojas, draugas. Bent jau aš tikėjausi, kad taip knyga ir rutuliosis – bus pasakojami visokie prisiminimai, įterpiant dabartį apie naująjį namų augintinį. Visgi gan greitai pasakotoja ima dalintis pačiais įvairiausiais gyvenimo fragmentais, tiesiogiai net nesusijusiais su mirusiuoju. Temos kai kada keičiasi kiekvienoje pastraipoje. Jaučiamas pasakotojos apsiskaitymas (o kaip kitaip – ji juk rašytoja, literatūros ir rašymo dėstytoja), įdomu buvo atrasti jau pažintus rašytojus bei jų kūrinius (J. M. Coetzee, M. Kundera ir kt.), o taip pat skaityti ir apie diskusijas tarp dėstytojų ir studentų, moterų, kurioms buvo taikoma rašymo terapija, istorijas. Visas pasakojimas – lyg vienas ilgas pokalbis, kurio metu nebrėžiamos ribos apie tai, kuo reikėtų dalintis, o ką geriau nutylėti. Tokio pokalbio metu norisi dalintis viskuo, išgyventi tas emocijas, apie kurias pasakojama, darsyk. Jaukus, atviras, kai kada gal net ir intymus – toks, kurį girdėdami kai kurie pašaliniai pasijaustų nepatogiai, lyg įsiveržę į kitų privačią erdvę, nors temos – lyg ir neypatingos. Dabar pati prisiminiau pokalbius, kuriuose paskutiniu metu dalyvavau, ir kaip juose vis kas nors nusistebėdavo, koks platus temų spektras per trumpą laiką būdavo apkalbamas. Tad panašiai ir šioje knygoje – belieka sekti ten, kur veda pasakotoja. Be to, nemažai kalbama apie rašymą kaip terapiją – kadangi pati blogiausiais gyvenimo momentais neretai griebiuosi parkerio ir užrašinės, knyga pasirodė artima man pačiai.

Į pabaigą gal kiek pavargau (o gal karštis darė savo) ir ne visad pavyko įsigilinti, apie ką dabar pasakojama. Galop pagalvojau, kad ir paties mirusiojo man pritrūko. Atrodo, jis dar rodėsi pradžioje, o vėliau jo visai nebeliko. Liko tik šuo, primenantis, kad jis buvo ir paliko štai tokią didelę dovaną.

Kad ir radau ne visai tai, ko tikėjausi, patiko.

12.36. Colm Tóibín „Nora Vebster“

Kažkada, kai dar privalėdavau užsukusi į knygyną ką nors įsigyti, išsirinkau vos keletą eurų kainavusią „Nora Vebster“, dorai nė neperskaičiusi anotacijos. Prieš rašant šį įrašą, pasidomėjau, ką dar parašė knygos autorius, ir nustebau, pamačiusi „Brooklyn“, pagal kurią buvo sukurtas nemažai gerų vertinimų sulaukęs to paties pavadinimo filmas, taip pat kelissyk C. Toibin knygos buvo pakliuvusios į Booker trumpąjį sąrašą. Visgi lietuviškai turime tik mano perskaitytą romaną apie Norą, keturiasdešimtmetę našlę su keturiais vaikais, kuri mėgina po truputį grįžti į gyvenimą, praėjus keletui mėnesių po vyro mirties.

Skaitant knygą, buvo visko. Vietomis nuobodžiavau, karts nuo karto grįždavau skaityti ankstesnio puslapio, nes, mintims nuklydus kitur, sugebėdavau skaityti neįsigilindama į teksto reikšmę. Bet vis vien tais retais kartais, kai prisėsdavau prie knygos, jaučiau trauką pagrindinei veikėjai. Ji gyvena miestelyje, kuriame vieni kitus pažįsta, apkalbinėja, kur kiekvienas nusižengimas nuo įprastų taisyklių, sulaukia nepritariamų žvilgsnių ir nemalonių replikų. Kiekvieną sykį, nusprendus ką nors neįprasto nuveikti (pavyzdžiui, apsikirpti ir pirmąsyk nusidažyti plaukus), pirmiausia galvoje iškyla mintis: o ką pasakys ir kaip įvertins kiti? Tie kiti, kurie lyg ir neturėtų turėti jokios įtakos veikėjos gyvenimui apskritai. Tačiau net ir įvairios baimės bei nuspėjamos kitų reakcijos vis mažiau veikia Norą – ji mokosi priimti sprendimus pati (kai seniau dalį sprendimų priimdavo jos vyras), ieškoti būdų, kaip išlaikyti ryšį su įvairaus amžiaus tarpsnius pasiekusiais savo vaikais, išmėginti veiklas, kurios nebūtų susijusios su vaikų ir namų priežiūra. Jei reikia, ji sugeba kovoti už save ir mylimiausius žmones. Jos personaažs – įdomus, dinamiškas. Žinoma, dėmesio skiriama ir gedului, kaip jis kinta bėgant laikui, kaip skirtingai mirtis gali paveikti artimuosius – vaikus ir suaugusiuosius, jų įpročius. Tačiau šia tema nemanipuliuojama, gedulas tampa tiesiog sudėtine gyvenimo dalimi. Subtili, be stiprių, išraiškingų emocijų, daugiau tylos, ramybės, tačiau toji ramybė, kaip jau žinome iš kitų knygų, gali būti labai paveiki.

