13.1. Danutė Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“


Pradėjau skaityti likus kelioms dienoms iki Naujųjų, užbaigiau jau šiemet. Knygą radau atsitiktinai – iš sena.lt užsakinėjau trūkstamą iki visos kolekcijos R. Gavelio knygą ir pamačiau, kad pardavėjas turi ir šią. Tema man įdomi, o Danutė Gailienė – svarbus žmogus savižudybių prevencijos ir tyrimų srityje, tad nebuvo minčių, kad nusivilsiu.

Knyga nedidelė, bet sutalpinta nemažai: statistika ir kaip ji keitėsi aprašomu laikmečiu, nagrinėjamos priežastys, kurios skatina žudytis, taip pat aptariamas lietuvių santykis su savižudybe, kaip ji buvo vertinama laikui bėgant. Žinoma, nepamirštamas ir pasaulinis kontekstas. Skaitydama prisiminiau „Rašytojas ir savižudybė“, kurioje buvo rašoma apie tą patį, tik išsamiau ir neišskiriant konkrečios vietovės. Na, ir ten buvo bandyta pritraukti teoriją, aiškinant būtent rašytojų savižudybes, nors daug kas tiko apskritai bet kokiems žmonėms.

Knyga išleista 1998-aisiais, tad galima palyginti, kaip keitėsi situacija bėgant metams. Įvade autorė rašė, kad Lietuva, nors pirmavo savižudybių skaičiumi, tuo metu vis dar neturėjo jokios valstybinės savižudybių prevencijos strategijos, anuomet nebuvo rimtesnių vietinių suicidologinių tyrinėjimų, netgi krizių įveikimo centro, nė vieno visą parą veikiančio psichologinę pagalbą teikiančio telefono (o ir veikiančios linijos anuomet sunkiai išgyveno dėl lėšų trūkumo). Praėjusį dešimtmetį tikriausiai buvo daugiausiai kalbama šia tema spaudoje, netgi kai kurie politikai aktyviai įtraukinėjo tikslus į savo rinkimines programas, plėtėsi emocinės paramos linijos, tyrimų, prevencijos programų taip pat turime, krizių centrą – irgi. Tad progresas yra. Ar to, ką turime, pakanka? Neatrodo net man, jau ilgokai nutolusiai nuo šios srities naujienų. Visgi švietimas, kurio daugėja, keičia (ar bent taip tikiuosi) žmonių mąstymą, požiūrį į savo emocijas ir būsenas, psichikos sveikatos specialistus, tad gal nestovime vietoje?

Pradžioje kiek daugiau skaičių ir diagramų, tad sausoka, bet vėliau, perėjus prie priežasčių, tekstas išties įtraukia. Autorė cituoja kitus, bet citavimas neatsibosta, patraukliai įtraukiamas į dėstymą, todėl skaitymo neapsunkina. Labiausiai įsiminė vieno lietuvių politiko pažadas susideginti, jei per porą savaičių nebus surengti pirmalaikiai seimo rinkimai (nei rinkimai įvyko, nei jis susidegino, tačiau žiniasklaida dvi savaites rašė straipsnius savižudybių tema). Taip pat įdomu buvo skaityti apie K. Cobain savižudybę, kaip žiniasklaida pasaulyje (išskyrus Lietuvą) stengėsi veikti pagal gaires – neromantizuoti savižudybės, nenuvertinant jo, kaip atlikėjo, pabrėžti, kad savižudybė nėra tinkamas būdas spręsti problemas ir kt., kad išvengtų kopijuotojų. Na, ir nemažai dėmesio skiriama eutanazijos temai. Eutanazija, kuri dar pavadinama savižudybe su pagalba, anot autorės, sukelia itin daug abejonių. Skaitant jautėsi tvirta autorės nuomonė, bet kitaip šiuo atveju ir negalėjo būti. Kadangi ji pagrindžiama aiškiais, realiais argumentais, keleto šalių patirtimi, net ir ne visada sutinkant su požiūriu, argumentuota nuomonė verčia galvoti, diskutuoti, pritarti, kad yra sudėtingų niuansų, kuriuos svarbu apgalvoti, prieš priimant bet kokį įstatymą.

Buvo įdomu. Lentynoje yra ir „Ką jie mums padarė“. Ateis ir pastarajai laikas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.