8.12. Ian McEwan ,,Kevalas”

Savo mylimiausią knygą esu minėjusi nesyk. Tai – Ian McEwan ,,Atpirkimas”, apie kurią nuomonė per šiuos kelerius metus taip ir nepasikeitė. Po to santykiai su šio autoriaus kūryba klostėsi nekaip. ,,Šeštadienį” numečiau po keliasdešimt puslapių, ,,Česilo pakrantėje” perskaičiau, bet nesužavėjo, vos nepradėjau skaityti ne per seniausiai pasirodžiusios ,,Vaiko gerovės”, tačiau greičiausiai dėl paskutinių su autoriumi susijusių patirčių bei ne itin sudominusios anotacijos atidėjau geresniems laikams, namuose stovinti ,,Tvari meilė” irgi nekelia susidomėjimo (bet vis dar viliuosi, kad po klaikiu viršeliu ir neatkreipiančiu dėmesio pavadinimu slepiasi neblogas kūrinys), taigi jau galvojau, kad I. McEwan išties man liks tik kaip tos vienintelės knygos autorius. O tuomet pasirodė ,,Kevalas”, ir nutariau suteikti dar vieną šansą.

Romane galima išskirti keturis veikėjus. Trudė – devintą mėnesį nėščia moteris, gyvenanti savo buvusio vyro Džono name su jo broliu Klodu. Džonas – poetas, naiviai galvojantis, kad vis dar gali susigrąžinti žmoną ir reguliariai ją lankantis bei savo eilėraščiais ir kalbomis besistengiantis prikalbinti ją būti su juo. Tuo tarpu Klodas – visiška savo vyresnio brolio priešingybė, kaip ir pats minėjo – kol Džonas užsiėmė kūryba ir pasižymėjo tvarkingu gyvenimu, jis kalė pinigus. Ketvirtasis veikėjas – Trudės gimdoje esantis vaisius, kurio lūpomis ir pasakojama visa istorija. Jis klausosi, kaip mama su nekenčiamu dėde planuoja atsikratyti jo tėvo bei pasiglemžti jo namą, už kurį galima bus užsidirbti didelę sumą pinigų.

Be abejonės, pasirinktas pasakojimo būdas atrodo originaliai ir bent jau pradžioje kelia šiokią tokią intrigą. Dar nė negimęs vaikas jau turi susidaręs nuomonę įvairiais klausimais. Dėl mamos pomėgio išgerti, jis jau pažįsta vynus ir žino, kurie jam skaniausi, iš girdimų audio knygų, televizijos, radijo yra susirinkęs nemažai faktų apie tai, kas vyksta pasaulyje, gėrisi klasikiniais literatūros ir muzikiniais kūriniais. Tomis akimirkomis, kai į būsimą gyvenimą žiūri pozityviai, jis galvoja, kaip galės mėgautis viskuo, kas jau dabar teikia nemažai malonumo: ,,Aš pasirengęs, aš ateinu, pasaulis mane sučiups, bus man prielankus, nes negalės man atsispirti. Vynas iš taurės, o ne per placentą, knygos stalinės lempos šviesoje, Bacho muzika, pasivaikščiojimas pakrante, bučiniai mėnesienoje. Iki šiol visko prisiklausęs žinau, kad šie malonumai yra nebrangūs, pasiekiami, jie manęs laukia.” Visgi viso romano metu naratorius svarsto, kokį kelią jam pasirinkti – gal apskritai pasismaugti virkštele, girdėdamas apie Trudės ir Klodo planus, spėlioja, koks gyvenimas jo lauktų gimus, galvoja apie galimų variantų privalumus ir trūkumus. Vaisius jau dabar besąlygiškai myli mamą, gaili tėvo ir trokšta, kad visi planai nenusisektų bei nekenčia dėdės, tačiau viskas, ką gali padaryti – tik bejėgiškai savo judesiais atkreipti mamos dėmesį į save.