Ir dar buvo muzikos. Nors Nora neturtinga ir kitų akimis neturėtų leisti pinigus nebūtinoms prekėms, pamažu jos namuose atsiranda plokštelių kolekcija. Viskas prasideda nuo to, kad Norai paskolina vinilinę plokštelę, o moteris nenori prisipažinti, kad namie neturi patefono. Tačiau ji pasiryžta jį įsigyti, o tuomet progai pasitaikius ji ima į namus tempti vis naujas plokšteles. Nora, atradus progą, tiesiog užsidaro kambaryje ir klausosi muzikos. Buvo netikėta rasti tokią temą knygoje. Nors klasikinės muzikos nesiklausau, bet skaityti apie tai, kokį poveikį veikėjai ji sukelia, buvo įdomu.

Užsimerkusi ji regėjo muziką kaip vandenį, labai greitai sruvenantį paskui ją, bėgančią tolyn, o kartu raminantį, kai panirdavo į jo vėsą.

Ramios kasdienybės knygose mėgėjams.

12.33. Vidas Morkūnas „Nekropolių šviesos“

Prieš kurį laiką vienas poetas pasiūlė padovanoti savo knygą mainais į apžvalgą. Atsisakiau, nes poeziją skaitau labai retai ir toli gražu ne visada turiu ką pasakyti.

Štai ir V. Morkūno eilėraščius atsiverčiau vien todėl, kad man paliko įspūdį pernai skaityta „Pakeleivingų stotys“, tačiau užvertusi supratau, kad neliko nieko, išskyrus vienintelį eilėraštį. Tad ir pasakyti nelabai turiu: jaučiama panaši atmosfera ir temos kaip ir novelėse, bet tik tiek.

Minėtas eilėraštis (net viršelį į kitą pusę perkėliau, kad gražiau žiūrėtųsi eilės):

kai kitąsyk pasimatysime
vilkėsiu išvirkščius marškinius
mano veidas bus
iškreiptas
vos vos
vėjo nebus
niekada daugiau
nebebus vėjo
tarp mudviejų
nebebus kalbos
kalbos niekada

12.23. Per Petterson „Vogti arklius“

Prieš mėnesį skaičiau P. Petterson romaną „Mano likimo broliai“, kuris man paliko itin malonų įspūdį. Tačiau buvo gera, nes žinojau, kad yra dar viena jo knyga lietuviškai, kurios neteko skaityti. O štai dabar, sėdžiu perskaičiusi „Vogti arklius“, ir atrodo, lyg kokia skylė atsivėrė viduje, nes suprantu, kad daugiau vertimų neturime, o anglų kalba skaityti kaip ir galėčiau, bet praktiškai sunku net iki jau turimų prieiti, kai pilna tiek lietuviškai išverstų knygų.

Būdamas šešiasdešimt septynerių Trunas išsikrausto iš miesto ir įsikelia į miško namelį. Vyras planuoja ramiai leisti dienas, be muzikos, televizijos ir telefono, vien tik žinių radijo klausydamas, tvarkydamas namą ir jo aplinką, eidamas pasivaikščioti su šunimi Lyra. Netrukus vyriškis išsiaiškina, kad visai netoli gyvena paauglystėje sutiktas Larsas, kuriam tuomet tebuvo dešimt metų. Trunas dažnai prisimena tą 1948-ųjų vasarą, po kurios viskas pasisuko taip, kaip anuomet jis nė neįsivaizdavo.

