Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2019 – 2020 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo


pasiskolinta iš 15min.lt

Pagaliau prisiruošiau prisėsti ir aprašyti savo įspūdžius iš kasmetinio „Tyto albos“ rengiamo būsimų (ar ką tik pasirodžiusių) lietuvių autorių knygų pristatymo, kuris vyko maždaug prieš mėnesį. Žvelgdama į susirinkusius autorius galvojau, kad kažin, ar dažnai pasitaiko proga vienoje patalpoje išvysti tokią spalvingą kompaniją. Lygiai taip pat ir su žanrais: romanai, eilėraščiai, biografija, pažintinė literatūra sutilpo į vieną pristatymą.

Kalbant apie pristatytus kūrinius, laukiamiausiu iš visų tapo Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“, kuris turėtų pasirodyti dar šiemet. Knygoje bus pateikiama dešimt istorijų apie moteris, kurios kažkada kažką padarė pirmosios. Kūrinys pasirodė patrauklus ne tik dėl turinio (ypač domina, kaip autorei pasisekė kiekvieną istoriją vis kitokiu stiliumi parašyti), bet ir dėl to, kad jis bus iliustruotas Miglės Anušauskaitės komiksais.

Diskusijoms laiko niekada nebūna skirta daug (kad ir skatinama klausti), bet šįsyk buvo įdomu pastebėti, kaip autoriai skirtingai žiūri į rašymą. Štai Antanas A. Jonynas, kurio naujausioji eilėraščių rinktinė „Naujieji sonetai“ pasirodyti turėtų vasarį, teigė, kad galėtų knygą ir per dieną parašyti, „bet kam to reikia“. Rašymas poetui – kaip profesionalus darbas. Net nekyla mintis ginčytis, nes būsima knyga – jau dvidešimtoji jo rašymo karjeroje. Tuo tarpu Saulius Šaltenis, kurio romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kiek supratau, teberašomas (ir kitaip nei ankstesniuose kūriniuose, šiame veiksmas vyks miesto aplinkoje) pripažino, kad galėtų vieną savo knygą rašyti ir dailinti gal net ir dešimt metų. Tuo tarpu pirmąją savo knygą pristatantis Algirdas Kaušpėdas į rašymą žvelgia gan paprastai – kaip į dar vieną saviraiškos būdą, kurį, jei tik nori, galėtų išbandyti kiekvienas žmogus. Anot jo, gebėjimo rašantiesiems reikia tik vieno – mokėjimo sudominti skaitytoją. Jo knyga „Gyveno bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kuri bus išleista jau greitu metu, susidės iš 80 trumpų novelių. Mane pačią labiau už tekstus domina A. Kavaliausko piešiniai, tad jau žinau, kad ši knyga anksčiau ar vėliau tikrai atsidurs mano rankose. Tiesa, auditorijoje buvo paklausta, kad A. Kaušpėdo knyga būtų leidžiama, jei ją būtų parašęs niekam nežinomas autorius. Atsakymą „taip“, leidyklos direktorė argumentavo tuo, kad panašių tekstų lietuvių literatūroje nelabai galima rasti.

Kas dar? V. Palčinskaitė pristatė dar vieną vaikiškų eilėraščių rinktinę „Ką padarė šokių salė“ bei papasakojo apie savo jau užaugusius gerbėjus, kurie renkasi į susitikimus užsienyje ir atsineša su savimi pirmuosius knygų leidimus. G. Milerytė – Japertienė bandys skaitytojus sudominti Kauno istorijomis knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti A. Ališausko sudaryta knyga apie Kostą Smoriginą: „Kostas. Eskizai scenos generolo portretui“. O jau kasmetinis šio renginio dalyvis A. Toliatas ne tik pristatė jau pasirodžiusią „Sekmadienio SMS“ knygą (joje sudėtos trumpos žinutės, kuriomis jis kviesdavo tikinčiuosius į mišias), bet ir pakalbėjo apie dar vieną knygą „Ramybė tau“, kuri buvo parašyta ispanų kalba, o tik tada išversta į lietuvių bei anglų kalbas (buvo juokiamasi, kad jau tarptautinis rašytojas sėdi salėje). Nors manęs pačios A. Toliato tekstai ir nedomina, bet stebėti, kaip jo knygų populiarumas, rodos, ne tik neblėsta Lietuvoje, bet pasiekia ir kitų šalių auditoriją, yra įdomu.

Vakaro netikėtumu tapo J. Erlickas, kuris tiesiog atsisakė kalbėti. Pripažinsiu, pradžioje buvo juokinga, po to kažkiek ir nejauku, bet svarbu, kad moderatorė (leidyklos direktorė) nepasimetė. Kita vertus, kai su šiuo rašytoju leidykla bendradarbiauja nuo 1996-ųjų, įtariu, su visokiais panašiais netikėtumais jau yra susidurta ir anksčiau. Kažkuriuo metu autoriai juokavo, kad J. Erlickas, sužinojęs, kad šalia jo sėdėjęs A. Kaušpėdas irgi išleis knygą, susinervino ir todėl nebešnekėjo, bet kiek tame tiesos – nežinia. O kalbant apie J. Erlicko knygas, buvo paminėta prozos rinktinė „Pranašystės“, išeisianti iki šių metų pabaigos, o taip pat buvo rodomos ir šią vasarą išleistos „Bijau varlės“ itin gražios iliustracijos, kurių iki tol nebuvo man tekę matyti.

O šiaip susimąsčiau, kad jau senokai kažką iš lietuvių rašytojų kūrybos skaičiau (neskaitant komikso). Ir nežinau, ar greitu metu kas nors nusimato.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.