7.32 Tania del Rio ,,Vorenas Tryliktasis ir Visaregė Akis”

vorenasIr vėl vaikiška knyga. Jau supratau, kad pastaruoju metu tuomet, kai norisi kažko lengvo (pavyzdžiui, po darbo), dažniausiai ranka tiesiasi būtent prie vaikiškos literatūros. Su ,,Vorenu Tryliktuoju” buvo kitaip. Sužinojusi, kad ji pasirodys lietuvių kalba, kantriai laukiau ir, vos tik pasirodė, iš karto čiupau.

Kuo toks ypatingas ,,Vorenas…”? Žinoma, kad iliustracijomis – jos savitos, primenančios T. Burtono filmus, kažkam gal pasirodysiančios baugokos, bet apskritai – patraukiančios akį ir skatinančios įsigilinti, kiek ilgėliau apsistoti ir apžiūrėti iliustraciją. Be abejonės, jos puikiai papildo tekstą, o knygą daro įdomesnę ir patrauklesnę.

Pati istorija nėra itin sudėtinga. Vorenas – berniukas, kuris, sulaukęs aštuoniolikos, paveldės viešbutį, o iki tol turi gyventi su savo dėde, kuris yra didžiausias tinginys, ir jo žmona teta Anakonda, kuri berniuko labai nemėgsta. Ilgą laiką sklando legendos, kad viešbutyje yra paslėpta Visaregė Akis, kuria pasinaudojus galima nugalėti visus priešus. Atsiradus svarbių įrodymų, kad ši Akis išties egzistuoja, Vorenas privalo surasti ją anksčiau nei teta Anakonda, kuri, pasirodo, yra ragana ir trokšta Akies, kuria galėtų naudotis kaip įrankiu viską valdyti. Skaityti buvo gan įdomu, o ir teksto ne tiek ir daug, kadangi nemažai puslapių užima iliustracijos. Vietomis atrodė, kad autorė per daug pridėjo veikėjų, kurių iki galo taip ir neišnaudojo (pavyzdžiui, iš Paišelio man norėjosi daugiau – kas jis? Iš kur atsirado? Ar jis negalėtų persikelti kažkur kitur? ir kt.), jie pasimetė visoje istorijoje ir atsirasdavo tik tuomet, kai prireikdavo kokios nors pagalbos iš šalies. Nors nuspėti, kaip viskas klostysis ir kam pasiseks šioje kovoje nėra sunku, kulminacinė dalis, kurioje paaiškėja, kas yra Visaregė Akis, visgi pasirodė ganėtinai paslėpta, taip išlaikant intrigą. Yra ir veiksmo, ir juoko, pateikiami veikėjų tarpusavio santykiai, jų vystymasis, ryškūs bei išraiškingi pagrindinių veikęėjų charakteriai.

Paliko gerą įspūdį, nors, žinoma, jei ne iliustracijos, knyga netektų nemažai žavesio.

7.29. Vaiva Rykštaitė ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”

ugnikalnio-deiveKaip jau minėjau, aprašydama ,,Tyto alba” knygų pristatymą, pasiklausymas Vaivos Rykštaitės minčių paskatino pasiimti į rankas jos visai neseniai išleistą knygą vaikams ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų”.

Be jokių išankstinių nuomonių atsiverčiau šią knygą ir, kadangi ji yra išties nedidelės apimties, taip ir nepaleidau iki paskutinio puslapio. Havajų tema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista (galbūt čia tik man taip), bet priežasties, kodėl autorė rašo būtent apie šią pasaulio vietą, ieškoti giliai nereikia – V. Rykštaitė jau maždaug porą metų gyvena būtent ten – Havajuose. Savo knygoje ji pateikia keletą legendų, susijusių su Havajais. Skaityti įdomu, kilo mintis, kad tai – ir kiek edukacinė knyga, supažindinanti su šiuo pasaulio kampeliu, pateikianti įdomių faktų bei istorijų. Netrūksta dinamikos, yra citavimo vertų vietų, humoro. Iliustracijos turinčios savitą braižą, papildo tekstus. Pamačiusi vieną mėlynais plaukais nupieštą ilgaplaukę moterį/merginą, iš karto nusišypsojau ir prisiminiau pačią autorę, kurios plaukai bent jau užvakar turėjo mėlyną atspalvį.

