Vilniaus knygų mugė 2016 m. Šeštadienis


Kad šeštadienį knygų mugė judri pasidaro nuo pat ryto, galima suprasti dar tik autobusu važiuojant Litexpo rūmų link – autobusas sausakimšas ir didžioji dalis važiuojančiųjų išlipo būtent Parodų rūmų stotelėje. Eilė prie įėjimo kiek vėliau nei 10.30 h buvo didelė, prieš mane buvo gal 50 žmonių, už manęs po truputį rikiavosi panašus kiekis. Tačiau judėjimas vyko tikrai sparčiai ir be trukdžių. Tiesa, tie, kas iš anksto nebuvo nusipirkę bilietų, turėjo atstovėti dvigubą eilę – tiek prie kasų, tiek prie įėjimo. O kai kurie su pirkiniais jau tuo metu ėjo į priešingą pusę – iš mugės. Sakyčiau tiems, kas nenori stumdytis minioje, o tik nusipirkti knygų šeštadienį, idėja atvykti būtent atidarymo pradžioje yra tinkamiausias sprendimas.

Šią dieną nebuvau išsikėlusi tikslo vaikščioti tarp knygų stendų, todėl iš karto, vos atvykusi, nuėjau į pirmąjį pristatymą, į kurį jau maniau dėl vėlavimo nebetilpsianti, bet laimei, toje salėje prieš tai nieko nevyko ir tikriausiai todėl į salę įžengiau kartu su bene pirmuoju žmonių srautu.

Taigi, Rūtos Vanagaitės knygos ,,Mūsiškiai” pristatymas. Dalyvauja autorė, A. Tapinas, T. Šernas. Leidykla: Alma littera. Apie ,,Mūsiškių” populiarumą, kontraversiškumą girdėjau iki tol tik viena ausimi, nes pernelyg nesigilinau į visas po knygos išleidimo kilusias diskusijas, tačiau, kad reklama ir, kaip reiškė požiūrį pati autorė ir A. Tapinas, tema padarė savo, buvo matyti. Pilna salė žmonių, o viso pristatymo metu netilo šalia manęs sėdinčiųjų diskusijos ar kokių nors replikų karts nuo karto pasidalijimas. Tad galbūt išties ši tema daliai žmonių yra itin jautri? Pasirodo, ,,Mūsiškių” išleistas jau ketvirtasis tiražas, o iš viso – ~15 tūkst. knygų. Autorė teigė, kad šią knygą rašė pusę metų, kasdien po 8h, daug darbo archyvuose, po kurių naktimis jai sapnuodavosi vaikai su smėlio pilnomis burnomis, o visos rastos istorijos itin slėgdavo ir todėl ji suprato, kad negalinti nerašyti. Daug kalbėta apie kitų baimę kalbėti, nenorą skaityti, įvardinta, kad ši knyga prisilietė prie žaizdos. Galbūt todėl ir Tamsa ir partneriai kai kam prieš keletą metų atrodė lygiai tokia pat rusų propaganda. R. Vanagaitė su A. Tapinu jau pradžioje juokavo, kad visus susirinkusiuosius papirko V. Putinas, po to dar nesyk buvo užsiminta apie rusų dienraščių bei žurnalistų reakcijas, o R. Vanagaitė daug kartų kartojo, kad jai ,,dzin”, ką mano rusai, Izraelis, kitos šalys. Anot jos, jai svarbiausi yra lietuviai, kuriems būtina pasižiūrėti į savo istoriją, kad taip nenutiktų ateity darsyk. Pabaigoje nuomonę išreikšti paprašytas T. Šernas Lietuvą pavadino ,,ta išmirštančia gentimi” bei nemažai kalbėjo apie tai, kad lietuviams turi ateiti suvokimas bei apmąstymas, kad giminaičiai greičiausiai išties naudojosi žydų turtu, kad mokyklų nebereiktų vadinti žydšaudžių vardais, nebuvo apsieita be užsiminimo apie santykius su kaimyninėmis šalimis ir kaip reikia jiems nusileisti bei bendrauti, apie w sureikšminimą, netgi mokytojų algas. Žiūrint pristatymą kilo mintis, kad labai daug reiškia pristatymams asmenybės, jų mokėjimas kalbėti, įtraukti auditoriją, charizma. R. Vanagaitė su A. Tapinu pristatymą padarė dinamišką, išraiškingą.

