13.7. Tove Jansson „Tėtis ir jūra. Vėlai lapkritį“

Turiu krūvelę knygų, kurios vos pradėtos buvo atidėtos neribotam laikui. Tad vieną vakarą iš jos pasigriebiau tą, kurios raidės didžiausios – T. Jansson knygą – žinojau, kad tik tokiu atveju ilgiau išlaikysiu dėmesį.

Ir pasigavo mane „Tėtis ir jūra“. Ne iš karto, kurį laiką net ir nesupratau, kas šiame pasakojime yra tokio ypatingo. Galiausiai ypatingumą įvardinau vienu žodžiu – ramybė. Atmosfera taip puikiai išlaikyta, kad kone užburia. O pasakojimas – visai iš pažiūros nevaikiškas ir niūrus. Tiesa, čia nėra kažkokio įmantraus siužeto, kulminacijos, atomazgos. Taip pat, lydi neaprėpiamas liūdesys, kuris laikui bėgant nedingsta. Jie susirenka vakarienės, o kitu metu, rodos, būna kiekvienas sau su savo mintijimais, skirtingose salos, į kurią atsikrausto, vietose. Kiekvienas iš veikėjų turi kažkokį tikslą – susigalvotą veiklą, kuria tarsi stengiasi sumažinti vidinį sunkumą. Bet tas sunkumas – toks egzistencinis, ne iš tų, kur ką nors sutvarkius tampa tvarkinga ir galva. Tačiau kaip ir pernai, kai skaičiau kitus pasakojimus apie Mumius, taip ir šiame žavėjo personažų vienybė ir absoliutus pasitikėjimas vienas kitu. Nes kaip ir slogu, bet tuo pačiu skaitydama žvelgiau į veikėjus ir vis tiek mačiau juos kaip nedalomą visumą, kaip šeimą. Be galo gražu, perskaičius norėjosi visus apkabinti.

„Tėtis ir jūra“ yra priešpaskutinė, o „Vėlai lapkritį“ – paskutinė dalis apie Mumių nuotykius. Paskutiniame pasakojime Muminukų šeimos nėra. Viskas prasideda, kai šios knygų serijos personažai sugalvoja atkeliauti į Mumių slėnį, tačiau randa tuščius namus. Mumių šeimos nebėra. Veikėjai kuriam laikui apsistoja tuščiuose namuose – taip vystosi istorija. Gaila, kad po „Tėčio ir jūros“ nebesugebėjo manęs sudominti, gal per mažą tarpą padariau tarp abiejų istorijų ir dar nespėjau atsitraukti nuo Mumių bandymo susigyventi su nauja gyvenamąja vieta. Nes išliko blankus įspūdis, rodės, kad kažkuriuo momentu ėmiau skaityti vien tam, kad iki galo perskaityčiau.

12.26. A. A. Milne „Pūkuotuko pasaulis“

Priešistorė. Yra toks online Pooh Pathology Test, kurį pasidarę galite sužinoti, kiek jūsų asmenybės sudaro vienas ar kitas Pūkuotuko pasaulio veikėjas. Įdomu tai, kad kiekvienam iš personažų yra priskirtas konkretus psichikos sutrikimas ar liga, pavyzdžiui, depresija, dėmesio, aktyvumo, nerimo sutrikimai, šizofrenija ir pan. Žinoma, rezultatų nereikėtų priimti rimtai, nes čia ne koks medicininis testas. Atsimenu, kad kai man jį parodė, pasidariau, gavau atsakymą, žiūrėjau į dominuojančius veikėjus ir supratau, kad visai jų nepažįstu. Žinojau juos iš paveiksliukų, skaitytų citatų (kažkada turėjau darbo kalendorių šios knygos tematika), tačiau kodėl paršeliui priskirtas nerimo sutrikimas, o tigrui – dėmesio ir aktyvumo sindromas (ADHD), visiškai nenutuokiau. Tad privalėjau perskaityti knygą.

