9.30. Daina Opolskaitė „Užraktas“

Daina Opolskaitė turėtų jau būti žinoma paaugliams – „Užraktas“ yra jos trečiasis šiai auditorijai skirtas romanas. Šiame, kaip ir ankstesniuose, nagrinėjama ne viena skaudi, nepatogi tema. Bet juk tokios temos literatūroje paprastai labiausiai ir įsimena.

Aštuoniolikametė Mina su tėčiu ir močiute gyvena mažame miestelyje. Nors jos santykiai su tėvu kone idealūs, merginai kyla klausimų dėl mįslingos mamos mirties, močiutės atšiaurumo, tylos, stojančios, vos tik kalba pasisuka apie praeitį. Kai nuobodus gyvenimas staiga pasikeičia – įvyksta tiek malonių, tiek skaudžių įvykių, – Minai tenka atrasti jėgų su viskuo susidoroti ir suvokti, kas jai yra svarbiausia.

Dėl autorės pasirinktų temų drąsiai norisi šį pasakojimą dėti prie seniau (nors ir dabar dar yra knygynuose šios serijos knygų) itin populiarios Beveik suaugę serijos, kurios romanų veikėjai – paaugliai – pirmąkart įsimylėdavo, patirdavo problemų bendraudami su tėvais ir atsidurdavo, rodos, visai nevaikiškose situacijose (nėštumas, nusikaltimai ir kt.). „Užraktas“ tokių situacijų pasiūlo netgi daugiau, nei tikėjausi. Nors pradžia pasirodė gan stereotipiška ir vargiai kažką pasiūlysianti be kone išsyk iškeliamų klausimų apie Minos tėvų praeitį, kuo toliau, tuo labiau daugėjo įvykių, Minos gyvenimui atnešančių ne tokių spalvų, kokių jai norėjosi. Nors kai kurios paslaptys greitai atspėjamos (pavyzdžiui, draugės vaiko tėvo tapatybė), pripažinsiu, netrukus pajutau intrigą – buvo įdomu, ką autorė dar sugalvos, kokių iššūkių pagrindinei veikėjai pasiūlys.

Visgi, kad ir skaudžiomis temomis kalbama, knyga parašyta lengvai, įtraukiančiai – nekilo abejonių, kad knygą perskaitysiu vienu prisėdimu. Vietomis itin patiko autorės gebėjimas natūraliai peršokti per galbūt ne tokias svarbias dalis (pavyzdžiui, smulkiai neaprašoma Minos ir Viljamo draugystės pradžia, t. y., kaip iš atsitiktinės pažinties išsirutuliojo romantiniai santykiai). Tačiau buvo ir kiek dirbtinai atrodžiusių situacijų – kad ir minėtų veikėjų susitikimo scena ant skardžio, – lygiai kaip neįtikino ir pasirinkimas tiek daug įvykių sudėti į tokią trumpą laiko atkarpą. Gal vis dėlto reikėjo tik dalį jų išsirinkti, o likusias idėjas pasaugoti kitoms knygoms? Anotacijoje keliamas klausimas, ar tikrai verta visas paslaptis atskleisti, gan plačiai nagrinėjamas ir pačiame romane, tačiau tai paliko dvejopus įspūdžius: iš dalies todėl, kad įžvelgta autorės pasirinkta pozicija prieštarauja mano pačios požiūriui, iš dalies todėl, kad jaučiau prieštaravimą tarp to, kas sakoma, ir to, kaip viskas susidėliojo istorijoje ir kokia atomazga buvo pateikta.

Tikiu, kad dėl turinio knyga nepraslys pro akis nei paaugliams, nei tėvams ar pedagogams. Ir bent jau man tokius romanus būdavo kur kas įdomiau skaityti nei eilines romantines istorijas (užtat pastarosios buvo stebimos ekrane filmų ir serialų pavidalu).