Sigito Parulskio knygos ,,Nutylėtų lelijų miestas” pristatymas. Dalyvauja autorius, J. Čerškutė. Leidykla: Alma littera. Bene laukiamiausias šios dienos pristatymas. Buvo pristatytas jau 6-asis S. Parulskio romanas, kuris tapo ir 19-ąja autoriaus knyga. ,,Nutylėtų lelijų miestas” apibūdintas kaip liūdniausia ir kartu juokingiausia knyga. Nemažai dėmesio skirta romano struktūrai: tekstas dalijamas linija pusiau kiekviename puslapyje. Buvo minėta, kad skaityti nėra paprasta, ypač pradžioje dėl būtent tokios formos (ir suintrigavo pačiai šią knygą susirasti ir pamatyti, ar išties sudėtinga būtų ją skaityti). Kaip ir pernai, taip ir šiemet netrūko humoro ar linksmai skambančių pastebėjimų iš autoriaus kasdienybės. Autorius prisiminė, kaip viena moteris (galbūt gerbėja, galbūt ne) jį palygino su F. Kirkorovu, teigdama, kad štai S. Parulskis bendrauja su savo gerbėjais (kadangi jai atrašė), o F. Kirkorovas net su žurnalistais nesikalba. Šios knygos viršelis S. Parulskio nežavi, jo nuomone, reikėjo ,,vyriško” viršelio, jis įsivaizdavo rūsčius vyrus ar bent jau dulkėtus batus (pastarieji jau yra buvę ant kažkurios jo knygos viršelio), bet leidykloje jam buvo pasakyta, kad ,,mergaitėms” tokie viršeliai nepatinka, todėl galiausiai ir atsirado būtent toks – ,,mergaitiškas” viršelis. Autorius, kalbėdamas apie moterų daromą įtaką, juokaudamas moteris palygino su pabėgėlėmis, kurių, rodos, nebuvo, bet kai išlindo, tai ant kiekvieno kampo galima rasti. Taip pat užsiminė ir apie rašymo ypatumus, t.y. apie tai, kad leidykla jau spaudė iki Naujųjų užbaigti rašyti šią knygą, netgi gąsdino atimsiantys honorarą (vėliau pripažino, kad jei nejaustų spaudimo, tikriausiai dažnai nė nebaigtų rašyti niekada), todėl ir per šventes gludino tekstą, perrašinėjo ir t.t. Teigė, kad, jei skaitydamas savo rankraštį, jam bjauru, jis suvokia turįs taisyti, tobulinti, kad negali tokio teksto palikti spausdinimui. S. Parulskis kalbėjo ir apie filmų ekranizacijas. Kalbėjęs apie pagal W. Faulkner knygą ,,Kai aš gulėjau mirties patale” J. Franco režisuotą ekranizaciją, vėliau jis pasakė, kodėl jo nuomone, reta knyga gali būti ekranizuota. Jis teigė, kad literatūra nėra kinas ir kad jų požiūrių į pasaulį principai skiriasi, todėl ne filmų kūrėjai yra didžiausia to, kad kinas nepralenkia literatūros, pagal kurią jis kurtas, problema. Paprasti, aiškūs atsakymai į gan standartinius klausimus kėlė šypseną. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl jis pasirinko perskelti tekstą, jis atsakė, kad toks buvo autoriaus nustatymas. Arba pabaigoje į klausimą, kodėl žmonės turi perskaityti jo naujausią knygą, jis atsakė ,,todėl, kad jį parašė mylimas autorius”. Ar bereikia ką pridėti?

Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite apie jos knygą ,,Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories” ir daugiabalses Vilniaus istorijas. Dalyvauja rašytoja, R. Kinka, S. Žukas. Leidykla: Baltos lankos. Nors porą šios autorės knygų skaičiau, bet jos pačios pasiklausyti nėra tekę, o ir noru niekad nedegiau. Bet po to toje pačioje salėje turėjo būti M. Stepnovos knygų pristatymas, tad galvojau pabūsiu čia. Juolab, kad pernai tokiu būdu, kai tiesiog laukdavau kito pristatymo, taip ,,netyčia” visai neblogų pristatymų užtikau. Su K. Sabaliauskaite viskas tvarkoje: sklandi kalba, netuščiažodžiavimas, mokėjimas pateikti savo knygas, kad publika būtų sudominta. Tačiau kiti du pokalbio dalyviai buvo, mano požiūriu, silpnoki. Kai kurie buvę netoliese žiūrovai taip pat vienu metu jau muistytis pradėjo ir šnibždėtis, kai vertėjas pernelyg išsiplėtė, pasakodamas savo gyvenimą ar kitus nelabai susijusias su autore istorijas. Moderatorius neretai gan sunkiai ir lėtai rinko žodžius, kas apsunkino žiūrėjimą, o šalia sėdinti žiūrovė suabejojo, ar apskritai buvo rimtai ruoštasi šiam pokalbiui. Asmeniškai man iš karto mintyse iškilo ,,Mūsiškių” ar to paties S. Parulskio pristatymai, kurių dalyviai būdavo lygiaverčiai savo iškalba ir susibendravimu, ko šiame pokalbyje man trūko. Visai džiugu, kad, kaip buvo teigta, Lenkijoje knyga išleista ir platinama sėkmingai. Taip pat autorė papasakojo, kad šiai knygai, kurioje išleistos jos anksčiau spausdintos istorijos anglų kalba, buvo pasirinkta lietuviškoji (Baltos lankos) leidykla, kadangi ji suteikė galimybę autorei tapti meno redaktore, taigi, ji turėjo daug laisvės sprendžiant, kaip turėtų atrodyti ši knyga. Buvo kalbėta ir apie tai, kad pastaruoju metu itin populiarus lietuvių autorių knygose esantis Vilnius nėra tas tikrasis, jei jį aprašant minimi tik lietuviai, o pamirštami kitų tautybių, gyvenusių čia ilgą laiką, žmonės. Be abejo, nepamiršta pakalbėti temomis, prie kurių vis sugrįžtama spaudoje ir vyriausybėje (w, gatvių pavadinimų lentelėse rašymą ir t.t.). Kai jau buvo skirtas laikas žiūrovų klausimams, viena žiūrovė, atkreipusi dėmesį į šių metų knygų mugės temą, paklausė autorės, kuris personažas K. Sabaliauskaitei yra artimiausias, su kuriuo labiausiai ji susitapatina, autorė atsakė, kad autobiografinių detalių rašydama nenaudoja, o kalbant apie personažus, tai ji yra ir visi personažai vienu metu, ir kartu nė vienas.