Skaitant aplankė deja vu jausmas, kad aprašytos istorijos man yra jau žinomos. Esu tikra, kad vaikystėje apie Pūkuotuką nieko neskaičiau. Tad spėju, kad galbūt atsimenu vieną kitą rusiško animacinio filmuko seriją, tačiau kadangi animaciniame seriale Mikė buvo rudas, o originalusis meškiukas – gelsvas, ne iš karto juos abu susiejau. Vis dėlto girdėtos istorijos buvo tik pirmojoje knygos dalyje „Mikė Pūkuotukas“, tuo tarpu esančios antrojoje – „Trobelė Pūkuotynėje“ – buvo visai naujos ir, rodos, niekur nematytos

Smalsu, kaip visos šios istorijos man būtų atrodžiusios vaikystėje, nes dabar keistai skambėjo faktas, kad asiliukui uodega buvo prikalta, o ne prisegta, taip pat Mikė Pūkuotukas buvo vos ne labiausiai erzinantis veikėjas, tad juokas retai ėmė, skaitant apie jo nuotykius. Pasenau gal ir ciniškesnė pasidariau? Žinoma, buvo ir fainų istorijų, o puslapiams verčiantis suvokiau, kad veikėjai, kurių daugiausiai turiu savyje pagal anksčiau minėtą testą, labiausiai ir traukė dėmesį (kurie iš jų – visgi nutylėsiu). Na ir abejonių nekyla, kad knygoje pilna dialogų, kuriuos norisi cituoti ar pritaikyti įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, o iliustracijos – itin žavios ir patrauklios.

Mikės Pūkuotuko pasaulis ekranuose pasirodė daugybę kartų. Rodos, pirmą kartą Pūkuotuko istorijos buvo ekranizuotos 1952-aisiais. Naujausias animacinis filmas apie Mikę ir jo draugus pasirodė 2011-aisiais (imdb nuoroda), o 2018-aisiais pasirodė vaidybinis filmas apie suaugusį Kristoferį Robiną (vienintelį žmogų Pūkuotuko pasaulyje), kuris sutinka savo vaikystės draugus (imdb nuoroda). Pastarąjį visai įdomu būtų pamatyti, pasižymėjau ir sau.

12.6. Kenneth Grahame „Vėjas gluosniuose“

Nė nepasakysiu, kuo patraukė dėmesį „Vėjas gluosniuose“. Kažkas jos itin sunkiai ieškojo, nes tuo metu buvo išpirktas tiražas, dar kažkas itin gyrė pasakojimą, nors aš net nebuvau girdėjusi apie tokios knygos egzistavimą, o tuomet užsinorėjusi vaikiškos literatūros pamačiau ją „Nieko rimto“ puslapyje. Išleista su puikiomis R. Ingpen iliustracijomis ji netrukus atsidūrė mano namuose.

O viskas prasideda, kai Kurmis nusprendžia atsitraukti nuo pavasarinio tvarkymosi ir nukeliauja prie dar nematytos upės. Ten jis susipažįsta su sumaniuoju Vandeniniu Žiurkinu bei jo draugais – rimtu, protingu Barsuku bei idėjų nepritrūkstančiu, užsispyrusiu Rupūžiumi.

Istorijas skaičiau po truputį, nes nebuvo kur skubėti. Veikėjų draugystė kėlė šypsnį, nors kai kada ji pasireikšdavo pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir elgesiu. Skaitydama kai kada pagaudavau save galvojančią, kad ne viskas ten taip gražu, nes lyg ir čia naudojamasi patikliuoju Kurmiu, ten Rupūžius nesąžiningas su savo draugais, po kiek laiko vėl kažkas išlįsdavo… Bet gal tuo ši knyga daugeliui skaičiusiųjų ir patinka, nes draugystė atsiskleidžia itin įvairiapusiškai? Arba aš itin rimta (ne veltui užvertusi knygą pagalvojau, kad Barsukui labiausiai simpatizavau. Na, tiksliau norėjosi iš jo ramybės ir kantrybės pasisemti) ir negalėjau skaitydama atsipalaiduoti. Nors buvo ten ir labai gražių epizodų, o ką jau kalbėti apie puikias iliustracijas, kurias įdėmiai apžiūrėdavau.

O ekranizacijų buvo ne viena ir ne dvi. Kurią iš jų lengviausia būtų rasti, sunku pasakyti, bet pagal imdb.com, daugiausiai vertinimų susilaukė 1996-ųjų vaidybinis filmas ir 1983-ųjų animacija.