Jau perskaičiusi romaną pagalvojau, kad jei ne rašymo stilius, jei ne pasirinktas pasakotojas, iš knygos neliktų nieko. Tai, kas vyksta romane (nužudymo ir namo pasisavinimo planavimas, Trudės ir Klodo santykiai), yra blanku, norėjosi platesnio charakterių plėtojimo, vietomis sugaudavau save nutolusią nuo to, kas vyksta už gimdos ribų, galvojančią, ar aš kažką praleidau, ar dar viena ar kita nebuvo pasakyta. Todėl svarstant, kaip galiausiai įvertinti šį kūrinį, susidarė dvejopas įspūdis. Viena vertus, tai gerai parašytas, lengvai skaitomas, įtraukiantis (ir todėl buvo sunku skaityti darbe per pietus, kai žinodavau, jog turiu ribotą laiką) romanas, kurį skaitant netrūko ir emocijų, o pati dar nė nebaigus siūliau jį kitiems išbandyti. Kita vertus, atrodo, jog autorius susikoncentravo į formą, apleisdamas visa kita (net ir bandymas pabaigoje bent akimirkai apgauti skaitytoją atrodė greičiau jau juokingas ir neįtikinantis). Ir be abejo, negaliu užmiršti, kaip viskas meistriškai atlikta ,,Atpirkime”.

Ir vis dėlto atsižvelgdama į jau minėtus romano privalumus (pasirinktą naratorių, rašymo stilių ir kt.), į tai, kad pabaiga pasirodė tinkama ir nesumenkino bendro įspūdžio, kad skaityti dažniausiai buvo įdomu, galiu tvirtinti, kad ,,Kevalas” maloniai nustebino ir parodė, kad dar neturėčiau ,,nurašyti” I. McEwan.

7.38. Michelle Gable ,,Susitiksime Paryžiuje”

susitiksime-paryziuje

,,Susitiksime Paryžiuje” – romanas, pasakojantis apie realiai egzistavusią Molboro hercogienę Gladys Deacon. Nors jaunystėje ji pasižymėjo kaip moteris, keitusi vyrus kaip kojines, bendravusi su krūva žymiausių menininkų ir politikų, senatvėje ji pateikiama kaip moteriškė, apleistoje sodyboje auginanti daugybę šunų, ūkiniame pastate slepianti mistinį lenkų tautybės žmogų, o kiekvieną užėjusįjį pasitinkanti pusnuogė, su šautuvu ir laidanti keiksmus. Sutikusi prižiūrėti jau minėtoje sodyboje gyvenančią moterį atsikrausto jauna amerikietė Pru. Netrūkus pasirodo ir rašytojas Vinas, kuris yra pasiryžęs bet kokia kaina parašyti hercogienės biografiją. Sunkiausia tai, kad senyvo amžiaus moteris niekaip neprisipažįsta esanti hercogienė. O po trisdešimties metų kita amerikietė Anė kartu su mama atvyksta į kaimelį, kuriame gyveno hercogienė senatvėje, dėl palikimo reikalų. Atsitiktinai į rankas pakliuvusi hercogienės biografija Anę paskatina leistis į praeitį ir ieškoti atsakymų į klausimus ne tik apie hercogienę, bet ir apie ją pačią.

Tai – antroji autorės knyga, kurią skaičiau. Apie ,,Butas Paryžiuje” mano nuomonę galite paskaityti čia, o man perskaičius savo atsiliepimą iš karto į akis krito vienas bendras bruožas – ,,Susitiksime Paryžiuje” skaityti buvo lygiai taip pat lengva ir greita kaip ir pirmąjį lietuviškai išleistą jos romaną.