Beje, knygos veikėjui Džonui galima ir laišką parašyti – pabaigoje pateiktas jo adresas. Puiki idėja, manyčiau. Tikiuosi, kai kurie skaitytojai išdrįs ir parašys šiam personažui laišką.

7.20. Noelia Blanco ,,Malūnų slėnis”

Malunu_slenisSuvaikiškėti baigia mano tinklaraštis. Bet taip jau nutinka, kai sukuosi tarp knygų, ir ranka tiesiog tiesiasi prie pačių įvairiausių kūrinių. Skaitinių įvairove tinklaraštis galėjo ir iki šiol pasigirti, tad ,,Malūnų slėnis” tapo dar viena šią įvairovę kuriančia knyga.

Net ir ne knyga – greičiau knygelė, nes ji – visai plonytė. Tiesa, formatas didelis. Bet kai tokios iliustracijos, būtų visiškas nusikaltimas leisti ją kaip nors kitaip. Valeria Docampo yra iliustravusi ne vieną knygą (lietuviškai taip pat yra ne tik ,,Malūnų slėnis”), tačiau man pakako vien šios, kad pakerėtų nuostabūs paveikslėliai, spalvos, formos, vaizdiniai, esantys šioje knygoje. Versdama kiekvieną puslapį vis turėdavau ilgėliau sustoti, viską iki pat mažiausių smulkmenų apžiūrėti. Nenusakomas pojūtis buvo verčiant šią knygą.

O ir pati istorija nėra banali. Ji pasakoja apie tai, kaip Malūnų slėnyje, kur gyveno tokie pat žmonės kaip ir mes, vieną dieną įsikūrė Tobulos Mašinos, kurios sukurdavo viską, ko tik prireikdavo gyventojams. Tokiu būdu nebeliko svajonių, senieji malūnai užmigo. Tačiau tarp visų gyventojų atsirado du, kurių dėka ima žibėti viltis, kad ne viskas dar prarasta, kad svajonės vis dar egzistuoja, tik jos giliai pasislėpusios. Amžinųjų vertybių mokanti, šypseną kelianti ir sąsajų su šiuolaikiniu moderniu pasauliu turinti knyga, kuri, anot leidėjų, skirta ne tik vaikams. Ir išties, aš pati jau senokai nebe vaikas, o man joje patiko kone viskas.

7.18. Robert Munsch ,,Mylėsiu tave amžinai”

virselis_munsch_spauda.indd

Šios nedidelės vaikiškos knygos skaitytojų tikslinį amžių nusakyti sunku. Ji skiriama mažiesiems – iki dešimties metų vaikams, tačiau apskritai ją skaityti galima bet kuriame amžiuje. Perskaityti jai pakaks vos kelių minučių ir tos kelios minutės, kurias jai skyriau, neatrodė prašvaistytos. Mielas, gražus turinys, kuris paprastai, bet aiškiai išsako idėją – tėvų beatodairišką meilę vaikams, kuri bėgant metams neslopsta. Pamenu, kai skaičiau, pabaigoje net ir liūdesys suėmė – sugeba ši istorija paliesti. Tikriausiai ne veltui ji tokia populiari visame pasaulyje.

Tiesa, skaičiau ir itin neigiamų atsiliepimų. Daug kam kliuvo tai, kad mama vaizduojama lyg kokia persekiotoja, o pati jos meilė – net ir iškreipta. Tai spėju, po tokių komentarų šią knygą jau kitaip skaityčiau, kitur akcentus skaitydama ir žiūrėdama į iliustracijas dėčiau. Tad džiaugiuosi, kad šią knygą perskaičiau be jokių išankstinių nuomonių ir ji paliko malonų ir šiltą įspūdį.