11.73. Tove Jansson „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja. Nematomas vaikas“

Iki šiol trolius Mumius pažinojau tik iš paveikslėlių ir dar poros kažkada vaikystėje skaitytų komiksų (atsimenu, jie buvo nuosavi, gaila, kad neišliko). Knygą lyg ir bandžiau skaityti, bet nesėkmingai, tai vėliau ir nebegrįžau Iki šių metų, kai mano vidinis vaikas panoro vaikiškos literatūros. Ir kai perskaičiau, kad vienos mėgstamos grupės pavadinimą įkvėpė Mumių veikėja.

Šis leidimas susideda iš dviejų T. Jansson knygų. „Kometa atskrieja“ – ilgas vientisas pasakojimas apie kometą, kuri artėja Mumių slėnio link, o „Nematomas vaikas“ sudarytas iš trumpų istorijų apie įvairius Mumių pasaulio veikėjus.

Kalbant apie „Kometa atskrieja“ bei kitas istorijas, kuriose Mumiai buvo pagrindiniai personažai, mane sužavėjo veikėjų lengvumas. Rašoma apie Mumių šeimą – Muminuką, jo tėtį, mamą. Jų bendravimas – itin paprastas, kupinas tarpusavio pasitikėjimo, be konfliktų, nesibaigiančių klausimų su įtarinėjimais, kur kas buvo ir ką veikė. Į pasaulį jie visi žiūri itin lengvai, žinoma, ir naiviai. Bet taip paprastai priimdami viską, kas aplink juose vyksta, jie tampa tuo atviri visokiausiems netikėtumams. Sunku nusakyti tą apėmusį įspūdį, bet švelnumo ir vienybės ten apstu.

Kitas momentas, kurį norisi paminėti, yra itin tikroviškai aprašytos kai kurios veikėjų būsenos. Nežinau, kaip į jas reaguoja vaikai, bet man, kaip suaugusiam žmogui, pasirodė išties stipriai atskleisti personažų jausmai, baimės, nerimas. Pavyzdžiui, viena veikėja itin bijojo katastrofų ir jautėsi nesuprasta pasisvečiuoti atėjusios draugės, kuriai visiškai svetima buvo toji baimė, apie kurią mėgino kalbėti bijančioji. Kitas troško tylos, o dar vienas jautėsi vienišas ir labai norėjo susirasti draugą. Visgi negalėčiau sakyti, kad pasakojimai apie Mumius buvo šviesesni. Ne, visuose juose šviesumo buvo apstu, tačiau ankstesnėje pastraipoje minėto lengvumo šiose istorijose, kuriose ne troliai yra įvykių centre, jau tiek nėra, nes veikėjai labiau jaudinasi dėl ko nors.

Nors nesakyčiau, kad knyga pakerėjo mane, bet net ir dabar rašydama suprantu, kad joje yra daugiau gerų dalykų nei atrodė skaitant. Dar pasižiūrėjau, kad reikėjo pirmiau skaityti kitą turimą knygą – „Tėtis ir jūra. Vėlai lapkritį“, nes kaip tik lapkričio galas buvo. O dabar gavosi, kad kaip tik praeitą savaitgalį, kai daug kur buvo įžiebiamos miesto eglės, skaičiau aptariamoje rinktinėje esantį kalėdinį pasakojimą „Eglutė“. Tad pas mane Kalėdų pojūtis atėjo mėnesiu anksčiau, o gruodį, įtariu, eilinį kartą skaitysiu tikrai ne pačias šviesiausias istorijas.

11.66. Aldona Liobytė „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“

Nors buvau skaičiusi vaikystėje, prieš keletą mėnesių nesusilaikiau ir kartu su kitomis seno leidimo knygomis nusigriebiau ir šią. Visai nieko neprisiminiau, tik kad pasaka apie Žaliabarzdį patiko. Na, ir iliustracijos – išskirtinės ir galbūt būtent dėl to traukiančios akį. Įspūdis apie vizualinę knygos dalį nepakito – žiūrėjau į jas ir mintyse įsivaizdavau, kokiais gražiais atvirukais iliustracijos virstų, o gal net ir įsirėminti būtų galima. Mano skaitytas leidimas – 1970-ųjų, bet visai neseniai maloniai nustebau, pamačiusi, kad ši knyga vis dar leidžiama ir parduodama.

