11.10. John Fante „Sulauk pavasario, Bandini“


Tik šiandien supratau, kaip laiku pasiėmiau knygą: pavadinimas prašo sulaukti pavasario, nes galbūt tuomet viskas bus geriau, o juk ir pas mus liko vos savaitė iki žiemos pabaigos. Ir tas veikėjų tikėjimas, kad galbūt prasidėjus naujai pradžiai (pavyzdžiui, pasikeitus metų laikui) įvyks pagaliau kažkas gero, toks pažįstamas… Tad iš karto nuteikiu, kad ši knyga turi viltingą pabaigą.

Tiesa, į J. Fante atkreipiau dėmesį skaitydama „Moterys“, kur jis buvo paminėtas kaip vienas labiausiai patikusių Ch. Bukowski’ui rašytojų. Žinoma, likau suintriguota, juolab, kad „Sulauk pavasario, Bandini“ viršelis – iki skausmo žinomas, bet niekada net į rankas paimti nekilo noras. Minėta knyga yra pirmoji iš serijos apie Arturą Bandinį. 2008-aisiais buvo išleista trečioji šios sagos dalis „Paklausk dulkių“, o šių metų knygų mugės metu planavo pasirodyti ir antroji – „Kelias į Los Andželą“. Tiesa, jei išgąsdino Ch. Bukowski pavardė, siūlau iš karto neatmesti J. Fante kūrybos, nes jų pasakojimo stilistika ganėtinai skiriasi.

Bet užtat jiems abiems būdinga taikliai rašyti apie kasdienybę. Atrodo, lyg ir nieko ypatingo: kūrinio centre yra vyriausias imigrantų italų šeimos sūnus, dar visai paauglys Arturas Bandinis, kuris patiria skurdą, stebi ar pats dalyvauja šeimos konfliktuose, yra įsimylėjęs be atsako savo bendraklasę. Bet vos po keleto skyrių supratau, kad čia mano. Mano rašytojas, mano knyga. Rašytojas sugeba labai gerai užčiuopti tam tikrus paradoksus, pavyzdžiui, įtaigiai aprašoma, kaip kur kas sunkiau peržengti savo gėdą ir orumą tam, kad nueitų į parduotuvę vėl prašyti būtiniausių prekių į skolą, nei kęsti badą. Skaitydama pati labai aiškiai jaučiau motinos nerimastingumą, nenorą vėl eiti į parduotuvę ir jausti smerkiantį žvilgsnį, girdėti pašaipius, šiurkščius savininko žodžius. Tėvo nuolatiniai neišpildomi pažadai sau ir kitiems (pavyzdžiui, 15 metų ar daugiau kas savaitę pažadant, kad jau pirmadienį susitars dėl vonios įrengimo namuose ar kad įsidarbins ir pradės mokėti skolas) – dar vienas gal labiau tragikomiškas, bet vis tiek labiau liūdnesnis charakterio ypatumas, kuris gan dažnai atsiskleidžia pasakojimo metu (liūdnesnis – gal kad pati šios būdo savybės itin nemėgstu). O ir kokie visi vieniši – didelė šeima, trys vaikai ir tėvai, o kiekvienas klaidžioja kažkur savo pasauliuose, su daug neišsakyto ar netinkamai išreikšto susikaupusio pykčio bei nusivylimo. Be lošimo ir alkoholio, kurie paliekami labiau fonui, paliečiamos dar kelios temų, kurių neatskleisiu, kad neskaičiusiems būtų ko laukti. Kad ir lakoniškai pasakojama, daug kas nutylima, bet vis tiek išlieka emociškai stipru. Pagaulus tekstas bei vartojama ironija neleidžia užsnūsti ar panirti į beviltiškumą, kurio nemažai šioje istorijoje, kai kurios situacijos kėlė šypseną. Gal tik Arturo meilė man buvo perspausta, bet greičiausiai kiti ir pasipriešins sakydami, kad paauglystėje ne vienam taip yra buvę (neskaitant baigties). Galbūt.

Pirmąsyk pasirodęs 1938-aisiais „Sulauk pavasario, Bandini“ man atrodo vis dar aktualus. Gal kad kalbama apie tai, kas visais laikais svarbiausia. Skaitysiu ir kitas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.