9.14. Agnė Matulaitė „Žali sausainiai“


Psichoterapeutę Agnę Matulaitę socialiniame tinkle seku jau keletą metų būtent dėl jos tekstų, kurie galop ir nugulė į knygą. Taip jau sutapo, kad „Žali sausainiai“, kaip ir prieš tai skaityta „Be penkių pasaulio pradžia“, iš karto patraukė dėmesį gražiu apipavidalinimu – salotine spalva dailinti puslapiai ir skyriai ne tik gaiviai atrodo, bet atitinka šviesų A. Matulaitės rašymo stilių.

Knygoje pateikiamos temos apima santykį su savimi, kitais žmonėmis, su aplinka, nemažai dėmesio skiriama tėvų ir vaikų bendravimui, kaip kalbėti nepatogiomis temomis, išbūti su nemaloniais jausmais ar kūno reakcijomis (pavyzdžiui, raudonavimu), kaip suderinti šeimą ir karjerą, su lytimi susijusiems stereotipams ir kt. Autorė, rašydama vienu ar kitu klausimu, dalijasi savo patirtimi, išgyventomis situacijomis, kai kada – moksliniais tyrimais, kitų autorių įžvalgomis, bet, kad ir kuo dalintųsi, viskas, rodos, pirmiausia pereina per ją pačią, jos vertinimo skalę, ir jei tik ji pati tam pritaria, tos idėjos ir pasiekia skaitytoją. Tokiu būdu tarsi kuriamas asmeniškas santykis, kai pasakotojas ir skaitytojas išlieka panašiame lygyje, nė vienas nežinantis daug geriau ar daug mažiau.

A. Matulaitė savo knygoje pateikia savaime suprantamus, bet būtinus priminti faktus, įpindama pavyzdžių (ir taip suteikdama dėstomai minčiai įtaigumo) ir suformuluodama tam tikras išvadas, kuriose atsispindi ir jos pačios vertinimas. Man asmeniškai tikriausiai labiausiai patiko tekstas apie tai, kad mes neretai galvojame (ir tikimės), jog kitas pamatys, ko mes norime, nors patys nieko nepasakome. Ir kai tas supratimas tam kitam žmogui neateina, tik dar labiau susierziname ir supykstame, kad štai, nepastebėjo, nežino, o juk privalo žinoti. Ir, žinoma, išvada buvo tokia, kad būtina kalbėtis, išsakyti savo norus, poreikius, emocijas, tai, kas tuo metu svarbu. Taip ir nepageidaujamų emocijų išvengsime, ir pasieksime trokštamą rezultatą (kad kitas sužinotų apie mūsų poreikius, emocinę būseną). Lyg ir suprantama, bet tikrovėje vis tiek neišvengiame tų nelogiškų lūkesčių. Be šio pasirodė aktualus ir naudingas skyrius apie psichoterapiją, kuriame patariama, kaip išsirinkti tinkamą psichoterapeutą, kaip elgtis tam tikrose situacijose. O svarbiausia, kad A. Matulaitė šia informacija dalijasi rašydama ne sausai, negaili paprastų, tačiau vertingų patarimų ar gyvenimiškų įžvalgų.

A. Matulaitės tekstai šviesūs, pulsuojantys (taip, būtent šis žodis geriausiai tai atspindi) gerumu, pozityviu požiūriu į tai, kas yra aplinkui ir kaip galėtų būti, jei tik pasistengtume, pamiltume save, siektume išpildyti savo troškimus, priimtume aplinkinių savitumą, į kiekvieną situaciją pažiūrėtume ne tik iš savo, bet ir kito perspektyvos, ir taip toliau. Skaitydama tekstą po teksto supratau tai, ką seniai įtariau: šią autorę galiu skaityti tik labai mažomis dozėmis ir nedažnai. Tada ne taip jaučiasi kartais jau net per kraštus bėgantis pernelyg gerietiškas požiūris į aplinką, gyvenimą – o to jau ilgą laiką nevirškinu. Tačiau tikiu, kad būtent A. Matulaitės skleidžiamas pozityvumas paskatino ar dar tik paskatins ne vieną skaitytoją imtis šios knygos. Ir dar norėjosi didesnės tekstų atrankos bei šiokio tokio vientisumo, nors tekstus ir bandyta suskirstyti į skyrius.

Vienas komentaras “9.14. Agnė Matulaitė „Žali sausainiai“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.