Seniai skaičiau pasakas, tad buvo keistas potyris. Atrodė, kad skaitau kažką gerai pažįstamo, bet tuo pačiu – visai kitu žvilgsniu. A. Liobytės pasakose paliečiamos socialinės temos, pavyzdžiui, viena veikėja priglaudžia kaimynų vaikus, atbėgusius pasislėpti nuo alkoholiko tėvo (ir koks stiprus dialogas toje vietoje!), kitoje istorijoje pasakotojas pastebi, kad kartu gyvenantiems ir ilgą laiką tarpusavyje nesišnekantiems sutuoktiniams gyventi išties sudėtinga. Būtų įdomu grįžti atgal ir sužinoti, ką anuomet skaitydama galvojau, skaitydama tokias vietas, kiek pastebėjau jas, galbūt susikoncentravusi buvau visai į kitas vietas. Bet nesistebėčiau, jei kažką ir „pasiėmiau“ iš jų, kad ir nesąmoningai.

Na, ir žvaigždė – finalinė pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Kaip ir prisiminiau, kad ji žiauroka buvo, bet kad iki tokio lygio žudynės ten vyko – tikrai ne. Ten galvų nukapojama per kelis lapus tiek, kad nebūtų gėda tokį pasakojimą ir „Sostų žaidimo“ autoriui parodyti. Kitos pasakos irgi nebuvo vien tik rožėmis klotos. Žinoma, suaugėliškos smegenys kiek kitaip žiūri į tekstą, įdomu buvo pastebėti, kiek daug pasakose žiaurumo ar nemalonios realybės atspindžių (net jei pabaigoje viskas ir užsibaigia standartiškai – vestuvėmis). Tačiau lygiai kaip ir vaikystėje visai nekliuvo tokie tekstai, taip ir dabar nenorėčiau, kad kas nors būtų atėmę šią knygą iš manęs praeityje ir neleidę skaityti vien dėl to, kad kažkam tie vaizdai atrodo per žiaurūs ir visai nevaikiški.

Jau antrą mėnesį pradedu su vaikiška literatūra. Dar šio to prikaupusi esu, tad galbūt ir gruodis bus toks pat.

10.30. Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“

Sekmadienį pradėjau su labai gražia knyga. Jau kurį laiką buvau išsiilgusi vaikams skirtos literatūros, tokiu būdu kelią į mano namus atrado pora K. DiCamillo knygų, vieną jų šįryt ir perskaičiau. O graži ji ne tik savo leidimu, bet ir pačia istorija, kuri ne mažiau įdomi gali pasirodyti ir visai nebe vaikiško amžiaus skaitytojams.

Tai pasakojimas apie Edvardą Tiuleiną – porcelianinį triušį, maždaug metro ilgio ir turintį net keletą skirtingų šilkinių drabužių ir aksesuarų. Dešimtmetė Abilena labai jį myli, tačiau Edvardas per daug susirūpinęs savimi ir nė negirdi, kai mergaitė šnabžda jam apie savo meilę. Didžioji triušio kelionė prasideda tuomet, kai visai šeimai keliaujant garlaiviu Edvardas netyčia išmetamas už borto. Savo kelionėje jis sutinka žmonių, kurie pamažu ima keisti triušį ir atveria jam iki tol nepažintus jausmus.

Ir tai vienas tų kartų, kai pritrūkstu žodžių, bet vis tiek norisi kiek įmanoma papasakoti įspūdį. O įspūdis geras, nes knygoje – visko gan nemažai. Nors pats Edvardo virsmas – šviesus, bet ėjimas jo link, nuotykiai, kuriuos jis patiria, turi ir liūdnų atspalvių. Kaip galima suprasti, Edvardas sutinka ne vieną žmogų, vadinasi, bus išsiskyrimų. Kiekviena sutikto žmogaus istorija patraukia dėmesį, nes ten ir veikėjų tarpusavio santykiai, ir požiūris į kitą, net ir į žaislą bei jo paskirtį – skirtingi. Paprasta kalba, bet patraukliai ir įdomiai kalbama apie įvairius skaudulius ir meilę, kuri visad kažkur netoliese, apie tikėjimą (pokyčiais, būsimais nutikimais ar kt.) ir laukimą, kurie reikalingi kiekvienam. Paprastos gyvenimiškos tiesos, kurias verta sau priminti, ir kurios nežinia kodėl, bet vaikiškoje literatūroje daug dažniau paliečia nei tuomet, kai jos narpliojamos suaugusiems skirtose knygose.