7.16. Olga Masiuk ,,Lenutė, Friderikas ir kelionės”

olgaLenutė ir Friderikas – brolis ir sesuo. Lenutė mėgsta keliones ir visai neskaito knygų, tuo tarpu  Friderikas negali gyventi be knygų, bet nemato prasmės kelionėse. Tačiau nutinka taip, kad Friderikas išsiruošia į kelionę, o Lenutė perskaito pirmąją knygą.

Vaikų literatūrai priskiriama knyga, dar gan šviežias vertimas, plona, neįmantriais paveikslėliais. Pati istorija – gan miela, neįmantri, greitai perskaitoma, dar vietomis šypseną privertusi išspausti. Dar galvoju, kad įmanoma ir šio to pasimokyti iš veikėjų ir jų nuotykių. Tačiau didesnio įspūdžio nepaliko. Pasirodė iš serijos ,,perskaičiau ir pamiršau”.

Kaip vaikiškai knygai, norėtųsi ne tik įdomesnio viršelio, bet ir gražesnių iliustracijų. Ypač, kai ši leidykla turi išties gražių vaikiškų knygų.

7.15. Patrick Ness ,,Septynios minutės po vidurnakčio”

septyniosNuo tada, kai mama sunkiai susirgo, Konoras kiekvieną naktį sapnuoja tą patį košmarą. Negana to, jį kasnakt tuo pačiu metu (septynios minutės po vidurnakčio) aplanko siaubūnas, kuris pažada papasakoti tris istorijas, o ketvirtąją privalės papasakoti pats berniukas.

Tai viena tų knygų, kurių nesinori aprašinėti, o tik pasiūlyti patiems perskaityti. Visada sunku aprašyti emociškai itin palietusią knygą, o ši – kaip tik tokia. Braukti ašaras teko kelissyk. Ir tos ašaros – ne tik dėl pačio fakto, kad pasakojama apie vėžiu sergančią mamą, nors realiai vien tai gali jaudinti skaitytoją. Ši knyga turi tai, ką ne visada galima rasti panašios tematikos knygose – įtaigias, stiprias scenas. Labiausiai įstrigusi man yra toji, kai močiutė grįžta į suniokotus namus. Dar ir dabar prisiminus emocijos ,,lipa į viršų”.

Tai prasminga ir graži, nors ir be galo liūdna bei niūri istorija. Paliko įspūdį tai, kad ši knyga – tai ne vien pasakojimas apie Konorą, kuris kenčia dėl mamos ligos. Tai knyga ir apie gyvenimą, žmones, tai, kaip neretai būna sunku pasakyti tiesą ne tik kitiems, bet ir visų pirma – pačiam sau. Apie tai, kaip patys nevengiame sau meluoti, įtikinėti, kad yra visai kitaip nei iš tiesų. Siaubūno istorijos pamokančios, svarbiausios tų istorijų pamokos ar idėjos yra išryškinamos jei ne iš karto, tai vėliau. Ir negaliu neužsiminti apie iliustracijas, kurios tik dar labiau prisideda prie niūrumo.

Priskiriama vaikų / paauglių literatūrai, tačiau suaugusieji irgi gali rasti ką iš jos pasiimti.

Ekranizacija

Visai atsitiktinai sužinojau, kad šiemet pasirodys šios knygos ekranizacija – A Monster Calls. Jos režisierius – J. A. Bayona – režisavo tokius filmus kaip El Orfanato (The Orphanage, 2007) ir Lo imposible (The Impossible, 2012), todėl tikiuosi išties verto dėmesio knygoje pateiktos istorijos pateikimo. Aktorių komanda taip pat neprasta – Liam Neeson, Felicity Jones, Sigourney Weaver.

7.12. Catherynne M. Valente ,,Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes”

mergaitė,,Vaikai iš prigimties mėgsta keistenybes ir visko ieškoti, nes vaikystė yra ne kas kita, kaip kažko ieškojimas keistoje šalyje.”

Tai antroji dalis, pasakojanti apie Rugsėjės nuotykius. Ji vėl iš nuobodaus kasdienio gyvenimo patenka į Pasakų šalį, kur jos laukia nauji nuotykiai. Tik šįkart jai teks leistis į šalies požemius, kur yra visi pagrobti Pasakų šalies gyventojų bei pačios Rugsėjės šešėliai.