Paskutiniu metu penketą goodreads puslapyje pažymiu itin retai, toks jausmas, kad jis iš viso pranyko iš mano vertinimo skalės, o ketvertas tapo aukščiausiu balu. Tačiau žymėdama įvertinimą „Vogti arklius“, nė sekundei nesuabejojau ir pažymėjau visas žvaigždutes. Iš dalies prie to prisidėjo anksčiau skaitytas rašytojo romanas, kuriam maksimalaus įvertinimo pagailėjau, tačiau bendrai – visa kūrinio atmosfera ir siužetas mane užbūrė. Sniegas, daug ramybės, daugelio cituojama frazė „patys sprendžiame kada mums skauda“, stoiškas, rodos, susitaikęs su savimi ir savo gyvenimu pagrindinis veikėjas – nesvarbu, ar vienu prisėdimu perskaitydavau šimtą puslapių, ar tik vos dešimt, bet, rodos, kiekvienas sakinys sugebėdavo įtraukti. Lėta, daugiau stebėjimo nei veiksmo pripildyta knyga. Skaitant, rodos, jausdavau tylą, kurios persmelkta atmosfera.

Abi siužetinės linijos – dabartis ir praeitis – buvo vienodai įdomios. 1948-ųjų vasara prasideda nerūpestingai, jodinėjant ant pavogtų arklių ar susigalvojant kitokių pramogų gamtoje. Tačiau užuominos į ateities įvykius bei kai kurie siužetiniai vingiai buvo lyg kokie audros debesys, kurie sujudindavo jaunojo Truno vidinį pasaulį, tarsi išplėšė jį iš nerūpestingos vaikystės, net ir paskutiniai praeities įvykiai buvo lyg įrodymas, kad štai, jis tikrai užaugo. Tuo tarpu dabartyje Trunas – ramus ir gerai apgalvojantis, ar verta megzti draugystes, suvokiantis, kad gali niekur neskubėdamas po truputį remontuoti namą iki savo gyvenimo pabaigos. Jei toji vasara lėkė dideliu greičiu, dabartyje laikas atrodo sustojęs. Ir kokia viliojanti toji Truno dabartis, nesvarbu, kad yra romantizavimo (o gal tik mano problema čia, nes amžinai prisigalvoju begalę situacijų, kas galėtų blogo nutikti tokiomis aplinkybėmis). Kiek subtilumo, nutylėtų momentų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie sugeba išreikšti mintis trumpai ir aiškiai (na, nes pačiai ryškiai šio gebėjimo trūksta), o čia būtent tokie veikėjai, pačiame tekste irgi neužsižaista su detalėmis, aprašymais ar bereikšmiais dialogais.

Gėris ir ne kitaip. Nenorėjau, kad baigtųsi. Tikėtina, kad su šia ir užbaigsiu balandį, per kurį perskaičiau kaip niekad daug tokių knygų, kuriomis norėjosi pasidžiaugti.

2019-ais pasirodė filmas Out Stealing Horses / Ut og stjæle hester su Stellan Skarsgård, kuris atliko vyresnio Truno vaidmenį. Šio fakto man visiškai pakanka, kad užsinorėčiau pažiūrėti. Tikiuosi, proga bus.

12.20. Michel Houellebecq „Kovos lauko išplėtimas“

Šiemet sėkmingai pradėjusi pažintį su M. Houellebecq kūryba (skaičiau „Žemėlapis ir teritorija“), sustoti neketinau. Todėl perskaičiau „Kovos lauko išplėtimą“, o prieš kurį laiką išsimainiau „Serotoniną“, planuose atsidūrė dar bent viena knyga, kurios ieškosiu bibliotekoje.

Taisyklės sudėtingos ir daugialypės. Ne darbo valandomis būtinai reikia apsipirkti, stotis prie bankomatų, iš kurių tenka išsiimti pinigų (o prie jų dažnai reikia laukti). Bet svarbiausia, tenka pristatinėti visokiausius dokumentus įstaigoms, kurios tvarko įvairiausius jūsų asmeninio gyvenimo reikalus. Beje, ir be apsipirkimo jūs galite susirgti, o tai pareikalaus papildomų išlaidų ir naujų formalumų.

Ir vis tiek laisvo laiko lieka. Ką su juo daryti? Kaip jį išnaudoti? Pasišvęsti tarnauti savo artimui? Tačiau širdies gilumoje tas kitas jūsų beveik nedomina. Klausytis plokštelių? Kažkada tai buvo išeitis, bet bėgant metams jums tenka pripažinti, kad muzika jaudina vis mažiau ir mažiau.

