Vilniaus knygų mugė 2017. Šeštadienis


knygu-mugeSocialiniuose tinkluose nuotraukos su krūvomis knygų, kurias iš knygų mugės parsinešė jos lankytojai, bei nusiskundimai dėl kasmetinių problemų, susijusių su grūstimis, purvynais, jau aprimo. Rodos, mugė buvo jau taip seniai, kad greičiausiai kai kam ji jau visai išgaravusi iš galvos. Tiesą pasakius, net ir man atrodo, kad joje buvau ne prieš savaitę, o kur kas seniau. Tačiau padrikos mintys, kuriomis norėjau pasidalinti, laukė tinkamo momento, kol prisėdusi jas sudėliosiu ir pateiksiu jau ne pirmus metus pasirodančiame įraše, kuriame ir pasakoju būtent apie savo įspūdžius iš kasmetinės knygų mugės, kurioje dalyvavau ir šiemet. Jau antrus metus iš eilės į knygų mugę vykau su šio renginio rengėjų suteikta akreditacija (kas išties nudžiugino, nes tai visgi priverčia pasijausti, jog mano tinklaraštis, kad ir koks apsnūdęs pastaruoju metu, stebimas ir vertinamas). Dėl įvairiausių priežasčių šįkart ja pasinaudojau tik šeštadienį, tad įraše paminėsiu tik mažą dalį to, kas vyko knygų mugėje.

Į mugę atvykau maždaug dešimtą, kadangi nesinorėjo leisti laiko stovint ilgose eilėse prie įėjimo, o ir ryte dar nebuvo problemų dėl palto pasikabinimo rūbinėje – dienos metu ir eilės pasidarė begalinės, ir rūbinėje (bent jau toje, kurioje buvau) žmonės laukė, kol atsilaisvins nors vienas žetonas. Po purvynus braidyti irgi neteko. Tad rytas knygų mugėje prasidėjo išties neblogai.

Kaip visuomet pirmasis tikslas – apžiūrėti knygų stendus, kol dar neprisirinkę tiek žmonių, kad reiktų slinkti vėžlio žingsniu ir glaustytis prie kitų lankytojų. Knygų, be abejonės, daug, didžiąją dalį užėmė įvairios naujienos (kai kurių iki mugės net ir knygynuose dar nebuvo galima rasti), tačiau buvo ir tokių, kurių pardavimuose jau mažai kur yra. Kai kurie pardavėjai viliojo skaitytojus neblogomis akcijomis (kad ir ,,Nieko rimto”), kai kurių akcijos nekėlė kažkokių pozityvių emocijų (pavyzdžiui, pernai siūlę 3 knygas už 10 eu, šiemet ,,Knygų klubas” tris romanus siūlė už 15 eu mokestį), kai kas pardavinėjo knygas vos euru ar pora pigiau nei knygynuose, o kai kas siūlė savo leidinius už žymiai mažesnes kainas. Pati pirkinių krepšelio neparodysiu, nes be keleto ,,Nieko rimto” atvirlaiškių (vos 30 ct/vnt) nieko ir nepirkau. Jau planuodama lankymąsi knygų mugėje mąsčiau, kad šįkart greičiausiai išeisiu be knygų iš čia, bet tik būdama vietoje ir žiūrinėdama stalus su knygomis suvokiau, jog šiemet man išties pavyks išeiti nieko iš literatūros neįsigijus (Kas nutiko? Matyt pasikeitęs požiūris į knygų kaupimą, darbo specifika (dėl kurios tampa sunku likti sudomintai, nes viskas matyta ir girdėta) ir tai, kad ne taip ir mažai knygų jau kurį laiką stovi visai nejudinamos ar jau pradėtos, bet taip ir nesulaukiančios, kol vėl bus paimtos į rankas). Bet knygų mugė jau kurį laiką man atrodo kaip tas renginys, kur įsigyti knygų nėra būtinybė.