Žinoma, panašumų galima pastebėti ir daugiau. Lygiai taip pat narpliojama prieš kurį laiką savo gyvenimą nugyvenusio žmogaus istorija, centre – ryški asmenybė, besisukinėjusi tarp žymių kultūros ir politikos atstovų, kurie žinomi iki pat šių dienų. Toji asmenybė vertinama prieštaringai, tačiau matyt todėl ir kėlė ji tokį susidomėjimą ir sąmyšį. Dabarties siužetinėje linijoje tiek vienoje, tiek kitoje knygoje – jauna moteris, kuri pasimetusi gyvenime ir todėl gilinimasis į seną istoriją palengva ją užvaldo. Na, ir, žinoma, pavadinimai, kuriuos sieja tas pats miestas – Paryžius. Tik, jei pirmojoje knygoje Paryžius išties buvo toji vieta, kurioje vyko veiksmas ir pažinti šį miestą bei pajausti, kad skaitant į jį tarsi patenku bent minimaliai buvo įmanoma, ,,Susitiksime Paryžiuje” pavadinimas ne taip ir patraukliai atrodo jau įpusėjus knygą – kyla klausimas: kodėl Paryžius? Juk veiksmas vyksta Anglijoje tiek praeity, tiek dabarty. Į pabaigą atsiranda ir Paryžius, išaiškėja, iš kur būtent tokia pavadinimo formuluotė, bet šiuo atveju, manyčiau, buvo šauta pro šalį. Ir kad ir kaip keistai atrodysiu tikriausiai ne vienam, bet Anglija, tokia, rodos, banali ir nusibodusi vien dėl dažno jos minėjimo tiek žiniasklaidoje, tiek aplinkoje, man atrodo ne mažiau patraukli šalis nei Prancūzija. O šiam romanui Anglija netgi labai tiko.

– (…) Dieve, buvai našlaitė, tiesa? Tiesiai iš Dikenso romano, be to, dar išdykusi ir murzina.
– Dikenso personažas? (…) Keista, bet aš lygiai taip pat pagalvojau apie tave. Matyt, nenuostabu, kad atsidūrėme toje pačioje knygoje.

Daug kalbama apie literatūrą, daug cituojama jau klasika tapusių kūrinių. Jaučiausi, lyg man kažkas badytų pirštu ir klaustų: nagi, kada paskutinįsyk skaitei kažką iš klasikos? O taip, seniai. O veikėjai čia itin nusimanantys literatūroje, gebantys įterpti į savo kalbėjimą citatas iš vienos ar kitos knygos bei sulaukti teisingo spėjimo, koks tai autorius, iš porininko, tuo metu dalyvaujančio dialoge. Neblogai.

Romane po truputį dėliojamas ne tik Molboro hercogienės gyvenimas, bet ir kurį laiką su ja gyvenusios ir ją prižiūrėjusios jaunos merginos bei ten pat apsistojusio rašytojo, norėjusio parašyti hercogienės biografiją, likimai. Nepamirštama ir dabartis – sulig kiekvienu pasakojimu Anei atsiskleidžia paslaptys, susijusios su ja, jos mama ir niekad nepažintu tėvu. Iš tikrųjų, šis romanas – nemenka muilo opera, gan greitai pasidaranti nuspėjama, bet skaičiau ir tikėdavausi vis: o gal tai, ką galvoju, nebus visgi tiesa?

Muilo operų karts nuo karto irgi reikia. O ir Molboro hercogienė – įdomi ir kėlusi juoką veikėja, kuri ir senatvėje sugebėdavo parodyti savo charakterį.

7.37. Jen Campbell ,,More Weird Things Customers Say in Bookshops”

moreweirdthingsAutorė dalijasi dialogais, kuriuos teko išgirsti (ir juose dalyvauti pačiai) dirbant knygyno darbuotoja. Taip pat po pirmosios dalies (ji vadinasi Weird Things Customers Say in Bookshops) autorė sulaukė laiškų iš kitų knygynų darbuotojų bei bibliotekininkų, tad kai kuriais jų atsiųstais dialogais irgi nusprendė pasidalinti. Knyga nedidelės apimties, o tekstai pateikti itin paprastai – dialogų ištraukos, be jokio nereikalingo išsiplėtimo.