20160228_121402Kaip minėjau, labai norėjau M. Stepnovos pristatymo paklausyti, bet aplinkybės susiklostė taip, kad tuo metu turėjau susitikimą knygų mugėje, ir tokiu būdu jį praleidau. Tačiau stoti į eilę prie norinčiųjų šios autorės parašo pavyko. Pirmą kartą laikas stovint eilėje (teko apie 30 min pastovėti) visiškai neprailgo. Tiesa, kiek vargino žmonės, kurie vis norėdavo pralįsti tam, kad patektų į tą mugės pusę, kurią eilė užstojo, tačiau laikas bėgo nepastebimai, kadangi už manęs stovėjusios moterys visą laiką diskutavo apie knygas, tad tokiu būdu savo menamą norų sąrašą suspėjau papildyti viena kita knyga. Kadangi iki tol neteko prašyti užsienio autoriaus parašo, buvo įdomu tai, kad šalia stovėjusi leidyklos atstovė esant sudėtingam vardui (o tikiu, kad maniškis nėra pats lengviausias) jį užrašydavo ant popierėlio, kad autorė galėtų taisyklingai jį užrašyti, todėl nereikia vargintis paraidžiui sakant.

Kartu su gautu parašu mano diena knygų mugėje ir baigėsi. Dar, ką teko pastebėti, šios dienos žvaigždė tikriausiai buvo ne kas kitas, o Valdas Adamkus, nes eilė išties nemaža rikiavosi prie jo, taip pat nenuilstamai jau kelintą dieną frontą laikė ir A. Čekuolis. Pastebėjau, kad nemaža dalis autorių (jaunų), kuriuos buvo galima sutikti dalijančius parašus tiek penktadienį, tiek šeštadienį, buvo man nė negirdėti, kai kurių knygas pamačiusi tik susiedavau, kad kažkur apie tą knygą lyg ir girdėjau. Kažko įdomaus, ką sakykim pernai buvo padaręs A. Tapinas su savo narvu, šiemet nesimatė, nors bandymų buvo, pavyzdžiui, ,,Obuolio” stende, reklamuojant O. Žuravliovos knygą apie ,,Atrask save. Makiažo paslaptys tiesiai iš profesionalų lūpų”, buvo vietoje daromas makiažas.

Nors jau antri metai, kai apsiriboju tik knygų pristatymų lankymu, peržiūrint programą galvojau, kad  kartais norint pamatyti ar sudalyvauti visur, kur atrodo įdomu, reiktų kažkokiu stebuklingu būdu būti keliose vietose tuo pačiu metu, todėl veiklos ir renginių trūkumu skųstis toli gražu negalima. Tad ir apie kitus metus jau pradedu svajoti.

Jau yra paskelbta kitų metų tema – ,,Lietuviški ženklai pasaulyje”, o pati mugė vyks 2017-ųjų metų vasario 23 – 26 dienomis. Kaip aš juokauju, nėra nieko geriau nei mano, kaip knygų mėgėjos, gimtadienis knygų mugės metu. Todėl kitų metų data džiugina, nes kaip tik ir papuola toji diena į tas keturias. 🙂

Advertisements

One thought on “Vilniaus knygų mugė 2016 m. Šeštadienis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s