Šiek tiek kartosiuosi, bet vėlgi negaliu nepaminėti nuostabaus leidimo. Tiek viršelis, tiek viduje esančios iliustracijos yra vienas malonumas akims. Kaip ir anąsyk minėjau, ši serija gali patikti įvairaus amžiaus skaitytojams. Šioje dalyje įvairių rimtų (ar su humoru) pasvarstymų yra, sakyčiau, net ir daugiau.

,,Širdys yra paikos. Jos didelės, minkštos ir kupinos kvailų svajonių. Jos veržiasi rašyti poeziją ir svaičioja apie žmones, kurie to neverti. Būtent kaulai leidžiasi į keliones, kaunasi su pabaisomis ir klaupiasi prieš ką nors, kai to reikia. Kaulai atlieka visą darbą, kol širdis svajoja. Kaulai žino, ko tau reikia. Širdys moka tik norėti.”

Šioje dalyje dar labiau išryškėja ir pagrindinė veikėja, kuri tampa dar savarankiškesnė ir drąsesnė. Rugsėjė pagal savo amžių atrodo gan subrendusi, verkšlenimų irgi beveik nematyti, tik jos veržimasis į priekį vis nenuslūgsta. Amžinųjų vertybių puoselėjimas, tačiau išvengiama ryškios didaktikos, o tai taip pat atrodė patraukliai.

Rugsėjė kelyje sutinka daug naujų personažų, būdavo, kad ir pasimesdavau nuo jų įvairovės, o ką jau kalbėti apie tą mano amžinąją problemą (negebėjimą įsiminti vardus), kuri tokiais atvejais kiša koją. Ir pats siužetas iš esmės ir yra toks: Rugsėjė keliauja galutinio tikslo link, sutikdama įvairiausių gyventojų bei patirdama visą galybę iššūkių. Autorė, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje pabaigai palieka gan įdomų siužeto vingį, nors, kaip pastebėjau, nėra taip, kad būtų paliekama intriga, dėl kurios taip ir norisi čiupti kitą knygą, kad kuo greičiau išsiaiškinčiau, o kas bus toliau, kas yra visai gerai, kai trečiosios dalies nesu pasidėjusi prie šono. Bet tai nereiškia, kad man neįdomu, kas toliau bus.

Patinka, kaip ši autorė prieina paprastai prie rimtesnių temų ir puikiai laviruoja tarp fantastikos ir pasvarstymų bei pafilosofavimų įvairiais klausimais, kaip kūrybiškai ji žvelgia į savo kuriamą Pasakų šalį, kur kiekvienas personažas – vis kitoks, jau nekalbant apie pačios Pasakų šalies išdėstymą. Knygoje tiek visko daug, įvairiausių aprašymų, perėjimų iš vienos erdvės į kitą, kad pastebėdavau, jog turiu save stabdyti, kad suvokčiau ir galvoje logiškai sudėliočiau visus tuos perėjimus ir erdvių išdėstymus. Būtų įdomu pamatyti visą Pasakų šalies žemėlapį, kurį skaitant turėčiau šalia savęs ir vedžiočiau pirštu, žiūrėdama, kur dabar Rugsėjė pateko, nes dabar tokio bendro Pasakų šalies vaizdo ir nepavyko susidėlioti. Knyga reikalauja atidaus skaitymo – bent jau man tai ne toji knyga, kurią ,,vienas, du” ir perskaityti galima. Tikiu, kad vaikams šis romanas apskritai turėtų būti pilnas atradimų ir skatinantis įvairiausių klausimų atsiradimą.

Antroji dalis patiko kiek mažiau, bet čia vėlgi galėjo suveikti nebūtinai romano tam tikri aspektai (nes kuo daugiau rašau ir svarstau apie šią knygą, tuo daugiau gerų dalykų randu), o įvairūs šalutiniai niuansai, tiesiogiai su knyga nesusiję.

Na, ir pabaigai tikriausiai labiausiai prajuokinusi knygos vieta:

,,Ir apskritai, būti senmerge nėra blogai. Jų namuose visada yra gražių kačių ir dubenėlių su saldainiais.”