Galbūt gali išgelbėti koks nors laisvalaikio užsiėmimas plačiąja prasme. Tačiau iš tiesų niekas negali sukliudyti vis dažniau kartotis toms akimirkoms, kai jūsų absoliuti vienatvė, visuotinės tuštumos pojūtis ir jausmas, kad jūsų egzistencija artėja prie skausmingos ir neišvengiamos katastrofos, susilieja į viena ir priverčia jus pasinerti į tikrą kančią.

Ir vis dėlto jūs dar nenorite mirti.

Ši citata puikiai atskleidžia knygos nuotaiką. Nors pagrindinis veikėjas turi gerai apmokamą darbą, yra gerbiamas IT specialistas, bet kasdienybę jam yra vis sunkiau ištverti. Jis negeba užmegzti net trumpalaikių santykių su moterimis, tai priverčia jį abejoti savo gyvenimu bei socialiniu statusu. Knygoje yra ne tik įdomių temų ar taiklių klausimų, ironijos, kuri karts nuo karto keldavo šypsnį, bet ir daug tuštumos, nepasitenkinimo, pykčio, persipynusio su nusivylimu. Čia nėra nė kruopelytės romantikos, ilgesingų dūsavimų, nes net ir į tas pačias moteris, galbūt dėl suvokimo, kad jos pasakotojui – nepasiekiamos, nukreiptas piktokas žvilgsnis. Todėl nenuostabu, kad kai kurie skaitytojai savo atsiliepimuose mini, kad šiame romane daug neapykantos skiriama moterims. Tiesa, po keleto komentarų maniau, kad vaizdas bus kur kas tirštesnis nei kad iš tikrųjų buvo. Skaitydama vietomis jaučiau, kad man absoliučiai nerūpi veikėjas ir tolesni įvykiai, net ir dabar, praėjus keletui dienų, suprantu, kad turinys pasitraukė iš galvos, ir tik šis mano tekstas paskatino vėl prisiminti kai kuriuos kūrinio epizodus. Tačiau tai, ką prisimenu, yra būtent tos dalys, kurios man patiko, prajuokino ar privertė stebėtis pasakotojo mintimis, tad negaliu vertinti knygos itin žemu balu.

O cituoti norisi ne vieną teksto vietą, nors pati kūrinio apimtis nesiekia nė poros šimtų puslapių. Šiame įraše įdėjau tik tas citatas, kurios atskleistų rašytojo pasakojimo stilių, bet kurios leistų išvengti diskusinių klausimų, esančių knygoje, Pastaruosius palikau susirasti patiems, jei tik užsinorėsite skaityti šį pasakojimą.

Taip pat kartais galvodavau, kad man pavyks ilgą laiką gyventi tuščią gyvenimą. Kad santykinai neskausmingas nuobodis man netrukdys atlikinėti įprastinių gyvenimo judesių. Tai dar viena klaida. Ilgesnį laiką atsiradęs nuobodis tampa nebepakeliamas: jis vėliau ar anksčiau tampa gana skausmingu jutimu, realiu skausmu.

Na ir paskutinė citata:

Grįžus į Paryžių apima ta pati niūri nuotaika. Prie Kardinė tilto stūkso raupuoti daugiaaukščiai, ir neišvengiamai imi vaizduotis juose prie mylimo katinėlio paskutines dieneles stumiančius pensininkus, kurių augintiniai suryja pusę pensijos, išleidžiamos sausiems „Friskies“ maltinukams. Tos visos iki nešvankumo viena per kitą besikabarojančios metalinės konstrukcijos, kad sudarytų vientisą tinklą. Ir vėl ta neišvengiama siaubinga, mirguliuojanti reklama. „Linksmi ir besikeičiantys vaizdeliai ant sienų“ . Nesąmonė. Bjauri nesąmonė.

Pasirodo, pagal šią knygą yra sukurti net du filmai. Pirmasis – prancūzų Extension du domaine de la lutte / Whatever (1999) (imdb nuoroda), o antrasis – televizijai skirtas danų filmas Udvidelse af kampzonen (2002) (imdb nuoroda). Danų versiją pamatyti norėčiau labiau, bet atrodo, kad jį surasti (ir dar su anglišku vertimu) būtų sudėtinga.

12.14. Per Petterson „Mano likimo broliai“

P. Petterson kai kuriems Lietuvos skaitytojams gali būti pažįstamas kaip romano „Vogti arklius“ autorius. Man pačiai „Mano likimo broliai“ yra pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, tačiau anksčiau lietuviškai išleistas romanas jau laukia eilėje.