Tai viena tų knygų, kurias norisi karts nuo karto vėl ir vėl atsiversti, ir kurios nepriklauso kažkokiai amžiaus kategorijai. Iliustracijos, beje, irgi gražios, bet „Nieko rimto“ šiuo klausimu nesu tikra, ar jau buvo nuvylusi.

Beje, yra ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklis, sukurtas pagal šią istoriją. Džiugu, kai tokias knygas pastebi.

7.32 Tania del Rio ,,Vorenas Tryliktasis ir Visaregė Akis“

Ir vėl vaikiška knyga. Jau supratau, kad pastaruoju metu tuomet, kai norisi kažko lengvo (pavyzdžiui, po darbo), dažniausiai ranka tiesiasi būtent prie vaikiškos literatūros. Su ,,Vorenu Tryliktuoju“ buvo kitaip. Sužinojusi, kad ji pasirodys lietuvių kalba, kantriai laukiau ir, vos tik pasirodė, iš karto čiupau.

Kuo toks ypatingas ,,Vorenas…“? Žinoma, kad iliustracijomis – jos savitos, primenančios T. Burtono filmus, kažkam gal pasirodysiančios baugokos, bet apskritai – patraukiančios akį ir skatinančios įsigilinti, kiek ilgėliau apsistoti ir apžiūrėti iliustraciją. Be abejonės, jos puikiai papildo tekstą, o knygą daro įdomesnę ir patrauklesnę.

Pati istorija nėra itin sudėtinga. Vorenas – berniukas, kuris, sulaukęs aštuoniolikos, paveldės viešbutį, o iki tol turi gyventi su savo dėde, kuris yra didžiausias tinginys, ir jo žmona teta Anakonda, kuri berniuko labai nemėgsta. Ilgą laiką sklando legendos, kad viešbutyje yra paslėpta Visaregė Akis, kuria pasinaudojus galima nugalėti visus priešus. Atsiradus svarbių įrodymų, kad ši Akis išties egzistuoja, Vorenas privalo surasti ją anksčiau nei teta Anakonda, kuri, pasirodo, yra ragana ir trokšta Akies, kuria galėtų naudotis kaip įrankiu viską valdyti. Skaityti buvo gan įdomu, o ir teksto ne tiek ir daug, kadangi nemažai puslapių užima iliustracijos. Vietomis atrodė, kad autorė per daug pridėjo veikėjų, kurių iki galo taip ir neišnaudojo (pavyzdžiui, iš Paišelio man norėjosi daugiau – kas jis? Iš kur atsirado? Ar jis negalėtų persikelti kažkur kitur? ir kt.), jie pasimetė visoje istorijoje ir atsirasdavo tik tuomet, kai prireikdavo kokios nors pagalbos iš šalies. Nors nuspėti, kaip viskas klostysis ir kam pasiseks šioje kovoje nėra sunku, kulminacinė dalis, kurioje paaiškėja, kas yra Visaregė Akis, visgi pasirodė ganėtinai paslėpta, taip išlaikant intrigą. Yra ir veiksmo, ir juoko, pateikiami veikėjų tarpusavio santykiai, jų vystymasis, ryškūs bei išraiškingi pagrindinių veikęėjų charakteriai.

Paliko gerą įspūdį, nors, žinoma, jei ne iliustracijos, knyga netektų nemažai žavesio.

7.29. Vaiva Rykštaitė ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“

Kaip jau minėjau, aprašydama ,,Tyto alba“ knygų pristatymą, pasiklausymas Vaivos Rykštaitės minčių paskatino pasiimti į rankas jos visai neseniai išleistą knygą vaikams ,,Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“.