Renginiai. Tai yra toji priežastis, dėl kurios į knygų mugę norisi sugrįžti. Šiemet aplankiau jų vos tris. Taip nutiko dėl turėto riboto laiko, kurį galėjau skirti knygų mugės aplankymui, bei dėl ne taip ir sudominusios šeštadienio bei sekmadienio (kadangi ketvirtadienis ir penktadienis šįkart man buvo absoliučiai nepasiekiamos dienos, į šių dienų renginius ne itin gilinausi) programos. Bet čia gal iš dalies mano problema, kad kai kurie autoriai, kurie, pavyzdžiui, šeštadienį sulaukė didelės minios žmonių, man nekėlė jokio susidomėjimo. Todėl gaila dėl U. Radzevičiūtės knygos pristatymo, kuriame, deja, kad ir norėdama, bet negalėjau sudalyvauti. O kad būtų pasirodžiusi kur kas ankstesnę valandą, tikrai būčiau apsidžiaugusi pagaliau turėdama galimybę išgirsti ją gyvai. Na, ir K. Webb, kuri būtų dubliavusis su U. Radzevičiūte (ir net nežinau, kuriai būčiau pirmenybę teikusi), buvo visai smalsu pamatyti.

Pirmasis aplankytas renginys buvo E. Cline ,,Merginos”: paauglių psichologija ir auklėjimas. Dalyvauja J. Šeidukytė, A. Kurienė, R. Jonaitis (Baltos lankos). Šia knyga mano susidomėjimas gan nepastovus – tai aš noriu ją perskaityti, tai ne. Net ir pasibaigus renginiui, likau dvejojanti, ar iš tikrųjų noriu ją skaityti, tačiau ėjau ten ne kiek dėl jos, kiek dėl A. Kurienės. Buvo įdomu išgirsti ją kaip savo srities specialistę, o ir šiaip buvo smalsu pamatyti, kiek mane pačią dar toji psichologija, į kurią ketverius metus gilinausi, o dabar beveik metus visiškai atsiribojau, traukia.

Buvo ganėtinai įdomu ir atrodo, kad susirinkusieji taip pat liko sudominti. Tą rodė žmonių emocingas reagavimas į įvairius diskusijos dalyvių pasisakymus, po pristatymo užduodami klausimai, net ir šalia sėdintys po vieno ar kito kalbančiųjų pasisakymo imdavo tyliai diskutuoti apie tai, kas buvo paminėta. Buvo klausta apie tai, kokią įtaką jaunimui gali daryti knyga ,,Merginos” ir sulaukta išties puikaus atsakymo – tą pasakyti sunku, nes kažkam įtaką galbūt daro ir įvairios pasakos apie princą ant balto žirgo, kurio po to skaitančiosios ir laukia visą gyvenimą. Diskutuota apie tai, kaip tėvai turėtų auklėti vaiką, kad šis, atėjus krizei, lengviau ją išgyventų (ruošti joms iš anksto), kokias klaidas tėvai daro, auklėdami paauglius, J. Šeidukytė nemažai kalbėjo apie save, savo paauglystę bei savo vaiką ir kai kuriuos auklėjimo aspektus. Ryškiausi pasisakymai – apie dažniausią tėvų klaidą visad pasakyti, kas yra blogai, bet nepasakyti, kas yra gerai (banaliausias pavyzdys: vietoj to, kad pasakytų, jog aštuoni uždaviniai išspręsti teisingai, pasako, kad du atlikti klaidingai), apie tai, kad negalima vaikų gąsdinti kitais žmonėmis (jei būsi negeras, nuvesiu pas psichologą, atiduosiu policininkui ir kt.), kadangi po to, ištikus nelaimei, jie nesikreips į žmogų, kuris išties galėtų pagelbėti, apie tai, kad paauglystės pabaiga – kai jau gebama atsakyti į klausimą ,,kas aš esu?” ir gebama save priimti tokį, koks yra. Valanda praėjo greitai, kad ir nukrypimų diskusijoje kažkiek buvo, o knyga neretai atrodydavo visai nereikalinga viskam, kas buvo kalbama (tik priežastis apie tai kalbėti), užkliuvo nebent vienoje vietoje kelissyk paminėtos sąvokos ,,normalus paauglys”, ,,nenormalus paauglys”, ,,normalūs tėvai”, ,,nenormalūs tėvai”. Kas yra normalus ir nenormalus paauglys? Kažkaip norėjosi, kad būtų išvengta tokių neaiškių skirstymų/vertinimų.

