Man reikia save išmokyti, kad kažkas gali būti vertinga ir įdomu, ir svarbu, net jei aš patiriu tai vienas, net jei negaliu to pasidalinti su Marilyna.
Psichiatras Irvin D. Yalom su žmona Marilyn apmąsto gyvenimo baigtį, mirtį ir gedulą, netekus artimojo. Kai sutuoktiniai pradėjo rašyti šią knygą, buvo žinoma, kad dėl gydymui nepasiduodančio vėžio Marilyn liko nedaug gyventi. Leidinyje yra ir keletas poros nuotraukų.
Į gan nedidelės apimties knygą sutilpo daug temų. Apie jaunystę, kai mirties baimė jaučiama stipriau, ir senatvę, kai mirties nebebijoma. Apie ligas, kurios išsekina, skausmą, kuris skatina galvoti apie įvairius gyvenimo baigties būdus. Skausmą – ne tik mirštančiosios, bet ir gedinčio vyro. Apie senatvę, kuri priverčia atsisakyti darbo, kurį visą gyvenimą su malonumu dirbo. Senatvę, kuri trukdo judėti ar atima savarankiškumą, verčia suabejoti savo atmintimi. Apie gražų, ilgą gyvenimą, kuris vieną dieną privalo baigtis. Apie artimuosius, kurie bus palikti, arba bendraamžius, kurie jau visi mirę. Apie sukauptus namuose prisiminimus daiktų ir knygų pavidalu, kurių po sutuoktinių mirties niekam tikriausiai nebereikės. Apie mirštančiosios susitaikymą su mirtimi ir ramų jos priėmimą, ruošimąsi tam, planuojant susitikimus, skambučius su draugais ir artimiausiais žmonėmis. Ir vyrą, kuriam sunku girdėti žmoną, kalbančią apie mirtį su tokia ramybe, nes pats neįsivaizduoja gyvenimo be jos. Apie našlį, kuris, būdamas išsilavinęs psichiatras ir konsultavęs begalę artimojo mirtį patyrusių ar vėžiu sergančių pacientų, pats netektį išgyvena ne ką lengviau (šis momentas man išties įstrigo – viso labo mes visi žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo. Ir kad sunkiomis akimirkomis palaikymo reikia iš kitų, nes pats sau vargu, ar padėsi tomis akimirkomis, kai norisi tik sulįsti į žemę).
Graži, liūdna, jautri ir atvira knyga apie kurią rašyti sunkiau nei ją skaityti, matyt, todėl ir gavosi labiau dalies temų paminėjimas nei mano pačios įspūdžiai. Gal kad įsivardinandama, kas man pačiai buvo įdomiausia ir įstrigo, kurie momentai artimiausi, vis nukrypdavau į asmeninius potyrius ar mintis, kurias noriu pasilikti sau. Tad tebūnie tai įrodymas, kad autorių tekstai, kuriuos jie rašė pakaitomis, paveikia ir užsilaiko mintyse. Irvin D. Yalom rašė šiek tiek apie kitas savo knygas. Viena jų – „Žvelgti į saulę“ – susidomėjau, tad, manau, kad ateity prie rašytojo dar grįšiu.
__
Žemiau pateiktos citatos nėra tos, kurios atspindėtų knygos turinio tematiką, tačiau man itin susisiejo su šių dienų naujienomis apie karą Ukrainoje, tad negaliu jų neperrašyti čia. Citata apie karo vaikus buvo parašyta skyriuje, kuriame Marilyn pasakojo rašanti knygą apie vaikystės prisiminimus Antrojo pasaulinio karo metais. Tos knygos ji nespėjo pabaigti. Antroji citata – iš Irvin’o pamąstymų apie savo ir Marilyn ankstyvuosius gyvenimo etapus, tačiau man pasirodė kaip visiška pirmosios minties tąsa.
Vaikystės istorijos retai apsiriboja vien karo baisumais. Vaikai prisimena, ką jie valgė ar ko nevalgė, ypač bado kančias. Prisimena nepažįstamų žmonių, kurie priėmė juos į savo namus, gerumą, ir tą retą žaisliuką, gautą per gimtadienį ar Kalėdas. Jie prisimena, kaip žaisdavo su kitais vaikais – ne vienas dingo iš jų gyvenimo, pasimetė ar tiesiog mirė. Jie prisimena sirenų staugimą, ryškius raketų pliūpsnius, nutvieskiančius nakties dangų. Vaikų akys pastebi kasdienius karo įvykius – vėl juos prisiminus, kitiems paliudijama apie brutalią realybę.
Daugelis ankstyvųjų psichiatrijos srities tyrėjų – Sigmundas Freudas, Anna Freud, Melanie Klein, Johnas Bowlby – yra priėję prie išvadų, kad vaikystės trauma, tegul net patirta ikiverbalinėje stadijoje, neretai yra neišdildoma, asmeniui suaugus, lieka padariniai jo ramybei, gebėjimui atsipalaiduoti ir savigarbai.