Be jokių išankstinių nuomonių atsiverčiau šią knygą ir, kadangi ji yra išties nedidelės apimties, taip ir nepaleidau iki paskutinio puslapio. Havajų tema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista (galbūt čia tik man taip), bet priežasties, kodėl autorė rašo būtent apie šią pasaulio vietą, ieškoti giliai nereikia – V. Rykštaitė jau maždaug porą metų gyvena būtent ten – Havajuose. Savo knygoje ji pateikia keletą legendų, susijusių su Havajais. Skaityti įdomu, kilo mintis, kad tai – ir kiek edukacinė knyga, supažindinanti su šiuo pasaulio kampeliu, pateikianti įdomių faktų bei istorijų. Netrūksta dinamikos, yra citavimo vertų vietų, humoro. Iliustracijos turinčios savitą braižą, papildo tekstus. Pamačiusi vieną mėlynais plaukais nupieštą ilgaplaukę moterį/merginą, iš karto nusišypsojau ir prisiminiau pačią autorę, kurios plaukai bent jau užvakar turėjo mėlyną atspalvį.

Beje, knygos veikėjui Džonui galima ir laišką parašyti – pabaigoje pateiktas jo adresas. Puiki idėja, manyčiau. Tikiuosi, kai kurie skaitytojai išdrįs ir parašys šiam personažui laišką.

7.20. Noelia Blanco ,,Malūnų slėnis“

Suvaikiškėti baigia mano tinklaraštis. Bet taip jau nutinka, kai sukuosi tarp knygų, ir ranka tiesiog tiesiasi prie pačių įvairiausių kūrinių. Skaitinių įvairove tinklaraštis galėjo ir iki šiol pasigirti, tad ,,Malūnų slėnis“ tapo dar viena šią įvairovę kuriančia knyga.

Net ir ne knyga – greičiau knygelė, nes ji – visai plonytė. Tiesa, formatas didelis. Bet kai tokios iliustracijos, būtų visiškas nusikaltimas leisti ją kaip nors kitaip. Valeria Docampo yra iliustravusi ne vieną knygą (lietuviškai taip pat yra ne tik ,,Malūnų slėnis“), tačiau man pakako vien šios, kad pakerėtų nuostabūs paveikslėliai, spalvos, formos, vaizdiniai, esantys šioje knygoje. Versdama kiekvieną puslapį vis turėdavau ilgėliau sustoti, viską iki pat mažiausių smulkmenų apžiūrėti. Nenusakomas pojūtis buvo verčiant šią knygą.

O ir pati istorija nėra banali. Ji pasakoja apie tai, kaip Malūnų slėnyje, kur gyveno tokie pat žmonės kaip ir mes, vieną dieną įsikūrė Tobulos Mašinos, kurios sukurdavo viską, ko tik prireikdavo gyventojams. Tokiu būdu nebeliko svajonių, senieji malūnai užmigo. Tačiau tarp visų gyventojų atsirado du, kurių dėka ima žibėti viltis, kad ne viskas dar prarasta, kad svajonės vis dar egzistuoja, tik jos giliai pasislėpusios. Amžinųjų vertybių mokanti, šypseną kelianti ir sąsajų su šiuolaikiniu moderniu pasauliu turinti knyga, kuri, anot leidėjų, skirta ne tik vaikams. Ir išties, aš pati jau senokai nebe vaikas, o man joje patiko kone viskas.

7.18. Robert Munsch ,,Mylėsiu tave amžinai“

Šios nedidelės vaikiškos knygos skaitytojų tikslinį amžių nusakyti sunku. Ji skiriama mažiesiems – iki dešimties metų vaikams, tačiau apskritai ją skaityti galima bet kuriame amžiuje. Perskaityti jai pakaks vos kelių minučių ir tos kelios minutės, kurias jai skyriau, neatrodė prašvaistytos. Mielas, gražus turinys, kuris paprastai, bet aiškiai išsako idėją – tėvų beatodairišką meilę vaikams, kuri bėgant metams neslopsta. Pamenu, kai skaičiau, pabaigoje net ir liūdesys suėmė – sugeba ši istorija paliesti. Tikriausiai ne veltui ji tokia populiari visame pasaulyje.

Tiesa, skaičiau ir itin neigiamų atsiliepimų. Daug kam kliuvo tai, kad mama vaizduojama lyg kokia persekiotoja, o pati jos meilė – net ir iškreipta. Tai spėju, po tokių komentarų šią knygą jau kitaip skaityčiau, kitur akcentus skaitydama ir žiūrėdama į iliustracijas dėčiau. Tad džiaugiuosi, kad šią knygą perskaičiau be jokių išankstinių nuomonių ir ji paliko malonų ir šiltą įspūdį.