Lyg kokį anekdotų rinkinį skaityčiau. Tik kad juoktis priversdavo tikrai ne kiekvienas dialogas. Buvo tokių, kurie įstrigo ir prajuokindavo (keletu pasidalinsiu ir čia), tačiau dalis keldavo nuostabą ir tokį keistą jausmą: ar iš tikrųjų gali būti žmonių, kurie taip pasakytų? Nenustebčiau, jei kai kurie dialogai padailinti, kad tik atrodytų labiau beprotiškesni, bet kita vertus tikriausiai nevertėtų gyventi burbule ir galvoti, kad visi žino, rodos, ,,savaime suprantamus” dalykus (pvz.: kad Šekspyras – rašytojas, o ne personažas), užtenka paskaityti komentarus po įvairiais straipsniais ir tokiu būdu suprasti, kad viskas yra įmanoma. Jau klasika tapę ,,ieškau knygos, bet nepamenu nei autoriaus, nei pavadinimo, tik žinau, kad ji raudonos spalvos”, ,,parekomenduokite, kokią knygą galėčiau padovanoti žmogui, apie kurį nieko nežinau”, su kuriais susiduriu gan dažnai, yra tik gėlytės: šioje knygoje knygynų darbuotojai susiduria su žmonėmis, kurie nori užsiimti knygyne veikla, nesusijusia su knygomis, nori įsigyti Anos Frank dienoraštį su pačios autorės parašu, nori konkrečios knygos, tik kad jos pavadinimas ant viršelio būtų užrašytas kita spalva nei to leidimo, kurį turi knygynas, kuriems nerūpi, kad knygynas uždarytas ir eina čia tiesiog pakalbėti telefonu, kurie po poros savaitės ateina grąžinti knygos, kurie perskaitę knygas jas sudegina ar suvalgo (čia rimtai apie tai rašė), kurie parodo, kaip ,,išmano” istoriją ir rašytojus (prašo knygų apie III pasaulinį karą ar naujausios Ch. Dickens knygos), kurie ieško knygyne visko, tik ne knygų. Tiesa, bent jau lietuviškuose knygynuose (o tikiu, kad užsienyje tas pats vyrauja) neknyginis asortimentas užima vis didesnę vietą, tad pastarasis dalykas jau vis mažiau stebina.

Gal iš tikrųjų čia ir pavadinta ne ,,funny”, o ,,weird” dėl to, kad didžioji dalis dialogų ir yra būtent tokie – ne juokingi, o keisti, lyg iš fantastikos srities ir todėl pernelyg nesudominantys, bet priverčiantys susimąstyti, kad gal ir gerai, jog mano kasdienybėje iki tokio lygio keistų pirkėjų ne tiek ir daug būna. O gal mane jau tikriausiai pernelyg sunku nustebinti šioje srityje.

Bet šiaip jau nemanykite, kad tik tokie keisti, nemalonūs pirkėjai ateina į knygynus. Ne, būna puikių, apie kuriuos taip pat būtų galima parašyti ne vieną knygą. Tik tikriausiai galvojama, kad apie tokius ne taip įdomu skaityti.

Gal kada į rankas paklius pirmoji dalis ir įrodys, kad šioje knygoje jau tiesiog buvo išsikvėpta.

Pabaigai – keli dialogai, kurie, pakeitus vieną kitą detalę, ne tokie ir reti knygyne.

screenshot_2016-10-27-18-32-51

screenshot_2016-10-27-19-18-28

screenshot_2016-10-27-19-20-10

screenshot_2016-10-27-19-24-40

screenshot_2016-10-27-19-31-14

screenshot_2016-10-27-19-33-50

screenshot_2016-10-27-19-49-41

7.34. Hannah Kent ,,Paskutinės apeigos”

paskutines-apeigos,,Ji paleidžia mano rankas ir apsiveja man kaklą. Garsiai kūkčioja į ausį, bet aš laikausi prie jos, nes jos kūnas šiltas, o aš neprisimenu, kada mane kas nors taip laikė, kada kam nors rūpėjau tiek, kad priglaustų savo skruostą prie manojo.”

,,Paskutinės apeigos” – tai knyga, pasakojanti apie Agnes, kuri buvo nuteista mirties bausme. Ji apgyvendinama pas netoli egzekucijos vietos gyvenančią šeimą. Čia jauna moteris turės laukti savo mirties dienos. Šeimynykščiai ir kaimynystėje gyvenantys žmonės priešiškai nusiteikę prieš nusikaltėlę ir negali patikėti, kad bus priversti gyventi su nusikaltėle, prisidėjusią prie dviejų žmonių žmogžudystės. Tačiau laikui bėgant sausi ir lakoniški pareigūnų apibūdinimai (nenuspėjama/negailestinga/šaltakraujė/nusikaltėlė) ima kisti arčiausiai Agnes gyvenančių žmonių galvose į kitus, nes moters pasakojama istorija ir kasdieninio gyvenimo detalės leis ne tik pažvelgti į visą istoriją kitu kampu, bet ir artimiau pažinti pačią Agnes.

