11.40. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“


Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ sunkiai telpa į kokius nors rėmus, todėl ir tradicinę įžangą, apibūdinančią skaitytos knygos siužetą, sudėlioti pernelyg sudėtinga. Prasidėjęs kaip juokingas pasakojimas apie muziejininkus, vėliau romanas pereina prie veikėjo virtimo vilkolakiu, o galop – zombių apokalipsės vaizdų. Skaitant įspūdis buvo toks pat dinamiškas kaip ir siužeto vingiai.

Vietomis ši knyga man atrodė kone geniali dėl ironijos ir absurdiškų situacijų. Pagrindinis veikėjas – vienintelis Lietuvos egiptologas, kuris iki šiol taip ir nėra apsilankęs Egipte, kadangi tokiai kelionei muziejaus biudžete nėra išskirtos sumos. Perskaičiusi pasakotojo pastabą, kad muziejininkų algos yra mažiausios šalyje, supratau, kad per penkiolika metų, kai knyga buvo pirmąsyk išleista, nelabai kas ir pasikeitė viešajame kultūros sektoriuje. Šypseną kėlė taiklūs pastebėjimai apie garbės raštų absurdiškumą, medalių ir ordinų teikimo maniją:

kiek ir kokių ordinų pristeigta ir kiek, ir kam, ir už ką jų išdalyta, nesusigaudė joks ceremonmeisteris nei protokolo skyriaus viršininkas.“

Išties romanas tebėra aktualus iki pat šių dienų. Ašpikai – gauruoti dideli kiškiai, – nešini plakatais prie savivaldybės reikalauja pakelti algą 50 procentų, nors iki tol jie apskritai jokios algos negavo, – svarbu reikalauti ir iš karto daug. Tai man susisiejo su internete matomais žmonių komentarais, pilnais pykčio ir nelogiškų reikalavimų. Knygoje skiriama dėmesio ir sąmokslo, konspiracijų teorijoms, apklausoms, kuriose tarp reitinguojamų įtaką darančių žmonių ar įstaigų įterpiami ir astrologai, burtininkai, šarlatanai, atsiduriantys aukštose vietose. Kyla mintis, kad geresnį laiką skaityti „Paruziją“ vargu, ar būčiau atradusi.

Pasakojimo nuotaika niūri, daug savidestrukcijos, visame romane vienaip ar kitaip nagrinėjamos gyvenimo ir mirties temos. Alkoholis – bene populiariausia savęs žudymo forma. Veikėjai ieško ko išgerti, prisigeria, tuomet kyla haliucinacijos, fantazijos, slogios mintys ar beprotiški žygiai (ryškiausias pavyzdys – policijos ir muziejininkų susirėmimas, pirmiesiems apsiginklavus tikra amunicija, o antriesiems – muziejaus eksponatais), o išsiblaivius ratas sukasi iš naujo. Bet kaip jau galima suprasti, niūri atmosfera netrukdo pasijuokti (gal šiek tiek ir pasibaisėti), pavyzdžiui, kai pasakojama apie XIX a. egzistavusį paprotį šalia numirėlio guldyti butelį degtinės ir kaip archeologai, iškasę tokį radinį, nepasididžiuoja ir paragauja ilgai po žeme gulėjusio skysčio.

„Paruzija“ – tai romanas, turintis daug poteksčių, todėl nė nebandysiu teigti, kad jas visas supratau ar pastebėjau. Kaip jau užsiminiau pradžioje, pasakojimas – itin dinamiškas, jame realistiškas situacijas keičia fantastiniai siužeto vingiai, ir juos sekti buvo kur kas sunkiau. Tiesa, pabaiga man labai patiko – zombių apokalipsė, kalbėjimas apie lūkesčius ir kaip jie skiriasi nuo tikrovės, svajonių pildymą, ir žmones, kurie niekad nebūna patenkinti. Romane G. Beresnevičius nepabėgo nuo savęs kaip religijotyrininko ir etnologo, todėl skaitytojams, kiek labiau nei aš išmanantiems šias sritis, romanas turėtų atsiskleisti dar kitokiomis spalvomis. Daug chaoso, kuriame kartais pasimesdavau, bet tuomet prieidavau kokią nors puikią pastraipą ir vėl skaitymo malonumas grįždavo – tai ir skatino skaityti toliau ir ieškoti įžvalgių, neretai ironiškų pastebėjimų apie visuomenę, valstybę, papročius, pasijuokti iš absurdiškų situacijų.

Skaitydama nemažai žymėjausi, tad pabaigai paliksiu ištrauką apie šulinio maumus:

,,Lygiai traukė šulinys kieme, į kurį pažiūrėjus imdavo svaigti galva nuo siaubo, paslėpsniai nutirpdavo nuo saldaus baugulio ir visas kūnas veržte verždavosi žemyn; man buvo draudžiama žiūrėti į šulinį, nes ten gyvena maumas, kuris gali imti ir įtraukti; maumai apskritai specializavosi vaikų skandinimais šuliny; nieko patrauklesnio už šią maumo versiją negalėjo būti; jei nori, kad vaikas amžinai lįstų prie šulinio, pastėrusiomis siaubo ir malonumo nutviekstomis akimis svertųsi per šulinio dangtį, – pasakyk jam, kad ten gyvena maumas…”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.