Kol kas neleidžiu sau imti grožinės literatūros, kad labiau koncentruočiausi į pastarojo meto prioritetus. Tačiau gali būti, kad artimiausiais mėnesiais išlįs viena kita su psichologija susijusi negrožinė knyga (jei tik visiškai neapleisiu laisvalaikio skaitymų). R. Andrikienės knyga – viena iš tokių. Autorė – psichoterapeutė, čia sudėjusi savo keleto klientų istorijas.
Apie pačią knygą susidarė dvejopas įspūdis. Pradžioje kiek sutrikau, nes tikėjausi daugiau psichoterapeuto – kliento susidūrimo, paties konsultacijų proceso aprašymo, o radau papasakotas klientų istorijas, atkreipiant dėmesį į vaikystės, paauglystės, kai kada – ir tėvų gyvenimo dar iki atsirandant klientui įtaką dabarties situacijai, kliento esamai būsenai, o pačios terapijos – vos kelis sakinius visoje istorijoje. Performavusi lūkesčius, o gal ir dėl to, kad kai kuriuose pasakojimuose terapijos išlįsdavo kiek daugiau nei pirmuosiuose, po truputį ritausi per kiekvieną istoriją. Vienos buvo įdomesnės, kitos – ne tiek, gal kad skirtinga darbo trukmė su kiekvienu, tad ir jų išplėtojimas skyrėsi. Radau nemažai įdomių ir vertingų pastebėjimų apie žmogų bei kaip jį formuoja santykiai su artimaisiais, vaikystės ir paauglystės patyrimai, kai ką prisitaikiau ir sau pačiai. Dar buvo įdomu pamatyti skirtingus klientus: jie skyrėsi savo problemomis, terapijai keliamais tikslais, charakteriu, poreikio keistis išreikštumu. Buvo smalsu, kaip autorė, turinti daug metų psichoterapijos patirties, prie jų prieina, su jais dirba, tad ten, kur bent kažkiek to radau, ir įdomumo daugiau jaučiau. Na ir kažkaip labai paprastai sugebėjo išaiškinti geštalo terapijos esmę, nes moksluose buvo tekę susidurti minimaliai, tad vis likdavo abejonė, apie ką čia tas geštaltas. Skyrių pradžiose pateiktos eilės, visgi pripažinsiu, kad gan greitai ėmiau į jas nebekreipti dėmesio, eilėraščiai – ne mano žanras, tad ir ieškoti sąsajų tarp poezijos kūrinių ir pateiktų istorijų poreikio nejaučiau. Tekste nevengiama ironizuoti, tačiau kai kada ironija pastiprindavo terapeutės kaip visažinės įvaizdį, lyg ji būtų laipteliu aukščiau už vargšus pasimetusius klientus. Gal aš naivi, bet man atrodo, kad kaip tik kuo labiau į ką nors gilinamasi, tuo daugiau klausimų ir abejonių kyla. Bet gal tiek metų pradirbus viskas ima atrodyti kur kas paprasčiau? Ar išties visi testai, suskirstantys žmones į kelias kategorijas, yra teisingi tuo atžvilgiu, kad išties įmanoma visus žmones suskirstyti? Nes kai kada skaitant susidarydavo įspūdis, kad viskas jau aišku, vos tik žmogus įžengė pro duris. To aiškumo autorei prideda veidotyra, kuri leidžia pasakyti, ar žmogus turi konfliktą su mama, kokio charakterio jis ir dar visokiausių dalykų, kurie tarsi leidžia iškart uždėti žmogui etiketę. Veidotyros mokantis Sadauskas, kuris ir knygų yra išleidęs, kai kuriose istorijose minimas ir kaip veidotyros guru, ir kaip genijus. Su veidotyra man absoliučiai ne pakeliui, tad patraipos apie tai, ką veidotyra sako, ir visi pasidžiaugimai, kad jos spėlionės pasitvirtino, labiau kėlė akių vartymą nei susidomėjimą.
Tad bendrai – vertinimas per vidurį. Mačiau, yra ir dar viena autorės knyga, bet susilaikysiu.
Mano knygų pasaulis 