„Mano likimo broliai“ – tai pasakojimas apie rašytoją Arvidą Jenseną. Jo tėvai ir brolis žuvo kelto katastrofoje pakeliui iš Oslo į Frederikshauną. Maždaug po metų nuo šio Arvidą sukrėtusio įvykio žmona pareiškia, kad jo nebemyli, ir išsikrausto kartu su trimis dukterimis. Jei konkrečiau, šio romano centre – vyras, bandantis susigyventi su jį užklupusia vienatve. Tokia visiška emocijos, buvimo personažo viduje knyga, kurioje beveik nėra veiksmo ar ryškesnių siužeto vingių. Ji sudėliota iš jausmų, prisiminimų. Autorius sugebėjo parašyti taip, kad skaitant norėjosi tiesiog būti visame tame, be jokių nusistatymų ar galvos kraipymų, nevertinant pagrindinio veikėjo elgesio ar priimtų sprendimų. Tiesiog skaityti ir būti kartu su veikėju. Puiki knyga.

Dar – daugybė plokštelių, daugybė knygų lentynų ir daugybė metų, praleistų su knygomis, mano vieninteliais artimais draugais, neskaitant Audiuno, po kiekvienu viršeliu – atviros durys į vis kitą gyvenimą, kuris nebuvo mano gyvenimas, bet galbūt galėtų juo būti, tam tikra prasme ir buvo, nes visas jas buvau pritvirtinęs prie savo širdies švartavimo plūduro, aliai vienos; visą kelią nuo vyresniųjų klasių iki čionai nešiojausi jas su savimi, ir kas dabar būčiau be jų, kas būčiau be Simonos de Bovuar, be Akselio Sanemusės, Koros Sandel, Hamsuno, kas būčiau be Jano Miurdalio, Hemingvėjaus ir Džeinės Anės Filips, be Džin Ris ir Melvilio, Isaako Babelio, Strindbergo. Visų jų ir dar daugybės. Išties, kas gi dabar būčiau. Aš nežinau. Būčiau kitoks, gal toks, koks labiau norėčiau būti, gal viską iškeisčiau į daugiau meilės. Nors ne. Ir vis dėlto taip.“ (71–72 psl.)

Rašant apie tokias knygas sunkiausia tiksliai perteikti pasakojimo sukeltą emociją. Pradžiai tikriausiai pakaks to, kad ši knyga yra maždaug tai, apie ką galvotumėte, paminėjus skandinavų literatūrą. Daug ramybės, nors veikėjo siela kraujuoja, o taip pat lėtumo, pilkumos ir šalčio. Veikėjas ginasi nuo vienatvės stengdamasis kuo mažiau būti namuose, Oslo gatvės ir automobilis tampa jo priebėga nuo slegiančių buto sienų, o baruose sutinkamos moterys sužadina viltį, kad nors trumpam bus galima pabėgti nuo vienišumo. Daug rodomo abejingumo aplinkai, skausmingų susitikimų ar pokalbių telefonu su dukromis, bandant palaikyti ryšį, tačiau garsiai taip ir nepasakant bei neįvardijant svarbiausių žodžių. Norėjosi skaityti lėtai, neskubant. Net tomis dienomis, kai neskaičiau, vis pagaudavau save galvojančią apie pagrindinį veikėją, jo istoriją. Perskaičiusi vos trečdalį supratau, kad vargu, ar nutiks kas nors, kas pakeistų mano nuomonę apie šią knygą. Nuojauta neapgavo.

Nors pasakojimas atrodo niūrus, užvertus paskutinį puslapį pirmas žodis, kuriuo norėjosi apibūdinti knygą, buvo „gražu“. Suprantu, kad kai kurie perskaitę šį romaną nesupras, kur ten tas grožis, bet man visuma, kurioje buvo liūdesio, melancholijos ir šviesos, atrodė būtent tokia.

11.40. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ sunkiai telpa į kokius nors rėmus, todėl ir tradicinę įžangą, apibūdinančią skaitytos knygos siužetą, sudėlioti pernelyg sudėtinga. Prasidėjęs kaip juokingas pasakojimas apie muziejininkus, vėliau romanas pereina prie veikėjo virtimo vilkolakiu, o galop – zombių apokalipsės vaizdų. Skaitant įspūdis buvo toks pat dinamiškas kaip ir siužeto vingiai.