Atmosfera – tiesiog ideali tokiam pasakojimui: krūvos sniego, pūgos, šaltis, sunkiausi ūkio darbai, vargingi namai, nepriteklius. Atšiaurūs atrodo ir žmonės, o namuose, kur apsistoja Agnes, dar prieš jai pasirodant alsavo mirtis – namų šeimininkė sunkiai serga ir niekas nežino, kiek ji dar ilgai tvers. Todėl, kai pasirodo nusikaltėlė, namuose gyvena jau dvi moterys, kurių dienos suskaičiuotos. Tik tiek, kad viena anksčiau ar vėliau sužinos tikslią datą, o kitai teks laukti, apie likusį laiką tik karts nuo karto susimąstant. Autorė išties įtaigiai sugebėjo perteikti romane vyraujančias nuotaikas, aplinką, kurioje vyksta veiksmas.

,,Paskutinės apeigos” nėra veiksmo knyga. Rodos, apskritai nelabai kas vyksta: diena iš dienos atliekami įvairūs darbai, Agnes susitinka su pastoriaus padėjėju, kuris ją pasižadėjęs lankyti iki jos egzekucijos dienos, jam pasakoja savo istoriją, o kai nepasakoja jam, ji kalba mintyse monologu, nepalikdama skaitytojų nežinioje ir atskleisdama tai, ko dėl vienų ar kitų priežasčių nepasakojo pačiam kunigui. Veiksmo nebuvimas nėra joks minusas šiuo atveju, kadangi tokiu būdu buvo tik sukuriama dar didesnė įtampa, laukiant kulminacijos. Ir pati kulminacija gali būti dvejopai suprantama – vienam skaitytojui greičiausiai tuo taps nusikaltimo detalių išaiškėjimas, kitam – atsakymas į klausimą apie tai, ar bus įvykdyta mirties bausmė. Kažkuriuo metu jau suvokiau, kad į antrąjį klausimą atsakymas yra absoliučiai aiškus, tik dar naiviai savo kolegės, perskaičiusios šią knygą anksčiau, klausiau, ar tikrai bus būtent tokia pabaiga, apie kokią galvoju. Tuo tarpu nusikaltimo detalių išaiškėjimas galėjo įspūdį apie knygą arba sustiprinti, arba kaip tik sumažinti, tad šito laukiau išties su nekantrumu ir kartu bijodama, kad gali nepateisinti vilčių.

Romane kuriamas stiprus ir nepavaldus to laikmečio moters standartiniam įvaizdžiui Agnes paveikslas. Negali nepatikti savo nuomonę turinti, kovojanti su sunkumais ir praeities sukeltu skausmu bei nebijanti priešintis veikėja. Apie tokį knygoje veikiantį charakterį skaityti daug įdomiau nei apie kokią verkšlenančią ir savo nuomonę keičiančią vargšelę. Jeigu vietoj Agnes pirmajame plane būtų veikusi Siga, skaityti greičiausiai būtų buvę erzinančiai nuobodu. Tuo tarpu Agnes – toji, kurią sekti smalsu. Todėl nenuostabu, kad meilės linija, kuri aprašoma romane, gali kiek išmušti iš vėžių, nes čia nebelieka Agnes. Čia lieka tik tamsoje sėdinti, akis, ausis užsikišusi beformė būtybė, veikianti pagal jos meilės objekto nuotaikas ir norus, neatsižvelgdama į jo tariamus žodžius, panieką, pašaipas, apgavystes, aplinkinių pasakojimus. Būtent dėl šitos siužetinės linijos, kad ir kaip bendrai patiko man ši knyga, negalėčiau duoti aukščiausio balo.

