Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo


Jau penktąjį kartą dalyvavau kasmetinėje „Tyto albos“  spaudos konferencijoje. Kaip ir kasmet, leidykla turi ką pasiūlyti įvairiausią literatūrą mėgstantiems skaitytojams. O aš tradiciškai pateikiu savo kiek chaotiškus pastebėjimus.

Jei pernai akyse pirmąkart regėjau Marių Povilą Eliją Martynenko, tai dabar galėjau sakyti, kad jo kūrybą gan neblogai žinau: esu perskaičiusi ne tik didžiąją dalį jo tinklaraščio įrašų, bet ir pirmąją knygą. Antroji knyga vadinsis „Praeis“. Kaip autorius teigė, pirmojoje pateikti tekstai labiau sakytiniai, jų reikia klausytis, o ne skaityti – tuomet įspūdis galėtų būti didesnis tiems, kurių jo kūryba nelabai sužavėjo skaitant. Antrojoje knygoje tekstai labiau skirti „akiai“ – jau dabar smalsu juos perskaityti. Visgi įdomiausia dalis buvo, kai autorius buvo paprašytas paskaityti kokią nors ištrauką. Ko dar nebuvau mačiusi ir girdėjusi – kaip jis pateikia savo kūrybą (ar tik ne paties svarbiausio, žinant, kad ji SLAM poezijos festivaliuose dalyvauja), kaip kalba ir tekstus papildo kūno kalba. Prikaustyti jis išties sugeba, būtų tikrai įdomu kada nors nueiti ir į jo pasirodymą. Įdomus faktas toks, kad leidyklos aplinkos žmonės kritikavo „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą (2500 egzempliorių), kritikuojantiems atrodė, kad šią knygą reikėjo leisti ne didesniu nei leidžiama poezija tiražu (o pastarieji siekia ne daugiau 500 vnt.). Rezultatas toks, kad netrukus planuojamas antras tiražas.

Nors pati tema neaktuali, bet išgirdusi, kokiu pagrindu parašyta knyga, negalėjau nesusidomėti metų pabaigoje pasirodysiančia Agnės Matulaitės „Aš ne stora, aš laukiuosi. Psichologinė nėštumo studija“. Autorė remiasi savo disertacijoje nagrinėtomis temomis, kai kalbino iš įvairių šalių kilusias nėščias ar neseniai gimdžiusias moteris, gilinosi į jų būseną, santykiu su savo besikeičiančiu kūnu. Kaip teigė A. Matulaitė, knygoje nebus patarimų – ji skirta pajausti bendrystei su kitomis panašias emocijas išgyvenančiomis moterimis. Net abejonių nėra, kad antroji knyga bus kur kas stipresnė nei „Žali sausainiai“, dėl to itin džiugu.

Algirdas Toliatas šįvakar dėmesio gavo du kartus. Neseniai pasirodė jo trečioji knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“, kuri įvardijama kaip paskutinė ciklo dalis, o netrukus pasirodys Linos Ever savotiškas kelionės dienoraštis „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kuriame pateikiama jų abiejų kartu su fotomenininku A. Aleksandravičiumi piligriminė kelionė Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Kelionės metu buvo paliečiamos temos apie Dievą, žmogų, gamtą, sąmoningą gyvenimą ir drąsą eiti. Formatas įdomus, atrodo, kad bus kažkas panašaus į R. Zemkausko PasivaikščiojimusKlausantis atrodė, kad knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie A. Toliato trilogijos į rankas nė neplanuoja imti.

Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių bendra knyga „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“ sudomino iškart vien todėl, kad tai – ne turistų ar vos keletą mėnesių pragyvenusių kokioje nors šalyje memuarai. Jie Italijoje gyvena dvidešimt penkerius metus, tad turėtų būti išties įdomus, į Italiją iš įvairių pusių pažvelgiantis pasakojimas. Paliko malonų įspūdį patys autoriai: atrodo, jie būtų galėję šnekėti visą vakarą, jei tik laiko būtų davę, o ir numanau, kad nuobodžiauti nebūtų tekę.