Vietomis ši knyga man atrodė kone geniali dėl ironijos ir absurdiškų situacijų. Pagrindinis veikėjas – vienintelis Lietuvos egiptologas, kuris iki šiol taip ir nėra apsilankęs Egipte, kadangi tokiai kelionei muziejaus biudžete nėra išskirtos sumos. Perskaičiusi pasakotojo pastabą, kad muziejininkų algos yra mažiausios šalyje, supratau, kad per penkiolika metų, kai knyga buvo pirmąsyk išleista, nelabai kas ir pasikeitė viešajame kultūros sektoriuje. Šypseną kėlė taiklūs pastebėjimai apie garbės raštų absurdiškumą, medalių ir ordinų teikimo maniją:

kiek ir kokių ordinų pristeigta ir kiek, ir kam, ir už ką jų išdalyta, nesusigaudė joks ceremonmeisteris nei protokolo skyriaus viršininkas.“

Išties romanas tebėra aktualus iki pat šių dienų. Ašpikai – gauruoti dideli kiškiai, – nešini plakatais prie savivaldybės reikalauja pakelti algą 50 procentų, nors iki tol jie apskritai jokios algos negavo, – svarbu reikalauti ir iš karto daug. Tai man susisiejo su internete matomais žmonių komentarais, pilnais pykčio ir nelogiškų reikalavimų. Knygoje skiriama dėmesio ir sąmokslo, konspiracijų teorijoms, apklausoms, kuriose tarp reitinguojamų įtaką darančių žmonių ar įstaigų įterpiami ir astrologai, burtininkai, šarlatanai, atsiduriantys aukštose vietose. Kyla mintis, kad geresnį laiką skaityti „Paruziją“ vargu, ar būčiau atradusi.

Pasakojimo nuotaika niūri, daug savidestrukcijos, visame romane vienaip ar kitaip nagrinėjamos gyvenimo ir mirties temos. Alkoholis – bene populiariausia savęs žudymo forma. Veikėjai ieško ko išgerti, prisigeria, tuomet kyla haliucinacijos, fantazijos, slogios mintys ar beprotiški žygiai (ryškiausias pavyzdys – policijos ir muziejininkų susirėmimas, pirmiesiems apsiginklavus tikra amunicija, o antriesiems – muziejaus eksponatais), o išsiblaivius ratas sukasi iš naujo. Bet kaip jau galima suprasti, niūri atmosfera netrukdo pasijuokti (gal šiek tiek ir pasibaisėti), pavyzdžiui, kai pasakojama apie XIX a. egzistavusį paprotį šalia numirėlio guldyti butelį degtinės ir kaip archeologai, iškasę tokį radinį, nepasididžiuoja ir paragauja ilgai po žeme gulėjusio skysčio.

„Paruzija“ – tai romanas, turintis daug poteksčių, todėl nė nebandysiu teigti, kad jas visas supratau ar pastebėjau. Kaip jau užsiminiau pradžioje, pasakojimas – itin dinamiškas, jame realistiškas situacijas keičia fantastiniai siužeto vingiai, ir juos sekti buvo kur kas sunkiau. Tiesa, pabaiga man labai patiko – zombių apokalipsė, kalbėjimas apie lūkesčius ir kaip jie skiriasi nuo tikrovės, svajonių pildymą, ir žmones, kurie niekad nebūna patenkinti. Romane G. Beresnevičius nepabėgo nuo savęs kaip religijotyrininko ir etnologo, todėl skaitytojams, kiek labiau nei aš išmanantiems šias sritis, romanas turėtų atsiskleisti dar kitokiomis spalvomis. Daug chaoso, kuriame kartais pasimesdavau, bet tuomet prieidavau kokią nors puikią pastraipą ir vėl skaitymo malonumas grįždavo – tai ir skatino skaityti toliau ir ieškoti įžvalgių, neretai ironiškų pastebėjimų apie visuomenę, valstybę, papročius, pasijuokti iš absurdiškų situacijų.

Skaitydama nemažai žymėjausi, tad pabaigai paliksiu ištrauką apie šulinio maumus:

,,Lygiai traukė šulinys kieme, į kurį pažiūrėjus imdavo svaigti galva nuo siaubo, paslėpsniai nutirpdavo nuo saldaus baugulio ir visas kūnas veržte verždavosi žemyn; man buvo draudžiama žiūrėti į šulinį, nes ten gyvena maumas, kuris gali imti ir įtraukti; maumai apskritai specializavosi vaikų skandinimais šuliny; nieko patrauklesnio už šią maumo versiją negalėjo būti; jei nori, kad vaikas amžinai lįstų prie šulinio, pastėrusiomis siaubo ir malonumo nutviekstomis akimis svertųsi per šulinio dangtį, – pasakyk jam, kad ten gyvena maumas…”

11.27. Sally Rooney „Normal People“ („Normalūs žmonės“)

„Normal People“ skaičiau angliškai, nors jei pirkdama knygą būčiau žinojusi, kad greitai atsiras lietuviškas leidimas, tikriausiai būtų viskas vykę kaip įprastai, t.y. rankose laikyčiau lietuvišką tekstą. Bet šiaip visai džiuginanti patirtis buvo, nes šio romano labai norėjau, todėl neužlaikiau jo neskaityto tiek, kiek įprastai užsiguli dauguma mano pačios įsigytų knygų, o ir grožinės literatūros anglų kalba beveik neskaitau, tad buvo proga šiek tiek pamankštinti smegenis.