Ir vos tik užvertusi knygą prisiminiau kitą neseniai skaitytą romaną – Nematomieji. Lygiai tokia pati laikmečiui nepavaldi veikėja, toks pats aplinkinių priešiškumas ir laikymas ją nusikaltėle (tiesa, ne tokio lygio, bet…), lygiai taip pat yra mistiškumo (tik ,,Paskutinėse apeigose” jis ne iki galo neišpildytas ir todėl prarandantis prasmę), o taip pat užtektinai vietos skiriama ir tragizmui. Lygiai taip pat vietomis graudinausi. Ir tokia pat užburianti ir puikiai pateikta atmosfera.

Nors ir buvau numačiusi ,,Paskutines apeigas” skaityti ateity, ranka prie būtent šios išsitiesė visiškai atsitiktinai. Norėjosi knygos, kurią galėčiau skaityti darbe pietų metu, o būtent ši buvo pirmoji kritusi į akį. Savo pasirinkimu negaliu atsidžiaugti dar ir dabar.

Kiek radau informacijos, ateity galime sulaukti ekranizacijos.

7.28. Jennifer Niven ,,Papasakok man apie tobulą dieną“

papasakok,,- Nesupraskit manęs klaidingai – geriau būti čia negu mirusiam, bet kartais atrodo, jog viskas, kas versdavo mane judėti, kažkur pranyko.”

Ši paauglių literatūros kategorijai priskiriama knyga pasakoja apie du jaunuolius – Teodorą Finčą ir Violetą, kurie susitinka ant mokyklos varpinės atbrailos. Tik tiek, kad Teodoras jau visiems žinomas kaip beprotis, o Violeta – populiari mergina, kurią, rodos, visi mėgsta. Taip jie ir susipažįsta: vaikinas, galvojantis apie savižudybę, bei mergina, kuri yra užslėpusi savo liūdesį ir nemato šviesos kasdienybėje. Gavę geografijos pamokoje užduotį ir ją atlikdami jie ne tik geriau ima pažinti vienas kitą, bet ir save, pasaulį, kuris supa.

Būtent tema buvo svarbiausia priežastis, kodėl pasirinkau šią knygą. Kadangi tiek studijų, tiek savanorystės vienoje organizacijoje metu teko nemažai susidurti su savižudybių tema, buvo įdomu pamatyti, kaip jaunimui grožinėje literatūroje kalbama apie savižudybę. Ir šiuo aspektu knyga man pasirodė vertinga. Taip, vietomis viskas pateikta per daug poetiškai, kas tikrai nėra veiksminga prevencijoje (pavyzdžiui, kalbama, kad nusižudęs žmogus nemirė, jis tik klajoja kažkur), bet yra paliečiama nemažai temų – tėvų abejingumas, psichikos ligų stigmatizavimas, etikečių klijavimas ir baimė kurią nors iš jų įgyti, nesidalijimas savo jausmais, nekalbėjimas apie rimtas temas, netektis. Kalbama apie žmogų, kuris iš pažiūros lyg ir turi viską (Finčas pats sau vardina, kas gero vyksta jo gyvenime, kiek visko jis turi), bet viduje yra kažkas, kas neleidžia jam viso to paversti į priežastį gyventi toliau. Rodoma, kaip atrodantys visiškai sėkmingi ir kitus pašiepiantys žmonės patys gali būti įklimpę į tą patį užburtą ratą kaip ir tie, kurie karts nuo karto savo kančią parodo – ratą, kuriame kovojama tarp noro gyventi ir noro mirti. Yra taiklių monologų, išsakomų minčių, kas tik padaro visą aprašomą situaciją tikroviškesnę, o vertinga ši knyga gali būti ne tik tikslinei auditorijai (paaugliams), bet ir suaugusiems. Skaičiau ir tiesiog skaudu buvo matyti, kokie tėvai abejingi, kaip pro pirštus žiūri į savo sūnaus savijautą (mat jiems liga yra tik gripas, o ne kažkokie išsigalvojimai apie nesibaigiančią tuštumą ar liūdesį), liūdna stebėti žmones, kurie nori padėti žmogui, bet kaskart susiduria su siena vien todėl, kad patys artimiausi – abejingi ir neigiantys tai, kas, rodos, jau taip akivaizdu. Veikėjai gal ir stereotipiški, bet tai – geras būdas parodyti, kad psichikos ligos, noras mirti nėra susijęs nei su lytimi, nei su socialinio rato, kuriam priklausoma, dydžiu, nei su jokiu kitu požymiu.