Antrasis renginys – Dovydo Pancerovo knygos ,,Kiborgų žemė” pristatymas. Dalyvauja autorius, P. Gritėnas, G. Liaudanskas – Svaras (Alma littera). Čia vienas tų variantų, kai labiau domino pristatymas nei pati knyga. Buvo įdomu paklausyti gyvai žmonių, kurie pažįstami tik iš socialinių tinklų ar iš 15min.lt straipsnių. Pristatymas susilaukė daug dėmesio. Mačiau antraštę, kad netilpo visi norintys – kiek tame tiesos, nepasakysiu, nes bent jau man pasirodė, kad norint dar būtų įtilpę vienas kitas tikrai. Bet gal stovint už durų atrodytų kitaip.

Pakalbėti renginio dalyviai moka, o tokių klausyti norisi. ,,Kiborgų žemė” buvo pristatoma kaip nuoširdus pasakojimas apie tai, ką matė ir ką išgyveno D. Pancerovas, ir kiti jo aplinkoje buvę žmonės, ne tik kolegos, bet ir vietiniai. Pristatymo metu jautėsi noras išlaikyti žiūrovų dėmesį, nes bandyta laviruoti tarp rimtų pasakojimų ir įterpiamų linksmesnių momentų. Spėju, kažką tokio galima ir knygoje rasti. Kalbėjo apie tai, kaip pradžioje į viską buvo žiūrima kaip į nuotykį ir kaip vėliau tas požiūris keitėsi, atsirado visai kitokios mintys, apie tai, kaip kelionės metu formavosi požiūris apie Lietuvą kaip apie išties nemažai per nepriklausomybės metus pasiekusią šalį. Ir viskas pačiame pristatyme būtų kaip ir neblogai, bet antroje jo pusėje vis dažniau įsiterpdavęs Svaras dažnai nukrypdavo visai nuo knygos, jos tematikos, o kai kurie jo pasisakymai skambėjo perspaustai, jam užsikalbėjus nejučia akys nukrypdavo į enciklopediją, kurią vartė šalia sėdintis vaikas.

Trečiasis renginys, kuris sugebėjo numušti ūpą po jo dar ką nors nuveikti knygų mugėje, buvo Pokalbis iš Reikjaviko į Druskininkus: Lietuva Islandijos ,,ambasadoriaus” akimis. Susitikimas su knygos ,,Ambasadorius” autoriumi Bragiu Olafssonu. Dalyvauja autorius, J. Abraitytė, K. Platelis (Kitos knygos). Iš vienos pusės, šis renginys, į kurį nuėjau visiškai spontaniškai, paskatino pasvarstyti galimybę ateity perskaityti šią knygą, kadangi jo metu skaitytos ištraukos visai patiko. Iš kitos pusės, pats pristatymas man buvo toks varginantis, kad net neįsivaizduoju, kodėl aš iš ten neišėjau jam nepasibaigus. Klausytis buvo sudėtinga. Ne, ne autoriaus, apie kurio anglų kalbą su islandišku akcentu užsiminė pradžioje. Jis kalbėjo aiškiai ir suprantamai, o ir traukti po žodį iš jo nereikėjo. Tačiau moderatorius visą pristatymą padarė sunkiai klausomą, kadangi ne tik kad trūko taisyklingos anglų kalbos, bet ir tie keli klausimai, kuriuos jis sugebėjo suformuluoti, buvo tariami pernelyg ilgai ir su didžiuliais tarpais tarp žodžių, kad net per tą laiką, kol būdavo pasiekiama klausimo pabaiga, spėdavau pamiršti to klausimo pradžią ar apskritai apie ką prieš tai buvo šnekėta. Sunku buvo klausytis, o dar ir klausimai kažkokie ne tokie. Po pristatymo žiūrovams kilę klausimai buvo kur kas įdomesni. Va. O kas čia įsiminė labiausiai? Autorius rašo savo knygoje apie Lietuvą, Druskininkų poezijos festivalį, o jo romane, kaip ir jo paties kalboje, neturėtų trūkti ironijos. Be to, jis teigė, kad jaunimas knygų nebeskaito, todėl jis rašydamas orientuojasi į vyresnę auditoriją. Argi taip jau neskaito?

Tokie mano įspūdžiai. Gal ne per daug entuziastingi, bet vis dėl to ir šiemet man knygų mugė tapo vienu iš tų renginių, į kuriuos nuėjus galima atsiriboti nuo kasdienybės ir nors trumpam išvalyti galvą nuo visokių kasdienių minčių.

Reklama

1 mintis apie “Vilniaus knygų mugė 2017. Šeštadienis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s