Knyga pristatoma kaip memuarai, pasakojantys apie kelerius autorės gyvenimo metus, pradedant nuo laiko, kai panorusi pokyčių ji nusprendžia lankyti grupinę terapiją. Sudomino ji mane tiek dėl temos, tiek dėl lūkesčio, kad gausiu kažką panašaus į man labai patikusią „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“. Visgi teko nusivilti. Tiesą sakant, po trečdalio knygos norėjau jau ją mesti ir pamiršti visiems laikams, tačiau po kiek laiko sugrįžau ir nusprendžiau baigti vien dėl susijusių studijų, kad pažiūrėčiau, ką dar neįprasto teorijai, kurią mokiausi, rasiu.
Įsivaizduoju, kad žmogus, niekada nebuvęs grupinėje terapijoje, gali susidaryti visai kitokį vaizdą nei susidurtų realybėje. Apskritai, visur nuolat kalama, kad psichologinės konsultacijos, tiek individuali, tiek grupinė terapija yra paremta konfidencialumu, kad tai, apie ką kalbama, negali išeiti iš kabineto (be abejo, egzistuoja išimtys, apie kurias pranešama pačioje pradžioje). Tuo tarpu čia nuo pat pradžių pabrėžiama, kad galima dalintis tuo, kas vyksta grupėje, su visais. Duodamos užduotys, kuriose yra prašymas, pavyzdžiui, kasdien susisiekti su konkrečiu grupės nariu ne grupinės terapijos metu. Pasakotoja dažnai skambinėjo ir rašė žinutes terapeutui. Atrodytų, gal tiesiog pati veikėja tokia gan impulsyvi ir negebanti laikytis ribų, bet pagal turinį atrodo, kad ir kiti terapeutui skambino dėl kiekvieno iškilusio nesklandumo jų gyvenime. Taip pat knygos terapeutui nėra jokio skirtumo, kad toje pačioje grupėje dalyvauja, pavyzdžiui, ir draugė, o kitoje grupėje, kurią veda tas pats terapeutas, dalyvauja pagrindinės veikėjos/pasakotojos mylimasis. Svarbiausia, kad istorijos eigoje pasakotojai iškyla abejonių, dėl kurių realybėje terapeutai ir nesiima konsultuoti susijusių žmonių (nebent tai yra porų terapija, bet jokiu būdu ne atskirai, vienam iš poros narių pasiūlomas kolega), pavyzdžiui, jai kildavo klausimų, kieno pusėje yra terapeutas, ką jis labiau palaiko, kodėl jis, duodamas kokių nors patarimų/užduočių (kurių turinys vėlgi verčia suabejoti terapeuto kompetencija, nes klientams neretai ir pabrėžiama, kad ko jau ko, o konkrečių patarimų, kaip elgtis kokioje nors situacijoje, konsultantai neduos, su juo galima tik apsvarstyti galimus variantus, o sprendimas, ką rinktis – kliento rankose) jos mylimajam, nepagalvoja, kaip tie patarimai/užduotys atsiliepia jos pačios būsenai. Žinoma, perskaičius iki galo galima sakyti, kad galiausiai tikslas buvo pasiektas, tad viskas buvo apgalvota ir daroma teisingai, bet tuo smarkiai suabejočiau.
Radau ir gerų dalykų. Į pabaigą buvo labai gražiai aprašyta, kokie yra galimi grupinės terapijos privalumai. Tarp jų – išklausymas, visų emocijų priėmimas, buvimas tarp žmonių, kurie nesmerkia, kurie pateikia požiūrį iš savo pusės, tačiau nebūtinai nulemia sprendimą, palaikymas ir vienišumo jausmo sumažėjimas, neretai lėti, bet po kurio laiko pastebimi pokyčiai bendravime, santykiuose, gyvenime. Pagrindinė veikėja grupinę terapiją lankė keletą metų (jau nekalbat apie tai, kad tikrai intensyviai), tad ir čia aiškiai parodoma, kad tai gali būti ir itin ilgas, brangus procesas. Brangumas buvo nesyk pabrėžiamas, nors pinigai nebuvo pasakotojai didelė problema, tačiau galvoju, kad tai svarbu eiliniam skaitytojui: būna ir nemokamų grupių, bet vargu, ar tokios vyktų metus laiko ar daugiau, paprastai tokiais atvejais bent Lietuvoje siūloma apie dešimt susitikimų. Na, tai šiek tiek tikrovės parodo, kad tokią galimybę – keletą metų lankyti terapinę grupę (juolab, privačiai individualią, kuri paprastai brangesnė) – ne kiekvieno kišenei. Dar man patiko, kad buvo kalbama apie valgymo sutrikimus, buvo minima 12 žingsnių programa, kuriai skirtą grupę pasakotoja irgi lankė. Jei nebūčiau apie tokias grupes sužinojusi praeitais mokslo metais, tai būtų visai nauja informacija, tad įsivaizduoju, kad ir daliai skaitytojų tai galėtų būti nauja informacija. Apskritai, knygos pradžia buvo visai įkvepianti, nes buvo kalbama tiek apie valgymo sutrikimus, tiek atvirai ir jautriai kalbama apie jaučiamą vienišumą, to šiek tiek išlįsdavo ir knygos eigoje, tačiau gan greitai visa tai buvo neretai nustumta į antrą planą.
Didžiąją dalį knygos užima autorės pasakojimai apie jos vyrus, kurių per tuos kelerius metus buvo ne vienas. Ir visi kažkokie ne tokie, ir ji pati amžinai besijaučianti nevykėlė, bet mėginanti galvoti, kad turi ir ji pati pasistengti, kad šįkart pagaliau pavyktų sukurti kitokius santykius nei prieš tai, pamirštant, kad kažkur ten yra tas antras žmogus, kuris nelabai gal to nori. Norėjosi platesnio jos gyvenimo vaizdo, nes atrodė, kad per tuos kelerius metus buvo tik terapija ir vyrai. Na ir dar kažkiek darbo. Jokių draugų, jokių ilgesnių pokalbių su tėvais (nors pagal telefono skambutį atrodė, kad su mama visai susikalba neblogai), jokio pabuvimo atskirai – o to juk tikrai turėjo būti per tiek laiko. Tai būtų padėję atskleisti geriau Kristės charakterį, nes dabar jis buvo ganėtinai vienpusis ir laikui bėgant varginantis. Net ir knygos finalas buvo tarsi užtvirtinantis, kad viskas, ko jai trūko, tai yra vyras, o be jo ji būtų ir toliau tik ta viską dramatizuojanti-verkianti-lėkštes daužanti-besižalojanti moteris.
Mano knygų pasaulis 