Visgi pati istorija taip ir neįtraukė. Gal pernelyg paprasta, gal kiek per daug saldumo, per daug gražu ir ,,gėlytėmis išpaišyta“ (nepaisant to, kad šalia nuolat buvo ir tas niūrumo ir tuštumos jausmas, kuris nepaleido Finčo), bet dažniausiai jaučiausi, lyg norėčiau kuo greičiau ją užbaigti (mesti nesinorėjo, nes juk taip lengvai skaitoma knyga). Pabaigą man jau papasakojo dar prieš įpusėjant šią knygą, tad intrigos neliko. Kita vertus, kulminacija emociškai vis vien paveikė, nors, kaip galvoju, tą vakarą mane būtų bet kas taip paveikęs.

Ekranizacija

2018 metais yra numatyta ekranizacija ,,All the Bright Places”, kurią režisuos Miguel Arteta, o pagrindinį vaidmenį atliks Elle Fanning. Daugiau informacijos čia.

7.13. Sarah Andersen ,,Adulthood Is a Myth: A “Sarah’s Scribbles” Collection”

adulthoodSarah Andersen komiksus jau kurį laiką seku socialiniame tinkle (taip, taip, Facebook): kiekvienąsyk apsidžiaugiu pamačiusi naują, o karts nuo karto ir profilaktiškai nueinu į jos puslapį ir peržiūriu senuosius. Kad ir kiek žiūrėčiau juos, vis vien neatsibosta. Tad labai nudžiugau, sužinojusi, kad pasirodys ir knyga.

Maždaug 100 komiksų telpa šioje knygutėje, jie visi jau buvo matyti, kadangi naujų darbų, kurie nebūtų skelbti internete, neradau. Tačiau buvo vis vien ne ką mažiau įdomu visus vėl peržiūrėti, pasijuokti ir pritarti sakantiems, kad autorė išties realistiškas situacijas pateikia savo komiksuose. Tiesa, žinau žmonių, kuriems šie komiksai nepatinka, bet kalbėdami priėjom prie išvados, kad tai priklauso, kiek savęs atpažįsti juose. Jei tam tikros situacijos visai nepažįstamos, tai ir įdomumas sumažėja. Asmeniškai aš galiu tapatintis su didžiąja dalimi pavaizduotų situacijų, todėl nenuostabu, kad su nekantrumu laukiu kiekvieno komikso, kuriame ji greičiausiai pateiks dar vieną gerai pažįstamą situaciją.

Komiksuose veikia viršelyje matoma mergina, tačiau labai smagus personažas yra ir triušis, kuris įneša nemažai sarkazmo ar ironijos į pagr. veikėjos gyvenimą ir nupieštas situacijas. Apie ką komiksai? Apie kasdienybę, santykius su kitais, įpročius, nevykdomus pažadus sau (,,nueisiu miegoti anksčiau”), aplinkinių gąsdinimus ir klausimus dėl ateities ir t.t.

Labai norėčiau ir nuosavo popierinio varianto. Gal kada nors ir išsipildys šis noras.

Norisi iliustruoti atsiliepimą keliais komiksais, bet be galo sudėtinga išrinkti tuos ,,pačius pačiausius”. Tad tik keletas iš jų, aktualesni man pačiai, o galbūt ir kai kuriems iš jūsų.

ateitis future future2 slow vardai

7.12. Catherynne M. Valente ,,Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes”

mergaitė,,Vaikai iš prigimties mėgsta keistenybes ir visko ieškoti, nes vaikystė yra ne kas kita, kaip kažko ieškojimas keistoje šalyje.”

Tai antroji dalis, pasakojanti apie Rugsėjės nuotykius. Ji vėl iš nuobodaus kasdienio gyvenimo patenka į Pasakų šalį, kur jos laukia nauji nuotykiai. Tik šįkart jai teks leistis į šalies požemius, kur yra visi pagrobti Pasakų šalies gyventojų bei pačios Rugsėjės šešėliai.