Mariana ir Konelis lanko tą pačią mokyklą, tačiau jų pasauliai – itin skirtingi. Mergina neturi draugų, mokykloje laikosi atokiai nuo kitų, šeimoje nesijaučia mylima. Karts nuo karto jos namuose apsilanko Konelis, kuris atvyksta parsivežti mamos, dirbančios Marianos name valytoja. Nors vaikinas neturtingas, jam sekasi mokykloje, kurioje yra populiarus ir visų mėgstamas. Šių susitikimų metu abu jaunuoliai ima labiau pažinti vienas kitą, užsimezga keista, nuo kitų slepiama draugystė. Bėga mėnesiai, mokyklą keičia universitetas, jų gyvenimai keičiasi, o draugystė, pilna išsiskyrimų ir susitaikymų, išlieka tokia pat chaotiška ir sudėtinga.

Veiksmas trunka maždaug ketverius metus, įvykius kiekviename skyriuje skiria dažniausiai kelių mėnesių, nors pasitaiko, kad ir vos kelių dienų ar minučių laikotarpis. Pasakojimo būdas iš karto priminė kažkada skaitytą D. Nicholls „Viena diena“, kur kiekvienas skyrius buvo skirtas vienai vienų metų dienai (tiesą sakant, prisiminimas taip paveikė, kad užsinorėjau kada nors vėl perskaityti minėtą romaną, o pačią pirmą dieną, kai pradėjau „Normal People“, įsijungiau ir filmą, kurį profilaktiškai karts nuo karto pažiūriu). Siužetas, ypač pradžioje, atrodė kaip skirtas paauglių auditorijai, tekstas irgi ganėtinai lengvas, bet po kiek laiko jau galėjau suprasti, kodėl ši knyga buvo pastebėta ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Rutuliojantis siužetui atsiranda vis daugiau tamsos, nemažai dėmesio skiriama  veikėjų vidinei būsenai, komplikuotiems santykiams tiek su savimi, tiek aplinkiniais – tai, kas iš pradžių atrodo kaip tipiška romantinė istorija, po truputį atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.

I don’t know what’s wrong with me, says Marianne. I don’t know why I can’t be like normal people.

Knygos autorė bando paliesti nemažai sudėtingų temų: savivertę, depresiją, nerimą, norą prisitaikyti prie kitų, rasti artimų draugų, fizinį ir psichologinį smurtą, toksiškus santykius (su draugais, šeima, mylimu žmogumi), baimę dėl miglotos ateities, gyvenimo tikslų paiešką ir kitas. Šviesių spalvų nėra daug, nes šalia veikėjų kone visad – beprasmybė ir tuštuma, kito ar savęs skaudinimas, bandymas tokiu būdu kažką sau įrodyti. Net ir abu pagrindiniai veikėjai – vieniši viduje ir pasiklydę savyje – rodos, negali būti nei kartu, nei atskirai. Tiesa, kažkiek šviesos suteikdavo kai kurie Marianos ir Konelio susitikimai: kai pasimetę gyvenimuose sutikdavo vienas kitą, bent keletą valandų pasijausdavo kito suprasti, palaikomi, galintys nieko nevaidinti, būti savimi. Pateikimas to, ką jie bėgant mėnesiams veikia, kaip stengiasi būti tais normaliais žmonėmis, krenta žemyn, vėl bando keltis, priimti savo „keistenybes“ įtraukia, skaityti buvo įdomu, kasdien stengdavausi nors keliasdešimt puslapių perskaityti, kad ir ne kiekvieną vakarą po darbo būdavo jėgų (tad eilinį sykį daugiausiai ir perskaičiau būtent per laisvadienius). Nors kalbama apie savarankišką gyvenimą pradedančius jaunuolius, tačiau daug kas gali būti pažįstama įvairaus amžiaus žmonėms. Tik galvoju, kad kalbėti apie tokius komplikuotus gyvenimus – gan sunku ir todėl nesu tikra, ar pavyko viską tinkamai aprėpti, kai kurios temos paliestos gan paviršutiniškai.

