Nežinau, ar būčiau radusi namuose tinkamesnę knygą šiam vakarui, kai šviestuvą kuo puikiausiai pakeičia įvairiausios lemputės, o skaityti norisi kažką prasmingo ir tikro. Džiaugiuosi, kad mano troškimas perskaityti naujausią Vandos Juknaitės knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ buvo išgirstas, ir vakar ją gavau dovanų žiemos švenčių proga.
Iš fragmentų sudėlioti prisiminimai atskleidžia išties spalvingą, daugybę įvairiausių iššūkių pasiūliusį (ir, manyčiau, tebesiūlantį) Vandos Juknaitės gyvenimą. O kiek ten visko slypi už kiekvienos pastraipos… Įdomu, kad net ir pabaigoje nesutampant požiūriams, nekilo noras pulti ginčytis. Gal kad iš teksto dvelkė tokia ramybe, kurios tiesiog nesinorėjo paleisti. Taupūs sakiniai, apie kai kurias patirtis užsimenama itin trumpai, bet viskas susilieja į tokį vientisą tekstą, kad skaitant nesijaučia stygiaus. Atrodė, kad visko tiek, kiek reikia – žodžių, emocijų.
Ši autobiografinė apysaka parašyta kiek kitaip nei daugelis mūsų skaitomų knygų. Kadangi autorė dėl ligos pati nebegeba rašyti, jos pasakojimus telefonu užrašinėjo draugė, o tuomet iš užrašytų tekstų ir gimė knyga. Apie tai ir dar daugiau – neseniai pasirodžiusiame interviu su autore, kuris ir paskatino atkreipti dėmesį į dabar aprašomą knygą.
Liūdna ir gražu. Pasakojime sušmėžuoja man labiau iš pasakojimų prisimenamos (nes tik ankstyvoje vaikystėje pažintos ir todėl visai pamirštos patirtys) Obelių apylinkės. Dar ir knygos pabaigoje užrašytas mėnuo ir diena beveik sutampa su mano gimtadieniu. Tokios mažos į akis kritusios smulkmenos prisidėjo prie bendros savotiškos atmosferos, kuri juntama ne tik skaitant, bet ir dabar, bandant dėlioti šį tekstą. Sentimentalumas lenda, bet, matyt, toks metų laikas.
Mano knygų pasaulis 