Šiek tiek kartosiuosi, bet vėlgi negaliu nepaminėti nuostabaus leidimo. Tiek viršelis, tiek viduje esančios iliustracijos yra vienas malonumas akims. Kaip ir anąsyk minėjau, ši serija gali patikti įvairaus amžiaus skaitytojams. Šioje dalyje įvairių rimtų (ar su humoru) pasvarstymų yra, sakyčiau, net ir daugiau.

,,Širdys yra paikos. Jos didelės, minkštos ir kupinos kvailų svajonių. Jos veržiasi rašyti poeziją ir svaičioja apie žmones, kurie to neverti. Būtent kaulai leidžiasi į keliones, kaunasi su pabaisomis ir klaupiasi prieš ką nors, kai to reikia. Kaulai atlieka visą darbą, kol širdis svajoja. Kaulai žino, ko tau reikia. Širdys moka tik norėti.”

Šioje dalyje dar labiau išryškėja ir pagrindinė veikėja, kuri tampa dar savarankiškesnė ir drąsesnė. Rugsėjė pagal savo amžių atrodo gan subrendusi, verkšlenimų irgi beveik nematyti, tik jos veržimasis į priekį vis nenuslūgsta. Amžinųjų vertybių puoselėjimas, tačiau išvengiama ryškios didaktikos, o tai taip pat atrodė patraukliai.

Rugsėjė kelyje sutinka daug naujų personažų, būdavo, kad ir pasimesdavau nuo jų įvairovės, o ką jau kalbėti apie tą mano amžinąją problemą (negebėjimą įsiminti vardus), kuri tokiais atvejais kiša koją. Ir pats siužetas iš esmės ir yra toks: Rugsėjė keliauja galutinio tikslo link, sutikdama įvairiausių gyventojų bei patirdama visą galybę iššūkių. Autorė, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje pabaigai palieka gan įdomų siužeto vingį, nors, kaip pastebėjau, nėra taip, kad būtų paliekama intriga, dėl kurios taip ir norisi čiupti kitą knygą, kad kuo greičiau išsiaiškinčiau, o kas bus toliau, kas yra visai gerai, kai trečiosios dalies nesu pasidėjusi prie šono. Bet tai nereiškia, kad man neįdomu, kas toliau bus.

Patinka, kaip ši autorė prieina paprastai prie rimtesnių temų ir puikiai laviruoja tarp fantastikos ir pasvarstymų bei pafilosofavimų įvairiais klausimais, kaip kūrybiškai ji žvelgia į savo kuriamą Pasakų šalį, kur kiekvienas personažas – vis kitoks, jau nekalbant apie pačios Pasakų šalies išdėstymą. Knygoje tiek visko daug, įvairiausių aprašymų, perėjimų iš vienos erdvės į kitą, kad pastebėdavau, jog turiu save stabdyti, kad suvokčiau ir galvoje logiškai sudėliočiau visus tuos perėjimus ir erdvių išdėstymus. Būtų įdomu pamatyti visą Pasakų šalies žemėlapį, kurį skaitant turėčiau šalia savęs ir vedžiočiau pirštu, žiūrėdama, kur dabar Rugsėjė pateko, nes dabar tokio bendro Pasakų šalies vaizdo ir nepavyko susidėlioti. Knyga reikalauja atidaus skaitymo – bent jau man tai ne toji knyga, kurią ,,vienas, du” ir perskaityti galima. Tikiu, kad vaikams šis romanas apskritai turėtų būti pilnas atradimų ir skatinantis įvairiausių klausimų atsiradimą.

Antroji dalis patiko kiek mažiau, bet čia vėlgi galėjo suveikti nebūtinai romano tam tikri aspektai (nes kuo daugiau rašau ir svarstau apie šią knygą, tuo daugiau gerų dalykų randu), o įvairūs šalutiniai niuansai, tiesiogiai su knyga nesusiję.

Na, ir pabaigai tikriausiai labiausiai prajuokinusi knygos vieta:

,,Ir apskritai, būti senmerge nėra blogai. Jų namuose visada yra gražių kačių ir dubenėlių su saldainiais.”