Pagalvojau, kad pernai buvo pristatyta viena knyga apie Japoniją, o kita apie Vilnių. Šiais metais Italija pakeitė Japoniją, o Vilnius liko. Ir tikrai, atrodo, kiek galima leisti knygas apie mūsų sostinę, pastaruosius keletą metų jų išleidžiama apsčiai. Tačiau naujausios apie Vilnių būsimos knygos – „Vilniaus istorijų knyga“ autorė Sonata Šulcė sužavėjo tuo, kad, bent kaip pasirodė iš jos kalbėsenos, ji pati itin mėgaujasi tuo, apie ką rašo, atrodė, kad ji norėtų pasidalinti daugybe atminty glūdinčių istorijų, jei tik kas klausytų. O kai autorė taip entuziastingai kalba apie tai, ką rašo, tai net ir man, visai neturinčiai noro imti kurią nors iš panašaus turinio knygų, taip ir atsiranda noras imti ir atsiversti. O šioje knygoje numatyta penkiolika istorijų – nors, kaip S. Šulcė teigė, galėtų jų prirašyti kur kas daugiau.

Tikrų istorijų ar dalykinių knygų nusimato ir daugiau. Violeta Palčinskaitė išleis antrąją memuarų dalį „Paslapčių babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ – tiesa, pati autorė užsiminė, kad ji nenorėjo rašyti net ir pirmosios dalies, tad kalbų apie antrąją irgi nebuvo. Įdomu net pasidarė, kaip tokiu atveju vyksta rašymo procesas: kai kaip ir nesinori, bet tuo pačiu kažkas ir skatina tai daryti (kaip supratau, jos skaitytojai atakavo savo prašymais). Visai kitokios stilistikos istorija priklausys Tomui Balkeliui, kuris savo anglų kalba parašytą knygą šiuo metu kaip tik verčia į lietuvių kalbą. „Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914-1923 metais“ galėtų sudominti istorija besidominčius skaitytojus. T. Balkelį parašyti tokia tematika knygą paskatino jo aplinkos žmonės, norėta, kad užsieniečiai geriau suprastų to laikmečio įvykius Lietuvoje. Nors rašyta akademinei bendruomenei, bet autorius teigė, kad turėtų būti lengvai skaitoma ir eiliniam skaitytojui. Linas Kojala savo knygoje (dar neturinčioje pavadinimo) žada suprantamai pakalbėti apie Europos sąjungą, aptarti svarbiausius ir aktualiausius įvykius, suteikti žinių, kurios padėtų kiekvienam suvokti, kam ji iš viso reikalinga. Neabejotinos sėkmės susilauksiantis Arno Ališausko sudarytas V. Adamkaus kalbų rinkinys „Esu vienas iš jų. Rinktinės Valdo Adamkaus kalbos“ pradiniame variante užėmė pusantro tūkstančio puslapių, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo sutrauktas iki ~600 puslapių. Kaip sudarytojas teigė, toks rinkinys gali neprastai atskleisti, kaip atrodo prezidento darbas, su kiek skirtingų žmonių jis susitinka ir kaip turi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos, kiekvienos tik konkretiems klausytojams aktualios temos, o taip pat – kaip keitėsi Lietuva V. Adamkaus valdymo metais. Neatsisakyčiau pavartyti.

Neužmiršti buvo ir vaikai bei paaugliai. Pagaliau gavau progą gyvai išvysti ir paklausyti Tomo Dirgėlos, kuris tarp vaikų jau neblogai žinomas (o ir jis pats nuveikęs ne taip ir mažai: radijo laida, skirta Domui ir Tomui, vaikams skirtas žurnalas apie skaitymą, minėjo, kad jis yra ir dažnas mokyklų svečias, kur mielai nuvyksta pabendrauti su vaikais), dabar jis pristatinėjo ne tik dar vieną knygą apie jau minėtus personažus, bet ir kiek rimtesnę, tačiau irgi vaikams skirtą – „Benas sapnų siuvėjas“. Man patiko jo požiūris, kad vaikus sudominti skaitymu galima ir nuo visiškai pramoginės, nerimtos, dabar itin populiarios chuliganiškosios literatūros ir kad tokia literatūra savaime nėra nieko blogo, svarbu po kiek laiko paieškoti pusiausvyros, t.y. pamaišyti ir rimtesnių kūrinių. Daina Opolskaitė, praleidusi mokslo metų pradžios renginį mokykloje, kurioje dirba, atvyko pristatyti savo poros knygų. Pirmąją – Užraktas“ – jau man teko skaityti, o antroji – „Prieblandos valanda“ – pristatyta kaip priemonė vėl prikelti novelių žanrą. Už savo noveles praeity buvo įvertinta, tačiau išleisti antrąjį rinkinį jai užtruko ne taip ir mažai – aštuoniolika metų. Bet, kaip pati sako, leidyklos, atmesdamos jos rankraštį, tokiu būdu pagelbėjo subrandinti tai, kas bus matoma galutiniame rezultate – pasirodysiančioje knygoje.