It reminds her of how she used to feel in Sweeden, a kind of nothingness, like there’s no life inside her. She hates the person she has become, without feeling any power to change anything about herself.

Ir vis dėlto. Veikėjų realumas, jų įsisukimas nesibaigiančiame rate, iš kurio niekaip negalėdavo pasprukti, įtaigus charakterių vystymas, dialogai, kurių nemaža dalis buvo nepaviršutiniški, paliečiantys tas pačias aukščiau minėtas rimtesnes temas, sukurta niūri, bet vilties turinti atmosfera man paliko gerą įspūdį, mielai ir toliau būčiau skaičiusi, jei tik būtų daugiau skyrių. Pabaiga irgi patiko – man ji pasirodė natūraliai išplaukianti iš viso pasakojimo, nesuteikianti veikėjams taip norėtos ramybės, labiau abejonę dėl to, kas galėtų įvykti tolesniuose jų gyvenimo skyriuose, svarstymų, kiek viskas vėl kartotųsi, o kiek – visai kitaip pasisuktų. O jei taip visai paprastai – čia viena tų knygų, kurią įvardinčiau kaip „mano“ – suprantu, kad nėra kažkuo išskirtinė, bet turi daug visko, apie ką pastaruoju metu mėgstu skaityti.

Ne veiksmo, o knygų apie santykius ir vidinę būseną mėgėjams. Tik kaip jau užsiminiau, vietomis primena paauglišką literatūrą, tai svarbu prisižiūrėjus, kokioms premijoms knyga buvo nominuota ar kokius apdovanojimus laimėjo, pernelyg aukštai neužkelti kartelės.

Nors jau buvau mačiusi, kad kuriamas serialas, bet tik šįvakar sužinojau, kad pasirodyti turėtų jau šį mėnesį. Laiku knygą perskaičiau. Daugiau informacijos apie serialą čia.

11.15. Ričardas Gavelis „Tylos angelas“

Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra. („Vilniaus arhatas“)

Taip užsibaigia paskutinis knygos „Tylos angelas“ apsakymas. Ričardas Gavelis – jau gerai pažįstamas man rašytojas, tik šįsyk pasirinkau žanrą, kuris dar buvo nebandytas (prieš tai skaičiau tik romanus). Buvo smalsu pamatyti, kokie R. Gavelio apsakymai, be to, vertinau tai kaip galimybę kas vakarą mėgautis trumpais kūriniais. Pasvajojau ir praėjo. Pradėjau sausį, pradžia atrodė nebloga, bet nepriėjus nė pusės knygos dingo noras skaityti toliau, tad atidėjau. Grįžau vos prieš keletą dienų ir su nauju užsidegimu skaičiau tolesnius kūrinius. Galvoju, kad ateity kai kuriuos atsiversiu dar sykį, nes atrodo, kad kai kada dėl netinkamos emocinės ar fizinės būsenos ne iki galo įsitraukiau į kai kuriuos apsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė būtinai apsikeistų itin kardinaliai, tiesiog kai kurie kūriniai atrodo verti įdėmesnio žvilgsnio.

Daugelis rinktinėje esančių apsakymų buvo išleisti anksčiau, tačiau yra keletas ir tokių, kurie nebuvo spausdinti. R. Gavelis išlieka artimas sau. Kai kurie tekstai suprantami sunkiau ar ne itin sudominantys savo siužetu ir todėl skaitėsi sudėtingiau, kai kuriuos apsakymus skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavau visiškai panirusi į pasakojimą. Kažkokios šviesos ieškoti nelabai verta, gal todėl tiko mano kovui – kol kas vien tik niūrios knygos šį mėnesį perskaitytos. Ironija ir gilus liūdesys, realistiški, kai kada persipinantys su sapnais ar vizijomis siužetai, kurie gali stebinti tiek vaizduote, tiek žiauriais vaizdais – tokia R. Gavelio kūryba matoma skaitytuose apsakymuose. Nemažai beviltiškumo, nusivylimo žmonėmis, pasauliu, svarstymų apie gyvenimą, jo prasmę, kritikos tuometinei visuomenei. Kaip man patinka tai, kaip ir apie ką šis rašytojas rašo, nesyk jau minėjau, tad ir nesiplėsiu. Ir nesvarbu, kad apie romanus geresnis įspūdis išlikęs, savo nuomonės apie R. Gavelį dar nesiruošiu keisti.