Renginy kalbėjo, kad novelių niekas neleidžia (nes neskaito), kad nė vienas poezijos rinkinys šįsyk nebuvo pristatytas, o man pritrūko mano mėgstamo žanro – romano. Užtat atrodo, kad tematinė literatūra iš tiesų vis labiau populiarėja, didėja tokių knygų pasirinkimas, bet kažkokio stipresnio lietuvių autoriaus grožinės literatūros kūrinio jau kurį laiką pasigendu. Arba per mažai domiuosi ir per daug išranki esu?

Kaip ten bebūtų, tokie renginiai man įdomūs ne tik tuo, kad galiu išgirsti apie tai, kas dar tik pasirodys (o man visuomet smalsu, kas naujo knygų leidyboje), bet ir išvysti rašytojus, jų pasiklausyti – kai kada ir visai nesudominusios knygos įtraukiamos į kada nors sąrašus, ir išankstinės nuomonės apie pačius autorius, jų kūrybą gali pakisti.

O dabar galima skaityti toliau.

2 komentarai “Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

  1. PinkCoffee sako:

    Ačiū, kad pasidalinai šio renginio įspūdžiais! Išties įdomus sužinoti, ko laukti lietuviškajame literatūros pasaulyje, ypač kai pats tokiame pristatyme dalyvauti negali 🙂 Keista, jog buvo pasakyta, kad novelių niekas neskaito. Juk apsakymai bei apysakos taip pat trumpesnės apimties kūriniai, o pastaruoju metu būtent jų kaip tik ir užsipirkau ;D Beje, kalbant apie tuos grožinės literatūros kūrinius – Jaroslavo Melniko kūryba domėtis neteko? Manau, tai vienas ,,stipresnių“ Lietuvos autorių 🙂

    • Perskaičiau sako:

      O man smagu, kad yra, kas skaito tai, ką parašau 🙂

      Dėl skaito/neskaito – leidykla kalba tuo, kas jai aktualiausia – remdamasi skaičiais (nes nėra čia jokio romantizmo – jei nebus skaičių, tai bus nuostoliai): kiek kokių knygų nupirkta, kokios ilgiau užsilaiko sandėliuose, o kokios greičiau iš ten dingsta. O mes (tu, aš ir visi kiti skaitytojai) vertiname pagal savo aplinką, ką patys ar mums pažįstami žmonės skaito, aišku, kai kurie dar ir plačiau pažvelgia (pagal pasiūlą, topus (kai kurie toli gražu ne 100% atspindi tikrovę), kokios knygos dažniau su nuolaida būna ir kt.). Juk ir tą pačią poeziją skaitančių yra – tikiu, kad susirinkus bendraminčiams, atrodo, kad štai, juk visi susirinkę skaito šį žanrą, vadinas, poreikis yra, tad kodėl leidyklos neleidžia poezijos ar tiražai būna tokie menki, kad sunku tas knygas apskritai rasti… Deja, kai rinka menka, tai kiekvienas procentas jiems svarbus. Kadangi dirbau knygyne, mačiau, ką labiau pirkdavo, o ką mažiau (tiesa, pagal vieną knygyną daryti tvirtos išvados negalima, nes net skirtinguose to paties miesto to pačio tinklo knygynuose vienodų prekių pardavimai galėjo nemenkai skirtis), ir kartais žiūrint, kokios knygos savaitėmis stovėdavo nepajudintos, nepaisant siūlymų ar rekomendacijų pasidomėti būtent jomis, būdavo liūdna. Todėl po to ir vyksta dūsavimai, kad niekas neperleidžia ar neišleidžia kokių nors dar neverstų į lietuvių kalbą laiko patikrintų autorių, įvertintų premijomis ar net priskirtų klasikams kūrinių, kažkas panašaus galioja ir lietuvių autoriams, kurių kai kurios knygos jau senokai leistos, ieškomos, bet perleisti dėl kažkokių priežasčių nesiryžtama. Na, čia būtų galima kalbėti ir kalbėti 🙂

      O J. Melniką jau senokai atradusi buvau. Mano favoritė – Maša, arba postfašizmas – ir skaičiau, ir pirkau, ir per knygų mugę ėjau parašo prašyti 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.